Šiandien viena iš įdomesnių temų – kaip žuvo Rusijos Nepaprastųjų situacijų vadovas Jevgenijus Ziničevas. Oficiali versija – nusirito nuo uolos gelbėdamas žurnalistą ekskursijos kažkur po Rusijos Sibiro platybes metu.
Tačiau ar patartina šia versija aklai tikėti? Juk tokio aukšto rango Rusijos ministras, ypač nepaprastųjų situacijų, turėjo būti apsuptas asmens sargybinių. Jį privalėjo akylai globoti. Ir še tau kad nori: nuo uolos paslydo žurnalistas, o ministras strimgalviais šoko žemyn į upę ištraukti skęstančio žurnalisto nė kiek nesibaimindamas, jog upės dugnas galbūt nusėtas klastingų akmenų. Žvelgiant blaiviai, į upę gelbėt žurnalisto privalėjo šokt vyrai iš J.Ziničevo apsaugos komandos, o ne pats ministras.
Todėl ir pasklido po viešąją erdvę įvairiausių versijų: esą J.Ziničevas buvo ištikimas Rusijos prezidento atstovas, esą V.Putinas nusižiūrėjo J.Ziničevą kaip žmogų, kuris jį pakeis pasitraukus iš Prezidento krėslo, esą J.Ziničevą nužudė V.Putino priešininkai iš Federalinės saugumo tarnybos vadovo Nikolajaus Patruševo gaujos. O čia dar V.Putinas paskelbė, jog traukiasi izoliacijon, mat jo aplinkoje – daug užsikrėtusiųjų koronavirusu, pakeitė ne vieną dešimtį asmens sargybinių. Pretekstų kelti net pačias absurdiškiausias legendas – gausu.
Jevgenijus Ziničevas, keistomis aplinkybėmis žuvęs nepaprastųjų situacijų ministras
Tačiau vertėtų būtinai išklausyti Lenkijos politiniame forume kalbėjusio buvusio V.Putino ekonomikos patarėjo, nūnai JAV gyvenančio, politine analize užsiimančio Andrėjaus Ilarionovo pastabų. A.Ilarionovas nemano, jog J.Ziničevas buvo V.Putiną prezidento poste pakeisti turėjęs generolas. Į klausimą, kada ir kaip V.Putinas pasitrauks iš didžiosios politikos, A.Ilarionovas pateikė tik tris paaiškinimus, kada diktatoriškai valdomose valstybėse valdovai netenka savo kėdžių. Štai jie: karinė užsienio šalių invazija, karinis – politinis perversmas šalies viduje ir natūrali diktatoriaus mirtis. A.Ilarionovas įsitikinęs, jog V.Putinas pats savo noru neišvažiuos iš Kremliaus. Jis nė neieško, kas galėtų jį pakeisti.
Tame Lenkijos politiniame forume nuskambėjo ir daugiau dėmesio vertų minčių. Pavyzdžiui, jokie piketai, jokios demonstracijos, streikai ir rinkimai nepakeis Rusijoje įsigalėjusios diktatūros. Net jei V.Putinas šiandien staiga mirtų, valdžią perims tokie pat kaip jis pats. Valdžia liktų Rusijos specialiųjų tarnybų ir vadinamųjų sisteminių „liberalų“, kurie dar baisesni imperialistai nei čekistai, rankose. A.Ilarionovas mano, jog net Vakaruose garbinamas Aleksejus Navalnas – joks demokratas, joks humanistas.
A.Ilarionovas taip pat įsitikinęs, jog demokratinės tvarkos neįmanoma mechaniniu būdu įdiegti Rusijoje ir Baltarusijoje. Jis pastebi, jog krikščioniškose valstybėse demokratinę tvarką įvesti kur kas lengviau, nei tose, kur vyrauja stačiatikių bažnyčia. Skirtumus tarp stačiatikybės ir krikščionybės pats laikas suvokti. Svarbiausias skirtumas: vieni ieško kompromisų, kiti – juos atmeta. Demokratijos neįmanoma dirbtiniu būdu primesti ir musulmoniškoms valstybėms. Puikiausias pavyzdys – Afgaistanas.
Andrėjus Piontkovskis, politikos apžvalgininkas
Tuo tarpu Andrėjus Piontkovskis, Rusijos opozicinis politikos komentatorius, tvirtina matąs požymių, jog Kremliuje užvirusi rimta kova dėl valdžios. V.Putino izoliacija dėl COVID-19, asmens sargybinių keitimas ir Z.Ziničevo mirtis – ne atsitiktinumas. Tai primena situaciją, kai buvo pašalintas Stalinas. 1952-aisiais juk taip pat pakeisti ištikimiausi Stalino asmens sargybiniai. Juos pašalino tam, kad Stalinu nepatenkintieji pajėgtų generalisimą likviduoti. Stalinas anuomet norėjo pradėti globalų karą su Vakarais, o tie, kurie jį nužudė, – trečiojo pasaulinio karo vengė. Vaizdžiai tariant, Joifu Stalinu atsikračiusieji buvo pažangesni…
Andrejus Ilarionovas. Slaptai.lt nuotr.
Dabar, kai JAV pasitraukė iš Afganistano, pasak A.Piontkovskio, galvas pakėlė visi pasaulio diktatoriai. Diktatūroms vadovaujantys vyrai džiūgauja, esą Vakarai patyrė skaudų pralaimėjimą. Jie mano, kad nei JAV, nei Europa jau nebeturi nei jėgų, nei noro ginti savas vertybes, todėl jiems, diktatoriams, pravartu pereiti į kontrpuolimą visais frontais. Kitos tokios progos gali ir nepasitaikyti. Beliko tiek mažai – sužlugdyti Ukrainą ir okupuoti Taivaną. Tada Vakarai tikrai puls panikon, visai pakriks, NATO ir Europos sąjungos vienybė ims aižėti. Taigi, pasak A.Piontkovskio, pasaulis privalo ruoštis naujiems rimtiems kariniams konfliktams.
Ar Vakarų civilizacija ruošiasi naujiems iššūkiams? Puikus nepasiruošimo pavyzdys – oficialusis Paryžius. Visi skaitėme, kaip Prancūzijos politikai triukšmingai piktinosi Australija, nusprendusia povandeninių laivų įsigyti ne iš Prancūzijos, o iš JAV. Girdi, Australija apie neįvyksiantį sandorį pranešė tik paskutinę minutę, girdi, taip partneriai nesielgia, girdi, Australija gėdingai pataikauja Vašingtonui.
Atkreipkite dėmesį – prancūzai nė žodeliu neužsiminė, kad australai atsisako jų povandeninių laivų tik dėl itin prastos kokybės. Prancūziški submarinai – pasenę. Tokiais neišgąsdinsi Kinijos. Tuo tarpu amerikietiški – galingesi, patikimesni. Amerikietiški submarinai – rimtas galvos skausmas Kinijos diktatoriams. Štai kodėl Kanbera su Sidnėjumi atmetė Paryžiaus pasiūlymus. Beje, teisingai pasielgė, kad atmetė Paryžiaus sandorį. Kaip sakoma – nieko asmeniško.
O prancūzai elgiasi kaip aikštingi vaikai, nenorintys matyti savo kaltės. Užuot ieškoję savų nuodėmių bėdą jie verčia kitiems. Protinga, sąžininga prancūzų valdžia susiimtų už galvos, karštligiškai puldama rengti planus, kaip greičiau derėtų modernizuoti povandeninių karo laivų pramonę, kol Kinija dar nešeimininkauja visuose vandenynuose ir visose jūrose. NATO generalinis sekretorius privalo išbarti Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Makroną – netobulindami savų submarinų jūs skriaudžiate visą Aljansą.
Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.
Jei prancūžiškos klaidos mums, lietuviams, tarsi ir tolimos, ne itin aktualios, tai Baltarusijos diktatoriaus svaičiojimai, esą Vilnius – baltarusiškas miestas, verčia suklusti. Jei NATO bus silpnas aljansas, kodėl A.Lukašenkai, pagalbon pasitelkus V.Putiną, nepabandžius okupuoti Lietuvos sostinės? Šitaip A.Lukašenka su V.Putinu atkeršytų Lietuvai už kritiką Minską ir Maskvą ignoruojant demokratijos principus. Kaip jie tai galėtų padaryti? Scenarijus paprastas. Tereikia nedidelio sprogimo Astravo atominėje elektrinėje, kad radiacijos debesys slinktų būtent Vilniaus pusėn. Tada atsirastų didelė tikimybė, jog iš Vlniaus krašto bėgtų ne vien civiliai, bet ir visi NATO kariškiai. Rusijos ir Baltarusijos „žaliesiems žmogeliukams“ teliktų įžengti į ištuštėjusį Vilnių ir čia ilgam įsikurti.
JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org
Štai ir sulaukėme JAV – Ukrainos prezidentų akistatos. Keletą sykių dėl Vašingtono kaltės atidėliotas Dž. Baideno (Joe Biden) ir Volodymiro Zelenskio pokalbis vis tik buvo surengtas.
Kaip tvirtina Ukrainos prezidento kanceliarijos atstovas, Ukrainos karinės žvalgybos karininkas Aleksijus Arestovičius (jo videokomentarų gausu įvairiausiuose internetiniuose kanaluose, įskaitant youtube.com), Ukraina turinti teisę džiūgauti. Ukrainos delegacija net nesitikėjo, jog bus tiek daug pasiekta.
Pirma, JAV prezidentas jau nebetvirtina, esą Ukraina privalanti laikytis Minsko susitarimų taip, kaip juos supranta Kremlius. Jei susitikęs su Vladimiru Putinu ar Vokietijos kanclere Angela Merkel ponas Dž.Baidenas kadaise dažnokai prisimindavo sąvoką „Minsko susitarimai“, tai po griežtų V.Zelenskio pareiškimų, jog Ukraina niekad nežais pagal Kremliaus primestas taisykles, nūnai nė sykio nepaminėjo Minsko vardo. Vašingtone suprato, jog beprasmiška prieavartauti Ukrainą laikytis Maskvos sukonstruotų žaidimo taisyklių, kurios prorusiškų separatistų teises vertina rimčiau nei ukrainiečių teises.
Antra, Ukraina sulaukė griežtų Amerikos patikinimų, jog Baltieji rūmai tebegerbia Ukrainos teritorinį vientisumą, ukrainiečius laiko savo sąjungininkais, neatmeta galimybės, jog kada nors Ukraina taps NATO nare, papildomai Kijevui duoda keliasdešimt milijonų dolerių gynybos reikmėms.
V.Zelenskis ir J.Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Vadinasi, galima džiūgauti? Džiaugtis dar anksti. Tikroji padėtis tampa aiški tik tuomet, kai politikų viešai ištarti žodžiai vertinami pagal nuveiktus darbais, kai gretinami optimistiškai ir pesimistiškai pasaulio ateitį matančių politikos ir karo ekspertų pareiškimai. Palyginkime ir mes karinio eksperto A.Arestovičiaus ar JAV gyvenančio buvusio KGB karininko Jurijaus Šveco komentarus su JAV gyvenančių Amerikos atsargos karininko Garry Tabaxo ir buvusio Rusijos prezidento patarėjo Andrėjaus Ilarionovo, taip pat gyvenančio ir dirbančio JAV, įžvalgomis.
Kaip diena ir naktis. JAV skiriama finansinė parama Ukrainai bent šiuo metu niekingai menka su tuo, kiek pinigų Vašingtonas skirdavo pasaulio žiniasklaidos puslapiuose šiandien kasdien išsamiai aprašomo Afganistano reikmėms. Apibendrinus Ukraina iš amerikiečių per metus dabar sulaukia tiek dolerių, kiek dar visai neseniai Afganistanui būdavo atseikėjama per vieną parą. Ukrainai skiriama parama sąlyginai menkesnė net už Palestinai duotus pinigus. Todėl kelis šimtus milijonų dolerių, kuriuos Dž.Baidenas sutiko skirti, galima laikyti pasityčiojimu iš su Rusija jau beveik dešimtmetį kovojančios Ukrainos.
Dž.Baideno pareiškimai, esą Vašingtonas laiko Ukrainą drauge, partnere, sąjungininke, – kol kas tėra žodžiai, neparemti konkrečiais žingsniais. Net jei tie žodžiai būtų patvirtinti Dž.Baideno parašu, – dar nieko nereiškia. Štai JAV su Afgaistanu buvo sudarę strateginės partnerystės sutartį, bylojančią ypatingą JAV dėmesį afganistaniečiams. Dž.Baidenas, įsakęs kuo greičiau bėgti iš Afganistano, sulaužė šiuos susitarimus pačiu bjauriausiu būdu. Taip, iš anksto neperspėjo oficialiojo Kabulo, nors padorūs politikai, nusprendę atsisakyti priimtų strateginio partnerio įsipareigojimų, privalėjo įspėti antrąją pusę kur kas anksčiau, nei prieš, vaizdžiai tariant, kelias dienas.
Ką ten – Afganistanas? Nusprendęs kuo greičiau nešdintis iš Afganistano ponas Dž.Baidenas neįspėjo net NATO sąjungininkų. Pavyzdžiui, britų kariškiai po vienpusiškų Dž.Baideno sprendimų buvo atsidūrę labai pavojingoje padėtyje. Kaltinti Afganistano prezidentus, esą šie korumpuoti, todėl neverti paramos, – taip pat nesąžininga. Mat pastaruosius keliolika metų Afganistanui vadovavę premjerai ir prezidentai buvo … Vašingtono parinkti bei prastumti asmenys. Nekompetencija kaltinamas Afganistano prezidentas – Barako Obamos administracijos (taigi – ir Dž.Baideno) palaimintas kandidatas.
Štai kokių kontrargumentų įvairiose ukrainietiškų televizijų studijose pažėrė Amerikoje gyvenantys ir dirbantys G.Tabaxas ir A.Ilarionovas. Viena iš svarbių pastabų – Dž.Baidenas neturi stuburo. Pasišnekėjo su V.Putinu, – prabilo apie Minsko susitarimus. Diskutavo su V.Zelenskiu, – apie Minsko susitarimus nė neprasižiojo. Rytoj susitiks su Donbaso ir Luhansko separatistais – vėl kitaip suoks?
Viliaus Bražėno paskaita. Vytauto Vocko nuotr.Vilius Bražėnas. Vytauto Visocko nuotr.
Chaotiški Amerikos žingsniai – blogą lemiantis ženklas. Tai byloja apie neteisingus Baltųjų rūmų pasirinkimus užsienio ir vidaus politikoje. Jūs norite paklausti manęs, ar galima aklai pasitikėti G.Tabaxu ir A.Ilarionovu? Juk esama manančiųjų, pavyzdžiui, taip įsitikinęs J.Švecas, kad tie du ponai specialiai juodina Dž.Baideną, mėgindami Ukrainą supriešinti su JAV. Savo asmeniniame TV kanale ponas J.Švecas maždaug taip pasakęs: „Kremlius, pasitelkęs pagalbon Ukrainoje ir aplink Ukrainą užimaskavusius savo agentus, stumte stumia Ukrainą į Amerikos vidaus rietenas“.
Neatmetu tokios galimybės. Bet tą patį galima pasakyti ir apie beatodairiškai Dž.Baideną liaupsinančius vyrus ir moteris (jie dažniausiai beatodairiškai keikia Donaldą Trampą). Per didelis optimizmas – taip pat žalingas. Kiek jau matėme situacijų: regis, viskas klostosi kuo puikiausiai, sąjungininkai – patys sąžiningiausi, patys ištikimiausi, tačiau staiga paaiškėja, jog stovime ant prarajos krašto ir tuoj tuoj nusirisime žemyn.
Suprasti, kur link krypsta Amerika, – labai svarbu. Naudodamasis proga norėčiau prisiminti jau senokai Anapilin iškeliavusį, Amerikoje ilgus dešimtmečius gyvenusį Vilių Bražėną. Su šiuo oratoriumi, politines paskaitas skaičiusiu tiek Amerikoje, tiek paskui – Lietuvoje, buvau asmeniškai pažįstamas. Esu skelbęs jo straipsnių, videointerviu. Prisipažinsiu, tuomet, su juo važinėdamas po Lietuva, nenorėjau tikėti, kad JAV – didžiuliame pavojuje. O juk V.Bražėnas nuolat kartojo, jog šią puikią šalį norima sugriauti iš vidaus. Ją ardo kairiosios, komunistinės jėgos, kiršinančios juoduosius su baltaisiais, moteris su vyrais, tradicinės orientacijos atstovus su seksualinėmis mažumomis, darbščiuosius su veltėdžiauti tetrokštančiais, Dievą tikinčiais ir ateistais, šeimos instituciją branginančiais ir ją niekinančiais… Prisipažinsiu, anuomet maniau, jog Ameriką iš vidaus gerai pažįstantis V.Bražėnas gerokai sutirština spalvas. Buvau įsitikinęs, jog Amerika – nesugriaunama.
Dabar nusprendžiau dar sykį atidžiai perskaityti V.Bražėno knygas apie tai, kaip JAV teritorijoje kryptingai keliamas chaosas. Omenyje turiu „Naują pasaulio santvarką“ ir „Priminimus bendražygiams“.
Gal tuomet bus aiškiau?
JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org
Ar skaitėte filosofo Alvydo Jokubaičio tekstą „Apie kultūros žalą ir naudingumą“ (laikmetis.lt)? Susiraskite ir perskaitykite. Bent jau dėl šios citatos: „Tautinio atgimimo laikų lietuvių kultūra neturėjo tų mokslų ir menų, kuriuos turime šiandien, tačiau ji sugebėjo sukurti tai, ką vis sunkiau sugeba išlaikyti dabartinė tauta. Šiandieniniai mokslininkai ar menininkai naikina Lietuvą sukūrusią kultūrą. Jie nebežino, kas yra žmogus, šeima, vyras, moteris, Dievas, tiesa, grožis, tauta ir dorybės, t.y. nebežino pagrindinių dalykų.“
Tai – gilių apmąstymų verta mintis. Mat jei žvelgiame į Lietuvą paviršutiniškai, puikių pergalių pasiekėme visur, kur tik įmanoma: politikoje, kultūroje, moksluose, karyboje. Lietuva tikrai dar niekad nebuvo tokia turtinga ir saugi kaip šiadien. Bet jei analizuosime atidžiau, giliau?
Nebemokame lietuviškai rašyti
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Pradėkime nuo paprastučių pavyzdžių. Susiraskime įtakinguose internetiniuose portaluose skelbiamų žymių politikų, žurnalistų, politologų straipsnius, komentarus, išpažintis. Jei tokia skurdžia, primityvia, iš rusiškų ar angliškų konstrukcijų sudėliota kalba prieš keletą dešimtmečių būčiau parašęs tekstą stodamas į Vilniaus Universiteto Žurnalistikos specialybę, mane išvytų lauk. Ir teisingai pasielgtų. Lietuvio tekstuose negali būti tiek daug rusiškų, angliškų konstrukcijų, svetimybių, biurokratinės kalbos štampų, tarptautinių žodžių. Deja, mūsų internetiniuose leidiniuose gausu būtent neva modernių, šiuolaikiškų „literatūrinių šedevrų“. Ir mažai kam skauda širdį, kokia nususinta kalba dėstome savo mintis. Mes jau nebepastebime, jog rašome ne lietuviškai, o kažin kokiu šlykščiu žargonu, sukonstruotu iš svetimų kalbų kalbelių.
Kur dėti Petro Cvirkos skulptūrą?
Šiuolaikinio meno pavyzdys. Slaptai.lt nuotr.
Kita mūsų gėda – skulptūros. Lukiškių aikštė jau buvo tapusi ir pievele, kur vedžiojami gamtinius reikalus atlikti šunys, ir čiuožykla, kur sportuojama, ir smėlėtu paplūdimiu, kur poilsiautojai Saulės spinduliuose degino savo užpakalius. O štai tapti reprezentacine aikšte, kurioje būtų aiškiai sudėlioti svarbiausi valstybiniai akcentai, – jai, regis, nelemta. Sovietinės Žaliojo tilto skulptūros jau kadaise nukeltos; ir puiku, kad nebėra tų primityvių sovietinio kario – okupanto baidyklių. Bet kas jas pakeitė? Kol kas tesugebėjome suvirinti iš geležgalių tuščiavidurius kubus, neva bylojančius, kad čia kažkas kažkada stūksojo. Netoliese akis drasko tas neva kažką jungiantis bjaurusis vamzdis. Vis dar vienas kitam kimbame į atlapus, ar leistina valstybę išdavusio rašytojo paminklą perkelti iš sostinės centro atokesnėn, kuklesnėn vieton.
Liaupsiname „antkapį Lietuvos valstybingumui“
Jau ne sykį esu stebėjęsis lietuvių drąsa tampyti už ūsų Kiniją. Gal tai ir teisinga pozicija. Ne visuomet laimi atsargiai, bailiai, pragmatiškai besielgiantieji. Kartais pergalę švenčia pasirinkę „drąsiųjų kelius“. Bet kur pradingsta mūsų drąsa, kai narpliojame tarpusavio santykius su, sakykim, šimtus kartų už Kiniją mažesne ir silpnesne Lenkija? Kas man gali paaiškinti, kodėl lietuviai Gegužės 3-osios Konstituciją paskelbė gerbtina data Lietuvos teritorijoje?
Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas.
Žurnale „Kultūros barai“ paskelbtas puikus Alfonso Vaišvilos tekstas „Ką norime atminti minėdami 1791 m. priimtą Konstituciją?“ A. Vaišvilos analizėje rašoma: „Toje Kontitucijoje – valstybės santvarka pakeista Lietuvai nepalankia kryptimi“. Ten: „visur kalbama tik apie Lenkijos respubliką, net ir tada, kai prisimenama istorija“. Ten: „LDK čia jau ne sąjunginė valstybė, o tik viena iš trijų Lenkijos provincijų šalia Didžiosios ir Mažosios Lenkijos.“ Ten: „Konstitucijos autoriai neįrašė į ją nė vieno žodžio, kuris būtų galėjęs būti bet kokia atrama lietuviams, ginantiems savo gyvenimo tradicijas“.
