Man vis tik atrodė, jog Švedija užtektinai rimta valstybė. Šiandien – iš nuostabos svyra rankos. Civilizuotos, brandžios valstybės rašo knygas, jas platina, reklamuoja, rengia jų parodas, aptarimus, verčia į užsienio kalbas, tobulina knygų leidybos procesus, knygas pagarbiai saugo bibliotekų archyvuose, knygynuose. Civilizuotos, brandžios valstybės niekad niekam neleidžia niekinti jokių knygų.
Deja, Švedija pastaruoju metu elgiasi priešingai! Ji neprieštarauja, kad jos miestuose būtų deginamos knygos tarsi pačiais tamsiausiais inkvizicijos ar cenzūros laikais. Beje, Švedija leido tyčiotis iš ypatingai svarbios musulmonams knygos – šventojo Korano. Niekinimo vieta – prie pat Stokholmo mečetės. Data taip pat parinkta vadovaujantis pačiu niekšiškiausiu cinizmu – musulmonų šventės Eid al-Adha išvakarėse.
Dar pridėkime aplinkybę, jog Švedija šiandien trokšta tapti NATO nare, o Turkija šiam švediškam siekiui priešinasi, mat oficialusis Stokholmas bent jau iki šiol globojo turkams priešiškas kurdų grupuotes bei lengva ranka leisdavo Švedijos teritorijoje pleškinti Koraną, – ir turėsime užtektinai ryškų paveikslą. Saviraiškos laisvė – čia niekuo dėta. Visa tai, ką padarė 37 metų Salwanas Momika, prieš kelerius metus pabėgęs iš Irako į Švediją, labiau panašu į provokaciją nei į žodžio ir nuomonės laisvę.
Be kita ko, kaip praneša ELTA, S. Momika trypė Koraną, po to įvyniojo į jį lašinių gabalėlių ir padegė knygos lapus. Vyras taip pat mojavo Švedijos vėliavomis. Šitaip jis neva išreiškė savo nuomonę apie Koraną, šitaip jis neva pabrėžė žodžio laisvės svarbą.
Prie Švedijos ambasados Vilniuje. Rezervuota. Slaptai.lt foto
Nesąmonė, demagogija. Kam šis drastiškas išpuolis naudingas? Mano žvilgsnis krypsta į Kremlių. Tai Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui naudinga, jog Švedija nebūtų priimta į NATO, jog Turkija, svarbi Aljanso narė, prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis mirtinai susipyktų su kandidate į NATO nares Švedija. Gal tas pabėgėlis iš Irako ir nesupranta, ką iš tiesų padarė, gal jį panaudojo jam pačiam nesuvokiant visų pasekmių. Bet Švedijos parlamentaras, Švedijos premjeras, Švedijos teisėjai ir Švedijos slaptosios bei specialiosios tarnybos, man regis, turėjo susigaudyti, kas, kodėl ir kaip juos mausto tarsi aklus kačiukus. O jei nesuvokia, nesupranta, nesusigaudo, tai kokia nauda iš aklos ir kučios Švedijos mūsų Aljansui?
Sprendžiant iš Turkijos užsienio reikalų ministro Hakano Fidano pasipiktinimų, Ankara rimtai supyko. „Aš prakeikiu niekšišką veiksmą, įvykdytą prieš mūsų Šventąją Knygą, Šventąjį Koraną, pirmąją Eid al Adha dieną“, – pareiškė tviteryje Turkijos užsienio reikalų ministras Hakanas Fidanas. „Nepriimtina leisti imtis šių antiislamiškų veiksmų saviraiškos laisvės dingstimi. Užmerkti akis į tokius siaubingus poelgius reiškia būti bendrininku“, – pridūrė jis.
Mano supratimu, Švediją už idiotiškus laužus prie mečečių turėtų pasmerkti ne tik Turkija. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis vos prieš keletą dienų skambino Turkijos kolegai ponui H. Fidanui ir įrodinėjo, kaip svarbu palaiminti Švedijos narystę NATO struktūrose. Teisinga, kad skambino Turkijos užsienio reikalų ministrui, pagirtina, jog užtarė Švediją. Bet jei Lietuva – rimta valstybė, Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis privalėjo skambinti ir į Stokholmą. Jis privalėjo spausti švedus atsikvošėti. Bet, sprendžiant iš susirūpinimų bei pranešimų viešojoje erdvėje, niekas iš Lietuvos vadovų viešai ir atvirai nepasmerkė Švedijos kvailiojimų.
O juk Švedija šiandien nusipelnė pačių pikčiausių pasmerkimų. Jei Švediją į itin kvailą padėtį įstumti pajėgus vienui vienas pabėgėlis iš Irako, jei Švedija jau nebe pirmą sykį leidžia, kad ją maustytų nežinia iš kur atsidanginę žmonės, demagogiškai prisidengdami žodžio ar saviraiškos laisve, tokia valstybė tiek ir teverta pagarbos. Švedijos žvalgybos veltui valgo duoną.
Šių metų birželio 22 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis telefonu kalbėjosi su naujuoju Turkijos užsienio reikalų ministru Hakan Fidan. Pasak mūsų Užsienio reikalų ministerijos (URM), G. Landsbergis kalbėdamas su Turkijos URM ministru teigė, kad Švedijos narystė NATO sustiprintų visą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją ir ypatingai Baltijos jūros regiono saugumą.
Štai citata iš minėto pranešimo visuomenei, kurį paskelbė ELTA. „Šios Šiaurės Europos valstybės narystė Aljanse būtų viena iš svarbių Vilniuje liepą vyksiančio NATO viršūnių susitikimo sėkmių. Kalbame ne tik apie Švedijos saugumą, ne tik apie Skandinavijos saugumą, bet ir apie Baltijos regioną, kuris nori būti saugesnis ir labiau apsaugotas. Mes esame vienas iš Europos regionų, kurio saugumui kyla vieni didžiausių iššūkių. Todėl tikimės supratimo“. Taip sakė G. Landsbergis.
Žvelgiant iš šalies, tiktų pagirti Lietuvos diplomatijos šefą, kad, pergyvendamas dėl Švedijos reikalų, tuo pačiu rūpinasi Lietuvos saugumu. Tačiau šių eilučių autorius tokio pobūdžio politikų pareiškimus laiko primityviais. Tokių skelbimų autoriai, beje, tai būdinga visiems politikams, ne tik ministrui G. Landsbergiui, tenori parodyti, kaip jie šauniai pluša „vardan tos Lietuvos“. Daug teatrališkumo, daug gražių žodžių, daug susirūpinimo. Bet visa tai – dirbtina, nenatūralu, be kruopelytės nuoširdumo.
Be kita ko, – dar ir egoistiška. Vaizdžiai tariant, Lietuvos URM bosas tiesiog reikalauja palaiminti Švedijos narystę NATO, nes mums, lietuviams, tai gyvybiškai svarbu.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Taip, gyvybiškai svarbu. Beveik gyvybės arba mirties klausimas. Todėl, svarstant logiškai, oficialioji Ankara neturėtų prieštarauti Lietuvos pageidavimams. Bet būtent toks Lietuvos prašymas, kurį birželio 22-ąją pademonstravo ponas G. Landsbergis, – niekam tikęs. Bent keletą ėjimų į priekį matantis politikas turėjo šį Gordijaus mazgą numatyti dar tuomet, kai Švedijos sostinėje Stokholme demonstratyviai deginta musulmonams šventa knyga, kai švedų politikai lengva ranka kurdams dovanojo politinį prieglobstį suteikiančius dokumentus. Jau tuomet G. Landsbergis privalėjo viešai susirūpinti, ar Švedija elgiasi civilizuotai, demokratiškai, miesto centre laužuose pleškindama Koraną bei atmesdama turkų prašymus atidžiau pažvelgti į „kurdų problemą“. Nekiltų jokio žemės drebėjimo, jei ponas G. Landsbergis anuomet net būtų kritikavęs Švediją bent jau dėl knygų deginimo centrinėse miesto gatvėse. G. Landsbergio susirūpinimą, ar visuomet teisingai elgiasi oficialusis Stokholmas, laikyčiau pagrįstu. Klausimas, ar elgiamasi teisingai, – vienas iš svarbiausių, aktualiausių (nors labai dažnai užmirštamas). Broliai, kaimynai, partneriai turi teisę šnekučiuotis atvirai. Turi teisę net pasiginčyti, susibarti. Juk, kaip teigiama Švedijos ir Lietuvos konstitucijose, mes esame demokratiškos, atviros, žodžio laisvę ginančios valstybės.
Švedija: sudeginus Koraną, Malmėje kilo riaušės. EPA-ELTA nuotr.
Tad jau tuomet G. Landsbergis prarado puikią progą pabarti kvailiojančią Švediją. Turkija būtų pastebėjusi Lietuvos pastangas ieškoti tikrosios tiesos, tikrųjų vertybių. Tačiau jaunasis Gabrielius švedams nė kiek nepriekaištavo. Todėl jis mažumėlę panašus į egoistą, kuris tik prašo, reikalauja, mainais nieko neduodamas.
Beje, jaunasis Gabrielius susikompromitavo Turkijos akyse ne vien dėl nenoro atviriau įvertinti anuometinius Švedijos kvailiojimus. Lietuva pati tebežingsniuoja bjauriu nuodėmės keliu. Omenyje turiu 2005-uosius metus, kuomet Lietuvos parlamentas specialia rezoliucija pasmerkė Turkiją dėl 1915-ųjų metų tragedijos.
Lietuva turi teisę analizuoti, kas dėjosi tuometinėje Osmanų imperijoje. Jai negali niekas uždrausti smerkti tą ar kitą pusę dėl į genocidą panašių žiaurumų. Tačiau tai reikia daryti civilizuotai. Lietuva pirmiausia turėjo nusiųsti istorikų, istorijos tyrinėtojų, žurnalistų grupę į Ankarą ir Stambulą studijuoti turkiškų archyvų. Po pusmečio intensyvių tyrinėjimų privalėjo savus istorijos analizuotojus nuskraidinti į Baku, kad šie skersai išilgai išnarpliotų senuosius azerbaidžaniečių rankraščius. Tuomet lietuviškoji delegacija privalėjo keliauti į Jerevaną peržiūrėti, kas rašoma armėniškuose dokumentuose. Bet šiandieninė Armėnijos valdžia svetimųjų neįsileidžia į savo archyvus, todėl tokia kelionė bent šiomis dienomis neįmanoma. Ir tik po rimtų tyrinėjimų Lietuvos parlamentas, susipažinęs su parvežtų dokumentų kopijomis, turėjo teisę vertinti, ar egizstavo „armėnų tautos genocidas“. Žodžiu, 2005-aisiais metais antiturkišką rezoliuciją lietuviai politikai priėmė netyrinėję nei turkiškų, nei azerbaidžanietiškų, nei armėniškų archyvų. Kažkas šūktelėjo Vakaruose, esą musulmonai turkai ir musulmonai azerbaidžaniečiai skriaudė krikščionis armėnus, ir Lietuva linkusi aklai patikėti. Ar begalima pasielgti kvailiau? Tikriausiai šis žingsnis – vienas iš absurdiškiausių Lietuvos istorijoje.
Turkijos vėliava
Šiandien – 2023-ieji. G. Landsbergis valdžioje jau – trejetą metų. Bet negirdėjau, kad Lietuvos valdančioji dauguma būtų bent jau įpareigojusi Turkijoje, Azerbaidžane ir Armėnijoje reziduojančius diplomatus susipažinti su archyviniais dokumentais, leisiančiais bent kiek giliau suvokti, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėse Osmanų imperijos žemėse. Štai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda šių metų birželio 12-ąją įteikė skiriamuosius raštus naujajam Lietuvos ambasadoriui Armėnijoje ponui Andriui Pulokui. Ar šis Lietuvos ambasadorius išdrįs domėtis, kodėl Armėnija savo archyvus, skirtingai nei Turkija ir Azerbaidžanas, laiko aklinai uždarytus?
Azerbaidžano vėliava
O juk atsakymas – akivaizdus. Armėnija bijo atvirauti, mat tuomet paaiškės ne tik išdavystės tuometinėje Osmanų imperijoje, bet ir nusikaltimai engiant, žudant, iš gimtųjų namų vejant azerbaidžaniečius. Oficiali Armėnija nenori, kad pasaulis kuo plačiau sužinotų, jog dar visai neseniai net Jerevanas buvo išskirtinai azerbaidžanietiškas, ką jau bekalbėti apie Karabachą. Atidžiau pavarčius senuosius rankraščius paaiškėtų ypač ciniška didžioji afera dėl neva armėniškojo Karabacho. Išlįstų į paviršių visos demagogijos, visos klastos, kaip armėnų separatistai kvailino Europą, primesdami mums savo tendencingąjį požiūrį į Kaukazo istoriją. Galų gale Armėnija visais įmanomais būdais slepia žinias apie savo organizacijas ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, kurios vos prieš kelis dešimtmečius rengė teroro aktus prieš turkų diplomatus ne vien Pietų Kaukaze, bet ir Europoje, JAV, Australijoje. Bet Lietuva kažkodėl nepriėmusi nė vienos rezoliucijos, jog turkų diplomatų ir konsulų žudymas Europos sostinėse Paryžiuje, Berlyne, Madride ar Romone, – nusikaltimas.
Taigi pono G. Landsbergio pokalbis su naujuoju Turkijos diplomatijos bosu, drįstu manyti, – egoistiškas. Mes reikalaujame, kad turkai duotų ir tą, ir aną, dar prašysime, kad patvirtų visus Baltijos šalių gynybos planus, dar reikalausime, kad turkų naikintuvai saugotų mūsų oro erdvę, turkų kariai dalyvautų bendrose pratybose, turkų karo laivai patruliuotų Baltijos jūroje, bet patys – nė piršto nepajudiname, kad pasidomėtume, kokių nuoskaudų turi Turkija ir jos sąjungininkas Azerbaidžanas. Deja, Lietuva per pastaruosius trejetą metų nežengė nė vieno rimto žingsnio, kad giliau pažintų Turkiją ir Azerbaidžaną. Tik apsimetė, jog domisi. Mes nesugebėjome organizuoti net ekspedicijos į Ankaros ir Baku archyvus.
Šiandieniniai Vakarai primena ramiai snaudžiantį pagiringą tinginį, nenorintį, o gal ir nebepajėgiantį suvokti tykojančių pavojų.
Ukraina – vienintelė valstybė, nūnai tikrai verta narystės NATO aljanse. Bet būtent ši šalis liepos mėnesį Vilniuje rengiamame NATO viršūnių susitikime nebus nei konkrečiai pakviesta, nei juolab priimta į šio politinio – gynybinio susivienijimo gretas. Tad liepos 11 – 12 dienomis Vilniuje nebus nuveikti svarbiausi darbai.
Švedijos priėmimas į NATO, įsipareigojimai gynybos reikmėms skirti ne mažiau 2 proc. nuo BVP, pažadas, jog karinė parama Kijevui nė akimirkai nesustos, iškilmingi pareiškimai, jog NATO labiau nei sotų gyvenimą myli laisvę, padorumą ir demokratiją, – visa tai prasminga.
Ir vis tik svarbiausias šiandien klausimas – nuo Rusijos agresijos besiginančios Ukrainos narystė NATO struktūrose. Deramai jo neišnarpliojus rizikuojame, jog artimiausiomis dienomis ne tik Ukraina, bet dar ir Baltijos šalys paplūs kraujuose. Vilniaus susitikimą, kuriame ukrainiečiai nesulauks rimtų postūmių dėl narystės, Kremliaus diktatorius supras kaip paskatinimą dar įžūliau, dar žiauriau puldinėti kaimynes. Juk NATO, žvelgiant Vladimiro Putino akimis, – jau dabar tėra išlepintų bailių ir ciniškų pragmatikų būrelis, drebantis tarsi drebulės lapas po kiekvieno stipresnio Maskvos treptelėjimo koja. O po neva istorinio Vilniaus NATO viršūnių susitikimo šių metų vasarą V. Putinas bus dar tikresnis – NATO tėra popierinė organizacija, priimanti į savo gretas tik tas nares, kurių narystei neprieštarauja Kremlius.
Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
Vilniaus viršūnių susitikime Lietuva, regis, nesulauks nė konkrečių Vokietijos patikinimų kuo skubiau Lietuvoje dislokuoti rimtą atgrasymo priemonę – visą vokiečių karių brigadą. Mes, lietuviai, greičiausiai turėsime pasitenkinti tuo, kad Lietuvoje nuolat budės … vokiškos brigados štabas su keliais generolais ir keliomis apsaugos kuopomis. Žodžiu, mus prievartauja patikėti Berlyno pažadais, jog, kilus pavojui, vokiška brigada labai sparčiai bus permesta į Lietuvos miškus ir poligonus. Vokietijos kancleris, Vokietijos Bundestago vadovai seka mums pasakas, jog Vokietijos brigada į Lietuvą bus permesta greičiau nei V. Putinas mus užpuls. Manau, Lietuvos politikai šiomis vokiškomis stebuklinėmis pasakomis netiki. Bet ką jie gali pakeisti? Lietuva teturi teisę nuolankiai dėkoti net už stebuklines pasakėles. Juk Berlynas jau grasino Vilniui – daug triukšmausite, tai neturėsite nė vokiško štabo.
O ir pati Lietuva dažnai elgiasi tarsi nuo alkoholio ar narkotikų apdujęs, viskam abejingas tinginys. Lietuviai jau dažnai nebesupranta, kodėl mums vienoje iš centrinių Vilniaus aikščių reikalingas įspūdingas paminklas Antanui Smetonai. Sykį aukšto rango teisininkas specialioje televizijos laidoje net nusišnekėjo, esą šis politikas nevertas deramos pagarbos, nes kadaise buvo palaiminęs ne itin demokratišką Konstituciją. O tai, kad A. Smetona beveik dvidešimt metų sugebėjo išlaikyti laisvą, Rusijos agresorių neokupuotą Lietuvą, kad užtektinai kietai tramdė Lietuvoje siautėjančius priešiškų valstybių agentus, kad stiprino lietuvių kalbą ir lietuviškas tradicijas, lietuvišką savimonę, – tam konstitucijų ekspertui, žinoma, nė motais.
Taigi Lietuvoje bujote bujoja jėgos, kurios mums dieną naktį į galvas kala antilietuviškas idėjas. Pavyzdžiui, Prezidentas A. Smetona nenusipelnė paminklo, o štai Lietuvai milžiniškos žalos atnešęs Juzefas Pilsudskis, kadaise klastingai okupavęs visą Pietryčių Lietuvą, – vertas nuoširdžiausios meilės. Dar Lietuvai brukte brukama žinia, esą mes, lietuvaičiai, negalime neįsileisti per Lietuvos – Baltarusijos sieną į mūsų šalį besiveržiančių nelegalių migrantų. O per klaidą įleidę valstybinę sieną be leidimo kirtusius atvykėlius privalome juos dar globoti – myluoti rimčiau nei savo artimuosius. Dar mes neturime teisės domėtis istorijomis, kas, kaip ir kodėl mus išdavė 1939 – 1941-aisiais metais. Dar mums neleistina Lietuvos mokyklose ir Lietuvos universitetuose rimtai puoselėti lietuvių kalbos ir literatūros – šias vietas nusižeminę užleidžiame svetimoms kalboms, kultūroms, tradicijoms. Lietuviškai kalbėti iš Briuselio ir Strasbūro tribūnų jau – mažumėlę gėda. Ten kalbame tik angliškai.
Kinijos karys. Youtube.com
Oficialiai Lietuva – tokia pat laisva ir nepriklausoma valstybė kaip ir visos kitos NATO ir Europos Sąjungos šalys. Bet iš tikrųjų mes negalime net burbtelėti be Briuselio, Berlyno, Paryžiaus, Varšuvos ar Vašingtono nurodymų. Štai JAV, besipykdama su Kinija, pakurstė mažytę Lietuvą imtis antikinietiškų išpuolių užmezgant draugystę su Taivanu be Pekino palaiminimo. Lyg klusnūs šunyčiai mes draskome akis Kinijai. Oficialiai pripažįstame, jog Taivanas – tai ta pati Kinija, tik kita santvarka. Apie tai byloja net Lietuvos – Kinijos tarpvalstybinė sutartis, pasirašyta 1991-aisiais metais. Tačiau atidarydami įvairiausio pobūdžio atstovybes su Taipėjumi mes specialiai … ginčijame Kinijos teritorinį vientisumą. Tuo pačiu rizikuojame, jog, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, Kinija nusispjaus ir į Lietuvos valstybinių sienų neliečiamumą.
Nemanau, jog Lietuvos politikai nesuvokia šių niuansų. Įtariu, jog taip kvailai pasielgti dėl Kinijos mus išprievartavo viena strateginė partnerė. Greičiausiai – visur klupinėjančio, visur griūnančio, konferencijose saldžiai užmiegančio, be žmonos pagalbos švarko užsimesti ant pečių nesugebančio JAV prezidento Joe Bideno administracija. Pasipriešinti amerikietiškam spaudimui – neišdrįsome. Neužteko dvasios uždaruose posėdžiuose bent jau papriekaištauti Vašingtonui dėl to, kad Joe Bidenas – vos bepastovįs ant kojų, todėl jo prezidentavimas – ne itin solidus.
Panaši dilema – ir dėl Armėnijos. Nepanašu, jog Lietuvos politikai nesuprastų, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl azerbaidžaniečių kariai turi teisę iš Juoduoju Sodu vadinamo Karabacho vyti lauk separatistus, juolab – ginkluotus, bei neįsileisti naujų, savo kėslus pridengiančių įvairiausiomis humanitarinėmis misijomis. Karabachas – tai Azerbaidžano nuosavybė, tad jei nori ten likti, priimk Azerbaidžano žaidimo taisykles. Kas gi čia nesuprantamo?
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
2005-aisiais metais Lietuvos Seimas priėmė prieš Turkiją nukreiptą rezoliuciją, esą 1915-aisiais tuometinės Osmanų imperijos karinės pajėgos prieš armėnų tautybės žmones surengė genocidą. Nė vienas mūsų istorikas, nė vienas mūsų politikas, nė vienas mūsų žurnalistas anuomet nebuvo studijavęs nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose esančių dokumentų apie tuos sudėtingus, tragiškus 1915-uosius. Tačiau Lietuvos parlamentas vis tiek aklai puolė palaikyti Armėniją. Kvailiau, bjauriai nesugalvosi. Tikriausiai pats Lietuvos Seimas nebūtų sukurpęs tendencingosios rezoliucijos apie „vadinamąjį armėnų tautos genocidą“. Kažkas mus pakurstė, suklaidino, o gal net privertė elgtis tendencingai. Taigi tapome melagiais, dezinformatoriais. Kas surašyta turkiškuose, azerbaidžanietiškuose, armėniškuose archyvuose – neturime nė menkiausio supratimo, tačiau puikiai žinome, kas kaltas dėl 1915-ųjų?!
Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas viešojoje youtube.com erdvėje šiandien drąsiai ginčijasi su savo tautiečiais, kurie įsitikinę, jog armėnams neleistina domėtis, kas surašyta Ankaros, Stambulo, Baku ir Giandžos archyvuose. Puikios istoriją tyrinėjančios knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius F. Ekozjancas tvirtina atvirkšiai – armėnams būtina kuo dažniau varstyti turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų duris, o savuosius – atidaryti. Kitaip tikrosios tiesos Armėnija niekad nesužinos.
Šių eilučių autorius dar pridurtų – lietuviams taip pat privalu studijuoti senuosius Turkijos ir Azerbaidžano dokumentus, o tada Lietuva turėtų ryžtis dar sykį atvirai vertinti, ko verta anoji rezoliucija dėl „vadinamojo genocido“.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Bet Lietuva tebesielgia tarsi visų stumdomas šunytis. Kai Azerbaidžanas karine jėga 2020-ųjų rudenį ėmė intensyviai vaduoti savąjį Karabachą (lygiai taip pat, kaip šiandien Ukraina vaduoja savo žemes), oficialusis Vilnius nepasveikino oficialiojo Baku su prasmingomis pergalėmis. Oficialusis Vilnius šaukė, esą Karabacho konfliktą būtina spręsti … taikiomis priemonėmis, nors Vakarai nesugebėjo jo taikiai sureguliuoti ištisus tris dešimtmečius, tad išsėmė visus laiko limitus.
Anuomet stebėdama Azerbaidžano karinę operaciją Lietuva elgėsi lygiai taip pat kaip tie, kurie šiandien rėkia, esą Ukraina privalo liautis šaudyti į okupantus. Girdi, Ukraina teturi teisę sėstis prie taikos derybų stalo su V. Putinu, o Donbaso, Luhansko ir Krymo išlaisvinimas – kada nors vėliau. Šitaip kapituliuoti Ukrainą verčiančius mes vadiname išdavikais.
Kaip tada derėtų vadinti lietuvius politikus, žurnalistus, apžvalgininkus, kurie vis dar palaiko armėnų separatistus, o savo žemes išlaisvinusius azerbaidžaniečius – smerkia? Galų gale kas tie, kurie privartauja Lietuvą neteisingai elgtis Pietų Kaukaze?
Birželio 15-ąją televizija LRT ir informacinė agentūra ELTA paskelbė svarbų buvusio NATO generalinio sekretoriaus Anderso Rasmusseno pareiškimą, esą NATO viršūnių susitikime Vilniuje Ukrainai turėtų būti pasiūlyta tapti NATO nare.
„Asmeniškai manau, kad atėjo metas pakviesti Ukrainą ir tai turėtų būti padaryta Vilniaus viršūnių susitikime. O jei ne Vilniuje, tai kitais metais vėliausiai. Bet Vilniuje mes turėtume nubrėžti aiškų kelią, kaip Ukraina turėtų įstoti į NATO“.
Buvusio NATO generalinio sekretoriaus teigimu, jei Ukraina nebūtų pakviesta tapti NATO nare dėl šalyje tebevykstančio karo, tai suteiktų Rusijai motyvacijos tęsti agresiją.
Buvęs generalinis sekretorius taip pat sakė, kad Krymo aneksija ir Rusijos sukeltas karas Ukrainoje privertė pasimokyti iš praeities klaidų.
„Žvelgdami į praeitį galime pasakyti, kad mes padarėme daug klaidų ir pagrindinė klaida buvo nuvertinti Putino ambiciją ir žiaurumą. Dabar mes pasimokėme iš istorijos. Ir turime pasimokyti, kad taikymasis neskatina taikos, jis skatina tik karą ir konfliktą. Jie gerbia tik vieną kalbą – galios ir vienybės kalbą. Mes turėtumėme pademonstruoti ir vieną, ir kitą Vilniaus susitikime“, – tikino A. Rasmussenas.
Jei manęs paklaustumėte, ar pritariu tokiai buvusio NATO generalinio sekretoriaus pozicijai, atsakyčiau „taip, pritariu“. Dar pridurčiau, jog toks paraginimas prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis – sveikintinas. A. F. Rasmussenas kalba teisingai.
Tačiau ar galime aklai pasitikėti A. F. Rasmusseno nuoširdumu? Karti gyvenimiška patirtis nuolat mums primena istorijas, kai žodžiai dažnai vėliau skirdavosi nuo darbų arba mums būdavo specialiai sąmoningai ir akiplėšiškai meluojama. Pavyzdžiui, mušamasi į krūtinę, jog Ukrainą būtina kuo skubiau priimti po NATO politiniu – gynybiniu skėčiu, o realiai viskas daroma, kad jos Briuselis niekad niekada nepriimtų. Taip negalėtų nutikti?
Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias
Štai viešojoje erdvėje mums, atidžiai sekantiems, kuo baigsis Rusijos agresija prieš Ukrainą, puikiai žinomas Aleksejus Arestovičius yra prisipažinęs ( ir be prisipažinimų dabar jau akivaizdu), jog 2022-aisiais pirmosiomis karo savaitėmis jis padėtį fronte specialiai pagražindavęs. Esą tai būta švento melo. Reikėjo sustiprinti ukrainiečių pasitikėjimą savo jėgomis. Gal ir teisinga pozicija. Bet šiandien karinis apžvalgininkas A. Arestovičius vėl labai didelis optimistas, komentuodamas Ukrainos kariuomenės žingsnius. Suprask, Ukrainos kontrpuolimas bus sėkmingas, nes Vakarai duos ginklų bei šaudmenų tiek, kiek Kijevui reikės. Tačiau A. Arestovičiaus per kraštus trykštantis optimizmas dabar jau nekelia didelio pasitikėjimo. Daug abejonių. Gal vėl blefuoja, tegul ir gerų ketinimų vedinas.
O kaip perprasti politikus, kurie įvykius, sakykim, Europoje vertina teisingai, užtat Kaukaze – akiplėšiškai meluoja? Jei pamelavo ten, tai kokias garantijas turime, jog negudrauja čia ir dabar? Omenyje turiu būtent A. Rasmusseną.
Štai vos prieš keletą mėnesių buvau paskelbęs dvi publikacijas „Kokio velnio į Jerevaną trenkėsi buvęs NATO generalinis sekretorius?“ ir „Už proarmėnišką poziciją – nuo 150 iki 400 tūkst. eurų honoraras“. Jose komentavau būtent apie NATO ir Ukrainos santykius šiandien teisingai kalbančio A. Rasmusseno viešnagę Armėnijoje šių metų kovo mėnesį.
Trumpai priminsiu, ką šių metų kovo mėnesį rašiau minėtuose savo straipsniuose.
Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Tai reiškia, kad visi Jerevano kaltinimai, esą azerbaidžaniečių kariškiai neteisėtai blokuoja Lačino koridorių, neteisėtai tikrina į Karabachą ir po Karabacho teritoriją važinėjančius automobilius, rengia karines operacijas prieš Azerbaidžano kariuomenei nepavaldžius karinius būrius, – nepagrįsti.
Taip! Ir niekaip kitaip. Karabachas, remiantis tarptautine teise, visąlaik priklausė Azerbaidžanui. Tiek ir prieš kelis šimtus metus, tiek ir dabar. Visi armėnų aikčiojimai, esą Baku valdžiai neleistina Karabache tikrinti kalnų keliais važiuojančių automobilių arba persekioti Azerbaidžanui nepriklausančias karines formuotes, – neverti nė sudilusio skatiko.
Tikėjausi, jog buvęs NATO generalinis sekretorius būtent šias akivaizdžias tiesas, atvykęs į Jerevaną, išguldys Armėnijos premjerui, Armėnijos prezidentui, Armėnijos parlamento pirmininkui.
Andersas Foghas Rasmussenas – Armėnijos vėliavos fone
Deja, nutiko atvirkščiai. Jis pareiškė Jerevane, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė. Jis net tvirtino, jog tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas. Nors, žvelgiant priekabiai, Armėnija vis dar priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO), kuriai vadovauja Rusija. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Net jei Armėnija labai labai labai norėtų pabėgti nuo Kremliaus globos, jai tai padaryti būtų sunkoka. Keblu patikėti, jog Rusija taip lengvai išves savo kariuomenę iš Giumri. Tad buvęs NATO gensekas turėtų žinoti – bendradarbiaudamas su Armėnija tuo pačiu bendradarbiauji ir su Rusija. Pažadai, esą Jerevanas taps dideliu Briuselio draugu, – sunkiai suvokiama abrakadabra.
Įdomu dar ir tai, kad 2012-aisiais, būdamas NATO generaliniu sekretoriumi, ponas A. F. Rasmusenas Briuselyje buvo susitikęs su Azerbaidžano lyderiu Ilchamu Alijevu. NATO vadovas tuomet dėkojo Azerbaidžanui už jo misiją Afganistane ir tvirtino, jog Baku stiprina visos Europos saugumą. A. F. Rasmusenas pabrėžė 2012-aisiais, kad NATO labai vertina draugystę su Azerbaidžanu.
Prabėgo maždaug dešimtmetis, ir buvęs NATO generalinis sekretorius kardinaliai pakeitė poziciją. Kodėl? Kas nutiko? Pirmiausia į galvą šauną mintis: vėl tie prakeikti „dvigubi standartai“. Kai kurių Europos lyderių pozicijos nebeįmanoma suvokti. Kai Azerbaidžanas buvo praradęs Karabachą, kai armėnai Karabache barbariškai griovė azerbaidžaniečių religinius, kultūrinius, istorinius paminklus, kai Azerbaidžanas buvo priverstas priglausti maždaug milijoną pabėgėlių, kuriuos išvijo armėnų separatistai, tuomet Europa tarsi palaikė Azerbaidžaną. Vos tik Azerbaidžanas atkūrė beveik visą savo teritorinį vientisumą (trūksta tik kelių rajonų), – oficialusis Baku tapo Europai nepriimtinas? Kodėl gailimasi Armėnijos. Jei Armėnija būtų padori, sąžininga, civilizuota valstybė, ji pati, niekieno neverčiama, pasitrauktų iš Karabacho. Ne tik nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų žemių, bet ir pažadėtų Baku atlyginti nuostolius už neteisėtą Azerbaidžano teritorijos okupaciją, trukusią maždaug nuo 1988-ųjų iki 2020-ųjų metų rudens.
