Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda, reaguodamas į viešoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, kad Lenkija stabdo ginklų tiekimą Ukrainai, akcentuoja, jog tarp šių dviejų šalių kilumus nesutarimus reikia kuo skubiau išspręsti. Prezidentūros teigimu, būtent šią poziciją Lietuvos lyderis ir išsakė susitikimuose su šių šalių vadovais.
„Dėl bendro, svarbiausio, tikslo – Europos gynimo nuo agresyvios ekspansinės Rusijos politikos – nesutarimai tarp Ukrainos ir Lenkijos turėtų būti išspręsti maksimaliai greitai. Lenkijos vieta paramos teikime yra išskirtinė. Sprendimai turi būti rasti, nes toliau gilinti krizę būtų neatsakinga“, – susitikimuose su Ukrainos ir Lenkijos valstybių vadovais išsakytą G. Nausėdos poziciją perdavė Prezidento komunikacijos grupė.
Pasak šalies vadovo, svarbu suvokti, kad kalbama ne apie atskirų šalių, o viso regiono ir net žemyno saugumą.
„Kaip rodo istorija, tik bendromis pastangomis, palaikydami ir padedami vienas kitam galime atremti išorinės grėsmės pavojų.
Tuo tarpu vieši nesutarimai, kokios priežastys juos bekeltų, ne tik pakerta vienybę, bet ir padeda priešo propagandai“, – akcentavo prezidentas.
Prezidentas kalbėjosi su Ukrainos ir Lenkijos Prezidentais dėl grūdų vežimo procedūrų per Lenkiją lengvinimo ir tranzito per Lietuvą didinimo, taip sumažinant spaudimą.
Artimiausiu metu Prezidentas tęs pokalbius tiek su Ukraina, tiek su Lenkija, teigia Prezidentūra.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos lyderis. EPA_ELTA nuotr.
ELTA primena, kad Lenkija trečiadienį pareiškė, jog nebeginkluos Ukrainos ir dėmesį skirs savo pačios gynybinėms reikmėms, sąjungininkėms susiginčijus svarbiu Kyjivo kovos su įsiveržusia Rusijos kariuomene momentu.
Aštrėjant ginčui dėl ukrainietiškų grūdų eksporto, Lenkija išsikvietė Ukrainos ambasadorių, norėdama išreikšti jam protestą dėl prezidento Volodymyro Zelenskio komentarų Jungtinėse Tautose. Ukrainos lyderis pareiškė, kad kai kurios šalys tik apsimeta, jog palaiko Kyjivą, kurio karinės pajėgos šiuo metu vykdo kontrpuolimą. Tai įžeidė Varšuvą, kuri yra viena ištikimiausių Ukrainos rėmėjų nuo pat Rusijos visapusiškos invazijos pradžios 2022 m. vasarį. Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis. ELTA / Marius Morkevičius
Didelė dalis kitų sąjungininkų siunčiamų ginklų Ukrainą pasiekia per Lenkijos teritoriją. Lenkija taip pat yra priėmusi šimtus tūkstančių ukrainiečių pabėgėlių, kuriems teikia įvairią paramą.
Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda. EPA-ELTA nuotr.
Įtampą tarp Varšuvos ir Kyjivo pakurstė Lenkijos sprendimas uždrausti grūdų importą iš Ukrainos. Varšuva tokį žingsnį žengė siekdama apsaugoti lenkų ūkininkus. Grūdai Lenkijoje yra jautri tema, šalies kitą mėnesį laukiant rinkimams. Dabartinė dešiniojo sparno vyriausybė turi didelį regionų, kuriuose verčiamasi ūkininkavimu, palaikymą.
Kyjivas po ambasadoriaus iškvietimo paragino Lenkiją „palikti emocijas nuošalyje“ ir laikytis „konstruktyvaus“ požiūrio.
Šiandien noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į Lietuvos užsienio reikalų ministerijos oficialiame internetiniame puslapyje rugsėjo 11-ąją dieną paskelbtą žinutę. Siūlau atkreipti dėmesį į pranešimą, kuris skelbia: „Lietuvos URM griežtai smerkia rugsėjo 8 – 10 dienomis Rusijos valdžios ir jos kolaborantų organizuotus gubernatorių, vietos parlamentų ir savivaldybių tarybų „rinkimus“ laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose – Krymo pusiasalyje, Sevastopolio mieste, Zaporižios, Donecko, Luhansko ir Chersono regiuonuose“.
Klausiate, kuo užkliuvo ši informacija? Niekuo. Ji – labai teisinga. Už šį pareiškimą Lietuvos URM vadovybė verta vien pagyrimų. Lietuvai privalo rūpėti teisybė. O tiesa akivaizdi – Rusija neturi nei moralinės, nei juridinės teisės kištis į Ukrainos vidaus reikalus. Ypač ciniška organizuoti vadinamuosius „laisvus“ rinkimus Ukrainos žemėse, kurias šiandien kontroliuoja Rusijos kariuomenė. Kokie tai rinkimai, jei tave tiesiog gali nušauti, jei balsuosi ne taip, kaip pageidauja okupantas.
Tačiau Lietuvos URM vis tik rugsėjo pirmosiomis dienomis apsižioplino. Gal netyčia, o gal ir sąmoningai. Lietuvos URM nepastebėjo, kad rugsėjo 9-ąją labai panašūs įvykiai klostėsi ir Azerbaidžano regione Karabache. Visiems bent kiek politika besidomintiems aišku, jog Karabachas priklauso Azerbaidžanui – pagal visas tarptautines teises. Tačiau anuomet įvykiai klostėsi taip, kad 1988- 2020-aisiais šį regioną neteisėtai administravo armėnų separatistai, karine jėga išstūmę visus azerbaidžaniečius. Tik 20220-ųjų rudenį per vadinamąjį 44 dienų karą Azerbaidžanui pavyko išvaduoti didžiąją Karabacho dalį. Beliko susigrąžinti Karabacho sostinę Hankendį ir dar keletą rajonų. Štai tuose mažyčiuose rajonuose, kurių Azerbaidžano kariuomenė vis dar nekontroliuoja, rugsėjo 9-ąją buvo surengti vadinamieji „prezidentiniai rinkimai“. Neva Karabacho armėnai demokratiškai išsirinko naująjį prezidentą.
Net ir didžiausiam naivuoliui aišku, jog šiemet rudenį armėnų separatistų organizuoti prezidento rinkimai Karabache – melas, fikcija, dezinformacija. Prezidento, parlamento, vietos tarybų rinkimus Karabache leistina organizuoti tik Azerbaidžanui, nes Karabachas – tai jo teritorija. Pati Armėnija po 2020-ųjų sėkmingos azerbaidžaniečių karinės operacijos buvo priversta viešai, stebint Vakarų tarpininkams, pripažinti, jog Karabachas – ne jos žemė, jog ji pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą drauge su visu Karabachu, įskaitant ir Hankendį.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žodžiu, Karabacho grąžinti teisėtiems šeimininkams nenorintys armėnų separatistai šiandien kaip įmanydami neriasi iš kailio – gudrauja, meluoja, falsifikuoja. Tačiau visas pasaulis puikiai suvokia, kokia tų „rinkimų“ vertė.
Rugsėjo 9-osios „rinkimus“ Handkendyje jau griežtai pasmerkė Ukrainos, Bulgarijos, Kazachstano užsienio reikalų ministerijos, šių šalių parlamentų vadovai. Šiuos „rinkimus“ neteisėtais pavadino Europos Sąjungos vadovai. Šiuos „rinkimus“ ignoruoti rekomendavo Jungtinių Tautų vadovybė.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
O štai Lietuvos URM apie juos neužsiminė nė žodeliu. Neaptikau nė menkiausio Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pareiškimo, kaip jis asmeniškai traktuoja armėnų separatistų siautėjimus Hankendyje. O juk ponas G. Landsbergis dar visai neseniai viešėjo tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane, tad oficialių vizitų metu turėjo išskirtinę galimybę susipažino su tikrąja padėtimi Pietų Kaukaze.
O ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, dar visai neseniai turėjęs galimybių oficialių vizitų metu akis į akį diskutuoti tiek su Armėnijos, tiek su Azerbaidžano vadovais, nepaliko nė menkiausios žinutės oficialiame LRP.lt puslapyje. Rugsėjo 10-ąją – tuščia. Rugsėjo 11-ąją – pranešimas apie numatomą susitikimą su nacionalinio saugumo kursų dalyviais. Taip pat radau informacijos, jog Lietuvos vadovas G. Nausėda įteiks skiriamuosius raštus ambasadoriui Vengrijoje. Rugsėjo 12-osios įrašas byloja, jog Lietuvos prezidentas priims Danijos, Indijos ir Latvijos ambasadorius. Bet apie nusikalstamą armėnų separatistų veiklą Karabache – nė užuominos.
Taigi Lietuvos užsienio politika ir vėl šlubuoja. Rusiją smerkiame dėl neteisėtų žygių Ukrainos žemėse, beje, teisingai elgiamės, kai smerkiame. Bet štai armėnų separatistų, tebesiautėjančių jiems nepriklausančiame Karabache, kritikuoti nedrįstame. Kodėl taip keistai elgiamės?
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pirmadienį po ilgos pertraukos prezidentas Gitanas Nausėda susitiks su užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu. Kaip Eltai teigė šalies vadovo patarėjas Ridas Jasiulionis, tai darbinis politikų susitikimas.
Jau kurį laiką tokio formato susitikimai nevyko – prezidentas G. Nausėda ir ministras G. Landsbergis susitikdavo tik Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdžiuose bei kitokiuose renginiuose.
Vasaros pradžioje užvirus diskusijoms apie Vyriausybės ir Prezidentūros santykius, G. Landsbergis nurodė, kad šalies vadovas nemato poreikio su juo susitikti asmeniškai. Vis tik ministras tikino, kad prezidento komanda yra nuolatos informuojama ir gauna visą reikiamą darbinę informaciją.
„Pageidavimo akis į akį (susitikti – ELTA) prezidentas nėra išsakęs. Matyt, nėra aktualu. Nėra aktualių klausimų“, – birželį svarstė politikas.
Reguliarūs prezidento susitikimai nevyksta ir su premjere Ingrida Šimonyte. Politikai intensyviau bendradarbiavo šio Seimo kadencijos pradžioje, tačiau vėliau susitikimai ėmė retėti. Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Prezidento vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas anksčiau teigė, kad šalies vadovas jau kurį laiką neturėjo oficialaus darbinio susitikimo su premjere, mat, pasak jo, Vyriausybės vadovė neišreiškia noro susitikti ir aptarti politikos aktualijų su Daukanto aikštės rūmų lyderiu. Pati premjerė nurodo, kad jos ir prezidento santykiai yra konstruktyvūs, o tarpusavio susitikimų pakanka, kad būtų sklandžiai išsprendžiami svarbiausi valstybės klausimai.