Alfonso Vaišvilos straipsnyje skelbiamas puikus apibendrinimas: „Nekeista, kad Jonas Šliūpas šią Lenkijos konstituciją atvirai vadino „antkapiu Lietuvos valstybingumui“, o akademikas Zigmas Zinkevičius – įstatymu, pasmerkusiu lietuvių tautą „lėtai mirčiai“.
Tačiau Lietuvos Seimas 2021-uosius paskelbęs būtent tos konstitucijos minėjimo metais. Kodėl? Bijome, kad Lenkija tuomet mūsų negins, jei užpuls Rusija? Jei mus kamuoja būtent tokios baimės, tai, regis, netrukus Lenkijai teks atiduoti ir Vilnių, užuot sugėdinus Varšuvą, girdi, strateginė partnerė galėtų susiprasti ir grąžinti bent jau okupuotus Punską ir Seinus. Jei ji – tikrai mūsų strateginė partnerė.
Pataikavimas Armėnijai
Kryptingas, tendencingas pataikavimas Armėnijai – dar vienas lietuviškas nesusipratimas. Nuo pat 1992-1994-ųjų Lietuva dėjosi nepastebinti, nežinanti, nesuprantanti, kad tai Armėnija iš Azerbaidžano atėmė Kalnų Karabachą. Visus tris dešimtmečius Lietuva elgėsi taip, tarsi auka – ne Azerbaidžanas. Nors oficialiai Vilnius pripažino Kalnų Karabachą esant neatsiejama Azerbaidžano teritorija, viešojoje erdvėje okupanto apibūdinimą mes begėdiškai primesdavome aukai.
Giandža po Armėnijos atakų 2020-ųjų metų rudenį
Vos tik 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas jėga susigrąžino didžiąją dalį 1988 – 1994-aisiais prarastų žemių, vėl painiojome sąvokas „okupantas“ ir „išlaisvintojas“. Jei Gruzija kariniu būdu susigrąžins savo kalnus ir lygumas, ją juk sveikinsime. Jei Ukraina karinėmis priemonėmis išvaduos Krymą, – sveikinsime Ukrainą. Jei Moldova tankų ir artilerijos pagalba sugrįš į Padniestrę, – sveikinsime moldavus. Tad kodėl nepasveikinome Azerbaidžano, kai šis susigrąžino Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą? Kodėl begėdiškai tylėjome, kai stambioji Armėnijos artilerija 2020-ųjų rudenį apšaudė su Kalnų Karabachu nieko bendro neturinčius azerbaidžanietiškus miestus – Giandžą, Terterą, Bardą? Kodėl nesidomime, ką, susigrąžinę Kalnų Karabachą, išvydo azerbaidžaniečiai? Sulygintos su žeme musulmoniškos kapinės, išvežti antkapiai su azerbaidžanietiškais užrašais, išrausti kapai ieškojus auksinių papuošalų, kiaulidėmis paverstos mečetės, barbariškai iškirstos senosios girios.
Išniekintų azerbaidžanietiškų kapinių ir mečečių vaizdų – gausu. Azerbaidžaniečiai kruopščiai filmuoja, fotografuoja. Nepraleidžia pro akis nė vieno armėnų separatistų nusižengimo kultūrai, istorijai, padorumui. Bet ar lietuviškoje žiniasklaidoje bent puse lūpų papriekaištauta Jerevanui, jog šitaip elgtis, kaip elgtasi Kalnų Karabache, – barbariška? Kas tai per lietuviška abrakadabra – Kinijos nebijome burnoti, o Armėniją kritikuoti – liežuvis iš baimės neapsiverčia? O gal mes tendencingai besielgianti prostitutė: kai mums naudinga – burnojame, jei neturime naudos – tylime?
Kada aprašysime dušanskių, zimanų, raslanų, rocių „darbelius“?
Blaiviai mąstantiems žmonėms akivaizdu, kad Lietuva užtektinai dėmesio skiria Holokausto temai, labai atidžiai analizuoja savas klaidas, nuoširdžiai ieško savų nuodėmių. Prikišti, esą mes per mažai gerbiame žydų tautybės žmonių skausmą, galėtų tik tendencingai nusiteikusieji piktavaliai. Tačiau kodėl mus ištinka baimės priepuoliai, kai sveika nuovoka reikalauja į lietuvių – žydų tarpusavio santykius pažvelgti iš visų pusių?
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Prieš keletą savaičių nusiunčiau į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą laiškelį: „Jus trukdo žurnalistas Gintaras Visockas iš slaptai.lt portalo. Norėčiau žinoti, kada LGGRTC išleis knygų (brošiūrų, lankstinukų, monografijų ir t.t.) apie antilietuvišką Rociaus, Dušanskio, Raslano, Zimano ir kitų panašių veikėjų veiklą? Ar numatyti tokių monografijų vertimai bent jau į anglų kalbą? O jei LGGRTC nesiruošia nagrinėti šių temų, – kodėl?“.
Mirtina tyla. NKVD, MGB, KGB, Komunistų partijos struktūrose uoliai plušėjusių žydų tautybės žmonių veikla – Lietuvoje griežtai uždrausta tema. Nors Lietuva, kiek teko išgirsti pranešimų iš Vašingtono ar Briuselio, – demokratijos švyturys, demokatijos flagmanas, nebijantis pamokyti, kaip turėtų savo kieme tvarkytis per milijardą gyventojų turinti Kinija.
Vido Rachlevičiaus komentaras
Lietuvoje vėl laužomos ietys, analizuojant, kas teisus – tie, kurie protestuoja, priešindamiesi „Galimybių pasui“, ar mes, kurie tvirtiname, jog skiepytis – būtina?
Mano požiūriu, skiepų neišvengsime. Pritariu, jog nepatogumų turi patirti visi, kurie nenori skiepytis. Gal net labai griežtų. Tačiau jei jau esame demokratai, privalu gerbti nuomonę ir tų, kurie skiepų baiminasi tarsi Velnias kryžiaus. Jiems privalome suteikti tribūną bent jau visuomeniniame LRT. Tik čia regiu didžiąją valdžios klastą. Į diskusijas su protingiausiais valdžios atstovais kviečiami patys primityviausi vadinamieji „skiepų priešininkai“ bei „šeimų maršo aktyvistai“. Tuomet nuoširdi diskusija tikrai neįmanoma. Celofanų pravardėmis paženklintieji ir į juos panašios mokytojos – prasti pašnekovai. Todėl stebiuosi: kodėl jūs kviečiate tik keistai besielgiančius celofanus ir mokytojas, o ne, pavyzdžiui, filosofą Alvydą Jokubauską? Bijote, kad nepajėgsite atremti filosofo argumentų, baiminatės, kad filosofas sutrins į miltus jūsų tiesas?
Arba – kodėl nepakvietus į diskusiją žurnalisto Vido Rachlevičiaus? Portale delfi.lt jis paskelbė puikų rašinį, pavadintą „Lietuviškoji demokratija: teoriškai – arklys, praktiškai – neatsikelia“.
V.Rachlevičius, be kita ko, lygina lietuviškus ir prancūziškus protestus: „Protestų Prancūzijoje esmė – didžiulis nepasitenkinimas valdančiuoju elitu. Sostinės elitas gyvena kitame matavime ir visiškai nesupranta, kas realiai vyksta šalyje (…).Tokios nuotaikos tvyro vienoje seniausių demokratijų, tačiau Prancūzija yra tik platesnio Vakarų valdančiojo elito moralinio ir vertybinio nuosmukio fragmentas, nes vis daugiau įvairių šalių piliečių abejoja savo vyriausybių kompetencija. Lietuva – ne išimtis. Skirtumas tik tas, kad Lietuva gyvena tarsi strutis, sukišęs galvą į smėlį, čia nėra jokios diskusijos ir neatliekamos apklausos rimtais klausimais, kurios parodytų tikrąsias žmonių nuotaikas ir atskleistų visuomenės mentalitetą.“
Atidžiai skaitydamas V.Rachlevičiaus pastabas prisiminiau vaikystėje mamos papasakotą pasaką apie karalių, kuris, panoręs sužinoti, kas dedasi jo karalystėje, užuot, žavėjęsis patarėjų liaupsėmis, persirengė elgeta ir įsimaišė į minią, kad išgirstų, kaip jį iš tiesų vertina į turgavietę sugužėjusi prastuomenė.
Iš galvos neišdyla ir kažin kokiame istorijos vadovėlyje kadaise aptiktas pasakojimas, ką Rusijos carienė patarė badaujantiems valstiečiams. Pasiūlymo būta iškalbingo: „valgykite pyragus, jei neturi nė kriaukšlės duonos…“
Taigi: Lietuvos valdžios, nenorėdamos būti panašios į primityviąją carienę, privalo rimtai diskutuoti su rimtais oponentais. Intelektualių jėgų, kurios mato Lietuvą alinančių bėdų, – užtektinai.
Tikriausiai nereikia priminti, kaip tarp Lietuvos ir Kinijos įsiplieskė įtampa. Vos tik leidome Taivanui atidaryti Vilniuje savo atstovybę, iškart įsiutinome Pekiną. Kinija norėtų, kad mes laikytumėme Taivaną neatskiriama Kinijos dalimi – visus santykius su Taibėjumi megztume per Pekiną. Bulvariniai Kinijos leidiniai išvadino Lietuvą juokdare. Kinijos valdžia pagrasino Lietuvai griežtomis ekonominėmis sankcijomis.
Taigi komunistinio režimo valdoma šalis siunčia žinią Europai, esą jei Europos Sąjunga peržengs raudonąją liniją, skatindama demokratiškai tvarkomo Taivano norą atitrūkti nuo Pekino įtakos, sulauks skaudžių pasekmių. Kaip ir išsišokėlė Lietuva.
Ar derėtų Lietuvai baimintis kiniškų priekaištų?
Šį sykį neketinu leistis į diskusijas, kuo Taivanas gražesnis už Kiniją. Nekvestionuoju ir Lietuvos politinių sprendimų nuoširdžiau draugauti su demokratišku Taivanu nei su komunistine Kinija. Juolab kad po Kinijos bauginimų oficialusis Vilnius sulaukė įtakingų JAV valdžios atstovų skambučių, girdi, Vašingtonas padės „Lietuvai atsilaikyti prieš Kinijos vienašališkus agresyvius veiksmus ir politinį spaudimą“.
Mane neramina kiti niuansai – ar pagrįstas lietuvių optimizmas? Žurnalistas, politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka per LRT perskaitė komentarą „Grupės draugų ciniški interesai?“ Suprask, priežasčių susirūpinimui dėl Kinijos – jokių. „Jungtinės Valstijos visiškai remia Lietuvos politiką santykiuose su Kinija, „reikia pasidžiaugti išskirtiniu JAV dėmesiu Lietuvos reikalams“, „visa tai – realus mūsų diplomatijos laimėjimas“.
Kai nežinai, juoktis, verkti ar bijoti. Slaptai.lt nuotr.
Ir aš džiaugiuosi, kai Vašingtonas garsiai, aiškiai ir viešai visam Pasauliui pareiškia budriai saugosiąs Lietuvą. Ir vis tik prisiminkime JAV duotus pažadus akylai saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Tegul šios garantijos tebuvo memorandumas, o ne konkreti Senate ir Kongrese ratifikuota sutartis, tačiau minėtą dokumentą pasirašė ne šiaip sau vaikinas iš Vašingtono. Jį savo parašu patvirtino oficialus JAV prezidentas. Dabar gi matome, jog šiuo konkrečiu atveju JAV prezidento parašas – nieko vertas.
Ar panaši bėda neištiks ir mūsų, drąsiai draskančių akis kiniškam drakonui? Ar nesielgiame per daug naiviai, pasitenkindami vien aukšto rango JAV pareigūno drąsinančiu skambučiu, esą amerikiečiai neleis kinams skriausti lietuvaičių. O jei vis tik numos ranka, nusprendę, jog „Amerika – pirmiausia“?
Žvelkime realiai. Amerika turinti rimtų rūpesčių. Vienas iš paskutiniųjų liūdnųjų pavyzdžių – pasitraukimas iš Afganistano. Nesunku įsivaizduoti, kiek nuoširdžiausių patikinimų Amerika dalino tiek afganistaniečiams, tiek Kabulo valdžiai per pastaruosius du dešimtmečius! Šitaip rašydamas nenoriu įgelti Lietuvos sąjungininkei. Tenoriu priminti, jog gyvenime visaip nutinka – kartais net ir labai trokštant nebepajėgiama laikytis duoto žodžio. Kokia milžiniška našta ir atsakomybė šiandien gula ant JAV pečių – Kinija, Rusija, Ukraina, Afganstanas, Šiaurės Korėja, pakrantes siaubiantys uraganai ir štormai… Belieka tik stebėtis, kaip amerikiečiai vis dar pirmauja.
Tačiau blogų nuojautų – daug. Gal Amerika jau visai ne tokia, kokia ji buvo, sakykim, Ronaldo Reigano laikais? Gal išaušo diena, kai jau nebegalima niekuo pasitikėti – net pačiu savimi?
Lėlės šypsosi. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos dažnai nebesuprantu. Štai Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas buvo nuvykęs į stovyklą, kur apgyvendinti nelegaliai į Lietuvą atkeliavę migrantai. Mačiau vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas L.Kasčiūno pokalbis su Lietuvos valstybės sienos pažeidėjais. Panorau šį politiką pasveikinti už tai, kad su neteisėtai į Lietuvą prasibrovusiais migrantais jis kalbėjo griežtai, atvirai, vardindamas, kiek daug įstatymų šie pažeidė. Bet tuoj pat mūsų Seime pasigirdo balsų, esą taip piktai šnekučiuotis su nelaimėliais negalima. Išklausius abi puses man dingojasi, kad agresyviu tonu su Lietuvos pareigūnu neturėjo teisės bendrauti būtent anie – nelegaliai į Lietuvą prasibrovę iš Baltarusijos pusės. O parlamentaras L.Kasčiūnas galėjo būti dar aštresnis, dar piktesnis. Jei atvykėliai tokie įžūlūs jau dabar, kas nutiks, jei gaus leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, jei sulauks Lietuvos pilietybės?
Lietuvoje vis dar nesiliauja diskusijos, kaip turėtų elgtis mūsų protestuotojai, susirinkę prie Seimo, ir kaip į piktus, agresyvius mitingus turėtų reaguoti mūsų parlamentarai, mūsų policija. Vienas istorikas pastebėjo, jog agresyvioji minia, puldinėjusi parlamentą saugojusius pareigūnus, į aikštę atsitempusi improvizuotas kartuves, atsinešusi Holokaustą menančius ženklus, išniekino ir Lietuvos trispalves, atsineštas į akciją. Sutinku, Lietuvos vėliava mosuoti tinka ne visur, ne visiems. Tarp riaušininkų būta tokių, kurie neverti mūsų trispalvės. Bet straipsnyje istorikas nė neužsiminė, jog pasitaikydavo ir kitokių Lietuvos vėliavos išniekinimo atvejų. Pavyzdžiui, į Lietuvos vėliavą begėdiškai nusispjauta ir tuomet, kai vienas save menininku pavadinęs jaunuolis maždaug prieš keliolika metų išsitepė veidą šokoladu; paskui saldumynus nusišluostė lietuviška trispalve (visa tai nufilmuota ir skelbta esant kažin kokiu gilių minčių turinčiu videoperformansu). Tačiau ar mūsų šviesuomenė aršiai puolė nesusipratėlį? Nematau akivaizdaus skirtumo tarp tų, kurie išniekino trispalvę riaušėse prie Seimo ir tų, kurie šokoladu išteptą veidą šluostosi būtent mūsų valstybine vėliava, tarsi neturėtų po ranka rankšluosčio.
Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pritariu delfi.lt portale riaušes prie Seimo komentavusiai Liudvikai Pociūnienei, jog „kvailumas daug žavingesnis nei protas“. Taip, protas turi ribas, o kvailumui ribų – nėra. L.Pociūnienė teisi ir tuomet, kai pareiškė, esą mitinguotojai nuvarytų valstybę į kapus, jei tik jiems suteiktume teisę valdyti šalį. Taip, tarp riaušininkų darkėsi ir Lietuvos žlugimo siekiančių personų. Neabejoju, jog neramumus prie Parlamento troško kurstyti mums priešiškų kaimyninių šalių specialiosios tarnybos. Tačiau tikėjausi, jog L.Pociūnienė bent užsimins, jog į mitingą sugužėjo ir daug nuoširdžiai Lietuvą mylinčių piliečių, su kuriais, norim ar nenorim, privalome ieškoti „bendrų sąlyčio taškų“. Tikėjausi, kad L.Pociūnienė bent žodeliu užsimins, jog konservatoriai ir jų lyderiai ne visuomet moka bendrauti su „žmonėmis iš gatvės“. Šitaip tvirtinu omenyje turėdamas visus pastaruosius tris dešimtmečius.
Juk į riaušėmis pavirtusį mitingą prie Seimo vertėtų bet kartą pažvelgti ne tik pro Lietuvos Prezidentūros, Lietuvos Vyriausybės ar Lietuvos Seimo langus. Prisiminkime, kaip protestuoja žmonės Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Australijoje, JAV. Nejaugi nematėme nuotraukų, nufilmuotų vaizdų, kaip įsiutusi minia Briuselyje, Berlyne, Paryžiuje, Sidnėjuje degina automobilius, daužo parduotuvių vitrinas, į policininkus svaido akmenis, butelius su padegamuoju skysčiu?
Mūsų riaušininkai, lyginant juos su, sakykim, „geltonosiomis liemenėmis“ Paryžiuje, – klusnūs angeliukai.
Kokią brėžiu išvadą? Nenorėčiau, kad taptume tikrais juokdariais, kurie, užuot kukliai patylėję, kelia didžiulį šurmulį, o ten, kur išties būtina kalbėti garsiai ir piktai, – pabrukę uodegas nutyla.
Šį sykį štai dėl ko rašau – baugu. Nerimauju ne dėl to, kad Kinijos komunistų partijos kontroliuojamas bulvarinis laikraštis „Global Times“ tvirtina, esą Kinija turėtų veikti išvien su Rusija ir Baltarusija‚ skaudžiai pamokydama Lietuvą; nors jei viena iš galingiausių Pasaulio valstyių svarsto galimybę suduoti stiprų smūgį Lietuvai – tai jau nėra juokai.
Įsiminė Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos interviu, duotas „The Financial Times“. Tame interviu mūsų vadovas teigia, kad Lietuva nenusileis ginčuose su Baltarusija ar Kinija, kad pasiryžusi ginti demokratijos vertybes visur ir visada. Neneigiu – teisinga laikysena. Demokratija – vertybė. Ją verta puoselėti. Šiandieninė žmonija kol kas nieko geresnio už demokratiją nesugalvojusi. Juolab mums nedera krūpčioti, nes esame ne vieni. Mus budriai saugo tiek NATO, tiek Europos Sąjunga. Tačiau atkreipiau dėmesį, jog mūsų prezidentas (ir ne vien jis) kažkodėl vengia vartoti žodžius „tiesa“ ir „teisingumas“. Vengia neatsitiktinai. Vakarų pasaulis, įskaitant ir Lietuvą, ne visuomet elgiasi teisingai.
Žvelkime į Kiniją ne vien per demokratijos, bet ir per teisingumo žiūronus. Ar teisinga Lietuvai kištis į Kinijos vidaus reikalus nurodinėjant Pekinui, kokią santvarką jis privaląs pasirinkti? Ar Lietuva turinti moralinę teisę pamiršti, jog, apart pagarbos demokratijai dar galioja ir pagarba šalies teritorinio vientisumo taisyklėms? Nejaugi nėra skirtumo tarp totalitarinių šalių, kurios viduje bjauriai elgiasi ne tik su savais, bet ir tautinėmis mažumomis, tačiau bent šiuo metu nepuldinėja savų kaimynų, ir totalitarinių valstybių, kurios terioja ir saviškius, ir tautines bendrijas, ir dar siunčia tankus aplinkiniams okupuoti? Šiuos skirtumus derėtų bent omenyje turėti.
Kinijos karys
Nepamirškime ir dar vienos aksiomos – ne visuomet teisinga kištis į kitos valstybės vidaus reikalus turint net pačius gražiausius ketinimus. Pavyzdžiai – tarsi ant delno. Ar padaugėjo demokratijos, padorumo, sąžiningumo Libijoje, Irake, Afganistane, Sirijoje nuo tos akimirkos, kai Vakarų pasaulis puolė Tripoliui, Bagdadui, Kabului ir Damaskui griežtai, įskaitant karines priemones, nurodinėti, kaip jie privalą tvarkytis? Jei demokratija – tokia gera ir pažangi, tinkanti visiems ir visur, kodėl šiandien amerikiečiai pabrukę uodegą gėdingai sprunka iš Afganistano, atiduodami valdžios svertus Talibanui?
Mane baugina keliaklupsčiavimas prieš Jos didenybę Demokratiją. Ji turinti rimtų trūkumų. Imkime didžiausią demokratijos šalininkę Ameriką. Prisiminkime, kiek JAV sukišo milijardų į Prezidento rinkimų kampaniją, į valdžią atvedusią Donaldą Trampą? Kiek triukšmingų mitingų, debatų televizijose, straipsnių žiniasklaidoje? Bet vos tik D.Trampas atėjo į valdžią, iškart pradėta abejoti, ar teisingai suskaičiuoti balsavimo biuleteniai, tuoj pat pradėta tirti, ar Kremlius kišosi į laisvus demokratiškus amerikiečių rinkimus, ar tik naujasis prezidentas nėra Kremliaus agentas? Aiškių atsakymų į šiuos klausimus iki šiol nėra.
Dabar amerikiečiai išsirinko naują prezidentą. Juo tapo Džo Baidenas. Mano supratimu, šis pasirinkimas nedaro garbės Amerikai. Dž. Baidenas – labai garbaus amžiaus žmogus. Nejaugi laisva, demokratiška, padori ir galinga JAV nerado bent kiek jaunesnio patyrusio politiko? Juk prezidentavimas – labai sunkus darbas.
