Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Viešojoje erdvėje pateikiama informacija apie LR Seimo nario Petro Gražulio skyrimą Seimo Žmogaus teisių komiteto nariu, Seimo Kultūros komiteto nariu, taip pat informacija apie jo privatų gyvenimą įpareigoja žmogaus teisių organizacijas atkreipti visuomenės dėmesį į žiniasklaidos padidintą susidomėjimą šiuo Seimo nariu ir pateikti šio viešo asmens veiklos vertinimą žmogaus teisių požiūriu.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (LŽTKC) pažymi, kad P. Gražulis nebendradarbiavo su KGB, jis taip pat nėra susijęs su MG Baltic korupcijos byla, nenustatyta jokių jo privačių interesų valstybinėse strateginėse įmonėse ar abejotinų verslo santykių su įmonėmis Lietuvai priešiškose valstybėse. P. Gražulio asmeninio gyvenimo detalės taip pat nėra išskirtinėskitų politikų asmeninio gyvenimo atžvilgiu. Jis teikė paramą vaiko motinai iki gimdymo ir po jo, viešai jos atsiprašė ir nuolat teikia paramą vaiko išlaikymui.

Žiniasklaidoje pateikiamas neobjektyvus ir žeminantis jo  disidentinės veiklos vertinimas. Toks vertinimas pažemina ne tik P. Gražulį, bet ir visus, kurie sovietmečiu vienaip ar kitaip dalyvavo disidentinėje veikloje.

LŽTKC yra žinoma, kad 1977-1989 metais nemažai to meto jaunuolių dalyvavo Lietuvos Helsinkio grupės (LHG) veikloje. Šios grupės įkūrėjas Viktoras Petkus (jis buvo LŽTA steigėjas ir ilgametis jos Garbės pirmininkas) yra aprašęs, kaip to meto jaunieji LHG nariai konspiraciniais sumetimais slapčia traukiniais į Maskvą gabendavo LHG dokumentus, kurie vėliau patekdavo į Vakarus (vienas jų – Audronis Ažubalis – už ryšius su LHG nariais buvo pašalintas iš  Vilniaus valstybinio universiteto, kuriame tuo metu studijavo žurnalistiką).

Nedera manyti, kad jaunieji LHG nariai nenusipelnė visuomenės pagarbos vien todėl, kad nebuvo ištremti į lagerius. Taip samprotaujant tektų pripažinti, jog kai kurie LHG įkūrėjai (T. Venclova, E. Finkelšteinas), taip pat išvengę Sibiro lagerių, neverti pagarbos. Dar  daugiau, tektų pripažinti, kad buvę komunistų partijos ir komjaunimo veikėjai, daugelis kurių šiandien tebėra valdžioje ir kurie tuo metu aktyviai rėmė disidentų persekiojimo ideologiją, gali būti laikomi lygiaverčiais buvusiems disidentams. Todėl viešas P. Gražulio įnašo į LHG veiklą menkinimas įgijo subjektyvius disidentinės veiklos vertinimo bruožus, ir tai yra neginčijama ideologinės propagandos, nukreiptos prieš Lietuvos Nepriklausomybės šalininkus, dalis.

LŽTKC duomenimis, sovietmečiu P. Gražulis atsisakė vykti į sovietinės kariuomenės karines pratybas dėl savo religinių įsitikinimu, dėl to buvo nuteistas ir 10 mėnesių kalėjo Rusijos įkalinimo įstaigose. Tuo tarpu kai kurie buvę Lietuvos Sąjūdžio lyderiai tuo metu elgėsi priešingai ir, skirtingai negu Lietuvos Helsinkio grupė arba jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“ bei Lietuvos laisvės lyga, Komitetas „Ženeva49”, kvietė Lietuvos gyventojus tarnauti sovietinėje kariuomenėje.

Nevertinant P. Gražulio asmeninių charakterio bruožų, kurie ne visiems yra priimtini, jo asmeninio gyvenimo nagrinėjimas ir nuolatinis eskalavimas žiniasklaidoje paaiškinamas nebent tuo, kad minėtas Seimo narys yra konstitucinės šeimos apibrėžties šalininkas ir nesutaikomas neoliberalizmo ideologijos priešininkas.

LŽTKC pažymi, kad idėjų kova nėra savaiminis blogis, kol ji neįgauna asmens persekiojimo už pažiūras ir įsitikinimus bruožų. Todėl Lietuvos žiniasklaida ir LR Seimo nariai privalo vertinti ne tik viešinamas P. Gražulio asmeninio gyvenimo detales, bet ir šio viešinimo proporcingumą bei jo įtaką viešajam – visuomenės interesui.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:

Lietuvos žmogaus teisių asociacija                                – Vytautas Budnikas                                      

Piliečių gynybos paramos fondas                                   – Stasys Kaušinis  

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija                 – Romualdas Povilaitis

Lietuvos Helsinkio grupė                                                – Stasys Stungurys

Nepartinis demokratinis judėjimas                              – Krescencijus Stoškus

Nurodytų organizacijų pritarimą pareiškimui tvirtinu:

Piliečių gynimo paramos fondo direktorius, Lietuvos Helsinkio grupės narys Stasys Kaušinis

2018.09.25; 13:30

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Apie Onos Voverienės naujają knygą

Prof. Ona Voverienė. Trakų bibliotekos nuotr.

Aš lankausi Vilniaus Lazdynų bibliotekoje. Pamenu, užpernai bibliotekininkė Dalia Abromavičienė man parodė knygą, storą, su autorių nuotraukomis, išleistą DIEMEDŽIO leidykloje 2012 metais. (Ant pirmojo viršelio buvo stambiom raidėm įrašas: „Knygos leidybą remia Antano Viluckio leidybos įmonė „ŽEMAITIJA“ Vokietijoje“ . Nuoširdžiai dėkojame.)

Tą knygą „Tautos sargyboje“ ji gavo knygų mugėje. Nežinojau, kad tokia knyga yra ir kad tokią knygą parašė žinoma profesorė Ona Voverienė. D. Abromavičienė man ta proga tarstelėjo: „O šitoj knygoj yra ir apie Jus!“… Ir knygą man padavonojo. Parsinešiau, pažiūrėjau, ar, atsižvelgiant į autoriaus supratimą, teisingai nurodomos teigiamybės ir trūkumai. Knygos trūkumų buvo mažiau. Ką galvoju dabar, praėjus po 12 metų, kai Onos Voverienės straipsnis buvo paskelbtas laikraštyje „Lietuvos aidas“, o paskui ir knygoje „Tautos sargyboje“? Kaip, įvertinęs šiuos savo tėvų biografinius momentus ir asmeninio gyvenimo faktorius, turėčiau pabrėžti, – ar aš turėčiau nusisukti nuo Sąjūdžio, kuriame aktyviai dalyvavau? Ne! Pirmiausia aš įvertinu objektyvią istorinę tiesą. O ji tokia: nei brolžudiškų pjautynių, nei teroro, nei žemų aistrų prasiveržimo nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvę Hitlerio – Stalino sandėrio 1939 –aisiais deportacijų  ir represijų 1941 ir vėlesniais metais, prievartinės kolektyvizacijos pokary. Argi ne šitos politinės priežastys sukėlė ikikarinę ir pokarinę sumaištį Lietuvoje, konfliktus? Šiandieninės mūsų nesantarvės šaknys tebėra įsikabinusios į anuos šiurpius laikus.

Gavau iš žurnalo „Varpas“ redaktoriaus Algimanto Zolubo elektroninį adresą, parašiau gerbiamai Onai, – nuo tada ir sutvirtėjo mūsų draugystė, prasidėjusi su mano knygos „Ieškau Konstantos“ patekimu į patikimos autorės rankas ir mano gyvenimo analize. Tai buvo pirmoji Onos Voverienės knyga atsiųsta paštu, su trumpučiu autografu. Toliau sekė knygos: „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė“, 2016; „Lietuvos aidas“ – Tautos mokykla“, 2017; „Lietuvos Respublikos Šimtmečio Didieji“ (1918-2018), Politinės asmenybės , 2018. Visos šios knygos išleistos Jeronimo Lauciaus leidyklos. Kiekviena knyga palydėta Padėka, užrašant šviesuolių bei prenumeratorių vardus ir pavardes. 

voveriene_1
Profesorė Ona Voverienė. Slaptai.lt nuotr.

Apie šitas knygas neparašys toksai autorius, neperskaitęs visų knygų, kurias per savo gyvenimą yra perskaičiusi Ona Voverienė, neapmąstęs jų pagal šitos Autorės idėjinį bei dorovinį planą, kuris žinomas tik jai. Šitame Autorės plane – visas jos gyvenimas, visi jos didieji moksliniai darbai… Jos tikslo esmė atsispindi ir žymaus rašytojo Stefano Cveigo citatoje: „Žmogaus didybę žymi ne pjedestalo aukštis, o jo žemiškųjų darbų ir pastangų vertė savo tautai ir savo valstybei.“

O antrojoje knygoje, rašydama apie „Lietuvos aidą“, ji pasirėmė Petro Klimo kantrybe ir pasiaukojimu, pacitavusi šios asmenybės atsiminimus, užbaigia pirmojo „Lietuvos aido“ redaktoriaus ir laikraščio ugdytojo išmintimi, teigdama: „Kaip tik tuose atsiminimuose išmintingo ir daug kančių patyrusio jų autoriaus buvo pasakyta: „Mažai valstybei arba tautai jos istorija atstoja kariuomenę“ .Tad, anot Onos Voverienės, „būkime verti savo Istorijos“. O apie istoriją ir jos nežinojimą ar ignoravimą kartoja įvairūs mokslininkai, politikai. Žmonės, nežinantieji Istorijos, visada palieka vaikais. Jei žmonės – vaikais – tai ir valstybės bei tautos, galima sakyti, – vaikų darželiais. Pacitavusi pratarmėje Vincą Mykolaičio  – Putino eiles, Ona Voverienė byloja: „O man pačiai – didžiausia vertybe visą gyvenimą buvo, tebėra ir išliks iki saulėlydžio – lietuvybė, tautiškumas ir žmonės, kuriems ta vertybė yra svarbi. Niekada nerašiau ir nerašysiu apie Lietuvą  išdavusius žmones dėl riebios sriubos šaukšto, dėl trupinio aukso, kad ir kaip savo pasirinkimą bemotyvuotų. Man – jie neegzisuoja“.

Onos Voverienės knyga „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė“

Įvade aptarusi asmenybės, tautos ir atminties ryšius, pasiremdama A. Maceinos, S. Šalkauskio mokslo žiniomis, istorikais E. Gudavičiaus, N. Kitkausko, filosofo V. Radžvilo įžvalga  Ona Voverienė pristato savo būsimos knygos asmenybės koncepciją. „Tos tradicijos laikysiuos ir šioje knygoje „Lietuvos istorijos Respublikos šimtmečio didieji“. Jos tikslas – atgaivinti žymiausių mūsų valstybės politikų, veikusių ir kūrusių nepriklausomą demokratinę valstybę Lietuvą ir kūrybingiausių tautos kultūros asmenybių, nepakenkusių mūsų valstybingumui, atmintį, sugrąžinti juos dabarčiai ir būsimo mūsų klestinčios tautinės demokratijos ir teisinės valstybės Lietuvos ateičiai“.

Sergejus Kovaliovas. Slaptai.lt nuotr.

Pradėjusi nuo Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio, nuo aušrininkų ir varpininkų, toliau ji tęsia knygą pirmuoju Prezidentu Antanu Smetona, paskui antruoju Aleksandru Stulginskiu, paskui premjerais (A. Voldemaru, J. Tūbeliu, prelatu M. Krupavičiumi), aptarusi gen. Povilo Plechavičiaus , prof. Mykolo Pijaus Romerio likimus, Ona Voverienė „atskleidžia“ kitą knygos skyrių „Pavergti, bet nepasidavę“, kuriame pasakoja apie komunistų ir nacių sušaudytuosius ministrus. Paskui autorė pradeda savo „naratyvą“, kuris vadinasi „Žymiausieji Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadai“, kurių yra net 24. Aptarusi šias asmenybes, Ona Voverienė pereina prie poskyrio „Pasipriešinimas dvasiniam genocidui“. Iš jo man įstrigo disidento Sergiejaus Kovaliovo ir Dalios Grinkevičiūtės mintys. Anot S. Kovaliovo, „valdžia ir kuria šalyje šioms žmogžudystėms palankią padėtį, ir kitokios kurti negali, nes pagrindinis V. Putino tikslas – išsilaikyti, grobstyti pasakiškus pinigus ir maitinti savo satrapus… Negalima KGB pulkininko skirti šalies prezidentu. Tai tas pats, jeigu Vokietijoje kancleriu taptų gestapo arba „Stasi“ karininkas… Kol rusų armija su fašizmu kovojo savo teritorijoje, tol buvo išvaduotoja. Kai ji peržengė savo sienas, ji tapo agresore. Taip rusų armija Europoje tapo prievartautojų ir marodierių orda…“

Visiems žinomas Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“, tautiečių ir suomių, nukankintų Sibire, likimas. Neveltui knygos sudarytoja Aldona Žemaitytė jos atsiminimų stilių yra prilygynusi lakoniškoms, apibendrintoms, tarsi iš granito frazėmis iškapotomis istorijomis…

O argi ne šitos „ordos“ ištikimieji, išauginti kraugerio Stalino, kalti dėl tokio likimo. Ona Voverienė parašė apie moterį: „Dalia Grinkevičiūtė iki pat mirties išliko žmogumi, kovojančiu su melu ir niekšybe. Neminėsime tų valdiškų Laukuvos niekšelių ir jų stribo mentaliteto padlaižių pavardžių – jos liko Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose, pavadintuose „Gimtojoj žemėje“ – Laukuvos juodajame metrašyje“…  

Profesorė neabejinga literatų, tiek iš istorijos, tiek iš dabarties: Vinco Mykolaičio – Putino, Kęstučio Genio, Justino Marcinkevičiaus, Broniaus Krivicko, Dianos Glemžaitės eilėraščiai vis pasirodo jos knygose. Dėl daug ko likau patenkintas šia knyga; tik reikėjo leidyklai pasakyti sustambinti ar kitu būdu išskirti pavardes, kurių yra labai daug.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paskutiniame skyriuje „Žvilgsnis į Lietuvos ateitį“, kuriame aptaria Viliaus Bražėno, pristato po mirties išgarsėjusią Romualdo Ozolo „testamentinę“ knygą „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“, Vilnius, 2014). Onos Voverienės nuomone, „Nacionalizmas – tai ateities dominuojanti ideolgija, o tautinės valstybės – jo realizavimo praktika“… O nacionalizmas , pasak R. Ozolo, – tik besiginančioji, neturinti nieko, išskyrus tvirtą ryžtą nugalėti globalizmą“. R. Ozolas apie kosmopolitizmą ir naują liberalizmo srovę išsireiškė: „Išvaikščiojusi“ po pasaulį duoneliaudama, daugumai, paskendusiai tik buityje, tautinis vertybės nė motais, o kalbos griovėjai siautėja laisvai… Priėjome tautos galių ribą“.

Onos Voverienės straipsnyje „Yra ko pasimokyti iš tautinės valstybės Vengrijos“, teigiamai atsiliepiama apie apie šią šalį – nedarbo nebėra, aštuntaisiais naujos vyriausybė metais įvesta vienkartinė Kalėdinė premija visiems pensininkams, taip pagerbiant senolių senatvę. Visa tai pasiekta per politiką, nukreiptą Tautos ir Tėvynės labui… Per „Žinių radiją“ neseniai teko išgirsti, kad Estijoje studentai miesto transportu važinėja nemokamai; o lėšos – vis per tą pačią politiką, nukreiptą žmonėms, jų senolių orumui.

Ir jeigu, anot Onos Voverienės, Tėvynė yra inkaras, kurio poveikį giliai širdyje jaučia kiekvienas, tai Tėvynė – laivas ir inkaras prie jo – svoris, galintis nugramzdinti į jūros ar vandenyno gelmę.

Kad nebūtų taip liūdna, paskaičius šios trumpos recenzijos pabaigą, siūlau jums, skaitytojai, mane suprasti, ir aš esu patyręs įvairiopas įtakas. Bet nenustoju rašyti eilėraščių, vienas iš kurių taip pat apie meilę Tėvynei – „inkarą“ ir nepalaužiamą Ištikimybę…

        Dėl jos ištirpt galiu

                         Aš Tėviškę turiu ir – Lietuvą!

                         Jai meilė didelė ir dar, kas lieka, va:

                         Ją visą į save kvepiu kaip gėlę,

                        Gerbiu kaip savo protėvių neramią vėlę,

 

                         Skverbiuos į josios atmintį lyg akmenį,

                         Kaip Salomėja klausiu: „Ar Tu atmeni

                         Mane grumstu pavirsti pasiruošiusią

                         Ir ežero banga švelniai suošusią?“

 

                        Kaip gydanti dėlė siurbiu aš Tavo kraują,

                        Bet todėl, kad noriu save naują

                        Atrasti, dvasią atgimdyti – noriu

                        Prie kryžkelių Rūpintojėlių atsistoti,

                        Suvokti Lietuvos badmetį ir sotį…

 

                         Aš Tėviškę myliu ir Lietuvą –

                         Dėl jos ištirpt galiu,

                         Pavirst bet kokia liekana –

                         Gal smilga  gal daina,

                         Gal būsimo lietuvio

                        Aimana…      

 2018, rugpjūtis. 24

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Kiekviena tauta turi savų didžiavyrių. Mūsų, lietuvių Tautai, tokiu yra  pirmasis Prezidentas Antanas Smetona, kurio 145 – ąsias gimimo, 100 – ąsias prezidentavimo ir 75 – ąsias mirties metines kitamet minėsime. Minėsime dėl A .Smetonos darbų mūsų Tautai ir nepriklausomai valstybei, minėsime, dėl to, kad ir esame čia ir šiandieną ir lietuviškai kalbame, kad turime savo valstybę.