Paskutinį kartą I. Šimonytė su G. Nausėda buvo susitikę birželio 22 d. – tuomet Vyriausybės vadovė pateikė prezidentui naujo švietimo, mokslo ir sporto ministro Gintauto Jakšto kandidatūrą.
Streikas – dalykas rimtas
Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad švietimo, mokslo ir sporto ministerija neturėtų abejoti pedagogų teise streikuoti. Pasak šalies vadovo, švietimo ministras Gintautas Jakštas neturėtų bandyti teisiniais būdais spręsti mokytojų iškeltų problemų.
„Manau, kad reikia geranoriškai užmegzti dialogą, o ne eiti štai tokiu legalistiniu keliu ir mėginti kvestionuoti streiko teisėtumą“, – ketvirtadienį žurnalistams teigė G. Nausėda.
„Šiandien daug kalbėjome apie pasitikėjimą. Jei jo nėra, tuomet, žinoma, ieškai kitokių būdų išvengti streiko. Galbūt kitą kartą pakaktų tiesiog susėsti už stalo, pasikalbėti, išsakyti tam tikrus apribojimus, kurie valstybėje yra, tai finansiniai apribojimai. Kita vertus, pateikti labai aiškų planą, kaip spręsime mokytojų problemas ateityje“, – kalbėjo prezidentas.
Prezidentas pažymi, kad jei iš ministerijos ir mokytojų profsąjungų būtų išsakytas poreikis jam tarpininkauti derybose, jis tokią rolę prisiimtų.
„Jei mano įsitraukimas padėtų sušvelninti šitą konfliktą ir padėtų galbūt labiau pasitikėti abejoms pusėms viena kita, aš visada pasirengęs“, – teigė G. Nausėda.
„Tačiau, turbūt, pirmiausia, nesinorėtų patiems su savo pasiūlymais eiti ir siūlyti savo paslaugas, pirmiausia tai turėtų būti abiejų pusių noras. Tai jei toks noras yra, aš ir mano komanda pasirengę“, – sakė prezidentas.
Apie tai, kad ketina kreiptis į teisininkus dėl mokytojų planuojamo streiko, ministras užsiminė ketvirtadienio ryte „Žinių radijui“.
Vis dėlto, ministras pabrėžė, kad į teisininkus kreipsis siekdamas apsaugoti mokytojus. Jis žada su mokytojais pasidalinti teisininkų išvadomis.
„Jei iš teisininkų gautume siūlymus, ką reikėtų padaryti procedūriškai, tai labai nuoširdžiai dalinsimės su profesine sąjunga, kad tie veiksmai, kurių imasi, jie būtų teisėti. Nes jeigu neteisėtas streikas, nuo to nukentės ir patys mokytojai, o man svarbus kiekvienas mokytojas“, – pabrėžė jis.
„Nėra taip, kad man svarbu būtų kreiptis į teisininkus dėl streiko teisėtumo per se“, – tikino ministras.
ELTA primena, kad Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) praėjusį antradienį nusprendė, kad rugsėjo 15 d. skelbia įspėjamąjį, o nuo rugsėjo 29 d. – tikrąjį streiką.
Be to, pedagogai pranešė, jog oficialiai traukiasi iš kolektyvinių derybų su ŠMSM.
Trečiadienį Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjungos (LŠMPS) pirmininkas Egidijus Milešinas pranešė, kad jo vadovaujama mokytojų profsąjunga taip pat svarstys skelbti streiką, jeigu nepavyks susitarti dėl jos iškeltų reikalavimų.
Profsąjungos pirmininko teigimu, LŠMPS yra iškėlusi keturis reikalavimus, susijusius su atlyginimų kėlimu, klasių mažinimu, mokytojų etato struktūra ir švietimo pagalbos finansavimu.
Tuo tarpu Andriaus Navicko vadovaujamoji švietimo darbuotojų profsąjunga reikalauja numatyti nuoseklų darbuotojų darbo užmokesčio didinimą. Profsąjunga nori, kad nuo šių metų rugsėjo 1 d. mokytojų atlyginimai didėtų 20 proc., o nuo 2024 m. sausio 1 d. – dar 30 proc. Tokiu atveju, bendras atlyginimų augimas siektų 56 proc.
LŠDPS taip pat yra išsakiusi poreikį mažinti mokinių skaičių naujai sudarytose klasėse nuo 2024 rugsėjo 1 d. Profsąjunga siūlo numatyti ir kokybiškesnę darbo su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais ir apmokėjimo tvarką, mokytojo etatu laikyti darbo normą, kai nustatoma iki 18 savaitinių kontaktinių valandų.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Naujienų portalas Delfi skelbia devintus metus iš eilės vykdomo projekto „Lietuvos įtakingiausieji“ rezultatus. Tyrimas kasmet vykdomas dviem kryptimis – apklausiama ne tik visuomenė, bet ir savo sričių ekspertai. Pirmadienį Delfi pristato, kokie politikai, visuomenės ir ekspertų nuomone, šiuo metu yra įtakingiausi.
Tradiciškai, vertinant bendrus elito balsus, įtakingiausiais tituluojami premjeras ir prezidentas. Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė susilaukė daugiausiai ekspertų balsų (656), antrojoje vietoje – prezidentas Gitanas Nausėda (614 balsų).
Toliau rikiuojasi užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis (432 balsai). Ketvirta rikiuojasi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen su 397 balsais, penktas – profesorius Vytautas Landsbergis (361 balsas), praėjusiais metais užėmęs šeštąją vietą.
Toliau sąraše kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus (324), kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė (297), krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas (224). Į devintą vietą, iš pernai buvusios 8 vietos nukrito ekspremjeras Saulius Skvernelis (170), o dešimtuką užbaigia Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė (153).
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos elito nuomonės tyrimą atliko žurnalas „Reitingai“ naujienų portalo „DELFI“ užsakymu 2023 m. gegužės 17 d. – birželio 19 d. Jo metu buvo apklausti 999 asmenys – politikai, verslininkai, įmonių vadovai ir ekonomistai, tarnautojai, valstybinių įstaigų vadovai, pareigūnai, teisėjai, prokurorai, žiniasklaidos priemonių vadovai ir atstovai, visuomenininkai bei popkultūros, mados ir interneto veikėjai.
Visuomenės nuomonė dėl įtakingiausiųjų šiek tiek skiriasi
Tuo tarpu vertinant visuomenės balsus, pirmoje vietoje įsitvirtino prezidentas G. Nausėda. Jį prie įtakingiausiųjų priskyrė 45,3 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų. Antroje vietoje – premjerė I. Šimonytė (39 proc. apklaustųjų).
Visuomenės vertinimu, trečioje įtakingiausiųjų sąrašo vietoje – buvęs šalies prezidentas V. Adamkus (30,8 proc.). Lyginant su praėjusiais metais, buvęs šalies vadovas pakilo iš ketvirtos vietos. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ketvirtoje įtakingiausių politikų vietoje šiais metais, visuomenės nuomone, yra buvusi šalies prezidentė D. Grybauskaitė (30 proc.), penktoje – užsienio reikalų ministras G. Landsbergis (21,7 proc.). Šeštoje vietoje rikiuojasi krašto apsaugos ministras A. Anušauskas (19,7 proc.). Septintą ir aštuntą vietas dalinasi – Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen ir profesorius V. Landsbergis (19,4 proc.). Devinta, pagal visuomenės balsus, šiemet šiame sąraše yra LSDP pirmininkė V. Blinkevičiūtė (14,9 proc.), dešimtuką užbaigia pernai 8 vietoje buvęs ekspremjeras S. Skvernelis (14 proc.).
Gyventojų apklausą 2023 birželio 19–30 dienomis atliko „Spinter tyrimai“. Taikytas CAWI (Computer assisted web interview) metodas. Tyrimo metu apklausta 1015 respondentų.
Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“. Prezidento kanceliarijos nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda išlieka realiausiu kandidatu užimti šalies vadovo postą, nuo jo vis dar gerokai atsilieka advokatas Ignas Vėgėlė, rodo portalo „Delfi“ užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa.
G. Nausėda užsitikrinęs pirmąją vietą prezidentinių reitingų lentelėje – palaikymas dabartiniam šalies vadovui liepos mėnesį augo. Birželio mėnesį už jį būtų balsavę 19,3 proc., o liepą – 22,9 proc. apklaustųjų.
Nuo G. Nausėdos vis dar gerokai atsilieka advokatas I. Vėgėlė. Teisininką liepos mėnesį rinkimuose palaikytų 8,6 proc. apklaustųjų, birželį – 10,1 proc. gyventojų.
Į trečiąją prezidentinių reitingų lentelės vietą pakilo premjerė Ingrida Šimonytė, už kurią liepos mėnesį balsą būtų atidavę 7,1 proc. apklaustųjų (birželį – 5,7 proc.).
Nežymiai krito ekspremjero Sauliaus Skvernelio palaikymas ir jis ketvirtąją vietą užleido socialdemokratų lyderei Vilijai Blinkevičiūtei, kurią liepos mėnesį palaikė 5,3 proc. apklaustųjų (birželį – 5,7 proc.). Už S. Skvernelį liepos mėnesį rinkimuose balsą atiduotų 4,7 proc. (birželį – 6,2 proc.).
Šiek tiek mažiau apklaustųjų liepos mėnesį prezidento pareigose norėjo matyti visuomenininką Andrių Tapiną. Palaikymas jam krito nuo 6,6 proc. birželį iki 4,3 proc. liepą.
Septintoje vietoje išliko krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, už kurį liepą prezidento rinkimuose balsą atiduotų 3,4 proc. apklaustųjų (birželį – 4,7 proc.).
Toliau reitingų lentelėje – parlamentaras Remigijus Žemaitaitis (liepą už jį būtų balsavę 3,2 proc. apklausos dalyvių) ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen (liepą sulaukusi 2,7 proc. apklaustųjų paramos).
Į apklausos sąrašą įtraukti Remigijus Šimašius, Aušra Maldeikienė, Valdemaras Tomaševskis, Petras Gražulis ir Gabrielius Landsbergis surinko mažiau nei 2 proc. simpatikų balsų.
Visgi, 10,7 proc. apklaustųjų nurodė, kad balsuotų už kitą politiką. Už ką atiduotų balsą, nežinojo 14,2 proc. gyventojų, o 10,8 proc. nurodė, kad rinkimuose nedalyvautų.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ 2023 metų liepos 20–29 dienomis, naujienų portalo DELFI užsakymu, atliko visuomenės nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų.
Taikytas kombinuotas apklausos metodas: 50 proc. telefoninės apklausos būdu, 50 proc. internetu. Telefoninio interviu atveju apklausą atlieka profesionalus apklausėjas. Jis veda pokalbį su respondentu pagal parengtus klausimus, atsakymus fiksuodamas klausimyne.