Bet senatvė – ne pats didžiausias priekaištas naująjam JAV prezidentui. Dž.Baidenas pripažino, atsakydamas į žurnalistų klausimus, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas laikytinas nusikaltėliu. Bet tuoj pat suskubo su juo ieškoti draugysčių. Tarsi nežinotų patarlės: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas esi tu“. O štai su į Vakarus besiveržiančios, nuo Rusijos agresijos jau beveik dešimtmetį narsiai besiginančios Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu ponas Dž.Baidenas iki šiol nesusitiko (pokalbis Vašingtone numatytas tik rugpjūčio 30-ąją). Ar taip turįs elgtis tikrai demokratiškos valstybės tikrai demokratiškas prezidentas? Amerikoje gyvenantis Rusijos ekonomistas Andrejus Ilarionovas, kurio komentarus youtube.com kanale vertinu už gilumą, objektyvumą ir konkretumą, brėžia išvadą, jog Dž.Baidenas, Ženevoje pasišnekėjęs su V.Putinu, išdavė Ukrainą. Išdavė greičiausiai tik todėl, kad jo sūnelis, sukęs verslus Ukrainoje, pateko į šios šalies teisėsaugos akiratį, o Kijevas iškeltų bylų, kuriose minima ir Dž.Baideno sūnaus pavardė, neuždaro. Būtent tokią prielaidą brėžia pesimistiškai nusiteikęs A.Ilarionovas, baiminantis, jog po Dž.Baideno išdavysčių Ženevoje Rusijos prezidentui V.Putinui atrištos rankos šį rudenį pradėt plačius išpuolius prieš Ukrainą. Jei tai – tiesa, tada turime šokiruojantį politinės korupcijos atvejį. Vardan asmeninių interesų JAV prezidentas aukoja valstybinius interesus!
Džo Baidenas spaudžia dešinę ranką nusikaltėliui. EPA – ELTA nuotr.
Tiesa, Ukrainos prezidento kanceliarijos Strateginių komunikacijų vadovas, karinis ekspertas Aleksejus Arestovičius, beje, duodamas išsamius videokomentarus ne tik ukrainiečių, bet ir azerbaidžaniečių žurnalistams, politologams, istorikams, mano, jog Ukrainos padėtis, atėjus į valdžią D.Baidenui, nėra tokia bloga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nes JAV Kongrese ir Senate esama daug politikų, kurie linkę ginti Ukrainą nuo Rusijos agresijos nepaisant Dž.Baideno laikysenos.
Tačiau savuosiuose komentaruose A.Arestovičius pripažįsta, jog Ukraina, siekdama draugystės su NATO ir Europos Sąjunga, neturinti aklai paklusti kiekvienai Vašingtono ir Briuselio užgaidai. Vaizdingai tariant, Ukraina turėtų rūpintis ne vien demokratijos, bet ir teisingumo reikalais. Dažnai pabrėždamas, jog dėsto tik savo asmeninę nuomonę, A.Arestovičius ragina Ukrainą atkreipti dėmesį į šiandieninės Turkijos ir Azerbaidžano laikyseną. 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, sugebėjo susigrąžinti Kalnų Karabachą, kuris jam priklauso vadovaujantis tarptautinėmis teritorinio vientisumo taisyklėmis. Azerbaidžanas ir Turkija pasielgė teisingai, kariniu būdu susigrąžinę savas žemes. O štai Europos Sąjunga, visus pastaruosius tris dešimtmečius siekusi, jog Kalnų Karabachas liktų Armėnijos jurisdikcijoje, pamynė teisingumo principus. Pasak A.Arestovičiaus, Turkija ir Azerbaidžanas ne visuomet paklūsta Europos rekomendacijoms: savus specifinius interesus gina sumaniai, išradingai. Ir tai – labai teisinga laikysena. Nes tik teisingumo ieškančios, tik teisingai besielgiančios valstybės turi ateitį.
Aleksejus Arestovičius. Slaptai.lt nuotr.
Kalnų Karabachas – tik vienas iš pavyzdžių, kada Europa elgėsi neteisingai, savo neteisingumą pridengdama neva rūpesčiu dėl demokratijos likimo. O Lietuva, deja, pūtė į tą pačią dūdą kaip ir Europa, užuot drąsiai prabilusi, jog Armėnijos, kol ji nepasitrauks iš svetimų žemių, negalima remti nei politiškai, nei finansiškai. Deja, Lietuva drauge su visa Europa rėmė okupantą – Armėniją, mažąją Rusijos kopiją.
Tad jei turėčiau galimybę, Lietuvos prezidentui G.Nausėdai patarčiau dažniau prisiminti žodį „teisingumas“. Nenorėčiau, jog Lietuva būtų priskirta teisingumą pamynusių šalių grupei. Juolab kad demokratija kartais šlubuoja net ir mūsų šalyje. Prie Seimo neseniai surengtas daugiatūkstantinis mitingas, pavirtęs riaušėmis, byloja, kad mūsų valdžia nelinkusi atvirai, nuoširdžiai kalbėtis su tauta. Taip, Lietuvoje – daug kvailių, žioplių, primityvų, piktybiškai nusiteikusių antivalstybininkų. Jų būta ir demonstracijoje. Tačiau argi nėra teisus filosofas Alvydas Jokubaitis, apgailestaujantis, jog užsispyrusi Lietuvos valdžia nesišneka su tauta? O jei ir bando šnekėtis, tai – nenuoširdžiai, paviršutiniškai, tik savireklamos sumetimais. Tokia valdžios laikysena – antidemokratiška. Visuomeninėje LRT televizijoje senų seniausiai turėjo būti surengta gausybė rimtų diskusijų, kai ginčytis pakviečiami visi be išimčių, o ne tik tie, kurie linkę kalbėti kuo švelniau ir atsargiau. Besirūpindami demokratijos plėtra Kinijoje nepamirškime savų bėdų.
Jau nūnai nebenoriu aklai pasitikėti ir Vašingtono saugumo garantijomis. Iš galvos niekaip neišdyla pasityčiojimą primenantis Amerikos pažadas saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org
Lietuva nėra nei labai drąsi, nei itin principinga. Taip, mūsų politikų elgesys kritikuojant didžiąsias Pasaulio galybes, pavyzdžiui, nedemokratišką Rusiją, Baltarusiją, Kiniją, – ne tik žavingas, bet ir teisingas. Tiesos sakymas – geriau nei nutylėjimai ir dviveidystės. Tardami karčią tiesą mes rūpinamės pirmiausia savais interesais. Kalbant atvirai, viliamės, kad demokratiškosios šalys įvertins mūsų sąžiningumą – gelbės mus, lietuvius, kai ištiks bėda. Rašydamas žodį „bėda“, omenyje dažniausiai turiu galimą Rusijos agresiją.
Lietuvos bailumas ir neprincipingumas
Tačiau drąsiai priekaištaudami Maskvai, Pekinui ir Minskui mes tarsi turėtume be baimės vertinti ir partnerių iš NATO ir Europos Sąjungos elgesį. Taip būtų logiška: jei drąskome akis oponentams ir priešams, kodėl nekritikuojame savųjų, kai šie elgiasi neteisingai?
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Štai čia įžvelgiu bjaurųjį niuansą. Ar drįstame atvirai šnekėtis su savo sąjungininke Vokietija? Ne, nekalbame be užuolankų. Pats naujausias pavyzdys – masiškai į Lietuvą plūstantys nelegalūs migrantai. Kiekviena normali šalis nelegaliai valstybės sieną kertančius asmenis traktuotų kaip rimtus nusikaltėlius. Juolab kad jie veržiasi per tą Lietuvos sieną, kuri dar traktuojama kaip NATO ir ES siena. Tačiau mes išprievartauti elgtis taip, tarsi nelegaliai į Lietuvą patekę asmenys, vaizdžiai tariant, turėtų kur kas didesnes „žmogaus teises“ nei mes, vietiniai. Dėl šiandieninės nelegalių migrantų krizės Lietuvoje … labiausiai kaltos didžiosios Europos Sąjungos valstybės, sukurpusios neteisingas žaidimo taisykles. Tad kai mūsų užsienio diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Turkiją ir Iraką tartis dėl migrantų krizės sureguliavimo, derėtų bent sykį nuskristi ir į Berlyną pas ponią Angelą Merkel. Tegul šią košę užvirusi ponia dabar priglaudžia savo asmeninėje viloje visus alei vieno nelaimėlius, atsidūrusius Dieveniškėse ir Rūdininkuose, tegul pasidalina su jais savo asmeninėmis santaupomis.
Štai ką turkų užsienio reikalų ministerijos spaudos atstovas Tandžu Bilgičas atkirto Austrijos kancleriui Sebastjanui Kurcui, kai šis viename interviu Turkiją pavadino „šalimi, kurioje būtų patogiausia priglausti afganų pabėgėlius“. Turkijos diplomatai atšovė, jog Austrija, užuot kalbėjusi apie bendras pastangas valdyti nelegalią migraciją, šiandien tapusią viso Pasaulio problema, elgiasi egoistiškai. Turkija nesaugos ES sienų (Turkija – NATO narė) ir netaps pabėgėlių stovykla. Austrijai, kaip ir kitoms šalims, 1951-aisiais pasirašiusioms Vienos konvenciją dėl nelegalių migrantų teisių, privalu ne bėgti nuo atsakomybės, o dalytis nelegalių migrantų keliama našta. Taigi Turkija niekad neprisiims trečiųjų šalių įsipareigojimų…
Vokietijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Nesu naivus; puikiai suprantu, jog užsienio politika taip, kaip norėtųsi šių eilučių autoriui, – nekonstruojama. Bet kodėl bent mažumėlę nepasvajojus!
Kiek sykių per pastaruosius kelerius metus pačiu aukščiausiu lygiu priekaištavome Vokietijai, jog ši susimokė su Rusija – Baltijos jūros dugnu tiesia dujotiekį „Nord Stream 2“? Kiek kartų ant kilimėlio į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Vokietijos ambasadorius – tegul paaiškina tikrąsias flirto su Kremliumi priežastis? Galų gale kiek valandų mūsų visuomenininkai protestavo prie Vokietijos ambasados Vilniuje: už karius, kuriuos mums Berlynas atsiuntė į pagalbą atgrąsant agresorių – ačiū, o už tai, kad puoselėjate „Nord Stream 2“, – didžiausia gėda. Ar ne taip turėtume elgtis?
Kodėl nė sykio neprotestuota prie JAV ambasados?
Dabar jau pats metas ant raudonojo kilimo J.T.Vaižganto gatvėn (ten – mūsų URM) kviestis Vilniuje reziduojantį JAV ambasadorių. Tegul paaiškina, kodėl naujasis Amerikos prezidentas atšaukė sankcijas „Nord Stream 2“ dujotiekį tiesiančiai Vokietijai? Tegul pakomentuoja, kaip Baltųjų rūmų vadovas drįso Vokietijai skirtus ekonominius suvaržymus atšaukti nepasitaręs su Vilniumi, Ryga, Talinu ir Varšuva? Jeigu jau NATO aljanse esame lygūs, vienodai gerbiami ir mylimi, tai ir elkimės taip, kaip elgiasi džentelmenai solidžiame klube. O jei politinio etiketo žinovams atrodo, jog tai būtų nedovanotinas sąjungininkės Amerikos įžeidimas, – prisiminkime Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės akibrokštą, tėkštą Barakui Obamai. Man regis, Vašingtonas tik dar labiau pradėjo gerbti mažytę Lietuvą. O ir visi kiti didieji NATO nariai įsidėmėjo – D. Grybauskaitės stumdyti negalima, kils skandalas.
Pavojingas užmaršumas
Kita tema – JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos Federacijos dar 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas. Jį pasirašydami amerikiečiai ir britai (apie Maskvos garbės žodį šnekėti – tuščiai burną aušinti) įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą turėti atominį ginklą. 2014-aisiais nuo Ukrainos vis tik buvo atplėštas Krymas. Šiandien – 2021-ieji. Ar kur nors girdėjote oficialius Vašingtono ir Londono paaiškinimus, kodėl JAV ir Didžioji Britanija nesilaiko duotų pažadų Ukrainai?
Beje, Ukrainoje nūnai kilusi diskusija, ar prezidentas Volodymiras Zelenskis, rugpjūčio 30-ąją pakviestas į susitikimą su JAV vadovu Vašingtone, turėtų Dž.Baidenui priminti 1994-ųjų memorandumą? Mano supratimu, – privalo, nors ši tema Dž. Baidenui, be abejo, nebus maloni. Jau vien tai, kad nei Barakas Obama, nei Donaldas Trampas, o dabar ir Dž. Baidenas nepaskelbė oficialios Vašingtono pozicijos dėl Budapešto memorandumo, – gėdinga Amerikos laikysena. Mano supratimu, amerikiečiai su britais turėjo viešai visam pasauliui senų seniausiai paaiškinti, kas atsitiko: Budapešto memorandumas išmestas į šiukšlių kibirą, Amerika ir Britanija laužo duotą žodį, vos tik iškyla nenumatytų keblumų, Vašingtonas ir Londonas tokie ištižę, kad paniškai bijo Rusijos?
JAV ambasadorius Lietuvoje ponas R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.
Kokia šiuo klausimu turėtų būti Lietuvos laikysena? JAV ambasadorių privalome karts nuo karto kviestis ant raudonojo kilimėlio – kur oficialūs paaiškinimai! Ypač derėtų užvaikyti dabartinį JAV ambasadorių Vilniuje poną Robertą S. Gilchristą. Jei jam leista atlėkti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistecijos tyrimų centrą ir jo direktoriui teikti primygtines rekomendacijas, kaip Lietuvos istorikams privalu vertinti lietuvių ir žydų tarpusavio santykius Antrojo pasaulinio karo metais, Lietuva juo labiau turinti moralinę teisę tardyti poną ambasadorių, kodėl Amerika pamiršo savuosius tarptautinius įsipareigojimus (teritorinis vientisumas ir atominis ginklas – ne juokai). Drįstu manyti, jog jei Lietuva turėtų susiformavusią brandžią, pilietinę visuomenę, kuriai rūpi ne tik siauri asmeniniai interesai, kaip, sakykim, tapti Seimo nariu, prie JAV ir Didžiosios Britanijos ambasadų sienų seniausiai būtų surengta protesto akcijų: už amerikiečių ir britų karius Lietuvos poligonuose – nuoširdžiausia padėka, visi gražūs Vašingtono ir Londono žestai iškilminga pagerbiami, o už tai, kad apgavote Ukrainą – didžiausia gėda.
Taip turėtų tarpusavyje bendrauti kolegos iš NATO aljanso. Ten, kur teisinga ir gražu, kelkime šampano taures, renkime prabangius banketus, bet jei matome klaidas, išdavystes ir gudravimus, – kibkime į atlapus. Tikri partneriai dėl kritikos neįsižeidžia.
Išdavystė ar pagalba?
Ukrainietiškuose internetiniuose portaluose dabar itin gausu svarstymų, ar tik JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) nebus pardavęs Ukrainos, kai su Vladimiru Putinu šnekučiavosi Ženevoje. Peržiūrėjau dešimtis videointerviu pradedant tais, kurie įsitikinę, jog Dž. Baidenas rūpinasi Ukraina net labiau nei derėtų (Jurijus Švecas, Dmitrijus Galkinas), ir tais, kurie įžvelgia amerikietiškąją išdavystę (Andrėjus Ilarionovas, Garry Tabaxas, Alfredas Kochas), ir net tuos, kurie atvirai nereiškia savo nuomonės (sakykim, Dmitrijus Gordonas iš leidinio Gordonua.com).
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Buvęs Rusijos prezidento V. Putino ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis JAV, pastebi, jog, Dž. Baidenui įžengus į Baltuosius rūmus, Ukrainos padėtis ženkliai pablogėjo. A. Ilarionovas įsitikinęs, jog, nepaisant grąžių Dž. Baideno žodžių, JAV prezidentas atrišo rankas V. Putinui terioti Ukrainą. Pasak A. Ilarionovo, didelė tikimybė, jog šį rudenį Rusija pradėsianti plačią karinę kampaniją prieš Ukrainą. Nes Dž. Baidenas nebeduoda Ukrainai nieko: nei pinigų, nei ginklų, nei vilties, jog Ukraina taps bent jau strategine JAV partnere kaip Pietų Korėja ar Japonija.
Paskutinysis kantrybės lašas – ekonominių sankcijų atšaukimas išdavikiškąjį „Nord Stream 2“ tiesiančiai Vokietijai. Verta atkreipti dėmesį į aplinkybę, kada numatytas D. Baideno ir V. Zelenskio susitikimas – pačioje rugpjūčio pabaigoje, kai didžioji dauguma politikų atostogauja, ir Ukrainos vadovas neturėsiąs galimybių susitikti su Ukrainai palankiais JAV senatoriais bei kongresmenais.
Begėdiškas Dž. Baideno elgesys, be kita ko, pridengiamas priekaištais, esą Ukraina – baisiausiai korumpuota šalis, esą Kijeve knibždėte knibžda Rusijos įtakos agentų, tad didžioji parama, atkeliaujanti iš Vakarų, neva nusėsianti sukčių kišenėse. Dujotiekio netekimas Ukrainai, suprask, net bus ilgainiui naudingas, mat iš jo pelnydavosi korupcionieriai. Taip, Ukrainoje esama korupcijos, esama Rusijos šnipų. Bet, pridėję ranką prie širdies, pasakykite, kur gi nėra korupcijos ir rusiškų agentų? Amerika, Didžioji Britanija juos visus demaskavusi, išvaikiusi, susodinusi į kalėjimus?
Nesuprantamas Vakarų pataikavimas Armėnijai
Imkime kitą pavyzdį. Štai Rusijos karinę bazę turinti Armėnija. Nejaugi kas nors iš mūsų tiki, jog ten nerastume nė vieno nesąžiningo valdininko? Bet kažin kodėl Vakarai šiai Pietų Kaukazo valstybei skiria milijonines dotacijas nereikalaudama „pirmiau išnaikinkite korupciją, tada mes jums jau atseikėsime pinigėlių“. Armėnijai atleidžiama net tai, kad ji keletą dešimtmečių laikė okupavusi jai nepriklausantį Kalnų Karabachą (Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija).
Karabachas. Šuša. Chano rūmų griuvėsiai
Prisiminkime ir gėdingą kelių Vakarų šalių ambasadorių akibrokštą, kai šie atmetė oficialiojo Baku kvietimą aplankyti nuo okupacinių pajėgų išlaisvintą Šušą. Šie išvaduoto Kalnų Karabacho neaplankė sąmoningai, mat Azerbaidžanas būtų jiems parodęs, kaip barbariškai šiame krašte pastaruosius keletą dešimtmečių elgėsi armėnai, naikindami azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros paminklus (pavyzdžiui, mečetėje įrengta kiaulidė), teršdami ir niokodami gamtą (iškirstos sengirės, užteršti vandens telkiniai, iškastos beveik visos naudingosios iškasenos). Kaip, sužinojusi šį faktą, privalėjo elgtis Lietuva? Lietuvos diplomatai privalėjo sugėdinti bent jau Prancūzijos diplomatus – kiauliškai elgiatės, ponai prancūzai; jūs kompromituojate Europos Sąjungą musulmoniškų valstybių akyse.
Taigi Vakarų nuolatiniai pabrėžimai, kad Ukraina privalo pirma išvaikyti kyšius imančius pareigūnus, – tėra dūmų uždanga. Šį Vakarų gudravimą puikiai apibūdino JAV gyvenantis atsargos karininkas G. Tabaxas. Ukrainai, pasak G. Tabaxo, sakoma: „Kol neišmoksite plaukti, tol į baseiną nepripilsime vandens“. Šį kalambūrą verta prisiminti ir tuomet, kai omenyje turime Ukrainoje verslininkavusį Dž. Baideno sūnų. Tik nereikia įrodinėti, jog oficialusis Kijevas turįs absoliučią laisvę nepriekaištingai, sąžiningai tirti visas galimas finansines machinacijas, kur minima Dž. Baideno sūnelio pavardė.
Kinijos faktorius
Kita sudėtinga tema – kodėl Dž. Baidenas išdavė Ukrainą? Šią versiją neigiantys komentatoriai įrodinėja, jog Amerika privalanti į Pasaulio reikalus žvelgti plačiau, globaliau, todėl matanti kylančią Kinijos karinę ir ekonominę grėsmę. Vašingtonui, norim ar nenorim, reikalinga Rusijos parama. Neprieštarauju, Kinija yra kietas riešutėlis. Jos kepurėmis neužmėtysi. Gal tikrai nėra kitos išieties – vardan bendros Pasaulio gerovės dabar reikia paaukoti Ukrainą, nes priešingu atveju ilgainiui tapsime tautinėmis mažumomis Kinijos valdomoje imperijoje.
Kinijos karys. Youtube.com
Bet kodėl tada siuntate, kai Ukraina karštligiškai ieško išeities? Vos tik Ukrainos prezidento administracijos ekspertas Aleksejus Arestovičius pareiškė, jog Vakarų išduota Ukraina tuomet bus priversta sąjungininkų ieškoti kitur, kilo baisiausias triukšmas, esą tai – provokacija. Mat V. Zelenskio patarėjas A. Arestovičius buvo prakalbęs apie sąjungininkių paieškas Rytuose, atsargiai užsimindamas ir apie galbūt draugiškesnius nei iki šiol santykius su Pekinu. Pats A. Arestovičius, komentuodamas jam metamus priekaištus, pabrėžė, jog oponentai iškraipė jo žodžius. Jis kalbėjęs ne tik apie Kiniją. Nors Kinija, jo teigimu, labai griežtai elgiasi su Rusija. Kaip didysis brolis, nekenčiantis savo jaunesniojo brolio. Todėl Rusiją priešu laikančioms šalims antirusiška Kinijos politika turėtų patikti.
Kinijos pavyzdį prisiminiau specialiai. Nėra tokios lazdos, kuri neturėtų dviejų galų. Jei JAV, burdama plačiąją koaliciją prieš kinus, tikrai leido V. Putinui tvarkytis Ukrainoje kaip geidžia širdis (tai turėtų labiau paaiškėti po rugpjūčio 30-osios, po Dž. Baideno ir V. Zelenskio susitikimo Vašingtone), kodėl oficialusis Kijevas neturi moralinės teisės išduoti Amerikos, susidėdamas su komunistiniu Pekinu? Nejaugi išduota Ukraina vis tiek privalo nusižeminusi klūpėti ant kelių, maldaudama Vakarų pagalbos? Amerikai ir Vokietijai tikriausiai labai patiktų: mes į Ukrainą nusišluostėme kojas, o ji vis tiek kaip ištikimas šunelis laižo mums rankas!
