Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Beveik visa Lietuvos žiniasklaida pranešė pribloškiančią naujieną. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad Lietuvoje dvidešimt pirmojo amžiaus pabaigoje gyvens pusantro milijono žmonių – maždaug 45 proc. mažiau nei dabar. Šią savaitę paskelbtoje ataskaitoje modeliuojama, kad po dešimt metų Lietuvoje bus mažiau nei 2,5 mln. žmonių, o po 40 metų, 2060-aisiais, neliks nė dviejų milijonų.
 
Užvakar viename komentare FB rašiau:
 
„Tai, kad lietuviams atsivėrus keliui į visą pasaulį jie plūstelėjo jo pamatyti, yra natūralu. Šimtai tūkstančių, ypač jaunų, jį pamatė tokį, koks jis yra. Vieni nutarė padirbėti ES ir NATO šalyse, kiti ieškojo šlovės garsinant Lietuvos vardą. Būta įvairių motyvų palikti Lietuvą. Palikę ją praturtėjo įvairiais patyrimais. Išmoko užsienio kalbas.Tapo Lietuvos atstovais užsienyje, ją pristatant kitoms tautoms buitiniame lygyje, o tai svarbiau, negu diplomatų pareiškimai. Dauguma jų sugriš, jau sugrįžta.
 
Taip, turime pačią sudėtingiausią ir svarbiausią problemą, nenorime daugintis, ar tai Lietuvoj, ar tai užsienyje. O mokytis yra iš ko. Iš broliškos žydų tautos pirmiausiai. Ji noriai dauginosi, „išsivaikščiojo“ po visą pasaulį ir dabar yra viena iš įtakingiausių daugelyje turtingų šalių, savo istorinės Tėvynės saugumo garantas. Prisiminkime kad ir mūsų santykinai neskaitlingos diasporos JAV, daugiausiai iš ekonominės laimės ieškotojų joje tarpukaryje, vaidmenį Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo reikale.
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
 
Štai kur link turėtų būti sukoncentruotos mūsų Seimo ir Prezidento mintys galvojant apie Lietuvos ateitį. Kito būdo, kaip ženkliai remti daug vaikų turinčias šeimas tinginių sąskaita, deja, nežinau.
 
Beje, jei mano atmintis neklysta, Sovietų Sąjungoje, kuri labai rūpinosi savo kariuomenės dydžiu, buvo toks viengungio mokestis.“
 
2019.06.22; 10:50

 

Arūnas Stakišaitis, šios analizės autorius

Dar 2010 m. Amerikos Nacionalinio saugumo strategijoje[1] Rusija ir Kinija buvo traktuojamos kaip JAV partnerės. Remiantis abipusiais interesais, su jomis kaip 21 a. įtakos centrais ketinta gilinti bendradarbiavimą. Rusija vertinta už siekį įtvirtinti teisinę valstybę, atskaitingą valdžią ir visuotines vertybes. Strategijoje pažymėta, kad pragmatiniai ryšiai su Kinija yra esminės svarbos, norint išspręsti pagrindinius 21 a. iššūkius.

Dabartinėje 2017 m. Nacionalinio saugumo strategijoje[2] Rusija ir Kinija yra priskiriamos pagrindiniams JAV iššūkiams – revizionistinėms jėgoms, siekiančioms pertvarkyti pasaulį, neatitinkant JAV vertybių ir interesų.

Panašu, kad pastaroji strategijos nuostata tapo atspirtimi, paskatinusia JAV tyrimų centrą RAND Corporation patyrinėti abiejų valstybių galimybes ir ketinimus, prognozuojant jų svorį ateinantiems 20 metų. Praėjusių metų rudenį pasirodžiusioje studijoje[3] konstatuojama, kad Rusija ir Kinija Amerikai kelia visą eilę iššūkių. Abi nori pakeisti tarptautinę tvarką. Laikas nuo laiko abi veikia kartu, kad mažintų Amerikos įtaką. JT organizacijoje jos blokuoja Vakarų iniciatyvas, kuria daugiašalius forumus be JAV.

Analizė rodo, kad problema jau yra materializuojama. Ji peržengia JAV rūpesčių mastą ir gali būti ne mažiau aktuali Europai. Supažindinant su RAND tyrimu, vaizdą papildysime kitų šaltinių duomenimis.

Statistiniai rodikliai

Skaičiai rodo, kad Rusija nėra lygiavertė Amerikai valstybė arba bent panaši į tokią. Ji yra gerai ginkluota, kenkėjiška, griaunanti susiklosčiusią tvarką, tačiau negali tikėtis vyraujančio vaidmens. Kinija gi yra lygiavertė ir turi ambicijų pasaulyje pirmauti.

Kinija turi beveik 10 kartų daugiau gyventojų negu Rusija. Per ateinančius du dešimtmečius šis santykis beveik nesikeis (žr. 1 lentelę).

Metai

Gyventojų skaičius, mln.

Rusija

Kinija

JAV[4]

2018

142

1385

327

2040

134

1365

1 lentelė. Gyventojų skaičius Rusijoje, Kinijoje, JAV

Rusijos ekonomika yra vos didesnė negu Korėjos, mažesnė negu Italijos[5]. Kinijos BVP pagal perkamąjį pajėgumą yra beveik 6 kartus didesnis už Rusijos. Iki 2040 m. šis atotrūkis vis didės. Tai sudaro galimybę gynybos išlaidoms augti didėjančiu greičiu. Jos iki 2040 m. turėtų padidėti daugiau negu dvigubai ir Rusijos išlaidas viršyti beveik 6 kartus (žr. 2 lentelę).

Metai

BVP pagal perkamąjį pajėgumą, trln.USD

BVP santykis

(Kinija/Rusija)

Karinės išlaidos, mlrd. USD

Santykis

(Kinija/Rusija)

Rusija

Kinija

JAV[6]

Rusija

Kinija

JAV[7]

2016

3,9

21,3

18,6

5,8

69,3

215

600,1

3,1

2040

5,9

47,4

8

86,4

491,2

5,7

2 lentelė. Rusijos ir Kinijos ekonomikų ir karinių išlaidų augimas

Karinės išlaidos prognozuotos, laikant kad jų augimas atitiks BVP pagal perkamąjį pajėgumą augimą (2% Rusijai ir 3,4% Kinijai).

Ekonomikos srityje, lyginant su padėtimi 2000 m., Kinija jau peržengė regioninės reikšmės valstybės ribas. Tai rodo pagrindinių eksporto ir importo grupių (angl. top-goods) pokyčiai rinkose (žr. 3 lentelę). Jeigu 2000 m. eksportuota ir importuota buvo į/iš mažų šalių, tai 2016 m. dalyje rinkų Kinija ima išstumti Ameriką. Kinija įsigali, eksperimentuodama rinkos reformomis, didėjančiais žingsniais siekdama ekonominės sėkmės, procesą tvirtai autoritariškai kontroliuodama ir nesekdama užsienio pavyzdžiu.

Metai

Pagrindinių eksporto grupių judėjimas

Pagrindinių importo grupių judėjimas

Kinija

JAV

Kinija

JAV

Šalių skaičius

Dalis pasaulio ekonomikoje, %

Šalių skaičius

Šalių skaičius

Dalis pasaulio ekonomikoje, %

Šalių skaičius

2000

3

33

2

28

2016

13

9,2

30

49

53,4

20

3 lentelė. JAV ir Kinijos pagrindinių eksporto ir importo grupių pasaulyje dinamika

JAV, Europa ir Japonija išlaiko didelį pranašumą pažangių technologijų ir aukštesnės klasės pramonėje, tačiau Kinija turi planų, kaip siekti pirmavimo pasaulio mastu ir šiose srityse.

Kinijos ekonominiai projektai

Šiuo metu Kinija vykdo programą „Pagaminta Kinijoje 2025“. Orientuojantis į 2049 m., kai bus švenčiamas Kinijos liaudies respublikos 100 m. jubiliejus, šia programa ir dviem vėlesnėmis siekiama Kiniją transformuoti į pirmaujančią galią. JAV prekybos rūmai ir ES prekybos rūmai, esantys Kinijoje, planą įvertino kaip nesąžiningą mėginimą įsigalėti pažangiose pramonės šakose pasaulio mastu, nesilaikant konkurencijos.

Kitas gigantiško masto projektas vadinasi „Vienos juostos vieno kelio iniciatyva“ (VJVKI). Ji, beje, yra įrašyta Kinijos komunistų partijos konstitucijoje[8].

Centralizuotai valdomai VJVKI paklustų didelė pasaulio dalis, kurią sudarytų Kinija ir virš 70 kitų valstybių. Ji apimtų 66% pasaulio gyventojų ir 34% pasaulio nominalaus BVP. Pastebėtina, kad iš šių 34% atėmus Kinijos BVP dalį, lieka 19% pasaulio nominalaus BVP, kas rodo, kad minimos valstybės yra neturtingos. Tad Kinijos svoris kompanijoje yra žymus, o mažo svorio kategorijoje, kaip paaiškės vėliau, gali laukti problemos.

Daugelis VJVKI geležinkelio linijų jau yra nutiestos ir siekia Vakarų Europą. Bendrą VJVKI infrastruktūros tinklą rodo žemėlapis[9] (žr. 1 pav.).

1 pav. VJVKI geležinkelių, uostų, vamzdynų tinklas

ĮVJVKI įgyvendinimo žemėlapyje figūruoja ir Klaipėdos uostas.

VJVKI finansavimui pasitelkiami Kinijos bankai, fondai. Šiam tikslui sukurtas daugiašalis Azijos infrastruktūros investicijų bankas, kuriame jau dalyvauja 64 šalys narės ir 22 būsimos narės, įskaitant Australiją, Kanadą, Korėją, Jungtinę Karalystę. Nedalyvauja JAV ir Japonija.

VJVKI taip pat numatoma koordinuoti politiką (strateginė partnerystė, lengvatinės vizos, dokumentų dalinimosi sistema, mokslinis-techninis bendradarbiavimas) skverbtis į žmonių tarpusavio ryšių sritį.

Pagrindinės abejonės dėl VJVKI būtų šios:

  • negyvybingų projektų atveju investuotojai gali paskęsti skolose;
  • investuodama didžiausią dalį, Kinija gali nustatyti valdymo ir techninius standartus, kurie jai suteiks pranašumų kitų valstybių atžvilgiu;
  • viskas gali baigtis laisvos prekybos varžymu.

Papildomų abejonių atsiranda dėl to, kad Kinija daugeliui valstybių siūlo didelio masto finansavimą, nekeldama Vakaruose įprastų sąlygų. Todėl daugelis siūlymui gali neatsispirti. Labai įsiskolinus, tokios valstybės bus priverstos savo prekybą sieti tik su Kinija, atiduoti Kinijai fiskalinės ir pinigų politikos kontrolę arba siūlyti nuolaidas kitose srityse, įskaitant saugumo sritį.

Pavyzdžių yra nurodęs The Guardian[10]. Negalėdama grąžinti skolos, Šri Lanka Kinijos bendrovei 99 metams išnuomojo uostą. Kinija 2011 m. Tadžkistanui nurašė nežinomo dydžio skolą, už tai gaudama 1 158 km2 ploto ginčytiną teritoriją. Nemokumo rizikos grupėje 2018 m. buvo atsidūrę Džibutis, Kirgizija, Laosas, Maldyvai, Mongolija, Juodkalnija, Pakistanas, Tadžikistanas. Didesnę pusę jų užsienio skolos sudarė skola Kinijai. Kritikai nuogąstauja, kad „skolos spąstų diplomatija“ gali būti siekiama strateginių nuolaidų, mainais gaunant teritorijų arba pažadant tylėti dėl žmogaus teisių pažeidimų. Analitikai teigia, kad beveik visi VJVKI uostai ir kita transporto infrastruktūra gali būti naudojami tiek komerciniams, tiek kariniams tikslams.

VJVKI ginčų sprendimui Kinija planuoja Kinijoje steigti tarptautinius teismus. J.Hillmanas iš Vašingtono Strateginių ir tarptautinių studijų centro mano, kad tai bus Kinijos įrankis naujų taisyklių nustatymui, institucijų kūrimui pagal Kinijos interesus. Nuogąstavimui nuteikia aplinkybė, kad Kinijos teisinė sistema tradiciškai priklauso nuo valdančiosios komunistų partijos[11].   

RAND manymu, investicijų apsaugai Kinija gali pasitelkti savo karines pajėgas. Beje, judėjimo šia kryptimi esama tarptautiniu mastu. Kinija turi karinę bazę Afrikos valstybėje Džibutyje, ir ji yra netoli JAV karinės bazės. Kinijos karinis laivynas jau vykdė pratybas Baltijos ir Viduržemio jūrose.