Dar daugiau, jei karalių Mindaugą minime kaip luominės Lietuvos karalystės kūrėją, tai A.Smetoną – visos lietuvių Tautos nepriklausomos tautinės Lietuvos ideologu ir kūrėju. Bet, tikriausia, jei A.Smetona ir nebūtų buvęs Prezidentu, šiandien vis viena minėtume, nes neturime kito tokio veikėjo, kuris tiek daug būtų rašęs ir kalbėjęs, tiek daug dirbęs mūsų Tautos ir valstybės labui. Bibliografinėse rodyklėse yra per 4000 jo straipsnių, kalbų, įvairių kitokių rašinių. Bet nedaug kas yra su visu jo kūrybiniu palikimu susipažinęs. Net ir monografijų autoriai neretai dar ir šiandien  atkartoja iš knygos į knygą, kad A.Smetona buvęs demokratijos ar „darbo liaudies“ smaugėjas, pažangos priešas ir t.t.

Beje, su panašiomis mintimis atsakymus pernai gavome ir iš Vyriausybės, Kultūros, Švietimo ir mokslų ministerijų į mūsų konferencijos rezoliuciją, skirtą tautinės Lietuvos metinėms pažymėti, organizuotos šių rūmų Konstitucijos salėje; rezoliucijoje siūlėme pirmajam Prezidentui pastatyti paminklą Vilniuje, išleisti jo raštus su atitinkamos epochos istoriniais įvertinimais.

Entuziazmo dėl A. Smetonos raštų ar paminklo neišreiškė ir daugelio besiskelbiančių  patriotinėmis partijų vadai. Jie sako: A. Smetona varžė mūsų, krikdemų veiklą; mes, liaudininkų darbų tęsėjai, o Smetona buvo tautininkas; tautinkiškumas nesuderinamas su integraciją į ES ir  t.t.

Vykdydamas įsipareigojimus minėtai konferencijai, parengiau iš Prezidento A. Smetonos straipsnių ir kalbų su savo parašytomis istorinėmis apžvalgomis 6 knygas beveik po 600 puslapių (bendros apie 3600 psl. apimties), suskirsčius jas tematiniu ir problematiniu principu. Tai: 1. Tautos prisikėlimas; 2. Tautos vienybė; 3. Nepriklausomybės pamatai; 4. Tautinė Lietuva; 5. Lietuvos šviesa; 6. Tautos valia.

Parengiau dar su viltimi, kad jau kas kas, o Vasario 16 –osios, Lituanistikos paveldo ar Lietuvių kultūros fondai bent kiek padengs nors dalinai knygų spausdinimo išlaidas, juk tirti ir skelbti darbus apie tokio žmogaus, kaip pirmojo Prezidento darbus, turėtų jausti pareigą kiekviena neprikausoma įsivardijama valstybė, o tuo labiau išjos kišenės pinigus dalijantys tokie, kaip kultūros, lituanistikos ir pan. fondai. Deja, pirmo atsakymo sulaukiau iš LRS globojamo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo fondo, tarp kurio tarybos narių žymios politikos ir patriotizmo žvaigždės. Bet jų verdiktas buvo: neskirti. Tokio pat sprendimo sulaukiau iš Lietuvos kultūros fondo, bet jam gal ir atleistina, nes vyrauja jame tikrai gerai atrodančios ponios ir panelės ir nėra ko stebėtis, kad daugeliui jų aktualiausiais Lietuvai atrodo leidiniai  tik apie meilę,  ar baliukų organizavimo klausimais, o ne tokie, kaip apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą, galintį ir  nuotaiką sugadinti  šiandieniniams patriotizmo artistams. 

Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, kad tie pagal nuostatas mūsų kultūros ir patriotizmo ugdymo fondai neskyrė lėšų, gal kaltas ne atminimo objektas – Prezidentas A. Smetona, o rašantis ir prašantis, nes tiesiogiai nesikreipė į šlovinguosius tarybų narius, naiviai tikėdamas, kad Tautos ir jos žymiausių žmonių atminimo įamžinimas  visiems doriems lietuviams svarbus. Pavyzdys: Pezidentas Rolandas Paksas. Kol kas jis vientelis, kaip tikras mūsų Tautos sūnus, ištiesė ranką šam tomui išspausdinti. „Ačiū“ už tai tariu ir „Versmės“ leidyklos  direktoriui  Petrui  Jonušui, kad pirmas  tomas jau prieš Jus.

Jame  pateikiami A.Smetonos raštai ir kalbos, mintys  mūsų, lietuvių Tautos prisikėlimo, po beveik 400 metų lenkinimo ir per 100 metų rusinimo, tematika ir problematika, o taip pat mūsų Tautos priskėlimo raidos istorinė apžvalga. 

A. Smetonai Tautos prisikėlimas – tai procesas, tai ir tautinės savimonės, nepriklausomo valstybingumo siekio susiformavimas, nes Tauta gali daugiausiai prisidėti ir prie viso pasaulio pažangos, kai yra savo žemės šeimininkė, turi savo nepriklausomą valstybingumą, sakė Prezidentas. Tarp svarbiausiu veiksniu, lemiančių Tautos prisikėlimą ir jos savimonę – tai istorija. A. Smetona nuo gimnazijos laikų ja labai domėjosi ir lietuviškoje spaudoje yra skelbęs savo rašinius beveik visais lietuvių Tautos ir Lietuvos raidos klausimais. Vos ne kasmet paskelbdavo ir Krėvos unijos, Horodlės sutarčių, Liublino unijos, lenkų vadinamosios 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir kitais klausimais. Bet jis, skirtingai nuo kitų rašytojų ir kalbėtojų tais klausimais, visada žvelgdavo į praeities procesus ir įvykius tik per lietuvių Tautos, nepriklausomos Lietuvos prizmę.

Krėvos unija Jogaila pradėjo didžiųjų Lietuvos klaidų virtinę, pirmiausia, kad už Jadzės sijoną sutiko LDK prijungti prie Lenkijos karalystės kunigaikštystės – provincijos teisėmis; kad Vytautas Didysis nepakankamai pasinaudojo Žalgirio pergalės rezultatais ir po jos, Horodlėje, atnaujino uniją su Lenkija ne kaip tarp dviejų lygiateisių valstybių, o kaip provincijos – kunigaikštystės su karalyste, o Lietuvos bajorai, per naktį ten girdyti lenkų šlėktų ir vyskupų, paryčiais pasirašė išdavikišką įsipareigojimą, kad jie, Lietuvos bajorai, nieko nespręs be jų, lenkų sutikimo; vėliau vėlei, Lietuvos valdantieji Liubline, neatlaikę lenkų ponų, karaliaus, vyskupų spaudimo pasirašė vieną pražūtingiausių Lietuvos istorijoje unijos aktą, pagal kurį LDK neteko teisės rinktis net savo valdovų, Lenkija okupavo ir aneksavo apie pusę LDK – visą dabartinę Ukrainą ir Lietuva po tos unijos akto pasirašymo  Europoje imta įvardinti tik kaip Lenkijos dalis, provincija.

Dar daugiau, tuo aktu buvo įkaltas pleištas tarp LDK rusiškųjų kunigaikštijų ir Lietuvos, nes paskelbta, kad valdžios postus bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje gali užimti tik katalikai. Tas nutarimas buvo irgi rusų Maskvos didžiąjai kunigaištijai akstinas pulti, kad tariamai išgelbėjus  iš LDK ir Lenkijos slaviškuosius kraštus, išpažinusius stačiatikybę.

zingeris
Emanuelis Zingeris

Galutinį, mirtiną smūgį lietuvių Tautai ir jos valstybingumui turėjo suduoti lenkų vadinamoji 1791m. gegužės 3 d. konstitucija, kurioje nebeliko net sąvokų „lietuvių tauta“, „Lietuva“, tik „lenkai“ ir „Lenkija“; t.y. buvo ne taip,  negu tai datai paminėti pirmame LRS iškilmingame posėdyje 2007 m suokė Imanuelis Zingeris ir jo kompanijonai, o taip pat buvęs Prezidentas Valdas Adamkus.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Beje, ir šiemet  mūsų rinkytieji gyrė tą lenkų „konstitucija“ vadinamą dokumentą LRS iškilmingame posėdyje. Bet ištikrųjų, ta ir mūsų seimūnų giriamoji „lenkų konstitucija“ – tai buvo mėginimas pasukti istorijos ratą atgal: sugrąžinti dinastinį valdymą, valstybine paversti tik vieną – katalikų Bažnyčią ir t.t. Palyginus su vos ne pora šimtų metų anksčiau paskelbtais Lietuvos statutais, ypač su 1588m. III Lietuvos Statutu teisiniu ir socialinės pažangos požiūriais, atrodo apgalėtinai, stagnatoriška. Bet lenkams ji minėtina, nes patenkino jų imperinius planus – praryti, paversti lenkiška ir visą buvusią LDK.

Tad mums, lietuviams,  gegužės 3 d., gali būti  tik kaip Atgailos diena dėl mūsų protėvių kvailumo ir išdavysčių. Kita vertus, kam naudinga šlovinti tai, kas ne abiems pusėms malonu prisiminti? Juk, paieškojus galima surasti gražių minėjimams datų ir su Rusija, Vokietija, Latvija ir kitomis valstybėmis. Bet tik su lenkais ir Lenkija bendravimo grindimas besąlyginiu pritarimu tik jiems, lenkams buvusiems naudingiems  įvykiams ir procesams, sunkiai suvokiama sveikam protui. Ir šiandieną Lenkija jau ne tokia, ir Lietuva jau ne ta, kokia buvo, tad reikėtų vieni kitiems pasakyti: dirbkime ir bendraukime kaip geri kaimynai vardan abiejų mūsų tautų ir nepriklausomų valstybių, jų žmonių gerovės, gal tik pasišaipydami, kaip jie mus apmaudavo. Tik agresyvių tikslų neatsisakantieji  stengiasi nuolat kartoti  apie savo tegu ir apgaulišką  teisę į kaimyno žemes ar „brolišką“ draugystę.

Kadangi praeities Lietuvai beveik visos sutartys, visos unijos buvo pražūtingos, A. Smetonos siūlymu ir Vasario 16 – osios Akte buvo įrašyta, jog atkurta nepriklausoma Lietuva nutraukia visas buvusias sutartis su svetimomis tautomis ir valstybėmis.

Jokių buvusių unijų, sutarčių nepripažista ir dabartinė mūsų Konstitucija. Vadinasi, mūsų prezidentai, pradedant minėtu Adamkumi, mūsų Seimo ir Vyriausybės buvę ir esami vadai, organizuodami iškilmingus lenkų valdžios švenčių – gegužės 3 d. ir kitų minėjimus, iš esmės paneigia ne tik Vasario 16 – osios Aktą, bet ir dabatinę LR Konstituciją, Suvereno – lietuvių Tautos valią. Kadangi ir Liublino unija, ir Gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija siekta įteisinti lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo panaikinimą, tai jau ne tokie kvaili ir tie, kurie klausia, kodėl  nereikėtų švęsti ir, sakysime, 1940 m. birželio 15 d. ar liepos 21, rugpjūčio 3 d. TSRS okupacijos ir aneksijos ir pan. dienas. 

A.Smetonos raštuose ir kalbose neretai pažymėta, kad Tautos prisikėlimui be istorijos suvokimo svarbos, būtina  sudaryti  žmonėms sąlygas pasijusti savo žemės, valstybės šeiminkais.

A.Smetona, pirmasis iš mūsų inteligentų ėmėsi nagrinėti lietuvių ekonomines, emigracijos problemas. Nuo  1904 m. vasaromis jis keliaudavo po Lietuvos kaimus, ypač Rytų Lietuvos ir tiesiog aiškindavo nuskurdusiems lietuviams valstiečiams, bernams, kaip paversti turimus ūkelius pelningais: burtis į koopertayvus ir bendromis jėgomis įsigyti našios žemės ūkio technikos, kadangi produktus pusvelčiui superkdavo tik žydų spekuliantai, tai patiems organizuoti jų pardavimo draugijas, gabenti į turgus, steigti pienines, mėsos ir kitas įmones, siūlė atsisakyti ir plėšikaujančių žydų ir rusų bankų, o patiems steigti savo, kooperatyvinius bankus, kredito  bendroves ir t.t. Visa tai ir lietuvių veržimasis į JAV ar kitas šalis dėl gersenio pragyvenimo.

Kooperaciją A. Smetona skelbė ir kaip Lietuvos gerovės laidą, lietuvio pasijutimo šeimininku savo žemėje sąlyga. Ir tai jis stengėsi įgyvendinti ir daug lėmė, kad iš  Vasario 16 – osios, ypač A.Smetonos prezidentaujamos Lietuvos temigravo į svetimas šalis ieškoti geresnio gyvenimo tik apie 50 tūkst. lietuvių, t.y. kiek iš mūsų, Kovo 11 – osios Lietuvos per vienerius metus.

Kalbėdamas apie Tautos prisikėlimą ir vienybę, A.Smetona dažnai prisimindavo ir katalikų bažnyčią. Tačiau Lietuvai susidėjus su Lenkija, buvo padaryta klaida ir šioje srityje: nepaisant, kad Lenkijoje katalikų bažnyčia buvo valstybine, lenkų ponų valios vykdytoja, Lietuvos valdovai lenkų kunigus ir vienuolius įsileido Lietuvon, pavedė jiems rūpintis ne tik naujaja religija, bet net švietimu. Dar daugiau, jei karalius Mindaugas buvo įsteigęs atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, tai tariamai antrą kartą apkrikštijamos Lietuvos bažnyčia buvo perduota svetimos šalies – Lenkijos hierarchų valdžiai. Ir jie, vykdydami savo ponų valdžią, o LDK prisijungimą aiškindamiesi kaip ir  jos  sutikimą būti sulenkintai, ėmė skelbti lietuvių kalbą, senąją lietuvių kultūrą kaip pagonišką, kurią būtiną greičiau sunaikintai, nes pagonybė – tai velnio palikimas, o kiekvienas „bažnyčios sūnus“ turi visomis išgalėmis kovoti prieš velnią,tame tarpe ir prieš jo kalbą – lietuvių ir visa kita, kas mena pagonybės laikus.

Kaip ir kitose Vakarų šalyse, ir Lietuvoje ėmė siautėti vadinamieji raganų teismai, dažniausiai pirmininkaujami vietos feodalų ar kunigų, vienuolių. Raganavimu galėjo būti apkaltintas kiekvienas, kuris tik nepatikdavo ponui ar kunigui

Taip lenkų valdoma ir katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo tapusi Lietuvos istorijos ir visos kultūros slopintoja, nors dangstantis kilniais krikščionybės  idealais ir Lietuvos  noru „eiti į Vakarus“, įsijungti į „vienigos“ Europos – Šventosios Romos imperijos sudėtį.

Ypač lenkų dvasiškija įsigaliojo Rytų Lietuvoje, kur ir daugelis dvarų ir bažnyčios buvo atitekę lenkams. Tad ir A.Smetonos jaunystės metais šiame krašte lietuvis buvo engiamas, smaugiamas ne tik rusų, lenkų valdininkų, bet tame krašte ypač gerai įsitaisiusių lenkų ar sulenkėjusių kunigų ir vyskupų, ne mažiau nuožmiai už rusų žandarus persekiojusius net už lietuvišką žodį, už pastangas melstis lietuviškai. Persekioti ir lietuviai kunigai, išdrįsę lietuviškai pamokslą pasakyti.

A.Smetona, jau nuo 1904 m. keliaudamas po Rytų Lietuvą skelbė spaudoje straipsnius apie lenkų kunigijos nusikaltimus lietuvių Tautai, ne kartą kreipėsi ir į rusų teismus, kad apgynus lietuvius savo pačių prakaitu pastatytuose bažnyčiose, nuo jų pačių šeriamų lenkų ar sulenkėjusių  kunigų ir vienuolių.

Didelė dalis A.Smetonos straipsnių apie lenkų dvasininkijos nusikaltimus lietuviams perspausdinama ir šiame, pirmame tome, nes neišsivadavus iš lenkų primestos ir dvasinės vergovės, nebuvo ko ir svajoti apie Tautos Prisikėlimą ir savos, nepriklausomos Lietuvos sukūrimą.

Lietuvių Tautos Prisikėlimą A. Smetona glaudžiai siejo su švietimu, studijomis, mokslu.

Tik išsimokslinusi Tauta gali tapti ir savo žemės, savos valstybės šeimininke, nuolat kartodavo A.Smetona. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių mokyklų Vilniuje steigėjų, jo iniciatyva iš rusiškos – lenkiškos Vilniaus savivaldybės 1908 m. išreikalauta, kad dabartinai Pranciškonų rūmai, mūsų valdžios pernai perduoti atėjūnų iš Lenkijos pranciškonų ordinui, nors jie galėjo būti mūsų Tautos švietimo, studijų, mokslo istorijos centru, nes juose A. Smetonos pastangomis nuo 1908 m. veikė ne tik pirmoji Vilniuje lietuvių mokyklėlė, bet Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, rinkdavosi ten ir įvairios  lietuvių organizacijos.

