Bernardinų sodas. 2013-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus Bernardinų sode esantys bevardžiai takai nuo šiol vadinsis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų vardais, tarp jų – 11 moterų, praneša Vilniaus miesto savivaldybė. Prie Valdovų rūmų Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Šioje vietoje, buvusiame Valdovų rūmų sode, norėjome įamžinti Vilniuje gyvenusių ir veikusių Lietuvos valdovų, jų žmonų, dukterų, seserų ir kitų įtakingų moterų atminimą. Visos jos buvo tiesiogiai susijusios su Vilniumi, turėjo nemažos įtakos istoriniams įvykiams, tačiau apie jas žinoma labai mažai. Todėl tai dar vienas atminties sugrąžinimo žingsnis ir galimybė papasakoti apie jas plačiau“, – kalbėjo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinio direktoriaus pavaduotoja kultūrai ir mokslui dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.
Kaip nurodoma pranešime žiniasklaidai, Vilniaus miesto taryba pritarė, kad takai Vilniaus pilių kultūrinio rezervato teritorijoje būtų pavadinti Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos, Sofijos Alšėniškės, Vytauto Didžiojo, Onos Vytautienės, Onos Jogailaitės, Izabelės Jogailaitės, Cecilijos Renatos Habsburgaitės, Liudvikos Marijos Gonzagos, Onos Kotrynos Konstancijos Vazaitės, Kotrynos Jogailaitės, Žygimanto Augusto, Elžbietos Habsburgaitės, Kotrynos Habsburgaitės, Aleksandro Jogailaičio vardais.
Takų pavadinimai atrinkti kartu su Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato istorikais. Gedimino pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus miesto taryba patvirtino ir magistralinės gatvės – Vakarinio aplinkkelio – pavadinimą. 2016 metais baigtas Vakarinis aplinkkelis iki šiol neturėjo įteisinto pavadinimo. Vilniaus miesto savivaldybė skelbė vilniečių apklausą dėl šios gatvės pavadinimo, daugiausia balsų buvo atiduota už jau įprastą Vakarinio aplinkkelio pavadinimą.
Pavadinimas suteiktas ir bevardžiam Naujamiesčio skverui. Nedidelis skveras netoli Tauro kalno, Z. Sierakausko ir V. Kudirkos gatvių sankirtoje, pavadintas Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės vardu, praneša Vilniaus miesto savivaldybė.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Tolumoje – Lietuvos nacionalinis muziejus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antradienį duris lankytojams atveria Lietuvos nacionalinis muziejus. Pirmiausia atidaromi trys padaliniai: Naujasis arsenalas, Vilniaus gynybinės sienos bastėja ir Gedimino pilies bokštas. Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Gegužės 5 dieną duris atversiantys muziejaus padaliniai dirbs įprastiniu režimu ir nekeis savo darbo laiko. Vis dėlto, norėdami užtikrinti saugumą, prašome lankytojų pagalbos – laikytis taisyklių”, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.
Trys muziejaus padaliniai dirbs įprastu režimu, tačiau laikantis saugumo reikalavimų srautas juose gali būti ribojamas. Naujajame arsenale vienu metu gali lankytis 100, Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje – 50, o Gedimino pilies bokšte – 20 žmonių.
Patekti į muziejų vienu kartu galės ne daugiau kaip du lankytojai arba didesnė grupė, kurią sudaro vienos šeimos nariai. Lankytojai privalo dėvėti apsaugines veido kaukes, dezinfekuoti rankas, laikytis saugaus atstumo.
Naujasis arsenalas lankytojus pasitiks atsinaujinusiu vestibiuliu ir nematytais eksponatais, kuriais papildyta nuolatinė ekspozicija. Naujajame arsenale taip pat veikia naujausia paroda „Nesusitaikę“, skirta Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmečiui paminėti. Išskirtiniai šios parodos eksponatai buvo virtualiai pristatyti karantino metu.
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lankytojai laukiami ir Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje, kur iki gegužės 31 d. pratęsiama paroda „200 batų – 700 metų“. Dėl karantino iš Lenkijos Gdansko archeologijos muziejaus kol kas negalintys atvykti kolegos sutiko paskolintus eksponatus dar kurį laiką palikti Lietuvoje.
O pasižvalgyti į pavasarėjantį Vilnių kviečiama nuo Gedimino pilies bokšto. Gedimino pilis – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Siekdami užtikrinti saugumą ir atkreipdami dėmesį į itin siaurus bokšto laiptus vienu metu negalėsime priimti daugiau kaip 20 asmenų“, – lankymo specifiką nulėmusį veiksnį įvardijo Gedimino pilies bokšto vedėja Asta Daunoravičienė.
Antruoju etapu, nuo gegužės 8 d., Lietuvos nacionalinis muziejus atidarys ir kitus savo padalinius: Vilniuje – buvusią areštinę ir Kazio Varnelio namus-muziejų, taip pat padalinius regionuose – Vinco Kudirkos muziejų, Jono Šliūpo memorialinę sodybą, Jono Basanavičiaus gimtinę.
Lietuvos nacionalinis muziejus gegužės 5-ąją atidaro duris kartu su kitais trimis nacionaliniais muziejais – Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmais, Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Pirmąją Naujųjų metų dieną bus minimos Lietuvos vėliavos iškėlimo Gedimino pilies bokšte Vilniuje 101-osios metinės ir švenčiama Lietuvos vėliavos diena. Tradiciškai vėliavą bokšte pakels Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai.
Ceremonijoje Gedimino paminklo papėdėje, be kitų garbių svečių, kaip praneša Krašto apsaugos ministerija, dalyvaus ir krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Taip pat tradiciškai renginyje dalyvaus Krašto apsaugos savanorių pajėgų būrys, Garbės sargybos kuopos kariai, Lietuvos šauliai, Kovų už Lietuvos laisvę dalyviai, visuomeninių organizacijų atstovai, Vilniaus miesto bendruomenės nariai, kt.
Pagal tradiciją, senoji vėliava kasmet perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį. Šiais metais Gedimino pilies bokšto vėliava bus įteikta Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijai.
Pirmą kartą Lietuvos trispalvė Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūvių salvėmis, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.
Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienais metais sausio pirmąją rengiama Vėliavos pakėlimo ceremonija.
Pirmąją 2018-ųjų dieną Katedros aikštėje surengtas Lietuvos vėliavos dienos minėjimas. Gedimino pilies bokšte Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai iškėlė 2018 metų vėliavą.
Šia tradicine vėliavos ceremonija primenama, kad 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte Lietuvos trispalvę, kaip laisvos Lietuvos simbolį, pirmą kartą iškėlė Lietuvos savanorių būrys.
Prieš pakeldami naująją trispalvę, Garbės sargybos kuopos kariai nuleis visus 2017 metus bokšte plevėsavusią vėliavą. Kaip ir kasmet, pagal susiklosčiusią tradiciją, senoji vėliava bus perduota saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį. Šįkart 2017 metų vėliava bus padovanota Raseinių rajono Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijai.
Katedros aikštėje, Gedimino paminklo papėdėje, vyksiančioje ceremonijoje dalyvavo Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Vilniaus miesto vicemeras Linas Kvedaravičius, Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, kovų už Lietuvos laisvę dalyviai, visuomeninių organizacijų atstovai, Vilniaus miesto bendruomenės nariai ir miesto svečiai.
Pirmą kartą Lietuvos trispalvė Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 m. sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamą būrį sudarė du karo valdininkai Jonas Nistelis bei Petras Gužas ir kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.
Pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, paliko tik raudoną.
Antrą kartą Lietuvos trispalvė suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių užgrobė želigovskininkai, ir lietuviška trispalvė vėl buvo nuplėšta.
Trečią kartą Lietuvos trispalvė iškelta virš Gedimino bokšto 1939 m. spalio 29 d. Lietuvai atgavus Vilnių. Tačiau ir tuomet vėliava neilgai plevėsavo. Prasidėjo gūdūs sovietmečio metai be Lietuvos trispalvės.
Ketvirtą kartą vėliavą Gedimino kalno pilies bokšte 1944 m. balandžio 5 d. iškėlė Lietuvos vietinės rinktinės 306-ojo bataliono kariai savanoriai. Ši trispalvė plevėsavo iki 1944 m. gegužės 15 d.
Penktą kartą Lietuvos trispalvė virš Gedimino bokšto iškelta tik 1988 m. spalio 7 d. ir nuo to laiko tebeplevėsuoja iki šiol.
Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę kiekvienais metais sausio 1 d. rengiama Vėliavos pakėlimo ceremonija.
Vyriausybė patvirtino Gedimino kalno avarinės situacijos ir neatidėliotinų veiksmų projektą, kuriame aiškiai įvardyti veiksmų terminai, o už tvarkymo darbų įgyvendinimą atsakomybė priskirta Kultūros ministerijai.
Gedimino pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šių veiksmų Ministrų Kabinetas ėmėsi, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo metu Gedimino kalno pietrytinio šlaito ir Aukštutinės pilies rūmų liekanų būklė yra itin sudėtinga.
Vyriausybė pavedė Kultūros ministerijai kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi ir Finansų ministerija iki 2017 m. liepos 24 d. inicijuoti kreipimąsi dėl ekstremalios situacijos paskelbimo, kai dėl gamtinio pavojaus nekilnojamajai kultūros vertybei kyla jos praradimo grėsmė.
Premjeras Saulius Skvernelis teigė, kad pirmadienį susitarta dėl terminų ir atsakingų institucijų, taip pat nutarta sistemingai įvertinti viso kalno būklę.
„Siekdami, kad ateityje Gedimino kalno šlaitai būtų tvarkomi ir prižiūrimi iš esmės, o ne fragmentiškai, kas vyko iki šiol, Vyriausybė ėmėsi lyderystės, kad būtų užtikrintas Gedimino kalno vientisumas. Turime aiškiai įvardinti, kas už ką ir kada yra atsakingi, kitu atveju, po kiek laiko ir vėl galėsime ieškoti kaltų, o atsakingų nebus“, – teigė S. Skvernelis.
