Rusijos ambasada Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Rusija sureagavo į Lietuvos žvalgybos tarnybų parengtą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. Rusijos ambasados Lietuvoje teigimu, Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) šią savaitę pateiktas grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas primena ligos istoriją. Pasak jos, su Maskva susijusios grėsmės yra klijuojamos su maniakiniu atkaklumu.
„Atkreipėme dėmesį į eilinę Lietuvos specialiųjų tarnybų ataskaitą. Dokumentas palieka nemalonų įspūdį ir primena ligos istoriją. Metų metus jo autoriai su maniakiniu atkaklumu klijuoja „nacionalinio saugumo grėsmės“ etiketę bet kuriam reiškiniui ar faktui, kuriame įžvelgiamos, o kartais net neįžvelgiamos, tik numanomos sąsajos su Rusija“, – rašoma ambasados komentare.
Jų teigimu negalima nepastebėti, kad žvalgybos institucijų pristatytas dokumentas yra direktyvinis ir, kad su juo turi būti derinami ne tik valstybės struktūrų, bet ir visuomeninių organizacijų veiksmai.
„Negalima nepastebėti, kad šis dokumentas Lietuvoje laikomas nustatomuoju, pagal kurį savo veiksmus turi derinti ne tik valstybės institucijos, bet ir visuomeninės organizacijos, taip pat ir įsteigtos išeivių iš užsienio valstybių. Nesilaikantiems VSD nustatytų normų ir taisyklių taikomi bauginimai, sulaikymai, suėmimai, atliekami tyrimai, jiems gresia viešas pasmerkimas ir t.t. Neslėpsime, tokia „auklėjamoji praktika“ yra gerai žinoma iš visiškai nesenos istorijos“, – teigia ambasada išplatintame pranešime.
Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje teigė, kad Rusija kelia vis dar didžiausias grėsmes šalies kariniam, informaciniam, ekonominiam ir energetiniam saugumui.
Europos Parlamento narė, Kovo 11-osios Akto signatarė Rasa Juknevičienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Europos Parlamento narė, Kovo 11-osios Akto signatarė Rasa Juknevičienė teigia, kad, jos nuomone, kasmet visuomenei pateikiami grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimai yra vis profesionalesni.
Tačiau politikė pasigedo išsamesnės įtakos politinėms kampanijoms, partijoms įvertinimo.
„Turiu tik vieną pastebėjimą, kurio VSD paprastai nenagrinėja, ir tai yra suprantama. Tai įtaka politinėms kampanijoms, partijoms. Manau, kaip ir kitose šalyse, taip ir Lietuvoje, Kremlius turi didelių interesų rinkimuose”, – sako R. Juknevičienė, vertindama visuomenei pristatytą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitą.
Ji pastebi, kad į rinkimus ir nebereikia kištis iš išorės, kai į valdančiąją koaliciją „sukrinta visos Kremliui palankios politinės jėgos”.
„Kremlius supranta, kad Lietuvoje nėra šansų į valdžią prastumti atvirai prorusiškų jėgų. Tačiau turėti palankius, priklausomus nuo jų pinigų – užduotis įmanoma. VSD teisingai perspėja dėl verslo su Rusija, dėl lankymosi šioje šalyje aplinkybių”, – mano europarlamentarė R. Juknevičienė. Centre: Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiuo metu jai kelia susirūpinimą padėtis susisiekimo srityje.
„Dalios Grybauskaitės kadencija buvo balansuojantis veiksnys, neleidęs užvaldyti krašto apsaugos, užsienio reikalų, strategiškai svarbių susisiekimo ir energetikos sričių. Dabar matome pokyčius į bloga susisiekimo srityje. Belieka palinkėti ištvermės ir gilaus suvokimo prezidentui Gitanui Nausėdai”, – Eltai sakė buvusi krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė.
ELTA primena, kad antradienį Seime su grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo dokumentu visuomenę supažindino VSD direktorius Darius Jauniškis ir AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas.
Žvalgybininkų teigimu, Lietuvos kariniam, informaciniam, ekonominiam, energetiniam saugumui didžiausią grėsmę kelia dviejų valstybių – Kinijos ir Rusijos – veikla.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, vertindamas viešą žvalgybinių grėsmių įvertinimą, sako, kad grėsmės lieka tos pačios – ir konvencinė grėsmė, ir bendrai egzistencinė grėsmė nacionaliniam saugumui, Lietuvos suverenumui yra Rusija, jos sąjungininkas yra Baltarusija.
„Natūralu, kad tai yra tas prioritetas imantis atitinkamų saugumo priemonių, stiprinant visuomenės atsparumą, stiprinant atgrasymą ir atsižvelgiant į tai didinami Lietuvos gynybiniai pajėgumai, imamasi kitų priemonių. Baltarusijos, kaip girdėjome, integracija karine, saugumo prasme su Rusija tęsiasi. (…) Buvo įvardintos atitinkamos Kinijos žvalgybos veiklos, jos yra, bet, aišku, per ekonominį saugumą, per kibernetinį saugumą, per investicijas į 5G ir kitus aspektus. Noriu aiškiai pabrėžti, kad nekalbama apie egzistencinę grėsmę, jos yra skirtingos grėsmės, tą reikia įvertinti ir tą reikia diferencijuoti. Tai daugiau strateginės konkurencijos grėsmė“, – žurnalistams komentuodamas Seime pristatytas naujausias grėsmes nacionaliniam saugumui, sakė ministras R. Karoblis.
Pasak jo, nauji išmanieji įrenginiai yra patogumo klausimas, bet reikia įvertinti visada ir saugumo aspektus.
Krašto apsaugos ministras sako, kad yra tam tikros ES iniciatyvos, kurios gali tapti teisės aktais, kad ne tik Kinijos, bet ir visi įrenginiai turi būti sertifikuoti, jie turi būti patikrinti ir kibernetinio saugumo aspektais.
Kalbėdamas apie gyventojų išvykas į Rusiją ir Baltarusiją, R. Karoblis sakė, kad, pavyzdžiui, krašto apsaugos sistemos darbuotojams vidiniais kanalais vykdomi nuolatiniai įspėjimai apie galimas rizikas Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Slaptai.lt nuotr.
„Į šias šalis vykstantys krašto apsaugos sistemos darbuotojai turi deklaruoti, turi informuoti apie išvykas į šias šalis“, – sakė R. Karoblis.
Antradienį Seime su grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo dokumentu visuomenę supažindino VSD direktorius Darius Jauniškis ir AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas.
Pasak krašto apsaugos ministro R. Karoblio, tai penktas toks pratimas – tai yra viešas žvalgybinių grėsmių įvertinimas.
„Tai žvalgybos radaras, gerai, kad jis yra viešas. Manau, kad visuomenė turi sužinoti apie realias grėsmes, jų realumą ir jų mastą. Tai yra vienas iš atsparumo didinimo elementų. (….) Tas atsparumas išlaiko aukštą lygį, didėja, kas yra vienas iš pagrindų užtikrinti valstybės saugumą ir gynybą“, – sakė R. Karoblis.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius teigia, kad Lietuvos žvalgybos paviešintoje grėsmių ataskaitoje apie Astravo atominės elektrinę grėsmę nieko ypatingai naujo neišgirdęs. Užsienio reikalų ministras patikino, kad apie Astravo AE keliamą grėsmę jis žino, bet su Baltarusija valdžios atstovais dialogas vis tiek bus tęsiamas.
„Kad Astravo AE yra grėsmė, jau esu kažkur girdėjęs. Nieko ypatingai naujo mes neišgirdome. Tai yra analizė, jeigu ją dar kažkas pakomentuos, tai pakomentuos. Tai nieko nekeičia, mes apie tą ataskaitą jau žinome iš anksčiau, prieš ją paskelbiant. Dar kartą pasikartosiu, kad ten nėra nieko naujo, ko mes nežinotume. Ir mes turime tai omenyje. Tai nekeičia to, ką mes mėginame čia (Baltarusijoje. – ELTA) pasiekti“, – vizito Baltarusijoje metu sakė L. Linkevičius.
L. Linkevičius teigė, kad, be Astravo AE, Lietuvą su Baltarusija jungia ir kiti klausimai, kaip naftos bei dujų tiekimas.
„Mes kalbėjome ne tik apie Astravo AE, juk ir kiti aspektai yra svarbūs, pavyzdžiui, įstojimas į Pasaulio prekybos organizaciją. Mūsų interesas – kad jie įstotų. Mes galime jiems padėti įstoti. Be abejo, naftos tiekimas. Mes supratome, kad jie suinteresuoti, kad jis būtų reguliarus ir pastovus (…). Tikrai ties tuo dirbsime, ir čia sutampa mūsų interesai. Ieškosime techninių sprendimų dėl dujų tiekimo, nes tai yra alternatyva, ir tai stiprina jų nepriklausomybę. Jų nepriklausomybė yra ir mūsų nacionalinis interesas“, – sakė L. Linkevičius.
Kaip ELTA jau rašė, Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje įspėja dėl šalia Lietuvos pasienio statomos Astravo atominės elektrinės saugumo.
Kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas (VSD) bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad, užbaigiant Astravo atominės elektrinės projektą, kyla įtampa tarp Baltarusijos institucijų ir projektą vykdančios Rusijos kompanijos „Rosatom“ atstovų. Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
2019 m. liepos pradžioje iš pareigų pasitraukė BelAE statybų vadovas Dmitrijus Romaniecas. Jis paliko pareigas ir išvyko iš Baltarusijos labai sudėtingu laikotarpiu – prasidėjus svarbiausiems pirmojo bloko parengimo eksploatacijai darbams.
Pasak VSD ir AOTD, tikėtina, kad jo pasitraukimas buvo neatsitiktinis – vengiama atsakomybės dėl ankstesnių incidentų, nesklandumų bei tolesnių sudėtingų BelAE parengimo eksploatacijai darbų.
Paskelbtame žvalgybos institucijų dokumente taip pat minimas 2019 m. birželio pabaigoje dėl darbininkų aplaidumo kilęs gaisras Astravo atominės elektrinės pirmajame bloke (šalia reaktoriaus pastato). Grėsmių ataskaitoje pažymima, kad Baltarusijos institucijos informacijos apie šį incidentą nepateikė.
AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas ir VSD direktorius Darius Jauniškis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje įspėja dėl šalia Lietuvos pasienio statomos Astravo atominės elektrinės saugumo.
Kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas (VSD) bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad, užbaigiant Astravo atominės elektrinės projektą, kyla įtampa tarp Baltarusijos institucijų ir projektą vykdančios Rusijos kompanijos „Rosatom“ atstovų.
„Artėjant numatytam BelAE paleidimo terminui, didėja įtampa tarp atsakingų Baltarusijos institucijų, projekto užsakovų ir „Rosatom“ atstovų – visi jie baiminasi atsakomybės už galimus incidentus paskubomis pastatytoje BelAE“, – rašo Lietuvos žvalgyba paskelbtoje ataskaitoje.
