Akys. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei Vakarai išties trokšta skaudžiai nubausti Vladimirą Putiną dėl opozicionieriaus Aleksejaus Navalno nuodijimo, Vašingtonas su Briuseliu teturi vieną veiksmingą priemonę. Tai – masinė rusų šnipų deportacija iš JAV bei NATO ir Europos Sąjungos šalių.

Taip įsitikinęs britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis. Vakarai privalą iš savo teritorijų išprašyti šimtus diplomatine neliečiamybe prisidengusių FSB ir GRU agentų. Toks Vakarų atsakas Kremliui taptų labai skausmingas. Kur kas skausmingesnis nei plačiai taikomos ekonominės sankcijos. 

Britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis supranta, jog „kelių šimtų rusų agentų paskelbimas persona non grata nesustabdytų V.Putino agresijų, bet Kremliaus ponai suvoktų, kad po kiekvieno drastiško išpuolio į kairę ir dešinę švaistantis radioaktyviuoju poloniu ar „Novičiok“, jie Amerikoje ir Europoje netenka šimtų savo žvalgybos darbuotojų“. Taigi – per didelė kaina. Tik taip įmanoma V.Putiną priverst kitą sykį būti atsargesniam – bent susimąstyti, ar verta.

Analitikas Dž.Ealis dar primena, kaip nutiko 2018-aisiais, kai Solsberyje buvo nuodijamas į Vakarus pasitraukęs Rusijos žvalgybininkas Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija. Tąsyk Vakarai namo išsiuntė 138 rusų žvalgybos darbuotojus ir bendradarbius. Britų analitikas neabejoja, kad ir šį sykį Vakarai turi elgtis labai panašiai – išprašyti atgal į Maskvą ne mažiau šimto Rusijos agentų. Gal net vertėtų išlydėti ženkliai daugiau, nei 2018-aisiais. V.Putinas suprastų, jog po kiekvienos naujos agresijos – vis didesnės ir didesnės bausmės.

Jei Vašingtonas ir Europos sostinės po pasikėsinimo į A.Navalno gyvybę neišprašys bent kelių šimtų FSB, GRU, Kremlius tai palaikys Vakarų silpnumu. Ir netrukus, žiūrėk, pamėgins dar ką nors nugalabyti naudojant retus, kariniuose institutuose pagamintus cheminius nuodus. 

Parengta pagal Maiklo Evanso publikaciją leidinyje „The Times“

2020.09.07; 10:33

Čekijos nacionalinė kibernetinio ir informacinio saugumo valdyba 2019 metų ataskaitoje pažymi, jog prieš šalies valstybinės struktūros strateginius objektus buvo rengiamos programišių atakos iš Rusijos. Tai trečiadienį pranešė Čekijos radijas.
 
Pasak ataskaitos autorių, programišiai siuntė Čekijos organizacijoms elektroninius laiškus, kuriuos atidarius piktadariai gaudavo prieigą prie slaptos informacijos. Bet dokumente nenurodoma, kurie konkrečiai šalies objektai 2019 metais tapo kibernetinių atakų taikiniais.
 
Valdybos nuomone, tikėtina, kad 85 proc. atakų surengė grupuotė „Sofacy“, susijusi su Rusijos karine žvalgyba GRU.
 
Čekijos specialioji tarnyba taip pat įspėjo, kad šalies pramonės objektus gali atakuoti programišių grupuotės, susijusios su Kinija.
 
Čekijos nacionalinė kibernetinio ir informacinio saugumo valdyba 2019 metais užfiksavo 217 kibernetinių atakų prieš šalies objektus – 53 daugiau negu 2018 metais.
 
Rusija atkakliai neigia Čekijos pareigūnų pranešimus apie jos rengiamas kibernetines atakas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.02; 14:33

Paslaptingasis šnipas

Marija Kocev |Tagesspiegel

„Janas Marsalekas greičiausiai yra Rusijoje. Galbūt jis bendradarbiauja su Rusijos žvalgyba. Visa istorija verta ekranizacijos“, – rašo Vokietijos leidinys „Der Tagesspiegel“.

Kai birželio 18 dieną „Wirecard“ vadovas Markusas Braunas pranešė, kad nėra 1,9 mlrd. eurų, neva buvusių bendrovės balanse, operacijų direktorius Janas Marsalekas dingo ir nuo to laiko yra pabėgęs, primena leidinys.

„2020 metų birželio 18 dieną J.Marsalekas buvo atleistas iš „Wirecard“. Po kelių valandų jis dingo, jo kolegos tą dieną jį matė paskutinį kartą. Jis jiems pasakė, kad važiuos į Filipinus, nes nori pradėti ieškoti trūkstamų 1,9 mlrd. eurų ir įrodyti, kad yra nekaltas. Informacija apie rezervuotus bilietus, o taip pat Filipinų migracijos tarnybos duomenys iš tiesų įrodo, kad J. Marsalekas buvo atskridęs į Filipinus. Remiantis šiais duomenimis, jis birželio 23 dieną atvyko į Manilą, o birželio 24 dieną išvyko toliau į Kiniją“.

„Tačiau čia esama nesutapimų: J. Marsaleko neužfiksuoja vaizdo stebėjimo kameros, o oro linijų bendrovė neįtraukė jo pavardės į keleivių sąrašus. Liepos 4 dieną Filipinų teisingumo ministras Menardas Guevarra pareiškė, kad Filipinų migracijos tarnybos darbuotojai falsifikavo duomenis, kurie turėjo patvirtinti, jog J. Marsalekas įvažiavo į šalį. Darbuotojus nušalino nuo pareigų, jiems iškelta byla ir vykdomas tyrimas,“ – rašoma straipsnyje.

„Remiantis leidinių „Der Spiegel“ ir „Bellingcat“ tyrimu, J. Marsalekas bendradarbiavo su Austrijos dešinąja populiste „Austrijos laisvės partija“ (Die Freiheitliche Partei Österreichs, FPÖ). Per „Austrijos–Rusijos Draugystės draugiją“ jis aprūpino partijos funkcionierius konfidencialiais dokumentais, kuriuos J. Marsalekas greičiausiai gaudavo iš Austrijos vidaus reikalų ministerijos ir vidaus žvalgybos tarnybos BVT. O būtent informacija patekdavo Johanui Gudenusui, nuo 2017 metų vadovavusiam Nacionalinės tarybos FPÖ frakcijai. 2019 metų gegužę J. Gudenusas dėl „Ibiza-gate“ skandalo atsistatydino iš visų politinių postų ir paliko partiją.“

„Nuo 2015 metų J. Marsalekas investavo pinigus į Libijos projektus. Be kita ko, jis neva investavo pinigus į tris cemento gamyklas, esančias šalies rytuose. Kaip teigė J. Marsalekas, jis norėjo padėti atstatyti šalį po pilietinio karo. Iš tikrųjų jis greičiausiai turėjo visai kitų planų: J. Marsalekas norėjo inicijuoti karinio reorganizavimo programą, pagal kurią nuo 15 iki 20 tūkst. Libijos ginkluotų teroristų turėjo būti apmokyti dirbti pasieniečiais, paskui turėjusiais kontroliuoti migracijos srautus prie pietinės šalies sienos.“

Iš anksto J. Marsalekas konsultavosi ir papildomos informacijos apie Libiją gaudavo iš Andrejaus Čiuprygino – arabistikos specialisto ir Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos dėstytojo. Problema ta, kad Vakarų specialiosios tarnybos mano, jog A. Čiupryginas – buvęs Rusijos karinės žvalgybos GRU aukšto rango karininkas ir iki šiol palaiko glaudžius ryšius su žinyba. Pats jis tai paneigė kalbėdamas su „Der Spiegel“, bet patvirtino, kad kontaktavo su J. Marsaleku. Jis taip pat pareiškė, kad tiksliai nežino, kokių J. Marsalekas turėjo planų Libijoje.“

„2017 metais vieno iš asmeninių susitikimų metu J. Marsalekas neva gyrėsi, kad padedant Rusijos karininkams buvo nuvykęs į Sirijos Palmyrą – po to, kai miestą buvo užkariavusi vadinamoji „Islamo valstybė.“

„2018 metais jis atseit darbo partneriams Londone pristatė keturis įslaptintus Cheminio ginklo draudimo organizacijos dokumentus, kuriuose buvo pateikta visa „Novičiok“ klasės nervus paralyžiuojančių nuodų formulė. Šiais nuodais 2018 metų kovą buvo nuodijami buvęs Rusijos šnipas ir disidentas Sergejus Skripalis ir jo dukra, rašo leidinys.

„2018 metų pavasarį J. Marsalekas investavo 7 mln. dolerių į naują būsimą Rusijos mesendžerio „Telegram“ kriptovaliutą.“

Nauji „Bellingcat“ ir „Der Spiegel“ tyrimai rodo taip pat ir tai, kad Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) vidaus žvalgybos tarnyba nuo 2015 metų stebėjo buvusį „Wirecard“ vadybininką saugojo kelionių metu bei rezervuotų bilietų duomenis. Beje, surinktuose duomenyse yra spragų – ne visoms kelionėms visiškai parengti dokumentai. Tarp jų ir kelionėms į Rusiją.“

„Po 2016 metų FST daugiau nefiksavo J. Marsaleko įvažiavimų į Rusiją, nors ir tai, „Der Spiegel“ duomenimis, neatitiko tikrovės. Žurnalas pateikia kelias tezes, kodėl J. Marsalekas galėjo būti įdomus FST: „Arba FST tiesiog pamatė, kad tai įdomus stebėjimo objektas, arba specialiosios tarnybos norėjo laikyti savo akiratyje vieną iš savo šaltinių, ypač atsižvelgiant į tai, kad J. Marsalekas, manoma, buvo susijęs su konkuruojančia su FST Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausiąja žvalgybos valdyba (rus. Главное разведывательное управление (ГРУ).“

„Remiantis „Bellingcat“ tyrimu, per pastaruosius dešimt metų J. Marsalekas daugiau nei 60 kartų važiavo į Rusiją, pirmąkart jis buvo nuvykęs 2004 metais. Nuo 2014 metų jis dažniau lankėsi Maskvoje, be to, dažniausiai jis ten būdavo ne daugiau nei vieną dieną. Nuo 2016 metų jis važiuodavo ir į kitus Rusijos miestus, pavyzdžiui, į Sankt Peterburgą, Nižnij Novgorodą ir Kazanę Tatarstano respublikoje.“

„J. Marsalekas atvykdavo į Rusiją su šešiais skirtingais Austrijos pasais, praneša „Bellingcat“. Austrija iš tiesų leidžia savo piliečiams turėti kelis Austrijos pasus. Tačiau įvažiuodamas į Rusiją jis naudojosi ir kitais pasais: leidinio duomenimis, jis turėjo dar tris pasus savo vardu, bet be pilietybės.“

„Tarp jų ir diplomatinis pasas, išduotas „nepiliečiui“. Tokie pasai išduodami tik kai kuriose pasaulio šalyse ir tik garbės konsulams – arba parduodami nelegaliai. Viename pokalbyje internetu, jis tvarkomas „Handelsblatt“, J. Marsalekas net gyrėsi savo pasais: pasak jo, jis turi „kelis pasus, kaip bet kuris geras šnipas“, bet jis „nežino, ar kuris nors iš jų yra garbės konsulas“. „Todėl aš retušuoju savo nuotrauką“, – parašė jis.“

Remiantis „Der Spiegel“, „Bellingcat“ „The Insider“ ir „McClatchy“ informacija, birželio 19-osios naktį J. Marsalekas atvyko į Minską, ką patvirtina Rusijos migracijos tarnybos, kurioje yra ir informacija apie Baltarusiją, duomenys. Išvykimas iš šalies neužfiksuotas – tai rodo, kad J. Marsalekas vis dar yra Baltarusijoje arba Rusijoje.

„Susirašinėdamas su vienu pažįstamu, į klausimą, kur jis tuomet yra, J. Marsalekas atsakė, kad esant būtinybei jis „išvažiuos taip pat, kaip ir atvažiavo“. Ir patikslino: su „verslo džeta“. Į klausimą apie politinės situacijos stabilumą toje šalyje, kurioje jis dabar yra, J. Marsalekas atsakė: „Taip, čia valdžioje vis dar tie patys žmonės, kaip ir prieš 25 metus.“ Tai tinka Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai“, – pabrėžia leidinys.

Beje, kitą dieną po tyrimo publikacijos „Der Spiegel“, leidinys „Handelsblatt“ pranešė, kad J. Marsalekas greičiausiai yra Rusijoje, „privačiame name į vakarus nuo Maskvos prižiūrint Rusijos Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausiajai žvalgybos valdybai.“

„Kremlius tuo metu tvirtina, kad jis apie tai nieko nežino“, – praneša „Der Tagesspiegel“.

Šaltinis: „Tagesspiegel“

2020.07.27; 16:15

GRU emblema

Rusija šeštadienį pasmerkė „nepagrįstą ir pavojingą“ laikraščio straipsnį, kuriame teigiama, kad Maskvos šnipai slapta siūlydavo su Talibanu susijusiems kovotojams atlygį, kad jie vykdytų mirtinas atakas prieš JAV vadovaujamos koalicijos karius Afganistane.
 