Internetinėje apklausoje respondentui siunčiama nuoroda į apklausą, kurią respondentas užpildo savarankiškai jam/jai patogiu metu. Nuoroda yra unikali t. y. klausimyno negalima užpildyti kelis kartus.
Tyrimo metu buvo apklausti 1009 respondentai. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas pagal lytį, amžių ir gyvenamąją vietą yra proporcingas gyventojų pasiskirstymui Lietuvoje.
Lietuvos-Baltarusijos valstybinė siena. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį darbo vizitu lankysis Lenkijos Suvalkų krašte, kur susitiks su Lenkijos ministru pirmininku Mateuszu Morawieckiu.
Prezidentūra informuoja, kad G. Nausėda susitikime su Lenkijos ministru pirmininku aptars saugumo situaciją pasienyje su Baltarusija, sukarintų „Wagner“ grupuočių įsitvirtinimo Baltarusijoje keliamas grėsmes ir pasirengimą jas atremti. Pastaruoju metu stebimas Rusijos karinės bendrovės „Wagner“ samdinių persikėlimas į Baltarusiją. Kaip teigia kai kurie Lietuvos politikai, tai neigiamai keičia saugumo situaciją regione.
Šiuo metu į Baltarusiją atvykę „Wagner“ samdiniai kartu su šalies armija vykdo pratybas Bresto poligone, esančiame už 40 km nuo Ukrainos ir 30 km nuo Lenkijos sienų. Lenkijos vadovybė prieš keletą savaičių nutarė perkelti karines formuotes iš šalies vakarų į rytus.
Lenkija antradienį taip pat apkaltino Baltarusiją sraigtasparniais įsiveržus į Lenkijos oro erdvę ir į tai atsakė padidindama karių skaičių pasienyje.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad „Wagner“ samdinių grupuočių atsiradimą Baltarusijoje reikia vertinti kaip rimtą grėsmę. Anot šalies vadovo, šios grupuotės yra pajėgios destabilizuoti situaciją Lietuvos pasienyje.
„Jos (informacijos – ELTA) yra pakankamai, norinti pasakyti, kad tai yra tikrai rimta, apčiuopiama grėsmė ir kad tikrai kalbame ne apie kažkokius basus ir apiplyšusius veikėjus, kurie neturėdami ginklo tiesiog vagia vištas. Atsiprašau už metaforą“, – apie „Wagner“ samdinius Baltarusijoje antradienį DELFI TV laidoje „Iš esmės“ kalbėjo G. Nausėda.
Prezidentas pabrėžė, kad „Wagner“ samdiniai turi pakankamai patirties ir gebėjimų, kad galėtų destabilizuoti saugumo situaciją šalia Lietuvos.
Wagner samdinys. EPA – ELTA foto
„Tai yra tikrai, kas svarbiausia, įgiję patirtį kovos operacijose žmonės. Dar kartą kartoja, kad jiems moralė yra ne šio pasaulio kategorija ir jie gali kovoti efektyviai, ir tai tikrai yra grupuotės, kurios turi pakankamai karinės įrangos, kad galėtų tai daryti sėkmingai – žinoma, gal ne plataus masto operacijose, bet vis dėlto destabilizuojant situaciją prie mūsų sienų“, – komentavo G. Nausėda.
Šalies vadovas ragino viešai apie „Wagner“ samdinius kalbančiuosius jų nenuvertinti. „Neignoruokime, neironizuokime, o skirkime tam tikrai rimtą dėmesį“, – tvirtino prezidentas.
Pastaruoju metu stebimas Rusijos karinės bendrovės „Wagner“ samdinių persikėlimas į Baltarusiją. Kaip teigia kai kurie Lietuvos politikai, tai neigiamai keičia saugumo situaciją regione. Šiuo metu į Baltarusiją atvykę „Wagner“ samdiniai kartu su šalies armija vykdo pratybas Bresto poligone, esančiame už 40 km nuo Ukrainos ir 30 km nuo Lenkijos sienų.
Lenkijos vadovybė prieš keletą savaičių nutarė perkelti karines formuotes iš šalies vakarų į rytus.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Kritika nelygu kritikai. Kai Lietuva piktai keikia Rusiją, kuri užpuolė Ukrainą, – viskas aišku tarsi giedrą dieną. Oficialusis Vilnius elgiasi sąžiningai, teisingai, padoriai. Tokiais atvejais mums nedera pergyventi dėl Kremliaus burnojimų, esą lietuviai – ir kreivi, ir šleivi. Lietuviai teisūs, kritikuodami agresyvius Maskvos žingsnius.
Taivanas – Kinijos teritorija
Tačiau užmegzdami ypatingus ekonominius santykius su Taivanu mes, regis, persistengėme. Visi tarptautiniai žaidėjai pripažįsta, jog Taivanas – tai Kinijos teritorija. Taip pat ir Lietuva laikosi šios nuostatos. Skirtumas tik toks, jog, mūsų akimis, Taivano saloje – daugiau laisvių nei žemyninėje Kinijoje.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Bet ar šis pastebėjimas leidžia vakariečiams tvirtinti, esą Taivanas turi teisę į nepriklausomybę nuo komunistinės Kinijos? Lietuva, 1991-aisiais, pasirašydama bendradarbiavimo sutartis su oficialiuoju Pekinu, pažadėjo gerbti Kinijos teritorinį vientisumą. Lietuva tąsyk įsipareigojo su Taivano sostine Taibėjumi bičiuliautis tik tuomet, kai gaus Pekino leidimą. Šį savo paties oficialių politikų parašais kadaise sutvirtintą pažadą Lietuva neseniai sulaužė. Sulaužė vienašališkai. Todėl dėl Kinijos priekaištų ir pykčių mums derėtų pergyventi. Nes pasielgėme, vaizdžiai tariant, – kreivai ir šleivai.
Lietuvos gudravimai dėl Karabacho
Panaši situacija klostosi ir dėl Lietuvos požiūrio į Pietų Kaukazo skaudulius. Oficiali Lietuvos laikysena teisinga: Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, taigi azerbaidžaniečiai turi teisę šiame regione elgtis kaip tikri šeimininkai. Tačiau – tai tik regimybė. Iš tiesų Lietuva laviruoja taip, tarsi reikalautų, jog Azerbaidžanas nusileistų armėnų separatistams. Lietuva tarsi perša nuostatą, jog armėnai šiandien turį teisę šeimininkauti Karabache maždaug taip pat laisvai, kaip jie čia savivaliavo nuo 1992-1994 metų, neteisėtai okupavę šias žemes.
Caliber.az televizioja. Kadre – Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis
Žinoma, Lietuvos politika dėl Pietų Kaukazo reikalų oficialiai – nepriekaištinga. Jei Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda susitinka su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, netrukus organizuojamas susitikimas su Azerbaidžano lyderiu Ilhamu Alijevu. Jei Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Jerevaną, netrukus ponas G. Landsbergis keliaus ir į Baku. Tačiau – tai tik optinė apgaulė, jog išlaikoma lygybė. Jei žiūrėsime priekabiai, per beveik tris dešimtmečius, skaičiuojant nuo pat 1990-ųjų Kovo 11-osios, kai paskelbėme nepriklausomybę, Lietuva nė sykio nepriekaištavo Armėnijai. Visos pastabos, perspėjimai, nepasitenkinimai buvo skiriami tik Azerbaidžanui, nors ši šalis yra nukentėjusioji pusė. Ne Azerbaidžanas okupavo 20 proc. Armėnijos žemių, o Armėnija atsiriekė 20 proc. Azerbaidžano teritorijos ir ją tris dešimtmečius teriojo, griaudama azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus. Atkreipkime dėmesį – ne milijonas armėnų buvo priversti palikti savo gimtuosius namus, o būtent milijonas azerbaidžaniečių 1988 – 1994-aisiais buvo išvyti iš gimtųjų teritorijų. Bet Lietuvos užsienio politika konstruota taip, kad vis tiek kalčiausi … azerbaidžaniečiai.
Gėdingi dvigubi standartai
Imkime paskutiniuosius keletą metų. Dar 2020-ųjų pradžioje Azerbaidžanas pareiškė daugiau negalįs laukti, kol Jerevanas atsikvošės – geruoju patrauks iš jam nepriklausančių teritorijų visas savo ginkluotas struktūras. Dar pirmaisiais 2020-ųjų mėnesiais oficialusis Baku priminė Vakarams, jog iš Briuselio tris dešimtmečius organizuotų derybų – jokios naudos. Tad arba Vakarai rimtai paspaudžia agresorę Armėniją, arba Baku pats išlaisvins 1992 – 1994-aisiais prarastas žemes.
Caliber.az televizijos kadre – Gabrielius Landsbergis
Deja, Vakarai neatsisakė gėdingų dvigubų standartų, nesiliovė slaptai pataikavę Armėnijai. Azerbaidžanui nieko kito nebeliko – surengė karinę operaciją. 2020-ųjų rudenį per 44 dienas azerbaidžaniečiai pasiekė įspūdingų karinių laimėjimų. Išlaisvino beveik visą Karabachą. Bet Lietuva nepasveikino oficialiojo Baku, kai šis įžengė, pavyzdžiui, į Šušą, antrąjį pagal svarbą Karabacho miestą, dar vadinamą kultūrine Karabacho sostine. Lietuva nepasmerkė Armėnijos, kai ši 2020-ųjų rudenį iš sunkiųjų ginklų apšaudė tris su Karabachu niekaip nesusijusius Azerbaidžano miestus – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuva nenoriai dalyvavo Azerbaidžano organizuotose išvykose po išlaisvintas Karabacho teritorijas. Bent jau apie tai, ką pamatė, nesiteikė papasakoti plačiajai Lietuvos visuomenei. Nes tai, ką išvydo savo akimis, būtų pakenkę Armėnijos kaip kultūringos, džentelmeniškos, padorios šalies reputacijai. Lietuva apsimetė nemačiusi, kaip musulmoniškos mečetės buvo paverstos kiaulidėmis.
Tiesa, nenoriai šiose ekskursijose dalyvavo ir kitų Vakarų šalių diplomatai. Iš 40-ies Azerbaidžane akredituotų užsienio šalių atstovybių tik 17 diplomatų atvyko pasižiūrėti, kaip armėnų separatistai siautėjo svetimose žemėse. Jie, kaip ir lietuviai, nenorėjo matyti kiaulidėmis, sandėliais, šiukšlynais paverstų musulmoniškų maldos namų.