Ilgai netrukus paaiškėjo, kodėl buvęs NATO vadovas skrido į Jerevaną. Armėnų kilmės žurnalistė Elison Tachmizian (baigusi Tarptautinių santykių mokyklą prie Džordžo Vašingtono universiteto, dirbo leidiniuose France – Press, Asia Times, The Armenian Weekly) savo paskyroje Twitter paskelbė įrašą, iš kurio aiškėja, jog oficialusis Jerevanas ponui A. F. Rasmusenui už vizitą į Armėniją ir proarmėniškus pareiškimus pažadėjo nuo 150 iki 400 tūkst eurų honorarą. Pasirodo, buvęs NATO gensekas turi kompaniją „Rasmussen Global“, kuri valstybių vadovams, ambasadoms, tarptautinėms organizacijoms teikia lobistines paslaugas. Be abejo, lobistinės paslaugos teikiamos ne už gražias akis. Reikia mokėti.
Armėnų kilmės žurnalistė E. Tachmizian pateikė dokumento iš registrų centro kopiją, kur aiškiai matyti: pažadėta nuo 150 iki 400 tūkst. eurų.
Tik vis dar neaišku, ar pinigai buvo sumokėti. Gal po į viešumą iškilusio skandalo A. F. Rasmusenas atsisakė honoraro? O gal Armėnijos vadovybė pati nepanorėjo mokėti A. F. Rasmusenui, šiems faktams iškilus į paviršių?
Dabar jau ne tiek svarbu. Svarbiausia, kad mes žinome, ko verti pono A. F. Rasmuseno pareiškimai dėl Karabacho (honoraras svarbiau nei tiesa?). Todėl brolius lietuvius raginu nepult žavėtis šiuo buvusiu NATO vadovu. Nėra jokių garantijų, jog suklupęs Pietų Kaukaze nesuklups ir kitoje vietoje.
Lietuvoje gegužės 30-ąją viešėjo Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris. Dėmesio vertas susitikimas. Vokietija – svarbi Lietuvos partnerė gynybos srityje. Visi puikiai žinome, jog vokiečiai vardan bendrojo saugumo sutiko Lietuvoje nuolat laikyti savo karių. Tik dar iki galo neapsispręsta, kokio dydžio būtų vokiškasis kovinis vienetas.
Vienas variantas – visa vokiečių karių grupuotė Lietuvoje dislokuojama nuolat. Tai, beje, būtų pats palankiausias mums sprendimas. Mes tikrai jaustume rimtą karinę paramą. Antrasis – ne toks palankus Lietuvai. Berlyne esama jėgų, kurios į Lietuvą atgabenti norėtų tik dalį brigados. Esą didžioji, smogiamoji, brigados dalis liktų Vokietijoje, tačiau, „esant poreikiui, brigados dydžio karinis vienetas greitai būtų permestas į Vilnių, Klaipėdą ar Šiaulius“. Jų teigimu, visos brigados nėra reikalo laikyti Kazlų Rūdos ar Pabradės miškuose.
Balandžio pabaigoje Berlyne viešėjęs G. Nausėda tvirtino, kad su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu sutarta Bundesvero brigadą Lietuvoje dislokuoti palaipsniui – priklausomai nuo Lietuvos progreso plėtojant specialiąją infrastruktūrą. Vis tik Vokietija oficialiai šio sutarimo kol kas nepatvirtinusi. Dėl Vokietijos brigados dislokacijos Lietuvoje jau senokai kilusios intensyvios diskusijos. Jos trunka pusę metų. Beje, Lietuvoje nėra vieningos nuomonės, ar reikėtų spausti Berlyną, kad šis tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada į Lietuvą atvažiuos ne skyrius, ne būrys, ne kuopa, o skaitlinga, iki dantų moderniausiais ginklais aprūpinta Vokietijos karių brigada.
Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus
Šių metų gegužės 30-ąją mūsų prezidentas Gitanas Nausėda susitikimo su Vokietijos prezidentu metu teigė, kad Vokietijos vaidmuo yra esminis tiek remiant už laisvę kovojančią Ukrainą, tiek užtikrinant regiono saugumą. Be to, ilgalaikis Vokietijos įsipareigojimas Lietuvos saugumui yra reikšmingas visam NATO rytiniam flangui. Prezidentas, kaip parašyta oficialiame Prezidento Gitano Nausėdos internetiniame lrp.lt puslapyje, pabrėžė, kad Lietuva aktyviai investuoja į karinės infrastruktūros plėtrą, kad sukurtų sąlygas priimti vokiečių brigadą savo teritorijoje.
„Lietuva iš savo pusės pasirengusi padaryti viską, kad Vokietijos kariai mūsų žemėje jaustųsi kaip namuose. Sąjungininkų pajėgos būtinos Lietuvos saugumui ir apginamumui užtikrinti. Turime stiprinti NATO Aljanso rytinį flangą. Tai – priešakinė linija, kuri turi būti itin stipri, įskaitant oro ir priešraketinės gynybos elementus bei didesnį sąjungininkų pajėgų buvimą regione“, – kalbėjo šalies vadovas (citata – iš Prezidento Komunikacijos grupės parengto oficialaus pranešimo).
Taigi oficialiuose lietuviškuose pranešimuose pasigedau svarbiausio komentaro: mūsų teritorijoje bus dislokuota visa Vokietijos brigada ar tik, vaizdžiai tariant, štabas ir keletas vokiečių sargybinių.
Jei man būtų leista tarti savo žodį, kalbėčiau kategoriškai – vokiečius būtina spausti. Mums reikalingi raštiški vokiečių įsipareigojimai, jog į Lietuvą atvyks visa brigada, o ne vien brigados vadovybė.
Bet net jei išpešime iš besimuistančių vokiečių politikų oficialią sutartį, tai dar nereikš, jog artimiausiu metu tikrai turėsime vokišką brigadą. Skaudi gyvenimiškoji patirtis byloja, jog, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, laužomos net pačios solidžios sutartys. Nusispjaudami į savo pačių pasirašytus dokumentus politikai dažnusyk net neraudonuoja iš gėdos, net neatsiprašo. Puikiausias pavyzdys – liūdnai pagarsėjęs Budapešto memorandumas, kai JAV prezidentas Bilas Klintonas drauge su Didžiosios Britanijos premjeru Džonu Meidžoru ir Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu pažadėjo saugoti atominio ginklo atsisakiusią Ukrainą. Neprabėgo nė trys dešimtmečiai, ir puikiai matome, ko vertas 42-ojo JAV prezidento Bilo Klintono parašas saugoti Ukrainos nepriklausomybę bei teritorinį vientisumą. 46-asis JAV prezidentas Joe Bidenas nė sykio niekur Budapešto Memorandumo viešai neprisiminė. Tarsi jo nė nebūtų. O šios politikos šalininkai puolė įrodinėti, jog Budapešto memorandumas – nieko nevertas, jis neįpareigoja nei Vašingtono, nei Londono ginti Ukrainą. Tiesiog gražus popiergalis. Be to, turėtume suvokti, jog memorandumas nėra amžinas (tai kas trukdė ponui Dž. Baidenui tapus JAV prezidentu tuoj po inauguracijos slapta informuoti Kijevą, jog amerikiečiais oficialiai atsisako savo įsipareigojimų ir todėl Ukrainai … grąžina atominį ginklą).
Tad jei Vokietija ypač garsiai ir iškilmingai įsipareigotų Lietuvos poligonuose nuolat dislokuoti savo karių brigadą, net jei toji brigada tikrai atvyktų į Lietuvą, tai dar nėra jokių garantijų, jog, sakykim, galimos Rusijos agresijos išvakarėse Berlynas neišsigąs, nekapituliuos. Paties blogiausio varianto neatmeskime – karo išvakarėse Kremliaus šantažuojamas Berlynas skubiai išveža savo karius iš Lietuvos teritorijos. Vaizdžiai tariant, vokiečiai paaukoja Rytų Europą vardan taikos ir ramybės centrinėje, vakarų ir pietinėje Europoje.
Taip, šiandien ponai Frankas Walteris Steinmeieris ir Olafas Scholzas tarsi linkę saugoti rytinį NATO flangą, kaip kadaise B. Klintonas – Ukrainą. Bet po kelerių metų į valdžią Vokietijoje galbūt ateis Angelos Merkel sukirpimo politikai, kurie nusispjaus į savo pirmtakų pažadus, ir tuomet Lietuva liks apgauta, išduota, parduota, kaip Ukrainą pirmaisiais 2022-ųjų karo mėnesiais išdavė 46-asis JAV prezidentas J. Bidenas (dabar, žinoma, Baltieji rūmai pakeitė nuomonę, ukrainiečius šiek tiek remia ginklais, bet 2022-ųjų vasario mėnesį oficialusis Vašingtonas juk elgėsi išdavikiškai; šito nepaslėpsi, neužtušuosi).
Tad visi tarptautiniai susitarimai – paguoda tik lengvatikiams. Pafantazuokime: jei sutartyse būtų numatyta, pavyzdžiui, kokia bausmė laukia politikų, nesilaikančių sutartyse numatytų įsipareigojimų, būtų kita šneka. Sakykim, J. Bidenui už tai, kad iš karto pirmosiomis karo dienomis neįgyvendino savo kolegos B. Klintono įsipareigojimų Ukrainai, taikoma apkalta – garbusis senolis po viešo teismo ir pasmerkimo išvežamas į kalėjimą. Arba: F. W. Steinmeieris tupdomas į kalėjimą vien už tai, kad dar visai neseniai rengė Ukrainą išduodančius vadinamuosius „Minsko susitarimus“. Tuomet sutartys, žinoma, taptų solidesnėmis, svaresnėmis.
Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
Bet taip niekad nebuvo ir niekad nebus. Gyvenimas klostosi pagal kitokias taisykles. Tokia skaudi realybė. Sutartį sulaužęs verslininkas, banko klientas, policininkas, kavinės virėjas, mobilųjį telefoną nusipirkęs vaikinas, girtas teisėjas sulaukia griežtų bausmių už tai, kad pažeidė bent vieną kokios nors sutarties punktą. Tik pamėgink kur nors suklupti. Tuo tarpu ištisas valstybes agresoriui aukojantys politikai džiaugiasi pagarba, turtais, neliečiamybe bei visokiausio plauko imunitetais. Ponia A. Merkel ir Gerhardas Šrioderis taip ir numirs, nesulaukę deramo atpildo už flirtus su Vladimiru Putinu. O juk turėtų, žvelgiant giliau, sėdėti kalėjimuose iki gyvos galvos.
Žodžiu, turime ne itin džiugią realybę, kurios nepastumsi į šoną, kurios neapeisi iš už nugaros. Vienintelė išeitis – su partneriais kalbėtis bent kiek atviriau, drąsiau. Pavyzdžiui, kokiais sumetimais vedinas į Lietuvą gegužės 30-ąją buvo atsibeldęs Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris, jei, remiantis vieša informacija, nieko konkretaus neištarė apie Lietuvoje dislokuojamos vokiečių brigados dydžius? Atskrido mūsų paguosti, mėgina patiklius lietuvius užliūliuoti saldžiais pažadais, panašiais į 1994-ųjų metų Budapešto memorandumą? Apsimeta, kad jam itin rūpi Lietuvos likimas, Lietuvos nepriklausomybė, Lietuvos teritorinis vientisumas?
Oficialiai: tikiu kiekvienu Vokietijos prezidento ir Vokietijos premjero žodžiu. O širdies gilumoje kirba didžiulis nerimas.
Taip ir nutiko, kaip rašiau gegužės 22-osios išvakarėse paskelbtoje publikacijoje „Ar Lietuva išdrįs pareikšti, jog Karabachas – Azerbaidžano teritorija, o Armėnija – agresorė?“
Gegužės 22-ąją Vilniuje su oficialiu vizitu viešėjo Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Azerbaidžano pirmoji ponia Mehriban Alijeva. Tądien surengta daug svarbių susitikimų: Lietuvos ir Azerbaidžano prezidentai akis į akį kalbėjo apie tarptautinę politiką, ekonominius santykius, Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Rytų partnerystės programą, buvo atidarytas bendras Lietuvos ir Azerbaidžano verslininkų forumas, Pirmoji ponia Diana Nausėdienė su Azerbaidžano Pirmąja ponia Mehriban Alijeva svečiavosi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Apie tai Lietuva pranešė. Tačiau Lietuvos informacinėje erdvėje neaptikau (jei klystu – kritikuokite dėl neatidumo), jog bent vienas kitas Lietuvos politikas, apžvalgininkas, komentuotojas, žurnalistas būtų atviriau, išsamiau prasitarę apie Karabacho skaudulius. Mirtina tyla.
O juk pretekstų priminti Lietuvai, jog Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią pastaruosius tris dešimtmečius užgrobę laikė armėnų separatistai, – būta. Viešai su Lietuvos prezidentu G. Nausėda dalindamasis pareiškimais Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas priminė, jog 20 proc. Azerbaidžano žemių ilgus tris dešimtmečius buvo užgrobtos svetimų jėgų, jog ten nuo žemės paviršiaus nušluoti azerbaidžanietiški istorijos, kultūros, religijos paminklai, o milijonas azerbaidžaniečių buvo priversti palikti savo namus. Lietuvos prezidentas G. Nausėda tuo tarpu apsiribojo aptakiais pareiškimais, esą Kaukazui reikalinga stabili taika, esą visus konfliktus būtina narplioti išskirtinai taikomis priemonėmis, esą Lietuva norinti bičiuliautis su visomis Kaukazo valstybėmis, įskaitant ir Azerbaidžaną.
Taigi pretekstų narplioti Karabacho problemas turėjome. Galėjome bent jau nusistebėti, kodėl nedrįstama viešai pripažinti, kad Armėnija, remiantis tarptautine teise, – agresorė, o Azerbaidžanas – auka (Rusiją kaltiname agresyvumu, o štai Armėniją – tarsi saugojame nuo kaltinimų elgiantis agresyviai?). Taip, būtinai reikėjo pabrėžti, jog Armėnija, ginčydamasi su Azerbaidžanu dėl Karabacho, – neteisi. Lietuvoje vis dar esama tautiečių, kurie naiviai mano, esą Karabachas pagal tarptautinę teisę priklauso Armėnijai, esą prieš tūkstantį metų neva egzistavo kažin kokia armėnų karalystė, esą azerbaidžaniečiai nuo seniausių laikų skriaudė „vargšus armėnus“.
Beje, šią – Karabacho – temą buvo galima praplėsti primenant Lietuvos visuomenei, kaip armėnų separatistai iš savo gimtųjų žemių Karabache bei gretimų septynių rajonų žiauriai išvijo maždaug milijoną azerbaidžaniečių, pavertę juos priverstiniais pabėgėliais, kaip Briuselyje ir Strasbūre tris dešimtmečius armėnai rengė įvairiausio pobūdžio intrigas, mėgindami Europos Sąjungos parlamentarų vardu visą bėdą suversti Azerbaidžanui, kaip dabar, po sėkmingos Azerbaidžano karinės operacijos 2020-ųjų rudenį, spyriojasi, nenorėdami pasitraukti iš Karabacho, kaip desperatiškai minomis nusėja žemes, kurias priversti palikti, kaip specialiai apšaudo azerbaidžaniečių pasieniečius, kaip rengia triukšmingas provokacijas, esą azerbaidžaniečių kariškiai neleidžia atgabenti į Karabachą ten gyvenantiems armėnams maisto produktų.
Tai buvo puiki proga įvertinti ir tris dešimtmečius trukusią Europos Sąjungos misiją, kuri neva labai nuoširdžiai stengėsi taikiai sureguliuoti Jerevano – Baku konfliktą dėl Karabacho. Elkimės sąžiningai: visos Briuselio ir Strasbūro pastangos nepasiteisino. Nuolatinės Europos diplomatų kelionės į Jerevaną ir Baku neatnešė jokių realių rezultatų. Baku kantriai laukė tris dešimtmečius, kada ES vadovybė griežtai lieps Armėnijai nešdintis iš svetimų žemių. Bet ES ponai nė nesiruošė spausti agresorės Armėnijos, kurioje, beje, iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė. Jie žaidė dvigubus žaidimus. Pripažindami, jog tarptautinė teisė – Azerbaidžano pusėje, tuo pačiu prievartavo Baku, kad šis … Armėnijai tiesiog padovanotų Karabachą. ES pro pirštus žiūrėjo į Armėniją net tuomet, kai jos vadovai dažnai ir noriai skrisdavo į kaimynines valstybes puldinėjančią Rusijos sostinę Maskvą ir diktatoriškojo Irano sostinę Teheraną. Jau vien ko vertas Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano skrydis į Raudonąją aikštę šių metų gegužės 9-osios iškilmėms. O juk Azerbaidžano prezidento I. Alijevo šių metų gegužės 9-ąją Maskvoje nebuvo !
Ilga kelionė į Hankendį. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Deja, Lietuva ir vėl pasirinko tylėjimo taktiką.
Azerbaidžano prezidento vizito į Lietuvą išvakarėse kreipiausi į Rytų Europos studijų centrą (EESC.lt), prašydamas direktoriaus Lino Kojalos komentaro. Štai mano laiškas: „Gerb. Linai Kojala, Jus trukdo žurnalistas Gintaras Visockas iš portalo slaptai.lt, knygų „Juodojo Sodo tragedija”, „Juodojo Sodo byla”, „Ilga kelionė į Hankendį”, „Didžioji Karabacho paslaptis” autorius. Elta pranešė, kad gegužės 22-ąją į Vilnių atskrenda Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Kadangi domiuosi Kaukazo reikalais, norėčiau paprašyti Jūsų komentaro, kaip dabar vertinami Lietuvos – Azerbaidžano tarpusavio santykiai, kuo šis vizitas svarbus, kokia oficiali Lietuvos pozicija dėl Karabacho, kaip Lietuva žiūri į paskutiniuosius Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimus.“
Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Netrukus sulaukiau EESC.lt biuro administratorės laiško: „Laba diena, informuoju, kad artimiausiu metu dėl darbų gausos ir užimtos dienotvarkės direktorius neturės galimybės su Jumis susisiekti ir duoti interviu.“
Didžioji Karabacho paslaptis. Knygos viršelis
Taip ir maniau: nebus jokios diskusijos, nebus jokio interviu. Pono L. Kojalos komentarus stebiu tiek LRT, tiek delfi.lt erdvėse jau senokai. Kas krenta į akis? Komentarai – aptakūs, atsargūs. Dažnusyk nesuprasi, kas – kaltas, o kas – teisus. Gali būti ir taip, ir anaip… Vieni kitus kaltina provokacijomis… Konfliktas įsisenėjęs…. Azerbaidžanas – didesnė valstybė nei Armėnija… O kur bent jau aiškesnė užuomina, kam pagal tarptautinę teisę priklauso Karabachas?
Susiraskite, pavyzdžiui, kaip 2020-ųjų rugsėjo 28-ąją L. Kojala situaciją dėl Karabacho vertino LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“. Arba imkime jo komentarą, nuskambėjusį 2014-ųjų lapkričio 12-osios dieną portale delfi.lt laidoje „Trys geopolitiniai scenarijai Rusiją supančioms valstybėms“. Peržiūrėjus taps aišku, koks tas specifinis būdas komentuoti, vertinti, analizuoti.
Tad buvo naivu tikėtis, girdi, 2022-ųjų gegužės mėnesį kažin kas pasikeis. Niekas nepasikeitė. Dėl šventos ramybės peržiūrėjau paskutiniųjų dienų eesc.lt publikacijas. Apie azerbaidžanietiškąjį Karabachą – nė eilutės.
Jau esame minėję: šiandien, gegužės 22-ąją, į Lietuvą oficialaus vizito atvyksta Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas kartu su žmona Mehriban Arif gizi Alijeva.
Kaip skelbia ELTA, planuojama, kad Azerbaidžano prezidentas Vilniuje susitiks su prezidentu Gitanu Nausėda. Lietuvos ir Azerbaidžano vadovai numatę aptarti, bent jau taip skelbiama Lietuvos prezidento komunikacijos grupės išplatintame pranešime, dvišalį bendradarbiavimą ekonomikos, inovacijų ir aplinkosaugos srityse, saugumo situaciją Pietų Kaukaze, Rusijos karo Ukrainoje poveikį regionui. Prezidentai taip pat atidarys Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą.
Tuo metu pirmoji ponia Diana Nausėdienė susitiks su Azerbaidžano pirmąja ponia Mehriban Arif gizi Alijeva, lankysis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Apie Azerbaidžano prezidento vizitą į Lietuvą išsamiau papasakosime jam pasibaigus. Man, besidominčiam Kaukazo temomis, rūpi, kaip šiandien elgsis mūsų politikai ir politikos komentatoriai? Ar išdrįsime bent šį sykį viešai, atvirai pareikšti, jog Karabachas, remiantis ne tik tarptautine teise, bet ir istorine tiesa, yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią 1988 – 1994-aisiais neteisėtai okupavo Armėnija? Ar mūsų televizininkai, politikos ekspertai, žurnalistai bent užsimins, jog Azerbaidžanas teisus, tiek jėga, tiek politinėmis priemonėmis susigrąžindamas Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą (omenyje turiu 44 dienas trukusią sėkmingą Azerbaidžano karinę operaciją 2020-ųjų rudenį), o Armėnija, visus pastaruosius tris dešimtmečius valdžiusi Karabachą, – neteisi? Ar pripažinsime, jog tai Armėnija elgiasi kaip agresorė, susidūrimo linijose rengdama įvairiausio pobūdžio provokacijas, taip pat ir karines? Ar ištarsime bent keletą žodžių, jog būtent Jerevanas veikia nesąžiningai, nes iki šiol neišveda iš Karabacho visų savo karinių formuočių, o priversta trauktis ciniškai minuoja paliekamas žemes? Ar prisiminsime, kaip 2020-aisiais Armėnija ciniškai apšaudė su Karabachu niekaip neusijusius Azerbaidžano miestus Giandžą, Gubą ir Bardą? Vos tik numatomos Taikos derybos, Jerevanas apšaudo Azerbaidžano pasieniečius šaukdamas, esą tai azerbaidžaniečių kariai pirmieji pakėlė ginklą. Ir Lietuva linkusi patikėti. Armėnija į Karabachą vis dar desperatiškai mėgina įvežti karinės amunicijos, o kai azerbaidžaniečių kariai neleidžia įvežti, kaltina azerbaidžaniečius trukdant gabenti … maisto produktus neva badaujantiems Karabacho armėnams. Žodžiu, griebiasi įvairiausių niekšybių.
Azerbaidžano pasienio punktas
Pastaruosius keliolika metų stebint Lietuvos viešąją informacinę erdvę užfiksavau daug skandalingų pavyzdžių, kai net oficialių Lietuvos įstaigų vadovai, kilus bent mažiausiam Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimui, entuziastingai puola kaltinti ne agresorę Armėniją, bet auka tapusį Azerbaidžaną. O jei oficialiojo Baku atvirai nekaltina, tai vis tiek gudrauja: esą konfliktas dėl Karabacho – labai painus, kad būtų galima nustatyti teisiąją ir kaltąją puses, esą Azerbaidžanas – daug sykų stipresnis už mažytę Armėniją, esą Azerbaidžanas neturi teisės karinėmis priemonėmis susigrąžinti savų žemių (o štai Ukraina, Sakartvelas (Gruzija) – turi teisę?). Televizijos ekranuose ir internetiniuose portaluose lietuviai taip painiai pasakoja, kad niekaip nesuprasi, kas teisus, o kas – kaltas.
Jau esu paskelbęs keletą išsamesnių savo publikacijų apie daug kur šlubuojančią Lietuvos užsienio politiką. Omenyje turiu straipsnius „Kodėl nemėgstu Joe Bideno?“ ir „Ar bebus norinčiųjų ginti visų stumdomą Lietuvą?“ Juose, be kita ko, raginau oficialųjį Vilnių atviriau kalbėti su kartais klystančiais sąjungininkais bei drąsiau ginčytis su mums ant galvų belipančiais partneriais.
Avantiūra Kinijos tema
Mūsų valstybė – maža, teturinti vos trejetą milijonų lietuvių, todėl vienintelė mūsų jėga – tiesos sakymas. Jei JAV bjauriai sulaužė 1994-aisiais duotus Budapešto įsipareigojimus Ukrainai, – kodėl bijome bent jau garsiai nusistebėti Vašingtono ištižimu? Jei Vokietija vinguriuoja, nenorėdama į Lietuvą atsiųsti savo karių brigados, – kodėl nedrįstame net burbtelėti? Jei JAV ambasadorius drįsta, atsibeldęs į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą, nurodinėti, kaip mes privalome vertinti savo istoriją, – kodėl nepareiškiame protesto?
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Tačiau atviras kalbėjimas su sąjungininkais ir partneriais įpareigoja. Jei iš kitų reikalaujame padorumo ir principingumo, jei priekaištaujame dėl dvigubų, trigubų standartų, tuomet ir patys privalome visur ir visada elgtis teisingai bei sąžiningai. Bet juk taip nėra.
Imkime kiniškąjį pavyzdį. ELTA skelbia, jog šį trečiadienį Vilniuje prie Kinijos Liaudies Respublikos ambasados Tibeto rėmėjai rengia pilietinę akciją. Jie sieks atkreipti visuomenės bei Lietuvos politikų dėmesį į šioje šalyje kalinamų politinių kalinių situaciją bei nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus Tibete, Honkonge bei Sindziango regione.
Piketo data – neatsitiktinė. Prieš 28 metus gegužės 17 d. Kinijos pareigūnai areštavo ir nežinoma kryptimi išgabeno šešerių metų XI Pančen Lamą, antrą pagal rangą tautos lyderį, bei jo šeimos narius. Pančen Lama yra laikomas jauniausiu politiniu kaliniu pasaulyje.
Kaip nurodoma ambasados pranešime, ilgus dešimtmečius Kinijos valdžia niekaip nereagavo į daugkartinius tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų raginimus pateikti informaciją apie Pančen Lamos, kuriam dabar turėtų būti 31 metai, likimą.
Tibeto skvere – lentelė lietuvių ir tibetiečių kalbomis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Tiesa, 2020 m. gegužės 19 d. Kinijos vyriausybė pareiškė, kad Pančen Lama „dabar yra universiteto absolventas, turintis stabilų darbą“, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.
Štai toks Lietuvos susirūpinimas kinietiškais reikalais man suprantamas. Jei tik bus galimybė, šioje pilietinėje akcijoje norėčiau dalyvauti. Tačiau man nesuprantama, kuomet Lietuva dar visai neseniai, apeidama oficialųjį Pekiną, puolė labai karštai bičiuliautis su Taivanu. Juk mūsų 1991-aisiais metais laisva valia pasirašytos sutartys su kinais byloja, jog su Taipėjumi (Taivano sostinė) bendrausime tik Pekinui leidus. Tais mums lemtingais metais Kinija pripažino mūsų nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą (su Vilniaus ir Klaipėdos regionais), o mes prisiekėme, kad Taivanas yra neatskiriama Kinijos dalis (beje, nemelavome: ir vienur, ir kitur – tie patys kintiečiai).
Dabar šią savo paties pasirašytą 1991-ųjų sutartį mes vienapusiškai sulaužėme. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis puolė megzti draugiškus santykius su Taipėjumi. Aš niekur niekad nesu tvirtinęs, jog sutartys – amžinos. Esą negalima jų keisti, koreguoti. Galima. Nėra nieko amžino. Tačiau tai pravartu daryti civilizuotai: informuojant tuos, kuriems tai svarbu. Bet, sprendžiant iš pasipiktinusios Kinijos, mes Pekino nei perspėjome, nei paaiškinome savųjų argumentų.
Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Be to, jei ryžtamės keisti sutartį, privalome turėti labai svarbių argumentų. Deja, svarių priežasčių šiuo konkrečiu atveju neturime. Taivanas buvo ir tebėra kinietiškas. Niekas nepasikeitė. Tiesiog saloje ir žemyne – skirtingos santvarkos. Todėl Lietuva, kad ir kaip versimės per galvą, nusispjovė į šalių teritorinį vientisumą apibrėžiančias tarptautines taisykles.
Šios lietuviškos avantiūros nepateisina net hipotezė, esą tokiam žygiui mus išprievartavo mūsų partnerė JAV.
Kartais net svarbiausiems partneriams būtina atkirsti – „NE“. „Ne“, nes priešingai elgtis – neteisinga. Tarptautinėse taisyklėse niekur neparašyta, esą teritorinį vientisumą branginti leidžiama tik demokratinėms valstybėms, o štai komunistinės ar autokratinės šalys privalo susitaikyti su galimais teritoriniais praradimais.
Kokią dar bjaurią potekstę turi antikinietiškas mūsų žingsnis? Jei mes negerbiame Kinijos teritorinio vientisumo, tai ir Pekinas turi bent jau moralinę teisę laužyti galvą, ar teisėtai valdome Vilniaus ir Klaipėdos regionus. Veidrodinis principas: jei aš tau skeliu antausį, tu – man trenki per sprandą.
Avantiūra Armėnijos tema
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Kita bjauri lietuviška avantiūra – amžinas pataikavimas Armėnijai. Drįstu manyti, jog 44 dienas trukusio 2020-ųjų rudens karo dėl Karabacho buvo galima išvengti. Tereikėjo, jog Vakarai, įskaitant ir Lietuvą, elgtųsi principingai. Tiksliau tariant, privalėjome kiekviena proga reikalauti, jog oficialusis Jerevanas grąžintų Azerbaidžanui tai, kas azerbaidžaniečiams priklauso pagal tarptautinę teisę – Karabachą.
Sutramdyti bjauriai su Azerbaidžanu besielgiančią Armėniją galėjome senų seniausiai. Juolab kad oficialusis Jerevanas po 1992 – 1994 metais trukusio pirmojo karo su Azerbaidžanu visąlaik demonstratyviai, iššaukiančiai flirtavo su Rusijos bei Irano diktatoriais. Privalėjome kalbėti su Armėnija atvirai visus pastaruosius tris dešimtmečius – kol neatiduosite azerbaidžaniečiams Karabacho ir septynių gretimų rajonų, kol iš Karabacho neišvesite savo karinių formuočių, kol nesiliausite pasienio zonose rengę kruvinų provokacijų, tol nebus jokių draugysčių. Pirma – Azerbaidžanui grąžinate Karabachą, tada – kviečiame į svečius deryboms dėl finansinių, ekonominių, kultūrinių bendradarbiavimų.
Bet vadinamieji kolektyviniai Vakarai elgėsi dviprasmiškai: viena ranka pripažino, jog tarptautinė teisė dėl šalių teritorinio vientisumo yra palanki Azeraidžanui, kita ranka prievartavo oficialųjį Baku, kad šis vardan taikos ir ramybės paaukotų Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą armėnų separatistams. O Jerevaną slapta kurstė rengti įvairiausio pobūdžio išpuolius prieš Azerbaidžaną garantuodami, jog Europa armėnų nelaikys kaltais – visą bėdą visuomet vers azerbaidžaniečiams.
Šiandien – tos pačios armėniškos klastos. Vos tik buvo numatyta Briuselyje pasirašyti taikos sutartį, kuri įpareigoja Armėniją grąžinti azerbaidžaniečiams visas 1992 – 1994-aisiais karinėmis priemonėmis neteisėtai užgrobtas žemes, gegužės 10-ąją kyla susišaudymai pasienio zonose. Armėnijos pusė kaltina Azerbaidžaną specialiai eskaluojant įtampą.
Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai Briuselyje susitiko pokalbių dėl Karabacho. EPA-ELTA nuotr.
Štai AFP-ELTA gegužės 14-ąją perdavė iš Briuselio, kad sekmadienį Briuselyje konsultacinių pokalbių buvo susitikę Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentai. Tai patvirtino ES Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio atstovas. Tai jau, pasirodo, penktas kartas, kai, tarpininkaujant ES, prie derybų stalo mėgina šnekėtis Armėnijos prezidentas Nikolas Pašinianas ir jo kolega iš Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Ch. Michellis prieš tai su abiejų Kaukazo respublikų vadovais buvo susitikęs atskirų pokalbių – akis į akį.