Penktadienį Amerikiečių dienraštis „The New York Times“, cituodamas JAV žvalgybos pareigūnus, skelbė, kad Rusijos karinės žvalgybos tarnyba siūlė atlygį Afganistano Talibano judėjimo nariams, siekdama paskatinti kovotojus atakuoti JAV pajėgas tuo metu, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas siekia išvesti savo šalies karius iš Afganistano ir užbaigti ilgiausią Amerikos karą.
 
Laikraščio teigimu, D. Trumpas apie tai sužinojo kovą, bet nenusprendė, kaip reaguoti.
 
„Nepagrįsti ir anonimiški kaltinimai, kuriuos paskelbė laikraštis, jau sukėlė tiesioginę grėsmę Rusijos ambasadų Vašingtone ir Londone darbuotojų gyvybėms“, – tviteryje rašė Rusijos ambasada Vašingtone.
 
Kaip teigia laikraštis, Talibano operacijai vadovavo Rusijos karinės žvalgybos tarnyba, žinoma kaip GRU, kuri buvo apkaltinta dėl daugybės kitų tarptautinių incidentų, įskaitant dvigubo agento Sergejaus Skripalio apnuodijimą Didžiojoje Britanijoje 2018 metais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.28; 05:30

Italijos vėliava

Po Italijos premjero Džiuzepės Konti ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitarimo dėl humanitarinės pagalbos tiekimo Lombardijos regionui neprabėgo nė kelios savaitės. O viešojoje erdvėje skelbiama vis daugiau įtarimų, jog Maskva tiesiog begėdiškai apgavo Romą.

Taigi į pietus nuo Romos nusileido 15-a Rusijos karinių transporto lėktuvų IL-76. Atgabentos dėžės buvo pakrautos į tais pačiais lėktuvais atskraidintus rusiškus karinius sunkvežimius, ir rusų kariškių kolona, kurią sudarė apie 100 žmonių, patraukė į šiaurės Italiją. Atskridusių rusų kariškių, žinoma, niekas netikrino. Nesidomėjo nei tuo, kas dėžėse, nei kas tai per sunkvežimiai. Italai aklai pasitikėjo Kremliaus „garbės žodžiu“ ir plakatais su užrašais „Su meile – iš Rusijos“.

Ir vis tik tikrinti rusiškus karinius krovinius Italijai vertėjo, nes generolo Sergėjaus Kikoto, pulkininko Genadijaus Eremino ir pulkininko Viačeslavo Kulišo vadovaujamas maždaug šimto karių būrys atsidūrė ne kur nors neutralioje zonoje, o NATO teritorijoje. Šis vizitas ne tik kad nebuvo kontroliuojamas italų specialiųjų tarnybų (suprask, nepatogu rodyti nepasitikėjimą tais, kurie atveža labdaros, tiesia tau pagalbos ranką?!) bei nebuvo derintas su Aljanso vadovybe. Tad, preliminariai tariant, italai  nebuvo tikri, kad tikrai žino, kas sudėta tose dėžėse.

Oficiali Rusijos versija: atgabenta mobili laboratorija, skirta testuoti, ar žmogus neužsikrėtęs, dezinfekcijai skirta technika ir, atkreipkite dėmesį, kita konkrečiai neįvardinta aparatūra, skirta neva gelbėti COVID-19 virusu užsikrėtusius asmenis.

Tačiau prof. Džermano Dotori iš strateginių tyrimų centro viename iš Romos universitetų mano, kad tikrasis rusų kariškių tikslas buvo ne pagalbos teikimas, bet specifinės informacijos rinkimas. Mat italams pagalbos iš Maskvos nereikia – NATO aljanse Italija laikoma viena iš labiausiai pasikausčiusių valstybių saugantis nuo cheminių, biologinių ir atominių ginklų. Vargu ar Romai galėjo būti gyvybiškai naudinga toji senstelėjusi ar net visiškai pasenusi rusiška technika.

Kad rusų kariškiai į Italiją atvyko ne padėti, bet šnipinėti, įsitikinęs ir atsargos pulkininkas Chamišas de Bretonas-Gordon, iki 2012-ųjų vadovavęs britų pulkui, kurio paskirtis – ginti Didžiąją Britaniją nuo cheminio, biologinio ir atominio ginklų. Šis britų atsargos kariškis įsitikinęs, jog tarp tų į Šiaurės Italiją siuntas atgabenusių rusų kariškių buvo ir žvalgų iš GRU (Glavoje razvedyvatelnoje upravlenije). Šiuos įtarimus susitiprina ir žinia, kad vos šimto kariškių būriui vadovavo ne majoras, kaip būtų įprasta, o generolas ir du pulkininkai, turintys patirties kovojant su užkrečiamomis ligomis.

Tad, remiantis „The Telegraph“ publikacija (Nikas Skuairesas, Natalija Vasiljeva ir Andrea Fogt), kurioje išdėstyti visi šie įtarimai, Italija padarė didžiausią kvailystę, įsileidusi rusų kariškius ir leidusi jiems be deramos priežiūros važinėti po šalį.

Informacijos šaltinis – „The Telegraph“

Tbilisio skveras. Slaptai.lt nuotr.

Jungtinė Karalystė (JK) ir JAV ketvirtadienį apkaltino Rusijos karinę žvalgybą dirigavus „beatodairiškai“ kibernetinių atakų kampanijai prieš Sakartvelą praėjusiais metais.
 
2019 metų spalio pabaigoje įvykdytos masinės kibernetinės atakos metu buvo įsibrauta į maždaug 2 000 interneto svetainių Sakartvele, tarp kurių prezidentės, teismų ir žiniasklaidos agentūrų svetainės.
 
Kibernetinių atakų paveiktose svetainėse, be kita ko, buvo galima išvysti buvusio Sakartvelo prezidento Michailo Saakašvilio nuotrauką su užrašu „Aš dar grįšiu!“
 
„Rusijos karinės žvalgybos tarnybos (GRU) beatodairiška ir begėdiška kibernetinių atakų kampanija prieš Sakartvelą – suverenią ir nepriklausomą valstybę – yra visiškai nepriimtina“, – teigiama JK užsienio reikalų sekretoriaus Dominico Raabo pareiškime.
 
„Rusijos vyriausybė turi aiškų pasirinkimą: toliau laikytis agresyvaus elgesio modelio kitų šalių atžvilgiu, arba tapti atsakinga partnere, kuri gerbia tarptautinę teisę“, – pridūrė JK sekretorius.
GRU emblema – skraidančioji pelė
 
GRU yra pagrindinė Rusijos karinės žvalgybos tarnyba. Ji buvo susieta su virtine įvairių didelių kibernetinių atakų, įskaitant įsilaužimą į JAV Demokratų nacionalinio komiteto (DNC) serverius prieš Donaldo Trumpo išrinkimą JAV prezidentu 2016 metais.
 
JAV nurodė, kad GRU pagrindinis specialiųjų technologijų centras įvykdė kibernetines atakas prieš Sakartvelą.
 
„Kibernetinės erdvės stabilumas priklauso nuo atsakingo valstybių elgesio“, – nurodė JAV.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.21; 03:00

Airija, žemėlapis

„Rusija išsiuntė žvalgybos agentus į jūras aplink Airiją, kad nustatytų tikslią šviesolaidinių kabelių, vingiuojančių vandenyno dugnu ir jungiančių Europą su Amerika, vietą“, įtaria Airijos policija. Ši žinia sukėlė susirūpinimą, kad Rusijos agentai tikrino kabelius, ar nėra ten silpnų vietų, leidžiančių prisijungti ar net juos sugadinti“, – praneša „ The Sunday Times “ .

„Airija yra atskaitos taškas povandeniniams kabeliams, kuriais perduodamas interneto srautas tarp Amerikos, Jungtinės Karalystės ir Europos. Šie kabeliai suteikia galimybę milijonams žmonių bendrauti internetu ir sudaro sąlygas sklandžiai atlikti finansines operacijas“, – aiškinama leidinyje.

Gerai informuoti šaltiniai Airijos policijoje ir Airijos ginkluotosiose pajėgose mano, kad povandeninius narus į jūrą prie Airijos krantų išsiuntė Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės žvalgybos padalinys GRU (…). Remiantis praėjusių metų Airijos saugumo tarnybų atliktu šios veiklos vertinimu, Rusija ketina naudoti technologijas, kurios leistų Maskvai viską žinoti apie Ameriką JK ir Europą jungiančius internetinius ryšius. Agentai taip pat buvo pastebėti apžiūrint Dublino jūrų uostą. Palei pakrantę buvo sustiprintos saugumo priemonės“, – rašoma laikraštyje.

„Rusijos susidomėjimas povandeniniais kabeliais, kertančiais Atlanto vandenyną, pirmą kartą buvo pastebėtas 2015 m., kai JAV kariuomenė užfiksavo Rusijos povandeninius laivus kabelių tiesimo vietose (…)“, – rašoma straipsnyje.

„Maskvoje tarnavęs į atsargą pasitraukęs JAV žvalgybos pareigūnas Johnas Cipheris mano, kad Rusijos veikla šioje srityje greičiausiai turi du ketinimus: rinkti informaciją apie ryšius ir turėti galimybę juos nutraukti kilus konfliktui.“ Galbūt jie taip pat nori Vakarams parodyti savo technines galimybes, kad šie išsigąstų. FTB sugavo rusus, bandančius prieiti prie povandeninių kabelių, įskaitant tas vietas, kur jie eina sausuma. Rusai taip pat siekia fizinės prieigos prie maršrutizatorių ir ryšių centrų “, – sakė A. Cypheris.

„Airijos gynybos pajėgos ir Airijos policija įtaria, kad GRU naudoja Airiją kaip operatyvinę bazę savo pareigūnams rinkti žvalgybos duomenis apie taikinius JK ir ES, taip pat šnipinėja Dubline įsikūrusias technologijų bendroves“, – praneša „The Sunday“.

„Marko Galeotti, Rusijos saugumo ir politikos ekspertas Londono Karališkajame gynybos studijų institute, mano, kad Rusija laiko Airiją silpnu ryšiu Europoje.“ Airija neturi kontržvalgybos galimybių. Tai gana lengvas taikinys. Airija yra pagrindinė pasaulinė interneto svetainė. Čia – didelė technologijų kompanijų koncentracija. Tai yra nauja ateities kovos erdvė “, – pabrėžė jis.

Šaltinis: „ The Sunday Times“

2020.02.19; 10:00

 

Slaptai.lt nuotraukoje – Vilniaus oro uostas

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į premjerą Saulių Skvernelį, užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir Valstybės saugumo departamentą dėl Vilniaus oro uoste remontuojamo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu susijusio oligarcho Jevgenijaus Prigožino lėktuvo.
 
JAV specialusis prokuroras Robertas Muelleris yra pareiškęs kaltinimus J. Prigožinui, kad jo finansuojama „Interneto tyrimų agentūra“, vadinamoji „trolių ferma“, bandė kištis į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus. Dėl to nuo 2019 m. rugsėjo J. Prigožinui, su juo susijusiems asmenims, įmonėms ir turtui yra taikomos JAV Iždo departamento sankcijos. Į juodąjį sąrašą įtrauktos trys Seišeliuose registruotos bendrovės, trys privatūs lėktuvai, jachta, priedangos bendrovės, taip pat šeši žmonės, siejami su J. Prigožino finansuota „Interneto tyrimų agentūra“.
 
Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas. vitalidrobishev.livejournal.com

Taip pat L. Kasčiūnas nurodė, kad J. Prigožinas yra siejamas su privačia karine bendrove „Wagner“, kurios nariai įtariami vykdę žiaurias egzekucijas Sirijoje, o 2015 m. dalyvavo kariniuose veiksmuose Rytų Ukrainoje, prie Debalcavės miesto, kur padėjo prorusiškiems separatistams. Ši bendrovė iš Rusijos nemokamai gauna karinę techniką, jos kovotojus apmoko Rusijos karinės žvalgybos tarnyba (GRU).
 
„Taigi J. Prigožinas yra vienas tų Putino aplinko žmonių, kuris padeda Rusijai įvairiomis formomis kištis į užsienio valstybių demokratinius procesus, prisideda prie Kremliaus imperialistinių ambicijų įgyvendinimo. Tačiau svarbiausia tai, kad toks jo vaidmuo yra įrodytas ir jam už tai JAV taikomos sankcijas. Tuo tarpu dabar susidaro situacija, kai toks asmuo naudojasi Vilniaus tarptautiniu oro uostu kaip savo lėktuvų remonto baze. Strateginių partnerių akyse tai gali atrodyti kaip Lietuvos pažeminimas“, – sakė L. Kasčiūnas, prašydamas pateikti informaciją, ar J. Prigožinas yra įtrauktas į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, sąrašą.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
 
Jeigu J. Prigožinui neuždrausta atvykti į Lietuvą, Seimo narys siūlo apsvarstyti tokį draudimą. Parlamentaro teigimu, Lietuvai taip pat tikslinga siūlyti J. Prigožiną įtraukti į ES juodąjį sąrašą.
 