A. Smetona rūpestis lietuvių švietimu buvo ne tik mokyklos išlaikymas, bet jis, būdamas LMD lietuviškų vadovėlių komisijos vadovu, pats parašė keletą jų, tarp jų ir aritimetikos. Bet tuo metu jis kėlė ir būtinumą atkurti Vilniaus universitetą, tik lietuvišką, ne kartą spaudoje rašė, kad Latvijos pavyzdžiu reikia įsteigti ir politechnikos institutą, lietuviams inžinieriams rengti, pasisakė už tai, kad LMD, kaip ir buvo siūlęs J.Basanavičius, neatidėliojant būtų pertvarkyta į lietuvių Mokslo akademiją.

Nuo jaunystės A. Smetona dalyvavo daugelio besikuriančių lietuvių politinių, pirmiausia tautinio pobūdžio partijų  veikloje, bet šiaip į partijas žiūrėjo skeptiškai ir sakė, jei jos reikalingos, tai tik Tautai kuriant valstybę, apsibrėžiant raidos  kryptis ir nuostatas. Partija – tai tik Tautos dalelė ir labiau yra atskirų grupuočių interesų, o ne visos Tautos. Ir demokratija – tai ne tik nevaržoma partijų veikla.

Bet 1919 m. balandžio pradžiojre išrinktas pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu, jis ragino partijas burti Tautą kovon dėl Nepriklausomybės apgynimo nuo besiveržiančių Rusijos bolševikų, lenkų ordų, paskelbė, kad savanoriai gaus ir žemės, bet latfundijų nepripažino ir dvarelių dydį apribojo iki 80 ha., tik vėliau – iki 150 ha.

A.Smetona  išliko labai kukliu ir būdamas Prezidentu ,Kariuomenės vyriausiu vadu, nesistengė išlikti aukščiausiose  postuose, ir, kai atsirado sąlygų, 1920 m. pavasarį paskelbė rinkimus į Steigiamąjį Seimą, kad pati Tauta nuspręstų, kokios valstybės ji nori ir kas ją valdytų. Bet A.Smetona, kaip pirmiausia bendražygiai tautininkai, padarė klaidą, manydami, kad apie jų nuveiktus darbus kuriant ir ginant Nepriklausomą Lietuvą visi puikiai žino ir mato, ir, priešingai nuo kitų politinių partijų, neužsiėmė jokia priešrinkimine agitacija. Ir rinkimus laimėjo ypač agresyviai  agitavę net iš bažnyčių sakyklų krikščionys demokratai. Ir Seimas nauju savo Prezidentu išsirinko tos partijos atstovą A.Stulginskį, po keletos metų liaudininką K.Grinių, bet jam teteko prezidentauti vos penketą mėnesių.

Vėl Prezidentu tapusį (1926 m.pabaigoje) A. Smetoną, dauguma Lietuvoje sveikino, kaip lyg po atostogų sugrįžusį, kaip Prezidentą, kuris buvo nepriklausomos lietuvių Lietuvos valstybės pamatų dėjėjas  ir gynėjas. A. Smetona vylėsi, kad vėl būdamas Pprezidentu jis galės įgyvendinti tautinės Lietuvos vizijas, Lietuvos, kurioje Tauta, o ne kokia partija, Lietuvis bus visko pagrindas. Ir tai jam didele dalimi pasisekė: Lietuvoje lietuvis ėmė jaustis Lietuviu, savo krašto, visos Lietuvos šeiminiku ir to jo jausmo nepajėgė įveikti ir beveik 50 metų trukusios okupacijos.

Tačiau, užbėgant kiek priekin reikia pasakyti, kad toms idėjoms, kurių įgyvendinimui Prezidentas laikė ir savo gyvenimo prasme, šiandieną iškilęs kaip niekada didelis pavojus, didesnis net TRSR okupacijos metais, nes tada daug kas  jautė pareigą remti tautiškumą, tyliai skatinti Nepriklausomybės jausmą, ginti lietuvių kalbą ir kultūrą, niekas nebėgo  į TSRS, o  į Vakarus neišleido. Bet jei išsikovojus  Vasario 16 – osios Nepriklauasomybę, daugelis skubėjo įsitvirtinti savo Tėvynėje, sukurti ir plėtoti savo ūkius ar užsimti veikla, kurios iki tol neleido atėjūnai ar okupantai, tai atkūrus Kovo 11 – osios Lietuvą ir panaikinus, prichvatizavus kolūkius, kultūros įtaigas, įmones tūkstančiai jų darbuotojų liko be nieko, be turtų ir darbo, pajamų. Tad ir emigravo į užsienius.

Bet liūdniausia, kad greitai  net  kalbas  apie  lietuvišką, tautinę  Lietuvą kai kurių globalistų ar net patriotų imta vadinti „KGB  – istų agentų“ kalbomis ir kenkiančiom greitesniam Lietuvos integracijai į „vieningą“ ES ar „užsienio kapitalo investicijoms. Net švietimo, studijų, mokslo įstatymuose nėra tokių sąvokų, kaip “lietuvių Tauta“, „Nepriklausoma Lietuva“; mūsų aukštosios mokyklos iš nepriklausomos Lietuvos elito ugdytojų paverstos specialistų tarptautinėms monopolijoms perėtojomis, kurių reitingų didumas priklauso nuo kiek mažiau belieka jose lietuviškumo – nuo „tarptautiškumo“ rodiklių.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie siekimą įgyvendinti cenzūrą ir Kovo 11 – osios Lietuvoje, buvęs vienas jos kūrėjų R. Ozolas savo veikale „Supratimai“ (2007 m.), rašė: „…demokratinių režimų cenzūra. Pirmiausia, ji finansinė (…). Po to – ideologinė. Jeigu esi „ne tos pakraipos“ – būsi nepageidaujamas niekur: žiniasklaidoje, akademinėse sferose, politikoje, netgi visuomeninėje veikloje (…). Pagaliau politinė. Pagal tą pageidaujamumo – nepageidaujamumo įveiksminimo logiką sutvarkyti visi valstybės institutai ir jų reguliuojami žmonių santykiai: „ne tos partijos“ negauna finansavimo, neprileidžiamos prie rinkimų, „ne tie žmonės“ tąsomi po teismus, spaudžiami viešosios nuomonės, ir pan. Taip atsiranda dar viena – moralinė cenzūra ir savicenzūra (…). Dar reikėtų pridėti tarptautinę, arba globalinę, cenzūrą. Tai tų visų procesų valdymas pasauliniu lygiu, įsukamas ir nuleidžiamas į nacionalines bendruomenes per visokius tarptautinius institutus, organizacijas, procesus.“

Daugelio  mūsų patriotų supratimas man primena tą pasakos piemenį, kuris apgynęs savo avyčių būrį nuo meškos, nuvarė jas prie vilkų, aiškindamas joms: džiaukitės, jus jau meška nebesudraskys…

Kai žmogui visur ima vaidintis šnipai, sakoma,  laikas pasirodyti psichiatrui. Puikus mūsų patriotų „suinternacionalėjimo“ pavyzdys štai ir šis „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas 2018“,  parengto LR Saugumo departamento ir KA ministerijos antrojo operatyvinių tarnybų  departamento albumas: nėra jame net paminėtos lietuvių Tautos, Nepriklausomos Lietuvos, tik rusai, kurie tik iš visų skylių  mums graso.

Prezidentas  A. Smetona nuolat kartodavo, kad ne ginklų gausa lemia Tautos ir jos valstybės išlikimą, o pačios Tautos noras ir pasiruošimas būti Laisva, lemia tautinė savimonė. Tautos, praradusios tautinę savimonę, neįmanoma prikelti, kaip ir mirusio žmogaus. Tikriausia, nebūtų tokios velniavos su kyšininkavimu mūsų valdžioje, tokių sukčiavimų, jei ir mūsų rinktieji – išlaikomieji būtų nepriklausomos Lietuvos patriotais ir tarnybą Seime ar kitame poste laikytų  tarnyba lietuvių Tautai ir  nepriklausomai Lietuvai,  o ne arena tik  savo egoizmui.

Beje, „lietuvių Tautos“, „nepriklausomos Lietuvos“ sąvokų nebuvo ir valdžios kalbose, dokumentuose mininint Vasario 16 – osios Akto 100– metį, beveik nenminėtas ir Vasario 16 – osios Akto ir jo įgyvendintojas, Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkas, pirmasis Prezidentas Antanas Smetona. Ta proga daugelio mūsų vadų ir vadukų  kalbos ir rašiniai  priminė kaimo bobučių sveikinimus viena kitai.

Ne aukštesnio lygmens ir LRS tinklalapyje tebeskialbiama „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio DEKLARACIJA“, lyg tai priimta Kovo 11  – osios Akto signatarų, nes joje  tik kalbama apie  signatarus, kaip vienintelius Nepriklausomybės  kūrėjus ir gynėjus: „1990 m. kovo 11 – ąją atkūrėme Lietuvos Nepriklausomybę (…), tikime, kad ir ateinančios kartos (…) puoselės tas pačias vertybes, kuriomis gyveno (…) Kovo 11 –osios Akto signatarai (…)“. Nežinau, kas susuko smegeneles tiems mūsų signatarams, jei skelbia tokį pliurpalą Deklaracija pavadintą, jei nusipjauna ir į mūsų Konstituciją, kurioje aiškiai pasakyta, kad tik lietuvių Tauta yra valstybės Suverenas ir kad ji sukūrė ir toliau kuria Lietuvos valstybę. Signatarai, kaip ir seimūnai buvo tik Tautos valios vykdytojai, jos tarnai. Bet, pasirodė, kad net valstybės 100 – mečio proga neturėjo ką rimto Tautai  pasiūlyti.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tas pats pasakytina ir dėl mūsų Prezidentės, kitų aukščiausių mūsų rinktųjų sveikinimų ir kalbų. Juose irgi nė žodelio apie Tautos ir Nepriklausomynbės ateities gaires, lyg Lietuva jau bebūtų kokių Šalčininkų rajono valsčius. Nebuvo to ir prieš pora dienų Prezidentės metiniame pranešime LRS. Nors teisingai ji akcentavo, kad daugelio blogybių priežastis tai, jog nematoma „valstybės idėjos….“, kad prieš blogį būtinas „teisinis ir pilietinis pasipriešinimas“, kad gilėja „partinės sistemos krizė“, tačiau užmiršo Prezidentė, o gal dėl „politinių sumetimų“ nutylėjo, kad svarbiausios visų blogybių priežastys – tai šeimos institucijų ir tautiškumo sugriovimas. Beje, nė karto Prezidentė ir tame savo pranešime nepaminėjo „lietuvių Tautos“, „Nepriklausomos Lietuvos“.

Kiekviena sąjunga, kaip kartodavo ir pirmasis mūsų Prezidentas A.Smetona, yra tiek palaikytina, kiek ta sąjunga padeda stiprinti Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą. Tačiau, kas laukia mūsų Tautos ir jos iškovotos Nepriklausomybės ES, nutyli ar nesuvokia Prezidentė, kaip ir kita mūsų išsirinktoji valdžia.

Na, bet apie visa tai, apie tai, kaip mūsų pirmojo Prezidento buvo dedami Nepriklausomybei, Tautinei Lietuvai pamatai, kas buvo pasiekta ir kokia tų pasiekimų reikšmė buvo ir yra – kituose tomuose, skirtuose jam, mūsų Tautos švyturiui Antanui Smetonai. Jis galėtų būti ir lyg kiekvieno Lietuvio, kiekvieno, kuriam rūpi Tautos ir mūsų Nepriklausomos Lietuvos dabartis ir ateitis – sąžinė, tautiškumo patikros matas.O taip pat stiprybės šaltinis, kovojantiems ir prieš dabartinių net besivadinančiųjų valstybinikais sukčiavimus ir grobimus.

Baigti norėčiau dar kaizerinės okupacijos metais, 1918 m. vasarą A. Smetonos pasakymu: „Dar netapę tikrais Lietuviais, tautininkais, jau norime būti kosmopolitais, bijodami, kad kas nepavadintų šovinistais. (…). Ta lietuvių savybė nėra kokia dorybė, bet tik baikštuolio būdo silpnybė, pateisinama vien vergiškos buities liekanomis. Sunku ištverti šiandieną tiems, kurie netiki geresne ir šviesene gadyne. Netikėjimas, nusivylimas didina nesantaiką, mažina ištvermę.“

2018.06.21; 06:17

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Vilniaus Forumas“ informuoja, kad balandžio 25 dieną 13 valandą Daukanto aikštėje įvyks pilietinis mitingas „Lietuva yra čia!“ Tarp kitų jame bus iškeltas ir reikalavimas „Grąžinkite Vilniaus universitetą Tautai ir Lietuvos Valstybei!“

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visa šalis ir jos švietimo ir mokslo sistema bei akademinė bendruomenė buvo įtraukti į neoliberalizmo ideologija grindžiamą globalistinę rinkos revoliuciją. Jos idėjiniu vėliavnešiu ir avangardu tapo Vilniaus universitetas, didžiąją dalį savo istorijos buvęs tvarią vertę turinčių žinių kalve, tautos intelektinio potencialo kūrimo ir kultūros tradicijų puoselėtoju ir perdavėju, taip pat sąmoningų ir patriotiškų piliečių ugdymo židiniu. VU rektoriumi tapus prof. A. Žukauskui šios universiteto misijos atsisakyta. Jo iniciatyva įgyvendinant neoliberalizmo ideologija ir pseudomoksline „naująja viešąja vadyba“ grindžiamas pertvarkas, VU vis labiau atsaistomas nuo įsipareigojimų bei atsakomybės visuomenei ir valstybei. Universitetas sparčiai darosi ištautinta ir išvalstybinta globalaus akademinio verslo įmone. Vis labiau surinkinamas ir suprekinamas universitetas faktiškai verčiamas specialistų rengimo fabriku. Siaurinamas jo kuriamų žinių ir studijų laukas: nuosekliai atsisakoma visuomenės intelektualinio elito ugdymui reikalingų mokslo tyrimų ir studijų, prioritetą vis atviriau teikiant tik komerciškai naudingoms ir reitingus generuojančioms veikloms.

Pertvarkos taip pat keičia pačios VU akademinės bendruomenės narių žmogiškus ir profesinius santykius – sveiką mokslinę konkurenciją ir akademinį bendradarbiavimą vis labiau išstumia bendruomenę ardanti kova dėl pelningų veiklų.

Kartu stiprėja ideologinio ir politinio VU resovietizavimo tendencijos. Dangstantis „globalumo“ ir „tarptautiškumo“ šūkiais VU nuosekliai ir kryptingai ribojama lietuvių kalbos vartojimo erdvė ir griaunamas jos prestižas. Siaurinamos lituanistikos studijos ir menkinamas jų statusas. Studijų ir tyrinėjimų srityje įtvirtinamos neomarksizmo ir neoliberalizmo nuostatos, todėl VU sparčiai darosi ideologizuota neosovietinio stiliaus aukštąja mokykla. Reikalavimas grąžinti universitetą Lietuvai yra tautiškai ir valstybiškai mąstančios visuomenės dalies atsakas į šias tendencijas. VU Tarybos pirmininkas ir Rektorius bus pakviesti susitikti su mitingo dalyviais ir paaiškinti jo dalyviams universitete voliuntaristiškai vykdomų pertvarkų tikslus ir naudą šalies visuomenei, valstybei bei pačiai VU akademinei bendruomenei. Jiems bus įteiktas Tautos forumo pareiškimas „Dėl VU misijos“ su konkrečiais reikalavimais sustabdyti VU kaip Lietuvos mokslo ir kultūros židinio griovimą.

Tada mitingas bus pratęstas prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. 14 00 val. Vokiečių g. 10 įvyks protesto akcija „VU TSPMI – ne vienos „partinės“ tiesos institutas!“

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

VU TSPMI buvo įsteigtas kaip valstybės išlikimui ir raidai strategiškai svarbi mokslo ir studijų institucija. Ilgą laiką gana sėkmingai vykdęs šią savo misiją, institutas dabar jos neatlieka. TSPMI studijų programose ir vykdomuose mokslo tyrimuose įtvirtinus neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologines dogmas, smuko šios nacionaliniam saugumui itin reikšmingos įstaigos akademinis lygis. Visada gyręsis diskusijų laisve ir deklaravęs siekį ugdyti kritišką mąstymą, pastarąjį dešimtmetį VU TSPMI pamažu virto nepagrįstai liberaliomis pristatomų, bet iš esmės antitautinių ir antivalstybinių idėjų sklaidos židiniu. Jo taryba ir dėstytojų kolektyvas nuosekliai apvalytas nuo kitaminčių. Sovietmetį primenančiais metodais slopinama akademinė laisvė ir pažeidžiamos „neteisingai mąstančių“ darbuotojų pilietinės ir profesinės teisės. Tęsiasi apie šias neigiamas tendencijas viešai kalbančio prof. V. Radžvilo ideologinis ir politinis persekiojimas bei pastangos pašalinti jį iš instituto. Mitinge bus pareikalauta esminių VU TSPMI pertvarkų. Subrendusi būtina jų sąlyga – instituto direktoriaus R. Vilpišausko at(si)statydinimas.

Informacijos šaltinis – „Vilniaus Forumas“

2018.04.23; 07:10

Parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabar jau aišku, kas bus Lietuvos Prezidentas po Dalios Grybauskaitės. Žygimantas Pavilionis. Po to, kai Konstitucinis Teismas pasakė, kad dviguba pilietybė įmanoma tik referendumu pakeitus Lietuvos Konstituciją, jo šansai labai padidėjo.