2019 m. liepos pradžioje iš pareigų pasitraukė BelAE statybų vadovas Dmitrijus Romaniecas. Jis paliko pareigas ir išvyko iš Baltarusijos labai sudėtingu laikotarpiu – prasidėjus svarbiausiems pirmojo bloko parengimo eksploatacijai darbams.
Astravo atominė elektrinė. EPA-ELTA nuotr.
Pasak VSD ir AOTD, tikėtina, kad jo pasitraukimas buvo neatsitiktinis – vengiama atsakomybės dėl ankstesnių incidentų, nesklandumų bei tolesnių sudėtingų BelAE parengimo eksploatacijai darbų.
Paskelbtame žvalgybos institucijų dokumente taip pat minimas 2019 m. birželio pabaigoje dėl darbininkų aplaidumo kilęs gaisras Astravo atominės elektrinės pirmajame bloke (šalia reaktoriaus pastato). Grėsmių ataskaitoje pažymima, kad Baltarusijos institucijos informacijos apie šį incidentą nepateikė.
„Nepaisant to, kad pirmasis blokas jau rengiamas branduoliniam kurui, informacijos apie minėtą incidentą Baltarusijos institucijos nepateikė. Šis faktas liudija, kad po 2016 m. įvykusių incidentų situacija BelAE nepasikeitė – ir toliau vengiama viešumo, bandoma slėpti informaciją apie tikrąją padėtį. Todėl labai tikėtina, jog informacija bus slepiama ir BelAE pradėjus veikti“, – rašoma ataskaitoje.
AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas ir VSD direktorius Darius Jauniškis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Antradienį Seime visuomenei bus pristatytas bendras Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas.
Su šiuo dokumentu supažindins VSD direktorius Darius Jauniškis ir AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas.
Spaudos konferencijoje taip pat dalyvaus Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas.
Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, kaip bendrą dokumentą, VSD ir AOTD skelbia nuo 2015-ųjų. Remiantis Žvalgybos įstatymu, dokumentas visuomenei įprastai teikiamas kartą per metus.
ELTA primena, kad 2019 m. paviešintame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime buvo pažymima, kad agresyvi Rusijos politika tapo priemone pateisinti Kremliaus valdantįjį režimą. Žvalgybos ataskaitoje taip pat buvo teigiama, kad kol kas politinių permainų Rusijoje tikėtis neverta ir kartu pažymėta, kad kibernetinės atakos 2018 m. buvo vienas svarbiausių Rusijos užsienio politikos įrankių, o Lietuvos istorija ir partizaninis judėjimas – pagrindinis istorijos politikos taikinys.
Anot žvalgybos, 2018 m. Rusija toliau stiprino karinius pajėgumus, taip pat ir šalia Lietuvos esančioje Kaliningrado srityje.
Praėjusiais metais pirmą kartą, kaip grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui buvo įvardinta ir Kinija. Grėsmių vertinime rašyta, kad augant Kinijos ekonominėms ir politinėms ambicijoms Vakaruose, agresyvėja Kinijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikla ne tik kitose NATO ir ES šalyse, bet ir Lietuvoje.
Prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė dekretą, kuriuo teikia Seimui svarstyti Žvalgybos įstatymo, Kriminalinės žvalgybos įstatymo ir Administracinių nusižengimų kodekso pataisas.
„Pataisomis siekiama sudaryti sąlygas žvalgybos institucijoms efektyviai veikti naujų ir kintančių grėsmių sąlygomis. Dabartiniame teisiniame reguliavime įtvirtintas žvalgybos institucijų veiklos tikslas siejamas ne tik su informacijos apie rizikas bei grėsmes rinkimu, bet ir su šių pavojų prevencija, tačiau žvalgybos institucijos neturi pakankamų teisinių įrankių tokiai prevencijai vykdyti“, – teigiama Prezidentūros pranešime spaudai.
Žvalgybos įstatymo pataisos numato žvalgybos institucijoms suteikti teisę taikyti tokias priemones, kaip prevencinis pokalbis, teisė patikrinti asmens dokumentus ir teisė atlikti administracinį sulaikymą. Šios priemonės jau yra taikomos kitų tarnybų veikloje.
Nauja Žvalgybos įstatymo redakcija taip pat numato drausti vizualiai fiksuoti žvalgybos institucijų objektus. Siekiama ištaisyti ir išryškėjusius dabartinio žvalgybos tarnybų personalo administravimo trūkumus.
Kriminalinės žvalgybos ir Administracinių nusižengimų kodekso pataisomis siekiama inkorporuoti Žvalgybos įstatymo pataisas į teisinę sistemą.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Dainius Gaižauskas trečiadienį Seime pateiks įstatymo projektą, kuriuo būtų keičiamas Baudžiamojo kodekso straipsnis, taip siekiant turėti galimybę teisiniu keliu sugrąžinti užsienyje esančius lietuvius, nuteistus už šnipinėjimą.
Vienas iš projekto tikslų taip pat yra šnipų apsikeitimo su kita valstybe galimybės sudarymas.
Projektas yra skirtas siekiant užtikrinti geresnes saugumo garantijas Lietuvos piliečiams, veikiantiems valstybės saugumo interesais kitoje užsienio valstybėje, rašoma projekto aiškinamajame rašte.
„Įvertinus nacionalinio saugumo grėsmių valdymo priemones, praktikoje susiklosčiusias situacijas, ištyrus faktinę su žvalgybos ir saugumo tarnybų veiklą vykdančių asmenų sauga susijusį teisinį reguliavimą, nustatyta, kad dabartiniame reguliavime nėra galimybės teisiniu keliu susigrąžinti Lietuvos Respublikos piliečius, kitoje užsienio valstybėje veikiančius Lietuvos valstybės interesais siekiant prisidėti prie nacionalinio saugumo užtikrinimo, kurie patiria baudžiamąjį persekiojimą“, – aiškinama dokumente.
Įstatymo projektu taip pat siekiama įteisinti malonės suteikimą tokiu atveju, kai su kita valstybe susitariama apsikeisti asmenimis, nuteistais už šnipinėjimo veiklą.
„Įstatymo projektu siūloma įtvirtinti naują specialią nuostatą, kuria vadovaujantis, malonės instituto taikymui pagrindas būtų ir tokie atvejai, kai susitarus su užsienio valstybe, kurioje prieš Lietuvos piliečius vykdomas baudžiamasis persekiojimas, siekiama į Lietuvos valstybę susigrąžinti savo piliečius, kartu sudarius prielaidas kitai valstybei susigrąžinti savo piliečius, kurie Lietuvoje yra nuteisti už šnipinėjimą ir atlieka bausmę“, – detalizuojama aiškinamajame rašte.
Krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza NATO kibernetinio saugumo konferencijoje NIAS pristatė Lietuvos patirtį kibernetinio saugumo investicijų srityje.
„Tarptautinės grėsmės, ypatingai kibernetinio saugumo srityje, tampa vis sudėtingesnės. Kiekviena šalis ieško savo būdų, kaip su jomis kovoti, o pirmiausia, kaip didinti atsparumą joms. Atsižvelgiant į atakų mastą ir sudėtingumą, galima sakyti, kad Lietuva yra viena iš daugiausiai dėmesio kovai su jomis skiriančių šalių”, – sakė viceministras tarptautinės konferencijos diskusijoje „Kaip šalys prioretizuoja investicijas kibernetinio saugumo srityje”.
Pasak krašto apsaugos viceministro, Lietuva investavo į strateginius sprendimus, personalą ir procedūras, o pagal pasiektus rezultatus gali būti pavyzdžiu kitoms šalims.
„Subūrėme kompetentingų specialistų ratą, sukūrėme veikimo modelius, konsolidavome nacionalinius pajėgumus ir tuo pačiu imamės lyderystės tarptautiniu lygmeniu – vadovaujame ES Kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų ir tarpusavio pagalbos kibernetinio saugumo srityje projekto kūrimui. Visa tai leido Lietuvai pakilti iš 57-os į 4-ą vietą pasauliniame kibernetinio saugumo indekse”, – pažymėjo E. Kerza.
Pristatydamas Lietuvos patirtį, viceministras diskusijos metu kėlė klausimus, ar iš tiesų kibernetinis saugumas yra ta sritis, kuri kainuoja daugiau, negu kuri nors kita sritis, pavyzdžiui, sveikatos, socialinės apsaugos ar švietimo, ir ar tikrai kibernetinė erdvė reikalauja papildomų investicijų.
Vizito Belgijoje spalio 15-16 dienomis E. Kerza taip pat planuoja susitikti su NATO, Europos Komisijos ir Europos Išorės veiksmų tarnybos pareigūnais.
NATO kibernetinio saugumo konferenciją NIAS organizuoja NATO komunikacijos ir informacijos agentūra. Šių metų pagrindinė konferencijos tema yra „Skaitmeninė transformacija: išmanios mašinos išmanesniems sprendimams”.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės vadovaujama Valstybės gynimo taryba (VGT) antradienį apsvarstė šalies saugumo padėtį ir metinę grėsmių apžvalgą, patvirtino žvalgybos tarnybų ilgalaikes veiklos strategijas.
2013 metais įgyvendinta Lietuvos žvalgybos sistemos pertvarka sustiprino VGT vaidmenį vykdant žvalgybos tarnybų priežiūrą ir jų veiklos kontrolę. VGT kasmet vertina Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos teikiamą informaciją, nustato žvalgybos informacijos poreikius ir prioritetus.
Anot Prezidentės spaudos tarnybos, VGT apsvarstyta grėsmių apžvalga rodo, kad jų lygis 2018 metais, palyginti su ankstesniaisiais, nėra reikšmingai pakitęs, pagrindiniai grėsmių šaltiniai ir toliau išlieka tie patys. Trečiųjų šalių galimybės daryti įtaką Lietuvai yra ribotos, nepaisant tobulėjančių į mūsų šalį nukreiptų galios bei įtakos instrumentų.
Šiais trejų rinkimų Lietuvoje metais tikėtinos agresyvesnės trečiųjų šalių, pirmiausiai – Rusijos kibernetinės atakos, siekiant paveikti rinkimų eigą ir rezultatus.
Prezidentė pabrėžia, kad, laikydamasi aukštų saugos prieš kibernetines atakas standartų, kuriuos vertina ir kitos Europos valstybės, tokioms grėsmėms Lietuva yra pakankamai atspari.
VGT taip pat patvirtino žvalgybos tarnybų – Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos – ilgalaikes veiklos strategijas, leisiančias joms efektyviai veikti besikeičiančioje aplinkoje ir užtikrinti šalies nacionalinį saugumą.
Saulius Skvernelis kritikuoja prezidentę, esą jo klausimai VSD vadovybei iš piršto laužti. Premjeras Saulius Skvernelis griežtai atmeta prezidentės kritiką dėl to, kad jis įtraukia žvalgybos institucijas į politinius žaidimus. Premjeras tvirtina, kad, priešingai nei sako šalies vadovė, į Valstybės saugumo departamentą (VSD) jis kreipėsi pagrįstai – siekiant išvengti neramumų, panašių į tuos, kurie prie Seimo vyko prieš 10 metų ir tuos, kurie šiuo metu vyksta Prancūzijoje.