Hudsono instituto Vašingtone jūrų saugumo ekspertas M.Macikas, komentuodamas Klaipėdos uosto įtraukimą, įspėjo, kad Kinija, investuodama į jūrų uostus ir kurdama logistikos centrus, visada pasilieka teisę ginti savo interesus užsienyje, pasiųsti patruliuoti karinius laivus, rengti karines pratybas kartu su jai artimomis valstybėmis, tuo siekiant apsidrausti nuo konfliktų. Kaip faktą jis priminė bendras Rusijos ir Kinijos karinių jūros pajėgų pratybas „Karinė sąveika 2017“, vykusias Baltijos jūroje[12].

Rekomendacijos Vakarams

RAND manymu, Kinijos programuojami standartai būtų nepriimtini daugeliui VJVKI partnerių. Jie mažintų konkurenciją, brangintų prekes, blogintų jų kokybę. Jeigu Amerika siektų VJVKI riboti vienašališkai, tai būtų suprasta kaip trukdymas teisėtam Kinijos ekonomikos augimui. Suprantant, kad VJVKI gali pasitarnauti pasaulio ekonomikai, Azijos, Afrikos, Europos žmonių gerovei, JAV turėtų veikti kartu su kitomis pagrindinėmis rinkos demokratijomis. Reikia rūpintis ne tik esamų tarptautinių investavimo taisyklių išsaugojimu, bet ir jų atitikimu naujoms aplinkybėms.

Kuriant VJVKI infrastruktūrą, kuri būtų naudinga ne tik Kinijai, ją planuojant, svarbu investicijomis prisidėti Amerikai ir kitoms Vakarų šalims. Europa turėtų būti suinteresuota dėl to, kad ES yra galinis VJVKI tikslas. Japonija ir išsivysčiusios Azijos šalys – dėl to, kad jos figūruoja VJVKI dokumentuose. Indija – kaip jungties Azijoje dalis. Reikia rūpintis VJVKI skaidrumu, daugiašaliu politikos koordinavimu.

Pastebėjus, kad Kinija jau pradėjo performuoti pasaulio ekonomiką, RAND konstatuoja, kad Amerika strategijos reagavimui į šį iššūkį neturi. Kinijai įveikinėjant Ameriką kainos, kokybės, finansavimo ir pristatymo deriniu, patariama Amerikos atsakingoms ministerijoms geriau suvokti geoekonominę Kinijos strategiją ir VJVKI vaidmenį joje.

Kadangi Kinijos atžvilgiu svarbių interesų turi JAV, jos kaimynės Kanada ir Meksika, Europa, partnerės iš Indijos-Ramiojo vandenynų regiono – Japonija, Korėja, Taivanas, Australija ir Naujoji Zelandija, RAND įspėja, kad būtina veikti kartu. Bendras šių valstybių potencialas siektų apie 53% pasaulio BVP, 54% pasaulinio prekių ir paslaugų eksporto, 55% pasaulinio prekių ir paslaugų importo. Šalys pirmauja kaip technologijų kūrėjos, yra investicijų tiekėjos ir gavėjos, tačiau išvardinti jų pranašumai blės, jeigu Kinija ir toliau imsis suderintų skubių esminių veiksmų.

Rusijos ir Kinijos specifika

Rusijos ir Kinijos metodai, plečiant savo įtaką pasaulyje, skiriasi.

Rusija stengiasi remti kraštutinės dešinės ir kraštutinės kairės politinius judėjimus, tokiu būdu siekdama trikdyti priešiškas jai visuomenes ir, pasitaikius progai, kurdama ten įvairaus tipo draugiškus jai režimus. Rusijos vadovybė pirmenybę teikia silpniems korumpuotiems režimams, nes korupcija yra svarbus jos sistemos elementas.

Kinijai valdymo tipas valstybėse, su kuriomis ji bendrauja, nelabai rūpi. Šiose valstybėse ji pelno palankumą, nes savo paramą ir investicijas siūlo iš esmės nediktuodama politinių sąlygų, be kurių neapsieina Vakarų parama. Siūlydama patrauklias prekybos ir investicijų galimybes ir užsitikrindama savo įtaką, Kinija žymiai mažiau praktikuoja nelegalius papirkinėjimus. Iš savo investicijų ji tikisi sulaukti ne tik ekonominės, bet ir politinės naudos. Tad jai rūpi, kad priimančioji šalis būtų pakankamai stabili ir gerbtų turtines teises. Kinijos augimas ir gaunama grąža taip pat priklauso ir nuo pasaulio ekonomikos sveikatos. Todėl ji nenori šiai sistemai pakenkti, kol Kinijos vadovybė iš jos gauna naudos.

Nors Rusija yra antra karinė galybė pasaulyje, o Kinija – trečia, RAND tyrime teigiama, kad karinę Rusijos grėsmę galima mažinti aljanso bendromis karinėmis priemonėmis, kas jau yra daroma, ir nekarinėmis.

Kinijos sąlygojami kariniai iššūkiai tėra regioninės reikšmės, tačiau ją sulaikyti karinėmis priemonėmis galima tik kurį laiką, nes Kinijos kariniai pajėgumai nuolat auga. Dėl šios priežasties rūpinimasis savo interesais regione Amerikai kainuos vis daugiau. Tačiau Rytų ir Pietryčių Azijoje JAV turėtų išlikti, o sąjungininkams ir partneriams regione Vašingtonas turėtų padėti kurti savas apsaugos sistemas. Dera rūpintis Amerikos – Kinijos nesutarimų šalinimu, nes JAV derybinės pozicijos ilgainiui prastės.

Ekonominiu požiūriu Rusija skiriasi nuo uždaros Sovietų sąjungos, nes ji tapo susaistyta užsienio rinkomis ir investicijomis. Dėl šios priežasties nekarinėms priemonėms Rusija tapo jautresnė, o Vakarų sankcijos yra paveikios. Rusijos eksporte vyrauja nafta ir dujos. Abi prekės 2017 m. užtikrino net 47% viso Rusijos eksporto ir 40% biudžeto pajamų (2018 m. ši dalis didėjo[13]). Taigi JAV turi naftos ir dujų kainos mažinimo svertą, bet kartu šioje srityje reikia kitų šalių paramos.

Konstatuojama, kad Kinija ekonomikos srityje regioninio masto kliūtis jau peržengė.

Nesuderintas Vakarų stovyklos mechanizmas

Žiniasklaidoje netrūksta priekaištų JAV prezidentui D.Trumpui už transatlantinių ryšių klibinimą. Vienoje publikacijų pastebima[14], kad šūkis „Pirmiausia Amerika!“ gali virsti teiginiu „Amerika liko viena“, nes be sąjungininkų JAV pasaulinė įtaka toliau mažės, o Kinija įsigalės vis greičiau.

Š. m. kovo mėnesį Kinijos investicijas į Genujos ir Triesto uostus įsileido Italija – pirmoji G7 grupės valstybė, trečioji pagal ekonomikos dydį eurozonos narė. Susitarimus Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pasiekė jam įprastu dvišalių derybų būdu. Norvegijos Dagbladet[15] nuomone, pinigais susiviliojusi Italijos valdžia įkalė pleištą į Europos solidarumą, nes iki tol Kinija buvo pasiekusi susitarimus su 13 ES valstybių, kurių daugelis yra erdvėje, anksčiau kontroliuotoje SSRS.

Po sėkmės Italijoje su valstybiniu trijų dienų vizitu į Paryžių atvykusio Kinijos prezidento Xi Jinpingo laukė beprecedentė staigmena – į derybas buvo pakviesta Vokietijos kanclerė A.Merkel ir EK pirmininkas J.C.Junckeris. Baigiamojoje 4 vadovų spaudos konferencijoje reikštas susirūpinimas dėl nesąžiningos konkurencijos. E.Macronas paragino Kiniją gerbti ES vienybę ir jos vertybes. EK vadovas skatino į Kinijos rinką ES bendroves įsileisti tokiomis sąlygomis, kokias Kinijos bendrovės nori turėti ES[16].

Procesas vyksta su pagreičiu. Naujienų reikia laukti iš ES ir Kinijos viršūnių susitikimo Briuselyje balandžio 9 d. ir iš antrojo tarptautinio VJVKI forumo, kuris rengiamas balandžio 13 d. Pekine.

[1] NATIONAL  SECURITY  STRATEGY. May 2010: http://nssarchive.us/NSSR/2010.pdf

[2] National Security Strategy of the United States of America DECEMBER 2017: https://www.whitehouse.gov/wp-content/uploads/2017/12/NSS-Final-12-18-2017-0905.pdf

[3] Russia Is a Rogue, Not a Peer; China Is a Peer, Not a Rogue: https://www.rand.org/pubs/perspectives/PE310.html

[4] World Population Review: http://worldpopulationreview.com/countries/united-states-population/

[5] Claim in 2018: Russia’s 2017 GDP in current U.S. dollars “is barely more than that of South Korea.”: https://www.russiamatters.org/node/11601

[6] The World Bank, GDP, PPP: https://data.worldbank.org/indicator/NY.GDP.MKTP.PP.CD?end=2017&locations=US&start=1990&view=chart

[7] U.S. military spending from 2000 to 2017 (in billion U.S. dollars): https://www.statista.com/statistics/272473/us-military-spending-from-2000-to-2012/

[8] CONSTITUTION OF THE COMMUNIST PARTY OF CHINA: http://www.china.org.cn/20171105-001.pdf

[9] Mapping the Belt and Road initiative: https://www.merics.org/sites/default/files/2018-06/MERICS_Silk_Road_v8.jpg

[10] What is China’s Belt and Road Initiative?: https://www.theguardian.com/cities/ng-interactive/2018/jul/30/what-china-belt-road-initiative-silk-road-explainer

[11] Ten pat

[12] Paaukotas nacionalinis saugumas vardan Kinijos investicijų: https://www.atviraklaipeda.lt/2018/09/05/paaukotas-nacionalinis-saugumas-vardan-kinijos-investiciju/

[13] Claim in 2018: “Russia relies heavily on energy exports for close to three-quarters of its export earnings and over half of its budget.”: https://www.russiamatters.org/node/11300

[14] President Trump destabilises transatlantic relations: https://www.businessdestinations.com/work/trump-destabilises-transatlantic-relations/

[15] Dagbladet (Норвегия): Марко Поло наоборот: https://inosmi.ru/politic/20190330/244850809.html

[16] Macron meets Xi Jinping to strengthen EU-China relationship: https://www.theguardian.com/world/2019/mar/26/emmanuel-macron-meets-chinese-leader-in-attempt-to-strengthen-ties

Japonijoje šiais metais fiksuojamas didžiausias natūralus gyventojų mažėjimas nuo statistikos vedimo pradžios prieš daugiau kaip šimtmetį. Apie tai ketvirtadienį rašo britų „Guardian“, remdamasis Japonijos sveikatos ministerija.

Japonų vaikai. EPA – ELTA nuotr.

To priežastis – mažėjantis gimimų ir didėjantis mirčių skaičius 2018 metais. Iš viso šiais metais Japonijoje gimė 921 000 kūdikių. Tai yra žemiausias rodiklis nuo 1899 metų. Be to, tai treti metai iš eilės, kai gimimų skaičius mažėjo.

Mirčių tuo tarpu šiemet buvo kaip niekad daug – 1,37 mln. Tai didžiausias skaičius pokario metais (nuo 1945). Taigi gyventojų Japonijoje sumažėjo maždaug 448 000. Šalyje šiuo metu gyvena 126,7 mln. žmonių.

Japonijos vyriausybė yra užsibrėžusi tikslą, kad iki 2026 metų balandžio vienai moteriai tenkantis vaikų skaičius būtų 1,8. Dabartinis rodiklis yra 1,43. Ir tai yra gerokai mažiau nei 2,07 vaiko rodiklis, kuris garantuotų stabilų gyventojų skaičių.

Japonijos ministras pirmininkas Shinzas Abė demografiją Japonijoje pavadino nacionaline krize ir pažadėjo imtis priemonių, kad poros vėl susilauktų daugiau vaikų.

Moterų gyvenimo trukmė Japonijoje siekia 87,2 metus, o vyrų – 81,01.

Rasa Strimaitytė (ELTA)

2018.12.27; 17:06

Rusijos parlamentarė perspėja rusaites dėl intymių nuotykių su futbolo čempionato svečiais. EPA-ELTA nuotr.

Rusijos parlamento Šeimos komiteto pirmininkė įspėjo savo šalies pilietes dėl seksualinių nuotykių su turistais, atvykusiais į pasaulio futbolo čempionatą. Rusės neturėtų pastoti nuo užsienio svečių, jau nekalbant apie tai, jei jų odos spalva yra kitokia, trečiadienį radijo stočiai „Govorit Moskva“ sakė komunistų deputatė Tamara Pletneva.

Iš tokių santykių gimę vaikai augtų pas vienišas motinas, sakė ji.

„Tai vaikai, kurie dėl to kentės. Jei pasiseks, jų odos spalva bus tokia pat, kaip mamos. Jei priklausys kitai rasei, bus blogiau“, – aiškino politikė. Ji pabrėžė „nesanti nacionalistė“.

