Šventasis Tėvas. Slaptai.lt nuotr.

Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas buvusiame KGB kalėjime bus bene intymiausia jo oficialios programos dalis. Tuo metu muziejuje kartu su Šventuoju Tėvubus tik trys asmenys (neskaitant apsaugos, Vatikano fotografo ir LRT televizijos operatorių). Į šaudymo kamerą Popiežius leisis jau tik su vienu palydovu, čia nebus leidžiama filmuoti. Popiežiaus vizito išvakarėse Okupacijų ir laisvės kovų muziejus sulauks Švento Tėvo dovanos – žvakidės, kuri bus panaudota apsilankymo metu.

Muziejuje Šventąjį Tėvą pasitiks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis.

Maždaug pusvalandžio trukmės ekskursijoje po buvusį KGB kalėjimą Šventąjį Tėvą lydės dabartinis Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas ir buvęs šio kalėjimo kalinys, buvęs Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, buvęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Žinomiausio lietuviško pogrindžio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika” redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius 1983 m. Vilniaus KGB kalėjime tardytas 6 mėnesius, po to 5-erius metus kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose, iš kurių į Lietuvą grįžo tik reikalaujant  Sąjūdžiui.

Iš eksponuojamų daugiau kaip 20 kalėjimo kamerų popiežius apsilankys trijose: 9-oje, 11-oje ir šaudymo kameroje.

9-toji kamera pasirinkta pagerbti monsinjorą Alfonsą Svarinką – 5 kartus teistą, 3 kartus kalintą, lageriuose praleidusį daugiau kaip 20 metų. KGB savo bylose jam buvo suteikusi slapyvardį „Nepataisomas“. 1988 m. liepą kun. Alfonsas Svarinskas į laisvę paleistas po asmeninio JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymo. Kun. Alfonsą Svarinską 11 kartų buvo priėmęs šventasis popiežius Jonas Paulius II.

Teofiliaus Matulionio beatifikacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

11 kameroje Popiežius Pranciškus uždegs žvakę savo dovanotoje žvakidėje, taip paminėdamas KGB kalėjime kankintų keturių Lietuvos vyskupų atminimą: palaimintojo arkivyskupo Teofilio Matulionio, du kartus kalinto sovietų Rusijoje, vėliau, 1948 m., okupuotoje Lietuvoje nuteisto dar 10 metų lagerio, o pernai už viso gyvenimo kankinystę paskelbto palaimintuoju; Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus, 1946 m. sušaudyto čia, Vilniaus KGB kalėjime; buvusio užsienio reikalų ministro, arkivyskupo Mečislovo Reinio, 1953 m. mirusio Vladimiro kalėjime; Telšių vyskupo Pranciško Ramanausko, 1947 m. nuteisto 10 metų lagerio.

Išvakarėse dovanota popiežiaus žvakidė bus pritvirtinta tarp palaimintojo Teofilio Matulionio ir vysk. Vincento Borisevičiaus fotografijų.

Popiežiaus apsilankymas šaudymo kameroje nebus filmuojamas, į egzekucijų vykdymo vietą Šventą Tėvą lydės tik arkivyskupas Gintaras Grušas. Paskutinės žemiško gyvenimo akimirkos krikščionių religijoje laikomos labai svarbiu ir intymiu momentu, todėl šioje kameroje sudaromos sąlygos ypatingam popiežiaus susikaupimui.

Vilniaus KGB kalėjimo šaudymo kameroje buvo nužudyta per tūkstantį žmonių, tarp jų vyskupas Vincentas Borisevičius (nušautas), kunigas Pranas Gustaitis (užmuštas aštriu daiktu), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Vizito pabaigoje Popiežius pasirašys muziejaus garbės knygoje.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.. Vytauto Visocko nuotr.

Popiežius išeis per muziejaus kiemą, kuriame eksponuojama paroda, skirta palaimintajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Pasak religijos tyrėjų, palaimintasis Teofilius Matulionis ir popiežius Pranciškus yra labai artimos, giminingos sielos. Šios parodos organizatoriai – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Šventojo Tėvo apsilankymą buvusiame KGB kalėjime filmuos LRT televizija, šie vaizdai tiesiogiai bus perduodami visam pasauliui.

Buvęs KGB kalėjimas yra Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus dalis.

Atsisveikiname su monsinjoru Svarinsku. Vytauto Visocko nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui priklausantis muziejus yra vienas labiausiai lankomų Lietuvoje: per metus čia atvyksta apie 100 tūkst. lankytojų, vasarą apie 90 nuošimčių lankytojų sudaro užsieniečiai.

Pastatui, kuriame įkurtas muziejus, daugiau nei 100 metų, jo istorija atspindi kruviną ir tragišką paskutinio šimtmečio Lietuvos istoriją.   

XIX amžiaus pabaigoje, Rusijai ištrynus okupuotą Lietuvą iš žemėlapio, pastatas buvo statomas kaip Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismo rūmai. I-ojo Pasaulinio karo metu, 1915–1918 m., čia veikė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pastate trumpam įsikūrė Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas, bet po kelių mėnesių Vilnių okupavus bolševikinei Rusijai pastate jau šeimininkavo bolševikinės vyriausybės komisarai ir revoliucinis tribunolas. 1920 m. Vilnių užėmus Lenkijai iki 1939 m. čia veikė lenkų valdžios Vilniaus vaivadijos teismai.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, teismo rūmų pastate prasidėjo juodžiausias laikotarpis –  įsikūrė sovietų represinės institucijos, pastato pusrūsyje įrengtas kalėjimas, tardymo izoliatoriai. Iš čia buvo organizuojamos masinės represijos – suimami, žudomi, tremiami piliečiai.  Per II -ą Pasaulinį karą vokiečiams čia įkūrė slaptosios saugumo policijos (gestapo) ir SD būstinę, kalėjimą. Trečią kartą sovietams užėmus Vilnių į pastatą vėl grįžo sovietų represinis KGB (NKGB, MGB) padalinys ir vidaus kalėjimas.

Išvykęs iš muziejaus popiežius aplankysšalia esantį paminklą sovietinės okupacijos aukoms atminti ir kartu su Lukiškių aikštėje susirinkusiais žmonėmis melsis už kalėjusius ir žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Šis lauko riedulių paminklas pastatytas ir pašventintas 1994 m. birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pastangomis. Lauko akmenis paminklo statybai iš visos Lietuvos suvežė politiniai kaliniai ir tremtiniai.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2018.09.21; 09:50

Sumgait – 30. Armėniškos parodos plakatas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš keletą dienų lankiausi Genocido aukų muziejuje Vilniuje (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras). Kartu su svečiu iš Ukrainos. Lietuvon keliom dienom atvykęs pažįstamas paprašė parodyti šį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui (LGGRTC) priklausantį muziejų. Svečias liko patenkintas.

Bet aš dabar – ne apie didvyrišką mūsų partizanų pasipriešinimą. Vienoje iš muziejaus salių pastebėjau, kad čia surengta dar ir paroda, skirta armėnų žudynių Sumgaite 30-osioms metinėms. Stende parašyta, kad paroda veikia nuo balandžio 4 iki 24 dienos – beveik ištisą mėnesį.

Aplankėme ir šią ekspoziciją. Bet ji paliko keistą įspūdį. Apart užrašų po aukų nuotraukomis, kaip žiauriai jas nužudė, – daugiau nieko. Beveik nieko. Dar kabojo keletas stendų, informuojančių, ką apie tuos įvykius rašė užsienio spauda bei kaip šią didelę nelaimę apibūdino žymūs to meto visuomenės, mokslo, politikos bei kultūros žmonės. Ypač į akis krito užrašas, skelbiantis, kad po Sumgaito tragedijos neva tapo galutinai aišku, kodėl Kalnų Karabachas privalo atitekti armėnams. Tai – Nobelio taikos premijos laureto Andrejaus Sacharovo žodžiai: „Jei kam nors prieš Sumgaitą kildavo abejonių, ar Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Azerbaidžanui, po šios tragedijos niekas negali turėti moralinės teisės to reikalauti“. Šaltinis – „Nezavisimaja gazeta“, 1992.10.27.

