Ukrainos duomenimis, nuo karo pradžios Rusija jau neteko maždaug 25 100 karių. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, liepos 21 d. (ELTA). Ukrainos kariuomenei pamažu pavyksta stabilizuoti padėtį visoje fronto linijoje, tačiau jokio greito ar lemtingo persilaužimo ar netgi pauzės kare su Rusija artimiausiu metu neverta tikėtis.
Taip interviu Eltai sakė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios operatyvinės valdybos viršininko pavaduotojas, brigados generolas Oleksijus Gromovas.
Pasak šio aukšto Ukrainos karinio pareigūno, Rusija ir toliau sieks žūtbūt okupuoti ne tik visą Luhansko, bet ir Donecko sritį, ir kiek įmanoma daugiau šalies teritorijos. Taigi, pasak O.Gromovo, Rusijos taikiklyje gali vėl atsidurti šiaurinė šalies dalis ir net Kyjivas ar kiti didieji šalies miestai.
Be to, Rusija, pasak generolo, sieks ir toliau plėsti visos šalies visuomenės terorą raketų ir aviacijos smūgiais.
Baltarusijos kariuomenės įstojimo į karą O.Gromovas artimiausiu metu neprognozuoja, tačiau ją vadina faktine karo dalyve ir Ukrainos priešu bei teigia, jog galima tikėtis įvairių provokacijų visuose tos šalies pasieniuose – taip pat ir Lietuvos.
Vienas iš Generalinio štabo vadovų tvirtina, kad svarstyklės vis dėlto krypsta Ukrainos naudai, o jei Vakarų pagalba sunkiąja artilerija būtų greitesnė ir didesnė, tai vyktų dar greičiau. Tačiau realiausiu laikotarpiu, kuomet dabartinis kovų intensyvumas gali bent šiek atslūgti, O.Gromovas laiko tik rudenį, kuomet suprastės oro sąlygos. O iki tol, pasak jo, abi pusės tik žūtbūt sieks didinti apsukas.
– Ką galite pasakyti apie grėsmę Charkovui? Rusai, kurie dabar vėl pradėjo tiesioginius jo apšaudymus artilerija, mėgina atgal stumti juos atstūmusias Ukrainos pajėgas, gali pabandyti jį pulti?
– Tokia grėsmė buvo visada ir tebėra. Galima svarstyti ir puolimo momentą. Tačiau šiuo metu Charkovo kryptimi yra mūsų ir priešo jėgų paritetas. Pastaruoju metu, per praėjusį mėnesį mes sugebėjome nustumti priešą nuo Charkovo. Deja, jis turi pajėgų ir išteklių. Jis visaip trukdo mums išeiti prie valstybės sienos.
Taip pat jis visaip bando mums sutrukdyti išvystyti puolimą nuo Charkovo krypties per Iziumą Donecko ir Luhansko sričių kryptimi. Juk jei tai mums pavyktų, mes, išilgai sienos su Rusija, sugebėtume atkirsti jo aprūpinimo kelius, kuriais aprūpinama karinė grupuotė, kariaujanti Sloviansko kryptimi. Griuvėsiai po Rusijos kariuomenės apšaudymų Ukrainoje. EPA – ELTA foto
Tuo tarpu pačiam Charkovui, aišku, yra nuolatinis apšaudymų pavojus.
Apskritai, priešas vis dar turi pakankamai pajėgų ir išteklių. Tad miestas apšaudomas ne tik raketomis ar salvinės ugnies sistemomis. Tai – ir aviacijos smūgiai, kuriuos, kaip tikriausiai pastebėjote, priešas smogia visoje šalyje. Oro pavojus kasdien – visoje mūsų teritorijoje.
Taigi, negalima sakyti, kad priešas koncentruojasi ir telkia pajėgas vien tik Charkovo kryptimi.
– Kai kurios Ukrainos kariuomenės brigados iš Donbaso neseniai permestos į Kijevo sritį. Jų kariai akis į akį sako, kad to priežastis – ne tik siekis, kad jos atsigautų po kautynių ir didelių nuostolių Donbase, bet ir tai, kad laukiama naujų pavojaus bei invazijos į Kijevo sritį. Ką jūs galite pasakyti apie tai?