Premjeras patikino, kad Gedimino kalno tvarkymo darbams bus stengiamasi rasti tiek lėšų, kiek prireiks.
„Apie konkrečias sumas kalbėsime, kada bus jau projektiniai dokumentai, bet faktas toks, kad koks poreikis bus sustabdyti šitą nenormalią situaciją, tiek turėsime ir skirti. Skirsime iš valstybės biudžeto. Jeigu tai bus ekstremali situacija, tai iš specialaus fondo. Bus vyriausybinis sprendimas“, – pirmadienį žurnalistams Vyriausybėje sakė Premjeras.
Aplinkos ministras Kęstutis Navickas teigia, kad kalno būklė kelia rimtą nerimą ir būtina veikti operatyviai.
„Ekstremali situacija yra ne gąsdinimas, o priemonė greitai reaguoti į situaciją, konsoliduoti per trumpą laiką pajėgas ir priimti tinkamus sprendimus trumpuoju laikotarpiu. Aš manau, kad to reikia. Situacija gali keistis labai greitai. Didžiausia grėsmė ne paviršiuje, o gilumoje. O tokiu atveju reikia ruoštis suvaldymui“, – sakė K. Navickas.
Kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius teigia, kad tvarkant kalną veikiausiai bus laikinai apribotas arba sustabdytas jo lankymas.
Vilnius žiemą. Slaptai.lt nuotr.
„Ekstremalios situacijos paskelbimas reiškia, kad atsidaro Vyriausybės rezervas finansuoti kalno tvarkybos darbus. Dėl lankymo spręsime: gal įmanoma suderinti ir lankymą, ir ekstremalią situaciją, bet tai mažai tikėtina. Jeigu lankytojų srautai nesikerta su pavojaus židiniu, pavyzdžiui, vakarinio bokšto padėtis pakankamai stabili, galime lankytojus nukreipti į jį, o kitur apriboti“, – sakė viceministras R. Augustinavičius.
Vyriausybės pasitarime pavesta Lietuvos nacionaliniam muziejui kartu su Lietuvos geologijos tarnyba kasdien stebėti Gedimino kalno pietrytinio šlaito būklės pasikeitimus ir nedelsiant imtis visų įmanomų priemonių galimai Gedimino kalno pietryčių šlaito nuošliaužai suvaldyti.
Planuojama, kad iki 2017 m. liepos 26 d. Lietuvos geologijos tarnyba kartu su Lenkijos geologijos tarnybos ekspertais turėtų atlikti geofizinius tyrimus ir jais remiantis parengti ir pateikti Vyriausybei, Kultūros ministerijai ir Aplinkos ministerijai bei Lietuvos nacionaliniam muziejui rekomendacijas dėl tolesnių Gedimino kalno pietrytinio šlaito tvarkymo veiksmų.
Kultūros ministerijai kartu su Aplinkos ministerija pavesta iki 2018 m. rugsėjo 1 d. parengti Ilgalaikę Gedimino kalno ir Aukštutinės pilies statinių liekanų sutvarkymo strategiją ir ją pateikti tvirtinti Vyriausybei. Už Gedimino kalno ir Aukštutinės pilies statinių liekanų tvarkymo darbų įgyvendinimą bus atsakinga Kultūros ministerija, kuri kartą per mėnesį (iki 2018 m. gruodžio 31 d.) privalės informuoti Vyriausybę apie istorinių objektų būklę ir atliktų darbų eigą.
Lietuvos nacionaliniam muziejui kartu su Kultūros ministerija, bendradarbiaujant su Lietuvos geologijos tarnyba ir kitų organizacijų ekspertais, pavesta per 2018 metus pabaigti būtinus Gedimino kalno šiaurės vakarinio ir pietryčių šlaito sutvirtinimo darbus.
Pamažėle, tačiau vis labiau įsibėgėdamas griūva Gedimino kalnas. Kai kurie žmonės kelia alasą, nervinasi, trukdo atsakingiems organams dirbti bei vadovauti, tačiau mūsų darnios plėtros idėjų pritvinkusios valdžios elgesys solidus – ramiai lūkuriuoja, netrukdydama gamtai dirbti savo tiesioginį, tačiau sykiu ir didelės politinės strateginės reikšmės kupiną darbą.
Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokia nuostata ypač pažangiai atrodo kovos su klimato kaita sąlygomis. Nieko nedarome, niekam nekenkiame, o tik už menkas lėšas pagarbiname gamtos galią.
Jau senokai aišku, kad tam tikra dalis save lietuviais prikišamai vadinančių piliečių yra tiesiog įsikibę į visokius su praeitimi juos neva siejančius simbolius. Mat įsivaizduoja iš praeities savo jėgą semią. O visa pažangioji žmonija semia iš dabarties: iš bankų ir europinių aruodų. Su tokiom pažiūrom Lietuvai nepakeliui. Ir ypač artėjant Lietuvos 100-mečiui.
Jau taip vangiai ir skurdžiai tam minėjimui ruošiamasi, kad būtų tiesiog neatleistina kvailystė nepasinaudoti pačios gamtos siūloma proga: Gedimino bokšto griūtimi. Natūralia, be jokių europinių lėšų įsisavinimo. Juk įvykis vienaip ar kitaip paliestų visų Lietuvos tautos piliečių jausmus bei protus. Vargu ar kas galėtų apsimesti nieko nematęs ir negirdėjęs. Bokšto griūtis būtų kupina politinės simbolinės prasmės. Pirmiausia ji reikštų ne griūtį, o naujos Lietuvos tautos išsilaisvinimą iš lietuvybės stereotipų pančių, tos naujos tautos pakilimą ir ryžtingą šuolį į šviesią europinę ateitį, kurioje žiba Andriaus Kubiliaus įžiūrėti ir strategijoje Lietuva 2030 aprašyti globalizacijos rodikliai.
Juk semdamiesi iš praeities mes ne kur nueisime. 100-mečio minėjimas tiesiog skatinte skatina imtis tokio didvyriško šuolio, o ne spyriotis kaip už skvernelio tempiama perbrendusi panelė.
Ką Gedimino bokštas sako tai lietuvybės stereotipų iškvaišintai Lietuvos žmonių daliai? Kas kad Maironio apdainuotai. Kur gi mus verčia tas Maironis žiūrėti? Į tą pačią tamsią praeitį, kurioje jei ir kas švietė, tai vienintelė lenkiška lemputė, kurią vėliau Iljičius pakeitė. Kam mums, Baltijos tigrams, tokia praeitis, kai jau dabar savo žygiais garsėjame Anglijoje, Norvegijoje, Škotijoje, Ispanijoje ir kituose kraštuose, o kiek dar jų dainon ir bylon nesudėta. Turime kuo džiaugtis ir didžiuotis: esame skambiausia Europos Sąjungos styga – Rusija gerai pavaro, o ir NATO sugebėjome prisišaukti.
Gedimino pilis – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O jau ta mitinė lietuvybė – ar kas įrodė, kad ji egzistuoja? Vieni stereotipai. Juk jau kadaise Alfredas Bumblauskas ir Nerija Putinaitė parodė ir įrodė, kad lietuvybės mitą sugalvojo sovietiniai okupantai ir naudojo jį Lietuvos žmonėms pavergti.
Pagalvokime ir apie kitą, daug praktiškesnį dalyką: ar Gedimino kalno remontas nors kiek bus atspindėtas pasaulio žiniasklaidoj, ar jis pritrauks naujus turistų srautus? Atsakymas aiškus – ne. O juk senos pilies bokšto griūtis pačiame Europos centre gali sudominti ne vieną leidinį, ypač jei mes patys nepatingėsime tinkamai šią žinią ištransliuoti Europai ir pasauliui, atskleisdami mūsų pasiryžimą šuoliuoti į ateitį ir išsinerti iš ilgai mus dusinusių praeities simbolių ir nacionalizmo gniaužtų. O jei dar ant tų griuvėsių susikabintume vaivorykštės rankomis…
Galima tikėtis, kad šiuo atžvilgiu mūsų tikslinės komunikacijos specialistai nepavestų ir net neprireiktų tų 74 į mygtuką 112 sukištų milijonų. Apsieitų ir su mažesne suma. Kai prireikia Lietuvos piliečiams, mūsų politikai ir specialistai sugeba aukotis. Tad ir Gedimino bokšto griūtis būtų per visą pasaulį nuskambėjusi baltų genčių ainių auka neblėstančiai gero ateities gyvenimo svajai ir naują pažangią Europą kuriančių siekiams. Simbolinė politinė auka, pritrauksianti naujus turistų srautus.
O kas vietoj kalno ir bokšto? Derėtų skelbti visuomeninį idėjų konkursą – tokie nekainuoja. Pirmai pradžiai galėtume galvoti ir apie kokį prūdą, kuriame atsispindėtų praeities nedrumsčiamas Lietuvos teritorijos dangus, gerinantis mūsų santykius su Lenkija. O jau vėliau ir apie vieną kitą meninį akcentą, pavyzdžiui, keliasdešimtmetrinė (aukščiausia regione) aukštų nanotechnologijų kolona su neįžiūrimu paprasta akimi Vyčiu (žiūronai apmokestinami) arba tokių pat technologijų dangun iškeltas ilgas lietvamzdis, iš kurio vanduo virš gatvės nuteka į Nerį.
Nebijokime svajoti, peržengti save, svetingai atsiverkime ateičiai. Tad – drįsk didžioji Lietuvos tauta, ir tepadeda mums gamta.
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba savo pareiškimais stengėsi atkreipti dėmesį, kad 2016 metais nebuvo numatyta jokio valstybės lygio renginio tinkamai ir garbingai paminėti Lietuvos Karaliaus Gedimino valdymo pradžios 1316-aisiais metais 700 metų Jubiliejų.
Iš kai kurių valstybės institucijų (Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų, Lietuvos kultūros ministerijos, Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto) gauti atsakymai yra tipiški atsirašinėjimai, bet ne atsakymai į keliamus konkrečius klausimus ir teikiamus pasiūlymus.
