GRU

Gintaras Visockas. Navalnas, Savčenko, Novodvorskaja ir Filipo Ekozjanco sveikinimas

**Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.**

Aleksėjus Navalnas – drąsus žmogus. Po apnuodijimo „Novičioku“ grįžti į Rusiją, kur tavęs laukia areštas, – ne kiekvienas drįstų. Ne kiekvienam užtektų dvasios stiprybės ir youtube erdvėje atskleisti samdomų žudikų komandos narių nuotraukas, pavardes. Ar užtektų smarvės skambinti, prisidengus Kremliaus atstovu, t.y. saviškiu, tiems, kurie tave nuodijo, ir juos kvosti, kaip rengta žudymo operacija, o paskui visa tai – viešai skelbti internete?

Kodėl verta prisiminti Ukrainos lakūnę Nadieždą Savčenką

A.Navalno susuktas dokumentinis filmas apie Vladimirui Putinui priklausančią įspūdingų dydžių vilą Gelendžike prie Juodosios jūros – taip pat įspūdingas. Kaltinti Rusijos prezidentą korupcija žinant, koks jis kerštingas, klastingas, kokios jo didelės galimybės pakratyti už atlapų oponentus, – vėl, sutikit, reikalinga drąsa.

Bet tai – tik pirmasis įspūdis. Neramina būtent A.Navalno drąsa. Ar tai – ne apsimestinės akcijos? Lietuvos televizijose, radijo laidose, internetiniuose portaluose gausu pareiškimų, esą Navalnas tvojo tokį antausį Putinui, kurio šis dar nebuvo gavęs per visą XXI amžių“ (pavyzdžiui, Vladimiras Laučius, delfi.lt). Gal ir tvojo. Bet ar ilgainiui nepaaiškės, kad „Navalnas – Kremliaus projektas?“ Kiek istorija žinanti klastingų operacijų mėtant pėdas, keičiant įvaizdžius, piktnaudžiaujant visuomenės patiklumu? Kiek istorija užfiksavusi nutikimų, kai KGB karininkas pasirodė esąs CŽV agentas, o Amerikos žvalgybininkas uoliai tarnaudavo KGB? Kiek sykių mus jau mulkino prisidengdami demokrato kauke, o vėliau paaiškėdavo – nė velnio! Nejaugi V.Putino žodžiuose „jei būtume norėję, būtume nunuodiję“nėra nė kruopelytės tiesos?

Žvelgdamas į A.Navalną televizijos ar interneto ekranuose dažnokai prisimenu Ukrainos lakūnę didvyrę Nadieždą Savčenko. Ji irgi elgėsi drąsiai, principingai. Taip pat kalėjo Rusijos kalėjimuose, skelbė bado streikus, iš už grotų rodė pergalės ženklus. Ukraina dėjo titaniškas pastangas, kad ją išlaisvintų, o išlaisvinusi – paskelbė didvyre. Bet netrukus paaiškėjo, kad N.Savčenko – visai ne tas, kuo įsivaizdavome ją esant. Šiandien Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir mūsų kariškiams tikriausiai labai gėda, jog kadaise fotografavosi drauge su N.Savčenko.

Štai kodėl politikams, dievinantiems A.Navalną, patarčiau elgtis santūriau, atsargiau. Kad nenutiktų taip, kai apsijuokėme, besąlygiškai pasitikėdami ukrainiečių lakūnės padorumu. Apimti euforijos kažkodėl pamiršome, kaip Rusijos slaptosios tarnybos moka palaužti, užverbuoti, supančioti, ypač žmogų, pakliuvusį į rusiškąjį tardymo izoliatorių.

**Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė**

**Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.**

Tie protestai Vilniuje prie Rusijos ambasados, kurių metu kritikuota Rusijos valdžia, areštavusi iš Vokietijos sugrįžusį sveiką ir gyvą A.Navalną, – reikalingi. Bet nepamirškime Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus keliamų abejonių: A.Navalnas nepasmerkė nei Krymo, nei Sakartvelo teritorijų okupacijos, kilus Gruzijos – Rusijos karui, teigė, jog gruzinus reikėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, tvirtino, jog galėtų kartu vienoj komandoj darbuotis su Baltijos šalis nuolat okupuoti grasinančiu Vladimiru Žirinovskiu. M.Laurinavičius, duodamas interviu įvairiems mūsų leidiniams ir televizijoms (pavyzdžiui, TV3 laidai „Dienos pjūvis“), kėlė ir tokį klausimą: kas finansiškai remia antiputiniškas A.Navalno akcijas, ar tie oligarchai nėra iš buvusių V.Putinui lojalių turtuolių komandos?

Be kita ko, ir režisierius Oskaras Koršunovas taikliai svarstė, abejojo, lygino: ar Navalnas galįs būti demokratas, jei palaiko Krymo ir Sakartvelo okupacijas; koks būtų Kremlius, jei V.Putiną pakeistų A.Navalnas (delfi.lt)? Juk A.Navalno svajonė – galinga Rusija, tik jis galbūt manąs, jog V.Putinas tai daro neefektyviai?

Man regis, vien šių klausimų užtenka, kad Lietuva atsargiai žvelgtų į V.Putiną kritikuojantį A.Navalną. Žinoma, neverta pamiršti ir V.Žirinovskio viešų burnojimų iš Rusijos valstybės Dūmos tribūnos, girdi, A.Navalnas esąs kelių įtakingų Vakarų žvalgybų žmogus. Jei tai – tiesa, tai turime dar vieną sudėtingą, painią versiją. Tačiau vis tik paaiškinkite, kodėl man, lietuviui, turi rūpėti A.Navalno, nesmerkiančio Kremliaus už svetimų žemių okupacijas, likimas? Kodėl neturėtume atkreipti dėmesio į M.Laurinavičiaus pastabas, kad Kremlius kuria naujus lyderius tam laikotarpiui, kai išauš valdžios pasikeitimo diena.

Kaip A.Navalną yra pavadinusi V.Novodvorskaja?

Galų gale prisiminkime, kaip A.Navalną yra apibūdinusi disidentė, demokratė Valerija Novodvorskaja. Ogi pavadino fašistu, kritikuodama jo dalyvavimą nacionalitiniame „Rusų marše“ prieš dešimt metų – 2011-aisiais. Žinoma, galima A.Navalną teisinti, jog „bet kuris Rusijos politikas, pažadėdamas Krymą atiduoti Ukrainai, tą pačią akimirką liautųsi buvęs Rusijos politiku“. Bet jei bandome suprasti A.Navalno elgesio motyvus, supraskime ir tuos, kurie „A.Navalną laiko Kremliaus projektu“ – neskuba į protesto akcijas prie Rusijos ambasados Vilniuje.

novodvorskaja_1 — **Valerija Novodvorskaja**

Tas A.Navalno komandos susuktas filmas apie V.Putino dvarą Gelendžike, net 39 kartus didesnį už Monaką, akylai saugomą FSB ir kaštuojantį milijardus dolerių, drįstu manyti, – ne itin aktualus. Visi puikiai žinome, kad V.Putinas neskursta, kad turįs daug kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Puikiai numanome, kad visa tai – įsigyta neteisėtai. Neatmestina, kad tuos apartamentus prie Gelendžiko tikrai V.Putinas pasistatė tam, kad turėtų kur ramiai sulaukti gilios senatvės išėjus į pensiją. Susirentė apiplėšdamas, nuskurdindamas milijonus savo tautiečių.

Kas svarbiau – Vladimiro Putino vila ar Nord Stream 2 dujotiekis?

Tačiau toji vila – Rusijos vidaus reikalas. Man asmeniškai labiau rūpi galima politinė korupcija, tarkim, tiesiant Nord Stream 2 dujotiekį. Štai kur derėtų mums koncentruoti smalsumą: ar rusiški korupcijos čiuptuvai nėra apraizgę Vokietijos politikų, vokiečių verslininkų? Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai pergyvenanti, kad Rusija, gink Dieve, nepažeistų A.Navalno ir jo rėmėjų teisių. Už tai ją giriu, net į žanduką galėčiau švelniai pabučiuoti. Žmogaus teisės – svarbu.

Bet ta pati A.Merkel kažkodėl nesipriešina rusiškų dujų antplūdžiui į Europą, šitaip akivaizdžiai stiprindama žmogaus teises ignoruojantį, svetimas valstybes puldinėjantį V.Putiną. A.Merkel rūpi A.Navalno teisės, bet jai nusispjauti į Nord Stream 2 dujotiekį kritikuojančių lietuvių prašymus nestiprinti dabartinio Kremliaus režimo perkant rusiškas dujas!

Taigi man būtų įdomiau, jei A.Navalnas skalbtų būtent rusiškomis dujomis dvokiančius vokiškus skalbinius. Džiaugčiausi ir tuomet, jei A.Navalnas analizuotų asmeninę V.Putino atsakomybę puldinėjant Sakartvelą ir Ukrainą. V.Putino nusikaltimai stumiant Berlyno link dujotiekį Nord Stream 2 ir okupuojant svetimas žemes – kur kas svarbiau nei toji vila, juolab kad jos V.Putinas į kapus tikrai nenusitemps (vėliau bus galima įrengti korupcijos muziejų).

Europos atsakomybė

Net ir tie gausūs europietiški užkeikimai ginant protestuojančių prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą teises neatrodo labai nuoširdūs. Taip elgtis su protestuotojais, kaip su jais elgiasi A.Lukašenkos jėgos struktūros, – nežmoniška, barbariška, nusikalstama. Bet Vakarai juk nesiėmė taikyti jokių rimtų ekonominių sankcijų Baltarusijos diktatoriui pažaboti. Tik kosmetines, tik paviršutiniškas sankcijas. Savo veidmainiškumą ir bejėgiškumą Europa labai gražiai pridengia gausiomis kalbomis apie būtinybę rūpintis žmogaus teisėmis.

**Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.**

Ką dėl žiaurumų Baltarusijoje yra pasakęs Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edvardas Lukasas (Edwardas Lucasas)? BNS paskelbusi jo rašinį „Protestai pabrėžia opozicijos silpnybę, o ne jos stiprybę“. Šiame tekste radau daug įdomių minčių. Pavyzdžiui, E.Lukasas klausia, kodėl Vakarai neįšaldo ne tik V.Putino ir A.Lukašenkos, bet ir visų jų patarnautojų, bankininkų, teisininkų, buhalterių sąskaitų? Šį sykį sunku nesutikti su E.Lukasu: įšaldę kelias dešimtis ar net kelis šimtus sąskaitų nieko nepasieksime. Finansiškai turi kentėti tūkstančiai tiek V.Putino, tiek A.Lukašenkos aplinkos žmonių. Deja, E.Lukasas nusiteikęs pesimistiškai: „Jei dėl savo bailumo ir godumo to nesiimame, drąsių ir idelistiškų žmonių likimas gula ant mūsų sąžinės“.

Kodėl nepasveikinome Azerbaidžano?

Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui, užuot visą dėmesį koncentravus į A.Navalno ir kelių tūkstančių jo rėmėjų likimus ar įvykius Baltarusijoje, derėtų žvelgti plačiau. Viena žioplumo klaida jau padaryta. Praėjusių metų pabaigoje Azerbaidžanas susigrąžino prieš tris dešimtmečius prarastą Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Susigrąžino tai, kas jam priklauso pagal tarptautinę teisę, jei vadovaujamės Vakarų pripažįstamomis teritorinio vientisumo taisyklėms, o ne Jerevano pasakomis apie kadaise egzistavusią „Didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų“. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę grįžti į gimtuosius namus, į Tėvynę. Tačiau šią teisę – susigrąžinti teritorijas, grįžti namo, į tėvų ir senelių namus – mes tarsi ignoruojame.

**Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.**

Suprantu, sveikinti Azerbaidžaną – keblu. Mažumėlę pikta, pavydu. Juk ši Rytų Europos partnerystės programoje dalyvaujanti musulmoniška valstybė sėkmingų pergalių pasiekė be Europos Sąjungos pagalbos. Galima dar griežčiau tarti – laimėjo nepaisydama pačių įvairiausių europietiškų išdavysčių ir tendencingumų, kai daugelis Prancūzijos, įskaitant ir Lietuvos, politikų, viešai niekaip nedrįsdavo ištarti keturių žodžių „Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė“.

Europai nekylanti ranka sveikinti Azerbaidžano dar ir todėl, kad 2020-ųjų metų pabaigos azerbaidžanietiškos pergalės Kalnų Karabacho fronte – pretekstas susimąstyti Moldovai, Sakartvelui ir Ukrainai. Nei Moldova, nei Sakartvelas, nei Ukraina, labai garsiai remiamos Europos, savo teritorinio vientisumo neatkūrė. Tai padarė tik Europos dažnai kritikuotas Azerbaidžanas.

Taip, žmoniškai sunku pripažinti savas klaidas, kitų pranašumus. Ir vis tik, jei gerbiame žmogaus teises, Lietuvos diplomatija privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę į Tėvynę. Tai – taip pat žmogaus teisės. Tai – ne tušti žodžiai.

Filipo Ekozjanco pasveikinimas

**Filipas Ekozjancas. Slaptai.lt nuotr.**

Būtų užtekę bent jau tokio sveikinimo, kokį paskelbė armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas. Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas pasveikino Azerbaidžaną atkūrus teritorinį vientisumą savo asmeniniame youtube.com kanale. Jis pasveikino ir Armėniją, pabrėždamas, kad nuo šiol ji „pradedanti nusimesti nereikalingą melo naštą“, taip pat išreiškė pagarbą visiems minėtame kare žuvusiems kariams ir civiliams, nepaisant tautybės ir religijos.

F.Ekozjancas pasielgė kaip tikras istorikas, tikras tyrinėtojas, kuriam nuoširdžiai rūpi tiesa, teisingumas, žmogaus teisės.

Kas sutrukdė Lietuvos politikams žengti panašų žingsnį?

2021.01.28; 07:54

Skaitomiausios Žvalgyba

Estijos teismas svarstys prašymą paleisti pirma laiko Rusijos žvalgybai dirbusį verslininką

**Žvalgyba – sudėtingas užsiėmimas. Slaptai.lt nuotr.**

Tartu apskrities teismas vasario 10 d. svarstys 43 metų Estijos piliečio Iljos Tichanovskio prašymą paleisti jį į laisvę pirma laiko, praneša portalas ERR. Vyras 2018 metų pavasarį buvo nuteistas ketverius metus kalėti už tai, kad dirbo Rusijos Vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU).

Pernai teismas atsisakė paleisti I. Tichanovskį pirma laiko, nors nei Tartu kalėjimo administracija, nei prokuroras tam neprieštaravo, jeigu jis bus sekamas elektroninio stebėjimo priemonėmis ir vykdys kitus įpareigojimus.

I. Tichanovskis buvo sulaikytas 2017 metų gruodžio 10 d. Po dviejų dienų jis buvo suimtas.

Kaip sakoma prokuratūros kaltinime, I. Tichanovskis veikė GRU naudai, rinkdamas informaciją apie objektus, svarbius valstybės gynybos ir funkcionavimo požiūriu. Be to, jis vykdė ir kitas užduotis.

2018 metų balandžio 3 d. Tartu apskrities teismas jį nuteisė ketverius metus kalėti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2021.01.26; 05:00

Žurnalisto užrašai

Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis

Vilniaus autobusų stoties duris specialiai pravėriau gerokai anksčiau nei reikėjo. Tikėjausi pirmoje pasitaikiusioje stoties kavinėje ramiai apmąstysiąs, kaip elgsiuosi, jei kelionėje persekios bėdos. Tačiau manęs jau laukė. Pasirodo, keturiolikmetis Aslambekas atlėkęs iš Kauno greituoju autobusu, vadinamuoju „ekspresu“. Baiminosi, kad nepavėluotų. Tad dabar beveik valanda, kai nuobodžiauja slampinėdamas po stotį.

Iškart pasiteiravau, ar nepamiršęs dokumentų. Ne, neužmiršęs, dokumentai saugiai sugrūsti į vidinę striukės kišenę. Tada čečėnų berniuką pakviečiau pasistiprinti. Mūsų laukianti sunki naktis. Aslambekas kukliai padėkojo: ragausiąs viską, kuo jį vaišinsiu, tik neprisiliesiąs prie kiaulienos patiekalų.

Kai abu šveitėme žuvies kotletus, vaikis lyg tarp kitko, nesureikšmindamas, prasitarė, esą iki Vilniaus visąlaik paskui autobusą vilkęsis paslaptingasis „mersedesas“ tamsiais langais. Tas pats automobilis, kurį kelis kartus matęs prie savo namų. Čečėnų berniukas įsitikinęs, kad tai buvo tie, apie kuriuos man jau ne sykį užsiminęs. Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje jis, be abejonės, „mersedesą“ pametęs iš akių. Bet negalįs guldyti galvos, jog „mersedesu“ atsidanginę vyrai nepasilikę Vilniuje. Gal jie iš už kampo dabar akylai stebi, kaip pigioje stoties valgykloje užkandžiaujame. Tik mes jų nematome, o jie mus regi kaip ant delno. O gal pasielgta kur kas klastingiau – juos pakeitę vilniečiai, apie kuriuos neturime nė menkiausio supratimo?

