Ir dabar kaip tyčia būtent dabar tebeskamba „Paradise Papers“ (Rojaus dokumentų) tyrimos sukeltas rezonsas, kai vokiečių „Sueddeutsche Zeitung“ su kitais leidiniais bei Tarptautiniu žurnalistinių tyrimų konbsorciumu (ICIJ, kuris, beje, finansuojamas vieno Goergo Soroso fondų, ir tai neabejotinai bus pretekstas tyrimo „pažeistiesiems“ sėti abejones jo verte) atskleidė, jog planetos turčiai, vengdami mokėti mokesčius, yra „priparkavę“ mokesčių rojuose 7,9 trilijono eurų.
Abejoti, aišku, galima, tik irgi faktas, kad remdamiesi 21 informatoriumi virš 380 žurnalistų iš 96 leidinių išanalizavo beveik 13 su puse milijonų konfidencialių dokumentų Bermudų teisinių paslaugų kompanijos „Appleby“ bei nuosavybės patikėjimo paslaugas teikiančios bendrovės „Asia City Trust“ (būstinė Singapūre), kurios specializuojasi paslaugų teikimu fiktyvioms bei vienadienėms kompanijoms. Ofšorais laikomos daugiausia salų valstybės, tokios kaip Bermudai, Kaimanų, Bahamų salos, Vanuatu, Samoa, Dominika, Kipras ir t.t. Ekonomistai jau suskaičiavo, kad to 7,9 trilijono užtektų mažiausiai 4,5 metų pasiųsti į mokyklas visus šiuo metu nesimokančius planetos vaikučius.
Didžiosios Britanijos Karalienė Elžbieta II. EPA – ELTA nuotr.
Greta milijardierių ir korporacijų ataskaitoje paminėti 120 politikų iš 50 valstybių. Ko tik ten nėra – greta respektabilių kompanijų „Apple“ ir „Uber“ Kanados ministras pirmininkas, Oksfordo bei Kembridžo universitetai ir Jungtinės Karalystės karalienės dvaras. Karalienei Elžbietai II pinigų išlaidoms parūpinanti Lankasterio hercogystė, pasirodo, dalį savo fondų yra užregistravusi Kaimanų ir Bermudų salose. Nors karališkoji šeima formaliai jokių įstatymų nepažeidė, paskelbtoji informacija, pavadinkime, etikos požiūriu jai gerokai nepatogi.
Kur kas toliau nepatogumo į cinizmo pusę atrodo informacija apie JAV prekybos sekretorių milijardierių investuotoją Wilburą Rossą, kuris ir įsidarbinęs valstybės tarnyboje su 31 proc. akcijų liko bendrasavininkiu Maršalo Salų Respublikoje Ramiajame vandenyne registruotos laivininkystės kompanijos „Navigator Holdings“, kuri turi verslo ryšių su Rusijos bendrove „Sibur“. Šios akcininkais yra Vladimiro Putino draugai Leonidas Michelsonas (48,5 proc. akcijų) ir Genadijus Timčenka (17 proc.), įtraukti į sąrašą žmonių, kuriems JAV nuo 2014-ųjų taiko sankcijas. Prezidento Donaldo Trumpo administracija nuo šių metų vasaros jas taiko ir „Sibur“.
Rusų kompanija yra viena didžiausių „Navigator Holdings“ klienčių – iki W.Rosso atėjimo „Sibur“ iš jos nuomojo porą gamtinių dujų gabenimo laivų, po milijardieriaus investuotojo prisijungimo prie JAV kompanijos – keturis. 2014-aisiais rusų išmokamų pinigų dalis „Navigator Holdings“ pajamų struktūroje sudarė 5,3 proc. Kitais metais ji išaugo iki 9,1 proc. Ministras milijardierius formaliai įstatymų nepažeidė, bet interesų konfliktas galimas – valdininkas gauna pelną iš bendrdarbiavimo su rusais ir tuo pat metu yra atsakingas už užsienio prekybą.
Jau nekalbant apie galimą žalą JAV prezidento reputacijai. Tiesa, ji D.Trumpui nelabai rūpi, pasak valdymo metinių proga „ABC News“ kartu su „The Washington Post“ atliktos apklausos, dabartinio prezidento reitingai yra žemesni nei bet kurio kito prezidento per pastaruosius 70 metų, kai skelbiamos visuomenės apklausos. Tik 37 proc. apklausos dalyvių nurodė D.Trumpo darbą vertiną palankiai.
Galimų D.Trumpo ryšių su Rusija tyrime W.Rossas kaip nepagrindinis įtariamasis (nėra ir ko lyginti su politiniu technologu Paulu Manafortu) gana greitai pasitraukė į antrą planą, nors iš pradžių atrodė perspektyvus, nes 2014-2017 metais buvo „Bank of Cyprus“ bendrasavininkis bei direktorių tarybos vicepirmininkas. Ne mažiau trečdalio banko akcijų valdo rusų verslo oligarchai, tarp akcininkų – ir V.Putino aplinkos žmonės Viktoras Vekselbergas bei Dmirtijus Robolvelvas.
W.Rossas keliuose interviu skelbė niekada neslėpęs savo investicijų į „Navigator Holdings“ ir esą nedalyvavo priimant sprendimus dėl sutarties su „Sibur“. Tai tiesa, bet „iš dalies“. Milijardierius tapo „Navigator Holdings“ direktorių tarybos nariu 2012-aisiais, kai sandoris su rusų kompanija jau buvo pasirašytas. Bet negalėjo nežinoti, kas yra „Sibur“ savininkai.
2014 metais W.Rossas pasitraukė iš direktorių tarybos, kad taptų „Bank of Cyprus“ viceprezidentu ir ištrauktų šį banką iš krizės, taip išgelbėdamas jame laikomus rusų verslo oligarchų pinigus. Verslo ryšiuose su Rusija nėra nieko neteisėto, bet politikos lygmenyje tokie „persiliejimai“ gali paaiškinti, kodėl JAV vyriausybė taip nenoriai aktyvuoja įstatymą dėl naujų sankcijų Rusijai.
Irgi jau žinoma, kad investavusieji į interneto socialinius tinklus „Twitter“ bei „Facebook“ turėjo ryšių su rusų valstybinėmis kompanijomis. Antras pagal dydį Rusijos bankas „VTB Bank“ „tyliai“ investavo 191 milijoną dolerių į investicinį fondą „DST Global“, kuris panaudojo šiuos pinigus 2011-aisiais įsigydamas reikšmingą „Twitter“ akcijų dalį. Per ofšorinę kompaniją su tuo pačiu fondu bendradarbiavo ir rusų eneregtinis koncernas „Gazprom“, kai „DST Global“ investavo į „Facebook“. Vienas fondo steigėjų yra rusų milijardierius Jurijus Milneris – nieko asmeniško, tik verslas, juo labiau, kad nėra faktų, nurodančių, jog Kremlius dėl šių investicijų gavo galimybę veikti interneto socialinių tinklų redakcinę politiką.
Hilary Klinton laiškai
Kita vertus, tyrimas dėl Maskvos kišimosi į pernykščius JAV prezidento rinkimus taip pat per „Twitter“ bei „Facebook“ tebevyksta. Pagaliau, tiesioginių sąsajų ir nereikia, kai netyla kalbos apie „šalutinius“ poveikius. Senatoriai demokratai Markas Warneris ir Amy Klobuchar bei respublikonas Johnas McCainas spalio 19-ąją Senate užregistravo politinės reklamos kontrolę sugriežtinančio įstatymo projektą po žinių apie tai, kad interneto įsilaužėliai iš Sankt Peterburgo „Interneto tyrimų agentūros“ (vadinamojo „trolių fabriko“) per rinkimus ne tik mėgino nuodyti amerikiečių sąmonę, bet ir rengė realias politines akcijas.
Rusų interneto „troliai“ išradingai ir be skrupulų maskavosi už fiktyvių JAV visuomeninių organizacijų, tarkime, tokių kaip „Being Patriotic“, „Secured Borders“ ar „Black Matters US“, kad eskaluotų nepasitenkinimą demokratų kandidate į prezidentus Hillary Clinton.
Pavyzdžiui, „Secured Borders“ propagandinis opusas „H.Clinton 550 proc. norėjo padidinti islamo pabėgėlių skaičių. Jei bus išrinkta, atvers Amerikos sienas „Islamo valstybės“ teroristams“ yra gryniausias melagingų žinių („Fake News“) pavyzdys – politikė niekada nieko panašaus nesakė.
Praėjusių metų rugpjūtį fiktyvi bendruomenė „Being Patriotic“ mėgino organizuoti „patriotinį sąskrydį“ tuo metu dar kandidato į prezidentus D.Trampo naudai 17-oje Floridos miestų, Fort Loderdeile ir Koral Springse akcijos iš tiesų įvyko. Pirmajame greta savanorių dalyvavo ir oficialus asmuo, vietos respublikonų partijos skyriaus sekretorė bei vietos D.Trumpo rinkimų štabo pirmininkė Dolly Trevino Trump. Tokio veikimo pavyzdžių galima pateikti daugiau, ir čia svarbus principas – sąmoningas ir apmokamas melas bei manipuliavimas, Rusijos „trolių fabriko“ JAV prezidento kampanijai skirtos išlaidos sudarė 2,2 milijono dolerių, iš kurių milijonas skirtas atlyginimų fondui. „Facebook“ skaičiavimais, rusų „trolių“ politinę reklamą 2016-aisiais bent kartą matė apie 10 milijonų amerikiečių.
Išeivio iš specialiųjų tarnybų valdoma Rusija politiką įsivaizduoja kaip specialiųjų operacijų tęsinį be jokių užuominų į padorumą ar etinius principus ir žino, kur taikyti. Buvęs Centrinės žvalgybos valdybos pareigūnas Alexas Finley publikacijoje „Verbuojamieji: kodėl D.Trumpo komanda tapo lengvu V.Putino grobiu“ žurnale „Politico“ (10 27) nurodė keturis išorės manipuliavimui dėkingus dalykus: pinigus, ideologiją, ambicijas ir prievartą.
Buvęs D. Trampo rinkimų kampanijos vadovas P. Manafortas pasidavė FTB. EPA-ELTA nuotr.
Tarkime, dabar ypač garsiai „skambantis“ P.Manafortas už tinkamą sumą pasirengęs bendradarbiauti su kuo tik nori. Kaip „The New York Times“ (10 07) nurodė Atlanto tarybos vyresnioji bendradarbė ir buvusi gynybos ministro patarėja Rusijos, Ukrainos bei Eurazijos klausimais Evelyn Farkas, 2006-aisiais išvykęs dirbti prokremliškai Regionų partijai P.Manafortas neužsiėmė demokratijos įtvirtinimu Ukrainoje, o už solidžius pinigus tarnavo vis labiau korumpuotams buvusiam šios šalies prezidentui Viktorui Janukovyčiui. Konfrontacijos tarp demokratijos ir autoritarizmo sąlygomis konsultanto legali ir potencialiai nelegali (specialusis prokuroras Roberto Mueleris ties tuo dabar ir plūkiasi) veikla galų gale parodė, kurioje pusėje jis yra.
Irgi jau atleistas buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelis Flynnas 2012-aisias pakilo iki Žvalgybos valdybos prie gynybos ministerijos vadovo pareigų, bet prezidento Baracko Obamos buvo atleistas kaip nesugebantis suformuoti savo vadovaujamos žinybos strategijos bei negebėjimo vadovauti didelei organizacijai.