Karalius Gediminas. Paminklo Vilniuje autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar kartą pažymime, kad LR Seimas 2016 metus paskelbė Prezidento Kazio Griniaus atminimo metais, Bibliotekų metais, Vietos bendruomenių metais, Kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno metais, Saulės mūšio metais.
Pastebime, kad daugelio renginių globėjais 2016 metais buvo LR Prezidentė, LR Seimo Pirmininkė ir LR Ministras Pirmininkas.
Tačiau neatsirado iniciatyvų 2016 metus paskelbti GEDIMINO METAIS ir valstybiniu mastu garbingai paminėti Lietuvos Karaliaus Gedimino valdymo pradžios (1316-1341 m.) 700 metų Jubiliejų.
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba įdėjo daug pastangų, kad būtų iškilmingai paminėtas Gedimino valdymo pradžios 700 metų Jubiliejus, tačiau dabar yra priversta ateities kartoms palikti tik tokio turinio laišką: „2016 metais, kai Lietuvos Respublikos Prezidentė buvo Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė – Loreta Graužinienė, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas – Algirdas Butkevičius, buvo ignoruotas Lietuvos Karaliaus Gedimino valdymo pradžios 700 metų Jubiliejus. Šiai datai paminėti nebuvo skirta jokio valstybės lygio renginio.”
Kodėl Lietuva TURĖTŲ švęsti Lietuvos Karaliaus Gedimino 700 metų Jubiliejų?
Popiežius Jonas XXII pripažino Gediminą lietuvių ir daugelio rusų žemių Karaliumi. Taip save titulavo ir pats Gediminas. Gediminas Lietuvos valdovu tapo 1316 metų kovo 10 dieną. Norėdamas sustiprinti valstybę, Gediminas sudarė geresnes sąlygas žemdirbystei plėtoti, miestams augti, amatams ir prekybai plėstis.
Sostinę iš Kernavės perkėlė į Trakus, o vėliau – į Vilnių (pagal padavimą – Gediminas įkūrė Vilnių). Buvo tolerantiškas įvairioms religijoms. Užsienio politikoje – atrėmė kryžiuočių ir jų talkininkų agresiją. 1320 m. liepos 27 dieną laimėjo svarbias kautynes prie Medininkų.
Varžydamasis su vis stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste, plėtė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) ribas į Rytus. Gediminui valdant prie LDK buvo prijungtas Vitebskas (1320 m.) ir Volynė (1340 m.), į vasalinę priklausomybę pateko Pskovas (1320 m.), Černigovas (~ 1333 m.), Severno Naugardas (~ 1323 m.), Smolenskas (~ 1325 m.), Kijevas (iki 1330 m.), Perejeslavlis (iki 1330 m.) ir kitos sritys.
Valdant Gediminui atremti dideli Kryžiuočių ordino puolimai (1317, 1329 m.), surengta nemažai atsakomųjų žygių. Pasinaudojęs popiežiaus ir Kryžiuočių ordino prieštaravimais, plėtė ryšius su Ryga, 1323-10-02 Rygos Vyskupo, Livonijos ordino, vyskupų ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė su Gediminu Taikos sutartį, kurią 1324 m. liepą patvirtino popiežius Jonas XXII.
Pagoniška Lietuva buvo pripažinta tarptautiniu mastu. 1325 m. prieš kryžiuočius buvo sudaryta Gedimino ir Lenkijos karaliaus Vladislovo I Lokietkos sutartis. Sumanios diplomatijos dėka išvengė didesnių mūšių su Aukso Orda. Lietuvai priklausiusios Rusų žemės išvengė Aukso Ordos jungo.
Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo Vilniuje autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kad lengviau būtų kovoti su kryžiuočiais, Gediminas stengėsi palaikyti gerus santykius su krikščioniškų šalių valdovais. Norėdamas laisvo kelio į Vakarus, 1316 metais už Mozovijos kunigaikščio Vaclovo išleido savo dukterį Danutę Elžbietą (1302–1364). Laiške popiežiui Jonui XXII išreiškė norą krikštytis ir Lietuvoje įvesti krikščionybę, tačiau su sąlyga, kad Ordinas nutrauktų agresiją ir oficialiai būtų pripažinta Lietuvos valstybė. 1324 metų lapkritį, atvykus popiežiaus pasiuntiniams, krikštytis atsisakė, nes buvo įsitikinęs, jog Ordinas siekia pavergti Lietuvą.
Gediminaičių dinastijos atstovai – Algirdas, Kęstutis, Karijotas, Liubartas, Mantvydas, Narimantas (Gedimino sūnūs), Andrius, Dmitrijus, Kaributas, Karigaila, Konstantinas, Lengvenis, Skirgaila, Teodoras, Vladimiras (Algirdo sūnūs) ir jų palikuonys stiprino Lietuvą savo valdomose teritorijose.
Gediminas stengėsi palaikyti gerus santykius su Lenkiją valdžiusiais Piastais, su Riūrikaičiais – Rusijos valstybėje. Aldona Gediminaitė 1325 metais buvo išleista už būsimojo Lenkijos karaliaus Kazimiero III, kurių palikuonys (per moteriškąją liniją) titulavosi šventosios Romos imperatoriais ir Anglijos karaliais (Anglijos karaliaus Ričardo II žmona Anna buvo Gedimino proproanūkė). Kęstučio dukra Ringailė 1392 metais ištekėjo už Mozovijos kunigaikščio Henriko Mozoviečio, o šiam mirus, 1393 metais – už būsimojo Moldovos kunigaikščio Aleksandro Gerojo. Sofija Vytautaitė 1391-aisiais ištekėjo už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I. Gediminas turėjo 7 sūnus. Garsiausi – Algirdas ir Kęstutis, kurių broliškas Lietuvos valdymas po Gedimino mirties neturi analogo Europos ir pasaulio istorijoje.
Gedimino anūkas Vytautas Didysis aukso raidėmis įrašytas į Lietuvos istoriją. Tai buvo. Tai Lietuvos istorija. Visur kartojame – nepažinęs savo tautos istorijos, visada lieka vaikas.
Šiandien turime (išsaugojome) Lietuvos Karaliaus Gedimino sukurtą Lietuvos valstybės sostinę Vilnių, Vilniuje – Gedimino pilį, Gedimino prospektą, Gedimino aikštę, Gedimino paminklą, Gedimino vardo universitetą, svarbiausius Lietuvos valstybės apdovanojimus – Vytauto didžiojo ir Gedimino vardo ordinus, Gedimino stulpus, Gedimino ir jo dinastijos palikuonių miestų, gatvių, aikščių, mokymo įstaigų, karinių dalinių, įvairių organizacijų vardus ir pavadinimus…
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybai ir visiems Vilniaus ir Lietuvos žmonėms kyla klausimas: kodėl Gedimino valdymo pradžios 1316 m. – 700 metų Jubiliejus valstybėje sutinkamas visiška tyla? Kalbose (ypač priešrinkiminėse) daug kalbama apie patriotiškumą, apie istorinės atminties puoselėjimą, o praktikoje… valstybė tarsi ir atsiriboja nuo savo garbingos istorijos. Kokia priežastis?
Teisingumo vardan turime pasidžiaugti, kad 2016 m. sausio 25 d. Vilniaus įgulos karininkų Ramovėje vyko „Vilniaus pagarsinimo šventė bei 700 m. karaliaus Gedimino (~1275–1341) atėjimo į valdžią jubiliejaus paminėjimas“. Tai labai įspūdingai paruoštas ir pravestas Vilniaus įgulos karininkų Ramovės (viršininkas Gaudentas Aukštikalnis) ir draugijos „Pilis“ (valdybos pirmininkas – Tomas Baranauskas) visuomeninis renginys.
Reiškiame padėką šio renginio rengėjams, Ramovės folkloro ansambliui „Vilnelė“ (vadovė Laima Purlienė), XIV amžiaus apranga pasipuošusiems kariams, pranešėjams bei dalyviams ir pripažįstame, kad tai tik vienas perlas karališkoje renginių karūnoje. O kur pati renginių karūna? Kur valstybės institucijos?
Renginio metu buvo paminėti keli jubiliejai – 1323-01-25 Gedimino laiške pirmą kartą paminėtas Vilniaus vardas – Vilniaus įkūrimo diena. Tai ir buvo pagrindinis renginio akcentas. Dėl to ir renginys – sausio 25 dieną. Pranešėjas G. Aukštikalnis priminė, kad toks renginys rengiamas jau 7 kartą.
Priminta, kad 1923-01-25 d. Kaune buvo įsteigta Lietuvos karo mokykla.
Prof. dr. Valdo Rakučio pranešimas „Lietuvos karyba–Vytenio–Gedimino laikotarpis“, istoriko Tomo Baranausko pranešimas „Gedimino reikšmė Lietuvos istorijoje“, prof. habil. dr. Romualdo Grigo pranešimas „Gediminas ir lietuvių tapatybė“ galėjo papuošti ir valstybinio lygio renginį, deja… tokių renginių nebuvo net numatyta.
Kodėl? Kodėl šiais Jubiliejiniais Gedimino metais šis įvykis ignoruotas aukščiausiu lygiu? Kas užblokavo šią neeilinę istorinę datą? Juk yra universitetai, institutai, katedros, patarėjai ir t. t., kuri grandis nesuveikė ar suveikė atvirkščiai, geriau neminėti?!
Istorikas T. Baranauskas savo pranešime akcentavo … „Nors Seimas ir nepaskelbė, bet šiuos metus mes galime vadinti Gedimino metais“. Susirinkusieji plojimais pritarė šiai minčiai. Manytume, kad šiai minčiai pritartų visa Lietuva.