Premjeras Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Dabar, kai kabama, kad bus kaip Prancūzijoje, sudėjus rankas sėdėti negalima. Mano kompetencija atsakyti už valstybės viešąją tvarką, dėl to yra pateikti standartiniai klausimai. Kažkodėl tai kažkas sau prisitaikė, kad čia yra konservatorių“, – „Žinių radijui“ kalbėjo premjeras.
Kartu jis priminė ir įvykius, kurie vyko prieš 10 metų šaliai išgyvenant ekonominę krizę.
„Turiu karčią patirtį, tuoj bus 10 metų įvykiams prie Seimo, kai pono Kubiliaus naktinė reforma, drastiškas mokesčių kėlimas ir atlyginimų bei išmokų mažinimas sukėlė riaušes – tai irgi buvo taikus mitingas profesinių sąjungų, kuriuo pasinaudojo tam tikros politinės jėgos ir kriminalinio pasaulio atstovai“, – kalbėjo premjeras.
Jis kritiškai įvertino prezidentės išsakytą nuomonę, kad Vyriausybės vadovo pasisakymai apie grėsmes nacionaliniam saugumui yra iš piršto laužti. Pasak jo, tai gali pakenkti išvadoms, kurias premjero prašymu turi padaryti VSD.
„Yra išsiųsti paklausimai, mane stebina atsakymas, kad nieko nėra, aš dar atsakymų negavau, o prezidentė pareiškė, kad nieko nėra. Tai kokio man dabar tikėtis iš Valstybės saugumo departamento atsakymo, jeigu jų tiesioginis viršininkas pasakė verdiktą“, – nuogąstavo S. Skvernelis.
Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Galiausiai S. Skvernelis pabrėžė, kad VSD paklausimų turinys yra susijęs su kaistančia situacija Lietuvoje.
„Turinys yra susijęs su apskritai situacija, kas yra šalyje ir tokie paklausimai yra būtini, ypač, kai įtampa kyla ir mes turime realią informaciją žinoti. Tai tarnybos pateiks savo informaciją, jie prisiims atsakomybę, nes po to, grįžtant prie prieš 10 metų vykusių įvykių, kai tradicinis lietuviškas klausimas iškilo – kas dabar dėl to kaltas, visos į krūmus dėjo ir paliko policiją ir Viešojo saugumo tarnybą vienus atsakyti į klausimus“, – apibendrino premjeras.
Prezidentė LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ trečiadienį teigė, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos kartu su konservatoriais dalyvautų streiko organizavime. Pasak jos, premjeras pirmiau pareiškė apie esamas grėsmes valstybėje, o po to ėmėsi ieškoti pažymos apie grėsmes.
D. Grybauskaitė nesolidžiu ir desperatišku pavadino S. Skvernelio siekį žvalgybos institucijas įtraukti į politinius žaidimus. Pasak jos, tai nėra solidu.
„Aš galiu dabar konstatuoti labai viešai: jokių pažymų, jokios informacijos iš žvalgybinių institucijų apie tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos kartu su konservatoriais dalyvauja streiko organizavime arba kame nors, nėra. Netgi po to, kai šis pareiškimas buvo padarytas premjero, gal pasikarščiavus, gal įkarštyje debatų, jis gi kreipėsi vėliau. Pirma paskelbė, o paskui paprašė, kad jam surastų. Tai nesolidu. Tokio lygio pareigūnui yra neatsakinga ir labai nesolidu“, – LRT laidoje kalbėjo D. Grybauskaitė.
Premjeras S. Skvernelis antradienį pranešė, kad dėl galimai Kremliaus darytos įtakos kreipėsi į specialiąsias tarnybas. Tai Vyriausybės vadovas antradienį patvirtino žurnalistams. Iš pradžių tvirtinęs, kad Kremliaus specialiosios tarnybos daro įtaką opozicijoje esantiems konservatoriams, vėliau savo kaltinimus premjeras atsiėmė. S. Skvernelis pareiškė, kad į specialiąsias tarnybas kreipėsi „dėl procesų, vykstančių šalyje“, o ne dėl anksčiau minėtų konservatorių veiksmų.
VSD patvirtino premjero raštą gavęs pastarąjį penktadienį.
Premjero sprendimas kreiptis į VSD sukėlė milžinišką pasipiktinimo audrą tarp opozicijos politikų ir politologų.
Pastarąją savaitę didžiulį ažiotažą visuomenėje sukėlė S. Skvernelio teiginys, kad į jo rankas pakliuvo „valstiečių“ valdžios nuvertimo planas. Pasak Vyriausybės vadovo, teisėtai išrinktą valdžią nuversti siekia konservatoriai. Premjeras neatmetė galimybės, kad tai gali būti daroma su Kremliaus pagalba, todėl, tvirtino Vyriausybės vadovas, Lietuvos specialiosios tarnybos turės atsakyti į šiuos keliamus būgštavimus.
„Noriu, kad ir jūs tą žinotumėte (…) Mes turime schematiką, nuo ko tai prasidėjo (…) Tai yra noras sukelti tokį chaosą, o iš kitos pusės galiu pasakyti – tai, kas yra daroma, yra nuoseklus planas – ne tie laimėjo (rinkimus. – ELTA)“, – Liberalų frakcijos posėdyje pastarąją savaitę kalbėjo premjeras. Šiame plane, tikino Vyriausybės vadovas, yra deklaruotas nuoseklus esamos teisėtos „valstiečių“ valdžios nuvertimo siekis.
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
S. Skvernelis leido suprasti, kad sekmadienį organizuotas žurnalisto Andriaus Tapino mitingas „Paskutinis skambutis“ taip pat yra šio plano dalis. Mitingą, pasak premjero, organizuoja ne profsąjungos, bet pats politiku panoręs tapti žurnalistas A. Tapinas.
Kokią įtaką Rusijos verslo ir politinės struktūros darė Lietuvos verslui ir politikai, siekdamos apeiti Rusijai taikomas ekonomines sankcijas, siūlo ištirti Seimo opozicinės Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas.
Šiuo klausimu jis siūlo pasidomėti galimą neteisėtą įtaką ir poveikį Lietuvos politikams tiriančiai Seimo laikinajai komisijai.
Šiai komisijai liberalas E. Gentvilas taip pat siūlo išanalizuoti, kaip Rusijos verslo ir politinės struktūros veikė Lietuvos politines partijas bei politikus inicijuojant 2012 m. referendumą dėl Visagino AE statybos.
„Būtina išplėsti nutarimo projekte numatyto tyrimo apimtį įtraukiant ir iš užsienio šalių (visų pirma Rusijos) kylančių grėsmių tyrimą. Rusija yra strateginė grėsmė Lietuvos geopolitiniam saugumui, todėl negalima apsiriboti vien vidaus grėsmių tyrimo analize, o būtina į tyrimo objektą įtraukti ir realias iš užsienio šalių kylančias įtakas esmingiausiems Lietuvos politikos procesams“, – sako pasiūlymą dėl tyrimo praplėtimo įregistravęs Seimo narys E. Gentvilas.
Pasak jo, užsienio šalių įtaka Lietuvos politinei sistemai yra grėsmingas reiškinys, galintis pakeisti šalies geopolitinę kryptį, todėl siūloma praplėsti komisijai suformuluotus uždavinius.
Galimą neteisėtą įtaką ir poveikį Lietuvos politikams tiriančios Seimo laikinosios komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė siūlo į tyrimą įtraukti galimą neteisėtą pensijų fondų interesų atstovavimą teisėkūros procese ar kreipiantis į Konstitucinį Teismą bei bandymus daryti įtaką Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (VTEK).
„Valstiečiams“ atstovaujanti komisijos pirmininkė taip pat siūlo dvejais metais praplėsti tyrimo laikotarpį. Jei Seimas pritartų, komisija tirtų ir šią Seimo kadenciją, tai reikštų, kad tyrimas apimtų 2008-2018 metus.
Seimas ketvirtadienį ketina svarstyti siūlymą leisti galimą neteisėtą įtaką ir poveikį Lietuvos politikams tiriančiai Seimo laikinajai komisijai praplėsti savo tyrimo ribas ir laikotarpį.
Šių metų lapkričio 6 d. Seimas, 58 parlamentarams balsavus už, 27 – prieš ir 9 susilaikius, pritarė tai numatančiam nutarimo projektui po pateikimo.
Tyrimo komisija, kurioje dirba 12 įvairioms frakcijoms atstovaujančių Seimo narių, dirbs iki 2019 m. gegužės 1 dienos.
Bendradarbiavimo susitarimą pasirašo krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis sako, kad kibernetinės atakos šalyje tampa vis tendencingesnės, kompleksiškesnės bei sudėtingesnės. Pasak ministro, visos žiniasklaidos priemonės jau yra patyrusios kibernetinių atakų ir labai tikėtina, kad per ateinančius prezidento rinkimus žiniasklaida bus pirmasis taikinys. Su patogumu ateina ir kibernetinės atakos rizikos, pažymėjo ministras.
Antradienį, siekiant stiprinti visuomenės informavimo priemonių atsparumą kibernetinėms grėsmėms, Krašto apsaugos ministerija (KAM), Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC), Interneto žiniasklaidos asociacija (IŽA), vienijanti internetinės visuomenės informavimo priemones Delfi.lt; 15min.lt; Lrytas.lt; Alfa.lt, Lrt.lt, naujienų agentūra Baltic News Service (BNS), verslo naujienų portalas „Verslo Žinios“, TV3.lt, Lietuvos naujienų agentūra ELTA pasirašė bendradarbiavimo susitarimą užtikrinant interneto žiniasklaidos kibernetinį saugumą.
Pasak R. Karoblio, šis memorandumas padės žiniasklaidai bei KAM ir NKSC bendradarbiauti, keistis informacija, mokytis ir taip sumažins kibernetinių atakų grėsmę šalyje. Pasak ministro, kiekviena kibernetinė ataka žiniasklaidoje yra ypač pavojinga. Žiniasklaidoje pasirodžiusi melaginga informacija gali sukelti chaosą bei nestabilumą šalyje.
„Gyvename skaitmeninės visuomenės amžiuje, kuris suteikia mums didžiulių galimybių ir padaro jį naudingesnį. Bet su patogumu ateina ir kibernetinės atakos rizikos. Atakos su pridėtais virusais žiniasklaidoje gali sukelti didelį chaosą visuomenėje ir visoje valstybėje. Prieš žiniasklaidą atakos tampa vis dažnesnės ir kompleksiškesnės, sudėtingesnės. Visos žiniasklaidos priemonės yra patyrusios tokių atakų. Džiugu, kad pasirašėme memorandumą, pirmiausia tai, kad įtvirtinamos žiniasklaidos vaidmuo skaitmeninėje visuomenėje kibernetinio saugumo atžvilgiu“, – sakė krašto apsaugos ministras.