Bet ar tikrai niekas neturi moralinės teisės tvirtinti, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės?

Sumgaito tragedija – tai ne taip lengvai išpainiojamas detektyvas, kaip gali pasirodyti iš šono. Pirma, norėčiau paklausti, kokios tautybės buvo A.Sacharovo žmona? Antra, jau seniau esu pastebėjęs, jog Genocido aukų muziejuje, kuriam vadovauja Eugenijus Peikštenis, dažnokai rengiamos būtent armėniškos parodos, kuriose pateikiama būtent armėniška praeities įvykių versija. Štai 2005-aisiais surengta paroda „Armėnų genocidas. 1915“. 2013-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2014-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2015-aisiais – „Armėnų genocidas pirmuosiuose pasaulio puslapiuose“. Šiais metais – „Sumgait – 30“. Pavarčiau oficialų LGGRTC puslapį, ieškodamas azerbaidžanietiškų parodų. Žymiai mažiau. Vos dvi.

Nenoriu niekam primesti savo versijos, tačiau tokia proga negaliu neprisiminti žurnalisto Gintaro Visocko publikacijos apie Sumgaitą, kuri 2014.05.05 buvo paskelbta portale slaptai.lt. Skaitykite ir galvokite, svarstykite ir lyginkite.

Gintaras Visockas. Sumgaito detektyvas

Sumgaitas: 1988. Azerbaidžanietiška versija. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvio klausai žodis „Sumgaitas“ – neįprastas, keistas, net baugus. Jei pasiteirautume, su kuo šis pavadinimas asocijuojasi daugeliui lietuvių, turėtume prisipažinti, jog esame girdėję pasakojimų apie 1988-aisiais šiame azerbaidžanietiškame mieste surengtus antiarmėniškus pogromus. Bet kodėl azerbaidžaniečiai Sumgaite skriaudė armėnus, – tikslesnio paaiškinimo neturime. Nežinome. Niekad nesusimąstydavome.

Daugelis lietuvių vis dar įsitikinę, jog „žiaurūs, klastingi azerbaidžaniečiai“ visąlaik skriaudė „taikius, kultūringus armėnus“. Skriaudė dėl religijos, dėl Kalnų Karabacho… Kad tokia nuostata gali būti tendencinga, dažnas iš mūsų nė nesusimąstydavome.

Nieko keisto. Armėnijai naudingomis žiniomis Lietuva maitinta beveik 20 metų. Azerbaidžanietiškas praeities įvykių vertinimas paskutiniuosius keliolika metų buvo specialiai, sąmoningai, kryptingai nutylimas, menkinamas.

Lietuva tik dabar išgirsta azerbaidžanietiškąją versiją. Azerbaidžanietiškoji versija beldžiasi į mūsų televizijas, bibliotekas, konferencijų sales, universitetus, laikraščių puslapius. Beldžiasi mandagiai, kukliai, niekam per prievartą neprimesdama savų tiesų.

Lietuva neturėtų atmesti azerbaidžanietiškosios pozicijos. Mums derėtų rimčiau susipažinti su tragiška Azerbaidžano istorija ne tam, kad galėtume pasirinkti, kurią konfliktuojančią pusę – liaupsinti, kurią – smerkti. Azerbaidžano istorija mums – tarsi vertinga pamoka, bylojanti, kaip kartais prarandamos teritorijos ir įtakos.

Retas iš mūsų žino, jog dar XX amžiaus pradžioje Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas miestas. Maždaug pusė šio miesto gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Dabar Jerevane nesutiksi nė vieno žmogaus, kalbančio azerbaidžanietiškai. Palyginimui: Azerbaidžano sostinėje Baku, nepaisant įvairiausių nesusipratimų ir karų, gyvena apie 30 tūkst. armėnų. Nejaugi šis pastebėjimas byloja apie armėniškąją toleranciją?

Vertingas tiriamosios žurnalistikos pavyzdys

Portalas Slaptai.lt šiandien skelbia naują publikaciją azerbaidžanietiška tema. Beje, mūsų skaitytojai jau supažindinti su dviem knygomis, pasakojančiomis apie sudėtingus armėnų – azerbaidžaniečių tarpusavio santykius. Tai – videoreportažas apie Namiko Alijevo monografiją „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ bei keliolika ištraukų iš Azerbaidžano nacionalinės akademijos parengtos enciklopedijos „Armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimai žmoniškumui“.

Šiandien Slaptai.lt dėmesio centre – Eiruzo Mamadovo ir Ramazano Mamadovo istorinis veikalas „Sumgaitas: 1988“ (išleistas Baku, leidykla „NURLAR“). Ar tikrai lietuviui reikia žinoti, kas maždaug prieš tris dešimtmečius dėjosi šiame Azerbaidžano mieste? Atvirai kalbant, ši knyga – įdomus tiriamosios žurnalistikos pavyzdys, tinkantis kiekvienam, kuris domisi istorija, politika ir slaptųjų tarnybų intrigomis. Juolab kad istorinės monografijos autoriai pateikia plačią per tuometinę Sovietų Sąjungą nusiritusių neramumų apžvalgą. Pavyzdžiui, Sumgaito tragediją lygina su kruvinais įvykiais Almatoje, Ošoje, Tbilisyje, Vilniuje…

Tad kas nutiko 1988-ųjų vasario mėnesį Sumgaito mieste?

Azerbaidžaniečiai neneigia, jog 1988-aisiais vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite buvo pralietas kraujas. Azerbaidžaniečiai neginčija fakto, kad dauguma nukentėjusiųjų – armėnai.

Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai E.Mamadovas ir R.Mamadovas pateikia faktų, leidžiančių manyti, jog šios riaušės buvo specialiai inspiruotos … armėniškų teroristinių organizacijų, siekiančių bet kokia kaina nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabachą. Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ ideologams verkiant reikėjo preteksto, pateisinančio teiginius, „esą taikiems armėnams neįmanoma saugiai gyventi ten, kur esama žiaurių azerbaidžaniečių“.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Kad būtų lengviau įsigilinti į šį 26-erių metų senumo detektyvą, pirmiausia susipažinkime su oficialia Sumgaito tragedijos statistika: 32 – žuvusieji, per 400 sužeistų, nuniokota apie 200 butų, sunaikinta 50 kultūros ir buities objektų. Iš 32-ųjų žuvusiųjų – 26 armėnai. Dauguma smurtautojų – azerbaidžaniečiai.

Iš 97 asmenų, mušusių, kankinusių ir žudžiusių armėnų tautybės žmones, net 92 buvo azerbaidžaniečiai. Vienas iš jų už Sumgaite surengtus žiaurumus sulaukė net mirties bausmės. Dar du organizatoriais pripažinti azerbaidžaniečiai mirties bausmės išvengė. 444 asmenys teisti už chuliganizmą. Jiems skirtos įvairios bausmės – nuo kelerių iki keliolikos metų kalėjimo.

O dabar atidžiai peržvelkime E.Mamadovo ir R.Mamadovo knygoje gausiai pateikiamus liudininkų parodymus, leidžiančius manyti, jog Sumgaito riaušes specialiai organizavo armėnų teroristinės organizacijos, savo veiksmus suderinusios su proarmėniška tuometinio SSKP Centro Komiteto vadovybe.

Įžvelgti armėniškas intrigas leidžia mažiausiai trys svarbios aplinkybės.

Įrašai taupomosiose kasose

Tragedijos išvakarėse Sumgaito armėnai iš taupomųjų kasų masiškai skubėjo pasiimti savo santaupas. Pasiėmė milijonus rublių. Ne itin dideliam Sumgaito miestui tai – milžiniški pinigai. 1988-aisiais Sumgaite gyveno apie 260 tūkst. žmonių. Iš jų, remiantis oficialia statistika, 14208 žmonės buvo armėnų tautybės. Taigi kruvinojo pogromo išvakarėse dauguma armėnų iš taupomųjų Sumgaito kasų pasiėmė visus savo pinigus.