Lietuvos Karalius Gediminas. Vilnius. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabar lieka tik stebėtis, kad šie metai ne tik nepaskelbti Gedimino metais, bet neorganizuota jokia tarptautinė konferencija, joks iškilmingas viešas renginys dalyvaujant užsienio valstybių diplomatiniam korpusui, jokių valstybinių iškilmingų minėjimų, skirtų visuomenei, miestų ir savivaldybių aikštėse, jokių eitynių Gedimino vardo gatvėmis, jokio Seimo ar Vyriausybės posėdžio, neišleistas joks jubiliejinis lankstinukas, net pašto ženklas šio jubiliejaus proga?
Analogiška situacija susiklostė, kai Lietuva turėjo švęsti pirmojo istorinio Lietuvos Trispalvės pakėlimo Gedimino pilies bokšte 90 metų Jubiliejų. Numatytas iškilmingas Seimo posėdis buvo paskutiniu momentu atšauktas, jokio valstybinio lygio šios datos paminėjimo neliko ir nebuvo.
Prisiminkime, kad rengiantis 2009 metais švęsti Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo datą, nebuvo numatyta iškilmingų valstybinių – visuomeninių renginių; net nebuvo nutarta, kurią dieną – vasario 14, 22, 23 ar kovo 9-ą reikėtų švęsti Tūkstantmečio jubiliejų.
Ypatingu lėšų švaistymu pasižymėjo Lietuvos 1000-mečio ir Lietuvos valstybės atkūrimo 90-mečio renginiai. Renginiai buvo išbarstyti tiek laiko, tiek vietos požiūriu. Ministerijų lygmenyje vyko pompastiški pobūviai, jų poreikiams buvo užsakyti visi geriausi teatrai, koncertų salės ir restoranai. Lietuvos biudžetas buvo tiesiog nusiaubtas.
Atrodytų, kad Lietuvos valstybė nesugeba arba nenori minėti iškilių istorinių datų.
Tačiau … Minint Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 120 gimimo metines, 1995 metai buvo paskelbti Čiurlionio metais. Ta proga Operos ir baleto teatre Vilniuje vyko iškilmingas minėjimas, buvo atliekama M. K. Čiurlionio uvertiūra „Kęstutis“ (Gedimino sūnaus Kęstučio garbei), iškilmėse dalyvavo LR Prezidentas, LR Seimo ir Vyriausybės nariai, Lietuvoje reziduojantys užsienio valstybių diplomatai, organizuoti renginiai kituose Lietuvos miestuose.
2015 m. rugsėjo 29 d. LR Seimas priėmė Nutarimą „Paskelbti 2016 metus Juliaus Juzeliūno metais“.
Apgailestaujame, kad iki šiol atsakingiausios valstybės institucijos ir valstybės švenčių dienų organizavimo komisija bei politikai nesprendė 1941 m. Birželio 22–28 d. SUKILIMO 75 metų Jubiliejaus minėjimo klausimų.
Pasirašė: Tarybos pirmininkas L. Kerosierius, Istorinės grupės vadovas G. Adomaitis, Atsakingasis sekretorius A. Budriūnas.
XXX
Tiesiog neįtikėtina, kad taip Lietuvoje užmirštas vienas iš garsiausių Lietuvos valdovų.
Gauta visa eilė valstybės institucijų paaiškinimų šiuo klausimu. Istorijos institutas išsako nuomonę, kad „… Gedimino ar kito įžymaus valdovo sukaktys gali ir turėtų būti minimos nebūtinai valstybės … nesuteikiant tam bendranacionalinio lygmens …“ Jeigu Karaliaus Gedimino 700 m. valdymo pradžios jubiliejus nenusipelno bendranacionalinio lygmens, kyla klausimas – o kas gi valstybėje nusipelno to bendranacionalinio lygmens? Kas nustato ir kokiais kriterijais vadovaujantis nustatomas tas lygmuo?
Kyla klausimas kuo išvardintų penkių 2016 metų įvykių lygmuo aukštesnis už Karaliaus Gedimino. Įdomu ir tai, kad Istorijos institutui nėra aišku ką švęsti – ar valdovo gimimo, ar valdymo pradžios metus? Matomai suprasdami, kad Gedimino valdymo pradžios (1316 m) data sukompromituota, todėl siūlo švęsti ne jo valdymo pradžios, o Gedimino gimimo metus. 2025 metais Gediminui sukaktų 650 metų nuo gimimo (Gediminas gimė apie 1275 metus).
Atrodytų, kad valstybei ir istorijai svarbiausia yra valdymo pradžios metai. Valdymo pradžia įprasmina dinastijų pasikeitimus, o taip pat pasikeitimus valstybių gyvenime. Gimimo ir mirties datos yra asmeninės, bet garbingos ir minėtinos.
Turėtų būti suprantama, kad 10, 20, 25, 50, 75, 100 metų grandinėje svarbiausi yra 100 metų. Tolstant metų grandinei mažesnieji jubiliejai tampa mažiau reikšmingi.
Istorijos institutas siūlo švęsti 50 – metinius jubiliejus. Galima sutikti. Tada Karaliaus Gedimino jubiliejai būtų švenčiami štai taip:
Jubiliejinės datos
Gimimo metai
Atėjimo į valdžią
metai
Mirties metai
650
2025
1966
1991
700
2075
2016
2041
750
2125
2066
2091
Per šį šimtmetį šešios jubiliejinės datos! Čia iškyla klausimas – ar moralu, ar etiška kelti klausimą – “ką švęsti” ar “kada švęsti”.
Panagrinėkime šios sekos istoriją. 1966 – jubiliejus ignoruotas. Sovietmetis. 1991 – jubiliejus paminėtas plačiau. Lietuvos Ryšių ministerija išleido vokus su Gedimino portretu ir 3 pašto ženklus – Gediminas, Trakų pilis, Vilniaus pilis. 1991- 09-28 vokai su pašto ženklais buvo antspaudojami specialiu jubiliejiniu štampu. Visur užrašai “Gediminas. 650. Mirties metinės. 1991”.
2016 – jubiliejus ignoruotas. Nepriklausoma Lietuva.
2025 – Lietuvos Istorijos institutas rekomenduoja švęsti. Kultūros ministerija, nieko nenuveikusi, kad būtų švenčiamas 700 metų jubiliejus 2016 metais, pritarė Istorijos institutui, kad būtų švenčiamas 650 metų jubiliejus 2025 metais.
Istorijos institutas išaiškino, kad nebūtina šventes sieti su tikslia data, ją galima pasirinkti tinkamesniu laiku, kaip kad šiais laikais Jungtinėjė karalystėje pasirinkta birželio mėnesį švęsti balandį gimusios Karalienės Elžbietos II gimimo sukaktį.
Tenka pastebėti, kad Karalienė Elžbieta II švenčia visus jubiliejus. Prisiminkime, kaip 2013 metais buvo švenčiamas karūnavimo 60-metis! Gimtadienis švenčiamas du kartus. Tikroji data balandžio 21 – kukliai, šeimos rate, o oficiali šventė vyksta vasaros pradžioje, kad permainingas Anglijos oras nekliudytų paradui ir iškilmingiems renginiams. Karališkieji rūmai labai rūpinasi, kad šventiniai renginiai vyktų geriausiomis sąlygomis ir juose dalyvautų kuo daugiau žmonių. Karalienė gerbia žmones – žmonės gerbia Karalienę.
O pas mus? Vyriausybės kancleris įpareigojo LDK Valdovų Rūmus organizuoti Gedimino 700 metų jubiliejų. Valdovų Rūmai informavo, kad jie jau yra numatę 2016-11-23 dieną (?!) surengti plačiai visuomenei skirtą kultūros vakarą – LDK istorijos autoritetingų tyrinėtojų Gediminaičių ir kitų Europos monarchų dinastijų geneologinių ryšių žinovų, archeologų, heraldikos specialistų, kultūros istorijos tyrinėtojų, publicistų ir kultūrininkų bendruomenės atstovų viešą diskusiją apie Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimą Lietuvos valdyme.
Matome tipišką mūsuose akademinį renginį, kuriame bus daug ir apie daug ką kalbama, tačiau tai ne šventinis renginys visuomenei. Buvo ir šiais metais jaunimo renginiai (dainų, šokių dienos), tačiau juose nei vienu žodžiu nebuvo užsiminta apie šį, neeilinį Lietuvos istorijos įvykį – Karaliaus Gedimino atėjimo į valdžią 700 metų jubiliejų. LSVST supranta ir aiškina, kad tokios šventės turi būti Lietuvos žmonėms, plačiajai visuomenei, su įdomiais renginiais, paradais, skrydžiais … Tai turi būti valstybės renginiai žmonėms, organizuojami vasaros mėnesiais.
Pasirašė: Tarybos pirmininkas L. Kerosierius, Istorinės grupės vadovas G. Adomaitis.
Dviveidis popiežius ar kreivi istoriografijos veidrodžiai?
Mes jau matėme (žr.II knygos dalį), jog visuose mūsų laikus pasiekusiuose popiežiaus laiškuose Gediminui Lietuvos valdovas tituluojamas karaliumi, o jo valdos vadinamos karalyste.
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau pačioje Gedimino ir popiežiaus Jono XXII susirašinėjimo pradžioje, taip sakant, nebyliu sutarimu, įsitvirtino Gedimino pirmojo laiško popiežiui intitulatūroje (prisistatyme) pateikti titulai.
Gediminas kreipiasi į „Aukščiausiąjį tėvą, Romos sosto vyriausiąjį kunigą“ (Excellentissimo patri domino Iohanni Romane sedis summo pontifici).
Savo ruožtu prisistato vardu ir karališkuoju titulu – Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius ir t.t. (Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc.).
Atsakomasis popiežiaus Jono XXII 1324 m. laiškas Gediminui liudija, kad popiežius tiesioginėje korespondencijoje su Gediminu oficialiai priėmė Gedimino titulą ir dar nuo savęs pridėjo procedūrinius karališkus kreipinius – Prakilniajam ir garsiam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų šviesiajam karaliui (Excellenti et magnifico viro Gedemimne Letwinorum et multorum Ruthenorum regi illustri [1] ) ir pan.
