Jo ieško policija. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Susitikimas „Žemaičių“ užeigoje

Troleibusas  atpūškavo  prie buvusio „Lietuvos“ kino teatro. Iššokęs patraukiau Trakų gatve. Vokiečių gatvės link žingsniavau neskubėdamas. Iki pokalbio užtektinai laiko. Į susitikimą „Žemaičių“ užeigon specialiai susiruošiau gerokai anksčiau, kad, patekus į transporto spūstis, netektų lėkt iškišus liežuvį.

Nenorėjau vėluoti. Jaučiau, kad pašnekesys būsiąs lemtingas. Aludėje lauksiantis vyriškis – svarbi persona. Net nežinau, ar turiu teisę išduoti paslaptį, kas pakvietęs slaptam pokalbiui. Bet jei ėmiausi pasakoti šią istoriją, privalėčiau būti atviras iki galo, ar ne taip?

Į „Žemaičių“ alinę užsukti paprašęs naujasis karinės žvalgybos vadovas.

Šio kvietimo laukiau. Nujaučiau, kad anksčiau ar vėliau teksią akis į akį susidurti su naujai iškeptu slaptosios karinės tarnybos pulkininku, nors pokalbis nebūtinai būsiąs malonus. Tačiau bent vienas bandymas išsiaiškinti, kaip kas suprantąs gyvenimą, – neišvengiamas.

Ir štai saulėtą vidurvasario rytą – skambutis. Išgirdęs balsą supratau – tai jis. Piktokai, tarsi būčiau pavaldinys, burbtelėjo vakare lauksiąs „Žemaičių alinėje“. Griežtai nurodė, kurią valandą privalau praverti „Žemaičių“ duris. Tada nedelsiant nutraukė pokalbį. Lyg žinotų, kad mūsų klausosi, todėl ilgai aušinti burnas – pavojinga. O gal tiesiog baiminosi, kad atšausiu neisiąs į jokius susitikimus. Nei su vadais, nei su pavaduotojais. Tegul pasiunta, tegul pasikaria…

Atvirai kalbant, ožiuotis neketinau – reikia eiti. Bent žinosiu, kur viskas krypsta. Jaučiausiai gal net pamalonintas – konfidencialiam pasitarimui kviečia pats slaptosios tarnybos vadas! Kam nors iš redakcijos kolegų paporink – netikės. Prikaišios, kad susireikšminu, fantazuoju, gal net sapnuoju…

Ir vis tik, tarsi kažką blogo nujausdamas, nenoriai kulniavau į „Žemaičių“ alinę. Į žvalgybos ir kontržvalgybos vado krėslą pulkininką pasodino politikai, kuriais nepasitikėjau. Tad vargu ar buvo protinga pasitikėti ir pačiu slaptosios tarnybos vadovu.

Beveik pusmetį atidžiai dairiausi, kokių permainų atnešiančios rokiruotės karinėse struktūrose. Įtampa augo. Per tarpininkus vis dažniau nugirsdavau, kad naujasis džeimsas bondas nepatenkintas maniškėmis publikacijomis. Jis intensyviai domisi, kas aš per paukštis, kokių silpnybių turįs? Tokių perspėjimų nugirsdavau pačiuose įvairiausiuose kabinetuose. Tad įtariau, kad užuominos apie nepasitenkinimą – ne iš piršto laužtos.

Tačiau rašęs nesilioviau. Vieną po kito kepiau straipsnius apie, sakykim, į Rusiją atostogauti pas savo žmonų tėvus dažnai keliaujančius, ten rusiškų slaptųjų tarnybų dėmesio sulaukiančius, bet pranešti apie tai mūsų kontržvalgybai nelinkusius karininkus. Temos, ar batalionuose sočiai maitinami šauktiniai, ar ne per griežti seržantai, ar leistina tęsti karines pratybas kilus audrai, – imdavausi retai. Už atlapų griebdavau majorus, pulkininkus, net generolus. Man labiausiai rūpėjo, kokia tikroji jų biografija. Pavyzdžiui, ar slapta imąs rusišką pensiją, ar mušąs žmoną ir dėl to šantažuojamas, ar tebepalaikąs ryšius su mokslus karinėse Maskvos, Sankt Peterburgo akademijose baigusiais kursiokais, ar šie nieko iš jo neprašę?

Ginkluotas ir labai pavojingas. Slaptai.lt nuotr.

Jaučiausi atliekąs svarbų darbą – demaskuojąs įtartinuosius, nepatikimuosius. Kompromituojančios informacijos žurnalistiniams tyrimams pamėtėdavo keli, man regis, patikimi šaltiniai iš karinių struktūrų, nors tokiuose reikaluose, žinoma, negali būti iki galo tikras.

Karinėmis temomis domėjausi ilgokai – beveik penketą metų. Taip, būta nesusipratimų ir su ankstesniąja valdžia, o kaip gi be barnių? Bet ginčydamiesi, kokių viešumo – slaptumo ribų nevalia peržengti, vis tik jautėmės esą bendraminčiais.  

Pasikeitus krašto apsaugos ministrams bei viceministrams labai greitai buvo pakeista ir žvalgybos vadovybė. Naujieji piktai šnairavo mano pusėn. Buvo akivaizdu, kad jei tik galėtų – sutraiškytų. Tačiau sumaniai apsimesdavo draugais, mat už mano nugaros – įspūdingą tiražą turintis leidinys.

Žodžiu, žingsniuodamas į aludę Vokiečių gatvėje vyliausi bent jau žinosiąs, ko jie iš manęs norį? Jei neužsuksiu į „Žemaičius“ išlenkti alaus bokalo, iškilusius nesusipratimus jie tikrai gvildensią kažin kaip kitaip – man už nugaros. Ar man to reikia?

Nejaukiai jaučiausi ir todėl, kad prabangos rimtesniems apmąstymams neturėjau. Ryte perspėjo, vakare – susitikimas. Pasitarti su saviškiais – nė menkiausios galimybės. Nė neabejojau, kad nuo šios minutės mane daboja budri jų akis. Naująjam „antrukų“ vadui žūtbūt knietėjo išsiaiškinti, pas ką, užkluptas netikėto pasiūlymo, skubėsiu guostis. Jie iki šiol taip ir nepagavę, su kuo iš tarnybos slapta pasikuždėdavome. Dabar jiems pasitaikiusi proga išniukštinėti. Jie galbūt manė, kad pakniopstomis lėksiu pas draugus, karts nuo karto įmetančių lagaminan slaptų dokumentų, ir tokiu būdu juos išduosiu.

Tačiau jei naujieji tikisi, kad taip primityviai suklupsiu, – klysta. Špygą taukuotą! Niekam neskambinsiu, į svečius pas nieką nevažiuosiu. Verčiau ramiai pasportuosiu sporto klube Pilaitėje. Po to keletą valandų lindėsiu Vrublevskių bibliotekoje, skaitydamas laikraščius, po to netoli namų esančioje „Pupos“ kavinukėje sušlampsiu porciją cepelinų ir tik tada lėtai patrauksiu „Žemaičių“ pusėn. Pasisėdėjimo „Žemaičiuose“ įspūdžius aptarsiu su saviškiais vėliau, kai išorės žvalgyba bus nusimušusi nuo kojų – negi jie visą gyvenimą mane kontroliuos?

Taigi aplinybės susiklostė taip, kad šį sykį privalėjau vadovautis tik savo galva.

Pirmiausia svarsčiau, žinoma, blogiausius variantus. Ką darysiu, jei suprasiu atviliotas į spąstus? Gal mėgins sukompromituoti, pavyzdžiui, pakišdami narkotikų? Gal siūlys bendradarbiauti, o paskui, net nesvarbu, sutiksiu ar ne, šią informaciją sutirštinę išplatins žiniasklaidoje, žiūrėkit, koks aš žurnalistas! Ne žurnalistas, o pats tikriausias informatorius. Išvertus į rusų kalbą – stukačius. Po tokios etiketės prikabinimo pabandyk kur nors įsidarbinti!

O kokie gerieji variantai? Nė vieno. Vargu ar jie sutiksią pratęsti karinio priedo leidybą. Naujieji ministerijos ir gynybos štabo šeimininkai įsiutę dėl mano įžulumo už ministerijos pinigus išlaikomame priede pasakoti apie karininkiškus jų šunkelius.

XXX

Į „Žemaičių“ alinę įžengiau lygiai 8 valandą vakaro, kaip lieptas. Prie baro taures rūpestingai šluostęs barmenas perspėjo, kad manęs jau laukia apačioje, pirmojoje salėje iš dešinės. Vadinasi, jis jau viduje. Tikriausiai net diktofoną įjungęs, kad pokalbis nuo pat pirmųjų akimirkų liktų užfiksuotas. Tuomet prireikus jis galėtų tiksliai pacituoti, kas, kaip ir ką sakęs. Žodžiu, aš privaląs būti budrus – kiekvienas neatsargus žodis galįs mane pražudyti.

Stačiais laiptais nusileidau žemyn. Spalvinga užuolaida pridengtą kampą radau lengvai. Tai buvo iš tų, mažųjų salyčių, skirtų dviems. Jis gurkšojo kavą. Taip, tai buvo naujasis karinės žvalgybos ir kontržvalgybos direktorius.

Pirmą kartą jį mačiau iš arti. Žvelgiant iš šono, nė nepasakysi, kad jis būtų naujai iškeptas Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos bosas. Pulkininko laipsnį tuomet turėjęs karininkas vilkėjo šviesų vasarišką švarką. Greičiau buvo panašus į atsipalaiduoti po dienos vargų užklydusį sėkmingai besiverčiančios firmos vadovą. Tik atidžiau įsižiūrėjus nuspėjama, kad vyriškis – įsitempęs. Niekas aludėje taip sukaustytas nesėdi, jei užsukta vardan linksmo paūžavimo. Ypač akys neramiai bėgiojo – tai vienon, tai kiton pusėn. Tarsi sumąstęs kažką negražaus, negarbingo. Niekaip nepajėgė paslėpti savojo nerimo. Bet ko jis galėtų baimintis? Kad ir aš vogčiom įrašinėsiu pokalbį? Tai aš turėčiau šlapintis į kelnes. Juk jis – vienos iš galingiausių, slapčiausių Lietuvos specialiųjų tarnybų šeimininkas. O kas aš toks – žurnalistėlis, tegul ir iš solidų skaitytojų ratą subūrusio leidinio. Jei norėtų, į miltus sumaltų. Net viauktelėti nespėčiau.. 

Prisėdau.

Vyriškis nepasiūlė nei kavos, nei arbatos, nei konjako. Ilgokai tylėjo, o paskui, žvelgdamas kažkur pro šoną, pareiškė, kad aš daugiau neturįs nieko rašyti nei apie kariuomenę, nei juolab – apie karinę žvalgybą. Nė eilutės. Nei palankiai, nei kritiškai. Tabu. Šią temą privaląs pamiršti. Amžiams.

Tokios pradžios nesitikėjau. Juolab kad tonas priminė įsakymą. Keletą minučių apstulbęs svarsčiau, kaip turėčiau atkirsti?

  • Jei nerašysiu, mane redaktorius išmesiąs iš darbo, tapsiu bedarbiu. Kaip tada patarsite užsidirbti duonai? – dėsčiau šventą tiesą, nieko nemelavau.

Nedidukas, kresnas vyriškis niūriai tylėjo. Iš jo veido mimikos nesupratau, kas dedasi jo galvoje. Civilius drabužius dėvintis pulkininkas į kompromisus nesileido. Dar keletą sykių įsakmiai priminė, kad aš turįs tik vieną galimybę – pamiršti karinę tematiką. Kartojo šiuos žodžius tarsi mintinai išmoktą eilėraštuką. Laukiau, kad galbūt ims grasinti: kitaip neva turėsiu didelių nemalonumų. Bet nebaugino ir nieko nesiūlė mainais.

Tylėjau. Nežinojau, kaip reaguoti. Nutariau verčiau mįslingai parymoti spoksant jam tiesiai į akis. Bus paslaptingiau, painiau. Negi dabar pulsiu aiškinti, kad su redaktoriumi seniai sukurtę rankomis: jei ministerija liaunasi skyrusi lėšų karinės tematikos priedui, mes vis tik šios temos nepamirštame. Aš kaip ieškojau, taip ir ieškosiu įtartinų karininkų.

Nesulaukęs mano atsakymo pulkininkas dar kiek susiraukęs pasėdėjo, tada pakvietė oficiantą, sumokėjo už savąją kavą, kvitą įsikišo kišenėn ir neatsisveikinęs iškulniavo.

Likau mūrinėje celėje vienas. Kyštelėjęs per užuolaidas galvą barmenas paklausė, ar nenorėčiau šviežio žemaitiško alaus. Užsisakiau bokalą. Bet kai atnešė, nė neparagavau. Dėl šventos ramybės – gal bus prilašinę kokių nors miltelių, kad užmigčiau ar pradėčiau siautėti.

Žvelgdamas į sklidiną bokalą susigriebiau nepasiteiravęs žvalgybos vadovo: o jei vis tik nesiliausiu rašęs – nušaus ar užtampys po teismus?  