Atsižvelgdamas į tai, kad J. Prigožinas yra įtrauktas į NATO narės sankcijų sąrašą, prisidėjęs prie Rusijos agresijos ir karinių veiksmų Ukrainoje bei Sirijoje, L. Kasčiūnas papašė įvertinti galimybes bent laikinai, kol bus atliekamas jo vertinimas, areštuoti Vilniaus tarptautiniame oro uoste esantį jam priklausantį lėktuvą. Taip pat, siekiant didesnio skaidrumo, prašoma paviešinti, kokia įmonė remontuoja J. Prigožinui priklausantį lėktuvą.
 
Naudodamasis proga, L. Kasčiūnas dar kartą priminė, kad Vyriausybė yra įsipareigojusi parengti naują Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo būtų nustatytos nacionalinės sankcijos užsieniečiams, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvą. Būtų galima užsieniečiams, kurie šiurkščiai pažeidinėja žmogaus teises, yra korumpuoti ar susiję su pinigų plovimu, įšaldyti Lietuvoje veikiančiuose bankuose laikomas jų pinigines lėšas ir kitą finansinį turtą, o Lietuvoje veikiantiems fiziniams asmenims ir įmonėms būtų draudžiama turėti verslo ryšių su šiais užsieniečiais ar įmonėmis, kuriose tie užsieniečiai yra naudos gavėjai. Deja, įstatymo projektas vis dar dūla Vyriausybės stalčiuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.10; 09:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Antradienį Seime visuomenei buvo pristatytas bendras Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas. Su šiuo dokumentu Lietuvos visuomenę supažindino VSD direktorius Darius Jauniškis ir AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas.
 
Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, kaip bendrą dokumentą, VSD ir AOTD skelbia nuo 2015-ųjų. Remiantis Žvalgybos įstatymu, dokumentas visuomenei įprastai teikiamas kartą per metus.
 
Artimiausiu metu slaptai.lt publikuos savuosius įspūdžius, susipažinus su VSD ir AOTD ataskaita. O šiandien skelbiame Kastyčio Stalioraičio, buvusio ilgamečio užsienio informacijos analitiko Lietuvos Seime, pastabas. Kastytis Stalioraitis įžvelgia svarbų prieštaravimą.
 
Kastytis Stalioraitis. Prieštaravimai

Ar nematote akivaizdaus prieštaravimo šiose dvejose straipsnio pastraipose?

1. „Rusija stebėjo Lietuvoje 2019 m. vykusius rinkimus ir su jais susijusius politinius procesus, tačiau plataus masto bandymų paveikti rinkimų rezultatus nebuvo, nenustatyta ir sistemingų bandymų manipuliuoti visuomenės nuomone“, – rašoma grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime.

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2. Antradienį kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad rinkimų laikotarpiu Rusijos propagandistai labiau orientavosi ne į agitavimą už Kremliui palankius kandidatus, o į šmeižto kampanijas prieš Rusijos valdžios veiksmus aktyviausiai kritikuojančius Lietuvos politikus.

Juk šmeižto kampanija prieš Rusijos valdžios veiksmus aktyviausiai kritikuojančius TS-LKD politikus, visų pirma jos Garbės pirmininką Vytautą Landsbergį, ir yra sudėtinė, labai veiksminga Rusijos kišimosi į rinkimines kampanijas Lietuvoje dalis.

O Rusijos propagandistams orientuotis į agitavimą už Kremliui palankius kandidatus net nėra reikalo. Tokie ir patys žino, kaip agituoti, tik duokit jiems kuo daugiau pinigų (nelegaliai, žinoma) visokiems „kolchoznykų vasarų“ filmams pastatyti.

2020.02.05; 10:27

Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Jungtinės Karalystės (JK) premjero Boriso Johnsono susitikimas savaitgalį Berlyne buvo konstruktyvus, paskelbė V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas, pareikšdamas, kad JK vyriausybė neva klaidingai pranešė apie B. Johnsono išsakytą perspėjimą Maskvai.
 
D. Peskovas teigė, kad pirmasis lyderių susitikimas sekmadienį Berlyne vykusios Libijos taikos konferencijos kuluaruose buvo „lakoniškas, bet tuo pat metu gana konstruktyvus, su susitaikymo pozicija“.
 
D. Peskovas pareiškė, kad V. Putino ir B. Johnsono susitikimas skyrėsi nuo to, kaip jį apibūdino Dauningo gatvė. JK vyriausybės pranešime teigiama, kad B. Johnsonas perspėjo V. Putiną nekartoti tokių išpuolių, kaip 2018 m. įvykdytą cheminė ataka Solsberyje, per kurią beveik žuvo buvęs dvigubas agentas Sergejus Skripalis.
 
„Bent jau susitikimo esmė aiškiai skyrėsi nuo Dauningo gatvės pranešimo esmės“, – tikino D. Peskovas.
 
Dauningo gatvė savo ruožtu paskelbė, kad susitikime su V. Putinu britų premjeras „aiškiai pasakė, kad JK pozicija dėl Solsberio nesikeičia – tai buvo beatodairiškas cheminių ginklų panaudojimas ir begėdiškas bandymas Jungtinėje Karalystėje nužudyti nekaltus žmones“.
 
„Jis pasakė, kad tokia ataka neturi kartotis“, – sakoma B. Johnsono spaudos biuro pranešime.
 
Rusija ne kartą neigė kaltinimus dėl to, kad Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) pareigūnai bandė nervus paralyžiuojančia medžiaga nunuodyti S. Skripalį ir taip atkeršyti už jo bendradarbiavimą su Vakarų žvalgybos tarnybomis.
 
V. Putinas gruodį, pasveikinęs su B. Johnsoną su pergale parlamento rinkimuose, paragino pradėti „konstruktyvų dialogą“.
 
Pasak Dauningo gatvės, susitikęs su V. Putinu, B. Johnsonas pareiškė, kad „mūsų dvišaliuose santykiuose nebus normalizacijos, kol Rusijos nenutrauks destabilizuojančios veiklos, kuri kelia grėsmę JK ir mūsų sąjungininkams ir kenkia mūsų piliečių saugumui ir mūsų kolektyviniam saugumui“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.22; 00:04

Peteris Tide

„Pagaliau apie nužudymą mažame Tiergarten parke Berlyne atvirai prabilo Vokietijos vyriausybės koalicijos vidaus politikos reikalų ekspertas“, – rašo Vokietijos bulvarinis leidinys „Bild“.

„Politine prasme šis atvejis yra visiškai akivaizdus: tai Rusija davė įsakymą nužudyti, šios žmogžudystės užsakovas – Kremlius. Apie tai byloja užtektinai aiškūs prezidento Vladimiro Putino pareiškimai Paryžiaus spaudai, kai jis net pagrindė, kodėl tas žmogus buvo nušautas“, – pokalbyje su „Bild“ žurnalistais tvirtino Uli Gretch, SPD partijos politinių partijų ekspertas.

Vokiečių leidinys „Bild“

Kaip pastebi „Bild“, anksčiau Angela Merkel ir jos vyriausybė buvo įtartinai santūrūs vertindami Zelimkhano Hangoshvili nužudymo Berlyne aplinkybes.

„Aš žinau, kad žmogžudystė Mažajame Tiergarten parke – vienas didžiausių pastarųjų metų skandalų, – pabrėžė Uli Gretch. – Užsienio valstybė siunčia žudiką į Vokietiją, į sostinės centrą, kad šis nužudytų Kremliaus  priešą vidury baltos dienos.“

Taigi Uli Gretchas prieštarauja Federalinės konstitucijos apsaugos tarnybos vadovui Thomasui Haldenwangui, kuris 2019-ųjų gruodžio pradžioje paskelbė, esą dėl šios konkrečios žmogžudystės neįmanoma atvirai apkaltinti konkrečios šalies, nes trūksta įtikinamų įrodymų.

Zelimchanas Changošvili

Anot SPD eksperto Uli Gretcho, įrodymai yra akivaizdūs ir nedviprasmiški: „Neginčijamų įrodymų problemos nebėra! Turime nusikaltėlį, nusikaltimo įrankį, liudytojus, tikrą pasą su kamufliažo asmens duomenimis. Turime sukurtą legendą, kaip gauti vizą pasitelkiant Rusijos gynybos ministerijos fiktyvią kompaniją, turime prezidento Putino pareiškimus, kad Berlyne nužudytas asmuo neva buvo teroristas. Ir vis dėlto prieš keletą metų Rusijos valdžia išbraukė jį iš ieškomų asmenų sąrašo.

Įdomu dar ir tai, kad gruodžio 11 d. uždarame Bundestago komiteto vidaus reikalų komitete posėdyje atsakydamas į klausimą, ar nėra įrodymų apie užsienio valstybės dalyvavimą nusikaltime, Generalinės prokuratūros atstovas atsakė trumpai ir aiškiai: „Taip“.

„Matyt, praėjus kelioms dienoms po žmogžudystės, iš draugiškų žvalgybos agentūrų buvo gauta neginčijama informacija, rodanti Kremliaus atsakomybę“, – rašo „Bild“.

Šaltinis: „ Bild“

XXX

Pridedame Sauliaus Kizelavičiaus publikaciją „Šūviai Berlyne. Vėl – GRU pėdsakas“, kur buvo paskelbta 2019 metų rugsėjo 2-ąją slaptai.lt portale.

2019 metų  rugpjūčio 23 dieną Vokietijos sostinėje Berlyne netoli Reichstago buvo nužudytas Zelimchanas Changošvili. Šis Sakartvelo (Gruzija) pilietybę turėjęs čečėnas nužudymo dieną buvo paprašęs politinio prieglobsčio. Jo prašymą Vokietijos valdžia labai atidžiai nagrinėjo, nes baiminosi, ar jis neturi ryšių su teroristais – islamistais.

Nūnai vis daugiau įtarimų, kad šį čečėną likvidavo ne kas kitas, o būtent Rusijos slaptosios tarnybos arba jų prižiūrimas liūdnai pagarsėjęs šiandieninis Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas.

Kad tai gali būti Rusijos slaptosios tarnybos GRU rankų darbas (o gal – FST?), ypač daug rašo vokiški leidiniai, sakykim, Der Tagesspiegel ir Der Spiegel. Tačiau šios versijos neatmeta ir tokie tiriamosios žiniasklaidos leidiniai kaip Bellingcat ir The Insider, tokiais įtarimais dalinasi ir rusiški leidiniai svoboda.org bei Radio Svoboda.

Zelimchanas Changošvilis

Pirmiausia, nužudytasis kadaise buvo Čečėnijos nepriklausomybės šalininko, šios Šiaurės Kaukazo respublikos prezidento Aslano Maschadovo patikėtinis. Taigi tiek Rusija, tiek Kremliui pataikaujantis R.Kadyrovas jį būtinai traktuoja esant mirtinu priešu. Antra, Zelimchanas Changošvili yra gyvenęs Gruzijoje, kur, įtariama, talkino tuometiniam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, 2008-aisiais pralaimėjusiam Rusijai karą dėl Pietų Osetijos vadinamąjame penkių dienų kare. Tad Kremlius šio čečėno turėtų nekęsti dar ir dėl to, kad šis palaikė Gruzijos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Tačiau kai Gruzijoje pasikeitė valdžios, Zelimchanui ten tapo nesaugu, ir jis persikėkė į Ukrainą, pas Odesos srities gubernatoriumi tapusį tą patį M.Sakašvilį. Tad Zelimchanas galėjo būti Kremliaus įtrauktas į juoduosius sąrašus ir dėl požiūrio į Maskvos – Kijevo konfliktą.

2016-aisiais metais šis čečėnas, baimindamasis grasinimų, persikėlė gyventi į Vokietiją, kur paprašė politinio prieglobsčio, bet Vokietija suteikti neskubėjo: maždaug dvejis metus aiškinosi, ar jis nepalaiko ryšių su teroristais – islamistais, kai paaiškėjo, jog čečėnas – švarus, tapo jam palankesnė.

Twitter paskyroje dėl nužudymo užuojautą suskubo pareikšti pats M.Saakašvilis, pridurdamas, esą žudiką užsakė Rusijos slaptosios tarnybos.

Kad šūvius paleido Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, mano ir Zelimchano brolis Zurabas. Jo teigimu, Zelimchanas turėjo daug priešų. Visi jo priešai – Rusijos imperialistai.

Ir tai – panašu į tiesą, nes į šį čečėną jau buvo keletą kartų pasikėsinta. Jis buvo sužeistas į petį ir ranką. Pavyzdžiui, vienas pasikėsinimas surengtas 2015 metais Tbilisyje. Paskutiniuoju metu Z.Changošvili dangstėsi svetima pavarde.

Vokietijos policijai pavyko sulaikyti įtariamąjį. Įtariamasis žudikas sulaikytas netrukus po žmogžudystės. Vyras bandė pasprukti dviračiu, turėjo peruką. Šiuos daiktus išmetė į upę, o pats slapstėsi krūmuose. Mažytį pistoletą, iš kurio paleido keletą šūvių, taip pat išmetė į upę.