Įsitempiau. Berniukui derėjo apie tai papasakoti iškart, vos tik susitikome. Jei būčiau žinojęs, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą, labiau uždarą valgyklėlę. Bet gerai, kad mažakalbis Aslambekas vis tik pasidalinęs įtarimais, nenutylėjęs. „Jie lipa mums ant kulnų, vadinasi, jiems rūpi, jiems skauda. Nejaugi viskas taip rimta?“, – tyliai mąsčiau.

Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jų vietoje, jei turėčiau griežtą nurodymą bet kokia kaina sužlugdyti Aslambeko spaudos konferenciją Helsinkyje. Sumečiau, kad spąstus greičiausiai paspęsčiau pasienyje, kur kertama Lietuvos – Latvijos arba Latvijos – Estijos siena. Pasieniečiai turį puikią progą prisikabinti, girdi, čečėnų paauglio dokumentai netvarkingi, trūksta mažyčio brūkšnelio ar taškelio. Tad išlaipinsią berniuką, neleisią jam tęsti žygio.

Taip jiems būtų lengviausia sužlugdyti susitikimą su suomių korespondentais, apžvalgininkais, komentatoriais. Be paauglio parodymų konferencija Suomijos sostinėje ne taip garsiai skambėtų. Galų gale jei Aslambeką pasienyje sulaikytų, kaip elgtis man? Vis tiek strimgalviais skubėti į Helsinkį? Tikriausiai tai – vienintelis protingas pasirinkimas. Bent jau suomių žurnalistams aš paporinčiau, kas nutikę, ir, svarbiausia, parodyčiau prieš keletą dienų Kaune nufilmuotą Aslambeko pprisipažinimą, ko gi iš jo norėję saugumiečiai. Palikčiau net keletą filmo kopijų. Lai žiūri, platina, kam įdomu.

Čečėnų berniuko išpažintis verta žurnalisto plunksnos, verta pirmųjų puslapių. Slaptosios saugumo tarnybos pažymėjimus prieš nosį kaišioję vyrai grasino berniūkščiui, kad, jei spyriosis, neklausys suaugusių dėdžių, neteks teisės įvažiuoti nė į vieną Europos Sąjungos šalį ir bus ištrenktas iš Lietuvos. Tuomet paauglį neabejotinai deportuotų atgal į gimtinę, kur šeimininkauja ne tie, kuriems, regis, simpatizuoja jį įvaikinusi šeima. O tai – jau pavojinga gyvybei. Dabartinė Čečėnijos valdžia nepaglostysianti oponentų įvaikinto berniuko, o jei glostytų, tai tik prieš plauką, ir dar – dratiniu šepečiu. Ar verta priminti, jog užsienio spaudoje jau prasprūsdavę pranešimų apie Turkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje šaltakraujiškai nužudytus Džocharo Dudajevo šalininkus.

Tačiau išdidusis Aslambekas slapukams atkirtęs, jog nešmeišiąs savo tėvų, nors jie ir netikri, ir neprisigalvosiąs pasakų apie „smurtą artimojoje aplinkoje“.

Nuogąstavimais apie įmanomus nesusipratimus pasienyje su vaikiu nepasidalinau. Kam iš anksto jaudinsiąs berniuką? Čečėnų paauglys laikėsi vyriškai, nė vienu judesiu neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs. Karą Čečėnijoje ištvėrusių, tėvų netekusių čečėnų paauglių taip lengvai neįbauginsi. Jie matę tiek, kad patys bet ką išgąsdintų. Tačiau ką gali žinoti, kas iš tiesų dedasi jo galvelėje. Dar labai jaunas, liesutis, vieni kaulai ir skūra, veidas – liūdnai papilkėjęs. Juoduose plaukuose – keletas žilų plaukų kuokštų. Vis tik per bombardavimą Grozno turgavietėje žuvę tėvai, motina jam mirusi tiesiai ant rankų, jis likęs vienas kaip pirštas, prieš keletą metų jį atvežė į šalį, kuri visiškai nepanaši į gimtąją Čečėniją. Kaip jausčiausi aš, atsidūręs jo kailyje, – ištižčiau, pravirkčiau?

Buvau tvirtai nusprendęs Aslambekui kuo mažiau porinti apie pavojus, kurie tykos artimiausias keletą dienų. Nors padėtis – labai sujaukta. Aslambeką įvaikinę čečėnai Bekas ir Bela iki teismo uždaryti Kauno tardymo izoliatoriuje. Net keliems mėnesiams. Tokia štai kardomoji priemonė. Jie kaltinami mušę savo globotinius, ypač mergaitę. O kaunietis, paprašęs, kad užfiksuočiau Aslambeko pasakojimą, kaip mūsų džeimsai bondai prievartauja vaikiną duoti melagingus parodymus, mainais viliodami migracinėmis lengvatomis, – areštuotas dviems savaitėms. Kad niekur nepaspruktų, kad nesumanytų paveikti liudytojų. Jis oficialiai kaltinamas finansinėmis machinacijomis, kurias neva kurpė prisidengdamas tėvų netekusių vaikų priežiūra.

Žodžiu, pasitarti, kaip elgtis iškilus nesusipratimams kelyje, neturėjau su kuo. Naudos iš leidinio, kuriam žadėjau reportažą iš Helsinkio, – nė menkiausios. Redaktorius išspaudęs nenuoširdžią šypsenėlę: privalau vadovautis sava galva, juk ne kvailas esąs. Bet jei kas nors pakryptų ne ton pusėn, nujaučiau, pirmasis atsižegnotų, nepažintų, iškeiktų.

Skurdžių žinių teturėjau ir apie Helsinkio jūrų uoste lauksiančius suomius. Kelioms paroms apsistosime pas kažin kokį žmogaus teisėmis besirūpinantį žinomą aktyvistą Hansą. Bet gal žmogaus teises ginanti organizacija Suomijoje tėra fikcija, tik priedanga? Kiek skandalingų istorijų užfiksuota žvalgybos istorijų vadovėliuose: pavadinimas – gražiausias, solidžiausias, gausu nuorodų į demokratiją, lygybę, brolybę, o iš tikrųjų kyšo KGB ausys. Tereikia mokėt jas pastebėti.

21 valandą vakaro su Aslambeku jau sėdėjome autobuse „Vilnius – Ryga – Talinas“. Keleivių – vos keletas. Autobusas – pustuštis. Mes įsitaisėme ten, kur atrodė bus patogiausia praleisti ilgą žiemos naktį. Už autobuso lango – tamsu tarsi niūriausiame rūsyje. Kad ir kaip atidžiai dairiausi, niekur nemačiau paslaptingojo „mersedeso“. Nė vienas į autobusą įsiropštęs keleivis neatrodė įtartinas, nė vienas nepriminė to, kuris priklausyti seklių komandai. Bet ką gali žinoti ! Aš juk neišmaniau žvalgybų specifikos. Jei ką ir nutuokiau, tai tik iš knygų, enciklopedijų, iš žvalgybininkų memuarų, meninių filmų. Kokių netikėčiausių triukų sugeba iškrėsti šiandien plušantys kontorose – nė menkiausio supratimo.

Aslambekas iškart užmigo, atsirėmęs į minkštos sėdynės atlošą. O mano galvoje pynėsi įtarimai ir abejonės. Visiškai atmesti tikimybės, jog čečėnų mažylius įvaikinę įtėviai grubiai prižiūrėję savo auklėtinius, – neverta. Čečėnai vaikus auklėja kiek kitaip, nei mes, lietuviai. Nors tai – jokia nuodėmė.

Kvailoka šventai pasitikėti, žinoma, ir kauniečiu, kuris supažindinęs su duoti viešą išpažintį sutikusiu čečėnų berniūkščiu. Gal tas nedidukas kaunietis iš Laisvės alėjoje įsikūrusio biuro tikrai neteisėtai pelnėsi, manipuliuodamas iš Vakarų gaunamomis labdaros siuntomis.

Bet tai – jo valia. Aapmaudžiausia būtų, jei paaiškėtų, jog ir Aslambekas – nenuoširdus. Kur slėpčiausi iš gėdos, jei pasirodytų, jog vaikis, kurio parodymus vežiau net Suomijon, vis tik nepelnytai koneveikia saugumiečius? Maniau, protingiausia būsią laikytis principo, jog žvalgyba – tai toks specifinis užsiėmimas, kada niekuo negalima pasitikėti. O jei niekuo, tai ir čečėnų berniuko neturėčiau išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.

Ir vis tik pats didžiausias galvosūkis, niekaip neleidžiantis atsipalaiduoti, – kodėl akivaizdžiai buitine istorija taip atkakliai susidomėjusios mūsų specialiosios tarnybos? Nuo kada lietuvių agentams parūpę drausminti vaikus mušančius tėvus? Jaučiau, jog čia – kažin kokia paslaptis, kurios man nepavyksta perprasti. Kai kreipiausi į Kauno tardymo izoliatoriaus viršininką, oficialiai prašydamas, kad šis bent valandžiukei leistų susitikti su nūnai uždarytais Beku ir Bela, – sulaukiau griežto atkirčio. Gal aš kvanktelėjęs, jei viliuosi sulaukti leidimo? Maždaug toks atsakymas atkeliavęs.

Atžagarus pareiškimas, jog žurnalistams griežčiausiai draudžiama net artintis prie bloko, kuriame uždaryti čečėnai, įnešė dar daugiau sumaišties. Įtariau, kad įkalintieji turį ką papasakoti. Todėl ir trukdoma su jais susitikti. Taip pat neabejojau, kad, prieš atsiųsdamas neigiamą atsakymą, Kauno tardymo izoliatoriaus viršininkas tarėsi su Laikinojoje sostinėje reziduojančiais saugumiečiais. Kaip gi be slaptų pasišnabždėjimų?

Snūduriavau į Taliną lekiančiame autobuse ir visąlaik pergyvenau, kad per savo naivumą ar neatsargumą nebūčiau susidėjęs su blogiukais. Dievas mato, nenorėjau pakenkti Lietuvos specialiosioms tarnyboms. Vadovavausi nuostata, jog kiekvienas doras pilietis, jei tik atsiranda rimta priežastis, privaląs talkinti saviesiems slapukams. Tačiau nė kiek neabejojau, jog ten, Vilniaus pakraštyje įsikūrusioje tarnyboje, greičiausiai esama įvairiausio plauko avantiūristų. Net ir tokių, kurie stuksena priešiškoms žvalgyboms. Taip negali būti, kad prie Vilniaus aukštomis tvoromis aptvertoje kontoroje neatsirastų nė vieno patogiai įsitaisiusio dvigubo agento, vogčiom besibičiuliaujančio, pavyzdžiui, su Maskva ar Minsku. Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Estijos, Latvijos žvalgybose – knibždėte knibžda niekšelių, o štai lietuviškoji – skaisti kaip jaunamartė!

Todėl dingojosi, jog čečėnų persekiojimo Lietuvoje operacija, kuria intensyviai domėjausi jau keletą savaičių, – tai tų, su Rusijos slaptosiomis tarnybomis flirtuojančiųjų provokacija. Rusijai negali patikti, jog į Vakarus pasitraukė tiek daug čečėnų, ir jie visur, kur tik įmanoma, kloja tiesą, kaip iš tiesų rusų kariškiai elgėsi užimtame Grozne. Štai ir sumislijo FSB ar GRU agentai klastingų būdų, kaip sukompromituoti liežuvio už dantų nelaikančius čečėnus Paryžiuje, Osle ar Stambule. Lietuvoje pagalbon pasitelkta legenda, bylojanti, kokie bjaurūs čečėnai, priglaudę našlaičius – jie vaikučius net tik finansiškai išnaudoja, bet dar ir muša juos, iš jų tyčiojasi.

Kad ir kaip laužiau galvą, nepajėgiau perprasti, kodėl lietuviškieji džeimsai bondai, jei viskas sąžininga ir švaru, reikalavę, jog čečėnų našlaitis purvais drabstytų jį priglaudžiusius žmones. Tai juk – pati tikriausia kiaulystė. O jei paaiškėtų, jog mūsų džeimsai bondai čečėnų name tikrai sumontavo slaptą filmavimo kamerą, kryptingai jauną čečėnaitę pykdė su įtėviais, nuolat kurstė, kad ši erzintų patėvį, pavyzdžiui, kiaurą naktį negrįždama namo arba demonstratyviai rūkydama, gurkšnodama vyną, – tai jau turėtume dvigubą kiaulystę.

Tad pats svarbiausias, jau keletą savaičių ramybėje nepaliekantis klausimas, – kodėl saugumui parūpusi byla, kurios imtis pritiktų vaikų teisių apsaugos kontorai? Vienintelis logiškas paaiškinimas – vaikus įvaikinę čečėnai įtariami tarnaujantys Rusijos slaptosioms tarnyboms arba prorusiškai Čečėnijos valdžiai. Tokiu atveju pateisinama, kodėl Bekas ir Bela sukišti į kalėjimą. Tik nebesuprantama, kodėl VSD atvirai nepareiškia, kokios tikrosios persekiojimo priežastys?

Egzistuojanti ir dar viena versija: saugumas bandęs užverbuoti čečėniukus globojusius vyrą ir moterį, bet šie atsisakę, todėl jiems dabar kerštaujama. Bet jei kenkiama tiems, kurių nepavyko užverbuoti, – ar taip turėtų elgtis solidi, garbinga, tegul ir slapta, organizacija? Nepavyko – tai nepavyko, ieškok kitų kandidatų. Lietuvos žvalgybai čečėnai talkinti nepanoro galbūt tik todėl, kad nepasitiki mumis, lietuviais. Baiminasi būti išduoti prie Vilniaus įsikūrusioje kontroroje plušančių dvigubų agentų. Įtaria, kad vos tik puls bičiuliautis, ši informacija nedelsiant keliaus Maskvon. Tuomet – peilis po kaklu, vos tik atsidurtų Rusijos Federacijos teritorijoje. Ką gali žinoti, gal ir Kaune patrenktų sunkvežimis, sumaniai iš nelaimės vietos pasprukdamas, skradžiai žemę prapuldamas. Labai panašiai, kaip nutikę kunigui Broniui Laurinavičiui judrioje Kalvarijų gatvėje Vilniuje.

Štai kokia painiava, kurią vyliausi iškuopti. Snausdamas monotoniškai ūžiančiame autobuse vyliausi, kad bent kiek daugiau paaiškėsią, jei su Aslambeku sėkmingai pasieksime Helsinkį. Tereikia mažumėlės kantrybės.

Lietuvos – Latvijos pasienyje dokumentus tikrinę pasieniečiai prie Aslambeko neprisikabinę. Latvijos – Estijos pasienyje Aslambeko popierius tikrinusiems pareigūnams irgi niekas neužkliuvę.

Kiek lengviau atsipūčiau. Gal velnias – ne toks juodas, ne toks raguotas, kaip mes jį įsivaizduojame? Su čečėnų berniuku sėkmingai pasiekėme jūrų uostą. Sulipome į Baltijos jūros bangų viršūnėmis švilpsiantį keltą. Dar niekad nebuvau plaukęs Baltijos jūra žiemą. Nors jūra kaip pašėlęs prerijų mustangas rimtai pyko, siuto, draskėsi, tačiau supimo nejautėme. Ant specialių milžiniškų pagalvių įtaisytas keltas lengvai, tarsi sviestu slydo per putojančias bangų keteras. Retsykiais pakratydavo, bet vos vos, tarsi lėktume per juokingai mažytes duobes.

XXXX

Helsinkio jūrų uoste mus pasitiko Žmogaus teisių gynimo organizacijos vadovas – vidutinio amžiaus energingas, nutrintą odinę striukę dėvintis vyriškis. Šalia Hanso mindžikavo moteriškė, kuri padėsianti susišnekėti. Puiku. Nes be vertėjo – kaip be rankų. Nei Aslambekas, nei aš nemokėjau deramai angliškai, tik rusiškai, o suomiai, žinoma, porino vien suomiškai ir angliškai.

Mus iškart nuvežė į Helsinkio centrą pietauti. Paskui – į ofisą. Spaudos konferencija numatyta rytoj 10 valandą ryto populiarioje žurnalistų konferencijų salėje. Pažadėję dalyvauti visų stambiausių suomiškų leidinių atstovai. Po konferencijos aš visiems jiems išdalinsiąs diskelius, kuriuose įamžinta Aslambeko išpažintis, kaip man dingojosi, akivaizdžiai demaskuojanti amoralias saugumo aferas.

Vakarop žmogaus teisių gynėjas mus nuvežė į kavinę mažumėlę pasistiprinti. Bet prašė per daug neprisikimšti, nes žmona ruošianti žuvies vakarienę – galėsime ragauti rečiausių Baltijos jūros žuvų. Virtų, keptų, garintų. Po to – pakursiantis pirtį, kur kaitinsimės su svečiuosna sugužėjusiais jo šeimos bičiuliais ir, išskyrus Aslambeką, gurkšnosime alų.