Prieš keletą dienų redaktorius tikrai buvo liepęs organizuoti kuo daugiau žurnalistinių tyrimų karinėmis – žvalgybinėmis temomis. Vyriausiasis siūlė tai, kas, mano galva, buvo reikalinga ir laikraščiui, ir kariuomenei, ir valstybei. Kuo mažiau įtartinų generolų ir pulkininkų mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ar ne to mes turėtume trokšti? Kai kada tuos įtartinus būdavo sunkoka iškrapštyti iš patogių krėslų. Tada, sulaukęs slaptų dokumentų kopijų iš saviškių, į viešumą paleisdavau vieną kitą kritišką publikaciją, ir neva nepajudinamas karininkas krisdavo. Išsilaikyti poste nebegalėdavo, nes jau „net žiniasklaida pradėjusi rašyti“. Ne bet kur, o specializuotame kariniame priede, išlaikomame pačios ministerijos. 

Prisiminkite, kokį triukšmą sukėlė maniškis pasakojimas apie Vilniuje kvailon situacijon pakliuvusį Amerikos slaptųjų tarnybų agentą. Tai nutikę, kai Lietuvoje viešėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas – vyresnysis. Keli jo apsauginiai, lydimi mūsiškių, pasisvečiavo prestižiniame naktiniame klube. Lyg ir nieko nusikalstamo. Tik vienas amerikiečių karininkas praradęs dokumentus. Kažkas ištraukęs piniginę su CŽV agento pažymėjimu, kai švarkas kabojęs ant krėslo briaunos. Apmaudi klaida, kai pasidarbuota jokių politinių tikslų neturėjusio ilgapirščio, ar vis tik amerikietiški dokumentai nugvelbti tam, kad keliautų tiesiai į Maskvą? Jei nušvilptas amerikiečių agento pažymėjimas, kur po perkūnais, žiūrėjo mūsų slapukai? Nejaugi juos taip lengvai pergudravo?

Krašto apsaugos ministro padėka. Slaptai.lt nuotr.

O toji keista istorija, kai garbės sargybos kuopos kariai masiškai apsinuodijo maistu? Iškrito beveik visa tuomet labai negausi kuopa. Kai šį nutikimą man papasakojo, ilgai kvatojau. Nenorėjau imtis. Bet kai paaiškino, kad garbės sargybos kuopos vyrai masiškai sunegalavo būtent vieno svarbaus užsienio politiko vizito į Lietuvą išvakarėse, – suklusau. Pasirodo, ne viskas taip paprasta. Jei ispanų ponas su svita būtų neatšaukęs vizito, Lietuvos garbės sargybos kuopa tądien nebūtų galėjusi jo pasitikti. Jie visi tuo metu tupėjo tualetuose. Juokas – pro ašaras! Tik vėliau paaiškėję, kad maistą tai kuopai teikusi vieno įtakingo pulkininko žmonos firma.

O tos garsiosios muštynės Šiauliuose! Į miestą atvyko aukšto rango britų karininkai rūpintis Zoknių karinės aviabazės saugumo klausimais. Vieną vakarą nutarė pasivaikščioti po Šiaulius, užsuko kavinėn. Paragavo lietuviško alaus, samanės, likerių. Išėjus iš baro juos sumušė. Tuomet pažįstamas agentas paprašęs nuvažiuoti į Šiaulius ir keletą dienų apsimetus latru paslampinėti po barus. Gal pavyks kažką suuosti.

Krašto apsaugos ministras dėkoja už Lietuvos kariuomenės ir NATO populiarinimą. Slaptai.lt nuotr.
Krašto apsaugos ministras dėkoja už Lietuvos kariuomenės ir NATO populiarinimą. Slaptai.lt nuotr.

Nejaugi mano vizitas į Šiaulius buvo nereikalingas? Kai kurie vietiniai laikraščiai triūbijo, esą štai kokie ištvirkę NATO kariškiai – prisitašė kaip kiaulės, iššaukiančiai kabinėjosi prie merginų, net susimušė su kultūringai kavinėje poilsiavusiais šiauliečiais. O kad šias muštynes per tarpininkus inspiruoti galėjusi mums nedraugiška valstybė, – nė eilutės, nė žodelio. Tad mano publikacija, nagrinėjusi būtent versiją apie slaptą Kremliaus ranką, – buvo svarbi. Man taip atrodė. Įsivaizdavau, kad „antrukų“ vadas bent padėkos už savarankišką tyrimą Šiauliuose.

Bet, kaip vėliau išlindo, per mane tarnyba turėjusi nemalonumų. Trokšdama išvengtų rimtų Briuselio priekaištų dėl negebėjimo kontroliuoti Maskvos agentus, bėdą suvertė vietinėms padaužoms. Taip manė užtušuosianti skandalą – tegul visi kuo greičiau pamiršta po akim įtaisytas mėlynes ir pramuštas lūpas. Bet štai tada tarsi Pilypas iš kanapių išlindo mano tekstas apie surengtą Rusijos slaptųjų tarnybų provokaciją. Tarnybinis tyrimas įgavo visai kitokį atspalvį. Užsienio karininkų saugumo neužtikrinę „specai“ sulaukė dvigubų pipirinių porcijų – kam susikoncentravę tik į chuliganizmą ir nutylėję galimas GRU, SVR ar FSB intrigas.

XXX

Apie keistą susitikimą „Žemaičių“ alinėje niekam nepasakojau. Net redaktoriui. Nutariau pasižiūrėti, kuo viskas baigsis. Laikraščio viršininkui, kaip jį kartais vadindavome, pateikiau keletą aštrių rašinių karine tema. Jis pagyrė už publikacijas. Pažadėjo per keletą savaičių viską paskelbsiąs. Dar sykį pakartojo, kad nesiliausime domėjęsi karine tematika net ir tuomet, jei ministerija mums atsuksianti nugarą. Leidinys – turtingas. Lėšų užteksią. Aš galįs būti ramus.

Tada neatkreipiau dėmesio į keistą redaktoriaus pasiūlymą kelias savaites atsikvėpti, patinginiauti. Dabar – vasara. Rudenį lauksią rimti darbai. Tad man, sukaupusiam keletą mėnesių atostogų dar už praėjusius metus ir palikusiam aštrių rašinių ateičiai, pats metas paspirginti šonus užsienietiškame paplūdimyje po kaitria Ispanijos, Tuniso ar Turkijos saule.

Kodėl gi ne?   

Krašto apsaugos bičiulių padėka. Slaptai.lt nuotr.

Išskridau į Turkiją. Tai buvo vienas iš pigiausių variantų. Prie garsiojo Marmario esančiame Ičmelere praleidau dvi savaites. Turėjau nuostabią galimybę atsipalaiduoti. Rytais maudydavausi Egėjo jūroje, dieną leisdavausi į išvykas po kalnus ar išplaukdavau žvejybon nuo jachtos denio. Vakare – vakarienė restorane, muzika, šokiai.

Tačiau atostogų vis tik ramiomis nepavadinčiau. Nė akimirkai nepamiršau susitikimo „Žemaičių“ alinėje. Džiaugiausi kaitria turkiška saule, o nerimas, kad „antrukų“ bosas supynė gudrią operaciją, kaip manim atsikratyti, nepalikdavo ramybėje. Juk ten sėdį ne kvailiai.

Kad tikrai nutikę kažkas itin nepageidautina, supratau, kai vėlų vakarą, parskridęs iš Turkijos, peržiūrėjau pašto dėžutėje sumestus laikraščius. Neišspausdintas nė vienas mano straipsnis.

Atėjęs į darbą iškart sulaukiau boso pasiūlymo užeiti į jo kabinetą. Redaktorius pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką. Mane įpareigojantis rašyti kriminalinėmis bei sveikatos temomis. Apstulbęs keletą minučių sėdėjau svečiams skirtame minkštame, odiniame krėsle. Redaktorius smalsiai žvelgė į mane. Įsistebeilijęs laukė, kaip reaguosiu. Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaitęs jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti.

Buvau įsiutęs. Bet tvardžiausi. Ramiai, tik griežtai, be dvejonių, patikinau, kad kitų temų nenagrinėsiu, nes jų neišmanąs.

Redaktorius, regis, to tik ir laukęs. Sunkiai beslėpdamas džiugesį suplojo delnais – puikumėlis. Tuomet privaląs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, arba jis mane išmesiąs už pravaikštas.

Jei jau šitaip, geriau būti jėga ištrenktam, nei pasitraukti gera valia.

Po pietų sekretorė paprašė užeiti į jos kabinetą susipažinti su įsakymu. To ir reikėjo tikėtis: atleidžiamas iš darbo, nes neatlieku vadovovybės skirtų užduočių.

XXX

Taip aš atsidūriau gatvėje.

Didžiojio Britanija. Notrhamptonas. Slaptai.lt nuotr.

Po kelių savaičių, neradęs darbo Lietuvoje, jau plušėjau Northamptono šiltnamiuose, kur auginamos gėlės. Darbas, žinoma, nuobodus, monotoniškas, visai nepriderąs karo korespondentui. Be to, ne taip lengva jį buvo gauti. Net tris savaites teko durnių volioti belaukiant laisvos vietelės. Tikra nuobodybė sėdėt svetimoje šalyje, svetimame mieste, tarp visiškai nepažįstamų žmonių. Bet prieš vėją nepaspjaudysi.

Danija. Kopenhaga. Symfonivei gatvė. Namas, kuriame teko gyventi. Slaptai.lt nuotr.

Beje, ten, tampydamas sunkias dėžes su gėlėmis nusprendžiau, jog kvaila ieškoti padorių, solidžių redakcijų. Pabaiga visuomet ta pati – arba pats neši kudašių, arba tave ištrenkia lauk. Vientelė protinga išeitis – kurti savąją, kurioje tavęs niekas nestumdytų, nemulkintų. Bet tam reikią kapitalo. Kur paimti lėšų? Po pirmųjų uždarbių britiškuose šiltnamiuose supratau, kad šitaip lengdamas nugarą susitaupysiu apvalią sumelę ne anksčiau kaip po šimto metų. Buvau priverstas ieškoti kitų galimybių. Kaip tik tada pasitaikė naktinio paštininko tarnyba Danijoje – naktimis išvežioti laikraščius. Ten neva atlyginimai – riebesni…

XXX

Šiandien, kulniuodamas Vokiečių gatve, kartais prisimenu „Žemaičių“ alinėje vos keletą minučių užtrukusį susitikimą. Jei tvirtinčiau, jog apima džiugūs jausmai, – meluočiau. Reikia mokėt pripažint pralaimėjimą. Po „nuoširdaus“ pasišnekėjimo su pulkininku tikrai užklupo rimti nemalonumai – nesėkmė po nesėkmės. Tačiau neprapuoliau. Tad meluočiau ir tuomet, jei neigčiau, kad tai buvo viena iš įdomiausių mano gyvenimo atkarpų. Bendradarbiavimas su slaptaisiais agentais man neatrodė nei smerktinas, nei nusikalstamas. Taip atrodo ir dabar. Visuomenė turinti teisę bent nujausti, kokia kartais karti tikroji tiesa.

Jei ko nors ir gaila, tai skaitytojų, anuomet netekusių karinio laikraščio, – kiek dar visokiausių nutikimų galėjau jiems papasakoti! Vėlu juos prisiminti. Šaukštai – po pietų. Per didžiausius vargus kadaise įgytos sensacingos istorijos dabar senstelėjusios, išsikvėpusios, išblukusios. Tai, kas anuomet buvo gyvybiškai svarbu, šiandien – nė trupučiuko.

Nūnai – visai kitokio sukirpimo rūpesčiai ir bėdos.

2020.11.07; 09:00

GRU emblema

Jungtinėse Valstijose šešiems rusų karinės žvalgybos tarnybos (GRU) pareigūnams pareikšti įtarimai rengus kibernetines atakas, kurių metu taikytasi į Ukrainos elektros perdavimo linijas, 2017 m. Prancūzijos prezidento rinkimus ir 2018 m. žiemos olimpines žaidynes, paskelbė Teisingumo departamentas.
 
Šeši GRU agentai taip pat apkaltinti surengę vadinamąją „NotPetya“ ataką prieš verslo įmonių kompiuterius visame pasaulyje, kuri sukėlė beveik 1 mlrd. dolerių žalą vien tik trims JAV bendrovėms.
 
Be to, šie pareigūnai esą taikėsi į tarptautinius tyrimus dėl buvusio Rusijos dvigubo agento Sergejaus Skripalio ir jo dukros apnuodijimo nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“ bei rengė kibernetines atakas prieš Sakartvelo žiniasklaidą ir parlamentą.
 
Generalinio prokuroro patarėjas Johnas Demersas tikino, kad kaltinami šeši agentai yra atsakingi už „labiausiai trikdančias ir destruktyviausias kompiuterines atakas, priskiriamas vienai grupei“.
 
J. Demerso teigimu, anksčiau to paties GRU padalinio pareigūnai buvo apkaltinti siekiant sutrikdyti 2016 m. JAV prezidento rinkimus. Vis dėlto, kaltinime nieko nesakoma apie kišimąsi į šių metų rinkimus.
 
Pasak J. Demerso, kaltinamieji destruktyvias kibernetines atakas prieš Ukrainos elektros perdavimo linijas rengė 2015 ir 2016 m. gruodį.
 