Įtariai arba skeptiškai (tai yra – šiuolaikio piliečio akimis) žiūrint į popiežiaus panaudotą titulą su karališkais kreipiniais, galima būtų manyti, kad savo laiške popiežius diplomatiškai pataikauja pagonių valdovui, kuris pats savavališkai pasivadino karaliumi.
Kodėl pataikauja?
Tarkim, todėl, kad pamalonintų galingą pagonių valdovą, paskatintų ateiti į krikščioniją ir kuo greičiau kartu su savo žemėmis bei gentimis atsiduotų Švento sosto globai ir priklausomybei…
Esame naujų laikų vaikai, tad šitokia savanaudiška žemiška interpretacija mūsų akyse gal ir turėtų krislą tiesos, tačiau akivaizdu, kad ji meta gana sunkų šešėlį paties popiežiaus Jono XXII asmeniui.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pripažindami, kad Jonas XXII savo laiškuose Gediminui tituluoja jį karaliumi, pridėdamas įvairius pašlovinančius epitetus, ir čia pat, laiške savo paties pasaulietiniam globėjui Prancūzijos karaliui vadina Gediminą „apsiskelbėliu karaliumi“, mes norom nenorom turėtume pripažinti popiežiaus Jono XXII dviveidystę ir net veidmainystę, absoliučiai nederančią Kristaus vietininkui Žemėje.
Mes vėliau pamėginsime detaliau išsiaiškinti, kodėl Jonas XXII priėmė ir naudojo (pasak Rowello, „citavo“) karališkąjį Gedimino titulą, kurį pats Gediminas naudojo savo laiškuose ne tik popiežiui, bet ir viso likusio krikščioniškojo pasaulio atstovams.
Tačiau nepalikime be atsako natūralaus klausimo: argi tikrai popiežius Jonas XXII veidmainiavo savo laiškuose, oficialiai tituluodamas Gediminą karaliumi, nors iš tikrųjų manė ir už akių (laiškuose kitiems adresatams) aiškino, jog lietuvių karalius Gediminas nėra joks karalius, tiktai juo pats neteisėtai skelbiasi esąs…
Liūdna būtų, jei taip iš tikrųjų būtų…
Laimei, „dviveidžio popiežiaus“ įvaizdis, šiuo atveju primetamas Jonui XXII, tėra tradicinės istoriografijos „kreivų veidrodžių“ eilinis padarinys, tipiškas vieno ar kito istoriko psichologinių „įžvalgų“ atspindys.
Kalbu apie seniausią beletristinės istoriografijos tradiciją, kuomet istorikas lengvai „įžvelgdavo“ istorinių personažų „giliąsias“ mintis, „tikruosius“ sumanymus bei „slaptus“ kėslus ir tokiomis savo „įžvalgomis“ pagrįsdavo savąją praeities viziją.
Dar daugiau – ypač iškalbūs istorikai baisiai mėgdavo ne tik „išsakyti istorinių veikėjų mintis“, bet dar ir įdėti į savo istorinių personažų, tarkim, karalių, karvedžių, religinių žynių lūpas ištisas „prakalbas“, kurių praeities karaliai, karvedžiai ir žyniai, be abejo, niekados nesakė ir stilistiniu požiūriu net negalėjo taip dailiai pompastiškai susakyti.
Suprantama, praeities istoriniai personažai neprotestavo, kantriai tylėjo savo „anapusiniame pasaulyje“.
Tuo smagiau buvo šnekėti „įžvalgiems“ istorikams.
Nieko čia, beje, nekaltinu.
Senais puikiais laikais visame pasaulyje „Istorija” („Historia“) tebuvo pramoginės literatūros atšaka ir patys istorikai save laikė ir vadindavo rašytojais, kurie privalo papasakoti savo mažaraščiams tautiečiams pamokančias istorijas iš laimingos ar pragaištingos protėvių praeities.
Kilnus ir aktualus Istoriko pašaukimas, tad nesistebiu, kad iki šiolei gyvas Lietuvos istoriografijoje.
Vilniaus Gedimino pilies statyba. M.E.Andriolio paveikslas.
Galiu kalbėti tiktai apie profesinį meistriškumą, kurio pageidauja ir vis dažniau reikalauja iš beletristinio lygio istoriografijos mūsiškis XXI šimtmetis.
Šiuo atveju manau, kad istorikai jau nebegali ir nebeturi net moralinės teisės manipuliuoti savo psichologinėmis „įžvalgomis“, primesdami praeities žmonėms, tarkim, karaliams ir popiežiams, savo pačių pasaulėjautos atspalvius, savo profesinio lygio „įžvalgas“, savo įsivaizduojamo pašaukimo idealus, kaip vertybinio istorijos vertinimo kriterijus.
Deja, beletristinės istoriografijos tendencijos pastaraisiais metais aiškiai populiarėja, istorikai tarsi ilgisi rašytojų statuso, tarsi patys nebetiki istorijos mokslo „moksliškumu“, vis dažniau pamankština plunksną istorinių „įdomybių“ žanruose.
Ir tai puiku, nors puiku tik tol, kol istorinių įdomybių nelydi istorijos šaltiniams prieštaraujančios beletristinės istoriko „įžvalgos“.
Gaila, tačiau tokių „įžvalgų“ pastaraisiais metais vis daugėja net profesionalių istorikų tekstuose, nuspalvintuose paties istoriko mėgiamiausių vertybių spalvomis.
Beletristiniai istorinių šaltinių skaitymai
Imkime vieną, tiesiogiai mūsų tiriamus Gedimino ir Jono XXII laškus liečiantį pavyzdį, kuris atsirado internetiniame Vilniaus universiteto projekte „Orbis Lithuaniae“.
Galima spėti, kad pats universitetinis projektas pagal savo stilistiką yra skirtas lengvatikiams istorijos mėgėjams ar pirmakursiams studentams, nebemėgstantiems, kaip teigia statistika, skaityti „storų“ knygų.
Gedimino pilis šiandien. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Istorinės „įdomybės“ čia geriausias jaukas masinės informacijos srauto išpaikintiems internautams.
Žodžiu, koks poreikis, tokia ir paslauga.
Nemanau, kad istorikas D.Baronas, rašydamas savo tekstą „Gedimino laiškai: korespondencijos lygumai ir netolydumai“[2], turėjo kokių mokslinių sumetimų, kaip ir daugelis kitų svetainės autorių, bandančių šmaikštaus beletristo plunksną savo pasamprotavimuose apie Lietuvos istoriją.
Duok, Dieve, jiems sveikatos ir šlovės!..
Kitas dalykas, kad literatūriniu požiūriu ne vienas tekstas iš norimo žaismingo istorijos populiarinimo išslysta į šiuolaikinio popso žanrą, kur veikia visai kitokie skaitytojų viliojimo dėsniai.
Taigi , kaip sakydavo Puškinas, teiskime rašytojus pagal tą žanrą, kurį jie patys pasirinko.
Iš visos žaismingos Gedimino laiškų analizės Dariaus Barono tekste prieš mus iškyla trys pagrindiniai personažai: sukčius Gediminas, patiklus Jonas ir aiškiaregis Darius.
Daugiausia kliūna Gediminui, kuris visais įmanomais nedorais teiginiais mėgina apgauti popiežių Joną XXII ir visus kitus puikius Europos krikščionis.
Pasak autoriaus,
„Gedimino laiškai – išskirtinis senosios Lietuvos istorijos šaltinis. Nors šie laiškai parašyti lotyniškai ir juose atsispindi ano meto įprastinės frazės, tai neužgožia betarpiško Gedimino prisistatymo tarptautinėje arenoje. Ir žodžių sūdrumu, ir dėstomų minčių suktumu joks kitas XIII–XIV a. Lietuvoje atsiradęs šaltinis negali prilygti šiems laiškams. Per 1322–1323 m. laikotarpį Gediminas išsiuntė septynis laiškus, adresuotus popiežiui, Hanzos pirklių sąjungos vokiečių miestams, Saksonijos pranciškonams ir dominikonams. Jie atspindi Gedimino politikos meną“.
Koks tas menas?
Ogi melo menas!
Aiškiaregis Darius randa pakankamai istorinių įrodymų.
Antai, „gudrus diplomatas LDK Gediminas, norėdamas pakurstyti viltis dėl jo ir visos lietuvių tautos atsivertimo į tikėjimą, savo laiškuose teigė: „Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime“. Praėjo šiek tiek daugiau kaip metai, atsirado naujos politinės aplinkybės ir 1324 m. lapkritį į Vilnių atvykę popiežiaus legatų pasiuntiniai išgirdo: „Bet jei kada turėjau tokį sumanymą, velnias tegu mane krikštija.“ …
Viskas moksliškai pagrįsta Dariaus regėjimuose. „Sukčius Gediminas“ ne tik laužo pažadus, bet ir nemirksėdamas meluoja „patikliajam Jonui“:
„Jau pirmajame savo laiške popiežiui Jonui XXII (1322) Gediminas palietė Romos kurijai ypač svarbų – krikščionių tikėjimo – klausimą. Jis priminė, kad jo pirmtakas karalius Mindaugas „buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų“ Vokiečių ordino „išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė, todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje.“ Prieš kryžiuočius vedamus karus Gediminas teisina būtinybe gintis taip, „kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai.“ Teigdamas popiežiui, kad lietuviai krikščionių žemes puola ne tam, kad sugriautų katalikų tikėjimą, o tam, kad apsigintų, Gediminas siekė parodyti, kad jo karas teisėtas, o kryžiuočių – ne. Pastarieji Gedimino laiškuose parodomi kaip ypač neigiami personažai: jie ne tik kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes, bet ir visaip persekioja jiems neįtikusius kunigus ir vienuolius“.
Patiklumo įrodymų galime aibes surasti kruopščiai Rowello parengtoje moksliškinėje Gedimino epochos dokumentų publikacijoje, kur popiežius Jonas XXII ne kartą mandagiai pabara savo vasalus Vokiečių ordino magistrus dėl ne itin gražių ir krikščionims netinkančių „kenkimų“ karaliui Gediminui ir jo karalystės gyventojams.