Ar begali būti geriau? Suklusau tik tuomet, kai netyčia perpratau, kas toji mums priskirta vertėja. Regis, ji – ne vietinė, ne suomė. Ji – iš Nižnij Novgorodo į Vakarus pabėgusi Kremliaus kritikė. Rusijos opozicionierė. Gal pasidariau per daug įtarus, tačiau mintyse savęs pasiteiravau: tai būtų juoko pro ašaras, jei kada nors paaiškėtų, jog dama tik apsimeta esanti Kremliaus kritikė. Jos tikroji darbovietė – ten, Lubiankoje.

Užkandžiaujant kavinėje prieš žuvies balių atkreipiau dėmesį į dar vieną niuansą. Pasirodo, vertėjos pareigas atliekanti Ana į Helsinkį pabėgusi su dukra. Toji dukra, maždaug tiek pat metų turinti, kaip ir Aslambekas, atlėkė į kavinę ir mamai pasigyrė nusipirkusi naujausio modelio mobilųjį telefoną, kuris ne vien naujausias, bet, regis, ir daugiausiai kaštuojantis. Motina nieko neatsakiusi. Iš motinos veido mimikos supratau, kad ji jaučiausi sutrikusi. Ana buvo graudžiai pasakojusi, net verkšleno, kaip iš Rusijos spruko viską palikusi, net dantų šepetėlio neturėjusi. Dabar gi aiškėja, kad jos nepilnametė dukrelė perkanti pačius brangiausius mobiliuosius telefonus, nors puikiausiai galėjusi išsiversti naudodama senąjį! Stengiausi neparodyti savosios nuostabos. Bet Ana, regis, suprato, jog įsidėmėjau, ką jos dukrelė čiauškė apie patį madingiausią šių dienų mobilųjį telefoną.

XXX

Į konferencija sugužėjo daug suomių žurnalistų. Meluočiau, jei tvirtinčiau, jog nejaučiau jaudulio. Kaip gi kitaip – jaudinausi. Džinas sprunka iš butelio. Po suomiškus laikraščius greit pasklisiančios informacijos nebeiškaposi net pačiu aštriausiu kirviu. Žinoma, aš šito sąmoningai siekiau – tegul kuo daugiau išgirsta apie nenuoširdų Lietuvos saugumo susirūpinimą tėvų ir vaikų barniais. Kokia gėda – mūsų agentai įsidarbinę lopšelių ir darželių auklėmis ! Bet jei esu vedžiojamas už nosies, mano žurnalistinė karjera nebepataisomai žlugusi.

Konferencija prasidėjo. Kelio atgal nebėra. Aslambekas savąją versiją išguldė vykusiai: nuoširdžiai, logiškai, įtikinamai. Tuo metu būtų buvę šventvagiška abejoti berniuko pasakojimu. Suomiai atidžiai peržiūrėjo mano susuktą filmuką, kuriame pagrindinis herojus – lietuvių saugumiečių persekiojamas čečėnų našlaitis. Žmogaus teisių gynėjai įtarė, kad Aslambeką įvaikinusius čečėnus persekioja Rusijos specialiosios tarnybos. Tai jos atlieka, kaip bebūtų gėda, lietuviškojo saugumo rankomis. Man teko viešai pripažinti, kad tai – panašu į tiesą.

Vakare suomio namuose, valgydami tikrai labai skaniai pagamintą žuvį, žiūrėjome suomišką televiziją. Visi pagrindiniai kanalai parodė ištraukų iš konferencijos ir maniškio filmo. Suomis plojo rankomis ir šūkčiojo „all right“. Kitą dieną suomis atvežė šūsnį laikraščių, kuriuose apie spaudos konferenciją paskelbta solidžių reportažų. Žvelgiant į antraštes ir nuotraukas buvau tikras, kad nuo šiol visa Suomija žinanti apie keistą Lietuvos saugumo operaciją. Suomis kartojo ir kartojo „all right“. Aš irgi džiūgavau. Bet stengiausi džiaugtis kuo santūriau. Mintyse kirbėjo tas pats blogiausias variantas – o jei mane vis tik pakišo?

**Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.**

Vakare mums aprodė Helsinkį. Bevaikščiojant Suomijos sostinės gatvėmis paprašiau, kad nuvestų prie Rusijos ambasados. Tai, regis, būta vieno iš didžiausių pastatų visame mieste. Kol apėjome aukštomis tvoromis iš visų pusių aklinai asuptą mūrą, net pailsome. Į mano klausimą, kodėl Rusijai prireikė tokioje nedidelėje šalyje išlaikyti įspūdingai milžinišką ambasadą, suomiai atsakė: pats turėčiau susiprasti…

XXX

Po paros su Aslambeku vėl stovėjome Vilniaus autobusų stotyje. Abu nusijuokėme, girdi, kažko trūksta – niekur nematyti įtartinojo „mersedeso“. Tikriausiai už tamsintų langų besislapstę vyriškiai pridirbo į kelnes, pabūgę viešumo. Taip juokavome. Tačiau man buvo neramu.

Aslambekas išvažiavo atgal į Kauną. Aš nuskubėjau namo. Peržiūrėjęs elektroniniame pašte susikaupusius laiškus radau Kauno tardymo izoliatoriaus viršininko, jau, beje, kito, patikinimą, jog verdiktas „neleist susitikti su Beku ir Bela“ atšaukiamas. Aš galįs iš įkalintų čečėnų paimti videointerviu kada tik panorėsiąs

Strimgalviais, tarsi išdegęs akis, lėkiau į Kauną. Troškau kuo greičiau susitikti su įkalintais čečėnais. Kad tik nepersigalvotų. Tardymo izoliatoriaus vadovybė nepersigalvojo – šnekučiuotis leido į valias. Kamantinėjau Beką ir Belą ištisą valandą. Viską nufilmavau. Dabar jau žinojau jų versiją. Bekas manąs, kad nemalonumai prasidėję tuomet, kai jis atsisakęs talkinti lietuviams. Atsisakęs ne todėl, jog nenorėtų pagelbėti jį priglaudusiai šaliai. Tiesiog jaučiasi labai pavargęs. Vis tik pergyveno du kruvinus karus. Tokiems žaidimams jaučiasi per senas. Ką bekalbėti, bijąs ir šūvių, paleistų iš pasalų, jei vėl tektų važiuoti į Kaukazą.

XXX

Tuomet, kai montavau videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, laišką elektroniniu paštu atsiuntė vienas parlamentaras, įsitaisęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jis porino, jog mano įtarimai dėl lietuviškųjų slaptųjų tarnybų nederamo elgesio persekiojant čečėnus – iš piršto laužti. Pramanai, nesąmonė. Aš neturįs tiek informacijos, kad galėčiau daryti griežtus apibendrinimus. Jis raginantis mesti šią temą, kol dar neapsijuokiau, kol dar iki galo nesusikompramitavau.

Vis tik videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, ilgai nesvastęs, paskelbiau savo asmeninėje internetinėje svetainėje. Greta Aslambeko išpažinties. Peržiūrų – daugiau nei tikėjausi. Jaučiausi padaręs viską, ką privalėjau nuveikti.

XXX

Ilgainiui šia tema nebesidomėjau. Ką daugiau begalėjau nuveikti? Kai po keliolikos metų Beką ir Belą atsitiktinai pastebėjau Vilniuje einant prie užsienio reikalų ministerijos, supratau, jog tai akivaizdus ženklas, jog jie nėra Rusijos šnipai. Jei būtų užverbuoti FSB ar GRU, argi mūsų tarnybos leistų jiems vaikštinėti po Vilniaus centrą? Susenę, sublogę čečėnai prisipažino, kad mano kelionė su jų auklėtiniu į Suomiją šauniai pagelbėjusi. Aukščiausi Lietuvos teismai juos beveik išteisinę. Palikę galioti tik kaltinimus dėl netinkamos vaikų priežiūros. Nė menkiausių užuominų apie ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Suomija jiems galbūt suteiksianti politinį prieglobstį.

Po šių Beko ir Belos patikinimų lengviau atsipūčiau. Kaip akmuo nuo širdies nusirito. Klaidos nepadaręs.

Tačiau didelio džiugesio taip pat nejaučiau. Juk pačio svarbiausiojo, nors užmušk, vis tiek nežinąs. Neturiu konkretaus patikinimo, kodėl į tos musulmoniškos šeimos tarpusavio santykius kišosi mūsų saugumas.

Guodžiau save, kad, skirtingai nei mano kolegos, aš bent ieškojau, bent pabandžiau. Toji moteriškė iš įtakingo internetinio leidinio juk net į kalbas nesileido, kai pasiūliau jos leidiniui paskelbti sensacingąjį čečėnų berniuko pasakojimą. O ir kitų leidinių redaktoriai, kuriems užsimindavau apie Beko ir Belos bylą, kratėsi jos visomis keturiomis.

Slaptai.lt

2021.01.11; 00:30

Skaitomiausios Žvalgyba

Antanas Rašimas. Kodėl netikiu nė vienu Aleksejaus Navalno žodžiu?

**Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt nuotr.**

Portale slaptai.lt praėjusių metų gruodžio pabaigoje buvo paskelbti du straipsniai apie Rusijos opozicionierių Aleksejų Navalną. Štai kaip skambiai jie buvo pavadinti: „Aleksejus Navalnas: aš žinau, kas mane nunuodijo“ ir „Kaip Aleksejus Navalnas demaskavo FSB agetus – nuodytojus“.

Nedrįsčiau tvirtinti, kad šios publikacijos – nereikalingos. Politika besidomintiems būtina susipažinti, kaip gi viskas klostėsi tomis lemtingomis dienomis ir kaip tuos įvykius vertina pati auka?

Tačiau brėžti kategoriškas išvadas, esą jau aišku, kas kokius žaidimus čia bežaidžiąs, ankstoka. Juolab nederėtų mėgautis optimizmu, kaip tai darąs jūsų autorius Saulius Kizelavičius: „…Bet kol kas žurnalistiniai tyrimai, kurių ėmėsi A.Navalnas, – labai įtikinami. Matyt, Rusijos slaptosios tarnybos, kurioms vadovauja pats V.Putinas, taip smarkiai degradavusios, kad toliau – nebėra kur.“

Ar tikrai – įtikinami, ar tikrai viskas šioje istorijoje skaidru ir nuoseklu?

Kai kalbama apie konkrečias Rusijos slaptųjų tarnybų operacijas, aš visuomet ieškau, ką gi apie jas mano, sakykim, JAV Katono instituto mokslinis bendradarbis, buvęs Rusijos prezidento Valdimiro Putino patarėjas ekonomikos klausimais Andrejus Ilarionovas arba, pavyzdžiui, JAV gyvenantis ir verslo ekspertu ten besidarbuojantis buvęs KGB darbuotojas, buvęs V.Putino bendrakursis KGB mokykloje Jurijus Švecas, arba į Vakarus senokai pasitraukęs KGB žvalgas Viktoras Suvorovas – Rezunas (jų komentarus galima rasti Gordonua.com, svoboda.org ir echo.msk.ru portaluose).

**Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.**

Verta išsamiai susipažinti ir su Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus ciklu „20 Putino metų“ (LRT.lt portalas). Ypač su 16-uoju M.Laurinavičiaus tekstu, pavadintu „Ar Aleksejus Navalnas tikrai įrodė, kad Rusijos FSB virto nevykėlių priebėga?“

Būtent. Istorija, kaip A.Navalnas buvo nuodijamas „Novičioku“, kaip šaukė skausmo draskomas lėktuve, kaip, atsigavęs po gydymo Berlyno ligoninėje, sugebėjo demaskuoti visus jį persekiojusių „nuodytojų komandos“ narius ir net vienam iš jų paskambinti bei telefoninio pokalbio metu išgauti prisipažinimą, – labai įdomi, sensacinga, verta meninių filmų, romanų. Bet ar viskas čia švaru ir skaidru?

Klausimų, į kuriuos norėtųsi sulaukti konkrečių atsakymų, – labai daug.

Kodėl A.Navalnas buvo nuodijamas būtent „Novičioku“, kurį panaudoti – užtektinai sudėtinga, kodėl nepasirinktas paprastesnis, mažiau rezonansinis būdas? Juk „Novičiokas“ jau susikompromitavęs Solsberyje. Kodėl leista A. Navalną išskraidinti į Vokietiją, nors nuodytojai puikiai suprato, kad vokiečių medikai sugebės aptikti „Novičioko” pėdsakų? Gal tikrasis A.Navalno žudymo tikslas tėra sukelti kuo didesnį triukšmą? Gal šitaip Kremliaus režimas ir FSB specialiai reklamuoja A.Navalną, krauna į jo bagažinę gausius populiarumo taškus, o nuodijimas – tik priedanga, puikiai apskaičiavus, kad „auka” tikrai atsigaus?

Verta įsidėmėti buvusio KGB darbuotojo J.Šveco įtarimus, girdi, A. Navalno nuodijimas tėra vidinės režimo kovos prieš V. Putiną pavyzdys. Suprask šitaip: FSB, tebekontroliuojama Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus Nikolajaus Patruševo, intensyviai ruošiasi perimti valdžią, tad A. Navalno apnuodijimas greičiausiai tėra provokacija, kuriame stengiamasi kuo bjauriau sukompromituoti Rusijos prezidentą.

O gal tokiu būdu kuriamas specialus A.Navalno, turėsiančio pakeisti V.Putiną, autoritetas: iš tiesų abu labu tokie pat, tačiau visuomenei atrodys, kad A.Navalnas – demokratiškesnis, padoresnis už V.Putiną? Kad ir kaip A.Navalnas dėtųsi aršiu Kremliaus kritiku, jis tikrai turįs ryšių su bent jau kai kuriais režimo veikėjais (apie tai savo straipsnių serijoje minėjęs analtikas M.Lautinavičius; LRT.lt). Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog A.Navalnas laiko Krymą neatskiriama Rusijos dalimi, taigi nepripažįsta, jog Rusija šiandien okupavusi šį pusiasalį. Tai reiškia, kad visi, kurie gerbia teritorinio šalių vientisumo taisykles, A.Navalną privalo vadinti „nepatraukliu imperininku“. Dėl požiūrio į Krymą opozicionierius A.Navalnas neturėtų būti patrauklus nė Lietuvai.

Žodžiu, neatmestina versija, kad A. Navalnas vis tik yra sumaniai užsimaskavusi V. Putino režimo dalis. Istorija žino atvejų, kai demokratais besidedantys politikai pasirodydavo esą tokie pat niekšai, kaip ir jų pirmtakai. Reikia argumentų? M.Laurinavičius savo analizėje rašo: „Net ir patį KGB, kurį B. Jelcinas vienu metu iš viso norėjo išvaikyti, reformuoti turėjo du esą su šia organizacija nesusiję „demokratai“ – Jevgenijus Savostjanovas (vėliau tapęs net B. Jelcino administracijos vadovo pavaduotoju) ir Sergejus Stepašinas (buvęs net tarp kandidatų tapti KGB pasirinktu B. Jelcino įpėdiniu). Ir tik vėliau paaiškėjo, kad jie patys buvo KGB sistemos atstovai, kurių uždavinys buvo tą sistemą išsaugoti, o ne kaip nors reformuoti, o juo labiau sunaikinti“ (LRT.lt).

Jei norime išlikti būdrūs, turime net svarstyti, ar A.Navalno telefoninis pokalbis su jį nuodijusiųjų komandai priklausiusiu chemiku Konstantinu Kudriavcevu, – autentiškas, nesurežisuotas? Kai kurie Ukrainos žvalgybos specialistai nelinkę tikėti net tuo, kad K. Kudriavcevas buvo netikėtai A. Navalno užkluptas. Jie tvirtina matą imitacijos bruožų. Ypač keista, kad K.Kudriavcevas nepažino, jog telefonu šnekasi ne su oficialiu Rusijos slaptųjų tarnybų atstovu, o būtent su A.Navalnu. Juk jei K.Kudriavcevas priklausė A.Navalną pražudyti cheminiu ginklu siekusiai komandai, per ketverius metus trukusią operaciją turėjo įsidėmėti A.Navalno balsą kaip „tėve mūsų, kurs esi danguje“.

Videopasakojimas, kurį A.Navalnas paskelbė youtube ir kuris sulaukė per 20 milijonų peržiūrų, šį Rusijos opozicionierių tarsi reklamuoja kaip drąsų, principingą kovotoją su negerovėmis Rusijoje. Bet atidesni, giliau žvelgiantys analitikai ten pastebi įtartinų epizodų. Jau pastebi. Sakykim, imkime Kremliaus kritiką, buvusį Rusijos Valstybės Dūmos deputatą Ilją Ponomariovą (nebalsavo už Krymo okupacijos įteisinimą Rusijos Dūmoje), iki šiol neigusį, kad A.Navalnas tėra Rusijos slaptųjų tarnybų projektas. Tačiau po paskutiniojo A.Navalno nuodijimo ir tų sensacingų videoreportažų „iš įvykio vietos” jis jau įtaria, kad A.Navalno ir K.Kudriavcevo pokalbis telefonu – FSB specialiai sukurpta inscenizacija, o A.Navalnas joje – sąmoningai dalyvavęs asmuo.