Azerbaidžanietiškas pavyzdys
Čia vėl derėtų prisiminti Azerbaidžano elgesį. Kelis dešimtmečius laukęs tuščiai posėdžiavusių Vakarų pagalbos, Baku vieną gražią dieną prarado kantrybę. Susiradęs partnerių (omenyje turima Turkija) 2020-ųjų rudenį per 44 paras susigrąžino tai, kas iš jo buvo neteisėtai atimta 1988 – 1994 metais. Įvairios Minsko grupės, sudarytos iš Vakarų šalių derybininkų, pasirodė esančios niekam tikusios rimtiems darbams. Gražiai papliurpti iš tribūnų, pasiimti solidžius honorarus, išsimiegoti prabangiuose viešbučiuose jie moka. O štai padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinį vientisumą – per skystos blauzdos. Todėl Lietuva, nebijodama pirmiausia Prancūzijos susierzinimo, privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną su puikia politine – karine pergale. Galėjo net pareikalauti, jog Briuselis viešai paskelbtų visų tų vakariečių derybininkų, kurie dešimtmečiais nesėkmingai narpliojo Kalnų Karabacho galvosūkį, – pavardes ir atlyginimus, kiek gi tie nevykėliai uždirbo honorarų imituodami derybas.
Rugsėjo mėnesį – galima Rusijos karinė invazija
Taigi Ukraina, pasak A. Ilarionovo, privalanti skubiai ieškoti partnerių ne vien Vakaruose. Pasak A. Ilarionovo, Ukrainos reikalus puikiai išmano Baltijos šalys, Lenkija, čia galimas ir Turkijos supratimas. Jei Kijevas nesuskubs, šį rudenį, jau rugsėjo mėnesį, galimas plataus masto Rusijos puolimas. Visi ženklai (pradedant Dž. Baideno elgesiu, „Nord Stream 2“ ir baigiant naujuoju V. Putino straipsniu, jog nėra jokios Ukrainos) byloja apie Kremliaus pasiruošimą dideliam kraujo praliejimui.
Kur važiuoja šie tankai
Tiesa, A. Ilarionovas yra kalbėjęs, jog puolimo Ukrainai derėtų laukti pietuose, o štai D. Gordonas vienoje laidoje užsiminė turįs žinių, jog puolimą Kremlius suplanavęs iš Baltarusijos – tiesiai į Kijevą. Bet, pagarsinęs turimas žinias, jog Rusija šį rudenį tikrai puls Ukrainą iš Baltarusijos miškų, D. Gordonas pridūrė, jog jis asmeniškai netikįs, esą V. Putinas ryžtųsi plačiai karinei ekspancijai.
Pagyvensime – pamatysime. Kaip rašė buvęs Rusijos ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, jis labai džiaugtųsi, jei jo prognozės dėl didelio karo rugsėjo mėnesį neišsipildytų. Gal vis tik aplinkybės susiklostys taip, kad V. Putinas nedrįs pradėt didelio karo? Gal įvykiai pakrypsią Ukrainai naudinga linkme? Gal Dž. Baidenas dar atsikvošės?
O jei vis tik rudenį įsiplieks didelis Rusijos – Ukrainos konfliktas, dėl karo kalčiausi bus ne Kremliaus diktatoriai (ko iš jų benorėt), o dabartiniai JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai, nesugebėję pažaboti V. Putino agresijų.
Aš noriu, kad Rusija liautųsi puldinėjusi savo kaimynes, trokštu, jog Baltarusijos ir Kinijos politikos būtų konstruojamos pagal demokratijos taisykles. Tačiau man – neramu, nes Lietuva įsivėlė jau į tris dideles priešpriešas. Turiu omenyje Rusiją, Baltarusiją ir Kiniją. Ar Lietuva pajėgi kautis trijuose frontuose?
Taip, Rusija – senas mūsų galvos skausmas. Rusiją kritikuoti mes privalome: per pastaruosius keletą šimtmečių ji mus ne sykį teriojo, laužydama sutartis. Dabar Baltijos šalių, tiesa, neatakuoja, užtat ciniškai puldinėja kitas kaimynes, ir jei jas įveiks, savo „žaliuosius žmogelius“ galbūt pasuks Vilniaus, Rygos, Talino pusėn.
Deja, Rusija – ne vienintelis danties skausmas. Pašonėje dar turime Baltarusiją. Nevalia tylėti, kai Minske žiauriausiomis priemonėmis persekiojami mitinguotojai. Tačiau kaimynę kritikuojanti protinga šalis, mano supratimu, negalėjo neprisiminti, jog valstybinė siena su Baltarusija – skylėta kaip rėtis. Draskyti akis A.Lukašenkai dėl pažeidžiamų žmogaus teisių, dėl kankinimų kalėjimuose, dėl netinkamai pastatytos Astravo AE, dėl pagrobto keleivinio lėktuvo, – neišvengiama būtinybė. Bet tuo pačiu privalėjome tyliai stiprinti savo sienas su Baltarusija ne vien aštrias briaunas turinčiomis vielomis. Senų seniausiai. Tokiu atveju būčiau rašęs, jog Lietuva elgiasi išmintingai: rūpinasi ir demokratijos plėtra, ir savo saugumu. Dabar – net nežinau, kaip komentuoti. Paaiškėjo, jog Lietuva, būdama rytiniu NATO ir Europos Sąjungos buferiu, turi tik simbolinę kelių šimtų kilometrų ilgio sieną su nuo Rusijos priklausoma Baltarusija. Šį barjerą nesunkiai galį įveikti ne tik kariškiai, bet net civiliai – moterys su vaikais.
Prie sienos su Baltarusija VSAT pareigūnai sulaikė 58 neteisėtus migrantus. VSAT nuotr.
Nedovanotinai šioje istorijoje tris dešimtmečius elgėsi ir NATO bei Europos Sąjungos vadovai. Briuselis nepateikė Lietuvai nė vieno griežto perspėjimo, nors privalėjo Lietuvai skelbti pačią griežčiausią notą: deramai neatsitversite nuo Baltarusijos, išmesime lauk tiek iš NATO, tiek iš ES. Maždaug taip turėjo grūmoti mums Briuselis pastaruosius tris dešimtmečius. Bet NATO ir ES biurokatai, labai mėgstantys ginti LGBT teises ir labai atidžiai ieškantys bent menkiausios antisemitizmo dėmelės, dėl kiauros valstybinės sienos prie Baltarusijos – Lietuvos sandūros – nė mur mur.
O juk Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka galįs paleisti Lietuvos pusėn ne vien išvargusius ar tik apsimetusius išvargusiais pabėgėlius iš Irako, Libijos, Sirijos. Jis galįs susprogdinti Astravo AE, iš kurios pasklidusi radiacija nusės Vilniuje, mirtinai išgąsdindama mūsų šalyje dislokuotus sąjungininkų karius.
Dabar dar pašlis, regis, Lietuvos santykiai su Kinija. Mat Lietuva žada priimti Taivano, kuris siekia nepriklausomybės nuo Kinijos, o Kiniją jį laiko sava žeme, atstovybę. Lietuva drąsiai ardo ekonominių Kinijos susitarimų su Vakarais tinklus. Lietuva piktinasi žiauriu kinų bendravimu su uigūrais, pergyvena dėl Tibeto ateities. Iškart brėžiu: Lietuva elgiasi teisingai. Oficialusis Vilnius negali išduoti nei JAV, nei NATO, nei ES interesų, nei, galų gale, savo humanistinių nusiteikimų.
Ir vis tik jaučiu nerimą. Mes draskome akis jau trims galybėms – Rusijai, Baltarusijai ir Kinijai. Ar atlaikysime? Žinoma, mes turime galingus sąjungininkus. Jais pasitikime. Atliekame kai kurias jų užduotis, su jais deriname savo žingsnius, į jų nuomones įsiklausome, prašome jų paramos. Bet ar jie mūsų lemiamu momentu nepaliks vienui vienų?
Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nenorėčiau būti juoduoju metraštininku. Tačiau žvelkime priekabiai. Kas nutiko, kai Vakarai pakvietė prie demokratinių šalių prisijungti Gruziją? Ši prarado keletą savo teritorijų. Kas atsitiko, kai Ukraina panoro prisijungti prie NATO ir ES šeimos? Vėl – teritoriniai praradimai. Kai Londone radioaktyviuoju poloniu buvo nužudytas iš Rusijos pabėgęs KGB karininkas Aleksandras Litvinenka, ar Vakarai nubaudė Kremlių? Po to Didžiojoje Britanijoje radioaktyviuoju „Novičioku“ bandyta nužudyti į Vakarus pasitraukusį Rusijos slaptųjų tarnybų karininką Skripalių. Vladimirui Putinui nuo galvos vėl nenukrito nė vienas plaukas. Virš Ukrainos teritorijos rusų kariškiai kartu su prorusiškais separatistais numušė keleivinį orlaivį. Ar Kremlius buvo pamokytas, jog taip elgtis – nevalia? GRU agentai Čekijoje susprogdino karinės amunicijos sandėlius. NATO ir ES atsakas – jokio atsako. Galų gale prisiminkime, kaip „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą! Vakarų žvalgyboms šio pusiasalio okupacija, regis, buvo didžiausias netikėtumas. Vašingtonas ir Londonas buvo įsipareigoję ginti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukainiečių pažadą atsisakyti atominio ginklo. Bet ko verti amerikiečių ir britų pažadai, jei Krymas – iki šiol okupuotas?
Tęskime juodąjį sąrašą. Prisiminkime „Nord Stream 2“ dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu istoriją. Rytų Europos šalys, įskaitant Lenkiją, Baltijos šalis ir Ukrainą, prašo Berlyno, kad šis atsisakytų Rusijai labai palankaus politinio – ekonominio projekto. Vokietijos politikai nusispjovė į mūsų baimes, nors, peržiūrėjus NATO ir ES dokumentus, Vokietija yra ne Rusijos, o Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos sąjungininkė.
„Nord Stream 2“. EPA-ELTA foto
Dabar, regis, dėl „Nord Stream 2“ mus išdavė ir naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Visų keiktas Donaldas Trampas buvo sumanęs nubaust Vokietiją už tai, kad Kremliui į rankas įduoda dujotiekį, kuriuo V.Putinui bus dar lengviau šantažuoti Europą. D.Trampas paskelbė Vokietijai ekonomines sankcijas, o Dž.Baidenas, Ženevoje pasišnekučiavęs su V.Putinu, ekonomines sankcijas atšaukė. Dž.Baidenui nė motais, jog Vokietija dėl šio išdavikiško dujotiekio verta rimtų ekonominių baudų? Kaip pasitikėti Amerika, kai vienas jos prezidentas priima vienokius sprendimus, o po kelerių metų kitas – diametrialiai priešingus?
Prisiminkime Prancūzijos prezidentų pataikavimus Kremliui, kai šie norėjo Rusijai parduoti karinius laivus „Mistral“, prisiminkime Emanuelio Makrono svaičiojimus, jog, nepaisant net pačių didžiausių niekšybių, su V.Putinu būtina susitikti ir kalbėti, kalbėti, kalbėti. Šiandieninis Prancūzijos lyderis E.Makronas net nenori girdėti, jog kai kurios NATO ir ES šalys mano kiek kitaip.
Kita svarbi tema – Kaukazas. Visus tris pastaruosius dešimtmečius Europa nė piršto nepajudino, kad Azerbaidžanas, remiantis tarptautine teise, taikiai susigrąžintų savo teritorijas – Kalnų Karabachą. Visus pastaruosius dešimtmečius Europa niekšingai gudravo: tarsi ir sutiko, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano žemė, bet dėjo milžiniškas pastangas, kad Kalnų Karabachas taip ir liktų Armėnijos okupuotas. O kai Baku, padedamas Turkijos, 2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas karinėmis priemonėmis susigrąžino tai, kas jam priklauso, Europa vėl puolė begėdiškai pataikauti agresoriui: Jerevanui skiria milijardines dotacijas, nebara Jerevano, kodėl šis praėjusių metų pabaigoje iš sunkiųjų pabūklų apšaudė Azerbaidžano miestus Terterą, Bardą ir Giandžą, kodėl Kalnų Karabachą administravusi okupacinė armėnų valdžia ten barbariškai kirto miškus, teršė upes, naikino azerbaidžanietiškus istorijos ir kultūros paminklus.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Lietuva – taip pat nuodėminga. Ji akivaizdžiai nusikaltusi sąžiningumo, padorumo principams, kai mūsų Seimas 2005-ųjų gruopdžio 15-ąją priėmė rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Posėdyje dalyvavo apie trečdalį (!) Seimo narių: 55 iš 141. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Kas pastūmėjo mus šiam žingsniui – iki šiol plačioji Lietuvos visuomenė nežino.
O juk prieš priimant šį dokumentą Lietuva privalėjo į Turkijos archyvus nusiųsti bent keletą istorikų, kad šie ten padirbėtų bent pusmetį ir ištirtų, kokius argumentus turį turkai. Bet Lietuva metė kaltinimus buvusiai Osmanų imperijai pasikliaudama vien armėniška propaganda, išklausiusi tik vieną pusę.
Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis ir Turkijos URM vadovas Mevlütas Çavuşoğlu. URM.lt nuotr.
Dabar, kai į Lietuvą plūstelėjo nelegalių migrantų, mūsų užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis suskubo į Turkiją. Prašė turkų pagalbos, kad šie neleistų iš Turkijos būsimiems migrantams skrist į Baltarusiją. Be abejo, nieko nepešė. Pirma, sustabdyti nelegalią migraciją nėra paprasta, jei skrydžius organizuoja privačios kompanijos. Antra, sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, mūsų diplomatijos šefas G.Landsbergis neatsiprašė Turkijos už netaktišką Lietuvos elgesį 2005-ųjų rudenį. Nors būta puikios progos pareikšti Ankarai, jog Lietuva ieškos istorikų, kurie sutiktų analizuoti, ką rašo turkiški archyvai apie 1915-ųjų tragediją, ir, atsižvelgdama į jų išvadas, koreguos 2005-ųjų rezoliuciją – arba patvirtins senąją, arba skelbs naująją jos redakciją.
Keisto būta Lietuvos URM vadovo G.Landsbergio skrydžio ir į Iraką. Prieš lekiant į Bagdadą prašyti pagalbos derėjo pasidomėti ne vien tuo, ar Irako valdžia kontroliuoja visą savo teritoriją, ar labai korumpuota. Dar reikėjo susimąstyti, kaip irakiečiai vertina lietuvių vaidmenį prisijungus prie Vakarų koalicijos medžiojant Sadamą Huseiną ir „Al Qaedos“ narius ar ieškant masinio naikinimo ginklų. Ar irakiečiai neturi teisės mums rodyti trijų pirštų kombinacijos: anuomet bombardavote, o dabar meldžiate pagalbos (kai JAV ir Didžioji Britanija išgelbėjo nuo karinės Irako invazijos Kuveitą, – visai kita istorija)?
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su Irako kolega Fuadu Husseinu. URM nuotr.
Štai kokią pastabą portale delfi.lt šia tema yra skelbęs politikas, verslininkas, buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas: „Priminsiu, dėl situacijos Irake kažkiek atsakingi ir mes, nes ir mūsų kariai su sąjungininkais prisidėjo, kad šalis būtų sugriauta „per žvalgybos klaidą“. Kam įdomu, tegu pasiskaito Jungtinės Karalystės Parlamento tyrimo medžiagą internete.“
Štai todėl man neramu – ką darsime, jei į Dieveniškes, vaizdžiai tariant, plūstelės kinų migrantai, jei Vokietija ties naujus dujotiekius į Rusiją, o Amerikos prezidentų rinkiminės kalbos kaip diena ir naktis skirsis nuo konkrečių darbų?
Kiek turime draugų, kurie išties pagalbos ranką ir tų, kurie, nelaimės atveju, pakiš po nosimi trijų pirštų kombinaciją?
Jurijaus Šveco, buvusio KGB karininko, pasitraukusio į JAV, interviu viešojoje erdvėje seku maždaug nuo 2016-ųjų metų vidurio. Ne tik seku, bet ir savo portale ne vieną J.Šveco prognozę esu aprašęs, komentavęs.
Panaši nuostata – ir dėl buvusio Vladimiro Putino ekonomikos patarėjo Andrėjaus Ilarionovo, taip pat senokai išvykusio į Ameriką, įžvalgų, pranešimų, straipsnių. Jo politinius komentarus skaitau nuo 2014-ųjų; kai kuriuos iš jų išsamiai aptariau slaptai.lt portalo erdvėje.
Turiu prisipažinti – šie abu vyrai ilgokai patiko. Nelaikydamas visų jų pareiškimų šventa tiesa vis tik maniau, kad lietuviui pravartu žinoti, ką jie pranašauja apie JAV ir Rusijos, NATO ir Rusijos, Rusijos ir Europos Sąjungos tarpusavio santykius. Ne vienerius metus maniau, kad jie, nepaisant didesnių ar mažesnių skirtumų, – pažangūs bendraminčiai. Mat abu juos vienija kritiškas žvilgsnis į Vladimirą Putiną, Rusijos slaptąsias tarnybas, agresyvią Kremliaus laikyseną. Žinoma, stebėjausi, kodėl Lietuvos politikos analitikai nepastebi jų komentarų: specialiai ignoruoja ar tiesiog visko neaprėpia, nespėja aprėpti?
Tuo pačiu stengiausi būti atsargus. Ar tas, kuris pabėgo į JAV, kuris aršiai keikia V.Putiną, nepagarbiai vadinandamas jį, pavyzdžiui, „cigaretės nuorūka“, – negali būti „dvigubas agentas“? Tokių klaidinančių operacijų žvalgybos istorija žinanti apsčiai.
JAV prezidentui Džo Baidenui (Joe Biden) nuvykus į Ženevą ir ten susitikus su Rusijos prezidentu V.Putinu, J.Šveco ir A.Ilarionovo nuomonės kardinaliai išsiskyrė. Jas apibendinus būtų galima brėžti tokią išvadą: A. Ilarionovas mano, kad JAV administracija išdavė Ukrainą, nuolaidžiauja Kremliui, o J. Švecas įsitikinęs, jog Ženevoje Dž.Baidenas savo misiją atlikęs nepriekaištingai.
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Kokie A.Ilarionovo argumentai? Šis pastebėjo, kad Dž. Baidenas net neužsiminė, esą Ukraina artimiausiu metu bus paskelbta strategine JAV partnere, nepažadėjo jai narystės NATO aljanse, nedavė Ukrainai rimtos ginkluotės, net kelis kartus sumažino Ukrainai dar Donaldo Trampo (Donald Trump) laikais numatytą finansinę paramą (nuo 450 iki 150 milijonų JAV dolerių), atšaukė sankcijas Nord Stream 2 dujotiekį tiesiančioms Vakarų kompanijoms. Bet baisiausa, kad Dž.Baidenas, remiantis A.Ilarionovu, prasitarė, jog Ukraina privalanti laikytis Minsko susitarimų (tai būtų pati tikroji Ukrainos kapituliacija, nes Kijevą prievartautų žaisti pagal separatistų diktuojamas taisykles). Kad Dž.Baidenas išdavė Ukrainą, netiesiogiai byloja ir suaktyvėję Rusijos kariuomenės išpuoliai Rytų Ukrainoje: kol JAV prezidentu buvo D.Trampas, pasienyje per mėnesį žūdavo vidutiniškai vienas Ukrainos karys; vos tik Dž.Baidenas buvo inauguruotas – Donbaso ir Luhansko rajonuose ukrainiečių karių kiekvieną mėnesį žūsta po keliolika. Žodžiu, V.Putinas suprato, jog nei Amerika, nei, tuo labiau, Vokietija su Prancūzija, negins Ukrainos, tad Ukrainą galima terioti kiek geidžia širdis. Maždaug toks būtų apibendrinimas.
J.Švecas piešė priešingą paveikslą: Dž.Baideno sumanymas susitikti su V.Putinu teisingas, V.Putinas nepergudravo Dž.Baideno, ne V.Putinas, o Dž.Baidenas pademonstravęs tvirtybę, Ukrainos interesai neišmainyti į Rusijos pažadą palaikyti Vašingtoną rungiantis su Pekinu. J.Švecas net skelbė užuominas, jog Dž.Baideno vizito į Ženevą kritikai (omenyje turėjo ir A.Ilarionovą) siekia specialiai kaktomis sumušti Vašingtoną su Kijevu ir taip pasitarnauti agresyvioms Kremliaus jėgoms. Girdi, išmestas iš Katono instituto ekonomistas A.Ilarionovas siekia įsidarbinti Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio patarėjumi, todėl jo pastabos – tendencingos, jomis negalima tikėti. Tokias išvadas galėtume brėžti peržiūrėję keliolika pastarųjų mėnesių J.Šveco videointerviu.
Alesia Bacman ir Jurijus Švecas. Gordonua.com
Kuris iš jų teisus? Mano nuomone, įtikinamesnis – A.Ilarionovas. Dž.Baidenas pažėrė daug viltingai skambančių pareiškimų, bet jo žodžiai kardinaliai skiriasi nuo konkrečių darbų. Ypač jei prisimename 1994-aisiais pasirašytą Budapešto memorandumą, kuriuo Vašingtonas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo pažadą atsisakyti atominio ginklo. Neprabėgo nė dvidešimt metų, ir matome, ko vertas 1994-aisiais duotas viešas Amerikos įsipareigojimas: 2014-aisiais „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą, o Amerikos kariai Rusijos pusėn neiššovė į orą nė vieno perspėjančio šūvio.
Ar leistina 2014-uosius traktuoti kaip gėdingą Amerikos istorijos puslapį? Man regis, ne tik galima, bet ir būtina. Juolab kad Vašingtonas, vadovaujantis A.Ilarionovo įžvalgomis, nė neketina šiandien taisyti savųjų išdavysčių.