Tikėtina, rusai pasiuntė pas buvusį pareigūną protingą agentą, kuris paglostė savimeilę kalbomis apie tai, kaip kvaila buvo jį atleisti, sandėrį dar „pastūmėjo“ išmokos honorarų forma už paskaitas bei konsultavimo kontraktus. Dar vienas jau „legendinis“ prezidento D.Trumpo patarėjas ir jo žentas Jaredas Kushneris ne be problemų tapo nekilnojamojo turto savininku Manhetene 2007-ųjų krizės išvakarėse. Kreditų grąžinimo terminai spaudžia, verslas sekasi ne ypač gerai, žmogus nervinasi, tad visai tikėtina, kad 2016-ųjų gruodį rusai suorganizavo J.Kushnerio susitikimą su „Vnešekonom banko“ šefu Sergeju Gorkovu, kuris, tarkime, davė suprasti, kad jo bankas pagelbėti gali…
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Publicistė Anna Applebaum „The Washington Post“ (10 31) apibendrindama visas šias istorijas nurodė, kad istorikai po daugelio metų tyrinės su P.Manafortu susijusius kaltinamuosius dokumentus, mėgindami suprasti, kokiu būdu „nutiko“ Amerikos visuomeninio gyvenimo rusifikacija. Ir daro ne ypač guodžiančią išvadą, jog dalis JAV politinės bei verslo klasės atstovų jau kurį laiką ima „suaugti“ su posovietinio mentaliteto „kolegomis“. Sąskaitos mokesčių „rojuose“, fiktyvių kompanijų išnaudojimas, godumas, beatodairiškai ciniškas manipuliavimas bet kokiomis temomis (pavyzdžiui, rasine problematika JAV ar nacionaline Ukrainoje) vardan pergalės rinkimuose – toks yra vertelgų abiejose Atlanto pusėse veikimo algoritmas.
Pasak A.Applebaum, P.Manafortas – gyvas tokios Rusijos-Amerikos „konvergencijos“ įsikūnijimas, o D.Trumpas – jos apoteozė.
„Slaptai.lt“ siūlo apžvelgti, kaip klostėsi kontraversiškai pagarsėjusio Seimo nario Artūro Skardžius politinė-ūkinė veikla per pastarąjį dešimtmetį – nuo 2007-ųjų.
2007 m. pavasarį spauda ėmėsi cituoti A. Skardžių kaip Seimo Audito komiteto pirmininko pavaduotoją: jis piktinosi bankrutuojančios, antrąkart privatizuojamos „Alytaus tekstilės” akcijų pardavimu, gyventojų permoka už šilumą ir karštą vandenį 2000-2002 m. Bet taip pat A. Skardžius buvo pastebėtas kaip vienas labiausiai mėgstančių pakeliauti po užsienį darbo reikalais Seimo narių. Įklimpo į nedidelį skandaliuką kaip vienas iš Pelno mokesčio įstatymo pataisų, kuriose siūlyta golfą įtraukti į reprezentacines įmonės išlaidas, autorių.
Vasarą puolė kritikuoti „Lietuvos paštą”, kad šis su valstybės turtu ėmė elgtis kaip su savu. Rudenį prasideda A. Skardžiaus pavardės linksniavimas minint „trigalvį slibiną“ – Atominės energetikos (AE) įstatymo pataisomis numatytą steigti nacionalinį investuotoją.
2008 m. sausį A. Skardžius balsuoja už AE nacionalinio investuotojo kūrimą naujos patronuojančios bendrovės – LEO.LT – pagrindu. Pavasarį pagarsėja kaip emocingas politiko ir verslininko Rolando Zujevo nelegalaus vagonėlio ant Kuršių marių kranto gynėjas. Antrą kartą tampa Seimo Audito komiteto pirmininku. Su gėlėmis kaip valstiečių liaudininkų rinkimų štabo vadovas sveikina kylančios Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho žmoną Jolantą Blažytę.
Vasarą pagarsėja kaip šimtus kilometrų tarnybiniu automobiliu į įvairias šventes nukeliaujantis parlamentaras. Rudenį minimas per milijoną litų vertės turto ir santaupų (neįskaičiavus sutuoktinių turimo turto) deklaravusių politikų sąraše. Spalio mėn. vienmandatėje apygardoje neišrenkamas į Seimą.
Vėjo energetika. Slaptai.lt nuotr.
2012 m. vasarą A. Skardžius vėl pasirodo žiniasklaidoje kaip Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos prezidentas. Rudenį vėl minimas tarp milijonierių, mėginsiančių patekti į Seimą. Šįkart patenka, tampa Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotoju. Paskiriamas į V. Uspaskicho vadovaujamą delegaciją Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje (ETPA).
2013 m. A. Skardžius vėl minimas tarp verslo interesų turinčių Seimo narių. Dalyvauja ginčuose dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisos, balsuoja prieš Žemės gelmių įstatymo pataisas, leidžiančias pasirašyti sutartį su JAV energetikos milžine „Chevron” dėl skalūnų dujų gavybos ir žvalgybos Lietuvoje, kritikuoja derybas su „Gazprom“. Seimo narys Kęstutis Masiulis pareiškia, kad dujų terminalo tyrimo komisijoje besidarbuojantys Birutė Vėsaitė, Artūras Skardžius, Valdas Vasiliauskas ir kiti asmenys yra propagandistai, kurie nenuilstamai skleidžia melagingas žinias.
STT užrašas
Premjeras Algirdas Butkevičius imasi palaikyti A. Skardžiaus vadovaujamą laikinąją tyrimo komisiją. Pačioje metų pabaigoje į viešumą iškyla informacija, kad A. Skardžiaus žmona Snieguolė Skardžiuvienė pardavė verslą – didžiulius žemės plotus Dauguose valdančią bendrovę „Kornelita“ įmonei, kurios tikrieji savininkai – maskviečiai. O Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis A. Skardžių apkaltina mėginimu „prastumti“ korupcinį įstatymą – nelaukiant Vyriausybės išvados balsuoti dėl Žuvininkystės įstatymo pakeitimų.
2014 m. pradžioje premjeras A. Butkevičius imasi aštriai kritikuoti A. Skardžiaus vadovaujamos Seimo laikinosios energetikos komisijos, narstančios buvusios Vyriausybės darbus, išvadas – nes komisijos tezės puikiai atitinka „Gazprom“ interesus ir labiausiai stabdo Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo statybą.
Lietuvo saugumo būstinė. Slaptai.lt nuotr.
Opozicijos lyderis Andrius Kubilius pavadina energetikos reikalus tyrusio A. Skardžiaus ir jo vadovaujamos laikinosios komisijos veiklą atvirai kenkėjiška ir susieja ją su Valstybės saugumo departamento (VSD) perspėjimu dėl Rusijos spec. tarnybų pastangų diskredituoti svarbiausius strateginius energetikos projektus.
Dar dorai nenurimus šiam skandalui, pavasarį A. Skardžius prabyla apie vėjo jėgaines – Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektą, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas saulės šviesos energiją naudojančių elektrinių plėtrai ir skatinti saulės šviesos elektrinių steigimą. Metų pabaigoje A. Skardžius viešai pareiškia, kad aiškėja konservatorių ir liberalų valdžios ir energetikų vykdytos aferos, kai Lietuvos gyventojai mokėdami už elektrą apmokėdavo buvusių valdininkų keliones, pirtis ir netgi šampaną.
2015 m. A. Skardžiui pasiūloma užimti parlamentinės Seimo Energetikos komisijos pirmininko postą. Vasarą A. Skardžius pateikia pataisą – pratęsti PVM lengvatą šildymui dar vieneriems metams, paskelbia karą „šešėliniam“ atliekų tvarkymui. Rudenį imasi ginti A. Butkevičiaus žento valdomą įmonę nuo konservatorių mestų kaltinimų skandale dėl supainiotų viešų ir privačių interesų, apkaltina konservatorius veikiant KGB metodais, vėliau ieško interesų konflikto Tėvynės sąjungos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio šeimos versle. Metų pabaigoje konfliktuoja su liberalais – ginasi nuo Eugenijaus Gentvilo iškeltų kaltinimų dėl AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (LJL) problemų.
2016 metus A. Skardžius pradeda priešpriešiniais kaltinimais gindamasis nuo Arvydo Sekmoko ir konservatoriaus Dainiaus Kreivio kaltinimų Vyriausybei elektros vartotojų lėšų švaistymu, elektros ir šilumos kainų didinimu, intensyviai kritikuoja kitus konservatorius – Seimo Antikorupcijos komisijos narius Agnę Bilotaitę ir Arvydą Anušauską. Paskutinę pavasario sesijos dieną viešai apsižodžiuoja su konservatore Rasa Juknevičiene. Metų viduryje A. Skardžius minimas STT byloje prieš Eligijų Masiulį. Rudenį išrenkamas dar vienai kadencijai Seime.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2017 m. pavasarį iškeliamas vienu iš kandidatų į Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko postą, tačiau juo neišrenkamas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narė Rasa Juknevičienė įžvelgia sąsajų tarp Seimo nario Mindaugo Basčio ir jį ginančio A. Skardžiaus, nes pastarasis stengėsi kompromituoti dujų terminalo projektą. Konservatoriai Agnė Bilotaitė ir Arvydas Anušauskas kreipiasi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl galimo A. Skardžiaus interesų konflikto: jo sutuoktinė nuomoja žemę UAB „Šilalės vėjo elektra“, o A. Skardžius dalyvavo darbo grupėje, kuri rengė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, kuriame, be kita ko, numatoma valstybės parama vėjo energetikai.
Birželį Seimo Antikorupcijos komisijai pavesta atlikti parlamentinį tyrimą, A. Skardžius laikinai stabdo savo narystę Lietuvos socialdemokratų partijoje, ikiteisminį tyrimą pradeda ir STT. Liepą VSD pradeda tyrimą dėl energetiką kuravusio savo pareigūno Tomo Jakučionio interesų, o A. Skardžius, portalo 15min.lt duomenimis, yra T. Jakučionio sutuoktinės Audronės dėdė ir yra siūlęs taikyti geras verslo sąlygas saulės energetikos įmonėms.
Rugpjūtį Seimo etikos ir procedūrų komisija rekomenduoja A. Skardžiui nusišalinti nuo visų klausimų, susijusių su vėjo energetika, svarstymo.
Rugsėji paaiškėja, kad Skardžiaus šeimos iš dalies valdomos Baltarusijos energetikos įmonės „Investenergostroj“ saulės elektrinių projektą finansavo ir Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ bankas „Belgazprombank“. Spalį Seimo Etikos ir procedūrų komisijos paprašyta iš naujo įvertinti A. Skardžiaus veiklą paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Komisija prašo jos veiklą pratęsti iki gruodžio. Tuo metu A. Skardžius tvirtai likosi įsikibęs Lietuvos socialdemokratų frakcijos Seime, priėmusios sprendimą toliau bendradarbiauti su Valstiečių ir žaliųjų frakcija.
Galutinį sprendimą dėl partijos valiai nepaklususių ir likti su „valstiečiais“ nusprendusių politikų socialdemokratų partijos valdyba priims šią savaitę.
Gimė 1960 m. lapkričio 17 d. Kupiškio rajono Subačiaus miestelyje.
1978 m. baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą.
1986 m. baigė Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) statybos ekonomikos fakultetą ir įgijo inžinieriaus ekonomisto specialybę.
1983-1988 m. dirbo Vilniaus m. Gamybinėje butų ūkio valdyboje vyresniuoju inžinieriumi, gamybos skyriaus viršininku.
1989-2000 m. dirbo privačiame versle: UAB „Askara“ direktoriumi, bendros Lietuvos, Vokietijos ir Turkijos įmonės „Nefra“ komercijos direktoriumi, UAB „Rastma“ direktoriumi.
2000-2004 m. VIII Seimo narys, Seime ėjo Seimo Pirmininko pavaduotojo pareigas, buvo Seimo valdybos nariu, dirbo biudžeto ir finansų komitete, ėjo Seimo delegacijos Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo narių asamblėjoje pirmininko pareigas.
2004-2008 m. IX Seimo narys. Ėjo Audito komiteto pirmininko pareigas. Dirbo Europos reikalų komitete, Verslo ir užimtumo, Jaunimo ir sporto reikalų, LRS ir JAV lietuvių bendruomenės komisijose.
2009-2012 m. dirbo UAB „AS Double Invest“ Vilniaus regiono vadovu.
2009-2012 m. ėjo Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos prezidento pareigas.