Šis politikas labai stengėsi, gal net tikėjosi, kad nereikės referendumo, kad Seime pavyks demagoginėmis priemonėmis pasiekti emigrantams taip trokštamą rezultatą, o jis pasieks neregėtą populiarumą, taip reikalingą Prezidento rinkimuose. Juk už Pavilionį balsuotų visi emigrantai, visi jų Lietuvoje pasilikę artimieji, dar žydai, dar lenkai ir rusai. Kodėl pastarieji? Todėl, kad ir vieni, ir kiti galės taip pat reikalauti dvigubos pilietybės. Gal ne iš karto, bet pretekstas jau bus pakankamas. Lenkijos pilietybė juk geriau už lenko kortą. Girdėjau, kad kasmet apie 500 žydų tampa ir Lietuvos piliečiais.

Nemanau, kad Pavilionis tiki, jog lietuvių tautą galima išgelbėti šitaip pataikaujant tiems, kurie, jeigu ne dviguba pilietybė – dešimtimis, šimtais tūkstančių išsižadės Tėvynės. Jau vien reikalavimas išskirtinių sąlygų (arba dviguba pilietybė, arba mums jūsų nereikia) – išdavystė. Pavilioniui (Arvydas Juozaitis jį vadina tokiu ponu ir draugu, kurį „reikia paminėti, nes jis itin jėzuitiškai ir akiplėšiškai tai daro“; respublika.lt) žūt būt reikia balsų Prezidento rinkimuose. Nemanau, kad Pavilionis (ir ne tik jis) nesupranta, jog „dviguba pilietybė tik paskatins naują emigrantų bangą – ar girdėjome tokią mintį? Nė žodžio. Nė vieno tyrimo, nė vieno balso. Nes reikia šaukti priešinga, tik viena kryptimi. Šaukti taip, kad nesigirdėtų klausimo: „Ponai ir draugai, o juk dviguba pilietybė tik skatina Lietuvos išvarymą iš Lietuvos“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Dabar Pavilionis net išprakaitavęs suka galvą, kaip čia apėjus Konstituciją, t.y. pasielgus nedemokratiškai, kaip pateisinti globalistų lūkesčius ir apgauti piliečius, kurie vis dar mano, kad lietuviai turėtų gyventi Lietuvoj, kaip vokiečiai gyvena Vokietijoje, prancūzai – Prancūzijoje, norvegai – Norvegijoje… Jie juk dešimtimis tūkstančių neplūsta nei į Lietuvą, nei į Ameriką.

Beveik trečdalis (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba, ir tokių bėdžių per kelerius metus tik padaugėjo. Tai prie ko čia dviguba pilietybė, kaip ji gali sumažinti skurdą ir socialinę nelygybę? Mažiau Lietuvoje lietuvių – mažiau ir skurstančiųjų? Skurdą sumažinti sudėtingiau, negu eiti lengviausio pasipriešinimo keliu.    

Toks siekis – ne Lietuvai abejingų emigrantų problema, čia jau „ponų ir draugų“, mus valdančiųjų, išdavystė. „O kur dėsimės mes, broliai lietuviai? Juk su vienu pasu, viena pilietybe liksime antrarūšiai, netikri „euro-transatlantiniai“ lietuviai. Likome namuose, Tėvynėje, ją labiau mylėjome už pabėgėlius. Vadinasi, neverti kitų valstybių privilegijų. Ką gi, kvaili ir kalti. Bet kol dar galime, pasakykime: DVIGUBA PILIETYBĖ – MELAS“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Visai kitaip apie šią bėda kalba užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį Kęstutis Girnius ragina trauktis iš šio posto (tiesa, dėl kitų priežasčių, dėl katalonų interesų nepaisymo):

„Taigi emigracija tikrai nėra problema, tai yra greičiau iššūkis. Ir kuo labiau suvoksime, kad visi mes, kad ir kur gyventume, kur būtume – ar Vilniuje, ar Londone, ar Čikagoje – turime vienas šaknis, vieną Tėvynę, nuo to būsime tik tvirtesni. Mūsų tiek nedaug pasaulyje, tad nesiskirstykime į ateivius ir išeivius, į Mus ir Juos“ (Linas Linkevičius „Vėl metas visus telkiančiai idėjai“; Delfi.lt).

Jis ragina susitelkti, kaip buvome susitelkę Baltijos kelyje, Sąjūdžio mitinguose. Susitelkti ir įteisinti dvigubą pilietybę: juk dėl to ir stojome į Europos Sąjungą, kad galėtume laisvai išvykti iš Lietuvos ir dirbti visoje Europoje? Ar tikrai dėl to? Būsime tvirtesni, išsibarstę po visą pasaulį? Gal tikrai Linkevičiui vertėtų atsistatydinti, nes taip nenuoširdžiai kalbėti net diplomatui nepritinka.

Austrijos parlamento rinkimuose antra – euroskeptiška Laisvės partija, per Europos migrantų krizę tapusi populiariausia politinė jėga Austrijoje.

Čekijoje per parlamento rinkimus sustiprėjo prieš imigraciją nukreipta partija „Laisvė ir tiesioginė demokratija“.

Vokietijoje Angelos Merkel pergalę parlamento rinkimuose sumenkino prieš imigrantus nusistačiusi nacionalistinė partija.

Prancūzijoje kraštutinių dešiniųjų lyderė Marin Le Pen pirmą kartą išrinkta į šalies parlamentą, nors jos Nacionalistų frontas (FN) patyrė pralaimėjimą.

Panašių problemų globalistai turi Anglijoje, Vengrijoje, Lenkijoje…

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Europos tautos nori likti tautomis. Jos supranta, kokius pavojus kelia emigrantai. Vienas reikalas – keliauti po Europą, įvairiose šalyse mokytis, koncertuoti, bet paskui grįžti į tėvynę, ir visai kas kita ten likti iki neišvengiamo nutautėjimo. Trečioji karta jau niekaip nepriklausys globaliajai Lietuvai, kurią taip propaguoja kubiliai ir pavilioniai.

Šiuo klausimu įdomu būtų išgirsti prof. Vytauto Landsbergio, švenčiančio 85-metį, nuomonę. Jis rašo apie daug ką, bet apie dvigubą pilietybę, berods, savo nuomonės nėra išsakęs. Juk milžiniški jo nuopelnai atgimusiai Lietuvai gali likti beverčiai, tik gražus prisiminimas, ir tai – jeigu bus kam juos prisiminti.

Taigi, kaip sako Arvydas Juozaitis, „kol dar galime, pasakykime: DVIGYBA PILIETYBĖ – MELAS“.

Nepadarykime lemtingos, neatitaisomos istorinės klaidos.

2017.10.23; 20:25

Iš Anykščių parsivežiau ne tik gražių šventės įspūdžių, bet ir Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštį „Pasaulio anykštėnas“, kuriame PAB pirmininkas Tomas Ladiga ragina nepamiršti savo šaknų ir ištakų, nuo kurių nutolus labai lengva paklysti plačiajame pasaulio vandenyne. Jo mintys aktualios ne tik anykštėnams – visiems lietuviams, masiškai paliekantiems Gimtinę, Tėviškę, Tėvynę.

Skelbiame sutrumpintą PAB pirmininko Tomo Ladigos straipsnį „Sakymas Anykščiams“, paskelbtą Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“ (2017. Gegužė-birželis-liepa, Nr. 3).

Taip pat siūlome pasigrožėti meniškos prigimties moterų anykštėnių kilimais, „išaustais“ iš įvairiausių vasaros žiedų.

 Vytautas Visockas

[…] Esame prie tiesioginių savo šaknų ir ištakų, vaikštome senkapiu virš mūsų protėvių, svečiuojamės seniai nurimusų garbingų anykštėnų namuose. Taigi, sugrįžome į savo tėviškę, savo bendruomenę, savo šeimą. Šiuose namuose besiilsintys ir po visą pasaulį išsibarstę ar išbarstyti anykštėnai, negailėdami jėgų ir prakaito, pasitikėdami savo išmone ir Dievo pagalba, kūrė Anykščius, jų dvasią ir istoriją. Protėviai ugdė mūsų tėvus, formavo jų pasaulėjautą ir vertybes. Jie statė, gražino, puoselėjo, sergėjo, gynė, kentėjo, mylėjo, gimdė, svajojo, apraudojo, apdainavo ir tikėjo Anykščiais kaip savo ir savo ainių šventa vieta.

Anot Kazio Bradūno, visa, kas mus supa, yra šventa. Tas šventumo pojūtis ateina iš pilkapių, kuriuose palaidoti prosenelių proseneliai, iš liaudies dainų, iš tautosakos, iš šeimos susėdimo už bendro stalo, iš galėjimo kalbėtis ir galvoti lietuviškai. Nutolus nuo savo šaknų labai lengva pasimesti plačiame pasaulio vandenyne tarp daugybės kitų tautų, tarp kitų tradicijų, labai lengva prarasti lietuviškumo pojūtį. Ir kaip sunku vėl viską surinkti atgal prie šeimos, tautos, kalbos, prie to, kas yra šventa.

Esame apsupti nuostabios gamtos ir pačios Šventosios. Kaip jaučiamės? Ar mums gera sugrįžti ir čia gyventi? Kiek mums Tėviškė svarbi ir brangi? Ar ji mums irgi yra šventa?

Čia norėčiau prisiminti Mažosios Lietuvos metraštininkę rašytoją Ievą Simonaitytę. Romane „Aukštujų Šimonių likimas“ ji aprašo Mažosios Lietuvos tvyrančią nepalankaus likimo atmosferą. Septynios buvusių bajorų Šimonių kartos, du šimtmečius naikinamos karų, marų, kolonizatorių, silpnės ir smuks iki visiško nutautėjimo bei skurdo, perteikdamos gimtojo krašto liūdną likimą. Pagrindinis romano konfliktas, kaip ir Donelaičio poemoje „Metai“, vyksta tarp žemės senbuvių ir atėjūnų, visomis priemonėmis siekiančių įsitvirtinti – kalba, įstatymais, madomis. Išdidžios senosios giminės atkakliai gina savo papročius, tikėjimus, kalbą, tačiau jų vaikų tvirtumas blėsta, atakuojamas privilegijų, buitinio komforto, kosmopolitinių pagundų. 600 metų politinėje ir kultūrinėje vokiečių įtakoje buvusi Mažoji Lietuva patyrė stiprią germanizaciją. Lietuvių kalba valdančiojo elito buvo toleruojama tol, kol lietuvininkai, senieji krašto gyventojai, buvo ištikimi kaizeriui ir kol neprabilta apie tautinio savarankiškumo siekius. Istorinė tiesa diktuoja graudžią minorinę gaidą…

Mūsų kraštietis, arkivyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis, šių metų birželio 25 dieną Vilniuje paskelbtas Palaimintuoju, 1943 m. rugsėjo 16 d. ganytojiškame laiške rašė: „Ir mūsų Tėvynė, ir mes, lietuviai, per šiuos ketverius karo metus išgyvenom daug skaudžių dienų: mums išplėšta viena didžiausių brangenybių – nepriklausomybė. Ištisus metus dejavome nuo bolševikų enkavedistų priespaudos, masinių žudymų, trėmimų į tolimąjį Sibirą; norėdami mus išlaisvinti iš bolševikų okupacijos, tūkstančiai mūsų brolių partizanų prarado savo gyvybę už Tėvynės laisvę; tūkstančiai lietuvių savanorių tebekariauja Rytų frontuose; daug Lietuvos dukrų ir sūnų išsklaidyta ir atskirta nuo savųjų; ir kitokios sunkenybės, susijusios su karu, slegia mūsų tautą. Karštai maldaukime Visagalį, kad ir šiam karui pasibaigus lietuviai vėl būtų Vakarų Europos kultūringųjų tautų šeimoje, kaipo laisva ir nepriklausoma tauta“.

Pagalvokime, kam ir kokiais tikslais šiomis dienomis yra naudingas mūsų nutautinimas, šaknų „pakirtimas“, atsparumo silpninimas? Ar nepasimesime ir nepranyksime plačiame pasaulio globalizacijos ir kosmopolitizmo vandenyne? Ar protėvių vertybės išliks vertybėmis mums, ar išsaugosime ir suprasime šventumo pojūtį?

Žymus mokslininkas semiotikas Algirdas Julius Greimas yra pasakęs, kad žmogus postmodernioje visuomenėje yra pararadęs prasmės pojūtį. Tiek žmonijos prasmės, tiek gyvenimo prasmės. Niekas nebesidomi prasme. Atsiranda beprasmis gyvenimas ir prasmės neieškantys žmonės. Visuomenė be dvasių principų – beprasmybė, o beprasmybė – tai krizė […]

Pernai Pasaulio anykštėnų bendrija bandė kviesti susitelkti meniškų Anykščių bažnyčios durų atnaujinimui. Deja, planus teko atidėti neribotam laikui. Įgyta patirties, pasimokyta. Materialiniai (tegul ir meniški) dalykai negali materializuotis, jeigu jiems nėra pakankamai palaikymo ir visų pirma – dvasinio poreikio. Kokie mūsų pasiryžimai ar aukos galėtų būti skirtos Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui?

Talentingas XX a. gruzinų kino režisierius Tengizas Abuladzė Sovietų Sąjungos subyrėjimo priešaušryje, 1984 m. sukūrė apie stalinizmą ir tikrąsias vertybes kalbantį tais laikais labai netikėtą meninį filmą „Atgaila“. Norėčiau savo sakymą baigti filmo paskutinio epizodo citata. Pagyvenusi moteriškė, pabeldusi į langą, klausia: „Sakykite, ar šis kelias nuves į šventyklą?“ Išgirdusi atsakymą, kad tai gatvė, kuria eidamas į šventyklą nenueisi, nustebusi ištaria: „Tai kam tada išvis reikalingas kelias, kuris neveda į šventyklą?“

Prasmingos ir viltingos kelionės!

Nuotraukos – Vytauto Visocko

2017-07-24

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia keletą ištraukų iš filosofo Krescencijaus Stoškaus kalbos, pasakytos gegužės 27-ąją Vilniaus Karininkų ramovėje.

Tądien surengtos diskusijos „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be išeities?“ metu filosofas Krescencijus Stoškus retoriškai teiravosi, kokia mūsų gyvenimo prasmė, jei lietuviai išsivaikšto kaip bastūnai, jei manome, jog laisvė – tai daryti, ką noriu, jei kalbame tik apie globaliąją Lietuvą, o apie lokaliąją Lietuvą – nė nesusimąstome?

video

2017.05.28; 07:39

Gegužės 27-ąją Vilniaus Karininkų Ramovėje surengta konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be išeities?“ Organizatoriai – Krašto apsaugos bičiulių klubas ir šalies gynybines galias remiančių nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba NOKT. 

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Informaciniame organizatorių pakvietime rašoma:

Humanitarinių mokslų daktaras Žibartas Jackūnas. Slaptai.lt nuotr.

Atkūrus nepriklausomybę ir susidūrus su aibe kliūčių pertvarkant valstybės gyvenimą demokratiniais pagrindais, gyvavo tikėjimas, kad visas problemas išspręs laikas, ir Lietuva greitai taps klestinčia europietiška šalimi – ekonomiką darniai sustyguos rinka, visuomenė atsikratys iš sovietmečio paveldėtų ydų, kai užaugs nauja, laisvoje Lietuvoje subrendusi piliečių karta. Dar Sąjūdžio metais žymiausi šalies edukologai suformulavo būsimos Tautinės mokyklos koncepciją, kuri užtikrintų darnų laisvos asmenybės ir atsakingo visuomenės nario, šalies piliečio vystymąsi nuo mažens.

Baigiantis trečiam atkurtos valstybės dešimtmečiui matome, kad daugelis vilčių nepasiteisino, neįgyvendinti gražūs siekiai, Lietuva kai kuriose srityse tapo pirmaujančia Europoje neigiama prasme, o laisvoje šalyje užaugusi jaunoji karta masiškai palieka savo Tėvynę. Artėjame prie pavojingos ribos.

Kas gi įvyko ir kur priežastys, kur keliai ieškoti išeities?“

Šiame slaptai.lt videoreportaže išgirsite filosofo Vytauto Radžvilo atsakymą hum.m.dr. Žibartui Jackūnui. Artimiausiu metu skelbsime filosofo Krescencijaus Stoškaus kalbą.

video

2017.05.28; 06:11

Gegužės 27-ąją Vilniaus Karininkų Ramovėje surengta konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be išeities?“ Organizatoriai – Krašto apsaugos bičiulių klubas ir šalies gynybines galias remiančių nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba NOKT.

Informaciniame organizatorių skelbime štai kas rašoma:

„Atkūrus nepriklausomybę ir susidūrus su aibe kliūčių pertvarkant valstybės gyvenimą demokratiniais pagrindais, gyvavo tikėjimas, kad visas problemas išspręs laikas, ir Lietuva greitai taps klestinčia europietiška šalimi – ekonomiką darniai sustyguos rinka, visuomenė atsikratys iš sovietmečio paveldėtų ydų, kai užaugs nauja, laisvoje Lietuvoje subrendusi piliečių karta. Dar Sąjūdžio metais žymiausi šalies edukologai suformulavo būsimos Tautinės mokyklos koncepciją, kuri užtikrintų darnų laisvos asmenybės ir atsakingo visuomenės nario, šalies piliečio vystymąsi nuo mažens.