Tik nemanykite, jog esu naivus ir nesuprantu politikos užkulisių – visais laikais politikoje būta ir išdavysčių, ir garbingos, sąžiningos veiklos. 2014-ieji ar 2021-ieji – jokia išimtis. Tačiau man neramu: jei Baltieji Rūmai apgavo Ukrainą, kodėl negalėtų, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, išduoti ir Baltijos valstybių? Jei tik turėčiau galimybę, paklausčiau pono Dž.Baideno: tavo pirmtakai mainais į teritorinio vientisumo garantijas iš Ukrainos išviliojo atominį ginklą, o tu dabar Ukrainai nenori duoti net granatsvaidžių!
Jei kaltinsite mane keičiant savo pažiūras nuo karšto Amerikos rėmėjo link aršaus skeptiko, – būsite neteisūs. Tiesiog aš bijau, jog jei V.Putinas sumanys pulti Lietuvą ar Estiją, NATO nė piršto nepajudins – apsiribos popieriniais pareiškimais ir atsargiais pagrūmojimais įvesti keletą simbolinių sankcijų keletai Rusijos kariškių. Rusija, mano supratimu, jau turi sumaniusi gudrų, klastingą Lietuvos okupacijos planą. Štai jis: chaoso apimtoje Baltarusijos Astravo atominėje elektrinėje surengiamas tikras ar tariamas sprogimas, paskelbiama, jog mirtį nešanti radiacija sparčiai slenka Vilniaus pusėn. Ką ištikus tokiai bėdai darytų Lietuvoje dislokuoti mūsų sąjungininkų kariškiai? Nenoriu būti juodu metraštininku, tačiau manau, kad jie visi spruktų iš Lietuvos. Kaip tik tuo metu į Lietuvą įžengtų „žalieji žmogeliukai“. Neva tik tam, kad saugotų Lietuvą nuo marodierių. Ir Lietuvoje, žinoma, ilgam pasiliktų. O bėdą dėl sprogimo Astravo AE suverstų neva išprotėjusiam Aliaksandrui Lukašenkai…
Nuomonę, jog Vašingtonas vis tik išduoda Ukrainą (nesilaiko savo 1994-aisiais pasirašytų įsipareigojimų), sustiprino ir youtube.com erdvėje peržiūrėti keli videointerviu su JAV buvusiu karininku Gariu Tabahu (Garry Tabax). Šis buvęs Amerikos karininkas gina A.Ilarionovo poziciją: Dž.Baidenas pataikauja V.Putinui, Ukaina palikta vienui viena. Ukraina iš Amerikos nebegauna beveik nieko.
Gario Tabaho laida
Beje, šis į atsagrą išėjęs karininkas mano, jog Donaldas Trampas (Donald Trump), nepaisant įvairių niuansų, pastebėjo, jog Amerika, nuolat auklėdama kitus, kaip svarbu pažaboti korupcija, pati yra baisiai korumpuota, valdoma įvairiausių klanų – Bušų, Klintonų, Obamų. G.Tabahas kviečia išsiaiškinti, o kokie Dž.Baideno sūnelio interesai Ukrainoje – ten jo verslas absoliučiai sąžiningas, švarus?
J. Bideno ir V. Putino susitikimas Ženevoje birželio 16 d. EPA-ELTA nuotr.
D.Trampas taip pat aršiai kritikavo brangiai kaštuojančias, tačiau jokios naudos neduodančias tarptautines organizacijas – Jungtines Tautas ir ESBO. Barė Vokietiją ir Prancūziją, nesilaikančias įsipareigojimo karinėms reikmėms skirti bent 2 proc. nuo BVP. Argi visos šios D.Trampo pastabos – ne karti tiesa? Vietoj palaikymo, jog būtina tobulinti amerikietiškąją sistemą, D.Trampas buvo apkaltintas esąs vienas iš V.Putino agentų, nors, žvelgiant į šią dieną, toks epitetas labiau tiktų Dž.Baidenui.
G.Tabahas įsitikinęs, kad ekonomistas A.Ilarionovas – ne tik puikus mokslininkas, besiremiantis ne emocijomis, ne simpatijomis, o faktais, bet dar ir labai sąžiningas, drąsus, niekad nemeluojąs vardan šiltos kėdės, nebijąs vardan teisybės prarasti solidžiai apmokamų pareigų.
G.Tabahas apgailestauja, kad šiuo metu prieš A.Ilarionovą prasidėjusi tikra raganų medžioklė. Visokie jurijai švecai jį mėgina apjuodinti, nors A.Ilarionovas sako tik tiesą ir daugiau nieko išskyrus tiesą.
Politika – žymiai sudėtingesnė veikla, nei mano dauguma Facebooko ar Twitterio komentatorių. Nebūtinai tai, kas mums atrodo neabejotinai gražu ir padoru, – geri dalykai. Ir atvirkščiai: kas, žvelgiant pirmą sykį, atrodo bjauru ir smerktina, nebūtinai – blogis. Labiau įsigilinę galbūt pamatytume visai kitas reikšmes. Nepamirškime karčios gyvenimiškosios tiesos: kartais nėra puikaus varianto, renkamės vien iš blogo ir labai blogo.
Žygimanto Pavilionio kalbėjimai
Todėl neskubėkime be atodairos smerkti Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio, kuris pakliuvo į Rusijos pokštininkų Vladimiro Kuznecovo (Vovanas) ir Aleksejaus Stoliarovo (Leksuas) pinkles. Šie internetiniai sukčiai, pasinaudoję Deepfake technologija, leidžiančia vaizdo pokalbio metu imituoti kito asmens veidą, apsimetė Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno bendražygiu Leonidu Volkovu. Nuo tokių apgavysčių niekas neapsaugotas. Įkliūna net patys atsargiausi.
Tačiau daugiau negu keista: ar tokio aukšto rango Lietuvos politikui derėjo taip atvirai šnekučiuotis net, įsivaizduokime, su Rusijos kalėjime įkalinto Vladimiro Putino kritiko A.Navalno bendražygiu. Juk kas galįs garantuoti, jog bendražygis – vis dar bendražygis. Gal jis jau seniai perverbuotas?
Ž.Pavilionis padarė nedovanotiną klaidą. Taip atlapaširdiškai plepėti neleistina net tuomet, kai esi įsitikinęs, jog informacija daliniesi su patikimu asmeniu. Būkime sąžiningi: Ž.Pavilionis „pakišo“ savo bendražygius, rėmėjus. Pavyzdžiui, jis (įrašą skelbia youtube.com, Respublika.lt) tvirtina turįs gerų kontaktų su Kongresu, galįs „supažindinti su kubiečių-lotynų mafija, lobistų grupe, kuri yra atroji pagal pajėgumus Kongrese. Tai esą ponas Menendesas“.
Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.
Kad Ž.Pavilionis turįs rimtų ryšių su šia politine grupe – abejoti netenka. Tėvynės Sąjungos internetiniame puslapyje tsajunga.lt rašoma: „Gegužės 12 d., trečiadienį, JAV Kongreso ispanakalbių lyderių institutas surengė nuotolinę 17-ąją iškilmingą lyderių apdovanojimo ceremoniją „Minčių įvairovės puoselėjimas“, kurioje tarptautine lyderystės premija apdovanojo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Žygimantą Pavilionį. Kasmet pavasarį organizuojamos JAV Kongreso ispanakalbių lyderių instituto iškilmės suburia įtakingą ir įvairiapusę auditoriją, kurią sudaro renkami ir skiriami pareigūnai, visuomeniniai veikėjai, įmonių vadovai ir diplomatijos lyderiai. Institutui priklauso ir dabartinis JAV Senato Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Robert Menendez. Šioje ceremonijoje apdovanojami asmenys pagerbiami už didelį ir vertingą indėlį į JAV ispanakalbę bendruomenę. Buvusiam ambasadoriui Ž. Pavilioniui skirtas Ileana Ros-Lehtinen, buvusios JAV Atstovų rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkės, vardo tarptautinės lyderystės apdovanojimas.“
Štai kaip.
Kaip bežiūrėsi, įžvalgus politikas, sumanęs Rusijos opozicionierų pristatyti savo sąjungininkams, pirmiausiai turėjo išsiaškinti, ar ponas Robert Menendez sutinka būti supažindintas. Deja, ponas R.Menendez vargu ar nutuokė, kad jį ruošiamasi supažindinti su A.Navalno bendražygiu L.Volkovu. Juolab tikriausiai bus įsižeidęs, sužinojęs jam taikomus epitetus.
Tokių Ž.Pavilionio išpažinčių, kurios įmanomos bendraujant tik su labai patikimu, patikrintu asmeniu, – apstu. Ž.Pavilionis žeria turtingų, įtakingų fondų, organizacijų pavadinimus, vardina politikų pavardes, su kuriais verta turėti rimtų reikalų, atskleidžia detalių, kaip Lietuva stengiasi didinti savo įtaką, pavyzdžiui, Gruzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Gal toji informacija ir nėra labai svarbi. Bet jos patekimas į viešumą tikrai nepageidautinas. Vardan ko Ž.Pavilionis taip elgiasi? Norįs pasipuikuoti, koks esąs įtakingas, svarbus, reikšmingas?
Tačiau baisiausia, kad jis išplepa nepažįstamam asmeniui net Lietuvos vidaus politikos niuansus. Ž.Pavilionis teigia: „Mes – vyriausybė, mano premjerė Ingrida galvoja kaip aš, užsienio reikalų ministras kaip aš, mes – didžiausia partija. Mūsų respublika yra parlamentinė, o prezidentas tik simbolinis. Ir viskas. Jis tam neprieštaraus. Kalbės kažką ne tą, bet tu nekreipk dėmesio“.
Padorus Lietuvos politikas taip nekalbėtų su kitos šalies atstovu net jei prezidentas G. Nausėda būtų labai blogas prezidentas. O juk taip – tikrai nėra.
Tad dabar ne tiek svarbu, ar Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pasitiki liežuvio už dantų prilaikyti nemokančiu bendražygiu. Dabar svarbiausia, ar Ž.Pavilioniu pasitiki mūsų sąjungininkai Vakaruose? Kaip dienraštyje „Respublika“ sako politologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Algis Krupavičius, „aukšas pareigas užimančiam politikui tokiu būdu netinka dėstyti savo vertinimų tretiesiems asmenims, su kuriais neturima jokių aiškių asmeninių ryšių“. Ar VSD žino, ką dar yra išplepėjęs Ž.Pavilionis per pastaruosius keletą metų į kairę ir dešinę? Ar Lietuvos Valstybės saugumo departamentas nesiruošia iš Ž.Pavilionio atimti teisės susipažinti su „slapta ir visiškai slapta informacija“?
Giria naująjį JAV prezidentą
Kita tema – mūsų sąjungininkai. Ž.Pavilionis apsimetusiems Rusijos opozicionieriumi sukčiams tvirtina, esą „esama vilties, kad su Baidenu mes šitą padarysime, kaip Reiganas padarė mums“. Suprask, Ž.Pavilioniui naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) atrodo toks kietas kaip kadaise Ronaldas Reiganas, Sovietų Sąjungą ne tik pavadinęs Blogio imperija, bet ir, pasinaudojant rusišku vertimu, „pastatęs į vietą“.
Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Būtų labai šaunu, sveikintina, pagirtina, jei tai – tiesa. Tačiau ar tikrai Džo Baidenas – naujasis Ronaldas Reiganas? Štai buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas, duodamas interviu, sakykim, „Ukraina 24 televizijos“ laidai „Vremia Golovanova“, ne sykį skambino pavojaus varpais: JAV prezidentui nėra ko susitikti su V.Putinu. Jei toks pokalbis įvyktų, tai būtų ne Baltųjų rūmų, o Kremliaus pergalė. Bent jau vertinant pasitelkiant propagandos terminus. A.Ilarionovas savo gausiuose interviu (juos galima rasti ir youtube.com erdvėje) vardina faktus, kurie byloja, jog Dž. Baideno administracija bent šiuo metu begėdiškai išduoda Ukrainą.
Taigi A.Ilarionovas susidaręs spūdį, jog naujasis Amerikos prezidentas Dž.Baidenas tiesiog skatina Kremlių elgtis dar įžūliau. Pavyzdžiui, Dž.Baidenas pasiūlė V.Putinui bendradarbiauti nereikšmingose, su agresija prieš Ukrainą niekaip nesusijusiose 5-iose sferose. Viena iš tų sferų – klimato kaita. V.Putinas mielai sutikęs, nes jam į tas temas – nusispjauti. V.Putinui svarbiausia, kad nėra Ukrainos temos.
Dž.Baideno susitikimas su V.Putinu labai panašus į Vakarų kapituliaciją, panašią į tas, kada Europos lyderiai išsigandę pataikavo Adolfui Hitleriui, manydami patrauksią jį savo pusėn nuolaidomis.
Žodžiu, A.Ilarionovas įsitikinęs, jog dabar JAV silpnina Ukrainą. V.Zelenskis asmeniškai maldavo Dž Baideno pagalbos. Realios pagalbos. Vašingtonas nepadėjo. Ne tik nepažadėjo dislokuoti savų galingų raketų, ne tik nepermetė į Ukrainą savo karių, ne tik kad nepasiūlė Ukrainai tapti strategine JAV partnere, bet net sumažino finasinę paramą. A.Ilarionovas manąs, jog Ukrainą įmanoma apsaugoti nuo rusiškos agresijos. Tereikai skubiai ten dilsokuoti skaitlingus amerikiečių dalinius. Jei to Vašingtonas nepadarysiąs, Rusija tikrai puls Ukrainą. O ką daro naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas – vengia telefoninių pokalbių su Volodymiru Zelenskiu, vieną telefoninį pokalbį nutraukia, neranda nei laiko, nei galimybių susitikti su Ukrainos vadovu susitikimo su V.Putinu išvakarėse
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
Dar viena Vakarų išdavystė, kurią regi A.Ilarionovas. Šių metų vasaros pabaigoje bus baigtas tiesti dujotiekis Nord Stream 2. Beje, JAV prezidentas D.Trampas jį buvo sustabdęs sankcijomis, o Dž.Baidenas atšaukė sankcijas, ir tokiu būdu sudarė galimybę Rusijai sėkmingai užbaigti darbus. Nutiesus Nord Stream 2 visos dujos, patenkančios į Europą, keliaus šiuo dujotiekiu apeidamos Ukainą. O jei per Ukrainą į Vakarus netekės dujos, Ukraina taps Vakarams nereikalinga. Vakarai ją tiesiog pamirš.
A.Ilarionovas mano, kad dabar V.Putino apetitas tik auga, V.Putinas perprato, jog Vašingtonas nesiruošia rimtai saugoti Ukrainos, todėl karas – beveik neišvengiamas.
A.Ilarionovas įsitikinęs, jog Rusija pirmiausia skubės okupuoti tas teritorijas, kurias užėmus būtų galima aprūpinti Krymą vandeniu. Omenyje turimas Šiaurės Krymo kanalas, kuriuo iš Ukrainos į Krymą galėtų tekėti vanduo, bet Ukraina jį šiuo metu uždariusi. Beje, tos teritorijas ukainiečiams bus sunku apginti.
Būtų labai šaunu, jei A.Ilarionovo prognozės, jog Vašingtonas išduoda Ukrainą, sakykim, vardan draugystės su Rusija tramdant Kiniją, – neišsipildytų. Netrukus bus aišku: birželio 16-ąją numatytas Džo Baideno ir V.Putino susitikimas Ženevoje.
Tad kuo pasitikėti mums, didžiojoje politikoje nedalyvaujantiems laikraščių ir portalų skaitytojams? Ar Lietuvos užsienio politiką vairuojantys vyrai ir moterys išdrįs priminti Džo Baidenui karčią tiesą – Vašingtonas privaląs gelbėti Ukrainą. Mat ankstesnis Amerikos prezidentas savo parašu garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo sutikimą atsisakyti atominio ginklo. Savo pažadus Amerika privalo įgyvendinti. O jei Vašingtonas vis tik negins Ukrainos, vadinasi, JAV nėra patikima sąjungininkė.
Lietuviškos klaidos Kaukazo regione
Akivaizdu ir tai, jog Ž.Pavilionis labai aktyvus Gruzijoje. Bet kodėl – tik Gruzijoje? Kodėl, pavyzdžiui, nesidomi Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimais? Kodėl, atkakliai kišdamasis į Gruzijos vidaus reikalus vardan gražaus tikslo – demokratijos, pamiršta priekaištauti Jerevanui, kam šis negrąžina Azerbaidžanui minų laukų žemėlapių? Juk praėjusių metų rudenį Baku susigrąžino jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą (didžiąją dalį). Tačiau paaiškėjo, jog Armėnija ten palikusi šimtus tūkstančių minų. Todėl į Kalnų Karabachą grįžtantys azerbaidžaniečių pabėgėliai karts nuo karto žūsta, užlipę ant paslėptų sprogmenų. Žūsta ir azerbaidžaniečių kariai, išminuotojai. Vardan ko?
Šuša. Kalnų Karabachas. Armėnijos karių sugriauti Chano rūmai
Neseniai žuvo net azerbaidžaniečių žurnalistai. Birželio 4 dieną apie 11 valandą buvo susprogdintas automobilis, gabenęs Azerbaidžano žurnalistus. Sprogimo kaltininkė – prieštankinė mina. Būtent ant jos užvažiavus automobiliui gyvybių neteko azerbaidžaniečių žurnalistai Mageramas Ali ogly Ibragimovas ir Siradža Abyšova, dirbę Azertaq ir Az TV leidiniuose. Incidento metu žuvo ir žurnalistus lydėjęs Kialbedžaro rajono valdžios atstovas. Dar keturi žmonės, lydėję žurnalistus, – sužeisti.
Azerbaidžano specialiosios tarnybos įtaria, kad prieštankinė mina kelyje į Susuzlug kaimą buvo padėta visai neseniai, o ne prieš 2020-ųjų rudens įvykius. Tokius įtarimus yra pareiškęs Human Rights Watch atstovas Europai ir Centrinei Azijai ponas Georgijus Gogija. Jei šie įtarimai pasitvirtintų, būtų galima teigti, jog tai – armėnų separatistų surengtas teroro aktas prieš taikius azerbaidžaniečius.
Apie šį incidentą rašė tokie tarptautinio pobūdžio leidiniai kaip TASS, Ria Novosti, gordonua.com, Haber Global, 24tv.ua, Bi Bi Ci.
Lietuvai ši tema neatrodo svarbi? Taip, Jerevanas neseniai atidavė azerbaidžaniečiams Agdamo minų laukų žemėlapius mainais į keliolika Azerbaidžano nelaisvėn patekusių savo diversantų. O kur – kitų Kalnų Karabacho ir gretimų rajonų minų laukų žemėlapiai?
„Lietuviškoji giraitė“
Neseniai Armėnijoje viešėjo Ž.Pavilionio bendraminčiu pavadintas Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Ten jis pasodino simbolinę „Lietuvos giraitę“ – dykvietėse, kuriose iki garsiojo Spitako žemės drebėjimo augo tankūs miškai. Prasmingas žingsnis: po žemės drebėjimo, neturėdami kuro, armėnai buvo priversti kirsti miškus. Kad nesušaltų, kad turėtų kaip pasišildyti maisto. Dabar miškus norima atkurti. Idėja – tikrai graži. Palaikykime ją.
Armėnijoje viešint G. Landsbergiui, inauguruota „Lietuvos giraitė”. URM nuotr.
Bet armėnai per pastaruosius du dešimtmečius masiškai kirto senus miškus ir jiems nepriklausančiame Kalnų Karabache, kol buvo okupavę šias žemes. Kirto senuosius miškus ne tam, kad neturėjo „kuo pasišildyti“. Kirto „iš pykčio“, trokšdami praturtėti, siekdami kiek įmanoma daugiau pakenkti azerbaidžaniečiams, nes širdies gilumoje visąlaik jautė, kad jiems iš ten teks nešdintis. Kirsdami miškus savo teritorijoje armėnai gelbėjosi nuo šalčio, o kirsdami svetimus miškus elgėsi barbariškai. Tad tiesos ir teisingumo ieškančiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui simbolinį „Lietuvos mišką“ vertėjo sodinti ne Armėnijoje, o Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache.
Bet Lietuvos URM vadovui niekas nepatarė būti vienodai teisingam tiek bendraujant su Armėnija, tiek su Azerbaidžanu.
Savo skaitytojams pateikiame dar vieną pluoštą nuotraukų. Jūsų dėmesiui – 32 fotografijos. Pačios įvairiausios, iš visur, pačiais įvairiausiais kampais. Gal sudomins, o gal pravers iliustruojant naują straipsnį?
Gabrielius Landsbergis. Foto by Dainiaus Labutis (ELTA)
Gintaras Visockas
Now, after the visit of the Lithuanian Minister G. Landsbergis to the South Caucasus, several cautious observations can be made. Undoubtedly, the visit was important. As many as three countries were visited: Armenia, Sakartvelo (Georgia) and Azerbaijan. No mistakes? The following information was published on the official website of the Lithuanian Ministry of Foreign Affairs: „Minister G.Landsbergis: we believe that Armenia will remain on the path of democratic reforms”, „Lithuanian grove” inaugurated in Armenia”, „Minister G.Landsbergis: I call all Sakatrvelo political forces to focus on reforms” and „Minister G.Landsbergis: Lithuania is interested in closer relations between the EU and Azerbaijan”.
All the intentions are solid, hopeful, meaningful, commendable. Not the slightest reproach. Who could be outraged by calls to remain democratic, to implement reforms, to work more seriously with Europe?
There is only one suspicion – why the Lithuanian Minister’s trips to the South Caucasus were organized at the end of April – at a time when Armenia is commemorating the tragic events of 1915? There are suspicions that in such a subtle manner, official Vilnius has expressed special support for Armenia and at the same time hoped not to irritate Turkey, the NATO ally. But no matter how you will try to hide a stitching awl, it will come out of the bag. At the end of April Lithuanian Deputy Minister of Foreign Affairs Mantas Adomėnas paid an official visit to Yerevan. He came to Yerevan not to rest. The official website of the Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania states: „Deputy Minister M.Adomėnas participated in the commemoration of the 106th anniversary of the Armenian Genocide”. There are many photos in the public space showing how Deputy Minister M.Adomėnas puts a wreath at the monument. Let us also remember that G. Landsbergis’ visit to the South Caucasus started from Armenia, that G. Landsbergis started to plant a „Lithuanian grove” in the Lori region of Armenia – and we will have a detailed picture of the most important Lithuanian accents.
