Aritmetinė priešų paieška


Print

Dabar madinga ieškoti lietuviškoje žiniasklaidoje paslėptos Kremliaus propagandos, medžioti tuos, kurie lietuviškiems leidiniams tiekia įdomias, sensacingas, patrauklias, bet ne mums, o tik Vladimiro Putino šalininkams, naudingas versijas.

Lietuvos politikų, kariškių, žurnalistų, verslininkų diskusijos, kaip nugalėti Rusijos valdžios brukamą skaitalą, – reikalingos. Kuo daugiau tokių ginčų išklausome, tuo lengviau susigaudyti, kada Rusija meluoja.

Tačiau ginčų gausa taip pat byloja, kokia sudėtinga misija mūsų laukia – perprasti gero nelinkinčios valstybės intrigas ir joms tinkamai pasipriešinti. Kartais negebėjimo pasipriešinti Rusijos melams priežastys – banalios, buitinės. Bet jos egzistuoja, jų neapeisi. Pavyzdžiui, nelietuviškai kalbantys mūsų šalies gyventojai negali ateiti į vakarietišką informacinę erdvę, nes, apart rusų kalbos, dorai neišmoko lietuviškai, o anglų kalba jiems dar svetimesnė.

Net ir mes, lietuviai, dažnusyk negalime pasigirti puikiomis anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių kalbų žiniomis. Tad pirmiausia, jeigu norime žinoti, ką rašo ne tik Maskva, bet ir Londonas, Briuselis ar Berlynas, privalome mokytis užsienio kalbų, o jų neįmanoma išmokti vien mostelėjus burtininko lazdele. Ypač vyresniojo amžiaus žmonėms. Taigi turime pato padėtį.

Pato padėčių, kada sunku pajudėti į bet kurią pusę, – gausu. Sakykim, svarstymai turėti bendrą Baltijos šalių rusišką televiziją taip ir liko bevaisiais pokalbiais. Bendrojo rusiškojo televizijos kanalo sukūrimas nėra lengvai įgyvendinamas sumanymas. Akivaizdu, jog brangiai kaštuotų, pareikalautų rimtų pastangų. O ar jis taps patrauklus Kremliaus informacinių karų užliūliuotiems rusakalbiams – akivaizdaus atsakymo nėra. Teisinamasi, jog Estijos rusakalbiams nebus įdomu žiūrėti laidas, pasakojančias, kaip gyvena Lietuvos rusakalbiai, o Latvijos rusakalbiams nereikalinga informacija apie Lietuvos ir Estijos rusakalbius. Galbūt. Ir vis dar sykį suglumęs gūžčioju pečiais: nejaugi trys maždaug tokio pat dydžio ir likimo valstybės prie Baltijos jūros negali tapti bent šiek tiek vieningesnės?

Taip pat puikiai žinome, kaip kryptingai Kremlius rūpinasi, kad Rusijos televizinė produkcija Lietuvai būtų parduodama kuo pigiau, už akivaizdžias dempingo kainas. Deja, amerikiečiai, britai ir kiti NATO bei ES partneriai tokio tikslo neturi – jie nenori savųjų laidų mums parduoti dar pigiau nei Kremlius. Net ir lietuviškoji valdžia elgiasi taip, tarsi lietuviškosios žiniasklaidos finansiniai pajėgumai – ne jos galvos skausmas. Sukitės kaip išmanote. Tad ir elgiamės kaip pajėgiame: taupydamos lėšas mūsų privačios televizijos renkasi pigias rusiškas programas, kurios kokybiškesnės nei lietuviškos, o internetiniai portalai remiasi lengvai prieinamais rusiškais informaciniais šaltiniais.

Taip pat nepasakysiu nieko naujo primindamas, kad Europos Sąjungos narės kardinaliai nesutaria, kaip būtų galima atsakyti į Rusijos propagandą, mat kai kurioms iš jų rusiški melavimai nėra tokie pavojingi kaip mums, nuolat jaučiantiems Rusijos alsavimą. Nepaneigsime ir aplinkybės, jog Maskva moka kurti emociškai įtaigias, bet melagingas istorijas, o Vakarai dažnokai temoka kurti teisingus, bet nuobodžiauti verčiančius paneigimus.

Vienintelė paguoda: Vakarai pasirinko bent minimalų atsako Rusijos propagandai variantą – įkūrė nedidelę ekspertų grupę, kuri renka, rūšiuoja ir demaskuoja rusiškos dezinformacijos faktus. Taigi, vadinamoji mitų griovėjų grupė atidžiai stebi Maskvos veiksmus viešojoje ES ir Rytų partnerystės šalių erdvėje bei leidžia savaitines apžvalgas, kuriose įvardijami svarbiausi, įžūliausi Kremliaus melai. Tačiau siekiant, kad mitų griovėjų veikla būtų veiksminga, jų rengiamos savaitinės apžvalgos turi būti populiarios. Ar jos tikrai turi milžinišką paklausą, ar jos tikrai patenka tiems, kuriems jos skiriamos?

Štai maloniai nustebino paskutinis „IQ“ žurnalo numeris. Jis skirtas beveik vien svarstymams, kaip nugalėti Rusijos valdžios brukamą skaitalą. Tokio pobūdžio publikacijų – net aštuonios („Kalba Maskva“, „Vangus atsakas“, „Ne verslo planas“, „Suklastota tikrovė“, „Auksinis Kremliaus ruporas“, „Ar redakcijos turi karių?“, „Mes norime tikėti“, „Politika su priedainiu“, „Rašytojų lūpomis“).

