Gintaras Visockas. Kad netaptume juokdariais


Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Tikriausiai nereikia priminti, kaip tarp Lietuvos ir Kinijos įsiplieskė įtampa. Vos tik leidome Taivanui atidaryti Vilniuje savo atstovybę, iškart įsiutinome Pekiną. Kinija norėtų, kad mes laikytumėme Taivaną neatskiriama Kinijos dalimi – visus santykius su Taibėjumi megztume per Pekiną. Bulvariniai Kinijos leidiniai išvadino Lietuvą juokdare. Kinijos valdžia pagrasino Lietuvai griežtomis ekonominėmis sankcijomis.

Taigi komunistinio režimo valdoma šalis siunčia žinią Europai, esą jei Europos Sąjunga peržengs raudonąją liniją, skatindama demokratiškai tvarkomo Taivano norą atitrūkti nuo Pekino įtakos, sulauks skaudžių pasekmių. Kaip ir išsišokėlė Lietuva.

Ar derėtų Lietuvai baimintis kiniškų priekaištų?

Šį sykį neketinu leistis į diskusijas, kuo Taivanas gražesnis už Kiniją. Nekvestionuoju ir Lietuvos politinių sprendimų nuoširdžiau draugauti su demokratišku Taivanu nei su komunistine Kinija. Juolab kad po Kinijos bauginimų oficialusis Vilnius sulaukė įtakingų JAV valdžios atstovų skambučių, girdi, Vašingtonas padės „Lietuvai atsilaikyti prieš Kinijos vienašališkus agresyvius veiksmus ir politinį spaudimą“.

Mane neramina kiti niuansai – ar pagrįstas lietuvių optimizmas? Žurnalistas, politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka per LRT perskaitė komentarą „Grupės draugų ciniški interesai?“ Suprask, priežasčių susirūpinimui dėl Kinijos – jokių. „Jungtinės Valstijos visiškai remia Lietuvos politiką santykiuose su Kinija, „reikia pasidžiaugti išskirtiniu JAV dėmesiu Lietuvos reikalams“, „visa tai – realus mūsų diplomatijos laimėjimas“.

Kai nežinai, juoktis, verkti ar bijoti. Slaptai.lt nuotr.

Ir aš džiaugiuosi, kai Vašingtonas garsiai, aiškiai ir viešai visam Pasauliui pareiškia budriai saugosiąs Lietuvą. Ir vis tik prisiminkime JAV duotus pažadus akylai saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Tegul šios garantijos tebuvo memorandumas, o ne konkreti Senate ir Kongrese ratifikuota sutartis, tačiau minėtą dokumentą pasirašė ne šiaip sau vaikinas iš Vašingtono. Jį savo parašu patvirtino oficialus JAV prezidentas. Dabar gi matome, jog šiuo konkrečiu atveju JAV prezidento parašas – nieko vertas.

Ar panaši bėda neištiks ir mūsų, drąsiai draskančių akis kiniškam drakonui? Ar nesielgiame per daug naiviai, pasitenkindami vien aukšto rango JAV pareigūno drąsinančiu skambučiu, esą amerikiečiai neleis kinams skriausti lietuvaičių. O jei vis tik numos ranka, nusprendę, jog „Amerika – pirmiausia“?

Žvelkime realiai. Amerika turinti rimtų rūpesčių. Vienas iš paskutiniųjų liūdnųjų pavyzdžių – pasitraukimas iš Afganistano. Nesunku įsivaizduoti, kiek nuoširdžiausių patikinimų Amerika dalino tiek afganistaniečiams, tiek Kabulo valdžiai per pastaruosius du dešimtmečius! Šitaip rašydamas nenoriu įgelti Lietuvos sąjungininkei. Tenoriu priminti, jog gyvenime visaip nutinka – kartais net ir labai trokštant nebepajėgiama laikytis duoto žodžio. Kokia milžiniška našta ir atsakomybė šiandien gula ant JAV pečių – Kinija, Rusija, Ukraina, Afganstanas, Šiaurės Korėja, pakrantes siaubiantys uraganai ir štormai… Belieka tik stebėtis, kaip amerikiečiai vis dar pirmauja.

Tačiau blogų nuojautų – daug. Gal Amerika jau visai ne tokia, kokia ji buvo, sakykim, Ronaldo Reigano laikais? Gal išaušo diena, kai jau nebegalima niekuo pasitikėti – net pačiu savimi?