1324 m. liepos 1 d. laiške „mieliems sūnums, Jeruzalės Švenčiausios Marijos vokiečių ligoninės magistrui ir broliams“ popiežius mėgina bent geru žodeliu užtarti „sukčių Gediminą“, primena karingiems broliams „didingo vyro Gedimino, lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“ (magnifici viri Gedemine Regis Letwinorum et multorum Ruthenorum) ketinimą priimti katalikų tikėjimą.
Dar daugiau, Gedimino „suvedžiotas“ popiežius piktokai perspėja magistrą ir brolius nebeniokoti Gedimino karalystės bent po to, kai šis priims katalikišką krikštą:
„jūsų visumą prašome, primename ir atkakliai raginame, jums griežčiau nurodydami, idant po to, kai tas pats karalius, Dievui liepus, priims katalikų tikėjimą, visiškai liautumėtės darę nemalonumus, žalą ir skriaudas jam ir jo karalystės žmonėms“ (op. cit., Nr. 44).
Žinoma, „aiškiaregis Darius“ nedrįsta populiariai nupasakoti tas istorines „įdomybes“, kurių nenorėjo smulkiai vardinti Gediminas, gana aptakiai rašydamas popiežiui, jog kryžiuočiai „kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes“.
Užtat Rygos arkivyskupas Frydrikas nesikuklino ir savo laiške popiežiui Jonui XXII ( 1325 m. balandį) labai konkrečiai išdėstė Vokiečių ordino Livonijoje nekrikščioniškus dabus ir iškilmingai pranešė Kristaus vietininkui žemėje Jonui XXII:
„užgesinus žvakes ir skambinant varpais ekskomunikavome magistrą, brolius ir atskirus asmenis iš Šventosios Marijos vokiečių ordino brolių, kaip Kristaus tikėjimo trukdytojus, bažnyčių ardytojus, gerų papročių niekintojus, vyskupų, kitų dvasininkų bei kunigų, kurių daugybė buvo jų nužudyta, lengvabūdiškus grobikus, žinomus įsibrovėlius į pilis ir kitų tų pačių bažnyčių vietų godžiausius užpuolikus, sąmokslininkus, priesaikų laužytojus“ ir t.t ( op.cit., Nr. 57).
Visi tie šiurpūs kaltinimai karinio ordino broliams pagrįsti konkrečiais nusikaltimų bei nusižengimų faktais, kurių pateikta tiek, kad neturime vietos čia surašyti.
Gal ir Gediminas savo laiške popiežiui visko nesuminėjo, nes taupė nepigų pergamentą…
Laimei, aiškiaregis Darius pats papildo kryžiuočių nusikaltimų sąrašą, nors papildo, atrodo, netyčia. Kaip žinome, Gediminas jau pirmajame laiške (1322 m. vasarą) popiežiui Jonui XXII tarp kitų vokiečių ordino nusikaltimų prieš civilius gyventojus priminė ir liūdną Naugarduko bažnyčios likimą:
„mūsų pirmtakas karalius Vytenis siuntė laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino, skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią [Naugarduke]. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią“ (Rowell, Gedimino laiškai, dok. Nr. 14).
Ir kaipgi interpretuoja šį atvejį istorikas?
Tiesiog su pavydėtina kazuistika jis mėgina apkaltinti Gediminą, esą šis gudrauja ir „meluoja“ popiežiui, kadangi,
„tapydamas kryžiuočių dalinio diversiją prieš Naugarduko bažnyčią, Gediminas nutylėjo, kad bažnyčia sudegė didelio karinio antpuolio metu, kai sudegė ne tik bažnyčia, bet ir visas Naugarduko miestas“.
Koks mielas patikslinimas!
Pasirodo, Gediminas, kurio laiškuose kryžiuočiai „parodomi kaip ypač neigiami personažai: jie ne tik kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes, bet ir visaip persekioja jiems neįtikusius kunigus ir vienuolius“, ir šį kartą apšmeižė kryžiuočius, nutylėjęs, kad kryžiuočiai … sudegino ne tik pranciškonams pastatytą bažnyčią, bet ir visą Naugarduko miestą…
Ir keisčiausia, kad istorikas net šį atsitikimą komentuodamas pareiškia, kad „minėti faktai nėra iš piršto laužti, tačiau jie pateikti stipriai persūdžius“.
Logiškai mąstant, reikėtų priekaištą grąžinti istorikui, kuris, naudojant jo paties stilistiką, „stipriai persūdė“, pranešęs mums, kad kryžiuočiai sudegino ne tik bažnyčią, bet ir visą Naugarduko miestą…
Apie istorinių faktų „stiprų persūdymą“
„Storžievis“ Gediminas savo laiške popiežiui, atrodo, buvo taktiškesnis, negu šiuolaikinis istorikas savo rašiniuose universiteto studentams.
Naudojant autoriaus terminologiją, reiktų pasakyti, kad sukčius Gediminas, priešingai negu teigia autorius, „nieko stipriai nepersūdė“, o tiesiog „nepasūdė kaip reikiant“ savo skundo popiežiui drastiškais Vokiečių ordino nusikaltimų faktais. Drastiškesnio teksto mėgėjams linkėčiau pasiskaityti absoliučiai „persūdytą“ ir „netaktišką“ Rygos arkivyskupo Frydricho raštą (1325.IV.4,5,7), kuris buvo skelbiamas, dalyvaujant popiežiaus legatui Bernardui Rygos katedroje ir Šv.Jokūbo bažnyčioje, kuomet arkivyskupas
„po Didžiųjų Ketvirtadienio, Penktadienio ir Velykų šv. apeigų įprastu būdu šventiškai dėstant Dievo žodį, interdikto bylą iškėlė ir paskelbė, ir liepė, kad pamaldus vyras ponas Gerhardas, minėtos Rygos bažnyčios kanauninkas, viešai ten pat dvasininkams ir žmonėms, Palaimintosios Mergelės katedroje susirinkusiems, perskaitytų ir kad ponas Arnoldas, Rygos Švento Jokūbo bažnyčios klebonas, tiems patiems žmonėms vietos kalba viešai praneštų dalykus, kurių turinys yra štai toks…“
Koks tas turinys nesunku sužinoti, atsivertus internete S.Rowello parengtų dokumentų publikacijas[3] (konkrečiai – dok . 57), bei iš ten išdėstytų ordino nusikaltimų sąrašo nesunku suprasti, kodėl Rygos arkivyskupas teigė, jog
„ … augant užsispyrimui, turi augti ir bausmė, taigi, autoritetu, kuriuo naudojamės, kaip anksčiau, skelbiame šiuo raštu, kad minėti magistras, komtūrai, broliai, vasalai ir visi jiems ištikimi dėl visų minėtų ir atskirų dalykų yra ekskomunikuoti ir priesaikos laužytojai, ir jų vietos, uždraustos bažnytiniu interdiktu, pavesdami, kad šis nuosprendis būtų paskelbtas visose mūsų vyskupystės bažnyčiose ir jų sakramentų suteikimo griežčiau būtų vengiama […] Taip pat liepiame prikalti šitą laišką, viešumai perrašytą, su mūsų antspaudu prie mūsų bažnyčios durų, kad mūsų pavedimai ir minėti nuosprendžiai būtų aiškesni“.
Primenu šį dokumentą tik tam, kad skaitytojams būtų konkrečiau žinomas Lietuvos karaliaus Gedimino nusiskundimų kryžiuočiais kontekstas, šiuo atveju ypač ryškiai išreikštas ne pagonių valdovo, o pačių katalikų aukšto hierarcho lūpomis bei raštu, patvirtintu raudono vaško antspaudu — vyskupas sėdi, kairėje rankoje laiko kryžių, dešine laimina“ (Gedimino laiškai, 2003, dok. 57).
Aukštojo katalikų hierarcho autoritetas turėtų, manau, grąžinti į nuodėmingą žemę šiuolaikinius Vokiečių ordino gynėjus, tarp jų ir Lietuvos istorikus, nuoširdžiai katalikiškųjų vertybių gynybai ir propagandai XXI a. Lietuvoje.
Neneigiu tokios misijos reikšmės ir naudos audringame II ir III tūkstantmečių sankirtos chaose, kai susidūrė globalinės tarpvalstybinės jėgos, skirtingų religijų atstovai, senosios kultūros gerbėjai ir postmodernizmo šalininkų abejingumas bet kokiai religijai (apateizmas). Ir vis dėlto nesuprantu, kodėl šiandien vėl, kaip prieš 800 metų Šiaurės kryžiaus laikais, katalikybę reikia ginti žeminant ir šmeižiant Lietuvos istorinius valdovus, pagoniškos Lietuvos karalius, įamžintus su savo karališkais titulais vienalaikiuose rašytiniuose epochos šaltiniuose.
„Civilizacijos paribio“ kompleksas ir dogma
Kokią išvadą galėtume padaryti iš šiuolaikinės beletristinės istoriografijos teksto analizės?
Manau, labai palankią universitetinio projekto dalyviui: visas tekstas šaukte šaukia apie jo autorių ir pasako mums apie jį patį kur kas daugiau, negu apie jo apšnekamus Gediminą ir Joną XXII.
Autoriaus nuopelnai akivaizdūs: jis mums „atskleidžia“ slaptąsias Lietuvos karaliaus intencijas, paryškina pagonių karaliaus neraštingumą ir nekultūringumą, atsilikimą nuo kilnios ir civilizuotos krikščioniškos Romos popiežiaus Jono XXII mąstysenos bei kalbėsenos, nuo jo aukštų tikslų bei ketinimų, nuo tuometinės Vakarų diplomatijos aukštųjų standartų ir t.t.
Istoriko išvada, be abejo, taip pat labai subtili ir įžvalgi:
“Skaitydami Gedimino laiškus, turėtume įsivaizduoti ne graudžiai dejuojantį lietuvį, bet suktą, didelių skrupulų nekankinamą politiką“ (ten pat).