Interviu deputatei buvo priminta, kad prezidentas Vladimiras Putinas nori, kad gimstamumo procentas Rusijoje didėtų.

„Mes turėtume pradėti savo vaikus“, – atsakė ji. Keliaujančių pasaulio čempionato turistų pradėti vaikai esą „paprasčiausiai bus palikti savo mamoms“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.14; 18:30

Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes, Vilniaus Forumo dalyviai, susirūpinę dėl Lietuvos tarptautinės bei vidaus padėties ir tautos bei valstybės būklės ir ateities perspektyvų, teigiame:

Praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, keliančiais pavojų tautos ir valstybės būčiai bei išlikimui. Tinkamai atsakyti į šiuos iššūkius ir juos sėkmingai įveikti įmanoma tik pirmiausia juos aiškiai ir atvirai įvardijus. Tačiau mūsų valstybėje tai daryti vengiama. Atvirą ir sąžiningą tiesos sakymą beveik visiškai užgožia ideologinis ir propagandinis melas apie tikrąją krašto būklę. Šios propagandos esmę glaustai sutelkia ir iškalbingai atspindi nuolatos kartojamas lozunginis teiginys, kad dabartinė Lietuva yra saugiausia ir labiausiai klestinti per visą savo ilgaamžę istoriją. Tiesą apie tautos ir valstybės būklę nutylinti, slepianti ir iškraipanti propaganda skleidžiama piliečiams tuo metu, kai, siekiant pašalinti Lietuvai iškilusias ir vis augančias grėsmes, darosi ypač svarbu demokratiškai, atsakingai ir sąžiningai svarstyti gyvybiškai svarbius Lietuvos vidaus ir išorės reikalus.

Didėjant sumaiščiai tarptautinėje arenoje, blogėja Lietuvos geopolitinė padėtis ir kyla naujos grėsmės nacionaliniam saugumui. Lietuvos narystė ES ir NATO pagrįstai laikoma svarbiu šalies saugumo laidu. Tačiau yrant pokariu susiklosčiusiai tarptautinei saugumo sistemai, šios narystės teikiamos mūsų valstybės saugumo garantijos darosi ne tokios tvirtos, kaip iki šiol manyta. Blogiausias Realpolitik tradicijas tęsiantis Lietuvos strateginių partnerių – galingiausių ir įtakingiausių Vakarų šalių – elgesys vykstant geopolitiniam konfliktui dėl Ukrainos turėjo tapti paskata blaiviau ir kritiškiau permąstyti valstybės saugumo būklę.

Vienas iš veiksmingiausių būdų jam stiprinti – skatinti ir telkti visuomenę daugiau domėtis ir labiau rūpintis savo valstybės saugumo reikalais. Užuot propagandiškai raminus šalies piliečius trafaretinėmis frazėmis, kad „Lietuva tikrai saugi“, nes „NATO mus apgins“, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad pasikeitusiomis aplinkybėmis besąlygiškai kliautis kitų šalių parama nacionalinio saugumo srityje būtų netoliaregiška ir neatsargu. Valdžios pagarba piliečiams ir abipusiu pasitikėjimu grindžiamas dialogas šalies gynybos klausimais galėtų tapti svarbiu nacionalinį saugumą stiprinančiu veiksniu. Tinkamai apie šalies saugumo padėtį informuojama visuomenė lengviau ir greičiau persiimtų ir pradėtų praktiškai vadovautis nuostata, kad Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausiai jos pačios piliečių moralinė ir patriotinė pareiga.

II

Su Lietuvos ekonominio ir socialinio gyvenimo tikrove prasilenkia ir oficialiosios propagandos mitas, kad valstybės dvidešimt penkerių metų raida yra „sėkmės istorija“ – visapusiškos ir sparčios šalies pažangos bei jos piliečių gerovės nuolatinio augimo laikotarpis. Vardijant šiuo tarpsniu Lietuvoje įvykusias ženklias ir neretai teigiamas permainas ir pasiektus laimėjimus, sąmoningai stengiamasi nutylėti arba sumenkinti vienpusišką ir iškreiptą klestinčio krašto vaizdinį paneigiantį svarbiausią dalyką: dėl ydingos ekonominės ir socialinės politikos sukeltos masinės emigracijos lietuviai tapo viena iš sparčiausiai nykstančių Europos tautų. Demografinė gyventojų skaičiaus kitimo dinamika yra pagrindinis ir objektyviausias bet kurios šalies tikrosios padėties ir jos raidos tendencijų rodiklis. Jis nepaneigiamai liudija, kad Lietuva išgyvena demografinę katastrofą, galinčią jau palyginti netolimoje ateityje baigtis tautos ir jos sukurtos valstybės išnykimu. Milžiniškas emigracijos bangas ir sparčiausią istorijoje fizinį Lietuvos nykimą lemianti ekonominė ir turtinė nelygybė bei vieni didžiausių ES socialinės atskirties mastai ne tik kelia pavojų Lietuvos išlikimui ir ateičiai, bet jau dabar yra tiesioginė grėsmė šalies nacionaliniam saugumui.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atkurtos Lietuvos valstybės gyvenimo ir joje vykdomos ekonominės bei socialinės politikos „norma“ paverstas abejingumas bendrajam visuomenės ir tautos gėriui sukūrė ir palaiko palankią dirvą rastis gausioms savo valstybe nusivylusių ir nepasitikinčių, jai susvetimėjusių ir realiai arba potencialiai nelojalių piliečių grupėms.

Tačiau įsitikinusių ir nesutaikomų Lietuvos valstybės priešų iš jų yra mažuma. Todėl užuot nuolatos propagandiškai pūtus ir eskalavus Lietuvai iš principo neabejotinai pavojingos „penktosios kolonos“ temą, šalies valdžiai seniai derėjo aiškiai suvokti ir atvirai pripažinti, kad vien propagandinėmis-agitacinėmis priemonėmis ir kampanijomis neįmanoma pašalinti objektyvių piliečių nepasitenkinimo valstybe priežasčių.

Augančio geopolitinio netikrumo ir nesaugumo akivaizdoje Lietuvos valstybė, ir pirmiausia jos valdantieji sluoksniai, privalo liautis vadovautis savo susikurtomis ideologinėmis ir propagandinėmis iliuzijomis apie „klestinčią Lietuvą“ ir pagaliau pradėti darbais, o ne tik žodžiais įgyvendinti tautos ir visuomenės pilietinį solidarumą ir sanglaudą stiprinančią ekonominę, socialinę ir informacinę politiką.

Tokia iš tiesų nauja – visuomenę vienijanti ir telkianti, o ne ją supriešinanti ir skaldanti, kaip yra iki šiol, – politika seniai gyvybiškai reikalinga ir turi būti nedelsiant pradėta vykdyti.

Blogėjant Lietuvos tarptautinei ir saugumo padėčiai, būtina įgyvendinti esmines ir konstruktyvias, o ne kosmetines ir destruktyvias visų krašto vidaus gyvenimo sričių reformas. Ryžtingos ir nuoseklios, visos tautos ir visuomenės, o ne vien privilegijuotų grupių interesus atitinkančios reformos realiai, o ne tik deklaratyviai stiprintų šalies saugumo ir gynybos pagrindus. Bendrojo tautos ir visuomenės gėrio siekimu grindžiama ekonominė ir socialinė politika leistų atkurti savo vertę ir orumą vėl atgavusio Lietuvos piliečio ryšį su valstybe. Tokia politika padėtų ugdyti visų piliečių pagarbą ir lojalumą savo valstybei ir skatintų jų patriotinį ryžtą prireikus nedvejojant ginti savo šalį, todėl ji galėtų ir turėtų tapti vienu tvirčiausių Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atraminių stulpų.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

III

Viešoje erdvėje įtvirtintas ir tiesą apie šalies padėtį užgožiantis propagandinis melas yra pagrindinė kliūtis atvirai ir sąžiningai įvardyti bei mėginti sutelktai ir valingai įveikti abu Lietuvos istorijoje jau patirtus ir atlaikytus, bet vėl iškilusius egzistencinius iššūkius – tautos išnykimo ir valstybingumo praradimo grėsmes. Tačiau šios grėsmės faktiškai ir toliau nėra pripažįstamos, o tautai ir visuomenei susitelkti gyvybiškai būtinas lygiavertis ir konstruktyvus piliečių ir valdžios dialogas ir bendradarbiavimas nevyksta. Lietuvos ateičiai abejingi šalies valdantieji sluoksniai vengia prisiimti pilietinę ir politinę atsakomybę už krašto likimą ir ateitį. Jų veiksmus idėjiškai grindžiantis programinis dokumentas Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“, pompastiškai vadinamas „Lietuvos ateities vizija“, iš tiesų yra lietuvių tautos ir valstybės kelio visiško su(si)naikinimo ir išnykimo link gairės. Priėmusi ir praktiškai įgyvendinanti šią strategiją Lietuva tapo pirmąja ir vienintele ES ar net pasaulio šalimi, oficialiai išsižadėjusia tikslo sąmoningai ir valingai užtikrinti savo tautos ir valstybės išlikimą – savo kultūrinę bei politinę būtį ir jos istorinį tęstinumą.

Įgyvendinus strategijos nuostatas iš Lietuvos liktų tik pavadinimas. Joje numatyta kurti „globali“ ir pasauliui tariamai „atvira“ Lietuva neturi jokių galimybių išlikti ir yra pasmerkta išnykti. Vizija „Lietuva 2030“ turi būti vienareikšmiškai vertinama kaip valdančiųjų sluoksnių sąmoningai pasirinkta ir kraštui primesta „savanoriškos“ savižudybės filosofija. Ją propaguojant ir praktiškai įgyvendinant nutylima, kad masiškai ir sparčiai išvykstant dabartiniams šalies gyventojams, neatpažįstamai pasikeistų šalies demografinis vaizdas ir kultūrinis tapatumas, kad net mėginantieji palaikyti ryšius su Tėvyne ir išsaugoti pilietybę emigrantai negali būti visaverčiai Lietuvos valstybės piliečiai ir jos kasdieniai kūrėjai, ir kad dabar po įvairius kraštus pasklidusių lietuvių išeivių lemtis aiški – absoliuti jų dauguma neišvengiamai per trumpą laiką nutautės, kaip kad nutiko per ankstesnes emigracijos bangas Tėvynę palikusiems jų pirmtakams.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ yra ne kurianti, bet griaunanti krašto ateities vizija, nes joje paneigiama fundamentali pasaulio ir pačios Lietuvos istorijos ne kartą paliudyta tiesa – bet kuri tauta ir valstybė gali išlikti tik tol, kol turi valią būti ir sąmoningai teigia savo buvimą pasaulyje ir istorijoje.

IV

Dvasiškai ir fiziškai nykstanti Lietuva nėra pasiruošusi ir neįstengia tinkamai reaguoti į jai iškilusius egzistencinius iššūkius. Valdžios sluoksniuose vyrauja abejingumas šalies likimui ir susitaikymas su tariamai neišvengiamu tautos bei valstybės išnykimu. Tačiau ir visuomenę kausto moralinis, politinis ir intelektualinis sąstingis, darantis ją iš esmės tik bejėge ir pasyvia Lietuvai didėjančių grėsmių bei tautos ir valstybės merdėjimo ir nykimo stebėtoja. Bejėgiškumo priežastys nėra tik vidinės. ES viršūnių spartinama ir gilinama integracija vis akivaizdžiau virsta savavališku ir prievartiniu „europeizavimu“, kuriam vykstant faktiškai naikinama nuo XV iki XX a. vidurio egzistavusi Europa. Beatodairiškai griaunamas „iš viršaus“ vienijamo žemyno religinis ir civilizacinis paveldas bei tapatumas. Europos kultūrų įvairovę šimtmečiais laidavusios tautos yra laikomos pasmerktomis išnykti istorinėmis atgyvenomis, o europinių šalių bendriją sudariusios jų sukurtos valstybės vertinamos kaip pagrindiniai integracijos kliuviniai. Jos yra slapta naikinamos nuolatos siaurinant jų suverenias galias. Penkis dešimtmečius visapusiškai „sovietizuota“ ir smarkiai nukentėjusi Lietuvos visuomenė dabar yra „europeizuojama“ – sekuliarizuojama, ištautinama ir išvalstybinama – su dar didesniu užmoju ir įkarščiu, negu tarybinės okupacijos metais. Atkūrus valstybę toliau sistemingai naikinamas Lietuvos vakarietiško klasikinio krikščioniško tapatumo ir tautinės savasties šerdį sudarantis religinis-moralinis ir kultūrinis paveldas.