Lėlės šypsosi. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos dažnai nebesuprantu. Štai Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas buvo nuvykęs į stovyklą, kur apgyvendinti nelegaliai į Lietuvą atkeliavę migrantai. Mačiau vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas L.Kasčiūno pokalbis su Lietuvos valstybės sienos pažeidėjais. Panorau šį politiką pasveikinti už tai, kad su neteisėtai į Lietuvą prasibrovusiais migrantais jis kalbėjo griežtai, atvirai, vardindamas, kiek daug įstatymų šie pažeidė. Bet tuoj pat mūsų Seime pasigirdo balsų, esą taip piktai šnekučiuotis su nelaimėliais negalima. Išklausius abi puses man dingojasi, kad agresyviu tonu su Lietuvos pareigūnu neturėjo teisės bendrauti būtent anie – nelegaliai į Lietuvą prasibrovę iš Baltarusijos pusės. O parlamentaras L.Kasčiūnas galėjo būti dar aštresnis, dar piktesnis. Jei atvykėliai tokie įžūlūs jau dabar, kas nutiks, jei gaus leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, jei sulauks Lietuvos pilietybės?

Lietuvoje vis dar nesiliauja diskusijos, kaip turėtų elgtis mūsų protestuotojai, susirinkę prie Seimo, ir kaip į piktus, agresyvius mitingus turėtų reaguoti mūsų parlamentarai, mūsų policija. Vienas istorikas pastebėjo, jog agresyvioji minia, puldinėjusi parlamentą saugojusius pareigūnus, į aikštę atsitempusi improvizuotas kartuves, atsinešusi Holokaustą menančius ženklus, išniekino ir Lietuvos trispalves, atsineštas į akciją. Sutinku, Lietuvos vėliava mosuoti tinka ne visur, ne visiems. Tarp riaušininkų būta tokių, kurie neverti mūsų trispalvės. Bet straipsnyje istorikas nė neužsiminė, jog pasitaikydavo ir kitokių Lietuvos vėliavos išniekinimo atvejų. Pavyzdžiui, į Lietuvos vėliavą begėdiškai nusispjauta ir tuomet, kai vienas save menininku pavadinęs jaunuolis maždaug prieš keliolika metų išsitepė veidą šokoladu; paskui saldumynus nusišluostė lietuviška trispalve (visa tai nufilmuota ir skelbta esant kažin kokiu gilių minčių turinčiu videoperformansu). Tačiau ar mūsų šviesuomenė aršiai puolė nesusipratėlį? Nematau akivaizdaus skirtumo tarp tų, kurie išniekino trispalvę riaušėse prie Seimo ir tų, kurie šokoladu išteptą veidą šluostosi būtent mūsų valstybine vėliava, tarsi neturėtų po ranka rankšluosčio.

Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pritariu delfi.lt portale riaušes prie Seimo komentavusiai Liudvikai Pociūnienei, jog „kvailumas daug žavingesnis nei protas“. Taip, protas turi ribas, o kvailumui ribų – nėra. L.Pociūnienė teisi ir tuomet, kai pareiškė, esą mitinguotojai nuvarytų valstybę į kapus, jei tik jiems suteiktume teisę valdyti šalį. Taip, tarp riaušininkų darkėsi ir Lietuvos žlugimo siekiančių personų. Neabejoju, jog neramumus prie Parlamento troško kurstyti mums priešiškų kaimyninių šalių specialiosios tarnybos. Tačiau tikėjausi, jog L.Pociūnienė bent užsimins, jog į mitingą sugužėjo ir daug nuoširdžiai Lietuvą mylinčių piliečių, su kuriais, norim ar nenorim, privalome ieškoti „bendrų sąlyčio taškų“. Tikėjausi, kad L.Pociūnienė bent žodeliu užsimins, jog konservatoriai ir jų lyderiai ne visuomet moka bendrauti su „žmonėmis iš gatvės“. Šitaip tvirtinu omenyje turėdamas visus pastaruosius tris dešimtmečius.

Juk į riaušėmis pavirtusį mitingą prie Seimo vertėtų bet kartą pažvelgti ne tik pro Lietuvos Prezidentūros, Lietuvos Vyriausybės ar Lietuvos Seimo langus. Prisiminkime, kaip protestuoja žmonės Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Australijoje, JAV. Nejaugi nematėme nuotraukų, nufilmuotų vaizdų, kaip įsiutusi minia Briuselyje, Berlyne, Paryžiuje, Sidnėjuje degina automobilius, daužo parduotuvių vitrinas, į policininkus svaido akmenis, butelius su padegamuoju skysčiu?

Mūsų riaušininkai, lyginant juos su, sakykim, „geltonosiomis liemenėmis“ Paryžiuje, – klusnūs angeliukai.

Kokią brėžiu išvadą? Nenorėčiau, kad taptume tikrais juokdariais, kurie, užuot kukliai patylėję, kelia didžiulį šurmulį, o ten, kur išties būtina kalbėti garsiai ir piktai, – pabrukę uodegas nutyla.

www.draugas.org

2021.09.03; 06:00

print

2 komentarai

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.