Mantas Adomėnas. Foto by Dainius Labutis (ELTA)
Of course, one can also remember that at the end of April, even the new US President Joe Biden named the tragic events of 1915 in the Ottoman Empire as an „Armenian genocide”. Lithuania is just stepping on the path of its ally America. As if it has no other choice.
And yet the truth should be the most important, even more important than the political intrigues. Lithuania is small, weak. Unlike the big, powerful countries, it does not have the privilege of doing wrong – to suppress the truth in the name of political interests. If we do not seek truth and justice everywhere and always, we will not be able to demand truth and justice from others if we get into trouble ourselves.
And the truth is this: „Neither the President of the United States, nor the American Congress, nor Yerevan have a legal basis for calling 1915 a genocide.” These are not my words. This is according to Bruce Fein, an expert on US constitutional and international law, former adviser to US President Ronald Reagan.
Slaptai.lt publishes the Lithuanian translation of an interviewof this US lawyer given to one American television.
„Neither the US President, nor the American Congress, nor Yerevan have a legal basis to call 1915 genocide”
Bruce Fein, a lawyer who specializes in constitutional and international law, is being interviewed.
Although the U.S. Congress already recognizes the events of 1915 as a genocide, why is it important that President Joe Biden also made that public? Will there be any legal consequences?
Bruce Fein, former legal adviser to US President Ronald Reagan
No, it has no legal significance. This is a political statement. Biden, the Congress, and Armenians have no legal basis for calling 1915 a genocide. Article 9 of the Genocide Convention, which entered into force in 1951, 70 years ago, states that any dispute concerning the existence of a genocide must be referred to the International Court of Justice in The Hague. For 70 years Armenians have had the opportunity to bring their charges to the Hague tribunal – an organization that is not politicized and does not accept political gifts. 70 years of silence on the Armenian side. Legally there is no basis for such a case, they used political gifts and political power to obtain political statements. I have no doubt that Mr. Biden did not really undertake any serious legal investigation into what the Genocide Convention means, what elements include a case of a genocide, and what happened in 1915. Has he ever read a decision of the European Court of Human Rights stating that the Armenian genocide was never confirmed, that the events of 1915 were never anywhere confirmed as genocide.
I think it would have been wise for Mr. Biden to call on Armenia to exercise its right to the Article 9. The International Court of Justice has waited for 70 years for Armenia to go to court with its arguments. Unfortunately, we know that politicians are motivated by political motives, but they are not motivated to find out historical facts. This, unfortunately, is a constant politicization that will move this matter away from decision. Genocide is named as the most heinous crime, so why does official Yerevan not hand over the material it has to the International Court of Justice? 70 years is a long enough time to make your own claims. Another matter that is no less important, Justin McCarthy has asked Armenia: why do you keep your archives closed? If you have a case that requires archives for evidence, why do you keep it closed? Biden’s obvious hypocrisy is also obvious when he says there is a case of genocide on the one hand, but on the other hand, Armenia and Turkey should meet and resolve the disagreements. But he has already settled the case before they meet! He has already said he is on the Armenian side. Why should Armenia give away what Biden has already given her?
You have written several articles on this topic. What is your personal opinion on the 1915 events?
Firstly, I believe that we cannot fully apply the elements of genocide described in the Genocide Convention to the actions that took place before the Convention was formulated. Even the term genocide did not appear in the common language until 1943. Thus, the law on genocide cannot be applied retroactively to 1915.
Secondly, it is also impossible to prove that the Turkish state at that time wanted to destroy part or all the Armenians because they were the Armenians. Let us take advantage of the Armenian statements they made at the Paris Peace Conference on 26 February 1919. There the Armenians kept repeating: in the wake of the war the sultan offered us the autonomy in exchange for a loyalty; we rejected it, we became fighters and enemies of Turkey. These Armenians were Ottoman citizens, so basically, they have chosen betrayal. They described themselves at the Paris Peace Conference as fighters. They stated at the conference that the number of perished Ottoman Turks equaled to the number of perished Ottoman Armenians. War is hell – our famous General William Tecumseh Sherman said. This was not the case with Jews and the Holocaust. No Nazi died in Auschwitz. Here, however, both sides suffered a terrible war. I believe there is a great resemblance to our own civil war against the confederate states of America. The southern states wanted to separate, although they did not have that right. They shelled Fort Sumter. A terrible civil war started. Hundreds of thousands were killed, but no one offered to name it genocide. They pursued the political goal – independence. The war broke out and the South lost. Southerners were immediately accused of treason, and the union was not accused of genocide.
The Ottoman Armenians sought the same separation from the Ottomans as the confederate states, believing that they would gain independence after the war. Their aspiration was not successful, the Paris Peace Conference did not give them independence, but that was their goal. Therefore, I do not believe, based on the Armenian arguments, that there is evidence that the Turks intended to destroy the Armenians because they were Armenians. The massacre was because Armenians united with Turkish enemies during the war, their aspiration was a political independence. When the genocide convention was being drafted, the destruction of the group because of its political approach was considered as a forbidden category, but it was rejected. This means that massacres (I am not saying there were no other violations of the law) for political purposes, such as independence, are clearly not genocide.
So, what are Turkey’s options, how it should continue to act and respond legally?
I believe that there is a possibility that Turkey could immediately go to the International Court of Justice on Article 9 itself, saying that we are offended by false accusations of genocide, and present excusing arguments. Armenia did have a chance to file its case that it was genocide. In that case, we would have already had a legally resolved issue that could be removed from politics.
Bruce Fein, former legal adviser to US President Ronald Reagan, and US President Joe Biden
It is clear that Armenians are well adapted to maneuver in the American political system. Tilt politicians to their side with gifts and other means. If you stay in the political atmosphere, without an impartial tribunal Turkey’s chances are very slim. This can be corrected. I work with a group in the United States called the Turkish Anti-defamation Alliance. It is trying to create an educational program about what the genocide law is, what the Armenian accusations are. To present a case that is systematic, rejecting weak arguments, such as: Armenians were slaughtered because they are Armenians, and rejecting the fact that they were enemies seeking political independence.
The reason for trusting going to court, is the nearest tribunal that has ruled on this issue – the European Court of Human Rights, of which Armenia is a member and Turkey is not. The court said there was never a proven Armenian genocide. This is a historical issue that cannot be answered definitively. And that’s what I suggest you consider. It has been in the political space for too long. These issues of genocide must be dealt by the international court of justice, not in the corridors of politics, because there are always hidden motives.
What will Lithuanian Deputy Foreign Minister Mantas Adomėnas answer to these arguments of Bruce Fein? Maybe these arguments are unknown to M.Adomėnas? How will Lithuanian Minister G. Landsbergis behave if Turkey refuses to protect the air space of the Baltic States with its fighter jets after M. Adomėnas’ voyage, to send its troops to defend the Baltic States from a possible Russian invasion?
Kiekvienais metais balandžio 24-osios išakarėse kyla diskusijų, kaip Vakarai turėtų paminėti tragiškus 1915-ųjų metus, kai tuometinėje Osmanų imperijoje žuvo daug armėnų tautybės žmonių.
Šiemet didžiausia intriga – kaip pasielgs naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Remiantis ELTOS agentūros pranešimais, JAV Kongreso Senato Užsienio reikalų komiteto vadovas demokratas Robertas Menendezas jau pasveikino Amerikos prezidentą Joe Bideną, ketinantį oficialiai pripažinti armėnų genocidą Osmanų imperijoje XX amžiaus pradžioje.
Tai sakoma ketvirtadienį paskelbtame pareiškime. Anksčiau apie J. Bideno planus pranešė laikraštis „The Wall Street Journal“, kuris rėmėsi šaltiniais JAV administracijoje.
„Sveikinu prezidento sprendimą padaryti galą daugiau kaip šimtmetį trunkančiam vieno niūriausių žmonijos istorijos įvykių nutylėjimui. Mes pagerbiame tuos, kurie tapo genocido aukomis, prisimename, kaip jie žuvo, ir džiaugiamės pakeitę tai, kas istorijoje bus žinoma apie jų žūtį“, – pabrėžia savo pareiškime R. Menendezas.
„The Wall Street Journal“ duomenimis, Baltųjų rūmų šeimininkas savo sprendimą greičiausiai oficialiai paskelbs šeštadienį, balandžio 24-ąją, kai Armėnijoje bus pažymima Armėnų genocido aukų atminimo diena. Leidinio šaltiniai pabrėžia, kad galutinis sprendimas kol kas nepriimtas, ir J. Bidenas galįs apsiriboti formaliu pareiškimu, kuriame nenuskambės oficialus genocido fakto pripažinimas.
Beje, J. Bideno pirmtakas respublikonas Donaldas Trumpas vengė žodžio „genocidas“ savo pareiškimuose dėl 1915 metų įvykių. Barackas Obama (2009-2017), kurio administracijoje J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas, taip pat vengė šio apibrėžimo. 2019 metais JAV Kongreso Senatas ir Atstovų Rūmai pirmą kartą priėmė rezoliucijas, kuriose 1915 metų tragedija Osmanų imperijoje buvo apibūdinta kaip armėnų genocidas.
Štai kokia 2021-ųjų balandžio 24-osios intriga. Kaip derėtų reaguoti į tokį proarmėniškų jėgų atkaklumą? Mano supratimu, naujasis JAV lyderis pasielgs neteisingai, jei tolimus 1915-ųjų karus pripažintų buvus „armėnų genocidu“. Istorija – ne politika. Istorinių įvykių neįmanoma perprasti svaidantis politiniais pareiškimais. Kvaila, primityvu ieškoti, kas anuomet buvo teisus, balsuojant Kongrese, Senate ar Baltuosiuose rūmuose. Tėra vienintelis kelias pažinti istoriją – ją atidžiai studijuoti archyvuose. Šiandieninė situacija tokia: JAV kongresmenai ir senatoriai tikrai nežino, kas, kaip ir kodėl klojosi 1915-aisiais metais tarp turkų ir armėnų tuometinės Osmanų imperijos žemėse. Dėl to, kad pasaulis vis dar iki šiol nežinąs tikrosios tiesos apie 1915-uosius, kalčiausias oficialusis Jerevanas. Taip, Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol įslaptinusi savuosius archyvus šia skausminga tema. Todėl pasakyti, kas anuomet šaudė, žudė, badu marino, tebus galima tik tada, kai JAV istorikai turės galimybę peržiūrėti armėniškus archyvus.
O kol kas Jerevano skleidžiama informacija, neva patvirtinanti genocido faktą, tėra … nuomonė, įsitikinimas, versija, spekuliacija, interpretacijos arba politinės intrigos, kurių pagalba bandoma spustelėti oponentus ir priešininkus. Mat armėniški archyvai, kaip jau pabrėžiau, aklinai užrakinti. Armėnija neįsileidžia istorijos tyrinėtojų. Kažką akylai slepia. Jei jau viskas buvo taip, kaip porina oficialusis Jerevanas, kam slėpti archyvus? Kodėl Turkija jau seniai nebijanti viešumo, o Armėnija – vis dar slapukauja? Kaip tai įmanoma civilizuotame pasaulyje: armėniški archyvai dar net neperžiūrėti, apie išsamią jų analizę belieka tik svajoti, o „armėnų genocidas” – jau pripažįstamas !
Filipas Ekozjancas rankose laiko savo knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Į 1915-aisiais armėnus ištikusią tragediją blaiviausiai žvelgia, mano supratimu, armėnų tyrinėtojas, istorikas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Štai jo komentaras, duotas slaptai.lt portalui 2020-ųjų sausio 20 dieną:
„Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Ar išgirs šiuos armėnų tautybės publicisto, istoriko, vertėjo žodžius oficialusis Vašingtonas?
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Jei JAV prezidentas Dž.Baidenas pasiduos spaudimui, bus praverta garsioji Pandoros skrynia. Ką turiu galvoje? Dideli ir maži Amerikos oponentai turėsiantys teisę teirautis Jungtinių Valstijų: kaip vadintinas Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimas atominiu ginklu, kaip derėtų apibūdinti karą Vietname, Irako, Serbijos bombardavimus? Taip pat būtų galima prisiminti net ir išpuolius prieš raudonodžius Amerikos gyventojus.
Ar 46-asis JAV prezidentas žinąs, kaip atsakytų į nepatogius klausimus dėl, pavyzdžiui, Japonijos, Vietnamo, Serbijos, Irako bombardavimų?
Viliuosi, jog Amerikai užteks sveiko proto nesivelti į primityvias Jerevano intrigas.
Turkija tūkstantį kartų teisi, kai sako: „Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.”
Kas yra UNESCO – žinome visi. Didelis ir mažas. O jei kam trūksta informacijos, labai lengva susirasti oficialų lietuvišką unesco.lt puslapį ir susipažinti su svarbiausiomis šios organizacijos veiklos kryptimis.
Štai nedidelė ištrauka iš unesco.lt puslapio:
Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (United Nations Educational Scientific and Cultural Organization –UNESCO) buvo įkurta iškart po Antrojo pasaulinio karo – 1945 m. lapkričio 16 dieną. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
UNESCO globojama veikla siekiama užtikrinti visuotinę pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei bendriesiems teisės principams, skatinti ir tobulinti bendravimą tarp įvairių pasaulio rasių, lyčių, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių, kaip tai įtvirtinta Jungtinių Tautų Chartijoje (Charter of the United Nations) ir UNESCO Konstitucijoje (UNESCO Constitution).
Organizacijos vykdomi informacijos mainai bei žinių sklaida prisideda prie žmogiškųjų ir institucinių gebėjimų vystymosi tarptautinėje erdvėje švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
Šiandieną UNESCO narėmis yra 193 valstybės ir 11 asocijuotų narių.
Sprendžiant iš šios ištraukos, UNESCO – pati gražiausia, padoriausia, sąžinigiausia, humaniškiausia organizacija visame Žemės rutulyje. Labai puiku, labai gražu, kad „Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją priimta dar 1991 m. spalio 7 dieną“. Priklausyti tokiai organizacijai – didelė garbė.
Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose
Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Kaip esama iš tikrųjų? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.
Ir vis tik tokiais įtarimais Azerbaidžanui svaidytis nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Taigi Azerbaidžanui nereikalingi Vakarų perspėjimai. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.
Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.
Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai
Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus šlykščius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Žodžiu, ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.
Dar vienas armėnų separatistų vandalizmo pavyzdys
Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegaciją, kuri išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo. Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.
Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, rūpi pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.
Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.
Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.
Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?
Pačioje kovo pabaigoje nuotoliniu būdu buvo surengta konferencija, skirta politiniams – teisiniams Antrojo Karabacho karo aspektams apžvelgti. Šią virtualią konferenciją organizavo žinomas Azerbaidžano diplomatas, juridinių mokslų daktaras, prof. Namikas Alijevas.
Virtualiojoje konferencijoje taip pat dalyvavo daug mokslininkų, politikos ekspertų, istorikų, diplomatų iš Sakartvelo, Ukrainos, Moldovos, Kazachstano, Rusijos, Azerbaidžano. Tiksliau tariant, visi tie, kurių straipsniai apie Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykius skelbiami 2021 metų kovo mėnesį išleistoje knygoje tokiu pat pavadinimu kaip ir konferencija: „Politiniai – teisiniai Antrojo Karabacho karo aspektai“. Šį straipsnių rinkinį Tbilisyje rusų kalba išleido leidykla „Universal“. Šio projekto vadovas – prof. N.Alijevas. Organizatoriai – Azerbaidžano Valstybės valdymo Akademija prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento institucijos ir Suchumio valstybinis universitetas.
Kadangi ir šių eilučių autoriaus tekstas „Dezinformacija – armėnų separatistų ginklas išsaugojant okupuotas Azerbaidžano žemes“ skelbiamas minėtame leidinyje, – noriu tarti keletą žodžių. Juolab kad teko dalyvauti ir dvi valandas trukusioje virtualiojoje konferencijoje.
Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas
Pirmoji mintis, kuri nepalieka iki šiol, – tą straipsnių rinkinį derėtų į lietuvių kalbą išsiversti ir mums. Šis veikalas praverstų tiems, kurie Lietuvoje vis dar mano, jog Kalnų Karabachas privalo priklausyti Armėnijai.
Apie šį straipsnių rikinį labai sunku papasakoti. Į Kalnų Karabacho temą autoriai žvelgia iš pačių įvairiausių pusių. Todėl pateiksiu keletą labiausiai įsiminusių tezių, kurias, man regis, vertėtų įsidėmėti mums visiems.
XXX
Dėl 2020-ųjų pabaigoje 44 dienas trukusio karo kalti tie Vakarų politikai, kurie ištisus tris dešimtmečius pataikavo neteisėtoms Jerevano pretenzijoms į azerbaidžanietiškas žemes, ultimatyviai nereikalavo armėnų ginkluotųjų pajėgų pasitraukimo iš Kalnų Karabacho. Visos tos Europos rezoliucijos, raginančios armėnų separatistus nešdintis iš svetimų žemių, pasirodė esančios popierinės.
Jungtinės Tautos, ESBO, Saugumo taryba, Minsko grupė ir kitos panašios institucijos bejėgiškai skėsčiojo rankomis – per 30 metų nesugebėjo padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinio vientisumo, nesudarė galimybės milijonui azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžti į savo gimtuosius namus.
Daug metų iš eilės Vakarai triūbijo, jog nėra galimybės šio konflikto likviduoti kariniu būdu. Baku tokios galimybės neatmetė. Dabar pasakykite, kas buvo teisus? Briuselio, Vašingtono, Paryžiaus, Berlyno ar Baku analitikai? Okupuotų teritorijų išvadavimas tetruko 44 dienas – nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020-ųjų spalio 10-osios.
ES ir JAV pražiopsojo unikalią galimybę užsitarnauti nuoširdžią pagarbą šiame regione.
Antrasis karas dėl kalnų Karabacho sustiprino Turkijos ir Azerbaidžano įvaizdį pasaulio akyse. Tiek Turkija, tiek Azerbaidžanas pademonstravo Vakarams, kad yra įtakingos, galingos valstybės. O Rusijos įvaizdis ženkliai smuko, nors ji vis tik paskutinę akimirką įkišo savuosius „taikdarius“. Tačiau nereikia pamiršti, kad tuos „taikdarius“ prižiūri NATO narės Turkijos kariniai stebėtojai. Be to, Kalnų Karabache laikinai dislokuoti rusų kariai užblokuoti, mat neturi galimybės žemės keliais iš ten pasitraukti (jiems likęs tik oro kelias). Tai – labai svarbi detalė.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Šių metų sausio 12 dieną vienoje parlamentinėje komisijoje Jerevane keli armėnų politikai reikalavo prieš Azerbaidžaną panaudoti radioaktyviąsias atliekas iš Mecamorskaja AE. Bet Vakarai neperspėjo Jerevano, jog toks elgesys būtų karo nusikaltimas.
Negalima pamiršti, kaip tuometinis Armėnijos vadovas Seržas Sargsianas 2011-aisiais metais, susitikęs su jaunuomene, grasino okupuosiąs dalį Turkijos teritorijų. 2020-aisiais teritorines pretenzijas Turkijai reiškęs ir šiandieninis Armėnijos vadovas Nikolas Pašinianas. Bet NATO vadovybė nekritikavo Jerevano, jog tokios provokacijos bus griežtai baudžiamos, mat Turkija – NATO narė, NATO gerbia Turkijos teritorinį vientisumą, todėl bus priversta, esant reikalui, pagelbėti turkams.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Verta prisiminti ir N.Pašiniano šūkaliojimus, esą „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas” arba „Armėnija neturinti teritorijų, kurias privalėtų grąžinti Azerbaidžanui”.
Armėnijos ginkluotosios pajėgos buvo surengusios karinių provokacijų pasienio zonose 2014, 2015, 2016, 2018-aisiais metais. Bet Vakarai dėl šių akibrokštų nė sykio Armėnijai rimtai nepriekaištavo. Nepriekaištavo ir tuomet, kai Armėnija galingomis raketomis apšaudė Azerbaidžano miestus – Terterą, Bardą ir Giandžą.
Gruzijos žvalgybos ataskaitoje dėl 2019-ųjų metų pabrėžiama, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, stengdamasi gruzinus sukiršinti su Azerbaidžanu ir Turkija. Kai Gruzija buvo dirbtinai įvelta į konfliktus dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos, šiose teritorijose gyvenę armėnai stojo ne Tbilisio, o Maskvos pusėn.
Vakarai dar sykį turėjo galimybę įsitikinti: užšaldyti teritoriniai ginčai anksčiau ar vėliau perauga į karą; konfliktų užšaldymas naudingas tik agresoriui, nes duoda laiko įsitvirtinti okupuotose žemėse; dėl šios priežasties teritorinį vientisumą atkurti siekiančios valstybės negalinčios amžinai laukti, kol tarptautinė bendruomenė įkalbės akiplėšiškai besielgiančią pusę atsikvošėti.
XXX
Apibendrinant šią temą krenta į akis keista tyla. 2020-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo rengiama daug diskusijų, kaip baigsis karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Diskutuota ir televizijose, ir internetiniuose portaluose. Politikai skelbė asmenines įžvalgas. Pavyzdžiui, buvęs Lietuvos saugumo šefas Mečys Laurinkus nusišnekėjo, esą Lietuva privalanti Kalnų Karabachą kuo greičiau pripažinti esant nepriklausoma armėniška valstybe. Seimo narys Kęstutis Masiulis svaičiojo, jog 2020-ųjų pabaigoje kare dėl teisės kontroliuoti Kalnų Karabachą laimėjo vien Kremlius, nors visi užsienio ekspertai tvirtina, jog tai visų pirma Azerbaidžano ir Turkijos pergalė. Azerbaidžanui įgelti mėgino ir visur suspėjantis, viską išmanantis, viską suvokiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis savo autorinėse laidose.
Politiniai – teisiniai antrojo Karabacho karo aspektai. Straipsnių rinkinys. 2021-ieji metai
Dabar, kai akivaizdu, jog Azerbaidžanas sugebėjo atkurti teritorinį vientisumą be JAV ir Europos Sąjungos paramos vos per 44 paras unikalios karinės operacijos metu, Lietuvoje įsiviešpatavo mirtina tyla. Niekas neskuba svarstyti, kas iš tiesų praėjusių metų rudenį nutiko Pietų Kaukaze.
