Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. „Verhnij Lars“ perėjoje

Jaučiausi pakiliai. Maniau esąs nusipelnęs, kad mane visi vadintų kietu, į pavojingas keliones leistis nebijančiu, sudėtingų temų nevengiančiu žurnalistu.

Nenoriu skaitytojui atrodyti pagyrūnas, bet juk tai tiesa. Kas iš mano kolegų Vilniuje matė, pavyzdžiui, garsujį Gruzinų karo kelią? O aš jau keletą valandų beldžiuosi per jo akmenis ir duobes. Jei kas nors mane nufotografuotų, išdidžiai stovintį tarp uolų, tarpeklių, prie postuose nuobodžiaujančių sargybinių, – turėčiau įspūdingą patvirtinimą. Bet niekas manęs neįamžino, o jei net būčiau turėjęs fotoaparatą, nebuvo laiko stoviniuoti. Skubėjome kuo greičiau nusigauti į Vladikaukazą.

Deja, labai lėtai skubėjome.

Gruzinų karo kelias, žiemos metu dėl sniego gausos dažnai nepravažiuojamas, kol kas – plikut plikutėlis. Nei ledo, nei pusnių. Nė mažiausios snaigės. Kaukaze – šiltas, saulėtas ruduo. Mirtį nešančios pūgos siautės vėliau, po kelerių mėnesių. Dabar, regis, lėk, kiek geidžia širdis, kad tik dulkių sūkuriai nepavytų.

Bet tarp į viršų šaunančių pilkų uolų ir gilių tarpeklių įsispraudęs kelias net ir vasarą sunkiai įveikiamas. Asfaltas patiestas kur ne kur. Duobių – žymiai daugiau. „Volga“, kurioje sėdėjau greta gruzino vairuotojo, mažesnes daubas apvažiuodavo, o per platesnes ir gilesnes jai tekdavo ropoti vėžlio žingsniu. Karts nuo karto mus priversdavo vengti susidūrimų su nuo viršūnių atskilusiais ir tarsi specialiai kelio vidurin atriedėjusiais stambokais rieduliais.

Kelionė iš Tbilisio į Vladikaukazą lėtoka ir dėl gausybės, beveik kas keletą ar keliolika kilometrų įrengtų patikrinimo punktų. Visur – ginkluoti vyrai. Kas jie – gruzinai, osetinai, oficialūs kariai ar vyrai, kuriuos Maskva niekinančiai pakrikštijo „nelegaliomis ginkluotomis formuotėmis“, – nesusigaudau. Ką nuo ko jie čia daboja, – taip pat nesuprantu. Tepastebiu, kaip įsitempęs vairuotojas į rankas jiems grūda tūtelėn susuktus banknotus. Virtuoziškai, beveik nepastebimai įbrukti pinigai – tai duoklė kalnų kelią kontroliuojančioms grupuotėms. Kukli padėka už tai, kad mums leidžiama judėti į priekį. Kas dėtųsi, jei vairuotojas, sutikęs mane ir keletą moteriškių už pakenčiamą kainą nugabenti į Šiaurės Osetiją bei kelionės metu vaizdingai porinęs apie žiemomis kalnuose siaučiančias pūgas, atsisakytų mokėti, nesvarstau. Gal nieko blogo, o gal verktume kruvinomis ašaromis visą likusį gyvenimą. Nenoriu bergždžiai spėlioti.

Dar pastebėjau, kad kai prieš patikros punktą vairuotojas sustabdydavo „Volgą“, prie automobilio priėję „Kalašnikov“ automatus per petį persimetę tamsaus gymio, rūsčių manierų vyrai ilgam įsistebeilydavo mano pusėn. Jau buvau įpratęs prie tokių žvilgsnių. Automobilyje – tik vairuotojas gruzinas, dvi gruzinės moterys su mergaite gruzine ir aš, lietuvis. Ne bet koks, o šviesiaplaukis. Šviesesnių nerasite. Beje, tikriausiai vienintelis blondinas šiuose kalnuose. Reikia būti visiškai aklam kaukaziečiui, kad Kaukaze nepastebėtum blondino.

Nors ginkluotų sargybinių veidai dažniausiai būdavo niūrūs, būtent į mane jie žvelgdavo draugiškai. Man atrodė, kad demonstruojamo draugiškumo būta nuoširdaus. Kai kurie net pasimesdavo, iš vairuotojo imdami pinigus. Vieno posto kariai, netikėtai automobilyje išvydę mane, šviesiaplaukį vaikiną, sutriko. Nebežinojo, ką daryti. Tarpusavyje persimetė keliais žodžiais. Ilgai nelaukę vairuotojui mandagiai grąžino pinigus. O atsisukę į mane karštai apgailestavo dėl kilusio nesusipratimo. Po to – temperamentingai linkėjo sėkmingos kelionės.