„Tai buvo pirmosios užfiksuotos kibernetinės atakos prieš civilinės kritinės infrastruktūros kontrolės sistemas. Per atakas buvo atjungta šviesa ir šildymas viduryje Rytų Europos žiemos. Šimtai tūkstančių Ukrainos vyrų, moterų ir vaikų turėjo gyventi tamsoje ir šaltyje“, – sakė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.20; 03:00

Akys. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei Vakarai išties trokšta skaudžiai nubausti Vladimirą Putiną dėl opozicionieriaus Aleksejaus Navalno nuodijimo, Vašingtonas su Briuseliu teturi vieną veiksmingą priemonę. Tai – masinė rusų šnipų deportacija iš JAV bei NATO ir Europos Sąjungos šalių.

Taip įsitikinęs britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis. Vakarai privalą iš savo teritorijų išprašyti šimtus diplomatine neliečiamybe prisidengusių FSB ir GRU agentų. Toks Vakarų atsakas Kremliui taptų labai skausmingas. Kur kas skausmingesnis nei plačiai taikomos ekonominės sankcijos. 

Britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis supranta, jog „kelių šimtų rusų agentų paskelbimas persona non grata nesustabdytų V.Putino agresijų, bet Kremliaus ponai suvoktų, kad po kiekvieno drastiško išpuolio į kairę ir dešinę švaistantis radioaktyviuoju poloniu ar „Novičiok“, jie Amerikoje ir Europoje netenka šimtų savo žvalgybos darbuotojų“. Taigi – per didelė kaina. Tik taip įmanoma V.Putiną priverst kitą sykį būti atsargesniam – bent susimąstyti, ar verta.

Analitikas Dž.Ealis dar primena, kaip nutiko 2018-aisiais, kai Solsberyje buvo nuodijamas į Vakarus pasitraukęs Rusijos žvalgybininkas Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija. Tąsyk Vakarai namo išsiuntė 138 rusų žvalgybos darbuotojus ir bendradarbius. Britų analitikas neabejoja, kad ir šį sykį Vakarai turi elgtis labai panašiai – išprašyti atgal į Maskvą ne mažiau šimto Rusijos agentų. Gal net vertėtų išlydėti ženkliai daugiau, nei 2018-aisiais. V.Putinas suprastų, jog po kiekvienos naujos agresijos – vis didesnės ir didesnės bausmės.

Jei Vašingtonas ir Europos sostinės po pasikėsinimo į A.Navalno gyvybę neišprašys bent kelių šimtų FSB, GRU, Kremlius tai palaikys Vakarų silpnumu. Ir netrukus, žiūrėk, pamėgins dar ką nors nugalabyti naudojant retus, kariniuose institutuose pagamintus cheminius nuodus. 

Parengta pagal Maiklo Evanso publikaciją leidinyje „The Times“

2020.09.07; 10:33

Čekijos nacionalinė kibernetinio ir informacinio saugumo valdyba 2019 metų ataskaitoje pažymi, jog prieš šalies valstybinės struktūros strateginius objektus buvo rengiamos programišių atakos iš Rusijos. Tai trečiadienį pranešė Čekijos radijas.
 
Pasak ataskaitos autorių, programišiai siuntė Čekijos organizacijoms elektroninius laiškus, kuriuos atidarius piktadariai gaudavo prieigą prie slaptos informacijos. Bet dokumente nenurodoma, kurie konkrečiai šalies objektai 2019 metais tapo kibernetinių atakų taikiniais.
 
Valdybos nuomone, tikėtina, kad 85 proc. atakų surengė grupuotė „Sofacy“, susijusi su Rusijos karine žvalgyba GRU.
 
Čekijos specialioji tarnyba taip pat įspėjo, kad šalies pramonės objektus gali atakuoti programišių grupuotės, susijusios su Kinija.
 
Čekijos nacionalinė kibernetinio ir informacinio saugumo valdyba 2019 metais užfiksavo 217 kibernetinių atakų prieš šalies objektus – 53 daugiau negu 2018 metais.
 
Rusija atkakliai neigia Čekijos pareigūnų pranešimus apie jos rengiamas kibernetines atakas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.02; 14:33

Paslaptingasis šnipas

Marija Kocev |Tagesspiegel

„Janas Marsalekas greičiausiai yra Rusijoje. Galbūt jis bendradarbiauja su Rusijos žvalgyba. Visa istorija verta ekranizacijos“, – rašo Vokietijos leidinys „Der Tagesspiegel“.

Kai birželio 18 dieną „Wirecard“ vadovas Markusas Braunas pranešė, kad nėra 1,9 mlrd. eurų, neva buvusių bendrovės balanse, operacijų direktorius Janas Marsalekas dingo ir nuo to laiko yra pabėgęs, primena leidinys.

„2020 metų birželio 18 dieną J.Marsalekas buvo atleistas iš „Wirecard“. Po kelių valandų jis dingo, jo kolegos tą dieną jį matė paskutinį kartą. Jis jiems pasakė, kad važiuos į Filipinus, nes nori pradėti ieškoti trūkstamų 1,9 mlrd. eurų ir įrodyti, kad yra nekaltas. Informacija apie rezervuotus bilietus, o taip pat Filipinų migracijos tarnybos duomenys iš tiesų įrodo, kad J. Marsalekas buvo atskridęs į Filipinus. Remiantis šiais duomenimis, jis birželio 23 dieną atvyko į Manilą, o birželio 24 dieną išvyko toliau į Kiniją“.

„Tačiau čia esama nesutapimų: J. Marsaleko neužfiksuoja vaizdo stebėjimo kameros, o oro linijų bendrovė neįtraukė jo pavardės į keleivių sąrašus. Liepos 4 dieną Filipinų teisingumo ministras Menardas Guevarra pareiškė, kad Filipinų migracijos tarnybos darbuotojai falsifikavo duomenis, kurie turėjo patvirtinti, jog J. Marsalekas įvažiavo į šalį. Darbuotojus nušalino nuo pareigų, jiems iškelta byla ir vykdomas tyrimas,“ – rašoma straipsnyje.

„Remiantis leidinių „Der Spiegel“ ir „Bellingcat“ tyrimu, J. Marsalekas bendradarbiavo su Austrijos dešinąja populiste „Austrijos laisvės partija“ (Die Freiheitliche Partei Österreichs, FPÖ). Per „Austrijos–Rusijos Draugystės draugiją“ jis aprūpino partijos funkcionierius konfidencialiais dokumentais, kuriuos J. Marsalekas greičiausiai gaudavo iš Austrijos vidaus reikalų ministerijos ir vidaus žvalgybos tarnybos BVT. O būtent informacija patekdavo Johanui Gudenusui, nuo 2017 metų vadovavusiam Nacionalinės tarybos FPÖ frakcijai. 2019 metų gegužę J. Gudenusas dėl „Ibiza-gate“ skandalo atsistatydino iš visų politinių postų ir paliko partiją.“

„Nuo 2015 metų J. Marsalekas investavo pinigus į Libijos projektus. Be kita ko, jis neva investavo pinigus į tris cemento gamyklas, esančias šalies rytuose. Kaip teigė J. Marsalekas, jis norėjo padėti atstatyti šalį po pilietinio karo. Iš tikrųjų jis greičiausiai turėjo visai kitų planų: J. Marsalekas norėjo inicijuoti karinio reorganizavimo programą, pagal kurią nuo 15 iki 20 tūkst. Libijos ginkluotų teroristų turėjo būti apmokyti dirbti pasieniečiais, paskui turėjusiais kontroliuoti migracijos srautus prie pietinės šalies sienos.“

Iš anksto J. Marsalekas konsultavosi ir papildomos informacijos apie Libiją gaudavo iš Andrejaus Čiuprygino – arabistikos specialisto ir Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos dėstytojo. Problema ta, kad Vakarų specialiosios tarnybos mano, jog A. Čiupryginas – buvęs Rusijos karinės žvalgybos GRU aukšto rango karininkas ir iki šiol palaiko glaudžius ryšius su žinyba. Pats jis tai paneigė kalbėdamas su „Der Spiegel“, bet patvirtino, kad kontaktavo su J. Marsaleku. Jis taip pat pareiškė, kad tiksliai nežino, kokių J. Marsalekas turėjo planų Libijoje.“

„2017 metais vieno iš asmeninių susitikimų metu J. Marsalekas neva gyrėsi, kad padedant Rusijos karininkams buvo nuvykęs į Sirijos Palmyrą – po to, kai miestą buvo užkariavusi vadinamoji „Islamo valstybė.“

„2018 metais jis atseit darbo partneriams Londone pristatė keturis įslaptintus Cheminio ginklo draudimo organizacijos dokumentus, kuriuose buvo pateikta visa „Novičiok“ klasės nervus paralyžiuojančių nuodų formulė. Šiais nuodais 2018 metų kovą buvo nuodijami buvęs Rusijos šnipas ir disidentas Sergejus Skripalis ir jo dukra, rašo leidinys.

„2018 metų pavasarį J. Marsalekas investavo 7 mln. dolerių į naują būsimą Rusijos mesendžerio „Telegram“ kriptovaliutą.“

Nauji „Bellingcat“ ir „Der Spiegel“ tyrimai rodo taip pat ir tai, kad Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) vidaus žvalgybos tarnyba nuo 2015 metų stebėjo buvusį „Wirecard“ vadybininką saugojo kelionių metu bei rezervuotų bilietų duomenis. Beje, surinktuose duomenyse yra spragų – ne visoms kelionėms visiškai parengti dokumentai. Tarp jų ir kelionėms į Rusiją.“

„Po 2016 metų FST daugiau nefiksavo J. Marsaleko įvažiavimų į Rusiją, nors ir tai, „Der Spiegel“ duomenimis, neatitiko tikrovės. Žurnalas pateikia kelias tezes, kodėl J. Marsalekas galėjo būti įdomus FST: „Arba FST tiesiog pamatė, kad tai įdomus stebėjimo objektas, arba specialiosios tarnybos norėjo laikyti savo akiratyje vieną iš savo šaltinių, ypač atsižvelgiant į tai, kad J. Marsalekas, manoma, buvo susijęs su konkuruojančia su FST Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausiąja žvalgybos valdyba (rus. Главное разведывательное управление (ГРУ).“

„Remiantis „Bellingcat“ tyrimu, per pastaruosius dešimt metų J. Marsalekas daugiau nei 60 kartų važiavo į Rusiją, pirmąkart jis buvo nuvykęs 2004 metais. Nuo 2014 metų jis dažniau lankėsi Maskvoje, be to, dažniausiai jis ten būdavo ne daugiau nei vieną dieną. Nuo 2016 metų jis važiuodavo ir į kitus Rusijos miestus, pavyzdžiui, į Sankt Peterburgą, Nižnij Novgorodą ir Kazanę Tatarstano respublikoje.“

„J. Marsalekas atvykdavo į Rusiją su šešiais skirtingais Austrijos pasais, praneša „Bellingcat“. Austrija iš tiesų leidžia savo piliečiams turėti kelis Austrijos pasus. Tačiau įvažiuodamas į Rusiją jis naudojosi ir kitais pasais: leidinio duomenimis, jis turėjo dar tris pasus savo vardu, bet be pilietybės.“

„Tarp jų ir diplomatinis pasas, išduotas „nepiliečiui“. Tokie pasai išduodami tik kai kuriose pasaulio šalyse ir tik garbės konsulams – arba parduodami nelegaliai. Viename pokalbyje internetu, jis tvarkomas „Handelsblatt“, J. Marsalekas net gyrėsi savo pasais: pasak jo, jis turi „kelis pasus, kaip bet kuris geras šnipas“, bet jis „nežino, ar kuris nors iš jų yra garbės konsulas“. „Todėl aš retušuoju savo nuotrauką“, – parašė jis.“

Remiantis „Der Spiegel“, „Bellingcat“ „The Insider“ ir „McClatchy“ informacija, birželio 19-osios naktį J. Marsalekas atvyko į Minską, ką patvirtina Rusijos migracijos tarnybos, kurioje yra ir informacija apie Baltarusiją, duomenys. Išvykimas iš šalies neužfiksuotas – tai rodo, kad J. Marsalekas vis dar yra Baltarusijoje arba Rusijoje.

„Susirašinėdamas su vienu pažįstamu, į klausimą, kur jis tuomet yra, J. Marsalekas atsakė, kad esant būtinybei jis „išvažiuos taip pat, kaip ir atvažiavo“. Ir patikslino: su „verslo džeta“. Į klausimą apie politinės situacijos stabilumą toje šalyje, kurioje jis dabar yra, J. Marsalekas atsakė: „Taip, čia valdžioje vis dar tie patys žmonės, kaip ir prieš 25 metus.“ Tai tinka Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai“, – pabrėžia leidinys.

Beje, kitą dieną po tyrimo publikacijos „Der Spiegel“, leidinys „Handelsblatt“ pranešė, kad J. Marsalekas greičiausiai yra Rusijoje, „privačiame name į vakarus nuo Maskvos prižiūrint Rusijos Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausiajai žvalgybos valdybai.“

„Kremlius tuo metu tvirtina, kad jis apie tai nieko nežino“, – praneša „Der Tagesspiegel“.

Šaltinis: „Tagesspiegel“

2020.07.27; 16:15

GRU emblema

Rusija šeštadienį pasmerkė „nepagrįstą ir pavojingą“ laikraščio straipsnį, kuriame teigiama, kad Maskvos šnipai slapta siūlydavo su Talibanu susijusiems kovotojams atlygį, kad jie vykdytų mirtinas atakas prieš JAV vadovaujamos koalicijos karius Afganistane.
 