Ministras taip pat pažymėjo, kad memorandumas padės ruoštis ir ateinantiems prezidento rinkimams, nes anot R. Karoblio, žiniasklaida neišvengs kibernetinių atakų.
„Neabejojame, kad bus informacinės atakos prieš valstybės subjektus bei žiniasklaidos priemones. Turime tam ruošis ir tikrai dėsime visas pastangas. Kibernetinių atakų rizika žiniasklaidai išauga prieš visus svarbiausius šalies renginius. Tuomet žiniasklaida yra pirminis taikinys. Atakų tendencijos yra, ir jos tampa sudėtingesnės ir kompleksiškesnės“, – sakė ministras.
Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė Aistė Žilinskienė sako, kad nuo šiol bendradarbiavimas žiniasklaida ir KAM padės apsisaugoti nuo kibernetinių atakų bei pažymėjo, kad ateinančios mokymosi pratybos skatins informacijos plėtrą apie kibernetinę saugą visoje šalyje.
„Šiandien labai džiaugiamės, kad ministras ir viceministras suprato, jog reikia skirti ypatingą dėmesį žiniasklaidai, saugant jos infrastruktūrą, keičiantis informacija bei pasitelkiant valstybės resursus. Džiaugiamės informacijos keitimuisi realiu laiku bei patirties su užsieniu informacijos keitimuisi“, – sakė A. Žilinskienė.
Susitarimo pagrindinis tikslas – kibernetinių grėsmių visuomenės informavimo priemonėms mažinimas. Tokiu būdu stiprinamas šalies atsparumas hibridinėms grėsmėms, veiksmingai užtikrinamas efektyvus visuomenės ir užsienio sąjungininkų informavimas krizės ar karo atveju.
Bendradarbiavimo sutartyje pažymėta, kad žiniasklaida bei KAM, NKSC įsipareigoja tarpusavyje reguliariai keistis turima informacija ir/ar kitais duomenimis apie kibernetinio saugumo situaciją ir grėsmes. Taip pat bendradarbiauti, organizuojant seminarus, konferencijas ar kitokias kibernetinio saugumo švietimo iniciatyvas.
Pasak KAM, Lietuvos kibernetinio saugumo būklė nuo 2017 m. gerėjo, tačiau grėsmių išlieka labai daug, todėl būtinas visų institucijų įsitraukimas, informacijos sklaida bei pilietiškos visuomenės pozicija.
Šiemet Seimas taip pat patvirtino Nacionalinę kibernetinio saugumo strategiją, kurioje pažymima, kad reikia didinti gynybą bei piliečių žinias apie kibernetinį saugumą, nurodoma, kam reikia pranešti apie kibernetines grėsmes, apibūdinti jų kilmę. Strategijoje pažymima privataus sektoriaus įtraukimas, bendradarbiavimas su žiniasklaida, teikiamos rekomendacijos.
Prezidentė susitinka su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlüt Çavuşoğlu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlütu Çavuşoğlu. Susitikime aptartos globalioje erdvėje kylančios įtampos, Europos Sąjungos ir Turkijos santykiai bei dvišalis bendradarbiavimas.
Pasak šalies vadovės, geopolitinių saugumo ir ekonominių iššūkių akivaizdoje Europa negali nusisukti nuo finansinius sunkumus patiriančios Turkijos. Būtina ieškoti sprendimų, kaip padėti šiai šaliai, kurios indėlis yra strateginis pažabojant terorizmo ir migracijos keliamas grėsmes Europai.
Turkija yra patikima NATO narė, jos vaidmuo esminis užtikrinant viso Aljanso kolektyvinę gynybą. Todėl susitikime Prezidentė pabrėžė, jog transatlantiniam saugumui itin svarbu, kad dvi sąjungininkės – JAV ir Turkija – rastų būdų tarpusavio įtampai įveikti.
Lietuva taip pat nuosekliai remia ES ir Turkijos dialogą. Prekybos, saugumo, migracijos bei kitose srityse Europai reikalinga Turkija, o Turkijai Europa. Sėkmingas tokios partnerystės pavyzdys – prieš dvejus metus įsigaliojęs ES ir Turkijos susitarimas dėl migracijos. Tai – veiksmingiausias instrumentas suvaldant iš Sirijos į Europą plūstantį pabėgėlių srautą, kuris nelegalių atvykimų skaičių sumažino 95 proc.
Susitikimo su Turkijos užsienio reikalų ministru ir Turkijos ambasadore Lietuvoje akimirka. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Aptariant dvišalius santykius pabrėžta, kad Turkija tampa vis svarbesne Lietuvos prekybos partnere. Per praėjusius metus dvišalė prekyba išaugo 59 proc. ir siekė daugiau nei pusę milijardo eurų. Itin perspektyvios sritys yra informacinės technologijos, lazeriai, biomedicina ir gyvybės mokslai. Lietuva palaiko tolesnį ES ir Turkijos muitų sąjungos gilinimą, kuris dar labiau paskatintų dvišalius ekonominius ryšius ir būtų abipusiškai naudingas.
Abi valstybes sieja ir stiprūs žmonių tarpusavio kontaktai. Turkija – pagrindinė lietuvių atostogų ir turizmo kryptis. Pernai šioje šalyje apsilankė 135 tūkst. turistų iš Lietuvos.
Turkija taip pat yra viena iš Vilniuje veikiančio NATO energetinio saugumo kompetencijos centro steigėjų, o jos karo laivai šiemet dalyvavo Aljanso pratybose Baltijos jūroje „BALTOPS“.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl įstatymų reikalavimų galimai neatitinkančios reklamos skleidimo, praneša savivaldybė. Kreipimesi nurodoma, kad įmonė net nesikreipė į savivaldybę dėl leidimų vežti keleivius.
Meras prašo tarybos ištirti, ar Rusijos kapitalo bendrovės „Yandex.Taxi“ įvairiais būdais viešai skleidžiama reklama nepažeidžia Reklamos įstatymo ir neklaidina vartotojų.
Reklamoje „Yandex.Taxi“ skelbiasi teikianti taksi paslaugas, tai aiškiai nurodyta ir bendrovės pavadinime, tačiau bendrovė iki šiol nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo, praneša savivaldybė.
„Prašome pradėti galimo Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo nagrinėjimą ir priimti nutarimą taikyti laikinojo pobūdžio priemonę – įpareigojimą sustabdyti Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos skleidimą“, – rašoma mero kreipimesi.
Meras taip pat informavo Konkurencijos tarybą, kad uždarosios akcinės bendrovės „ETN Baltic“ įrenginyje nuo šio trečiadienio, rugpjūčio 1 dienos, planuojama skleisti galimai klaidinamą reklamą „Yandex.Taxi“. Dėl to savivaldybė jau įspėjo lauko reklamos bendrovę.
Praėjusią savaitę meras taip pat kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), prašydamas informuoti, ar bendrovės „Yandex.Taxi“ veikla Lietuvoje nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui.
ELTA primena, kad viešojoje erdvėje sklando informacija, jog „Yandex. Taxi“ įkūrėjas Arkadijus Volažas galimai turi artimų ryšių su įtakingais Kremliaus asmenimis. Dėl to Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis ketvirtadienį taip pat kreipėsi į VSD vadovą Darių Jauniškį su prašymu atsakyti, ar VSD iš anksto žinojo apie „Yandex. Taxi“ atėjimą į Lietuvos rinką ir ar įvertino „potencialias grėsmes valstybės ir jos piliečių saugumui“ bei kaip ketinama jų išvengti.
Rusijos pavėžėjimo paslaugas teikianti įmonė „Yandex Taxi“ nuo praėjusio ketvirtadienio pradeda veiklą Lietuvoje.
Įmonės teigimu, pervežimo paslaugas bus galima užsisakyti naudojantis išmaniojo telefono programėle, o minimali kelionės kaina prasidės nuo 1 euro.
Skelbiama, kad ši bendrovė yra pagrindinė konkurentė kitai pervežimo paslaugas teikiančiai bendrovei „Uber“. Skaičiuojama, kad pastaroji, konkuruodama su „Yandex Taxi“, yra praradusi 170 mln. JAV dolerių (145,224 mln. eurų).
„Yandex Taxi“ taip pat veiklą nuo kovo pradėjo Latvijoje, o nuo gegužės – ir Estijoje. Skelbiama, kad Rusijoje ji veikia nuo 2011 metų.
Bendrovė pavėžėjimo ir maisto tiekimo paslaugas teikia Baltarusijoje, Kazachstane, Armėnijoje, Gruzijoje ir Azerbaidžane.
Rusija kelia bene daugiausiai grėsmių Lietuvai. Tuomet, ką daryti su Lietuvos energetikos gelbėtoju laikomu koncernu „Fortum“, kuris yra strateginis Rusijos gigantų „Rosatom“, „Gazprom“ partneris, rašo dienraštis „Kauno diena“.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), tyręs verslo ir politikų ryšius, aiškiai įvardijo, kad vienos didžiausių grėsmių Lietuvai kyla dėl Rusijos interesų.
„Fortum“ Rusijoje – vienas pagrindinių užsienių investuotojų. Ši bendrovė turi ir oficialų pripažinimą kaip strateginė partnerė atominės ir vėjo energetikos srityse. Bendrovė yra investavusi į Rusijos elektros ir šilumos ūkį, valdo energetikos įmones Uralo ir Vakarų Sibiro regionuose, Leningrado ir Murmansko apskrityse.
Nuolat tiek Rusijos, tiek Vakarų žiniasklaidoje pranešama apie aukščiausio lygio „Fortum“, „Gazprom“, „Rosatom“ susitikimus. Buvęs Rusijos premjeras ir „Rosatom“ vadovas, dabar dirbantis prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovo pirmuoju pavaduotoju, Sergejus Kirijenka džiaugiasi, kad „Fortum“ yra branduolines programas vykdančio „Rosatom“ senas partneris.
Suomijos energetikos koncernas dalyvauja ir nevienareikšmiškai vertinamame „Nord Stream 2“ projekte.
„Fortum“ teigia, kad ji yra pirmaujanti švarios energijos įmonė, tiekianti elektros energiją ir šildymo bei vėsinimo paslaugas, taip pat išmaniuosius sprendimus, didinančius išteklių vartojimo efektyvumą, tačiau Lietuvoje užsiima ne tokia švaria energetika kaip Rusijoje.
Pagrindinė veikla – atliekų deginimas jau veikiančioje Klaipėdos kompanijoje ir planuojamoje statyti Kauno kogeneracinėje jėgainėje kartu su valstybės valdoma „Lietuvos energija“. Ar toks svarbus Rusijos partneris gali rūpintis mūsų energetine nepriklausomybe, kai Seimo NSGK išvados skelbia, kad didžiausia grėsmė – Rusija?