Postmodernistinio teksto apie Gedimino laiškus autorius čia iškyla toks, kokį lietuvių skaitytojai jau neblogai pažįsta iš kitų jo mokslinių bei publicistinių tekstų. Jis ir čia lieka ištikimas sau ir savo antipagoniškai misijai: atkaklus ir nepalenkiamas pagonybės nuvainikuotojas, principingas jos istorinių pasekėjų bei dabartinių gynėjų demaskuotojas. Jo dėka jau buvo skandalingai „demaskuoti“ Pilėnų gynėjai, dabar panašiai demaskuojamas Gediminas.
Bet man, ištikimam D. Barono „įdomybių“ skaitytojui, šį kartą pagailo ne pagonių, o Romos popiežiaus.
Tiesiog sunku suvokti, kaip įžymus Romos popiežius nesugebėjo įžiūrėti visų tų Gedimino laiškuose glūdinčių „diplomatinių suktybių ir išsisukinėjimų“, kuriuos dabar aiškiai regi D.Baronas. Jonas XXII neįžiūrėjo „vilionių“ ir dargi, patikėjęs suktu pagonimi ir jo apsišaukėlišku titulu, ne kartą pamalonino, vadindamas „prakilniu ir garsiu vyru, šviesiuoju karaliumi“ ir pan.
Šį kartą neginsiu karaliaus Gedimino, kaip kažkada ėmiau ginti to paties autoriaus suniekintus Pilėnų gynėjus[4], betgi negaliu ir tylėti – jaučiu šventą pareigą užsistoti garbingojo Jono XXII autoritetą.
Kiek galima spręsti iš Jono XXII laiškų ir daugelio bulių, tai buvo tiesiai ir aiškiai, keliskart sodriau už karalių Gediminą šnekantis žmogus, jei pasiklausysime jo viešo prakeikimo (1346 m. balandžio 13 d.) tam pačiam Liudvikui Bavariečiui, esą pasiskelbusiam be popiežiaus leidimo vokiečių karaliumi:
„Melste meldžiame, kad Dievas paskelbtų savo nutarimą, kad padarytų Jis gėdą bepročiui Liudvikui ir sugniužintų išdidųjį…, kad atiduotų jį priešų rankosna…Tebūnie Liudvikas prakeiktas ir išeidamas, ir įeidamas. Tesmogie jį Viešpats beprotybe, aklumu ir dvasios siutuliu. Tegul nutrenkia jį dangaus perkūnu. Tegul ir žemėje, ir dangije degina jį Dievo ir šv.Petro ir Povilo pyktis, kurių Bažnyčią griauti išdrįso ir tebedrįsta. Tegul visa žemė su juo kovoja, prasiskiria ir gyvą jį praryja…Tegul visi gaivalai esti jam priešingi…Tegul jo vaikai ištremti esti iš savo namų ir, jam matant, į savo žudikų rankas tepakliūva“[5]
Žinoma, ne visuose laiškuose Jonas XXII taip sodriai dėstė mintis, tačiau…
Melo ar nepaklusnumo atvejais Jonas XXII droždavo savo nuomonę tiesiai šviesiai su tokia aistra, kad neaišku, ar ten būdavo daugiau dievotumo, ar temperamento.
Mėgindamas įrodyti, kad klastūnas Gediminas, norėjęs apgauti Joną XXII, buvo civilizuotos teisės neišmanėlis, žemesnės politinės kultūros atstovas, istorikas net visą savo straipsnelio apie Gedimino laiškus skyrelį pavadino „Laiškai iš civilizacijos paribio“.
Nesunku suprasti, koks saldus tas pavadinimas pačiam autoriui ir jo pasekėjams, ir galima būtų visiškai pritarti tokiam pavadinimui, jeigu autorius nebūtų gudriai supainiojęs problemos, o būtų ją įvardinęs istoriškai konkrečiai, tarkim, „Laiškai iš katalikiškosios civilizacijos paribio“.
Tačiau tradicinis istorikas ir šį kartą, kaip visados, užsispyręs lieka jaukioje ir jam brangioje katalikiškoje paradigmoje, tikiuosi, nuoširdžiai tikėdamas, kad vien tik „katalikiškoji Europa“ yra tikroji žemiškosios civilizacijos teritorija, o visa kita – tiktai tamsus, menkai politiškai ir teisiškai apsišvietęs, ne itin moralus ir nekultūringas „tikrosios civilizacijos paribis“.
Tokiam „paribiui“ esą ir priklauso pagoniškoji Gedimino valstybė, kurią valdo ir kurios vardu kalba su maloninguoju, patikliu ir nuoširdžiu popiežiumi Jonu XXII ne kas kitas, o „suktas didelių skrupulų nekankinamas politikas. Bene geriausiai tai liudija stiprūs [Gedimino] pasakymai“ (ten pat).
Šiuolaikiniam istorikui, kuris žavisi civilizacijos paribyje tūnojusio Gedimino žodžių popiežiui sodra, galbūt geriau ir negirdėti taip sodriai pačioje katalikiškos civilizacijos virūnėje griaudėjusių žodžių, bet ką padarysi – buvo, kaip buvo.
Amžininkai liudija, kad Jonas XXII nebuvo linkęs eiti į jokius kompromisus su apsišaukėliais ir šiaip visokiais niekadėjais ir nusidėjėliais. Užtenka prisiminti mūsų jau paminėtą atvejį, kuomet Jonas XXII nusprendė nubausti savo gimtojo miesto vyskupą Hugo, kuris buvo apkaltintas tuo, jog surengė pasikėsinimą į popiežiaus gyvybę, atiduotas į pasaulietinės valdžios rankas ir tų pačių metų liepos mėnesį jam gyvam buvo nudirta oda, jis buvo nutemptas miesto gatvėmis ir sudegintas ant laužo.
Nežinia, ar Gedimino valdytame „civilizacijos paribyje“ kas nors buvo girdėjęs anuomet apie tokius nuostabius civilizuoto teisingumo pavyzdžius. Jeigu koks kryžiuočių kronikos autorius ir mini, kad pagonys lietuviai retkarčiais paaukodavo savo dievams kokį kryžiuotį ant laužo, bet vis dėlto akivaizdžiai dar buvo atsilikę ir nežinojo, kad prieš tai dar reikia pasmerktajam gyvam nulupti odą, patampyti visiems stebint ir tik po to mesti į laužą…
Kita vertus, ko iš bedievų pagonių norėti – civilizacijos paribis ir tiek…
Nusivylimas Romos popiežiaus jurisdikcijos galiomis
Lietuvos karalius savo laiškais Romos popiežiui kreipėsi ne tiek į asmenį, kiek į universaliąją viduramžių katalikiškos Europos galią, tikėdamasis, kad šios galios tikybiniams principams nusižengiantis katalikų vienuolių karinis padalinys bus aukščiausios galios sudraustas ir patvarkytas. Juridinė kreipimosi prasmė Gediminui yra pati svarbiausia. Juk tokia yra ir turi būti viduramžių juridinė sistema, kurioje viską sprendžia hierarchinė pasaulietinės ir dvasinės galios viršūnė.
Jeigu aukščiausios galios viršūnėje neatsiranda veikėjo, kuris gali realiai įkūnyti savo valdžią gyvenime ir patvarkyti reikalą prašomąja linkme, susvyruoja prašančiųjų tikėjimas ir pasitikėjimas visa sistema ir aukščiausiąja sistemos galia.
Katalikiškos pakraipos istoriografijoje galima rasti nemaža tradicinių tikinimų, esą šiuo atveju Gediminas klaidingai įsivaizdavo Romos popiežiaus institucijos galias. D.Barono teigimu,
„Gediminas tikino popiežių, kad jis pasirengęs paklusti popiežiui „kaip ir kiti krikščionių karaliai“. Jo nuomonė apie popiežių valdžią, ko gero, buvo tarsi XIII a. mongolų chanų, kurie įsivaizdavo, kad popiežius – visų Vakarų krikščionių valdovų pasaulietinis lyderis. Nei XIII, nei juo labiau XIV a. toks įsivaizdavimas neatitiko politinės tikrovės, todėl Gedimino frazėje galima ironija nepraslydo pro jautrias Jono XXII ausis.Tokį nepataikymą į politinės minties taktą lėmė priklausymas skirtingoms komunikacinėms erdvėms“.
Sunku komentuoti tokią kondensuotą pastraipą, kurioje visas pluoštas diskutuotinų tezių pateikiamas kaip savaime suprantamos tiesos, tad ne vieną jų mums teks atskirai aptarti VIII knygos dalyje.
Kol kas mums svarbu išsiaiškinti, ar tikrai Lietuvos karalius Gediminas neįsivaizdavo arba naiviai įsivaizdavo politinę XIV a. tikrovę.
Pradėkime nuo to, kad Romos katalikų popiežiaus universalioji galia anaiptol nebuvo Lietuvos karaliaus vaizduotės padarinys, o nuolatos, ypač nuo XIII a. pradžios, popiežių plačiai skelbiama Romos popiežių bažnytinės ir pasaulietinės viršenybės koncepcija, neretai prilyginta dogmai.
Neminėsiu čia garsiojo teorinio bažnytinės monarchijos pamato „Dictatus papae”, kurį buvo parengęs dar XI a. pabaigoje popiežius Grigalius VII, sudaręs dokumentą, kur tarp 27 punktų buvo įtraukti pasaulietinės popiežiaus galios principai (pvz., popiežius turi teisę nuversti nuo sosto imperatorių; liceat imperatores deponere). Galima būtų pateikti ne vieno popiežiaus teiginius apie jų pasaulietinę galią. Iš esmės Gediminas ir primena Jonui XXII plačiai žinomus popiežių teiginius apie jų pasaulietinio autoriteto realią galią.