Įtariamasis – 49 metų Vadimas Sokolovas. Nors vyras neprisipažįsta esąs kaltas, įtarimus sustiprina kelios aplinkybės: prašydamas vizos prancūzų konsulate Maskvoje jis nurodė, kad gyvena Irkutske Alpių gatvėje, nors ten tėra Alpių skresgatvis. Be to, prašydamas vizos, nenurodė nei namo, nei buto numerio, nors tai – privalu. Vėliau, patikrinus, ar toks vyriškis kada nors gyveno nurodytu adresu, sulaukta neigiamo atsakymo.

Į Vokietiją įtariamasis pateko per Prancūziją. Keista, kad įvažiavęs į Prancūziją iškart pradingo. Į Maskvą turėjo grįžti po žmogžudystės praėjus parai.

Tėra viena švelninanti aplinkybė – įtariamasis turi keletą tatuiruočių. Vargu ar profesioaliam GRU žudikui būtų leista turėti tatuiruočių – juk jos krenta į akis, jas lengva atpažinti. Bet gal tos tauiruotės byloja buvus gudrų sumanymą – nukreipti dėmesį nuo įtariamojo. Arba suimtasis nėra tikras GRU daruotojas – jį galėjo pasamdyti tik šiam konkrečiam išpuoliui…

Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.

Jei paaiškės, kad čečėną Berlyne prie Bundestago vidurdienį nušovė pagal Rusijos slaptųjų tarybų užsakymą, turėsime įspūdingą Europoje GRU atliktų žmogžudysčių sąrašą – Aleksandras Litvinenka, Sergejus Skripalius, dabar – Zelimchanas Changošvili.

O Vokietija lyg niekur nieko ir toliau tiesia dujotiekį Nord Stream II.

Ironiškai paklauskime Angelos Merkel: kas čia nuostabaus – juk šaudo dar ne Bundestage, šaudo dar tik šalia Bundestago…

2019.09.02; 11:00

Austrijos specialusis dalinys. EPA – ELTA nuotr.

Prisiekusiųjų teismas Zalcburge šnipinėjimu Rusijos naudai kaltinamo 71 metų amžiaus Austrijos armijos dimisijos pulkininko bylą nagrinės ateinančių metų kovo mėnesį. Tai pirmadienį žurnalistams pranešė teisėjas Peteris Egeris.
 
Pasak jo, šnipinėjimu kaltinamo austro procesas prasidės kovo 2-ąją, numatyti keli teismo posėdžiai, kurie veikiausiai bus uždari. Jeigu austrų kariškis pensininkas bus pripažintas kaltu, jam gresia iki 10 metų kalėjimo.
 
Lapkričio 8 d. Zalcburgo miesto prokuratūra Žemės teisme pateikė praėjusių metų lapkritį sulaikytam šalies armijos dimisijos pulkininkui oficialų kaltinimą dėl šnipinėjimo Rusijos naudai.
 
„Teisiamasis kaltinamas mažiausiai 25 metus šnipinėjęs Rusijos vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU), padaręs žalos Austrijai, išdavęs valstybės paslapčių ir atskleidęs karinių paslapčių“, – buvo sakoma Zalcburgo prokuratūros pranešime.
 
Pernai Austrijos teisėsaugos institucijos pranešė atliekančios tyrimą šalies armijos dimisijos pulkininko atžvilgiu. Jis buvo įtariamas 20 metų perdavinėjęs Rusijos karinei žvalgybai informaciją apie Austrijos karinę aviaciją, artilerijos sistemas, aukščiausius pareigūnus, taip pat apie migracijos krizę. Už savo veiklą jis gavęs 300 tūkstančių eurų.
 
Pats įtariamasis, pasak jo advokato, nelaiko savęs šnipu ir teigia neatskleidęs valstybės paslapčių ir nepadaręs žalos Austrijai.
 
Šių metų liepą Austrijos VRM paskelbė Rusijos piliečio Igorio Zaicevo tarptautinę paiešką. 65 metų rusas įtariamas užverbavęs Austrijos armijos pulkininką, suimtą 2018 metais. Manoma, kad pirmas jų „darbo susitikimas“ įvyko 1987 metais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.31; 07:30

Didžiosios Britanijos prokurorai šiems rusams pareiškė kaltinimus dėl Skripalių apnuodijimo. EPA-ELTA nuotr.

Daugiau nei tuzinas Rusijos šnipų, priklausančių elitiniam žvalgybos daliniui, Europoje įvykdę įvairių operacijų, tarp jų ir bandymą nunuodyti buvusį dvigubą Rusijos agentą Sergejų Skripalį, Prancūzijos Alpių regione lankėsi kaip slaptoje bazėje užsienyje, informuojama trečiadienį paviešintoje ataskaitoje.
 
Dienraštyje „Le Monde“ buvo rašoma, kad, atlikus bendrą Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, Prancūzijos ir JAV žvalgybos pajėgų tyrimą, buvo išaiškinta penkiolika Rusijos karinės žvalgybos agentūros 29155 dalinio narių, kurie 2014–2018 m. persikėlė į Europą.
 
Ataskaitoje teigiama, kad visi jie kažkuriuo metu buvę Prancūzijos pietryčiuose esančiame Alpių Aukštutinės Savojos regione netoli Šveicarijos ir Italijos pasienių – Šamoni, Eviano ir Anmaso miestuose. „Le Monde“ paviešino 15 dalinio narių pavardžių, tad dienraštis sąrašą, kurį jau buvo paskelbusios tokios internetinės tyrimų agentūros, kaip „Bellingcat“ ir „The Insider“, papildė dar penkiomis pavardėmis.
 
Dienraštyje rašoma, kad Vakarų žvalgybos tarnybos tyrimą pradėjo po bandymo nunuodyti S. Skripalį 2018 m. kovą. Didžioji Britanija ir jos sąjungininkės Kremlių kaltina mėginimu jį nužudyti, tačiau Rusija šiuos kaltinimus neigia.
 
Dalinys veikė ir kitose šalyse: Bulgarijoje, Moldovoje bei Juodkalnijoje.
 
GRU būstinės foje Maskvoje

Ataskaitoje taip pat teigiama, kad kai kurie agentai Prancūzijos regione apsilankydavo reguliariai, kiti – tik kartą ar du.
 
Viena iš galimų versijų: prieš misijos pratęsimą, viešėdami Aukštutinės Savojos regione, agentai vylėsi nusikratyti bet kokių įtarimų. Šiame regione lankėsi ir Aleksandras Petrovas bei Ruslanas Boširovas, siejami su S. Skripalio apnuodijimu.
 
Vakarų žvalgybos tarnybos kol kas nerado jokių įkalčių, paliktų ginklų, praneša „Le Monde“. Tačiau lankymasis patvirtintas susekus valgymo, apsipirkimo ir nakvynės vietas.
 
„Labiausiai tikėtina hipotezė – (Aukštutinę Savoją) laikyti kaip slaptą bazę visoms 29155 dalinio Europoje vykdytoms slaptoms operacijoms“, – teigė aukšto rango Prancūzijos žvalgybos pareigūnas, kurį citavo „Le Monde“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.05; 05:00

GRU Nr 1 Denis Sergejew. Deckname Sergej Fedotov. Bellingcat

Dabar jau aišku, kad bulgarų prekeivį ginklais Jemeljaną Gebrevą (Емельян Гебрев) prieš ketverius metus nuodijo Rusijos slaptųjų tarnybų agentai. Tiksliau tariant – Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU). Dar tiksliau – likvidavimo operacijai vadovavo rusų agentas, turėjęs Sergejaus Fedotovo vardu išduotą pasą.

Bellingcat ir Der Spiegel rašo, kad Sergejus Fedotovas – tai 45 metų GRU (ГРУ) darbuotojas Denisas Sergejevas.

Taigi 2015 metų balandžio  mėnesį ginklų gamyklos Bulgarijoje savininkas J.Gebrevas viename iš Sofijos restoranų pavakarieniavo, o jau kitos dienos rytą vos bepajudėjo. Paskui – apalpo. Dar po kelių valandų bulgarą ištiko koma. Ir vis dėlto ginklais prekiaujantis verslininkas buvo stiprus, gajus – atsigavo.

Tiesa, 2015 metų gegužės mėnesį, neprabėgus nė mėnesiui po pirmojo vos mirtimi nesibaigusio negalavimo, bulgaras J.Grebnevas vėl susirgo. Bet jis buvo Laimės kūdikis – ir vėl išsikapstė.

2015-aisiais metais dar niekas neįtarė, nežinojo tikrųjų bulgaro negalavimo priežasčių. Manyta, jog J.Gebrevas tiesiog apsinuodijo maistu.

Bet po 2018-ųjų metų, kai Solsberyje pabandyta naudojant itin nuodingą medžiagą  likviduoti į Vakarus perbėgusį Rusijos slaptųjų tarnybų karininką Sergejų Skripalį, visiems tapo aišku, jog ir bulgaro vos mirtimi nesibaigusio negalavimo priežastis – ne pašvinkusi žuvis (tik pamanyk, turtingas verslininkas prabangiame Bulgarijos sostinės restorane apsinuodija sena lašiša, – juk neįtikėtina).

Labai svarbu, kad žurnalistai iš Bellingcat ir Der Spiegel ganėtinai nesunkiai išsiaiškino, kokie Rusijos piliečiai tais metais buvo atvažiavę į Bulgariją, kai vos galo negavo Kremliui neįtikęs ginklų prekeivis. Vienas iš tokių „svečių“ – 45 metų GRU darbuotojas D.Sergejevas, turėjęs S.Fedotovo vardu išduotą pasą. Bulgariją lankyti jis pradėjo dar 2012 metais. Šengeno vizą gaudavęs ambasadoje. Bulgarijos sostinėje Sofijoje jis užfiksuotas ir 2015 metų balandžio 24-ąją, likus trims dienoms iki pasikėsinimo į J.Grebnevo gyvybę.

Minėtų leidinių žurnalistai kruopščiai tikrino tuomet į Bulgariją atvykusių Rusijos piliečių pasų duomenis su oficialiomis Rusijos ir Bulgarijos pasų duomenų bazėmis, ir nustatė, jog bulgarui nunuodyti buvo pasitelkti aštuoni minėto S.Fedotovo prižiūrimi GRU agentai.

Bulgarų ekspertai išsiaiškino, kad nuodai, kurių pagalba į aną pasaulį bandyta pasiųsti J.Gebrevą, labai panašus į „Novičiok“, kuriuo Didžiojoje Britanijoje nuodijo S.Skripalį.

Jemeljanas Gebrevas. Miroslavo Michailovo (RFE/RL0 nuotr).

Publikacijos autoriai Kristo Grocevas, Romanas Leberger ir Fidelis Šmidt įtaria, jog bandymai nužudyti Vakaruose gyvenančius nepalankius Vladimirui Putinui žvalgybininkus, politikus, žurnalistus, verslininkus, – viena iš svarbiausių Kremliaus užduočių. Rusija siekia susilpninti Europą, kad ji taptų paklusnesnė, sukalbamesnė, minkštesnė, silpnesnė, be vienybės. Sakykim, aršiai nekritikuotų Maskvos, jei Rusija vėl užpuls kokią nors kaimyninę valstybę, nė nemanytų taikyti ekonomines sankcijas, netrukdytų įgyvendinti į „Nord Stream 2“ panašius projektus.

Vienas iš būdų, kaip destabilizuoti Europą, – tai jos sostinėse rengti įžulias politinių oponentų likvidavimo operacijas. Nuodijimo metodą šiandien pamėgę GRU agentai Vakaruose dirba įžūliai, žiauriai, ciniškai. Jų nesulaikysi, jų nesugraudinsi. Į Kremliaus nemalonę patekusių žmonių žudymas vidury baltos dienos didžiuosiuose Vakarų miestuose, Europos žvalgybų nesugebėjimas atspėti GRU planų pasirenkant naujus taikinius, drastiškus išpuolius organizavusiųjų agentų sėkmingas sugrįžimas į Rusiją, – visa tai kelia įtampą. Europa pradeda nepasitikėti savo jėgomis. Europa jaučiasi bejėgė. Kremliui to tik ir reikia.

Beje, jei klausite, kuo gi ginklais prekiavęs bulgarų verslininkas neįtiko Kremliui, – paaiškinti nėra sunku. 2008-aisiais metais , kai Rusija puolė Gruziją, J.Gebrevas daug modernių ginklų pardavė ne rusų, o gruzinų ginkluotosioms pajėgoms. Be to, jis ruošėsi nusipirkti dar vieną ginklų gamyklą Bulgarijoje, kurią kontroliuoti per tarpininkus, matyt, norėjo Rusijos slaptosios tarnybos.