– Pačioje invazijos pradžioje Kijevo – sostinės ir valstybės administracinio centro – užėmimas buvo vienas iš pagrindinių priešo tikslų. Juk užėmus sostinę, galima su palyginus nedidelėmis pajėgomis ir greitai įvesti savo tvarką visoje šalyje.
Taigi ir priešas planavo greitai užimti Kijevą, gretai pakeisti valdžią ir jau tuomet iš paties centro visoje šalyje įvedinėti savo taip vadinamą „rusiškąjį pasaulį“. Priešas norėjo padaryti „žaibo karą“, greitai nueiti iki pat Ukrainos ir Lenkijos sienos. Na, nepasisekė.
Rusų kariaunos praradimai Ukrainoje
Bet tai nereiškia, kad priešas negali toliau kelti sau tokių tikslų ir to planuoti. Šiuo metu priešas neturi jokių pasiekimų nei Kijevo, nei Charkovo, nei Sumų kryptimi. Mūsų pietuose gynyba taip pat stabili. Net ir rytuose ji, galima sakyti, stabili. Tad kodėl priešui, sukausčius mūsų pagrindines pajėgas visoje fronto linijoje nuo šiaurės per rytus iki pietų, vėl nepabandžius suorganizuoti tokio „žaibo karo“?
Taigi, priešo planuose tikrai gali būti tokie scenarijai. Mūsų Generalinis štabas svarsto visus įmanomus scenarijus, neatmetame ir šito.
Tačiau šiuo metu padėtis tokia, kad priešas stengiasi sukurti kuo didesnę grėsmę ne tik Kijevui ar Charkovui, bet ir visiems didiesiems miestams.
– Gal tai gali būti manevrai, siekiant jus laikyti kuo didesnėje įtampoje visur ir negalėtumėte pilnu mastu sutelkti jėgų, pavyzdžiui, Donbase?
– Šiuo metu priešas veikia mažiausiai dvejomis lygiagrečiomis kryptimis. Viena, tai – visos visuomenės teroras, laikant įtampoje visus civilius gyventojus, sėjant paniką ir siekiant destabilizuoti visuomenę. Antra – jis taikosi į visas mūsų karines grupuotes.
Juk iš ten, kur nebūtų intensyvių karinių veiksmų, mes galėtume atitraukti dalį rezervų ir permesti juos ten, kur reikėtų stiprinti pajėgas.
Tačiau priešas nuolatiniais aviacijos smūgiais, raketų, artilerijos, salvinės ugnies sistemomis stengiasi atakuoti, vykdyti karinius veiksmus taktiniame lygmenyje ir jau vien tuo kausto mūsų pajėgas. Po Rusijos atakų Kyjive. EPA-ELTA nuotr.
Bet taip elgiamės ir mes. Savo aktyviais veiksmais kai kuriomis kryptimis ir mes neleidžiame priešui permesti pajėgų, rezervų. Pavyzdžiui, ir ta pačia Donecko kryptimi.
– Kaip tik norėjau paklausti apie Donbasą, Donecko bei Luhansko sritis. Ką jūs galėtumėte pasakyti strateginiu požiūriu – kada vis dėlto gali būti sustabdytas Rusijos judėjimas į priekį ten? Regis, jau senokai aišku, kad dar naivios ir per ankstyvos buvo visai nesenos kalbos apie tai, kad jau šią vasarą ar net jos viduryje įvyks lemtingas lūžis į Ukrainos pusę, kurį nulems ir Vakarų ginkluotės srautas?
– Jau kalbėjome apie tai, kad priešas mus kausto, neleidžia manevruoti savo rezervais, o mes, savo ruožtu, stengiamės kaustyti ir kaustome jį. Tačiau Donecko kryptimi priešas vis dėlto sutelkė pakankamai dideles pajėgas. Ten – jo pagrindinė grupuotė.
Jei pažvelgsime į vadinamosios „specialiosios operacijos“ retrospektyvą, pradžią, aiškiai matysime, jog priešas turėjo kelis strateginius tikslus, tačiau kol kas nei vienas jų nepasiektas.