Viza, leidžianti vykti į Ingušetiją. Slaptai.lt nuotr.

Aš į jų šypsenas atsakydavau tuo pačiu – savo jėgomis pasitikinčio žmogaus rankos mostu. Elgiausi taip, kad visi manytų, jog esu ramut ramutėlis, nes, matyt, turįs galingų, įtakingų užtarėjų. Blefavau meistriškai. Tačiau širdies gilumoje, žinoma, pergyvenau, kad tik nesusigalvotų, jog Kaukazan galbūt esu atsiųstas šnipinėti. Aš – žurnalistas. Tik žurnalistas. Žurnalistika – ne priedanga. Atsidanginau čionai tam, kad grįžęs į Lietuvą galėčiau prirašyti sensacingų straipsnių, pasakojančių, kas dedasi Grozne, Tbilisyje, Nazranėje. Tik tiek. Jokių karinių paslapčių man nereikia. Man rūpi Lietuvoje užsitikrinti žurnalistinę karjerą, kuri tikrai įmanoma po keletą mėnesių trukusių vandravonių karinių susidūrimų kamuojamame Kaukaze. Jei sveikas ir gyvas po viešnagės Kaukaze laimingai parkaksiu namo, – argi Lietuvoje neatsivers įtakingų redakcijų durys?

Privalės atsiverti. Nepaisant aplinkybės, jog man nusispjauti, kiek tie ar anie turį tankų. „Lietuvos aido“ politikos skyriaus vadovas, kai sykį kalbėjausi su juo telefonu iš Grozno, man rėkė į ausį, girdi, redakcijai reikėtų žinoti, ar kalnuose tikrai esama paslėptų Džocharo Dudajevo tankų. Jei apie tai brūkštelėčiau bent žodelį, štai tada tai būtų straipsnis! O dabar – skystoki mano tekstai. Vedėjas net priekaištavo – gal aš atostogaująs kalnuose?

Skaudu buvo girdėti priekaištus. Šį netaktą iki šiol prisimenu. Iš Vilniaus kojos nekėlęs kabinetinis žurnalistas nė nenutuokė, kaip kartais sudėtinga Kaukaze. Tik užsimink Grozne apie šarvuotąją techniką, iškart tavo pusėn kreivai pasižiūrės. Tada – tau niekas nepadės, jokios pažintys, rekomendacijos. Sykį apie tankus, beje, buvau užsiminęs bičiuliui čečėnui – ar teisybę rusų televizija pliurpianti, jog kažkur uolose ar miškuose įrengti slapti garažai, kuriuose generolas Dudajevas slepia savo šarvuotuosius kozyrius. Čečėnas iškart sukluso, įsitempė, pradėjo piktai mojuoti galva – toks smalsumas smerktinas. Aš privaląs prikąsti liežuvį. Kitaip mane tiesiog išsiųs namo, ir aš daugiau čia kojos neįkelsiu, Čečėniją matysiu kaip savo ausis.

Apie tankus pats nebūčiau užsiminęs. Tiesiog kiekvienąsyk, kai tik skambindavau į Vilnių, vedėjas reikalaudavo sužinoti bent šiokių tokių paslapčių, o kai nesužinodavau, – piktindavosi, bardavo mane. Kodėl jis remia mane prie sienos – nujaučiau. Redakcijoje buvo šiltai, patogiai įsitaisęs profesionalus kompiliatorius – susirinkdavo iš įvairiausių agetūrų žinių, jas pergromuliuodavo, pridėdavo vieną kitą savo trigrašį, ir štai sensacingas straipsnis apie susišaudymus Kaukaze, – ant stalo. Nereikia niekur važiuoti, nereikia vargti, nereikia rizikuoti. Ryte atsisėdęs prie kompiuterio ir peržiūrėjęs spaudą, iki pietų jau turėsi iš įvairiausių plagiatų profesionaliai sukaltą rašinį. Tad po pietų galėsi išdidžiai nusileisti laiptais į po redakcija įrengtą kavinę ir ramiai, besimėgaujant taure konjako bei cigaretės dūmu, – diskutuoti apie tikrąją žurnalistiką.