Penktadienį Amerikiečių dienraštis „The New York Times“, cituodamas JAV žvalgybos pareigūnus, skelbė, kad Rusijos karinės žvalgybos tarnyba siūlė atlygį Afganistano Talibano judėjimo nariams, siekdama paskatinti kovotojus atakuoti JAV pajėgas tuo metu, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas siekia išvesti savo šalies karius iš Afganistano ir užbaigti ilgiausią Amerikos karą.
 
Laikraščio teigimu, D. Trumpas apie tai sužinojo kovą, bet nenusprendė, kaip reaguoti.
 
„Nepagrįsti ir anonimiški kaltinimai, kuriuos paskelbė laikraštis, jau sukėlė tiesioginę grėsmę Rusijos ambasadų Vašingtone ir Londone darbuotojų gyvybėms“, – tviteryje rašė Rusijos ambasada Vašingtone.
 
Kaip teigia laikraštis, Talibano operacijai vadovavo Rusijos karinės žvalgybos tarnyba, žinoma kaip GRU, kuri buvo apkaltinta dėl daugybės kitų tarptautinių incidentų, įskaitant dvigubo agento Sergejaus Skripalio apnuodijimą Didžiojoje Britanijoje 2018 metais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.28; 05:30

Italijos vėliava

Po Italijos premjero Džiuzepės Konti ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitarimo dėl humanitarinės pagalbos tiekimo Lombardijos regionui neprabėgo nė kelios savaitės. O viešojoje erdvėje skelbiama vis daugiau įtarimų, jog Maskva tiesiog begėdiškai apgavo Romą.

Taigi į pietus nuo Romos nusileido 15-a Rusijos karinių transporto lėktuvų IL-76. Atgabentos dėžės buvo pakrautos į tais pačiais lėktuvais atskraidintus rusiškus karinius sunkvežimius, ir rusų kariškių kolona, kurią sudarė apie 100 žmonių, patraukė į šiaurės Italiją. Atskridusių rusų kariškių, žinoma, niekas netikrino. Nesidomėjo nei tuo, kas dėžėse, nei kas tai per sunkvežimiai. Italai aklai pasitikėjo Kremliaus „garbės žodžiu“ ir plakatais su užrašais „Su meile – iš Rusijos“.

Ir vis tik tikrinti rusiškus karinius krovinius Italijai vertėjo, nes generolo Sergėjaus Kikoto, pulkininko Genadijaus Eremino ir pulkininko Viačeslavo Kulišo vadovaujamas maždaug šimto karių būrys atsidūrė ne kur nors neutralioje zonoje, o NATO teritorijoje. Šis vizitas ne tik kad nebuvo kontroliuojamas italų specialiųjų tarnybų (suprask, nepatogu rodyti nepasitikėjimą tais, kurie atveža labdaros, tiesia tau pagalbos ranką?!) bei nebuvo derintas su Aljanso vadovybe. Tad, preliminariai tariant, italai  nebuvo tikri, kad tikrai žino, kas sudėta tose dėžėse.

Oficiali Rusijos versija: atgabenta mobili laboratorija, skirta testuoti, ar žmogus neužsikrėtęs, dezinfekcijai skirta technika ir, atkreipkite dėmesį, kita konkrečiai neįvardinta aparatūra, skirta neva gelbėti COVID-19 virusu užsikrėtusius asmenis.

Tačiau prof. Džermano Dotori iš strateginių tyrimų centro viename iš Romos universitetų mano, kad tikrasis rusų kariškių tikslas buvo ne pagalbos teikimas, bet specifinės informacijos rinkimas. Mat italams pagalbos iš Maskvos nereikia – NATO aljanse Italija laikoma viena iš labiausiai pasikausčiusių valstybių saugantis nuo cheminių, biologinių ir atominių ginklų. Vargu ar Romai galėjo būti gyvybiškai naudinga toji senstelėjusi ar net visiškai pasenusi rusiška technika.

Kad rusų kariškiai į Italiją atvyko ne padėti, bet šnipinėti, įsitikinęs ir atsargos pulkininkas Chamišas de Bretonas-Gordon, iki 2012-ųjų vadovavęs britų pulkui, kurio paskirtis – ginti Didžiąją Britaniją nuo cheminio, biologinio ir atominio ginklų. Šis britų atsargos kariškis įsitikinęs, jog tarp tų į Šiaurės Italiją siuntas atgabenusių rusų kariškių buvo ir žvalgų iš GRU (Glavoje razvedyvatelnoje upravlenije). Šiuos įtarimus susitiprina ir žinia, kad vos šimto kariškių būriui vadovavo ne majoras, kaip būtų įprasta, o generolas ir du pulkininkai, turintys patirties kovojant su užkrečiamomis ligomis.

Tad, remiantis „The Telegraph“ publikacija (Nikas Skuairesas, Natalija Vasiljeva ir Andrea Fogt), kurioje išdėstyti visi šie įtarimai, Italija padarė didžiausią kvailystę, įsileidusi rusų kariškius ir leidusi jiems be deramos priežiūros važinėti po šalį.

Informacijos šaltinis – „The Telegraph“

Tbilisio skveras. Slaptai.lt nuotr.

Jungtinė Karalystė (JK) ir JAV ketvirtadienį apkaltino Rusijos karinę žvalgybą dirigavus „beatodairiškai“ kibernetinių atakų kampanijai prieš Sakartvelą praėjusiais metais.
 
2019 metų spalio pabaigoje įvykdytos masinės kibernetinės atakos metu buvo įsibrauta į maždaug 2 000 interneto svetainių Sakartvele, tarp kurių prezidentės, teismų ir žiniasklaidos agentūrų svetainės.
 
Kibernetinių atakų paveiktose svetainėse, be kita ko, buvo galima išvysti buvusio Sakartvelo prezidento Michailo Saakašvilio nuotrauką su užrašu „Aš dar grįšiu!“
 
„Rusijos karinės žvalgybos tarnybos (GRU) beatodairiška ir begėdiška kibernetinių atakų kampanija prieš Sakartvelą – suverenią ir nepriklausomą valstybę – yra visiškai nepriimtina“, – teigiama JK užsienio reikalų sekretoriaus Dominico Raabo pareiškime.
 
„Rusijos vyriausybė turi aiškų pasirinkimą: toliau laikytis agresyvaus elgesio modelio kitų šalių atžvilgiu, arba tapti atsakinga partnere, kuri gerbia tarptautinę teisę“, – pridūrė JK sekretorius.
GRU emblema – skraidančioji pelė
 
GRU yra pagrindinė Rusijos karinės žvalgybos tarnyba. Ji buvo susieta su virtine įvairių didelių kibernetinių atakų, įskaitant įsilaužimą į JAV Demokratų nacionalinio komiteto (DNC) serverius prieš Donaldo Trumpo išrinkimą JAV prezidentu 2016 metais.
 
JAV nurodė, kad GRU pagrindinis specialiųjų technologijų centras įvykdė kibernetines atakas prieš Sakartvelą.
 
„Kibernetinės erdvės stabilumas priklauso nuo atsakingo valstybių elgesio“, – nurodė JAV.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.21; 03:00

Airija, žemėlapis

„Rusija išsiuntė žvalgybos agentus į jūras aplink Airiją, kad nustatytų tikslią šviesolaidinių kabelių, vingiuojančių vandenyno dugnu ir jungiančių Europą su Amerika, vietą“, įtaria Airijos policija. Ši žinia sukėlė susirūpinimą, kad Rusijos agentai tikrino kabelius, ar nėra ten silpnų vietų, leidžiančių prisijungti ar net juos sugadinti“, – praneša „ The Sunday Times “ .

„Airija yra atskaitos taškas povandeniniams kabeliams, kuriais perduodamas interneto srautas tarp Amerikos, Jungtinės Karalystės ir Europos. Šie kabeliai suteikia galimybę milijonams žmonių bendrauti internetu ir sudaro sąlygas sklandžiai atlikti finansines operacijas“, – aiškinama leidinyje.

Gerai informuoti šaltiniai Airijos policijoje ir Airijos ginkluotosiose pajėgose mano, kad povandeninius narus į jūrą prie Airijos krantų išsiuntė Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės žvalgybos padalinys GRU (…). Remiantis praėjusių metų Airijos saugumo tarnybų atliktu šios veiklos vertinimu, Rusija ketina naudoti technologijas, kurios leistų Maskvai viską žinoti apie Ameriką JK ir Europą jungiančius internetinius ryšius. Agentai taip pat buvo pastebėti apžiūrint Dublino jūrų uostą. Palei pakrantę buvo sustiprintos saugumo priemonės“, – rašoma laikraštyje.

„Rusijos susidomėjimas povandeniniais kabeliais, kertančiais Atlanto vandenyną, pirmą kartą buvo pastebėtas 2015 m., kai JAV kariuomenė užfiksavo Rusijos povandeninius laivus kabelių tiesimo vietose (…)“, – rašoma straipsnyje.

„Maskvoje tarnavęs į atsargą pasitraukęs JAV žvalgybos pareigūnas Johnas Cipheris mano, kad Rusijos veikla šioje srityje greičiausiai turi du ketinimus: rinkti informaciją apie ryšius ir turėti galimybę juos nutraukti kilus konfliktui.“ Galbūt jie taip pat nori Vakarams parodyti savo technines galimybes, kad šie išsigąstų. FTB sugavo rusus, bandančius prieiti prie povandeninių kabelių, įskaitant tas vietas, kur jie eina sausuma. Rusai taip pat siekia fizinės prieigos prie maršrutizatorių ir ryšių centrų “, – sakė A. Cypheris.

„Airijos gynybos pajėgos ir Airijos policija įtaria, kad GRU naudoja Airiją kaip operatyvinę bazę savo pareigūnams rinkti žvalgybos duomenis apie taikinius JK ir ES, taip pat šnipinėja Dubline įsikūrusias technologijų bendroves“, – praneša „The Sunday“.

„Marko Galeotti, Rusijos saugumo ir politikos ekspertas Londono Karališkajame gynybos studijų institute, mano, kad Rusija laiko Airiją silpnu ryšiu Europoje.“ Airija neturi kontržvalgybos galimybių. Tai gana lengvas taikinys. Airija yra pagrindinė pasaulinė interneto svetainė. Čia – didelė technologijų kompanijų koncentracija. Tai yra nauja ateities kovos erdvė “, – pabrėžė jis.

Šaltinis: „ The Sunday Times“

2020.02.19; 10:00

 

Slaptai.lt nuotraukoje – Vilniaus oro uostas

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į premjerą Saulių Skvernelį, užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir Valstybės saugumo departamentą dėl Vilniaus oro uoste remontuojamo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu susijusio oligarcho Jevgenijaus Prigožino lėktuvo.
 
JAV specialusis prokuroras Robertas Muelleris yra pareiškęs kaltinimus J. Prigožinui, kad jo finansuojama „Interneto tyrimų agentūra“, vadinamoji „trolių ferma“, bandė kištis į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus. Dėl to nuo 2019 m. rugsėjo J. Prigožinui, su juo susijusiems asmenims, įmonėms ir turtui yra taikomos JAV Iždo departamento sankcijos. Į juodąjį sąrašą įtrauktos trys Seišeliuose registruotos bendrovės, trys privatūs lėktuvai, jachta, priedangos bendrovės, taip pat šeši žmonės, siejami su J. Prigožino finansuota „Interneto tyrimų agentūra“.
 
Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas. vitalidrobishev.livejournal.com

Taip pat L. Kasčiūnas nurodė, kad J. Prigožinas yra siejamas su privačia karine bendrove „Wagner“, kurios nariai įtariami vykdę žiaurias egzekucijas Sirijoje, o 2015 m. dalyvavo kariniuose veiksmuose Rytų Ukrainoje, prie Debalcavės miesto, kur padėjo prorusiškiems separatistams. Ši bendrovė iš Rusijos nemokamai gauna karinę techniką, jos kovotojus apmoko Rusijos karinės žvalgybos tarnyba (GRU).
 
„Taigi J. Prigožinas yra vienas tų Putino aplinko žmonių, kuris padeda Rusijai įvairiomis formomis kištis į užsienio valstybių demokratinius procesus, prisideda prie Kremliaus imperialistinių ambicijų įgyvendinimo. Tačiau svarbiausia tai, kad toks jo vaidmuo yra įrodytas ir jam už tai JAV taikomos sankcijas. Tuo tarpu dabar susidaro situacija, kai toks asmuo naudojasi Vilniaus tarptautiniu oro uostu kaip savo lėktuvų remonto baze. Strateginių partnerių akyse tai gali atrodyti kaip Lietuvos pažeminimas“, – sakė L. Kasčiūnas, prašydamas pateikti informaciją, ar J. Prigožinas yra įtrauktas į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, sąrašą.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
 
Jeigu J. Prigožinui neuždrausta atvykti į Lietuvą, Seimo narys siūlo apsvarstyti tokį draudimą. Parlamentaro teigimu, Lietuvai taip pat tikslinga siūlyti J. Prigožiną įtraukti į ES juodąjį sąrašą.
 