Apskritai, dabar priešas, užgrobęs Luhansko sritį, mūsų vertinimu, sieks užgrobti ir visą Donecko sritį. Tam, kad kaip sako jo propaganda, „užtikrintų saugumą“ vadinamųjų „liaudies respublikų“ gyventojams. Tai, kaip matome, jis ir siekia daryti, plėsdamas ir apšaudymų teritoriją srityje.
Priešas turi labai dideles artilerijos, amunicijos atsargas, aviacijos išteklius. Taigi, jis tiesiog toliau stengiasi laikyti mūsų pajėgas po maksimaliai stipria ugnimi – tam, kad kuo labiau veiktų psichologinį mūsų karių stovį ir kuo smarkiau sugriautų, sunaikintų visus mūsų įtvirtinimus fronto linijoje. Tokia ugnis – ir dieną, ir naktį. Ir priešas toliau siekia tai tęsti bei išlaikyti bet kokia kaina.
– Kariai fronte sako, kad pagrindinė rusų persvara – vadinamoji „oras–žemė“ jungtis. Rusų bepiločiai, pirmiausia, „Orlan“, dominuoja ore ir koreguoja artilerijos ugnį, kuri, kaip sakote ir jūs, taip pat kol kas nesilpsta. Kaip ir kuomet būtent ši jungtis ir persvara gali būti sulaužyta?
– Taip, tai tiesa. Bet aš norėčiau atkreipti jūsų dėmesį ir į priešo aviacijos veiksmus. Jei iš pradžių jie skraidė visiškai laisvai, nebaudžiami, bandė sugriauti visą mūsų infrastruktūrą, sunaikinti kuo daugiau mūsų gyvosios jėgos, tai dabar – tarp jų ir Vakarų partnerių paramos dėka – jų aviacijos veiksmai kardinaliai pasikeitė. Rusijos generolai. Centre – Sergejus Šoigu
Jie jau nebeskrenda gilyn į mūsų teritoriją, stengiasi veikti iš savo teritorijos. O nuo to esmingai nukenčia jų ugnies, nutaikytos į mūsų pajėgas, tikslumas.
Šiuos pokyčius fiksuoja ir mūsų žvalgyba, ir priešlėktuvinė gynyba, ir sausumos pajėgos. Žinoma, priešas mėgina – bent jau atskiruose fronto ruožuose – išlaikyti tą patį aviacijos intensyvumą, tačiau jų smūgių taiklumas smarkiai suprastėjęs dėl to, jog turi taikytis iš toli, vengdami patekti į mūsų priešlėktuvinės gynybos dengiamą zoną.
Kalbant apie artileriją, galima dar kartą pakartoti, kad mums svarbiausia turėti pakankamą kiekį toliašaudžių, didelio taiklumo vakarietiškų sistemų, kurios smarkiai pranoksta senąsias sovietines.
Mūsų kariškiai gali iš karto dirbti su jomis, nes būna iš anksto tam pasiruošę. Nėra taip, kad iš pradžių ateina sistemos, ir tik vėliau mūsiškiai gali su jomis dirbti. Jos iš karto eina į mūšio lauką.
Taigi, kai mes turėsime pakankamą kiekį tokių sistemų, pirmiausia mes galėsime efektyviai kovoti su priešo artilerija, slopinti jo ugnies pranašumą ir net bandyti įgyti persvarą.
Ne mažiau svarbu – mes galėsime naikinti priešo užnugarį ir ten esančią infrastruktūrą. Jei priešas neturės amunicijos ir kuro atsargų, jis negalės efektyviai veikti.
– Pagrindinis klausimas – kada?
– Tai vis dar labai sunku pasakyti.
– Ar jus tenkina šios paramos teikimo dinamika?
– Pasakysiu atvirai – norėtųsi, žinoma, greičiau ir daugiau. Taip, viskas vyksta, ta parama teikiama, ji jau duoda rezultatus, bet vis viena norėtųsi daugiau ir greičiau. Juk kiekviena diena, kiekviena akimirka – tai mūsų žuvę kariai ir civiliai.
– Būtent sunkioji ir toliašaudė vakarietiška artilerija ir bus lemiamu faktoriumi, kuris sustabdys Rusijos puolimą, padarys jį tiesiog fiziškai nebeįmanomu?
– Kiekviena operacija, kiekviena karo fazė turi savo etapus. Pirmasis – padėties, paties fronto stabilizavimas, ką mes ir darome. O stabilizavus frontą jau galima pradėti kovoti dėl ugnies pranašumo, dar po to – sukurti sąlygas kontrpuolimui.