Nuo 2012 m. XI Seimo narys, Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas, Energetikos komisijos narys, Žuvininkystės ir Jūrinių reikalų komisijos narys, LR Seimo delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje narys.
Yra apdovanotas ordino „Už nuopelnuos Lietuvai“ Komandoro kryžiumi, Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga – atminimo ženklu, Lenkijos Respublikos ordinu.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, susitikime su Europos Komisijos (EK) nare Margrete Vestager (Margrethe Vestager), atsakinga už ES konkurencijos politiką, pabrėžė, kad EK sprendimas dėl baudos „Lietuvos geležinkeliams“ skyrimo bus nuodugniai išnagrinėtas, nes tai sudėtingas, gilios teisinės ir politinės analizės reikalaujantis klausimas.
„Mes pasisakome už konstruktyvų dialogą su EK. Ši byla, deja, tenka pripažinti yra mūsų Vyriausybės ir dabartinės „Lietuvos geležinkelių“ vadovybės paveldėta problema. Nedarysime jokių skubotų išvadų ir priimsime sprendimus dėl tolesnių veiksmų tik išsamiai išnagrinėję visas aplinkybes“, – pažymėjo Vyriausybės vadovas S.Skvernelis.
Premjeras pabrėžė, kad naujoji „Lietuvos geležinkelių“ administracija vykdo visos kompanijos valdymo pertvarką ir tai bus daroma vadovaujantis ES teisės reikalavimais.
Susitikime akcentuota būtinybė visoje ES būtina laikytis sąžiningos konkurencijos principų ir taip pat juos taikyti vertinant trečiųjų šalių įmonių veiklą Europos Sąjungoje. Pasak Premjero, visada privalome ginti sąžiningą konkurenciją, nes tai ypač svarbu tiek verslui, tiek gyventojams. „Gazprom“ antimonopolinėje byloje tikimasi, kad bus skrupulingai įvertinti piktnaudžiavimo monopoline padėtimi atvejai.
Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Bronius Matelis kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl Seimo nario Artūro Skardžiaus galimo viešųjų ir privačių interesų derinimo pažeidimo, nes Seimo Antikorupcijos komisijoje atsirado naujų duomenų (juos pateikė Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovai) dėl Seimo nario 2011-2017 metais teiktų pasiūlymų Atsinaujinančių energijos išteklių energetikos įstatymui.
Pasak parlamentarų, taip pat paaiškėjo, kad A. Skardžiaus sutuoktinė turi interesų ir saulės energetikoje – ji yra įsigijusi penktadalį Baltarusijoje registruotos uždarosios akcinės bendrovės „Investenergostroj“ akcijų.
„Atsižvelgdami į naujai paaiškėjusius faktus, Seimo Etikos ir procedūrų komisijos prašome nustatyti, ar Seimo narys A. Skardžius buvo nusišalinęs nuo balsavimų svarstant Seime su vėjo energetika susijusius klausimus ir ar tinkamai bei laikydamasis terminų deklaravo savo sutuoktinės įsigytas UAB „Investenergostroj“ akcijas bei šiai įmonei suteiktą paskolą“, – sako vienas iš kreipimosi autorių Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (TS-LKD) narys A. Anušauskas.
Kreipimesi taip pat prašoma įvertinti, ar Seimo nario A. Skardžiaus veikla nepažeidžia Seimo nario ir valstybės tarnautojo etikos reikalavimų, jeigu jo šeima pelnosi iš Baltarusijos Vyriausybės per UAB „Investenergostroj“ gaunamas įplaukas už Baltarusijos Vyriausybės remiamą elektros energijos supirkimo tarifą.
Seime A. Skardžiui patikėtos atsakingos pareigos – jis yra Seimo Energetikos komisijos pirmininko pavaduotojas. „Tuo tarpu Rusijos energetikos koncernas „Gazprom“ yra tiesiogiai suinteresuotas Lietuvos politiniais procesais ir koncerno interesams palankiais Lietuvos energetikos politikos pokyčiais. Komisijos prašoma nustatyti, ar „Gazprom“ kontroliuojamo banko „Belgazprombank“ paskola Seimo nario A. Skardžiaus šeimos verslui dėl nuolatinio galimo interesų konflikto nepažeidžia Seimo nario ir valstybės tarnautojo etikos reikalavimų“, – sako kreipimosi iniciatoriai.
Šiuo metu A. Skardžiaus veiklos parlamentinį tyrimą atlieka Seimo Antikorupcijos komisija.
Atkurtos Lietuvos šimtmečio jubiliejaus artumas skatina atsigręžti į praeitį bei norą prisiminti, kas buvo padaryta gerai ir ko reikėjo vengti. Valstybės kaip ir žmogaus gyvenime būna ir sėkmių, ir nesėkmių. Skirtumas tik toks, kad žmogus yra pats savo likimo “kalvis“, o valstybės nesėkmės – tai visuomenės ištrintųjų ir jos atstovų „nuopelnas“.
Vieną šio laikmečio pusę, t.y. sovietų priespaudą ir jos pasekmes, ilgai jausime, o „komunizmo“ ideologijos pasėta sėkla dar ilgai ieškos „palankios dirvos“ dygti ir vešėti. Mūsų kartos žmonės puikiai pamena visus įvykius nuo 1990 m. kovo mėn. 11d., kadangi, žvelgiant iš praeities perspektyvos, yra paprasčiau vertinti praeitį. Personalinės praeities vertinimą mes paprastai suprantame, kur buvo padarytos klaidos, kurių nekartotume, jei būtų galimybė ką nors keisti. Tuo tarpu valstybės valdymo procesuose dalyvauja ne vienas asmuo, o visas „pulkas“ išrinktųjų, kuriems patikėta tokia teisė. Būtų idealu, jei išrinktieji vadovautųsi tik rinkėjams duotų pažadų tęsėjimu. Tačiau čia pradeda veikti „žmogiškieji“ faktoriai, įtakojantys priimti kitus sprendimus, nei tuos, kurie buvo pažadėti.
Sąjūdžio euforijos apimta visuomenė pradėjo justi rutininę kasdienybę, kuri įtakojama sovietinės vadovybės valia ir ekonominės blokados dėka vis blogėjo. Tokiu būdu buvo bandoma lietuvių kantrybė bei skatinimas noras vėl sugrįžti į Sovietų Sąjungos gretas. Tačiau laisvės ryžtas buvo jau negrįžtamas ir nepajudinamas. Dabar galėtume priekaištauti, kad tuometinė vadovybė padarė daug klaidų, neatlikusi skubiai viso Lietuvos turto inventorizacijos ir buvusios komunistinės nomenklatūros liustracijos. Kaip parodė vėlesni politiniai įvykiai, tai turėjo lemiamos reikšmės tolesniems Lietuvos ekonominei raidai ir visuomenės socialinės atskirties pradžiai. Taigi ekonominė blokada, pinigų nuvertėjimas bei vadovybės neryžtingumas skatino visuomenės nepasitikėjimą, norą gyventi ne tik laisvai, bet ir oriai, t. y. patenkinti savo pagrindinius egzistencinius poreikius. Senoji partinė nomenklatūra, pajutusi savo jėgą, puolė prie valstybės valdymo vairo, norėdama pratęsti savo hegemoniją.
Bankų bankrotas
Pradžia išties buvo daug žadanti: per 1992 metų pirmalaikius rinkimus tuometinė A. Brazausko vadovaujama LDDP nušlavė Sąjūdžio žmones, užsitikrindama Seime daugumą – 74 vietas, kas leido jai vienai, be partnerių, formuoti Vyriausybę.
LDDP valdymo laikotarpiu (1993-1996 metai) įvestas litas, pakeitęs tuo metu apyvartoje cirkuliavusius bendruosius talonus, vadintus „vagnorkėmis“. 1993-ųjų rugpjūtį – sovietų kariuomenės išvedimas, bet tuo pačiu – ir laukinis kapitalizmas bei valstybės įmonių privatizavimas ir bankų griūtis.
„Nuolatinė plepalynė apie praeitį ir nenoras įsigilinti į tikrąją padėtį ir atvedė prie to, kad per 3,5 metų (LDDP valdymo laikotarpiu – red.) iš esmės neišspręsta nė viena problema. Privatizacija pagarsėjo savo aferomis, finansų-bankininkystės sektorius patyrė krachą, o energetikoje ir toliau siautėjo nekontroliuojama mafija. Jūsų liaupsės A. Šleževičiui apie atliktus darbus gali tik papiktinti žmones. Žmonės dar labiau nuskurdo, ekonomika priėjo finansinį krachą. Tai kurgi tie laimėjimai?“ – skelbė R. L. Rajeckas.
1990 metais Lietuvoje veikė septyni bankai (keturi iš jų valstybiniai), o 1994-aisiais jų jau buvo 28. Vėliau buvo teigiama, kad bankai steigėsi chaotiškai, o dėl kontrolės stokos dalis tokių finansinių įstaigų virto finansinėmis piramidėmis ar pinigų plovyklomis, kas nulėmė jų žlugimą.
1994-1996 metais buvo likviduoti arba bankrutavo 17-ka bankų. Griūtis prasidėjo nuo smulkiųjų kredito įstaigų. 1994-ųjų kovą priimtas sprendimas likviduoti komercinį „Žemės banką“, po dviejų mėnesių – bankui „Apus“, liepos mėn. akcininkai likvidavo „Lietūkio“ banką ir rugsėjo mėn. bankrutavo bankas „Ateitis“.
Vienas iš skambiausių bankrotų Lietuvos bankų istorijoje – 1992 metais Kaune įsteigtas „Sekundės“ bankas, indėlininkus viliojęs šūkiu „Reikia pinigų – pinigų yra!“
Didelėmis palūkanomis susigundę Lietuvos gyventojai į šią įstaigą nešė savo pinigus, užstatydami namus ir kitą turtą. Per dvejus metus „Sekundės“ bankas surinko daugiau kaip 15 mln. JAV dolerių (to meto kursu apie 14 mln. eurų) ir apie 3 mln. tuometinių Vokietijos markių (apie 1,6 mln. erų). 1994-ųjų gruodį „Sekundei“ žlugus, nukentėjo apie 15 tūkst. indėlininkų – mūsų karta dar atsimena žmonių eiles prie uždarytų banko durų.
Iki 1993 metų spalio Lietuvos bankui vadovavęs Romualdas Visokavičius DELFI pasakojo, kad bankų žlugimus nulėmė ir politiniai sprendimai. „Tuo metu, kai vadovavau Lietuvos bankui, ne kartą įspėjau dėl banko „Sekundė“, bet ten buvo dvejos durys: pro vienas eidavo banko reikalus spręsti, per kitas – kreivus darbus daryti. Todėl taip ir gavosi“, – sakė jis. Pasiteiravus, kodėl tuometinė politinė valdžia leido „kreivus darbus“ bankuose, jis teigė, kad tai lėmė arba nesupratimas, arba interesai. „Kodėl kažko nesužlugdyti, jeigu kažkam trukdo?“, – užsiminė jis.
Kilusią bankų krizę nagrinėjusi Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos laikinoji grupė tuo metu paskelbė: „Vyriausybės ir Lietuvos banko atsakingų pareigūnų, Ministro pirmininko A. Šleževičiaus, buvusio Lietuvos banko valdybos pirmininko K. Ratkevičiaus, Lietuvos finansų ministro Reinoldijaus Šarkino, buvusio vidaus reikalų ministro Romasio Vaitekūno, buvusios Bankų priežiūros departamento direktorės L.Černaitės veiksmuose gali būti tarnybinio aplaidumo bei piktnaudžiavimo požymių“.
Grupėje dirbę politikai taip pat nurodė, kad „neįvertinta LAIB finansinė padėtis ir dirbtinai sukelta jo krizė, sužlugdytas pasitikėjimas Lietuvos bankais Lietuvoje ir užsienyje, piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, pakenkta Lietuvos finansų sistemai ir ekonomikai, sužlugdytas 1995 ir 1996 m. sausio mėnesio valstybės biudžeto vykdymas, sužlugdyta Lietuvos komercinių bankų priežiūra, sulaikius „Litimpeks“ banko valdybos ir tarybos pirmininkus sukelta indėlininkų panika ir dirbtinai išprovokuota „Litimpeks“ banko krizė, apleistas prevencinis ir kontrolės darbas dėl paskolų išdavimo ir blogų paskolų išieškojimas“.