Atsižvelgdamas į tai, kad J. Prigožinas yra įtrauktas į NATO narės sankcijų sąrašą, prisidėjęs prie Rusijos agresijos ir karinių veiksmų Ukrainoje bei Sirijoje, L. Kasčiūnas papašė įvertinti galimybes bent laikinai, kol bus atliekamas jo vertinimas, areštuoti Vilniaus tarptautiniame oro uoste esantį jam priklausantį lėktuvą. Taip pat, siekiant didesnio skaidrumo, prašoma paviešinti, kokia įmonė remontuoja J. Prigožinui priklausantį lėktuvą.
 
Naudodamasis proga, L. Kasčiūnas dar kartą priminė, kad Vyriausybė yra įsipareigojusi parengti naują Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo būtų nustatytos nacionalinės sankcijos užsieniečiams, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvą. Būtų galima užsieniečiams, kurie šiurkščiai pažeidinėja žmogaus teises, yra korumpuoti ar susiję su pinigų plovimu, įšaldyti Lietuvoje veikiančiuose bankuose laikomas jų pinigines lėšas ir kitą finansinį turtą, o Lietuvoje veikiantiems fiziniams asmenims ir įmonėms būtų draudžiama turėti verslo ryšių su šiais užsieniečiais ar įmonėmis, kuriose tie užsieniečiai yra naudos gavėjai. Deja, įstatymo projektas vis dar dūla Vyriausybės stalčiuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.10; 09:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Antradienį Seime visuomenei buvo pristatytas bendras Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas. Su šiuo dokumentu Lietuvos visuomenę supažindino VSD direktorius Darius Jauniškis ir AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas.
 
Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, kaip bendrą dokumentą, VSD ir AOTD skelbia nuo 2015-ųjų. Remiantis Žvalgybos įstatymu, dokumentas visuomenei įprastai teikiamas kartą per metus.
 
Artimiausiu metu slaptai.lt publikuos savuosius įspūdžius, susipažinus su VSD ir AOTD ataskaita. O šiandien skelbiame Kastyčio Stalioraičio, buvusio ilgamečio užsienio informacijos analitiko Lietuvos Seime, pastabas. Kastytis Stalioraitis įžvelgia svarbų prieštaravimą.
 
Kastytis Stalioraitis. Prieštaravimai

Ar nematote akivaizdaus prieštaravimo šiose dvejose straipsnio pastraipose?

1. „Rusija stebėjo Lietuvoje 2019 m. vykusius rinkimus ir su jais susijusius politinius procesus, tačiau plataus masto bandymų paveikti rinkimų rezultatus nebuvo, nenustatyta ir sistemingų bandymų manipuliuoti visuomenės nuomone“, – rašoma grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime.

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2. Antradienį kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad rinkimų laikotarpiu Rusijos propagandistai labiau orientavosi ne į agitavimą už Kremliui palankius kandidatus, o į šmeižto kampanijas prieš Rusijos valdžios veiksmus aktyviausiai kritikuojančius Lietuvos politikus.

Juk šmeižto kampanija prieš Rusijos valdžios veiksmus aktyviausiai kritikuojančius TS-LKD politikus, visų pirma jos Garbės pirmininką Vytautą Landsbergį, ir yra sudėtinė, labai veiksminga Rusijos kišimosi į rinkimines kampanijas Lietuvoje dalis.

O Rusijos propagandistams orientuotis į agitavimą už Kremliui palankius kandidatus net nėra reikalo. Tokie ir patys žino, kaip agituoti, tik duokit jiems kuo daugiau pinigų (nelegaliai, žinoma) visokiems „kolchoznykų vasarų“ filmams pastatyti.

2020.02.05; 10:27

Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Jungtinės Karalystės (JK) premjero Boriso Johnsono susitikimas savaitgalį Berlyne buvo konstruktyvus, paskelbė V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas, pareikšdamas, kad JK vyriausybė neva klaidingai pranešė apie B. Johnsono išsakytą perspėjimą Maskvai.
 
D. Peskovas teigė, kad pirmasis lyderių susitikimas sekmadienį Berlyne vykusios Libijos taikos konferencijos kuluaruose buvo „lakoniškas, bet tuo pat metu gana konstruktyvus, su susitaikymo pozicija“.
 
D. Peskovas pareiškė, kad V. Putino ir B. Johnsono susitikimas skyrėsi nuo to, kaip jį apibūdino Dauningo gatvė. JK vyriausybės pranešime teigiama, kad B. Johnsonas perspėjo V. Putiną nekartoti tokių išpuolių, kaip 2018 m. įvykdytą cheminė ataka Solsberyje, per kurią beveik žuvo buvęs dvigubas agentas Sergejus Skripalis.
 
„Bent jau susitikimo esmė aiškiai skyrėsi nuo Dauningo gatvės pranešimo esmės“, – tikino D. Peskovas.
 
Dauningo gatvė savo ruožtu paskelbė, kad susitikime su V. Putinu britų premjeras „aiškiai pasakė, kad JK pozicija dėl Solsberio nesikeičia – tai buvo beatodairiškas cheminių ginklų panaudojimas ir begėdiškas bandymas Jungtinėje Karalystėje nužudyti nekaltus žmones“.
 
„Jis pasakė, kad tokia ataka neturi kartotis“, – sakoma B. Johnsono spaudos biuro pranešime.
 
Rusija ne kartą neigė kaltinimus dėl to, kad Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) pareigūnai bandė nervus paralyžiuojančia medžiaga nunuodyti S. Skripalį ir taip atkeršyti už jo bendradarbiavimą su Vakarų žvalgybos tarnybomis.
 
V. Putinas gruodį, pasveikinęs su B. Johnsoną su pergale parlamento rinkimuose, paragino pradėti „konstruktyvų dialogą“.
 
Pasak Dauningo gatvės, susitikęs su V. Putinu, B. Johnsonas pareiškė, kad „mūsų dvišaliuose santykiuose nebus normalizacijos, kol Rusijos nenutrauks destabilizuojančios veiklos, kuri kelia grėsmę JK ir mūsų sąjungininkams ir kenkia mūsų piliečių saugumui ir mūsų kolektyviniam saugumui“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.22; 00:04

Peteris Tide

„Pagaliau apie nužudymą mažame Tiergarten parke Berlyne atvirai prabilo Vokietijos vyriausybės koalicijos vidaus politikos reikalų ekspertas“, – rašo Vokietijos bulvarinis leidinys „Bild“.

„Politine prasme šis atvejis yra visiškai akivaizdus: tai Rusija davė įsakymą nužudyti, šios žmogžudystės užsakovas – Kremlius. Apie tai byloja užtektinai aiškūs prezidento Vladimiro Putino pareiškimai Paryžiaus spaudai, kai jis net pagrindė, kodėl tas žmogus buvo nušautas“, – pokalbyje su „Bild“ žurnalistais tvirtino Uli Gretch, SPD partijos politinių partijų ekspertas.

Vokiečių leidinys „Bild“

Kaip pastebi „Bild“, anksčiau Angela Merkel ir jos vyriausybė buvo įtartinai santūrūs vertindami Zelimkhano Hangoshvili nužudymo Berlyne aplinkybes.

„Aš žinau, kad žmogžudystė Mažajame Tiergarten parke – vienas didžiausių pastarųjų metų skandalų, – pabrėžė Uli Gretch. – Užsienio valstybė siunčia žudiką į Vokietiją, į sostinės centrą, kad šis nužudytų Kremliaus  priešą vidury baltos dienos.“

Taigi Uli Gretchas prieštarauja Federalinės konstitucijos apsaugos tarnybos vadovui Thomasui Haldenwangui, kuris 2019-ųjų gruodžio pradžioje paskelbė, esą dėl šios konkrečios žmogžudystės neįmanoma atvirai apkaltinti konkrečios šalies, nes trūksta įtikinamų įrodymų.

Zelimchanas Changošvili

Anot SPD eksperto Uli Gretcho, įrodymai yra akivaizdūs ir nedviprasmiški: „Neginčijamų įrodymų problemos nebėra! Turime nusikaltėlį, nusikaltimo įrankį, liudytojus, tikrą pasą su kamufliažo asmens duomenimis. Turime sukurtą legendą, kaip gauti vizą pasitelkiant Rusijos gynybos ministerijos fiktyvią kompaniją, turime prezidento Putino pareiškimus, kad Berlyne nužudytas asmuo neva buvo teroristas. Ir vis dėlto prieš keletą metų Rusijos valdžia išbraukė jį iš ieškomų asmenų sąrašo.

Įdomu dar ir tai, kad gruodžio 11 d. uždarame Bundestago komiteto vidaus reikalų komitete posėdyje atsakydamas į klausimą, ar nėra įrodymų apie užsienio valstybės dalyvavimą nusikaltime, Generalinės prokuratūros atstovas atsakė trumpai ir aiškiai: „Taip“.

„Matyt, praėjus kelioms dienoms po žmogžudystės, iš draugiškų žvalgybos agentūrų buvo gauta neginčijama informacija, rodanti Kremliaus atsakomybę“, – rašo „Bild“.

Šaltinis: „ Bild“

XXX

Pridedame Sauliaus Kizelavičiaus publikaciją „Šūviai Berlyne. Vėl – GRU pėdsakas“, kur buvo paskelbta 2019 metų rugsėjo 2-ąją slaptai.lt portale.

2019 metų  rugpjūčio 23 dieną Vokietijos sostinėje Berlyne netoli Reichstago buvo nužudytas Zelimchanas Changošvili. Šis Sakartvelo (Gruzija) pilietybę turėjęs čečėnas nužudymo dieną buvo paprašęs politinio prieglobsčio. Jo prašymą Vokietijos valdžia labai atidžiai nagrinėjo, nes baiminosi, ar jis neturi ryšių su teroristais – islamistais.

Nūnai vis daugiau įtarimų, kad šį čečėną likvidavo ne kas kitas, o būtent Rusijos slaptosios tarnybos arba jų prižiūrimas liūdnai pagarsėjęs šiandieninis Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas.

Kad tai gali būti Rusijos slaptosios tarnybos GRU rankų darbas (o gal – FST?), ypač daug rašo vokiški leidiniai, sakykim, Der Tagesspiegel ir Der Spiegel. Tačiau šios versijos neatmeta ir tokie tiriamosios žiniasklaidos leidiniai kaip Bellingcat ir The Insider, tokiais įtarimais dalinasi ir rusiški leidiniai svoboda.org bei Radio Svoboda.

Zelimchanas Changošvilis

Pirmiausia, nužudytasis kadaise buvo Čečėnijos nepriklausomybės šalininko, šios Šiaurės Kaukazo respublikos prezidento Aslano Maschadovo patikėtinis. Taigi tiek Rusija, tiek Kremliui pataikaujantis R.Kadyrovas jį būtinai traktuoja esant mirtinu priešu. Antra, Zelimchanas Changošvili yra gyvenęs Gruzijoje, kur, įtariama, talkino tuometiniam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, 2008-aisiais pralaimėjusiam Rusijai karą dėl Pietų Osetijos vadinamąjame penkių dienų kare. Tad Kremlius šio čečėno turėtų nekęsti dar ir dėl to, kad šis palaikė Gruzijos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Tačiau kai Gruzijoje pasikeitė valdžios, Zelimchanui ten tapo nesaugu, ir jis persikėkė į Ukrainą, pas Odesos srities gubernatoriumi tapusį tą patį M.Sakašvilį. Tad Zelimchanas galėjo būti Kremliaus įtrauktas į juoduosius sąrašus ir dėl požiūrio į Maskvos – Kijevo konfliktą.

2016-aisiais metais šis čečėnas, baimindamasis grasinimų, persikėlė gyventi į Vokietiją, kur paprašė politinio prieglobsčio, bet Vokietija suteikti neskubėjo: maždaug dvejis metus aiškinosi, ar jis nepalaiko ryšių su teroristais – islamistais, kai paaiškėjo, jog čečėnas – švarus, tapo jam palankesnė.

Twitter paskyroje dėl nužudymo užuojautą suskubo pareikšti pats M.Saakašvilis, pridurdamas, esą žudiką užsakė Rusijos slaptosios tarnybos.

Kad šūvius paleido Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, mano ir Zelimchano brolis Zurabas. Jo teigimu, Zelimchanas turėjo daug priešų. Visi jo priešai – Rusijos imperialistai.

Ir tai – panašu į tiesą, nes į šį čečėną jau buvo keletą kartų pasikėsinta. Jis buvo sužeistas į petį ir ranką. Pavyzdžiui, vienas pasikėsinimas surengtas 2015 metais Tbilisyje. Paskutiniuoju metu Z.Changošvili dangstėsi svetima pavarde.

Vokietijos policijai pavyko sulaikyti įtariamąjį. Įtariamasis žudikas sulaikytas netrukus po žmogžudystės. Vyras bandė pasprukti dviračiu, turėjo peruką. Šiuos daiktus išmetė į upę, o pats slapstėsi krūmuose. Mažytį pistoletą, iš kurio paleido keletą šūvių, taip pat išmetė į upę.

Įtariamasis – 49 metų Vadimas Sokolovas. Nors vyras neprisipažįsta esąs kaltas, įtarimus sustiprina kelios aplinkybės: prašydamas vizos prancūzų konsulate Maskvoje jis nurodė, kad gyvena Irkutske Alpių gatvėje, nors ten tėra Alpių skresgatvis. Be to, prašydamas vizos, nenurodė nei namo, nei buto numerio, nors tai – privalu. Vėliau, patikrinus, ar toks vyriškis kada nors gyveno nurodytu adresu, sulaukta neigiamo atsakymo.