– Tai jūs matote, kad viskas krypsta į tą pusę, tik, kaip sakote, norėtumėte, kad viskas vyktų kuo greičiau?
– Taip, vienareikšmiai. Žiūrint į tai, kas buvo pradžioje ir į tai, kaip padėtis vystosi dabar, dinamika – gerėjanti. Tačiau kol kas mes negalime pasiekti pariteto artilerijos, reaktyvinės salvinės ugnies sistemų srityje.
– Koks jūsų supratimu ir žiniomis, yra rusų planas artimiausioje perspektyvoje? Šiuo metu akivaizdu, kad po Luhansko srities jie žūtbūt stengsis paimti visą Donecko sritį, nepaisydami jokių nuostolių. Panašu, kad po to – vystyti puolimą į pietus, Odesos, Mykolajivo kryptimi, tam, kad atkirstų visą šalį nuo jūros?
– Per daugiau nei šimtą dienų nuo vadinamosios „operacijos“ pradžios V.Putinui nėra kuo labai pasigirti. Vyksta karas, jis užsitęsė, bet iki šiol net ir visa Luhansko sritis „neišlaisvinta“, ką jau bekalbėti apie Donecko sritį. Tad V.Putinui reikia vis dėlto kažką pateikti savo pavaldiniams.
Pirmiausia, žinoma, Luhansko ir Donecko sritis. Po to, jei jiems pavyktų ir priklausomai nuo to, kiek jie pajėgų ir išteklių sutelks, jie bandys eiti toliau. Aš manau, kad jie tikrai nesustos – bent mes tikrai nemanome, kad jie planuoja sustoti. Administracinės Donecko ir Luhansko sričių ribos – tikrai ne tai, kas juos išties sustabdytų. Rusų aukšto rango karininkų, žuvusių Ukrainoje, – vis daugiau
Taip, žinoma, tam tikrą taktinę pauzę, pagal visus karo kanonus reikia padaryti. Persigrupuoti, papildyti amunicijos ir ginkluotės atsargas, gyvosios jėgos gretas. Pagaliau – iš naujo perplanuoti tolesnius savo veiksmus.
Tačiau ta pauzė tikrai nereiškia to, kad ir karas sustos. Apšaudymai tęsis ir, kaip matome tęsiasi. Taigi, priešas ir toliau stengsis užkariauti Ukrainą. Na, mažų mažiausiai, kairiakrantę Ukrainą (kairiajame Dnepro upės krante esančias Černigovo, Poltavos, Sumų sritis, rytinius Kijevo ir Čerkasų sričių rajonus – red.past.), o toliau – jau pagal jo apetitą ir pajėgumus.
Tai – priešo planai ir norai, tie variantai, kuriuos svarstome ir mes, Generaliniame štabe. Taigi, mes planuojame ir atitinkamus savo kontrveiksmus.
– Kodėl rusai taip žūtbūtinai siekė užimti Severodonecką? Juk daugelis pačios Ukrainos ekspertų ir kariškių teigė, jog svarbiausi strateginiu požiūriu fronto ruožai yra kitur, pavyzdžiui, Bachmuto ir Soledaro kryptimi, o Severodoneckas – tiesiog pats šiauriausias fronto taškas.
– Na, priešas dažnai mąsto pagal tam tikrus štampus, obsesijas. Mariupolis jam buvo toks svarbus, kadangi tai buvo prieš aštuonerius metus nepaimtas pajūrio forpostas, o Severodoneckas – todėl, kad ten buvo įsikūrusi laikinoji administracija ir jis buvo tapęs savotiška neokupuotos Luhansko srities dalies sostine.
– Dar verdant mūšiams dėl Severodonecko, buvo akivaizdu, kad pagrindinis agresoriaus tikslas – apsupti kuo didesnę Ukrainos pajėgų dalį tame savotiškame iškyšulyje, kuris apima ir dalį Donecko srities. Ar Rusija ko nors pasiekė šia kryptimi?
– Galima sakyti, kad mums pavyko stabilizuoti fronto liniją ir mūsų pajėgos sėkmingai ginasi.