Klausimų daugiau nei atsakymų
„Fortum“ atstovas ryšiams su visuomene Andrius Kasparavičius priminė, kad Suomijos koncernas yra strateginis energetikos kompanijų partneris ne tik Rusijoje, bet ir Lenkijoje, Lietuvoje, Indijoje, kitose šalyse.
„Labai seniai žinoma, kad „Fortum“ turi ryšių su Rusija, – sakė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir Energetikos komisijos narys Linas Balsys. – Man labai keista buvo, kai „Fortum“ atsidarė savo atliekų deginimo gamyklą, šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė tiesiog jai atstovavo, vos ne įmonės reklamą darė, juostelę kirpo ir džiaugėsi, kokia tai puiki kompanija. Ji visiškai nutylėjo, kad ši įmonė labai plačiai veikia Rusijoje. Aišku, tai, kad dirba Rusijoje, dar nesako, kad ji būtų prieš Lietuvą. Didelė suomių įmonė, jos veikla nukreipta į Rytus. Bet, turint omeny visą kontekstą ir tas Seimo NSGK išvadas, tokia įmonė, kurios pagrindinė veikla yra Rusijoje, kuri labai stipriai koją įkėlusi į Lietuvą, gali turėti tam tikro poveikio sprendimams“.
„Mes nagrinėjome tik tas įmones, kurios turi tiesioginių sąsajų su Rusija ir jos kariniu-pramoniniu kompleksu, – NSGK narys A. Anušauskas nenorėjo pripažinti, kad milijardus Rusijoje investavęs koncernas „Fortum“ turi tiesioginių sąsajų su mūsų Rytų kaimynu. – Oro navigacijos, geležinkelių. Tokių, kaip „Siemens“ turi partnerystės ryšius, tiekia įrangą geležinkeliams, mes nenagrinėjome. Ir nesiruošiame. Mes nenagrinėjame partnerysčių apskritai, kas ten ir su kuo. Čia, kaip sakoma, jau verslo reikalai.”
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kol kas Seimas, VSD atkreipė dėmesį į „Gazprom“, „Rosatom“ koncernus. Gal kažkada ateis laikas Seimui išsiaiškinti, kaip ir kas Lietuvoje laimėjo kitus konkursus?
„Gal ir vertėtų patyrinėti, – sako L.Balsys. – Mes jau praėjusią kadenciją Seime turėjome parlamentinio tyrimo statusą turinčią komisiją ir tyrėme energetikoje vykstančius procesus. Jei atsirastų politinė valia, būtų galima ir šią kadenciją patyrinėti. Bet, matot, teisinėje valstybėje įvykusius konkursus turėtų nagrinėti teismai. Jie, o ne parlamentinės komisijos nustato teisėtumą. Parlamentinės komisijos, jei matoma, kad atsiranda kažkokios tendencijos, jas galėtų tyrinėti nekvestionuodamos pačių konkursų rezultatų, aplinkybių, kaip jie vyko“, – „Kauno dienai“ sakė L.Balsys.
Kiekviena tauta turi savų didžiavyrių. Mūsų, lietuvių Tautai, tokiu yra pirmasis Prezidentas Antanas Smetona, kurio 145 – ąsias gimimo, 100 – ąsias prezidentavimo ir 75 – ąsias mirties metines kitamet minėsime. Minėsime dėl A .Smetonos darbų mūsų Tautai ir nepriklausomai valstybei, minėsime, dėl to, kad ir esame čia ir šiandieną ir lietuviškai kalbame, kad turime savo valstybę.
Dar daugiau, jei karalių Mindaugą minime kaip luominės Lietuvos karalystės kūrėją, tai A.Smetoną – visos lietuvių Tautos nepriklausomos tautinės Lietuvos ideologu ir kūrėju. Bet, tikriausia, jei A.Smetona ir nebūtų buvęs Prezidentu, šiandien vis viena minėtume, nes neturime kito tokio veikėjo, kuris tiek daug būtų rašęs ir kalbėjęs, tiek daug dirbęs mūsų Tautos ir valstybės labui. Bibliografinėse rodyklėse yra per 4000 jo straipsnių, kalbų, įvairių kitokių rašinių. Bet nedaug kas yra su visu jo kūrybiniu palikimu susipažinęs. Net ir monografijų autoriai neretai dar ir šiandien atkartoja iš knygos į knygą, kad A.Smetona buvęs demokratijos ar „darbo liaudies“ smaugėjas, pažangos priešas ir t.t.
Beje, su panašiomis mintimis atsakymus pernai gavome ir iš Vyriausybės, Kultūros, Švietimo ir mokslų ministerijų į mūsų konferencijos rezoliuciją, skirtą tautinės Lietuvos metinėms pažymėti, organizuotos šių rūmų Konstitucijos salėje; rezoliucijoje siūlėme pirmajam Prezidentui pastatyti paminklą Vilniuje, išleisti jo raštus su atitinkamos epochos istoriniais įvertinimais.
Entuziazmo dėl A. Smetonos raštų ar paminklo neišreiškė ir daugelio besiskelbiančių patriotinėmis partijų vadai. Jie sako: A. Smetona varžė mūsų, krikdemų veiklą; mes, liaudininkų darbų tęsėjai, o Smetona buvo tautininkas; tautinkiškumas nesuderinamas su integraciją į ES ir t.t.
Vykdydamas įsipareigojimus minėtai konferencijai, parengiau iš Prezidento A. Smetonos straipsnių ir kalbų su savo parašytomis istorinėmis apžvalgomis 6 knygas beveik po 600 puslapių (bendros apie 3600 psl. apimties), suskirsčius jas tematiniu ir problematiniu principu. Tai: 1. Tautos prisikėlimas; 2. Tautos vienybė; 3. Nepriklausomybės pamatai; 4. Tautinė Lietuva; 5. Lietuvos šviesa; 6. Tautos valia.
Parengiau dar su viltimi, kad jau kas kas, o Vasario 16 –osios, Lituanistikos paveldo ar Lietuvių kultūros fondai bent kiek padengs nors dalinai knygų spausdinimo išlaidas, juk tirti ir skelbti darbus apie tokio žmogaus, kaip pirmojo Prezidento darbus, turėtų jausti pareigą kiekviena neprikausoma įsivardijama valstybė, o tuo labiau išjos kišenės pinigus dalijantys tokie, kaip kultūros, lituanistikos ir pan. fondai. Deja, pirmo atsakymo sulaukiau iš LRS globojamo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo fondo, tarp kurio tarybos narių žymios politikos ir patriotizmo žvaigždės. Bet jų verdiktas buvo: neskirti. Tokio pat sprendimo sulaukiau iš Lietuvos kultūros fondo, bet jam gal ir atleistina, nes vyrauja jame tikrai gerai atrodančios ponios ir panelės ir nėra ko stebėtis, kad daugeliui jų aktualiausiais Lietuvai atrodo leidiniai tik apie meilę, ar baliukų organizavimo klausimais, o ne tokie, kaip apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą, galintį ir nuotaiką sugadinti šiandieniniams patriotizmo artistams.
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, kad tie pagal nuostatas mūsų kultūros ir patriotizmo ugdymo fondai neskyrė lėšų, gal kaltas ne atminimo objektas – Prezidentas A. Smetona, o rašantis ir prašantis, nes tiesiogiai nesikreipė į šlovinguosius tarybų narius, naiviai tikėdamas, kad Tautos ir jos žymiausių žmonių atminimo įamžinimas visiems doriems lietuviams svarbus. Pavyzdys: Pezidentas Rolandas Paksas. Kol kas jis vientelis, kaip tikras mūsų Tautos sūnus, ištiesė ranką šam tomui išspausdinti. „Ačiū“ už tai tariu ir „Versmės“ leidyklos direktoriui Petrui Jonušui, kad pirmas tomas jau prieš Jus.
Jame pateikiami A.Smetonos raštai ir kalbos, mintys mūsų, lietuvių Tautos prisikėlimo, po beveik 400 metų lenkinimo ir per 100 metų rusinimo, tematika ir problematika, o taip pat mūsų Tautos priskėlimo raidos istorinė apžvalga.
A. Smetonai Tautos prisikėlimas – tai procesas, tai ir tautinės savimonės, nepriklausomo valstybingumo siekio susiformavimas, nes Tauta gali daugiausiai prisidėti ir prie viso pasaulio pažangos, kai yra savo žemės šeimininkė, turi savo nepriklausomą valstybingumą, sakė Prezidentas. Tarp svarbiausiu veiksniu, lemiančių Tautos prisikėlimą ir jos savimonę – tai istorija. A. Smetona nuo gimnazijos laikų ja labai domėjosi ir lietuviškoje spaudoje yra skelbęs savo rašinius beveik visais lietuvių Tautos ir Lietuvos raidos klausimais. Vos ne kasmet paskelbdavo ir Krėvos unijos, Horodlės sutarčių, Liublino unijos, lenkų vadinamosios 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir kitais klausimais. Bet jis, skirtingai nuo kitų rašytojų ir kalbėtojų tais klausimais, visada žvelgdavo į praeities procesus ir įvykius tik per lietuvių Tautos, nepriklausomos Lietuvos prizmę.
Krėvos unija Jogaila pradėjo didžiųjų Lietuvos klaidų virtinę, pirmiausia, kad už Jadzės sijoną sutiko LDK prijungti prie Lenkijos karalystės kunigaikštystės – provincijos teisėmis; kad Vytautas Didysis nepakankamai pasinaudojo Žalgirio pergalės rezultatais ir po jos, Horodlėje, atnaujino uniją su Lenkija ne kaip tarp dviejų lygiateisių valstybių, o kaip provincijos – kunigaikštystės su karalyste, o Lietuvos bajorai, per naktį ten girdyti lenkų šlėktų ir vyskupų, paryčiais pasirašė išdavikišką įsipareigojimą, kad jie, Lietuvos bajorai, nieko nespręs be jų, lenkų sutikimo; vėliau vėlei, Lietuvos valdantieji Liubline, neatlaikę lenkų ponų, karaliaus, vyskupų spaudimo pasirašė vieną pražūtingiausių Lietuvos istorijoje unijos aktą, pagal kurį LDK neteko teisės rinktis net savo valdovų, Lenkija okupavo ir aneksavo apie pusę LDK – visą dabartinę Ukrainą ir Lietuva po tos unijos akto pasirašymo Europoje imta įvardinti tik kaip Lenkijos dalis, provincija.
Dar daugiau, tuo aktu buvo įkaltas pleištas tarp LDK rusiškųjų kunigaikštijų ir Lietuvos, nes paskelbta, kad valdžios postus bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje gali užimti tik katalikai. Tas nutarimas buvo irgi rusų Maskvos didžiąjai kunigaištijai akstinas pulti, kad tariamai išgelbėjus iš LDK ir Lenkijos slaviškuosius kraštus, išpažinusius stačiatikybę.