Į Vokietiją įtariamasis pateko per Prancūziją. Keista, kad įvažiavęs į Prancūziją iškart pradingo. Į Maskvą turėjo grįžti po žmogžudystės praėjus parai.

Tėra viena švelninanti aplinkybė – įtariamasis turi keletą tatuiruočių. Vargu ar profesioaliam GRU žudikui būtų leista turėti tatuiruočių – juk jos krenta į akis, jas lengva atpažinti. Bet gal tos tauiruotės byloja buvus gudrų sumanymą – nukreipti dėmesį nuo įtariamojo. Arba suimtasis nėra tikras GRU daruotojas – jį galėjo pasamdyti tik šiam konkrečiam išpuoliui…

Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.

Jei paaiškės, kad čečėną Berlyne prie Bundestago vidurdienį nušovė pagal Rusijos slaptųjų tarybų užsakymą, turėsime įspūdingą Europoje GRU atliktų žmogžudysčių sąrašą – Aleksandras Litvinenka, Sergejus Skripalius, dabar – Zelimchanas Changošvili.

O Vokietija lyg niekur nieko ir toliau tiesia dujotiekį Nord Stream II.

Ironiškai paklauskime Angelos Merkel: kas čia nuostabaus – juk šaudo dar ne Bundestage, šaudo dar tik šalia Bundestago…

2019.09.02; 11:00

Austrijos specialusis dalinys. EPA – ELTA nuotr.

Prisiekusiųjų teismas Zalcburge šnipinėjimu Rusijos naudai kaltinamo 71 metų amžiaus Austrijos armijos dimisijos pulkininko bylą nagrinės ateinančių metų kovo mėnesį. Tai pirmadienį žurnalistams pranešė teisėjas Peteris Egeris.
 
Pasak jo, šnipinėjimu kaltinamo austro procesas prasidės kovo 2-ąją, numatyti keli teismo posėdžiai, kurie veikiausiai bus uždari. Jeigu austrų kariškis pensininkas bus pripažintas kaltu, jam gresia iki 10 metų kalėjimo.
 
Lapkričio 8 d. Zalcburgo miesto prokuratūra Žemės teisme pateikė praėjusių metų lapkritį sulaikytam šalies armijos dimisijos pulkininkui oficialų kaltinimą dėl šnipinėjimo Rusijos naudai.
 
„Teisiamasis kaltinamas mažiausiai 25 metus šnipinėjęs Rusijos vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU), padaręs žalos Austrijai, išdavęs valstybės paslapčių ir atskleidęs karinių paslapčių“, – buvo sakoma Zalcburgo prokuratūros pranešime.
 
Pernai Austrijos teisėsaugos institucijos pranešė atliekančios tyrimą šalies armijos dimisijos pulkininko atžvilgiu. Jis buvo įtariamas 20 metų perdavinėjęs Rusijos karinei žvalgybai informaciją apie Austrijos karinę aviaciją, artilerijos sistemas, aukščiausius pareigūnus, taip pat apie migracijos krizę. Už savo veiklą jis gavęs 300 tūkstančių eurų.
 
Pats įtariamasis, pasak jo advokato, nelaiko savęs šnipu ir teigia neatskleidęs valstybės paslapčių ir nepadaręs žalos Austrijai.
 
Šių metų liepą Austrijos VRM paskelbė Rusijos piliečio Igorio Zaicevo tarptautinę paiešką. 65 metų rusas įtariamas užverbavęs Austrijos armijos pulkininką, suimtą 2018 metais. Manoma, kad pirmas jų „darbo susitikimas“ įvyko 1987 metais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.31; 07:30

Didžiosios Britanijos prokurorai šiems rusams pareiškė kaltinimus dėl Skripalių apnuodijimo. EPA-ELTA nuotr.

Daugiau nei tuzinas Rusijos šnipų, priklausančių elitiniam žvalgybos daliniui, Europoje įvykdę įvairių operacijų, tarp jų ir bandymą nunuodyti buvusį dvigubą Rusijos agentą Sergejų Skripalį, Prancūzijos Alpių regione lankėsi kaip slaptoje bazėje užsienyje, informuojama trečiadienį paviešintoje ataskaitoje.
 
Dienraštyje „Le Monde“ buvo rašoma, kad, atlikus bendrą Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, Prancūzijos ir JAV žvalgybos pajėgų tyrimą, buvo išaiškinta penkiolika Rusijos karinės žvalgybos agentūros 29155 dalinio narių, kurie 2014–2018 m. persikėlė į Europą.
 
Ataskaitoje teigiama, kad visi jie kažkuriuo metu buvę Prancūzijos pietryčiuose esančiame Alpių Aukštutinės Savojos regione netoli Šveicarijos ir Italijos pasienių – Šamoni, Eviano ir Anmaso miestuose. „Le Monde“ paviešino 15 dalinio narių pavardžių, tad dienraštis sąrašą, kurį jau buvo paskelbusios tokios internetinės tyrimų agentūros, kaip „Bellingcat“ ir „The Insider“, papildė dar penkiomis pavardėmis.
 
Dienraštyje rašoma, kad Vakarų žvalgybos tarnybos tyrimą pradėjo po bandymo nunuodyti S. Skripalį 2018 m. kovą. Didžioji Britanija ir jos sąjungininkės Kremlių kaltina mėginimu jį nužudyti, tačiau Rusija šiuos kaltinimus neigia.
 
Dalinys veikė ir kitose šalyse: Bulgarijoje, Moldovoje bei Juodkalnijoje.
 
GRU būstinės foje Maskvoje

Ataskaitoje taip pat teigiama, kad kai kurie agentai Prancūzijos regione apsilankydavo reguliariai, kiti – tik kartą ar du.
 
Viena iš galimų versijų: prieš misijos pratęsimą, viešėdami Aukštutinės Savojos regione, agentai vylėsi nusikratyti bet kokių įtarimų. Šiame regione lankėsi ir Aleksandras Petrovas bei Ruslanas Boširovas, siejami su S. Skripalio apnuodijimu.
 
Vakarų žvalgybos tarnybos kol kas nerado jokių įkalčių, paliktų ginklų, praneša „Le Monde“. Tačiau lankymasis patvirtintas susekus valgymo, apsipirkimo ir nakvynės vietas.
 
„Labiausiai tikėtina hipotezė – (Aukštutinę Savoją) laikyti kaip slaptą bazę visoms 29155 dalinio Europoje vykdytoms slaptoms operacijoms“, – teigė aukšto rango Prancūzijos žvalgybos pareigūnas, kurį citavo „Le Monde“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.05; 05:00

GRU Nr 1 Denis Sergejew. Deckname Sergej Fedotov. Bellingcat

Dabar jau aišku, kad bulgarų prekeivį ginklais Jemeljaną Gebrevą (Емельян Гебрев) prieš ketverius metus nuodijo Rusijos slaptųjų tarnybų agentai. Tiksliau tariant – Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU). Dar tiksliau – likvidavimo operacijai vadovavo rusų agentas, turėjęs Sergejaus Fedotovo vardu išduotą pasą.

Bellingcat ir Der Spiegel rašo, kad Sergejus Fedotovas – tai 45 metų GRU (ГРУ) darbuotojas Denisas Sergejevas.

Taigi 2015 metų balandžio  mėnesį ginklų gamyklos Bulgarijoje savininkas J.Gebrevas viename iš Sofijos restoranų pavakarieniavo, o jau kitos dienos rytą vos bepajudėjo. Paskui – apalpo. Dar po kelių valandų bulgarą ištiko koma. Ir vis dėlto ginklais prekiaujantis verslininkas buvo stiprus, gajus – atsigavo.

Tiesa, 2015 metų gegužės mėnesį, neprabėgus nė mėnesiui po pirmojo vos mirtimi nesibaigusio negalavimo, bulgaras J.Grebnevas vėl susirgo. Bet jis buvo Laimės kūdikis – ir vėl išsikapstė.

2015-aisiais metais dar niekas neįtarė, nežinojo tikrųjų bulgaro negalavimo priežasčių. Manyta, jog J.Gebrevas tiesiog apsinuodijo maistu.

Bet po 2018-ųjų metų, kai Solsberyje pabandyta naudojant itin nuodingą medžiagą  likviduoti į Vakarus perbėgusį Rusijos slaptųjų tarnybų karininką Sergejų Skripalį, visiems tapo aišku, jog ir bulgaro vos mirtimi nesibaigusio negalavimo priežastis – ne pašvinkusi žuvis (tik pamanyk, turtingas verslininkas prabangiame Bulgarijos sostinės restorane apsinuodija sena lašiša, – juk neįtikėtina).

Labai svarbu, kad žurnalistai iš Bellingcat ir Der Spiegel ganėtinai nesunkiai išsiaiškino, kokie Rusijos piliečiai tais metais buvo atvažiavę į Bulgariją, kai vos galo negavo Kremliui neįtikęs ginklų prekeivis. Vienas iš tokių „svečių“ – 45 metų GRU darbuotojas D.Sergejevas, turėjęs S.Fedotovo vardu išduotą pasą. Bulgariją lankyti jis pradėjo dar 2012 metais. Šengeno vizą gaudavęs ambasadoje. Bulgarijos sostinėje Sofijoje jis užfiksuotas ir 2015 metų balandžio 24-ąją, likus trims dienoms iki pasikėsinimo į J.Grebnevo gyvybę.

Minėtų leidinių žurnalistai kruopščiai tikrino tuomet į Bulgariją atvykusių Rusijos piliečių pasų duomenis su oficialiomis Rusijos ir Bulgarijos pasų duomenų bazėmis, ir nustatė, jog bulgarui nunuodyti buvo pasitelkti aštuoni minėto S.Fedotovo prižiūrimi GRU agentai.

Bulgarų ekspertai išsiaiškino, kad nuodai, kurių pagalba į aną pasaulį bandyta pasiųsti J.Gebrevą, labai panašus į „Novičiok“, kuriuo Didžiojoje Britanijoje nuodijo S.Skripalį.

Jemeljanas Gebrevas. Miroslavo Michailovo (RFE/RL0 nuotr).

Publikacijos autoriai Kristo Grocevas, Romanas Leberger ir Fidelis Šmidt įtaria, jog bandymai nužudyti Vakaruose gyvenančius nepalankius Vladimirui Putinui žvalgybininkus, politikus, žurnalistus, verslininkus, – viena iš svarbiausių Kremliaus užduočių. Rusija siekia susilpninti Europą, kad ji taptų paklusnesnė, sukalbamesnė, minkštesnė, silpnesnė, be vienybės. Sakykim, aršiai nekritikuotų Maskvos, jei Rusija vėl užpuls kokią nors kaimyninę valstybę, nė nemanytų taikyti ekonomines sankcijas, netrukdytų įgyvendinti į „Nord Stream 2“ panašius projektus.

Vienas iš būdų, kaip destabilizuoti Europą, – tai jos sostinėse rengti įžulias politinių oponentų likvidavimo operacijas. Nuodijimo metodą šiandien pamėgę GRU agentai Vakaruose dirba įžūliai, žiauriai, ciniškai. Jų nesulaikysi, jų nesugraudinsi. Į Kremliaus nemalonę patekusių žmonių žudymas vidury baltos dienos didžiuosiuose Vakarų miestuose, Europos žvalgybų nesugebėjimas atspėti GRU planų pasirenkant naujus taikinius, drastiškus išpuolius organizavusiųjų agentų sėkmingas sugrįžimas į Rusiją, – visa tai kelia įtampą. Europa pradeda nepasitikėti savo jėgomis. Europa jaučiasi bejėgė. Kremliui to tik ir reikia.

Beje, jei klausite, kuo gi ginklais prekiavęs bulgarų verslininkas neįtiko Kremliui, – paaiškinti nėra sunku. 2008-aisiais metais , kai Rusija puolė Gruziją, J.Gebrevas daug modernių ginklų pardavė ne rusų, o gruzinų ginkluotosioms pajėgoms. Be to, jis ruošėsi nusipirkti dar vieną ginklų gamyklą Bulgarijoje, kurią kontroliuoti per tarpininkus, matyt, norėjo Rusijos slaptosios tarnybos.

Parengta pagal Bellingcat ir Der Spiegel publikacijas

2019.11.26; 05:02

Christina Brause, Alexas Hawkas, Martinas Lutzas ir Christianas Schweppe | Die Welt

„Nuo Gruzijos piliečio nužudymo Berlyno centre praėjo du mėnesiai. Remiantis turima informacija, suimtasis yra rusas, tačiau tyrėjai negali tikėtis pagalbos iš Maskvos. Rusijos valdžia iki šiol palaiko tariamą žudiką“, – rašo Vokietijos laikraštis “ Die Welt“ .

bfv_1
BfV būstinė ir emblema

Zelimkhanas Khangošvilis buvo nušautas Berlyne rugpjūčio 23 d. „Yra daug požymių, kad tai – užsakomoji žmogžudystė. Bet kas konkrečiai už jos slypi, neaišku. Esama ženklų, rodančių į Rusiją. Ne daugiau, bet ir ne mažiau“, – sako žurnalistai Kristina Brause, Aleksejus Hawkas, Martinas Lutzas ir Christianas Schweppe’as.