Nuosekliai ir metodiškai griaunant moralinius Lietuvos visuomenės bendruomeninio gyvenimo pagrindus, ardomi jos narių bendrystės ir solidarumo saitai, neigiama ir diskredituojama pati bendrojo visuomenės gėrio idėja. Todėl šalyje nėra jokiems didesniems tikslams gebančios susitelkti ir darniai veikti pilietinės bei politinės visuomenės – ji faktiškai išnyko virsdama beforme atomizuotų ir izoliuotų, tik savo privačių arba grupinių interesų siekiančių nupilietintų individų-vartotojų mase. Dėl kryptingai vykdomos „europeizuojančios“ ištautinimo politikos lietuvių tauta kaip savarankiškas, siekiantis išlikti ir valingai valdyti savo likimą politinis ir istorinis subjektas šiuo metu neegzistuoja. Ji gyvuoja tik kaip ta pačia kalba šnekanti, bet tautą sukūrusios bendros praeities, kolektyvinės bendrystės neatsimenanti ir nevertinanti ir tapatumo jausmą praradusi, negebanti įsivaizduoti savo bendros ateities ir susitaikiusi su savo išnykimo perspektyva  padrika nupolitintų individų aibė.

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto isocko (Slaptai.lt) nuotrauka.

Atkurtoji Lietuvos valstybė kaip nepriklausomas politinis ir tarptautinės teisės subjektas šiuo metu taip pat neegzistuoja ir yra nepajėgi atlikti visavertei valstybei būdingų funkcijų ir deramai vykdyti pareigų ją įsteigusiai tautai ir visiems savo piliečiams. Valstybė naikinama ir faktiškai išnyko jos valdantiesiems sluoksniams nedemokratiškai, tautos ir visuomenės valios neatsiklausus perdavinėjant ES jos suverenias galias, kurių automatiškai atsisakyti neįpareigoja tautos referendumu patvirtinta Lietuvos stojimo į Sąjungą sutartis. Žingsnis po žingsnio „savanoriškai‘‘ atsisakant šalies suvereniteto ne tik vogčiomis siaurinamas ir tolydžio menksta Lietuvos valstybės savarankiškumas, bet padedama stiprėti pačiai ES kaip nevalstybiniam, nepolitiniam ir nedemokratiškam dariniui, neigiančiam patį suverenios tautos ir nepriklausomos tautinės valstybės principą.

Išvalstybinta ir tik formaliai suvereni Lietuvos Respublika yra antrarūšė ES narė – realaus savarankiškumo neturintis Sąjungos teritorinis vienetas, kurio valdančioji administracija klusniai ir net aklai vykdo visus, net šaliai ir jos gyventojams nenaudingus „Centro“ nurodymus ir įsakymus. Didžioji šalies piliečių dalis nesuvokė, o ir šiandien nesupranta Lietuvos išvalstybinimo keliamo pavojaus krašto ateičiai, todėl nepajėgia sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti vykstančiam slaptam ir neteisėtam šalies suvereniteto griovimui. Pasyviai stebėdama, kaip yra naikinami paskutinieji Lietuvos suverenumo likučiai, šalies visuomenė beveik visiškai negina jau atvirai žlugdomos savo valstybės.

V

Remdamiesi šiuo Lietuvos valstybės geopolitinės ir saugumo padėties bei šalies vidaus būklės ir ateities perspektyvų vertinimu, pareiškiame:

Lietuvos priklausomybė Vakarų krikščioniškojo pasaulio civilizacinei ir kultūrinei erdvei yra nepajudinama istorinė duotybė ir prieš ketvirtį amžiaus valstybės steigėjo ir suvereno – tautos – dar kartą sąmoningai ir laisvai patvirtintas neabejotinas ir neatšaukiamas apsisprendimas. Tačiau ši priklausomybė šiai erdvei neturi būti suprantama kaip reikalaujanti aklo paklusnumo bet kokioms ES politinio elito iniciatyvoms. Lietuvos priklausymas ES jokiomis aplinkybėmis neturi griauti tautos religinės, moralinės ir politinės laisvės, žlugdyti jos dvasinės savasties bei jos gyvybinių ir kūrybinių galių, ji taip pat neturi silpninti ir naikinti tautos sukurtos ir šimtmečiais gintos valstybės.

Lietuva žengia į naują – neabejotinai vieną sunkiausių ir pavojingiausių – savo ilgaamžės istorijos tarpsnį. Jos laukia egzistenciniai – civilizaciniai ir geopolitiniai – pavojai ir iššūkiai, kuriuos įmanoma įveikti tik glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis išlikti siekiančiomis Europos tautomis. Tačiau besivienijančios Europos tautos ir valstybės neturi tapti jų dvasinę ir kultūrinę savastį ir gyvastingumą griaunančių, žemyną nežinoma kryptimi vedančių ES politinių ir biurokratinių viršūnių savavališkų, trumparegiškų, nemokšiškų ir neatsakingų sprendimų bei veiksmų įkaitėmis ir aukomis. Europą išgelbėti gali tik visapusiškas gelminis dvasinis, moralinis ir politinis atsinaujinimas. Atvedusį į aklavietę ligšiolinį integracijos modelį turi pakeisti kita vieningos Europos vizija – negyvybinga ir neveiksminga dabartinė ES turi būti pertvarkyta į tikrai demokratišką ir lygiateisę laisvų tautų ir suverenių valstybių bendriją.

Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva kaip tauta ir valstybė atgimti ir išlikti gali tik įsitraukdama į visapusišką gelminį Europos atsinaujinimą. Tapimas aktyvia tokio atsinaujinimo rėmėja ir dalyve taptų pamatine tautos ir valstybės atsinaujinimo sąlyga. Lygiateisiškai ir lygiavertiškai dalyvauti Europos atsinaujinime įstengtų tik keistis ir tobulėti sugebanti Lietuvos visuomenė. Tokia visuomenė turėtų būti aiškiai apibrėžtą dvasinį bei kultūrinį tapatumą turinti ir puoselėjanti, asmens moralinę atsakomybę ir pareigas savo bendruomenei ir žmonijai virš abstrakčiai ir siaurai suprantamų grynai egoistinių „individo teisių“ iškelti gebanti, tautinę savastį ir orumą branginanti ir ugdanti, politiškai sąmoninga ir organizuota bei savo valstybę turėti ir išsaugoti siekianti laisvų žmonių ir atsakingų krašto piliečių bendrija.

Lietuvoje tokios visuomenės kol kas ne tik nėra, bet yra sąmoningai ir kryptingai griaunamos pačios jos egzistavimo prielaidos bei sąlygos. Todėl privalome sąmoningomis ir valingomis pastangomis tapti Lietuvos likimą į savo rankas perimti ir savarankiškai imtis iniciatyvos išsaugoti tautą ir valstybę sugebančia visuomene.

Vadovaudamiesi nuostata, kad Lietuvą galima išsaugoti ne tik valdžios, bet pirmiausia sutelktomis visos tautos ir visoms šalyje gyvenančioms tautinėms bendrijoms priklausančių patriotiškų piliečių pastangomis, sieksime:

Tapti visus Lietuvos geros valios žmones į lietuvių politinę tautą telkiančia pilietine bendrija. Pagrindinis mūsų tikslas – siekti esminio tautos ir valstybės atsinaujinimo, kuris yra būtina Lietuvos išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlyga. Šį tikslą įgyvendindami gaivinsime ir ugdysime šiuo metu sunykusią ir merdinčią politinę lietuvių tautą, vėl pajėgsiančią būti savarankišku politikos ir istorijos subjektu ir pasiruošusią tapti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrėja ir suverenu.

Šį tikslą įgyvendinsime:  

saugodami ir puoselėdami Lietuvos istorijos bei kultūros paveldą ir atmintį kaip būtiną sąlygą masiškai sunykusiam šalies piliečių moralinio orumo, tautinės savigarbos ir didžiavimosi savo valstybe jausmui atkurti;

nuosekliai ir kryptingai gaivindami ir ugdydami sunykusią Lietuvos visuomenės tautinę ir valstybinę sąmonę, kurios atkūrimas yra būtina sąlyga politiškai brandžiai lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei atgimti;

kurdami šiuolaikinio pasaulio realijas atitinkančią pozityvią ir ilgalaikę lietuvių tautos ir valstybės plėtros strategiją ir projektą – „XXI a. Lietuvos viziją“, kurią įgyvendinant būtų laiduotas Tautos ir Valstybės geopolitinės būties tvarumas ir istorinis tęstinumas;

plėtodami ir visuomenėje skleisdami pilietines ir patriotines Lietuvos piliečių nuostatas formuojančią ir juos telkiančią bei įkvėpiančią Tautos ir Valstybės gaivinimo ir atkūrimo idėją;

Lietuva – perspektyvi šalis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

dalyvaudami visuomeniniame ir politiniame Lietuvos gyvenime ir taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis ir būdais siekdami, kad Tautai būtų sugrąžintos iš jos atimtos pilietinės ir politinės šalies suvereno teisės ir kaip savarankiškas tarptautinių santykių subjektas būtų atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika.

Vertindami galimą Forumo indėlį į šiuo metu  žlugdomos ir sumenkusios Lietuvos laisvės dvasios gaivinimą ir politinės lietuvių tautos ir valstybės atsinaujinimą, esame įsitikinę:

Sutartinai ir kryptingai dirbdami sulauksime dienos, kai Vilniuje – amžinoje Lietuvos sostinėje – susirinks politinės lietuvių tautos atgimimą paskelbsiantis visos šalies patriotiškų piliečių forumas. Neabejojame, kad tai bus forumas, pajėgsiantis vėl iškelti ir į politinę darbotvarkę įtraukti iš tautos atimtų suverenių galių susigrąžinimo ir demokratinės Lietuvos Respublikos suvereniteto atkūrimo klausimą.

Mes tikime: Lietuva gyva, Lietuva pabus, Lietuva prisikels ir gyvuos per amžius.

Informacijos šaltinis – vilniausforumas.lt

2018.06.03; 10:18

Prof. Boguslavas Gruževskis. Slaptai.lt nuotr.

Be stabdžių nuo stataus skardžio. Taip demografinę situaciją Lietuvoje apibūdina Darbo rinkos tyrimų instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis.

Pasak profesoriaus, kurio tyrimą cituoja konferencijos Seime „Žmogaus gyvybė – didžiausia vertybė“ organizatoriai, jei mūsų valstybės demografiniai rodikliai išliks panašūs, 2060 metais Lietuvoje neliks nė 2 mln. gyventojų.

Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip rodo Švietimo ir mokslo ministerijoje pristatyta Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dėstytojo dr. Rolando Tučo „Lietuvos gyventojų demografinės struktūros kaitos prognozė 2017-2021 m.”, jau kitąmet bus fiksuotas mažiausias gimusių kūdikių skaičius per pastaruosius 60 metų, o per artimiausius penkerius metus darbingo amžiaus žmonių sumažės net 95 proc. savivaldybių.

Penktadienį Seime tarptautinėje konferencijoje „Žmogaus gyvybė – didžiausia vertybė“ bus kalbama ne tik apie demografines problemas, bet ir apie pagarbą gyvybei nuo pradėjimo iki mirties.

Konferencijos organizatorių teigimu, dėl mažo gimstamumo ir mirčių per metus šalis netenka maždaug apie 10 tūkst. gyventojų. Dėl emigracijos Lietuva praranda maždaug po 20 tūkst. gyventojų. Lietuvoje vis dar galioja sovietmečio įsakymas, kuris leidžia nutraukti nėštumą iki 12 savaitės. Abortų skaičius nuo jų įteisinimo Lietuvoje 1955 metais sumažėjo kelis kartus, jų problema šalyje tebelieka labai opi.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2016 metais buvo atlikta apie 5 tūkst. abortų.

2005-2006 metais Seimo narių grupė pirmą kartą įregistravo Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, kuriuo buvo siekiama apsaugoti negimusią gyvybę. Tačiau, kaip pabrėžia konferencijos organizatoriai, įstatymo projektas iki šiol nėra priimtas.

„Žmogaus gyvybės svarbą pripažįsta kone kiekvienas, bet abortų ribojimas iki šiol sulaukia daug prieštaringų reakcijų, be to, Lietuvoje trūksta bendros žmogaus gyvybės pradžios koncepcijos“, – teigia konferencijos Seime organizatoriai.

Tarptautinėje konferencijoje „Žmogaus gyvybė – didžiausia vertybė“ Seimo nariai, Katalikų Bažnyčios, mokslo ir medicinos atstovai kalbės apie gyvybės apsaugą nuo pradėjimo iki natūralios mirties, kiekvienos žmogaus gyvybės svarbą, grėsmes gyvybei ir šeimai.

Informacijos šaltinis – ELTA (Ieva Urbonaitė-Vainienė) 

2018.05.04; 06:50

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nustebino šiųmetinis, Seimo patvirtintas biudžetas.

Aš ne apie tai, geras jis ar blogas. Eilučių jame daug, ir jose galima rasti visko, ir teigiamo, ir neigiamo. Žiūrint, kas ko jame ieško.