2001-aisiais interviu „Lietuvos rytui“ A. Šleževičius ištarė: „Dabar gailiuosi, kad banke laikiau indėlį. Dėl jo kilo išties daug problemų“.
Jis pasakojo 1995-ųjų gruodžio 8 dieną indėlį iš banko atsiėmęs ne pats, bet įgaliojęs tai padaryti savo padėjėją Juozą Palionį: jam esą buvo pavesta iš LAIB paimti dalį indėlio, o kitą dalį palikti banke, pratęsiant indėlio sutartį. A. Šleževičius tikino žodžiu padėjėjui nurodęs paimti ne visus pinigus, o tik 120 tūkst. litų (apie 25 tūkst. eurų), reikalingų atsiskaityti už buto remontą, tačiau šis nuėmęs visą indėlį – daugiau kaip 250 tūkst. eurų (51 tūkst. eurų). Ekspremjeras tvirtino pavedęs J. Palioniui dalį pinigų nešti atgal į banką.
1993 metais grupė bičiulių, Kaune įsteigę koncerną „East-Baltic-States-West“ (EBSW), vadovaujamą prezidento Gintaro Petriko, paskelbė, kad jų tikslas – „geras biznis“. Kurį laiką nelegaliai veikęs ir tik prieš pat krizę įregistruotas koncernas pusvelčiui supirkinėjo iš gyventojų jiems valstybės nemokamai skirtus vadinamuosius investicinius čekius, už kuriuos buvo galima privatizuoti valstybės turtą. Tokiu būdu 1994 metais EBSW rankose atsidūrė apie 40 proc. šalies įmonių kontrolė. Koks minimu laikotarpiu buvo EBSW ir G. Petriko statusas, iliustruoja faktas, kad šis asmuo 1995 metų gegužę buvo įtrauktas į oficialią prezidento A. Brazausko delegaciją, vykusią į Vatikaną susitikti su popiežiumi. Vos po metų, griuvus EBSW, G. Petrikas spruko į užsienį – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) jis buvo sulaikytas tik 2004-aisiais, o dar po trejų metų perduotas Lietuvai.
Tame pačiame interviu G. Petrikas tvirtino, kad naujuoju Lietuvos banko vadovu tapęs K. Ratkevičius buvęs „EBSW žmogus“. „Galime sakyti, kad mes jį ir paskyrėme. Tiesa, K. Ratkevičius iš pradžių kratėsi šių pareigų. Tuo metu jis dirbo LVKB valdybos pirmininko pavaduotoju ir tvirtino, jog jo alga didesnė negu Lietuvos banko vadovo. Tada aš pasiūliau prie Lietuvos banko vadovo algos mokėti jo buvusią algą. Taip jis tapo tarsi etatiniu mūsų darbuotoju – Lietuvos banko valdytoju“, – tvirtino G. Petrikas. Jis aiškino, kad K. Ratkevičiaus paskyrimą derino „ su vienu žmogumi“, kuriam įstatymas suteikia teisę siūlyti kandidatą į Lietuvos banko vadovus (Lietuvos banko valdytojo kandidatūrą Seimui teikia prezidentas – red.), tuomet rašė delfi.lt.
„Nekvaršinu galvos įvairiais projektais, iš karto perku Vyriausybę ir pusvelčiui gaunu geriausias įmones“, – G. Petriko ironiją citavo „Kauno diena“. Žinoma, A. Šleževičius pono G. Petriko kalbas vadino prasimanymais ir siūlė prisiminti, kieno laikais „EBSW“ suklestėjo – ogi valdant konservatoriams, kurie buvo G. Petriko draugai. 2004 m. gegužės 8 d. „Lietuvos ryto“ žurnalistinis tyrimas atskleidė daug įdomių epizodų, susijusių su „EBSW“ ir jos veikėjų veikla, pateikė konkrečių faktų ir liudytojų parodymų: kaip koncernas sukaupė kapitalą iš nelegalių, neoficialių valstybės nekilnojamojo turto aukcionų Kaune, kaip tuos aukcionus padėjo organizuoti Kauno banditai, kaip informacija buvo perkama iš Ekonomikos ministerijos, kas koncerną globojo prezidentūroje, Vyriausybėje ir Ekonomikos ministerijoje. 2006 m. vasarį darbą baigusi laikinoji Seimo komisija, kuri tyrė „EBSW“ veiklą, konstatavo: valstybės institucijos, tinkamai nekontroliavusios koncerno „EBSW“ veiklos, sudarė sąlygas nusikalstamai šios finansinės struktūros veiklai. Vyriausybei buvo pasiūlyta apsvarstyti galimybę kompensuoti gyventojų prarastas lėšas Kauno holdingo kompanijoje.
Kaip anuomet rašė delfi.lt, Seimo komisijos pirmininkas socialdemokratas Algis Rimas teigė, jog reikiamų veiksmų, kad užkirstų nelegalią „EBSW“ veiklą, nesiėmė Lietuvos bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija, Finansų ministerija, kai kurie Vidaus reikalų ministerijos padaliniai. „Manome, kad ir valstybė turi jausti atsakomybę“, – pabrėžė komisijos vadovas. Apie tai rašyta portale Delfi.lt.
Naftos verslovė
Dar didesnio mąsto „afera“ buvo valdančiųjų, gamyklos „Mažeikių nafta“ privatizavimo projektas. „Mažeikių naftos“ privatizavimo aplinkybes tyrusi laikinoji Seimo komisija savo išvadų projekte konstatuoja, jog bendrovė nebuvo privatizuota.
Komisija nustatė, jog „faktiškai akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ buvo ne privatizuota, o pagal Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymą Seimo sprendimu pripažintam strateginiam investuotojui buvo suteikta teisė įsigyti po reorganizavimo veiklą tęsiančios bendrovės „Mažeikių nafta“ naujai išleidžiamų akcijų“.
Komisijos išvadose teigiama, jog amerikiečių bendrovė ir jos dukterinės įmonės bei kiti juridiniai asmenys per 1998-2002 metus gavo daugiau kaip 220 mln. litų valdymo mokesčio, 21,6 mln. litų palūkanų už „Mažeikių naftai“ suteiktą 75 mln. litų paskolą bei uždirbo 10 mln. JAV dolerių parduodama turėtas akcijas.
Pasak išvadų, „Williams International Company“ turėtas akcijas pardavė už 85 mln. JAV dolerių, o pirko iš „Mažeikių naftos“ už 75 mln. litų.
Komisijos išvadų projekte teigiama, jog atsakomybė už „Mažeikių naftos“ privatizavimo būdą tenka tuometiniam Seimui, kuriame sudarė daugumą konservatoriai ir krikščionys demokratai, taip pat tuometiniam prezidentui Valdui Adamkui, kuris privatizavimo procese „aktyviai dalyvavo ir esminius sprendimus politiškai įtakojo“. Dabartiniu metu, bandoma įtikinti mus, jog tai buvo „savotiška duoklė“ JAV dėl palankumo ir paramos Lietuvos integracijai į NATO ir ES.
1999 iki 2002 m. rudens, kai kontrolinį AB „Mažeikių nafta“ akcijų paketą įsigijo Rusijos bendrovė „Jukos“ (už 53,7 proc. akcijų sumokėjo 85 mln. JAV dolerių), lietuviškoji naftos perdirbimo gamykla patyrė 750 mln. litų nuostolių. 2003 m. tuometis generalinis prokuroras A. Klimavičius aiškino, kad prieš privatizuojant „Mažeikių naftą“ ir vėliau bendrovė patyrė 1,5 mlrd. litų žalą, tačiau nusikalstamais veiksmais padaryta žala bendrovei vertinama apie 800 mln. litų. Ir nors viešojoje erdvėje buvo minimi skirtingi skaičiai, faktas dėl to nesikeitė – neva padaryta žala valstybei.
Suskystintų gamtinių dujų terminalas Baltijosjūroje. AP nuotr.
Savotiškos alyvos į jau primirštą istoriją šliukštelėjo „Wikileaks“. Praėjusiais metais paviešintoje JAV diplomatų parengtoje ataskaitoje rašoma, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė 1999 m. Vyriausybės sudarytas sąlygas JAV bendrovės „Williams“ investicijoms į „Mažeikių naftos“ gamyklą pavadino išteklių švaistymu.
Pro. P. Gylys sakė, kad „Mažeikių naftos“ privatizavimas buvo pirmas didžiausias nacionalinis pažeminimas. „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas atsako: „Pamirškime patį žeminančios sutarties, pagal kurią Lietuva turėjo padengti daugelį „Williams“ išlaidų ir maržą, faktą ir pažvelkime iš esmės – ar tiek daug pagal sutartį buvo sumokėta, palyginti su „Mažeikių naftos“ reikšme Lietuvos ekonomikai? Gal būtent dėl privatizacijos ši bendrovė išliko, nebankrutavo, nebuvo „išvogta“? Kiek mokesčių į Lietuvos biudžetą bendrovė sumokėjo po privatizacijos? Kiek darbo vietų buvo išsaugota?“
Vis dėlto „Williams“ šešėlis konservatorius persekiojo labai ilgai ir tapo kone neskaidrumo sinonimu. O socialdemokratams, kurie įmonės „Lietuvos dujos“ akcijas pardavė Rusijos koncernui „Gazprom“, įvaizdžių kovoje sekėsi geriau. Nors žala ir ilgalaikiai struktūriniai padariniai, kai kurių ekspertų teigimu, nepalyginami. Tačiau čia verta atkreipti dėmesį, kad reikalų turime ne su skirtingo svorio istorijomis, o su viešaisiais ryšiais arba net purvinosiomis technologijomis.
2004 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos vardu veikiantis Valstybės turto fondas su OAO „Gazprom“ pasirašė „Lietuvos dujų“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. 34 proc. akcijų buvo parduota už 100 mln. litų. Sutartimi Lietuva įsipareigojo nereguliuoti dujų kainų laisviesiems vartotojams, o akcijų pirkėjas užtikrino gamtinių dujų tiekimą Lietuvos Respublikos vartotojams 10 metų laikotarpiui tokiais kiekiais, kurie tenkina ne mažiau nei 90 proc. visų Lietuvos vartotojų poreikių, taip pat užtikrino, kad „gamtinių dujų tiekimas į Lietuvą turi būti pagrįstas teisingomis kainomis, atsižvelgiant į susiklosčiusias Lietuvos Respublikos energijos perdavėjų rinkos sąlygas“.
Gazpromo dujos
Šiandien akivaizdu, kad rusų koncernas „Lietuvos dujų“ akcijas nusipirko už tiek, kiek šios uždirba per vienerius metus. 2003 m. rugsėjo 4 d. tuometis ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas užlipo į Seimo tribūną atsakyti į opozicijos partijų klausimą apie „Lietuvos dujų“ privatizavimo eigą. Kaip liudija Seimo posėdžio stenograma, susidariusią padėtį Vyriausybės vadovas apibūdino taip:
„Pradedu kiekiais. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, pagal strategiją, kurią jūs patvirtinote, Energetikos strategiją, dujų poreikis Lietuvoje išaugs daugiau nei dvigubai. Tai yra labai rimtas kiekis – apie 6 mlrd. kub. metrų. Be abejo, reikia užsitikrinti, kad toks kiekis bus. Norėčiau iš karto nuliūdinti kai kuriuos entuziastus ir pasakyti, kad alternatyvus dujų tiekėjas iš tikrųjų galimas, bet tai bus negreitai ir tai kainuoja nepaprastai brangiai. Ir dar vienas dalykas – tos dujos, kurios gali ateiti alternatyviai, bus brangesnės maždaug 25–30 proc., todėl mes turime matyti realią situaciją, savo geografinę padėtį, savo santykius su Rusija, valstybe kaimyne, ir pasekti tuo geru pavyzdžiu, kuris yra šalia mūsų.“
A.Brazauskas patikino, kad suderėta kaina už akcijas – 100 mln. litų – yra racionali ir pagrįsta ekonomiškai. Tai patvirtino ir oficialusis konsultantas Prancūzijos bankas „Paribas“. Bet gardžiausia vyšnia ant torto – viešas A. Brazausko užtikrinimas, kad „sutarties, kuri yra parafuota mūsų Turto fonde, 7.4 punkte yra numatyta, kad kaina dešimt metų į priekį, skaičiuojant nuo 2005 m., bus stabili ir skaičiuojama pagal formulę, pagal kurią ir dabar yra skaičiuojama dujų kaina Lietuvai, Latvijai, Estijai“.