Šių duomenų – nepaneigsi. Jie užfiksuoti buhalteriniuose dokumentuose. Vadinasi, Sumgaito armėnai žinojo ar bent jau nujautė apie būsimas žudynes?

E.Mamadovo ir R.Mamadovo istoriniame veikale pateikiami gausūs liudininkų parodymai leidžia manyti, jog dauguma armėnų buvo puikiai informuoti apie ruošiamus neramumus. Bet jei turėjo informacijos apie artėjančią nelaimę, kodėl jie nepuolė skambinti pavojaus varpais? Atsakymo į šį klausimą, pasak E.Mamadovo ir R.Mamadovo, tuometiniai baudžiamosios bylos Nr. 18/55461-88 tyrėjai neieškojo.

Specialiai neieškojo. Mat ši byla buvo atsidūrusi išskirtinai rusų ir armėnų prokurorų, tardytojų, teisėjų rankose. Pirmosiomis dienomis šį nusikaltimą tyrė 231 tuometinės Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų pareigūnas. 47-eri iš jų buvo azerbaidžaniečių tautybės. Maždaug šeštadalis. Tačiau netrukus azerbaidžaniečiai tardytojai, ekspertai, prokurorai buvo tyliai nustumti nuo bylos nagrinėjimo.

Kam buvo siunčiamos piniginės perlaidos?

Akivaizdu ir tai, jog Sumgaito armėnai kelerius metus be sustojimo masiškai kažkam siųsdavo perlaidas. Tos perlaidos nebuvo labai didelės. Dažniausiai svyruodavo nuo 10 iki 15 rublių. Bet jas siųsdavo dažnas armėnas, siųsdavo reguliariai, kiekvieną mėnesį. Siųsdavo daug Sumgaito armėnų.

Dabar, prabėgus beveik trims dešimtmečiams, akivaizdu, jog 10 – 15 rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent armėniškoms organizacijoms, reikalavusioms Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos bet kokia kaina, esant reikalui – net ir karinėmis priemonėmis. Azerbaidžanas nūnai žino, jog keliolikos rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent karą, terorizmą, neapykantą puoselėjusioms armėniškoms organizacijoms – „Krunk“, „Asala“, „Dašnakcutiun“.

Bet tuomet patikliems, draugiškiems, blogų kėslų prieš savo kaimynus niekad nepuoselėjusiems azerbaidžaniečiams nė į galvą nešovė mintis atkreipti dėmesį į tokias „smulkmenas“. Nejaugi teirausiesi kaimyno, kam ir kodėl jis kiekvieną mėnesį išsiunčia 10 – 15 rublių? Jei siunčia, tai greičiausiai giminėms, artimiesiems, vaikams?

Pykčio užantyje nelaikantys azerbaidžaniečiai (nors į Sumgaitą tuo metu iš Armėnijos atvyko tūkstančiai armėnų spaudimo neatlaikiusių azerbaidžaniečių, iš viso – apie 40 tūkst.) nesureikšmino ir fakto, jog iki tragedijos likus maždaug pusmečiui Sumgaito mieste pas armėnus pradėjo žymiai dažniau nei iki tol svečiuotis „giminės iš Armėnijos“. Tie giminaičiai buvo keisti – dažniausiai jauni, tvirto sudėjimo vyrai, vilkį juodus odinius lietpalčius, kuriuos nešioti mėgo, beje, armėnų teroristinių organizacijų nariai.

Tuokart neatkreiptas deramas dėmesys ir į aplinkybę, jog kai kurie Sumgaito armėnai 1985 – 1988 metais puolė žymiai dažniau lankyti savo tariamus gimines. Dabar oficialusis Baku jau žino, kur iš tikrųjų tie keliauninkai važiuodavo. Juk visai ne pas gimines į Stavropolio kraštą ar į Maskvą. Jie važiuodavo viena kryptimi – į Stepanakertą, kur gausėjo antiazerbaidžanietiškų mitingų, reikalaujančių azerbaidžaniečius išstumti iš visos Kalnų Karabacho teritorijos.

Svarbi ir dar viena detalė. 1988-ųjų vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite nukentėjo išskirtinai tie armėnai, kurie jokių perlaidų nesiuntė Kalnų Karabachą nuo Azerbaidžano atplėšti siekusioms organizacijoms.

Proarmėniška Michailo Gorbačiovo pozicija

Kodėl anuomet Azerbaidžanui buvo sunku apginti savo teises į Kalnų Karabachą ir išvengti armėniškų išpuolių? 1985-aisiais į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas. Jis beveik atvirai palaikė proarmėniškąją poziciją. Būtent jo patarėjais tapo armėnų tautybės žmonės. O vienintelio tuomet TSKP Centro Komitete dirbusio azerbaidžaniečio Heidaro Alijevo padėtis – sparčiai blogėjo. Ilgainiui H.Alijevas iš Kremliaus buvo išstumtas. Tai atsitiko 1987-aisiais (maždaug metams likus iki Sumgaito nelaimės).

Tada Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ šalininkai įgijo dar didesnės įtakos Gorbiui. Pavyzdžiui, Gorbio patarėjumi ekonomikos klausimais tapęs armėnas A.Aganbekianas, viešėdamas Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, viešai pareiškė, jog Kalnų Karabachą būtina prijungti prie Armėnijos. Vargu ar tokius žodžius jis būtų ištaręs be M.Gorbačiovo palaiminimo.

Įsidėmėtina ir M.Gorbačiovo bei jo žmonos Raisos viešnagė Amerikoje 1987-aisiais. Viešėdami Kalifornijoje Gorbačiovai susitiko su Amerikos armėnų diaspora, palaikančia glaudžius ryšius su teroristinėmis organizacijomis „Dašnakcutiun“, „Krunk“ ir „Asala“. Gorbio žmoną turtingi armėnai tiesiog apipylė dovanomis.

Turtingiems arrmėnų lobistams Gorbis žadėjo neužmiršti Kalnų Karabacho klausimo. Gorbis taip pat nuolat Kremliuje susitikdavo su armėnų inteligentija, reikalavusia „Kalnų Karabacho klausimą nedelsiant išspręsti armėnams palankia kryptimi“.

Vienas iš tokių susitikimų surengtas prieš pat Sumgaito įvykius. Tame susitikime armėnų inteligentės Zorija Balajana ir Silvija Kaputikian reikalavo nedelsiant „įvykdyti istorinį teisingumą“ – armėnams grąžinti „isskonno armianskije zemli“. O su azerbaidžaniečių rašytojais, aktoriais, mokslininkais, istorikais dėl Kalnų Karabacho klausimo Gorbis nebuvo linkęs nei pasišnekėti, nei pasitarti.

Į vajų dėl Kalnų Karabacho likimo buvo įveltas net žymus sovietų disidentas Andrėjus Sacharovas. Tiesa, iš pradžių užėmęs aiškią proarmėnišką poziciją jis vėliau pasitraukė iš šio „nešvaraus žaidimo“. Liko neutraliose pozicijose. Tačiau jo žmona Jelena Boner – Alichanian (armėnė) visąlaik rėmė armėnų planą „atsiimti Kalnų Karabachą“.

Kad Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Armėnijai, įtakingi armėnų politikai tvirtino ir 1945-aisiais metais. Bet Stalinas tuomet šį klausimą nuleido negirdomis.

Kad armėnai sieks iš Azerbaidžano pasiglemžti Jerevaną, Karabachą ir Karsą, – dar 1906-aisiais metais perspėjo žymus azerbaidžaniečių publicistas Omaras Faikas Nemanzadė.