Ginčai dėl Lačino koridoriaus
Šiandien, 2023-aisiais, Lietuva elgiasi lygiai taip pat kaip ir prieš keletą ar keliolika metų. Nei Lietuvos prezidentas G. Nausėda, nei Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis aiškiai ir nedviprasmiškai nesipiktino, kodėl armėnų separatistai minuoja paliekamas teritorijas, kodėl kartas nuo karto mėgina nelegaliai į Karabachą įvežti ginklų, karių, kodėl šaudo Azerbaidžano pusėn. Lietuva niekur viešai nesistebėjo: vos tik Armėnijos vadovybė derybose oficialiai pripažįsta Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, tuoj pat pasienio regionuose kažkas organizuoja karines provokacijas. Tuomet Jerevanas energingai užsipuola Azerbaidžaną ir nedelsiant atšaukia savo prieš keliolika dienų duotus pažadus. Lietuva, žinoma, elgiasi taip, tarsi tikrai žinotų, jog provokacijas surengė Azerbaidžano kariai, nors, vadovaujantis sveiku protu, tos provokacijos Azerbaidžanui ypač nenaudingos.
Caliber.az. Azerbaidžano pasieniečiai
Lietuva niekur aiškiai negynė net Azerbaidžano teisės ir į Lačino koridorių. O juk Lačino koridorius – tai Azerbaidžano teritorija. Tad azerbaidžaniečiai čia esančius vartus turi teisę tiek atidaryti, tiek uždaryti. Juolab kad Lačino koridoriaus iki Armėnijos agresijų 1992 – 1994-aisiais nebuvo. Šį kelią nutiesė tuomet, kai Armėnija buvo okupavusi visą Karabachą. Lačino kelias – tai šiandieninio Krymo tilto analogas. Krymo tiltas, sujungęs pusiasalį su žemynine Rusija, – tai Rusijos okupantų statinys, turėjęs palengvinti Ukrainos teritorinio vientisumo negerbiantiems asmenims keliauti pirmyn ir atgal, apeinant ukrainietiškus įstatymus.
Panaši ir Lačino kelio istorija – jį nutiesė armėnų separatistai, kad būtų lengviau susisiekti su Armėnija. Skirtumas tik toks: kai ukrainiečių kariai bombarduoja Krymo tilto atramas arba grasina jį iki pamatų sugriauti, niekas iš Vakarų, įskaitant ir Lietuvą, neverkia, esą Ukraina elgiasi barbariškai, esą Kryme kils humanitarinė krizė. O kai azerbaidžaniečiai savo žemėje ima kontroliuoti Lačino perėjas, kyla vakarietiška nepasitenkinimo banga. Girdi, Karabache gyvenantys armėnai nebeturės nei maisto, nei geriamo vandens. Ar tikrai mirs badu? Juk, imant patį blogiausią variantą (beje, civiliams armėnams, Lačino keliu gabenantiems maisto produktus, azerbaidžaniečiai nedaro jokių trukdžių) egzistuota Agdamo kelias, kuriuo įmanoma laisviausiai patekti į Karabachą. Bet armėnai būtent šiuo keliu nenori naudotis. Jį patys ir blokuoja. Bet Lietuva ir jos Vakarų partneriai neklausia armėnų, kodėl šie nesinaudoja Agdamo keliu.
Gruzijos (Sakartvelo) pavyzdys
Galų gale imkime Gruziją (Sakartvelą). Ten esama teritorijų, pavyzdžiui, Samcchė – Džavachetija, kur kompaktiškai susibūrę armėnai. Bet, skirtingai nei iki šiol jų tautiečiai Karabache, jie ten gyvena pagal gruziniškus įstatymus, naudojasi gruziniškais pasais, tarnauja gruzinų kariuomenėje, oficialiose įstaigose kalba gruziniškai, į Armėniją keliauja tik tais keliais, kuriais keliauti leidžia oficialusis Tbilisis. Galvosūkis: kodėl nei Lietuva, nei jos partneriai Briuselyje ir Strasbūre nesipiktina, jog gruzinai (sakartvelai) pažeidžia armėnų teises?
Gruzijos (Sakartvelo) vėliava. Slaptai.lt foto
Nė neabejoju, Lietuvai anksčiau ar vėliau teks kentėti dėl neteisingos politikos Pietų Kaukaze. Ką čia kalbu – kritikos mes jau sulaukėme. Susiraskite azerbaidžanietišką leidinį Caliber.az, kuriame prieš keletą dienų buvo paskelbtas dešimties minučių trukmės videokomentaras „Samcchė – Džavacherija – vienintelis modelis Karabacho armėnams“. Ten demaskuojami visi Vakarams garbės nedarantys žingsniai. Kritikuojami boreliai, macronai ir … lietuviai. Net keletą kartų parodomas Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, meiliai besišnekučiuojantis su Armėnijos atstovais. Komentare pabrėžiama, kad Azerbaidžanas ne tik įsižeidęs, bet ir pasipiktinęs Vakarų dviveidiškumu. Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas gūžčioja pečiais, kodėl Vakarai elgiasi tarsi prokurorai, turintys teisę nurodinėti, kaip Azeraidžanas privalo elgtis savo namuose.
Štai dėl tokios kritikos Lietuva turėtų pergyventi. Nes Lietuva akivaizdžiai užėmusi neteisingą poziciją dėl Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių. Jei oficialusis Vilnius tęs primityvią pataikavimo Armėnijai politiką, ilgainiui žodis „lietuviai“ Azerbaidžane taps neteisingos, nesąžiningos tautos sinonimu. O gal ir dar aršiau – keiksmažodžiu…
Kam už tai turėsime dėkoti? Neteisingą poziciją užėmusiems G. Nausėdai bei G. Landsbergiui ir jų slaptiems kuratoriams Briuselyje ir Strasbūre?
Čiuožėja Margarita Drobiazko. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė kreipėsi į prezidentą Gitaną Nausėdą su prašymu priimti sprendimą dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės Margaritai Drobiazko netekimo.
Ministrė šį kreipimąsi pateikė vadovaudamasi Pilietybės įstatymu ir atsižvelgdama į kompetentingų institucijų pateiktą informaciją, rašoma Vidaus reikalų ministerijos (VRM) pranešime. Pagal Pilietybės įstatymą Prezidento diskrecija – priimti tokį sprendimą šiuo klausimu.
„Migracijos departamentas, apibendrinęs visų atsakingų institucijų pateiktą informaciją, savo teikime VRM konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos pilietė M. Drobiazko palaiko glaudžius profesinius ir asmeninius ryšius su T. Navka, kuri siejama su Rusijos Federacijos valdančiuoju režimu“, – praneša VRM.
Iš viešai prieinamų Rusijos žiniasklaidos šaltinių matyti, kad M. Drobiazko bendradarbiauja su Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Putino spaudos sekretoriaus Dmitrijaus Peskovo žmona Tatiana Navka, dalyvauja jos organizuojamuose šokių ant ledo pasirodymuose ir, tikėtina, gauna už tai atlygį, teigia ministerija.
VRM taip pat pažymi, kad renginiai, kuriuose dalyvauja M. Drobiazko, prisideda prie Rusijos, kaip didžios šalies, rengiančios išskirtinius pasaulyje renginius, įvaizdžio formavimo, tokiu būdu padeda plėtoti Rusijos Federacijos režimo naratyvą apie „Rusijos pasaulį“ ir stiprinti Rusijos Federacijos režimo galias.
Taip pat pažymima, kad Lietuvos pilietė M. Drobiazko nepasmerkė ir nepaprieštaravo Rusijos Federacijos vykdomiems brutaliems kariniams veiksmams, kurie kenkia Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei.
„Rusijos Federacijos kariniai veiksmai kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos Respublikos, kartu ir visos euroatlantinės bendrijos saugumui. Nepaisant to, M. Drobiazko ir toliau dalyvauja Rusijos Federacijos režimą palaikančiuose renginiuose“, – rašoma ministerijos komentare.
Pažymima, kad atsakingų valstybės institucijų nuomone, Lietuvos Respublikos pilietis turi būti lojalus Lietuvos valstybei.
„Pažymėtina, kad M. Drobiazko, įgydama Lietuvos Respublikos pilietybę, pasižadėjo ir laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, gerbti valstybės nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą, tačiau savo veiksmais nesilaiko duoto pasižadėjimo priesaikai ir, bendradarbiaudama su Lietuvos valstybei priešišku režimu, diskredituoja Lietuvos vardą“, – teigia VRM.
Pagal Pilietybės įstatymą išimties tvarka suteikta Lietuvos pilietybė iš asmens gali būti atimta ne tik tada, kai jis savo veiksmais kelia grėsmę nacionalinio saugumo interesams, bet ir kai viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams.
ELTA primena, kad Seimo nariai inicijavo Lietuvos pilietybės panaikinimą M. Drobiazko ir dėl to kreipėsi į VRM.
Šokių ant ledo porai M. Drobiazko ir Povilui Vanagui pasirodžius Sočyje Kremliaus ruporu vadinamo Vladimiro Putino atstovo Dmitrijaus Peskovo žmonos renginyje, prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė dekretą, kuriuo išbraukė ledo čiuožėjų porą iš apdovanotųjų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu sąrašo, pažeminus apdovanotojo vardą.
Rusijoje gimusiai ir gyvenančiai M. Drobiazko Lietuvos pilietybė buvo suteikta išimties tvarka už nuopelnus sporto srityje.
Geležinkelis. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda tikina, kad Lietuva nepasiduos spaudimui ir nepritars Europos Sąjungos (ES) sankcijų išimtims baltarusiškų trąšų tranzitui.
„Ketinama paspausti ir mus, kad mes sušvelnintume maisto produktų krizės aplinkybėmis atsiradusias problemas, leisdami eksportuoti trąšas iš Baltarusijos. Visiems kolegoms sakiau, kad nesusitarsime, ir tikrai Lietuvos pozicija yra nepakitusi, ji nesikeičia ir ji nesikeis. Mes manome, kad yra be galo neteisinga švelninti sankcijas diktatoriams vietoje to, kad jas griežtintume – ypatingai dabartiniu metu“, – penktadienį žurnalistams Klaipėdoje sakė šalies vadovas.
„Tai yra neteisinga, nes viena ranka tartum sankcijas griežtiname, o kita ranka atidarome šliuzus tam, kad Lukašenka toliau galėtų uždirbinėti tvirtą valiutą iš trąšų eksporto. Tai yra visiškas nonsensas. Todėl mes tam pritarti negalime“, – tikino jis, pabrėždamas, kad tokios pat pozicijos laikosi visos šalies institucijos ir politikai.
Prezidentas pabrėžė, kad pasaulinę maisto krizę sukėlė ne ES sankcijos baltarusiškoms trąšoms, tačiau Maskvos sprendimai pasitraukti iš ukrainietiškų grūdų eksporto susitarimo.
„Rusija eilinį kartą ciniškai manipuliuodama, pati sukeldama maisto produktų krizę, (…) dėl kurios dabar kenčia ne tik pati Ukraina, bet ir toli nuo Ukrainos esantys neturtingi kraštai, ji dar naudoja šitą svertą kaip tam tikrą šantažo įrankį. Tai yra visiškai nepriimtina“, – Kremliaus sprendimus smerkė G. Nausėda.