Šiuo atveju pritarčiau slaptai.lt redaktoriaus Gintaro Visocko, ne sykį tvirtinusio, kad žvalgybų operacijos – per daug painus ir sudėtingas žaidimas, jog galėtume tvirtinti tiksliai žiną, kas iš tiesų nutiko, nuomonei.

**Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt fotografija**

Ypač klastingos yra Rusijos slaptosios tarnybos. Nes jos nesibodi jokių, net pačių šlykščiausių priemonių. Jei reikia, susprogdins gyvenamuosius namus Volgodonske ir Maskvoje, o kaltę suvers čečėnams. Susidarys specifinė situacija – nužudys savąjį, bėdą primesdamos Vakarų žvalgyboms. Trokšdama įbauginti potencialius perbėgelius, nunuodys buvusį FSB darbuotoją Aleksandrą Litvinenką. Bus reikalinga, žudys Dūmos narį Jurijų Ščekočichiną…

Jei bus naudinga, apsimes degradavusia, primityvia organizacija, nesugebančia deramai įgyvendinti jokių svarbių operacijų. Kam FSB ar GRU dėtis išsigimusia žvalgyba? Ogi Vakarai tegul praranda budrumą. Mes visi dėmesį sukoncentravę į „vargšo“ A.Navalno pasakojimus, o FSB ir GRU tuo metu kurpia išties rimtas akcijas ir džiūgauja, kad apart neįtikėtinų A.Navalno nuotykių, primenančių meninius filmus apie Džeimsą Bondą, mes nieko rimto nepastebime. Susigriebsime tik tuomet, kai jau bus per vėlu.

Štai kodėl netikiu nė vienu A.Navalno „garbės žodžiu”. Štai kodėl privalu išsaugoti blaivų protą – kad nepakliūtume į spąstus.

2021.01.03; 08:00

Žvalgyba

Maskva išplėtė Vokietijos pareigūnų, kurių neįsileis į Rusiją, sąrašą

Maskva antradienį išplėtė Vokietijos pareigūnų, kurių neįsileis į Rusiją, sąrašą, atsakydama į ES sankcijas Rusijai, kurios buvo įvestos dėl Rusijos kibernetinių išpuolių Vokietijos parlamente.

Rusijos užsienio reikalų ministerija pranešė, kad, atsakydama į spalį įvestas „destruktyvias“ ES sankcijas, „Maskva nusprendė išplėsti sąrašą Vokietijos piliečių, kuriems draudžiama įvažiuoti į Rusiją“.

ES ir Jungtinė Karalystė spalį aukšto rango Rusijos žvalgybos pareigūnams įvedė sankcijų dėl įtarimų, kad jie prisidėjo prie kibernetinės atakos prieš Vokietijos parlamento kompiuterių tinklą 2015 m.

2015 m. balandį ir gegužę įvykdyta kibernetinė ataka visiškai paralyžiavo Bundestago IT infrastruktūrą, o visos parlamento sistemos kelioms dienoms buvo atjungtos nuo interneto.

Rusijos karinės žvalgybos agentūros (GRU) vadovui Igoriui Kostiukovui ir žvalgybos pareigūnui Dmitrijui Badinui buvo uždrausta atvykti į ES, o čia buvęs jų turtas įšaldytas.

Rusija antradienį nepatikslino, kuriems konkrečiai Vokietijos pareigūnams bus draudžiama atvykti į Rusiją, tačiau šie asmenys esą yra aukšto rango žvalgybos tarnybų ir Gynybos ministerijos pareigūnai.

Rusijos Užsienio reikalų ministerija ES kaltinimus, kad Rusija prisidėjo prie programišių atakos, pavadino „pretekstu“.

Maskva ir Briuselis pastaruoju metu apsikeitė sankcijomis, įskaitant maisto importo draudimus, dėl Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno apnuodijimo.

Elzbieta Reivytytė (AFP)

2020.12.30; 03:00

Skaitomiausios Žvalgyba

Aleksejus Navalnas: aš žinau, kas mane nuodijo

Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas kanale youtube.com paskelbė dėmesio vertą 51 min. trukmės videokomentarą. Nufilmuotas interviu įsimintinas, nes A.Navalnas pateikia pavardes tų, kurie jį stebėjo, sekė, nuodijo. Šį sykį susikoncentruota tik į vykdytojus. Kas užsakovas – jau, regis, nebeįdomu. Ir taip visiems aišku – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Bent jau A.Navalnui atrodo, kad užsakovas tegali būti tik jis – V.Putinas.

V.Putino įsakymo vykdytojus demaskuojančiam pasakojimui solidumo suteikia tai, kad opozicionierius tvirtina besiremiantis patikimų šaltinių kaip Bellingcat, The Insider žiniomis bei Bulgarijoje gyvenančio Kristo Grozevo analizėmis. Pagalbon pasitelkiamos ir Der Spiegel, El Pais, CNN publikacijos.

A.Navalno pasakojimas įtikinamas. Kodėl viskas panašu į tiesą? Opozicionierius pateikia schemą, kas ir kaip jį sekė pastaruosius kelerius metus. Schema – paprasta. Labai paprasta. A.Navalnui tereikėjo pasidomėti, ar esama „keliauninkų“, kurie jį nuolat lydėdavę išvykose į Tomską, Archangelską, Vladivostoką, Novosibirską, Kirovą, Čeliabinską ar Kaliningradą, ir kokios jų profesijos?

Pasirodo, A.Navalną nuolat lydėdavusi ta pati komanda iš kelių vyrų. Tiesa, kartais nutikdavę taip, kad „palyda“ į miestą, į kurį susiruošdavęs A.Navalas, atvykdavusi keliomis valandomis anksčiau. Kartais A.Navalnas skirsdavo lėktuvu, o jo „eskortas“ – traukiniu. Arba – atvirkščiai. Bet tie vyrai jį ištikimai, kaip šunys, globojo nuo pat 2017-ųjų. Jei A.Navalnas skrenda į Kaliningradą, į šį miestą skrenda ir anie. Jei A.Navalnas susiruošia į Novokoznucką, iš šie beldžiasi į tą miestą. Sutapimas?

A.Navalnas tvirtina, kad nebuvo sunku įsigyti duomenų, kokios jį be perstojo sekusiųjų pavardės. Tereikėjo peržiūrėti lėktuvais skridusiųjų ar traukinio bilietus įsigijusiųjų sąrašus. Visur – tos pačios pavardės. Ištisus ketverius metus. Atsitiktinumas? Tikriausiai ne. Juolab kad tie vyrai – ne iš kelmo spirti, ne iš piršto laužti. Arba – iš FSB, arba karo medikai, arba chemikai iš karinių laboratorijų ir institutų. Štai kodėl A.Navalnas tvirtina, kad jį nuo pat 2017-ųjų visose kelionėse lydėdavusi karo medikų, chemikų ir FSB atstovų grupė. Jis pateikia jų nuotraukas, pavardes. Pavyzdžiui, Paniajevo, Frolovo ir Spiridonovo pavardes. Paskui jų pavardes ir fotografijas palygina su viešai prieinamais duomenimis, ir paaiškėja, kur iš tiesų pluša A.Navalną lydinčios grupės atstovai.

**Rusijos slaptoji tarnyba FST (FSB). Slaptai.lt foto**

Bet tai – dar ne viskas. A.Navalnas tvirtina atsekęs, su kuo ir kada telefonais susiekdavę jį lydėjusieji asmenys. Didžiausias dėmesys kreipiamas į tuos laikotarpius, kada A.Navalnas arba jo žmona, manoma, buvo nuodijami. Pasirodo, visi keliai veda į Rusijos specialiąsias tarnybas, atsakingas už cheminius ginklus ir chemines laboratorijas.

Remdamasis šiais duomenimis A.Navalnas nė neabejoja, kad jį sekė mažų mažiausiai ketverius metus. A.Navalnas nustatęs, kad tie patys veidai šmėžuoja keliavus mažų mažiausiai po 15-a Rusijos miestų (30 maršrutų). Kai kurie užfiksuoti pokalbiai mobiliaisiais telefonais puikiai išduoda, kas su kuo ir iš kur kalbėję.

Pasiruošimas nunuodijimui greičiausiai prasidėjęs dar 2016-aisiais, kai A.Navalnas pareiškė ketinantis dalyauti Rusijos prezidento rinkimuose. Štai tada Rusijos vadovas V.Putinas mirtinai įsižeidęs.

A.Navalnas įsitikinęs, kad jį bandyta nunuodyti mažiausiai tris sykius. Nuodijo būtent cheminiu ginklu „Novičiok“, nors V.Putinas yra tvirtinęs, kad šis, kaip ir visi kiti cheminiai ginklai, Rusijoje neva buvo sunaikinti dar 2017-aisiais.

„Novičiok“ nuodas labai patogus tuo, kad, jam suveikus, nustatyti, dėl kokių priežasčių mirė žmogus, – labai sunku. Esą „Novičiok“ pėdsakai pradingsta po 48 valandų. Tačiau labai keblu, pasirodo, parinkti reikiamą dozę – kad auka per greitai nenumirtų ir kad jai nepavyktų išsikapanoti.

Žodžiu, žudikams iš FSB nuolat nesiseka – jie parenka netinkamą dozę, tad A.Navalnas išsikapstęs net ir paskutinį sykį. Beje, paskutinį kartą FSB itin negrabiai mėgino paslėpti pdėsakus – pavogė A.Navalno drabužius, sunaikino vaizdo įrašus iš stebėjimo kamerų, paskleidė gandų, esą A.Navalnas gėręs samogoną ir vartojęs narkotikus. Bet melai neprilipę. Nepriklausomi eskpertai iš Vakarų šalių neabejoja, kad paskutinį sykį A.Navalnas tikrai buvo žudomas būtent „Novičioku“, kurio pasigaminti namų sąlygomis neįmanoma. „Novičiok“ pagaminamas tik specialioje, modernioje laboratorijoje.

Beje, atsakinėdamas į žurnalistų klausimus V.Putinas yra užsiminęs, kad A.Navalną išties stebėjusios Rusijos žvalgybos. Bet tik todėl, kad šiam opozicionieriui talkinanti amerikietiškoji CŽV. Dėl nuodijimo – tai A.Navalno niekas iš Rusijos slaptųjų tarnybų nenuodijęs. Pasak V.Putino, A.Navalnas – per daug susireikšmina, jaučiasi esąs per daug svarbus. Norėtų prilygti stambaus kalibro politinėms figūroms, bet neprilygsta, taigi išsigalvoja įvairiausių nebūtų dalykų.

O kaip A.Navalnas paaiškintų, kodėl Rusijos slaptosioms tarnyboms vis nepavyksta jo nunuodyti? Tame videointerviu jis pateikia atsakymą – V.Putinui vadovaujant viskas išsigimsta, taigi išsigimsta ir Rusijos slaptosios tarnybos.

https://www.youtube.com/watch?v=smhi6jts97I&feature=emb_logo

Parengė Saulius Kizelavičius

2020.12.18; 18:00

Žurnalisto užrašai

Karo korespondento išpažintis. Susitikimas „Žemaičių“ užeigoje

**Jo ieško policija. Slaptai.lt nuotr.**

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Susitikimas „Žemaičių“ užeigoje

Troleibusas atpūškavo prie buvusio „Lietuvos“ kino teatro. Iššokęs patraukiau Trakų gatve. Vokiečių gatvės link žingsniavau neskubėdamas. Iki pokalbio užtektinai laiko. Į susitikimą „Žemaičių“ užeigon specialiai susiruošiau gerokai anksčiau, kad, patekus į transporto spūstis, netektų lėkt iškišus liežuvį.

Nenorėjau vėluoti. Jaučiau, kad pašnekesys būsiąs lemtingas. Aludėje lauksiantis vyriškis – svarbi persona. Net nežinau, ar turiu teisę išduoti paslaptį, kas pakvietęs slaptam pokalbiui. Bet jei ėmiausi pasakoti šią istoriją, privalėčiau būti atviras iki galo, ar ne taip?

Į „Žemaičių“ alinę užsukti paprašęs naujasis karinės žvalgybos vadovas.

Šio kvietimo laukiau. Nujaučiau, kad anksčiau ar vėliau teksią akis į akį susidurti su naujai iškeptu slaptosios karinės tarnybos pulkininku, nors pokalbis nebūtinai būsiąs malonus. Tačiau bent vienas bandymas išsiaiškinti, kaip kas suprantąs gyvenimą, – neišvengiamas.

Ir štai saulėtą vidurvasario rytą – skambutis. Išgirdęs balsą supratau – tai jis. Piktokai, tarsi būčiau pavaldinys, burbtelėjo vakare lauksiąs „Žemaičių alinėje“. Griežtai nurodė, kurią valandą privalau praverti „Žemaičių“ duris. Tada nedelsiant nutraukė pokalbį. Lyg žinotų, kad mūsų klausosi, todėl ilgai aušinti burnas – pavojinga. O gal tiesiog baiminosi, kad atšausiu neisiąs į jokius susitikimus. Nei su vadais, nei su pavaduotojais. Tegul pasiunta, tegul pasikaria…

Atvirai kalbant, ožiuotis neketinau – reikia eiti. Bent žinosiu, kur viskas krypsta. Jaučiausiai gal net pamalonintas – konfidencialiam pasitarimui kviečia pats slaptosios tarnybos vadas! Kam nors iš redakcijos kolegų paporink – netikės. Prikaišios, kad susireikšminu, fantazuoju, gal net sapnuoju…

Ir vis tik, tarsi kažką blogo nujausdamas, nenoriai kulniavau į „Žemaičių“ alinę. Į žvalgybos ir kontržvalgybos vado krėslą pulkininką pasodino politikai, kuriais nepasitikėjau. Tad vargu ar buvo protinga pasitikėti ir pačiu slaptosios tarnybos vadovu.

Beveik pusmetį atidžiai dairiausi, kokių permainų atnešiančios rokiruotės karinėse struktūrose. Įtampa augo. Per tarpininkus vis dažniau nugirsdavau, kad naujasis džeimsas bondas nepatenkintas maniškėmis publikacijomis. Jis intensyviai domisi, kas aš per paukštis, kokių silpnybių turįs? Tokių perspėjimų nugirsdavau pačiuose įvairiausiuose kabinetuose. Tad įtariau, kad užuominos apie nepasitenkinimą – ne iš piršto laužtos.

Tačiau rašęs nesilioviau. Vieną po kito kepiau straipsnius apie, sakykim, į Rusiją atostogauti pas savo žmonų tėvus dažnai keliaujančius, ten rusiškų slaptųjų tarnybų dėmesio sulaukiančius, bet pranešti apie tai mūsų kontržvalgybai nelinkusius karininkus. Temos, ar batalionuose sočiai maitinami šauktiniai, ar ne per griežti seržantai, ar leistina tęsti karines pratybas kilus audrai, – imdavausi retai. Už atlapų griebdavau majorus, pulkininkus, net generolus. Man labiausiai rūpėjo, kokia tikroji jų biografija. Pavyzdžiui, ar slapta imąs rusišką pensiją, ar mušąs žmoną ir dėl to šantažuojamas, ar tebepalaikąs ryšius su mokslus karinėse Maskvos, Sankt Peterburgo akademijose baigusiais kursiokais, ar šie nieko iš jo neprašę?

**Ginkluotas ir labai pavojingas. Slaptai.lt nuotr.**

Jaučiausi atliekąs svarbų darbą – demaskuojąs įtartinuosius, nepatikimuosius. Kompromituojančios informacijos žurnalistiniams tyrimams pamėtėdavo keli, man regis, patikimi šaltiniai iš karinių struktūrų, nors tokiuose reikaluose, žinoma, negali būti iki galo tikras.

Karinėmis temomis domėjausi ilgokai – beveik penketą metų. Taip, būta nesusipratimų ir su ankstesniąja valdžia, o kaip gi be barnių? Bet ginčydamiesi, kokių viešumo – slaptumo ribų nevalia peržengti, vis tik jautėmės esą bendraminčiais.

Pasikeitus krašto apsaugos ministrams bei viceministrams labai greitai buvo pakeista ir žvalgybos vadovybė. Naujieji piktai šnairavo mano pusėn. Buvo akivaizdu, kad jei tik galėtų – sutraiškytų. Tačiau sumaniai apsimesdavo draugais, mat už mano nugaros – įspūdingą tiražą turintis leidinys.

Žodžiu, žingsniuodamas į aludę Vokiečių gatvėje vyliausi bent jau žinosiąs, ko jie iš manęs norį? Jei neužsuksiu į „Žemaičius“ išlenkti alaus bokalo, iškilusius nesusipratimus jie tikrai gvildensią kažin kaip kitaip – man už nugaros. Ar man to reikia?