F.Nemanzadė neklydo. Po sovietų revoliucijos 1918-aisiais iš Azerbaidžano respublikos buvo atimtos Jerevano žemės. Jos atiduotos iš Turkijos imperijos atsikrausčiusiems armėnams.

Po to armėnų žvilgsniai pakrypo Kalnų Karabacho pusėn. Bet Kalnų Karabacho klausimas armėnams naudinga linkme pasistūmėjo būtent po Sumgaito pogromų.

Tarp vykdytojų – ir armėnų tautybės žmonės

E.Mamadovo ir R.Mamadovo veikale „Sumgaitas: 1988“ analizuojama dar viena šokiruojanti aplinkybė. Omenyje turiu iškalbingas nukentėjusiųjų apklausas. Dešimtys nukentėjusiųjų tvirtina, jog smurtavusių žmonių jie niekad nėra anksčiau matę Sumgaite. O juk tik 1935-aisiais pradėtas statyti Sumgaitas nėra didmiestis. Čia visi visus pažįsta.

Vadinasi, nukentėjusiųjų liudijimai leidžia įtarti, jog Sumgaito armėnus persekiojo ne Sumgaite gyvenę azerbaidžaniečiai? Kas juos atsiuntė? Ar buvo įmanoma tokį vizitą atlikti be KGB žinios, nesuderinus su Maskva?

Beje, kiek iš įtariamųjų ir kaltinamųjų turėjo armėniško kraujo? Vaizdžiai tariant, tarp tų, kurie skriaudė Sumgaito armėnus, neturėtų būti nė vieno armėno. Deja, tiesa – kiek kitokia. Vienas iš kaltinamųjų, sulaukusių realios laisvės atėmimo bausmės, – armėnas Eduardas Grigorianas.

Jei remsimės gausiai cituojamų liudininkų parodymais, šis armėnas buvo ypatingai svarbus riaušininkas. Jis buvo panašus į lyderį. Jo nurodymai smurtautojams buvo privalomi. Liepdavo liautis mušt moterį, – šie liaudavosi. Liepdavo ieškoti armėnų gretimoje laiptinėje, – ieškodavo kitur.

Iškalbinga tai, kad šis armėnas, lyginant su riaušininkais azerbaidžaniečiais, – sulaukė itin švelnios bausmės. Jam, kaltinamam dėl daugiau nei vienos žmogžudystės, skirta vos keliolikos metų laisvės atėmimo bausmė, o riaušininkas azerbaidžanietis Achmedas Imanas ogly Achmedovas, pražudęs tik vieną gyvybę, netrukus po teismo buvo sušaudytas.

Be kita ko, Sumgaito neramumų byloje įtariamaisiais iš pradžių buvo įvardinti net 47 armėnų tautybės vyrai. Bet jie stebėtinai greit buvo paleisti į laisvę. Tardytojai iš tikrųjų neturėjo įkalčių ar tardytojai bijojo, jog į paviršių neiškiltų „armėniškasis pėdsakas“?

Įtarimai dėl tardytojų ir prokurorų tendencingumo – neatmestini. Prisiminkime jau sykį minėtą aplinkybę: riaušininkai persekiojo išskirtinai draugiškai su azerbaidžaniečiais sugyvenusius armėnus, nemokėjusius piniginių duoklių nei „Karabacho komitetui“, nei „Krunkui“, nei „Asalai“, nei „Dašnakcutiunui“.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Tad galbūt E.Grigorianas buvo sulaikytas per klaidą, palaikius jį azerbaidžaniečiu? Juk jei atidžiai gilinsimės į tų dienų įvykius, būsime priversti pripažinti ir faktą, jog į Sumgaitą slopinti pogromų įžengusi sovietų armija neskubėjo tramdyti riaušininkų. Oficialiuose dokumentuose teigiama: jei sovietų daliniai būtų įžengę į miestą bent viena valanda anksčiau, kraujo praliejimo buvo galima išvengti. Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai mano, jog vėluota – specialiai. Mat į Sumgaitą atvykusiems sovietų daliniams vadovavo … armėnų tautybės karininkai.

Atsitiktinumas? Knygos autoriai tokiais atsitiktinumais netiki. Riaušių sumanytojams reikėjo kuo daugiau kraujo ir žiaurumų. Incidento organizatoriai, matyt, tikėjosi, jog, įplieskus bent menkiausią priešiškumo kibirkštį, azerbaidžaniečiai pradės masiškai kerštauti.

Pagrindo armėnų ir azerbaidžaniečių priešiškumui – į valias. Būtent į Sumgaitą buvo perkelta keliasdešimt tūkstančių azerbaidžaniečių pabėgėlių, pasitraukusių iš Armėnijos. Sumgaito pogromų iniciatoriai, matyt, vylėsi, jog būtent nuo armėnų žiaurumų pasitraukę azerbaidžaniečiai nepraleis progos keršyti už patirtas skriaudas.

Bet Sumgaitas riaušių organizatoriams iškėlė staigmeną. Sumgaito azerbaidžaniečiai nepuolė terioti armėnų. Jie ėmė gelbėti skriaudžiamus armėnus. Tokių užfiksuotų atvejų – dešimtys. Apie pagalbos ranką ištiesusius azerbaidžaniečius savo liudijimuose pasakoja patys armėnai. Jei ne Sumgaito azerbaidžaniečių padorumas, aukų šiame mieste būtų buvę žymiai daugiau.

Taigi dauguma azerbaidžaniečių 1988-aisiais pasielgė garbingai. Į armėnų teroristinių organizacijų rengiamus žiaurumus jie Sumgaite atsakė draugiškumu – slėpė savo namuose persekiojamus armėnus. Rizikuodami savo gyvybėmis, jie vijo šalin chuliganus ir banditus. Sumgaito azerbaidžaniečiai elgėsi panašiai kaip ir azerbaidžanietė Churama Abasova, sulaikiusi tautiečių būrį, susiruošusį keršyti Stepanakerto armėnams.

Kam buvo reikalingas Sumgaito armėnų kraujas?

Sumgaito pogromai buvo kažkam labai reikalingi. Čia vieningos nuomonės tikrai nerasime. Oficiali Armėnijos versija skamba maždaug taip: azerbaidžaniečiai siekė įbauginti armėnus, kad šie atsisakytų teritorinių pretenzijų į Kalnų Karabacho žemes.

Azerbaidžano versija – priešinga. Knygos autorių manymu, armėnų teroristai, puoselėjantys planus kuo daugiau užgrobti svetimų žemių, siekė sukurti neigiamą azerbaidžaniečių įvaizdį, esą „su šiais laukiniais neįmanoma draugiškai sugyventi“. Armėnų karinėms orgaizacijoms reikėjo ir preteksto, suteikiančio bent jau moralinę teisę pradėti atvirą karą prieš Azerbaidžaną.

Tačiau Sumgaito įvykiai nepasižymėjo ypatingu žiaurumu. Sumgaito tragedijos kurstytojai tikėjosi įspūdingesnių skaičių. Gal būtent dėl šios priežasties Vakarų spaudoje pasirodė pranešimų, esą Sumgaite nužudyti visai ne 32 žmonės, bet gerokai daugiau. Vakarų spaudoje mirgėte mirgėjo pranešimai, esą „žiaurūs azerbaidžaniečiai išžudė mažų mažiausiai kelis šimtus, o kai kurių šaltinių teigimu, net tūkstantį armėnų“.

Į šią antiazerbaidžanietišką kampaniją buvo įtrauktas net vienas tuometinis Latvijos laikraštis. Šio leidinio žurnalistai po viešnagės Sumgaite tragiškiems įvykiams skyrė visą laikraščio numerį. Sprendžiant iš tuometinėje „Jūrmaloje“ pasirodžiusių publikacijų buvo rašoma net apie žiaurumus … Sumgaito gimdymo namuose.