O juk tas 2020-ųjų pabaigos karinis žygis, kurį atliko Azerbaidžano kariai talkinant Turkijai, – tikrai unikalus, vertas pagarbos. Skirtingai nei Moldova, Sakartvelas ir Ukraina, Azerbaidžanas pajėgė atsiimti ne taip seniai prarastas teritorijas.
Armėniškoji propaganda, įskaitant ir pranešimus, jog armėnų tankai netrukus važinės Baku gatvėmis, subliuško kaip pradurtas oro balionas. Armėnija pasirodė esanti kaip įsižeidęs aikštingas piktas mažas vaikas, kuriam neleista kurti antrosios valstybės Azerbaidžano, Turkijos ir Sakartvelo žemėse.
Ką tik publikuotame straipsnyje „Kokias temas Lietuvos Seimo pirmininkė aptars su JAV, Izraelio ir Vokietijos ambasadoriais” Gintaras Visockas išsako nejaukius nuogąstavimus apie tai, kad 2021 metų kovo 24 dieną numatytame Lietuvos Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen (liberalų sąjūdis) susitikime su JAV ambasadoriumi Robert S.Gilchrist, Izraelio ambasadoriumi Yossef Levy ir Vokietijos ambasadoriumi Matthias Soon bus siekiama spustelėti Seimo pirmininkę, bandant įpiršti nuomonę, jog prof. Adas Jakubauskas yra netinkamas vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.
Kaip atrodo, tokie nuogąstavimai nėra laužti iš piršto, jeigu prisiminsime, kad visai neseniai kai kurie iš čia paminėtų aukščiausiojo rango diplomatų labai piktai sureagavo į Valdo Rakučio pasisakymą Holokausto aukų atminimo dieną. V. Rakutis tąkart droviai užsiminė, kad Holokausto nusikaltimuose dalyvavo ir žydų tautybės asmenys, tarnavę getų policijoje. Žinia, bandymas prikabinti V. Rakučiui antisemito etiketę dėl tokio pasisakymo yra daugiau nei juokingas užmanymas, nes apie sadistinius getų policininkų žydų siautėjimus liudija perėję pragarus ir išlikę gyvi jų tautiečiai iš geto. Liudija tokius dalykus, kad net plaukai stojasi piestu. Taigi nebus didelis spalvų sutirštinimas pasakyti, kad dėvinčius skirtingas uniformas dušanskius buvo galima sutikti abiejose pusėse.
Amerikos ambasadorius Lietuvoje ponas Robert S. Gilchrist
Kita vertus, jeigu aptartu atveju yra suprantamas dalykas skirtingai dedami akcentai arba net pasirinkimas nutylėti nepatogius dalykus, kad nebūtų kurstomos nereikalingos aistros, tai savo ruožtu minėtų ambasadorių galimas kišimasis į LGGRTC veiklą ir vadovybės formavimo peripetijas turėtų būti vertinamas kaip sunkiai protu suvokiama, visą mūsų gyvenimą dabar staigiai pasmardinusi istorija, kai niekingi asmenys persiėmė nešvankiausių okupantų vaidmenimis. Ne pro šalį bus pastebėti ir tai, kad šįkart žydų nacionalistų išpuolį išprovokavo klausimas – ar galima tikėti pasaulio teisuolio liudijimais, jeigu jie netelpa į nusistovėjusias ir kažkam labai parankias lietuvių dergimo schemas?
Jeigu pastebėjote, kalbu ne apie valstybių santykius, juolab čia neminiu sąjungininkų tarpusavio įsipareigojimų. Kalbame apie atskirus piktavalius asmenis, kurie, kaip dabar jau turime didesnį ar mažesnį pagrindą teigti, netinkamai atstovauja savo valstybėms ir, be visa ko kito, gali paskatinti antisemitinių nuotaikų pasidauginimą. Žmogiškasis faktorius čia yra ne paskutinėje vietoje, o mes privalėtume paieškoti būdų, siekiant pranešti sąjungininkų politikos formuotojams ir visiems geros valios žmonėms apie tai, kad negabios ir šiurkščios būtybės yra blogas pasirinkimas tarpininko vaidmeniui. Nenustebčiau, jeigu sužinočiau ir tai, kad ir dabartinis JAV ambasadorius Lietuvoje taip pat yra žydų tautybės asmuo, atstovaujantis ne tiek didžiosios valstybės interesams, kiek užkulisiniams veikėjams su nesubalansuotomis ambicijomis.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
G. Visockas užsiminė apie galimą spaudimą, savo ruožtu aš tokį grubų ir nevalyvą ambasadorių kišimąsi į mūsų šalies istorinės atminties formavimo sferą būčiau linkęs vadinti prievartautojo nesusiturėjimu, pademonstruojant labiausiai iškrypėliškus refleksus. Dabar pabandykime įsivaizduoti visi kartu – ar liks nors mažiausias pasiryžimas būti sąjungininku, ginant laisvės ir demokratijos vertybes, išprievartautam, pažemintam žmogus, ar turėsime teisę, iškilus būtinybei, kviesti tautiečius ginti savo šalį su ginklu rankose, jeigu dabar pasisakome už moraliai išprievartautųjų subkultūros suklestėjimą? Kaip taip atsitiko, kad kovojant už laisvę visame pasaulyje, savo šalyje užsiauginome visą vidujai nugalėtų, nelaisvų žmonių generaciją, gyvenimo sampratą grindžiančią prisitaikėliškumo ir pataikūniškumo įpročiais, individų sėkmės istoriją ir tarptautinės karjeros galimybes siejančią su tautos istorinės atminties išniekinimo veikla.
Kaip jums atrodo, su dideliu džiugesiu ar pažymėta liūdesio bei rezignacijos atšešėlių Seimo pirmininkė atvyks į susitikimą su ambasadoriais būti (galimai) išprievartautai? O gal Viktorijos Čmilytės-Nielsen nuspręs atidėti susitikimą iki geresnių laikų, kai sąjungininkių interesams atstovaus jau kiti ambasadoriai, labiau atviri nuomonių įvairovei. Kažin kažin… Šiandienos nusakymui, kaip atrodo, labiausiai tinka posakis, kad, galimas daiktas, per mūsų nepriklausomybės laikotarpį buvo ir blogesnių valdžių dalykiniu požiūriu, tačiau tokių morališkai nusususių anksčiau tarsi ir nepasitaikydavo.
O kas lieka mums, kai Lietuva tapo vienu iš svarbiausių judonacizmo išbandymo poligonu? Gal kitą kartą į Seimą jau reikės rinktis politikus, kurie skelbsis, kad Palestiną palaiko labiau nei Izraelį, a?
2021 metų kovo 24 dieną numatytas Lietuvos Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen (liberalų sąjūdis) susitikimas net su trimis užsienio valstybių ambasadoriais. Seimo pirmininkė tądien šnekėsis su JAV ambasadoriumi Robert S. Gilchrist, Izraelio ambasadoriumi Yossef Levy ir Vokietijos ambasadoriumi Matthias Soon.
Kodėl neramina kovo 24-osios pokalbis? Įtariu, jog trijų šalių ambasadoriai su Lietuvos parlamento pirmininke, apart kitų temų, komentuos ir kilusį triukšmą dėl Lietuvos istorijos tyrimų kokybės. Dar tiksliau tariant, mėgins spustelėti Seimo vadovę, jog prof. Adas Jakubauskas netinkamas vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.
Tiesa, oficialiame Seimo pirmininkės puslapyje nenurodoma, kokiomis temomis ji šnekučiuosis su minėtais diplomatais. Tačiau toks slapukavimas (juk iš anksto greičiausiai pasitarta, kokius skaudulius nagrinės) tik dar labiau verčia nuogastauti, jog bus kalbama ir apie šurmulį dėl LGGRTC vadovybės likimo. Šitaip manyti leidžia žinia, jog Izraelio ir JAV ambasadoriai jau sykį buvo pareiškę norą susitikti su LGGRTC vadovu A.Jakubausku. Pasirodo, tokie susitikimai buvo organizuoti.
Štai ką pavyko sužinoti. Susitikimas su Izraelio ambasadoriumi įvyko 2020 metų rugpjūtį LGGRTC patalpose Didžiojoje gatvėje. Susitikimo metu Izraelio ambasadorius bandė spausti dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros ir Juozo Krikštaponio įamžinimo klausimų. Esą jie neverti pagerbimo.
Susitikimas su JAV ambasadoriumi įvyko po dviejų mėnesių pasibaigus pirmajam Seimo rinkimų turui ambasadoriaus rezidencijoje Birutės gatvėje. JAV ambasadorius reiškė nepasitenkinimą, kad LGGRTC generalinis direktorius vyresniuoju patarėjumi pasirinko Vidmantą Valiušaitį. Taip pat priekaištavo, kodėl LGGRTC Genocido ir rezistencijos departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys drįso dalyvauti Seimo rinkimuose Vytauto Radžvilo vadovaujamo „Nacionalinio susivienijimo“ sąraše.
Ką būtų galima atsakyti į tokius priekaištus? Dėl V. Valiušaičio – LGGRTC generaliniam direktoriui, remiantis Lietuvos įstatymais, suteikta teisė rinktis darbuotojus. Jam juk – visa atsakomybė už LGGRTC nuveiktus ir nenuveiktus darbus. Bet kaip jis galįs organizuoti veiklą, jei jam neleidžiama pasirinkti komandos? Dėl A. Bubnio – rinkimuose ribojimai taikomi tik statutiniams pareigūnams, kariškiams ir teisėsaugos atstovams, todėl šis istorikas nevaržomai turėjo teisę dalyvauti Lietuvos parlamento rinkimuose kad ir nuo V.Radžvilo politinės jėgos. Jei šis istorikas būtų išmestas lauk dėl to, kad simpatizuoja V. Radžvilo komandai, – turėtume antidemokratišką precedentą. JAV ambasadoriui demokratinės žaidimo taisyklės – nė motais?
LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Beje, esu iš tų, kurie pritaria visoms politikų diskusijoms, kokio formato jos bebūtų. Neįžvelgiu nieko įtartino, jei susitikimai rengiami net restorane ar privačioje viloje. Nematau nieko smerktino, jei politikai ginčijasi aštriai, piktai, nepaisydami diplomatinių protokolų (tik nesimuškite). Svarbiausia – neišduoti valstybės, tautos interesų. Svarbiausia – atskirti, kada tik prašoma, tik išdėstomi argumentai, o kada patarimai jau tampa politiniu spaudimu.
Bet jei esame demokratai, jei kalbame sudėtingomis temomis, tai kalbėkime atvirai, demokratiškai. Drįstu manyti, jog LGGRTC vadovo veikla – ne Izraelio, ne JAV, ir tuo labiau ne Vokietijos ambasadorių reikalas. Lietuva labai atidžiai analizuoja, nagrinėja, fiksuoja visas savo istorines klaidas ir klystkelius. Gal net per daug uoliai (lyginant su kitomis šalimis). Lietuva niekad neneigė Holokausto. Kaltinti Lietuvą, jog ji per mažai domisi arba nederamai domisi Holokausto temomis, – taip pat neteisinga. Kiek būta oficialių Lietuvos prezidentų ir premjerų atsiprašymų, kompensacijų, knygų, filmų, minėjimų, paminklų Holokausto tema! Suskaičiuokime, vien kiek LGGRTC išleido veikalų žydų kančių tema, kaip smulkiai išnagrinėta getų praeitis, pasaulio teisuolių likimai!
Tačiau nebijodama nagrinėti sunkių temų Lietuva norėtų, kad ir kitos valstybės, kitos tautos į istoriją žvelgtų objektyviai – ieškotų ne tik gražiųjų pusių, bet ir nuodėmių. Štai kaip įsivaizduoju: jei lietuviai skaičiuoja visus žydamas nusikaltusius lietuvius, Izraelio atstovai turėtų rūpintis pateikti mokslines monografijas bent jau apie Dušanskio, Raslano ar Zimano „darbelius“ Lietuvoje. Jei lietuviai skaičiuoja lietuvius, gelbėjusius žydus, tegul žydai suskaičiuoja, kiek jie sovietinės okupacijos metais „išgelbėjo“ lietuvių? Kur tokio pobūdžio tyrinėjimai, palyginimai? Jei žaidžiame atviromis kortomis, kelkime į viešumą visų niekadėjų, nepriklausomai nuo tautybės ir tikėjimo, nusižengimus. Jei žvelgiame į Lietuvos istoriją be tendencingumų, Vokietijos ambasadorius J.E. Matthias Soon turėtų paaiškinti kolegoms iš Izraelio ir JAV: kai Lietuvoje buvo pralietas žydų kraujas, Lietuvos tuomet nebuvo, tuomet ten buvo Vokietija, tad, vadovaujantis sveiku protu, pretenzijas reikėtų adresuoti Berlynui, Berlynui ir dar kartą Berlynui.
Jei Izraelio ambasadorius tvirtina, jog „Lietuva ir Izraelis yra artimi draugai“, tai kodėl jis, ponas Yossef Levy, šešių novelių bei vienos vaikų knygos autorius (Vilniaus knygų mugėje yra pristatęs savo naujausią knygą „Meilės prekeiviai“), vis dar nepasirūpino, jog bent jau į anglų kalbą būtų išverstas 2004-aisiais Lietuvoje pasirodęs rašytojo Jono Mikelinsko veikalas „Kada Kodėl taps Todėl?“? Juk tai: apie sudėtingus lietuvių – žydų santykius.
Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”.
Vienoje anotacijoje apie šią knygą rašoma: „Rašytojo Jono Mikelinsko publicistinė knyga aktuali mums visiems, nepriklausomai nuo tautybės ir įsitikinimų, ypač tiems, kuriuos jaudina lietuvių ir žydų santykiai. Autorius bando paaiškinti sau ir padėti suprasti kitiems, kas sukelia tokias tragedijas kaip holokaustas. Pasaulyje tebesklando nebylūs tabu. Kol jie sklandys, kalbos apie atvirumą ir demokratiškumą, apie pilietiškumą ir nuoširdesnį tautų suartėjimą, apie jų, taip pat ir žmogaus teises bus neišsemiamos. Kol egzistuos tabu, kol egzistuos nenoras, nesugebėjimas suvokti ir ieškoti atsakymo į klausimą KODĖL, tol egzistuos ir įtampas kėlusios civilizacinės trintys bei jų keliami, krauju srūvantys konfliktai, kokius visi šiandien pasaulyje regime.“
Anuomet dar esu pridūręs: „Kadaise žurnale „Metai“ skelbta analizė nesulaukė deramo žydų dėmesio. Nesulaukė greičiausiai todėl, kad J.Mikelinskas minėjo ne tik lietuvių, bet ir žydų klaidas.“
Tad yra apie ką pakalbėti, dėl ko pasiginčyti. Jei atvykęs į svečius Izraelio ambasadorius dėkojo LGGRTC vadovui, kad šios įstaigos darbuotojas Dalius Stancikas surado liudytoją tvirtinus, jog Noreika Jonas gelbėjo žydus, – viena medalio pusė. Jei Izraelio amasadorius piktinosi, kam LGGRTC paviešino šį J.Noreikai palankų liudijimą, – juodoji medalio pusė. Jei Izraelio ambasadoriui nepatinka istorija profesionaliai ir objektyviai nagrinėjančio Vidmanto Valiušaičio persona, – liūdna. Nes V.Valiušaitis nedaro nieko smerktino: jis atskleidžia, jog Lietuvos istorija Antrojo pasaulinio karo metais – kur kas sudėtingesnė, painesnė, nei mus įtikinti norėtų Rūta Vanagaitė, Arkadijus Vinokuras ar Faina Kukliansky.
Jei JAV ambasadoriui nepatinka, jog LGGRTC darbuotojas simpatizuoja vienai neva nacionalistinei grupuotei, – tai ponui Yosset Levy derėtų priminti, jog Lietuvos įstatymai istorikams nedraudžia stoti į Lietuvoje registruotas partijas ir judėjimus. Tokios demokratinės taisyklės, jei vis dar tvirtiname, jog mūsų didžioji, puikioji, nuostabioji Karalienė – demokratija. O gal ponui ambasadoriui nepatinka visai kas kita? Štai ištrauka iš maniškės 2016-ųjų publikacijos „Didžioji žydų pareiga – sudrausminti praradusius saiką saviškius“: „Žydus gelbėjusių lietuvių – labai daug. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro (LGGRTC) istorikas Arūnas Bubnys sekmadieninėje televizijos laidoje (LRT televizija, 2016.01.31) minėjo, jog daugiausiai žydų Antrojo pasaulinio karo metais Europoje išgelbėjo būtent lietuviai (skaičiuojant pagal gyventojų skaičių). Ne prancūzai, ne italai, ne lenkai, o mes, lietuviai“.
Bet kažkodėl mums, mažiukams, kryptingai primetama žydšaudžių etiketė. Gal ponas Yoseef Levy galėtų paaiškinti šio fenomeno priežastis? Žūtbūt norima Lietuvą paversti Tel – Avivo provincija, amžinai nuolankia atsiprašinėtoja?
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Keletas Lietuvos žurnalistų triūbija, kad gindami Jono Noreikos ar Kazio Škirpos garbę bei reikalaudami dušanskių, raslanų ir zimanų veiklą analizuojančių mokslinių darbų mes prarasime savo sąjungininkę Ameriką. Viešai teiraujuosi JAV ambasadoriaus: nejaugi tikrai neginsite nuo Rusijos agresijos Lietuvos, jei LGGRC, vadovaujamas A.Jakubausko, išleis dušanskius ir raslanus demaskuojančią knygą?
O jei Izraelio, JAV ir Vokietijos ambasadoriai vis tik linkę draust Lietuvai atidžiai ir giliai analizuoti savo istoriją, jei nurodinės, kas turėtų vadovauti LGGRTC (jokiu būdu neidealizuoju A.Jakubausko, kadaise esu jį kritikavęs), – turime apgailėtiną situaciją. Belieka įtarti, kad svarbiau – ne tiesa, o kažin kokių grupuočių, siekiančių nuolat žeminti Lietuvą, interesai.
Izraelio, JAV, Vokietijos ambasadoriams viešai aiškinu, kaip viskas atrodo iš šalies: Lietuva – maža, neįtakinga, vos tris milijonus gyventojų teturinti šalis, o ją prievartauja net trys skaitlingos, įtakingos, galingos, turtingos valstybės. Akivaizdu, jėgos – nelygios. Akivaizdu, Lietuva bus išprievartauta. Tačiau liks skaudžios nuosėdos – dar taip neseniai Kremlius mokė lietuvius, kaip privalome žvelgti į savo praeitį, dabar moko jau trys galybės – Izraelis, JAV ir Vokietija.
Nejaugi garbinga stumdyti šimtus kartų silpnesnę valstybę, vis dar naiviai tikinčią, jog istorija yra objektyvus mokslas, reikalaujantis į reiškinius žvelgti ne iš vienos, bet būtent iš visų pusių? Nejaugi demokratinio požiūrio nusipelno ne visos NATO ir Europos Sąjungos valstybės – tik pačios didžiausios, tik pačios stipriausios?
Iš spaustuvės parsivežiau knygą – „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“.
Joje – devyniolika nuoširdžiai, atvirai surašytų pasakojimų, kuriuose, be abejo, labai daug to, ką pats mačiau, patyriau, supratau. Čia – ir odė Žirmūnų stadionui, kuriame vaikystės metais bėgiodavau krosus, ir išvyka į Tian-Šanio kalnus, ir sunki tarnyba sovietinėje armijoje, ir įsimintina 1994-ųjų kelionė į Grozną, ir keletas prisiminimų iš tų dienų, kai Lietuvoje leidau karinį priedą, domėjausi rezonansinėmis bylomis, ir naktinio paštininko tarnyba Danijos sostinėje Kopenhagoje, ir nutikimas, kai teismo salėje buvau apkaltintas esąs omonininkas…
Jei atvirai, didžiuojuosi, kad likimas lėmė tapti žurnalistu, džiaugiuosi, kad likimas mėtė po visą pasaulį. Nors, žinoma, būta ir sunkių, keblių akimirkų.
Jūsų dėmesiui – įžanginis autoriaus žodis.
XXX
Įtariu, kad mano Gerbiamą skaitytoją galįs sudominti žodis „žvaigždė“, atsidūręs mano knygos pavadinime. Apie kokią žvaigždę čia gali būti šnekama? Kol kas, atrodo, dar niekur pasaulyje nėra įsteigtas specialus ordinas ar medalis, tarkim, „Žurnalisto aukso žvaigždė“, kurį skirtų žurnalistams už nuopelnus ieškant tikrųjų tiesų.
Gal greičiau reikėtų prisiminti „žvaigždę“, kurią įkaitinta iki baltumo geležimi išdegindavo kaktoje laisvės ištroškusiam vergui, pamėginusiam pabėgti iš vergijos valstybės žemių į nežinomus nepriklausomus kraštus? Tokį neklaužadą pagaudavo ir pažymėdavo „žvaigžde“, idant visi iš tolo matytų ir vengtų susidėti su neklusniuoju, įsigeidusiu laisvės ir teisybės…
Norėjosi įdėti žodį „žvaigždė“ į dienoraštinių užrašų ir prisiminimų knygos pavadinimą tik todėl, kad nuo pat vaikystės man patikęs senovinis įvaizdis „kelrodė žvaigždė“. Skaitydavau, kaip nė velnio nebijantys jūrų vilkai išplaukdavo savo burlaiviais ar irklinėmis galeromis į nežinomas žemes laimės ir turto ieškodami, o kryptį tamsiomis naktimis jiems rodydavusi būtent „kelrodė žvaigždė“: plauk į mane, nenukrypk nuo kurso ir atplauksi ten, kur tave veda tavo viltis, protas ir daugeliui atrodantis kvailas, nuostolingas sumanymas, rizikingas užsispyrimas, o tau pačiam – tavo keistos gyvenimo kelionės „kelrodė žvaigždė“…
Taigi kviečiu mano Gerbiamą skaitytoją, pavartant laisvalaikiu šią knygą, pasekti mano žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsa, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškoti prasmingų nuotykių.