– Daugelis spėlioja, kiek dar tęsis ne tik šioji, vadinamoji aktyviausioji karo fazė, bet ir pats karas apskritai. Ką jūs galite apie tai pasakyti?
– Tol, kol mes nepadarysime priešui tokių didelių nuostolių, kad net jų viršūnės suprastų, jog karo tęsti nebegali.
O daugelis tų rusų, kurie nėra užzombinti televizijos, supranta, kad Rusija įsivėlė ne ten, kur reikia. Jų nuostoliai vis labiau auga ir augs toliau. Tačiau kur ta riba, kai tai pasidarys nepakeliama ne tik jų kariuomenei, bet ir visuomenei – nežinia.
– Bet kol kas tai bent jau didžiausiai visuomenės daliai ne itin rūpi.
– Taip, tokie dalykai matyti ir mūšio lauke. Nežinia, kas tų žmonių galvose, jie tam pasiryžę ar tiesiog priversti, bet jie plūsta ir plūsta ant mūsų pozicijų, nebodami jokių nuostolių.
Bendraujant su kariais, kurie tiesiogiai dalyvauja kariniuose veiksmuose, tenka nuolatos girdėti tą patį – eina viena banga, ją visą sunaikina, lavonai lieka gulėti mūšio lauke, tuomet eina antra, trečia ir taip be pabaigos.
– Kariai pasakoja, kad žmonės, kaip kokia biomasė – net ir prievarta „mobilizuoti“ okupuotose teritorijose – metami į mirtį vien tam, kad artilerijai būtų išryškinti jūsų ugnies taškai.
– Taip, vyksta vadinamoji „žvalgyba mūšiu“. Net neapmokyta gyvoji jėga tiesiog vejama į priekį, kad išaiškintų mūsų ugnies taškus, į kuriuos po to atidengiama artilerijos ugnis.
– Taigi, jūs, skirtingai, nei nemažai įvairių ekspertų, neprognozuojate, kad Rusijos gyvosios jėgos ir ginkluotės ištekliai greitai išseks? Juk daugelis bado pirštais į tai, kad į mūšį esą jau tempiami vos ne Antrojo pasaulinio karo laikus menantys tankai.
– Ne, Rusija turi pakankamai daug bazių ir atsargų. Taip pat ir tų, kurie liko dar nuo sovietinių laikų ir sovietinės armijos. Dalį tų išteklių ji išvežė ir iš kitų buvusių sovietinių respublikų.
Na, taip, mūsų žvalgyba taip pat patvirtina, kad tose bazėse esanti technika tikrai ne pačios geriausios būklės, vieni tankai šaudo, bet nevažiuoja, kiti – atvirkščiai. Tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, deja jie turi sočiai tiek biomasės, tiek geležies. Tai taip pat patvirtina ir mūsų žvalgyba, kuri periodiškai fiksuoja karinių ešelonų judėjimą. Taip atrodo Ukrainos miestai po Rusijos oro atakų. EPA – ELTA foto
Beje, fiksuojama ir tai, kad technika permetama ir iš tų bazių, kurios dabar yra Baltarusijos teritorijoje. Iš ten ešelonais ji permetama stiprinti Rusijos karinę grupuotę Donbase.
Taigi, geležies jiems kol kas užtenka. Tad vėl grįžtame prie to paties – mums labiausiai ir reikia tų įrankių, kuriais mes galėtume visą tą masę permalti.
– Kaip vertinate grėsmę, kad Baltarusijos ginkluotosios pajėgos atvirai ir tiesiogiai gali įsijungti į agresiją prieš Ukrainą?
– Mums, be abejo, tai labai rūpintis dalykas. Antrojo fronto atidarymas mums išties sukurtų papildomų problemų.
A.Lukašenka vis svaidosi pareiškimais, kad jis suformuos naują karinę apygardą, surengs pratybas, paskelbs mobilizaciją, demonstratyviai gainioja kolonas palei Baltarusijos–Ukrainos sieną. Taigi, kažkokie judesiai lyg ir yra. Turime informacijos, kad į kai kuriuos karinius dalinius atvyksta privačių karinių kompanijų samdiniai, o į vadovaujančias pozicijas sodinami Rusijos kariškiai. Apskritai, Rusijos pajėgos rengia ir bendras pratybas su Baltarusijos pajėgomis.