Tik pamanyk, azerbaidžaniečių daktarai keršijo tomis dienomis gimdžiusioms armėnų moterims. Bet juk tai – baisi netiesa! Tomis dienomis Sumgaito gimdymo namuose gimė 38 armėnų tautybės naujagimiai. Jokių komplikacijų, jokių mirčių. Tačiau informacija apie Sumgaite nuskriaustas armėnų gimdyves buvo plačiai paskleista po pasaulį.      

Sumgaito legenda

Tad Sumgaito vardas lietuviui neturėtų kelti blogų asociacijų. Juolab kad Sumgaitas apipintas gražiomis legendomis. Šis miestas įsikūręs Kaspijos pakrantėje, kur vasaros – karštos, maža lietaus ir trūkdavę geriamo vandens. Šiose vietovėse gyvenę žmonės puikiai suprato: nebus vandens – ateis mirtis.

Dabartinio Sumgaito apylinkėse gyvenusieji žmonės nuolat kartodavo maldą primenantį prašymą: „Su, gaiyt“. Į lietuvių kalbą išvertus šiuos žodžius turėsime kreipinį: „Vanduo, sugrįšk“. Šiuos žodžius azerbaidžaniečiai taip dažnai kartodavo, kad vėliau niekas net neabejojo, kaip pavadinti čia pradėtą statyti miestą.

Sumgaitas turi ir dar vieną panašią legendą. Esą šiose žemėse kadaise gyveno azerbaidžaniečių jaunuolis, pramintas Sumo vardu. Jis mylėjo gražuolę merginą Džeiranę. Būtent Sumas nustūmė milžinišką akmenį, užtvėrtusį upei kelią. Šitaip pasielgęs drąsuolis nuo mirties išgebėjo troškulio kamuojamus tautiečius. Tačiau pats pražuvo išsiveržusios upės vandenyse.

Jo mergina, laukdama sugrįžtant mylimojo, šaukė „Sum, gaiyt“. Bet Sumas negrįžo. Tada gražuolė Džeiranė, nebenorėdama gyventi, taip pat puolė į sraunius upės vandenis. O posakis „Sum, gaiyt“ liko gyvuoti per amžius…

Slaptai.lt redakcijos prierašas. 

E.Mamadovo ir R.Mamadovo knyga „Sumgaitas: 1988“, be jokios aejonės, vertas atidaus lietuvio skaitytojo žvilgsnio. Deja, knyga kol kas neišversta į lietuvių kalbą ir nėra plačiai prieinama politika besidomintiems lietuviams.

O gal ir ji ilgainiui bus išversta į lietuvių kalbą – kaip N. Alijevo „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“? Lietuvai nepakenktų kuo giliau pažinti sparčiai besivystančio, didelę tarptautinę įtaką įgaunančio Azerbaidžano realijas.

2018.04.15; 09:30

Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.

Dominuojančiu Lukiškių aikštės akcentu turi būti joje įrengtas memorialas Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms ir istorinį Lietuvos laisvės kovų simbolį Vytį vaizduojantis monumentas.

Tokia nuostata numatyta Lukiškių aikštės Vilniuje įstatymo projekte, kurį inicijavo ir parengė Seimo nariai Audronius Ažubalis, Arūnas Gumuliauskas ir Laurynas Kasčiūnas.

Seimo posėdžių sekretoriate įregistruotą šį projektą parėmė 41 įvairioms frakcijoms priklausantys Seimo narys.

Pagal įstatymo projektą, Lukiškių aikštė Vilniuje yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė ir formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

„Lukiškių aikštė Vilniuje, kaip istoriškai susiformavusi vientisa, urbanistinė erdvė, turi atlikti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę (kultūrinę bei rekreacinę) funkcijas. Projektiniai sprendimai turi apimti ir suderinti šias tris funkcijas. Memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turi apimti ir atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863-1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir jų atminimo įamžinimą. Projektiniai sprendimai turi derėti su Aukų g. 2a veikiančiu Genocido aukų muziejumi ir būti parengti kompleksiškai įvertinus Pamėnkalnio urbanistinių sprendimų perspektyvą“, – įstatymo projekte numatytos tokios Lukiškių aikštės funkcijos ir memorialiniai akcentai.

Įstatymo projekte siūloma Vyriausybei iki 2018 m. balandžio 31 d. parengti ir patvirtinti memorialo ir Vyčio monumento projektą, pagal kurį Lukiškių aikštė galutinai sutvarkoma ir Lietuvos Laisvės kovos įamžinamos ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 d., deramai užbaigiant Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio jubiliejų.

Įstatymą siūloma priimti atsižvelgiant į Lietuvos sostinėje Vilniuje esančios didžiausios Lukiškių aikštės istorinę ir urbanistinę reikšmę bei aplinką, taip pat į jos numatomą valstybinę funkciją.

Kurie Lietuvos politikai draudžia Lukiškių aikštėje statyti didingą Laisvės paminklą – Vytį? Slaptai.lt nuotr.

Projekto autoriai atkreipia dėmesį ir į šios Seimo kadencijos 2017 m. gegužės 2 d. priimtą rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai parlamentarai pasisakė, „jog Lukiškių aikštėje turi būti atidengtas paminklas tautos ir valstybės simboliui Vyčiui“.

„Lietuvos valstybės ir laisvės kovų simbolis Vytis yra tinkamiausias ir visuomenei priimtiniausias simbolis Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukų atminimui įamžinti“, – pažymima įstatymo projekte.

Pasak projekto rengėjų, jo tikslas – užtikrinti, kad aikštės valstybinis statusas būtų įtvirtintas įstatymu, o vykstantys jos atnaujinimo darbai išpildytų Seimo išreikštą valią ir visuomenės lūkesčius dėl tinkamo jos įrengimo.

„Įvertinant Lukiškių aikštės tvarkymo ir memorialo konkurso vykdymą, išryškėja, kad teisinio reglamentavimo aukščiausiu lygiu stoka sukuria terpę institucinei netvarkai. Todėl Seimo priimtas įstatymas ir jame įtvirtintas įpareigojimas Vyriausybei padėtų užkirsti kelią šiuo metu vykstančiam chaotiškam aikštės tvarkymo procesui, apsisaugoti nuo Lietuvos laisvos kovotojų memorialinės koncepcijos neatitinkančio aikštės apipavidalinimo, taip pat suspėti pabaigti darbus iki valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo metų pabaigos. Todėl šiuo projektu siūloma įstatymo lygmeniu įtvirtinti aikštės valstybinę reprezentacinę funkciją bei joje įrengti memorialą su svarbiausiu simboliu – Vyčio paminklu. Naujas reglamentavimas padėtų aiškiai apibrėžti aikštės reikšmę ir memorialo turinį, taip pat pavedant Vyriausybei suderinti Vyčio memorialo projektą, išpildyti visuomenės lūkesčius“, – sako įstatymo projekto iniciatoriai Seimo nariai Audronius Ažubalis, Arūnas Gumuliauskas ir Laurynas Kasčiūnas. 

Lukiškių aikštė be didingo Lietuvos kario paminklo – ne aikštė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jie pažymi, kad, nepaisant aiškiai išreikštos Seimo valios (2017 m. gegužės 2 d. rezoliucija), taip pat vienareikšmiškos visuomenės paramos Vyčio paminklui, Kultūros ministerijos įvykdytas konkursas dėl Lukiškių aikštės memorialo neatsižvelgė nei į tai, nei į faktą, kad Vilniaus miesto savivaldybės atlikti aikštės rekonstrukcijos darbai parengė pamatus ir vietą būtent Vyčio paminklui.