Emanuelis Zingeris
Galutinį, mirtiną smūgį lietuvių Tautai ir jos valstybingumui turėjo suduoti lenkų vadinamoji 1791m. gegužės 3 d. konstitucija, kurioje nebeliko net sąvokų „lietuvių tauta“, „Lietuva“, tik „lenkai“ ir „Lenkija“; t.y. buvo ne taip, negu tai datai paminėti pirmame LRS iškilmingame posėdyje 2007 m suokė Imanuelis Zingeris ir jo kompanijonai, o taip pat buvęs Prezidentas Valdas Adamkus.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Beje, ir šiemet mūsų rinkytieji gyrė tą lenkų „konstitucija“ vadinamą dokumentą LRS iškilmingame posėdyje. Bet ištikrųjų, ta ir mūsų seimūnų giriamoji „lenkų konstitucija“ – tai buvo mėginimas pasukti istorijos ratą atgal: sugrąžinti dinastinį valdymą, valstybine paversti tik vieną – katalikų Bažnyčią ir t.t. Palyginus su vos ne pora šimtų metų anksčiau paskelbtais Lietuvos statutais, ypač su 1588m. III Lietuvos Statutu teisiniu ir socialinės pažangos požiūriais, atrodo apgalėtinai, stagnatoriška. Bet lenkams ji minėtina, nes patenkino jų imperinius planus – praryti, paversti lenkiška ir visą buvusią LDK.
Tad mums, lietuviams, gegužės 3 d., gali būti tik kaip Atgailos diena dėl mūsų protėvių kvailumo ir išdavysčių. Kita vertus, kam naudinga šlovinti tai, kas ne abiems pusėms malonu prisiminti? Juk, paieškojus galima surasti gražių minėjimams datų ir su Rusija, Vokietija, Latvija ir kitomis valstybėmis. Bet tik su lenkais ir Lenkija bendravimo grindimas besąlyginiu pritarimu tik jiems, lenkams buvusiems naudingiems įvykiams ir procesams, sunkiai suvokiama sveikam protui. Ir šiandieną Lenkija jau ne tokia, ir Lietuva jau ne ta, kokia buvo, tad reikėtų vieni kitiems pasakyti: dirbkime ir bendraukime kaip geri kaimynai vardan abiejų mūsų tautų ir nepriklausomų valstybių, jų žmonių gerovės, gal tik pasišaipydami, kaip jie mus apmaudavo. Tik agresyvių tikslų neatsisakantieji stengiasi nuolat kartoti apie savo tegu ir apgaulišką teisę į kaimyno žemes ar „brolišką“ draugystę.
Kadangi praeities Lietuvai beveik visos sutartys, visos unijos buvo pražūtingos, A. Smetonos siūlymu ir Vasario 16 – osios Akte buvo įrašyta, jog atkurta nepriklausoma Lietuva nutraukia visas buvusias sutartis su svetimomis tautomis ir valstybėmis.
Jokių buvusių unijų, sutarčių nepripažista ir dabartinė mūsų Konstitucija. Vadinasi, mūsų prezidentai, pradedant minėtu Adamkumi, mūsų Seimo ir Vyriausybės buvę ir esami vadai, organizuodami iškilmingus lenkų valdžios švenčių – gegužės 3 d. ir kitų minėjimus, iš esmės paneigia ne tik Vasario 16 – osios Aktą, bet ir dabatinę LR Konstituciją, Suvereno – lietuvių Tautos valią. Kadangi ir Liublino unija, ir Gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija siekta įteisinti lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo panaikinimą, tai jau ne tokie kvaili ir tie, kurie klausia, kodėl nereikėtų švęsti ir, sakysime, 1940 m. birželio 15 d. ar liepos 21, rugpjūčio 3 d. TSRS okupacijos ir aneksijos ir pan. dienas.
A.Smetonos raštuose ir kalbose neretai pažymėta, kad Tautos prisikėlimui be istorijos suvokimo svarbos, būtina sudaryti žmonėms sąlygas pasijusti savo žemės, valstybės šeiminkais.
A.Smetona, pirmasis iš mūsų inteligentų ėmėsi nagrinėti lietuvių ekonomines, emigracijos problemas. Nuo 1904 m. vasaromis jis keliaudavo po Lietuvos kaimus, ypač Rytų Lietuvos ir tiesiog aiškindavo nuskurdusiems lietuviams valstiečiams, bernams, kaip paversti turimus ūkelius pelningais: burtis į koopertayvus ir bendromis jėgomis įsigyti našios žemės ūkio technikos, kadangi produktus pusvelčiui superkdavo tik žydų spekuliantai, tai patiems organizuoti jų pardavimo draugijas, gabenti į turgus, steigti pienines, mėsos ir kitas įmones, siūlė atsisakyti ir plėšikaujančių žydų ir rusų bankų, o patiems steigti savo, kooperatyvinius bankus, kredito bendroves ir t.t. Visa tai ir lietuvių veržimasis į JAV ar kitas šalis dėl gersenio pragyvenimo.
Kooperaciją A. Smetona skelbė ir kaip Lietuvos gerovės laidą, lietuvio pasijutimo šeimininku savo žemėje sąlyga. Ir tai jis stengėsi įgyvendinti ir daug lėmė, kad iš Vasario 16 – osios, ypač A.Smetonos prezidentaujamos Lietuvos temigravo į svetimas šalis ieškoti geresnio gyvenimo tik apie 50 tūkst. lietuvių, t.y. kiek iš mūsų, Kovo 11 – osios Lietuvos per vienerius metus.
Kalbėdamas apie Tautos prisikėlimą ir vienybę, A.Smetona dažnai prisimindavo ir katalikų bažnyčią. Tačiau Lietuvai susidėjus su Lenkija, buvo padaryta klaida ir šioje srityje: nepaisant, kad Lenkijoje katalikų bažnyčia buvo valstybine, lenkų ponų valios vykdytoja, Lietuvos valdovai lenkų kunigus ir vienuolius įsileido Lietuvon, pavedė jiems rūpintis ne tik naujaja religija, bet net švietimu. Dar daugiau, jei karalius Mindaugas buvo įsteigęs atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, tai tariamai antrą kartą apkrikštijamos Lietuvos bažnyčia buvo perduota svetimos šalies – Lenkijos hierarchų valdžiai. Ir jie, vykdydami savo ponų valdžią, o LDK prisijungimą aiškindamiesi kaip ir jos sutikimą būti sulenkintai, ėmė skelbti lietuvių kalbą, senąją lietuvių kultūrą kaip pagonišką, kurią būtiną greičiau sunaikintai, nes pagonybė – tai velnio palikimas, o kiekvienas „bažnyčios sūnus“ turi visomis išgalėmis kovoti prieš velnią,tame tarpe ir prieš jo kalbą – lietuvių ir visa kita, kas mena pagonybės laikus.
Kaip ir kitose Vakarų šalyse, ir Lietuvoje ėmė siautėti vadinamieji raganų teismai, dažniausiai pirmininkaujami vietos feodalų ar kunigų, vienuolių. Raganavimu galėjo būti apkaltintas kiekvienas, kuris tik nepatikdavo ponui ar kunigui
Taip lenkų valdoma ir katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo tapusi Lietuvos istorijos ir visos kultūros slopintoja, nors dangstantis kilniais krikščionybės idealais ir Lietuvos noru „eiti į Vakarus“, įsijungti į „vienigos“ Europos – Šventosios Romos imperijos sudėtį.
Ypač lenkų dvasiškija įsigaliojo Rytų Lietuvoje, kur ir daugelis dvarų ir bažnyčios buvo atitekę lenkams. Tad ir A.Smetonos jaunystės metais šiame krašte lietuvis buvo engiamas, smaugiamas ne tik rusų, lenkų valdininkų, bet tame krašte ypač gerai įsitaisiusių lenkų ar sulenkėjusių kunigų ir vyskupų, ne mažiau nuožmiai už rusų žandarus persekiojusius net už lietuvišką žodį, už pastangas melstis lietuviškai. Persekioti ir lietuviai kunigai, išdrįsę lietuviškai pamokslą pasakyti.
A.Smetona, jau nuo 1904 m. keliaudamas po Rytų Lietuvą skelbė spaudoje straipsnius apie lenkų kunigijos nusikaltimus lietuvių Tautai, ne kartą kreipėsi ir į rusų teismus, kad apgynus lietuvius savo pačių prakaitu pastatytuose bažnyčiose, nuo jų pačių šeriamų lenkų ar sulenkėjusių kunigų ir vienuolių.
Didelė dalis A.Smetonos straipsnių apie lenkų dvasininkijos nusikaltimus lietuviams perspausdinama ir šiame, pirmame tome, nes neišsivadavus iš lenkų primestos ir dvasinės vergovės, nebuvo ko ir svajoti apie Tautos Prisikėlimą ir savos, nepriklausomos Lietuvos sukūrimą.
Lietuvių Tautos Prisikėlimą A. Smetona glaudžiai siejo su švietimu, studijomis, mokslu.
Tik išsimokslinusi Tauta gali tapti ir savo žemės, savos valstybės šeimininke, nuolat kartodavo A.Smetona. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių mokyklų Vilniuje steigėjų, jo iniciatyva iš rusiškos – lenkiškos Vilniaus savivaldybės 1908 m. išreikalauta, kad dabartinai Pranciškonų rūmai, mūsų valdžios pernai perduoti atėjūnų iš Lenkijos pranciškonų ordinui, nors jie galėjo būti mūsų Tautos švietimo, studijų, mokslo istorijos centru, nes juose A. Smetonos pastangomis nuo 1908 m. veikė ne tik pirmoji Vilniuje lietuvių mokyklėlė, bet Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, rinkdavosi ten ir įvairios lietuvių organizacijos.
A. Smetona rūpestis lietuvių švietimu buvo ne tik mokyklos išlaikymas, bet jis, būdamas LMD lietuviškų vadovėlių komisijos vadovu, pats parašė keletą jų, tarp jų ir aritimetikos. Bet tuo metu jis kėlė ir būtinumą atkurti Vilniaus universitetą, tik lietuvišką, ne kartą spaudoje rašė, kad Latvijos pavyzdžiu reikia įsteigti ir politechnikos institutą, lietuviams inžinieriams rengti, pasisakė už tai, kad LMD, kaip ir buvo siūlęs J.Basanavičius, neatidėliojant būtų pertvarkyta į lietuvių Mokslo akademiją.
Nuo jaunystės A. Smetona dalyvavo daugelio besikuriančių lietuvių politinių, pirmiausia tautinio pobūdžio partijų veikloje, bet šiaip į partijas žiūrėjo skeptiškai ir sakė, jei jos reikalingos, tai tik Tautai kuriant valstybę, apsibrėžiant raidos kryptis ir nuostatas. Partija – tai tik Tautos dalelė ir labiau yra atskirų grupuočių interesų, o ne visos Tautos. Ir demokratija – tai ne tik nevaržoma partijų veikla.
Bet 1919 m. balandžio pradžiojre išrinktas pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu, jis ragino partijas burti Tautą kovon dėl Nepriklausomybės apgynimo nuo besiveržiančių Rusijos bolševikų, lenkų ordų, paskelbė, kad savanoriai gaus ir žemės, bet latfundijų nepripažino ir dvarelių dydį apribojo iki 80 ha., tik vėliau – iki 150 ha.