Parengta pagal Bellingcat ir Der Spiegel publikacijas

2019.11.26; 05:02

Christina Brause, Alexas Hawkas, Martinas Lutzas ir Christianas Schweppe | Die Welt

„Nuo Gruzijos piliečio nužudymo Berlyno centre praėjo du mėnesiai. Remiantis turima informacija, suimtasis yra rusas, tačiau tyrėjai negali tikėtis pagalbos iš Maskvos. Rusijos valdžia iki šiol palaiko tariamą žudiką“, – rašo Vokietijos laikraštis “ Die Welt“ .

bfv_1
BfV būstinė ir emblema

Zelimkhanas Khangošvilis buvo nušautas Berlyne rugpjūčio 23 d. „Yra daug požymių, kad tai – užsakomoji žmogžudystė. Bet kas konkrečiai už jos slypi, neaišku. Esama ženklų, rodančių į Rusiją. Ne daugiau, bet ir ne mažiau“, – sako žurnalistai Kristina Brause, Aleksejus Hawkas, Martinas Lutzas ir Christianas Schweppe’as.

„Atrodytų, kad jei Rusija nėra susijusi su nusikaltimu, Kremlius turėtų būti suinteresuotas bendradarbiauti atliekant tyrimą. Rusija buvo kviečiama talkinti tyrimui. Vokietijos vyriausybės atstovas pripažino:“ Vokietijos saugumo institucijos, o vėliau federalinė vyriausybė pasiuntė užklausas dėl šios bylos Rusijos valdžios institucijoms“. „Bet akivaizdu, kad Rusijos pusė yra labai atsargi“, – pabrėžia leidinys.

„Niekas nenori duoti oficialių komentarų dėl šios bylos. Ypač nekalbi Kelno federalinė konstitucinės apsaugos agentūra (BfV). Padarius mažiausią klaidą, diplomatiniai santykiai tarp Vokietijos ir Rusijos iškart taptų komplikuoti. Anot Die Welt,“ BfV „jau išsiuntė kelis prašymus Rusijos valdžios institucijoms. Tačiau atsakymai – nei į tvorą, nei į mietą “.

„Rusai nerodo noro bendradarbiauti. Todėl labai sunku ar net neįmanoma ištirti, kurie asmenys susiję ir kurie neturi jokių sąsajų su žmogžudyste“, – pabrėžia žurnalistai.

Zelimchanas Changošvili

„Tikroji žudiko tapatybė dar nėra nustatyta. Vyras, kuris vis dar tyli, buvo aplankytas Rusijos ambasados darbuotojų, jis teigė esąs Rusijos pilietis. Yra ženklų, rodančių jo artumą Rusijos valstybiniam aparatui. Pasak tyrimams skirtos svetainės“ Bellingcat“, pasą, už kurį nusikaltėlis gavo vizą į Europą, išdavė tas pats departamentas, kaip ir asmenų, kurie tariamai įvykdė pasikėsinimą į Skripalį, dokumentus“.

„Todėl Vokietijos tyrėjai susiduria su dilema: viena vertus, jiems pavyko sugauti įtariamą žudiką. Jie turi akivaizdžių įrodymų: ginklą, kuriuo buvo nuždytas žmogus, panaudotą dviratį ir peruką, ištrauktą iš Šprės upės“.

„Tačiau, pasak Die Welt, žmogžudystės tyrimo skyriaus tyrėjai dar negali nustatyti nužudymo motyvo. Jie taip pat neturi tikrojo nusikaltėlio vardo. Tie, kurie slepiasi už žmogžudystės, elgėsi labai profesionaliai. Berlyno departamentas turi per mažai informacijos, kad galėtų tvirtinti kategoriškai“, – rašoma straipsnyje.

„Priešingai nei Skripal „byloje, nėra jokių Vokietijos vyriausybės atstovų politinių pareiškimų. Tačiau tai, kad tai nėra eilinė žmogžudystė, parodo Federalinės teisingumo ministerijos atsakymas.“ Natūralu, kad palaikomas ryšys su kanclerio departamentu, sakė ministerijos atstovas. Bet tai, ką mano federalinė vyriausybė, lieka neaišku. Tai – konfidfenciali informacija“.

Zelimchanas Changošvili

„Visų pirma, opoziciją vis labiau stebina tai, kad Vokietijos generalinė prokuratūra (GBA) Karlsrūhėje netyrė šio klausimo. Iki šiol jie tik stebi tyrimą, nepaisydami Rusijos valstybės dalyvavimo požymių.“

„Šiuo metu Generalinė prokuratūra negali perimti Berlyno bylos tyrimo, nes tam nėra įstatyme nustatytų būtinų sąlygų, praneša agentūra. Kitaip tariant, informacijos apie tikrąjį nužudymo pagrindą yra mažai.“

Tuo pačiu metu į įtarimą, kad užsienio žvalgybos agentūra nužudė Vokietijoje gyvenantį žmogų, reikia žiūrėti rimtai, sakė FDP frakcijos specialistas vidaus politikos klausimais  Konstantinas Kule. „Diplomatinis taktas čia netinkamas“, – teigė pavaduotojas, ragindamas skubiai ištirti bylą.

„Tiergarteno nužudymo parke atveju užsienio pajėgų dalyvavimo požymiai – akyvaizdūs, bet… Jei dabartinis tyrimas, Generalinės prokuratūros požiūriu, neperžengs šios kliūties, ši byla teisiškai liks vien tik eiline žmogžudyste“.

Šaltinis: Die Welt

XXX

Primename, ką apie tai Saulius Kizelavičius jau rašė slaptai portale (https://slaptai.lt/saulius-kizelavicius-suviai-berlyne-vel-gru-pedsakas/) Šių metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos sostinėje Berlyne netoli Reichstago buvo nužudytas Zelimchanas Changošvili. Šis Sakartvelo (Gruzija) pilietybę turėjęs čečėnas nužudymo dieną buvo paprašęs politinio prieglobsčio. Jo prašymą Vokietijos valdžia labai atidžiai nagrinėjo, nes baiminosi, ar jis neturi ryšių su teroristais – islamistais.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Nūnai metu vis daugiau įtarimų, kad šį čečėną likvidavo ne kas kitas, o būtent Rusijos slaptosios tarnybos arba jų prižiūrimas liūdnai pagarsėjęs šiandieninis Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas.

Kad tai gali būti Rusijos slaptosios tarnybos GRU rankų darbas (o gal – FST?), ypač daug rašo vokiški leidiniai, sakykim, Der Tagesspiegel ir Der Spiegel. Tačiau šios versijos neatmeta ir tokie tiriamosios žiniasklaidos leidiniai kaip Bellingcat ir The Insider, tokiais įtarimais dalinasi ir rusiški leidiniai svoboda.org bei Radio Svoboda.

Pirmiausia, nužudytasis kadaise buvo Čečėnijos nepriklausomybės šalininko, šios Šiaurės Kaukazo respublikos prezidento Aslano Maschadovo patikėtinis. Taigi tiek Rusija, tiek Kremliui pataikaujantis R.Kadyrovas jį traktuoja esant mirtinu priešu.

Antra, Zelimchanas Changošvili yra gyvenęs Gruzijoje, kur, įtariama, talkino tuometiniam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, 2008-aisiais pralaimėjusiam Rusijai karą dėl Pietų Osetijos vadinamąjame penkių dienų kare.

Tad Kremlius šio čečėno turėtų nekęsti dar ir dėl to, kad šis palaikė Gruzijos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Tačiau kai Gruzijoje pasikeitė valdžios, Zelimchanui ten tapo nesaugu, ir jis persikėkė į Ukrainą, pas Odesos srities gubernatoriumi tapusį tą patį M.Sakašvilį.

Žodžiu, Zelimchanas galėjo būti Kremliaus įtrauktas į juoduosius sąrašus ir dėl požiūrio į Maskvos – Kijevo konfliktą.

2016-aisiais metais šis čečėnas, baimindamasis grasinimų, persikėlė gyventi į Vokietiją, kur paprašė politinio prieglobsčio, bet Vokietija suteikti neskubėjo: maždaug dvejis metus aiškinosi, ar jis nepalaiko ryšių su teroristais – islamistais. Kai paaiškėjo, jog čečėnas – švarus, tapo palankesnė.

disidentas_litvinenka
Disidento mirtis. Aleksandras Litvinenka. Slaptai.lt nuotr.

Twitter paskyroje dėl nužudymo užuojautą suskubo pareikšti pats M.Saakašvilis, pridurdamas, esą žudiką užsakė Rusijos slaptosios tarnybos.

Kad šūvius paleido Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, mano ir Zelimchano brolis Zurabas. Jo teigimu, Zelimchanas turėjo daug priešų. Visi jo priešai – Rusijos imperialistai.

Ir tai – panašu į tiesą, nes į šį čečėną jau buvo keletą kartų pasikėsinta. Jis buvo sužeistas į petį ir ranką. Pavyzdžiui, vienas pasikėsinimas surengtas 2015 metais Tbilisyje. Paskutiniuoju metu Z.Changošvili dangstėsi svetima pavarde.

Vokietijos policijai pavyko sulaikyti įtariamąjį. Įtariamasis žudikas sulaikytas netrukus po žmogžudystės. Vyras bandė pasprukti dviračiu, turėjo peruką. Šiuos daiktus išmetė į upę, o pats slapstėsi krūmuose. Mažytį pistoletą, iš kurio paleido keletą šūvių, taip pat išmetė į upę.

Įtariamasis – 49 metų Vadimas Sokolovas. Nors vyras neprisipažįsta esąs kaltas, įtarimus sustiprina kelios aplinkybės: prašydamas vizos prancūzų konsulate Maskvoje jis nurodė, kad gyvena Irkutske Alpių gatvėje, nors ten tėra Alpių skresgatvis. Be to, prašydamas vizos, nenurodė nei namo, nei buto numerio, nors tai – privalu. Vėliau, patikrinus, ar toks vyriškis kada nors gyveno nurodytu adresu, sulaukta neigiamo atsakymo.

Sergejus Skripalis. Reuters/Scanpix nuotr.

Į Vokietiją pateko per Prancūziją. Keista, kad įvažiavęs į Prancūziją iškart pradingo. Į Maskvą turėjo grįžti po žmogžudystės praėjus parai.

Tėra viena švelninanti aplinkybė – įtariamasis turi keletą tatuiruočių. Vargu ar profesioaliam GRU žudikui būtų leista turėti tatuiruočių – juk jos krenta į akis, jas lengva atpažinti. Bet gal tos tauiruotės byloja buvus gudrų sumanymą – nukreipti dėmesį nuo įtariamojo. Arba suimtasis nėra tikras GRU daruotojas – jį galėjo pasamdyti tik šiam konkrečiam išpuoliui…

Jei paaiškės, kad čečėną Berlyne prie Bundestago vidurdienį nušovė pagal Rusijos slaptųjų tarybų užsakymą, turėsime įspūdingą Europoje GRU atliktų žmogžudysčių sąrašą – Aleksandras Litvinenka, Sergejus Skripalius, dabar – Zelimchanas Changošvili.

O Vokietija lyg niekur nieko ir toliau tiesia dujotiekį Nord Stream II.

Ironiškai paklauskime: kas čia nuostabaus – juk šaudo dar ne Bundestage, šaudo dar tik šalia Bundestago…

2019.11.04; 07:17

Daiva Ulbinaitė. Nustokim krūpčioti. Knygos viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Birželio pradžioje perskaičiau Daivos Ulbinaitės veikalą apie Dalios Grybauskaitės prezidentavimo ypatumus. Nesigailiu sugaišęs kelių vakarų. Apie minėtą biografinę knygą net keletą žodžių brūkštelėjau straipsnyje „Prasmingas Prezidentės linkėjimas – nustokim krūpčioti“ (slaptai.lt).

Birželio pabaigoje išvydau Donato Ulvydo filmą „Valstybės paslaptis“ (parodė LRT). Ir vėl – nesigailiu sugaišęs kelių valandų. Verta buvo pamatyti. Dabar, perskaičius ir biografinio pobūdžio veikalą, ir išvydus dokumentinį filmą, galiu dar drąsiau tvirtinti: „Mums pasisekė, jog D.Grybauskaitė buvo mūsų prezidentė“.

Kaip ir skaitydamas knygą, taip ir žiūrėdamas dokumentinę juostą, didžiausią dėmesį kreipiau į penketą aspektų: kodėl ji anuomet nevažiavo į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama, ką byloja susitikimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir ko verti kaltinimai, esą Prezidentė privalo prisiimti atsakomybę dėl neva pašlijusių Vilniaus ir Varšuvos tarpusavio santykių.

Taip pat rūpėjo išgirsti paaiškinimų, ar teisinga, kad Prezidentė rimtai vertino jai teikiamas slaptąsias pažymas, bei sulaukti atsakymo į klausimą, kodėl mūsų specialiosios tarnybos persekiojo prezidentės patarėją D.Ulbinaitę, pranešusią jokių valstybės paslapties požymių neturinčią, tačiau labai svarbią žinią – apie galimas Kremliaus provokacijas.

Čekiškas aspektas

Pirmiausia – Prahos epizodas. Kaip ir D.Ulbinaitės knygoje, taip ir D.Ulvydo filme skelbiama versija: anuomet Amerika, naiviai stengdamasi įkvėpti gyvybės santykiams su Rusija, Kremliui norėjo pasiūlyti nuolaidų, kenkusių Baltijos šalių saugumui. Atsisakydama skristi į Prahą mūsų prezidentė pasiuntė aiškų signalą partneriams: „jūs mums atvirai ir skaidriai nesakote, ką gi su rusais sutarėte, ir mums kyla klausimų, todėl nenorime a priori rodyti, kad viskam pritariame“.