Parlamentarų duomenimis, įstatymo įgyvendinimui apytiksliu skaičiavimu prireiktų 1 mln. eurų Lukiškių aikštės sutvarkymo darbams ir Vyčio projekto pabaigimui, pagaminimui ir pastatymui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.08; 03:00

Sausio 12 d., ketvirtadienis 12 val. Iškilminga Laisvės gynėjų rikiuotė Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje*

13.30–16.20 val. Laisvės gynėjų susitikimas Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje*

17–22 val. Atvirų durų valandos Lietuvos Respublikos Seimo Lietuvos laisvės gynėjų ir Vitražo galerijose (Seimo I rūmai) Atidarytas Seimo Sausio 13-osios memorialas

17.30 val. Atminimo laužų uždegimo ceremonija prie Vilniaus televizijos bokšto

18 val. Poezijos ir muzikos valanda „Nerimo mintys“ Vilniaus televizijos bokšte 18 val. Sausio 13-osios memorialo iškilmingas atidarymas ir atminimo laužų uždegimas prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato

19–19.30 val. Atminimo laužų uždegimo ceremonija Nepriklausomybės aikštėje

19.30 val. Sąjūdžio valanda Nepriklausomybės aikštėje

20 val. Koncertas „In memoriam“ Šv. Jonų bažnyčioje

20.30 val. Tradicinis Parlamento gynėjų susitikimas Vilniaus įgulos karininkų ramovėje

Sausio 13 d., penktadienis 8 val. Pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“. Kiekviename lange uždegamos žvakutės

9 val. Gėlių padėjimo ceremonija prie Kovo 11-ajai skirto paminklo „Žinia“ Nepriklausomybės aikštėje 10 val. Iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijų įteikimo ceremonija Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje*

12 val. Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija Nepriklausomybės aikštėje

12.30–14.30 val. Atvirų durų valandos Seimo Lietuvos laisvės gynėjų ir Vitražo galerijose (Seimo I rūmai) Atidarytas Seimo Sausio 13-osios memorialas

13.30 val. Žuvusiųjų pagerbimo ceremonija Antakalnio kapinėse Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų karių pagarba Laisvės gynėjams, palaidotiems Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio, Vilniaus kapinėse

15 val. Lietuvos Respublikos Seimo vadovybės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės susitikimas su žuvusiųjų artimaisiais ir nukentėjusiais nuo Sovietų Sąjungos agresijos 1991 metais Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje* (dalyvauja asmenys, gavę kvietimus į 2017 metų Laisvės gynėjų dienos minėjimą)

17.30 val. Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje

Sausio 14 d., šeštadienis 12–13.30 val. XXVI tradicinis tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ (Antakalnio kapinės-Televizijos bokštas)

12 val. Nukentėjusiųjų nuo sovietų agresijos susitikimas Vilniaus televizijos bokšte * – su kvietimais PARODOS IR EKSPOZICIJOS

2017 m. sausio 9–31 d. Fotografijų parodos, skirtos Laisvės gynėjų dienai atminti, eksponavimas Seimo Vitražo galerijoje

Parodos lankymas: sausio 12 d. nuo 17 val. iki 22 d.; sausio 13 d. nuo 12.30 val. iki 14.30 val.; sausio 20, 27 d. nuo 11 val. iki 15 val.

Fotografijų parodos, skirtos Laisvės premijų laureatams, eksponavimas Vitražo galerijoje

Parodos lankymas: sausio 12 d. nuo 17 val. iki 22 d.; sausio 13 d. nuo 12.30 val. iki 14.30 val.; sausio 20, 27 d. nuo 11 val. iki 15 val.

Fotografijų parodos „Laisvės gynimas Lietuvoje 1991 m. sausyje“ eksponavimas Seimo II rūmų galerijoje

Parodos lankymas: iki sausio 30 d. kasdien 8–17 val. Fotografijų parodos „Laisvės gynimas 1990–1991 metais“ eksponavimas Seimo III rūmų parodų galerijoje* * – su kvietimais Sausio 10–31 d. Kilnojamosios parodos „Kalbančios barikados“ eksponavimas ir lankymas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atriume (3 a.).

Paroda lankoma nuo 8 val. iki 21 val. – pirmadieniais-penktadie-niais; nuo 10 val. iki 18 val. – šeštadieniais-sekmadieniais.

Sausio 12 d., ketvirtadienis 10–18 val. – Atvirų durų diena Genocido aukų muziejaus ekspozicijų (Aukų g. 2A) ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso muziejinės ekspozicijos „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ lankymas (Baltasis dvarelis, Žirmūnų g. 1N) Koplyčios-kolumbariumo lankymas (Žirmūnų g. 1F)

Genocido aukų muziejaus Konferencijų salėje – nacionalinio mokinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ darbų paroda

Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje – Vytauto Didžiojo karo muziejaus kilnojamoji paroda „Lietuvos kariuomenės karininkai – ginkluotos rezistencijos dalyviai 1944–1946 m.“ Edukacinių užduočių atlikimas (Oficina, Žirmūnų g. 1F) Vilniaus televizijos bokšte – nacionalinio mokinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“

Sausio 13 d. skirtų maketų bei kitų darbų paroda** (Sausio 13-osios g. 10)

Sausio 13 d., penktadienis 10–18 val. – Atvirų durų diena Genocido aukų muziejaus ekspozicijų (Aukų g. 2A) ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso muziejinės ekspozicijos „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ lankymas (Baltasis dvarelis, Žirmūnų g. 1N)

Koplyčios-kolumbariumo lankymas (Žirmūnų g. 1F)

Genocido aukų muziejaus Konferencijų salėje – nacionalinio mokinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ darbų paroda Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje – Vytauto Didžiojo karo muziejaus kilnojamoji paroda „Lietuvos kariuomenės karininkai – ginkluotos rezistencijos dalyviai 1944–1946 m.“

15 val. – rež. Vytauto Damaševičiaus dokumentinio filmo „Barikadų vaikai“ (1991 m., 10 min.) rodymas

15.10 val. – rež. Sauliaus Beržinio dokumentinio filmo „Lietuviški kino dienoraščiai“ (1991 m., 58 min.) rodymas (Oficina, Žirmūnų g. 1F) Vilniaus televizijos bokšte – nacionalinio mokinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“.

2017..01.11; 05:05

Turbūt niekas neabejoja, kad lietuvių tautos dramą parašė „dramaturgai“ Stalinas ir Hitleris. Įspūdinga drama, jeigu iki šiol ji susilaukė ir vis dar susilaukia daugybės prieštaringų „recenzijų“. 

Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istoriko H.Šadžiaus monografija „Tautos drama“ (1 ir 2 tomai) – bene didžiausias vieno autoriaus mokslinis (kaip jis pats sako) darbas, atmetantis, nubraukiantis beveik visų iki jo parašytus vertinimus studijų, atsiminimų, straipsnių pavidalu. 

Sunku patikėti, kad ši monografija (kalbu tik apie antrą tomą) – ne kokio Maskvos diktatoriui pataikaujančio istoriko knyga. Žinoma, devintą dešimtį įpusėjęs Lietuvos istorikas negalėjo neatiduoti duoklės laikams, kai Lietuvoje švietė Stalino saulė, bet kas jį šiandien verčia rašyti taip, tarsi nebuvo nei Sausio 13-osios, nei Kovo 11-osios, nei geležinės uždangos griuvimo? Gal tie rėmėjai, kurie padėjo išleisti šį didžiulį dvitomį?

Beje, mano akimis, nepagrįstai išpūstą. Susidaro įspūdis, kad ilgai sėdėta Maskvos archyvuose, nusirašinėta, o paskui tie juodraščiai be jokios atrankos „Minties“ leidyklos pastangomis padauginti 650 egz. tiražu. Patyrusiai redaktorei turbūt leista tik suvienodinti skyrybą ir ištaisyti korektūros klaidas.

Labai daug pasikartojimų. Neatmesčiau, kad jie sąmoningai palikti. Kaip sakoma, kartok kartok be atvangos – mes žydšaudžiai, mes žydšaudžiai, – ir Tauta patikės, prašys atleidimo, klaupsis ant kelių. Kolkas dar nepatikėjo, dar neklūpo. Yra ir kitas įkyrus kartojimas: nereikėjo priešintis, nereikėjo priešintis raudoniesiems okupantams, knygoje okupantais nevadinamiems, reikėjo priešintis tik fašistams. Nors lietuvių tautai raudonieji buvo žymiai žiauresni už hitlerininkus. Pasak istoriko, nenuplaunama dėmė: kai kurie „patriotai“ (šį žodį jis rašo kabutėse) drauge su fašistais kovojo prieš antihitlerinę koaliciją. Tik tarybiniai (ne sovietiniai, kaip dabar priimta) partizanai buvo tikrieji partizanai, o visi kiti – banditai, nes taip jie vadinami Maskvoje saugomuose „dokumentuose“, kuriuos istorikas nusirašė ir labai gausiai cituoja, visai neabejodamas jų patikimumu.