A.Smetona išliko labai kukliu ir būdamas Prezidentu ,Kariuomenės vyriausiu vadu, nesistengė išlikti aukščiausiose postuose, ir, kai atsirado sąlygų, 1920 m. pavasarį paskelbė rinkimus į Steigiamąjį Seimą, kad pati Tauta nuspręstų, kokios valstybės ji nori ir kas ją valdytų. Bet A.Smetona, kaip pirmiausia bendražygiai tautininkai, padarė klaidą, manydami, kad apie jų nuveiktus darbus kuriant ir ginant Nepriklausomą Lietuvą visi puikiai žino ir mato, ir, priešingai nuo kitų politinių partijų, neužsiėmė jokia priešrinkimine agitacija. Ir rinkimus laimėjo ypač agresyviai agitavę net iš bažnyčių sakyklų krikščionys demokratai. Ir Seimas nauju savo Prezidentu išsirinko tos partijos atstovą A.Stulginskį, po keletos metų liaudininką K.Grinių, bet jam teteko prezidentauti vos penketą mėnesių.
Vėl Prezidentu tapusį (1926 m.pabaigoje) A. Smetoną, dauguma Lietuvoje sveikino, kaip lyg po atostogų sugrįžusį, kaip Prezidentą, kuris buvo nepriklausomos lietuvių Lietuvos valstybės pamatų dėjėjas ir gynėjas. A. Smetona vylėsi, kad vėl būdamas Pprezidentu jis galės įgyvendinti tautinės Lietuvos vizijas, Lietuvos, kurioje Tauta, o ne kokia partija, Lietuvis bus visko pagrindas. Ir tai jam didele dalimi pasisekė: Lietuvoje lietuvis ėmė jaustis Lietuviu, savo krašto, visos Lietuvos šeiminiku ir to jo jausmo nepajėgė įveikti ir beveik 50 metų trukusios okupacijos.
Tačiau, užbėgant kiek priekin reikia pasakyti, kad toms idėjoms, kurių įgyvendinimui Prezidentas laikė ir savo gyvenimo prasme, šiandieną iškilęs kaip niekada didelis pavojus, didesnis net TRSR okupacijos metais, nes tada daug kas jautė pareigą remti tautiškumą, tyliai skatinti Nepriklausomybės jausmą, ginti lietuvių kalbą ir kultūrą, niekas nebėgo į TSRS, o į Vakarus neišleido. Bet jei išsikovojus Vasario 16 – osios Nepriklauasomybę, daugelis skubėjo įsitvirtinti savo Tėvynėje, sukurti ir plėtoti savo ūkius ar užsimti veikla, kurios iki tol neleido atėjūnai ar okupantai, tai atkūrus Kovo 11 – osios Lietuvą ir panaikinus, prichvatizavus kolūkius, kultūros įtaigas, įmones tūkstančiai jų darbuotojų liko be nieko, be turtų ir darbo, pajamų. Tad ir emigravo į užsienius.
Bet liūdniausia, kad greitai net kalbas apie lietuvišką, tautinę Lietuvą kai kurių globalistų ar net patriotų imta vadinti „KGB – istų agentų“ kalbomis ir kenkiančiom greitesniam Lietuvos integracijai į „vieningą“ ES ar „užsienio kapitalo investicijoms. Net švietimo, studijų, mokslo įstatymuose nėra tokių sąvokų, kaip “lietuvių Tauta“, „Nepriklausoma Lietuva“; mūsų aukštosios mokyklos iš nepriklausomos Lietuvos elito ugdytojų paverstos specialistų tarptautinėms monopolijoms perėtojomis, kurių reitingų didumas priklauso nuo kiek mažiau belieka jose lietuviškumo – nuo „tarptautiškumo“ rodiklių.
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie siekimą įgyvendinti cenzūrą ir Kovo 11 – osios Lietuvoje, buvęs vienas jos kūrėjų R. Ozolas savo veikale „Supratimai“ (2007 m.), rašė: „…demokratinių režimų cenzūra. Pirmiausia, ji finansinė (…). Po to – ideologinė. Jeigu esi „ne tos pakraipos“ – būsi nepageidaujamas niekur: žiniasklaidoje, akademinėse sferose, politikoje, netgi visuomeninėje veikloje (…). Pagaliau politinė. Pagal tą pageidaujamumo – nepageidaujamumo įveiksminimo logiką sutvarkyti visi valstybės institutai ir jų reguliuojami žmonių santykiai: „ne tos partijos“ negauna finansavimo, neprileidžiamos prie rinkimų, „ne tie žmonės“ tąsomi po teismus, spaudžiami viešosios nuomonės, ir pan. Taip atsiranda dar viena – moralinė cenzūra ir savicenzūra (…). Dar reikėtų pridėti tarptautinę, arba globalinę, cenzūrą. Tai tų visų procesų valdymas pasauliniu lygiu, įsukamas ir nuleidžiamas į nacionalines bendruomenes per visokius tarptautinius institutus, organizacijas, procesus.“
Daugelio mūsų patriotų supratimas man primena tą pasakos piemenį, kuris apgynęs savo avyčių būrį nuo meškos, nuvarė jas prie vilkų, aiškindamas joms: džiaukitės, jus jau meška nebesudraskys…
Kai žmogui visur ima vaidintis šnipai, sakoma, laikas pasirodyti psichiatrui. Puikus mūsų patriotų „suinternacionalėjimo“ pavyzdys štai ir šis „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas 2018“, parengto LR Saugumo departamento ir KA ministerijos antrojo operatyvinių tarnybų departamento albumas: nėra jame net paminėtos lietuvių Tautos, Nepriklausomos Lietuvos, tik rusai, kurie tik iš visų skylių mums graso.
Prezidentas A. Smetona nuolat kartodavo, kad ne ginklų gausa lemia Tautos ir jos valstybės išlikimą, o pačios Tautos noras ir pasiruošimas būti Laisva, lemia tautinė savimonė. Tautos, praradusios tautinę savimonę, neįmanoma prikelti, kaip ir mirusio žmogaus. Tikriausia, nebūtų tokios velniavos su kyšininkavimu mūsų valdžioje, tokių sukčiavimų, jei ir mūsų rinktieji – išlaikomieji būtų nepriklausomos Lietuvos patriotais ir tarnybą Seime ar kitame poste laikytų tarnyba lietuvių Tautai ir nepriklausomai Lietuvai, o ne arena tik savo egoizmui.
Beje, „lietuvių Tautos“, „nepriklausomos Lietuvos“ sąvokų nebuvo ir valdžios kalbose, dokumentuose mininint Vasario 16 – osios Akto 100– metį, beveik nenminėtas ir Vasario 16 – osios Akto ir jo įgyvendintojas, Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkas, pirmasis Prezidentas Antanas Smetona. Ta proga daugelio mūsų vadų ir vadukų kalbos ir rašiniai priminė kaimo bobučių sveikinimus viena kitai.
Ne aukštesnio lygmens ir LRS tinklalapyje tebeskialbiama „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio DEKLARACIJA“, lyg tai priimta Kovo 11 – osios Akto signatarų, nes joje tik kalbama apie signatarus, kaip vienintelius Nepriklausomybės kūrėjus ir gynėjus: „1990 m. kovo 11 – ąją atkūrėme Lietuvos Nepriklausomybę (…), tikime, kad ir ateinančios kartos (…) puoselės tas pačias vertybes, kuriomis gyveno (…) Kovo 11 –osios Akto signatarai (…)“. Nežinau, kas susuko smegeneles tiems mūsų signatarams, jei skelbia tokį pliurpalą Deklaracija pavadintą, jei nusipjauna ir į mūsų Konstituciją, kurioje aiškiai pasakyta, kad tik lietuvių Tauta yra valstybės Suverenas ir kad ji sukūrė ir toliau kuria Lietuvos valstybę. Signatarai, kaip ir seimūnai buvo tik Tautos valios vykdytojai, jos tarnai. Bet, pasirodė, kad net valstybės 100 – mečio proga neturėjo ką rimto Tautai pasiūlyti.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tas pats pasakytina ir dėl mūsų Prezidentės, kitų aukščiausių mūsų rinktųjų sveikinimų ir kalbų. Juose irgi nė žodelio apie Tautos ir Nepriklausomynbės ateities gaires, lyg Lietuva jau bebūtų kokių Šalčininkų rajono valsčius. Nebuvo to ir prieš pora dienų Prezidentės metiniame pranešime LRS. Nors teisingai ji akcentavo, kad daugelio blogybių priežastis tai, jog nematoma „valstybės idėjos….“, kad prieš blogį būtinas „teisinis ir pilietinis pasipriešinimas“, kad gilėja „partinės sistemos krizė“, tačiau užmiršo Prezidentė, o gal dėl „politinių sumetimų“ nutylėjo, kad svarbiausios visų blogybių priežastys – tai šeimos institucijų ir tautiškumo sugriovimas. Beje, nė karto Prezidentė ir tame savo pranešime nepaminėjo „lietuvių Tautos“, „Nepriklausomos Lietuvos“.
Kiekviena sąjunga, kaip kartodavo ir pirmasis mūsų Prezidentas A.Smetona, yra tiek palaikytina, kiek ta sąjunga padeda stiprinti Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą. Tačiau, kas laukia mūsų Tautos ir jos iškovotos Nepriklausomybės ES, nutyli ar nesuvokia Prezidentė, kaip ir kita mūsų išsirinktoji valdžia.
Na, bet apie visa tai, apie tai, kaip mūsų pirmojo Prezidento buvo dedami Nepriklausomybei, Tautinei Lietuvai pamatai, kas buvo pasiekta ir kokia tų pasiekimų reikšmė buvo ir yra – kituose tomuose, skirtuose jam, mūsų Tautos švyturiui Antanui Smetonai. Jis galėtų būti ir lyg kiekvieno Lietuvio, kiekvieno, kuriam rūpi Tautos ir mūsų Nepriklausomos Lietuvos dabartis ir ateitis – sąžinė, tautiškumo patikros matas.O taip pat stiprybės šaltinis, kovojantiems ir prieš dabartinių net besivadinančiųjų valstybinikais sukčiavimus ir grobimus.
Baigti norėčiau dar kaizerinės okupacijos metais, 1918 m. vasarą A. Smetonos pasakymu: „Dar netapę tikrais Lietuviais, tautininkais, jau norime būti kosmopolitais, bijodami, kad kas nepavadintų šovinistais. (…). Ta lietuvių savybė nėra kokia dorybė, bet tik baikštuolio būdo silpnybė, pateisinama vien vergiškos buities liekanomis. Sunku ištverti šiandieną tiems, kurie netiki geresne ir šviesene gadyne. Netikėjimas, nusivylimas didina nesantaiką, mažina ištvermę.“
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Nuotraukos autorius – vyr. srž. sp. Lukas Kalvaitis (KAM)
Vyriausybei pristatytos krašto apsaugos sistemos aktualijos
Vyriausybė surengė išvažiuojamąjį posėdį Rukloje, Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ štabe, kur susipažino krašto apsaugos sistemos aktualijomis.