Dalia Grybauskaitė ir Barakas Obama. LRT. Kadras iš Donato Ulvydo filmo „Valstybės paslaptis“

Žodžiu, kaip ir „Nustokim krūpčioti“, taip ir „Valstybės paslaptyje“ brėžiama logiška, suprantama išvada. Jei D.Grybauskaitė būtų pasirinkusi skrydį į Prahą, ji būtų turėjusi tik dvi galimybes: arba pritarti abejotinos vertės B.Obamos planui, ir tuo pačiu išduoti Lietuvos interesus, arba demonstratyviai nepritarti B.Obamos siūlymui, ir tada galbūt sukelti politinį skandalą. Juk B.Obama būtų greičiausiai patekęs į keblią padėtį.

Tad D.Grybauskaitė pasielgė diplomatiškai subtiliai: nepamynė Lietuvos interesų ir nesukėlė JAV prezidentui nepatogumų. Vienintelė bėda – sulaukė itin daug kritikos, esą dabar Vašingtonas tai jau užsirūstins… Nei užsirūstino, nei supyko. D.Grybauskaitė pasirodė esanti teisi. Jos kritikai pasirodė nepajėgūs pažvelgti giliau.  

Rusiški keiksmažodžiai

Taip pat vertingi Prezidentės D.Grybauskaitės prisiminimai apie susitikimą su Vladimiru Putinu. Kremliaus diktatorius be užuolankų reikalavo: Lietuva privalanti paklusti Rusijos diktatui. V.Putinas beveik atvirai grasino, bandė bauginti. O kad viskas atrodytų kaip įmanoma rimčiau, savo grūmojimus V.Putinas dar sustiprino posakiais, kurie priminė rusiškus keiksmažodžius.

Bet D.Grybauskaitė neišsigando, nepasimetė. Ji mandagiai, bet tvirtai atkirto, jog Lietuvai nepriimtinas spaudimas, juolab šantažas. D.Grybauskaitė pastatė V.Putiną į jam priklausančią vietą (pats vėliau prisipažino, jog pokalbis su Grybauskaite nebuvo lengvas). Vėliau Prezidentė labai taikliai įvertino V.Putino elgesį: „teroristinės valstybės požymių turinti šalis“. Tad niekaip nesuprantama, dėl ko ir kodėl būtų galima D.Grybauskaitei priekaištauti? Valstybės interesų neišdavė, Kremliuje elgėsi solidžiai, prabilusi apie „teroristinę valstybę“ – pasakė šventą tiesą, oficialaus priėmimo metu Maskvoje nesikeikė…

Dalia Grybauskaitė ir Vladimiras Putinas. Kadras iš Donato Ulvydo filmo „Valstybės paslaptis“

Nejaugi, visa tai žinodami, vis tiek manote, kad D.Grybauskaitė neturėjo teisės Rusijos vadinti „teroristine valstybe“? Neva taip solidūs politikai nesielgia? Viskas atvirkščiai. Solidūs politikai tokiems „kolegoms“ kaip Vladimiras Putinas nenuolaidžiauja. Save gerbiantys politikai per daug suįžūlėjusiems diktatoriams rėžia tiesą į akis…

Mano įsitikinimu, jei kas ir nusipelnė priekaištų, tai ne D.Grybauskaitė, o tie ištižėliai kinkų drebintojai europiečiai, kurie vis pataikauja, vis nuolaidžiauja V.Putinui, o paskui apstulbę stebisi, kodėl šis nesiliauja puldinėjęs suverenias valstybes.

Neleido lenkams „užlipti ant galvos“

Ta pati situacija – dėl Lenkijos. Kol oficialioji Varšuva nesikišo į Lietuvos vidaus reikalus, tol santykiai buvo puikūs. Kai Varšuva ėmė, vaizdžiai tariant, „lipti mums ant galvų“, D.Grybauskaitė pasielgė taip pat solidžiai ir kietai, kaip ir bendraudama su B.Obama ir V.Putinu – „mums nepriimtinas spaudimas“.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Buvo aiškiai pasakyta: Lietuva nori bičiuliautis su Lenkija, bet jei Varšuva pradės nurodinėti, kokius įstatymus privalome priimti, kokias raides turime įteisinti oficialiuose dokumentuos, Lietuvos piliečiams bruks „lenkiškas kortas“, skatins separatistines nuotaikas, girdi, Vilnius nėra Lietuvos sostinė, skriaus Punske, Suvalkuose ir Seinuose gyvenančius lietuvius, – nuoširdžių santykių nelaukite!

Verkšlenimai, esą Lenkija mums nepadės gintis Rusijos agresijos atveju, jei nesuteiksime išskirtinių, perteklinių teisių save lenkais vadinantiems Vilniaus ir Šalčininkų rajono gyventojams, – neverti nė sudilusio skatiko. Jei mus gins JAV ir Didžioji Britanija, tai gins ir Lenkija. Jei nuo mūsų nusisuktų Vašingtonas ir Londonas, tada ir Lenkija liks nuošalyje. Nepadėtų nei trys, nei trisdešimt trys lenkiškos raidės, įrašytos pirmąjame Lietuvos respublikos paso puslapyje pačiu didžiausiu šriftu.

Buvusiam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, kadaise užėmusiam pataikaujančią poziciją, vertėtų verčiau kukliai patylėti. Jei ne jo anksčiau užimta kapituliantiška laikysena, D.Grybauskaitei vėliau nebūtų tekę atlaikyti įkūraus, atkaklaus Varšuvos spaudimo.

Lietuviškųjų slaptųjų tarnybų klaida

Žiūrint „Valstybės paslaptį“ ne mažiau įdomu buvo išgirsti, kaip kadaise iškeltus įtarimus dėl valstybės paslapties išdavimo vertina pati prezidentės patarėja D.Ulbinaitė. Atsimenate kratas, mestus įtarimus, teismo posėdžius? Akivaizdu, jog Prezidentės patarėja neišdavė jokios valstybinės paslapties, garsiai pranešusi, jog Rusija ruošia provokacijas. Kiekvienas bent mažumėlę politinėmis intrigomis besidomintis žmogus puikiai suvokia, kad Rusija provokacijas rengia nuolat. Jas rengė vakar, rengia šiandien ir rengs rytoj. Be pertraukų, be atostogų, be savaitgalių.

Vladimiras Putinas. Priešo žvilgsnis. LRT. Kadras iš Donato Ulvydo filmo „Valstybės paslaptis“

Tačiau mūsų džeimsams bondams kažkodėl pasivaizdeno, esą viešai paskelbta žinia apie Rusijos rengiamas provokacijas – valstybės paslapties išdavimas. Mano supratimu, Lietuvos slaptosios tarnybos turėjo padėkoti D.Ulbinaitei už šią plačiai paskleistą žinią: tegul mūsų politikai, žurnalistai, visuomenininkai tampa dar budresni. Deja, mūsų žvalgybininkai pasuko šunkeliais – tą, kuriai derėjo pasakyti „ačiū“, puolė persekioti.

Kas tai – nesusipratimas, žioplumas ar priešiškų žvalgybų sukurpta provokacija? Beje, į šį klausimą iki šiol neatsakyta.

Slaptosios tarnybos – vertingas informacijos šaltinis

Dėl slaptųjų pažymų – panaši pasaka. Kiekvienas, bent kiek besidomintis žvalgybų istorija, žino, jog slaptosios pažymos, kurios patenka ant prezidento, premjero, Seimo pirmininko ar kariuomenės vado stalo, – svarbus dokumentas, nors ir ne visuomet sklidinai užpildytas konkrečiais įrodymais. Slaptosios pažymos, nors jų ir nepateiksi teisėjui, vis tik leidžia susidaryti nuomonę, kur link krypstama. Todėl tai – vertinga pagalba apsisprendžiant dėl kandidato į teisėjo, ministro ar patarėjo postą.

Slaptųjų pažymų kritikams metas suvokti, jog žvalgybose labai konkretūs įrodymai – reta sėkmė. Jei Rusija užverbuoja įtakos agentą, tai jam neišduoda pažymėjimo, bylojančio apie priklausomybę FSB, SVR ar GRU struktūroms. Pažymėjimo taip pat nepapuošia nei Rusijos Federacijos herbu, nei asmeniniu V.Putino parašu. Be kita ko, įtakos agentas ir nesinešioja pažymėjimo, nurodančio tikrosios darbovietės adresą. Tokių pažymėjimų išvis nebūna arba jie budriai saugomi kur nors Maskvoje…

Bet ar tai reiškia, kad įtakos agento neįmanoma „išlukštenti“ kitais metodais? Atidžiai, profesionaliai stebint įtartiną asmenį ne taip jau retai įmanoma susidaryti užtektinai objektyvią nuomonę. Taip, šimtaproncentinių įrodymų nėra. Bet ar jų visuomet reikia, kai tenka siųsti prezidentei raportą? Įtarimai, abejonės – juk tai taip pat svarbus argumentas. Nejaugi slaptosios tarnybos neturi teisės valstybės vadovo perspėti apie įtartinai besielgiantį kandidatą į ministro ar teisėjo postą? Nejaugi VSD ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento vadovai neturi teisės su prezidente pasidalinti savo kritiškais vertinimais? Jei nėra neginčijamų išdavystės faktų, jei egzistuoja tik įtarimai ir spėjimai, nejaugi slaptosios tarnybos savo abejones privalo slėpti nuo prezidentės, o prezidentė, sužinojusi apie įtarimus, bet neturėdama konkrečių įrodymų, privalo elgtis taip, tarsi nieko nebūtų buvę?

Lietuvos saugumas (VSD)

Štai tokios mintys šovė į galvą perskaičius „Nustokim krūpčioti“ ir peržiūrėjus „Valstybės paslaptį“.

Net keista, kad tenka ginčytis su lietuviais dėl tokių akivaizdžių tiesų…

2019.07.01; 21:10

2019 metais Rusija greičiausiai bandys daryti įtaką Europos Parlamento rinkimams, tęs žvalgybos operacijas prieš Vakarus ir toliau ruošis ginkluotam konfliktui su NATO, teigiama Estijos užsienio žvalgybos tarnybos ataskaitoje, praneša „NBS News“.

70 puslapių apimties ataskaitoje teigiama, kad Rusija bandys daryti įtaką 2019 metų gegužę vyksiantiems rinkimams į Europos Parlamentą ir tikėtina, kad daugiausiai dėmesio sutelks į didesnes ES valstybes nares – Vokietiją, Prancūziją ir Italiją.

„Labai tikėtina, kad Rusija bandys kištis į Europos Parlamento rinkimus, siekiant užtikrinti kuo daugiau vietų prorusiškoms ir euroskeptiškoms politinėms jėgoms“, – teigė ataskaitos autorius, Estijos užsienio žvalgybos tarnybos generalinis direktorius Mikkas Marranas.

Ataskaitoje taip pat teigiama, kad Rusijos žvalgybos tarnybos toliau vykdys plataus masto kibernetinio šnipinėjimo kampaniją prieš Vakarus. 

Remiantis ataskaita, kibernetinio šnipinėjimo grupės APT28 ir „Sandworm“ yra aktyviausios rusų grupės, o su Rusijos federaline saugumo tarnyba (FSB) susijusi grupė SNAKE APT veikia labiau slaptai. 

„Daugumai kibernetinių operacijų, vykdomų iš Rusijos, vadovauja specialiosios tarnybos, ypač FSB ir GRU, kurios dažnai pasitelkia kibernetinius nusikaltėlius“, – teigiama ataskaitoje.

Analizuojant naujausias Rusijos karines pratybas, ataskaitoje nustatyta, kad „Rusijos ginkluotosios pajėgos nuolatos rengiasi plataus masto kariniam konfliktui su NATO“.

„Vadovybė Rusijoje bijo demokratijos sklaidos, ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadai mano, kad karinį konfliktą su NATO paskatins „spalvotoji revoliucija“ vienoje iš Rusijos kaimyninių šalių“, – teigiama ataskaitoje.

Neringa Šarmavičiūtė (ELTA)
 
2019.03.13; 07:00

Britų tyrėjai įvardijo Rusijos karinės žvalgybos pareigūną trečiuoju įtariamuoju buvusio dvigubo agento Sergejaus Skripalio ir jo dukros Julijos apnuodijimo byloje, naujienų agentūrai „Reuters“ sakė du Europos saugumo šaltiniai. 

Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Boširovas. EPA-ELTA nuotr.

Šaltiniai patvirtino ketvirtadienį žurnalistinių tyrimų tinklalapio „Bellingcat“ paskelbtą pranešimą, kuriame aukšto rango Rusijos karinės žvalgybos tarnybos (GRU) pareigūnas Denisas Sergejevas įvardijamas kaip trečias įtariamasis. 

Sergejus ir Julija Skripaliai 2018 metų kovą buvo rasti susmukę be sąmonės ant suoliuko Anglijos Solsberio mieste. Jie buvo apnuodyti nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“, tačiau abu pasveiko. 