Tauta neturi nieko, kuo galėtų didžiuotis! – kiekviename monografijos  puslapyje rėkte rėkia istorikas. Vien bailiai, nekaltų žmonių žudikai: ir tie, kurie tūnojo miškuose, ir tie, kurie pabėgo į Vakarus, palikę suklaidintus naivuolius, laukusius pagalbos iš Amerikos. Jeigu kas rūpinosi Tautos išlikimu, tai Antanas Sniečkus, Mečislovas Gedvilas, Justas Paleckis, bet jų net paminėti neleidžiama. Mes dar pridėtumėm Preikšą, Guzevičių, Bartašiūną, Vitkauską. Macijauską ir daug kitų.

Tai ką dabar mums daryti, garbusis istorike? Nupjauti visus kryžius, pastatytus miškuose ir pamiškėse; buldozeriais sulyginti Tuskulėnų kapavietę; nugriauti Rainių koplyčią; buvusių KGB rūmų sienoje ištrinti „banditų“ pavardes, uždaryti Genocido aukų muziejų, nes jis neatitinka pavadinimo; į specfondus užrakinti visus istorikui nepatinkančius atsiminimus, mokyklinius vadovėlius, jeigu jie parašyti ne L.Truskos, A.Bubnio; nuplėšti atminimo lentas, nugriauti Jono Žemaičio-Vytauto paminką prie Krašo apsaugos ministerijos, o „išvaduotojų“ (pagal istoriką – be kabučių) skulptūras sugrąžinti ant Žaliojo tilto; Adolfo Ramanausko-Vanago mokyklą Alytuje pavadinti, pavyzdžiui, tikrojo (pagal istoriką) partizano Juozo Vito vardu?

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Labai daug klaustukų. Kaip dabar vertinti prezidentą Valdą Adamkų, švenčiantį 90-metį, kuris yra pasakęs: pokario metų partizanų kova „tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“? Istoriko papeikimo nusipelnė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri Minaičiuose atidengdama paminklą ginkluoto pasipriešinimo vadams, 1949 m. vasario 16 d. pasirašiusiems LLKS deklaraciją, kalbėjo: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva. […] Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSSR tebuvo mitas“.

Dabar, kai kiekvienu momentu gali pasikartoti 1940-ieji, lietuvių istorikas iš esmės pateisina dvi okupacijas, pirmąją vadindamas savanorišku įstojimu į SSSR, antrąją – išvadavimu iš hitlerizmo. O leidykla „Mintis“, Atgimimo laikais leidusi okupantų melą demaskuojančias knygas, vėl grįžta į laikus, kai buvo garbinami sniečkai, preikšai, paleckiai, guzevičiai… Ratas apsisuko.

Didžiausi nusikaltimai visada daromi prisidengus tiesos sakymu.

Pabaigai siūlau pluoštą istoriko Šadžiaus samprotavimų iš knygos „Tautos drama“ antrojo tomo.

XXX      

„… iškreiptas ir prieštaringas pirmųjų karo dienų vaizdas, kuris intensyviai yra eksploatuojamas…“

Jubiliejinio kolektyvinio leidinio „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d.“ neteisingi teiginiai.

Šio sukilimo rezultatas – „beatodairiškas tautiečių ir žydų, kitataučių ir kitaminčių naikinimas“.

Nenuoširdus, priverstinis dalies buvusių Liaudies seimo narių antitarybinis pareiškimas vokiečių okupacijos metais.

Autorius piktinasi: nagrinėjant vokiečių okupacijos laikotarpį, „ir toliau apeinami aštrūs kampai ir puoselėjama veidmainystė, kai remiamasi tik išeivijoje atsidūrusių to meto veikėjų atsiminimais“.

„…iliuzijos, kad galima apginti kraštą nuo puolančios Raudonosios armijos, padarė daugiau žalos, nei davė naudos…“

„…dižioji šalies gyventojų dalis, nepaisant ankstesnių represijų ir 1941 m. birželio trėmimų, buvo ir liko tarybų valdžios sukurtos ekonominės santvarkos šalininkai“.

„…vokiečių okupacijos metais organizuotas pogrindinis pasipriešinimas … dažniausiai buvo tik popierinis“.

„Taip negarbingai baigė savo egzistavimą Tėvynės apsaugos rinktinė“.

A.Sniečkus „nebuvo toks uolus krašto rusintojas, kokį dabar stengiamės jį parodyti“.

J.Paleckis buvo asmenybė, pasižymėjusi „nepaprasta inteligencija“.

„Gyvieji nebegali teisti mirusiųjų“. Čia apie A.Sniečkų, M.Gedvilą, J.Paleckį. Bet kitus mirusiuosius autorius teisia.

„Istorinė patirtis ne kartą patvirtino, kad realius savo interesus valstybės dažnai laiko svarbesniais už moralės ir humanizmo principus ir normas“. Autorius atlaidus mus Stalino vergijai paaukojusioms antihitlerinės koalicijos valstybėms.

„Deja, vis stiprėjantis ginkluotas pasipriešinimas krašte, jo antilietuviška veikla ir vykdomi teroristiniai aktai“ skatino vis intensyviau sovietizuoti kraštą. Nereikėjo priešintis.

Dėl ginkluoto pasipriešinimo Mažoji Lietuva nebuvo prijungta prie Lietuvos. „Todėl galime drąsiai teigti, kad pokario ginkluotas pasipriešinimas ne tik turėjo skaudžių pasekmių visai mūsų tautai, bet ir sužlugdė, esant gana palankioms sąlygoms, Mažosios Lietuvos prijungimą prie Lietuvos.“

Per 30 Vilniaus universiteto dėstytojų, mokslo darbuotojų 1945 m. vasario 7 d. pasirašė kreipimąsi, ragindami nesipriešinti, pasiduoti; tarybinė vyriausybė irgi kelis kartus kvietė išeiti iš miškų: „…jiems bus palikta gyvybė, jiems bus duotas galimumas išpirkti savo sunkius nusikaltimus, padarytus prieš tautą ir tarybinę valdžią“, bet jie pasiliko „banditinėse gaujose“.

Nebuvo „karo po karo“, tik „tariamai jie kovojo už Lietuvos laisvę, o iš tiesų žudė niekuo nenusikaltusius beginklius savo tautiečius“.

Net prezidentui V.Adamkui „pristigo šiuolaikiško europietiško požiūrio“, kai jis 2005 m. gegužės 9-ąją nenuvyko į iškilmes Maskvoje.

Neišvengė duoklės politinei konjunktūrai ir dabartinė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri 2010 m. viename iš pokario ginkluotam pasipriešinimui skirtų renginių pareiškė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva“.

„…vienpusišai interpretuojami aneksijos, vokiečių okupacijos, ginkluoto pasipriešinimo ir pokario istorijos atskiri faktai“. „1999 m. sausio mėn. Rašytojų klube buvo atsisakyta paminėti Justo Paleckio gimimo metines“.  

„Kritikuotina „Lietuva 1940-1990 m. okupuotos Lietuvos istorija“. Ji tenkins tik primityvius istorijos mėgėjus“. Serijinis leidinys „Laisvės kovų archyvas“ – taip pat.

„Tai, kas vakar buvo šventa, neabejotina tiesa, šiandien tolydžio tampa praeities atgyvena“.

„…emigracijos banga savo žinias ir jėgas atidavė tik svetimiems kraštams“.