Į Rusijos propagandos keliamas problemas pažvelgta iš pačių įvairiausių kampų. Išvardintas net propagandinio karo arsenalas. Atidžiai perskaičius minėtas publikacijas tikrai įmanoma suvokti „problemos sudėtingumą“. Bet kiek žmonių įsigijo 2 eurus kaštuojantį žurnalą? Kiek iš žurnalą įsigijusiųjų atidžiai perskaitė minėtus rašinius? Ar tarp žurnalą įsigijusiųjų buvo bent keletas tikinčiųjų Kremliaus propaganda?

Žurnalo vadovybė nurodo, jog leidinio tiražas – 9 tūkst. egzempliorių. Taip pat informuojama, jog Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas 2015 metų gruodį skyrė 4000 eurų paramą projektui „Specialusis tyrimas. Propaganda ir Lietuvos informacinio saugumo spragos“ (iš šios paramos parengtas numerio skyrius „Tema“). Bet ar tuo galima pasakyti, kad į Kremliaus klastas demaskuojančius „IQ“ tekstus įsigilino būtent tiek tūkstančių Lietuvos piliečių?

Sausio 6-ąją dalyvavau Vilniaus Universiteto Komunikacijos fakulteto Analtinės žurnalistikos studentų surengtoje intriguojančioje konferencijoje. Gausiai susirinkusiems svečiams studentai pristatė tyrimą „Rusijos informacijos ir žiniasklaidos šaltiniai Lietuvoje“ (šio tyrimo vadovas – prof. dr. Andrius Vaišnys).

Ir vis dėlto atidžiai išklausius studentų kalbas apniko abejonės. Ar mechaninių skaičiavimų užtenka, jog suvoktumėm tikrąsias tendencijas? O juk studentai domėjosi tik tuo, kokiais šaltiniais rėmėsi mūsų žiniasklaida 2015 rugsėjo – lapkričio mėnesiais, gilindamasi į Sirijos konfliktą. Atsakymą nuspėsite iš karto. Būtent: Rusijos valdžios remiami, kontroliuojami bei prižiūrimi informaciniai šaltiniai – užtektinai mėgiami mūsų žiniasklaidos. Kai kuriais atvejais RIA Novosti ar TASS akivaizdžiai stelbia europietiškus ir amerikietiškus šaltinius.

Mechaniniai skaičiavimai atskleidė ir šį dėsningumą: mūsų žiniasklaida mėgsta cituoti Kremliaus vadovus, o štai JAV prezidentą Baraką Obamą – tik retsykiais ir ne itin išsamiai.

Tačiau ar tai reiškia, kad daug ir dažnai cituojantys Vladimirą Putiną bei Sergėjų Lavrovą būtinai talkina rusiškąjai propagandai? Ar mums nereikia žinoti, ką kalba mūsų priešai? Ar mes, skaitydami V.Putino pareiškimus, būtinai jais tikime? Jei būtent taip primityviai skirstysime, prikrėsime kvailysčių.

Nejaugi patyrinėjus, kas ir kiek kartų kritikavo Europos Sąjungą, galima daryti išvadą – visi ES kritikai yra Europos priešai ir, tuo pačiu, Kremliaus draugai?

Nejaugi paanalizavus, kiek sykių kritikuota Lenkija dėl kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus, taps akivaizdu, jog lenkus kritikuojantys lietuviai nenori Vilniaus ir Varšuvos strateginės partnerystės?

Tad nesakau, kad studentų įvardintos tendencijos – nesvarbios, tačiau norėjosi iš jaunųjų žurnalistų išgirsti kur kas gilesnių, platesnių išvadų. Idealu būtų išsaiškinti, kas iš lietuviškosios žiniasklaidos geriausiai gina Lietuvos interesus. Tačiau kaip nustatyti, kokie interesai – lietuviški, o kokie – antilietuviški?

Prie kurių, galėtume priskirti, pavyzdžiui, tuos, kurie gailisi nuo Žaliojo tilto nuimtų sovietinių skulptūrų? Kokiai kategorijai priskirtini tie, kurie Lukiškių aikštei nori primesti abstraktų paminklą, nė kiek neprimenantį lietuvių kovos už laisvę, arba tie, kurie zombiais ir retrogradais išvadino tautiečius, nenorinčius į abėcėlę įsileisti svetimų raidžių? Į kokią lentyną padėtume šauktinių kariuomenės priešininkus ar poeto Justino Marcinkevičiaus nuopelnus kvestionuojančius filosofus? Kokių nuostatų yra lietuviai, kurie mano, jog Kalnų Karabachas privalo priklausyti Armėnijai, o ne Azerbaidžanui?

Štai delfi.lt giriasi esąs populiariausias, įtakingiausias portalas Lietuvoje. Tikiu. Bet štai tvirtinimais, esą šis portalas suteikia tribūną pačioms įvairiausioms nuomonėms, patikėti sunkiau. Todėl ir klausiu: kodėl analitinės žiniasklaidos specialistams nesuskaičiavus, kiek ir kokių publikacijų šiame internetiniame portale daugiausia buvo 2015-aisiais metais? Ir turiu atsakymą: objektyvų tyrimą vargu ar kas išdrįs atlikti, nes nenorės pyktis su populiariausiuoju.

Po 1990-ųjų Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto paskelbimo gyvenimas mums tapo sudėtingesnis. Rusijos keliami pavojai niekur neprapuolė, tačiau atsirado naujų grėsmių. Jeigu lietuviškojoje viešojoje erdvėje ieškosime tik Rusijos valdžios šaltinių, – pražūsime.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

2016.01.07; 10:55


Prisijunkite prie diskusijos