„Mes ir toliau įtikinėsime kolegas, kad šitoks elgesys turi būti baudžiamas ir baudžiamas pirmiausia tarptautinėse institucijose“, – pabrėžė šalies vadovas.
Ketvirtadienį panašiai pasisakė ir užsienio reikalų viceministrė Jovita Neliupšienė. Ji akcentavo, kad nereikėtų nuolaidžiauti Maskvai, šiai reikalaujant Vakarų sankcijų sušvelninimo mainais į grįžimą prie susitarimo dėl ukrainietiškų grūdų eksporto.
Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.
Pasak jos, Rusijos reikalavimai panaikinti sankcijas maisto produktams ir trąšoms yra propaganda, nes ES sankcijų maisto produktams netaiko.
Pirmadienį Rusija atsisakė pratęsti tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms (JT) ir Turkijai sudarytą susitarimą, kuris padėdavo užtikrinti saugų ukrainietiškų grūdų eksportą. JT yra perspėjusios, kad dėl susitarimo griūties labiausiai nukentės pasaulio skurdžiausieji.
Kyjivas trečiadienį pareiškė, kad per naktinius Rusijos smūgius aplink Odesos uostą buvo sunaikinta 60 tūkst. tonų eksportui skirtų grūdų.
Rusijos raketos į Pietų Ukrainos Odesos sritį skriejo dvi naktis iš eilės. Čia buvo nusitaikyta į Juodosios jūros pakrantėje esančius uostus. Atakos buvo surengtos po to, kai Maskva pasitraukė iš Ukrainos grūdų eksporto susitarimo.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Prezidentinių reitingų lentelėje lyderiu išlieka dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda, nuo jo vis dar gerokai atsilieka advokatas Ignas Vėgėlė, rodo portalo „Delfi“ užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa.
Prezidentas G. Nausėda ir toliau pirmauja – palaikymas šalies vadovui kito nežymiai. Gegužės mėnesį už jį būtų balsavę 20,7 proc., o birželį – 19,3 proc. apklaustųjų.
Nuo G. Nausėdos vis dar gerokai atsilieka advokatas I. Vėgėlė. Teisininką birželio mėnesį palaikė 10,1 proc. apklaustųjų, gegužę – 10,3 proc. gyventojų. Trečioje prezidentinių reitingų lentelės vietoje – visuomenininkas Andrius Tapinas, kurį birželio mėnesį palaikė 6,6 proc. apklaustųjų (gegužę – 5,5 proc.).
Nors ir paklaidos ribose, ryškiausiai kito ekspremjero Sauliaus Skvernelio palaikymas. Birželio mėnesį jį prezidento poste norėjo matyti 6,2 proc. apklaustųjų, kai gegužę politiką palaikė 3,3 proc. žmonių. S. Skvernelis atsidūrė ketvirtoje reitingų lentelės vietoje, aplenkdamas europarlamentarę, socialdemokratų lyderę Viliją Blinkevičiūtę, už kurią birželį ketino balsuoti 5,7 proc. apklaustųjų (gegužę – 6,4 proc.).
Tiek pat apklausos dalyvių birželį būtų balsavę už premjerę Ingridą Šimonytę (5,7 proc.). Gegužę ją palaikė 7,3 proc. apklaustųjų.
Septintoje vietoje – krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, už kurį birželį prezidento rinkimuose balsą atiduotų 4,7 proc. apklaustųjų (gegužę – 4,8 proc.).
Toliau reitingų lentelėje – Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen (birželį sulaukusi 4,6 proc. paramos) ir parlamentaras Remigijus Žemaitaitis (birželį už jį būtų balsavę 2,5 proc. apklausos dalyvių).
Į apklausos sąrašą įtraukti Aurelijus Veryga, Remigijus Šimašius, Aušra Maldeikienė, Valdemaras Tomaševskis, Petras Gražulis ir Gabrielius Landsbergis surinko mažiau nei 2 proc. simpatikų balsų.
Visgi, 11,5 proc. apklaustųjų nurodė, kad balsuotų už kitą politiką. Už ką atiduotų balsą, nežinojo 13,7 proc. gyventojų, o 9,4 proc. nurodė, kad rinkimuose nedalyvautų.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ 2023 metų birželio 19–28 dienomis, naujienų portalo DELFI užsakymu, atliko visuomenės nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų.
Taikytas kombinuotas apklausos metodas: 50 proc. telefoninės apklausos būdu, 50 proc. internetu. Telefoninio interviu atveju apklausą atlieka profesionalus apklausėjas. Jis veda pokalbį su respondentu pagal parengtus klausimus, atsakymus fiksuodamas klausimyne. Internetinėje apklausoje respondentui siunčiama nuoroda į apklausą, kurią respondentas užpildo savarankiškai jam/jai patogiu metu. Nuoroda yra unikali. t.y. klausimyno negalima užpildyti kelis kartus.
Tyrimo metu buvo apklausti 1012 respondentų. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas pagal lytį, amžių ir gyvenamąją vietą yra proporcingas gyventojų pasiskirstymui Lietuvoje.
V. Zelenskis kreipėsi į Lietuvą: Ukraina apgins ir savo, ir jūsų laisvę. Dainius Labutis. ELTA fotografija
Prezidentas Gitanas Nausėda neslepia, kad dėl prezidento Volodymyro Zelenskio pareiškimo apie neva „absurdišką“ NATO viršūnių susitikimo formuluotę dėl Ukrainos narystės Aljanse, prie derybinio stalo buvo kilusi emocinė įtampa.
G. Nausėda pripažįsta, kad tuo metu buvo atsiradusi galimybė, jog visas NATO viršūnių susitikimas gali apskritai žlugti.
„Drama buvo labai didelė ir aš vienu metu tikrai turėjau pagrindo nuogąstauti, kad tekstas gali staiga tapti daug blogesnis arba bus neįtraukti tie dalykai, kurie yra nepaprastai svarbūs ir mums, ir Ukrainai“, – ketvirtadienį LRT televizijai sakė G. Nausėda.
„Tuo metu tiesiog puikiai suvokiau, kad mes jau pasiekėme maksimumą ir bet koks mėginimas eiti toliau sužlugdys patį Vilniaus viršūnių susitikimą. Aš labai atsakingai tai sakau. Taip galėjo atsitikti“, – pažymėjo prezidentas.
G. Nausėda neatskleidžia, kurios partnerės į V. Zelenskio pareiškimą reagavo aštriausiai. Visgi, pažymi prezidentas, emocinga lyderių reakcija buvo trumpalaikė.
„Apskritai nuotaika buvo tokia, kad na, žiūrėkite, mes stengiamės padaryti viską, ką galime, tikrai dedame daug pastangų ir mes tikrai nenusipelnome galbūt tokio įvertinimo kaip absurdas ar dar kažkaip panašiai. Tai buvo labai trumpalaikis momentas ir ne tiek svarbu, kaip ten kas buvo, bet svarbiausia, kaip viskas baigėsi“, – teigė prezidentas. Volodymiras Zelenskis – Vilniuje. Dainius Labutis. ELTA fotografija
Anot G. Nausėdos, kai kurioms Aljanso narėms pasipiktinimą sukėlęs V. Zelenskio „Twitter“ įrašas galėjo būti ne tik emocinė, bet ir derybinė išraiška.
„Pirma, tai yra emocinis fonas. (…) Suprantu prezidento Zelenskio tviterio įrašą, apskritai suprantu, jog emocinis fonas yra toks, kad mes turbūt net negalime įsijausti į padėtį žmogaus, kuris vadovauja valstybei, besiginančiai nuo kruvino agresoriaus“, – sako G. Nausėda.
„Antra, tai yra taip pat ir derybinis svertas, nes tuo metu sprendimai dar nebuvo priimti“, – pažymi prezidentas.
ELTA primena, kad šią savaitę Vilniuje vykusiame NATO daugiausiai dėmesio sulaukė Ukrainos narystės NATO klausimas. Kyjivas tikėjosi gauti aiškų signalą dėl narystės perspektyvos, tačiau Vakarų lyderiai dar iki prasidedant susitikimui Vilniuje akcentavo, kad tęsiantis karui Ukrainai nebus leista prisijungti prie NATO gretų.
Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.
Po ilgų derybų dėl Kyjivo transatlantinės perspektyvos formuluotės susitikimo komunikate, Aljansas patvirtino, kad „Ukrainos ateitis yra NATO“. Taip pat sutarta atsisakyti narystės veiksmų plano (MAP), patvirtina ilgalaikė karinė parama. Taip pat nutarta oficialiai įsteigti NATO-Ukrainos tarybą ir suglaudinti dvišalius politinius ryšius.
Tačiau lūkesčiai dėl pakvietimo į NATO liko neišpildyti – komunikate nurodoma, kad tam kelias bus atviras tik tada, „kai sąjungininkai pritars ir kai bus įvykdytos sąlygos“. Visgi, kokie yra pastarieji reikalavimai, komunikate nenurodoma.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis antradienį pareiškė, kad „absurdiška“ nenustatyti Ukrainos narystės NATO termino. Taip jis teigė dar prieš paviešinant komunikate nugulusias kompromisines formuluotes.
Kaukės. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad penktosios kolonos pašalinimas yra viena iš sąlygų siekiant Ukrainai įstoti į NATO.
„Tai yra viena iš sąlygų, labai svarbi sąlyga“, – ketvirtadienį LRT televizijai patikino G. Nausėda.
Kaukės. Slaptai.lt nuotr.
„Penktoji kolona yra visur, net ir tose valstybėse, kuriose galbūt neįsivaizduojame, toli, dar į Vakarus nuo mūsų, yra ir pas mus, yra ir Ukrainoje. Turbūt pagrindinis klausimas, kiek toli ir kiek aukštai valdžios hierarchijoje pakyla tokie žmonės“, – pridūrė prezidentas.
Visgi šalies vadovo teigimu, Ukrainos sprendimai rodo, kad nuo aukštuose vidiniuose Ukrainos sluoksniuose Rusijai dirbančių žmonių yra pamažu „apsivaloma“.
„Kiekvieną kartą, kai išgirstu, kad kažkas yra pašalintas iš aukštų pareigų, mane tai džiugina, nes suprantu, kad valstybė valosi. Jeigu viskas būtų gražu, viskas sušluota po kilimu ir atrodytų, kad valdžios hierarchijoje viskas stabilu, tada jau kiltų įtarimų, ar iš tikrųjų valstybėje, kurioje susikerta daugybė interesų ir kurioje Rusija mėgina vykdyti ne tik atvirus karinius veiksmus, bet ir hibridinius, ir dezinformacijos, propagandos veiksmus, viskas taip gražu ir išoriškai tvarkinga. Ne, Ukraina valosi, ir aš manau, kad ji valysis ir toliau“, – teigė prezidentas.
Interviu metu G. Nausėda taip pat pabrėžė, kad NATO valstybės nesinaudos aptakia deklaracijos formuluote, jog atitolintų Ukrainos narystę Aljanse.
Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Aš nuraminau jį (ELTA – Zelenskį), nematau tokių nuotaikų tarp valstybių partnerių, visi kaip tik vieningai palaiko Ukrainą, bet visi sako tai, kad šiuo metu vyksta karas, ir kai karas pasibaigs, viskas pajudės labai greit“, – paaiškino Lietuvos vadovas. Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.
ELTA primena, kad šią savaitę Vilniuje vykusiame NATO daugiausiai dėmesio sulaukė Ukrainos narystės NATO klausimas. Kyjivas tikėjosi gauti aiškų signalą dėl narystės perspektyvos, tačiau Vakarų lyderiai dar iki prasidedant susitikimui Vilniuje akcentavo, kad tęsiantis karui Ukrainai nebus leista prisijungti prie NATO gretų.
Po ilgų derybų dėl Kyjivo transatlantinės perspektyvos formuluotės susitikimo komunikate, Aljansas patvirtino, kad „Ukrainos ateitis yra NATO“. Taip pat sutarta atsisakyti narystės veiksmų plano (MAP), patvirtina ilgalaikė karinė parama. Taip pat nutarta oficialiai įsteigti NATO-Ukrainos tarybą ir suglaudinti dvišalius politinius ryšius.
Tačiau lūkesčiai dėl pakvietimo į NATO liko neišpildyti – komunikate nurodoma, kad tam kelias bus atviras tik tada, „kai sąjungininkai pritars ir kai bus įvykdytos sąlygos“. Visgi, kokie yra pastarieji reikalavimai, komunikate nenurodoma.
JAV prezidentas Joe Bidenas atvyksta į Lietuvą. ELTA / Žygimantas Gedvila
Prezidentas Gitanas Nausėda paspaudė ranką ką tik į Vilnių atvykusiam Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentui Joe Bidenui.
Pasisveikinęs su G. Nausėda, prezidento patarėjais, taip pat amerikiečių ambasadoriumi Lietuvoje, J. Bidenas priėjo pabendrauti su susirinkusiais stebėti jo atvykimą.
Kartu su prezidentu J. Bidenu į Vilnių atvyko ir JAV valstybės sekretorius Anthony Blinkenas.
Į Lietuvą J. Bidenas atvyko dėl NATO viršūnių susitikimo, taip pat numatytas dvišalis jo susitikimas su prezidentu Gitanu Nausėda bei vieša kalba Vilniaus universitete.
Pirmasis prezidentų susitikimas – pasisveikinimas numatomas J. Bidenui nusileidus Vilniaus oro uoste. JAV prezidentas Joe Bidenas ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. ELTA / Žygimantas Gedvila
Antradienį rengiama oficiali JAV prezidento pasveikinimo ceremonija Prezidentūros kieme. Planuojama, kad J. Bidenas taip pat pasirašys Prezidentūros svečių knygoje.
Vėliau Lietuvos ir JAV vadovai dvišaliame susitikime aptars paramą Ukrainai, NATO rytinio flango stiprinimo priemones, atsaką į Baltarusijos remiamą Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą.
Trečiadienį J. Bidenas dalyvaus specialiame renginyje Vilniaus universiteto (VU) Didžiajame kieme, kurio metu kreipsis į Lietuvos žmones.
Į Vilnių J. Bidenas atvyko iš Londono, kur pirmadienį susitiko su Anglijos premjeru Rishiu Sunaku.
J. Bidenas – antrasis Lietuvoje apsilankęs JAV prezidentas
JAV prezidento lėktuvas. ELTA nuotrauka / Žygimantas Gedvila
J. Bidenas yra antrasis į Lietuvą atvykęs JAV prezidentas. Pirmasis čia 2002-ųjų lapkritį, Lietuvai dar laukiant narystės NATO, Vilniuje lankėsi respublikonas George’as W. Bushas. JAV ir Lietuvos vėliavos. ELTA nuotrauka / Žygimantas Gedvila
Tąkart Lietuvoje jis susitiko su prezidentu Valdu Adamkumi. G. W. Bushas taip pat sakė istorine tapusią kalbą, kuria pabrėžė, kad nuo šiol Lietuvos priešas „bus ir JAV priešu“.
„Jūs įsiliejate į stiprią NATO šeimą, gynybos aljansą, kuris pasiryžęs ginti savo nares. Ir bet kas, kas pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir JAV priešu“, – Vilniuje kalbėjo galingiausios valstybės tuo metinis vadovas G. Bushas.
Su G. W. Bushu Lietuvoje tąkart lankėsi ir jo žmona Laura Bush.
Prezidentas Gitanas Nausėda. NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. ELTA / Josvydas Elinskas
Prezidentas Gitanas Nausėda sveikina NATO viršūnių susitikimo išvakarėse Turkiją ir Švediją pasiekus sutarimo dėl Stokholmo narystės Aljanse.
„Vilniuje įvyko lūžis dėl Švedijos stojimo į NATO! Tikėtina, kad Aljansas pasveikins Švediją kaip pilnateisę narę“, – pirmadienio vakarą savo „Twitter“ paskyroje rašė šalies vadovas.
„Tai ženkliai sustiprins Baltijos jūros regioną ir visą Aljansą. Esame vieningi ir esame stiprūs!“ – džiaugėsi G. Nausėda.
Vilniaus viršūnių susitikimo išvakarėse NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas kartu su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu bei Švedijos premjeru Ulfu Kristerssonu susėdo prie bendro derybų stalo išspręsti dvišalius nesutarimus. Prieš susitikimą viltasi, kad Ankara atsisakys vetuoti Švedijos narystę.
Po keletą valandų trukusių derybų, vėlų pirmadienio vakarą pranešta, kad Turkijos prezidentas sutiko nedelsiant pateikti šalies parlamentui ratifikuoti Švedijos stojimo protokolą.
Turkijos vadovybė blokavo Švedijos stojimą, teigdama, kad Stokholmas esą nepakankamai kovoja su „teroristinėmis organizacijomis“, turėdama omenyje kurdų Darbininkų partiją. Be to, pokalbius tarp šalių lyderių apsunkina ir pastaruoju metu Stokholme užfiksuotas incidentas, kai protesto metu buvo sudegintas Koranas.
Savo ruožtu NATO plėtros procesus vilkina ir Vengrija, paskelbusi, kad balsavimą dėl dokumentų ratifikavimo nukėlė iki rudens.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą, Švedija ir Suomija pasiprašė priimamos į NATO. Suomija tapo oficialia Aljanso nare nuo šių metų balandžio.
Vėliavos. Prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje. Slaptai.lt foto
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda šventinėje Liepos 6-osios himno giedojimo ceremonijos kalboje pabrėžė, kad kitą savaitę į NATO viršūnių susitikimą Vilniuje atvyksiantys 40 valstybių vadovai spręs, kaip Ukrainai įveikti Rusiją.
„Dabar svarbiausia, kad mes savo laisvę ir tai, ką pasiekėme, apgintume. Todėl kitą savaitę Vilniuje lankysis JAV prezidentas Joe Bidenas, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas, Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda ir daug kitų, 40 valstybių vadovų. Visi kartu spręsime, kaip Ukraina nugalės Rusiją“, – Katedros aikštėje kalbėjo G. Nausėda.
„(Spręsime – ELTA), kaip užtikrinti Lietuvos saugumą, kad jokiam kareiviškam batui nekiltų nė menkiausios pagundos išbandyti mūsų tvirtybės“, – pažymėjo prezidentas.
Lietuvai minint 770-ąsias karaliaus Mindaugo karūnavimo metines, 21 val. viso pasaulio lietuviai sustojo sugiedoti „Tautiškos giesmės“.
Lietuvos himną kartu su vilniečiais ir miesto svečiais Katedros aikštėje ketvirtadienio vakarą giedojo ir prezidentas Gitanas Nausėda.
„Tautiškos giesmės“ giedojime dalyvavo ir su vizitu Lietuvoje viešintis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.
Valstybės himną „Tautišką giesmę“ liepos 6-ąją Lietuvoje pradėta giedoti 2009-aisiais, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį.
„Tūkstantmečio odisėjos“ iniciatyva tą dieną prieš 14 metų pasaulio lietuviai pirmą kartą tuo pačiu metu visame pasaulyje sugiedojo Lietuvos himną.
Kas šiomis dienomis labiausiai krito į akis? Ogi Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos įsivaizdavimai, kokios priežastys Vokietiją paskatino priimti sprendimą dislokuoti brigadą Lietuvoje. Duodamas interviu LNK Žinioms prezidentas pabrėžė, kad užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio aštri retorika derybose nepadėjo.
„Aštri retorika čia tikrai nepadeda. (…) Juk vokiečiai turėjo spręsti, ką suteikti Lietuvai, o ne Lietuva dovanojo Vokietijai kažką. Tai, žinoma, kad reikia kitokios retorikos, reikia kitokio bendradarbiavimo, pirmiausiai reikia labai aiškaus patikinimo, kad mes pasitikime savo partneriais“. Štai tokia mūsų prezidento nuomonė. Dar galima priminti ir šiuos G. Nausėdos žodžius: „Mes turime pastatyti kaip galima greičiau visą reikalingą infrastruktūrą ir tada Vokietija įgyvendins savo pažado dalį. Čia yra abipusio pasitikėjimo klausimas, kuris geriau įrodomas ne popieriais, o darbais“.
Beje, ELTA primena, kad neseniai viešėjęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas pareiškė, girdi, Berlynas pasirengęs visam laikui šalyje dislokuoti vokiečių karių brigadą. Vis dėlto, kada tiksliai brigados lygio karinis vienetas galėtų būti perkeltas į Lietuvą, gynybos ministras negalįs atsakyti. Jo teigimu, tai priklausys nuo infrastruktūros sąjungininkų kariams plėtros.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Mano supratimu, su savo sąjungininkais NATO ir Europos Sąjungos struktūrose lietuviai privalo kalbėti … labai ATVIRAI. Tiek nuolankiai atsiklaupę ant kelių, tiek piktai trinksėdami kumščiu į stalą. Nežiūrint, kokia padėtis. Pastarieji keliolika metų akivaizdžiai įrodė – baimė ištarti bent vieną piktesnį epitetą – tokia pat žalinga kaip ir nuolatiniai barniai, priekaištai. Vaizdingai tariant, reikalingas ne vien meduolis, bet ir bizūnas. Jei sąjungininkai elgiasi padoriai, sąžiningai – pagirkime juos, jei jie daro, mūsų manymu, lemtingas klaidas, tai taip ir rėžkime jiems į akis be jokių politkorektiškumų.