Tačiau kol kas mes tikros, didelės grėsmės nematome.
Sunku nuspėti ir tai, kokia padėtis klostytis jūsų ir Baltarusijos pasienyje. Tačiau galima prisiminti praėjusių metų padėtį Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje – migrantų srautą, provokacijas prieš Lenkijos pasieniečius. Tai galima projektuoti ir Lietuvos pasienyje – kokias nors provokacijas, išpuolius.
Bet Baltarusija iš esmės ir taip aktyviai dalyvauja kare agresoriaus pusėje. Ji teikia savo oro uostus, duoda savo ginkluotę ir techniką, reikalingą Rusijos aviacijai. Taip pat Baltarusija teikia savo ginkluotę ir techniką Rusijos sausumos pajėgoms. Tad jie nors ir lieka savo teritorijoje, tačiau dirba agresoriaus naudai ir interesams.
Taigi, Baltarusiją jau dabar galima laikyti mūsų priešu šiame kare.
Vienas iš faktorių, lemiančių, kodėl Baltarusijos pajėgos atvirai ir tiesiogiai neįsijungia į karą – tai kad jos pačios ne itin to nori. Jos dar mažiau pasirengusios ir pajėgios aktyviems kariniams veiksmams, nei buvo Rusijos pajėgos pačioje invazijos pradžioje. A.Lukašenka tai taip pat žino, tad, greičiausiai, bijo, kad kariuomenės išvarymas į karą galėtų sukelti nepasitenkinimą ir joje, ir visuomenėje ir tai sukeltų naują grėsmę režimui.
Bet kokiu atveju, ir mūsų kariai ir visuomenė pasienyje su Baltarusija – pasirengę pasitikti priešą.
– Tad kokią karo eigą ir dinamiką jūs prognozuotumėte šios vasaros laikotarpiui?
– Priešas ir toliau žūtbūt sieks užgrobti kuo daugiau mūsų teritorijos, sunaikinti kuo daugiau mūsų ginkluotės ir gyvosios jėgos. Na, o mes, savo ruožtu, stengsimės jam to neleisti, laikyti savo pozicijas ir teritoriją, silpninti jo puolamąjį potencialą.
Tegyvuoja Ukraina. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Galiu pakartoti, kad bendrą padėtį mes daugmaž stabilizavome. Tačiau tam, kad ją galutinai stabilizuotume ir sukurtume sąlygas tolesniems savo veiksmams, mums reikia daugiau ir greitesnės pagalbos.
O atėjus rudeniui, suprastėjus oro sąlygoms, visada ir neišvengiamai ateina atoslūgio metas, fronto linija visai nusistovi, kariniai veiksmai vis mažiau intensyvūs.
Visi tai supranta, taigi, iki to laiko tiek jie, tiek mes, stengsimės maksimaliai įgyvendinti savo tikslus.
Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka. ELTA nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka atkreipia dėmesį į „ginkluotojo komponento“ didinimą kaimyninėse Lenkijoje ir Lietuvoje, kurių teritorijoje vyksta NATO karinės pratybos. Kaip praneša „BelTA“, jis tai pareiškė šeštadienį per pasitarimą Baltarusijos gynybos ministerijos Strateginio valdymo centre.
„Mane labiau jaudina situacija, kuri klostosi mums kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – teritorijoje. Ten, kaip jums žinoma, vyksta NATO karinės pratybos. Tai dar būtų nieko, bet šiose teritorijose eskaluojamas ir didinamas ginkluotasis komponentas. To nematyti, ramiai tai stebėti mes, suprantama, negalime. Ir kai anksti rytą aš kalbėjausi ir klausiausi Generalinio štabo viršininko pranešimo, aš pastebėjau: mūsų kariškiams ši problema irgi kelia nerimą“, – teigė A. Lukašenka.
Pasak jo, ši tema buvo svarstoma dar pernai, ir tada buvo parengtas tam tikras reagavimo į tokius įvykius algoritmas.
Antradienį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pakeitė šalies ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininką – atleido armijos generolą Viktorą Muženką ir paskyrė į jo vietą generolą leitenantą Ruslaną Chomčaką.