Formulės pagrindą sudaro mazuto, kuriame yra 3,5 proc. sieros arba jos junginių, kaina Roterdamo biržoje. Pasirodo, kad 2005 m. visiems kažkodėl buvo lengva patikėti, kad dešimt metų mazuto kaina bus iškalta akmenyje.
Paklaustas, ar jo neglumina faktas, kad „Lietuvos dujų“ akcijos koncernui „Gazprom“ buvo parduotos kone už dabartinį įmonės metinį pelną, prof. P. Gylys atsako: „Kai privatizavome Lietuvos bankus, taip pat gavome mažai pinigų. O kokius pelnus dabar jie skaičiuoja? Kas tuo metu vyko? Aš manau, kad arba tai korupcija, arba idiotizmas.“ Apie tai rašė portale Delfi.lt.
XXX
Dabar norėčiau priminti dar vieną privatizacijos perliuką. Tai elektros VST (Vakarų skirstomieji tinklai).
VST: 77 proc. valstybei priklausiusių akcijų buvo parduota už sumą, kuri maždaug 1,5 mlrd. litų mažesnė nei akcijų vertė, nustatyta iškart po privatizavimo. Privatizuojamo objekto kainos abrakadabra – 2003 m. pabaigoje 77 proc. akcijų devynių fizinių asmenų grupei parduota už truputį daugiau nei 0,5 mlrd. litų, o jau 2004 m. pradžioje VST turtą nepriklausomi vertintojai įvertino 2,351 mlrd. litų – pakiša tik vieną mintį. Nors įvykių ir veiksmų forma keičiasi, esmė lieka ta pati.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie viešuosiuose pirkimuose paskendusius milijardus Lietuvoje nežino turbūt tik tinginys. Klausimas tik vienas: jeigu sąžinės šiuose reikaluose nėra, kas trukdo imtis kompleksinių priemonių, kad įsivyrautų bent jau baimės atmosfera? Dabar susidaro įspūdis, kad neskaidrūs ir švaistūniški viešieji pirkimai patogūs politikams – kaip stabiliai abipusės naudos mechanizmą sukantis elementas. Tai – tik keli ekonominiai epizodai, vienaip ar kitaip atspindintys tam tikrus šalies raidos etapus. Gyvename medijų pasaulyje, visuomenė kasdien gauna tiek informacijos, kad objektyviai atsirinkti, kas svarbu, ir suvokti aplink vykstančius procesus tampa vis sunkiau.
Akivaizdu viena – politika yra ekonomikos, tiksliau, pinigų tarnaitė. Privatizavimo metu Valstybės turto fondo darbuotojai elgėsi tarsi jų pagrindinis tikslas būtų parduoti VST konkrečiam pirkėjui už mažiausią įmanomą kainą (pagal ne vieno korupcijos tyrimo rezultatus, Lietuva yra viena korumpuočiausių pasaulio valstybių).
Nustatant VST vertę, buvo nuslėptas, taigi į kainą neįtrauktas, daugelio milijonų litų vertės turtas. (Pagal Valstybės kontrolės išvadas – daugiau kaip 28 milijonai litų.).
Turtas buvo vertinamas ne pagal jo rinkos vertę, o pagal jo naudojamąją vertę perduodant energiją tuometinėmis mažomis kainomis. 2003 m. gruodžio 23 d. 77 procentai valstybei priklausančių akcijų AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ buvo parduoti devynių fizinių asmenų grupei už 539,846 mln. litų.
Iš karto po to nepriklausomi vertintojai įvertino VST turtą 3,3 kartų daugiau – 2,351 mlrd. litų. Apie tai rašė Delfi.lt portalas).
Iš Valstybės kontrolės išvadų apie Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimą:
„1. Valstybinio audito metu nustatyti faktai ir aplinkybės rodo, jog AB Vakarų skirstomieji tinklai nebuvo tinkamai parengti privatizavimui:
1.1. pripažinus netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-06-25 nutarimą Nr. 801 „Dėl valstybės turto investavimo ir įstatinio kapitalo didinimo“, AB Vakarų skirstomieji tinklai privatizuota jai neperdavus 28 247 993 Lt vertės bendrovės veikloje naudojamo turto, iš kurio 16 092 371 Lt vertės turtas priklauso valstybei. Šiuo metu nei Ūkio ministerija, nei Valstybės turto fondas neturi duomenų apie dabartinius minėtą valstybės turtą apskaitančius, valdančius ir naudojančius subjektus;
1.2. Turto fondo ir konkurso komisijos veikla lėmė, kad nebuvo perkainuotas ir tiksliai apskaitytas privatizuojamos įmonės AB Vakarų skirstomųjų tinklų ilgalaikis materialusis turtas, taip neužtikrinant tikslios ir patikimos informacijos apie privatizuojamą įmonę, o tai yra būtina skaidraus privatizavimo sąlyga.“
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Deja, Valstybės kontrolė – ne teismas ir negali aiškintis, kas paskatino VTF taip pasielgti, nors susidaro įspūdis, kad tokiu būdu turto fondas (ar jo vadinamieji „ekspertai“) įvykdė dar neregėto masto diversiją – specialiai atėmė iš Lietuvos daugiau kaip pusantro milijardo litų. Vis dėlto negalime imti ir teigti, kad VTF valdininkai ėmė ir apvogė Lietuvą. Visi Lietuvos prarasti pinigai (bent jau formaliai) atiteko dabartiniam vadinamajam „VP dešimtukui“ su Maksimų liūtu Nerijumi Numavičiumi priešakyje. Apie tai rašė portale lietuviais.lt.
Pasak A. Kubiliaus, apie jo „sėkmingo“ vadovavimo Lietuvos vyriausybei „kaip pažaboti krizę“ patirtį bus rašomi vadovėliai. Praėjo jau penkeri metai, bet apie tai dar neteko nei matyti, nei girdėti.
Vilniaus universiteto politikos ir tarptautinių santykių instituto darbuotojai atliko Lietuvos vyriausybės politinių-ekonominių sprendimų „auditą”.
Pirmajame tokio pobūdžio tyrime Lietuvoje nagrinėti šeši pagrindiniai vadinamosios krizinės A.Kubiliaus Vyriausybės veiklos prioritetai: daugiabučių namų renovacijos programa, valstybės tarnybos ir pensijų reformos, asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarkymas, aukštojo mokslo reforma bei strateginiai energetiniai projektai.
Visi šeši pagrindiniai pasirinktos veiklos prioritetiniai projektai nebuvo pilnai įvykdyti.
Vienu iš paskutiniųjų nūdienos aktualijų yra Baltarusijoje statomos AE pavojus ir grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Suprantamas yra politikų susirūpinimas galimo pavojaus realumu, tačiau ar viskas buvo padaryta ir dabar daroma, norint užkirsti keliamo pavojaus grėsmę. Gal vieną kartą gana kaltinti vieni kitus, o imtis radikalesnių priemonių galimam pavojui išvengti.
Norėčiau trumpai prisiminti, kaip klostėsi šios statybos įvykiai. Dabartiniu metu konservatorių politikai kaltina vyriausybę neveiklumu ir skambina pavojaus varpais. Tačiau panagrinėkime, kaip šios statybos procesai prasidėjo. Kyla klausimas, kodėl A. Kubiliaus vyriausybė, kadaise gerai nuspėjusi Kaliningrado atominės likimą, „nepastebėjo“ Astravo, jei buvęs vyriausybės kancleris D. Matulionis, o dabar kaip S. Skvernelio patarėjas yra pagrindinis „perkrovimo“ interesų atstovas?
Tuometinis konservatorių lyderis mums sakė: „Mes ateiname į tokius sprendimus, kurie bus svarbūs ne artimiausiame laikotarpyje, ne šitos sesijos keturiems mėnesiams ir net ne ateinantiems keturiems metams, o ateinantiems 20 ar 40 metų, jeigu ne daugiau. Energetikos dalykuose mes per ateinančius keturis mėnesius turime priimti sprendimus, kurie brėš Lietuvos energetikos ateitį būsimiems 40 ar 60 metų, turiu omeny įstatymą, skirtą suskystinų dujų terminalui, o taip pat ir Visagino atominės elektrinės statybai reikalingą koncesijos sutartį“, – aiškino A.Kubilius (rašė portale Alfa.lt).
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Tuos Lietuvą iš ekonominės krizės „nepakartojamus”gelbėjimo metodus mes vis dar puikiai mename ir jaučiame. Minskas šiandien jau nebesprendžia esminių Astravo problemų, jas už jį sprendžia Maskva. Mes vieni nebeįveiksime Astravo, mums reikalinga vieninga ES pozicija. Demonstruoti, kad Astravas yra atskiriamas nuo kitų klausimų, tai rodyti ES, kad tai nėra mūsų svarbiausias prioritetas.
Manau, kad dar galimi gelbėjimosi nuo atominio pavojaus elementai yra tiek JT asamblėjoje , tiek ES komisijoje, ypač dabartiniu metu, kai jai vadovauja Estija.
Po tokios politinių įvykių apžvalgos turėtų mažiau kilti klausimų, kodėl Lietuvą palieka mūsų tautiečiai.
Gerhardas Šrioderis įeis į koncerno „Rosneft“ direktorių tarybą. Kaip sakė interviu leidiniui Der Spiegel rusų opozicionierius Vladimiras Milovas, koncernas tarnauja pirmiausia Kremliaus interesams, o buvęs kancleris turės pagerinti jo įvaizdį.
Gerhardas Šrioderis
„Šrioderis, – sako Milovas, – prityręs politikas. Jis puikiai supranta, ko reikia „Rosneft“ vadovui Igoriui Sečinui. Tasai nori parodyti, kad koncernas, kurio dauguma akcijų yra valstybės rankose, yra ne Kremliaus administracijos naftos biznio reikalams tvarkyti filialas, o kompanija, veikianti pagal tarptautinę teisę ir turinti viską, ko tam reikia: akcininkus ir nepriklausomus direktorius stebėjimo taryboje, vadovybę, kurią sudaro įvairių šalių atstovai. Sečinas nori grąžinti „Rosneft“ kompanijai pripažinimą, kad ji – tarptautinis koncernas, ir tam reikalingas Šrioderis – įvaizdžiui pataisyti“.
Beje, Milovas nemano, kad Sečinas ir Putinas turi iliuzijų dėl šiandieninių Šrioderio galimybių: „Jis nebepriklauso tų, kurie turi plačią politinę įtaką, ratui“. Kalbama apie prarastą pagarbą koncernui. „Naftos giganto reputacija smarkiai nukentėjo, dar ir dėl sankcijų ryšium su Ukrainos konfliktu. Dėl to buvęs VFR kancleris – Kremliui vertinga figūra“.
Skirtingai nuo „normalių“ koncernų, „Rosneft“ direktorių tarybos nariai visi kaip vienas balsuoja „už sprendimus, priimtus politiniame centre, tai yra Kremliuje, už uždarų durų. Jie paklusniai linkčioja. (…). Tai liečia ir minoritarinių akcininkų – BP, Glencore ir Kataro investicinio fondo – akcininkus“, – sakė Milovas.