„Atrodytų, kad jei Rusija nėra susijusi su nusikaltimu, Kremlius turėtų būti suinteresuotas bendradarbiauti atliekant tyrimą. Rusija buvo kviečiama talkinti tyrimui. Vokietijos vyriausybės atstovas pripažino:“ Vokietijos saugumo institucijos, o vėliau federalinė vyriausybė pasiuntė užklausas dėl šios bylos Rusijos valdžios institucijoms“. „Bet akivaizdu, kad Rusijos pusė yra labai atsargi“, – pabrėžia leidinys.

„Niekas nenori duoti oficialių komentarų dėl šios bylos. Ypač nekalbi Kelno federalinė konstitucinės apsaugos agentūra (BfV). Padarius mažiausią klaidą, diplomatiniai santykiai tarp Vokietijos ir Rusijos iškart taptų komplikuoti. Anot Die Welt,“ BfV „jau išsiuntė kelis prašymus Rusijos valdžios institucijoms. Tačiau atsakymai – nei į tvorą, nei į mietą “.

„Rusai nerodo noro bendradarbiauti. Todėl labai sunku ar net neįmanoma ištirti, kurie asmenys susiję ir kurie neturi jokių sąsajų su žmogžudyste“, – pabrėžia žurnalistai.

Zelimchanas Changošvili

„Tikroji žudiko tapatybė dar nėra nustatyta. Vyras, kuris vis dar tyli, buvo aplankytas Rusijos ambasados darbuotojų, jis teigė esąs Rusijos pilietis. Yra ženklų, rodančių jo artumą Rusijos valstybiniam aparatui. Pasak tyrimams skirtos svetainės“ Bellingcat“, pasą, už kurį nusikaltėlis gavo vizą į Europą, išdavė tas pats departamentas, kaip ir asmenų, kurie tariamai įvykdė pasikėsinimą į Skripalį, dokumentus“.

„Todėl Vokietijos tyrėjai susiduria su dilema: viena vertus, jiems pavyko sugauti įtariamą žudiką. Jie turi akivaizdžių įrodymų: ginklą, kuriuo buvo nuždytas žmogus, panaudotą dviratį ir peruką, ištrauktą iš Šprės upės“.

„Tačiau, pasak Die Welt, žmogžudystės tyrimo skyriaus tyrėjai dar negali nustatyti nužudymo motyvo. Jie taip pat neturi tikrojo nusikaltėlio vardo. Tie, kurie slepiasi už žmogžudystės, elgėsi labai profesionaliai. Berlyno departamentas turi per mažai informacijos, kad galėtų tvirtinti kategoriškai“, – rašoma straipsnyje.

„Priešingai nei Skripal „byloje, nėra jokių Vokietijos vyriausybės atstovų politinių pareiškimų. Tačiau tai, kad tai nėra eilinė žmogžudystė, parodo Federalinės teisingumo ministerijos atsakymas.“ Natūralu, kad palaikomas ryšys su kanclerio departamentu, sakė ministerijos atstovas. Bet tai, ką mano federalinė vyriausybė, lieka neaišku. Tai – konfidfenciali informacija“.

Zelimchanas Changošvili

„Visų pirma, opoziciją vis labiau stebina tai, kad Vokietijos generalinė prokuratūra (GBA) Karlsrūhėje netyrė šio klausimo. Iki šiol jie tik stebi tyrimą, nepaisydami Rusijos valstybės dalyvavimo požymių.“

„Šiuo metu Generalinė prokuratūra negali perimti Berlyno bylos tyrimo, nes tam nėra įstatyme nustatytų būtinų sąlygų, praneša agentūra. Kitaip tariant, informacijos apie tikrąjį nužudymo pagrindą yra mažai.“

Tuo pačiu metu į įtarimą, kad užsienio žvalgybos agentūra nužudė Vokietijoje gyvenantį žmogų, reikia žiūrėti rimtai, sakė FDP frakcijos specialistas vidaus politikos klausimais  Konstantinas Kule. „Diplomatinis taktas čia netinkamas“, – teigė pavaduotojas, ragindamas skubiai ištirti bylą.

„Tiergarteno nužudymo parke atveju užsienio pajėgų dalyvavimo požymiai – akyvaizdūs, bet… Jei dabartinis tyrimas, Generalinės prokuratūros požiūriu, neperžengs šios kliūties, ši byla teisiškai liks vien tik eiline žmogžudyste“.

Šaltinis: Die Welt

XXX

Primename, ką apie tai Saulius Kizelavičius jau rašė slaptai portale (https://slaptai.lt/saulius-kizelavicius-suviai-berlyne-vel-gru-pedsakas/) Šių metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos sostinėje Berlyne netoli Reichstago buvo nužudytas Zelimchanas Changošvili. Šis Sakartvelo (Gruzija) pilietybę turėjęs čečėnas nužudymo dieną buvo paprašęs politinio prieglobsčio. Jo prašymą Vokietijos valdžia labai atidžiai nagrinėjo, nes baiminosi, ar jis neturi ryšių su teroristais – islamistais.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Nūnai metu vis daugiau įtarimų, kad šį čečėną likvidavo ne kas kitas, o būtent Rusijos slaptosios tarnybos arba jų prižiūrimas liūdnai pagarsėjęs šiandieninis Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas.

Kad tai gali būti Rusijos slaptosios tarnybos GRU rankų darbas (o gal – FST?), ypač daug rašo vokiški leidiniai, sakykim, Der Tagesspiegel ir Der Spiegel. Tačiau šios versijos neatmeta ir tokie tiriamosios žiniasklaidos leidiniai kaip Bellingcat ir The Insider, tokiais įtarimais dalinasi ir rusiški leidiniai svoboda.org bei Radio Svoboda.

Pirmiausia, nužudytasis kadaise buvo Čečėnijos nepriklausomybės šalininko, šios Šiaurės Kaukazo respublikos prezidento Aslano Maschadovo patikėtinis. Taigi tiek Rusija, tiek Kremliui pataikaujantis R.Kadyrovas jį traktuoja esant mirtinu priešu.

Antra, Zelimchanas Changošvili yra gyvenęs Gruzijoje, kur, įtariama, talkino tuometiniam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, 2008-aisiais pralaimėjusiam Rusijai karą dėl Pietų Osetijos vadinamąjame penkių dienų kare.

Tad Kremlius šio čečėno turėtų nekęsti dar ir dėl to, kad šis palaikė Gruzijos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Tačiau kai Gruzijoje pasikeitė valdžios, Zelimchanui ten tapo nesaugu, ir jis persikėkė į Ukrainą, pas Odesos srities gubernatoriumi tapusį tą patį M.Sakašvilį.

Žodžiu, Zelimchanas galėjo būti Kremliaus įtrauktas į juoduosius sąrašus ir dėl požiūrio į Maskvos – Kijevo konfliktą.

2016-aisiais metais šis čečėnas, baimindamasis grasinimų, persikėlė gyventi į Vokietiją, kur paprašė politinio prieglobsčio, bet Vokietija suteikti neskubėjo: maždaug dvejis metus aiškinosi, ar jis nepalaiko ryšių su teroristais – islamistais. Kai paaiškėjo, jog čečėnas – švarus, tapo palankesnė.

disidentas_litvinenka
Disidento mirtis. Aleksandras Litvinenka. Slaptai.lt nuotr.

Twitter paskyroje dėl nužudymo užuojautą suskubo pareikšti pats M.Saakašvilis, pridurdamas, esą žudiką užsakė Rusijos slaptosios tarnybos.

Kad šūvius paleido Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, mano ir Zelimchano brolis Zurabas. Jo teigimu, Zelimchanas turėjo daug priešų. Visi jo priešai – Rusijos imperialistai.

Ir tai – panašu į tiesą, nes į šį čečėną jau buvo keletą kartų pasikėsinta. Jis buvo sužeistas į petį ir ranką. Pavyzdžiui, vienas pasikėsinimas surengtas 2015 metais Tbilisyje. Paskutiniuoju metu Z.Changošvili dangstėsi svetima pavarde.

Vokietijos policijai pavyko sulaikyti įtariamąjį. Įtariamasis žudikas sulaikytas netrukus po žmogžudystės. Vyras bandė pasprukti dviračiu, turėjo peruką. Šiuos daiktus išmetė į upę, o pats slapstėsi krūmuose. Mažytį pistoletą, iš kurio paleido keletą šūvių, taip pat išmetė į upę.

Įtariamasis – 49 metų Vadimas Sokolovas. Nors vyras neprisipažįsta esąs kaltas, įtarimus sustiprina kelios aplinkybės: prašydamas vizos prancūzų konsulate Maskvoje jis nurodė, kad gyvena Irkutske Alpių gatvėje, nors ten tėra Alpių skresgatvis. Be to, prašydamas vizos, nenurodė nei namo, nei buto numerio, nors tai – privalu. Vėliau, patikrinus, ar toks vyriškis kada nors gyveno nurodytu adresu, sulaukta neigiamo atsakymo.

Sergejus Skripalis. Reuters/Scanpix nuotr.

Į Vokietiją pateko per Prancūziją. Keista, kad įvažiavęs į Prancūziją iškart pradingo. Į Maskvą turėjo grįžti po žmogžudystės praėjus parai.

Tėra viena švelninanti aplinkybė – įtariamasis turi keletą tatuiruočių. Vargu ar profesioaliam GRU žudikui būtų leista turėti tatuiruočių – juk jos krenta į akis, jas lengva atpažinti. Bet gal tos tauiruotės byloja buvus gudrų sumanymą – nukreipti dėmesį nuo įtariamojo. Arba suimtasis nėra tikras GRU daruotojas – jį galėjo pasamdyti tik šiam konkrečiam išpuoliui…

Jei paaiškės, kad čečėną Berlyne prie Bundestago vidurdienį nušovė pagal Rusijos slaptųjų tarybų užsakymą, turėsime įspūdingą Europoje GRU atliktų žmogžudysčių sąrašą – Aleksandras Litvinenka, Sergejus Skripalius, dabar – Zelimchanas Changošvili.

O Vokietija lyg niekur nieko ir toliau tiesia dujotiekį Nord Stream II.

Ironiškai paklauskime: kas čia nuostabaus – juk šaudo dar ne Bundestage, šaudo dar tik šalia Bundestago…

2019.11.04; 07:17

Daiva Ulbinaitė. Nustokim krūpčioti. Knygos viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Birželio pradžioje perskaičiau Daivos Ulbinaitės veikalą apie Dalios Grybauskaitės prezidentavimo ypatumus. Nesigailiu sugaišęs kelių vakarų. Apie minėtą biografinę knygą net keletą žodžių brūkštelėjau straipsnyje „Prasmingas Prezidentės linkėjimas – nustokim krūpčioti“ (slaptai.lt).

Birželio pabaigoje išvydau Donato Ulvydo filmą „Valstybės paslaptis“ (parodė LRT). Ir vėl – nesigailiu sugaišęs kelių valandų. Verta buvo pamatyti. Dabar, perskaičius ir biografinio pobūdžio veikalą, ir išvydus dokumentinį filmą, galiu dar drąsiau tvirtinti: „Mums pasisekė, jog D.Grybauskaitė buvo mūsų prezidentė“.

Kaip ir skaitydamas knygą, taip ir žiūrėdamas dokumentinę juostą, didžiausią dėmesį kreipiau į penketą aspektų: kodėl ji anuomet nevažiavo į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama, ką byloja susitikimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir ko verti kaltinimai, esą Prezidentė privalo prisiimti atsakomybę dėl neva pašlijusių Vilniaus ir Varšuvos tarpusavio santykių.

Taip pat rūpėjo išgirsti paaiškinimų, ar teisinga, kad Prezidentė rimtai vertino jai teikiamas slaptąsias pažymas, bei sulaukti atsakymo į klausimą, kodėl mūsų specialiosios tarnybos persekiojo prezidentės patarėją D.Ulbinaitę, pranešusią jokių valstybės paslapties požymių neturinčią, tačiau labai svarbią žinią – apie galimas Kremliaus provokacijas.

Čekiškas aspektas

Pirmiausia – Prahos epizodas. Kaip ir D.Ulbinaitės knygoje, taip ir D.Ulvydo filme skelbiama versija: anuomet Amerika, naiviai stengdamasi įkvėpti gyvybės santykiams su Rusija, Kremliui norėjo pasiūlyti nuolaidų, kenkusių Baltijos šalių saugumui. Atsisakydama skristi į Prahą mūsų prezidentė pasiuntė aiškų signalą partneriams: „jūs mums atvirai ir skaidriai nesakote, ką gi su rusais sutarėte, ir mums kyla klausimų, todėl nenorime a priori rodyti, kad viskam pritariame“.

Dalia Grybauskaitė ir Barakas Obama. LRT. Kadras iš Donato Ulvydo filmo „Valstybės paslaptis“

Žodžiu, kaip ir „Nustokim krūpčioti“, taip ir „Valstybės paslaptyje“ brėžiama logiška, suprantama išvada. Jei D.Grybauskaitė būtų pasirinkusi skrydį į Prahą, ji būtų turėjusi tik dvi galimybes: arba pritarti abejotinos vertės B.Obamos planui, ir tuo pačiu išduoti Lietuvos interesus, arba demonstratyviai nepritarti B.Obamos siūlymui, ir tada galbūt sukelti politinį skandalą. Juk B.Obama būtų greičiausiai patekęs į keblią padėtį.