Iš anksto perspėju, kad rengdamas knygą vengiau taisyti anuometinę laikraštinę kalbą, jos žurnalistinę leksiką, tarp kita ko, – ne per daugiausiai nutolusią nuo mūsų šiuolaikinio žargono spaudoje, televizijoje ir internetinėje erdvėje.
Pamaniau: telieka kasdienės „žurnalizmo duonos“ skonis – kartais sprangus, kartais aitrokas, aštrus…
Tikriausiai prisimename dar visai neseniai Lietuvoje bujojusias aštrias politines aistras, ar iš Sovietų Sąjungos išsirutuliojusi Rusijos Federacija privalanti mums išmokėti solidžią kompensaciją už pusę amžių trukusią okupaciją.
Kai Lietuvoje buvo keliamas toks klausimas, šių eilučių autorius viešai palaikė politines jėgas, įrodinėjusias, jog Maskva mums neabejotinai skolinga už 50 metų trukusį „sovietinį rojų“. Ir tuomet, ir dabar manau, jog tokios skolos dovanoti – negalima. Nusispjaut, jog Maskva net apsiputojusi neigia egzistuojant „okupacijos metais patirtos žalos“ klausimą. Nusišivilpt, kad ji greičiausiai niekad neatlygins 1940 – 1990 metais patirtų nuostolių. Velniop lietuviškus skeptikus, kurie šaukė, esą ši tema Lietuvai neva trukdanti su Rusija palaikyti draugiškus, pragmatiškus santykius.
Tiesa – svarbiau. Tiesa – pats svarbiausias dalykas. Lietuva privalanti žinoti, kiek daug neteko. Jei sąskaitos niekad nebus apmokėtos, tegul konkrečiais skaičiais įvardinta skola bent jau bus įrašyta į istorijos vadovėlius. Sutikite, tai – taip pat gyvybiškai svarbu. Nė kiek ne mažiau svarbus ir tramdomasis efektas. Tegul tie, kurie be leidimo įsiveržia į svetimas žemes, žino, jog virš jų galvų kaip Damoklo kardas dar ilgai kabės „skolų klausimas“.
Tiesa, tuomet, kai konservatoriai bandė skaičiuoti dėl Rusijos patirtas žalas, aš stebėjausi, kodėl nereikalaujame atlyginti nuostolių už Vilniaus krašto okupaciją? Be abejo, tai subtilus klausimas. Lenkija – mūsų partnerė tiek NATO, tiek Europos Sąjungos gretose. Nepatogu sąjungininką griebti už atlapų. Juolab kad Pietryčių Lietuva buvo užgrobta kiek anksčiau nei Antrasis pasaulinis karas. Tad tai, kas buvo iki Antrojo pasaulinio karo, gal ir protinga nurašyti į nuostolius. Lietuva neturėtų būti panaši į Armėinją, kuri tarsi sugedęs patefonas turkams nuolat primena tragiškus 1915-ųjų įvykius, be kita ko, tematydama tik vienos pusės kaltes. Reikalauti piniginių atlyginimų už tai, kas nutiko prieš kelis dešimtmečius – prasminga, bet jei finansines žalas skaičiuosime už tai, kas dėjosi prieš šimtą metų, – būsime juokingi.
Kremlius naktį. EPA – ELTA nuotr.
Kodėl iškėliau primirštą skolų klausimą šiandien? Praėjusių metų pabaigoje Turkijos remiamas Azerbaidžanas susigrąžino nemažai prieš kelis dešimtmečius prarastų Kalnų Karabacho teritorijų. Rusijos padedamos Armėnijos pajėgos azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ir gretimus septynetą Azerbaidžano rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) okupavo 1992 – 1994 metais ir aneksuotus išlaikė iki pat 2020-ųjų rudens. Beveik 26-erius metus. Nepaisant aplinkybių, kad 1993 metais Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliucijas Nr. 822, 853, 874 ir 884, kuriose teigiama, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą, kad JT rezoliucijos Kalnų Karabachą pripažino nedaloma Azerbaidžano teritorija.
Tad Armėnija per 26-erius metus Azerbaidžanui neabejotinai pridarė ekonominės – finansinės žalos. Štai Armėnijos politikas Gračas Berberianas („Armėnijos valstietiškos sąjungos“ vienas iš vadovų) leidinyje „Novosti Armėniji“ yra pareiškęs, kad nūnai, netekusi Kalnų Karabacho, Armėnija kasmet patirs nuostolių po mažų mažiausiai 100 milijonų JAV dolerių vien už negalėjimą naudotis kašto žemės ūkiu.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Šis politikas įsitikinęs, jog Karabachas – tai Armėnija, todėl jam vaidenasi, jog tai Azerbaidžanas lenda į skolas. O juk viskas – atvirkščiai. Tai Armėnija įsiskolinusi Azerbaidžanui.
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, pripažįstančios, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas, negali nesutikti, jog Armėnija visus pastaruosius 26-erius neteisėtai naudojosi visais Kalnų Karabacho ir septynerių gretimų rajonų ištekliais, pradedant sodais, miškais ir baigiant naudingomis iškasenomis. Beje, Azerbaidžanui susigrąžinus daugumą teritorijų, akivaizdūs tampa būtent barbariški Kalnų Karabacho ir septynių minėtų rajonų eksplotavimo metodai. Jie kirto miškus, teršė vandens telkinius, grobstė naudingas iškasenas visai nesirūpindami, kas bus rytoj. Puikiai suprato (tik viešai nepripažįsta), jog šios žemės – ne jų, ir aksčiau ar vėliau iš jų teks pasitraukti. Tad naudojosi ištekliais ne kaip rūpestingi šeimininkai, kuriems rūpi, kad žemė nebūtų nualinta, netaptų bevaise dykra.
Į sąskaitas, be abejo, privalu įtraukti ir nuostolius, kurie buvo padaryti 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis okupuojant azerbaidžanietiškąjį Hodžaly miestą (žuvo 613 azerbaidžaniečiai, 487 buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, o 150 dingo be žinios) ir 2020-ųjų pabaigoje apšaudytus Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų pabaigoje
Tarptautinę teisę dėl šalių teritorinio vientisumo gerbianti Lietuva privalo palaikyti Azerbaidžaną, skaičiuojantį, kokios žalos jam atnešusi Kalnų Karabacho okupacija. Priešingu atveju Lietuva prarastų moralinę teisę Maskvai priminti sovietmečiu patirtas žalas, taip pat pavestų Moldovą, Sakartvelą (Gruziją) ir Ukrainą, be abejo, skaičiuojančias žalą dėl prarastų teritorijų.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Šiuo atveju visai nesvarbu, ar Azerbaidžanas turtingas, o Armėnija – skurdi valstybė. Svarbus nuoseklumas. Jei reiškiame priekaištus svetimas žemes okupavusiai Maskvai, tokie pat priekaištai turi būti taikomi ir Jerevanui.
Mums visiems svarbu žinoti, kokių nuostolių Armėnijos separatistai pridarė Azerbaidžanui. Svarbu ir tai, kad Jerevanui adresuojamos sąskaitos už okupacijų metais patirtas žalas kuo greičiau pasiektų tarptautinius teismus, tarptautines organizacijas.
Tada bus lengviau ne tik Lietuvai, bet ir Moldovai, Sakartvelui, Ukrainai. Galbūt tuomet būsimi okupantai, kokiam Žemės gale jie bebūtų, susimąstys prieš pradėdami puolimą – ar verta veržtis į svetimas žemes, jei nuo pat pirmojo šūvio pradedama skaičiuoti žala, ir nuo šių sąskaitų lengvai neišsisuksi?
Rytoj – Vasario 16-oji. Lietuviui – labai svarbi šventė. Šiomis dienomis mūsų spaudoje, televizijoje, radijoje laidose – gausu su 1918-ųjų vasario 16-ąja susijusių komentarų. Ši diena pelnytai atiduodama istorijai, politikai.
Nepriklausomybės eisena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau džiaugdamasis padidėjusiu susidomėjimu istorija, turiu pripažinti, jog Lietuva, deja, nepriskirtina valstybėms, kuriose istorinės temos būtų nagrinėjamos itin objektyviai, sąžiningai. Lietuviškoje erdvėje – gausu nutylimų, tendencingumų. Lietuvoje esama net ujamų istorikų, mat viešumon jie, užuot patylėję, tempia nemalonius, nepatogius faktus.
Todėl leiskite ir man tarti Vasario 16-osios apmąstymams skirtą žodį. Deja, ne itin džiugų. Švenčių metu priimta linksmintis, didžiuotis. Tačiau kodėl turėčiau krykštauti iš džiaugsmo, jei jo – ne tiek daug?
Monografijų apie dušanskius, raslanus ir zimanus vis dar neturime
Pirmiausia į akis krenta, kaip Lietuva nagrinėjanti žydų bendruomenei nemalonias temas. Ogi niekaip. Tabu. Mirtina tyla. Visi, kas tik apie jas užsimena, – užpuolami, kritikuojami ir galų gale krenta. Sutinku, privalome žinoti savo niekadėjų nusikaltimus. Nesiginčiju – visi klystkeliai turi būti registruoti, išsamiai aprašyt. Lietuviškųjų nuodėmių nevalia slėpti. Tačiau savo istorikų ar istorija besidominčių publicistų, rašytojų stumti į šalį vien už tai, kad jie iškelia ne tik lietuviams, bet ir žydams nepatogius klausimus, – argi tai demokratiška?
Istorikas Valdas Rakutis nepasakė nieko smerktino, ragindamas žvelgti į Antrojo pasaulinio karo istoriją iš abiejų pusių. Vienintelė mažytė nuodėmė – galbūt raginimą derėjo išdėstyti ne Holokausto dienos proga. Tačiau demokratinė valstybė tokią „nuodėmę“ privalo toleruoti. Mat tokiais atvejais svarbiausia, ar tai tiesa: jei atkakliai smerkiame bent šiek tiek su fašistine Vokietija susijusius asmenis, registruokime ir su Kremliaus režimu bendradarbiavusius.
Mus ragina, kad sąžiningai analizuotume savųjų biografijas, pro padidinamąjį stiklą peržvelgtume net menkiausią įtarimą. Tik kodėl anoji pusė iki šiol nei parengė, nei ruošiasi rengti mokslinių monografijų, sakykim, apie dušanskių, raslanų, zimanų nusikaltimus? Kaip mums elgtis, jei fiksuojame kiekvieną savo tikrą ar tariamą nuodėmę, o kiti savas nuodėmes nutyli, slepia? Jei anoji pusė remiasi KGB archyvais priimdama juos už gryną pinigą, kodėl mes negalime analizuoti, kas vokiškos okupacijos metais buvo parašyta „Lietuvių archyve“?
Štai istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė priimti rezoliuciją, skelbiančią lietuvių tautą nesant žydžaudžių tauta. Tokia rezoliucija buvo labai reikalinga. Bet jį nutildė tvirtindami, jog lietuvių tautos šia fašistinei Vokietijai priskirtina nuodėme niekas nekaltina. Ar tikrai – niekas nepriekaištauja, niekas nebara, niekas nesmerkia?
Iš Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išstumtas profesionaliai istorija besidomintis publicistas Vidmantas Valiušaitis, savo knygose, straipsniuose, videokomentaruose pažėręs akivaizdžių faktų, kaip mūsų didvyriai Jonas Noreika ir Kazys Škirpa nepagrįstai kaltinami simpatijomis fašistinei Vokietijai.
Kas kris kitas? Nejaugi LGGRTC darbuotojas Dalius Stancikas, parašęs labai reikalingą knygą „Kūju per Lietuvos istoriją“? Juk ir jis neskuba to meto lietuvių veikėjams kabinti žydžaudžių etiketės…
Baltarusiški akcentai
Kita tema – baltarusiška. Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanauskaja mūsų šalyje ir giriama, ir palaikoma. Tai – teisinga laikysena. Taip mušti protestuotojų, kaip elgiasi Aliaksandras Lukašenka, – negalima. Lietuva privalo ištiesti pagalbos ranką baltarusių protestuotojams.
Bet man neteko girdėti, kad kas nors iš mūsiškių žurnalistų ir politikų šios ponios būtų viešai ir atvirai paklausę apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Astravo atominę elektrinę. Man labai rūpi žinoti, ką apie LDK kilmę mananti ši ponia ir ar ji sutinkanti, jog Astravo atominę elektrinę būtina kuo greičiau stabdyti? O jei net ir pasakė, kad LDK kilmė – lietuviška, net jei patvirtino, jog „Astravo AE būtina sustabdyti, nes ji kelia grėsmę Vilniui“, ar mūsų žvalgybos guldo galvą, jog privačių pokalbių metu ši ponia nekalba priešingai?
Ką žinome apie Aleksejų Navalną?
Panaši ir Aleksejaus Navalno istorija. Be abejo, jis drąsus vyras. A.Navalno dokumentiniai filmai, pasakojantys, kaip Rusijos žvalgybos atstovai nuodijo jį „Novičioku“, arba ta juosta, susukta apie pasakiškus Vladimiro Putino rūmus, – verti dėmesio, pagarbos.
Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Bet man pirmiausia rūpi išsiaiškinti, ką A.Navalnas yra sakęs, kai Rusija užuolė Gruziją, Ukrainą. Jei jis tikrai tvirtino, esą tuos gruzinus vertėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, jei jis tai tvirtino nuoširdžiai, niekieno neverčiamas, tai didelė tikimybė, kad sparnuotosiomis raketomis šis jaunuolis kada nors panorės apmėtyti ir Lietuvą. Tikiuosi, kad Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, neseniai prie Rusijos ambasados dalyvavęs A.Navalną remiančiame mitinge, žinąs atsakymą į šį klausimą?
Korupcijos pažabojimas Rusijoje – svarbi tema. Bet ne mažiau svarbu žinoti, ar nenuilstančio kovotojo su korupcija širdis nėra sukaustyta imperinio mąstymo ledkalnių.
Kada bus įvertina ASALA veikla?
Štai propatria.lt leidinyje skelbiama ištrauka iš Gatestono instituto vyresniojo bendradarbio Raymondo Ibrahimo (knygos „Kardas ir scimitaras: keturiolika šimtmečių tarp islamo ir Vakarų“ autorius) teksto, kuriame skambiai šaukiama, esą „net 340 milijonų krikščionų pasaulyje patiria didžiulius persekiojimus“. Ten rašoma, jog šiandien pasaulyje dėl religinių įsitikinimų kiekvieną dieną nužudoma 13 krikščionių, 5 krikščionys pagrobiami, užpuolama 12 bažnyčių.
Mums būtina žinoti šią liūdną statistiką. Bet ar jūs nepasigendante lyginamosios analizės? Kodėl nepateikta skaičių, kiek pasaulyje kasdien nužudoma žmonių vien dėl to, kad jie – musulmonai? Tuomet antimusulmoniškus faktus palyginčiau su išpuoliais prieš krikščionis ir matyčiau tikrąją padėtį. Dabar gi atrodo, kad pučiama tik į vieną pusę – tik musulmonai skriaudžia krikščionis, o štai krikščionys – musulmonų niekad niekur neskriaudė ir nė nesiruošia skriausti.
Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.
Bet juk tai – netiesa. Prisiminkime Kryžiaus karus, Alžyro okupaciją, prisiminkime karą prieš Afganistaną, Irako bombardavimus, išpuolius prie Balkanų musulmonus, su žeme sulygintą Čečėnijos sostinę Grozną.
Galų gale prisiminkime, kiek nuo 1975 iki 2002 metų Europos sostinėse armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak nužudė turkų diplomatų, rezidavusių Vienoje, Madride, Paryžiuje, Berlyne, Kopenhagoje? Surengti 235 teroro aktai, surengta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas. Šių išpuolių metu žuvo 524 asmuo, įskaitant 105 įkaitą.
Azerbaidžano miestas Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Prisiminkime, kaip 2020-ųjų antroje pusėje Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą (šių išpuolių metu žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, dar 322 buvo sužeisti).
Ar šie skaičiai įtraukiami į ataskaitas apie religinį nepakantumą? Ar mes žinome, kad liūdnai pagarsėjusi ASALA, prieš kelis dešimtmečius persekiojusi turkų diplomatus, 2019-ųjų sausio 1 dieną yra nusiuntusi bauginantį laišką Beirute (Libanas) rezidavusiam turkų diplomatui, prie ambasados pastato sudegino Turkijos vėliavą (Turkijos vėliavos buvo deginamos ir kitose šalyse prie diplomatinių Turkijos misijų)? Ar žinome, kad 2021 metų sausio 20 dieną ASALA išplatino pareiškimą, jog organizacijos nariams nedraudžiama imtis teroro prieš Kalnų Karabachą 2020-ųjų pabaigoje atsiėmusius Azerbaidžano ir jam talkinusios Turkijos piliečius?
Pabandykite šiuos faktus paskelbti lietuviškoje žiniasklaidoje, ir pamatysite, kad tai – ne taip paprasta. Kritikuoti musulmonus – kiek tik širdis geidžia, priekaištauti krikščionims – nevalia! Nors, pavyzdžiui, tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Tačiau Lietuva nepasveikino Azerbaidžano, susigrąžinusio prieš kelis dešimtmečius dėl Armėnijos agresijos prarastas žemes, įskaitant ir tuos septynetą gretimų rajonų, niekaip nesusijusių su Kalnų Karabachu. Nepasveikino ir Turkijos, kuri padėjo azerbaidžaniečiams susigrąžinti tai, kas Azerbaidžanui priklauso pagal tarptautinę teisę. O juk tai – svarbus, reikšmingas įvykis.
Kas slepiama armėniškuose archyvuose?
Susiraskite LRT paskelbtą „Radio Free Europe /Radio Liberty (RFE/RL) tekstą – RL Armėnijos tarnybos direktoriaus Harry Tamraziano pokalbį su „Carnegie Europe“ Kaukazo ekspertu Thomu de Waalu. Ten – nė menkiausios užuominos, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Kai šis faktas nutylimas, beprasmės visos kitos diskusijos. Bent man taip atrodo.
Antiturkiškos propagandos pavyzdžiai
Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademija neįsileido Turkijos ambasados pakviestų istorikų, kad šie išdėstytų savąją poziciją apie tragiškus 1915-uosius, o Armėnijos ambasados pakviestiems svečiams – atlapojo duris? Štai ir nežinome, kad turkams itin nepalankią ataskaitą „Armėnų tautos tragedija“ parašęs JAV ambasadorius Henris Morgentau, rezidavęs Stambule 1913-1916-aisiais, iš viso – 780 parų, grubiai iškraipė faktus. Per savo rezidavimą Osmanų imperijoje jis nebuvo išvykęs iš Stambulo nė į vieną problemišką regioną – apsiribojo poilsinėmis, pramoginėmis kelionėmis po tuometinę Osmanų imperiją. Tad jau vien dėl to jo ataskaita nelaikytina objektyvia.
Bet yra ir kita priežastis, kodėl tos ataskatos neverta laikyti objektyvia. Šią ataskaitą rašyti jam padėjęs vertėjas, patarėjas, laikytas dešiniąja ranka – Aršagas Simavonianas. O jo sekretorius buvo Akopas Andonianas. Svarbu ne tai, kad tiek patarėjas, tiek sekretorius buvo armėnų kilmės. Svarbu, kad abu šie armėnai nekentė turkų ir visko, kas turkiška. Todėl buvo grubiai tendencingi.
O ką galima pasakyti apie Johanes Lepsius veikalą „Vokietija ir Armėnija 1914 – 1918. Diplomatinių depešų rinkinys“? Nejaugi ir juo verta aklai pasitikėti? Apie šį asmenį žinoma, kad jis buvo aklai proarmėniškai nusiteikęs ir patalogiškai nekentė turkų. Jis į savo depešas, pavyzdžiui, neįtraukė specialaus kaizerio agento Lois Mozel ir karininko Felikso Guso pranešimų, kaip armėnų ginkluotosios formuotės bičiuliavosi su Osmanų imperijos prieše carine Rusija, iš Rusijos carų gaudavo ginklų, su rusais derino savo išpuolius prieš turkus.
Tokių tendencingų nutylėjimų, iškraipymų – labai daug. Bet Lietuva nenorinti jų žinoti. Vengianti net užsiminti, kad 2005 metais būtent Turkija pasiūlė Armėnijai suburti bendrą istorikų komisiją, kuri ištirtų visas 1915 metų tragedijos priežastis ir pasekmes. Oficialusis Jerevanas – kategoriškai atsisakė. Matyt, bijo, kad į paviršių iškils daug nemalonių faktų.
Donaldas Trampas ir cenzūra
Žodžiu, Lietuvoje iki tikros demokratijos – dar toloka. Dar daug draudžiamų, ignoruojamų, nutylimų temų.
Donaldas Trampas (Donald Trump)
Vienintelė paguoda – ne tik Lietuva turinti sunkumų. Delfi.lt portale perskaičiau įdomų Vido Rachlevičiaus straipsnį „Didysis lūžis: amerikietiškosios svajonės pabaiga“. Prisipažinsiu: Donaldas Trampas man niekad nepatiko. Ypač tuomet, kai Helsinkyje pataikavo Vladimirui Putinui. Neįtikinami atrodė ir D.Trampo priekaištai dėl suklastotų rinkimų. Prisimenu ir gordonua.com portale paskelbtą interviu su į Ameriką senokai pasitraukusiu buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu, kuris tvirtino, jog Rusijos specialiosios tarnybos buvo nusižiūrėjusios D.Trampą jau senų seniausiai.
Ir vis tik blokuoti D.Trampo paskyrų socialiniuose tinkluose – negalima. Ginčykimės su juo, kritikuokime jį, demaskuokime jį, bet tik neribokime jo teisės į žodžio laisvę.
Pritariu V.Rachlevičiui, manančiam, jog D.Trampo paskyrų blokavimas – antidemokratiškas žingsnis. Pritariu V.Rachlevičiui, jog tikroji demokratija ir žmogaus teisės prasideda nuo žodžio laisvės.
Žodžio laisvė – neliečiama ir nekvestionuojama jokiomis formomis. Žodžio laisvė – be jokių „su sąlyga“, „jeigu“, „bet“.