Atitinkami įsakai paskelbti Ukrainos valstybės vadovo administracijos tinklalapyje.
Pasak žiniasklaidos, 1967 metais gimęs R. Chomčakas yra Maskvos aukštosios karinės vadų mokyklos absolventas, karininko karjerą pradėjo SSRS kariuomenės grupėje Vokietijoje. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, tarnavo Ukrainos sausumos kariuomenės dalyse. Pirmąjį generolo laipsnį gavo 2011 metais, kai Ukrainos prezidento pareigas ėjo Viktoras Janukovyčius. Iki naujo paskyrimo R. Chomčakas buvo Ukrainos sausumos kariuomenės štabo viršininkas.
Pirmadienį po inauguracijos V. Zelenskis Aukščiausiosios Rados plenarinių posėdžių salėje paragino atleisti Ukrainos saugumo tarnybos vadovą Vasilijų Hrycaką, generalinį prokurorą Jurijų Lucenką ir gynybos ministrą Stepaną Poltoraką.
Tą pačią dieną S. Poltorakas parašė atsistatydinimo prašymą.
Oficialiai Karinės žvalgybos organizacija JAV kariuomenėje galutinai sukurta 1885 –aisiais metais. Viskas prasidėjo nuo to, kad tik ką paskirtas karo ministras uždavė kažkokį nekaltą klausimą apie užsienio ginkluotąsias pajėgas ir sužinojo, kad jo pavaldiniams apie jas absoliučiai nieko nežinoma.
Kad daugiau nepakliūtų į tokią keblią padėtį, karo ministerijoje buvo įsteigtas padalinys, skambiai pavadintas Karinės informacijos valdyba (Military Information – MI). Kaip organizacija naujoji tarnyba priklausė generolo adjutanto štabui ir iš pradžių joje buvo tik du bendradarbiai (karininkas ir sekretorius). Jų pareiga buvo analizuoti laikraščių pranešimus ir medžiagą, gaunamą iš valstybės departamentų bei kitų šaltinių. (Tuo metu JAV KJP jau veikė prieš trejus metus įkurta Jūrų žvalgybos valdyba).
Redlį savo kambaryje „Klomzero“ viešbutyje tardė karininkų komisija. Per tardymą jis prisipažino Rongei, kad „1910 ir 1911 metais teikė dideles paslaugas užsienio valstybėms“ ir veikė be bendrininkų.
Pasirodo, tai buvo tiesa. Po to komisija pasišalino, kad „suteiktų nusikaltėliui galimybę greitai nusižudyti“.
Redlis nusišovė iš jam perduoto pistoleto. „Buvusio pulkininko“ mirtį kitą rytą konstatavo vienas „detektyvas“, atėjęs į po senovei tebestebimą viešbutį.
Evidencbiuro šefas pulkininkas Augustas Urbanskis ir karinis auditorius, užsiimantis tyrimu, abu civiliais drabužiais, gegužės 25-osios rytą išvažiavo į Prahą, pranešė apie viską vietiniam kariniam komendantui, pas kurį Redlis dirbo štabo viršininku, ir pradėjo kratą Redlio bute ir biure.
Albert Petio – austrų istorikas ir publicistas, knygos apie Austro-Vengrijos žvalgybą per Pirmąjį pasaulinį karą „Šnipai dvigalviui arui“ autorius.
Šnipinėjimo skandalas, įsiplieskęs dėl Austro-Vengrijos monarchijos imperatoriškojo ir karališkojo Generalinio štabo pulkininko Alfredo Redlio, priskiriamas vienai iš garsiausių to meto aferų, greta siaubingos ir tuo pačiu patrauklios Matos Hari dramos.
Toks neregėtas senos Austrijos armijos istorijoje elitinio karininko, užėmusio tokias svarbias pareigas, valstybės išdavystės faktas ne tuščiai tapo daugybės žurnalų straipsnių knygų ir filmų siužetu, nors juose dažnai būdavo perkeliami akcentai istorinės tiesios atžvilgiu.
Nuo Stefano Cveigo ir Egono Ervino Kišo iki Ištvano Sabo filmo, nuo 1920-ųjų metų iki šių dienų šis atsitikimas buvo ne kartą aprašytas, bet beveik nė viena detalė tuose aprašymuose neatitinka tikrovės.