Baigiantis trečiam atkurtos valstybės dešimtmečiui matome, kad daugelis vilčių nepasiteisino, neįgyvendinti gražūs siekiai, Lietuva kai kuriose srityse tapo pirmaujančia Europoje neigiama prasme, o laisvoje šalyje užaugusi jaunoji karta masiškai palieka savo Tėvynę. Artėjame prie pavojingos ribos.

Kas gi įvyko ir kame priežastys, kur keliai ieškoti išeities?“

Šiandien Slaptai.lt skelbia dėmesį prikausčiusį filosofo Vytauto Radžvilo pranešimą. Numatę paskelbti ir filosofo Krescencijaus Stoškaus kalbą.

video

2017.05.27; 20:15

Ironiškai ar be ironijos? Moksliškai ar laisvu stiliumi? O gal – pasąmonės srautu? Kad ir kaip, kad ir ką parašyčiau – ar tai ką nors pakeis mūsų padangėje? Bent jau danguje – nieko.

Atsakymo nežinau kaip ir mano katė, kuri laipioja kompiuterio klavišais ir padeda kaip moka. Atsakymą žino tik sugebantieji prie visų valdžių ir pokyčių išlikti vandens paviršiuje, tie drąsieji kiškiai, prasikūrę ir pasigarsinę, kuriems didžiausias išbandymas – patampyti liūtą už ūsų taip, kad jis nesupyktų, ir kad mieganti sąžinė būtų nuraminta bent kruopele tiesos. Pavyzdžiui, išplaukus į plačius vandenis ant libertarizmo srovės ir apkapojus idėjinį kontekstą bei atsisakius objektyvios analizės, išdrįsti pasakyti, kad vien į ekonomizmą linkęs neoliberalizmas – niuniu, o kur dėmesys kultūrai? 

Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Tada ir vėl galima drąsiai rieškučiomis žarstyti niekam nepavojingas mintis, cituoti garsenybes. Pasislėpti už galingųjų pečių ir atrodyti autoritetu mūsų šalyje, kur kailis sušukuotas ne tik opozicijai, bet ir laisvai mąstantiems intelektualams. Įvairių krypčių oportunistai tokiomis sąlygomis vienas kitam į ranką nekanda, nes reikia laikyti nosį pavėjui. Sąlygomis, kurias diktuoja nesibaigianti reforma ir krizė, naudinga bet kuriai valdžios struktūrai bet kur pasaulyje. Pavykus sukurti ir karinės grėsmės šešėlį tampa aišku, jog kritika gali pasinaudoti priešas, todėl reikia būti stipresniojo pusėje, o jei neturi savarankiškos karinės galios – tai negali turėti ir savarankiškos politikos ir, žinoma, minties. 

Dvidešimt penkeri metai naujos epochos, kurios pradžioje keletą metų švietė autentiškos lietuvybės atgimimo spindulys, virto sustingusia ir niekur nevedančia pelke, kai jau įvykę, artėjantys ir praeisiantys rinkimai nežada jokios rimtesnės intrigos, išskyrus visiškai nebesigėdijant rinkėjų, užsakytus nepatogių partijų ar asmenų kompromitavimo procesus. Tegu užgožia problemas, kurių nepajėgiame spręsti – geriau „mirti su daina“.

Prieš ketvirtį amžiaus, byrant sovietams, specialiai išvykau į JAV pasidomėti, kas mūsų laukia, kaip sukonstruotas kapitalizmas, kam rengtis. Nuo to laiko daug kas pasikeitė ne tik šioje laisvės ir demokratijos citadelėje, tačiau paaiškėjo, kad Lietuva per šį laikotarpį neįsitvirtino kaip nepriklausomą nuomonę turinti šalis, o nekritiškai perima tiek teigiamus, tiek neigiamus pokyčius iš Vakarų. Ir, suprantama, nieko čia nepasakysi: itin svarbioje geopolitinėje padėtyje esančios šalys visada bus įvairių galios struktūrų taikiniu. Todėl būtina išgyventi. Jei neturi didelių gamtos išteklių ir nemoki derėtis – vargas tau ir tavo vaikams iki septintos kartos. Juk nenorime būti sirais, visą šimtmetį ginklu kovojančiais už nepriklausomą nuo visų galių demokratinę valstybę ir iki šiol mokančiais kruviną kainą. Mat mūsų ginklas – gandiškasis nesipriešinimas. Mes XX a. jau sudėjome neišmatuojamas aukas, taip ir nesulaukę pagalbos iš Vakarų. Buvome dar blogesnėje padėtyje, nei Sirija, kuri pasirėmė britų pagalba, įveikė marionetinę Prancūzijos Vichi valdžią savo šalyje, paskelbė karą nacių Vokietijai ir Japonijai, tapo Jungtinių Tautų nare, po II pasaulinio karo sukūrė nepriklausomą valstybę ir atsikratė kolonijinio jungo.

Kas vyko šioje šalyje prieš tai ir vyksta dabar, verta atskiros studijos, nes liudija pasikartojančius grobuoniškų galingųjų interesų ekscesus, pamokomus visoms šalims, esančioms svarbių geopolitinių sankirtų vietose. Prezidentui Antanui Smetonai jau sukabintos visos menkinamosios etiketės dėl neutralumo politikos, nutylint ne tik karininkijos bei kultūrinio elito viršūnių parsidavimą SSRS ir korupciją, bet suniekinant ir unikalią vėlesnę rezistenciją prieš galybę, kurią garbstė net Winstonas Churchill‘is ir tie patys Vakarų intelektualai. Tačiau ar gyvenimą apibūdina tik vegetacija? Ar dalis tiesos – būtent, kad Rusija šiuo metu išties yra didžiausia grėsmė per savo strategines pozicijas Kaliningrade ir Baltarusijoje ir pragarišką melagingą propagandą– nubraukia galimybę kalbėtis su Vakarų partneriais kaip su lygiais (bent jau formaliai esame ES ir NATO) ir priversti juos atidžiau pažvelgti į nesąžiningas sutartis, dėl kurių nukentėjo Rytų Europa, o globalizacijai greitėjant ir didžiojo žaidimo pasauliui vėl pavojingai priartėjus prie Lietuvos, Latvijos ir Estijos, reiškia grėsmių tautinei tapatybei ir autochtonų kultūrai nematymą?

Šios grėsmės – nevienodos savo kilme ir padariniais, tačiau vis dėlto jos yra ne tik grėsmės, bet ir susijusios sunkiai atsekamais tarpusavio saitais. Pirmiausia dėl to, kad labai daug žmonių šaltojo karo metais išaugo komunizmo įtakoje, pasklido po pasaulį ir, sąmoningai ar nesąmoningai naudodamiesi savo įtaka, toliau garbsto tariamą sovietizmo-maoizmo kultūrinį unikalumą, ignoruodami tai, kad šios ideologijos transformuotomis formomis ypač atvirai ir agresyviai griauna pasaulio tautų savitumą, tarp jų ir rusų, nespėjusių sudemokratėti, subręsti ir baisiausiai nukentėjusių nuo socialinių eksperimentų, kai tuo tarpu maoistinio paveldo slegiamą Kiniją gelbsti tūkstantmetė savita kultūra.

Oportunistams svarbu naudotis visais demokratijos plyšiais, nors plika akimi matyti, kad stalinizmo bacila yra ypač atšiauri ir jos veikiami režimai, net jei išoriškai tarptautiniuose santykiuose naudojasi tomis pačiomis priemonėmis (humanitarinė pagalba, atsakomybė ginti pagalbos tikslais, dalyvavimas Jungtinėse Tautose, įvairios derybos ir pan.), išsiskiria vulgarumu, žiaurumu, klasta ir nepagarba žmoniškumui, sutarčių laužymu ir faktų slėpimu. Kalbant apie naujausius laikus, visur, kur tik prisiliečia stalinizmo šmėkla, išprovokuojami baisūs ilgamečiai pilietiniai karai, nusikaltimai žmogaus teisėms, supriešinamos ilgus šimtmečius darniai koegzistavusios kultūros bei religinės bendrijos. Vakarai įtraukiami į šį žaidimą ir, net jei patys žaidžia daug civilizuočiau, pralaimi prieš blogio dvasią, kuriai dar teks nukaldinti pavadinimą, nes Stalino šmėkla terminologiškai, regis, tikisi likti nenugalėta.

Kita vertus, tą civilizuotumą dar teks tikrinti ne kartą, ypač turint galvoje, kad ir nūdienė Prancūzija privertė ES sandraugos šalis būti jos pusėje surengiant masinį gedulą dėl garsiųjų karikatūristų, kelintą kartą pasityčiojusių iš musulmonų jausmų, aukų. Tačiau aukos, kurias patyrė, pavyzdžiui, Sirijos gyventojai 1920 metais ir vėliau, prancūzams suskaldžius šalį geografiškai ir religiniu pamatu, sugriovus ekonomiką, nacionalinius sukilimus numalšinus iki pamatų sugriaunant miestus, išžudant belaisvius, o vadus įkalinus, ištrėmus ir šimtų aukų, demonstratyviai nužudytų miestų aikštėse, kūnus palikus jose patyčioms ir įbauginimui – priminti europiečiui šiukštu negalima? Nurodyti sąsajas tarp visų tų įvykių – nusižengimas realiai politikai?

Lietuviui tai iš tikro daug ką primena, daug kas pažįstama ir savo kailiu patirta… Tačiau netgi naiviai tikintis, jog kolonijinės šalys praūžus dviem pasauliniams karams per plauką pagerėjo, išlieka esminis kultūrų skirtumas, todėl kritikos neostalinizmui ir neoliberalizmui, taip pat Rusijos ar Vakarų politikos tiesmukai lyginti negalima, kaip negalima ant vienų svarstyklių dėti liūto ir hienos medžioklės taisyklių. Bet kritikuoti – būtina, ir ne tik dėl to, kad iš Vakarų atėjusi ir vėl į juos persimetusi mutavusi internacionalinė marksistinė-komunistinė bacila griauna jų vertybes jų pačių rankomis, o ir todėl, kad rytų europiečiai, kaip ir daugelis kitų į antrarūšę padėtį įstumtų tautų ir šalių atsidūrę tarp kūjo ir priekalo, ir jų ateitis toli gražu nėra stabili.

Nestabilumą Lietuvoje ryškiai rodo neproporcingai dideli lietuvių emigracijos mastai ir menka imigracija. Dar gerai, kad tokia strateginė šalis netapo realių kovų židiniu, nors parengiamieji propagandiniai karai – pačiame įkarštyje. Tačiau straipsnio tikslas – atskirti sąmoningą oportunistą nuo tiesiog klystančio, suklaidinto ir pagaliau prareginčio žmogaus. Galima suprasti sovietmečio besiilginčius keistuolius, kurie gyveno rezervate su tam tikromis garantijomis, ir tuos, kurie tą rezervatą kūrė ir perrašinėja istoriją. Naivūs ir gudrūs, jie sudaro masę, kuri priešinasi moderniosios respublikos kūrimui savo pagrindu. Banga, ateinanti iš Vakarų ir Šiaurės, neša visai nebūdingus, nepažįstamus kultūros modelius. Tokius besąlygiškai priimti gali tik naująją Lietuvos istoriją nuo nulio pasiryžę rašyti pažangiečiai. Ši banga, sukelta revoliucijų psichologijos, teisės ir sociologijos srityse, mato žmogų atsietą nuo klasikinio lavinimo mėginant suteikti engiamoms mažumoms išskirtines galimybes realizuoti savo vertybes.

Sutinku: tie, kas suspės pasinaudoti šios galios teikiamomis privilegijomis, duonos kąsnio nestokos. Ir negali poeto žodžiais byloti: kur pažvelgsi, visur balta, nes bet kuris pasirinkimas yra supakuotas į vieną pakuotę, į kurią įdėta prievarta brukama blogybė ar juodulys. Nori demokratijos – mokyk savo vaikus apie trečiąją lytį, nors tavo gimtojoje kalboje net apibūdinimo nėra reiškiniui, kurio todėl ir nėra, tikrovėje jis neegzistuoja. Ryjame deguto šaukštą medaus statinėje? Taip pat sėkmingai socialinę inžineriją galima taikyti ir gyvūnams. Kas žino, galbūt gyvūnų globos tarnybos, kovodamos už pažeistas jų teises, to netrukus ir imsis. Mano katei būtų galima sukonstruoti trečiosios lyties tapatybę, kad ji nekentėtų dėl morčiaus, nereikėtų daryti operacijos ar rydyti sveikatai kenkiančių vaistų…

Tokia padėtis ragina bent apibendrintai įvertinti priežastis, kodėl ji nusistovėjo. Nesavarankiškų šalių elitai, ypač spaudžiami priklausomybės tarptautinėms sandraugoms, anksčiau ar vėliau būna priversti paklusti stipresniųjų diktatui. „Dvi Lietuvos“ – tai reiškinys, kuris nesusikūrė savaime, ir kuris nereiškia, kad viena iš tų lietuvų yra visiškai teisinga ir gera. Nepriklausomybės kūrėjai iš pat pradžių neįveikė vienos, senosios Lietuvos, kurios buvęs elitas perėmė okupuotos šalies valdžios ir turto mechanizmus (daugelio padėtis tik pagerėjo), įsitvirtino galios viršūnėse ir toleruoja akivaizdžiai antivalstybines partijas, sudarytas niekur negirdėtu tautiniu pagrindu. Šis anachronizmas pareina iš fakto, jog Lenkijai buvo pripažintos XX a. pradžioje padedant tiems patiems prancūzams okupuotos rytų Lietuvos teritorijos, o sovietų administruojamo Karaliaučiaus klausimas buvo „išspręstas“ taip pat neeskaluojant tarptautinio konflikto, todėl turime Rusijos anklavą, kuris nepriklausomybę daro labai trapią. Ir negali sakyti, kad toks padėties keblumas ir jo pasekmės nebuvo suvoktos iš pat pradžių. Turbūt lėmė noras neprarasti privilegijų arba jas įgyti, žaisti dvigubą žaidimą su galingais kaimynais ir savais piliečiais.

Antroji Lietuva, ta modernioji, kuri paradoksaliai leidžia ES teisei, užsienio bankams ir korporacijoms šeimininkauti šalyje suteikiant pirmenybę  viršvalstybiniams dariniams nesilaikant Konstitucijos, slopinant opoziciją, žmonių daugumos valią (referendumai) ir net sveiką protą (leidimas pardavinėti žemę užsieniečiams, savivaldos grandžių sunaikinimas) rodo tiek tragišką ne visai sąmoningą prisitaikėliškumą, tiek politinę trumparegystę, nes besąlygiškas pasitikėjimas ES, neturint plano B, jeigu sąjunga iširtų, palieka Lietuvos piliečius gūdžioje nežinioje. Vietinis elitas palaipsniui tapo užsienio įtakų ir institucijų įkaitu ir valios vykdytoju – bruožas, būdingas kolonijoms arba neokolonializmo veikiamoms trečiosioms šalims.

Todėl mėginimas okupuotų ir kolonizuotų šalių traumines patirtis suvienodinti savaime yra nesąžiningas mėginimas pridengti faktą, kad išoriškai (de jure) tapatinantis su „didžiosiomis“ valstybėmis, kurių didumą pirmiausia lemia kariniai pajėgumai ir vis atgyjantys kontroliavimo apetitai, nutylima tikroji padėtis, kurią vienareikšmiškai rodo gyventojų pragyvenimo lygis ir teisės. Įvykus eiliniam kainų pabrangimui, smurto aktui ar išlindus bet kuriam kitam piliečių teisių pažeidimui, tuščiažodžiautojai mėgsta juokauti: „Palaukime, kol bus dar blogiau: tada jau lietuvis neištvers“.

Tokie pokštai skamba kaip patyčia, nes lietuvis visada ir viską ištveria, net su baltomis meškomis alų geria, o visiškai atšilus klimatui Sibire gali būti smagu, kaip kurorte. Tačiau štai kaip sustabdyti tuos, kurie jį žemina – kad ir kiek krapšto galvą, nesumano. Tik prisitaikyti, kaip nors išgyventi. Nereikia istorinių pamokų ir savos vertės kėlimo, nes tai – nepriimtina tokiomis sąlygomis, kai mat net stipresnieji susigūžia ir mėgina išlaviruoti. Todėl oportunisto šūkis – „niekada negyvenom taip gerai, kaip dabar“. Iš tiesų, jo atveju tai didi tiesa, ir ar jam rūpi, kokia kaina ir kieno sąskaita jis taip gerai gyvena?

2017 kovo 8 d.

Aną dieną poliklinikos koridoriuje klausiausi dviejų vyrų ir kelių moterų diskusijos apie nūdienos gyvenimą. Visi, aišku, koneveikė valdžią, vardijo negeroves. Smulkus verslininkas (taip jis prisistatė diskusijos dalyviams), pusamžis vyras buvo linkęs matyti ir teigiamų reiškinių. Aš nesiskundžiu, turiu versliuką, esu pavalgęs, apsirengęs. 

Pesimistas jam piktai metė: jeigu jūs toliau savo nosies nematot, tada, žinoma, mums nėra apie ką kalbėti. Atsakydamas verslininkas paklausė: o jūs šalia negerovių ar galėtumėt paminėti bent kelis teigiamus mūsų gyvenimo reiškinius? Pesimistas supyko ir toliau nesileido į kalbas: aš jums ne koks mokinukas, kad atsakinėčiau į tokius klausimus.