Praėjusį rugsėjį britų prokurorai apkaltino du rusus, žinomus slapyvardžiais Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Boširovas, pasikėsinimu nužudyti Skripalius. 

Anot „Bellingcat“, D. Sergejevas, veikdamas tarptautiniu mastu naudojosi slapyvardžiu Sergejus Fedotovas. Tinklalapis skelbė, kad pasą S. Fedotovo vardu išdavė ta pati įstaiga Maskvoje, kuri išdavė padirbtus pasus kitiems GRU agentams, tarp kurių – A. Petrovas ir R. Boširovas. 

„Bellingcat“ taip pat skelbė susekęs, kad kelerius metus iki Skripalių apnuodijimo S. Sergejevas daug keliavo Europoje, Vidurinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose. 

Tinklalapis taip pat tvirtina, kad tą dieną 2015 metų balandį, kai D. Sergejevas skrido iš Bulgarijos sostinės Sofijos į Stambulo miestą Turkijoje, ginklų prekeivis Emilijanas Gebrevas labai blogai pasijuto per vakarienę Sofijos restorane. Tyrėjai vėliau nustatė, kad jis buvo apnuodytas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.15; 17:15

Atrodo, šitie vyrukai patys neįstengia nė batų raištelių užsirišti… Taip pasakė vienas ekspertas apie anekdotų herojais tapusius GRU agentus. Tačiau ne visi linkę nurašyti ir laidoti Rusijos karo žvalgybos tarnybą.

GRU štabas

Juodi šikšnosparnių metai

JAV prezidentas Kalėdų rytą traukia dovanas iš po kalėdinės eglės. Atplėšęs Šiaurės Korėjos valdovo atsiųstą žvaigždės pavidalo dėžę, randa abiejų auksinius biustus ir didesnį, KimČen Yno, šveičia į šiukšlių kibirą. Kitoje pamato beisbolo kepuraitę su užrašu „Padaryk Ameriką vėl didžią“ ir viską tėškia ant grindų – pamatęs etiketę „Made in China“. Saudo Arabijos karaliaus padovanotą karūną prisimatuoja ir deda ant stalo, atėjęs prie jo su paketu, ant kurio nieko neužrašyta… – šitai matome Rusijos valstybinio televizijos kanalo RT trumpame vaidybiniame rodinyje. – Išdrasko paketą ir išskleidžia ten buvusius marškinėlius su nugaroje parašyta: „Ты работаешь в ГРУ?“

Prezidento sutuoktinė miegamajame pasirodo vilkinti kaip tik šiais marškinėliais. Į lovoje su iPad‘u tįsančio prezidento prašymą išversti, kas ten parašyta („Tu iš tų kraštų“), atsako: „Padaryk Ameriką vėl didžią“.

Šis kūrinėlį pavadino „Russian Spies in the White House?“ Kadaise amerikiečiams rusų šnipai vaidenosi po kiekviena lova, o dabar Rusijos gerklingiausia propagandos skleidėja, RT, paploninusi liežuvį, pašiepia įsigąsdinusius amerikiečius: ar tik nebus Rusijos karinė žvalgyba įsitaisiusi paties prezidento pašonėje? Šnipomanija! Atsikvošėkite, lengvatikiai!

„2018 metais pagrindiniu Rusijos abreviatūra – ir šalies viduje, ir už jos ribų – tapo GRU“, – parašė „Meduza“, Rygoje įregistruotas Rusijos leidėjų internetinis laikraštis („Latvijoje įkurti nepriklausomą rusišką leidinį galima, o Rusijoje – ne“). Ir ne todėl, kad gruodžio pradžioje atšventė įkūrimo 100-metį ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo šnipus su diversantais pagyrė: „Būdamas vyriausiasis vadas, aišku, žinau jūsų neperdedant unikalius gebėjimus, neišskiriant ir specialiųjų operacijų…“

Prieš ketvirtį amžiaus Rusijos karo žvalgybos emblema buvo pasirinktas šikšnosparnis: pats neišsiduoda, o viską girdi. Tačiau 2018-aisiais buvo priešingai. Kur tik Rusijos generaliniam štabui priklausantys šnipai skandalingai nepripėdavo ir neprijaukė! Ir pranešimai su #GRU žiniasklaidoje mirgėte mirgėjo.

Klaida po klaidos

Slaptai.lt jau rašė, kad spalio pradžioje Jungtinėse Valstijose pateikė kaltinimus septyniems asmenims dėl kišimosi į šalies prezidento rinkimus ir kibernetinių atakų prieš tarptautines organizacijas; visi jie yra Rusijos piliečiai ir tarnauja padaliniuose, priklausančiuose GRU – Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiajai žvalgybos valdybai. Keturi iš jų, kaip ankstėliau pranešė Nyderlandai, mėgino atakuoti Cheminio ginklo draudimo organizacijos (OPCW) kompiuterinius išteklius Hagoje. Dviem iš šio ketverto jau anksčiau buvo iškeltos baudžiamosios bylos Šveicarijoje (mėgino prisismelkti prie Pasaulinės dopingo kontrolės tarnybos WADA duomenų). Olandai dar pridūrė GRU šnipus mėginus prilįsti prie duomenų, kuriuos sukaupė Malaizijos keleivinio lėktuvo „Boeing 777“ katastrofą Ukrainos rytuose (2014) tirianti bendra penkių valstybių tyrėjų grupė (JIT).

Rusų šnipams svilino padus ir kitose Europos šalyse. Metų pradžioje čekai pasigyrė, kad per penkerius metus išaiškino dešimtis Rusijos ir Kinijos šnipų, atskleidė „šalies teritorijoje veikusios vienos Rusijos specialiosios tarnybos žvalgybinį tinklą ir visiškai paralyžiavo jos veiklą“; tarnybos pavadinimo nenurodė, tačiau žinome 2012 metais šioje šalyje apsilankius buvusį GRU karininką Sergejų Skripalį – gal ne šiaip sau?

GRU būstinė

Rugsėjo pradžioje Lenkijos prokuratūra pateikė kaltinimą buvusiam Ekonomikos ministerijos darbuotojui bendradarbiavus su GRU 2014–2016 metais. Spalio 5 d. Estijoje suimti du piliečiai, įtariami valstybės paslapčių išdavimu Rusijos karinei žvalgybai – šalies gynybos pajėgų karininkas ir jo tėvas (manoma, kad šiuo atveju irgi padėjo Skripalis). Lapkričio pradžioje sulaikytas Austrijos pulkininkas prisipažino, kad teikė duomenis GRU. Latvija apkaltino GRU keliomis kibernetinėmis atakomis prieš valstybines žinybas (esą darbavosi tie patys – susimovę  Šveicarijoje ir Olandijoje).

Kaip prisimename, lapkričio pabaigoje Lietuvos generalinė prokuratūra perdavė teismui baudžiamąją bylą, kurioje vienas Klaipėdos gyventojas kaltinamas šnipinėjimu. Jis teikė duomenis „Rusijos Federacijos žvalgybos organizacijos“, kurios pavadinimas nenurodomas, tačiau lengvai atspėjamas žinant, kad rusus domino Lietuvos karinės jūrų pajėgos, NATO karo laivai ir panašiai.

Gruodžio pradžioje sužinojome, kad Ukrainos kontržvalgyba išaiškino GRU agentą, kuris trejus metus dirbo, kaip rašo ukrainiečiai, priešui. Šis pulkininkas, tarnaudamas šalies karinėse oro pajėgose, buvo atsakingas už visos ginkluotųjų pajėgų turimos technikos apskaitą. „Sokratas“ įkliuvo, kai ėmėsi padėti Rusijos karinės žvalgybai išsiaiškinti ukrainiečių laidomo skraidymo aparato konstrukcijos paslaptis (per šiuos bepiločius Rusijos pajėgos Donbase prarado daug technikos). Šnipas veikė ne vienas, tačiau jo bendrų Ukrainos specialiosios tarnybos dar neišaiškino.

Kaip prisimename, rugsėjo pradžioje Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Tereza Mei parlamento posėdyje tvirtai pareiškė, kad du Rusijos piliečiai, kuriems prokuratūra pateikė kaltinimą kėsinimusi nunuodyti buvusį Rusijos šnipą Sergejų Skripalį ir jo dukterį Solsberyje, yra „GRU agentai“ ir kad jų nunuodijimui buvo pritarta „Rusijos valstybės aukščiausiame lygyje“. Naujųjų metų pradžioje britų „The Telegraph“ parašė („How the UK joined the dots from Salisbury Novichok attack to Vladimir Putin“): „Atvirai sakant, praėję metai labai nenusisekė GRU.“ Anot leidinio, pernykštį rudenį ministrė pirmininkė pažadėjo „išardyti“ šalyje GRU tinklus ir dabar matyti, kad pažadas ištesėtas. „Mes tikri, kad žinome viską, kas mums reikalinga žinoti apie Solsberį“, pasakė leidiniui jo šaltinis vyriausybėje. Išaiškinta, kas ir kaip prisidėjo prie šio nusikaltimo, ir kad visa tai buvo vykdoma Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pritarus. Didžioji Britanija išsiuntė iš šalies 23 Rusijos diplomatus – beveik visi jie buvo karinės žvalgybos (GRU) ir užsienio žvalgybos tarnybų agentai (SVR). „GRU prireiks dešimtmečių prarastoms pozicijoms Didžiojoje Britanijoje susigrąžinti.“

Separatistams įsakinėjo GRU generolas?

2018 metų pradžioje sužinojome, kad Ilinojaus valstijos Šiaurės apygardos teismas priteisė 25-ių „Boeing 777“ katastrofoje žuvusiųjų giminaičiams $400 milijonų iš buvusio „Donecko liaudies respublikos gynybos ministro“ Igorio Girkino (Strelkovo), tačiau akivaidu, kad ne jis įsakė numušti viršum prorusiškųjų separatistų kontroliuojamos teritorijos skrendantį keleivinį lėktuvą. Lapkričio mėnesį 55 žuvusiųjų giminės kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą su ieškiniu Rusijai.

GRU ir Vladimiras Putinas. kremlin.ru nuotr.

Laukiama nesulaukiama, kada baudžiamoji byla dėl viršum prorusiškųjų separatistų kontroliuojamos teritorijos numušto lėktuvo įgulos ir keleivių žūties bus perduota Hagos apygardos teismui. Praėjusių metų pavasarį Nyderlandų saugumo taryba spaudos koferencijoje paskelbė JIT tarpinę išvadą: zenitinių raketų kompleksas „Buk“, iš kurio numušė lėktuvą, į Donecko sritį buvo atgabentas iš Rusijos Federacijos teritorijos ir priklausė Rusijos ginkluotųjų pajėgų 53-iai priešlėktuvinės gynybos brigadai. Tačiau tyrėjai dar negalėjo tvirtai pasakyti, ar prie to prisidėjo „Rusija kaip valstybė“.  Tyrimą pratęsė iki 2019 m. sausio 1 d.

Netrukus po spaudos konferencijos Hagoje tarptautinės grupės „Bellingcat“ ir Rusijos leidinio „The Insider“ tyrėjai paskelbė nustatę ir antro iš dviejų JIT ieškomų įtariamųjų asmenybę. Jų išvadoje teigiama, jog kelios dienos iki numušant „777“ viename įrašytų telefoninių pokalbių „…mes jau gavome Buk‘ą“ (…у нас уже есть Бук) sako GRU generolas Olegas Ivanikovas. Dar žinomas ir kaip buvęs „Pietų Osetijos gynybos ministras Andrejus Laptevas“ (2006 – 2008) bei „Luhansko liaudies respublikos gynybos ministro patarėjas“ (2014). Iš tikrųjų ne „ministrai“ ar kokie vietiniai vadai įsakinėjo Donecko ir Luhansko srityse kariaujantiems Rusijos kariuomenės padaliniams, teigia tyrėjai, o šis GRU generolas. Tiesiogiai jam pakluso ir ten veikusios privačios karinės kompanijos „Vagner“ samdinių vadas. Generolas kontroliavo ir ginklų, karinės technikos bei kita tiekimą iš Rusijos. Palaikė ryšį su Maskva ir „netgi siuntė rekomendacijas dėl politinių paskyrimų Putino padėjėjui Vladislavui Surkovui“. Šis „Bellingcat“ ir „The Insider“ tyrimas yra pirmasis atvejis, kai keleivinio lėktuvo numušimas tiesiogiai siejamas su aukšto Rusijos karininko veikimu. Dabar žiūrėsime, ar JIT tyrėjai pripažins šią išvadą įtikinamai pagrindžiama.