Kokių niuansų AFP – ELTA dar pastebėjo? Pokalbiai surengti tęsiantis mirtiniems susirėmimams pasienyje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Jerevanas pranešė, kad Azerbaidžano pajėgos nužudė armėnų karį ir dar du sužeidė. Dieną prieš tai žuvo Azerbaidžano karys, o keturi armėnų kareiviai buvo sužeisti. Tad N. Pašinianas suskubo apkaltinti savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas.
Ką viešai pliurpia Armėnijos premjeras – ne taip svarbu. Svarbiausia, jog visiems akivaizdu: gegužės 10-ąją pirmieji šaudyti pradėjo Armėnijos kariai (kaip ir kitais sykiais, kurių jau užfiksuota dešimtys). Paaiškinti lengva: N. Pašinianas nenori pasirašyti nė menkiausių dokumentų baimindamasis Karabacho separatistų keršto.
Visiems taip pat suprantama, jog karinė priešprieša tokiomis dienomis Azerbaidžanui – tikrai nenaudinga. Skirtingai nei Armėnija, Azerbaidžanas trokšta kuo greičiau pradėt Karabacho regiono atgaivinimo darbus visuose be išimties miestuose ir gyvenvietėse. Bet negali – tai šen, tai ten sproginėja specialiai armėnų kariškių paslėptos minos, armėnų kariai kada panorėję šaudo iš sunkiųjų pabūklų, kalnų keliais į Karabachą armėnų separatistai mėgina įvežti karinės ginkluotės, kad galėtų rengti teroro aktus. Vos tik Azerbaidžanas imasi griežtesnių priemonių, pavyzdžiui, įrengia savo karių pasienio punktą Lačino kelyje (beje, savo teritorijoje), tuoj Jerevanas ima šaukti, jog Karabache likę armėnai nebeturi geriamo vandens ir duonos, jog po dienos kitos – humanitarinė katastrofa.
Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane
Akivaizdus melas. Armėnų civiliams, neturintiems nei ginklų, nei narkotikų, nei padirbtų pinigų, azerbaidžaniečių kariai netrukdo keliauti nei pirmyn, nei atgal. Tačiau Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, kyla daug triukšmo, esą Azerbaidžanas vis tik Karabache kelia humanitarinę katastrofą.
Lietuviškoje spaudoje gausu štai tokio pobūdžio komentarų: „N. Pašinianas apkaltino savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas ir perspėjo, kad esama tik nedidelės tikimybės, jog tokioms aplikybėmis bus pasirašytas bendras su Azerbaidžanu taikos susitarimas.“ Ką į šiuos prasimanymus atsakė Azerbaidžano lyderis – nė žodelio. Azerbaidžanui pasiteisinti neleidžiama.
Azerbaidžano pozicija akivaizdžiai nutylima. Karabacho temą nagrinėjančioje lietuviškoje spaudoje taip pat nerasite pareiškimų, jog Karabachas pagal tarptautinę teisę – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Dauguma lietuviškų tekstų surašyti taip, tarsi būtų atvirkščiai. Arba sukalti taip, tarsi kaltos abi pusės, tarsi vienos tiesos nėra ir negali būti.
Kompanija – bjauri. Pirmas iš kairės – Armėnijos prmjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA foto
Imkime paskutinįjį Armėnijos akibrokštą. Šių metu gegužės 9-ąją Maskvoje karinį rusų paradą drauge su nusikalstamą karą prieš Ukrainą pradėjusiu Vladimiru Putinu stebėjo ir Armėnijos Ministras Pirmininkas Nikolas Pašinianas. Lietuviškoje spaudoje priekaištų Armėnijai už šį vizitą – nė trupinėlio. O juk bent retoriškai paklausti Armėnijos vadovų, kodėl jie taip dažnai skrenda į Maskvą, – galėtume. Jei šių metų gegužės 9-ąją į Maskvą būtų atvykęs Azerbaidžano prezidentas, lietuviškoje spaudoje aptiktume daug pasipiktinimų neva „vargšus armėnus skriaudžiančiu Azerbaidžanu“. Suprask, ko iš jų norėti – Kremliaus pusėn dairosi. O N. Pašinianui – jokių priekaištų nei tuomet, kai dažnai lekia į Rusiją, pradėjusia Trečiąjį pasaulinį karą, nei tuomet, kai keliauja į Irano sostinę Teheraną, kuris žiauriai persekioja kiekvieną savo kitamintį ir teikia ginklų Rusijos armijai.
Beje, Armėnijos vadovus, įskaitant ir prezidentą, ir premjerą, ir jo žmoną, dažnai sutiksi ne tik Maskvoje ir Teherane, bet dar ir Vilniuje. Keistas sutapimas? Suskaičiuokite, kiek sykių per pastaruosius keliolika metų svetimas žemes užgrobusios Armėnijos vadovai svečiavosi Lietuvoje, o Lietuvos politikai, pradedant užsienio reikalų ministru, prezidentu, Seimo pirmininku, – Jerevane, palyginkime šiuos skaičius su analogiškais skrydžiais „Vilnius – Baku“ ir „Baku – Vilnius“, ir turėsime akivaizdžią proarmėnišką tendenciją. Elgiamės taip, tarsi 1992 – 1994-aisiais Karabachą užgrobusi ir iki šiol teisėtam šeimininkui visko iki paskutinio centimetro grąžinti nenorinti Armėnija mums mielesnė už teritorinį vientisumą per didžiausius vargus ir ilgiausiai trunkančias derybas susigražinantį Azerbaidžaną.
Taigi šiandien turime dvi lietuviškas avantiūras – kinietiškąją ir armėniškąją.
Prisimenu, kaip kadaise džiūgavau, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Maniau, kad Lietuva tapo kaip niekad saugi. Buvau įsitikinęs: jokios karinės okupacijos bei milžiniškos katastrofos dabar mūsų nepasieks.
Anų laikų optimizmas nūnai išgaravęs. Negaliu sakyti, jog šalis, kurią vadinu savo Tėvyne, šiandien neturėtų nė menkiausių saugumo garantijų. Tačiau neapsiverčia liežuvis ištarti ir žodžio „saugi“. Bjauriausia, kad mes, lietuviai, dėl dviprasmiškos padėties – „nei saugi, nei atidūrusi mirtinam pavojuje“ – niekuo dėti. Tiksliau sakant, mūsų kaltė dėl nesaugumo – menkutė. Dar aiškiau kalbant, mes dėl šios situacijos mažiausiai kalti.
Mūsų didžiausia kaltė – nenorime auginti daug vaikų. Jei kiekviena mūsų šeima augintų bent po tris vaikus, – būtų visai kita šneka. Mes ne tik netirptume, bet net po truputį gerintume savo „demografinę padėtį“. Dabar gi nenumaldomai nykstame. Dar keletas tokių „vaisingų“ dešimtmečių, ir mūsų nebeliks. Liūdniausia, kad niekas iš Lietuvos politikų, komentatorių, ekonomistų, filosofų nežino, kaip būtų galima lietuvius priverst auginti bent trejetą mažylių. Vienintelė paguoda, kad šio galvosūkio nepajėgia išlukštenti ir daugelis kitų Europos Sąjungai priklausančių šalių.
O visos kitos mūsų bėdos – mums primestos mūsų sąjungininkų ir strateginių partnerių. Šitaip kalbu kiek apibendrindamas. Nereikėtų šių žodžių suprasti vienpusiškai.
Tvora išvirtusi. Slaptai.lt nuotr.
Ir vis dėlto mūsų mylimi sąjungininkai bei godotini strateginiai partneriai dažnusyk elgiasi taip, tarsi būtų mūsų priešai. Štai turime sieną su bjauraus diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdoma Baltarusija. A. Lukašenka – ypatingas diktatorius. Jis flirtuoja su Ukrainą užpuolusiu Rusijos diktatoriumi Vladimiru Putinu. Regis, Briuselis ir Strasbūras turėtų džiaugtis, jog statome aukštą tvorą su Baltarusija, jog neįsileidžiame iš Baltarusijos į Lietuvą plūstančių nelegalių migrantų. Juk kas yra tie neteisėtai įsibrovusieji – mes nežinome. Tarp jų gali būti ir teroristų, ir finansinių aferistų, ir Rusijos bei Baltarusijos šnipų. Tačiau Briuselyje ir Strasbūre gyvena tetų ir dėdžių, kurios ir kurie kaltina Lietuvą „nežmonišku elgesiu“. Prievartauja mus plačiai atverti duris: kas nori – tegul užeina į svečius. Lietuva nusipelnė, jų manymu, tapti … niekieno teritorija, kurią trypti leidžiama visiems, kas tik pavadins save „politiniu pabėgėliu“.
Lietuva jau senokai murkdoma įteisinti ir dvigubą pilietybę. Ką čia bekalbėti – užsimenama net apie daugybinę pilietybę. Esą tai yra šventa žmogaus teisė – turėti tiek pilietybių, kiek geidžia širdis. Štai krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad karinės divizijos suformavimui Lietuvoje kasmet iki 2030 m. reikėtų išleisti vidutiniškai po 200 mln. eurų. Aš – visomis keturiomis už tai, kad Lietuva turėtų diviziją. Stipri kariuomenė – stipri valstybė, ypač kai tavo kaimynė – iki beprotybės agresyvi Rusija. Tikiu, jog net pinigų surasime formuojamai divizijai. Bet, leiskite retoriškai paklausti, iš kur paimsime tiek kareivių, jei negimdome vaikų, jei saviškiams leisime turėti bent dvi – tris pilietybes, jei be menkiausių trukdžių jau senokai suteikiame galimybę lietuviams laisvai keliauti po visą ES teritoriją?! Dar pridėkime aplinkybę, kaip tautiškumą, lietuviškumą, nacionalumą mūsų mokyklose ir universitetuose stelbia kosmopolitizmai ir liberalizmai, kaip mūsų mokyklose ir universitetuose mokinius ir studentus „leidžiama“ supažindinti su minimaliomis „karinėmis žiniomis“, dar prisiminkime pastangas įteisinti galimybę nebaudžiamiems truputėlį „parūkyti žolelių“, ir turėsime pripažinti, jog Lietuva … nepajėgi suformuoti brigados. Neužteks jaunų, stiprių, drąsių vyrų.
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Regiu ir kitą svarbią bėdą. Ar benorėsime ginti Lietuvą? Kas gi šiandien belikę iš Lietuvos? Ar mes gerbiame savo kalbą? Drįstu manyti, jog lietuvių kalbą niekina visi tie mūsų europarlamentarai, prezidentai, ministrai, kurie garbingose Briuselio ar Strasbūro tribūnose šneka ne lietuviškai, bet tik angliškai, nors mūsų kalba – oficiali ES kalba. Lietuvių kalba niekinama ir tuomet, kai paklūstama strateginės partnerės Lenkijos spaudimui į lietuviškąjį alfabetą įbrukti keletą lenkiškų raidžių sugriaunant visą struktūrą, visą konstrukciją. Tarsi niekas iš mūsų neskaitė kalbininko Vinco Urbučio veikalo „Lietuvių kalbos išdavystė“, tarsi neįsidėmėjo poeto Justino Marcinkevičiaus formulės, kas yra lietuvių kalbos išdavystė? Lietuvių kalbą niekina ir tie žurnalistai, politikai, kurie perša nuomonę, jog lietuvių kalba – labai sudėtinga, todėl nenutiks nieko blogo, jei atsisakysime keliolikos lietuvių kalbos vartojimo taisyklių. Kitaip tariant: leiskime saviems kalbėti ir rašyti netaisyklingai. Svarbiausia, kad būtų patogu. Kaip noriu, taip pliurpiu.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Kartais Lietuva primena šalį, kuri tėra … Lenkijos provincija. Lietuvos politikas Emanuelis Zingeris visai neseniai ragino, jog Lietuva švęstų Gegužės 3-osios Konstituciją, nors tame prieš kelis šimtus metų parašytame dokumente – nė žodelio apie Lietuvą ir lietuvių teises. Ten – vien lenkiškos teisės. Tiesa, po kelių mėnesių anuomet buvo išleistas tos prolenkiškos Konstitucijos priedas, kur Lietuva ir lietuviai – jau paminėti. Tad kodėl apsimetame nežiną, kaip elgtis? Visi savigarbos nepraradę lietuviai turėtų, mano supratimu, liaupsinti ne lenkiškąją Konstituciją, o būtent Konstitucijos priedą, kuriame įrašytas žodis „Lietuva“.
Imkime kitą pavyzdį. Vilniuje neseniai atidarytas Lenkų kultūros namų priestatas, kurio statybos truko beveik dvejus metus. Ceremonijoje dalyvavo net Lenkijos Ministras Pirminkas Mateuszas Morawieckis. Labai gražu, kad Lietuva ir Lenkija – draugauja. Tačiau ši draugystė, regis, tik į vieną pusę. Jei Lenkija į lenkų kalbą išsiverstų Mykolo Biržiškos veikalą „Vilniaus Golgota“ ir ją išleistų specialiu veikalu, paskui Varšuvoje surengtų objektyvią tarptautinę konferenciją apie „okupuotos Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštį“, tuomet manyčiau, jog oficialioji Lenkija – objektyvi, sąžininga, išties nori bičiuliautis. Bet oficiali Varšuvos laikysena byloja, jog beveik dešimt kartų gausesnė lenkų tauta nelinkusi atsiprašyti lietuvių už Vilniaus okupaciją, visomis išgalėmis nutyli šią temą arba ją subtiliai pakreipia į kitas temas, pavyzdžiui, patys lietuviai kalti, nesupratę genialaus Pilsudskio ir Želigovskio plano. Liepia, kad mes pamirštume lenkinamus Punsko, Seinų, Suvalkų lietuvius. Esą jie vis tiek bus sulenkinti. O juk vardan gerų santykių mums galėtų net grąžinti Punską ir Seinus. Vietoj to mus šantažuoja kaip tik išmano, nes šiandien visą dėmesį tenka koncentruoti į galimą Rusijos agresiją. Taip, Rusijos agresija prieš Baltijos šalis – joks sapnas, jokia fantastika. Taip pat akivaizdu, kad nuo Rusijos atakų be Lenkijos ramsčio neapsiginsime. Bet kodėl tokia didelė draugystės su Lenkija kaina? Vaizdžiai kalbant, kodėl norėdami sulaukti Lenkijos karinės paramos būtinai turime sulenkėti?
Bjauru ir tuomet, kai Izraelio ambasada vis įžūliau kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, labai garsiai ir aršiai smerkdama mūsų politikus, istorikus, žurnalistus, išdrįsusius brūkštelėti bent vieną nepalankų žodį, o Lietuvos valdžia klusniai lyg prasikaltęs mokinukas puola verkšlenti „daugiau taip nedarysiu“. Įspūdis toks, jog Lietuva tėra … Izraelio priedas. Jau ko vertas vien istoriko parlamentaro Valdo Rakučio „suvalgymas“ arba ankstesniojo Izraelio ambasadoriaus neva draugiškas, neva neutralus vizitas į Lietuvos gyventojų rezistencijos tyrimų centrą pamokant, kaip mums privalu nagrinėti žydams jautrias temas (keistas sutapimas – po to krito LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas).
Paskutinysis incidentas: Izraelio ambasada užsipuolė Seimo narį Remigijų Žemaitaitį, socialiniuose tinkluose tarusį žodį apie Palestiniečių mokyklos netoli Betliejaus nugriovimą.
Izraelio ambasadai siūlyčiau elgtis kukliau, net jei R. Žemaitaitis pasielgė netinkamai. Lietuva – ne Izraelio provincija. Užuot svaidęsi pasmerkimais į savo kalbas išsiverskite rašytojo Jono Mikelinsko senokai išleistą knygą „Kada kodėl taps todėl“? Labai vertingas darbas norint suvokti, kas, kaip ir kodėl klostėsi Lietuvoje tuo lietuviams ir žydams itin tragišku metu.
Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte. Istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, ar Izraelio ambasada žino, kad dienos šviesą vos prieš keliolika dienų išvydo istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (LGGRTC; 2023 metai)? Labai vertingas tyrimas, nes panašios tendencijos anuomet klostėsi ir kituose Lietuvos regionuose. Jei Izraelio ambasadorius myli tiesą ir teisingumą, kodėl nenori žinoti J. Mikelinsko bei G. Vaičiūno gvildenamų faktų, palyginimų, išvadų? Kodėl Lietuva, trokšdama gerų santykių su Izraeliu, būtinai privalo žvelgti į savo istoriją tik Tel Avivo ir Jeruzalės akimis? Kodėl, vardan Tel Avivo ir Jeruzalės palankumo, privalome tapti didesniais Izraelio patriotais nei patys žydai? Kas lietuvius taip įbaugino, kad šie nedrįsta giliau pažvelgti į palestiniečių bėdas? Manote, jog nežinome? Iš Vašingtono tuoj atlėks JAV kongresmenų ir senatorių delegacija grūmodama kumščiu: jei netrepsėsite pagal Izraelio muziką, prarasite Amerikos karinę paramą. Štai kaip painu ir sudėtinga. Padėtis be išeities.
Ginkluotas kardu. Slaptai.lt nuotr.
Todėl ir liūdna: Lietuva seniai praradusi savigarbą. Mums primestas nepilnavertiškumo kompleksas. Kas tik netingi, tas mus stumdo. Kai literatūros kritikas, literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys išleido labai rimtą tyrinėjimų veikalą „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“, kur, remdamasis senovės dokumentais, įrodo Lietuvą turėjus ne vieną, o net keliolika karalių ir vieną karalienę, daug lietuvių istorikų stojo piestu. Esą A. Bučio knygoje išvardintų mūsų valdovų vis tiek negalima traktuoti buvus karaliais, mat jie – tik didieji kunigaikščiai. Suprask, lietuviai – mažiukai, lietuviai – silpnučiai, lietuviai niekaip negali vadintis karaliais. Štai lenkai turi teisę turėti daug karalių, o mums užteks ir to vieno – Karaliaus Mindaugo.
Todėl šiandien galvoje kirba du klausimai. Pirmasis: iš kur sukrapštysime karių brigadai? Antrasis: ar ilgainiui bebus norinčiųjų ginti nepilnavertiškumo kompleksų užspaustą Lietuvą, kuri negerbia savo kalbos, istorijos, kultūros?
Esama reiškinių, įvykių, tendencijų, kurių užmiršti nevalia. Ar galima atleisti padariusiems klaidas? Žiūrint – kokie klystkeliai. Grubios klaidos – nedovanotinos. Jas padariusieji turi būti baudžiami. Bent jau moraliai.
Šiandieninė JAV, vadovaujama Džo Baideno, nuo 2022-ųjų vasario daug pagelbėjo Rusijos agresiją patyrusiai Ukrainai (kaip nutiks šiais, 2023-aisiais, metais – dar nežinome, dar anksti brėžti išvadas). Jei ne proukrainietiška Vašingtono politika, Kijevui šiandien būtų daug sykių sunkiau. Nes Baltiesiems rūmams palikus ukrainiečius bėdoje kitų NATO bei Europos Sąjungos šalių pagalba greičiausiai taip pat būtų kur kas kuklesnė, nei dabar. JAV – tarsi vedlys.
Tačiau ar Džo Baideno (Joe Biden) administracija padarė viską, ką privalėjo ir ką galėjo nuveikti stiprindama Ukrainos kariuomenę? Kol kas teprisimenu nuolatinius Dž. Baideno verkšlenimus, kokių ginklų jis Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms neatgabens. Tai neatveš oro gynybos sistemų, tai nedovanos toliašaudžių pabūklų, tai nelinkęs perduoti kelių šimtų tankų. Dabar senasis Džo ožiuojasi dėl modernių naikintuvų F – 16. Džo Baideno administracija, remiantis viešais pranešimais, ragina Ukrainos prezidentą Volodymirą Zelenskį pereiti į kontrpuolimą … be stiprios aviacijos.
Joe Bidenas – itin garbaus amžiaus vyriškis. EPA-ELTA nuotr.
Dar būtinai pridėkime faktą, kad Dž. Baidenas nuo Rusijos puolimo didvyriškai besiginančios Ukrainos sostinę Kijevą aplankė vienas iš paskutiniųjų Vakarų lyderių. Lietuvos viešojoje erdvėje kaip iš gausybės rango tuomet pasipylė džiūgavimų – štai koks drąsus Amerikos lyderis. Bet, jei lyginsime, kada ir kokiomis aplinkybėmis karo metu Kijeve svečiavosi Baltijos šalių, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos vadovai, būsime priversti konstatuoti, jog šis JAV prezidentas – bailys. Koks didvyriškumas, koks pasiaukojimas, jei tu – paskutinis?
Taigi kirba rimtas galvosūkis. Gal Dž. Baidenas kažin ko bijo, kad taip nenoriai, taip lėtai padeda į bėdą pakliuvusiai Europos valstybei? Štai dėl Taivano, Pietų Korėjos šis Amerikos vadovas pasiruošęs panaudoti visas savo galias, visus savo ginklus, kad tik išgelbėtų demokratiją. Net branduolinio karo nebijo. Gins šias šalis visomis rankomis ir kojomis. O štai dėl Ukrainos – kardinaliai priešingas požiūris. Kiek sykių per pastaruosius pusantrų metų Dž. Baidenas viešai, garsiai šaukė: ginsime kiekvieną NATO teritorijos centimetrą, neleisime Kinijai užpulti Taivano salos (nors, kaip bežiūrėsi, Taivanas – tai Kinija), bet štai dėl Ukrainos mūsų kariai tikrai nesivels į karą su Rusija. Ekonomistas, analitikas Andrėjus Ilarionovas viešojoje youtube.com erdvėje ne sykį komentavo, jog tokie Dž. Baideno patikinimai – tai tarsi skatinimas Kremlių dar žiauriau, dar bjauriau pulti Ukrainą.
Joe Bideno kritimai
Šių eilučių autorius nėra toks kategoriškas, kaip A. Ilarionovas, bet meluočiau, jei tvirtinčiau, jog manęs nekamuoja keisti įtarimai. Visus pastaruosius tris dešimtmečius dirbdamas žurnalistu visur ir visada gyriau, liaupsinau „savo mylimą Ameriką“. Nuo 2022-ųjų pradžios – vis labiau abejoju. Nuo aštresnių pareiškimų sulaiko tik tai, kad ginklų tiekimai – sudėtinga, paini tema. Neleistina atmesti gudravimų. Gal oficialusis Vašingtonas užtektinai dovanoja Ukrainai ir tankų, ir naikintuvų, ir toli lekiančių sviedinių, tik apie tai garsiai nešneka, slepia tikruosius skaičius? Jei taip iš tiesų, – labai šaunu, labai gražu.
Bet viešojoje erdvėje paskelbti ir nerimą keliantys faktai: Ukraina sulaukė ginkluotės iš Vakarų partnerių dešimt sykių mažiau, nei jai šiuo metu reikėtų. Kaip tai suderinti su NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo tvirtinimu, jog Ukraina iš Vakarų gavo net 98 proc. to, ko jai reikia pergalingam kontrpuolimui? Kas meluoja?
Beje, Lietuvoje sutikau ne vieną kolegą, kurie barė mane dėl neva per didelės meilės Ukrainai. Aš jiems atkirsdavau, jog meilė Ukrainai čia niekuo dėta. Aš labiausiai myliu Lietuvą. Man atrodo, jog Vladimiras Putinas turėjo ypač bjaurų planą: greitai okupuoja Ukrainą, tuomet prie rusiškųjų resursų prijungia jau senokai pavergtos Baltarusijos ir ką tik suvalgytos Ukrainos jėgas, iš Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos sulipdo vienalytį kumštį ir tuomet drąsiai, įžūliai klibina Baltijos šalių bei Lenkijos vartus. O NATO, išvydusi iš trijų valstybių sulydytą brutalią jėgą, iš baimės bejėgiškai skėstelna rankomis – dėl šventos ramybės Kremliaus banditui paaukoja Lietuvą, Latviją bei Estiją. Taigi šiandien Ukraina, mano įsitikinumu, gina ne tik savo, bet ir Lietuvos laisvę. Toks mano požiūris.
Prezidentas Gitanas Nausėda ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas lankėsi Generolo Silvestro Žukausko poligone. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tai, kad Lietuvoje dislokuotas Vokietijos karinės brigados štabas, – tai dar nieko nereiškia. Jau šiandien matome, kaip oficialusis Berlynas muistosi, nenorėdamas į Lietuvą permesti visos brigados. Mums nuolat priekaištauja dėl kažin kokių „neparuoštų namų darbų“, tarsi būtume nesusipratę mokinukai. O juk slepia tikrąsias priežastis: vokiečiai nenori dėl mūsų susikibti su Rusija ginklais. Net nesvarbu, kodėl – dėl istorinių klaidų ar dėl nepilnavertiškumo kompleksų. Svarbiausia, kad nenori ir artimiausiu metu, regis, nenorės.
Na, pastatysime vokiečių brigadai reikalingas kareivines, sandėlius, garažus, saugyklas. Nenoriu tapti juodu metraštininku, tačiau įtariu, jog galimos Rusijos agresijos prieš Lietuvą išvakarėse vokiečių brigada kukliai spruks iš mūsų žemių sukurpusi neįtikėtinų pasiteisinimų. Mūsų pastatyti angarai, kareivinės, sandėliai tuomet liks tuštutėliai. Būkime atidūs, atsargūs: Vokietijos kanclerio, Vokietijos užsienio reikalų ministro ar Lietuvoje reziduojančio Vokietijos ambasadoriaus pažadai galbūt tėra … pažadai. Neverti nė sudilusio skatiko. Nenorės – negins. Mes jų nepriversime laikytis duotų pažadų, mat už sulaužytą garbės žodį – jokios atsakomybės. Jei susitarimuose būtų numatyta, kokia griežta bausmė laukia Vokietijos prezidento ir Vokietijos kanclerio, šiems išdavus Lietuvą, net tuomet abejočiau.
Kodėl toks pesimistas? 1994-aisiais metais JAV, Didžioji Britanija ir Rusija pasirašė Budapešto memorandumą. Šios trys valstybės įsipareigojo gerbti bei saugoti Ukrainos teritorinį saugumą mainais į Kijevo pažadą nusiginkluoti atiduodant atominį ginklą. 2022-aisiais metais šį savo įsipareigojimą Kremlius labai grubiai, bjauriai ir ciniškai sulaužė. Bet 2022-ųjų vasarį ir JAV bei Didžioji Britanija pamynė savo įsipareigojimus. JAV prezidentas Dž. Baidenas nepuolė vykdyti JAV prezidento Bilo Klintono maždaug prieš tris dešimtmečius iškilmingai duotų įsipareigojimų globoti Ukrainos laisvę ir nepriklausomybę. Sakydamas, jog šiandieninė Baltųjų rūmų administracija šauniai padeda Ukrainai, – mintyse neturiu liūdnai pagarsėjusio Budapešto memorandumo. Jeigu prisimenu Budapešto memorandumą, tuomet JAV prezidento Dž. Baideno pagalba Ukrainai šiandien man atrodo niekingai menka. Labai panaši į išdavystę.
Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.
Jei man primesite, jog esu Donaldo Trampo (Donald Trump) gerbėjas, – būsite neteisūs. Peržvelkite ankstesnius mano straipsnius apie D. Trampą, kai šis bandė bičiuliautis su Šiaurės Korėjos lyderiu, Suomijos sostinėje Helsinkyje liaupsino V. Putiną ar viešame renginyje grubiai nustūmė šalin mažos pagal teritoriją valstybės prezidentą, ir pamatysite, kaip anuomet vertinau D. Trampą. Bet šiandien neįmanoma nepripažinti tiesos: kol Baltuosiuose rūmuose šeimininkavo D. Trampas, tol V. Putinas niekur nežvangino ginklais – nei Sirijoje, nei prieš Gruziją (Sakartvelas), nei prieš Ukrainą. Vos tik į valdžią Amerikoje įžengė Dž. Baidenas, Kremliaus banditas netrukus pradėjo plataus mąsto karą prieš Ukrainą. Sutapimas? Tegul bus sutapimas. Leistina net taip svarstyti: jei vis dar prezidentautų D. Trampas, būtų dar blogiau. Galbūt.
Bet Lietuvai nedera pamiršti, ko kartais verti net JAV įsipareigojimai. Dar pridėkime karčią tiesą, kokio garbaus amžiaus yra antrosios kadencijos siekti sumanęs Dž. Baidenas, kaip dažnai jis klupinėja lipdamas lėktuvo trapu, užmiega konferencijose ar pamiršta, kur einąs, tuomet turėsime tragikomišką situaciją. Antrasis Leonidas Brežnevas. Skirtumas tik toks, kad nepuola bučiuotis.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Ką jau bekalbėti apie Angelos Merkel laikais nusikalstamai nuginkluotos Vokietijos įsipareigojimus. Drįstu manyti, jog Lietuvai labai nepasisekė, jog būtent vokiečiai įpareigoti saugoti mūsų teritoriją. Jausčiausi kur kas ramiau, jei mūsų apsauga būtų patikėta valstybei, kuri, skirtingai nei Berlynas, pati baiminasi Kremliaus agresijų. Vokietija nebijo Rusijos, per toli, todėl ir gudrauja dėl tos brigados. Vokiški priekaištai, esą patys lietuviai kalti, nes neatliko visų jiems skirtų užduočių, – primityvi demagogija. Tegul pirmiausia Vokietija ištaiso visas savo klaidas. Lietuvos klaidos – kur kas menkesnės. Lengviau ištaisomos.
Sakote, rašau per daug aštriai? Jei gyvename demokratinėse šalyse, jei esame partneriai, sąjungininkai, kolegos, tai ir ginčykimės atvirai, sąžiningai. Mūsų partnerių pikti šantažai verčiau prikąsti lietuviškąjį liežuvį, nes neužsičiaupus Lietuvoje nebus ne tik vokiškos brigados, bet ir vokiško štabo, – nepriimtini. Jei aš, NATO aljansui priklausančios šalies pilietis, neturiu teisės piktintis naikintuvų F-16 į Ukrainą nesiunčiu JAV prezidentu Dž. Baidenu, tai liaukimės pliurpę apie pagarbą ir ištikimybę demokratijos principams. Jei aš negaliu viešai pareikšti, kad Briuselio ir Strasbūro vinguriavimai, esą Ukraina dar nenusipelnė narystės NATO ir ES struktūrose, yra tik niekingi sapaliojimai, tai ko tada vertos šios organizacijos?
Jei atvirai, labai noriu, kad šių metų liepos mėnesį Vilniuje organizuojamas NATO viršūnių susitikimas išsklaidytų visas mano abejones. Bet pesimizmas kol kas stelbia optimizmą.
Lietuvos ir Armėnijos prezidentai Gitanas Nausėda ir Vaagnas Chačaturianas. LR prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Taip, balandžio 19-ąją Vilniuje viešėjo Armėnijos prezidentas Vaagnas Chačaturianas. Taip, balandžio 19-ąją surengtas Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos oficialus susitikimas su Armėnijos Prezidentu Vaagnu Chačaturianu. Taip, darbotvarkė, kaip skelbė Lietuvos prezidento komunikacijos grupė, turininga: aptarė dvišalį bendradarbiavimą, Armėnijos ir Europos Sąjungos suartėjimą per Rytų partnerystės programą, Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto sprendimą diplomatinėmis priemonėmis, Rusijos karą Ukrainoje.
Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.
Oficialiame Lietuvos prezidento internetiniame puslapyje dar tvirtinta: Lietuva nuosekliai remia Armėnijos pastangas apsaugoti suverenitetą ir vykdyti demokratines reformas, o Prezidentas G. Nausėda teigė, kad „Lietuva, pirmoji valstybė 1991 metais pripažinusi Armėnijos nepriklausomybę, prisimena bendrą skaudžią sovietinę istoriją, o ilgametė tarpusavio parama vieni kitų kovai už apsisprendimą ir nepriklausomybę yra svarbus tarpusavio santykių pagrindas“.
Kokių dar gražių žodžių ir minčių pažėrė G. Nausėda? Mūsų Prezidentas patikino Armėnijos vadovą, kad Lietuva tvirtai remia įvairialypį Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą. „Lietuva tvirtai palaiko Europos Sąjungos ir mūsų transatlantinių sąjungininkų pastangas stiprinti Armėnijos suverenitetą ir atsparumą išorės ir vidaus grėsmėms. Kaip ES narė, Lietuva pasirengusi padėti siekti ilgalaikės taikos, kuri yra būtina kuriant klestinčią demokratinę Jūsų šalies ateitį“, – sakė Lietuvos Prezidentas.