Aš pamėginau jame paieškoti, kiek dėmesio ir kokia finansine išraiška ši vyriausybė skiria jo opiausių problemų sprendimui. Deja, paaiškėjo, kad vyriausybė tokių problemų net nemato.

Ji, pavyzdžiui, didžiuojasi, skyrusi krašto apsaugai ne tik su NATO suderėtuosius 2 proc. biudžeto, bet ir dar daugiau. Ką tai reikštų? Gal vyriausybės įžvalgumą? Gal ji numato, jog pakeitus etninius lietuvius „gastarbaiteriais“ bei ES mums primestais migrantais iš Afrikos ir Azijos, pastarųjų „valstybinio patriotizmo“ nebeužteks apginti valdžiai ne tik nuo užsienio priešų, bet ir nuo savos alkanos minios. O kad gyventojų etninės, tautinės sudėties kaita neišvengiama, aiškėja iš to, kad vyriausybė ignoruoja pačią opiausią Lietuvos valstybės problemą: demografinę krizę. O juk valdžiai duoną ir briliantus kažkas uždirbti turės ir rytoj!

Uždarinėjamos mokyklos bei gimdymo skyriai rajonų ligoninėse, tuštėjantys Lietuvos miestai ir kaimai šaukte šaukia, jog skaudžiausia mūsų problema – mažėjantis gyventojų skaičius, mažėjantis gimstamumas, kurį dar paaitrina didėjanti emigracija. Niekam ne paslaptis, kad emigruoja ne šiaip sau darbingo amžiaus vyrai ir moterys – emigruoja būsimieji tėvai, gimdytojai… Bet, atrodo, tie, kurie išbūrė dabartinį biudžetą, turi rimtų problemų su klausa. Visuomenės balso jie negirdi. Todėl viena ranka lyg ir davę vaikus auginantiems tėvams trisdešimt grašių, kita ranka skubiai atėmė jų turėtą mokestinę lengvatą. Kad kažkam nekiltų noras dar porą vaikelių padovanoti Lietuvai?…

Deja, neišgirdo valdžios buhalteriai ir ne kartą Lietuvoje viešėjusio lietuvių kilmės Nobelio ekonomikos premijos laureato Roberto Šilerio, kuris, paklaustas, ką reikėtų daryti Lietuvai, kuri kenčia nuo didelės emigracijos ir žemo gimstamumo lygo, atsakė: „Manau, kad situaciją pakeisti galėtų Vyriausybės politika, kuri numatytų paskatinimą jaunoms mamoms daryti karjerą ir auginti vaikus. Auginti vaikus turėtų būti lengviau.“ 

S. Skvernelio kabineto ministrai bei jų patarėjai neišgirdo ir kito R. Šilerio patarimo. Pažymėjęs, jog „protų nutekėjimas“, emigracija yra palietusi daugelį pasaulio šalių, Nobelio premijos laureatas pridūrė: „labai svarbu turėti gerą aukštojo mokslo sistemą, nes daug žmonių išvažiuoja studijuoti užsienyje ir po to ten lieka. Turint gerus universitetus šalyje galima būtų sulaikyti šiuos žmones“.

O ką daro vyriausybė, kad jaunimas studijuotų Lietuvoje? Ant bado dietos ir toliau laiko dėstytojus bei studentus, o po to veidmainiškai stebisi ir dargi priekaištauja, kad studijų ir mokslo lygis Lietuvoje niekaip nekyla! 

Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, aš tų kelių šimtų priedo prie algos prokurorams nepagailėčiau, bet tik su viena sąlyga: kad jie, jų šeimos už kiekvieną pridėtą šimtelį užaugintų valstybei … po vaikelį. Juk niekas rimtai nesitiki, kad socialiai atsakingas šeimas traukti tėvynę iš demografinės duobės įkvėps tie trisdešimt eurų, kuriuos vyriausybė dalins kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo šeimos, kurioje vaikas auga, socialinės-ekonominės padėties!?

Dar viena problema, dėl kurios pluša vyriausybė – kad Lietuvoje niekuo gyvu nesumažėtų socialinė atskirtis.

Na, tai kas, kad tiek mūsų nuo Laisvosios rinkos instituto nepriklausomi ekonomistai, tiek ir užsienio ekspertai jau daug metų kritikuoja mūsų valdžią dėl to, jog Lietuvoje – pasibaisėtina socialinė atskirtis, nepadoriai didelis skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo. Šiemet kai kuriuose universitetuose tas skirtumas padidėjo iki dešimties kartų: jauno dėstytojo alga (ir tai tik tuo atveju, jei jis dirba pilnu etatu) – 500 Eur., o rektoriaus – 5000 Eur.

Bet vyriausybė to nemato, o protingų ekonomistų patarimų negirdi. Jai, pavyzdžiui, labiau rūpi, kad neišalktų ir taip  keturženkliais skaičiais savo atlyginimus skaičiuojantys prokurorai. Jiems mėnesinį atlyginimą numatoma kelti šimtais (600-800) eurų. Nuo prokurorų savo pretenzijomis pa(si)didinti atlyginimus neatsilieka ir kitų teisėsaugos institucijų darbuotojai: teisėjai, Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrėjai ir kt.

Paaugliai prie paminklo Karaliui Gediminui. Slaptai.lt nuotr.

Nežinau, kokiu – dvasiniu, intelektiniu ar biurokratiniu – kurtumu reikėtų aiškinti tą faktą, kad biudžeto autoriai negirdi vos ne mantra tampančio užsienio ekonomistų, ekspertų raginimo mažinti socialinę atskirtį, kuri, jų vieninga nuomone, tampa rimta grėsme mūsų valstybės ateičiai. Priešingai, jie esamą atskirtį savo sprendimais tik dar labiau didina. Pavyzdžiui, pora eurų pakėlė darbo užmokesčio bazinį dydį visiems, todėl tiems, kurių atlyginimas sukosi aplink minimumą, alga padidės vos keliais eurais, o tiems, kurių atlyginimas buvo skaičiuojamas tūkstančiais eurų, dabar jis didės … šimtais.

Kaip atrodo, dėl to skirtumas tarp atlyginimų, socialinė atskirtis padidės ar sumažės? Neabejoju, kad į tą klausimą teisingai atsakys net matematiką prastokai mokantys moksleiviai, todėl tokį Seimo patvirtintą vyriausybės sprendimą kitaip kaip pasityčiojimu iš sunkiai besiverčiančios mūsų visuomenės daugumos pavadinti negalima.

Viena, ką vyriausybė išgirdo ir pritaikė sau iš gerbiamo ekonomisto pastabų, tai jo mintį, jog „šiandien jau nebereikia žmonių, kurie žino daug faktinės informacijos, reikia tų, kurie geba ją interpretuoti“.

Taip mūsų valdžia ir daro: nesigilina į realią padėtį šalyje, užmerkia akis į faktus, o tuos faktus, kurie šiaip taip iki jos prasimuša, interpretuoja taip, kaip patogu jai, valdžiai bei jos liberaliesiems kardinolams iš Laisvosios rinkos instituto. Todėl ir turime, ką turime: lyg ir biudžetas, bet lyg ir ne mums, o kažkokiai kitai, virtualiai, trijų milijonų Lietuvai…

2017.12.18; 04:41

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė – griežta! Niekas to nenuginčys ir, atrodo, net nemėgina nuginčyti. Pasakė – kaip kirviu nukirto…

Vyrus, ypač tuos, kurie kenčia nuo savo nepilnavertystės, tokia jos kalbėjimo maniera tiesiog siutina. Man gi – nė motais. Nes vadovaujuosi taisykle: nežiūrėk, KAS ir KAIP kalba, klausykis, apie KĄ  ir  KĄ kalba. Ir matyt todėl man labai dažnai patinka tai, ką išgirstu. Bet retkarčiais ir aš įtariai suklūstu ir nesiryžtu saliutuoti kai kuriems kategorišku tonu pasakytiems  Prezidentės  teiginiams (raginimams, nurodymams…). Pavyzdžiui, nurodymui naikinti Lietuvoje vaikų  namus, o betėvius vaikus apgyvendinti šeimose…

Jau esu rašiusi  (ir „Lietuvos žiniose“ skelbusi… čia reikėtų patalpinti šypsenėlę) apie tai, jog didelėmis dotacijomis „paauksinus“ vien įtėvių buitį, būtų nuvertinama biologinių tėvų meilė ir pasiaukojimas savo natūraliems vaikams. Kilo ir etinio pobūdžio abejonių: jei iki šiol prie vaikų namų nestovi įsivaikinti trokštančiųjų eilės, kaip situaciją pakeistų dosnūs valstybės pinigai? Lietuvoje atsirastų daugiau atjautos ir meilės? Už pinigus?!

Ne, aš jokiu būdu ne prieš valstybės paramą šeimoms, auginančioms vaikus, tik ji neturėtų tapti diskriminacine… Bet dar svarbiau, kad ne tik valdžia, bet ir visuomenė negalvotų, jog pinigai užglaistys mūsų visuomenės moralinius trūkumus, duobes ir plyšius, kuriuose baigia prasmegti meilė, pagalba artimui, užuojauta, bendruomeniškumas… Nes vaikai – ne tik valdžios, bet ir visos visuomenės ateitis. Žinoma, jei visuomenė dar galvoja apie savo ateitį…

Idėja apie valstybę be vaikų namų nėra nei nauja, nei ekstremali. Yra ne viena tauta, ne viena valstybė, kuriose kiekvienas vaikas turi  namus ir žmones, kuriuos  teisėtai vadina tėvais. Viena tokių – Izraelis.

Žydai nuo seno garsėja savo ypatingu dėmesiu ir meile vaikams. Šiandieniniame Izraelyje, kaip teko girdėti, jaunavedžiai jau nuo pirmosios savo vestuvių dienos (ar nakties) pradeda planuoti šeimos gausėjimą. Ir jei praėjus metams, moteris vis dar negali pastoti, susirūpinusi pora bėga į Dirbtinio apvaisinimo centrą, kurio  gana brangias procedūras apmoka valstybė.

Žinoma, ir Izraelyje atsiranda moterų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių renkasi ne gimdymą, o abortą. Specialistai, psichologai bendrauja su tokiomis nėščiosiomis, ragina visgi gimdyti vaiką ir, jei nepakeičia nuostatos jo neauginti, naujagimiui iškart surandami įtėviai, o valstybė dar ir dosniai atlygina gimdyvei. Beje, nuo vaikų motinos Izraelyje atsisako labai retai, o paliktiems vaikams iškart surandami nauji namai.

Tiesa, ir Izraelyje nutinka visko: ne tik motinos atsisako vaiko, bet nestinga ir objektyvių priežasčių, dėl kurių vaikai lieka be tėvų (nelaimingi atsitikimai, avarijos,  teroristų išpuoliai). Pagaliau, įvaikinimo procesą neretai sutrukdo ir įvairios biurokratinės – juridinės procedūros. Todėl ir Izraelis neapsieina be įstaigos, kurią galima būtų vadinti vaikų namais. Mažiukams ikimokyklinukams tokiais namais tampa kokia nors daugiavaikė šeima, kuri už atlyginimą (be abejo, dosnų) apsiima laikinai prižiūrėti ir svetimus vaikus. O mokyklinio amžiaus vaikai, kol sulaukia savo naujos šeimos, apgyvendinami internatuose. Bet kadangi šeimų, norinčių įsivaikinti, yra daugiau, nei vaikų, netekusių tėvų, vaikams ilgai laukti netenka. Nelieka be dėmesio ir meilės taipogi sergantys vaikai, invalidai…

Patys izraeliečiai tvirtina, jog pas juos įvaikinamas kiekvienas vaikas, kuris liko be savo biologinių tėvų… Kodėl? Izraeliečių įsitikinimu, žmonės, kurie rūpinasi ne tik savo, bet ir svetimais vaikais, tuo pačiu rūpinasi ir savo valstybės ateitimi.

Tai – ir iš širdies, ir iš gyvenimiškos išminties išplaukiantis įsitikinimas, o ne kažkurios valdžios galvos sugalvotas ir žiniasklaidos išplatintas lozungas.

2017.10.10; 05:00

 

Nuo 1750-ųjų iki 1900 m. pasaulyje žmonių skaičius padvigubėjo, per XX amžių žmonija išaugo iki 6,1 mlrd. narių bendrijos. Tokie dramatiški pokyčiai kurstė kalbas apie nevaldomą gyventojų skaičiaus augimą ir net demografinį sprogimą, kai pradės trūkti maisto ir vandens. 

gaublys_
Gaublys

Taip neįvyks! Jau galima prognozuoti kada visuomenė pasieks savo maksimumą ir pradės mažėti. Tai irgi bus didelis iššūkis pasauliui – kas atsitiks su ekonomika, kas pasirūpins senjorais ir kokia bus žmonių ateitis?