Nejaukiai jaučiausi ir todėl, kad prabangos rimtesniems apmąstymams neturėjau. Ryte perspėjo, vakare – susitikimas. Pasitarti su saviškiais – nė menkiausios galimybės. Nė neabejojau, kad nuo šios minutės mane daboja budri jų akis. Naująjam „antrukų“ vadui žūtbūt knietėjo išsiaiškinti, pas ką, užkluptas netikėto pasiūlymo, skubėsiu guostis. Jie iki šiol taip ir nepagavę, su kuo iš tarnybos slapta pasikuždėdavome. Dabar jiems pasitaikiusi proga išniukštinėti. Jie galbūt manė, kad pakniopstomis lėksiu pas draugus, karts nuo karto įmetančių lagaminan slaptų dokumentų, ir tokiu būdu juos išduosiu.

Tačiau jei naujieji tikisi, kad taip primityviai suklupsiu, – klysta. Špygą taukuotą! Niekam neskambinsiu, į svečius pas nieką nevažiuosiu. Verčiau ramiai pasportuosiu sporto klube Pilaitėje. Po to keletą valandų lindėsiu Vrublevskių bibliotekoje, skaitydamas laikraščius, po to netoli namų esančioje „Pupos“ kavinukėje sušlampsiu porciją cepelinų ir tik tada lėtai patrauksiu „Žemaičių“ pusėn. Pasisėdėjimo „Žemaičiuose“ įspūdžius aptarsiu su saviškiais vėliau, kai išorės žvalgyba bus nusimušusi nuo kojų – negi jie visą gyvenimą mane kontroliuos?

Taigi aplinybės susiklostė taip, kad šį sykį privalėjau vadovautis tik savo galva.

Pirmiausia svarsčiau, žinoma, blogiausius variantus. Ką darysiu, jei suprasiu atviliotas į spąstus? Gal mėgins sukompromituoti, pavyzdžiui, pakišdami narkotikų? Gal siūlys bendradarbiauti, o paskui, net nesvarbu, sutiksiu ar ne, šią informaciją sutirštinę išplatins žiniasklaidoje, žiūrėkit, koks aš žurnalistas! Ne žurnalistas, o pats tikriausias informatorius. Išvertus į rusų kalbą – stukačius. Po tokios etiketės prikabinimo pabandyk kur nors įsidarbinti!

O kokie gerieji variantai? Nė vieno. Vargu ar jie sutiksią pratęsti karinio priedo leidybą. Naujieji ministerijos ir gynybos štabo šeimininkai įsiutę dėl mano įžulumo už ministerijos pinigus išlaikomame priede pasakoti apie karininkiškus jų šunkelius.

XXX

Į „Žemaičių“ alinę įžengiau lygiai 8 valandą vakaro, kaip lieptas. Prie baro taures rūpestingai šluostęs barmenas perspėjo, kad manęs jau laukia apačioje, pirmojoje salėje iš dešinės. Vadinasi, jis jau viduje. Tikriausiai net diktofoną įjungęs, kad pokalbis nuo pat pirmųjų akimirkų liktų užfiksuotas. Tuomet prireikus jis galėtų tiksliai pacituoti, kas, kaip ir ką sakęs. Žodžiu, aš privaląs būti budrus – kiekvienas neatsargus žodis galįs mane pražudyti.

Stačiais laiptais nusileidau žemyn. Spalvinga užuolaida pridengtą kampą radau lengvai. Tai buvo iš tų, mažųjų salyčių, skirtų dviems. Jis gurkšojo kavą. Taip, tai buvo naujasis karinės žvalgybos ir kontržvalgybos direktorius.

Pirmą kartą jį mačiau iš arti. Žvelgiant iš šono, nė nepasakysi, kad jis būtų naujai iškeptas Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos bosas. Pulkininko laipsnį tuomet turėjęs karininkas vilkėjo šviesų vasarišką švarką. Greičiau buvo panašus į atsipalaiduoti po dienos vargų užklydusį sėkmingai besiverčiančios firmos vadovą. Tik atidžiau įsižiūrėjus nuspėjama, kad vyriškis – įsitempęs. Niekas aludėje taip sukaustytas nesėdi, jei užsukta vardan linksmo paūžavimo. Ypač akys neramiai bėgiojo – tai vienon, tai kiton pusėn. Tarsi sumąstęs kažką negražaus, negarbingo. Niekaip nepajėgė paslėpti savojo nerimo. Bet ko jis galėtų baimintis? Kad ir aš vogčiom įrašinėsiu pokalbį? Tai aš turėčiau šlapintis į kelnes. Juk jis – vienos iš galingiausių, slapčiausių Lietuvos specialiųjų tarnybų šeimininkas. O kas aš toks – žurnalistėlis, tegul ir iš solidų skaitytojų ratą subūrusio leidinio. Jei norėtų, į miltus sumaltų. Net viauktelėti nespėčiau..

Prisėdau.

Vyriškis nepasiūlė nei kavos, nei arbatos, nei konjako. Ilgokai tylėjo, o paskui, žvelgdamas kažkur pro šoną, pareiškė, kad aš daugiau neturįs nieko rašyti nei apie kariuomenę, nei juolab – apie karinę žvalgybą. Nė eilutės. Nei palankiai, nei kritiškai. Tabu. Šią temą privaląs pamiršti. Amžiams.

Tokios pradžios nesitikėjau. Juolab kad tonas priminė įsakymą. Keletą minučių apstulbęs svarsčiau, kaip turėčiau atkirsti?

Jei nerašysiu, mane redaktorius išmesiąs iš darbo, tapsiu bedarbiu. Kaip tada patarsite užsidirbti duonai? – dėsčiau šventą tiesą, nieko nemelavau.

Nedidukas, kresnas vyriškis niūriai tylėjo. Iš jo veido mimikos nesupratau, kas dedasi jo galvoje. Civilius drabužius dėvintis pulkininkas į kompromisus nesileido. Dar keletą sykių įsakmiai priminė, kad aš turįs tik vieną galimybę – pamiršti karinę tematiką. Kartojo šiuos žodžius tarsi mintinai išmoktą eilėraštuką. Laukiau, kad galbūt ims grasinti: kitaip neva turėsiu didelių nemalonumų. Bet nebaugino ir nieko nesiūlė mainais.

Tylėjau. Nežinojau, kaip reaguoti. Nutariau verčiau mįslingai parymoti spoksant jam tiesiai į akis. Bus paslaptingiau, painiau. Negi dabar pulsiu aiškinti, kad su redaktoriumi seniai sukurtę rankomis: jei ministerija liaunasi skyrusi lėšų karinės tematikos priedui, mes vis tik šios temos nepamirštame. Aš kaip ieškojau, taip ir ieškosiu įtartinų karininkų.

Nesulaukęs mano atsakymo pulkininkas dar kiek susiraukęs pasėdėjo, tada pakvietė oficiantą, sumokėjo už savąją kavą, kvitą įsikišo kišenėn ir neatsisveikinęs iškulniavo.

Likau mūrinėje celėje vienas. Kyštelėjęs per užuolaidas galvą barmenas paklausė, ar nenorėčiau šviežio žemaitiško alaus. Užsisakiau bokalą. Bet kai atnešė, nė neparagavau. Dėl šventos ramybės – gal bus prilašinę kokių nors miltelių, kad užmigčiau ar pradėčiau siautėti.

Žvelgdamas į sklidiną bokalą susigriebiau nepasiteiravęs žvalgybos vadovo: o jei vis tik nesiliausiu rašęs – nušaus ar užtampys po teismus?

Prieš keletą dienų redaktorius tikrai buvo liepęs organizuoti kuo daugiau žurnalistinių tyrimų karinėmis – žvalgybinėmis temomis. Vyriausiasis siūlė tai, kas, mano galva, buvo reikalinga ir laikraščiui, ir kariuomenei, ir valstybei. Kuo mažiau įtartinų generolų ir pulkininkų mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ar ne to mes turėtume trokšti? Kai kada tuos įtartinus būdavo sunkoka iškrapštyti iš patogių krėslų. Tada, sulaukęs slaptų dokumentų kopijų iš saviškių, į viešumą paleisdavau vieną kitą kritišką publikaciją, ir neva nepajudinamas karininkas krisdavo. Išsilaikyti poste nebegalėdavo, nes jau „net žiniasklaida pradėjusi rašyti“. Ne bet kur, o specializuotame kariniame priede, išlaikomame pačios ministerijos.

Prisiminkite, kokį triukšmą sukėlė maniškis pasakojimas apie Vilniuje kvailon situacijon pakliuvusį Amerikos slaptųjų tarnybų agentą. Tai nutikę, kai Lietuvoje viešėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas – vyresnysis. Keli jo apsauginiai, lydimi mūsiškių, pasisvečiavo prestižiniame naktiniame klube. Lyg ir nieko nusikalstamo. Tik vienas amerikiečių karininkas praradęs dokumentus. Kažkas ištraukęs piniginę su CŽV agento pažymėjimu, kai švarkas kabojęs ant krėslo briaunos. Apmaudi klaida, kai pasidarbuota jokių politinių tikslų neturėjusio ilgapirščio, ar vis tik amerikietiški dokumentai nugvelbti tam, kad keliautų tiesiai į Maskvą? Jei nušvilptas amerikiečių agento pažymėjimas, kur po perkūnais, žiūrėjo mūsų slapukai? Nejaugi juos taip lengvai pergudravo?

***Krašto apsaugos ministro padėka. Slaptai.lt nuotr.***

O toji keista istorija, kai garbės sargybos kuopos kariai masiškai apsinuodijo maistu? Iškrito beveik visa tuomet labai negausi kuopa. Kai šį nutikimą man papasakojo, ilgai kvatojau. Nenorėjau imtis. Bet kai paaiškino, kad garbės sargybos kuopos vyrai masiškai sunegalavo būtent vieno svarbaus užsienio politiko vizito į Lietuvą išvakarėse, – suklusau. Pasirodo, ne viskas taip paprasta. Jei ispanų ponas su svita būtų neatšaukęs vizito, Lietuvos garbės sargybos kuopa tądien nebūtų galėjusi jo pasitikti. Jie visi tuo metu tupėjo tualetuose. Juokas – pro ašaras! Tik vėliau paaiškėję, kad maistą tai kuopai teikusi vieno įtakingo pulkininko žmonos firma.

O tos garsiosios muštynės Šiauliuose! Į miestą atvyko aukšto rango britų karininkai rūpintis Zoknių karinės aviabazės saugumo klausimais. Vieną vakarą nutarė pasivaikščioti po Šiaulius, užsuko kavinėn. Paragavo lietuviško alaus, samanės, likerių. Išėjus iš baro juos sumušė. Tuomet pažįstamas agentas paprašęs nuvažiuoti į Šiaulius ir keletą dienų apsimetus latru paslampinėti po barus. Gal pavyks kažką suuosti.

**Krašto apsaugos ministras dėkoja už Lietuvos kariuomenės ir NATO populiarinimą. Slaptai.lt nuotr.**

Nejaugi mano vizitas į Šiaulius buvo nereikalingas? Kai kurie vietiniai laikraščiai triūbijo, esą štai kokie ištvirkę NATO kariškiai – prisitašė kaip kiaulės, iššaukiančiai kabinėjosi prie merginų, net susimušė su kultūringai kavinėje poilsiavusiais šiauliečiais. O kad šias muštynes per tarpininkus inspiruoti galėjusi mums nedraugiška valstybė, – nė eilutės, nė žodelio. Tad mano publikacija, nagrinėjusi būtent versiją apie slaptą Kremliaus ranką, – buvo svarbi. Man taip atrodė. Įsivaizdavau, kad „antrukų“ vadas bent padėkos už savarankišką tyrimą Šiauliuose.

Bet, kaip vėliau išlindo, per mane tarnyba turėjusi nemalonumų. Trokšdama išvengtų rimtų Briuselio priekaištų dėl negebėjimo kontroliuoti Maskvos agentus, bėdą suvertė vietinėms padaužoms. Taip manė užtušuosianti skandalą – tegul visi kuo greičiau pamiršta po akim įtaisytas mėlynes ir pramuštas lūpas. Bet štai tada tarsi Pilypas iš kanapių išlindo mano tekstas apie surengtą Rusijos slaptųjų tarnybų provokaciją. Tarnybinis tyrimas įgavo visai kitokį atspalvį. Užsienio karininkų saugumo neužtikrinę „specai“ sulaukė dvigubų pipirinių porcijų – kam susikoncentravę tik į chuliganizmą ir nutylėję galimas GRU, SVR ar FSB intrigas.

XXX

Apie keistą susitikimą „Žemaičių“ alinėje niekam nepasakojau. Net redaktoriui. Nutariau pasižiūrėti, kuo viskas baigsis. Laikraščio viršininkui, kaip jį kartais vadindavome, pateikiau keletą aštrių rašinių karine tema. Jis pagyrė už publikacijas. Pažadėjo per keletą savaičių viską paskelbsiąs. Dar sykį pakartojo, kad nesiliausime domėjęsi karine tematika net ir tuomet, jei ministerija mums atsuksianti nugarą. Leidinys – turtingas. Lėšų užteksią. Aš galįs būti ramus.

Tada neatkreipiau dėmesio į keistą redaktoriaus pasiūlymą kelias savaites atsikvėpti, patinginiauti. Dabar – vasara. Rudenį lauksią rimti darbai. Tad man, sukaupusiam keletą mėnesių atostogų dar už praėjusius metus ir palikusiam aštrių rašinių ateičiai, pats metas paspirginti šonus užsienietiškame paplūdimyje po kaitria Ispanijos, Tuniso ar Turkijos saule.

Kodėl gi ne?

**Krašto apsaugos bičiulių padėka. Slaptai.lt nuotr.**

Išskridau į Turkiją. Tai buvo vienas iš pigiausių variantų. Prie garsiojo Marmario esančiame Ičmelere praleidau dvi savaites. Turėjau nuostabią galimybę atsipalaiduoti. Rytais maudydavausi Egėjo jūroje, dieną leisdavausi į išvykas po kalnus ar išplaukdavau žvejybon nuo jachtos denio. Vakare – vakarienė restorane, muzika, šokiai.

Tačiau atostogų vis tik ramiomis nepavadinčiau. Nė akimirkai nepamiršau susitikimo „Žemaičių“ alinėje. Džiaugiausi kaitria turkiška saule, o nerimas, kad „antrukų“ bosas supynė gudrią operaciją, kaip manim atsikratyti, nepalikdavo ramybėje. Juk ten sėdį ne kvailiai.

Kad tikrai nutikę kažkas itin nepageidautina, supratau, kai vėlų vakarą, parskridęs iš Turkijos, peržiūrėjau pašto dėžutėje sumestus laikraščius. Neišspausdintas nė vienas mano straipsnis.

Atėjęs į darbą iškart sulaukiau boso pasiūlymo užeiti į jo kabinetą. Redaktorius pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką. Mane įpareigojantis rašyti kriminalinėmis bei sveikatos temomis. Apstulbęs keletą minučių sėdėjau svečiams skirtame minkštame, odiniame krėsle. Redaktorius smalsiai žvelgė į mane. Įsistebeilijęs laukė, kaip reaguosiu. Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaitęs jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti.

Buvau įsiutęs. Bet tvardžiausi. Ramiai, tik griežtai, be dvejonių, patikinau, kad kitų temų nenagrinėsiu, nes jų neišmanąs.

Redaktorius, regis, to tik ir laukęs. Sunkiai beslėpdamas džiugesį suplojo delnais – puikumėlis. Tuomet privaląs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, arba jis mane išmesiąs už pravaikštas.

Jei jau šitaip, geriau būti jėga ištrenktam, nei pasitraukti gera valia.

Po pietų sekretorė paprašė užeiti į jos kabinetą susipažinti su įsakymu. To ir reikėjo tikėtis: atleidžiamas iš darbo, nes neatlieku vadovovybės skirtų užduočių.

XXX

Taip aš atsidūriau gatvėje.

**Didžiojio Britanija. Notrhamptonas. Slaptai.lt nuotr.**

Po kelių savaičių, neradęs darbo Lietuvoje, jau plušėjau Northamptono šiltnamiuose, kur auginamos gėlės. Darbas, žinoma, nuobodus, monotoniškas, visai nepriderąs karo korespondentui. Be to, ne taip lengva jį buvo gauti. Net tris savaites teko durnių volioti belaukiant laisvos vietelės. Tikra nuobodybė sėdėt svetimoje šalyje, svetimame mieste, tarp visiškai nepažįstamų žmonių. Bet prieš vėją nepaspjaudysi.