Lietuvos ir Armėnijos Prezidentai, be kita ko, aptarė ir Rusijos karą Ukrainoje, jo pasekmes Europos ir regiono saugumui. „Šiandien mūsų žemyną drebina nuo Antrojo pasaulinio karo neregėta agresija ir smurtas. Dabar kaip niekad akivaizdu, kad mūsų šalių nepriklausomybė, suverenitetas ir teritorinis vientisumas negali būti laikomi savaime suprantamais dalykais“, – sakė Lietuvos Prezidentas.
ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)
Tada abiejų šalių vadovai atidarė Lietuvos ir Armėnijos verslo forumą.
O Pirmoji ponia Diana Nausėdienė taip pat nesėdėjo sudėjusi rankų: kartu su Armėnijos Prezidento dukra Arpine Chačaturian lankėsi Vilniaus lopšelyje-darželyje „Jurginėlis“ bei Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neonatologijos centre.
Remiantis LR Prezidento kumunikacijos išplatintais tekstais, – nors apsiverk iš laimės, kaip viskas gražu, prasminga, teisinga, demokratiška, civilizuota.
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Tačiau visa tai – tik išorė, tik paviršius. Tikrasis Armėnijos veidas – visai kitoks. Armėnija iki šiol negrąžinusi Azerbaidžanui visų iš jo neteisėtai 1988 – 1994 metais atplėštų teritorijų. Omenyje turiu Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Visa tarptautinė bendrija, įskaitant ir Lietuvą, pripažįsta, jog Karabachas – ne Armėnijos, o būtent Azerbaidžano žemė. Oficialusis Baku iki 2020-ųjų rudens kantriai prašė, jog Vakarai padėtų iš Armėnijos atgauti šį regioną taikiomis priemonėmis.
Bet Vakarai gudravo: viešai pripažindavo Azerbaidžano teisę į Karabachą, užtat slapta rėmė armėniškąjį separatizmą ir pusiau oficialiai prievartavo azerbaidžaniečius, kad šie Armėnijai paaukotų Karabacho regioną.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį
Mano supratimu, Azerbaidžanas pasielgė teisingai: 2020-ųjų rudenį karinės operacijos metu pamėgino išvaduoti Karabachą jėga. Per 44 dienas trukusią karinę operaciją didžiąją dalį Karabacho susigrąžino. Armėnijos separatistai, padedami vadinamųjų „rusų taikdarių“, dabar kontroliuoja vos keleta procentų.
Deja, oficialusis Jerevanas vis tiek nerimsta. Užuot taikiai pasitraukęs iš žemių, kurios jam nepriklauso, rengia įvairiausio pobūdžio provokacijas. Diplomatines, diversines, karines. Oficialusis Jerevanas vis dar kaulina paramos iš Vakarų, kad Paryžius, Briuselis ar Strasbūras spustelėtų azerbaidžaniečius kompromisams. Pavyzdžiui, užpuola azerbaidžaniečių pasieniečius, o paskui šaukia, kad tai azerbaidžaniečių kariai šaudo (nors šie imasi tik atsakomųjų veiksmų). Tuomet reikalauja karinės pagalbos tai iš Maskvos, tai iš Paryžiaus. Slapta atsiveža ginklų net iš agresyvaus, totalitarinio Irano. Savo teritorijoje Giumri mieste vis dar laiko Rusijos karinę bazę. Vis dar nepasmerkę savo teroristų iš ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak organizacijų. Remiantis lietuviška patarle, pats muša – pats rėkia.
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
Armėnijos prezidento V. Chačaturiano oficialus vizitas į Vilnių – viena iš informacinių Jerevano provokacijų. Pažiūrėkit, kokie mes gražūs, taikūs. Organizuojame ekonominius forumus, norime tapti Europos Sąjungos dalimi, mums rūpi vaikų darželiai ir sunkiai sergantys ligoniai. Žodžiai – teisingi, o darbai – niekingi. Negrąžina Azerbaidžanui prieš kelis dešimtmečius neteisėtai okupuotų žemių, seka pasakas apie prieš tūkstantį metų ten neva egzistavusią kažin kokią Armėnijos karalystę, sąmoningai nutyli, kaip kadaise azerbaidžaniečius žiauriai vijo ne tik iš Jerevano, bet ir iš Karabacho sostinės Hankendžio (iš viso – maždaug milijonas pabėgėlių). Slepia, kaip dar visai neseniai organizavo kruvinus teroristinius išpuolius Europoje, JAV, Australijoje, kaip dabar žiauriai elgiasi su jų nelaisvėn patekusiais azerbaidžaniečių kariais.
Azerbaidžaniečių pabėgėliai. Taip gyveno iš savo namų išvyti azerbaidžaniečiai
Mano supratimu, Lietuva neturėtų šiandien priimti nė vieno Armėnijos politiko: nei prezidento, nei premjero, nei kultūros ar sporto ministro. Pirma apsišluokite savo kieme: atiduokite Azerbaidžanui tai, ką klasta ir jėga užgrobėte 1988 – 1994-aisiais metais, atsiprašykite Azerbaidžano už jam padarytas skriaudas (apie kompensacijas – nė nekalbu), pažadėkite, kad daugiau nerengsite pasienio zonose provokacijų, štai tada būsite laukiami svečiai Vilniuje. O kol elgiatės labai panašiai kaip kaimynines šalis puldinėjanti Rusija, – jums Lietuvos vartai užtverti.
Jei vis tik oficialus Armėnijos prezidento vizitas į Vilnių buvo neišvengiamas, Lietuvos prezidentas privalėjo bent paklausti pono Vaagno Chačaturiano: kada iš Karabacho išvesite visus savo separatistus? Bet, remiantis oficialiais LR prezidento komunikacijos grupės pranešimais, mūsų prezidentas apie tai nė neužsiminė.
Rusijos agresija prieš Ukrainą tęsiasi daugiau nei 400 dienų. Beveik pusantrų metų Kremlius terioja Ukrainą. Todėl susikaupė užtektinai daug pesimistiškų klausimų.
Pavyzdžiui, kodėl – taip ilgai? Teirautis, ar buvo įmanoma išvengti mėsmalės Ukrainos žemėse, jau per vėlu. Nors atsakymas akivaizdus: ištižę Vakarai per pastaruosius keletą dešimtmečių net nesistengė tramdyti Vladimiro Putino. Užuot sudrausminę Vakarai jam padovanojo Čečėniją, Gruziją (Sakartvelą), nuo 2014-ųjų – aukoja Ukrainą. Man regis, NATO net nemirktelėjęs ateityje paaukos ir Baltijos šalis, tik štai Rusija įklimpo ukrainietiškose stepėse ir iš ten – nei pirmyn, nei – atgal. Bet tai, kad vyriausiasis Rusijos nusikaltėlis V. Putinas gavo į dantis prie Kijevo, Mariupolio ar Charkovo, ne Briuselyje posėdžiaujančių išlepusių NATO biurokratų nuopelnas. Paradoksas, tačiau Lietuvą šiandien labiausiai saugo ne NATO, o ukrainiečiai, besigrumdami su Rusijos ordomis savo teritorijose.
Taip, Vakarų kaltė dėl 2022-ųjų vasarį kilusio didelio karo – milžiniška. Pirmiausia kaltinu Vašingtoną. Buvęs JAV prezidentas Bilas Klintonas prisipažino prikrėtęs nesąmonių, kai 1994-aisiais Budapešte atėmė iš Kijevo atominę bombą ir mainais už tai ukrainiečiams įbruko popierines, nė sudilusio skatiko nevertas amerikietiškas saugumo garantijas. Deja, šiandieninis JAV vadovas Džo Baidenas (Joe Bidenas) prezidentaudamas dar niekur niekad neprisiminė Budapešto įsipareigojimų.
Joe Bidenas. Suklupo…
O gal ir negalėjo prisiminti. Sveikata šlubuoja. Tai lipdamas trapu į lėktuvą sugeba tris sykius suklupti, tai tarptautinėje konferencijoje užsnūsta, tai saldžiu miegu užmiega šnekučiuodamasis akis į akį su Izraelio vadovu, tai, baigęs viešą kalbą Baltuosiuose rūmuose, nesusigaudo, kurion pusėn jam žingsniuoti, tai nuvirsta nuo dviračio, tai be žmonos pagalbos neįgalus užsivilkti vėjuje besiplaikstančio švarko. Liūdniau nei prisimenant sovietmetyje sukriošusį Leonidą Brežnevą. Jei būčiau Amerikos pilietis, man būtų baisiausiai gėda, jog mano šalies prezidentas vos bestovi ant kojų, bet vis tiek sapalioja apie antrąją kadenciją.
Donaldas Trampas (Trump) – man taip pat nėra simpatiškas. Tačiau jo prezidentavimo laikais V. Putinas agresyviai nesielgė nei Sirijoje, nei Afrikoje, nei Ukrainoje. V. Putinas pradėjo savo didžiąją agresiją vos tik į Baltuosius rūmus įžengė J. Bidenas. Sutapimas, atsitiktinumas? Greičiausiai – taip. Bet viešojoje erdvėje esama užtektinai daug rimtų komentarų, jog V. Putinas su ekscentrišku, nenuspėjamu, agresyviu, pasipūtusiu D. Trampu dėl Ukrainos nesusitarė, bijojo pasitikėti trampiškais patikinimais, o su senatvės slegiamu J. Bidenu – rado bendrą kalbą. Omenyje turiu pirmiausia ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, istoriko Marko Solonino ir kai kurių kitų apžvalgininkų atsargius įtarimus.
Kodėl linkęs įžiūrėti esant kažin kokias slaptas Vašingtono ir Kremliaus draugystes aukojant Kijevą? Tai kad J. Bideno administracija visas pastarąsias 400 dienų tik ir šaukia: neduosime Ukrainai tankų, neduosime jai toliašaudžių pabūklų, ukrainiečių kariams neduosime modernių naikintuvų, nesiųsime į Kijevo rajoną naujausių oro gynybos sistemų. J. Bidenas įeis į istorija kaip senukas, kuris dažniausiai vartojo žodžius „neduosime, nesiųsime, neatvešime“.
Žinoma, amerikietiška pagalba Ukrainai – vis tik didelė. Be jos Ukraina jau būtų kritusi. Bet kai analizuojame, daug ar mažai, visuomet pravartu lyginti. Kai Vilniuje reziduojantis JAV ambasadorius Robertas S. Gilchrist praėjusių metų spalio mėnesį Katedros aikštėje viešai pasidžiaugė, esą Vašingtonas duoda Kijevui net 38-ias sistemas Himars, viename savo komentare brūkštelėjau: „amerikiečiai tyčiojasi iš Ukrainos“. Jei duotų bent tris šimtus, – būtų kita kalba, kitas vertinimas. Juk savo sandėliuose visko turi užtektinai. Galėtų Kijevą užversti ginklais. Pasiųsti amerikiečiams į Ukrainą tūkstantį tankų – vieni niekai. Bet juk dabartinė JAV administracija elgiasi dar skūpiau nei Gobsekas iš Balzako romano. Jei Vokietija, valdyta Angelos Merkel, nusiginklavo taip, kad iš beveik trijų dešimčių divizijų šiandien neturi nė dešimties, jei Prancūzija be užsieniečių legiono neturi nieko rimto, tai JAV sandėliuose užkonservuotų tankų – tūkstančiai. O Ukrainai duodama vos keletas ar keliolika. Štai kodėl esu įtarus pesimistas.
Medikų automobilis iš Ukrainos. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Įtarimų, jog šiandieninis Vašingtonas labai gražiai kalba, bet per mažai, nei galėtų, padeda į didelę nelaimę patekusiai šaliai, sustiprina ir dabartiniai ginčai dėl laukiamo – nesulaukiamo sėkmingo Ukrainos kontrpuolimo. Viešojoje erdvėje – dvi kardinaliai priešingos nuomonės. Sakykim, Aleksejus Arestovičius pono Marko Feigino kanale tvirtina, esą Ukrainos kontrpuolimas artimiausiu metu bus toks sėkmingas, jog sėkmingesnių atakų neįmanoma įsivaizduoti. Kad Ukraina, padedama Vakarų, pasiruošusi rimtam kontrpuolimui, youtube erdvėje nuolat kalba ir, sakykim, JAV gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas.
Aš – iš tų, kurie norėtų kuo greičiau sulaukti sėkmingo ukrainiečių puolimo. Rusijos kariauną privalu kuo greičiau išstumti iš visų ukrainietiškų teritorijų. net ir iš Krymo. Tikiu, Kijevas turi užtektinai profesionalių, narsių karių. Bet ar Kijevui užtenka ginkluotės? Ar Vakarai perdavė Ukrainai tiek sviedinių, kiek reikia sėkmingam žygiui į rytus ir pietus? Ar atsiuntė bent pusę šimto tankų, kai paprašė Ukrainos karinė vadovybė?
Šito aš nežinau. Štai ekonomistas A. Ilarionovas, kurį pastaruoju metu vis aršiau kaltina platinant pesimistiškas prognozes (esą taip jis baugina ukrainiečius, kursto kapituliantiškas nuotaikas), teigia, jog ginklų Ukraina greičiausiai neturi tiek, kiek reikėtų tikrai sėkmingam kontrpuolimui, o štai Rusija labai sėkmingai kaupia jėgas ukrainiečių žygiui atremti. Tad jei ukrainietiškas kontrpuolimas nebus itin įspūdingas, Ukraina bus prievartaujama sėstis prie derybų stalo – aukoti Rusijai naujų teritorijų. Tiesiog Vakarai liausis rėmę ginkluote ir pinigais, ir Kijevas neturės kitos išeities, kaip tik pasiduoti. Maždaug taip.
Žinoma, savo asmeninę paskyrą viešojoje erdvėje turintis A. Ilarionovas dažniausiai brėžia pačius juodžiausius variantus. Bet kas čia blogo? Kur čia įžvelgiate išdavystę? Brandi, civilizuota, atsakomybės jausmo nepraradusi visuomenė privalo žinoti kuo daugiau. Per daug džiūgauti – taip pat pavojinga, kaip mirtinai pavojinga – neįvertinti priešo raumenų.
Tėra viena protinga išeitis – lyginti optimizmu trykštančius A. Arestovičiaus pareiškimus apie būsimas ukrainietiškas pergales fronte su viską juodomis spalvomis piešiančiu A. Ilarionovu ir jo šalininkais. Būsiu laimingiausias žmogus pasaulyje, jei Ukrainos karinio eksperto A. Arestovičiaus prognozes patvirtins gyvenimas, o A. Ilarionovo skaičiavimai pasirodys klaidingi.
Bet jau imama, deja, ūbauti, esą solidžioms žiniasklaidos priemonėms nedera įsileisti „milžiniškos ukrainietiškos pergalės neprognozuojančio A. Ilarionovo“. Esą jo išvados vis tiek nepasitvirtina (kai kurios prognozės tikrai nepasitvirtino, pavyzdžiui, toji – dėl karo pradžios; bet, žvelgiant atidžiau, A. Ilarionovas buvo teisus, kai sakė, jog 2022-ųjų pradžioje Rusija prie Ukrainos sutelkė per mažai jėgų, kad ją sėkmingai okupuotų, todėl puolimas mažai tikėtinas). Esą nėra aišku, kam jis tarnauja (o kam tarnauja jį už atlapų griebiantys, jį koneveikiantys – žinome?). Mano supratimu, jei mylime demokratiją, tai turime rasti vietos ir optimizmui, ir pesimizmui.
Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotr.
Juolab kad džiūgauti neleidžia naujasis incidentas, kurio kaltininkė – tos pačios JAV. Omenyje turiu incidentą dėl slaptosios informacijos nutekėjimo. Jei secret ženklu antspauduotus dokumentus dėl Ukrainos karinės pergalės perspektyvų nutekino labai jaunas vaikinas, tai turime rimtų rimčiausią skandalą. Vargu ar JAV galima vadinti patikima sąjungininke. Pasirodo, Amerika ne tik leidžia, kad jai vadovautų posėdžiuose užmiegantis, nuo lėktuvo trapo kritinėjantis senukas, bet ji dar savo didžiausias paslaptis linkusi patikėti vaikiukui, kuris stačia galva pasinėręs į kompiuterinius žaidimus. Dar pridėkime žinią, jog buvęs JAV prezidentas D. Trampas neturi kada džiaugtis gyvenimu, nes neišbrenda iš teismų (vis įkyriau kirba mintis, jog D. Trampui metami kaltinimai – iš piršto laužti, pritempti, tendencingi), ir turime tikrai bjauriai kuriozišką amerikietišką vaizdelį. Ar tokia Amerika pajėgi pastatyti į vietą Rusijos diktatorių?
Duok Dieve, kad klysčiau. Gal vis tik šią vasarą Vilniuje organizuojamas NATO viršūnių susitikimas atneš kur kas daugiau optimizmo? Gal vis tik paaiškės, jog Ukraina turi visko, ko jai reikia pereinant į sėkmingą kontrpuolimą?
Jei klausiate, ko daugiau mano galvoje šiandien – optimizmo ar pesimizmo, atsakysiu, jog galimus variantus visuomet dėlioju nuo blogiausiojo scenarijaus. Juodosios mintys tikrai stelbia džiugesį. Didieji Vakarų politikai iš tribūnų labai gražiai gina demokratijas, teisingumus, padorumus, sąžiningumus. Tačiau jų teisingi, prasmingi žodžiai dažnokai nesutampa su konkrečiais darbais.
Ginklų Ukrainai vis dar trūksta
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
2022-ųjų vasario mėnesį, kai Rusija užpuolė Ukrainą, buvau tikras, jog visa Europa drauge su JAV nuo pat pirmųjų karo dienų ukrainiečiams duos visko, ko jiems reikia, kad šie ne tik apsigintų, bet akivaizdžiai laimėtų. Juk Vašingtonas, Londonas, Paryžius, Berlynas, Roma – už padorumą, teisingumą, humanizmą. Nepadėti Rusijos užpultai Ukrainai – tai pats tikriausias cinizmas ir niekšiškumas, primenantis sąvoką „nusikaltimai žmoniškumui“. Bet Vakarai, pradedant oficialiuoju Vašingtonu, ukrainiečių neskubėjo paremti solidžiais ginklais nei karo išvakarėse, nei pirmosiomis karo savaitėmis.
Na, vakarietiškos dvejonės pirmaisiais mėnesiais – tarsi pateisinamos. Bet šiandien – jau vieneri metai, kai ukrainiečiai didvyriškai priešinasi, o ginklų, kurie jiems reikalingi sėkmingam kontrpuolimui, vis dar neturi. Ukrainos kariuomenei šiuo metu stinga ginkluotės, įskaitant sunkiąją techniką ir naikintuvus, o tai neleidžia inicijuoti naujo kontrpuolimo. Tai – ne mano išvados. Taip šių metų kovo 25-ąją dieną Japonijos laikraščiui „Yomiuri Shimbun“ tarė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Pasak V. Zelenskio, padėtis Ukrainos rytuose „nėra gera“, nes ten kariai stokoja amunicijos, o Rusijos pajėgos kasdien panaudoja trigubai daugiau šaudmenų, nei Ukrainos daliniai. „Laukiame amunicijos iš savo partnerių“, – sakė Ukrainos prezidentas.
Tuo tarpu Vakaruose jau girdime užuominų, jog Ukraina turėtų kuo greičiau pulti jos žemėje esančias Rusijos pajėgas, nes karą šiemet būtina užbaigti. Suprask, Ukraina privalo skubėt kariauti, kitaip … turės sėstis prie derybų stalo su Vladimiru Putinu neišlaisvinusi visų savo žemių. Karas negali tęstis amžinai, Vakarų ištekliai neva senka (tarsi ukrainiečiai nenorėtų kuo greičiau laimėti). Tačiau tokias mintis peršantys politikai nepaaiškina, kaip pradėti sėkmingą kontrpuolimą, jei trūksta tankų, toliašaudžių pabūklų, lėktuvų, šarvuočių, sviedinių? Beje, trūksta labai daug. Kodėl Ukraina stumiama į mūšius, kurių be deramos ginkluotės neįmanoma laimėti? Gal norima ją sukompromituoti ir tokiu būdu priverst sėstis prie derybų stalo darant Rusijai teritorinių nuolaidų?
Keistas Joe Bideno elgesys
Kiek kartų 2022 – 2023-aisiais girdėjome JAV prezidentą Joe Bideną sakant: „neduosime tankų, apie lėktuvus nė nesvajokite, neatsiųsime sviedinių, kurie lėktų daugiau nei 100 kilometrų, nedislokuosime Ukrainoje savo karių, neduosime įrangos, kad Ukraina gebėtų deramai apsaugoti savo oro erdvę“. Nors JAV, skirtingai nei Vokietija ar Prancūzija, savo angaruose turi tiek karinės technikos, kad senų seniausiai galėjo apginkluoti Ukrainą nuo galvos iki kojų. Bet dabartinė JAV prezidento administracija ukrainiečiams ginklus siunčia itin dozuotai – po trupinėlį, po lašelį. Tarsi nenorom.
Joe Bidenas šluostosi akis nosinaite. EPA – ELTA foto
Kodėl? Primityvių pasiteisinimų – tarsi kruopų maiše: bijo dar didesnio karo, vengia branduolinių smūgių, baiminasi Rusijos subyrėjimo, taupo savo ginkluotę, nes ruošiasi susiremti su Kinija.
Bet galimi ir kiti variantai. Vienas iš baisiausiųjų, jei pasitvirtintų, būtų šis – J. Bidenas seniai susidraugavęs su V. Putinu. Viešojoje erdvėje J. Bidenas keikia V. Putiną bjauriausiais žodžiais, o iš tiesų jam leidžia elgtis kaip tinkamam. Dabartinė JAV administracija išdavusi Ukrainą. Tiksliau tariant, J. Bidenas dar prieš tapdamas prezidentu davė V. Putinui žodinį leidimą į savo rankas paimti Ukrainą. Jis niekad neprieštaravo, jog V. Putinas užgrobtų ne tik Krymą, ne tik Donbasą su Lughansku, bet dar prigriebtų ir Zaporožės bei Chersono sritis.
Beje, ankstesnysis JAV prezidentas Donaldas Trumpas leidimo suvirškinti Ukrainą, regis, Kremliui nedavė. Kol valdžioje būta D. Trumpo, V. Putinas ginklais nežvagino. D. Trumpas – sunkiai prognozuojamas, kartais prišnekėdavo nesąmonių, kartais elgdavosi visiškai priešingai nei kalbėdavo, todėl V. Putinas nepajėgė perprasti D. Trumpo elgesio motyvų. V. Putinas nebuvo tikras, kad D. Trumpas, kad ir ką viešai bekalbėtų, tikrai aukos Ukrainą. Tad kantriai laukė, kada į Baltuosius rūmus įžengs Ukrainos nevertinantis, lengvai prognozuojamas, silpnučiukas J. Bidenas. Juolab J. Bidenui buvo pažadėta – sudraskysime Ukrainą per keletą savaičių. Didelio triukšmo nekils.
Bet niekas nesitikėjo, jog ukrainiečių kariai, net ir labai silpnai remiami ginklais, taip atkakliai priešinsis. J. Bidenas nė nesapnavo, jog V. Putino kariauna įstrigs Ukrainos stepėse. Oficialusis Vašingtonas pasimetęs, nebežino, kaip elgtis. Remiantis slaptais susitarimais su V. Putinu, neturi teisės padėti Ukrainai, bet viešai privalo rodyti, jog remia Rusijos agresijos auka tapusią Ukrainą. Todėl amerikietiškoji pagalba bent šiuo metu – vis dar menka ir nuolat vėluoja. Tik dėl vaidybos, tik dėl viešosios nuomonės. Kaip ir tas keletą valandų trukęs simbolinis vizitas į Kijevą – tik lengvatikiams apmulkinti.
Kad galbūt egzistuoja kažin kokie slapti J. Bideno ir V. Putino susitarimai dėl Ukrainos, tokios mintys kyla klausantis, sakykim, istoriko Marko Salonino, ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, buvusio JAV karininko Gario Tabacho, politologo Dmitrijaus Korneičuko, analitiko Olego Soskino ir daugelio kitų komentarų. Nepatikliai žvelgiančiųjų į J. Bideną – vis daugiau.
Humoristiniai paaiškinimai
Joe Bidenas. Suklupo…
Žinoma, galimi ir kitokie paaiškinimai. Pavyzdžiui, humoristiniai. J. Bidenas silpnai remdamas Ukrainą iš tikrųjų nėra kaltas, nes nebesusigaudo, ką darąs. Youtube.com erdvėje gausu filmukų, kuriuose užfiksuota, kaip šiandieninis JAV prezidentas net po keletą kartų klupinėja lipdamas trapu į lėktuvą, kaip krenta nuo dviračio, kaip išlipęs iš sraigtasparnio be žmonos pagalbos nepajėgia užsivilti švarko, kaip snaudžia tarptautinėje konferencijoje, kaip saldžiai užmiega kalbėdamas akis į akį su Izraelio premjeru, kaip sutrinka nebesuvokdamas, kur jam eiti, ką jam daryti, užbaigus kalbą tribūnoje. Visa tai peržiūrėjus kyla pagrįstų įtarimų, jog Amerikai šiandien vadovauja visai ne J. Bidenas.
Jūs sakote, jog Amerikos prezidentas J. Bidenas negali taip žemai pulti, kad imtų remti ne auką, o agresorių? Bet juk tokių pavyzdžių – esama. 1994-aisiais metais JAV prezidentas leido Rusijos alkoholikui Borisui Jelcinui kraujyje paskandinti Čečėniją. 2008-aisiais JAV prezidentas išdavė Gruziją (Sakartvelą), leisdamas V. Putinui karinėmis priemonėmis atimti iš gruzinų keletą svarbių teritorijų. 2014-aisiais metais JAV prezidentas leido V. Putinui okupuoti Krymą įtikinėdamas oficialųjį Kijevą nesipriešinti. Oficialiai, viešai smerkė Kremlių, o realiai – ar pajudino bent mažytį pirštelį? Tad, vadovaujantis šia logika, kodėl senukas J. Bidenas turėtų elgtis padoriai, sąžiningai, principingai?
Ginčai dėl Taivano
Neteisingo JAV elgesio pavyzdžių esama ir daugiau. Sakykim, ginčai dėl Taivano. Taivanas – kinietiška teritorija. Pats Vašingtonas oficialiai pripažįsta, kad Taivanas – Kinijos dalis. Visa Europa pripažįsta, įskaitant ir Lietuvą, jog Taivanas priklauso Pekinui. Žodžiai – gražūs, teisingi, o koks – elgesys? Sakykim, 1991-aisiais metais pasirašytoje Lietuvos ir Kinijos sutartyje oficialusis Vilnius įsipareigoja su Taivanu bendrauti tik per Pekiną, tik Pekinui leidus. Sutartyje niekur nenurodyta, koks Pekinas turi būti – komunistinis, fašistinis ar demokratinis. Tiesiog su Taibėjumi bus draugaujama tik Pekinui, koks jis bebūtų, palaiminus. Prabėga trys dešimtmečiai, ir Lietuva pažeidžia šią savo nuostatą. JAV akivaizdžiai kursto Lietuvą draugauti su Taivanu ignoruojant Pekiną. Suprask, Pekinas – nedemokratiškas, todėl neva neturi teisės į savo žemes.
Pavojingas Rusijos – Irano – Armėnijos tandemas
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Panaši padėtis – ir dėl Armėnijos. JAV pripažįsta, kad Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Nuo pat 1992 – 1994 metų Azerbaidžanas prašė Vakarų, kad šie padėtų susigrąžinti Karabachą taikiai, humanistiškai, nenaudojant karinės jėgos. Visus pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai šaukė, jog bando šį teritorinį konfliktą sureguliuoti taikiai ir teisingai. Bet iš tiesų trisdešimt metų prievartavo Azerbaidžaną, kad šis savo Karabachą … padovanotų armėnų separatistams. Azerbaidžaniečiams tokia vakarietiška dviveidystė nusibodo, ir 2020-ųjų rudenį Baku karinėmis priemonėmis susigrąžino daugumą Karabacho teritorijų.
Ir vėl Vakarai, ypač Prancūzija, gudrauja. Esą dėl Azerbaidžano elgesio armėnus galinti ištikti humanitarinė krizė, esą azerbaidžaniečiai trukdo armėnų civiliams gabenti į Karabachą maisto produktus, geriamąjį vandenį (azerbaidžaniečiai tikrina, ar negabenami ginklai, narkotikai, padirbti pinigai), esą azerbaidžaniečiai vis dar apšaudo armėnų karius (nors būtent armėnų separatistai rengia diversijas ir išpuolius, kad tik Azerbaidžanas atidengų ugnį, ir Jerevanas galėtų kaltinti Baku pradėjus naują karą)…
Ypač Vakarams patiko Jerevano pareiškimas, girdi, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gali būti suimtas Armėnijoje, jei atvyktų į šalį, mat Armėnija oficialiai prisiėmusi įsipareigojimus pagal Romos statutą. Tai kovo 24-ąją pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis leidiniu „News.Am“.
Taip, Armėnijos Konstitucinis teismas pripažino, kad įsipareigojimai, įtvirtinti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo (TBT) Romos statute, atitinka šalies Konstituciją. Tad jei V. Putinas atvyktų į Armėniją, jis turėtų būti suimtas, rašo leidinys (kovo 17 d. TBT išdavė Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir vaikų teisių kontrolierės Marijos Lvovos-Belovos arešto orderius; jie įtariami karo nusikaltimais – neteisėtu vaikų deportavimu iš okupuotos Ukrainos teritorijos).
Armėniškoji dviveidystė
Bet ar Armėnija tikrai uždėtų antrankius V. Putinui? Sunku patikėti jau vien dėl to, kad V. Putinas keliauja lydimas gausios iki dantų ginkluotos apsaugos. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Trečioji priežastis – į Karabachą šiuo metu atsiųsta vadinamųjų „rusų taikdarių“. Vos prieš keliolika dienų, kovo 14-ąją, Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas skambino Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir papasakojo apie „problemas“, susijusias su Rusijos taikdarių veikla Karabache“. Lietuviškoji ELTA perpasakoja N. Pašiniano žodžius: „Vakar telefonu kalbėjau su V. Putinu apie galimą eskalavimą Karabache ir sakiau, kad zonoje, už kurią atsakingi Rusijos taikdariai, yra problemų“.
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau paskutiniojo N. Pašiniano ir V. Putino pokalbio, kuomet Armėnijos premjeras beveik atvirai reikalauja, kad rusų kariai šaudytų į azerbaidžaniečių karius, Vakarai nekomentuoja. Nutyli.
Nepastebi ir kovo 23-ąją „EU reporter” paskelbtos publikacijos, kaip Armėnija padeda Rusijai apeiti Europos Sąjungos sankcijas. Pasirodo, JAV finansų ministerija išplatinusi informaciją, kaip armėnų firmos perka iš užsienio technikos, prietaisų, medžiagų, o paskui viską atiduoda Rusijos kariniam kompleksui. Dar 2022-ųjų metų spalį agentūra Bloomber paskelbė faktų, kaip per Armėniją į Rusiją keliauja technika, kuri vėliau tampa prieš Ukrainą nukreiptais ginklais. Būtent Armėnija šiandien tapusi centru, kurio pagalba karinės arba dvigubos paskirties prekės iš Europos atsiduria Maskvoje.
Nedera pamiršti ir Armėnijos – Irano bičiulystės. Irano karinė technika, įskaitant bepiločius orlaivius, pirma atgabenama į Armėniją, po to slapta išvežama į Rusiją. Tad Ukraina už jos miestus bombarduojančius bepiločius orlaivius turi „dėkoti“ ne tik Rusijai, ne tik Iranui, bet ir Armėnijai. Ši trijulė šiandien puikiai sutaria.
Tačiau Vakarai kažkodėl ne itin noriai komentuoja Rusijos – Irano – Armėnijos tandemo keliamus pavojus.
(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)
11. Nematomi visų keturių valdžių vaidmenys Lietuvos padangėje
Apžvelgdamas savo viešąjį gyvenimą, G. Vainauskas paskaičiavo, kad jis yra „nepriklausomoje Lietuvoje pergyvenęs keturis prezidentus ir septyniolika premjerų“ (p. 16).
Turėkim galvoje, kad su visais jam teko daugiau ar mažiau pabendrauti ar bent susitikti, ir, kaip jis sako, „pažvelgti pašnekovui į akis“. Toks jo principas bandant suprasti gyvenimą ir žmones: „…šiais laikais stebiuosi, kaip gali jauni žurnalistai kalbėtis nepažvelgdami pašnekovui į akis. Jie per daug įpratę naudotis telefonu ar elektroniniu paštu ir nė nejaučia, kad tikrasis pasitikėjimas atsiranda tiesiogiai bendraujant su žmogumi. Man tai buvo svarbiausias darbo metodas“ (p. 27).