„Rosneft“ koncerne viską sprendžia Putinas, Sečinas ir jų artimiausia aplinka, – aiškina pašnekovas leidiniui Der Spiegel. – Šrioderis vaidins koncerne antraeilį vaidmenį. (…) Jis bus kažkas panašaus į iškabą: štai, žiūrėkite, mūsų direktorių taryboje posėdžiauja Vakarų politikai, nieko baisaus pas mus negali atsitikti“.
„Jis tampa instrumentu Kremliaus rankose, ir apskritai turi tai suprasti“, – perspėjo opozicionierius.
„Koncernas „Rosneft“ – šiandien yra tai, kuo jis tapo, įstengęs pasisavinti svarbiausias koncerno JUKOS dalis, – pabrėžė Milovas. – Tai pasisekė padaryti, pasakysiu, „dėka manipuliacijų, kurios populiarios tarp saugumo pareigūnų“.
Pasak Milovo, daug kas byloja, jog Sečinas ir ateityje elgsis kaip jam šaus į galvą. „Tos šakos aplinkoje jau seniai kalbama, kad Sečinas norėtų praryti ir privačią savo konkurento kompaniją „Lukoil“.
„Manau, kad Šrioderis puikiai supranta, kaip funkcionuoja sistema Rusijoje – juk jis įtrauktas į veiklą ir „Šiaurės sraute–1“, ir „Šiaurės sraute–2“. Tų projektų kompanijos–operatorės – šimtaprocentinės dukterinės „Gazprom“ kompanijos, kontroliuojamos valstybės. Šrioderis supranta, į ką jis įsivelia“, – sako Milovas.
Komentuodamas būsimą „Rosneft“ biuro atidarymą Berlyne, Milovas nurodo, jog Rusijos valdžia investuos „pinigus ir gigantiškus išteklius, kad paremtų įvairius politikus bei verslininkus, kurie, pavyzdžiui, pasisako už sankcijų koncernui panaikinimą. Rusija nori, kad žmonės pakeistų savo nuomonę apie Putiną, ir nuteikia europiečius ir amerikiečius vienus prieš kitus“.
„Septynerius metus Gerhardas Šrioderis buvo tankiausiai apgyvendintos demokratijos Vakarų Europoje lyderis, – rašo Rikas Noakas amerikiečių laikraštyje „The Washington Post“. – Jis modernizavo šalies socialinio aprūpinimo sistemą, įsiutino Džordžą Bušą – jaunesnįjį, atsisakęs dalyvauti įsiveržiant į Iraką, ir buvo nušalintas pritrūkus tik trupučio balsų, todėl pralaimėjo rinkimuose Angelai Merkel 2005 metais“.
Pasak autoriaus, Šrioderis galėjo lengvai praleisti likusią savo karjeros dalį būdamas nusipelnęs valstybės veikėjas, lankydamasis viršūnių susitikimuose bei rašydamas prisiminimų knygas. Bet vietoj to – jis Vladimiro Putino draugas: jis užstojo Rusijos lyderį kaip „nepriekaištingą demokratą“ – pasirinko karjerą rusiškame biznio pasaulyje, sakoma straipsnyje.
„Didžiąją dalį praėjusio dešimtmečio Šrioderis praleido darbuodamasis Rusijos energetikos pramonei: jis ėjo svarbias pareigas keleto konsorciumų valdybose, kuriose Rusijos vyriausybės kontroliuojama energetikos kompanija „Gazprom“ yra arba mažoritarinė, arba vienintelė akcininkė“, – pažymi žurnalistas.
„Ir vis dėlto, nepaisant jo akivaizdžių ryšių su Rusijos vyriausybe, kuriuos daugelis vokiečių laiko nepatogiais, Šrioderis neseniai vėl išpopuliarėjo tarp vokiečių socialdemokratų, arba VSDP, – sakoma toliau. – Partijos nariai plojo buvusiam kancleriui per retą rinkiminę kalbą partijos suvažiavime birželį“.
„Tai, kas dedasi JAV, reikia atvirai ir griežtai kritikuoti“, – kalbėjo Šrioderis. Nors, kaip perduoda autorius, jis pareiškė, kad nenusistatęs prieš Ameriką, bet vis tik sukritikavo „siaubingą“ JAV politinę įtaką ir paragino vokiečius ignoruoti Donaldo Trumpo reikalavimus išleisti gynybai bent jau 2 proc. nuo BVP.
„Dabar Šrioderio balansavimas tarp Vokietijos politikos kuluarų ir su Kremliumi susijusios prekybos avangardo stebina taip pat, kaip ir kelias, kuriuo jis ėjo, kad iki to prieitų“, – rašo žurnalistas. Būdamas kancleris Šrioderis gynė sandėrį su Rusija dėl dujotiekio „Šiaurės srautas“, pasakoja Noakas. Paskui, praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai paliko politiką, Šrioderis pats ėmė vadovauti dujotiekio projekto realizavimui – tąsyk kaip verslininkas Rusijoje ir kaip Nord Stream AG akcininkų komiteto vadovas.
2014 metais, tęsia autorius, „Ukrainos krizės įkarštyje, Šrioderis atšventė savo septyniasdešimtmetį su Putinu, sukeldamas neigiamą tarptautinę reakciją. Pasirinkęs po politikos verslo karjerą Rusijoje, Šrioderis iš esmės nusprendė prisidėti prie Putino administracijos, sakė jo kritikai. Buvusi jo paties partija tuo pasipiktino“.
„Ir vis dėlto po trejų metų vis daugiau žmonių tarp vokiečių kairiųjų vėl žavisi Šrioderiu“, – praneša žurnalistas.
Tuo metu, kai pasaulio pasitikėjimas JAV laisvai krenta dėl Trumpo administracijos politikos, Šrioderiui ir kitiems prorusiškiems balsams Vokietijoje vis lengviau ginti Putiną, pareiškė autoriui tarptautinės politikos profesorius iš Regensburgo universiteto Štefanas Birlingas, – taip pat, kaip ir daugeliui vokiečių, kurie labai lengvai atleidžia ir užmiršta, kai prabylama apie jų buvusį lyderį.
Šiandien išskirčiau keletą svarbių nutikimų. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė perskaitė dėmesio vertą metinį pranešimą. Prezidentinės pylos sulaukė visa valdančioji Seimo dauguma ir jos suformuotas Ministrų kabinetas. Prezidentės priekaištai teisingi – užteks dangstytis sąvokomis „mes tik pradėjome“, „mes naujokai“, „mes dar nuveiksime“… Laikas nestovi vietoje. Metas parodyti pirmuosius pumpurėlius.
Vilniaus centre koncertuoja indėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir vis dėlto didesnių rezultatų tikėtis iš valdžion prieš pusmetį sugužėjusiųjų neverta, nes vadinamiesiems žaliesiems valstiečiams trūksta platesnio politinio, jei norite – filosofinio, akademinio žvilgsnio į pasaulį. Kartais nutinka, kad ir aukštojo mokslo nebaigęs žmogus pasirodo visa galva išmintingesnis už mokslų daktarus ir akademikus.
Bet mūsų atvejis – ne tas. Akivaizdu, kad partijos vedliams vadovauti valstybei – per daug sunku. Jie galėtų Tėvynei pasitarnauti užimdami žemesnes pareigas. Bet pačios aukščiausios pozicijos – per didelė našta. Tiek premjerui Sauliui Skverneliui, tiek kultūrai vadovauti pasišovusiam Ramūnui Karbauskiui, taip pat Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui.
Jie net nesuprato arba apsimetė nesupratę, kad prezidentė, žerdama kritiką, turėjo omenyje būtent juos.
Žodžiu, nieko linksmo – per pusmetį net keletą sykių bandyta įstatymų pagalba nutildyti kritiškai rašančią žiniasklaidą, aukštojo mokslo reforma labiau primena ekonominius sandorius nei norą sustiprinti studijų kokybę, pastangos išblaivinti tautą grįstos vien kategoriškais draudimais…
Bet liūdniausia, kad valdantieji net nenutuokia, kaip sumažinti lietuvių norą emigruoti. Nenumaldomas lietuvių troškimas kuo greičiau išsinešdinti iš Tėvynės, palikti ją likimo valiai, pamiršti ją, – štai kas baisu. Štai dėl ko mes visi turėtume labai susirūpinti. Tai pati aktualiausia užduotis.
O kad prezidentė neminėjo užsienio politikos – nematau nieko blogo. Tiesa, LRT laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis ne sykį ironiškai tvirtino, kad Dalia Grybauskaitė nė žodžiu neužsiminė apie ne itin draugiškus Lietuvos – Lenkijos santykius. Žurnalistas taip konstravo klausimus, kad susidarytų įspūdis: būtent oficialusis Vilnius kaltas dėl lenkiškų šnairavimų.
O aš norėčiau pritarti Prezidentei – esama situacijų, kada geriau patylėti. Nes jei Prezidentė būtų kalbėjusi apie Lenkiją, jai neišvengiamai tektų … kritikuoti oficialiąją Varšuvą. Negi viską išmanančiam ir viską suprantančiam E.Jakilaičiui vis dar neaišku, kodėl dėl lenkiškų – lietuviškų įtampų pirmiausia kalti patys lenkai? Kai Varšuva liausis mus prievartavusi tapti Lenkijos provincija, kai nustos kištis į mūsų vidaus reikalus nurodinėdama, kokių dar privilegijų nusipelnė Šalčininkų ir Vilniaus krašto lenkai, tarpvalstybiniai satykiai iš karto pagerės. Todėl mūsų šalies vadovė ir tyli. Nepatogu kritikuoti strategiškai labai svarbaus kaimyno. Vis dar, matyt, tikimasi, jog imperinėmis ambicijomis, tiesa, ne tokiomis didelėmis kaip Rusija, sergantis partneris pats pasveiks.
Juolab kad Lenkija dabar konfliktuoja ir su Europos Sąjunga. Ir vėl, pripažinkime, teisi ne Lenkija. Taip aršiai spausti savąją Temidę ir reikalauti tiek daug europietiškų privilegijų – nesąžininga, neprotinga. Jei Lietuva per daug nuolaidžiauja Briuselio užgaidoms, tai Lenkija per daug drastiškai jas atmeta. Gyvenant laisvanoriškoje bendrijoje reikia visiems ieškoti „aukso viduriuko“. Akivaizdu, kad lenkai nemoka išlaikyti pusiausvyros. Jie į visus žvelgia iš aukšto. Jie dedasi esantys patys geriausi, protingiausi, sąžiningiausi. Todėl prezidentės D.Grybauskaitės nenoras atvirai kalbėti apie užsienio politikos užkulisius lenkiška tema – pagirtinas. Ji elgiasi protingai – kam dar labiau komplikuoti pašlijusius tarpvalsybinius santykius?
Panaši intriga – ir dėl santykių su JAV. Amerikos prezidentas tūkstantį kartų teisus, kai priekaištauja Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir kitoms ES šalims dėl per menko kariuomenių finansavimo. Amerikos vadovas teisingai piktinasi, kodėl didžiąją naštą dėl karinių reikalų priversti nešti amerikiečių mokesčių mokėtojai, o vokiečiai, prancūzai ar italai gyvena be rūpesčių. „Lietuvos žinių“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis straipsnyje „Trampas įvedinėja tvarką NATO, o ARAS – Nemenčinėje“ taikliai pastebėjo, jog šiuos priekaištus išgirdę Europos lyderiai apsimetė „kvaileliais, siekiančiais ir toliau žaisti savo žaidimus“. Vokietijos kanclerė Angela Merkel taip ir neatsakė D.Trampui, kada vokiečiai savo ginkluotosioms pajėgoms pradės skirti 2 proc. nuo BVP. Taigi D.Trampas pagrįstai šantažavo Europą – jei Briuseliui nerūpi jo paties saugumas, kodėl ES likimas turėtų rūpėti Vašingtonui.