**Danija. Kopenhaga. Symfonivei gatvė. Namas, kuriame teko gyventi. Slaptai.lt nuotr.**

Beje, ten, tampydamas sunkias dėžes su gėlėmis nusprendžiau, jog kvaila ieškoti padorių, solidžių redakcijų. Pabaiga visuomet ta pati – arba pats neši kudašių, arba tave ištrenkia lauk. Vientelė protinga išeitis – kurti savąją, kurioje tavęs niekas nestumdytų, nemulkintų. Bet tam reikią kapitalo. Kur paimti lėšų? Po pirmųjų uždarbių britiškuose šiltnamiuose supratau, kad šitaip lengdamas nugarą susitaupysiu apvalią sumelę ne anksčiau kaip po šimto metų. Buvau priverstas ieškoti kitų galimybių. Kaip tik tada pasitaikė naktinio paštininko tarnyba Danijoje – naktimis išvežioti laikraščius. Ten neva atlyginimai – riebesni…

XXX

Šiandien, kulniuodamas Vokiečių gatve, kartais prisimenu „Žemaičių“ alinėje vos keletą minučių užtrukusį susitikimą. Jei tvirtinčiau, jog apima džiugūs jausmai, – meluočiau. Reikia mokėt pripažint pralaimėjimą. Po „nuoširdaus“ pasišnekėjimo su pulkininku tikrai užklupo rimti nemalonumai – nesėkmė po nesėkmės. Tačiau neprapuoliau. Tad meluočiau ir tuomet, jei neigčiau, kad tai buvo viena iš įdomiausių mano gyvenimo atkarpų. Bendradarbiavimas su slaptaisiais agentais man neatrodė nei smerktinas, nei nusikalstamas. Taip atrodo ir dabar. Visuomenė turinti teisę bent nujausti, kokia kartais karti tikroji tiesa.

Jei ko nors ir gaila, tai skaitytojų, anuomet netekusių karinio laikraščio, – kiek dar visokiausių nutikimų galėjau jiems papasakoti! Vėlu juos prisiminti. Šaukštai – po pietų. Per didžiausius vargus kadaise įgytos sensacingos istorijos dabar senstelėjusios, išsikvėpusios, išblukusios. Tai, kas anuomet buvo gyvybiškai svarbu, šiandien – nė trupučiuko.

Nūnai – visai kitokio sukirpimo rūpesčiai ir bėdos.

2020.11.07; 09:00

Žvalgyba

Pareikšti kaltinimai šešiems rusų karinės žvalgybos pareigūnams

Jungtinėse Valstijose šešiems rusų karinės žvalgybos tarnybos (GRU) pareigūnams pareikšti įtarimai rengus kibernetines atakas, kurių metu taikytasi į Ukrainos elektros perdavimo linijas, 2017 m. Prancūzijos prezidento rinkimus ir 2018 m. žiemos olimpines žaidynes, paskelbė Teisingumo departamentas.

Šeši GRU agentai taip pat apkaltinti surengę vadinamąją „NotPetya“ ataką prieš verslo įmonių kompiuterius visame pasaulyje, kuri sukėlė beveik 1 mlrd. dolerių žalą vien tik trims JAV bendrovėms.

Be to, šie pareigūnai esą taikėsi į tarptautinius tyrimus dėl buvusio Rusijos dvigubo agento Sergejaus Skripalio ir jo dukros apnuodijimo nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“ bei rengė kibernetines atakas prieš Sakartvelo žiniasklaidą ir parlamentą.

Generalinio prokuroro patarėjas Johnas Demersas tikino, kad kaltinami šeši agentai yra atsakingi už „labiausiai trikdančias ir destruktyviausias kompiuterines atakas, priskiriamas vienai grupei“.

J. Demerso teigimu, anksčiau to paties GRU padalinio pareigūnai buvo apkaltinti siekiant sutrikdyti 2016 m. JAV prezidento rinkimus. Vis dėlto, kaltinime nieko nesakoma apie kišimąsi į šių metų rinkimus.

Pasak J. Demerso, kaltinamieji destruktyvias kibernetines atakas prieš Ukrainos elektros perdavimo linijas rengė 2015 ir 2016 m. gruodį.

„Tai buvo pirmosios užfiksuotos kibernetinės atakos prieš civilinės kritinės infrastruktūros kontrolės sistemas. Per atakas buvo atjungta šviesa ir šildymas viduryje Rytų Europos žiemos. Šimtai tūkstančių Ukrainos vyrų, moterų ir vaikų turėjo gyventi tamsoje ir šaltyje“, – sakė jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.10.20; 03:00

Žvalgyba

Vienintelė veiksminga priemonė – masinė rusų šnipų deportacija

**Akys. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Jei Vakarai išties trokšta skaudžiai nubausti Vladimirą Putiną dėl opozicionieriaus Aleksejaus Navalno nuodijimo, Vašingtonas su Briuseliu teturi vieną veiksmingą priemonę. Tai – masinė rusų šnipų deportacija iš JAV bei NATO ir Europos Sąjungos šalių.

Taip įsitikinęs britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis. Vakarai privalą iš savo teritorijų išprašyti šimtus diplomatine neliečiamybe prisidengusių FSB ir GRU agentų. Toks Vakarų atsakas Kremliui taptų labai skausmingas. Kur kas skausmingesnis nei plačiai taikomos ekonominės sankcijos.

Britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis supranta, jog „kelių šimtų rusų agentų paskelbimas persona non grata nesustabdytų V.Putino agresijų, bet Kremliaus ponai suvoktų, kad po kiekvieno drastiško išpuolio į kairę ir dešinę švaistantis radioaktyviuoju poloniu ar „Novičiok“, jie Amerikoje ir Europoje netenka šimtų savo žvalgybos darbuotojų”. Taigi – per didelė kaina. Tik taip įmanoma V.Putiną priverst kitą sykį būti atsargesniam – bent susimąstyti, ar verta.

Analitikas Dž.Ealis dar primena, kaip nutiko 2018-aisiais, kai Solsberyje buvo nuodijamas į Vakarus pasitraukęs Rusijos žvalgybininkas Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija. Tąsyk Vakarai namo išsiuntė 138 rusų žvalgybos darbuotojus ir bendradarbius. Britų analitikas neabejoja, kad ir šį sykį Vakarai turi elgtis labai panašiai – išprašyti atgal į Maskvą ne mažiau šimto Rusijos agentų. Gal net vertėtų išlydėti ženkliai daugiau, nei 2018-aisiais. V.Putinas suprastų, jog po kiekvienos naujos agresijos – vis didesnės ir didesnės bausmės.

Jei Vašingtonas ir Europos sostinės po pasikėsinimo į A.Navalno gyvybę neišprašys bent kelių šimtų FSB, GRU, Kremlius tai palaikys Vakarų silpnumu. Ir netrukus, žiūrėk, pamėgins dar ką nors nugalabyti naudojant retus, kariniuose institutuose pagamintus cheminius nuodus.

Parengta pagal Maiklo Evanso publikaciją leidinyje „The Times“

2020.09.07; 10:33

Trumposios naujienos

Čekijos strateginiai objektai tapo Rusijos kibernetinių atakų taikiniais

Čekijos nacionalinė kibernetinio ir informacinio saugumo valdyba 2019 metų ataskaitoje pažymi, jog prieš šalies valstybinės struktūros strateginius objektus buvo rengiamos programišių atakos iš Rusijos. Tai trečiadienį pranešė Čekijos radijas.

Pasak ataskaitos autorių, programišiai siuntė Čekijos organizacijoms elektroninius laiškus, kuriuos atidarius piktadariai gaudavo prieigą prie slaptos informacijos. Bet dokumente nenurodoma, kurie konkrečiai šalies objektai 2019 metais tapo kibernetinių atakų taikiniais.

Valdybos nuomone, tikėtina, kad 85 proc. atakų surengė grupuotė „Sofacy“, susijusi su Rusijos karine žvalgyba GRU.

Čekijos specialioji tarnyba taip pat įspėjo, kad šalies pramonės objektus gali atakuoti programišių grupuotės, susijusios su Kinija.

Čekijos nacionalinė kibernetinio ir informacinio saugumo valdyba 2019 metais užfiksavo 217 kibernetinių atakų prieš šalies objektus – 53 daugiau negu 2018 metais.

Rusija atkakliai neigia Čekijos pareigūnų pranešimus apie jos rengiamas kibernetines atakas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.09.02; 14:33

Žvalgyba

Jis turėjo kelis pasus – „kaip bet kuris geras šnipas“

Marija Kocev |Tagesspiegel

„Janas Marsalekas greičiausiai yra Rusijoje. Galbūt jis bendradarbiauja su Rusijos žvalgyba. Visa istorija verta ekranizacijos“, – rašo Vokietijos leidinys „Der Tagesspiegel“.

Kai birželio 18 dieną „Wirecard“ vadovas Markusas Braunas pranešė, kad nėra 1,9 mlrd. eurų, neva buvusių bendrovės balanse, operacijų direktorius Janas Marsalekas dingo ir nuo to laiko yra pabėgęs, primena leidinys.

„2020 metų birželio 18 dieną J.Marsalekas buvo atleistas iš „Wirecard“. Po kelių valandų jis dingo, jo kolegos tą dieną jį matė paskutinį kartą. Jis jiems pasakė, kad važiuos į Filipinus, nes nori pradėti ieškoti trūkstamų 1,9 mlrd. eurų ir įrodyti, kad yra nekaltas. Informacija apie rezervuotus bilietus, o taip pat Filipinų migracijos tarnybos duomenys iš tiesų įrodo, kad J. Marsalekas buvo atskridęs į Filipinus. Remiantis šiais duomenimis, jis birželio 23 dieną atvyko į Manilą, o birželio 24 dieną išvyko toliau į Kiniją“.

„Tačiau čia esama nesutapimų: J. Marsaleko neužfiksuoja vaizdo stebėjimo kameros, o oro linijų bendrovė neįtraukė jo pavardės į keleivių sąrašus. Liepos 4 dieną Filipinų teisingumo ministras Menardas Guevarra pareiškė, kad Filipinų migracijos tarnybos darbuotojai falsifikavo duomenis, kurie turėjo patvirtinti, jog J. Marsalekas įvažiavo į šalį. Darbuotojus nušalino nuo pareigų, jiems iškelta byla ir vykdomas tyrimas,“ – rašoma straipsnyje.

„Remiantis leidinių „Der Spiegel“ ir „Bellingcat“ tyrimu, J. Marsalekas bendradarbiavo su Austrijos dešinąja populiste „Austrijos laisvės partija“ (Die Freiheitliche Partei Österreichs, FPÖ). Per „Austrijos–Rusijos Draugystės draugiją“ jis aprūpino partijos funkcionierius konfidencialiais dokumentais, kuriuos J. Marsalekas greičiausiai gaudavo iš Austrijos vidaus reikalų ministerijos ir vidaus žvalgybos tarnybos BVT. O būtent informacija patekdavo Johanui Gudenusui, nuo 2017 metų vadovavusiam Nacionalinės tarybos FPÖ frakcijai. 2019 metų gegužę J. Gudenusas dėl „Ibiza-gate“ skandalo atsistatydino iš visų politinių postų ir paliko partiją.“

„Nuo 2015 metų J. Marsalekas investavo pinigus į Libijos projektus. Be kita ko, jis neva investavo pinigus į tris cemento gamyklas, esančias šalies rytuose. Kaip teigė J. Marsalekas, jis norėjo padėti atstatyti šalį po pilietinio karo. Iš tikrųjų jis greičiausiai turėjo visai kitų planų: J. Marsalekas norėjo inicijuoti karinio reorganizavimo programą, pagal kurią nuo 15 iki 20 tūkst. Libijos ginkluotų teroristų turėjo būti apmokyti dirbti pasieniečiais, paskui turėjusiais kontroliuoti migracijos srautus prie pietinės šalies sienos.“

Iš anksto J. Marsalekas konsultavosi ir papildomos informacijos apie Libiją gaudavo iš Andrejaus Čiuprygino – arabistikos specialisto ir Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos dėstytojo. Problema ta, kad Vakarų specialiosios tarnybos mano, jog A. Čiupryginas – buvęs Rusijos karinės žvalgybos GRU aukšto rango karininkas ir iki šiol palaiko glaudžius ryšius su žinyba. Pats jis tai paneigė kalbėdamas su „Der Spiegel“, bet patvirtino, kad kontaktavo su J. Marsaleku. Jis taip pat pareiškė, kad tiksliai nežino, kokių J. Marsalekas turėjo planų Libijoje.“

„2017 metais vieno iš asmeninių susitikimų metu J. Marsalekas neva gyrėsi, kad padedant Rusijos karininkams buvo nuvykęs į Sirijos Palmyrą – po to, kai miestą buvo užkariavusi vadinamoji „Islamo valstybė.“

„2018 metais jis atseit darbo partneriams Londone pristatė keturis įslaptintus Cheminio ginklo draudimo organizacijos dokumentus, kuriuose buvo pateikta visa „Novičiok“ klasės nervus paralyžiuojančių nuodų formulė. Šiais nuodais 2018 metų kovą buvo nuodijami buvęs Rusijos šnipas ir disidentas Sergejus Skripalis ir jo dukra, rašo leidinys.

„2018 metų pavasarį J. Marsalekas investavo 7 mln. dolerių į naują būsimą Rusijos mesendžerio „Telegram“ kriptovaliutą.“

Nauji „Bellingcat“ ir „Der Spiegel“ tyrimai rodo taip pat ir tai, kad Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) vidaus žvalgybos tarnyba nuo 2015 metų stebėjo buvusį „Wirecard“ vadybininką saugojo kelionių metu bei rezervuotų bilietų duomenis. Beje, surinktuose duomenyse yra spragų – ne visoms kelionėms visiškai parengti dokumentai. Tarp jų ir kelionėms į Rusiją.“

„Po 2016 metų FST daugiau nefiksavo J. Marsaleko įvažiavimų į Rusiją, nors ir tai, „Der Spiegel“ duomenimis, neatitiko tikrovės. Žurnalas pateikia kelias tezes, kodėl J. Marsalekas galėjo būti įdomus FST: „Arba FST tiesiog pamatė, kad tai įdomus stebėjimo objektas, arba specialiosios tarnybos norėjo laikyti savo akiratyje vieną iš savo šaltinių, ypač atsižvelgiant į tai, kad J. Marsalekas, manoma, buvo susijęs su konkuruojančia su FST Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausiąja žvalgybos valdyba (rus. Главное разведывательное управление (ГРУ).“

„Remiantis „Bellingcat“ tyrimu, per pastaruosius dešimt metų J. Marsalekas daugiau nei 60 kartų važiavo į Rusiją, pirmąkart jis buvo nuvykęs 2004 metais. Nuo 2014 metų jis dažniau lankėsi Maskvoje, be to, dažniausiai jis ten būdavo ne daugiau nei vieną dieną. Nuo 2016 metų jis važiuodavo ir į kitus Rusijos miestus, pavyzdžiui, į Sankt Peterburgą, Nižnij Novgorodą ir Kazanę Tatarstano respublikoje.“

„J. Marsalekas atvykdavo į Rusiją su šešiais skirtingais Austrijos pasais, praneša „Bellingcat“. Austrija iš tiesų leidžia savo piliečiams turėti kelis Austrijos pasus. Tačiau įvažiuodamas į Rusiją jis naudojosi ir kitais pasais: leidinio duomenimis, jis turėjo dar tris pasus savo vardu, bet be pilietybės.“

„Tarp jų ir diplomatinis pasas, išduotas „nepiliečiui“. Tokie pasai išduodami tik kai kuriose pasaulio šalyse ir tik garbės konsulams – arba parduodami nelegaliai. Viename pokalbyje internetu, jis tvarkomas „Handelsblatt“, J. Marsalekas net gyrėsi savo pasais: pasak jo, jis turi „kelis pasus, kaip bet kuris geras šnipas“, bet jis „nežino, ar kuris nors iš jų yra garbės konsulas“. „Todėl aš retušuoju savo nuotrauką“, – parašė jis.“

Remiantis „Der Spiegel“, „Bellingcat“ „The Insider“ ir „McClatchy“ informacija, birželio 19-osios naktį J. Marsalekas atvyko į Minską, ką patvirtina Rusijos migracijos tarnybos, kurioje yra ir informacija apie Baltarusiją, duomenys. Išvykimas iš šalies neužfiksuotas – tai rodo, kad J. Marsalekas vis dar yra Baltarusijoje arba Rusijoje.

„Susirašinėdamas su vienu pažįstamu, į klausimą, kur jis tuomet yra, J. Marsalekas atsakė, kad esant būtinybei jis „išvažiuos taip pat, kaip ir atvažiavo“. Ir patikslino: su „verslo džeta“. Į klausimą apie politinės situacijos stabilumą toje šalyje, kurioje jis dabar yra, J. Marsalekas atsakė: „Taip, čia valdžioje vis dar tie patys žmonės, kaip ir prieš 25 metus.“ Tai tinka Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai“, – pabrėžia leidinys.

Beje, kitą dieną po tyrimo publikacijos „Der Spiegel“, leidinys „Handelsblatt“ pranešė, kad J. Marsalekas greičiausiai yra Rusijoje, „privačiame name į vakarus nuo Maskvos prižiūrint Rusijos Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausiajai žvalgybos valdybai.“

„Kremlius tuo metu tvirtina, kad jis apie tai nieko nežino“, – praneša „Der Tagesspiegel“.