Gedvydas Vainauskas. Jo knygos „Redaktoriaus testamentas” viršeliai. Slaptai.lt fotografija
Nenuostabu, kad G. Vainausko knygoje atsiveria gana plati Lietuvos politikų ir verslo žmonių bendravimo panorama nuo pat nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų. Atmetus plačiau ar glausčiau aprašytus šešėlinio kriminalinio kapitalo mėginimus įsitvirtinti legalioje verslo erdvėje (kraupi finansinės pramoninės grupės „Status“ savininko, buvusio KGB karininko Vlado Bieliausko istorija; p. 119-123), atsiveria sudėtingas lietuviško verslo ir kapitalo istorijos laikotarpis.
Užsienio kapitalui atsivėrė nauja rinkos erdvė ir pirmieji čia buvo vokiečiai. Pasak G. Vainausko, sulaukusio iš vokiečių pasiūlymo parduoti „Lietuvos rytą“ už milijoną Vokietijos markių. „Vokietija pasiskubino atidaryti Vilniuje ambasadą, tuoj pat įsikūrė vokiečių banko skyrius ir šios šalies verslininkai puolė investuoti Lietuvoje, ieškoti verslo partnerių. Susidarė įspūdis, kad Europos Sąjunga iš pradžių Lietuvą buvo patikėjusi Vokietijos globai ir tik vėliau į mūsų šalį ėmė dairytis danai, švedai, suomiai. Netgi galima apgailestauti, kad Lietuvoje įsigalėjo skandinavai, nes, manau, vokiečiai lietuviams artimesni savo mąstymu“ (p. 104).
G. Vainausko ryžtą neparduoti „Lietuvos rytą“ vokiečiams sustiprino ir tuomet į Lietuvos prezidento postą kandidatavęs ambasadorius Stasys Lozoraitis, pataręs neparduoti laikraščio, sukaupti savo lėšų, įsigyti, ko reikia „ir – svarbiausia – dar daugybę metų galėsite dirbti Lietuvai stiprindami demokratiją“ (p. 104).
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto
Kaip G. Vainauskui sekėsi stiprinti Lietuvoje demokratiją, sunku trumpai pasakyti. Manau, ir jis pats ne viską iki galo pasako savajame „Redaktoriaus testamente“. Pirmasis knygos viršelis su pusės veido nuotrauka, juodais akiniais ir paslėpta lengva šypsena, matyt, turėtų būti simbolinė nuoroda į autoriaus „testamento“ stilistiką ir tikslinį jam žinomos informacijos dozavimą. Nesirengiu spėlioti, kas knygoje nutylėta ar pasakyta ne iki galo. Čia jau redaktoriaus bendražygių ir konkurentų (galbūt kito didžiausio Lietuvos dienraščio „Respublika“ ilgamečio vyriausiojo redaktoriaus Vito Tomkaus) dėmesio laukianti kolegiškų ar polemiškų komentarų zona.
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Antrasis viršelis
Žvelgiant į knygą mūsų šiuolaikinės memuaristikos fone, man, kaip skaitytojui, daug svarbesnė ir iškalbingesnė ketvirtojo viršelio nedidukė nuotrauka, iš kurios žiūri į mus daug matęs ir daugel ką iškentęs vyras. Jeigu jis pasakė ne viską, ką žino, jo reikalas. Mūsų reikalas perprasti, ką jis vis dėlto pasakė.
Savo nuomonės apie buvusius ar esamus Lietuvos aukščiausius vadovus ir pareigūnus, lėmusius pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos likimą, G. Vainauskas nekaitalioja, kaip tai neretai matome politinio elito chameleoniškoje elgsenoje, priklausomai nuo žmogaus karjeros posūkių.
Redaktoriaus prisiminimai išsaugo ne vieno politiko, pakliuvusio į politinių konkurentų nemalonę ir užsakomosios žurnalistikos šmeižto laviną, tikruosius veidus ir būdo bruožus, jų darbų tikslus ir vertę, jei, pavyzdžiui, pasiskaitysime puslapius, skirtus buvusiems premjerams Bronislovui Lubiui, Adolfui Šleževičiui, Gediminui Vagnoriui, Rolandui Paksui ir kt. Jų charakteriai ir veiksmai anaiptol nepagražinami, neidealizuojami, G. Vainauskas leidžia mums pamatyti jų silpnybes ir nelemtas klaidas, tuo pačiu grąžindamas jų vardams žmogiškąjį turinį, kur kas vertingesnį ir autentiškesnį, negu rodo pavyduolių bandomos jiems prilipdyti etiketės.
Ta pati pozicija išsaugoma ir Lietuvos verslo „banginiams“ skirtuose puslapiuose, nors ne vienas jų priklauso paties G. Vainausko kartai ir net bičiulių ratui. „Redaktoriaus testamente“ atsiskleidžia netikėtai paini ir klastinga verslo žmonių ir grupių tarpusavio kova. Pats žurnalistas neslepia savo simpatijų lietuviškam kapitalui ir valstybinio kapitalo privatinimui. Žinoma, to privatinimo eiga ir užkulisinės intrigos, paviešintos knygoje (p. 119 – 142), gali šokiruoti skaitytoją savo brutalumu, įžūlumu, negailestinga konkurencija tarp susikūrusių ar besikuriančių koncernų.
Įstringa į atmintį vieno įtakingiausių (pagal 2002 m. tyrimą turtingiausių) Lietuvos verslininkų Dariaus Mockaus istorija, išdėstyta knygoje keliais epizodais, kurie, be abejo, nepretenduoja į vieno didžiausių verslo koncernų „MG Grupė“ (prekybos drabužiais, statybų, alkoholio gamybos bendrovės, telekomunikacija, IT (informacinių technologijos), LNK televizija (Laisvas nepriklausomas kanalas) vadovo ir vienintelio akcininko veiklos pristatymą ar vertinimą. „Redaktoriaus testamente“ mums primenami tik atskiri, gal plačiausiai nuskambėję konfliktiniai veiklos momentai.
Garsiai nuskambėjo žiniasklaidoje D. Mockaus sėmimas Vilniaus oro uoste: „…išlipęs iš lėktuvo, jis buvo surakintas antrankiais ir nuvežtas į Vilniaus apylinkės prokuratūrą. Ten prokurorai jam pareiškė įtarimus dėl verslo partnerio Arvydo Grigo žūties. Šis gabus verslininkas 2000-ųjų sausį paslaptingai mirė vonioje. Oficiali išvada – širdies smūgis. Tačiau įtarta, kad galbūt jam kažkas padėjo mirti. Iš pradžių ir ekspertizė nustatė, kad mirusiojo kraujyje rasta „mirtinai nuodingų medžiagų“. G. Vainauskas primena, kad būtent tada D. Mockus „smarkiai susikirto ir bylinėjosi su kitu verslo partneriu – „Čili“ picerijų ir restoranų tinklo savininku Tadu Karosu, anksčiau dirbusiu prokuratūroje. Sklido gandai, kad šis, neva pasitelkęs gausias pažintis teisėsaugoje, pasirūpino, jog D. Mockui būtų kurpiama nužudymo byla“ (p. 121).
Tais „laukiniais“ verslo bendrovių perėmimo bet kokiu būdu laikais žiniasklaida įgavo didžiulę įtaką. „Verslininkų karas persikėlė ir į spaudą – T. Karosui, matyt, radus bendrą kalbą su V. Tomkumi, „Respublika“ ėmė pulti D. Mockų. Tada jis atskubėjo pas mane, išklojo, kas vyksta, kas spaudžia širdį, dievagojosi, kad visiškai nekaltas dėl A. Grigo mirties. Su ašaromis akyse maldavo: „Padėk man.“
Pasak G. Vainausko, jis atsakęs, kad D.Mockaus „kaltumo ar nekaltumo nenustatinėsime – ne mūsų tai darbas, bet suteiksim ir jam galimybę papasakoti, kokia, jo požiūriu, tikroji šios istorijos tiesa, atskleisti prieš jį įsukto puolimo užkulisius“.
Pusmetį „Lietuvos rytas“ gilinosi į šią istoriją ir ką gi… viskas baigėsi taip, kaip baigiasi skandalingiausios bylos Lietuvoje. „Bylą iš Vilniaus apylinkės prokurorų perėmė sostinės apygardos prokuratūra ir po kurio laiko ją nutraukė neaptikusi D. Mockaus kaltės“. Beje, buvo paneigti ir pradinės ekspertizės duomenys dėl A. Grigo kraujyje rastų mirtinai nuodingų medžiagų – „esą buvę supainioti A. Grigo ir kažkokiu techniniu skysčių nusinuodijusio benamio mėginiai… (p. 123).
Vėliau Darius Mockus nusprendė sukurti savus žiniasklaidos kanalus. Įsiplieskus verslo grupių kovoms, pavyzdžiui, dėl galimybės privatizuoti Lietuvai svarbius Vakarų skirstomuosius tinklus, vėliau ir Rytų skirstomuosius tinklus elektros sektoriuose per valdžios palaikomą „Leo LT“ projektą, D. Mockus, anot, G. Vainausko, jau kovėsi su konkurentais, su „Vilniaus prekybos“ galingąja grupe ir kt, nuosavais „pabūklais“: „jis ėmė daužyti „Leo LT“ projektą visais savo žiniasklaidos grupės ir koncerno suburtų teisininkų pabūklais […] Talkinti D. Mockui puolė Bronislovo Lubio „Achema“ ir kiti svarbiausi šalies ūkio rinkos žaidėjai. Jie ypač nerimavo, kad Lietuvoje įsigalės viena verslo grupė, o jiems teliks trupiniai nuo turtingo stalo.
Netrukus į „Leo LT“ puolimą įsitraukė ir tuomet šalį valdančių socialdemokratų politiniai konkurentai – ypač plėšėsi konservatoriai. Jie sukurstė ir visokius visuomenininkus […] Netrukus A. Kubilius tapo aršiausiu „Leo LT“ bendrovės įkūrimo priešu ir net pats stovėjo Seimo salėje, mosuodamas plakatu, kuriuo ragino parlamentarus balsuoti prieš šį sumanymą.
Galima tik spėlioti, kaip nuosekliai valstybės ir „Vilniaus prekybos“ grupės projektui kliudęs „MG Baltic“ rado raktą į šio politiko širdį“ (p. 127). Pats G. Vainauskas įsitikinęs, kad „Leo LT“ sunaikinimas tapo signalu slopinti privačią nuosavybę. „Užuot įkūrusi finansais, įtaka ir gebėjimais stiprią bendrovę, galinčią veržtis į užsienio rinkas, Lietuva išlaikė valstybinę energetikos rinką, švaistančią pinigus į kairę ir į dešinę, nepajėgiančią deramai aptarnauti klientų. Tačiau liūdniausias šios istorijos tęsinys – Vilniaus pašonėje Baltarusijos Astravo mieste išdygusi rusiška atominė elektrinė“ (p. 130). G. Vainausko prisiminimų knygoje, ypač „Leo LT“ sunaikinimo istorijoje, kurią čia referavau, atsiskleidžia ne tik iš oficialios žiniasklaidos ar televizijos girdėti faktai, bet ir lemtingi užkulisiniai visų keturių valdžių konkurencinio bendravimo kontaktai, sandoriai ir visos tos sujauktos veiklos liūdni rezultatai.
G. Vainausko atvirumas „Redaktoriaus testamente“ leido jam daiktus vadinti tikraisiais jų vardais: „…patys paskatinome rusus Vilniaus pašonėje statyti atominį monstrą, o valstybės milijonai, sumokėti „Vilniaus prekybai“ už išpirktus Vakarų skirstomuosius tinklus, išplaukė iš šalies kapitalo rinkos – visi pinigai buvo pervesti į Nyderlandus. Tai buvo prezidentės D. Grybauskaitės ir tuomet šalį valdžiusių konservatorių reikalavimas. Pastarieji bijojo, kad „Vilniaus prekybos“ grupė, keršydama už „Leo LT“ projekto sužlugdymą, finansiškai neparemtų jų politinių konkurentų“ (p. 130). Nemaža knygos puslapių skirta ir skandalingam Snoro banko likvidavimui, sužlugdant daugelio Lietuvos žmonių santaupas, nors paties autoriaus nuomone, „“Snoro“ banko uždarymas – viena labiausiai visuomenę intrigavusių istorijų, kurią vis dar gaubia paslapties šydas“ (p. 240).
12. Žmonių veidai politinių kaukių mugėje
Ir vis dėlto bene didžiausia memuarų vertę sudaro ne politinių ar verslo intrigų atskleidimas, o amžininkų prisiminimuose atskleisti konkrečių žmonių portretai, kartais – tik portretų eskizai. Šiaip jau konkrečių žmonių gyvenimai išlieka tik oficialiuose dokumentuose suregistruotais faktais, sausomis curiculum vitae eilutėmis, pačių veikėjų pasisakymais spaudoje ir pan. Visa tai tėra fasadinė žmogaus gyvenimo pusė. Tuo tarpu tikresnė, dažnai slepiama žmogaus pusė atsiskleidžia būtent amžininkų memuaruose, jeigu juose atvirai nusakomi konkrečių žmonių charakterio bruožai, privatūs pokalbiai, planai, poelgiai, slypintys po standartinių, plakatinių įvaizdžių kaukėmis.
Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.
Gintaro Visocko žurnalistinė patirtis jau pačioje jo karjeros pradžioje išmokė jį skeptiškai vertinti viešąsias žmonių kaukes. Dar studijuodamas žurnalistiką Vilniaus universitete (po tarnybos sovietų armijoje) dvidešimtmetis G. Visockas gilinosi į Mažosios Lietuvos, paverstos rusiškąja Kaliningrado sritimi, istoriją: „Galėjote vidurį nakties išversti iš lovos, o aš nepasimesčiau. Išpyškinčiau kaip mintinai išmoktą eilėraštį: Kaliningradas anksčiau vadintas Karaliaučiumi, Čistyje Prudy – Tolminkiemiu, Sovietskas – Tilže, Niemanas – Gumbine…“ (p. 73 – 74). Tuomet ir sumanė trenktis į sovietmečio Kaliningradą, vietoje susitikti su tenykščiais lietuviais, pasikalbėti su jais. Tikėjosi pasiteirauti tenykščio Kultūros fondo, redakcijos, muziejaus, mokyklų vadovų, kodėl srityje nėra nė vieno lietuviško darželio, nė vienos lietuviškos mokyklos“ (p. 70).
Nors, kaip prisimena, anuomet neturėjo „nei žurnalistinės, nei gyvenimiškos patirties“, vis dėl to nujautė, kad tenykščiams pareigūnams „vargu ar patiks Lietuvos laikraščio korespondento komandiruotė: „Jei tik norės, maniškius pasiteiravimus lengva perkvalifikuoti į nacionalizmo kurstymą. Bet gal kaliningradiečiai nebus pikti? Gal numos ranka, palaikę nesusitupėjusiu žurnalistėliu, iš paiko buvimo fotografuojančiu kiaulių fermomis paverstas prūsų pilis, lietuviškas bažnyčiais?“ (p. 70).
Deja, sovietinės diktatūros sąlygomis per visą kelionę po rusinamos Mažosios Lietuvos miestus ir miestelius beveik visi kalbinti kaliningradiečiai demonstravo žurnalistui optimistinio lojalumo režimui kaukes. Lietuvišką pavardę turinti žurnalistė iš vietinio laikraščio „Kaliningradskajapravda“, vos pravėrus duris „susijaudinusi, didžiai pasipiktinusi, net mirtinai įsižeidusi kaip žirnius į sieną bėrė priekaištus. Kaliningrade dėl tautybės – nė menkiausių nesusipratimų! Visi čia gyvena draugiškai. Aš be reikalo lieju krokodilo ašaras. Niekas mano godojamų lietuvių neskriaudžia […] Perklausiama, ar vis tik Kaliningradas turi bent vieną lietuvišką mokyklą, moteris lietuviška pavarde piktai tebešūkčiojo, jog čia įsikūrusiems lietuviams lietuviškų mokyklų niekad neprireikę. Sočiai rusiškų. Net ir baltarusiai, ukrainiečiai, kurių žymiai gausiau nei lietuvių, išsiverčia be baltarusiškų ir ukrainietiškų mokymo įstaigų. Tad kuo lietuviai ypatingesni? Galų gale Kaliningradas – Rusija, Kaliningradas neprivalo turėti lietuviškų mokyklų. Štai kaip. Kai nustebęs tarstelėjau, kodėl Lietuvoje tuomet tiek daug rusiškų darželių ir mokyklų, moteriškė lietuviška pavarde dar labiau išsiliejo iš krantų. Ji beveik rėkte išrėkė: tą savo šlykštų lietuviškąjį nacionalizmą išmesk į šiukšlyną…“ (p. 78-79).
Valdančiajam režimui lojalių kaukių demonstravimas lydėjo žurnalistą visur – ir vaikų darželiuose, ir lankytose mokyklose: „…niekam lietuviškų pamokėlių nereikia, lietuviškos mokyklos Kaliningrade – akivaizdus nesusipratimas, panašus į nevykusį lietuvišką anekdotą. O kad įsitikinčiau pats, koks esu kvailas, man visuomet atvesdavo keletą lietuvių vaikų, kurie vieningai, lyg susitarę, išpyškindavo nenorį mokytis lietuviškai. Vien todėl, jog lietuviškai Kaliningrade niekur nesusišnekėsi. Galėčiau ir pats susiprasti. Vienas paauglys isteriškai kvatojo: rusų kalba jam gražesnė, štai kodėl jis purtosi lietuviškos šnekos. Nežinau, kaip aprašyti jausmą, kurį patyriau matydamas įžūliai mulkinamus lietuvių mažylius“.
To negana – kaukės buvo tapusios viešo gyvenimo norma, privaloma tiek vaikams, tiek suaugusiems žmonėms. “Atokiai nuo mieto centro įsikūrusioje mokykloje mane supažindino su lietuvių vaikučių tėveliais, mamytėmis ir seneliais, ką tik pasklidusiais koridoriun iš susirinkimo. Mano nuostabai, jie taip pat vieningai, tarsi darnus choras, koneveikė gimtąją kalbą – tikriesiems Kaliningrado patriotams ji nereikalinga. Panašiai – kaip šuniui penkta koja“ (p. 80). Kitaip sakant, Lietuvos žurnalistui buvo teikiami tie patys standartiniai atsakymai, kuriuos teikia visuose nedemokratiškuose kraštuose valdiškos piliečių apklausos.
Ir vis dėlto G. Visockui teko netrukus įsitikinti, kad standartiški, režimui lojalūs atsakymai tėra žmonių apsimestinė savigyna nuo galimų valdžios persekiojimų. „Grįžęs į viešbutį patogiai išsidrėbiau plačioje lovoje. Džiūgavau, nes jaučiau tikrai turėsiąs, apie ką parašyti, tik nesitikėjau, kad viskas bus taip bjauriai sudėtinga, apleista, įsisenėję, neteisinga, grubu ir barbariška. Taip pat – ir pavojinga. Laikyčiau didžiausiu stebuklu, jei nė viena iš sutiktų moteriškių nepranešė saugumiečiams apie mieste pasirodžiusį įtartiną lietuvį“ (p. 81).
Staiga suskambėjo telefonas ir administratorė piktai pranešė, kad „jau ištisą pusvalandį apačioje manęs laukia svečias. Ar aš sutinkąs nusileisti, ar jam pakilti į viršų? Galėjau ranką duot nukirst, jog tai – iš specialiųjų tarnybų. Vis tik susidomėjo, atkreipė dėmesį. Tik kaip jie elgsis – pagrasins liautis erzinus Kaliningrado mokytojas ar iš karto deportuos atgal į Lietuvą? Kad sodintų į areštinę – nenorėjau tikėti“ (p. 82).
Nusileidęs į viešbučio laukiamąjį G. Visockas atpažino „vieno itin aršiai lietuvių kalbos mokytis nenorėjusio berniuko tėvą […] Nežymiu galvos mostelėjimu paprašė sekti paskui jį. Supratau, kad už mane keliomis dešimtimis metų vyresnis vyriškis galbūt nenori, jog viešbutyje suprastų mus turint kažin kokių bendrų reikalų“.
Ir tiktai gerokai nutolus nuo viešbučio, įkandin vyriškio žingsniavusiam žurnalistui įsmukus į apsmurgusią užkandinę, tapo aišku, ko nori lietuviuko tėvas. „Nosine nuo kaktos braukdamas čiurkšlėmis srūvantį prakaitą vaiko tėvas atsiprašė už rusų mokytojų akivaizdoje parodytą priešiškumą. Atsiprašė keletą sykių“.
Kalbėti lietuviškai draudžiama
Tuometinio viešojo gyvenimo privaloma kaukė buvo nuimta. Lietuvis, „lengviau atsikvėpęs, ėmė dėstyti, kaip jie iš tiesų čia gyvena. Lietuviai dūsta be lietuviškų mokyklų. Tai – visiems aišku. Didžiausia nelaimė matyti, kaip vaikai tampa rusais. Bet jie, tėvai, bijantys net užsiminti apie savo teises. Lietuviukus pradėtų baksnoti jų bendraamžiai, pravardžiuodami fašistais, mokytojai lietuviukams rašytų prastesnius pažymius, o lietuviukų tėvus prievartautų darbovietėse, vydami iš vadovaujančių postų, mažindami atlyginimus, nebeskirdami premijų. Štai kuo baigtųsi lietuviškas principingumas. Jų rankos ir kojos supančiotos. Didžioji Lietuva turėtų tai suprasti […] Dar porą tokių dešimtmečių, net jų anūkai jau būsią prarasti Lietuvai“ (p. 83).
Nusiėmęs kaukę lietuviuko tėvas padėjo lietuvių žurnalistui pamatyti ir minėtos vietinio laikraščio žurnalistinės lietuviška pavardę tikrąjį veidą: „Pikčiurną iš „Kaliningradskaja pravda“ jis nuo seno pažįstąs. Jos vyras – kariškis iš kažin kokio slapto karinio dalinio prie Kaliningrado. Ji specialiai savo vaikams trinanti iš atminties viską, kas lietuviška. Ją gal net galima suprasti. Vis tiek surusės. Anksčiau ar vėliau. Tad moteris pasirinkusi paprastesnį kelią – savanoriškai užmiršti lietuvišką kilmę. Nebesispyrioti. Nebesipriešinti. Ji pasidavė be mūšio“ (p. 84).
Gintaro Visocko prisiminimuose jaudina ir žavi nuolatinis kiekvieno žmogaus tikrojo veido ieškojimas, nepaisant žmonių bandymų slėpti savo tikrąjį aš po banaliomis, ramybę ir saugumą užtikrinančiomis kaukėmis. Tai „Žurnalisto išpažinties“ humanistinis leitmotyvas.
Prisiminimų autoriaus credo – visados būti savimi ir sakyti tiesą, kokia karti ji bebūtų. Gal todėl kartaus nusivylimo kupinas skyrelis „Generoliška išdavystė“, kuriame pasakojama apie pensijon išėjusio kariuomenės vado melagingą liudijimą teisme prieš žurnalistą. Istorija paprasta: „Kai pritrūkdavau karinių žinių, kai prireikdavę kariško patarimo, paskambindavau vienam Antakalnio gatvėje gyvenusiam rašytojui. Jis pakviesdavo mane į svečius […] Sutartą valandą pasibelsdavau į rašytojo buto duris. Jas visuomet atidarydavo pats rašytojas. Mane iškart palydėdavo į atokų kambarėlį. Ten už stalo jau sėdėdavo ginkluotosioms pajėgoms vadovavęs generolas. Su civilių rūbus dėvinčiu generolu diskutuodavome apie valandą. Ne ilgiau“ (p. 39). Ir štai, atvykęs į teismą, generolas „pirmiausia paliudijo , jog sakys tik tiesą ir nieko daugiau apart tiesos, net specialią liudytojo priesaiką pasirašė. Tada tarstelėjo tuos „ne, niekada, na ką jūs“. Man tai buvo tarsi mirties nuosprendis. Kaip ir numaniau, generolas pensininkas dievagojosi niekad su manim neturėjęs konfidencialių pašnekesių“ (p. 38).
Žurnalistui buvo skaudžiausia, kad kariškis, „atėjęs į teismą liudyti, melavo ir norom nenorom metė gelbėjimo ratą būtent tiems, kuriuos tame mažyčiame slaptame kambarėlyje apibūdindavęs kaip pavojingą „penktąją koloną“ (p. 39).
Prisimindamas šią istoriją G. Visockas tiki, kad išlydėtas į pensiją generolas vis dėlto privalėjo pasakyti tiesą apie tuos „retsykiais organizuotus pasišnabždėjimus Antakalnyje, vadinamoje rašytojų, poetų ir literatūros kritikų gatvėje. Jei jau dedamės esą labai sąžiningi ir principingi, būkim tokie visur ir visada. Pripažinkime: kas buvo, tas buvo, nepaneigsi, neužginčysi draugysčių, nepaisant vėliau iškilusių abipusių nesutarimų, pykčio“ (p. 40). Prisitaikėliškos elgsenos šalininkams gali atrodyti, kad tiesą skelbiantis ir iš kitų tiesos reikalaujantis žurnalistas buvo tik naivus idealistas, nusuvokiantis tikrųjų mūsų gyvenimo taisyklių.
Betgi ne – prisimindamas „generolišką išdavystę“, G. Visockas nereikalauja nei heroizmo, nei pasiaukojimo, idant būtų išvengta būtinybės meluoti. Jo manymu, „generolas teismo salėje tikrai galėjęs pasiteisinti negalįs teikti komentarų. Nei taip, nei ne. Galvokit, ką norite. Taip elgtis ir saugu, ir tuo pačiu – būtų garbinga. Taip buvome sutarę. O jei vis tik apsivertė liežuvis komentuoti, tai meluoti – nevalia. Ne tik pats turėjo pripažinti slapta susitikdavęs su žurnalistu, bet į teismo salę galėjęs atsitemti kaip liudytoją net ir tą rašytoją. Tegul padorumą, sąžiningumą, lietuviškumą savo veikaluose liaupsinęs rašytojas taip pat išdrįsta pasakyti: taip, aš šio korespondento, kaip ir didžiai gerbiamas kariuomenės vadas, dabar nemėgstu, nekenčiu, laikau jį šiokiu ir anokiu, bet jis tikrai anuomet ateidavęs pas mane į svečius susitikti su generolu. Deja, kariuomenės vadas Vilniaus apylinkės teisme pasirinko kitokią taktiką“ (p. 40).
Čečėnijos tema. Interviu prie tanko. Juozo Kazlausko nuotr.Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Juozo Kazlausko nuotr. Groznas, 1994-ieji metai.
Įdomu ir simboliška, kad G. Visockas, vėliau išvykęs, kaip karo korespondentas į Čečėniją, anuomet sukilusią prieš Rusijos valdžią, pelnė kariaujančių su rusais čečėnų pasitikėjimą ir net pagarbą. Pasak lietuvio karo korespondento, atvykusio 1994-ųjų vasarą į Grozną, „sovietų valdžia buvo nususinusi šią respubliką. Paminklų čečėnų didvyriams miestas tikrai neturėjo. Bet tik todėl, kad Kremlius draudė. Anuometinė Maskva statyti Grozne leido tik Lenino stovylas. Iki 1990-ųjų metų čečėnams net trukdyta įsikurti sostinėje. Sostinę atidavė rusų kolonistams. Čečėnus jie išstūmė į aūlus ir Grozno priemiesčius“ (p. 147).
Galima įsivaizduoti, kokia rizikinga buvo lietuvio žurnalisto kelionė. Bet ir šiuo atveju, reikia sutikti su G. Visocko knygoje įdėtu žurnalisto Edvardo Čiuldės „Palydimojo žodžio“ svarbiu pastebėjimu, kad “autorius pernelyg nesureikšmina to dalyko, kad jis be galingų užtarėjų ir globėjų, be automatininkų kuopos palydos nusitiesė sau kelią į Grozną, aprašomuoju metu tikriausiai pavojingiausią vietą žemės planetoje, susirado čia draugų, susipažino net su Džoharu Dudajevu, sukilusios tautos prezidentu, pelnė kovotojų pripažinimą ir pajuto savo pašaukimą tapti laisvės kovų metraštininku“ (p. 203-204).
Žmonių asmenybės ir jų pasirinkti vaidmenys ne taip jau ilgame žmogaus gyvenime – svarbus leitmotyvas ir Gedvydo Vainausko prisiminimuose. Turėjęs aibę reikalų ir susitikimų su įvairiausiais Lietuvos žmonėmis, įdėmus žurnalistas ne vieną jų aprašė. Vienus tik paminėjo keliais sakiniais, bet daugelio iš jų literatūrinius portretus ar portretų eskizus galime rasti G. Vainausko knygoje. Krepšinio mėgėjai „Redaktoriaus testamente“ atras bene visą komplikuotą, G. Vainausko šefuotos „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos istoriją su jos nuoširdžių rėmėjų pavardėmis. Žmonių charakteristikos dažniausiai neretušuotos, nepadailintos ir nešaržuotos, kartais negailestingai realistiškos, kaip epizoduose apie iškritusį iš realybės dailininką Šarūną Sauką, arba buvusį „Lietuvos ryto“ bendražygį Rimvydą Valatką, arba Lietuvos garsiausią dizainerį Juozą Statkevičių ir kitus kultūros žmones.
Kartais tie epizodai ilgesni, kartais glausti, tačiau visados pakankamai iškalbūs. Užtenka pacituoti pastraipą apie Rūtą Vanagaitę: „Jau seniai, gal nuo 1992 metų, pažįstu Rūtą Vanagaitę – kartu rengėme tarptautinį LIFE teatrų festivalį, bendravome, kai ji dar buvo ištekėjusi už aktoriaus Vlado Bagdono. Išsiskyrusi Rūta metėsi rašyti knygas ir vis ieškojo vyro peties, į kurį galėtų atsiremti. Ji viešai didžiavosi savo naujomis pažintimis, kol pateko į Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktoriaus, vadinamojo nacių medžiotojo Efraimo Zuroffo meilės spąstus. Įsižiebusi aistra sujaukė protą pagyvenusiai moteriai. E. Zuroffo į ausį kuždėti žodžiai virto įrodymais, kurių net tikrinti nereikia – viskas ir taip aišku. Ir visai nesvarbu, kad žiaurius kaltinimus partizaninio judėjimo didvyriui Adolfui Ramanauskui –Vanagui paneigia partizanų veiklą tyrinėjantys istorikai…
Pasiekęs tikslą E. Zuroffas dingo iš R. Vanagaitės akiračio, o ji puolė teisintis: “Aš nenorėjau skandalo. Nenorėjau įskaudinti garsiojo partizanų vado dukters ir paniekinti jos tėvo atminimo… Mano komentarai nuskambėjo pačiu netinkamiausiu metu. Priešingai nei skelbia sąmokslo teorijos, tai buvo atsitiktinumas ir didelė mano klaida“ (p. 340).
Skaitant šį ar panašius epizodus kartais gali ateiti į galvą abejonė dėl autoriaus per didelio atvirumo. Net prisiminimų knygos sumanytoją rašytoją ir žurnalistą Valdą Bartasevičių, raginusį savo šefą parašyti „Lietuvos ryto“ istoriją artėjant dienraščio įkūrimo 25-osioms metinėms, judviejų bendradarbiavimo pradžia šiek tiek glumino. Pasak jo žodžių knygos pratarmėje, tuomet „jau turėjau nemažą prisiminimų knygų bendraautorystės patirtį, talkinau – beje, pasiūlius Gedvydui Vainauskui – jas rašant Valdui Adamkui, užrašiau iškilaus JAV lietuvio verslininko Juozo Kazicko prisiminimus […] Darbas su šiais autoriais vykdavo taip: mūsų pokalbių garso įrašus užrašydavau, paredaguodavau ir drauge atsijodavome nereikalingus faktus, detales ir t.t. Iš pradžių mėginau taip dirbti ir su Gedvydu Vainausku. Iškart nustebino jo atvirumas kalbant ir apie save, ir apie „Lietuvos ryto“ bendradarbius, ir apie asmeninius draugus ar priešus, per gyvenimą sutiktus žmones. Prisipažinsiu – tai mane net šiek tiek glumino, klausiau, ar ne pernelyg tiesiai šviesiai rėžiama. Išgirdau atsakymą: “Kam rašyti knygą, jei nori atrodyti geresnis nei esi ir bijai pasakyti, ką iš tiesų galvoji? Juk taip cenzūruosi pats save, savo ir kitų gyvenimus. Po kelių mudviejų pokalbių Gedvydas Vainauskas ryžtingai tarė: „Ačiū, bet parašysiu pats – man daug lengviau mintis perteikti raštu, o ne žodžiu“ Ir buvo teisus – savita rašymo maniera privertė tekstą pulsuoti, lengvai peršokti nuo vieno epizodo prie kito …“ (p. 9-10).