Bet apžvalgininkas A.Bačiulis savo publikacijose neanalizuoja, kaip derėtų vertinti D.Trampui metamus kaltinimus dėl ryšių su Vladimiro Putino valdomu Kremliumi. Štai buvusio Federalinių Tyrimų Biuro (FTB) vadovo Džeimso Komio viešas liudijimas JAV senatoriams ir kongresmenams – itin nepalankus D.Trampui. JAV prezidentas leidęs jam suprasti: būtų laimingas, jei Amerikos slaptosios tarnybos pamirštų galimus buvusio patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Maiklo Flino ryšius su V.Putinu. Žodžiu, įtarimai, kad Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus ir padėjo D.Trampui nurungti Hilary Klinton, – nepaneigti. Nepaneigti ir įtarimai, kad kadaise bankrutavusiam D.Trampui pinigų pamėtėjo būtent Rusijos slaptosios tarnybos. Taip pat dar neaišku dėl tikro ar tariamo noro įrengti slaptąjį telefoninį ryšį tarp Baltųjų rūmų ir Kremliaus.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, D.Trampas neliko skolingas. Jis apkaltino buvusį FTB direktorių melavus Kongresui ir pareiškė „100 proc. norintis liudyti prisiekus“. JAV prezidentas savo Twitter paskyroje ne kartą rašė, kad „nėra jokių slaptų susitarimų su Rusija bei trukdymų vykdyti teisingumą“.
O kaip yra iš tikrųjų? Ar galime garantuoti, kad D.Trampas išvengs apkaltos? Ar tikrai Rusija turi D.Trampą kompromituojančių faktų? Jau vien tai, kad Amerikoje kilo didelė sumaištis dėl galimų naujai išrinkto JAV prezidento ryšių su Rusija, – milžiniškas Kremliaus laimėjimas. Kad ir kokie būtų Amerikos teisėsaugos verdiktai, visuomet išliks galimybė abejoti ir netikėti.
Todėl prezidentė pagrįstai vengia atskleisti savo požiūrį į JAV ir ES nesutarimus. Mums reikėtų palaikyti gerus santykius ir su Vašingtonu, ir su Berlynu. Bet kaip tai padaryti, jei Berlynas ir Vašingtonas ateityje dar labiau nesutars?
Tuo tarpu orientuokimės į sunkiai įveikiamus darbus namuose. Labai svarbi tema – Seimo nario Mindaugo Basčio byla. Jeigu Lietuvos politikams bus leidžiama taip ilgai bičiuliautis su įtartinaisiais Rusijos atstovais ir tuo pačiu Lietuvoje užimti aukštas pareigas, – toks tolerantiškumas geruoju nesibaigs. O štai politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas ponui M.Basčiui tarsi advokatauja, girdi, su „Dujotekana“ bendravo ne tik M.Bastys, bet kažkodėl tik jam bandoma inicijuoti apkaltą. Keista pozicija. Jei prasprūdo keli įtariamieji, tai dar nereiškia, kad dera palikti ramybėje kitus.
Paskutinioji Ritos Miliūtės laida „Teisė žinoti“, kurion buvo pakviestas pats įtariamasis, atnešė daugiau aiškumo. Dar labiau sutvirtino įsitikinimą, jog M.Bastys – ne tas žmogus, kuriam Lietuva galėtų leist susipažinti su valstybės paslaptimis. Kas nematė minėtos laidos „Teisė žinoti“, trumpai priminsiu – žurnalistė teiravosi, kodėl atsakydamas į VSD anketą M.Bastys neparašė apie pažintį su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika. Aukštąjį išsilavinimą turintis politikas tvirtino iš pradžių nesupratęs anketos klausimo. Tada žurnalistė pacitavo klausimą, kurio neva nesuprato M.Bastys. Tas klausimas – toks paprastas, kad M.Basčiui turėtų būti gėda apsimesti jo nesupratus.
Iš gėdos sudegti turėtų ir konservatorius Andrius Kubilius, kurį kritikuoja politikos apžvalgas lietuviškoje spaudoje skelbianti Jūratė Laučiūtė. Šį sykį omenyje turiu jos atvirą laišką, adresuota konservatoriui A.Kubiliui ir visiems kitiems, kurie pasirašė po lietuvių kalbos išdavystės aktu, leidžiančiu į lietuviškąją abėcėlę įsileisti svetimas raides. Man regis, šis A.Kubiliaus ir jo prietelių žingsnis – taip pat vertas Apkaltos komisijos dėmesio.
Kas per daug bičiuliaujasi su „Gazprom“ ir buvusiais KGB atstovais, – neverti Lietuvos pasitikėjimo. Kas politiniais sumetimais išduoda lietuvių kalbą, norom nenorom išduoda ir Lietuvos valstybę.
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS” (www.draugas.org)
Birželio 7 dieną JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasiūlė Federalinio tyrimų biuro vadovu skirti 50-metį Kristoferį Rėjų – buvusį JAV generalinio prokuroro pavaduotoją.
Jis tyrė keletą garsių bylų, įskaitant rugsėjo 11-osios teroro aktą, reguliariai aukodavo Respublikonų partijos kandidatams, o pastaraisiais metais galėjo bendradarbiauti su Rosneft ir Gazprom, pasakoja Gordon tai, ką reikia žinoti apie galimą Džeimso Komio įpėdinį.
Brooklyn Dad_Defiant! Twitter nuotraukoje: kandidatas į FTB vadovus Kristoferis Rėjus
Buvo JAV generalinio prokuroro pavaduotojas
Rėjus baigė Jeilio universiteto teisės fakultetą. 1997–2001 metais jis dirbo Atlantos prokuratūroje, po to – JAV Teisingumo ministerijoje.
2003–2005 jis buvo generalinio prokuroro pavaduotojas ir atsakingas už baudžiamąjį skyrių. Toms pareigoms jį buvo paskyręs tuometis JAV prezidentas Džordžas Bušas.
Teisingumo ministerijoje Rėjus specializavosi „baltųjų apykaklių nusikalstamumo“ srityje ir vidaus tyrimuose. Jis taip pat dalyvavo tiriant bylas, susijusias su 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro aktais ir po to su „karu prieš terorizmą“. Už tai apdovanotas Edmundo Rendolfo premija.
Vadovavo Enron‘o bylos tyrimui
2004 metais, kai Kristoferis Rėjus buvo generalinio prokuroro pavaduotojas, jis vadovavo tarpžinybinei darbo grupei tiriant Enrono bylą.
Enron – tai energetikos kompanija iš Hiustono. Per apgavystes savo ataskaitose ji gavo dideles investicijas, o po to pasiskelbė bankrutuojanti.
Toje byloje buvo surinkta 3000 dėžučių įrodymų ir 4 T6 duomenų. FTB ir kitoms agentūroms pavyko konfiskuoti apie 90 mln. dolerių. Už sukčiavimą buvo nuteisti 22 žmonės, įskaitant Enron top-vadybininkų atstovus.
„Toji byla parodė verslo bendrijai ir Volstritui, kad jie gali būti patraukti atsakomybėn“, – pabrėžė FTB specialiojo agento padėjėjas Maiklas Andersonas.
Dirbo Krisčio advokatu
Rėjus buvo Naujojo Džersio gubernatoriaus Kriso Krisčio advokatu vadinamojo Bridge IT („Bridžgeito“) laikotarpiu.
Tai politinis skandalas, kilęs JAV 2003 metų rugsėjy. Tada Krisčio paskirti valdininkai davė nurodymą uždaryti spūsties valandomis Naujojo Džersio valstijos Fort Li rajone keletą gatvių, ir dėl to transportą ištiko kolapsas.
Kristis buvo apkaltintas, jog jis tyčia išprovokavo tą kolapsą, kad „atkeršytų“ Fort-Li merui, kuris neparėmė Krisčio kandidatūros gubernatoriaus rinkimuose. Kristis nebuvo patrauktas atsakomybėn, bet du jo valdininkus teismas pripažino kaltais. Po to skandalo Kristis prarado reitingus ir neteko šansų tapti respublikonų kandidatu JAV prezidento rinkimuose.
Tai buvo nebe pirmas Rėjaus ir Krisčio bendradarbiavimas. Jie dirbo kartu dar JAV teisingumo ministerijoje: kai Rėjus buvo generalinio prokuroro pavaduotojas, Kristis buvo generalinis prokuroras. O FTB tada vadovavo Robertas Miuleris, dabar – JAV specialusis prokuroras.
„Aš labai pasitikiu Rėjum. Jis įžymus teisininkas, ir jis absoliučiai sąžiningas. Manau, prezidentas tikrai neapsiriks, jei pasiūlys Rėjui tapti FTB direktoriumi“, – praėjusią savaitę sakė Kristis interviu APP.
Susijęs su Trumpu ir Respublikonų partija
Nuo 2008 metų Rėjus remia Respublikonų partijos kandidatus, jau paaukojo jiems apie 35 tūkst. dolerių. Tarp jų buvo dabartinis JAV prezidento Donaldo Trumpo sekretorius sveikatos apsaugos ir socialiniams reikalams Tomas Praisas, taip pat Deividas Perdju – dabartinio žemės ūkio ministro pusbrolis.
2008 metais Rėjus paaukojo 2300 dolerių kandidatui Džonui Makeinui, o 2012 metais perdavė 7500 dolerių, paremdamas Mitą Romnį. 2016 metų rinkiminei kampanijai Rėjus lėšų neaukojo.
Galėjo bendradarbiauti su Roosneft ir Gazprom
2006 metais Rėjus pasitraukė iš valstybinės tarnybos ir prisidėjo prie stambios juridinės kompanijos King & Spalding. Tos firmos teisininkai aptarnauja daugybę kompanijų iš įvairių šalių. Tarp klientų – ir Rusijos korporacijos Rosneft ir Gazprom.
Beje, King & Spalding personale yra daugiau kaip 900 advokatų. Šiuo metu nėra įrodymų, kad su klientais iš Rusijos būtų dirbęs pats Rėjus.
Energy Intelligence agentūros svetainėje galima aptikti 2015 metų rugpjūčio mėnesį skelbtą naujieną, kad King & Spalding laimėjo pasiūlymą ir tapo Rosneft suskystintų gamtinių dujų gavybos ir gamybos reikalų konsultante.
Demokratai mano, kad Trumpas stengiasi atitraukti dėmesį
Rėjaus iškėlimas sužadino nevienareikšmę amerikiečių politikų ir žurnalistų reakciją.
Laikraštis The New York Times Rėjų vadina „nepavojingu, konformistiniu prezidento, leidžiančio skirti politikus istoriškai atskirtoms nuo politikos pareigoms, pasirinkimu“.
BBC rašo, kad Rėjus atrodo esąs stiprus kandidatas, tačiau daugelis demokratų nepatenkinti, kaip Trumpas pasielgė su buvusiu FTB direktoriumi Džeimsu Komiu. Dėl tos priežasties Demokratų partija gali pristabdyti Rėjaus paskyrimą.
Apie siūlymą skirti Rėjų į FTB vadovo postą sužinota Komio liudijimo Senate žvalgybos komitete išvakarėse. Senatorius demokratas Markas Verneris mano, kad tai ne atsitiktinumas. „Man atrodo, kad tai bandymas atitraukti žmonių dėmesį nuo pagrindinio artimiausių dviejų dienų įvykio“, – sakė jis CNN.
„Jis nepriekaištingos kvalifikacijos žmogus. Aš žinau, kad jis vėl tarnaus šaliai, gindamas įstatymą ir garbę, kai tik Senatas patvirtins jį FTB vadovu“, – pabrėžė Trumpas savo oficialiame pareiškime, kurį išspausdino Baltieji rūmai.
Ketvirtadienis, rugpjūčio 25 d. (Dubrovnikas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Kroatijos Prezidentės Kolindos Grabar-Kitarovič kvietimu Dubrovnike dalyvavo Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų regionų bendradarbiavimo stiprinimui skirtame forume.
Dubrovnikas. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda ir Kroatijos Prezidente Kolinda Grabar-Kitarovič. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
12 šalių atstovai priėmė Trijų jūrų iniciatyvos deklaraciją, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas vieningos ES rinkos nuo Šiaurės iki Pietų sukūrimui bendradarbiaujant keturiose – energetikos, transporto, ekonomikos ir skaitmeninėje srityse.