Tad D.Grybauskaitė pasielgė diplomatiškai subtiliai: nepamynė Lietuvos interesų ir nesukėlė JAV prezidentui nepatogumų. Vienintelė bėda – sulaukė itin daug kritikos, esą dabar Vašingtonas tai jau užsirūstins… Nei užsirūstino, nei supyko. D.Grybauskaitė pasirodė esanti teisi. Jos kritikai pasirodė nepajėgūs pažvelgti giliau.  

Rusiški keiksmažodžiai

Taip pat vertingi Prezidentės D.Grybauskaitės prisiminimai apie susitikimą su Vladimiru Putinu. Kremliaus diktatorius be užuolankų reikalavo: Lietuva privalanti paklusti Rusijos diktatui. V.Putinas beveik atvirai grasino, bandė bauginti. O kad viskas atrodytų kaip įmanoma rimčiau, savo grūmojimus V.Putinas dar sustiprino posakiais, kurie priminė rusiškus keiksmažodžius.

Bet D.Grybauskaitė neišsigando, nepasimetė. Ji mandagiai, bet tvirtai atkirto, jog Lietuvai nepriimtinas spaudimas, juolab šantažas. D.Grybauskaitė pastatė V.Putiną į jam priklausančią vietą (pats vėliau prisipažino, jog pokalbis su Grybauskaite nebuvo lengvas). Vėliau Prezidentė labai taikliai įvertino V.Putino elgesį: „teroristinės valstybės požymių turinti šalis“. Tad niekaip nesuprantama, dėl ko ir kodėl būtų galima D.Grybauskaitei priekaištauti? Valstybės interesų neišdavė, Kremliuje elgėsi solidžiai, prabilusi apie „teroristinę valstybę“ – pasakė šventą tiesą, oficialaus priėmimo metu Maskvoje nesikeikė…

Dalia Grybauskaitė ir Vladimiras Putinas. Kadras iš Donato Ulvydo filmo „Valstybės paslaptis“

Nejaugi, visa tai žinodami, vis tiek manote, kad D.Grybauskaitė neturėjo teisės Rusijos vadinti „teroristine valstybe“? Neva taip solidūs politikai nesielgia? Viskas atvirkščiai. Solidūs politikai tokiems „kolegoms“ kaip Vladimiras Putinas nenuolaidžiauja. Save gerbiantys politikai per daug suįžūlėjusiems diktatoriams rėžia tiesą į akis…

Mano įsitikinimu, jei kas ir nusipelnė priekaištų, tai ne D.Grybauskaitė, o tie ištižėliai kinkų drebintojai europiečiai, kurie vis pataikauja, vis nuolaidžiauja V.Putinui, o paskui apstulbę stebisi, kodėl šis nesiliauja puldinėjęs suverenias valstybes.

Neleido lenkams „užlipti ant galvos“

Ta pati situacija – dėl Lenkijos. Kol oficialioji Varšuva nesikišo į Lietuvos vidaus reikalus, tol santykiai buvo puikūs. Kai Varšuva ėmė, vaizdžiai tariant, „lipti mums ant galvų“, D.Grybauskaitė pasielgė taip pat solidžiai ir kietai, kaip ir bendraudama su B.Obama ir V.Putinu – „mums nepriimtinas spaudimas“.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Buvo aiškiai pasakyta: Lietuva nori bičiuliautis su Lenkija, bet jei Varšuva pradės nurodinėti, kokius įstatymus privalome priimti, kokias raides turime įteisinti oficialiuose dokumentuos, Lietuvos piliečiams bruks „lenkiškas kortas“, skatins separatistines nuotaikas, girdi, Vilnius nėra Lietuvos sostinė, skriaus Punske, Suvalkuose ir Seinuose gyvenančius lietuvius, – nuoširdžių santykių nelaukite!

Verkšlenimai, esą Lenkija mums nepadės gintis Rusijos agresijos atveju, jei nesuteiksime išskirtinių, perteklinių teisių save lenkais vadinantiems Vilniaus ir Šalčininkų rajono gyventojams, – neverti nė sudilusio skatiko. Jei mus gins JAV ir Didžioji Britanija, tai gins ir Lenkija. Jei nuo mūsų nusisuktų Vašingtonas ir Londonas, tada ir Lenkija liks nuošalyje. Nepadėtų nei trys, nei trisdešimt trys lenkiškos raidės, įrašytos pirmąjame Lietuvos respublikos paso puslapyje pačiu didžiausiu šriftu.

Buvusiam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, kadaise užėmusiam pataikaujančią poziciją, vertėtų verčiau kukliai patylėti. Jei ne jo anksčiau užimta kapituliantiška laikysena, D.Grybauskaitei vėliau nebūtų tekę atlaikyti įkūraus, atkaklaus Varšuvos spaudimo.

Lietuviškųjų slaptųjų tarnybų klaida

Žiūrint „Valstybės paslaptį“ ne mažiau įdomu buvo išgirsti, kaip kadaise iškeltus įtarimus dėl valstybės paslapties išdavimo vertina pati prezidentės patarėja D.Ulbinaitė. Atsimenate kratas, mestus įtarimus, teismo posėdžius? Akivaizdu, jog Prezidentės patarėja neišdavė jokios valstybinės paslapties, garsiai pranešusi, jog Rusija ruošia provokacijas. Kiekvienas bent mažumėlę politinėmis intrigomis besidomintis žmogus puikiai suvokia, kad Rusija provokacijas rengia nuolat. Jas rengė vakar, rengia šiandien ir rengs rytoj. Be pertraukų, be atostogų, be savaitgalių.

Vladimiras Putinas. Priešo žvilgsnis. LRT. Kadras iš Donato Ulvydo filmo „Valstybės paslaptis“

Tačiau mūsų džeimsams bondams kažkodėl pasivaizdeno, esą viešai paskelbta žinia apie Rusijos rengiamas provokacijas – valstybės paslapties išdavimas. Mano supratimu, Lietuvos slaptosios tarnybos turėjo padėkoti D.Ulbinaitei už šią plačiai paskleistą žinią: tegul mūsų politikai, žurnalistai, visuomenininkai tampa dar budresni. Deja, mūsų žvalgybininkai pasuko šunkeliais – tą, kuriai derėjo pasakyti „ačiū“, puolė persekioti.

Kas tai – nesusipratimas, žioplumas ar priešiškų žvalgybų sukurpta provokacija? Beje, į šį klausimą iki šiol neatsakyta.

Slaptosios tarnybos – vertingas informacijos šaltinis

Dėl slaptųjų pažymų – panaši pasaka. Kiekvienas, bent kiek besidomintis žvalgybų istorija, žino, jog slaptosios pažymos, kurios patenka ant prezidento, premjero, Seimo pirmininko ar kariuomenės vado stalo, – svarbus dokumentas, nors ir ne visuomet sklidinai užpildytas konkrečiais įrodymais. Slaptosios pažymos, nors jų ir nepateiksi teisėjui, vis tik leidžia susidaryti nuomonę, kur link krypstama. Todėl tai – vertinga pagalba apsisprendžiant dėl kandidato į teisėjo, ministro ar patarėjo postą.

Slaptųjų pažymų kritikams metas suvokti, jog žvalgybose labai konkretūs įrodymai – reta sėkmė. Jei Rusija užverbuoja įtakos agentą, tai jam neišduoda pažymėjimo, bylojančio apie priklausomybę FSB, SVR ar GRU struktūroms. Pažymėjimo taip pat nepapuošia nei Rusijos Federacijos herbu, nei asmeniniu V.Putino parašu. Be kita ko, įtakos agentas ir nesinešioja pažymėjimo, nurodančio tikrosios darbovietės adresą. Tokių pažymėjimų išvis nebūna arba jie budriai saugomi kur nors Maskvoje…

Bet ar tai reiškia, kad įtakos agento neįmanoma „išlukštenti“ kitais metodais? Atidžiai, profesionaliai stebint įtartiną asmenį ne taip jau retai įmanoma susidaryti užtektinai objektyvią nuomonę. Taip, šimtaproncentinių įrodymų nėra. Bet ar jų visuomet reikia, kai tenka siųsti prezidentei raportą? Įtarimai, abejonės – juk tai taip pat svarbus argumentas. Nejaugi slaptosios tarnybos neturi teisės valstybės vadovo perspėti apie įtartinai besielgiantį kandidatą į ministro ar teisėjo postą? Nejaugi VSD ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento vadovai neturi teisės su prezidente pasidalinti savo kritiškais vertinimais? Jei nėra neginčijamų išdavystės faktų, jei egzistuoja tik įtarimai ir spėjimai, nejaugi slaptosios tarnybos savo abejones privalo slėpti nuo prezidentės, o prezidentė, sužinojusi apie įtarimus, bet neturėdama konkrečių įrodymų, privalo elgtis taip, tarsi nieko nebūtų buvę?

Lietuvos saugumas (VSD)

Štai tokios mintys šovė į galvą perskaičius „Nustokim krūpčioti“ ir peržiūrėjus „Valstybės paslaptį“.

Net keista, kad tenka ginčytis su lietuviais dėl tokių akivaizdžių tiesų…

2019.07.01; 21:10

2019 metais Rusija greičiausiai bandys daryti įtaką Europos Parlamento rinkimams, tęs žvalgybos operacijas prieš Vakarus ir toliau ruošis ginkluotam konfliktui su NATO, teigiama Estijos užsienio žvalgybos tarnybos ataskaitoje, praneša „NBS News“.

70 puslapių apimties ataskaitoje teigiama, kad Rusija bandys daryti įtaką 2019 metų gegužę vyksiantiems rinkimams į Europos Parlamentą ir tikėtina, kad daugiausiai dėmesio sutelks į didesnes ES valstybes nares – Vokietiją, Prancūziją ir Italiją.

„Labai tikėtina, kad Rusija bandys kištis į Europos Parlamento rinkimus, siekiant užtikrinti kuo daugiau vietų prorusiškoms ir euroskeptiškoms politinėms jėgoms“, – teigė ataskaitos autorius, Estijos užsienio žvalgybos tarnybos generalinis direktorius Mikkas Marranas.

Ataskaitoje taip pat teigiama, kad Rusijos žvalgybos tarnybos toliau vykdys plataus masto kibernetinio šnipinėjimo kampaniją prieš Vakarus. 

Remiantis ataskaita, kibernetinio šnipinėjimo grupės APT28 ir „Sandworm“ yra aktyviausios rusų grupės, o su Rusijos federaline saugumo tarnyba (FSB) susijusi grupė SNAKE APT veikia labiau slaptai. 

„Daugumai kibernetinių operacijų, vykdomų iš Rusijos, vadovauja specialiosios tarnybos, ypač FSB ir GRU, kurios dažnai pasitelkia kibernetinius nusikaltėlius“, – teigiama ataskaitoje.

Analizuojant naujausias Rusijos karines pratybas, ataskaitoje nustatyta, kad „Rusijos ginkluotosios pajėgos nuolatos rengiasi plataus masto kariniam konfliktui su NATO“.

„Vadovybė Rusijoje bijo demokratijos sklaidos, ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadai mano, kad karinį konfliktą su NATO paskatins „spalvotoji revoliucija“ vienoje iš Rusijos kaimyninių šalių“, – teigiama ataskaitoje.

Neringa Šarmavičiūtė (ELTA)
 
2019.03.13; 07:00

Britų tyrėjai įvardijo Rusijos karinės žvalgybos pareigūną trečiuoju įtariamuoju buvusio dvigubo agento Sergejaus Skripalio ir jo dukros Julijos apnuodijimo byloje, naujienų agentūrai „Reuters“ sakė du Europos saugumo šaltiniai. 

Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Boširovas. EPA-ELTA nuotr.

Šaltiniai patvirtino ketvirtadienį žurnalistinių tyrimų tinklalapio „Bellingcat“ paskelbtą pranešimą, kuriame aukšto rango Rusijos karinės žvalgybos tarnybos (GRU) pareigūnas Denisas Sergejevas įvardijamas kaip trečias įtariamasis. 

Sergejus ir Julija Skripaliai 2018 metų kovą buvo rasti susmukę be sąmonės ant suoliuko Anglijos Solsberio mieste. Jie buvo apnuodyti nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“, tačiau abu pasveiko. 

Praėjusį rugsėjį britų prokurorai apkaltino du rusus, žinomus slapyvardžiais Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Boširovas, pasikėsinimu nužudyti Skripalius. 

Anot „Bellingcat“, D. Sergejevas, veikdamas tarptautiniu mastu naudojosi slapyvardžiu Sergejus Fedotovas. Tinklalapis skelbė, kad pasą S. Fedotovo vardu išdavė ta pati įstaiga Maskvoje, kuri išdavė padirbtus pasus kitiems GRU agentams, tarp kurių – A. Petrovas ir R. Boširovas. 

„Bellingcat“ taip pat skelbė susekęs, kad kelerius metus iki Skripalių apnuodijimo S. Sergejevas daug keliavo Europoje, Vidurinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose. 

Tinklalapis taip pat tvirtina, kad tą dieną 2015 metų balandį, kai D. Sergejevas skrido iš Bulgarijos sostinės Sofijos į Stambulo miestą Turkijoje, ginklų prekeivis Emilijanas Gebrevas labai blogai pasijuto per vakarienę Sofijos restorane. Tyrėjai vėliau nustatė, kad jis buvo apnuodytas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.15; 17:15