Šaltinis: „Tagesspiegel“

2020.07.27; 16:15

Skaitomiausios Žvalgyba

Rusija neigia, kad jos šnipai siūlė atlygį Talibanui už atakas prieš JAV karius Afganistane

Rusija šeštadienį pasmerkė „nepagrįstą ir pavojingą“ laikraščio straipsnį, kuriame teigiama, kad Maskvos šnipai slapta siūlydavo su Talibanu susijusiems kovotojams atlygį, kad jie vykdytų mirtinas atakas prieš JAV vadovaujamos koalicijos karius Afganistane.

Penktadienį Amerikiečių dienraštis „The New York Times“, cituodamas JAV žvalgybos pareigūnus, skelbė, kad Rusijos karinės žvalgybos tarnyba siūlė atlygį Afganistano Talibano judėjimo nariams, siekdama paskatinti kovotojus atakuoti JAV pajėgas tuo metu, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas siekia išvesti savo šalies karius iš Afganistano ir užbaigti ilgiausią Amerikos karą.

Laikraščio teigimu, D. Trumpas apie tai sužinojo kovą, bet nenusprendė, kaip reaguoti.

„Nepagrįsti ir anonimiški kaltinimai, kuriuos paskelbė laikraštis, jau sukėlė tiesioginę grėsmę Rusijos ambasadų Vašingtone ir Londone darbuotojų gyvybėms“, – tviteryje rašė Rusijos ambasada Vašingtone.

Kaip teigia laikraštis, Talibano operacijai vadovavo Rusijos karinės žvalgybos tarnyba, žinoma kaip GRU, kuri buvo apkaltinta dėl daugybės kitų tarptautinių incidentų, įskaitant dvigubo agento Sergejaus Skripalio apnuodijimą Didžiojoje Britanijoje 2018 metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.06.28; 05:30

Žvalgyba

Ką slepia užrašas „Iš Rusijos – su meile”

Po Italijos premjero Džiuzepės Konti ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitarimo dėl humanitarinės pagalbos tiekimo Lombardijos regionui neprabėgo nė kelios savaitės. O viešojoje erdvėje skelbiama vis daugiau įtarimų, jog Maskva tiesiog begėdiškai apgavo Romą.

Taigi į pietus nuo Romos nusileido 15-a Rusijos karinių transporto lėktuvų IL-76. Atgabentos dėžės buvo pakrautos į tais pačiais lėktuvais atskraidintus rusiškus karinius sunkvežimius, ir rusų kariškių kolona, kurią sudarė apie 100 žmonių, patraukė į šiaurės Italiją. Atskridusių rusų kariškių, žinoma, niekas netikrino. Nesidomėjo nei tuo, kas dėžėse, nei kas tai per sunkvežimiai. Italai aklai pasitikėjo Kremliaus „garbės žodžiu“ ir plakatais su užrašais „Su meile – iš Rusijos“.

Ir vis tik tikrinti rusiškus karinius krovinius Italijai vertėjo, nes generolo Sergėjaus Kikoto, pulkininko Genadijaus Eremino ir pulkininko Viačeslavo Kulišo vadovaujamas maždaug šimto karių būrys atsidūrė ne kur nors neutralioje zonoje, o NATO teritorijoje. Šis vizitas ne tik kad nebuvo kontroliuojamas italų specialiųjų tarnybų (suprask, nepatogu rodyti nepasitikėjimą tais, kurie atveža labdaros, tiesia tau pagalbos ranką?!) bei nebuvo derintas su Aljanso vadovybe. Tad, preliminariai tariant, italai nebuvo tikri, kad tikrai žino, kas sudėta tose dėžėse.

Oficiali Rusijos versija: atgabenta mobili laboratorija, skirta testuoti, ar žmogus neužsikrėtęs, dezinfekcijai skirta technika ir, atkreipkite dėmesį, kita konkrečiai neįvardinta aparatūra, skirta neva gelbėti COVID-19 virusu užsikrėtusius asmenis.

Tačiau prof. Džermano Dotori iš strateginių tyrimų centro viename iš Romos universitetų mano, kad tikrasis rusų kariškių tikslas buvo ne pagalbos teikimas, bet specifinės informacijos rinkimas. Mat italams pagalbos iš Maskvos nereikia – NATO aljanse Italija laikoma viena iš labiausiai pasikausčiusių valstybių saugantis nuo cheminių, biologinių ir atominių ginklų. Vargu ar Romai galėjo būti gyvybiškai naudinga toji senstelėjusi ar net visiškai pasenusi rusiška technika.

Kad rusų kariškiai į Italiją atvyko ne padėti, bet šnipinėti, įsitikinęs ir atsargos pulkininkas Chamišas de Bretonas-Gordon, iki 2012-ųjų vadovavęs britų pulkui, kurio paskirtis – ginti Didžiąją Britaniją nuo cheminio, biologinio ir atominio ginklų. Šis britų atsargos kariškis įsitikinęs, jog tarp tų į Šiaurės Italiją siuntas atgabenusių rusų kariškių buvo ir žvalgų iš GRU (Glavoje razvedyvatelnoje upravlenije). Šiuos įtarimus susitiprina ir žinia, kad vos šimto kariškių būriui vadovavo ne majoras, kaip būtų įprasta, o generolas ir du pulkininkai, turintys patirties kovojant su užkrečiamomis ligomis.

Tad, remiantis „The Telegraph“ publikacija (Nikas Skuairesas, Natalija Vasiljeva ir Andrea Fogt), kurioje išdėstyti visi šie įtarimai, Italija padarė didžiausią kvailystę, įsileidusi rusų kariškius ir leidusi jiems be deramos priežiūros važinėti po šalį.

Informacijos šaltinis – „The Telegraph”

Žvalgyba

JAV ir JK kaltina Rusiją dėl kibernetinių atakų Sakartvele

***Tbilisio skveras. Slaptai.lt nuotr.***

Jungtinė Karalystė (JK) ir JAV ketvirtadienį apkaltino Rusijos karinę žvalgybą dirigavus „beatodairiškai“ kibernetinių atakų kampanijai prieš Sakartvelą praėjusiais metais.

2019 metų spalio pabaigoje įvykdytos masinės kibernetinės atakos metu buvo įsibrauta į maždaug 2 000 interneto svetainių Sakartvele, tarp kurių prezidentės, teismų ir žiniasklaidos agentūrų svetainės.

Kibernetinių atakų paveiktose svetainėse, be kita ko, buvo galima išvysti buvusio Sakartvelo prezidento Michailo Saakašvilio nuotrauką su užrašu „Aš dar grįšiu!“

„Rusijos karinės žvalgybos tarnybos (GRU) beatodairiška ir begėdiška kibernetinių atakų kampanija prieš Sakartvelą – suverenią ir nepriklausomą valstybę – yra visiškai nepriimtina“, – teigiama JK užsienio reikalų sekretoriaus Dominico Raabo pareiškime.

„Rusijos vyriausybė turi aiškų pasirinkimą: toliau laikytis agresyvaus elgesio modelio kitų šalių atžvilgiu, arba tapti atsakinga partnere, kuri gerbia tarptautinę teisę“, – pridūrė JK sekretorius.

GRU yra pagrindinė Rusijos karinės žvalgybos tarnyba. Ji buvo susieta su virtine įvairių didelių kibernetinių atakų, įskaitant įsilaužimą į JAV Demokratų nacionalinio komiteto (DNC) serverius prieš Donaldo Trumpo išrinkimą JAV prezidentu 2016 metais.

JAV nurodė, kad GRU pagrindinis specialiųjų technologijų centras įvykdė kibernetines atakas prieš Sakartvelą.

„Kibernetinės erdvės stabilumas priklauso nuo atsakingo valstybių elgesio“, – nurodė JAV.

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.02.21; 03:00

Skaitomiausios Žvalgyba

Johnas Mooney. Kodėl Rusijos agentai naršo vandenyno gelmes prie Airijos krantų

„Rusija išsiuntė žvalgybos agentus į jūras aplink Airiją, kad nustatytų tikslią šviesolaidinių kabelių, vingiuojančių vandenyno dugnu ir jungiančių Europą su Amerika, vietą“, įtaria Airijos policija. Ši žinia sukėlė susirūpinimą, kad Rusijos agentai tikrino kabelius, ar nėra ten silpnų vietų, leidžiančių prisijungti ar net juos sugadinti“, – praneša „ The Sunday Times “ .

„Airija yra atskaitos taškas povandeniniams kabeliams, kuriais perduodamas interneto srautas tarp Amerikos, Jungtinės Karalystės ir Europos. Šie kabeliai suteikia galimybę milijonams žmonių bendrauti internetu ir sudaro sąlygas sklandžiai atlikti finansines operacijas”, – aiškinama leidinyje.

Gerai informuoti šaltiniai Airijos policijoje ir Airijos ginkluotosiose pajėgose mano, kad povandeninius narus į jūrą prie Airijos krantų išsiuntė Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės žvalgybos padalinys GRU (…). Remiantis praėjusių metų Airijos saugumo tarnybų atliktu šios veiklos vertinimu, Rusija ketina naudoti technologijas, kurios leistų Maskvai viską žinoti apie Ameriką JK ir Europą jungiančius internetinius ryšius. Agentai taip pat buvo pastebėti apžiūrint Dublino jūrų uostą. Palei pakrantę buvo sustiprintos saugumo priemonės“, – rašoma laikraštyje.

„Rusijos susidomėjimas povandeniniais kabeliais, kertančiais Atlanto vandenyną, pirmą kartą buvo pastebėtas 2015 m., kai JAV kariuomenė užfiksavo Rusijos povandeninius laivus kabelių tiesimo vietose (…)“, – rašoma straipsnyje.

„Maskvoje tarnavęs į atsargą pasitraukęs JAV žvalgybos pareigūnas Johnas Cipheris mano, kad Rusijos veikla šioje srityje greičiausiai turi du ketinimus: rinkti informaciją apie ryšius ir turėti galimybę juos nutraukti kilus konfliktui.“ Galbūt jie taip pat nori Vakarams parodyti savo technines galimybes, kad šie išsigąstų. FTB sugavo rusus, bandančius prieiti prie povandeninių kabelių, įskaitant tas vietas, kur jie eina sausuma. Rusai taip pat siekia fizinės prieigos prie maršrutizatorių ir ryšių centrų “, – sakė A. Cypheris.

„Airijos gynybos pajėgos ir Airijos policija įtaria, kad GRU naudoja Airiją kaip operatyvinę bazę savo pareigūnams rinkti žvalgybos duomenis apie taikinius JK ir ES, taip pat šnipinėja Dubline įsikūrusias technologijų bendroves“, – praneša „The Sunday“.

„Marko Galeotti, Rusijos saugumo ir politikos ekspertas Londono Karališkajame gynybos studijų institute, mano, kad Rusija laiko Airiją silpnu ryšiu Europoje.“ Airija neturi kontržvalgybos galimybių. Tai gana lengvas taikinys. Airija yra pagrindinė pasaulinė interneto svetainė. Čia – didelė technologijų kompanijų koncentracija. Tai yra nauja ateities kovos erdvė “, – pabrėžė jis.

Šaltinis: „ The Sunday Times“

2020.02.19; 10:00

Politinės intrigos

Ar Vilniaus oro uostas netampa „Wagner“ grupės įkūrėjo technikos remonto baze?

***Slaptai.lt nuotraukoje – Vilniaus oro uostas***

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į premjerą Saulių Skvernelį, užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir Valstybės saugumo departamentą dėl Vilniaus oro uoste remontuojamo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu susijusio oligarcho Jevgenijaus Prigožino lėktuvo.

JAV specialusis prokuroras Robertas Muelleris yra pareiškęs kaltinimus J. Prigožinui, kad jo finansuojama „Interneto tyrimų agentūra“, vadinamoji „trolių ferma“, bandė kištis į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus. Dėl to nuo 2019 m. rugsėjo J. Prigožinui, su juo susijusiems asmenims, įmonėms ir turtui yra taikomos JAV Iždo departamento sankcijos. Į juodąjį sąrašą įtrauktos trys Seišeliuose registruotos bendrovės, trys privatūs lėktuvai, jachta, priedangos bendrovės, taip pat šeši žmonės, siejami su J. Prigožino finansuota „Interneto tyrimų agentūra“.

***Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas. vitalidrobishev.livejournal.com***

Taip pat L. Kasčiūnas nurodė, kad J. Prigožinas yra siejamas su privačia karine bendrove „Wagner“, kurios nariai įtariami vykdę žiaurias egzekucijas Sirijoje, o 2015 m. dalyvavo kariniuose veiksmuose Rytų Ukrainoje, prie Debalcavės miesto, kur padėjo prorusiškiems separatistams. Ši bendrovė iš Rusijos nemokamai gauna karinę techniką, jos kovotojus apmoko Rusijos karinės žvalgybos tarnyba (GRU).

„Taigi J. Prigožinas yra vienas tų Putino aplinko žmonių, kuris padeda Rusijai įvairiomis formomis kištis į užsienio valstybių demokratinius procesus, prisideda prie Kremliaus imperialistinių ambicijų įgyvendinimo. Tačiau svarbiausia tai, kad toks jo vaidmuo yra įrodytas ir jam už tai JAV taikomos sankcijas. Tuo tarpu dabar susidaro situacija, kai toks asmuo naudojasi Vilniaus tarptautiniu oro uostu kaip savo lėktuvų remonto baze. Strateginių partnerių akyse tai gali atrodyti kaip Lietuvos pažeminimas“, – sakė L. Kasčiūnas, prašydamas pateikti informaciją, ar J. Prigožinas yra įtrauktas į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, sąrašą.

**Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.**

Jeigu J. Prigožinui neuždrausta atvykti į Lietuvą, Seimo narys siūlo apsvarstyti tokį draudimą. Parlamentaro teigimu, Lietuvai taip pat tikslinga siūlyti J. Prigožiną įtraukti į ES juodąjį sąrašą.

Atsižvelgdamas į tai, kad J. Prigožinas yra įtrauktas į NATO narės sankcijų sąrašą, prisidėjęs prie Rusijos agresijos ir karinių veiksmų Ukrainoje bei Sirijoje, L. Kasčiūnas papašė įvertinti galimybes bent laikinai, kol bus atliekamas jo vertinimas, areštuoti Vilniaus tarptautiniame oro uoste esantį jam priklausantį lėktuvą. Taip pat, siekiant didesnio skaidrumo, prašoma paviešinti, kokia įmonė remontuoja J. Prigožinui priklausantį lėktuvą.

Naudodamasis proga, L. Kasčiūnas dar kartą priminė, kad Vyriausybė yra įsipareigojusi parengti naują Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo būtų nustatytos nacionalinės sankcijos užsieniečiams, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvą. Būtų galima užsieniečiams, kurie šiurkščiai pažeidinėja žmogaus teises, yra korumpuoti ar susiję su pinigų plovimu, įšaldyti Lietuvoje veikiančiuose bankuose laikomas jų pinigines lėšas ir kitą finansinį turtą, o Lietuvoje veikiantiems fiziniams asmenims ir įmonėms būtų draudžiama turėti verslo ryšių su šiais užsieniečiais ar įmonėmis, kuriose tie užsieniečiai yra naudos gavėjai. Deja, įstatymo projektas vis dar dūla Vyriausybės stalčiuose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.02.10; 09:30

Žvalgyba

Kastytis Stalioraitis. Prieštaravimai

***Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.***

Antradienį Seime visuomenei buvo pristatytas bendras Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas. Su šiuo dokumentu Lietuvos visuomenę supažindino VSD direktorius Darius Jauniškis ir AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas.

Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, kaip bendrą dokumentą, VSD ir AOTD skelbia nuo 2015-ųjų. Remiantis Žvalgybos įstatymu, dokumentas visuomenei įprastai teikiamas kartą per metus.

Artimiausiu metu slaptai.lt publikuos savuosius įspūdžius, susipažinus su VSD ir AOTD ataskaita. O šiandien skelbiame Kastyčio Stalioraičio, buvusio ilgamečio užsienio informacijos analitiko Lietuvos Seime, pastabas. Kastytis Stalioraitis įžvelgia svarbų prieštaravimą.

Kastytis Stalioraitis. Prieštaravimai

Ar nematote akivaizdaus prieštaravimo šiose dvejose straipsnio pastraipose?

1. „Rusija stebėjo Lietuvoje 2019 m. vykusius rinkimus ir su jais susijusius politinius procesus, tačiau plataus masto bandymų paveikti rinkimų rezultatus nebuvo, nenustatyta ir sistemingų bandymų manipuliuoti visuomenės nuomone“, – rašoma grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime.

**Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

2. Antradienį kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad rinkimų laikotarpiu Rusijos propagandistai labiau orientavosi ne į agitavimą už Kremliui palankius kandidatus, o į šmeižto kampanijas prieš Rusijos valdžios veiksmus aktyviausiai kritikuojančius Lietuvos politikus.