Pasak Prezidentės, teisingos energetinės kainos – viena svarbiausių prielaidų sėkmingai ir sparčiai šalių ir regionų raidai bei konkurencingumui.
Prezidentė Dubrovniko forume atkreipė dėmesį į šalių bendradarbiavimo svarbą užsitikrinant energetinį saugumą, išsivaduojant nuo vienintelio šaltinio priklausomybės, užsitikrinant energijos šaltinių įvairovę.
Prezidentė pristatė Lietuvos patirtį statant SGD terminalą Klaipėdoje, kuris padėjo išsivaduoti iš monopolinio „Gazprom“ diktato ir beveik ketvirtadaliu (23 proc.) sumažino dujų kainą. Sėkmės pavyzdžiu laikomos ir Lietuvos elektros jungtys su Švedija ir Lenkija, sumažinusios elektros kainą 16 procentų.
Dubrovnikas. 12 šalių atstovai priėmė Trijų jūrų iniciatyvos deklaraciją, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas vieningos ES rinkos nuo Šiaurės iki Pietų sukūrimui. Lietuvos prezidento kanceliarijos (R.Dačkus) nuotr.
Prezidentė pabrėžė regioninio bendradarbiavimo ir vienybės svarbą net tik užsitikrinant energetinę nepriklausomybę, bet ir kovojant su grėsmingais geopolininiais projektais, tokiais kaip tarptautinių standartų neatitinkanti Astravo AE ar politiniais, o ne ekonominiais sumetimais vystomas „Nord Stream II“.
Lietuvos prioritetas Trijų jūrų iniciatyvoje – dalytis patirtimi užsitikrinant energijos šaltinių įvairovę, prisidėti prie SGD terminalo statybos Krko saloje. Tai strateginis, visam Adrijos regionui ir ES svarbus projektas.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja Adrijos-Baltijos-Juodosios jūrų regionų bendradarbiavimo stiprinimui skirtame forume. Centre – Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda ir Kroatijos Prezidente Kolinda Grabar-Kitarovič. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus.
Aš netikiu, kad mums pavyks sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybą. Aš beveik netikiu, kad mes sugebėsime rusams ir baltarusiams pakenkti bent tiek, kad šie neturės kur dėti pagamintos elektros.
Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.
Juk tie, kurie labai priešinosi atominės elektrinės statybai Visagine, kurie, kaip Skardžius ir Ko, visaip koneveikė ir tebekoneveikia suskystintų dujų terminalą, kurie visokiais būdais talkino Gazpromui, darys viską, kad pirktumėm pigesnę elektrą iš priešų, norinčių mus išnaikinti.
Mūsų uždavinys sustabdyti statybas Astrave juo sunkesnis, nes vargu ar mums talkins latviai, estai ir kitos šalys, kurioms mažiau pavojingas Astravo atominis monstras, o ekonominė nauda – akivaizdi. Apie Europos Sąjungos biurokratus aš jau net užsiminti nenoriu: jiems mūsų likimas dar mažiau rūpi.
Kartais bandau įsivaizduoti, kas dėsis, jeigu vieną dieną įvyks žemės drebėjimas, ir tas nelemtas rusiškas reaktorius, kuris jau kartą krito iš kelių metrų aukščio Astrave, bet nebuvo pakeistas, sprogs ar kaip kitaip bus nepataisomai sugadintas? Gali juk ir lėktuvas tyčia ar netyčia nukristi. O jeigu elektrinėje įsidarbins koks teroristas, nebijantis mirties ir labai trokštantis išnaikinti šimtus tūkstančių žmonių, gyvenančių prie Nemuno ir Baltijos jūros?!
Kaip reaguos Seimas, Vyriausybė, Prezidentas? Turbūt panašiai, kaip tada elgėsi Maskvos ir Kijevo komunistai. Rūpinsis tik savo saugumu, o tai reiškia, kad lėktuvais, laivais, automobiliais spruks kuo toliau nuo Lietuvos. Ne visi, bet spruks. Prisimenate, ano istorinio Sausio dienomis ne visi parlamentarai juk buvo savo darbo vietose ir laukė mirties. Ir Vyriausybėje buvo visko. Tauta juos – ir didvyrius, ir bailius – apgynė. Bet taip buvo tada, neregėto pakilimo mėnesiais, metais ir dienomis.
Dabar bėgame iš Lietuvos genami tik valdančiųjų abejingumo tautos likimui, pagaliau tautos nuovargio, suvilioti Laisvės, kurioje beveik neliko pareigos ir atsakomybės supratimo.
Argi gali taip atsitikti, kad poetų apdainuota Lietuva, gražiausias Žemės lopinėlis daugeliui ją praradusiųjų, taptų dykra, kaip Černobylis, ir šimtmečius čia viešpatautų sužalota, mirtinai pavojinga gamta, be žmogaus?
Gali! Nes taip jau vieną kartą atsitiko netoli Lietuvos. Gali, nes elektrinė statoma nusikalstamai aplaidžiai, nemokšiškai, stachanovietiškai (vyresnieji žino šio žodžio prasmę), galimas daiktas – kaip mirtinas, pusiau legalus ginklas. Atominis ginklas kontroliuojamas, draudžiamas, o čia – ne jūsų reikalas, džiaukitės, kad statome už 50 km. nuo jūsų sostinės, galėjome dar arčiau.
Putino kerštas: išėjote, paniekinote vyresnįjį brolį, prisišliejote prie mūsų priešų – dabar žinokitės: gyvenkite nuolatinėje baimėje. Jeigu ne mums, tai ir ne jums!
Nebijokite, nesprogs, o elektros turėsime pigios, – turbūt taip mąsto mus valdantieji ir valdžiusieji, nes nepakankamai rūpinosi ir rūpinasi tautos, valstybės likimu. Susirašinėja, užklausinėja, kartais piktinasi, bet visa ta bedantė veikla – tik rinkiminiai saldainiukai lengvatikiams rinkėjams.
Europos Vadovų Tarybai, kurioje dalyvauja ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pateiktas Europos Komisijos Energetikos saugumo paketas.
Jame pabrėžiama suskystintųjų gamtinių dujų terminalų svarba ir privalumai užtikrinant ES dujų tiekimo saugumą. Klaipėdos SGD terminalas pateiktas kaip pavyzdys, kuris padėjo sumažinti „Gazprom“ dujų kainas ir prisideda prie regiono energetinio saugumo užtikrinimo.
Pirmadienis, vasario 29 d. (Liubliana). Oficialaus vizito į Slovėniją išvykusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Slovėnijos Prezidentu Borutu Pahoru. Pagrindinis dėmesys valstybių prezidentų pokalbyje buvo skirtas neslopstančiai Europos migracijos krizei ir geopolitinio saugumo klausimams.
Prezidentės teigimu, ES vėluojant įgyvendinti strateginius sprendimus dėl pabėgėlių krizės suvaldymo, atskiroms šalims atkuriant vidinių sienų kontrolę, migracijos kryptys darosi nenuspėjamos. Lietuva ir Slovėnija yra nedidelės valstybės prie Šengeno erdvės išorės sienų, todėl gali susidurti su panašiais iššūkiais.
Latvijos premjerė Laimdota Straujuma prisidėjo prie ekonomikos ministrės Danos Reizniecės-Ozolos išsakytos kritikos dujotiekio „Nord stream–2“ („Šiaurės srautas–2“) projektui.
Apie tai praneša „Evropieskaja pravda“, remdamasi Delfi.
„Europai derėtų būti nuoseklesnei savo pozicijoje paramos energetinei nepriklausomybei nuo Rusijos klausimu. Tiesa, iš Europos šiame projekte dalyvauja privatus verslas“, – sakė Straujuma.
Tikriausiai daug kas iš mūsų perskaitėme Stasio Jakeliūno publikaciją „V.Putinas pavėlavo – Lietuva jau okupuota“ (tekstas pasirodė gegužės 13-ąją lrytas.lt portale).
Tiems, kurie nėra susipažinę su minimu straipsniu, rekomenduojame perskaityti.
Tačiau siūlydami susipažinti su buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjo įžvalgomis norime pabrėžti, jog publikacija mums paliko keistą įspūdį.
Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie tai, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė kovai su „Rublikonu“ pašventino riterį Roką, kuris ką tik buvo pergalingai įveikęs „Gazprom“ pulkus kovoje prie Baltijos jūros ir apgynęs Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą.
Tačiau šiandien narsiojo riterio laukia ne mažiau nuožmus mūšis Vilniuje ir Kaune.
Ilgus metus egzistuojantys ir dešimtis milijardų dolerių kainuojantys koncernai per kelis mėnesius gali išnykti kaip dūmas, nes tampa plėšrių kapitalizmo ryklių aukomis.
Ir ne todėl, kad blogai dirbo, o atvirkščiai, todėl, kad buvo sėkmingi ir įdomūs. Tačiau bendrovės akcininkai nebuvo vieningi, todėl pasinaudojus jų konfliktais ir skirtingais interesais buvo įmanoma įgyti lemiamą įtaką bendrovėje, tuo pasinaudojus ją suskaldyti ar tiesiog prisijungti.
Tačiau mes Lietuvoje apie tai žinome mažai. Dažniausiai tik iš Holivudo filmų. O apie daugybę bestseleriais tapusių knygų, kuriose aprašomos nelabai linksmos koncernų perėmimo istorijos, dauguma nieko nėra girdėję.
Šimtais milijonų ar net milijardais litų skaičiuojamas turtas, kelios dešimtys įmonių, milžiniška įtaka ir kova dėl turto tarp pačių artimiausių žmonių. To verslininkas Bronislovas Lubys, atguldamas amžino poilsio, tikėtis negalėjo. Nors gali būti, kad būtent to ir tikėjosi.
Pasak mūsų redakcijos šaltinių, žinomas verslininkas buvo prasitaręs apie planus perorganizuoti koncerno „Achemos grupė“ valdymą, kad padidintų artimiausių žmonių įtaką. Jei jis būtų tai padaręs, tikriausiai dabartinės situacijos, kai vieno didžiausių Lietuvos koncernų ateitis sprendžiama teismuose, nebūtų.
Taip, tai tiesa. Rugsėjį Estijos valstybės energetikos įmonė „Eesti Energia“ pranešė, kad per ateinančius dešimt metų į degiųjų skalūnų gavybą bus investuota 3–4 mlrd. eurų. Už šią sumą, kuri litais sudarytų nuo 10 iki beveik 14 mlrd., žadama pastatyti daugiausia septynias skystojo kuro gamyklas – elektros gamybos pajėgumus tai padidintų iki 420–560 megavatų.
„Eesti Energia“ vadovas įsitikinęs, kad ši investicija atsipirks, nes, investavę į skalūnų dujų gavybą ir padidinę skystojo kuro gamybą, estai po dešimties metų taps energetiškai nepriklausomi ir nebejaus energijos išteklių deficito. Teigiama, kad Estija šį sprendimą būtų priėmusi kiek anksčiau, tačiau ji gana ilgai laukė, kol Lietuva pradės statyti atominę elektrinę. Matydama, kad šis laukimas gali tęstis amžinai, nebenori rizikuoti ir apsisprendė priimti sprendimą, kuris priklauso tik nuo jos gyventojų politinės valios.
Kai kada iš skaitytojų sulaukiu priekaištų, esą per daug pesimistiškai žvelgiu į politines, ekonomines bei kultūrines Lietuvos perspektyvas.
Galbūt skaitytojai teisūs – idealios tvarkos niekad nebuvo ir nebus. Todėl esą net nereikia norėti, jog viskas klostytųsi taip, tarsi žingsniuotume „rožėmis klotu keliu“.
Per didelis reiklumas gali tik išmušti norą dirbti, stengtis, braižyti ateities planus…
Užtat šiandien – būtent tokia diena, kai tikrai galima išvengti pesimizmo. 2014-ųjų spalio 27-osios rytas atnešė dvi džiugiai svarbias žinias.