GRU laidoti dar per anksti

Prie veiklos prieš Ukrainą priskirtinas ir neįprasto „žanro“ antpuolis, apie kurį pranešė „The Washington Post“. 2015 metų vasaryje daugiau kaip dešimt JAV senatorių elektroninius laiškus, kuriuose organizacijos „Ukrainos patriotai“ vardu aiškino, kad šalyje susiklostė kritinė padėtis, kariuomenėje veši „milžiniška“ korupcija ir prašė atsiųsti į šalį „patyrusių JAV ir NATO specialistų“. Šis prasta anglų kalba parašytas laiškas nesukėlė kokio nors didesnio šurmulio Kongrese, tačiau kontržvalgybininkai jį įsidėmėjo. Mat tai buvo pirmas žinomas GRU veikiančio psichologinių operacijų padalinio mėginimas paveikti amerikiečių politikus. Prašome jūsų pagalbos, bet jūs, sužinoję ukrainiečius jau nepasitikint savo generolais ir šiaip reikalams visiškai pašlijus, tikriausiai nepadėsite…

Šis laiškas radosi GRU padalinyje, kuris žinomas „karinės dalies  54777“ (arba 72) pavadinimu. Ten įsikūręs, kaip tvirtina Vakarų kontržvalgybininkai, Rusijos ginkluotosiose pajėgose veikiantis psichologinio karo operacijų centras. Antai ne per seniausiai, po to, kai  Rusijos pasieniečiai apšaudė tris ukrainiečių laivus Juodojoje jūroje, Ukrainos pasienio rajonuose gyvenantys jaunuoliai sulaukė pranešimų, raginančių atvykti į karo tarnybą. Šaukimus, manoma, siuntinėjęs būtent šis psichologinių operacijų centras.

„Karinė dalis 54777“ turi keletą priedangos organizacijų  kurios dedasi nekaltomis visuomeninės diplomatijos vykdytojomis, rusų išeivijos interesų gynėjomis, o iš tikrųjų jas slapta valdo GRU (geriausiai žinomos – „InfoRos“, „Institute of the Russian Diaspora“). Pavyzdžiui, 2014 metų vasaryje, prieš Rusijai okupuojant Krymą, minėtos „priedangos“ išplatino pareiškimą, kuriame rusiškų organizacijų Ukrainoje vardu buvo kalbama apie šioje šalyje rusams kylančias grėsmes, bręstančius pavojus ir Rusijos prezidentas prašomas įsikišti. Šis pareiškimas turėjo parodyti tarptautinei bendrijai, sykiu ir Rusijos visuomenei, Ukrainą nesant vieningą.

Dar ši „karinė dalis“, kaip rašoma „The Washington Post“,  bendradarbiauja su kitomis psichologines ir kibernetines operacijas vykdančiomis grupėmis, – pavyzdžiui, „Cyber Caliphate“, kurioje susibūrę kibernetiniai diversantai dedasi „Islamo valstybės“ šalininkais. Iš tikrųjų ši grupė yra to paties GRU padalinio skyrius. „Cyber Caliphate“ 2015 metų pradžioje įsilaužė į JAV centrinės karo vadovybės išteklius Twitter‘yje, o  2016 metais įsismelkė į JAV demokratų partijos kompiuterinius tinklus.

Praėjusių metų pavasarį JAV finansų ministerijos paskelbtame naujame sankcijų 19-ai fizinių asmenų ir penkioms kompanijoms Rusijoje vėl randame GRU atstovus: patį Vyriausiosios žvalgybos valdybos viršininką ir tris jo pavaduotojus bei dar du karininkus. Amerikiečiai juos pripažino tiesiogiai atsakingais už tai, kas atsitiko Ukrainoje 2017 metų vasarą. Birželio 28-ąją, Ukrainos konstitucijos diena, itin žalingas kibernetinis virusas „NotPetya“ ištrynė duomenis bankų, energetikos kompanijų, oro uostų, aukštų vyriausybės valdininkų kompiuteriuose.  „NotPetya“ padarė žalos ir Danijoje, Jungtinėse Valstijose. Baltuosiuose rūmuose ši diversija buvo pavadinta „labiausiai niokojama ir daugiausia nuostolių padariusia kibernetine ataka istorijoje“. Teigiama tai buvus tos pačios „karinės dalies 54777“ kibernetinius diversantus.

Britų spauda daug dėmesio skyrė rusų šnipų operacijoms šalyje nušviesti

„Atrodo, šitie vyrukai patys neįstengia nė batų raištelių užsirišti“, – pašiepė anekdotų herojais tapusius GRU agentus Rusijos karinių pajėgų specialistas Maiklas Kofmanas iš Vudro Vilsono tarptautinio centro Vašingtone. Rusijos leidiniui „Komsomolskaja pravda“ specialiųjų tarnybų istorikas, žvalgybos veteranas Michailas Bogdanovas pasakė ne visiškai pritariantis „The Telegraph“ parašyta, kad GRU prireiks dešimtmečių nuo pastaraisiais metais patirtų smūgių atsigauti. Visur specialiosios tarnybos patiria nesėkmių. „Nurašyti ir laidoti GRU per anksti“. Rusijos karo žvalgyba savo veiklos srityje tebelieka dar labai pajėgi organizacija. Jis nemanąs karo žvalgybos vadovybę esant tokią neišmanią, kad „dėtų kiaušinius į vieną krepšį“. Negali visos operacijos būti vykdomos vienų ir tų pačių žmonių. Kita vertus, būdavo GRU ir SVR visiškai netekus rezidentūrų užsienyje, tačiau jos vėl rasdavosi ir tęsdavo operacijas.

Apie pastaruosius Rusijos karinės žvalgybos (GRU) nuotykius kuriami anekdotai. Kiti sako GRU esant stiprų ir klastingą priešininką, todėl kalbėti, kad veikia kažin kokie nevykėliai, reiškia nematyti GRU padarytos žalos ir negerbti aukų atminimo. Budrieji primena: o kas padėjo Kremliui atplėšti nuo Gruzijos Abchaziją su Pietų Osetija? Okupuoti Krymą ir įsibrauti į rytines Ukrainos žemes? O kas rengė valstybės perversmą Juodkalnijoje 2016-ųjų rudenį?  Apie tai – kitą kartą.

2019.01.15; 16:55

ČArtėjant jau 28-osioms tragiškosios Sausio 13-osios metinėms, akis užkliuvo už keleto veikėjų, vienaip ar kitaip susijusių su mūsų nepriklausomybės kova, asmenybėmis.

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tiesa, čia nieko naujo, tik prieš šią laisvės kovų atminimo datą jie vienaip ar kitaip pademonstravo esą sveiki ir gyvi, dar pajėgūs „karštai mylėti“ savo tėvynę – taip taip, Lietuvą… Tik ta jų meilė dvokianti.

Pirmiausia turiu galvoje KGB pulkininką Edmundą Kasperavičių. Vyresnieji jį puikiai prisimena iš TV ekranų, kai 222 dienas okupuotame Lietuvos radijo ir televizijos pastate Konarskio gatvėje vadovavo vadinamai „kaspervizijai“. Kai 1991 m. rugpjūčio 22 d. pučistai Maskvoje pralaimėjo, ir jų tarnai skuodė iš Lietuvos, E. Kasperavičius pasitraukė į netrukus subyrėsiančią SSRS. Vėliau jį buvo nuspręsta komandiruoti į Kiniją: dar nesenas, tada kokių 46-rių tesulaukęs kontržvalgybininkas, kaip karo atašė turėjęs žvalgybininko patirties Afganistane, Egipte, dar kažkur, kuo toliau buvo išsiųstas ir dėl to, kad pats bijojo būti gražintas į Lietuvą.

Sausio 13-oji – mūsų atmintyje. Paroda Lietuvos seime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mat, pasitraukę į Minską po pustrečių metų,1994-ųjų sausio 15 dieną, Lietuvos teisėsaugininkų dėka buvo pargabenti į Vilnių Mykolas Burokevičius ir Juozas Jermalavičius ir čia jų laukė teismas. O E. Kasperavičius buvo LKP „ant platformos“ centro komiteto Politinio skyriaus konsultantas. Apie šią operaciją savaitraštyje „Panorama“ 2006 m. rugsėjį vaizdžiai papasakojo tuometinis Generalinės prokuratūros Valstybinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiasis tardytojas Kęstutis Betingis.

E. Kasperavičius dažnai grįžta į Maskvą ir savo 1991-ųjų įspūdžius noriai pasakoja Rusijos žurnalistams. Antai, praėjusį birželį jį kalbino naujienų agentūros SPUTINK žurnalistas Levas Ryžkovas. Atsargos žvalgybininkas ir toliau perversmininkus vadina didvyriais, giria sulaikytus bendrininkus Konstantiną Michailovą (Nikuliną) bei Jurijų Melį, šmeižia Lietuvą, lieja ašaras dėl sovietinės Lietuvos. Mat, jis yra gimęs 1945 m. Tauragės rajono Batakių kaime, todėl save laikąs „tikru lietuviu“. „Aš prisimenu tuos pačius 80-uosius Lietuvoje. Žmonės buvo ramūs, tikėjo ateitimi, planavo dvidešimt ar daugiau metų į priekį. Visada užtekdavo atlyginimo. Net galima buvo susitaupyti“, – pasakoja jis pirmajame savo interviu (https://sputniknews.lt/columnists/20180603/6151971). Dialektikos žinovu savęs vadinąs E. Kasperavičius sako, kad Lietuvos laukia aušra – mat, „Lietuva neišvengiamai grįš pas Rusiją“. 73-jų sulaukęs žvalgybininkas, matyt, žino, ką jam pašnibžda GRU…

lauzas_sausio13
Sausio 13-osios laužai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jis tvirtina išleidęs savo prisiminimų penkiatomį, o 2012 m. išėjusi knyga „Gyvenime visko buvo…“ Joje jis lieja krokodilo ašaras, kokia šauni buvo „Vaikystė Lietuvoje“. Minėtus interviu mielai talpina Algirdo Paleckio socialistinio judėjimo svetainė. Juose kalbinamas žvalgybininkas mini ir leidinio „Karštas komentaras“ redaktorę Giedrę Gorienę, buvusią A. Paleckio „frontininkų“ kandidatę į Seimo narius…

E. Kasperavičiaus patyrimą uoliai propaguoja komunistinė Rusijos žiniasklaida. Antai, Vladas Bikuličius (šią pavardę įsidėmėjome tomis pačiomis Sausio dienomis) Rusijos kompartijos leidinyje „Pravda“ išsijuosęs liaupsina šį perversmininką, koks jis kalbų žinovas, kokias talentingas laidas rengė „kaspervizijoje“… (Šis laikraščio korespondentas Lietuvoje mirė 2015 m. pabaigoje eidamas 84-uosius metus).

Pasirodė, kad tuometinis LRT kolektyvas nebuvo monolitinis. Dauguma žurnalistų ir technikų liko ištikimi Atgimimui ir Sąjūdžio idėjoms. Čia buvo susikūrusios dvi Sąjūdžio grupės: kūrybinėse grandyse vienai iš jų vadovavo Benas Rupeika, o techniniame centre – Eduardas Potašinskas. Gi kita barikadų pusė tarnavo „platformininkams“, tomis dienomis įkūrusiems vadinamąjį Nacionalinį gelbėjimo komitetą. Jame pradėjo dirbti patyrusi ilgametė žurnalistė, ateistinės radijo laidos „Akiračiai“ vedėja Fatina Butienė, kuri 1974 m. buvo laimėjusi Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premiją. TV archyvus puikiai žinojo ir „kaspervizijai“ mielai atvėrė buvęs TV programų direktorius Gintautas Steigvila, kultūros laidas vedė LSSR liaudies artistas, operos solistas Kostas Šilgalis, Maskvai tebetarnavo „Jedinstvos“ liaupsintojas, TV žurnalistas Adolfas Paulius, į komunistinę stovyklą metėsi radijo laidų rusų kalba redaktoriaus Stanislovas Mickievičius, TV operatorius Sergėjus Gelbachas, vėliau virtęs S. Juonienės dešiniaja ranka, prisigrobęs TV technikos, paskui pabėgęs į Minską, dar vienas kitas nesusivokęs ar ilgesnio rublio paviliotas žurnalistas.

Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Kaspervizijoje“ dažni lankytojai buvo LKP ant SSKP platformos antrasis sekretorius Vladislovas Švedas (apie šį veikėją rašiau prieš ketverius metus https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-dar-vienas-giesmininkas-is-kremliaus-ambonos.d?id=66863256), laikraščio „Tarybų Lietuva“ redaktorė Stanislava Juonienė, partinės mokyklos dėstytojas Giedrius Butkus, dailininkas A. Stiško, vienas barzdotas ir ne itin intelektu švytintis istorijos mokytojas iš Naujosios Vilnios, keletas marksizmo-leninizmo dėstytojų, ekonomistų, generolų, buvusių stribų ir t.t.

Kai kurie iš „kaspervizijos“ aktyvistų išsidangino iš Lietuvos, kiti iškeliavo Anapilin, treti už išdavystę atlikę bausmę tyliai karšta, yra ir paslapčia atgailaujančių, dar kiti, kaip tas pats E. Kasperavičius, neatlyžta ir juodina viską, kas vyksta Lietuvoje.

Jie su savo globėjais, matyt, dar nepraranda vilties sugrįžti su „žaliaisiais žmogeliukais“ ar ant žlegančių tankų ir pakartoti siaubingąją Sausio 13-ąją. Nesakykime, kad jų svajonės beviltiškos.

2019.01.13; 06:00