Jau minėjome, kad lietuvių karalių domina Romos popiežiaus autoritetas, tai yra – popiežiaus, kaip „Romos sosto aukščiausiojo kunigo“ (romanae sedis summus pontificus) legitiminė padėtis ir galia, „kuriai visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti“.
Apie tą galią, pasak Gedimino, „jau seniai esame girdėję“ (diu est, quod audivimus) ir būtent su ja Gediminas labai taktiškai, bet pakankamai aiškiai susieja Romos popiežiaus pašaukimą bei pareigą tvarkyti (gubernatur) katalikų tikėjimo išpažinėjus: „ Jau seniai esame girdėję […], kad pats katalikų tikėjimas taip pat yra tvarkomas Romos bažnyčios rūpesčiu“(quod ipsa fides catholica iuxta provisionem romanae ecclesiae gubernatur“).
Akivaizdu, kad ir Jonas XXII laikėsi tokios pat pozicijos ir labai aiškiai žadėjo savo laiške (1324.V I.1) Gediminui, kad
„mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui ir broliams ir Viešpačiui vadovaujant rimtai rūpinsimės per Apaštalų Sostą, kad jie labai gailėtųsi dėl šitokių skriaudų, žalos ir neteisybių, padarytų tau, ir stengtųsi gyventi su tavimi broliškai ir taikoje“ (dok 41). Popiežius kietai pažadėjo Gediminui po jo katalikiško krikšto, be šitokių atvejų, bylų ir tardymų, kuriuos tu siūlai su minėtais magistru ir broliais išsiaiškinti arba prieš juos kelti, po tavo laimingo atsivertimo pradžios tokią paslankią teisingumo pilnatvę ir gynybos apsaugą siūlome parodyti tau ir tavo vaikams, ir karalystei, jog tu, kuris su tais pačiais savo sūnumis, kaip teigiama, pasirinkai mus ir minėtus mūsų brolius kardinolus į tėvus, pelnytai galėsi džiaugtis, kad išsirinkai tokius tėvus ir kad suradai mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje tokią pagalbą, kokios tikėjaisi gauti iš tėvo ir motinos“.
Reikia manyti ir dokumentai patvirtina, kad pats popiežius Jonas XXII ir šį kartą neveidmainiavo, kaip neveidmainiavo vadindamas Gediminą „žymiu ir didingu vyru, lietuvių ir daugelio rusų šviesiu karaliumi“. Popiežius tvirtai tikėjo savo žodžiais ir pažadais ir, kaip žinome, tą pačią dieną kreipėsi laišku į Vokiečių ordiną, išdėstydamas Gedimino nusiskundimus ir savo reikalavimą:
„jūsų visumą prašome, primename ir atkakliai raginame, jums griežčiau nurodydami, idant po to, kai tas pats karalius, Dievui liepus, priims katalikų tikėjimą, visiškai liautumėtės darę nemalonumus, žalą ir skriaudas jam ir jo karalystės žmonėms, nes juk norime, jog laikytutės broliškai ir gyventute taikoje su tuo pačiu karaliumi“ ( dok. 44; 1324.VI.I).
Kitas dalykas, kad ne viena istoriografinė interpretacija, mano manymu, atsiranda iš bandymo aiškinti tuometinę Gedimino strategiją uždarai ir atskirai nuo lemtingų tarptautinių įvykių, į kuriuos įsivėlė Jonas XXII pačiame derybų su Lietuvos karaliumi įkarštyje. Jonas XXII, kaip minėta, permainingai grūmėsi savo autoritetu su Š.Romos imperatoriumi Liudviku ir jo pusėn stojusiais įžymiausiais to meto filosofais bei teologais, tarp jų pranciškonais spiritualais, kurių ne vienas buvo sudegintas ant laužo su Jono XXII žinia.
Naivu būtų manyti, kad Gediminas visko to nematė ir nesvarstė.
(Bus daugiau)
2016.08.04; 08:12
[1] Lotynų kalba rašyti titulai bei tituliniai kreipiniai atėjo į viduramžių krikščioniškąją Europą iš pagoniškos Romos imperijos, įgaudami savus specifinius atspalvius bei prasmes. Dėl to jų vertimai į lietuvių kalbą iki šios neturi tvirtesnės istorinės tradicijos. Pateikiau savo vertimą, bet įvairiuose leidiniuose egzistuoja kitokie variantai. skirtingų , o viduramžiais krikščioniškoje Europoje buvo naudojami su naujais atspalviai ir antikos ir viduramžių laikais
[2] Galima pasiskaityti: Gedimino laiškai: korespondencijos lygumai ir netolydumai.: http://www.ldkistorija.lt/#gedimino-laiskai-korespondencijos-lygumai-ir-netolydumai_fact_492
[3] Istorinių „įdomybių“ mėgėjams internautams siūlome dirstelėti šiuo elektroniniu adresu: http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/C1B0002960629/Gedimino_laiskai.html?exId=315462&seqNr=4#toc_marker-7-97. Gedimino bylos reikalu čia galime rasti Rygos arkivyskupo liudijimą, jog „minėti magistras ir broliai visokiais būdais, kokiais tik galėjo, trukdė ir trukdo minėtą netikinčių lietuvių karalių, kad tik į katalikų tikėjimą su saviškiais neateitų. Nes pasiuntinius, į jo karalystę einančius arba į krikščionių kraštus sielų gelbėjimui vykstančius, į minėtas priesaikas nekreipdami dėmesio, grobia, žiauriai uždaro į kalėjimus ir žudo, kaip aišku, o varge, Gerhardo, pavadinto Dordemuere, mažųjų ordino brolio, atveju. Dabartiniais laikais, būtent 1324 Viešpaties metais, jį, vykstantį iš minėto lietuvių karaliaus į Rygą su savo draugais ir dėl sielų išgelbėjimo vargstantį, [kryžiuočiai] žiauriai pagrobė ir savo Ašeradės pilyje daug dienų kalėjime laikė. O kitus to paties karaliaus pasiuntinius, kuriuos jis pasiuntė pas ponus Apaštalų Sosto pasiuntinius ir pas minėtą poną Rygos arkivyskupą, būtent Sedegalą, žiauriai nužudė minėtoje pilyje, apaštališką įsakymą ir priesaikas, jam pačiam suteiktas, visiškai paniekinę dideliam papiktinimui ir krikščioniško tikėjimo žala“ ( dok.nr. 57).
Lietuvos užsienio reikalų ministerija pateikė įstatymo projektą, kuriuo siūlo įteisinti (nors ir ribotam laikotarpiui) privalomą Europos Sąjungos vėliavos iškabinimą prie Seimo, Vyriausybės, ministerijų, teismų, generalinės prokuratūros, Lietuvos banko, Vyriausiosios rinkimų komisijos, ant savivaldybių tarybų, pasienio kontrolės punktuose, kai kurių spaudos leidinių teigimu ir Gedimino pilies bokšte Vilniuje.
Šis klausimas nėra naujas. Seimo narys Vytenis Andriukaitis dar 2005 metais siūlė, kad prie oficialių valdžios institucijų būtų iškeltos Lietuvos valstybės ir Europos Sąjungos (ES) vėliavos.
Kaip skelbia žiniasklaida, pasaulyje Lietuvos įvaizdis esąs prastas. O įvaizdis – tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje. Todėl mūsų galvočiai, užuot dėję pastangas Lietuvos vaizdą keisti, pluša prie įvaizdžio, kad juo paveiktų žmonių sąmonę. Įvaizdžiui dedamos nemažos pastangos ir, o jis nesikeičia, nes keisti tikrą vaizdą, kuris stichiškai pagerintų įvaizdį, pastangų ir lėšų trūksta.
Padėties palyginimui pateikiu girdėtą tragikomišką nuotykį. Lietuvos pakraštėly tyvuliavo mažas, visiškai mažas ežerėlis. Kadangi ežerėlis buvo visiškai mažas, didikai juo nesidomėjo, prieigų neužtvėrė. Kaimo bernai iš dyko buvimo ar iš kvailybės nusprendė išgarsinti ežerėlį: paleisti nuo kalvos į jį didžiulį riedulį, kad tas padarytų didelį „pliumpt“. Kaip sutarė, taip padarė. Gerai kaukolinio „įkalę“, surėmė pečius į ant kalvos stūksantį riedulį, paleido jį į ežerėlį.
Kada ir kodėl atsirado paprotys dažyti kiaušinius? Tačiau pradžioje – apie kiaušinį. Visame pasaulyje ir visuose kultūrose nuo seno kiaušinis – gyvybės pradžios ir vaisingumo simbolis.
Dauguma senovės tautų tikėjo, kad pasaulis atsirado iš stebuklingo paukščio kiaušinio. Tai rodo archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai. Egiptiečiai teigė, jog tai Motina Žąsis padėjo pirmąjį kosminį kiaušinį, sukurdama visą universumą. Faraonų laikų Egipte kiaušinis buvo Saulės dievo Ra simbolis. Kiaušinis įprasmina gimimą ir atgimimą, simbolizuoja keturis pasaulio sukūrimo elementus: lukštas – žemė, membrana – orą, baltymas – vandenį, trynys – ugnį.
Sprendžiant iš vasario 3 d. lrytas.lt pasirodžiusio Emilio Ruželės, Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesniojo eksperto, straipsnio, – taip. Gana čia mums visiems spyriotis. Ant laužo urėdijas! Pirmyn valstybinių miškų prichvatizavimui!
Straipsnio esmė aiški ir konkreti. Eilinis pasispardymas prieš bet kokią logiką, nekalbant apie sąžinę ar Lietuvos valstybės ir visuomenės interesų pamynimą. Autorius siūlo privatizuoti miškus ir išvaikyti urėdus ir girininkus. Ta pačia schema, kaip įvairiose valdžios institucijose pastaruoju metu atsikratoma patyrusių specialistų, juos keičiant švogeriais ir kito plauko giminaičiais, dar vadinamais “politinio pasitikėjimo” asmenimis.
Pirmą kartą Lietuvos trispalvė Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūvių salvėmis, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.