Juk šmeižto kampanija prieš Rusijos valdžios veiksmus aktyviausiai kritikuojančius TS-LKD politikus, visų pirma jos Garbės pirmininką Vytautą Landsbergį, ir yra sudėtinė, labai veiksminga Rusijos kišimosi į rinkimines kampanijas Lietuvoje dalis.

O Rusijos propagandistams orientuotis į agitavimą už Kremliui palankius kandidatus net nėra reikalo. Tokie ir patys žino, kaip agituoti, tik duokit jiems kuo daugiau pinigų (nelegaliai, žinoma) visokiems „kolchoznykų vasarų” filmams pastatyti.

2020.02.05; 10:27

Žvalgyba

Kremlius tvirtina, kad V. Putino ir B. Johnsono susitikimas buvo „konstruktyvus“

Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Jungtinės Karalystės (JK) premjero Boriso Johnsono susitikimas savaitgalį Berlyne buvo konstruktyvus, paskelbė V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas, pareikšdamas, kad JK vyriausybė neva klaidingai pranešė apie B. Johnsono išsakytą perspėjimą Maskvai.

D. Peskovas teigė, kad pirmasis lyderių susitikimas sekmadienį Berlyne vykusios Libijos taikos konferencijos kuluaruose buvo „lakoniškas, bet tuo pat metu gana konstruktyvus, su susitaikymo pozicija“.

D. Peskovas pareiškė, kad V. Putino ir B. Johnsono susitikimas skyrėsi nuo to, kaip jį apibūdino Dauningo gatvė. JK vyriausybės pranešime teigiama, kad B. Johnsonas perspėjo V. Putiną nekartoti tokių išpuolių, kaip 2018 m. įvykdytą cheminė ataka Solsberyje, per kurią beveik žuvo buvęs dvigubas agentas Sergejus Skripalis.

„Bent jau susitikimo esmė aiškiai skyrėsi nuo Dauningo gatvės pranešimo esmės“, – tikino D. Peskovas.

Dauningo gatvė savo ruožtu paskelbė, kad susitikime su V. Putinu britų premjeras „aiškiai pasakė, kad JK pozicija dėl Solsberio nesikeičia – tai buvo beatodairiškas cheminių ginklų panaudojimas ir begėdiškas bandymas Jungtinėje Karalystėje nužudyti nekaltus žmones“.

„Jis pasakė, kad tokia ataka neturi kartotis“, – sakoma B. Johnsono spaudos biuro pranešime.

Rusija ne kartą neigė kaltinimus dėl to, kad Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) pareigūnai bandė nervus paralyžiuojančia medžiaga nunuodyti S. Skripalį ir taip atkeršyti už jo bendradarbiavimą su Vakarų žvalgybos tarnybomis.

V. Putinas gruodį, pasveikinęs su B. Johnsoną su pergale parlamento rinkimuose, paragino pradėti „konstruktyvų dialogą“.

Pasak Dauningo gatvės, susitikęs su V. Putinu, B. Johnsonas pareiškė, kad „mūsų dvišaliuose santykiuose nebus normalizacijos, kol Rusijos nenutrauks destabilizuojančios veiklos, kuri kelia grėsmę JK ir mūsų sąjungininkams ir kenkia mūsų piliečių saugumui ir mūsų kolektyviniam saugumui“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.01.22; 00:04

Skaitomiausios Žvalgyba

„Šios žmogžudystės užsakovas – Kremlius”

Peteris Tide

„Pagaliau apie nužudymą mažame Tiergarten parke Berlyne atvirai prabilo Vokietijos vyriausybės koalicijos vidaus politikos reikalų ekspertas“, – rašo Vokietijos bulvarinis leidinys „Bild”.

„Politine prasme šis atvejis yra visiškai akivaizdus: tai Rusija davė įsakymą nužudyti, šios žmogžudystės užsakovas – Kremlius. Apie tai byloja užtektinai aiškūs prezidento Vladimiro Putino pareiškimai Paryžiaus spaudai, kai jis net pagrindė, kodėl tas žmogus buvo nušautas”, – pokalbyje su „Bild“ žurnalistais tvirtino Uli Gretch, SPD partijos politinių partijų ekspertas.

Kaip pastebi „Bild“, anksčiau Angela Merkel ir jos vyriausybė buvo įtartinai santūrūs vertindami Zelimkhano Hangoshvili nužudymo Berlyne aplinkybes.

„Aš žinau, kad žmogžudystė Mažajame Tiergarten parke – vienas didžiausių pastarųjų metų skandalų, – pabrėžė Uli Gretch. – Užsienio valstybė siunčia žudiką į Vokietiją, į sostinės centrą, kad šis nužudytų Kremliaus priešą vidury baltos dienos.“

Taigi Uli Gretchas prieštarauja Federalinės konstitucijos apsaugos tarnybos vadovui Thomasui Haldenwangui, kuris 2019-ųjų gruodžio pradžioje paskelbė, esą dėl šios konkrečios žmogžudystės neįmanoma atvirai apkaltinti konkrečios šalies, nes trūksta įtikinamų įrodymų.

Anot SPD eksperto Uli Gretcho, įrodymai yra akivaizdūs ir nedviprasmiški: „Neginčijamų įrodymų problemos nebėra! Turime nusikaltėlį, nusikaltimo įrankį, liudytojus, tikrą pasą su kamufliažo asmens duomenimis. Turime sukurtą legendą, kaip gauti vizą pasitelkiant Rusijos gynybos ministerijos fiktyvią kompaniją, turime prezidento Putino pareiškimus, kad Berlyne nužudytas asmuo neva buvo teroristas. Ir vis dėlto prieš keletą metų Rusijos valdžia išbraukė jį iš ieškomų asmenų sąrašo.

Įdomu dar ir tai, kad gruodžio 11 d. uždarame Bundestago komiteto vidaus reikalų komitete posėdyje atsakydamas į klausimą, ar nėra įrodymų apie užsienio valstybės dalyvavimą nusikaltime, Generalinės prokuratūros atstovas atsakė trumpai ir aiškiai: „Taip”.

„Matyt, praėjus kelioms dienoms po žmogžudystės, iš draugiškų žvalgybos agentūrų buvo gauta neginčijama informacija, rodanti Kremliaus atsakomybę“, – rašo „Bild“.

Šaltinis: „ Bild“

XXX

Pridedame Sauliaus Kizelavičiaus publikaciją „Šūviai Berlyne. Vėl – GRU pėdsakas“, kur buvo paskelbta 2019 metų rugsėjo 2-ąją slaptai.lt portale.

2019 metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos sostinėje Berlyne netoli Reichstago buvo nužudytas Zelimchanas Changošvili. Šis Sakartvelo (Gruzija) pilietybę turėjęs čečėnas nužudymo dieną buvo paprašęs politinio prieglobsčio. Jo prašymą Vokietijos valdžia labai atidžiai nagrinėjo, nes baiminosi, ar jis neturi ryšių su teroristais – islamistais.

Nūnai vis daugiau įtarimų, kad šį čečėną likvidavo ne kas kitas, o būtent Rusijos slaptosios tarnybos arba jų prižiūrimas liūdnai pagarsėjęs šiandieninis Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas.

Kad tai gali būti Rusijos slaptosios tarnybos GRU rankų darbas (o gal – FST?), ypač daug rašo vokiški leidiniai, sakykim, Der Tagesspiegel ir Der Spiegel. Tačiau šios versijos neatmeta ir tokie tiriamosios žiniasklaidos leidiniai kaip Bellingcat ir The Insider, tokiais įtarimais dalinasi ir rusiški leidiniai svoboda.org bei Radio Svoboda.

Pirmiausia, nužudytasis kadaise buvo Čečėnijos nepriklausomybės šalininko, šios Šiaurės Kaukazo respublikos prezidento Aslano Maschadovo patikėtinis. Taigi tiek Rusija, tiek Kremliui pataikaujantis R.Kadyrovas jį būtinai traktuoja esant mirtinu priešu. Antra, Zelimchanas Changošvili yra gyvenęs Gruzijoje, kur, įtariama, talkino tuometiniam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, 2008-aisiais pralaimėjusiam Rusijai karą dėl Pietų Osetijos vadinamąjame penkių dienų kare. Tad Kremlius šio čečėno turėtų nekęsti dar ir dėl to, kad šis palaikė Gruzijos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Tačiau kai Gruzijoje pasikeitė valdžios, Zelimchanui ten tapo nesaugu, ir jis persikėkė į Ukrainą, pas Odesos srities gubernatoriumi tapusį tą patį M.Sakašvilį. Tad Zelimchanas galėjo būti Kremliaus įtrauktas į juoduosius sąrašus ir dėl požiūrio į Maskvos – Kijevo konfliktą.

2016-aisiais metais šis čečėnas, baimindamasis grasinimų, persikėlė gyventi į Vokietiją, kur paprašė politinio prieglobsčio, bet Vokietija suteikti neskubėjo: maždaug dvejis metus aiškinosi, ar jis nepalaiko ryšių su teroristais – islamistais, kai paaiškėjo, jog čečėnas – švarus, tapo jam palankesnė.

Twitter paskyroje dėl nužudymo užuojautą suskubo pareikšti pats M.Saakašvilis, pridurdamas, esą žudiką užsakė Rusijos slaptosios tarnybos.

Kad šūvius paleido Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, mano ir Zelimchano brolis Zurabas. Jo teigimu, Zelimchanas turėjo daug priešų. Visi jo priešai – Rusijos imperialistai.

Ir tai – panašu į tiesą, nes į šį čečėną jau buvo keletą kartų pasikėsinta. Jis buvo sužeistas į petį ir ranką. Pavyzdžiui, vienas pasikėsinimas surengtas 2015 metais Tbilisyje. Paskutiniuoju metu Z.Changošvili dangstėsi svetima pavarde.

Vokietijos policijai pavyko sulaikyti įtariamąjį. Įtariamasis žudikas sulaikytas netrukus po žmogžudystės. Vyras bandė pasprukti dviračiu, turėjo peruką. Šiuos daiktus išmetė į upę, o pats slapstėsi krūmuose. Mažytį pistoletą, iš kurio paleido keletą šūvių, taip pat išmetė į upę.

Įtariamasis – 49 metų Vadimas Sokolovas. Nors vyras neprisipažįsta esąs kaltas, įtarimus sustiprina kelios aplinkybės: prašydamas vizos prancūzų konsulate Maskvoje jis nurodė, kad gyvena Irkutske Alpių gatvėje, nors ten tėra Alpių skresgatvis. Be to, prašydamas vizos, nenurodė nei namo, nei buto numerio, nors tai – privalu. Vėliau, patikrinus, ar toks vyriškis kada nors gyveno nurodytu adresu, sulaukta neigiamo atsakymo.

Į Vokietiją įtariamasis pateko per Prancūziją. Keista, kad įvažiavęs į Prancūziją iškart pradingo. Į Maskvą turėjo grįžti po žmogžudystės praėjus parai.

Tėra viena švelninanti aplinkybė – įtariamasis turi keletą tatuiruočių. Vargu ar profesioaliam GRU žudikui būtų leista turėti tatuiruočių – juk jos krenta į akis, jas lengva atpažinti. Bet gal tos tauiruotės byloja buvus gudrų sumanymą – nukreipti dėmesį nuo įtariamojo. Arba suimtasis nėra tikras GRU daruotojas – jį galėjo pasamdyti tik šiam konkrečiam išpuoliui…

***Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.***

Jei paaiškės, kad čečėną Berlyne prie Bundestago vidurdienį nušovė pagal Rusijos slaptųjų tarybų užsakymą, turėsime įspūdingą Europoje GRU atliktų žmogžudysčių sąrašą – Aleksandras Litvinenka, Sergejus Skripalius, dabar – Zelimchanas Changošvili.

O Vokietija lyg niekur nieko ir toliau tiesia dujotiekį Nord Stream II.

Ironiškai paklauskime Angelos Merkel: kas čia nuostabaus – juk šaudo dar ne Bundestage, šaudo dar tik šalia Bundestago…

2019.09.02; 11:00

Skaitomiausios Žvalgyba

Šnipinėjimu kaltinamas Austrijos armijos dimisijos pulkininkas netrukus bus teisiamas

**Austrijos specialusis dalinys. EPA – ELTA nuotr.**

Prisiekusiųjų teismas Zalcburge šnipinėjimu Rusijos naudai kaltinamo 71 metų amžiaus Austrijos armijos dimisijos pulkininko bylą nagrinės ateinančių metų kovo mėnesį. Tai pirmadienį žurnalistams pranešė teisėjas Peteris Egeris.

Pasak jo, šnipinėjimu kaltinamo austro procesas prasidės kovo 2-ąją, numatyti keli teismo posėdžiai, kurie veikiausiai bus uždari. Jeigu austrų kariškis pensininkas bus pripažintas kaltu, jam gresia iki 10 metų kalėjimo.

Lapkričio 8 d. Zalcburgo miesto prokuratūra Žemės teisme pateikė praėjusių metų lapkritį sulaikytam šalies armijos dimisijos pulkininkui oficialų kaltinimą dėl šnipinėjimo Rusijos naudai.

„Teisiamasis kaltinamas mažiausiai 25 metus šnipinėjęs Rusijos vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU), padaręs žalos Austrijai, išdavęs valstybės paslapčių ir atskleidęs karinių paslapčių“, – buvo sakoma Zalcburgo prokuratūros pranešime.

Pernai Austrijos teisėsaugos institucijos pranešė atliekančios tyrimą šalies armijos dimisijos pulkininko atžvilgiu. Jis buvo įtariamas 20 metų perdavinėjęs Rusijos karinei žvalgybai informaciją apie Austrijos karinę aviaciją, artilerijos sistemas, aukščiausius pareigūnus, taip pat apie migracijos krizę. Už savo veiklą jis gavęs 300 tūkstančių eurų.

Pats įtariamasis, pasak jo advokato, nelaiko savęs šnipu ir teigia neatskleidęs valstybės paslapčių ir nepadaręs žalos Austrijai.

Šių metų liepą Austrijos VRM paskelbė Rusijos piliečio Igorio Zaicevo tarptautinę paiešką. 65 metų rusas įtariamas užverbavęs Austrijos armijos pulkininką, suimtą 2018 metais. Manoma, kad pirmas jų „darbo susitikimas“ įvyko 1987 metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.12.31; 07:30

SLAPTAI

Gintaras Visockas. Navalnas, Savčenko, Novodvorskaja ir Filipo Ekozjanco sveikinimas

Estijos teismas svarstys prašymą paleisti pirma laiko Rusijos žvalgybai dirbusį verslininką

Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis

Antanas Rašimas. Kodėl netikiu nė vienu Aleksejaus Navalno žodžiu?

Maskva išplėtė Vokietijos pareigūnų, kurių neįsileis į Rusiją, sąrašą

Aleksejus Navalnas: aš žinau, kas mane nuodijo

Karo korespondento išpažintis. Susitikimas „Žemaičių“ užeigoje

Pareikšti kaltinimai šešiems rusų karinės žvalgybos pareigūnams

Vienintelė veiksminga priemonė – masinė rusų šnipų deportacija

Čekijos strateginiai objektai tapo Rusijos kibernetinių atakų taikiniais

Jis turėjo kelis pasus – „kaip bet kuris geras šnipas“

Rusija neigia, kad jos šnipai siūlė atlygį Talibanui už atakas prieš JAV karius Afganistane

Ką slepia užrašas „Iš Rusijos – su meile”

JAV ir JK kaltina Rusiją dėl kibernetinių atakų Sakartvele

Johnas Mooney. Kodėl Rusijos agentai naršo vandenyno gelmes prie Airijos krantų

Ar Vilniaus oro uostas netampa „Wagner“ grupės įkūrėjo technikos remonto baze?

Kastytis Stalioraitis. Prieštaravimai

Kremlius tvirtina, kad V. Putino ir B. Johnsono susitikimas buvo „konstruktyvus“

„Šios žmogžudystės užsakovas – Kremlius”

Šnipinėjimu kaltinamas Austrijos armijos dimisijos pulkininkas netrukus bus teisiamas

Skaitomiausios naujienos

„Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – detektyvas žvalgybų tema

„Didžioji Karabacho paslaptis“ – knygos „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys

Ką byloja „Ilga kelionė į Hankendį“

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vadovas atsisakė Ispanijoje susitikti su Armėnijos premjeru

Rusija vėl grasins branduoliniais ginklais, bet tai rodo V. Putino silpnumą

V. Zelenskis ir I. Alijevas aptarė regiono saugumo klausimus

Lenkijos santykiai su Ukraina patiria „nuosmukį“

Vašingtone apiplėštas JAV Kongreso narys

Ką pareiškė Turkijos prezidentas po šalyje surengtos atakos

Ispanijos naktinio klubo gaisro aukų – vienuolika

JK premjeras neigia, kad britų kariai artimiausiu metu gali vykti į Ukrainą