Štai mūsų šiaurinė kaimynė Švedija prieš pat lemtingus sprendimus NATO viršūnių susitikime Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis ėmė ir sukvailiojo. Viešai deginti šventas knygas – jokia saviraiškos laisvė. Tai – viduramžius primenantis barbarizmas. Be kita ko, labai panašus į Rusijos specialiųjų tarnybų provokaciją, kurios užsakovai trokšta narystės NATO struktūrose siekiančiai Švedijai pakišti koją ir tuo pačiu … susilpninti visą NATO, ypač tris Baltijos valstybes.
Kaip Lietuva turėjo elgtis šiuo konkrečiu atveju? Lietuvos vadovai galėjo labai garsiai pasmerkti idiotiškai pasielgusią partnerę Švediją (kažin kokiam atvykėliui leido viešai demonstruoti cinišką nepagarbą viso pasaulio musulmonams – išniekinti Koraną). Sutikime, Lietuvai gyvybiškai svarbu, kad Švedija taptų NATO nare. Baltijos jūra taptų tarsi vidine NATO jūra. Bet Turkija greičiausiai dabar nepalaimins Švedijos narystės NATO aljanse. Kaip skelbia AFP – ELTA, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas piktai pasmerkė Švediją už tai, kad leido protestuotojui deginti Koraną. „Galiausiai pamokysime arogantiškus vakariečius, kad musulmonų įžeidinėjimas nėra žodžio laisvė“, – per televiziją sakė R. T. Erdoganas.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Taigi Švedija narystę NATO struktūrose šiemet greičiausia matys tarsi savo ausis. O tai reiškia, kad, žvelgiant rimčiau, Švedija pakenkė ne vien sau, bet ir Lietuvai, Latvijai, Estijai. Įsidėmėkime šitą aplinkybę – Švedija savo kvailiojimais susilpnino ne tik save, bet ir tris Baltijos valstybes ypač pavojingu metu, kai Rusija jau antrus metus tęsia nuožmų karą prieš Ukrainą.
Ką sakys Lietuvos prezidentas G. Nausėda liepos 11 – 12 dienomis, kai Turkija pareikš veto? Kaltinsime Švediją ar Turkiją? Mano supratimu, oficialusis Vilnius privalėtų priekaištauti tik … Švedijos valdžiai. Turkija – niekuo dėta. Turkijos prezidentas elgiasi nuosekliai, padoriai, principingai.
Panaši padėtis – dėl Vokietijos. Jei Vokietija išties dislokuos Lietuvoje savo karių brigadą, – didelis AČIŪ. Jei Berlynas griežtai laikysis savo įsipareigojimų – nuoširdžiausia PAGARBA. Bet turime karčių istorijos pamokų, kai sutartys laužomos, ignoruojamos, pamirštamos. Imkime garsųjį Budapešto memorandumą 1994-aisiais metais, kai JAV prezidentas Bilas Klintonas, Didžiosios Britanijos premjeras Džonas Meidžoras ir Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pažadėjo saugoti Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į atiduodamą atominį ginklą. Šiandien matome, kad iš šį dokumentą pasirašiusių valstybių duotų pažadų laikėsi tik Ukraina – tikrai atidavė atominius ginklus. Visos kitos valstybės ciniškai pamiršo savo pažadus.
Todėl Lietuva teturi tik vieną kelią – nepatikliai žiūrėti į bet kokius susitarimus. Taip, Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) šiandien palaimino vokiečių brigados kelionę į Lietuvą. Bet ką darysime, jei susiklostys paini padėtis – Rusijos agresijos išvakarėse oficialusis Berlynas, sugalvojęs įvairiausių priežasčių, lieps savo kariams bėgti iš Lietuvos? Ar bent plaukas nukris tuomet nuo O. Šolco galvos? Gal O. Šolcą jau bus pakeitęs kitas kancleris – Angelos Merkel arba Gerhardo Šrioderio sukirpimo politikai, tvirtinantys, jog neprivalo laikytis pirmtako skelbtų susitarimų.
Kur tuomet ponas G. Nausėda dės savo žodžius „mes pasitikime savo partneriais“? Atkreipkime dėmesį – Vokietijos kancleris šiandien daug kur painiojasi, nenuoseklus, kalba dviprasmiškai. Jis tarsi praregėjo dėl labai bjaurių tikslų turinčios Rusijos. Šaunuolis. Bet kaip suprasti jo paskutiniąsias mintis, kuomet Jevgenijaus Prigožino kariauna „Wagner“ žygiavo Maskvos link, o kraugerys Vladimiras Putinas spruko iš Kremliaus kažkur į Valdajų? Vokietijos kancleris puolė šaukti, esą nei Vokietija, nei NATO neketina nuversti V. Putino. Girdi, Vakarams labai svarbus stabilumas Rusijoje. Tad, jei žvelgsime priekabiai, O. Šolcas – V. Putino sąjungininkas. Ar ponas G. Nausėda kreipėsi į Vokietijos kanclerį reikalaudamas pasiaiškinti? V. Putinas – padoresnis už „Wagner“ bosą J. Prigožiną?
Vokietijos kanclerio pozicija (panašiai dėl būtinybės išsaugoti V. Putiną po „Wagner” maršo suokė ir Baltieji rūmai Vašingtone, ir Prancūzijos prezidentas), esą Vakarai nenori V. Putino griūties, – stebina, glumina. Viena vertus, Vakarai rengia tarptautinį tribunolą – pasiruošę V. Putiną tupdyti į kalėjimą iki gyvos galvos, kita vertus, bijo perversmų, kad į Kremlių neateitų dar bjauresnis. Bet ar gali būti baisesnių už V. Putiną?
Šia proga verta prisiminti Helmutą Kolį. Šis Vokietijos kancleris, kuomet Lietuva siekė nepriklausomybės, priekaištavo mums, esą lietuviai neturi kenkti Michailo Gorbačiovo pertvarkai – neleistina skelbti Kovo 11-osios akto. Pasak H. Kolio – svarbiausia, kad M. Gorbačiovas leido išardyti Berlyno sieną. O lietuviai tegul ir toliau kenčia okupacijas, rusifikacijas, pažeminimus. Tegul palaukia geresnių laikų. Mano manymu, H. Kolis elgėsi niekšiškai ir ciniškai. Beje, jį tuomet palaikė JAV bei Prancūzijos prezidentai – vardan M. Gorbačiovo sėkmės Baltijos šalys privalo atsisakyti savos nepriklausomybės. Nejaugi pamiršome šį vakarietišką cinizmą? Nejaugi neverta šių niekšybių priminti J. Bidenui, O. Šolcui, E. Makronui?
Joe Bideno kritimai
Šiandien Vakarai, įskaitant ir JAV prezidentą Džo Baideną (Joe Bidenas), ir Vokietijos kanclerį O. Šolcą, ir Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, daro tą pačią klaidą, kaip ir jų pirmtakai, įskaitant kolius bei miteranus. Užuot nuo pat pirmųjų dienų elgęsi vyriškai, Vakarai tebenuolaidžiauja Kremliui. Leido naikinti Čečėniją, Paskui, 2008- aisiais, leido pulti Gruziją. Po to JAV prezidentas Barakas Obama ir jo tuometinė dešinioji ranka J. Bidenas leido okupuoti Krymą, drausdami ukrainiečiams priešintis. Šiandien, 2023-aisiais, kuomet Ukraina jau beveik dvejus metus didvyriškai ginasi nuo Rusijos ordų ir tuo pačiu gina Europą, Vakarai, pirmiausia – Amerika, nesiteikia ukrainiečių kariams atgabenti užtektinai modernių, galingų ginklų. Vakarai tiekia Ukrainai ginklus taip skūpiai, tarsi lašintų iš pipetės. Tai neduos toliašaudžių artilerijos sistemų, tai neduos tankų, tai neleis apšaudyti Rusijos teritorijos, tai neduos technikos, kuria įmanoma apsaugoti oro erdvę.
Paskutiniosios žinios irgi nieko gero nežada. Pasirodo, ukrainiečių lakūnų mokymai valdyti naikintuvus F-16 dar net nepradėti. Ukrainos valdžia tiki, jog Ukraina turės naikintuvus F-16, nes šis sprendimas jau priimtas. Bet Ukrainos karinė vadovybė tiesiog maldauja: „Mūsų karinės ir politinės vadovybės prašymas partnerėms, kad tai nebūtų atidėliojama, kai galima paspartinti procesus“, – skelbiama leidinyje „Ukrinform“.
Taigi – vien vilkinimai, vien vėlavimai ! Ką tai galėtų reikšti? Tokiais būdais Vakarai siekia, kad Rusija dar rimčiau įsitvirtintų užgrobtose teritorijose ir ukrainiečių kariams būtų žymiai sunkiau laimėti? Gal išties teisūs tie JAV prezidento J. Bideno kritikai (Andrėjus Ilarionovas, Gary Tabachas, Konstantinas Borovojus), kurie sako, kad tarp J. Bideno ir V. Putino – slapti susitarimai. Jie mano, kad J. Bidenas leido V. Putinui terioti Ukrainą (jei J. Bidenas būtų griežtai protestavęs 2022-ųjų vasarį, V. Putinas nebūtų drįsęs pulti). O gal teisūs tie, kurie mano, jog ginklų Ukrainai neduodama užtektinai tik todėl, kad Vakarai trokšta išsekinti tiek Kijevą, tiek Maskvą? Žodžiu, versijų užtektinai: Vakarams nusispjauti į Ukrainą, Vakarai paniškai bijo Kremliaus, Vakarai bijo Rusijos griūties (kad neišsivaikščiotų atominiai ginklai), Vakarai bijo Ukrainos konkurencijos, Vakarai bijo atominio karo. Lengviau išvardinti, ko Vakarai nebijo. Tiesiog patalogiški bailiai.
Taigi jau seniai nebesuprantu Vakarų. Nebesusigaudau, kada jie tiesą sako, kada meluoja, kuomet po gražiais lozungais slepia savąjį cinizmą, egoizmą ir nusikaltimus.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos taip pat dažnai nesuprantu. Nesupratau tuomet, kai 2015-aisiais mūsų seimūnai, nė valandėlės nepabuvę nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose, palaimino rezoliuciją, smerkiančią Osmanų imperiją dėl 1915-ųjų įvykių (girdi, tai neabejotinai – genocidas prieš armėnų tautą). Nesupratau tuomet Lietuvos, kai ji nė sykio nepasmerkė teroristų iš ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, dar visai neseniai žudžiusių turkų ir azerbaidžaniečių politikus Vakarų sostinėse, kai nė žodeliu neužjautė milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių, išvytų iš savo gimtųjų namų Karabache ir gretimuose rajonuose. Nesuprantu oficialiojo Vilniaus ir šiandien, kuomet Lietuvos valdžia nepasveikino Azerbaidžano, 2020-ųjų rudenį ginklu atkovojusio beveik visą Karabachą.