Prisiminimų atvirumas gali užgauti vieną ar kitą jautresnį žmogų, tačiau niekieno neparedaguota „nuoga tiesa“ užtikrina memuarams istorinę vertę. Abiejų žurnalistų prisiminimuose nemaža vietos skiriama konkretiems žmonėms, žinomiems politikams, kultūros kūrėjams, turtingiems verslininkams, su kuriais teko bendrauti ilgo ir nelengvos žurnalistinio darbo metais. Bendras vaizdas susidaro gana panašus abiejose knygose. Nuolatinės politinės ir ideologinės kovos Lietuvoje prieš pat atkuriant nepriklausomybę ir ją atkūrus tęsėsi kelis dešimtmečius ir, deja, suformavo ne tik politiškai susiskaldžiusią viešąją mūsų gyvenimo erdvę. Liūdniausia, kad atsidūrusi partinių rietenų erdvėje nemaža Lietuvos visuomenės dalis pati karikatūriškai politizavosi, pasidavė asmeninės savisaugos instinktui, užmirštant ir Sąjūdžio heroizmą, ir Baltijos kelio triumfą pasaulio akyse… Ne vienas valdžioje atsidūręs žmogus susigūžė, pajuto teisybės sakymo pavojingumą sau pačiam, savo karjerai, savo šeimai.
Artūras Skučas. Pėstininko užrašai
Kita vertus, ne vienas žmogus, nenorėjęs susigūžti ir klusniai tylėti, buvo be jokių ceremonijų viešpataujančios valdžios nustumtas į pašalę. Čia negaliu nepaminėti vienos įspūdingiausių ir liūdniausių prisiminimų knygų – Artūro Antano Skučo „Pėstininko užrašai“ (2012). Knygoje daug autentiškų liudijimų, dokumentų citatų, prisiminimų apie lemtingus 1990-1993 m. parlamento apsaugos ir kitus įvykius, rūpimus tų įvykių dalyviams ir istorikams.
Bet man labiausiai krito į akis paties prisiminimų autoriaus likimas, dar tiksliau – jo žmogiškoji dvasinė evoliucija visų tų istorinių įvykių sūkuryje ir vėliau. Knygoje atsiveria meno žmogus iš pašaukimo, architektas iš profesijos ir idealistas patriotas iš prigimimo, staiga įsijungęs į Lietuvos kovą už valstybinę nepriklausomybę nuo imperinės Tarybų sąjungos. Artūras Antanas Skučas tampa vienu iš pirmųjų Sąjūdžio judėjimo įkūrėjų ir net jo pavadinimo autoriumi, „Sąjūdžio žinių“ vyriausiuoju redaktoriumi ir lietuvių patriotų Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) įkūrėju pavojingiausiuoju Tėvynei momentu po tragiškų 1991- ųjų įvykių, tačiau netrukus susilaukia konkurencinio pavyduolių puolimo, nepelnytų kaltinimų, viešai pareikšto nepasitikėjimo, nušalinimo nuo atsakingų pareigų.
Gintis buvo nelengva. Pristatydamas savo prisiminimų knygą, autorius prisipažino, jog visko atskleisti negalėjo dėl valstybių paslapčių saugumo. Tuo įspūdingiau skamba prisiminimų knygą užbaigiantys poetiniai puslapiai (A.Skučas jau anksčiau – 2005 ir 2006-ais – yra išleidęs dvi poezijos knygas). Knygos finaliniai puslapiai – giliausiai paslėpto kartėlio, graudaus nusivylimo savanaudiškais bendražygiais ir vyriško liūdesio liudijimai be pykčio, be priekaištų ar sentimentalios savigailos. Tai vyriškas giliausios gyvenimo prasmės pajautimas, kai žmogus išgirsta švariausią dorai pragyvento gyvenimo gaidą – išgirsta atrasdamas būties grožį ir prasmę tėviškės pievoje gulint po nebyliu dangumi, po be perstojo slenkančiais, po nuolatos savo laikinas formas įnoringai keičiančiais debesimis.
13. Ne kolaborantų, o laisvės kovotojų genai
Pasakyti, jog G. Vainausko ir G. Visocko prisiminimų knygos išsiskiria iš šiuolaikinės lietuviškos memuaristikos savo nuoširdumu, dar tik dalis tiesos. Pasirodo, jog mūsų laikais nuoširdumas reikalauja išskirtinės drąsos. Drąsa reikalinga ne tik kritinei epochos analizei, bet ir savo paties gyvenimo vertinimui, rašant apie save atvirai, neslepiant „nepatogių“ faktų ir ne itin gražių poelgių.
Deja, mūsų nūdienės politizuotos visuomenės bon ton sutampa su nuolatiniu biografijos „dėmių nutylėjimu. Toks nutylėjimas faktiškai yra beprasmis, jei prisiminsime, jog neseniai šventėme Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmetį, taigi nemaža visuomenės dalis dar puikiai prisimena, kas ir kuo buvo sovietmečiu, kokias atsakingas pareigas anuomet ėjo, kokią ideologiją teko kam dėstyti, kas ir kam įskundė kaimyną ar bičiulį ir t.t. Tai „viešos paslaptys“, bet jos iki šiolei dažniausiai slepiamos, nevykusiai nutylimos pretenduojant į aukščiausius nepriklausomos Lietuvos valdžios postus, „nepalankūs“ faktai neįrašomi į biografijas.
Tuo tarpu nuolat gyvuoja pasakojamoji istorija, gyva kelių generacijų atmintyje, jos neištrinsi ir neuždrausi jokiais žiniasklaidos cenzūros, kontrolės ar savikontrolės įstatymais ar įsakais. Politinės veidmainystės bon ton tėra nuogo karaliaus brangiai kainuojantis figos lapelis visiems žinomai „ grožybei“ pridengti.
G. Vainauskas „Redaktoriaus testamente“ laikosi lietuvių tautos priežodžio „melo kojos trumpos“ ir taiko liaudies išminties principą ne tik kitiems, bet ir sau pačiam. Jau pačioje memuarų pradžioje atvirai ir drąsiai prisipažįsta: „Meluočiau, jei sakyčiau, kad manyje neglūdi dvi tapatybės – sovietinė ir tautinė. Kad ir kaip priešinčiausi visa esybe, pirmoji kartais prabunda, bet, ačiū Dievui, kuo toliau, tuo rečiau“. Ir kaip jis elgiasi? Stengiasi atvirauti, nieko negrūsti į savo atminties užkaborius. Priešingai, atsiveria terapinės psichoanalizės galiai, nenori ir nemato reikalo „išsižadėti vaikystės, jaunystės, pirmųjų brandaus gyvenimo potyrių. Kuo toliau, tuo dažniau imi jausti, kad vis dėlto esi nulipdytas iš dviejų skirtingų epochų molio“.
Neigti savo paties gyvenimą ir sudėtingą biografiją – naivi paguoda prieš neišvengiamai aiškų ir nepakeičiamą finalą: „Šiaip visi iš anksto esame „buvusieji“ – tie, apie kuriuos neilgai trukus kiti kalbės: „Jie gyveno“ (p. 21).
Kas lieka dar gyvenantiems? Pasirinkimo teisė. Nebūties akivaizdoje, tariant XX amžiaus guru Žano Polio Sartro žodžiais, svarbu atsispirti mielam įsitikinimui, esą „jeigu jūs gimėte bailys, tai galite būti visiškai ramus – jūs nepajėgus nieko pakeisti ir liksite visam gyvenimui bailys, ką bedarytumėte. O jeigu jūs gimėte dvivyriu, tuomet taipogi galite būti visiškai ramus: jūs visam gyvenimui liksite didvyriu, jūs gersite kaip didvyris, valgysit kaip didvyris. O egzistencialistas sako: bailys daro save bailiu ir didvyris daro save didvyriu. Bailiui visados yra galimybė daugiau nebebūti bailiu, o didvyriui – pasidaryti nebe didvyriu. Tačiau viską lemia nuolatinis pasiryžimas, o ne atskiri atvejai ar pavieniai veiksmai“.
Redaktoriaus testamentas. Autorius – Gedvydas Vainauskas
Skaitant „Redaktoriaus testamentą“ jau pirmajame puslapyje gali suvokti knygos pavadinimą, kuris galbūt ir atsirado po netikėto nelabos ligos smūgio, po operacijos Santaros klinikose Vilniuje, išgirdus, jog „toliau turėsiu gyventi su dviem vėžiais“, nors „giminėje nėra nė vieno panašaus atvejo“. Galima sakyti, kad ir visas „Redaktoriaus testamento“ tekstas persunktas autoriaus bandymu suvokti gyvenimo negailestingai dorojamų žmonių savimonę, jų drąsių ar niekšiškų poelgių priežastis. Anksčiau ar vėliau kiekvienam tenka kartu su G. Vainausku suvokti: Visi esame ne monumentai, o žmonės“ (p. 170).
„Redaktoriaus testamento“ autoriaus savanoriškas pasirinkimas kalbėti apie viską atvirai ir net negailestingai atvėrė, tariant Sartro terminais, mūsų dienų didvyrio perspektyvą. Atviras pasakojimas apie savo ir sutiktų jo gyvenime eilinių ar įžymių politikos bei kultūros žmonių silpnybes, ydingus įpročius ir liūdnas pasekmes rutuliojasi nuo pradžios iki knygos pabaigos.
Ir ką gi? Kritinis žvilgsnis ir atlapaširdės savianalizės galia anaiptol nesusilpnina, o tik sustiprina dviejų epochų sukurtą asmenybę: imi jausti, kad „tau lemta suprasti daug daugiau ir geriau suvokti, ką reiškia kamuotis nelaisvėje ir ką – įkvėpti laisvės oro“. Galutinis patarimas „dviejų epochų kūdikiams“ ne sentimentali paguoda ar pasigailėjimas, o pilietinės kovos kodas: „Tiems, kurie niekaip negali išsižadėti sovietinės praeities, pasakysiu: man daug arčiau širdies demokratinė sumaištis nei įvairiomis represijų formomis – politinėmis, dvasinėmis, fizinėmis – kuriama tvarkos ir paklusnumo iliuzija“ (p. 21).
Kalbant apie memuaristų drąsą bei ryžtą atvirai kalbėti apie epochų papročius ir ydas, negalima neiškelti paskutinio skaitytojui kylančio klausimo: iš kur abu autoriai – ir vyresnis amžiumi Vainauskas, ir dešimtmečiu jaunesnis Visockas semiasi drąsos rašyti tiesiai šviesiai, nepaisant galimų visokių nemalonumų, šmeižtų, oficialių apkaltinimų? Atsakymas gali įžūliai nuskambėti teorinės tolerancijos laikais, tačiau abiejų knygų autoriai nedviprasmiškai pabrėžia genetinę savo giminės tradiciją.
Suvokti neregimą giminės stiprybės liniją nėra lengva ir gal ne visiems įmanoma. G. Vainauskas pasakoja, kad jis pats ją giliau pajuto 2018 metų birželio 24 dieną, kuomet atvyko į Ramygalą – „ten iškilo Skulptoriaus Vytauto Tallat-Kelpšos paminklas tuomečio Ramygalos valsčiaus savanoriams, kurie buvo įvertinti Vyties kryžiumi. Iš šios vietovės kilę net 27 šio ordino kavalieriai, trys vyrai apdovanoti dukart – vienas jų Jonas Vainauskas“.
Prisiminimų autorius prisipažįsta: „Atidengiant paminklą mane užliejo įvairių jausmų banga: nuo dėkingumo Ramygalos valdžiai, nepagailėjusiai devyniolikos tūkstančių eurų kovotojams pagerbti, iki savęs, pajutusio, kad aš, Vyties Kryžiaus kavalieriaus vaikaitis, esu Lietuvos istorijos dalis. Tu egzistuoji jau net trijuose matmenyse – savo, tėvo ir senelio, – tarsi tapęs skirtingų epochų jungtimi, stovi prie paminklo, kuriame iškalta giminės narsuolio pavardė. Prabėgo šimtas metų, bet kiek visko per tą laiką teko iškęsti Lietuvos valstybei, kuriai pamatus paklojo būtent savanoriai […] Likimas taip susiklostė, kad pasirinkimo 1919-aisiais ir 1991-aisiais net nebuvo – tik visuotinis ryžtas galėjo nugalėti daug stipresnį priešą“ (p. 57).
Pelaniškių piliakalnis, kur palaidotas Stasys Bagdonas. Vytauto Visocko nuotr.
Keista, bet kartu, sakyčiau, dėsninga, jos daug jaunesnės kartos Gintaras Visockas savo „Žurnalisto išpažintyje“ taipogi atveria savo tėvų giminės liniją su jos ištikimybės laisvei tradicija. „Užėjus sovietams mano mamos tėvas Stasys Bagdonas priešinosi naujajai tvarkai. Į krūmus nespruko. Kūrė pogrindžio organizaciją. 1944-ųjų pabaigoje, prieš pat šv. Kalėdas, su keliais bendraminčiais buvo išduotas ir sušaudytas Pelaniškiuose. Pelaniškių piliakalnyje palaidotas. Po mirties jam sutektas kario-savanorio statusas“ (p. 200).
Stasys Bagdonas, Gintaro Visocko senelis
Beje, savo senelį Gintaras prisimena ne kažkokiai savigyrai. Greičiau iš reikalo, mat „pikti liežuviai visą laiką plakė, jog slaptai.lt. portalą remia kažin kokios neaiškios jėgos. Per pastaruosius keliolika metų iš man talkinusių kolegų nugirsdavau, kad šie sulaukdavę keisčiausių perspėjimų – nebendradarbiaukite su juo, nerašykite jam“ (p. 198).
Žurnalisto atsakymas piktiems gandams ar tiksliniams šmeižtams trumpas drūtas: „Tikriausiai norite išgirsti nuoširdų patikinimą, o vis dėlto – kas tie didieji sponsoriai? Atsiliepsiu vienu žodžiu – Tėvai. Kai ryžausi steigti internetinį puslapį intriguojančiu ir tuo pačiu mažumėlę bauginančiu pavadinimu, būtent Tėvai drąsino nesukti iš kelio dėl takelių. Kol jie gyvi, neturėčiau pergyventi, kas apmokės buto išlaikymo išlaidas, nupirks duonos. Blogiausiu atveju – jie padengsią būtiniausias sąskaitais. Man buvo palikta absoliuti teisė rūpintis vien tik tuo neaiškią ateitį turinčiu leidiniu“ (p. 198).
Kas gi buvo žurnalisto tėvai? Gal kokie sovietmečio elitiniai politikai, nomenklatūriniai kolaborantai ar laisvoje Lietuvoje pralobę verslo banginiai? Turėjau garbės studijuoti lituanistiką viename kurse su Gintaro tėvu Vytautu Visocku. Mačiau aukštą stipruolį, laisvo polėkio ir kandaus sąmojo mėgėją, bet po studijų keliai išsiskyrė: jis išvyko mokytojauti į Alytaus rajoną, aš – į Bartkuškio aštuonmetę mokyklą. Demagogams gali įtartinai atrodyti, kad vėliau Vytautas beveik 25-eris metus (1976-2001) dirbo Vilniuje „Minties“ leidyklos redakcijoje, buvo net vyriausias redaktorius ir leidyklos direktorius (1993-1997). Atseit, tai minusas.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Deja, deja. Tai didelis pliusas jo biografijoje ir nemaža sėkmė Lietuvai. Be Vytauto Visocko rizikingų pastangų šiandien Lietuva nebūtų turėjusi tokių sovietmečiu „nepageidaujamų“ knygų, kaip išeivijos kultūros veikėjo Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“ (2-asis fotografuotinis leidimas, 1-4 tomai, 1989-1991), Nijolės Dariūtės-Maštarienės „Darius ir Girėnas“ (1990), A. H. Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (1991), Česlovo Kontrimo „Lietuvos geležiniai kryžiai“ (1991), Mykolo Biržiškos „Vilniaus Golgota“ apie nelemtus įvykius lenkų okupuotoje Lietuvos sostinėje, Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorija“ ( t.1,1992), Algimanto Astiko „Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918-1940“ (1993), „Lietuvių šeima ir papročiai“ (1995), „Baltijos kelias“ (albumas, 2000) ir kt. Išėjęs iš „Minties“ leidyklos, pats parašė kelis šimtus straipsnių, paskelbtų Amerikos lietuvių laikraščio „Draugas“ priede „Bičiulystė“, laikraštyje „XXI amžius“, ypač daug – internetinėje svetainėje Slaptai.lt.
Gražu, kad savo prisiminimų knygoje Gintaras Visockas dažnai mini tėvų įtaką jo likimui ir net charakteriui. Iš tėvo, matyt, atėjo ir žurnalisto ištikimybė laisvam žodžiui. Pasak jo, „ finansinė tėvų parama – ne viskas. „Tėvas į maniškį portalą atkakliai rašė puikia, taisyklinga lietuviška kalba sudėliotus aštrius straipsnius politinėmis, kultūrinėmis temomis. Jis nuolat pabrėždavo esąs pensininkas, todėl nebijantis niekam į akis drėbti tiesos. Prisidirbs konservatoriai – kritikuos, lips lietuviams ant galvų lenkai, žydai – ginčysis, valdžia svaičios vien apie globalią Lietuvą, primins, jog dar galima ir tautiška Lietuva. Nesąmonių prikrės tautininkai – ir jie bus išbarti, sugėdinti, kad rengia posėdžius pustuštėje Mokslų Akademijos salėje. Ypač didžiavosi galįs slaptai.lt portalą užversti unikaliomis, meniškomis, išliekamąją vertę turinčiomis nuotraukomis […] Dar juokdavosi, kad jis – ypač vertingas autorius. Mat leidinio savininko niekad negriebiąs už kaklo reikalaudamas honoraro“ (p. 200).
Realių žmonių prisiminimai apie savo amžininkus, realius žmones kartais tampa vieninteliais neiškraipytais, vėlesnių istorikų neišcenzūruotais mūsų praėjusių dienų liudijimais. Sakau „kartais“, nes daug daugiau pasirodo memuarinės literatūros knygų, kur sumenkintos praeities fone iškyla paties autoriaus paminklas molinio stabo kojomis.
Pabaigai parfrazuodamas prancūzų memuaristinės literatūros credo, galiu, mano galva, tvirtinti, kad G. Vainausko ir G. Visocko prisiminimų knygos savo visuma ir esme tarnauja šventam tikslui, idant paliudytų ateinančioms kartoms mūsiškės epochos papročius, įpročius, šlovę, gėdingus nuopuolius ir nusikaltimus Lietuvai.
Cenzūros ir autocenzūros nesužaloti, konkrečių pavardžių ir faktų prisodrinti prisiminimai visados laukiami amžininkų. Kaip rodo pasaulinė žanro istorija, kuo atviresni memuarai, tuo ilgiau jie išlaiko savo pažintinę vertę ateinančioms kartoms, kurios dar ilgai po gyvų epochos liudininkų išėjimo Anapilin turi gerą progą daugel ką sužinoti apie kaimynų ir bičiulių, kolegų ir priešų, ir, žinoma, savo pačių senelių, tėvų ir motinų viešus ir neviešus poelgius bei darbus. Budistai galbūt pridėtų, kad iš visų tų gerų ir blogų darbų visumos galima sužinoti ir būsimus giminės likimus, nulemtus geros ir blogos protėvių karmos.
Šiandien, mano galva, ypač svarbu, kad abi knygos apnuogino valdžios ir žiniasklaidos realiųjų santykių mechanizmus. Kiekvienam įdėmesniam skaitytojui ar skaitytojai atsivėrė galimybė ne tik iš arti pamatyti, bet ir geriau orientuotis mūsų dienų nepriklausomos Lietuvos kasdienio gyvenimo mugėje. Dar daugiau – gavome progą stebėti ne vieną paslapčia suplanuotą politinę intrigą, įvairaus lygio sandėrius, vykusius už politinės retorikos vitrinų ir oficialios propagandos fasadų.
Žinoma, kai kurie skandalai buvo tiek įžūlūs, kad nugriaudėjo net valstybinės televizijos ekrane, dienraščių ir socialinių tinklų beribėje erdvėje. Nugriaudėjo, šokiravo aferomis, kurių lyg ir neturėtų būti visų mūsų kuriamoje nepriklausomoje demokratinėje valstybėje…
Deja, skandalai nugriaudėja, bet kitą dieną užleidžia vietą naujoms sensacijoms, naujiems skandaliukams, kurie savo ruožtu čia pat išblėsta iš atminties, dažniausiai be jokios atsakomybės pasekmių išnyksta trijų valdžių darnaus choro niūniavime apie Lietuvą, Tėvynę mūsų….
Kitas reikalas – anksčiau ar vėliau paskelbti memuarai be apsidraudėliškos apgaulės ir saviapgaulės. Jiems labiausiai tinka tūkstantmetė žmonijos patirties išvada: „Kas knygoje įrašyta, to ir kirviu neiškirsi“.
(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)
8. Kuo silpnesnė valdžia, tuo stipresnė žiniasklaida, ir atvirkščiai
Iš G. Vainausko prisiminimų galima atsekti ištisą spaudos ir valdžios santykių naratyvą, kurio leitmotyvas – visokeriopi valdžios mėginimai pažaboti nepriklausomos žiniasklaidos galią. Ir vis dėlto klaidinga būtų mistifikuoti laisvo žodžio ir valdančiosios valdžios konfliktiškumą.
Viskas priklauso nuo istorinių aplinkybių ir valdančiosios jėgos intelektualinio pajėgumo. Kuo silpnesnė ideologinė ir intelektualinė valdžios viršūnė, tuo labiau ji pažeidžiama, tuo greičiau ima vengti demokratinėje šalyje neišvengiamos idėjų ir politinių nuomonių įvairovės. Tuo tarpu „Lietuvos rytas“ nuo pat pradžių, kaip prisimena G. Vainauskas, tapo atviras nuomonių įvairovei. „Tai turtino laikraštį, traukė skaitytojus. Net tame pačiame dienraščio numeryje leisdavome pasisakyti skirtingoms partijoms atstovaujantiems politikams, juo labiau, kad iš pradžių po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos politiniame gyvenime dalyvavo daug stiprių asmenybių – iškilių mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų“ (p. 152). Jų skelbiamos nuomonės ir idėjos, politiniai ir ekonominiai siūlymai anaiptol ne visados sutapdavo su valdančiųjų partijų programomis ir jų įgyvendinimo būdais. Šalyje tvyrojo karštų diskusijų įtampa.
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas
To negana. Pirmieji nepriklausomybės metai Lietuvoje buvo kupini įnirtingos politinės kovos, kurioje dalyvavo ne tik lietuviškos idėjos ar nuomonės. Ypač aktyvios darėsi užsienio valstybių remiamos antilietuviškos – prorusiškos ir prolenkiškos – jėgos, pretendavusios sugrąžinti Rusijos įtaką šalyje ir net atplėšti nuo Lietuvos Vilniaus kraštą.
Nekontroliuojama nuomonių įvairovė viešoje erdvėje ir spaudoje kartais darėsi politiškai grėsminga ir nederėtų stebėtis anuometinių konservatorių planais nacionalizuoti perdėm politiškai margą žiniasklaidą. Įžvalgiausias nepriklausomos Lietuvos politinis strategas Vytautas Lansbergis nepalaužiamai siekė sukurti ir stiprinti ką tik atgavusios nepriklausomybę Lietuvos politinį stabilumą visais įmanomais būdais, tarp jų – plačiau neviešinimais, pusiau slaptais, konfidencialiais. Ir, atrodo, neatsitiktinai.
V. Landsbergis išsiskyrė iš visų šalies vadovų pirmiausia tuo, kad dviejų epochų sandūroje jis išsaugojo gilią, beveik genetinę panieką ir priešiškumą bolševikinei sistemai, kai tuo tarpu nemaža jo amžininkų politikų vis dar jautė nostalgiją lygiavinio socializmo tvarkai buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur išaugo ir padarė daugiau mažiau įspūdingas karjeras. Tuo pačiu keliu bandė vėliau eiti ir V. Landsbergio globota prezidentė Dalia Grybauskaitė, deja, turėjusi įtartinos praeities šleifą. Pasak G. Vainausko, „vieša paslaptis, kad dažną ankstyvą rytą pas prezidentę užsukdavo V. Landsbergis. Prezidentūroje kuždėta, kad jis, o ne D. Grybauskaitė dešimtmetį buvo faktinis šalies vadovas – jo mintys neretai virsdavo prezidentės veiksmais“ (p. 331).
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paradoksas čia toks, kad teoriškai ir kategoriškai neigiant rusišką bolševizmą, V. Landsbergiui teko kurti gelžbetoninę konservatorių partiją, kurioje vyrauja daugumos priimtų sprendimų besąlygiškas vykdymas, visiškas individų paklusnumas generalinei partijos linijai ir taktikai. Iki šiolei galime stebėti įspūdingus manevrus, žaibiškai šalinant iš pareigų neklusniuosius partijos narius ir vėl maloningai grąžinant juos į ankstesnes pareigas už sumaniai pademonstruotą paklusnumą.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
G. Vainauskas prisimena savo iškalbingą susitikimą su naujuoju konservatorių partijos lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu, kai šis paskambino 2016 –ųjų vasarą. „Atsiliepiau – jis pasiūlė susitikti prie pietų stalo ir pasišnekėti. – Apie ką? – pasiteiravau. – Šiaip, be jokių išankstinių įsipareigojimų, – išgirdau atsakymą, ištartą tvirtu, neįsiteikiančiu balsu. Susitikome ir abu maloniai nustebome. Pasirodo, daugeliu atvejų – apie politinius procesus, verslą, migraciją, socialinius iššūkius mudviejų požiūriai sutapo [ …] G. Landsbergiui užsiminiau, kad Tėvynės sąjunga, kurios vairą jis perėmė, per visą savo gyvavimo istoriją nė karto neužsakė reklamos „Lietuvos ryte“. “Pats esi jaunas žmogus ir turbūt nežinai, kad konservatoriai – vienintelė Lietuvos partija, kuri niekada nesireklamavo mūsų laikraštyje, reklamą stengiasi užsakyti tik jiems palankiuose, gerokai mažesnio tiražo leidiniuose. Tačiau jų skaitytojai ir taip balsuos už Tėvynės sąjungą. Jums būtų daug naudingiau save pristatyti pas mus, nes gal jus išgirs ir liberaliau mąstantys rinkėjai“, – pasiūliau G. Landsbergiui. – Negali taip būti! – nusistebėjo jis. – Grįžęs į štabą pasakysiu, kad užsakytų mažiausiai du puslapius jūsų laikraštyje“ (p. 347).
Deja, pažadas liko tik pažadu. Ir, G. Vainausko manymu, ne dėl jaunojo G. Landsbergio, kuris redaktoriui pradžioje „pasirodė esantis klastingojo senelio priešingybė“, kaltės: „Neabejoju, G. Landsbergis kalbėjo nuoširdžiai. Tačiau prabėgo visa Seimo rinkimų kampanija, o konservatoriai taip ir neužsakė „Lietuvos ryte“ ne tik dviejų, bet ir vieno politinės reklamos puslapio. Kaip tai galima paaiškinti? Pasirodo konservatorių sukurta sistema stipresnė už jų naują lyderį ir jam, matyt, buvo griežtai paaiškinta, kad dar jo senelio nubrėžtų raudonųjų linijų nevalia peržengti. Nors finansiškai „Lietuvos rytui“ ta reklama – labai menkas praradimas, man rūpėjo išsiaiškinti tikrąją padėtį. Tai būtų tarsi signalas, kad keičiantis konservatorių vadovybės kartoms Lietuva bus mažiau priešinama. Pažadas liko netesėtas. Supratau: G. Landsbergis nėra savo žodžio šeimininkas, ir jam bus nelengva tapti tikru partijos lyderiu“ (p. 348).
Beje, dera patikslinti, kad „senelio nubrėžtos raudonosios linijos“ pačiam braižytojui nebuvo dogma. Strategiškai mąstantis Vytautas Landsbergis dalykiškai rinkdavosi tinkamiausią taktiką konkrečiomis aplinkybėmis konkrečiu momentu. G. Vainausko knygoje randame epizodą, kai prabėgus kelioms dienoms po to, kai sovietų desantininkai išvarė žurnalistus iš Spaudos rūmų, „Lietuvos ryto“ redaktorių pasikvietė pasikalbėti Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis.
„Tai mane nustebino, – prisimena redaktorius – tada jau nebuvo jokia paslaptis, kad jis įtariai žvelgė tiek į mane, tiek į „Lietuvos rytą“. Pokalbis truko gerą pusvalandį. Labiausiai įsiminė V. Landsbergio žodžiai, kad mes, žurnalistai, per lengvai pasitraukėme iš Spaudos rūmų: „Reikėjo rimčiau priešintis. Pasaulis turėjo pamatyti daugiau kraujo“. Ir vis dėlto išsiskiriant G. Vainauskas išgirdo esminį taktinį tikslą: „po tokių įvykių suvienyti jėgas turime visi – politikai, žurnalistai, medikai, verslininkai, darbininkai, – žodžiu, visa tauta“ (p. 87-88).
9. Dvi politinės sferos – „aukštoji“ ir „žemoji“
Kada ir kodėl taktika pasikeitė, jei prisiminsime, kad naujai išrinktas konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis jau nebegalėjo įvykdyti savo duoto pažado „Lietuvos rytui“? Po minėto susitikimo su G. Landsbergiu G. Vainauskas pastebėjo: „Jis gali greičiau sulaukti palankaus vertinimo tarptautinėje arenoje, nes yra jaunas, gabus, išsilavinęs, bet sunkiai taps savas senajai konservatorių gvardijai“ (p. 348).
Ir štai G. Vainausko prognozė pildosi, šiandien jau turime žinią, kad G. Landsbergis kartu su mūsų prezidentu Gitanu Nausėda yra pakviestas dalyvauti 2023 m. pradžioje garsiajame Davoso susitikime, kur įtakingiausi planetos žmonės svarsto žmonijos problemų optimaliausius sprendimus.
Kai kam gali pasivaidenti, kad kartojasi niekieno nepatvirtinti gandai apie dar mažai kam anuomet žinomo Vytauto Landsbergio lemtingą pakvietimą prieš keletą dešimtmečių į Bilderbergo forumą (JAV), kur įtakingi veikėjai ir ekspertai iš Europos ir Šiaurės Amerikos neformaliose diskusijose aptaria abiejų kontinentų problemas, nors oficialiai neatskleidžiamos nei pranešėjo, nei bet kurio kito dalyvio tapatybė ar pareigybė. Visi pakviestieji dalyvauja kaip asmenys privataus susitikimo formate ir jokios rezoliucijos nesiūlomos, jokie politiniai pareiškimai nedaromi. Galime šiandien didžiuotis, kad joks Lietuvos politikas nėra susilaukęs tokios rimtos tarptautinės paramos ir pripažinimo kaip Vytautas Landsbergis.
Kaip seksis Gabrieliui Landsbergiui? Iš kavos tirščių buriant, vaidenasi įvairūs scenarijai…
G. Vainauskas po susitikimo su G. Landsbergiu ėmė įtarti, kad šis „pradeda blaškytis, kai atsiduria išankstinių nuostatų ir noro keisti pasaulį kryžkelėje“ (p. 348). Politologijos terminais galima būtų sakyti, kad kryžkelė šiuo atveju reiškia pasirinkimą tarp aukštosios politikos ir žemosios politikos. Kryžkelėje stovi ne tik dabartinis konservatorių lyderis, bet ir jo vadovaujama partija. Utopinis variantas: Gabrielius Landsbergis oriai tęs Vytauto Landsbergio „aukštąją politiką“ (šalies ir tarptautinis saugumas), o praktiškesnieji konservatoriai imsis „žemosios politikos“, ūkiškai tvarkydami mūsų krašto ekonominės, materialinės, kultūrinės ir socialinės gerovės reikalus mieste ir kaime.