Lemtingi 2050-ieji

Jungtinės Tautos paskelbė savo prognozes. 2050 metais pasaulyje žmonių bendruomenė turėtų sudaryti 9,8 mlrd., o piką pasieks 2100 metais su 11,2 mlrd. ir pradės mažėti. Įtakingiausia tarptautinė organizacija oficialiai pripažino tai, apie ką demografai šnekėjo jau seniai. Žmonių nedaugės amžinai, kaip buvo manoma ne vieną dešimtmetį. Jau dabar kasmet padaugėja valstybių, kurios fiksuoja sumažėjusį gyventojų skaičių. Tai atsiliepia ir pasaulio gyventojų skaičiaus augimo dinamikai.

Tarptautinis folkloro festivalis „Baltica 2017“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyventojų daugėja ir viena karta natūraliai pakeičia kitą, kai statistiškai moteris per gyvenimą pagimdo bent po 2,05 vaiko. 1962 m. pasaulio gyventojų skaičiaus augimo tempas pasiekė piką ir nuo to laiko kasmet pradėjo mažėti.

Dar XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje moteris per gyvenimą pagimdydavo vidutiniškai po 4,97 vaiko, 1980 m. – 3,86, o 2010 m. jau tik 2,5. Ir tai ne pabaiga, pasaulio tendencijos rodo, kad ateityje vis daugiau žmonių neturės palikuonių arba turėti vos vieną, todėl bendras rezultatas bus dar mažesnis.

Mokslininkai mano, kad pagrindinės priežastys, kodėl moterys gimdo mažiau vaikų yra prieinamas švietimas ir auganti gyvenimo gerovė. Kai sustiprėja šie du faktoriai, visuomenėje įvyksta vadinamasis demografinis perėjimas ir šeimos sąmoningai apsisprendžia turėti mažiau vaikų. Ne vienoje valstybėje bandoma skatinti šeimas turėti daugiau vaikų finansinėmis, lygybės ir teisių užtikrinimo, lankstaus darbo grafiko bei kitomis priemonėmis, tačiau esminio persilaužimo tai neduoda.

Félixas F. Muñozas ir jo kolegos iš Ispanijos universitetų sukūrė matematinį gyventojų skaičiaus kitimo modelį, kuris rodo, kad Jungtinių Tautų apskaičiavimai gali būti net per daug konservatyvūs. Jie teigia, kad Jungtinės Tautos per mažai įvertina globalias tendencijas ir greitą individualistinės kultūros sklaidą, todėl gyventojų skaičius pasaulyje gali pradėti mažėti jau 2050 metais.

Kodėl daugėja gyventojų?

Jeigu praeivių gatvėje paklaustume, kodėl žmonių pasaulyje daugėja, atsakymas turbūt būtų, kad kitose šalyse šeimos yra labai gausios. Tai netiesa. Pasauliui globalėjant valstybėje įvykti demografiniam perėjimui laiko reikia vis mažiau. XIX amžiaus pabaigoje pasikeisti Jungtinės Karalystės šeimos formatui iš tradicinės šeimos su 6 vaikais į 3 atžalų šeimą prireikė 95 metų, po kelių dešimtmečių Graikijai pereiti prie mažesnės šeimos modelio reikėjo jau 70 metų, dar vėliau Brazilijai 26 metų, o XX amžiaus pabaigos Iranui tik 10 metų.

Azijos dienos. Vilniaus Rotušės aikštė. Slaptai.lt nuotr.

Šeimų mažėjimo tendencija nesustoja ir dabar jau persikelia į atokiausias šalis Centrinėje Azijoje ir Afrikoje. Demografai išskiria kelis demografinio perėjimo lygius. 1. Moterys gimdo daug vaikų, tačiau jų daug ir miršta. 2. Mirčių skaičius staigiai sumažėja, bet moterys vis dar gimdo daug vaikų. 3. Gimimų skaičius pradeda mažėti paskui mažėjantį mirčių skaičių. 4. Moterys gimdo mažai vaikų, bet jie gyvena ilgai.

Jei moterys statistiškai susilaukia vis mažiau vaikų, tai kodėl gyventojų vis dar daugėja? XX amžiaus antroje pusėje labai pagerėjus medicinos priežiūrai, beveik visi gimę vaikai sėkmingai užaugo ir pasiekė tą amžių, kai patys kuria šeimas bei susilaukia savo vaikų, tačiau jau mažiau nei jų tėvai.

Taigi dabar pasaulyje yra daug pakankamai jaunų žmonių ir galime stebėti paskutinį gyventojų augimo šuolį, kurio pakartoti jau nebebus kam.

Kasmet vis daugiau šalių paskelbia apie sumažėjusį savo gyventojų skaičių. Viena iš didžiųjų šalių Japonija tą padarė 2011 m. ir nuo to laiko tendencijos tik prastėja. Tai buvo pirmas kartas nuo 1920 m. Per kitus porą dešimtmečių tokių šalių kaip Japonija padaugės iki 42, daugiausiai Europoje, Lotynų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje.

Nevienodas gyventojų prieauglis skatina migraciją

Kol Japonija matuojasi seniausios pasaulio bendruomenės titulą, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai spinduliuoja jaunyste. Čia tik 1 proc. gyventojų yra vyresni nei 65 metų.

Japonų būgnininkai Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasaulio regionai skirtingu laiku pereina prie mažesnio formato šeimos modelio, todėl ne visur gyventojų augimo tempas yra tolygus. Artimiausioje ateityje didžiausias gyventojų prieauglis bus fiksuojamas Užsachario Afrikoje ir kai kuriose Centrinės Azijos dalyse. Taigi populiacija mažėja turtingiausiuose regionuose, o daugėja skurdžiausiuose. Toks pasidalijimas sukuria stiprias prielaidas žmonių migracijai. Neseniai Europą pasiekusi migrantų banga buvo lemta prastų gyvenimo sąlygų Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Ne visi regionai gyventojų prieauglio trūkumą gali ir nori papildyti imigrantais. Kaip ypač pažeidžiamus regionus galima išskirti Rytų Europą ir Pietryčių Aziją. Rytų Europa pasižymi ne tik mažu gimstamumu, bet dar susiduria su stipria konkurencija dėl gyventojų iš turtingesnių kaimynių Vakaruose. Todėl nėra ko stebėtis, kad greičiausiai mažėjančių šalių dvidešimtuke net 11 valstybių yra iš Rytų Europos. Pietryčių Azijos išsivysčiusiose šalyse Japonijoje, Taivane ar Pietų Korėjoje visuomenės yra labai homogeniškos ir tarp gyventojų vyrauja ypač skeptiškas požiūris į kitos rasės ar tautos atvykėlius, todėl vyriausybėms labai sunku įtikinti bendruomenes atsiverti.

Rytų Europoje vyksta ateities procesai

Demografai ir sociologai labai įdėmiai nagrinėja Rytų Europos atvejį, kuris gali būti kaip modelis, kuris pasikartos visame pasaulyje. Tokios šalys kaip Lietuva, Ukraina, Bulgarija, Lenkija ar Vengrija susiduria su natūraliu gyventojų mažėjimu, kai nauja karta būna mažesnė už buvusią. 2016 m. Lietuvoje gimė 31,2 tūkst. kūdikių, mirė 40,8 tūkst. žmonių, taigi vien dėl šio reiškinio per metus šalis neteko beveik 10 tūkst. gyventojų. Kai kas tokią tendenciją bando paaiškinti sovietine praeitimi, prasta ūkio būkle ar neišvystyta paslaugų infrastruktūra vaikams ir šeimoms. Visgi kitų valstybių patirtis rodo, kad svarbesni ir lemtingi faktoriai yra švietimas bei ekonominė gerovė.

Ar išliks lietuvių tauta? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rytų Europos šalys pasižymi labai gerai išplėtota švietimo sistema, aukšta moterų integracija į darbo rinką, plačiu paslaugų vaikams tinklu, tačiau tai neskatina turėti daugiau vaikų. Tokią prielaidą patvirtina ir kitų, turtingesnių, valstybių patirtis. Su mažu gimstamumu susiduria ir labiausiai pasiturinčios pasaulio valstybės Šveicarija, Norvegija ar Danija, kurių statistiką gelbėja tik imigruojančios šeimos. Visi bandymai ekonomiškai skatinti šeimas turėti daugiau vaikų vyriausybėms kainuoja labai brangiai, o rezultatai pasiekiami menki.

Rytų Europa kenčia ne tik dėl mažo gimstamumo, bet susiduria ir su aštria konkurencija dėl gyventojų. Greta esanti turtingesnė Vakarų Europa, kuri taip pat susiduria su nepatenkinamais natūralios kartų kaitos rodikliais stichiškai, o kartais kryptingai, vilioja talentus iš Rytų. 2016 m. iš Lietuvos emigravo (beveik visi į Vakarų Europą) 51 tūkst. gyventojų, o atvyko tik 21,4 tūkst. Taigi vakarinė Europos dalis, susidurdama su gyventojų trūkumu, problemą sprendžia skatindama imigraciją, o rytinė, taip pat susidurdama su mažu gimstamumu, dar turi atlaikyti ir emigracijos iššūkį. Toks scenarijus kartosis ne tik Europoje, bet visame pasaulyje.

 „Laiko bomba“ ir kaip jos išvengti?

Kinijos reikalų specialistas Tsinghua Wangas Fengas sako, kad mažėjant vaikų pasaulis susidurs ne tik su mažėjančiu darbingo amžiaus asmenų skaičiumi, bet ir su didėjančia senjorų bendruomene. Tą labai greit pajus tokios dabar sparčiai augančios šalys kaip Kinija. Valstybėms reikės vis daugiau išteklių skirti sveikatos apsaugai ir socialinėms reikmėms, o darbo rankų bus mažiau. Tai T. W. Fengas įvardija kaip „laiko bombą“.

Jungtinės Tautos prognozuoja, kad senjorų per trejetą ateinančių dešimtmečių padvigubės, o šimtamečių pasaulyje bus daugiau nei milijonas. Gyventojų skaičiaus sulėtėjimo reiškinyje galima įžvelgti ir pageidaujamų pasekmių. Bus paprasčiau spręsti ne vieną dabar aktualią problemą – aplinkosaugos, taršos, būsto, maisto, tačiau ilgainiui vartotojų mažėjimas pradės neigiamai atsiliepti ekonomikai.

Gytis Janišius, šio komentaro autorius

Kaip galimus sprendimo būdus, politikai svarsto didinti darbo našumą ar skatinti šeimas susilaukti daugiau vaikų. Darbo robotizacija, išmaniųjų procesų naudojimas ir kitos aukštosios technologijos padeda sumažinti darbuotojų poreikį, tačiau tuo pačiu reikalauja vis daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų. Turtingosios valstybės jau dabar tolindamos „laiko bombos“ iššūkius kviečiasi imigrantus, tuo pačiu sukurdamos papildomų problemų talentų netenkantiems regionams. Visgi kas laukia žmonijos, jeigu gyventojų mažėjimas įgaus pagreitį pasaulio mastu?

Stanfordo universiteto (JAV) profesorius Henry‘is Greely‘is įsitikinęs, kad ateityje vaikai bus kuriami klinikose tam panaudojant žmonių ląsteles. Nebereikės gimdyti, bus užkirstas kelias daugeliui ligų, vaikai bus tobulesni ir jų galės turėti visi norintys, net tie, kurie dabar to negali. „Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į mokslinę fantastiką, tačiau kuo labiau giliniesi į genetikos mokslo pasiekimus, tuo labiau įsitikini, kad tokia bus tikrovė“ – teigia H. Greely‘is. Jeigu šis mokslininkas teisus, žmonijos ateitis jau suplanuota.

2017.08.18; 06:40

Lietuva, kaip ir visas pasaulis, neseniai išgyveno pieno sektoriaus krizę: supirkimo kainos krito, dalis ūkininkų pasitraukė iš pieno gamybos, vyko mitingai, o vyriausybė turėjo įsikišti ir biudžeto pinigais paremti sudėtingoje situacijoje atsidūrusią verslo šaką.

Bet kaip tai galėjo nutikti? Juk jau esame įpratę prie kalbų apie vis augantį Žemės gyventojų skaičių ir būsimą maisto trūkumą? Tokios kalbos jau praeitis! Žmonių populiacijos augimas lėtėja, o ateityje maisto ne tik netrūks, bet jo bus gerokai per daug.

Kaip atsiranda kainos?

Maisto kainas lemia daug veiksnių. Vidinė situacija kiekvienoje šalyje yra skirtinga: mokestinė aplinka, valstybinis reguliavimas, konkurencija, atstumas nuo maisto gamintojų. Išorinės priežastys lemia trumpalaikius maisto kainų svyravimus: derliaus dydis, stichinės nelaimės, valiutų svyravimai, karai, naftos kainų pokyčiai. Tačiau žvelgiant į ilgalaikę kainų perspektyvą dešimtmečiui ar dar ilgesniam periodui, pagrindiniai kainų faktoriai, kaip teigia Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angliškai OECD), yra du: gyventojų skaičiaus augimas ir jų perkamoji galia. Trečias faktorius, kuris irgi yra svarbus, tačiau laikomas neišvengiamu, yra žemės ūkio produktyvumo augimas. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Atskirose šalyse dėl vietos specifinės situacijos galima matyti kainų pokyčius, kaip atsitiko Lietuvoje po euro įvedimo 2015 m., tačiau apskritai maisto kainos, atmetant infliaciją, pasaulyje nekilo net 7 metus. Tik 2016 m. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (angliškai FAO) pagaliau fiksavo maisto brangimą, kurio buvo laukiama nuo 2009 m. balandžio.