„Kariuomenė turi matyti toliau, šauti toliau, judėti greičiau, todėl kariuomenės modernizavimas yra vienas iš svarbiausių gynybos prioritetų. Daugumai sprendimų, ypač infrastruktūros plėtros, reikalingas tarpinstitucinis bendradarbiavimas, o jo rezultatyvumui reikalingas buvimas viename informaciniame lauke“, – sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
Ministrams buvo pristatyti kariuomenės modernizavimo siekiai bei infrastruktūros atnaujinimo ir plėtros klausimai, taip pat gynybinių pajėgumų stiprinimo aspektais. Vyriausybės nariams pristatytas krašto apsaugos biudžeto panaudojimas, finansavimo prioritetai bei būtini sprendimai, kuriems reikalingas derinimas su keliomis ministerijomis.
Vyriausybės nariai taip pat buvo supažindinti su saugumo situacija regione. „Vienodas grėsmių suvokimas didele dalimi lemia sėkmingų rizikos valdymo sprendimų atsiradimą“, – sakė krašto apsaugos ministras.
Po posėdžio Ministrų kabineto nariai Gaižiūnų poligone stebėjo didžiausių šių metų Lietuvoje tarptautinių pratybų „Geležinis vilkas 2017“ uždarymo ceremoniją.
Nuotraukų autorius – vyr. srž. sp. Lukas Kalvaitis (KAM).
Vos tik VSD paskelbė naują ataskaitą apie Lietuvai praėjusiais metais kilusius ir būsimus pavojus, kur buvęs – kur nebuvęs pasirodė Mečys Laurinkus. Pasiraitojęs rankoves puolė kritikuoti dokumentą.
Kas skaito „Lietuvos rytą“, tam turėtų būti žinoma buvusio VSD bei diplomato komentarų kryptis. M.Laurinkus senokai kritikuoja mūsiškius tarsi leisdamas suprasti, kas Lietuvoje geriausiai susigaudo subtiliuose šnipų karuose.
Taip, M.Laurinkus nėra diletantas. Turi specifinių žinių, patirties. Valdo plunksną. Jo tekstus skaityti nėra nuobodu. Bet kartais buvęs VSD vadovas jau primena Rusijos interesus ginantį advokatą.
Naujausiame dviejų skilčių komentare „Be kaukės“ („Lietuvos rytas“, balandžio 8 d.) aptikau per dešimt keistokų M.Laurinkaus tezių.
Pavyzdžiui, M.Laurinkui nepatinka, kad Lietuva vangiai reagavo į teroro išpuolį Sankt Peterburge. Belieka gūžtelėti pečiais. O kaip kitaip mes galėjome pasielgti? Derėjo paskelbti trijų dienų valstybinį gedulą, iki pusės nuleisti juodais kaspinais paženklintas valstybines vėliavas? O gal mums būtų tikę demonstratyviai raudoti, kaip savo diktatoriaus raudojo Šiaurės Korėjos žmonės? Nejaugi teisinga tiek daug tautų nuskriaudusiam ir vis dar tebeskriaudžiančiam Kremliui iš buvusių aukų tikėtis labai nuoširdžių užuojautų?
M.Laurinkus pyksta, kad Lietuva tik „apsidairiusi, kaip elgiasi kitos ES valstybės, pagaliau išspaudė užuojautą Rusijos žmonėms“. Na, užuojautos pareiškimas Rusijos žmonėms nėra užuojautos išspaudimas. Nebent M.Laurinkus geba išmatuoti, kiek oficialiose Prezidentės, Užsienio reikalų ministro, Seimo Pirmininko ir Ministro Pirmininko užuojautose esama nuoširdumo ir kiek – dirbtinumo. Įdomu, o prie kokių – nuoširdžių ar išspaustų – užuojautų M.Laurinkus priskirtų tas, kurios reiškiamos nuo teroro aktų nukentėjusiems pancūzams, švedams, norvegams, egiptiečiams, sirams?
Galų gale kodėl blogai elgiamės, jei savo žingsnius bandome derinti su ES valstybėmis? Bent kol kas esame gausi bendra šeima, kurioje aštresnių kampų gludinimas – neišvengiamas kaip neišvengiami ir nesusipratimai.
M.Laurinkui nepatinka, kad „net iš nakties patalo staiga pakeltam Lietuvos piliečiui aišku, kas yra didžiausia mūsų valstybės grėsmė“. Banalu. Šią nuostatą pakeisti – ne mūsų jėgoms. Kai tik Rusija liausis skriaudusi savo kaimynes, lietuviai lengviau atsikvėps. Kitokie variantai – neįmanomi. Negi tikima abrakadabra: pirma lietuviai nustoja bijoję Rusijos, tada Kremlius liaunasi rodęs iltinius dantis?
M.Laurinkus stebisi: „Nors Rusija savo veiksmams taip pat turi paaiškinimus, „grėsmių vertiname“ jie neminimi. Laikomasi nuostatos, kad tokio žanro kūrinyje, kurį visuomenei pateikė VSD, nėra taikomas principas – audiatur et altera pars (išklausyk ir kitą pusę).“
Šis priekaištas – pats netikėčiausias. Kremlius visąlaik rasdavo priežasčių pasiteisinti, kodėl grobia svetimas žemes. Bet ar mes privalome įsiklausyti į Rusijos argumentus, kodėl ji nejaukiai jaučiasi, praradusi Baltijos valstybes, kodėl negali laimingai, sočiai ir gražiai gyventi be Moldovos, Gruzijos, Ukrainos? O gal M.Laurinkus žino tokių pasaulio žvalgybų, kurios išklauso „kitą pusę“? Kokioje Rusijos grėsmių analizėje bent žodeliu užsimenama apie lietuvių lūkesčius? Rusijos slaptųjų ir karinių tarnybų vadovai niekad nesvarstė, girdi, karinių pratybų „Zapad – 2017“ organizavimas prie Lietuvos sienų – netaktiškas Kremliaus žingsnis, verčiantis lietuvius nerimauti, pergyventi, baimintis. Kremlius niekad taip nesvarstė ir nesvarstys. Jei mes reikalautume iš Rusijos šitaip žvelgti į pasaulį, mus tikriausiai palaikytų bepročiais. Ne tik Rusijoje, bet ir Vakaruose. Bet kodėl tada mes skatinami elgtis tarsi savižudžiai?
M.Laurinkus stebina savo žiniomis: „Iš to, kas vyksta Ukrainoje, tiesiogiai neseka, jog tai galėtų pasikartoti ir Lietuvoje“. O kas seka iš į gabalus dirbtinai plėšomos Ukrainos nelaimės? Be Ukrainos Rusija nepajėgi įgyvendinti Eurazijos vizijos, o štai be Lietuvos, Latvijos ir Estijos – Rusijos Eurazijos vizija Kremliui atrodo užbaigta, pilnakraujė? Net jeigu Kremliui iki absoliučios laimės tetrūksta Krymo ir Rytų Ukrainos, o su Baltijos valstybių atitolimu ji galutinai susitaikė, ar tai reiškia, kad Lietuva vardan asmeninės ramybės privalo išduoti Ukrainą?
Iš kur toks M.Laurinkaus pasitikėjimas: užpuolusi Lietuvą neva Rusija gali tikėtis … „galingos sistemos, NATO, atsako ir sankcijų tikrai ne personalijų atžvilgiu“. Kad NATO yra galinga sistema, – mes žinome. Bet ar esame tikri, koks būtų konkretus atsakas? Galingas kaip pati sistema, ar simbolinis, kai šūviai agresoriaus pusėn paleidžiami vardan pasiteisinimo „bandėme priešintis, bandėme apginti“?
M.Laurinkui atrodo nuoširdus Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo raginimas „gyventi draugiškai“. Pasak M.Laurinkaus, „girdinčiam tai daug pasako“. Ką pasako? Kol kas tik tiek – Rusijos vadovų kalbos visuomet skirdavosi nuo darbų. Istorija žino šimtus pavyzdžių, kai Rusija sulaužydavo visus savo iškilmingai ištartus įsipareigojimus. Visi, kurie aklai pasitikėjo Rusijos garbės žodžiu, anksčiau ar vėliau nukentėdavo. Atvirai kalbant, tiesiog keista, kad su ponu M.Laurinkumi tenka ginčytis dėl akivaizdžiausių tiesų.
Vienintelė tema, kurią teksto „Be kaukės“ autorius narplioja pagrįstai, – ekonomika. „Lietuvai grėsmė yra ES neaiški ateitis. Ir jeigu dabartinė valdžia, užuot rimtai užsiėmusi ekonomika (…), labai gretai atsidursime prie Rusijos sienos su ištiesta ranka“. Teisingai rašo M.Laurinkus dienraštyje „Lietuvos rytas“. Taip gali nutikti. Po kelerių metų į Lietuvą baigs plūsti ekonominė europietiška parama. Niekas neapsaugotas ir nuo ES griūties. Bet oficialusis Vilnius elgiasi taip, tarsi žinotų, iš kur paimsime pinigų, kai Briuselis ir Strasbūras nebedalins eurų arba subyrės. O juk nežino.
Ir vis dėlto įžvalgiojo M.Laurinkaus knieti pasiteirauti, kuo čia dėta VSD ataskaita dėl būsimų grėsmių valstybei? Ekonomika – pirmiausia Vyriausybės ir Seimo galvos skausmas. Ar tik M.Laurinkus nepainioja adresų?
Baigdamas savo įžvalgas „Be kaukės“ autorius tarsi kirviu nukirto: „Grėsmių vertinimais tegu užsiima politologai“. Tai kuo tada užsiimti Lietuvos valstybės saugumo departamentui, jei jam nebegalima „vertinti grėsmių“? Juolab kad keli politologai jau apsijuokė. Jie viską išmanančiųjų tonu kritikavo VSD dėl to, kad šis atidžiau nei iki šiol pažvelgė į Lietuvoje gyvenančias tautines bendrijas – pamatė galimų silpnųjų vietų. Tuo tarpu Kęstučio Girniaus, Andžėjaus Pukšto teigimu, toje sferoje problemų nėra ir negali būti.
Tačiau balandžio 11-ąją surengtos netikėtos karinės pratybos Šalčininkų krašte akivaizdžiai parodė, kaip vietiniai gyventojai „skuba“ pranešti Vilniui apie jų gatvėse pasirodžiusius įtartinus ginkluotus vyrus, o Šalčininkų policininkai „profesionaliai“ atremia netikėtai pasirodžiusių vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ ataką.
Lietuvos institucijos vertina grėsmes nacionaliniam saugumui
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – AOTD) grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas teikiamas visuomenei vadovaujantis Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 8 ir 26 straipsnių nuostatomis.