Ar taip nutiks? Nežinia, nors vis labiau aiškėja, kad ne itin perspektyvu ir dora vardan tarptautinės vieno asmens karjeros aukoti žemiškuosius partijos pažadus tautai ir pačios tautos ūkiui naudingus tarptautinius ryšius (ne tik su Kinija…). Visa tai be reikalo kenkia konservatorių reitingams. Nors kas tie reitingai? Kasdien kintantys skaičiukai…
Šiandien belieka tik stebėti ir stebėtis, kaip laikui bėgant, keičiantis kartoms, gelžbetoninė konservatorių partijos vienybė nuolatos stiprėjo ir stiprėja. Jeigu D. Grybauskaitė stiprino savo poziciją, dalindama lojaliems saviškiams atsakingas valstybines pareigas, tai naujai atėjusi į valdžią po valstiečių pralaimėjimo konservatorių partija su savo koalicine „Laisvės partija“ galimai dalina lojaliems saviškiams stabilias materialines pozicijas ir pajamas iš sparčiai privatizuojamos valstybinės nuosavybės akcijų bei dividendų naujai steigiamose bendrovėse.
Pridėjus prie to vis dar tekančius iš Briuselio piniginius srautus, tvarkomus konservatorių pareigūnų įvairiose ministerijose, neverta stebėtis, kad Seimo pozicija, užsitikrinusi daugumą Seime, gali linksmai pasišaipyti iš susiskaldžiusios opozicijos purkštavimų.
Nes ką gi realiai gali pasiūlyti savo rinkėjams ir šalininkams opoziciniai veikėjai? Turiu galvoje ne tik Seime sėdinčius politikus, bet ir skaitlingus filosofinių bei moralinių vertybių gynėjus, įvarytus į opozicines susiskaldžiusių ambicingų asmenybių stovyklėles, sunkiai begyvuojančias alternatyvioje žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, iš kurių nuolat skamba narsi publicistinė valdžios kritika. Net triukšmingai vykdomos Seimo opozicijos parodomosios apklausos atskiriems ministrams pavirsta beprasmiais farsais, iš anksto žinant, kad visus ministrus nūdienė valdančioji partija demonstratyviai paliks savo postuose net po garsiausių jų „prisidirbimų“, po viešai matomų interesų konfliktų ir net apsijuokimo tarptautiniu mastu.
Konservatorius išrinkusi tauta dabar gali tiktai tylėti ir laukti, kada viskuo apsirūpinusi ir galutinai įsiviešpatavusi Lietuvoje konservatorių partija su visa savo koalicija, diegiančia universalias Briuselio rekomendacijas be jokio atsižvelgimo į Lietuvos specifiką, vis dėlto atsigręš į savo silpstančią dėl emigracijos ir ekonominių krizių tautą. Atsigręš ir imsis konkrečios „žemosios politikos“.
Kol kas, deja, mus valdančios partijos neretai susitapatina Lietuvos piliečių akyse su kitataučių geopolitinių galių ir instrukcijų vykdytojomis Lietuvos padangėje. Žvelgiant iš šalies, retkarčiais susidaro įspūdis, kad nemaža politikų dalis jau nebegirdi nei laisvo žodžio, skambančio žiniasklaidoje ir interneto erdvėje, nei tautiečių mitinguose skelbiamų reikalavimų.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet ko norėti iš mūsų politikų? G. Vainauskas dalijasi įtarimu, kad „greitai šiuolaikinis žmogus gal išvis nenorės girdėti apie prasmę ir beprasmybę, tiesą ir melą ar kitas tariamas atgyvenas. Jis geis viską tik kuo greičiau išmesti iš galvos. Juk šiais laikais neretai išlaisvina pinigai ir advokatai, o ne tiesa [ …] Jau tampa nebesvarbu, kas iš tiesų dedasi pasaulyje – pilasi melagingos informacijos srautai, jie užtvindo socialinius tinklus, televizijas. Kai nelieka kritinio mąstymo, galima žmonėms įpiršti bet kokią mintį – svarbu ją patraukliai įpakuoti“ (p. 149). Kalbant apie madingiausias iliuzijų pakuotes, dažnai verta atkreipti dėmesį į glamūrinėje žiniasklaidoje ir provincinėje televizijoje šlovinamą idealą „Gera ten, kur mūsų nėra“. Kitaip sakant, globalizmo laikais gera visur, tik ne Lietuvoje. Negana to, peršama pranašystė su globalistų ūbavimais apie greitą ir neišvengiamą Europos tautų nykimą.
Ką jau čia bekalbėti apie mažytę Lietuvėlę!.. Jai reikia kuo skubiau pritaikyti nutautintos valstybės be istorinės praeities modelį. Kas gali būti patraukliau – jauki valstybėlė su visais šabloniškais šiuolaikinės civilizacijos teikiamais malonumais, kurie „trupinių politikos“ principu bus sumaniai paberiami nuo turtingųjų stalo varganiems Lietuvos piliečių sluoksniams. Paberiami ne iš kažin kokios atgyvenusios krikščionybės „artimo meilės“, o vien tiktai tam, kad netikę piliečiai nemitinguotų ir nekeltų riaušių iš nevilties dėl gyvenimo ant skurdo ribos, dėl nepakeliamų mokesčių už elektrą ir šilumą, dėl varganų, antisanitarinių savo būstų ar neįperkamų butų, dėl savo kasdienio juodo triūso ir nepajėgumo suteikti savo vaikams geriausią sveikatos priežiūrą, aukštesnį išsilavinimą, įdiegti jiems kilnesnę kultūrą ir t.t.
Kam nepatinka, gali jau dabar nešdintis iš Lietuvos. Aktyvioji tautos dalis taip ir daro, o pasyvioji jau nebeturi jėgų ir ryžto nei emigruoti, nei eiti į protestų mintingus, juo labiau kelti riaušes dėl valdančiųjų savivalės. Nuolatiniais mokesčių kaitaliojimais ir didinimais sukaustyta vidurinioji klasė retėja ir G. Vainauskas, ko gero, tiktai kaip gražų prisiminimą galėtų puoselėti JAV žiniasklaidos vadovų jam kažkada duotą patarimą „Žurnalistai visuomet turi ginti viduriniosios klasės interesus, nes ji yra visuomenės stuburas“ (p. 93). Besipučianti Lietuvos biurokratija ex oficio yra ir liks besielė instrukcijų administratorė, besimėgaujanti savo stabilia padėtimi ir asmenine gerove.
Betgi visos lazdos turi du galus. Mūsų valdančiųjų ir verslo žmonių viltys, esą nenuoramas lietuvius emigrantus pakeis paklusnūs ir pigesni imigrantai iš dar skurdesnių šalių, deja, yra neilgalaikės. Praktika rodo, kad jos pasmerktos maždaug dviejų-trijų generacijų gyvavimui. Europos Sąjungos patirtis akivaizdžiai patvirtina, kad aktyvūs atvykėliai iš skurstančių šalių ne tik sugeba kelti vandališkas riaušes, kurias sunkiai malšina daug efektyvesni nei Lietuvos policijos būriai. Jau antroje kartoje imigrantai ima perimti daugumą įvairiuose rinkimuose, palaipsniui įsitvirtina aukščiausioje šalies valdžioje ir pradeda teisiškai išradingą senųjų šalies šeimininkų nuosavybės perėmimą į savo rankas. Nuo aukščiausių postų, nuo dailių ofisų ir jaukių apartamentų senamiesčiuose iki sodybų sodybėlių ir restauruotų dvarelių prie ežerų ežerėlių… Dabartinė valdžia džiaugsmingai ruošia sau ir savo vaikams baltos duonos sumuštinį, netikėdama, kad jau antroje ar trečioje kartoje gardus sumuštinis nukris apsivertęs sviestu žemyn. Apsivers visa patrauklaus turto ir verslo sistema anaiptol ne buvusių šalies šeimininkų ir jų atžalų džiaugsmui.
Ir ką tada lietuviai? Ogi nieko. Gal tik mūsų protėviai dausose atsidus: o juk buvo pasakyta – nepjauk šakos, ant kurios pats sėdi…
Kelias į laisvę. Slaptai.lt foto
Kas aukštai, o kas žemai – istorinės akimirkos klausimas. Belieka laukti, kad mūsiškės partijos vis dėlto nepersipjaus tarpusavyje, gelžbetoninės koalicijos nesubyrės, kaip subyrėjo ir išsilakstė, kur šilčiau, buvusieji socdemai, valstiečiai, įvairiausi liberalai ir kiti vienkartiniai reformatorių sambūriai. Blaiviai ir tolerantiškai suderinus „aukštąją“ ir „žemąją“ politikas, kiekviena viešpataujanti partija tikrai suklestės ir atsigręš, jei kada nors atsigręš, į visų okupantų iškraipytos lietuvių tautos istorijos restauravimą, lietuvių kultūros rėmimą ir laisvų orių Lietuvos piliečių švietimą bei ugdymą bent kultūriškai nepriklausomoje šalyje.
Tokį lūkestį, beje, labai trumpai ir aiškiai išsakė G. Vainauskas, kuomet pirmą kartą susitiko su ką tik prisiekusiu naujuoju Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda, kuomet Prezidentūros kieme buvo surengtas priėmimas kone tūkstančiui svečių. “Pasitaikė proga pasikalbėti ir su pačiu prezidentu. Tada išgirdau: „Visi man kažko linki, o ko jūs iš manęs laukiate?“ Tariau vieną sakinį: “Noriu jaustis laisvu žmogumi laisvoje šalyje – ko pasigedau jūsų pirmtakės laikais“ (p. 335).
Prieš keletą dienų paskelbiau straipsnį „Kokio velnio į Jerevaną trenkėsi buvęs NATO generalinis sekretorius?“ Minėtame rašinyje stebėjausi Jerevane viešėjusio pono Anderso Fogho Rasmusseno akivaizdžiai proarmėniškais pareiškimais, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė, esą tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti Azerbaidžaną, kad šis darytų nuolaidų Jerevano politikams.
Šių eilučių autoriui labai keista pasirodė danų tautybės politiko A. F. Rasmuseno pozicija dėl Karabacho skaudulių. Viskas apversta aukštyn kojomis. Juk šis regionas be menkiausių dvejonių priklauso Azerbaidžanui. Tai byloja visi tarptautiniai susitarimai dėl šalių teritorinio vientisumo, visos tarptautinės taisyklės, pagal kurias brėžiamos valstybių sienos. Be kita ko, šios taisyklės gerbiamos tiek Vašingtone, tiek Londone, tiek Paryžiuje ar Berlyne. Taip pat – ir Danijos sostinėje Kopenhagoje, iš kur kilęs ponas A. F. Rasmusenas. Buvęs NATO gensekas negali nežinoti, jog Karabachas – azerbaidžanietiškas rajonas ir, vaizdžiai tariant, Armėnija neturi jokių teisių į šį kraštą. Visi Azerbaidžano sprendimai susigrąžinti Karabachą – teisėti. Jei Armėnija būtų padori, sąžininga, civilizuota valstybė, ji pati, niekieno neverčiama, pasitrauktų iš Karabacho. Ne tik nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų žemių, bet ir pažadėtų Baku atlyginti nuostolius už neteisėtą Azerbaidžano teritorijos okupaciją, trukusią maždaug nuo 1988-ųjų iki 2020-ųjų metų rudens. A. F. Rasmuseno pareiškimai dėl galimos Armėnijos integracijos į Vakarus glumino dar ir dėl to, kad Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, Armėnijos tarptautines sienas tebesaugo Rusijos pasieniečiai, Rusija vis dar Armėnijai labai pigiai pumpuoja naftą ir dujas…
Dabar jau galima atsakyti į klausimą, kodėl buvęs NATO vadovas skrido į Jerevaną. Armėnų kilmės žurnalistė Elison Tachmizian (baigusi Tarptautinių santykių mokyklą prie Džordžo Vašingtono universiteto, dirbo leidiniuose France – Press, Asia Times, The Armenian Weekly) savo paskyroje Twitter paskelbė įrašą, iš kurio aiškėja, jog oficialusis Jerevanas ponui A. F. Rasmusenui už vizitą į Armėniją ir proarmėniškus pareiškimus pažadėjo nuo 150 iki 400 tūkst eurų honorarą. Pasirodo, buvęs NATO gensekas turi kompaniją „Rasmussen Global“, kuri valstybių vadovams, ambasadoms, tarptautinėms organizacijoms teikia lobistines paslaugas. Be abejo, lobistinės paslaugos teikiamos ne už gražias akis. Reikia mokėti. Daug mokėti.
Armėnų kilmės žurnalistė E. Tachmizian pateikia dokumento iš registrų centro kopiją, kur aiškiai matyti: pažadėta nuo 150 iki 400 tūkst. eurų.
Tik dar neaišku, ar tie pinigai jau sumokėti. Gal po šio į viešumą kilusio skandalo A. F. Rasmusenas atsisakys honoraro? O gal Armėnijos vadovybė pati nepanorės mokėti A. F. Rasmusenui?
Dabar jau ne tiek svarbu, ar danų politikas kada nors mėgausis šiuo solidžiu honoraru. Svarbiausia, kad mes žinome, ko vertos pono A. F. Rasmuseno sapalionės dėl Pietų Kaukazo problemų.
(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)
5. „Vis tiek užkimšime tau burną“
Abiejų žurnalistų prisiminimai liudija, kad jau Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės laikais susiformavo neoficialus valdžios spaudimo mechanizmas, tramdant žurnalistus ir jų redaktorius.
G. Visockas prisimena, kaip vyriausias redaktorius anuomet pasikvietė į kabinetą ir „pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką… Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaites jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti“ (p. 35).
Atsisakęs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, žurnalistas buvo atleistas iš darbo redaktoriaus įsakymu dėl vadovybės skirtų užduočių nevykdymo…
Gintaras Visockas. Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Redaktorius čia, be abejo, buvo bejėgis. Kaip pranešė G. Visockui minėtą televizijos laidą surengęs kolega, pakvietęs į Konarskio gatvę pokalbiui, „jam uždrausta mane kviesti į televizijos laidas. Toji diskusija tikrai buvusi šauni, bet ji nepatikusi dėdėms, sėdintiems ten, aukštai padangėse. Labai nepatikę. Jei jis dar bent sykį šnekins mane, prarasiąs tarnybą. Jis buvo teisus. Daugiau niekas manęs nekvietė į televizijos laidas saugumo klausimais. Mano personos pradėjo vengti ir radijo žurnalistai“ (p. 25 – 26).
Galima diskutuoti, ar laisvo žodžio teisė visados pasitarnauja konkretiems valstybės interesams, bet vargu ar dera sutikti su ideologine nuostata, esą laisvas žodis turi būti draudžiamas demokratinėje valstybėje vien todėl, kad jis neatitinka kurios nors vienos valdančiosios partijos ideologinių standartų, tikslų ir taktinių sumanymų.
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto
Deja, „Lietuvos ryto“ santykiuose su vienu ar kitu metu atėjusia į valdžią nauja partija ne kartą atsirasdavo pakankamai grėsminga trintis, ir vyriausias dienraščio redaktorius neketina to slėpti ar šventos ramybės vardan nutylėti. Pasak G. Vainausko, „atlėgus grėsmei, kad Lietuvos kelią į nepriklausomybę Maskva gali mėginti užtverti brutalia jėga, valdžios žmonės, ypač susitelkę apie tuometinį Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį, pasijuto nekritikuotini ir ėmė priešiškai žiūrėti į laisvą žodį. Tiesa, iš pradžių būta mėginimų flirtuoti su žurnalistais. Pamenu, didžiausių dienraščių redaktorius aukšti valdžios pareigūnai pasikviesdavo papietauti. Nuvykdavau ir aš. Sėdime, apie šį bei tą šnekučiuojamės, o Vyriausybės nariai tarsi kažko lūkuriuoja. Būdavo nesunku nujausti, ko jie laukia – kad, kaip sovietiniais laikais, mes imsime jų ko nors prašyti. Tai būtų valdžiai suteikę progą pažadėti kokią nors pagalbą, o mums užmesti priklausomybės apynasrį. Bent „Lietuvos ryto“ jokiu meduoliu nepavyko suvilioti. Tada pasigirdo šūkčiojimų, kad spauda savo kritinėmis publikacijomis griauna valstybę“ (p. 106).
Beje, vien šūkčiojimais apsiriboti anuomet nemanyta. Iš G. Vainausko prisiminimų aiškėja, kad „dar 1991 metų rudenį, kai Lietuva sovietinės kariuomenės savivalės buvo atsikračiusi vos prieš kelis mėnesius, pirmą, bet tikrai ne paskutinį kartą valdžia pamėgino pažaboti nepriklausomus laikraščius – kurpė planus juos net nacionalizuoti“ (p. 106).
Reikia pasakyti, kad anuomet Lietuvos žurnalistai dar nebuvo sumaniai suskaldyti į tarpusavyje besiriejančius konkurencinius lagerius, dar nebuvo užsidarę savisaugos kiautuose ir turėjo tiek proto, kad suvoktų, jog vien tiktai kūrybinių žurnalistų susivienijimas gali atnešti visų trokštamą bendrą pergalę.
Šiandien sunku tai įsivaizduoti, bet anuometinė „spauda atkirto valdžiai: žurnalistai surengė įspėjamąjį streiką, reikalaudami liautis slopinti laisvą žodį – 1991 metų lapkričio 30 dieną penki šalies dienraščiai išėjo tuščiais puslapiais, išspausdinę tik kreipimąsi į Vyriausybę. Šios protesto akcijos atkreipė ir tarptautinės bendruomenės dėmesį. Šalies valdžia pabūgo ir atsitraukė – planai nacionalizuoti nepriklausomus laikraščius buvo palaidoti“ (p. 106).
G. Vainausko žinią apie dienraščio nacionalizavimo planus patvirtina ir du kartus Lietuvos vyriausybei vadovavusio Gedimino Vagnoriaus 2017 metų pareiškimas, pacituotas „Redaktoriaus testamente“: „Padariau daug politinių klaidų. Tačiau džiaugiuosi, jog būdamas Vyriausybės vadovu atlaikiau konservatorių partinės viršūnės – ypač Vytauto Landsbergio – nuolatinį spaudimą suvalstybinti „Lietuvos rytą“ ir nuslopinti šį vakarietiškų idėjų ruporą. Kaip matau, tas spaudimas tęsiasi iki šiol“ (p. 205).
6. Valdiškas laisvo žodžio „apynasrių“ asortimentas
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
G. Vainausko prisiminimuose apstu pavyzdžių, kaip aukščiausios valdžios atstovai stengėsi riboti „Lietuvos ryto“ įtaką visuomenei, tačiau daugiausia rimtų priekaištų, žinoma, tenka D. Grybauskaitei. Jos dviejų kadencijų prezidentavimo metu dažniausiai griebtasi užkulisinio spaudimo: „Žinau, kad prezidentė įsmeigė geluonį į Visuomenės informavimo etikos komisiją, kurios dauguma narių buvo jos statytiniai. Prisidengę kilniais tikslais jie pro didinimą stiklą stebėjo mūsų publikacijas ir nuolat siuntė įspėjimus – tik spėk gintis teismuose. Numoti ranka negalėjai – jei per metus penkis kartus dienraštį ir portalą nubaus, neteksi pridėtinės vertės mokesčio lengvatos… Mums buvo visaip trukdoma lygiomis teisėmis su kitais leidiniais konkuruoti dėl viešinimo akcijų. Iš kai kurių ministrų per privačius pokalbius girdėjau, kad prezidentė įtariai jų klausinėjusi, kodėl įvairius Europos Sąjungos projektus jų vadovaujamos ministerijos skelbia „Lietuvos ryte“. Apie nerašytą draudimą valstybės įstaigoms skelbti reklamą mūsų laikraštyje man yra užsiminęs tuometis konservatorių žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius […] Dalis privačių bendrovių taip pat tiesiog nustojo reklamuotis „Lietuvos ryte“ – dėl viso pikto. Esą ką gali žinoti, gal ponia prezidentė ims ir užsiundys Mokesčių inspekciją ar STT“.
Paradoksalu, bet G. Vainausko knygoje ne kartą prisimenama STT (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba), kuri atskirais atvejais pasitarnaudavo valdančiosios partijos ar prezidentės D. Grybauskaitės interesams. Tuo tarpu būtent STT, kiek prisimenu, buvo kuriama, iš dalies ir mano kurso draugo lituanisto Romualdo Ozolo, vėliau pasišventusio politikai, iniciatyva, kaip ypatinga tarnyba, visiškai nepriklausoma nuo privačių ar politinių interesų valstybinė institucija kovai su bet kokia korupcija.
Čia neverta vardinti G. Vainausko prisiminimuose aprašytų ar tik išvardintų spaudos varžymo epizodų prezidentės laikais, užteks pateikti nuoširdų redaktoriaus prisipažinimą: „Dėliodamas D. Grybauskaitės valdymo mozaiką, suvokiu, kad prezidentė iš manęs atėmė dešimt gyvenimo metų, kurie galėjo būti daug kūrybiškesni ir naudingesni Lietuvai, jei nebūtų reikėję atlaikyti įvairių komisijų spaudimo, nuolat minant tesimų slenkstį ar vykti į apklausas STT. Tai ne tik mano nuomonė – nuo prezidentės savivalės kentėjo didelė dalis lietuviškojo verslo, o savarankiškesni ar bent kiek tarptautinio pripažinimo susilaukę politikai, įstaigų vadovai, vadybininkai būdavo negailestingai sudorojami“ (p. 195).
7. „Trečiosios valdžios“ galia ir gėda
Abiejų žurnalistų prisiminimuose atsiskleidžia „trečiosios valdžios“ – Lietuvos teisėjų – veiklos garbingi ir gėdingi epizodai, neretai su veikėjų pavardėmis. Dauguma epizodų dažniausiai vyko pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiais, kuomet pradėjo ar plėtojo savo nepriklausomą žurnalistinę veiklą G. Vainauskas ir G. Visockas.
Bausmė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) foto
Skaitant abi knygas, ima nedviprasmiškai aiškėti, kaip Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė grėsmingai varžyti žurnalistams teismuose keliamos bylos „dėl garbės ir orumo įžeidimo“. Žurnalistų kritikos sulaukęs asmuo, pasijutęs įžeistas dėl kritikos, dabar galėjo oficialiai kreiptis į teismą, reikalaudamas piniginės kompensacijos už „moralinę žalą“. Teisinė naujovė prigijo ir tapo įrankiu, susidorojant su laisva žiniasklaida teisėjų rankomis, materialiai žlugdant žurnalistus. Gintaras Visockas pateikia epizodą, kuomet jis buvo patrauktas į teismą ir teisėjo sprendimu nubaustas 25 000 litų bauda (neįskaičiuojant pinigų teismo ir advokato išlaidoms padengti) už buvusio kandidato į prezidento postą Česlovo Jezersko įžeidimą.
Žurnalistas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau ten pradėtas procesas užsitęsė, ir bene trejus metus jaunam žurnalistui nuo kiekvienos algos būdavo nuskaičiuojami pinigai, skirti byloje nukentėjusiuoju pripažintam generolui Č. Jezerskui. Neturi iš ko mokėti? Nenusimink – tave aplankys kokios nors privačios antstolių kontoros atstovas ir gražiai padės susimokėti asmeniniu turtu. Galėsi ramiai pamąstyti, ko negalima rašyti…
Susidorojimo su „orumo ir garbės“ pažeidėjais banga tiek įsisiūbavo, kad anuomet net Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus prisiminimų knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ (2011) atsidūrė „įžeistųjų“ taikinyje. Tuo tarpu V. Adamkaus knyga tapo bestseleriu, vos pasklido gandas, kad joje yra keletas nuoširdžių, autocenzūros neperkoštų prisipažinimų ir leidėjų neišcenzūruotų pokalbių su kitais politikais, atskleista nemaža anksčiau į į viešumą neiškilusių šalies politinio gyvenimo detalių, užuominų apie politinę korupciją.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Politikams, žinoma, nepatiko, kad prezidentas sulaužė politinės konspiracijos nerašytą taisyklę: tauta privalo klausytis, ką šneka ekranuose politikai, bet jokiu būdu neturi teisės žinoti, ką už uždarų durų susitaria veikti politikai ir ką nuveikia susitarę… Garsusis teorinio teisingumo skelbėjas Kęstutis Masiulis net palygino prezidento V. Adamkaus knygą su JAV policijos paieškomo garsiojo „WikiLeaks“ kūrėjo Džuliano Asandžo (Julian Assange) veikla, išviešinant šnipinėjimo praktikas, korupcijos atvejus aukščiausiuose valdžios lygiuose, diplomatinių derybų paslaptis ir pan. Palygino ir moraliai pasmerkė. Kitaip sakant – prezidentas buvo apkaltintas, kad nepakankamai griežtai laikėsi nerašytų politinės veiklos kuluarų slaptumo „taisyklių“, prasižiojo apie tai, ką reikia nutylėti.
Kai kurie nepalankiai paminėti V. Adamkaus knygos veikėjai reagavo dar ryžtingiau, žadėjo paduoti autorių į teismą. Parlamentarė Dangutė Mikutienė taip ir padarė – padavė prezidentą į teismą už jos garbės ir orumo įžeidimą, pareikalavusi, berods, kelių šimtų tūkstančių litų kompensacijos, žadėdama juos atiduoti labdarai. Įsijungė prokuratūra, ėmė sklisti gandai, kad knyga bus uždrausta, o V. Adamkui gali grėsti baudžiamoji atsakomybė ir t.t.
Laimei teismas pripažino, kad „p. Adamkus išreiškė savo nuomonę, todėl negalima įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti neturtinę žalą už išsakytą nuomonę net tuo atveju, kai ši nuomonė įžeidžianti, šokiruojanti ar kelianti nerimą“.
Sakau, laimei, nes viskas priklausė ir priklausys nuo vieno teisėjo, kol Lietuvoje nėra prisiekusiųjų teisėjų institucijos. Tuo tarpu tik prisiekusiųjų teismas daugelyje demokratinių Vakarų šalių yra žodžio ir spaudos laisvės esminis garantas. Tarkim, Britanijoje, iš kurios dalinai buvo mūsiškių nusižiūrėtas teismo procesas dėl šmeižto spaudoje, viską sprendžia Prisiekusiųjų teismas. Pasak įžymaus britų teisės klasiko, ilgamečio vyriausiojo Britanijos teisėjo, lordo Keniono (Loyd Kenyon, 1732 – 1802), kurį jau esu citavęs „Metuose“ (2014, 7), “spaudos laisvės klausimo esmė labai paprasta, jeigu ją apvalysime nuo visokiausių retorinių pagražinimų, ir kiekvienas sveiko proto žmogus lengvai ją supras. Tai nei daugiau, nei mažiau, tiktai tai, kad kiekvienas žmogaus gali paskelbti spaudoje viską, ką dvylika jo bendrapiliečių nelaiko smerktina, o kita vertus – baustinas yra kiekvienas, kas skelbia tai, kas dvylikos prisiekusiųjų akimis žiūrint yra smerktina ir nederama” (p. 113).
Deja, Lietuvoje, kol neturime prisiekusiųjų teismo institucijos, nėra jokios garantijos, kad teisėjo sprendimas literatūrinio kūrinio ar spaudos publikacijos bylose nepriklausys nuo kažkieno asmeninio skonio, simpatijų ar išorinių įtaigų. O kai pastaroji grėsmė įsikūnija stambiomis piniginėmis baudomis, teisėjo sprendimai suveikia kaip rašytojo ar žurnalisto apynasris daug efektingiau nei sovietinės valstybinės išankstinės cenzūros laikais.
Kam tai naudinga? Sunku pasakyti, bet faktas, kad mūsų Seime dar 2007 m. įregistruotas ir 40 parlamentarų pasirašytas nutarimo projektas dėl prisiekusiųjų teismo įteisinimo taip ir guli iki šiolei neįteisintas ir ko gero užmirštas, pasiteisinant viską Lietuvoje pateisinančiu argumentu – nėra tam pinigų. Laimei, po kurio laiko minėtos bylos buvo įstatymiškai pažabotos. „Žurnalisto išpažintyje“ G. Visockas primena, kad minėtoje byloje apylinkės teismo pripažintas ir nubaustas „už šmeižtą ir įžeidimą“, šiandien jis visiškai išteisintas. „Seimas galų gale atsikvošėjo, kad baudžiamasis persekiojimas už įžeidimą demokratinėje šalyje – neleistinas. Juolab remiantis mistinių statistinių skaitytojų ir rinkėjų išvadomis. Kai švelnesnis įstatymo variantas įsigaliojo, mane iškart reabilitavo. Ištaisė anųjų klaidas“ (p. 54).
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
Prisimena žurnalistas ir „anųjų teisėjų“ likimus. „Dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, iškalbingiausia net ne tai, kad sušvelninus įstatymą už įžeidimą, nuo mano galvos nuėmė teistumą. Įdomiausia, kad krito visi mane persekioję teisėjai. Keli įkliuvo už korupciją. Kiti – už girtuokliavimą. Kur jie dabar – nežinau. Nė nenoriu žinoti. Buvau girdėjęs, jog vienas, pažeminęs teisėjų vardą, dabar tapo beveik valkata. Jei taip, tegul bomžauja. Praeidamas pro jį tikrai nenumesiu nė cento. Ne todėl, kad būčiau kerštingas. Man labai gaila mamos, kuri pergyveno dėl tų milžiniškų piniginių skolų, iš kurių teko mokėti „įžeistajam“ generolui. Už jos kančias dovanoti negaliu“ (p. 56).
Neatrodo, kad ir G. Vainauskas būtų linkęs dovanoti jo išvardintiems Lietuvos veikėjams, kurie telkė į atsakingas pareigas ne teisėsaugai, o valdžiai ištikimus prokurorus, teisėjus, teismų pirmininkus ir kitus, „signalus iš Daukanto aikštės klusniai gaudančius teisininkus“ (p. 188). Nenutyli jis ir galimo asmeninio prezidentės keršto „Lietuvos ryto“ redaktoriui, kad „suardėme sumanymą tyliai sudoroti „Snoro“ banką ir suimti jo savininkus pranešdami apie šiuos planus“.
Koks kerštas? Žemas ir neteisėtas. Redaktorius su kartėliu prisipažįsta, kad švęsdamas savo šešiasdešimtmetį 2015 metų rudenį, „net nuspėti negalėjau, bet, kaip netrukus paaiškėjo, jau buvo rezgamas planas, kurio svarbiausiu taikiniu turėjau tapti aš. Pasirodo, pusę metų buvo klausomasi mano pokalbių telefonu, įrašinėjami pašnekesiai viešose vietose, privačiose erdvėse, kad ir kur eidavau ar važiuodavau – visą parą man ant kulnų lipo sekliai“ (p. 160).
Ir štai įsimintina išminčiaus išvada: „Sulaukęs šešiasdešimtmečio jau moki atskirti, kas tikra, o kas tik apsimetinėjimas ir veidmainystė, kas yra vertybės, o kas tik jų iškamšos“ (p. 16). Būtent politinių iškamšų ir jų patarnautojų pastangomis vyriausiajam „Lietuvos ryto“ redaktoriui teko iškęsti „keturis metus užsitęsusį teismų maratoną“, glaustai aprašytą su teigiamų ir neigiamų dalyvių pavardėmis (p. 403-412), kuris vis dėlto 2019-ųjų rudenį baigėsi visišku Gedvydo Vainausko išteisinimu.
Tarp Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. ir įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. ne tik kultūra, bet ir žiniasklaida, deja, buvo palikta savieigai, paguodžiant žinomu budelišku patarimu „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. Būtent tada Lietuvos rašytojai, kaip rašė Marcelijus Martinaitis, buvo palikti „su ubago lazda“.
Panašioje padėtyje atsidūrė ir žurnalistai. Ėmė veikti nevaldomas ekonominis veiksnys, kai tau suteikta žodžio laisvė, leidžiama rašyti, ką nori, bet iš rašymo pragyventi nebeįmanoma. Duodama prostitucijos laisvė: mes tave nupirksime, bet turi būti patrauklus, simpatiškas, skaitomas. Jeigu tu toks, mes tave paimsime ir panaudosime. Bet jeigu tu esi nepatrauklus, o tavo rašymai dar gadina nuotaiką valdžiai, tai, atleisk, viso gero, nesi vertas nė vieno valdiško cento…
Ir ką gi – atsirado vienas kitas garsesnis rašytojas, kuris paspekuliavo savo pavarde, ėmėsi rašyti pagal pelningus užsakymus, dirbo bet kam, kad gautų pinigų, pramaitintų šeimą. Nėra ko stebėtis, kad ir daug žemiškesnė žurnalistika, netekusi pakankamos pastovios valstybinės paramos, tapo lengviau pažeidžiama privačių užsakovų pageidavimams nušviesti vieną ar kitą įvykį jiems palankia šviesa.