Tą dieną, prisiminęs diskusiją poliklinikos koridoriuje, ne vieną kartą pagalvodavau: o jeigu manęs verslininkas būtų paklausęs?

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

Po kelių dienų televizijoje klausiausi dviejų intelektualų – turkų dramaturgo ir lenkų režisieriaus – samprotavimų apie globalius procesus, vykstančius pasaulyje, musulmonų antplūdį į Europą globalizacijos fone, skurdo ir sunkiai įsivaizduojamos prabangos fone. Ką reikia daryti? Kuo visa tai baigsis? Kokios tendencijos?

Galima kalbėti atskirai apie mano, mano šeimos gerovę arba negerovę, mano tautos, mano valstybės, ir mano Žemės būklę ir jos likimą. Akivizdu, kad visi šie indai tarpusavyje yra daugiau mažiau susiję.

Aukso amžius, kai Vakarų pasaulis maudėsi taikoje, ekonominiame pertekliuje, baigėsi, turbūt, pernai, kai į Europą patraukė pirmieji šimtai tūkstančių alkanų taikos ir geresnio gyvenimo ieškotojų iš musulmoniškų kraštų. Turkas dramaturgas sako, kad tai tik pradžia. Ten trūksta ne naftos, o vandens, kurio pas mus užtektinai. Mums reikia siekti, kad musulmonai gimdytų tik tiek vaikų, kiek gali išmaitinti ir išauklėti, remiantis pirmiausia ne religijos, o mokslo žiniomis. Tik apie 40 proc. musulmonų savo pasaulėžiūra yra artimi, palankūs Vakarams. Jeigu norim išlikti nesutrypti, privalom jiems padėti ne karais, ne prievarta, bet auklėjimu, derybomis, materialine parama jų pačių šalyse. Vakaruose atsidūrę pabėgėliai ilgainiui, kai liausis kariniai konfliktai, turi būti sugrąžinti namo, kur jų šaknys.

Lenkas režisierius mano, kad dabar pasaulyje badaujančiųjų mažiau negu bet kada anksčiau. Galbūt, tačiau mirštančiuosius iš bado dabar ši tiesa (jeigu tai tiesa) vargu ar gali paguosti. Panašu, kad mums teks juos ne tik pamaitinti, bet ir pagirdyti, ir ne bet kur, o Vakaruose. Nepajėgsime, nes jėgos nelygios.

Už klaidas anksčiau ar vėliau tenka brangiai sumokėti. Tos klaidos globalios, primenančios komunistinių utopijų klaidas, pražudžiusias daug milijonų. Vakarų pasaulis antrą kartą užlipo ant grėblio. Atrodo, 2017-ieji bus didžiųjų suiručių, skausmingų permainų pradžia. Omenyje turiu nuo sausio 20-osios labai pasikeitusias Jungtines Amerikos Valstijas, taip pat šalis – Europos Sąjungos lyderes, Rusiją…

Sunku tikėtis gerų permainų, kai pasaulį valdo „Davoso žmogus“ – uždaros kosmopolitinės superklasės atstovas, kuriam yra „mažareikšmis tautinis lojalumas, jis žvelgia į nacionalines sienas kaip į kliūtis, kurios, laimei, nyksta, ir mato nacionalines vyriasybes kaip praeities liekanas, kurių vienintelė naudinga funkcija yra palengvinti elitų globalias operacijas“ (Žymus politikos teoretikas Samuelis Huntingtonas).

2017-ųjų Davoso forumas, – apie kurį galimai būsimoji Prancūzijos prezidentė Marine le Pen pasakė, kad jo „ideologija yra paprasta: suardyti tautas, liaudį ir demokratiją, paliekant atvirą vietą rinkoms, didiesiems finansams ir privalomam multikultūralizmui“ – ne tik nerimauja dėl augančio populizmo, bet mato ir kelias dešimtis grėsmių bei keliolika tendencijų: orų permainos, stichinės nelaimės, teroras, tarpvalstybiniai konfliktai, technologinės grėsmės, kibernetinės atakos, priverstinė migracija, senstanti planetos visuomenė, turtinės nelygybės didėjimas, pramonės revoliucija ir t.t.

Bet laikas grįžti namo ir atsakyti į smulkaus verslininko klausimą: o kas gero mūsų padangėje? Atsakyčiau taip: gerai, kad dar ne visi emigravome iš Lietuvos, kad dar kartais kalbame ir dainuojame lietuviškai, kad gal dar nepasirašytas Trumpo ir Putino paktas, lemsiantis Baltijos šalių likimą, kad JAV prezidentas dar neatšaukė savo karių iš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių, kad dar egzistuoja ir NATO, ir ES, kad prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje jau pasivijo vakarietiškąsias, kad ne visi medikai išgirdo D.Britanijos kvietimą gydyti ne lietuvius, o anglus, kad artimiausiu metu nebūsime girtuoklių tauta, nes neturėsime ko gerti, kad Valstiečių ir žaliųjų partijos lyderio pavaduotoja išėjo iš Seimo…

Tęsti? Ar verta? Daug gerų dalykų galima surašyti, jeigu esi optimistas ir nesi „Davoso žmogus“.

2017.01.24; 13:58

Artėjant Sausio 13-ajai rengiama dar viena ,,Neužmirštuolės“ akcija. Dangstantis kilniu tikslu – telkti lėšas Krašto apsaugos savanorių pajėgoms – tęsiamos kryptingos pastangos sukurti ir visuomenės sąmonėje vietoje patriotų krauju aplaistytos Trispalvės įtvirtinti naują Lietuvos laisvės simbolį, neturintį nieko bendra su Tautos ir valstybės simbolika. 

Lietuva švenčia nepriklausomybę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Neužmirštuolės“ akcija skleidžiamas istorinę tiesą iškraipantis požiūris, kad Lietuvos valstybę atkūręs Sąjūdis buvo neaiškios „savaveiksmės“ pilietinės visuomenės kūrinys, o ne kovai už savo laisvę ir nepriklausomybę pakilusios Tautos susitelkimo ir politinės valios išraiška.

Tačiau Sąjūdžio idealas buvo ne egoistinė ir siaura pilietinės visuomenės individo laisvė tapti su savo tautine bendruomene ir valstybe ryšius nutraukusiu globalios rinkos vartotoju ar „pasaulio piliečiu“.

Tikrasis Sąjūdžio keltas tikslas pirmiausia buvo visos Tautos, kaip savarankiško istorijos ir politikos subjekto, nevaržoma teisė išskleisti savo kūrybines galias ir įtvirtinti save tarp kitų Europos ir pasaulio tautų. Sąjūdis siekė, kad atkurta Lietuvos valstybė taptų Tautos išlikimą per amžius turinčiais užtikrinti jos namais ir politine tikros demokratijos erdve, laiduojančia teisingumą visiems piliečiams ir saugančia lygias jų teises ir laisves.

Net sunkiausiais okupacijos metais brangintus ir Tautos atmintyje saugotus valstybės simbolius nuosekliai keičianti „Neužmirštuolė“ atspindi ir palaiko pastangas pakeisti šį Sąjūdžio tikslo supratimą. „Neužmirštuolė“ kviečia prisiminti aukas už laisvę, tačiau neatsitiktinai pasirenkama „talpi prasmėms“ atmintis.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Propaguojant „Neužmirštuolę“ nuolatos kartojama frazė „auka už Laisvę“. Tačiau Sausio 13-osios aukos buvo sudėtos už labai konkrečią ir apibrėžtą laisvę: Tautos laisvę turėti valstybę ir pačiai valdyti save. Sausio 13-ąją buvo ginama būtent ši ir jokia kita laisvė ir tik šią laisvę simboliškai įprasmino Trispalvė ir kiti valstybingumo simboliai.

Seimo gynėjai žinojo, jautė ir matė, kad kovoja už šią konkrečią laisvę. „Neužmirštuolė“ perša visai kitokią – abstrakčią ir todėl tuščią laisvės sampratą. Dėl savo neapibrėžtumo ir miglotumo tokia laisvė savaime nenumato jokio asmens įsipareigojimo savo Tautai ir valstybei ir gali būti niekaip nesusijusi su Nepriklausomybės gynėjus žygdarbiui įkvėpusia laisvos Tėvynės vizija.

Brukant ,,Neužmirštuolę“ tęsiama sovietinė Tautos mankurtinimo – istorinės atminties trynimo ir perrašymo politika. Sausio 13-ąją didžiausia įmanoma – patriotų gyvybės – auka buvo sudėta ne tam, kad pasiryžusi susigrąžinti Nepriklausomybę šalis taptų globalios rinkos teritoriniu segmentu ir viršnacionalinės imperijos provincija. Aukotasi už Tautos teisę išlikti savimi nuo amžių jai priklausančioje žemėje ir už atkuriamą suverenią Lietuvos valstybę.

Daug geros valios ir patriotiškų žmonių remia ,,Neaužmirštuolės“ akciją neperprasdami jos antitautinio ir antivalstybinio pobūdžio. Neįvertinama tai, kad ši akcija skirta nupolitinti šalies piliečius atsiejant jų sąmonėje asmeninės laisvės troškimą nuo Tautos laisvės ir valstybės nepriklausomybės idealų. 

Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl ji objektyviai silpnina Lietuvos visuomenės patriotines nuostatas ir šitaip griauna šalies nacionalinio saugumo pagrindus. Valstybę gali apginti ir išsaugoti tik sąmoningi ir patriotiški piliečiai, aiškiai suvokiantys Sąjūdžio kovos prasmę bei lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės neatsiejamumą. 

Todėl Sausio 13-ąją nepritarkime ,,Neužmirštuolės“ akcijai. Laisvės gynėjų dieną švęskime prisimindami, kad Sausio 13-ąją kritusius didvyrius įkvėpė ir jų kelią į nemirtingą auką nutvieskė vienintelė tikra – lietuviškos Trispalvės vėliavos skleidžiama meilės ir ištikimybės Tėvynei Lietuvai šviesa.

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.01.12; 09:22

Blogos nuojautos apėmusios Vakarų pasaulį. Ir ne vien dėl Rusijos žygio į Europos Sąjungą. Ir ne vien dėl JAV milijardieriaus, kuriam prezidentu tapti padėjo Rusija. Ir ne vien dėl milijonų karo ir ekonominių pabėgėlių, užplūdusių ir plūstančių į Europą. Ir ne vien dėl tuštėjančios Lietuvos… 

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

Būtų galima dosniai sumokėti išminčiui, kuris šiandien pasakytų, kas mūsų visų – viso pasaulio – laukia 2017-ųjų metų pabaigoje. Kur būsime nuėję ekonominių ir politinių perversmų, gal net pasaulinio karo link. Kad netrukus ateisiančiais metais gyvensime geriau ir saugiau – vargu ar kas nuoširdžiai gali apie tai kalbėti, to tikėtis.

Štai žurnalas „IQ“ jau skambina pavojaus varpais liberalizmui. „IQ“ dar nežino – liberalizmas jau mirė ar dar tik miršta. Asmens žodžio, tikėjimo, judėjimo laisves ir kitas demokratines vertybes jau stelbia „paprasto žmogaus triumfas“. Veidmainiškas rūpinimasis paprastu žmogumi „pastaruoju metu tarsi nevaldoma epidemija ėmė plisti Vakarų pasaulyje“, – minėtame žurnale rašo jo vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius. Nuo paprastumo iki prastumo – labai netoli.

Noras išsaugoti tautas ir jų kalbas, papročius, tradicijas, religijas, teritorijas, nepriklausomas valstybes – paprasta ar prasta? Nei paprasta, nei prasta. Liberalizmas sako, kad prasta, bet paprasti žmonės mano kitaip – ir rengiasi laidoti liberalizmą. „Vadinamoji fukujamiška istorijos pabaiga, kur tarptautiniuose santykiuose negrįžtamai turėjo triumfuoti kapitalizmas ir liberalizmas, neatėjo“, – žurnale „IQ“ rašo Lietuvos laisvosios rinkos intituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Kas dėl to kaltas, kad neatėjo? Pagal mirštantį (?) liberalizmą – paprasti ir prasti žmonės, kurie, kvailiai, nesupranta, kad neria sau kilpą ant kaklo, nes leidžia išsikeroti diktatūroms. O štai filosofo, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Alvydo Jokubaičio nuomonė: „Liberalioji demokratija turi polinkį save griauti. Akcentuodami individualizmą ir individų laisves, liberalai per daug įsijaučia. Galiausiai, skatindami visuomenę suskaidyti tik į individus, tarsi atomus, pažeidžia pačios demokratijos esmę – ji nebeatstovauja visuomenės grupėms, sluoksniams ar klasėms, kaip būta nuo XIX a. Galiausiai partijos išsigimsta – jos nebėra konkrečių visuomenės grupių atstovės, o bando aprėpti viską, tapti patrauklios visiems“ (Tomas Janeliūnas. „Individai prieš visuomenę“, „IQ“).  

Tiems, kuriems rūpi lietuvių tauta, jos kalba, papročiai ir tradicijos, Lietuvos valstybė, turėtų džiaugtis matydami, kaip paprasti ir prasti (pagal O.Lukošių) žmonės karste neša liberalizmą. Juk skaudžiai nuo jo nukentėjome. Ištuštėjo mūsų miestai, miesteliai ir kaimai. Didžiulis skurdas, nepaisant milijardų, gautų iš Europos Sąjungos ir sukištų į sporto sales, kuriose nėra kam sportuoti, nes jaunimas „sportuoja“ anglijose, dviračių takus, kuriais niekas nevažinėja, tiltus, kurie nieko nejungia… Mūsų vaikai jau nemoka rašyti lietuviškai, nežino Lietuvos istorijos… Mūsų turtuoliai gyvena Vijūnėlės dvaruose, pastatytuose draustiniuose, parkuose pagal tik jiems galiojančius įstatymus… Mūsų istorikai niekina mūsų didvyrius (Henrikas Šadžius. „Tautos drama“). Mums neleidžiama Lukiškėse pastatyti paminklo Laisvei. Mums nurodinėjama, kokiais vardais negalima pavadinti gatvių ir aikščių. Mes pravardžiuojami žydšaudžiais, nors milijonas Afrikos žydų siekia antrosios – Lietuvos – pilietybės…

Turėtume džiaugtis matydami, kad didžiosios Europos Sąjungos tautos (vokiečiai, prancūzai, italai, lenkai) irgi nenori prarasti savo tapatybės, ištirpti milijonų pabėgėlių jūroje.

Bet džiaugsmas neima, nes artimiausiais metais gali subyrėti ir Europos Sąjunga, ir NATO – vieninteliai mūsų ribotos laisvės garantai. Jau kitais metais ir Vokietija, ir Prancūzija, ir Italija, o svarbiausia – JAV gali mus palikti vienų vienus likimo valiai, atiduoti kaip duoklę Rusijai už jų ramybę ir naudą, kai bus panaikintos ekonominės sankcijos.

Prieštaringas, nesaugus, įvairiausių interesų draskomas pasaulis. Ir dėl to didžiausia dalimi kaltas ne paprastas  žmogus, o liberalizmas ir globalizmas.

Neseniai perskaičiau Mykolo Romerio universiteto išleistą knygą „Lietuvos visuomenės mąstymo kaita europiniame akiratyje“. Čia norėčiau pateikti kai kurias Algio Mickūno, Ohajo (JAV) universiteto profesoriaus, vieno iškiliausių lietuvių išeivijos filosofų, minėtoje knygoje paskelbtos  studijos „Lietuva ir globalizacija“ ištraukas.

x  x  x

Tokios retorinės sąvokos kaip „laisvoji rinka“ yra sukurtos tam, kad būtų sudarytas žmogaus laisvės įvaizdis; esą tai nuo jo priklauso, kokią vietą jis užima visuomenėje […] Kaip vieną iš tokios retorikos pavyzdžių galime nurodyti nutikimą, įvykusį tuoj po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. JAV laisvosios rinkos misijonieriai, Harvardo universiteto ekonomikos profesoriai, atvyko į Maskvą teikti vadinamosios „sukrėtimo terapijos“, kurios tikslas – greitai pereiti nuo komunistinės centralizuotos ekonomikos į laisvąją rinką. Paskui šiuos profesorius atvyko pulkas žurnalistų, kurie džiaugsmingai klausinėjo kiek apstulbusių praeivių: „Dabar, kai turite laisvą rinką, kaip jums patinka demokratija?“ Reikia arba labai bukos sąmonės, arba lakios vaizduotės, norint sutapatinti demokratiją ir laisvąją rinką.

x  x  x

Globalizacija, kaip įrankis ir pažangos centras, siūloma visiems ir eksportuojama visur. Jis pasirodo laimingo gyvenimo įvaizdžiuose: pavyzdžiui, visos mergaitės taps laimingos, pasidabinusios tam tikromis pigiomis Hon Konge pagamintomis kelnaitėmis. Mergina taps prieinama, nes ji juk turi „laisvę“ patirti malonumą, džiaugdamasi vyrų dėmesiu. Visi laimingi ir nuolat džiaugiasi; net nejauku matyti televizijos reklamoje taip žiauriai nusižeminusį žmogų ar visą grupę; jie išsišiepę, šokinėja, trypčioja iš absoliutaus džiaugsmo, rodydami tobulai apkeptą bulvės žievę. Jei norite gyventi taip džiaugsmingai, raitytis, cypti, žvengti, tai skubėkite nusipirkti patobulintą tokių žievių maišelį ir – valio!