„Latvių ir estų rezistencijos vadovybės emigracijoje suprato ginkluoto pasipriešinimo beprasmiškumą“.

„Ginkluotas pasipriešinimas nebuvo nei savarankiškas, nei juo labiau patriotinis“.

„Deja, reikia nuimti romantinę šių dėl žlungančios fašistinės Vokietijos įtakos suformuotą karinių dalinių idealizavimo skraistę, nors Lietuvos Respublikos Seimas ir vyriausybė buvo kitos nuomonės. 1997 m. Seimas priėmė įstatymą Nr. VIII-97, kuriuo Lietuvos vietinės rinktinės kariams buvo suteiktas kario savanorio statusas“.

Į aktyvių holokausto organizatorių ir vykdytojų sąrašą, žinomą jo sudarytojo Melamedo vardu, „…įtraukti tiek pasyvaus, tiek ginkluoto pasipriešinimo veikėjai: J.Noreika-Generolas Vėtra, K.Vitkus-Kazimieraitis, A.Baltūsis-Žvejys, J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, […] J.Misiūnas-Žalias Velnias, […] J.Lukša-Daumantas […].

„Net J.Lukša savo atsiminimuose rašė apie šias vokiečių žvalgybos mokyklose parengtas lietuvių diversantų grupes“.

„Atskirai paminėtina LLKS Tarybos politinė deklaracija, kuri buvo parengta artėjant Vasario 16-ajai. […] Tačiau tie priimti dokumentai, tiek nubrėžtos tolesnio pasipriešinimo gairės buvo nebeaktualios ir beprasmės“.

„Buvo nemažai įvairaus rango kovotojų, deklaravusių patriotinius šūkius ir raginusių kovoti už nepriklausomybę, kurie buvo linkę geriau metų metus lindėti bunkeriuose, rūsiuose, negu garbingai žūti kovoje su priešu. Tai pasakytina ne tik apie eilinius kovotojus, bet ir apie aukščiausius vadus (A.Ramanauską, J.Žemaitį ir kt.)…“

„Nors taikių gyventojų žudymas yra laikomas senaties termino neturinčiu nusikaltimu, artodo, kad likę gyvi žudynių vykdytojai bus palaidoti greičiau negu bus paskelbti jų nusikaltimai“. Ar čia apie nenuteistus stribus?

(Pabaiga)

2016.11.13; 19:50

holodomor_00

Šie­met su­ka­ko 80 me­tų, kai tuo­me­ti­niai So­vie­tų Są­jun­gos bol­še­vi­kų val­džios ti­ro­nai, va­do­vau­ja­mi Sta­li­no, prieš uk­rai­nie­čių tau­tą pra­dė­jo vyk­dy­ti vie­ną žiau­riau­sių te­ro­ro prie­mo­nių – su­kel­to bad­me­čio (ho­lo­do­mo­ro) me­tu bu­vo ma­ri­na­mi žmo­nės.

Ta­da, 1932–1933 me­tais, ba­do mir­ti­mi mi­rė apie 8 mi­li­jo­nai uk­rai­nie­čių. Prak­tiš­kai kiek­vie­na šei­ma Uk­rai­no­je tu­ri nu­ken­tė­ju­sių­jų nuo 1932–1933 me­tų ir ki­tų tri­jų bad­mi­rių žiau­ru­mų. Ki­je­ve sto­vin­čia­me ho­lo­do­mo­rui skir­ta­me me­mo­ria­le su­dė­tas vi­sas uk­rai­nie­čių tau­tos skaus­mas. Apie šį žiau­rų Uk­rai­nos is­to­ri­jos tarps­nį pa­sau­lis su­ži­no­jo tik to­kio gar­bin­go žmo­gaus, kaip žur­na­lis­tas Džeim­sas Mei­sas, pa­skelb­tų ty­ri­mų dė­ka.

Continue reading „Pa­mi­nė­tas uk­rai­nie­čių tau­tos ge­no­ci­do 80-me­tis“

tumaviciute_21amzius

Autoritetingi žydų katastrofos tyrinėtojai Henry Henry Friedländeris, Raulis Hilbergas,  Normanas Finkelsteinas  teigia, kad Europos  čigonų aukų skaičius apytikriai proporcingas žydų aukų skaičiui.

Iš Vokietijos koncentracijos stovyklų labiausiai žinomas Osvencimo/Aušvico „čigonų lageris“. 1944 m.  naktį iš rugpjūčio 2-osios į  rugpjūčio 3-iąją Osvencime buvo nužudyta paskutiniai 2900 čigonų – vyresnio amžiaus žmonės, ligoniai, moterys ir vaikai. 2009 m. birželio 29 d. Europos Tarybos  nutarimu rugpjūčio 2-oji  paskelbta Tarptautine romų holokausto aukų atminimo diena.

Continue reading „Kodėl Lietuva neprisimena romų holokausto?“

tuskul_1

Neseniai Seime buvo pristatyta Ruta Sepetys (akivaizdus pavyzdys, kaip Vakaruose iškraipomi lietuviški vardai ir pavardės) knyga “tarp pilkų debasų” – romanas apie 1941 m. birželio 14 d. iš Lietuvos išvežtų žmonių kančias Sibire.

Renginyje buvo apgailestauta, kad įvairių Europos šalių jaunimas labiau domisi šia Sovietų Sąjungos nusikaltimų tema negu lietuvių vaikai, kurių seneliai ir proseneliai patyrė Vakaruose nelabai girdėtą, nutylėtą genocidą. Ten vyrauja nuomonė, kad masiškai buvo naikinami tik žydai.

Continue reading „Prakalbinta praeitis“

Copy of stankeras-k

Mūsų žemėje dedasi keisti dalykai. Lietuva oficialiai vadinama demokratine šalimi. Tačiau štai praėjusią savaitę Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis sukėlė sveiku protu sunkiai suvokiamą skandalą: pareikalavo, jog iš tarnybos savo noru pasitrauktų ilgametis VRM sistemos darbuotojas – Petras Stankeras. Motyvas daugiau nei absurdiškas.

Kodėl P.Stankeras negali dirbti VRM sistemoje? Dėl to, kad girtuokliavo, dėl to, kad vėluodavo į darbą, dėl to, kad nesusitvarkydavo su pavestomis užduotimis ar pametė tarnybinį ginklą?

Pasirodo, P.Stankeras negalįs darbuotis valstybinėje institucijoje tik todėl, jog keliems Lietuvoje akredituotiems ambasadoriams nepatiko jo publikacija Antrojo pasaulinio karo tema. Dar tiksliau tariant, išvyti ilgametį darbuotoją iš VRM būtina vien todėl, kad jo rašiniu pasipiktino Simono Vyzentalio centras.

Continue reading „Istorikas Petras Stankeras: “Mano publikacija Simono Vyzentalio centrui užkliuvo greičiausiai siekiant pragmatiškų tikslų”“

cekutis

Istorikas Algimantas Kasparavičius, mėgstantis pakritikuoti tiek Lietuvos praeitį, tiek ir dabartį, savo naujausioje publikacijoje „Holokaustas Lietuvoje: istorija, kurią anksti užmiršti“ gerokai peržengė racionalios kritikos ribas, sąmoningai ar dėl nežinojimo pamindamas bet kokį objektyvumą.

Minėtoje publikacijoje gausu ne tik akivaizdžiai spekuliatyvių bei neobjektyvių vertinimų, bet ir tikrovės neatitinkančių visuomenę klaidinančių teiginių. Galima nekreipti dėmesio į šio istoriko dažnai atvirai reiškiamą antitautišką, antilietuvišką poziciją, nuolat prisidenginėjant mistinių „europietiškų vertybių“ sklaida, tačiau pastarasis atvejis gerokai peržengia ir paties A. Kasparavičiaus įvaizdį atitinkančios skleistos demagogijos „šedevrus“.

Continue reading „Atsakymas „besisukantiems“ Holokausto industrijos versle“