Bendros pasaulinės kainų tendencijos toli gražu nerodo, kad maistas visame pasaulyje kainuoja vienodai. Anaiptol, brangiausiame pasaulio mieste Singapūre tų pačių produktų kainos bus visiškai kitokios nei Lietuvoje ar Akros turguje (Gana, Afrika), tačiau pakilus pasaulinėms kainoms tai atsilieps ir Singapūre, ir Lietuvoje, ir Akroje.

Derliai bus 80 proc. didesni

Kanados finansų ministro patarėjas ekonomikos plėtrai Dominicas Burtonas sako, kad Kanados niša pasaulinėje globalioje ekonomikoje turėtų būti žemės ūkis, todėl būtina sparčiai diegti inovacijas. Būdama penkta didžiausia pasaulio žemės ūkio produkcijos eksportuotoja, Kanada išgyvena technologinę revoliuciją. Geresniam ūkininkavimui pasitelkiami dronai, kosminiai palydovai, robotai, mobilusis ir GPS ryšys. Aukštosios technologijos užtikrina, kad kiekvienas augalėlis gautų subalansuotą vandens ir mineralinių medžiagų derinį, o genetiškai modifikuotos veislės pritaikytos augti sausoje, šaltoje ar akmenuotoje dirvoje ir duotų didžiausią derlių. Kanada ne vienintelė tokia išmani šalis, ją seka Australija, JAV, Izraelis, Naujoji Zelandija ir Europos šalys.

Tarptautinės organizacijos OECD ir FAO prognozuoja, kad augantis produktyvumas leis 80 proc. padidinti dabartinį žemės ūkio derlių. Atsirandant naujoms atsparesnėms augalų ir gyvulių rūšims, žemės ūkiui bus galima skirti naujus žemės plotus Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, o aukštos gerovės šalys didesniems derliams gauti pasitelks aukštąsias technologijas. To pakaks patenkinti augantį maisto poreikį.

Gyventojų skaičiau augimas lėtėja

Pagrindinis faktorius kodėl maisto kainos gali augti net augant produktyvumui yra žmonių skaičius Žemėje. Maistas yra pagrindinis gyvybės šaltinis, todėl žmonės jo tiesiog negali atsisakyti. Gyventojų skaičiaus dinamika yra svarbi prognozuojant ateities maisto kainas. Jungtinės Tautos skaičiuoja, kad 8 mlrd. žmonių Žemėje gyvens 2024 m., 9 mlrd. 2038 m., o 10 mlrd. 2056 m. Tai jau daug konservatyvesnės prognozės nei tos, kurios buvo daromos 1960 m.

Gyventojų skaičius pasaulyje dabar auga ne dėl to, kad moterys statistiškai gimdo daug vaikų, bet todėl, kad didelė visuomenės dalis yra tokio amžiaus, kai susilaukiama vaikų. Yra šalių, kaip Nigeris, Somalis, Malis ar Čadas, kur moterys vidutiniškai dar gimdo po šešis vaikus, tačiau tai jau išimtys. Net ir šiose šalyse vienos moters gimdymų skaičius su kiekviena karta sparčiai mažėja. Dauguma pasaulio moterų dabar gimdo vidutiniškai po 1–3 vaikus per gyvenimą. Vos tik pagerėja gyvenimo sąlygos, šeimos renkasi turėti mažiau vaikų, o daugiau laiko ir išteklių skirti savo pačių poreikiams. Kasmet vis padaugėja regionų, kuriuose gyventojų ima mažėti.

Gyventojų skaičiaus augimo tempai lyginant su 1965–1970 m. jau sumažėjo du kartus ir toliau mažėja. Taigi jau galima prognozuoti, kada žmonija pasieks savo maksimalią populiaciją ir ims trauktis.

Maisto perteklius ir maisto trūkumas

Kitas faktorius, lemiantis maisto kainas yra žmonių perkamoji galia. Žmonių populiacija pasaulyje auga, bet netolygiai. Turtingiausiuose pasaulio regionuose Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje ar Okeanijoje gyventojų skaičius ir ateityje išliks panašus arba kils labai pamažu, o didžiausias gyventojų prieauglis prognozuojamas Afrikoje ir Azijoje. Iki 2050 m. Afrikoje atsiras 1,5 mlrd. naujų gyventojų, Azijoje 900 mln. Šių regionų ekonomika turėtų augti, tačiau nepanašu, kad per artimiausius kelis dešimtmečius pasivytų Europos ar JAV gerovės lygį, ypač jei kalbama apie Afrikos šalis. Taigi besivystančių šalių gyventojai negalės pirkti tiek daug ir tokio įvairaus maisto, kaip turtingųjų šalių gyventojai, o tai svarbi aplinkybė maisto gamintojams.

Nepaisant to, kad maisto ir ateityje bus pakankamai, o kainos neturėtų didėti, vis tiek išliks iššūkis, kaip panaikinti badą.

Apie 20 proc. pasaulio gyventojų vis dar valgo nepakankamai. Būtent tokiuose nepriteklių regionuose, kaip arabų šalys ir užsachario Afrika, gyventojų daugėja sparčiausiai. Šie regionai išsidėstę sudėtingose gamtinėse sąlygose: didelis karštis, vandens trūkumas, dykumos, o prie to prisideda politinis nestabilumas, žemas raštingumas, radikalizmas, todėl vyriausybėms sunku skatinti ekonomiką ir pritraukti investicijų. Arabų šalys, be to, dar yra labai priklausomos nuo naftos eksporto. Naftos kainoms laikantis žemumoje, vyriausybės susiduria su dideliais iššūkiais. Maisto kainos ir dabar yra per aukštos didelei arabų visuomenės daliai, todėl Šiaurės Afrikos ir Persijos įlankos valstybių vyriausybės išleidžia net 5,8 proc. BVP subsidijoms, kad maistas būtų pigesnis. Taigi nepasiturinčių šalių gyventojams siekiant išvengti skurdo vis dar išliks kaip vienas pagrindinių sprendimo būdų – emigracija į turtingesnius regionus, tokius kaip Europa.

2017.04.15; 09:14

Rytų Europos regionas susiduria su rimtomis demografinėmis problemomis – mažu gimstamumu ir didele emigracija. Pasaulio organizacijos ir ekspertai įspėja, kad tokia, jau ketvirtį amžiaus besitęsianti, situacija ateityje kels vis daugiau socialinių ir politinių iššūkių, todėl gyventojų skaičiaus mažėjimą būtina stabilizuoti. 

Svarbi Estijos pergalė

Pirmos geros žinios pasaulį pasiekė iš Estijos.

Estija neišsiskyrė iš Rytų Europos

Beveik visos Rytų Europos šalys kenčia dėl gyventojų mažėjimo. Šeimos susilaukia vos 1–2 vaikų, o tai neužtikrina natūralios kartų kaitos. Dėl nekonkurencingų ekonominių ir socialinių sąlygų, darbingus profesionalus iš Rytų vilioja turtingesnės Vakarų Europos šalys. Gyventojų mažėjimas sukuria demografines žirkles: daugėja pagyvenusių žmonių, bet mažėja darbingo amžiaus asmenų, kurie kaip tik ir susilaukia vaikų. Taigi valstybės sveikatos ir socialinių paslaugų klientų ratas plečiasi, o mokesčius surinkti vis sunkiau.

Estijai iki šiol tarptautiniai ekspertai prognozavo niekuo neišsiskiriantį vienos iš Rytų Europos šalių likimą. Per dieną 21 gimimas, 24 mirtys ir 4 emigrantais daugiau nei atvykstančių. Taigi per metus maždaug 3 tūkst. gyventojų sumažėjimas. Tai gan daug, nes Estijoje gyvena vos 1,3 mln. žmonių. Pagal tokias prognozes 2030 m. Estijoje gyventojų turėjo sumažėti iki 1,1 mln., o 2060 m. iki 860 tūkst.

25 metai depresijos

Prognozės nebuvo laužtos iš piršto, nes Estijoje gyventojų skaičiaus tendencijos nesikeitė nuo 1989 m., kai iki tol nuolat augusi populiacija pasiekė 1,57 mln. ir pradėjo mažėti. Tai nulėmė ekonomikos griūtis, socialinės problemos ir atsidariusios sienos. Daug rusakalbių ir kitų tautybių atsikėlėlių iš Sovietų Sąjungos nutarė grįžti į savo istorines tėvynes, o patys estai ėmė ieškoti geriau apmokamo darbo Vakarų pasaulyje, pirmiausia Suomijoje.

Didelė rusakalbių bendruomenė pirmaisiais Nepriklausomybės metais jautėsi atstumta Talino politikų. Daugeliui nebuvo priimtina naujoji valstybė, jie negavo pilietybės ir kitaip buvo apribotos teisės dalyvauti šalies valdyme. Tai skatino rusakalbius išvykti, kol pagaliau vyriausybė pradėjo ieškoti išeičių. Pirmoji integracijos programa taip vadinamiems „ne piliečiams“ buvo patvirtinta tik 2000 m. ir sėkmingai tęsiama iki šiol. Pagal programą skatinama mokytis estų kalbos, siekti pilietybės ir dalyvauti valstybės gyvenime. Ne piliečių pavyko sumažinti nuo 32 proc. šalies gyventojų iki 6,5 proc. Dabar politikai džiaugiasi didėjančiu ne estų įsitraukimu į valstybės gyvenimą, bendruomenėse vis plačiau vartojama estų kalba bei augančiu lojalumu Tėvynei.

Visgi Estija ne tiek kentėjo nuo buvusių atsikėlėlių emigracijos, kiek savo tautiečių išvykimo. Du trečdaliai emigrantų yra Estijos piliečiai. Pagrindinės išvykimo kryptys yra Suomija, mažiau kitos šalys: Jungtinė Karalystė bei Vokietija.

Migracijos saldo pasikeitė

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Tarptautinių ekspertų ir organizacijų nuostabai dideliu greičiu žemyn čiuožusi gyventojų mažėjimo kreivė 2015 m. pakeitė savo kryptį. Estijos statistikos tarnyba paskelbė daug kam netikėtą žinią, kad per metus Estijos gyventojų skaičius ūgtelėjo 2,6 tūkst. Dalį tokio padidėjimo sudarė metodologiniai skaičiavimo pakeitimai, bet pagrindinis faktorius yra tai, kad imigrantų skaičius viršijo išvykstančiųjų skaičių. Tai fiksuojama pirmą kartą per ketvirtį amžiaus.

Augusiam gyventojų skaičiui nebesutrukdė vis dar neigiamas gimimų ir mirčių santykis. Šioje srityje nei politikai, nei ekspertai nesitiki pakeisti tendencijų. Natūraliai kartų kaitai būtiną 2,1 vaiko moteriai per gyvenimą rodiklį pasiekia vis mažiau pasaulio valstybių ir dabar jos susitelkusios daugiausiai Afrikoje bei Azijoje. Paskutiniu metu gimimų skaičius Estijoje stabilizavosi ir sukasi apie 1,6 vaiko moteriai per gyvenimą, bet vargu ar daug kas tikisi grįžti į 1986–1987 m., kai šis rodiklis siekė 2,3 vaiko moteriai. Panašios tendencijos ir kitose Baltijos valstybėse bei likusioje Europoje. Pagal šiuos duomenis jokių skirtumų tarp vakarinės ir rytinės Europos dalies nėra.

Taigi pagrindinis gyventojų daugėjimo išteklius buvo imigrantai. Kaip fiksuoja statistikai, daugiausiai į Estiją atvyko Estijos piliečių, rusų ir ukrainiečių. Reikšminga dalis, apie 4 proc., Suomijos piliečiai. Grįžtantys žmonės yra vyresni nei išvykstantys. Pagrindinė priežastis, kodėl Estijai pavyko grąžinti savo piliečius namo yra vis gerėjančios valstybės ekonominės sąlygos bei didelė finansų ir ekonomikos krizė tiek pagrindinėje partnerėje Suomijoje, tiek Rusijoje bei Ukrainoje.

Estijos valdžia į migraciją žvelgia rimtai

Migracijos pokyčius labiausiai lėmė ekonominė situacija namuose ir problemos pas kaimynus, bet būtina pastebėti ir Estijos vyriausybės pastangas. Kol kas jos neteikia didelių rezultatų, bet ateityje turės vis didesnę reikšmę.