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto
„Redaktoriaus testamento“ autorius neslepia, kad pačiame „Lietuvos ryte“ pasitaikė galimo parsidavimo atvejis. “Prisimenu, susikaupus kritinei informacijai, nutariau į dienos šviesą išvilkti aferų meistrą Sergejų Rachinšteiną. Patyrusiam žurnalistui išdėsčiau temą, supažindinau su labiausiai nuo veikėjo nukentėjusiu „Norfos“ prekybos tinklo savininku Dainiumi Dunduliu. Kartu su juo, apsimetęs advokatu, žurnalistas susitiko su S. Rachinšteinu ir iš pirmų lūpų sužinojo apie jo veiklos metodus, išsiaiškino gynybos liniją ir parašė demaskuojantį straipsnį. Bet paskui – netikiu savo akimis – iš aferisto žurnalistas pradėjo lipdyti teisuolį. Džiaugiuosi, kad bent laiku pastebėjau žurnalisto persivertimą. Nežinau, kas jam turėjo įtakos – pinigai ar asmeninės simpatijos, bet šią temą iškarti perdaviau žurnalistei Mildai Kuizinaitei, kuri puikiausiai susidorojo su užduotimi. Mums net pavyko iš Lietuvos pabėgusį S. Rachinšteiną nufotografuoti Tailande. Jis jau atkalėjo jam skirtą bausmės laiką, nors turėjo ir savų prokurorų, ir teisėjų užnugarį“ (p. 162).
Ir vis dėlto Lietuvoje išplito nauja žurnalistų padermė. G. Vainauskas juos net pervardina „propagandistais“: „Pasitaikydavo, kad perskaitęs kokį jauno autoriaus straipsnį įtardavau: kažkuris iš politikų įpiršo jam savo nuomonę, o jis tik užrašė ar perrašė svetimas mintis ir pateikė kaip autorinį rašinį. Bet dirbantys tokiais metodais – jau ne žurnalistai, o propagandistai. Aš juos laikau atskira žiniasklaidos darbuotojų kategorija. Jie – kareiviai, stropiai vykdantys užsakymus, pateikiamus už redakcijos sienų, dažniausiai – iš valdžios kabinetų… Šie apsišaukėliai žurnalistai ilgai pas mus neužsibūna – ieško prieglobsčio kitose redakcijose, kurių vadovai atlaidesni vienos nuomonės transliuotojams ar net yra panašaus kirpimo“ (p. 300-301).
Būdavo, pasak redaktoriaus, ir dar primityvesnės žurnalistinės prostitucijos atvejų. „Netrukau pastebėti, – prisimena redaktorius, – kad kai kurie mūsų darbuotojai į redakciją atneša puikiai parašytų straipsnių, bet kildavo įtarimų, ar tikrai jie patys viską taip ir surašė, nes gavę konkrečią užduoti taip sklandžiai nesugebėdavo sudėlioti minčių. Nieko keisto – pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje užvirė aštri idėjų kova, politikai tada dar nesistengdavo reklamuotis, todėl nesiekdavo, kad būtinai būtų nurodyta jų, kaip minčių autorių, pavardė, ir noriai sutikdavo, jog rašinį pasirašytų žurnalistas, kuriam tekstą jis padėdavo ant lėkštės. Teko tokius redakcijos darbuotojus auklėti, kad neužrašinėtų aklai, ką išgirdo Seime ar Vyriausybėje, o patys vertintų, nevengtų pateikti argumentų, kurie grumtųsi vienas su kitu. Žurnalistų įprotis skleisti kokią nors politinę poziciją 1993-1994 metais paakino mane keisti „Lietuvos ryte“ įsigalintį požiūrį. Tuo metu tai padėjo sustiprinti laikraščio politinį nešališkumą, išmokė žurnalistus pateikti ne savo ar jiems patariančių asmenų požiūrį, o objektyviai išdėstyti informaciją. Panaši žurnalistinė mada griežtai atskirti nuomonę nuo faktų tada buvo įsigalėjusi ir Vakarų šalyse, ypač Vokietijoje“ (p. 152-153).
4. „Ketvirtosios valdžios” galia
Laisvo žodžio žiniasklaida galingesnė nei šiandien įpratome manyti. Nuo pat spaustuvių atsiradimo XVI a. spausdinti tekstai ir jų kūrėjai, pirmiausia – laikraščių kūrėjai ir leidėjai buvo vadinami „ketvirtąja valdžia“ (greta trijų kitų – vykdomoji valdžia, įstatymų leidžiamoji ir teismai). Istorikų teigimu, paprastas pastorius Martynas Liuteris nebūtų sudrebinęs Šventojo Romos sosto ir visos Europos, jeigu jo mintys nebūtų anuomet išplitusios masiniais neseniai Gutenbergo išrastų staklių spaudiniais. Žiniasklaidos galia nuolat keitėsi priklausomai nuo gyventojų masės nuotaikų ir būklių. Manau, G. Vainauskas tikrai turi teisę, ką ir jis daro savo „Redaktoriaus testamente“, ne kartą pasididžiuoti jo redaguoto „Lietuvos ryto“ realia galia. Pasak jo, „ne vienam aukštam pareigūnui po dienraščio publikacijų teko atsistatydinti, o aferų sumanytojams aiškintis teisėsaugai. “Lietuvos ryto“ atskleisti faktai privertė trauktis iš pareigų du vidaus reikalų ministrus“ (p. 119).
Šiandien tai atrodo neįtikėtina, tačiau tenka prisiminti, kad nuo pat pirmųjų dienų, kai G. Vainauskas su bendraminčiais pasišovė leisti nepriklausomos Lietuvos dienraštį „Lietuvos rytas“, jie pasirinko orientaciją į geriausius vakarietiškos spaudos standartus. „Iš pradžių su vienu kolega iš Estijos nuvykome mėnesiui į Helsinkį pasižvalgyti, kaip leidžiamas didžiausias Suomijos dienraštis „Helsingin Sanomat“, vėliau stažavausi Vokietijos laikraštyje „Frankfurter Rundschau“.
Lietuvai dar nesulaukus tarptautinio pripažinimo, mūsų laikraštis jau atkreipė Amerikos diplomatų dėmesį. Sykį į redakciją visiškai nelauktai, iš anksto neįspėjęs užsuko Vilniuje viešėjęs JAV generalinis konsulas tuomečiame Leningrade. Jis klausinėjo, kaip mes dirbame, su kokiomis problemomis susiduriame, ko tikimės ateityje […] Manau, šis JAV generalinis konsulas nemažai prisidėjo, kad dar 1990 metais būčiau pakviestas pasisemti patirties į Ameriką, susipažinti su šios šalies demokratinėmis tradicijomis, sužinoti, kaip veikia žiniasklaida. Šiai išskirtinei stažuotei amerikiečių buvau pasirinktas iš keliolikos kandidatų. Lankiausi keliuose miestuose, man buvo sudaryta galimybė susitikti su aukštais Valstybės departamento pareigūnais, o svarbiausia – pabendrauti su autoritetingais spaudos pasaulio žmonėmis – „The New York Times“, „The Boston Globe“, „Los Angeles Times“, „Chicago Tribune“ ir kitų laikraščių leidėjais bei redaktoriais“ (p. 92-93).
Tarp daugybės įspūdžių ir gautų patarimų „Lietuvos Ryto“ redaktoriui įstrigo į atmintį principas „apginti paprastą žmogų ir jo svajonę”. Pamenu, „The New York Times“ vadovai man pateikė ir konkretų pavyzdį – jų laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis, apgynęs vienos moters teisę į kasdienio gyvenimo džiaugsmus. Ji gyveno prie Hudsono upės ir buvo įpratusi kas vakarą pro savo nedidelio buto langus mėgautis saulėlydžiu. Paaiškėjo, kad ten rengiamasi statyti dangoraižį, kuris užstotų jai vaizdą. „The New York Times“ apie tai parašius, projektas buvo pakeistas. Tais laikais spaudos galia buvo tiesiog neįtikėtina“ (p. 93-94).
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Antrasis viršelis
Nemažą įtaką Lietuvos visuomenės nuomonei ilgainiui įgavo ir „Lietuvos ryto“ publikacijos, ypač – išsamių žurnalistinių tyrimų medžiaga, atskleidžianti kriminalinio pasaulio pinkles, verslo grupių konfliktus ir intrigas, aukščiausios valdžios užkulisinius veiksmus ir pan. Dienraščio tiražas neįtikėtinai išaugo, prasidėjo, pasak redaktoriaus, „aukso amžius“: “Su ilgesiu prisimenu laiką nuo 1999-ųjų iki 2008-ųjų. Tuo metu dienraščio pajamos iš reklamos siekė 15 milijonų eurų, o vėlesniais metais jos sumažėjo daugiau kaip dešimt kartų. 2020 metais redakcijoje dirbo pusšimtis žurnalistų ir redaktorių, o laikraščio klestėjimo laikais – tris kartus daugiau. Nemaža jų dalis gilinosi į siaurą sritį. Buvo įsteigti redakcijos biurai Vašingtone, Briuselyje, Londone, Paryžiuje, Romoje, Berlyne, Varšuvoje, Maskvoje. Ten dirbantys žurnalistai gaudavo algą, prilygstančią šalies vidutiniam mokytojo atlyginimui. Negana to, redakcija mokėjo ir už butų nuomą“ (p. 151). “Aukso amžių“ lėmė, be abejo, ne pats savaime laikmetis. Nepriklausomos žiniasklaidos visuomeninę galią pirmiausiai lemia jos informacinė vertė ir publikacijų gyvoji emocinė įtaiga. Kuo tiedu dėmenys stipresni, tuo daugiau skaitytojų žiniasklaidos leidinys sudomina ir laimi jų pasitikėjimą, išreiškiamą ir didžiulių tiražų išpirkimu. Ir priešingai: informatyviai siauras leidinio akiratis lemia jam retai skaitytojų lankomos kultūrinio paribio nišos likimą.
Žinoma, laikai sparčiai keitėsi ir G. Vainauskas to neslepia, o greičiau pabrėžia: „Dabar galima tik pasvajoti apie tai, kokią įtaką „Lietuvos rytas“ turėjo Lietuvoje. Prisimenu, 1999-ųjų prenumeratos akcijai sugalvojau šūkį: „Lietuvos rytas“ – visos jūsų mintys!“ Net susapnuoti negalėjau, kad ši reklamos frazė suerzins tiek daug politikų, ypač konservatorius. Jų ruporas Rasa Juknevičienė 1999-ųjų rugpjūtį net viešai pareiškė: „Lietuvos rytas“ artėja prie didžiosios dalies visuomenės minčių valdymo ir realiai pretenduoja slapta valdyti valstybę“. Ar pasipiktinau tokiu įvertinimu, ar bandžiau įrodinėti, kad R. Juknevičienė perlenkė lazdą? Žinoma, ne. Juk geresnės reklamos laikraščiui nesugalvosi…“ (p. 152).
Žiniasklaidos galią teko savo akimis pamatyti ir jaunesnės kartos žurnalistui G. Visockui, kuomet pirmaisiais atgautos valstybinės nepriklausomybės ir žodžio laisvės metais jis, jaunas žurnalistas, redaktoriaus pasiūlymu, ėmė rengti „Valstiečių laikraštyje“ specialų priedą „Vardan Lietuvos“, kur šešerius metus skelbė savo tyrimus karinėmis ir žvalgybinėmis temomis.
Užduotis tiko ir patiko ambicingam žurnalistui: „Vyriausias redaktorius siūlė tai, kas, mano galva, buvo reikšminga ir laikraščiui, ir kariuomenei, ir valstybei. Kuo mažiau įtartinų generolų ir pulkininkų mūsų ginkluotose pajėgose. Ar ne to mes turėtume trokšti? Kai kada tuos įtartinus būdavo sunkoka iškrapštyti iš patogių krėslų. Tada, sulaukęs slaptų dokumentų iš saviškių, į viešumą paleisdavau vieną kitą kritišką publikaciją, ir neva nepajudinamas karininkas krisdavo. Išsilaikyti poste nebegalėdavo, nes jau „net žiniasklaida pradėjusi rašyti“. Ne bet kur, o specializuotame kariniame priede, išlaikome pačios ministerijos“ (p. 32).
Vardan Lietuvos. Žurnalo „Karys” publikacija. Slaptai.lt foto
G. Visocko pasitikėjimas atgauta žodžio laisve bei tiesos galia nuskambėjo ir specialioje televizijos laidoje, skirtoje karinėms temoms. Diskusijos metu „ministerijos pareigūnė apkaltino, kad kurstau nacionalinę nesantaiką domėdamasis, kiek ne lietuvių tautybės karininkų tarnauja mūsų ginkluotose pajėgose. Ir vėl, man regis, vykusiai atkirtau. Šią diskusiją iškėliau ne aš, o rusišką pavardę turinti žurnalistė. Prieš dvi savaites ji skelbtame interviu su krašto apsaugos ministru pagarsino klausimą, kodėl Lietuvos ginkluotose pajėgose tiek maža rusakalbių. Ministras tuomet pasimetęs, puolęs teisintis. O, mano supratimu, teisintis neverta. Labai daug strateginių postų mūsų kariuomenėje atiduota būtent ne lietuviams. Ir gynybos štabe, ir brigadų, batalionų, rinktinių štabuose. Karinėse oro bei karinėse jūrų pajėgose – dar painesnė situacija. Apibendrinus turimą informaciją, vargu ar apsiverstų liežuvis tvirtinti, jog ignoruojami kitataučiai. Jei smulkmeniškai skaičiuosime strategiškai svarbias pareigas, Lietuvos ginkluotosios pajėgos – ne lietuvių rankose. Tad aš tik patikslinęs tą nežinia dėl ko verkšlenusią žurnalistę. Visi iš netikėtumo net žagtelėjo, kai ėmiau garsinti konkrečiais pavyzdžiais, nepamiršdamas paminėti net tų karininkų, kurie sulietuvino savo nelietuviškas pavardes“ (p. 22-23).
Šiandien skaitant G. Visocko prisimintą telediskusijos epizodą, turbūt ne vienam „Žurnalisto išpažinties“ skaitytojui kilo vienintelis klausimas: kuo baigėsi pačiam žurnalistui jo žurnalistiniai tyrimai ir diskusijos karinėmis temomis? Taip, baigėsi liūdnai. Ir ne tik jam vienam.
(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)[1]
Kodėl nusprendžiau rašyti apie Gedvydo Vainausko ir Gintaro Visocko prisiminimų knygas, nors jau kelis dešimtmečius manęs nebedomina literatūros kritika, kaip naujų knygų mokslinga arba reklaminė palydovė?
Priežastis paprasta – pastaraisiais metais nebeskaitau romanų nei apysakų, kurių, beje, ir nesimato iškilesnių mūsų literatūros padangėje. Skaitinėju tiktai memuarus, autobiografinių prisiminimų knygas. Tai man atgaiva ir atokvėpis po viduramžių rašytinių šaltinių knaisiojimo ieškant Lietuvos karalių pėdsakų. Juolab, kad pasaulio memuaristikoje atsiveria nepakartojama, nenukopijuojamų literatūros šedevrų galerija nuo šv. Augustino „Išpažinčių“ Viešpačiui iki Žano Žako Russo „Išpažinties“ sau pačiam ir amžininkams, nuo „ Benvenuto Čelinio gyvenimas, aprašyto paties Benvenuto Čelinio“ iki „Slaptasis Salvadoro Dali gyvenimas, jo paties papasakotas“, nuo Verleno „Mano kalėjimai“ iki Gorkio „Mano universitetai“, nuo Levo Tolstojaus eretiškos „Išpažinties“ iki Trockio savigynos „Mano gyvenime“, nuo Karlo Gustavo Jungo šelmiškų „Atsiminimų, vizijų, apmąstymų“ iki Markeso prisiminimų „Gyvenimas, idant pasakotum apie gyvenimą“, nuo negailestingos aiškiaregės Žemaitės „Autobiografijos“ iki pedantiškojo Jono Basanavičiaus liudijimų „Autobiografijoje“ ir kt.
Senaisiais, ypač europinio baroko laikais memuarai, kaip sakydavo prancūzai, buvo „slaptojo portfelio“ literatūra, tai yra – specialiuose dėkluose saugomi rankraščiai su baigtais, bet nepaskelbtais tekstais. Būtent todėl memuarai būdavo be jokios baimės rašomi šventu tikslu pour servir à l’histoire des moeurs et usages, mūsiškai tarus, rašomi tam, kad paliudytų ateinančioms kartoms „ epochos papročius, įpročius, šlovę, gėdingus nuopuolius ir nusikaltimus Prancūzijai“.
Vėliau ir šiais laikais memuarai dažniausiai rašomi apie savo gyvenimą, neretai pačiam autoriui gėrintis savo poelgiais, pasiekimais ir išmintimi. Gal todėl jie neslepiami stalčiuose, skelbiami dar autoriui gyvam esant. Man asmeniškai visais atvejais įdomiausia memuaruose ne tiek autorių darbai ir nuopelnai (šiaip jau žinomi iš istorijos veikalų ir dabarties gandų), kiek memuaristo mėginimas suvokti patį save ir savo vietą nugyventame gyvenime. Įdomu stebėti, kaip autorius pats sau atrodo ir kodėl jam teko būtent taip, o ne kitaip veikti ir atrodyti įvairiais savo gyvenimo momentais, kuomet jam vienokia ar kitokia santvarka, valdžia ar pasaulio tvarka seikėjo gerovę arba krėtė šunybes.
Dvi skirtingos knygos
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas
Mano rašinys – jokia recenzija nei reklama, tik skaitytojo įspūdžiai apie dvi neseniai išleistas nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidos kūrėjų ir internetinių portalų steigėjų knygas – Gedvydo Vainausko „Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai“, 2021) ir Gintaro Visocko „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“, 2021). Skaitymo įspūdžiai ir asociacijos visados kelia daugybę asociacijų, iš kurių straipsnyje iškėliau skaitytojų pasiskaitymui 13 aktualiausių, mano galva, probleminių aspektų, įvardintų skyrelių pavadinimuose.
Du skirtingų generacijų atstovai G. Vainauskas (g. 1955 m.) ir G. Visockas (g. 1966) nuo jaunystės pasišventė žurnalisto darbui, bet susidūrė, be abejo, su skirtingais Lietuvos gyvenimo tarpsniais ir iššūkiais. Skaitant vieno „testamentą“, o kito „išpažintį“ pirmiausia krinta į akis skirtingi autorių charakteriai, skirtingi pasiekimai ir nuopelnai, skirtingi jau anksčiau išleistų žurnalistinių ir grožinių knygų skaičiai, skirtingi „testamento“ ir „išpažinties“ stiliai, bet abiem atvejais ryškėja beveik vienoda potekstė: ištikimybė fakto tiesai ir žodžio laisvei.
Toliau skaitant pasakojimus stiprėja įspūdis, kad abiem atvejais žurnalistų veikla nebuvo šlovės troškimas ar pasirinktas neblogas būdas užsidirbti pinigų smagesniam pagyvenimui. Niekas nepaneigs G. Vainausko pastebėjimo, kad „bibliotekose nugulę į storas knygas įrišti „Lietuvos ryto“ numeriai šiandien yra išsamiausias Lietuvos išsilaisvinimo metraštis ir, tikiuosi, nepakeičiamas šaltinis istorijos tyrinėtojams“ (p. 85). Niekas nepaneigs ir G. Visocko žurnalistinės 1994 – 2003 m. statistikos vien tik popierinėje žiniasklaidoje: apie 20 publikacijų iš karo korespondento patirties Čečėnijos kare su Rusija; virš 100 straipsnių apie Lietuvos partizanus, tremtinius, politinius kalinius ir jų persekiotojus išdavikus, smogikus, agentus; dar virš šimto 1996- 2003 m. rašytų straipsnių apie Lietuvos kariuomenės kūrimosi sunkumus; pagaliau dešimtys aktualių straipsnių jo paties įsteigtame visuomeniniame – politiniame tinklaraštyje Slaptai.lt. Pastaruoju atveju tai nebuvo rutininis žurnalistinis kasdienis rašymas naujienų konvejeriui. 2006 m. išleisti G. Visocko prisiminimai apie savo patirtį rengiant straipsnius apie specialiąsias tarnybas „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006“ (su bendraautoriumi K.Kaminsku), tapo bestseleriu. Pasak paties autoriaus, „toji knyga buvo labai atvira ir sąžininga. Nieko neslėpiau – nei pavardžių, nei laipsnių, nei pareigų. Todėl jos pavadinimas keletą mėnesių puikavosi aukščiausiuose Lietuvos knygynų reitinguose. Kelias savaites nė nemanė užleisti pirmosios vietos“ (p. 54). Naujoji G. Visocko knyga vėlgi žavi „rašymu be jokios cenzūros“.
Gintaras Visockas. Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Knygos skirtingos, bet skaitydamas įsitikinau, kad abi nusipelno ne šiaip sau paminėjimo keliais sakiniais knygų prekybos rinkoje. Dar daugiau: abiejų knygų teikiama autentiška mūsų gyvenimo medžiaga aprėpia ištisus tris mūsų nepriklausomos valstybės istorijos dešimtmečius. Prisiminimų knygose atsiverianti anaiptol ne virtualinė, o tikroji, neretai eiliniam piliečiui nematoma, slaptoji mūsų gyvenimo tikrovė šaukte šaukiasi platesnės apžvalgos, rimtesnės analizės, ne tik profesinės kritikos, bet ir pilietiško apmąstymo visų mūsų labui.
Taigi – teatleidžia man skaitytojai, kad siūlau ne informacinę žinutę ar porą recenzijų, o ilgesnį literatūrinis kritikos etiudą su savais pamąstymais apie abi knygas ir jose atsiveriantį nūdienės Lietuvos vaizdą.
1. Į gerą ar į blogą pusę keičiasi mūsų žiniasklaida ?
Prisipažinsiu, kad abi knygas skaičiau ne tik smalsiai, bet ir priekabiai. Šiaip ar taip mano paties gyvenime kelios dešimtys metų buvo atiduota spaudai: pats rašiau ir kitų straipsnius redagavau, tarnaudamas laikraščių ir žurnalų redakcijose. Ne vienerius metus teko būti Lietuvos Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo Tarybos nariu, net jos pirmininku, ekspertu, vertinant centrinės ir rajoninės spaudos atstovų paraiškas nuolatos mažėjusiai dalinei finansinei valstybės paramai gauti. Mačiau, kaip sparčiai keitėsi ne tik spaudos leidinių vadovai ir kūrėjai, bet ir žurnalistinių paraiškų tematika, specifika, tikslinė auditorija, nuolat keičiantis dar ir leidybos kaštams, popieriaus kainoms, tragiškai mažėjant tiražams, žiniasklaidos kūrėjų algoms, autorių honorarams ir t.t.
Sklando įvairios nuomonės. Visai neseniai Valdas Vasiliauskas, vienas labiausiai patyrusių ir nusipelniusių nepriklausomos Lietuvos žurnalistų bei spaudos leidinių redaktorių, atvirai, su neslepiamu kartėliu pastebėjo, kad šiandieninėje Lietuvoje „žiniasklaida išvirto į valdžiasklaidą“. Jo nuomone, „išsivadavusi iš komunistinės agitacijos ir propagandos (sovietmečiu spaudą prižiūrėjo komunistų partijos komitetų Agitacijos ir propagandos skyriai, tiesiogiai pavaldūs ideologijos sekretoriams), visuomenė pateko į vakarietiškos reklamos ir viešųjų ryšių tinklus. Lietuvos politikai greičiau nei jaunimas įsikando žargonišką žodelį „piaras“ („Public relations“ santrumpą), perėmė vakarietiško verslo reklamos patirtį, įtikėjo jos sukurto žodžio galia.
Žurnalistai, tapę valdžios spaudos atstovais ir tarnautojais, viešųjų ryšių agentūrų savininkais ir darbuotojais, nors dažnai tituluojantys save nepriklausomais ekspertais, analitikais ir konsultantais, iš tikrųjų perėjo į reklamos agentų ir komivojažierių gildiją, kuri vietoje įprastų prekių pardavinėja politikus, partijas, ministrus, ministerijas ir kitas valdžios institucijas bei jų projektus. Arba pagal užsakymą ruošia konkurentų diskreditavimo ir kompromitavimo žiniasklaidoje vajus…. Aš nukaliau naujadarą „valdžiasklaida“, kuris įvardintų dabartinę Lietuvos žiniasklaidą, suaugusią su valdžia, valdomą valdžios ir šuniškai jai tarnaujančią. Tai ir yra valdžiasklaida“ (2022 m.).
Esame girdėję ir dar kietesnių nuomonių.
2. Kada žurnalistai užsidirbo „šunaujos“ ir „skalikų“ pravardes?
Turbūt visa Lietuva, kaip paprastai, įsidėmėjo vaizdingą Vytauto Landsbergio pasakymą „šunauja“ apie nepriklausomos Lietuvos žurnalistus. O kur dar prezidentės Dalios Grybauskaitės slapta, bet Gedvydo Vainausko paviešinta žinutė apie žurnalistą – „skaliką“, kurį, prezidentės nuomone, dera nutildyti.
Čia galime stebėtis, galime piktintis, bet atidžiau įsiklausius, gal vis dėlto reikėtų sutikti su abiem politikais, jeigu jiems buvo konkrečiai žinoma apie vieno ar kito „pinigų kartos“ žurnalisto pasirengimą bet ką viešai aploti už piniginį ar kitokį atlygį…
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip rašo G. Vainauskas, anuometinė prezidentė D. Grybauskaitė „subūrė savo favoritų iš žiniasklaidos svitą. Juos pamalonindavo susitikimais, vis pabrėždama, kad kalba atvirai, todėl informacija neturinti pasklisti už Prezidentūros sienų. Pakviesti asmenys jautėsi išskirtiniai, gaudė kiekvieną prezidentės žodį, kai būdavo aptariama, ką ir kaip rašyti. Jos dėmesiu ypač buvo lepinami Estijos kapitalo valdomų portalų „Delfi“, „15 min“ ir žinių agentūros BNS žurnalistai. Atsidėkodami pasaulį jie jau matydavo prezidentės akimis […] Pastebėjau, kad artėjant kokiems nors rinkimams iš „Delfi“, „15 min“ ir kitos po D. Grybauskaitės sparneliu tarpstančios žiniasklaidos pasipildavo tokie propagandiniai pliūpsniai, kad nebežinodavai – juoktis ar verkti“ (p. 192). Kaip žurnalistinio antpuolio pavyzdį, G. Vainauskas primena tuometinės „Delfi“ apžvalgininkės I. Makaraitytės „demagoginį perlą“ smerkiant populiarų Kauno merą V. Matijošaitį. Pasak G. Vainausko, už stropų darbą buvo atlyginta: “ne itin nustebau, kai ši apžvalgininkė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga iš prezidentės rankų gavo valstybinį apdovanojimą“ (p. 193).
Ir vis dėlto, G. Vainausko teigimu, „ ne visa žiniasklaida buvo atvira politinėms sapalionėms. “Lietuvos ryte“, mano ir kitų patyrusių redakcijos darbuotojų pastangomis, Prezidentūros mėginimai maloningu dėmesiu prisivilioti žurnalistų ir jais manipuliuoti visada pakibdavo ore. Manau, tai D. Grybauskaitę labiausiai ir siutino“ (p. 193).
Dr. Algimanto Bučio straipsnis buvo specialiai rašytas literatūros mėnraščiui „Metai“.
Š. m. pradžioje Lietuvos rašytojų sąjungos žurnalo „Metai“ vyriausias redaktorius Antanas Šimkus, ignoruodamas žodžio laisvės teisę ir principą, atsisakė spausdinti Lietuvos rašytojų sąjungos nario dr. .Algimanto Bučio straipsnį „ Kovose dėl žodžio laisvės nūdienėje Lietuvoje….“ Autorius persiuntė žurnalinės apimties straipsnį mūsų tinklaraščiui, juolab kad straipsnyje aptariamos dvi Lietuvos žiniasklaidos kūrėjų ir internetinių portalų „Lietuvos Rytas“ bei „Slaptai.lt.“ steigėjų knygos – Gedvydo Vainausko „Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai“, 2021) ir Gintaro Visocko „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“, 2021).
Straipsnis stambus, tad pradedame jį publikuoti keliomis atkarpomis be jokių cenzūrinių trumpinimų, ideologinių taisinėjimų ar redaktoriaus komentarų.
Kaip praneša Belgijos laikraštis „Le Soir“ ir Italijos „La Repubblica“, dėl sunkių kaltinimų korupcija praėjusių metų gruodžio 9 dieną sulaikyta buvusi Europos Parlamento vicepirmininkė Eva Kaili dar dviem mėnesiams liko už grotų. Tokį griežtą sprendimą kovo 3-iąją priėmė Briuselio teismas. Vienam mėnesiui pratęstas ir belgų europarlamentaro Marco Tarabellos suėmimas.
Eva Kaili byla
Lietuviškoji informacijos agentūra ELTA primena, kad 2022-ųjų gruodį Europos Parlamentą supurtė rimtas korupcijos skandalas. Belgijos policija paskelbė pradėjusi tyrimą dėl spėjamo kyšininkavimo, pinigų plovimo ir prekybos poveikiu su Kataru ir Maroku. Be E. Kaili buvo sulaikyti dar keli asmenys. Po šios žinios Europos Parlamentas iš E. Kaili atėmė visus įgaliojimus ir atsakomybes bei atleido iš Parlamento vicepirmininkės pareigų.
Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas
Kad EP mėgina apsivalyti nuo korupcijos apraiškų, – puiki žinia.
Tiesa, Vakarų spaudoje – ir vėl nė žodžio apie armėniškąjį pėdsaką. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“.
Slaptai.lt primena, kad ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklauso Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė pačia tikriausia „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).
Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.
Eva Kaili. Įrašas socialiniuose tinkluose. Reiškiama parama agresorei Armėnijai
Slaptai.lt portalas jau ne sykį teiravosi, kodėl Lietuvos skaitytojui, o tuo pačiu – ir Briuseliui, neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Apie šį paslaptingąjį vyrą nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais.
Jau esu rašęs, kad, remiantis pranešimais Azerbaidžano spaudoje, 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.
Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K. Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas akivaizdžiai ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).
Tad dar sykį kartoju: jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti nuodugniai, iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją.
Baronienės Kerolain Koks istorija
Beje, kol Belgijos teisėsauga nagrinėja, ką per pastaruosius kelerius metus yra įtartino nuveikusi politikė E. Kaili, užsienio spaudoje išniro dar viena pavardė. Omenyje turiu Didžiosios Britanijos politikę grafienę Kerolain Koks, garsėjančią savo proarmėniškomis pažiūromis. Ja irgi susidomėjo spauda. Sky News praneša, kad viešumoje imta svarstyti, o kas gi grafienę finansiškai remia? Kas tie antiislamiškai, antimusulmoniškai nusiteikę filantropai? Taigi baronienė, regis, bus priversta deklaruoti savuosius finansinius – politinius interesus. Tikėkime, jog britų teisėsauga atidžiai patikrins visus faktus. Juk armėniškoji spauda džiūgauja, esą baronienė viešėjo Armėnijoje … 85 kartus. Sutikite – daugoka!
Kerolain Koks. Baronienė. Sky News ir APA.az
O kol kas Armėnijos leidinyje armenpress.am didžiuojamasi lordų rūmų nare baroniene Kerolain Koks, raginančia oficialųjį Londoną pripažinti buvus vadinamąjį „armėnų genocidą“. Remiantis armėniškąja spauda, K. Koks net yra pareiškusi, jog Vakarai privalo žiauriai nubausti Turkiją ir Azerbaidaną. Armėniją jį laiko drąsia kovotoja už taiką.
Taigi baronienė K. Koks nė žodžiu niekur niekada nėra užsiminusi, kokia tauta pastaruosius keletą šimtų metų buvo aklai ištikima Maskvos sąjungininkė, kas 1915-aisiais ištiesė pagalbos ranką Rusijos imperijai, dėl kokių priežasčių 1915-aisias žuvo keli milijonai turkų, kaip žiauriai iš šiandieninės Armėnijos teritorijos buvo išvyti šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių, kas ir kaip 1988- 1994 aisiais okupavo pagal tarptautinę teisę bei moralę Azerbaidžanui priklausantį Karabachą, kas 1992-ųjų vasario mėnesį išžudė visus Hodžaly miesto gyventojus azerbaidžaniečius, kodėl Armėnijos mieste Giumri iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė?
Taigi vakar – Eva Kaili, šiandien – Kerolain Koks, o kas – rytoj?