Išvados aiškios pilietinė sąmonė yra nereikalinga, nes, turėdamas milijardus, gali gyventi kur tik nori, be atsakomybės visuomenei ir naudodamasis galimybėmis daryti įtaką išrinktiems valstybių tarnautojams. Kitaip sakant, atsiranda galimybė paversti politinę erdvę privačia sistema, kurioje žlunga žmogaus – autonomiško ir lygaus su kitais – esminė išraiška.

x  x  x

Nors ekonomika atsigauna, ji reikalauja jaunų, baigusių doktorantūras technologijų srityje specialistų. Žemesnį išsilavinimą turinčių žmonių nebereiks. Juk nuo 2009 m. iki 2012 m. 1 proc. „dirbančiųjų“ gavo 95 proc. pajamų. Vadinasi, bendruomenei tapti ekonomiškai „judriai“ trūksta kitos dimencijos (o ji yra pedagogika) […] Nelygybė didėja visame pasaulyje, net ir „turtingose“ šalyse, tokiose kaip Kanada, Švedija, Britanija ir ypač JAV. Pats didžiausias butas (šeimos namas) pasaulyje, vieno indo Mukesho Ambani pastatytas Mumbai mieste, užima 40 000 kvadratinių metrų plotą, apsuptą badaujančių žmonių lūšnelių.

x  x  x

Taigi mąstytojai jau negali apsimesti, kad dar ieško lietuviškosios tapatybės. Nauja mada turi būti demonstruojama: esi „postmodernus“, taigi nešioji džinsus, neklausai autoritetų. Viskas grindžiama šia idėja: atgavę nepriklausomybę, mes gavome demokratiją, todėl mums nėra reikalo kištis į viešus reikalus – turime laisvę siekti pasirinktos karjeros, vedančios į malonų gyvenimą. O kurgi tikslas tapti atsakingu politinės bendruomenės nariu, tapti pilietišku piliečiu? Viso to nereikia.

x  x  x

Visiems peršama „filosofija“ teigia, kad nei pasaulis, nei žmogus neturi vertės, jei netampa darbo jėga, o pagrindinis darbo jėgos tikslas yra sukurti perteklių, iš kurio bus kuriamas vis didesnis perteklius, visuomet prisimenant beždžionės pasidarytą kuoką, nes tam, kad žmogus galėtų sukurti vis daugiau pertekliaus ir jį apsaugoti nuo konkurentų, jis turi pasigaminti vis didesnes kuokas, kuriomis įmanoma apsaugoti savo perteklių ir pasitaikius progai aptvatinti kitus bei atimti iš jų perteklių, kurį jiems pavyko sukurti.

x  x  x

Minėtoje studijoje apmąstomi Lietuvos visuomenės mąstymo pokyčiai, įvykę per pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Žymūs filosofai – Jūratė Morkūnienė, Bronislovas Kuzmickas, Romualdas Grigas, Algis Mickūnas, Rūta Marija Vabalaitė, Povilas Aleksandravičius ir kt. – gvildena aštrias problemas ir egzistencinius klausimus, kuriuos kelia lietuviškosios tapatybės santykio su europietiškąja tapatybe bei globalizuotu pasauliu ypatumai.

2016.12.13; 07:13

Antanas Rašimas

Prieš keletą savaičių Jūsų portale stebėjausi, kodėl Edvardas Čiuldė publikacijoje „Ko nori V.Radžvilas ir kiti tautiškumo pitbuliai?“ (lrytas.lt) užsipuolė filosofus Vytautą Radžvilą ir Alvydą Jokubaitį, kritiškai vertinusius šiandieninės Europos Sąjungos politiką. 

Tautiškumas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tautiškumas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir dabar esu įsitkinęs, kad tiek portale propatria.lt paskelbtas V.Radžvilo pastebėjimas („ES kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?“), girdi, Europos Sąjunga jau žlugo, tik mes dar nenorime to suvokti, tiek delfi.lt paskelbtas A.Jokubaičio komentaras („ES šiandien – kaip lifte užstrigęs žmogus“), kur rašoma, jog ES lyderiai siūlo atsisakyti tautinės valstybės, bet tam neranda lygiaverčio pakaitalo, – verti rimtos, gilios analizės.

Jei kritikuoji Europos Sąjungą, dar nereiškia, kad esi jos priešas. Jei Europos Sąjungos tautų maišalynėje trokšti išlikti lietuviu, o ne belyčiu, beveičiu, bespalviu kosmopolitu, kuriam nusispjauti, kokia kalba kalbėti, – argi tai europietiškų vertybių išdavystė? Argi nėra kruopelės tiesos žodžiuose, jog Europos biurokratai, kviesdami Gruziją, Moldovą ir Ukrainą jungtis prie ES, tikrai ne viską padarė, kad pakviestas naujokes apgintų nuo agresyviosios Rusijos  išpuolių?

Ar tai, kad Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje silpnėja vakarietiškos ir tuo pačiu įsigali proklemliškos grupuotės, kalta vien tik vietinė korupcija? O gal norite pasakyti, kad paskutinieji rinkimai Bulgarijoje, kur pirmuoju smuiku irgi pradeda griežti prokremliški politikai, – nulemti vien bulgarų nesugebėjimu sparčiai bei sąžiningai dirbti firmose, fabrikuose, fermose?

Kritika nelygu kritikai. Kartais tas, kuris kritikuoja ES, – žymiai didesnis vieningos, turtingos, apsiginti gebančios ES patriotas nei tie, kurie ją primityviai gina nuo neva pavojingos nacionalizmo (tautiškumo) bacilos. Tautą laikantys atgyvena pamiršta svarbią taisyklę: „Tautos neigimas sukūrė tiek pat problemų, kiek jos perdėtas teigimas“.

Štai kodėl prie primityviai ES ginančiųjų ir priskyriau E.Čiuldę iš „Lietuvos ryto“. Nors esu tikras, kad perdėtas korektiškumas politiniuose, literatūriniuose ginčuose nėra būtinas, tačiau tokiais palyginimais kaip pitbuliai svaidytis vis tik padorioje kompanijoje nederėtų. Jau vien dėl to, kad V.Radžvilo, ir A.Jokubaičio tekstai – santūrūs, korektiški. Šie tautiškumo gynėjai tikrai nėra panašūs į piktus pitbulius.

Stebėdamasis E.Čiuldės iš „Lietuvos ryto“ palyginimais maniau, kad jau bjauresnių palyginimų savo oponentams parinkti nebeįmanoma. Pasirodo, kad E.Čiuldė – ne pats agresyviausias. Internetinėje LRT svetainėje aptikau Kristinos Sabaliauskaitės tekstą apie „iš butelio išleistą džiną“. Šios rašytojos tekstą, beje, persispausdino ir kai kurie kiti leidiniai: tas pats lrytas.lt, 15min.lt…

Žinoma, rašytoja turi teisę raginti „vieną kartą pamiršti šiuos sumautus nacionalsocializmus ir tautinio geto iš Lietuvos kūrimą“. Bet ar tinka moteriai, rašytojai naudoti tokius aršius epitetus kaip „tamsiosios budulių masės“, „juodas ksenofobijos garas“, „sovietinis raugas“, „sumauti nacionalizmai“? Ar kultūringa, elementariausių mandagumo taisyklių paisanti moteris drįstų paklausti: negi leisime, kad būtų kaip Didžiojoje Britanijoje, kur seniai ir buduliai nubalsavo už nacionalizmą ir užtrenktų mums duris? Iš kur tiek pykčio senelėms ir seneliams, pensininkams?  Nejaugi jie, nugyvenę savo gyvenimus, jau nebeturi teisės turėti savo nuomonę? Nejaugi jaunikliai visuomet įžvalgesni ir teisingesni už garbaus amžiaus sulaukusius, milžiniškos patirties įgijusius senolius? K.Sabaliauskaitė mano, kad jai pavyks išvengti senatvės?

Be kita ko, neva viską išmananti, viską suprantanti, viską žinanti rašytoja drįso pareikšti: „tarpukario Lietuvoje turėjome labai aiškiai išreikštą nacionalizmą, kuris baigėsi žydšaudyste…“

Nejaugi rašytoja nežino vieno iš svarbiausių naujausios Lietuvos istorijos momentų: kai Lietuvoje buvo žudomi žydai, Lietuvos nebuvo. Mes tada buvome okupuoti Trečiojo Reicho. Mes nebuvome savarankiški. Jei Lietuvos nebūtų okupavę vokiečiai, – argi būtume pakėlę ranką prieš savo piliečius žydus? Jei žydai būtų skriaudžiami nepriklausomoje Lietuvoje, tada kita kalba. Tada būtų sunku nesutikti su K.Sabaliauskaite. Tačiau dabar šias kaltes priskirkime tiems, kurie tikrai už jas atsakingi. Koneveikime, burnokime, niekinkime užsakovus, o ne iešmininkus, kurie teturėjo du pasirinkimus: arba patys žūti, arba vykdyti okupantų įsakymus.

Rašytoja dar bando svarstyti, kodėl kai kurie iš mūsų gina tautiškumą ir tautą? Suprask, europietiškame kontekste radžvilai ir jokūbaičiai neva pasijunta menkais, Europai neįdomiais asmenimis, todėl ir siunta, nervuojasi, kad pajėgia būti svarbūs ir reikšmingi tik savame kieme… Štai šiuose vertinimuose įžvelgiu primityvų keliaklupsčiavimą prieš viską, kas iš užsienio, iš Vakarų, iš Europos. Nei prancūzai, nei vokiečiai, nei žydai, nei lenkai, nei ispanai, nei jokia kita tauta nešaukia, kad neturi nieko įdomaus parodyti pasauliui. Tik mes, lietuviai, kamuojami nepilnavertiškumo komplekso. Šis kompleksas, regis, kamuoja ir rašytoją K.Sabaliauskaitę. Man atrodo, ji supranta, kad globalizmas perlenkė lazdą ir savo perlinkimais labai paskatino atgimti dirbtinai žlugdytą tautiškumą. Pasaulio piliečiai (prie jų priskirčiau ir šią agresyvią rašytoją) bijo būti išvyti iš Anglijos ir kitų valstybių, todėl ir spjaudosi. Spjaudosi nepadoriai, primityviai

Šio staipsnio pabaiga būtų tokia: kai kas šią rašytoją rinko Metų moterimi. Man taip tvirtinti neapsiverstų liežuvis. Tokius tekstus rašančias rašytojas priskirčiau prie pačių nepatraukliausių, nemaloniausių, primityviausių…  

2016.11.17; 03:39

Teroristiniai išpuoliai sprogdinant ir šaudant jau tapo ganėtinai įprastu dalyku. Nebestebina ir dar visai neseniai nesuvokiamais ir pasibaisėtinais atrodę mirtininkų „fejerverkai“. Įpratome prie standartinių sakinių, kuriais aukštieji Europos Sąjungos politikai reiškia užuojautą, tvirtą pasiryžimą kovoti su terorizmu ir patikinimus, kad tautos nesileisiančios įbauginamos ir nekeisiančios savo gyvenimo būdo.

Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt)  nuotr.
Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, Prancūzija jau kuris laikas gyvena nepaprastosios padėties sąlygomis, o prancūzai tarsi nepastebi šio pokyčio. Galima nujausti, kad prireikus tokios padėties nepastebės ir daugelio kitų demokratinių valstybių piliečiai, o tik džiūgaus dėl neva padidėjusio saugumo.

Po Paryžiaus išpuolių baimingai buvo klausiama – kur ir kada kitas. Daugelis baiminosi dėl Europos futbolo čempionato – didžiulis renginys, kurį saugumo pajėgoms nepaprastai sunku prižiūrėti. Didžiausi skandalistai pasirodė Rusijos futbolo „gerbėjai“ – profesionalių mušeikų komanda atvyko vienam vakarui sudirbti anglų ir sėkmingai dingo iš Prancūzijos vietos policijai nespėjus susigaudyti, kas įvyko.

Net pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas leido sau pasigėrėdamas pašmaikštauti dėl tokios rusų dvasios. Visi lengviau atsiduso čempionatui pasibaigus be jokių teroristinių išpuolių. Neilgam. Liepos 14-osios išpuolis Nicoje per pačią didžiausią prancūzams šventę – Bastilijos paėmimo metines – įsakmiai kviečia didžiuosius ES politikus ir visą politinį biurokratinį jos elitą imtis rimtai aiškintis europietiškojo terorizmo priežastis, paskatas ir susidariusias palankias teroro aktams vykdyti sąlygas.

Juolab kad susivokti, kas negerai vyksta ES vykdomoje integracijos politikoje, diegiančioje išvalstybintos ir išnacionalintos Europos viziją, primygtinai skatina ir Brexit pamoka. Juk už išstojimą iš ES balsavę britai labai aiškiai išsakė savo pretenzijas europiniam elitui. Tiesa, taip ir neišskleistas mūsų žiniasklaidoje.

Keletą jų galima taip formuluoti. Niekieno nerenkamas ir niekam neatsakingas europinis politinis biurokratinis elitas sukaupia pernelyg daug valstybinių galių savo rankose sparčiai išvalstybindamas ES nares. Tų galių kaupimas yra pavojingas ne tik valstybėms narėms, bet ir pačiai ES jau vien dėl to, kad labai sulėtėja būtinų sprendimų priėmimas, tad nepaprastai vėluojama atsakyti į vis naujus geopolitinius, teroristinius ir kitokius iššūkius.

Nepaprastai pavojinga pasirodė ES vidaus politiką tiesmukai grindžianti multikultūralizmo ideologija, kurios pasekmė – nekontroliuojami imigrantų srautai ir didžiųjų Europos miestų getoizacija. Atvykėlių getai tampa pačia palankiausia islamizmo terpe, kuri, beje, palaikoma europiečių mokesčių mokėtojų lėšomis. Daugelio europiečių nedžiugina ir kairuoliškasis liberalizmas, diegiantis visapusišką sekuliarizaciją, ateizaciją, prievartinį vaikų seksualizavimą (lytinį išlaisvinimą) ir šeimos sampratos keitimą genderizmo ideologijos pagrindu.

Kol kas net įtakingi įvykių komentatoriai nesiima atvirai ir sąžiningai gvildenti ES ištikusių problemų bei iššūkių priežasčių, nes yra vienaip ar kitaip susisaistę su vyraujančia „pažangia“ vadinama europinės integracijos per federalizaciją, tautų sumaišymą ir genderizmo ideologijos pagrindu kuriamą „naująjį europietį“ politika ar dėl „politinio korektiškumo“ vengiantys įdėmiau pažvelgti į tos politikos ideologinius pamatus.

Kita vertus, tik politiškai korektiškiems naujiesiems europiečiams laiduojamas greitas kilimas europinės akademinės bei politinės karjeros laiptais. Tad po Nicos išpuolio gausu visokio „pasiryžimo kovoti su terorizmu“, dviveidiškų patikinimų plėtoti „imigrantų integracijos“ programas, nors multikultūralizmo ideologija aiškiai teigia integracinę politiką esant diskriminacinę, „kontroliuoti ginklus“, stiprinti „saugumo pajėgas“, „glaudžiau bendradarbiauti“ ir pan.

Net akivaizdžiai nusikalbama, aiškinant esą Nicos teroro aktas rodantis „Islamo valstybės“ bei islamistų desperaciją, nors net plika akimi matyti, kad dabartinis išpuolis teroristinio efektyvumo požiūriu, kad ir kaip ciniškai tai nuskambėtų, gerokai lenkia visokius šaudymo ir savižudžių aktus. Tad kaip tik derėtų naują teroristų imamą taikyti taktiką svarstyti efektyvumo požiūriu, nes kaip tik efektyvumas yra ir pagrindinis šiuolaikinio rinkodarinio kapitalizmo burtažodis.

Pirmiausia europiniam elitui derėtų pasiaiškinti esminę universalizmo ideologinę nuostatą. Didžiuma ES politinio elito yra įsitikinę, kad jų skleidžiami demokratijos principai yra universalūs ir pavyzdiniai, todėl juos ne tik galima, beit ir privalu įtvirtinti visame pasaulyje. Tokia pat pavyzdinė esanti ir multikultūralizmo bei tautų maišymo naikinant mirtiną nacionalizmo bacilą politika. Ta politika teigia kosmopolitizmą tapsiant esmine naujojo pasaulio vertybe, išlaisvinančia individą iš visokių „savo žemės“, „gimtinės“, „tėvynės“ ir kitokių prietarų, kurie neleidžia jam laisvai rinktis savo vietos po saule ir, suprantama, tos vietos siūlomų malonumų.

Nutylima, kad tas pasirinkimas yra nulemtas ne žmogaus laisvos valios, o kapitalo pasirenkamos vietos – žmonės, kaip darbo jėga, didžia dalimi traukia ten, kur kapitalui lengviausia „priaugti“. Tačiau vis labiau aiškėja, kad kaip tik imigrantai, turėję ganėtinai atskiesti europiečius, nėra linkę priimti tų europietiškųjų „universalijų“. Jie buriasi savo europiniuose getuose ir stengiasi išnaudoti visas europiečių jiems teikiamas malones savoms tikinčiųjų bendruomenėms stiprinti. Jokia žmonių bendruomenė neegzistuoja be vietinių lyderių ir vadovų, tad ir musulmonų bendruomenės gyvuoja vadovaujamos imamų ar nusipelniusių kovotojų už islamo reikalą. Europos politikai niekaip negali įsisąmoninti, kaip ir kodėl net imigrantų vaikai bei anūkai tampa islamistais kovotojais ir teroristais. O juk Jungtinių Valstijų paskelbtas karas su pasauliniu terorizmu yra kova su islamiškuoju terorizmu ir jo išplitusiu užkratu.