Viena iš novatoriškų Talino iniciatyvų yra e. rezidento sistema. Tai elektroninių paslaugų paketas, kuris suteikia galimybę gauti labai daug šalyje teikiamų paslaugų fiziškai net neatvykstant į Estiją. Tereikia užpildyti trumpą prašymo formą, sumokėti 100 eurų mokestį ir kelis kartus spustelėjus pele, galima tapti šalies, kurioje niekada nebuvote, e. rezidentu. Nors e. rezidentai nėra piliečiai, vyriausybė mano, kad jie prisideda prie šalies ekonomikos, nes naudojasi vietos bankais, vietos kompanijų paslaugomis ir kuria Estijoje registruotas įmones. Šiuo metu jau yra prisiregistravę 12 tūkst. e. rezidentų, o planuose tokių galėtų atsirasti net 10 milijonų. Ateityje bent nedidelė dalis tokių virtualių gyventojų gali tapti ir tikrais.

Estijos vyriausybė deda daug pastangų kurdama migracijos skatinimo sistemą. Pirmiausia laukiami estai ir suomiai, aukštos kvalifikacijos darbuotojai bei studentai. Valstybės institucijų tarnautojai pasitelkia pačias moderniausias priemones informuodami apie gyvenimo sąlygas Estijoje bei suvesdami būsimus darbdavius ir darbuotojus. Su konsultantais galima susisiekti visais pagrindiniai socialiniais tinklais, el. paštu, telefonu ar užsukus į tinklalapį workinestonia.com, kur pasitinka tokia reklama: „Gyvenimas per trumpas lėtai karjerai, ryžkis žengti žingsnį į ateitį“.

Skatindama imigraciją Estijos vyriausybė nepamiršta sovietinės persikėlimo programos pasekmių ir stipriai reguliuoja, kad užsieniečių iš Rytų neatvyktų per daug. Kasmet vyriausybė patvirtina imigracijos kvotas ne ES ir Europos ekonominės erdvės piliečiams. 2016 m. maksimalus limitas yra 1317 atvykėlių, tai 0,1 proc. nuo visų nuolatinių šalies gyventojų. Kol kas šie limitai buvo neišnaudojami, bet susidomėjimas Estija auga ir jau atsiranda balsų, kad Vyriausybė ateityje turės susitelkti ne skatindama imigraciją, bet ją ribodama.

Estija yra pirmoji valstybė visoje Rytų Europoje, kuriai pavyko suvaldyti vieną iš grėsmingiausių iššūkių visame regione. 25 metus mažėjęs gyventojų skaičius pagaliau vėl grįžo prie augimo. Tai pirmasis signalas, kad Rytų Europa tampa konkurencinga pagal gyvenimo sąlygas savo kaimynėms iš Vakarų. Mažai kas abejoja, kad tokių sėkmės šalių ateityje daugės ir tik laiko klausimas kada prie tokios grupės prisijungs ir Lietuva.

2017.04.02; 09:15

Pirmadienis, liepos 4 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė grąžina Seimui pakartotinai svarstyti Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, kuris neatitinka Konstitucijos bei Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijų, blogina jau dabar taikomą nevaisingumo gydymo praktiką ir paslaugų prieinamumą, atima nevaisingų porų teisę į šiuolaikinius gydymo metodus. 

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Su prašymu vetuoti šias pataisas kaip pažeidžiančias nevaisingų porų konstitucinę teisę į kokybišką, efektyvų, medicinos mokslo patvirtintais metodais pagrįstą nevaisingumo gydymą į Prezidentę kreipėsi garsiausi šalies medikai, mokslininkai, universitetų ir ligoninių bendruomenės, kelios dešimtys pacientams atstovaujančių organizacijų, tarp jų sergantieji ir onkologinėmis, genetinėmis ligomis.

Pasak Prezidentės, valstybė privalo rūpintis ir tausoti žmogaus sveikatą, girdėti 50 tūkstančių šeimų lūkesčius bei užtikrinti pažangių ir kokybiškų gydymo metodų prieinamumą mūsų žmonėms.  

Seimo priimtos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos pažeidžia Konstitucijos 53 straipsnį, kuriame numatyta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir užtikrinti medicininę pagalbą žmonėms. Šis įstatymas neatitinka pažangios ir etiškos medicinos normų, tarptautinių nevaisingumo gydymo standartų ir Pasaulio sveikatos organizacijų rekomendacijų, kelia riziką moters ir vaiko sveikatai. Europoje embrionų šaldymas ribojant sukuriamų embrionų skaičiaus draudžiamas tik dvejose valstybėse – Maltoje ir Airijoje.

Analogišką įstatymą, ribojantį embrionų skaičių, 2004 metais buvo priėmusi Italija, tačiau šis įstatymas buvo pripažintas žalojančiu moters sveikatą, antikonstituciniu ir prieštaraujančiu Europos žmogaus teisių konvencijai.

Seimo priimtas įstatymas taip pat pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas žmogaus teises ir yra diskriminuojantis pagal ligą. Pavyzdžiui, dabar valstybė vėžiu, kardiologinėmis ir kitomis ligoms sergantiems pacientams suteikia pažangiausius gydymo metodus, tuo tarpu vaikų susilaukti negalintiems asmenims tokias galimybes apriboja.

Lietuvoje kas 7 pora turi vaisingumo sutrikimų ir negali susilaukti vaikų. Viena pagalbinio apvaisinimo procedūra porai gali kainuoti daugiau kaip 3 tūkst. eurų. Todėl nerezultatyvų ir nemodernų gydymo metodą įteisinęs įstatymas tik padidins finansinę naštą valstybei ir patiems pacientams.

Prezidentė siūlo įstatyme įtvirtinti tokias nuostatas, kurios atitiktų nevaisingų šeimų lūkesčius, tarptautinę medicinos praktiką ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, taip pat atvertų galimybes pasinaudoti medicinos mokslo patvirtintais nevaisingumo gydymo metodais, tausotų moters ir vaiko sveikatą, neribotų embrionų skaičiaus ir užtikrintų jų apsaugą bei galimybę užkirsti kelią sunkioms genetinėms ligoms.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.07.04; 15:16

2015 metais Paryžių du kartus sudrebino teroristinės atakos, kurias įvykdė Prancūzijos piliečiai, antros ar netgi trečios kartos imigrantai, gimę, augę ir mokęsi šios šalies visuomenėje. To nepakako, kad šie žmonės pasirinktų lojalumą Prancūzijai bei jos vertybėms, o ne teroristiniam tinklui.

Tai – įrodymas, jog musulmonai dažnai išlieka lojalūs iš šariato kylančioms normoms ir praktikoms, o ne demokratijos principams ir vakarietiškai teisinei sistemai. Deja, Vakarų Europa iki šiol taip ir neišdrįso sau užduoti klausimo: kaip galima toleruoti tuos, kurie patys netoleruoja įstatymų viršenybės ir savo uždarose bendruomenėse puoselėja nedemokratiškas praktikas?

Continue reading „Ar Lietuva nekartos Vakarų Europos klaidų?“

Objektyvi statistika dažniausiai pasako daugiau negu politikų pagyros ar deklaracijos. Ši valdančioji koalicija nuo savo darbo pradžios skalambijo apie rūpestį paprastu žmogumi, tačiau, deja, pasiekė visiškai priešingų rezultatų.

Pirmiausia, valdantieji sakėsi skirsią ypatingą dėmesį pensininkams. Deja, ekonomika kyla, o vidutinė pensija tik mažėja.

Continue reading „Seimo narys R. J. Dagys: „Kol valdantieji giriasi, žmonės dar labiau bėga iš Lietuvos““

Parlamentaras Rimantas Jonas Dagys teigia esąs optimistas.

Tačiau jo pateikiami faktai, skaičiai, palyginimai, prognozės – ne itin džiugios. Politikas mato daug Europos Sąjungos klaidų siekiant sutramdyti migrantų antplūdį. Jis sako, jog kvailai atrodome: „gydyti reikia vėžį, tačiau gydome slogą“.

Parlamentaras taip pat apgailestauja, kad ES vadovybė nieko arba beveik nieko nedaro stiprindama šeimos instituciją. Gausi europietiška šeima – retenybė. Deja, panašiai elgiasi ir Lietuva: mirštamumas – didelis, gimstamumas – menkas, emigracija – milžiniška, tačiau niekas nieko nedaro, jog demografinė duobė bent šiek tiek sumažėtų.

Continue reading „Seimo narys Rimantas Jonas Dagys: „Maskvos intrigų galima įžvelgti““

Lietuva turi bėdų, kurios mums gyvybiškai svarbios. Nepašalinus jų – mūsų tiesiog nebeliks. 

Štai keletas skaudžiausių lietuviškų galvosūkių… Nejaugi neįmanoma sumažinti emigracijos srautų? Kodėl nebenorime auginti vaikų? Ar teisinga sistema, kuri į vaiką žvelgia ne kaip į tėvų, o kaip į valstybės nuosavybę? Ar derėtų toleruoti dvigubą pilietybę? Kaip elgtis Lietuvai, kai iš Rytų ateina karinė grėsmė, o iš Vakarų – liberaliosios kvailystės? Kodėl lietuviai nebenori gyventi vadovaudamiesi lietuviškomis tradicijomis? Ar bebus iš ko mokėti pensijas? Ar Lietuvai išties derėtų rūpintis migrantais iš Sirijos?

Aktualijų portalo svečias – Seimo narys Rimantas Dagys.

Continue reading „„Jeigu nebus lietuvių, nebus ir lietuviškos ekonomikos““

Naujieji metai jau prasidėjo. Tada, kai gimė Kristus. Tada, kai Žemelė pradėjo naują ratą aplink Saulę. Kitokių Naujųjų aš nepripažįstu. Kvailiojimas gruodžio 31-ąją ir sausio 1-ąją man nedaro jokio įspūdžio.

Džiugu gal tik tiek, kad pagaliau baigiasi prekybos centrų apgultis, banalių, dažnai nenuoširdžių linkėjimų vajus, šiek tiek nuslūgs alkoholio upių potvynis, vieniši, nelaimingi žmonės gal vėl nesijaus tokie beviltiškai vieniši ir nelaimingi. Paaugliai dar savaitę kitą vakaro ir nakties ramybę drums petardų šūviais, vienas kitas gal net sušižalos, bet gyvenimas, kaip ištvinusi upė, neišvengiamai pagaliau ims tekėti senąja, tikrąja vaga. Suskaičiuosime potvynio padarytus nuostolius ir grįšime prie nebaigtų darbų.

Continue reading „Gana šiurpių rekordų“

Neseniai vienoje LRT laidų Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų instituto vadovė sakė, jog reikia nuolat kalbėti apie tai, kad Lietuvoje sparčiai mažėja gyventojų. Pasirodo, šioje reitingų rungtynių trasoje lenkiame visas kitas Europos Sąjungos (ES) šalis.

Taigi tą ir darau – prisidedu atkreipdama dėmesį į esminę problemą, kurios nesprendžiant Lietuvos paprasčiausiai neliks. Yra dalykų, kurių svarbos išpūsti neįmanoma, ir šis – vienas tokių.

Continue reading „Taip, Lietuva nyksta“

Kasdien pasiskaitau, pasiklausau samprotavimų apie Ukrainą. Ar dar neokupavo visos? Kiek žuvusių, kiek tankų iš Rusijos Putinas separatistams pasiuntė per naktį? Ačiū Dievui, visos Ukrainos dar neištiko Krymo likimas. Bet kaip bus rytoj? Kaip elgsis Amerikos ir Europos galingieji? Kokia mūsų ateitis?

Nuomonių, prognozių, kaip sakoma, nors vežimu vežk. Pasirodo straipsnių, kurių autoriai apgailestauja, kad Vakarai išdavė, apgavo Rusiją, po SSRS griūties prižadėję neplėsti NATO link jos sienų. Vis minimos Baltijos valstybės, kurias reikėtų ginti, o gal nereikėtų – numesti jas kaip piktam šuniui kaulą – ir būtų ramu. Matant Europos Sąjungos neryžtingumą ir nevieningumą, mūsų ateitis neaiški, kaip ką kas besakytų.

Continue reading „Du plius trys“

Pasaulis – labai keistas reiškinys. Jis nuolat turi būti gelbėjamas: jei ne nuo pamišusio diktatoriaus, tai nuo tirpstančių ledynų ir sparčiai besidauginančios žmonijos, kuri tiesiogine to žodžio prasme, remiantis senesnėmis mokslininkų prognozėmis, jau turėjo netilpti Žemėje.

Tačiau mokslininkų, tobulinančių mus supančią aplinką, dėka sugeba susispausti ir išlikti. Vyksta savotiškos lenktynės – arba žmonija greičiau nustekens pasaulį, arba mokslininkai sugalvos, kaip tai daryti ilgiau.

Continue reading „Obama ir vėl gelbsti pasaulį. O kas išgelbės lietuvių tautą?“