Nesuprantu Lietuvos, kai ji nesiteikia statyti paminklo Prezidentui Antanui Smetonai, kai linkusi į savo alfabetą įsileisti svetimas raides ir sugriauti visą gramatikos struktūrą, kai itin nuolankiai pataikauja kiekvienam žydų priekaištui, tarsi būtume Izraelio okupuota kolonija, kai klusniai sutinkame Briuselio ir Strasbūro spaudimui Lietuvos sieną kirtusius pabėgėlius labiau mylėti nei savus, lietuvius…
Klaustukų, abejonių, nerimo – vis daugiau ir daugiau. Vakarus kritikuojantis Turkijos prezidentas šiandien man labiau suprantamas nei Vakarams pataikauti raginantis Lietuvos vadovas.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Prezidentūra toliau kelia klausimą, ar valdančiųjų užimama laikysena dėl apribojimų Baltarusijos piliečiams taikymo deri su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais. Šalies vadovo vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas sako, kad konservatoriams vadovaujantis Gabrielius Landsbergis veikiausiai yra labai drąsus, jei mano, kad bus lengva identifikuoti į Lietuvą patekti norinčius ir, pavyzdžiui, Baltarusijos pilietybę gavusius „Wagner“ samdinius.
„Kaip atskirti žmogų su baltarusišku pasu: tą, kuris yra „Wagner“ (samdinys – ELTA) ir kuris yra tiesiog fūros vairuotojas“, – antradienį, kalbėdamas „Žinių radijui“, retoriškai klausė prezidento patarėjas.
Anot jo, nereikėtų atmesti, kad daliai į Baltarusiją persikėlusių „Wagner“ samdinių bus suteikta Baltarusijos pilietybė. Todėl, jo nuomone, įvertinus per mėnesį į Lietuvą atvykstančius Rusijos ir Baltarusijos piliečių srautus, užtikrinti, kad tarp jų nepasitaikys „Wagner“ samdinių – būtų be galo sunku.
„Be abejo, tiek Valstybės sienos apsaugos tarnyba, tiek VSD, tiek kitos institucijos dirba savo darbą, bet, kad kažkas galėtų garantuoti, jog 150 tūkst. žmonių per mėnesį šiaudų kūgyje mes pamatysime visas adatas… Aš nežinau. Jeigu ponas Landsbergis gali prisiimti tokią atsakomybę, tai jis tikrai drąsus“, – referuodamas į antradienį išsakytą užsienio reikalų ministro poziciją sakė F. Jansonas.
Diskusijas šiuo klausimu pirmadienį inicijavo prezidentas Gitanas Nausėda. Šalies vadovas pirmadienį pažymėjo, esą Seimas padarė klaidą, kai neįsiklausė į Prezidentūros siūlymus dėl nacionalinių sankcijų Rusijos ir Baltarusijos piliečiams.
„Prisiminkime, prezidentas vetavo įstatymą nustatydamas ir teigdamas, kad turėtume taikyti vienodą teisinį režimą šitiems žmonėms, kurie atvyksta iš Rusijos ir iš Baltarusijos. Sakyčiau, valdančioji dauguma piktdžiugiškai šį veto atmetė – na, dabar stovi prie suskilusios geldos“, – LNK televizijai pirmadienį duotame interviu sakė G. Nausėda.
Šią kritiką antradienį atmetė tiek G. Landsbergis, tiek Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Pasak jų, vertinant šį klausimą, reikia žiūrėti kompleksiškiau. Pirmiausiai, atskirti Rusijos ir Baltarusijos visuomenes. Tiek vieno, tiek kito nuomone, Baltarusijos visuomenėje yra didesnis demokratijos siekinys bei nepritarimas Kremliaus sukeltam karui Ukrainoje.
Tačiau F. Jansonas abejoja tokia politikų logika. Tikroji Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt foto
„Jei kalbame apie režimus, tai jokio skirtumo nėra. Kalbame apie agresorę Rusiją ir jos sąjungininkę Baltarusiją. Kalbame apie šalis, kurios dabar jau abi dislokuoja savo teritorijoje branduolinį ginklą. Kalbame apie Baltarusija, kuri savo teritorijoje įrenginėja stovyklą 6 tūkstančiams „Wagner“ kareivių. Kalbame apie Lietuvai tikrai priešiškai nusiteikusias valstybes“, – „Žinių radijui“ antradienį sakė prezidento komunikacijos grupės vadovas.
Jo neįtikino nei G. Landsbergio, nei Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen argumentai, kad, taikant skirtingas sankcijas Rusijos ir Baltarusijos piliečiams, reikia atsižvelgti į šių valstybių visuomenių specifiką.
„Jeigu kalbame apie visuomenes, reikėtų sociologinių tyrimų, kad parodytume, kaip visuomenė nusiteikusi ir kaip mes jas čia perskaitome“, – sakė F. Jansonas.
Jis, referuojant į valdančiųjų lyderių argumentus, pripažino, kad 2021 m. įvykiai Baltarusijoje parodė, kad demokratijos intencijos šioje šalyje buvo didesnės. Visgi, tęsė patarėjas, šiandien situacija yra pasikeitusi.
„Dabar yra 2023 metai ir daugybė tūkstančių baltarusių, kurie dalyvavo 2021 m. įvykiuose, jau yra seniai išvažiavę iš Baltarusijos, jie yra Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose valstybėse“, – sakė F. Jansonas.
„Šiai akimirkai kalbame apie visuomenę, kuri susitaikė su esama padėtimi, kalbame apie žmones, kurie į Lietuvą važiuoja apsipirkti (…) ir dėl kitų ekonominių interesų“, – pridūrė patarėjas.
Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.
ELTA primena, kad Seimas balandžio mėnesį neįsiklausė į prezidento G. Nausėdos siūlymus dėl nacionalinių sankcijų Rusijos ir Baltarusijos piliečiams. Šalies vadovo veto buvo atmestas 99 parlamentarų balsais.
Nepritarti įstatymą vetavusio prezidento siūlymams, suvienodinti taikomus ribojimus tiek rusams, tiek baltarusiams tuomet kvietė ir valdantieji, ir opozicijai priklausantys parlamentarai.
Nacionalines sankcijas įtvirtinančiame Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą įstatymo projekte, kuriam pritarė Seimas, numatyta metams sugriežtinti leidimų nuolat ar laikinai gyventi šalyje suteikimo, vizų išdavimo tvarką, drausti Rusijos piliečių judėjimą per Europos Sąjungos (ES) išorės sieną (išskyrus atvejus, kai šie atitinka Lietuvos keliamus reikalavimus).
Teisės aktais numatyta sugriežtinti ir Rusijos piliečių teisę įsigyti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Išimtys numatytos tik tiems rusams, kurie turi nuolatinį leidimą gyventi arba turtą, esantį šalyje, įgyja paveldėjimo teisėmis.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda tikina nenorįs analizuoti, kokios priežastys Vokietiją paskatino priimti sprendimą dislokuoti brigadą Lietuvoje. Visgi, atkreipia dėmesį šalies vadovas, kad užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio aštri retorika derybose nepadėjo.
„Aštri retorika čia tikrai nepadeda. (…) Juk vokiečiai turėjo spręsti, ką suteikti Lietuvai, o ne Lietuva dovanojo Vokietijai kažką. Tai, žinoma, kad reikia kitokios retorikos, reikia kitokio bendradarbiavimo, pirmiausiai reikia labai aiškaus patikinimo, kad mes pasitikime savo partneriais“, – LNK Žinioms teigė G. Nausėda.
„Tai mes darėme, ne visi galbūt, bet darėme. Ir dabar turime rezultatą“, – akcentavo prezidentas.
Šalies vadovas nenorėjo analizuoti, kokios priežastys nulėmė tai, kad Vokietija priėmė sprendimą Lietuvoje dislokuoti visą brigadą. Pasak jo, svarbiausia, kad šis sprendimas buvo padarytas.
„Neabejoju, kad Vokietija matydama, kad ir Lenkija imasi lyderystės šiame regione, taip pat į tai atsižvelgė. Ir, tiesą sakant, nenorėčiau čia analizuoti, kokios priežastys buvo esminės, svarbiausia, kad turime rezultatą“, – sakė jis.
G. Nausėda taip pat akcentavo nemanąs, kad Lietuva su Vokietija, užtvirtinant sutarimą, turėtų pasirašyti naują komunikatą. Šalies vadovas pabrėžia, kad šis susitarimas turi būti paremtas abipusiu pasitikėjimu
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Bet kokie nauji komunikatai, nauji dokumentai reikštų, kad mes dar kartą prašome juos krauju pasirašyti ant kažkokių dokumentų. Dar kartą kartoju – mes pasitikime didžiausia mūsų sąjungininke Vokietija. Pasitikime nuo pat tų dienų, kai ji ėmėsi lyderystės Lietuvoje. Per tą laiką mes ne kartą turėjome įsitikinti, kaip rimtai žiūri į savo įsipareigojimus vokiečiai“, – akcentavo G. Nausėda.
„Juk iš esmės neįmanoma dabar, kad tai nebūtų pažadas, nes mes savo pažadų neįgyvendinome. Mes turime pastatyti kaip galima greičiau visą reikalingą infrastruktūrą ir tada Vokietija įgyvendins savo pažado dalį. Čia yra abipusio pasitikėjimo klausimas, kuris geriau įrodomas ne popieriais, o darbais“, – pridūrė jis.
ELTA primena, kad pastarąją savaitę šalyje viešėjęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas pareiškė, kad Berlynas yra pasirengęs visam laikui šalyje dislokuoti vokiečių karių brigadą. Vis dėlto, kada tiksliai brigados lygio karinis vienetas galėtų būti perkeltas į Lietuvą, gynybos ministras nurodė negalįs atsakyti. Jo teigimu, tai priklausys nuo infrastruktūros sąjungininkų kariams plėtros.
Pastaroji žinia Lietuvoje sutikta naujomis diskusijomis dėl Lietuvos diplomatinės laikysenos. Valdantieji negaili pagyrų užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui, nevengusiam aštrios retorikos ir spaudimo Berlyno atžvilgiu. Visgi, opozicija sako, kad šalies diplomatijos vadovui reikėtų įsivertinti savo elgesį ir išmokti politinio solidumo pamokas. Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
Dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje intensyvios diskusijos tęsiasi nuo pernai rudens. Šalies politikai kurį laiką nesutarė, ar reikėtų spausti Berlyną, kad šis tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada Lietuvoje galėtų atsirasti pilnai dislokuota Vokietijos karių brigada.
Politikai taip pat neturėjo vieningos nuomonės, kaip reikėtų vertinti Vilniaus ir Berlyno lyderių – prezidento G. Nausėdos bei kanclerio Olafo Scholzo – praėjusių metų birželį paskelbtą komunikatą, kuriuo sutarta dėl brigados dislokavimo.
Šios politinės diskusijos kontekste Lietuva vysto infrastruktūrą, kuri yra reikalinga priimti sąjungininkus ir jų techniką. Taip pat pradėtas įrenginėti Rūdninkų karinis poligonas.