Kuo gi remiasi islamiškasis terorizmas? Kovos su šėtoniškaisiais Vakarais ir jų skleidžiama ideologija nuostata. Pagrindiniai šėtoniškumo požymiai – agresyvus ateizmas, Dievo neigimas ir paniekinimas, taip pat visokiausios išlaisvinto seksualumo apraiškos. Kadangi islamistai negali susilyginti su Vakarais karine galia, tad jų kovoje „visos priemonės geros“, o pagrindine tampa asmeninis terorizmas. Valstybinė prievartos mašina geba kontroliuoti tik grupinę veiklą, tačiau kol kas bejėgė prieš individų apsisprendimą žudyti.

Islamistų požiūriu, jei Vakarų valstybėse dėl jų politikų kvailumo susikuria sąlygos kovotojus verbuoti ir juos auklėti jų pačių valstybėse, tuo geriau. Tereikia tik kuo išmoningiau tas sąlygas išnaudoti – kuriamas ir plėtojamas platus tarptautinis religinių mokyklų, maldos namų ir su jais susijusių uždarų bendruomenių tinklas, indoktrinuojantis vis platesnius imigrantų sluoksnius, o ir neindoktrinuotuosius pajungiantis savo valiai.

Išnaudojama ir ideologinė nediskriminavimo dogma – juk niekas negali nepriimti žmogaus į darbą dėl jo tautybės, religinių įsitikinimų, seksualinės orientacijos ar dar kokių dalykų. Tad kas dabar galėtų pasakyti, kiek islamistų šalininkų dirba kad ir tos pačios Prancūzijos specialiosiose tarnybose, policijoje, aukštesniuose ir žemesniuose biurokratijos sluoksniuose, kiek jų esama tose pareigybėse, nuo kurių priklauso daugybės žmonių saugumas, pavyzdžiui, vandenviečių ir panašių įmonių priežiūros tarnybose. Nežinoma, kiek jų nusiteikę kovoti su šėtonu jo paties teritorijoje ir jo paties teikiamais ginklais. Juk jei pats šėtonas tau sudaro sąlygas, tai šlovė Alachui, kuris sumaišė jam protą.

Paprastam musulmonui aišku, kad europiečiams „užtemęs protas“ jau vien iš to, kaip jie įnirtingai naikina krikščioniškas vertybes ir tikėjimo apraiškas. Europiečiai neleidžia sau įsisąmoninti (nes tai būtų politiškai nekorektiška, tad ir baustina), kad musulmonai žmones skirsto į dvi rūšis – tikinčius ir netikinčius, o netikintys nelaikomi žmonėmis. Toks yra fundamentalus principas, kurio neišdildys jokios pilietinio ugdymo programos, nes tai yra esminis pasaulėžiūros ir tapatybės dalykas. O jau iš tikinčiųjų išsiskiria tikrieji Dievo garbintojai.

Kitas permąstymo reikalingas dalykas yra ES politinio elito vykdoma beatodairiška valstybių narių išvalstybinimo politika, vis daugiau suverenių valstybės galių perkeliant į viršnacionalinį, kitaip tariant, Briuselio lygmenį ir nuleidžiant į skatinamų tiesiogiai, apeinant valstybę bendrauti tarpusavyje regionų sritį. Tą politiką atlaikyti ir iš jos naudos gauti gali tik didelės, hegemoninės ES valstybės, o mažosioms ir vidutinėms lemta nukentėti.

Lietuva – puikus tokios mažos valstybės pavyzdys. Tačiau ir didžiųjų valstybių politikai ima suvokti tokios politikos pragaištingumą, kurį stiprina ir tam tikri globalizacijos veiksniai. Juk visiškai aišku, kad į globalinius iššūkius, nesvarbu kokio – ekonominio, aplinkosauginio ar geopolitinio – pobūdžio regionai niekaip nepajėgūs deramai atsakyti. Regionai ir mažosios valstybės nepajėgūs kaip lygūs bendrauti su didžiosiomis transnacionalinėmis korporacijomis. Kitas aiškus dalykas, kad ES viršūnės nėra paslankios greitai reaguoti į vis naujus kylančius iššūkius. Ne tik nepaslankios, bet ir nepajėgios dėl įvairių įtakingų grupių susikertančių interesų.

Rusijai užpuolus Ukrainą, ES valdymo negalios tuoj išlindo į paviršių. Vis labiau imama suvokti, kad į tam tikrus iššūkius, tarp jų – ir keliamus imigrantų srautų bei terorizmo, veiksmingiausiai galėtų atsakyti kaip tik nacionalinės valstybės, tačiau tokiems atsakams jos ima stokoti suverenių galių bei patirties, nes sunyksta su tam tikromis jau netektomis valstybės galiomis susiję įgūdžiai bei kompetencijos. Veikiama neryžtingai, vis dairantis į Briuselį ir laukiant jo padrąsinimo ar pagrasinimų.

Globalizacija taip pat menkina suverenias valstybių galias. Šiuo metu daugelis pasaulio ekonomistų prieina prie išvados, kad didžiausia žala, kurią globalizacija padarė mažoms valstybės, ta, kad mažosios valstybės neteko savojo bankų sektoriaus, kurį perėmė didieji tarptautiniai bankai. Didiesiems bankams vietinės problemos, vietiniams kylantys iššūkiai ne tik neįdomūs, tačiau ir pernelyg menki, kad juos būtų galima įžiūrėti. Todėl mažosios valstybės neteko svarbaus instrumento dorotis su vietiniais, dažniausiai tos pačios globalizacijos nulemtais ekonominiais ir socialiniais iššūkiais bei problemomis.

Valstybių galių pajungimas didiesiems bankams aptarnauti jau tampa ir didžiuoju ES iššūkiu. O juk ES politika taip pat susijusi su tokių bankų aptarnavimu, ką paliudija ir dabartinė buvusio Europos Komisijos vadovo Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuelio Barroso) darbo vieta – „Goldman Sachs“, vienas didžiausių ir įtakingiausių pasaulio bankų, per kurį, beje, perėjo daugelis įtakingų Europos šalių politikų. O juk spekuliacinio (derivatyvai) kapitalo valdomas pasaulis niekaip negali būti nei stabilus, nei taikingas, o jo raida niekaip negali būti tvari socialiniu požiūriu.

Nicos teroristiniame išpuolyje esama tam tikro simboliškumo. Į jį atkreipė dėmesį prof. Gintautas Mažeikis. Bastilijos šturmas visos pažangiosios žmonijos siejamas su pagrindinių demokratijos principų – laisvės, lygybės, brolybės – iškėlimu ir jų revoliucine sklaida. Profesorius nužymi ir kitą labai svarbią tos šventės dimensiją, siejamą su markizo de Sado (de Sade) vardu, – nepaliaujamą seksualumo laisvinimą iš šeimos, bažnyčios ir kultūriškai įtvirtintų moters ir vyro vaidmenų vergovės. Tačiau krinta į akis, kad taip įžvalgiai nusakant simbolines ir ES vis labiau aktualinamas Bastilijos šturmo ir prancūzų šventės plotmes ir iškeliant jakobiniškojo revoliucingumo reikšmę apeitas jakobiniškasis valstybinis teroras, kurio simbolis – veiksmingoji Giljotina. Prancūzai niekaip nenori prisiminti, kad paskelbtieji pilietiniai laisvės, lygybės ir brolybės tikslai buvo įgyvendinami Giljotina.

O juk ir garsiojo markizo de Sado programa laisvinti seksualumą buvo grindžiama, dabar sakytume, laisve prievartauti, nes tik prievarta, teroras veiksmingiausiai padeda peržengti visokius tabu bei prietarus. Įtikinėjimai, kad ir lytinei sueičiai, pernelyg užtrunka, tad revoliucinis išlaisvinimas ir iškelia grynus galios santykius. Juo jie grynesni, juo erotiškesni. Šitai apčiuopta ir G. Mažeikio tekste, neslepiant žavėjimosi revoliucine erotine prievartos apraiška: „jo (de Sadeo, – V. R.) ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ir mažiau įsikūrė Europoje ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai“. (Prisipažinsiu, kebloka suvokti, kas tokie yra „pusiau religiniai fundamentalistai“, bet ne tai svarbiausia.)

Suprantama, visoks išsilaisvinimas susijęs su prievarta, tačiau ne visokia prievarta yra teroristinio pobūdžio. Prancūzų revoliucijos, o vėliau ir bolševikinės Spalio revoliucijos prievarta buvo teroristinė genocidinė, nes buvo masiškai naikinami „nereikalingi“ socialiniai sluoksniai. Prancūzai pirmiausia ėmėsi žudyti kunigus, vienuolius ir vienuoles, nesusipratėlius valstiečius. Dešimtimis tūkstančių. Plūdo kraujo upės, skatindamos revoliucinę erotinę jakobininę ekstazę. Ta išlaisvinimo tradicija ir ideologija gyvybinga. Prancūzijos universitetuose filosofinius išsimokslinimus įgavo ir didieji Azijos šalių revoliucionieriai, kurie grįžę ir paėmę valdžią praeito šimtmečio 8–9 dešimtmečiais ėmėsi naikinti savų valstybių tautas ir tauteles. 

G. Mažeikis ne tik žavisi tokios prievartos siautulingumu, tačiau ir tikisi, kad dabartiniai islamistai teroristai būsiantis tas detonatorius, kuris Prancūzijoje, tas ir visoje Europoje prikels jakobiniškojo teroro dvasią: „Šia prasme teroristai yra sąžiningesni: jie yra atviri ir negailestingi priešai, kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako“.

Koks galėtų būti tas negailestingas jakobiniškas atsakas, apdairiai, o prisiminę straipsnio pavadinimą galėtume sakyti – veidmainiškai, nutylima. Šiek tiek susivokiant istorijoje, žinant jakobinų veiklos pobūdį, atkreipiant dėmesį į profesoriaus tekste paliktus erotiškai įprasmintus ženklus ir įjungus fantaziją, numatyti to atsako pobūdį nėra sunku. Deramai atsakyti galima tik negailestingu jakobiniškumu – valstybine teroristinio pobūdžio prievarta. Tik teroristinis valstybinis atsakas į individualų ar grupinį terorizmą galįs duoti tikrų vaisių. Galima numanyti, kad šiuolaikinis jakobinizmas turėtų apvalyti ir atjauninti pačią ES.

Tačiau juk istorija moko, kad tereikia tik tokią dvasią paleisti, o jos Europoje esama, kad ji imtų siausti negailestingai naikindama vis naujus netikėlius, atsilikėlius, „nepažangiečius“. Įsisukus valstybinio teroro ratui priešų, kaip žinome, tik daugėja, nes teroristinės Giljotinos apetitas nepasotinamas. O kur dar erotikos siausmas, laisvinant seksualumą, plėšant šeimos pančius ir diegiant vaikų teisę skanauti lytinius malonumus. Suprantama, suaugusiems apmokant ir prižiūrint.

Tad bendrais bruožais galime įsivaizduoti tokią pirminę išlaisvintojo jakobinizmo veiklos viziją: teroristais pripažįstamų musulmonų prievartavimas ir žudymas ant Giljotinos altoriaus. Labai prancūziška, laicistiška ir revoliucinga. O jau vėliau – kaip Giljotina duos.

Tiesa, galimas ir kiek kitoks variantas – atsako pretekstu pirmiausia imtis tų nekenčiamųjų, kurie tekste įvardijami kaip „įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai“. Neabejotina, kad tarp jų patektų ir apšauktieji homofobais bei kitokiais pažangai trukdančiais netolerantais. Aišku, ir kas žmones rūšiuotų – būrelis akademiniais laipsniais pasidabinusių revoliucinės dvasios apimtų ideologų. Europa gerus du šimtmečius kentėjo nuo Apšvietos idėjų paskatinto revoliucinio genocidinio ir karinio siausmo ir išbandė visus įmanomas teroristinės erotikos atmainas. Atrodytų, gana.

Tačiau tolerantiškoje ir demokratiškoje Europos dirvoje nesiliauja brendusios vis naujos erotinio teroristinio revoliucijos siautulio geidžiančios dvasios. Dabartiniai prancūzų intelektualai jau niekaip nedrįstų atvirai reikšti tokias vizijas, tačiau juk žinome, kad pasekėjai teroristiniu įkarščiu visada pralenkia įkvėpėjus.

Ačiū Dievui, kad kol kas tik vaizduotėje. Nors kaip tik iš vaizduotės ir kyla politinis veiksmas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius, šio teksto autorius.

Informacijos šaltinis – Tiesos.lt.

2016.07.20; 09:22

Vos tik kas – tuoj iš visų kampų ir ekranų. Visada viską žino. Šviesuoliams tešliams juk viskas aišku. Dėl visko visada kalti esam. Valdžia ir Grybauskaitė. Verslas, varguoliai ir visa Lietuva. Ta, kuri ne Vilniuj. Nes esam atsilikę. Kitokie, nei reikia.

Senas, nusibodęs, suvokiantis savo primityvumą. Todėl profilaktiškai pagiežingas oponentams viso pasaulio mylėjimas. Patogus ir įprastas. Kaip senas švarkas, be kurio nebesijunti savim. Meilė svetimiems ir panieka saviesiems. Klasika, ne kitaip.

Continue reading „Ar kosmopolitai pakeis pasaulį?“

II skyrius. Nacionalinis sąmoningumas šiandien: jaunuomenės pasirinkimo drama

§ 1. Transatlantinio skrydžio didvyriai ir jų vaikaičiai

Šį skyrių pradėsiu lietuvių tautos didvyrių: Stepo Dariaus ir Stasio Girėno testamentu. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad pasaulinę šlovę pelnę lakūnai ir jų žygdarbis jau užnešti pakankamai storu laiko ir savaiminės užmaršties sluoksniu.

Antra, vargu ar mūsų jaunuomenė, kuriai, palyginus, daug (ir įkyriai) kalbama apie pilietiškumą ir patriotizmą, bus girdėjusi apie Atlanto nugalėtojų parašytą (priešmirtinį) dokumentą.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (9)“

Jau treji metai, kai išėjo į Amžinybę politologas publicistas antikomunistas ir antiglobalistas šviesaus atminimo Vilius Bražėnas. Liko jo Žodis, mintys ir šviesioji gyvenimo banga tiems, kurie jį pažinojo, su juo bendravo. Gyvenęs nuo 1949 metų JAV ir buvęs aktyvus politikoje nuo 1951 metų, jis kelis dešimtmečius gilinosi ir rašė antikomunizmo ir antiglobalizmo temomis, žinojo šiuos klausimus, geriau už bet ką pasaulyje. 2002 metais grįžo į Lietuvą tam, kad padėtų savo Tautai susiorientuoti geopolitikoje ir jai gresiančiuose pavojuose.

Patyręs politologas sugrįžęs į Lietuvą skelbė savo straipsnius keliuose laikraščiuose; kalbėjo, kad savo straipsnius atiduotų ir į komunistų spaudą, jeigu tik ši jį publikuotų. Jis matė, kad Lietuva, atgavusi Nepriklausomybę, neilgai ja besidžiaugs sparčiai globalėjančiame pasaulyje, juolab, kai ta globalizacija eina kreivai ir šleivai, jos lyderiams apsvaigus nuo pergalių, žmonėms nesidomint ir nesiorientuojant geopolitikoje, o politikus valdžioje papirkinėjant dosniomis finansinėmis pakišomis, kad jie tylėtų ir vestų savo tautas į globalizmo ateitį, tautoms ir žmonėms pražūtingą.

Continue reading „Lietuvos prezidento rinkimai dviejų globalizmų – Rytų ir Vakarų – kryžkelėje“

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia sutrumpintą rašytojos Daivos TAMOŠAITYTĖS interviu „Jaučiuosi kaip avilio motinėlė, kurios bitės išsilaksto“.

Pateikiame tą interviu dalį, kuriame politinių vertinimų – daugiausia. Visas interviu buvo paskelbtas žurnale „Metai“.

Rašytoją Daivą Tamošaitytę kalbina Birutė Jonuškaitė.

– Kaip jautiesi šiuolaikinėje mūsų visuomenėje, kuri dažniausiai nenori gilintis į rimtus dalykus, nenori pastebėti gana akivaizdžių problemų ir yra linkusi po kokia nors madinga Briuselio vėliava plaukti pasroviui į plačiuosius Europos ar pasaulio vandenis, visiškai nesijaudindama dėl savo tėvynės?

Continue reading „Jaučiuosi kaip avilio motinėlė, kurios bitės išsilaksto“

Portalas Slaptai.lt paskelbė Romualdo Ozolo lietuviškosios ideologijos metmenis: „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“. Rimtas bandymas sau ir kitiems pasakyti, parodyti, kur pasaulio vandenyno srovės neša lietuvių tautos laivelį, į kur reikia irkluoti, jeigu nenorime nuskęsti.

Vis dažniau kalbama, kad gali išnykti ne tik mažos tautos, bet ir visa  žmonija, nes „Žemės tinkamumas žmonių giminei baigia išsekti“. Plečiasi dykumos, keičiasi klimatas, senka geriamojo vandens ištekliai, o vandenynai kyla, o Žemėje žmonių vis daugėja. Jau beveik niekas (net Valatka) neabejoja, kad lietuvių tauta – pavojuje. Išnykimo pavojus jai gresia be karo, be maro, be tremčių, be skausmo… Tiesiog nenorim gimdyti, auginti vaikų; norim būti anglais, airiais, tik ne lietuviais.

Continue reading „Kaip jis drįsta!“