Bet kai atsiradau tarsi Pilypas iš kanapių aš, siunčiantis asmeninius įspūdžius bei pastebėjimus tiesiai iš Grozno, – viskas apsivertė aukštyn kojomis. Atsirado konkurentas. Nusispjaut, kad mano tekstai be konkretybių, kiek generolas Dudajevas turįs naftos, ar daug jo gvardijoje mirti pasiryžusių karių. Užtat mano rašiniai – originalūs, sustiprinti asmeninėmis įžvalgomis, kurių nerasi nei agentūrų pranešimuose, nei laikraščių puslapiuose. Jie nuo nieko nenurašyti. Skaitytojams įdomiau, kai rašo žurnalistas, viską matęs savo akimis…

Plagiatoriui beliko graužti vedėją, kad šis daugiau laikraščio skilčių vis tik skirtų jam, o ne Grozne sėdinčiam kolegai, nes aš, matot, jau keletą mėnesių gyvenu Čečėnijoje, tačiau vis dar nežinau, kiek čečėnai iš pasitraukiančios rusų kariuomenės atėmė šarvuotų mašinų. Įtariau, kad būtent jis atkakliai ieškojo mano silpnųjų pusių, ir dėl jų išūžė ausis vedėjui. Tegul. Lenktynių, kas geresnis, nebijojau. Mano oponentas buvo silpnas korespondentas, taip sakau nė kiek neperdėdamas. Bet jis turėjo daug redakcijos akcijų. Daugiau net už vedėją ir mane kartu sumetus į krūvą. Todėl politikos skyrių kuruojantis vadovas pateko į dviprasmišką padėtį. Jei būtų labai draugiškas mano personai, artimiausiame akcininkų susirinkime greičiausiai prarastų įtakingą, solidžiai apmokamą boso poziciją.

Komercinė viza. Slaptai.lt nuotr.

Ir vis tik jei jis bent kelioms minutėms atsidurtų Grozne, jam taptų aišku, kokie jo pageidavimai absurdiški, kvaili, idiotiški.

Bet jam niekad neteko pajusti 1994-aisiais Grozne tvyrojusių nuotaikų…

Taigi iki mano žurnalistinės sėkmės Lietuvoje – dar toloka. Tūkstančiai kilometrų! Pirmiausia reikia nusigauti iki Šiaurės Osetijos sostinės Vladikaukazo, o iš ten – sugrįšti Groznan. Čečėnijos sostinėje manęs laukia dešimtys neužbaigtų temų. Kada surinksiu užtektinai informacijos – niekas nežino. Net aš pats. Gal po savaitės, gal po mėnesio…

Vėžlio greičiu judėdami pirmyn mes galų privažiavome Rusijos kariuomenės postą. Rusiškas karinis postas – tarp dviejų milžiniškų riedulių įsiskiepijęs tankas, du šarvuočiai, pūpsantys abiejose kelio pusėse, vienas prilipęs prie uolėtos sienos, kitas – beveik pakibęs virš skardžio, vedančio žemyn į upės išraižytą tarpeklį, žalia – pilka – ruda spalvomis išpaišyta milžiniška palapinė, stambūs prožektoriai, pakabinti ant paskubomis sutvirtintų medinių stulpų, keletas „ežių“ ir tvorelė su akį rėžiančiu užrašu „stop“. Prie „stop“ ženklo budėjo automatais bei ryšio priemonėmis apsikarstę, ant galvų šalmus užsimaukšlinę, neperšlampamas liemenes užsisegę du rusų kareiviai.

Priėjęs vyresnysis pareikalavo parodyti dokumentus. Pasus nunešė į palapinę.

Štai tada aš rimtai išsigandau. Staiga suvokiau, kad šį sykį būsiu įkliuvęs. Iki pat ausų. Tik dabar prisiminiau, kad man išduota viza leido svečiuotis vien Ingušijoje. Jokių gruzijų, osetijų ir čečėnijų. Kai iš Grozno važiavau į Tbilisį, mane lydėjo įtakingas čečėnas. Pasiekus šią perėją, tąsyk nereikėjo rusų kareiviams rodyti nei dokumentų, nei atidaryti automobilio bagažinės. Tiesiog čečėnas patraukė pasišnekėti su vyriausiuoju. Kai jį nuvedė į palapinę, iš ten jis grįžo po kelių minučių, išdidus, labai patenkintas, ir mes nė kiek nesugaišę pajudėjome pirmyn. Mįslingai šypsodamasis čečėnas pakomentavo: „užėjau pasisveikinti, kad mums palinkėtų laimingo kelio“.

Duoklę renkančios grupuotės taip pat nedrįso trikdyti mūsų ramybės. Tiesiog Aslanas pristabdydavo automobilį, musulmoniškai pasisveikindavo, reketininkai atsakydavo tuo pačiu, ir mes vėl šaudavome į priekį. Čečėnas man tvirtino, kad tai – tvarką kelyje prižiūrintys savanoriai, kuriuos kartais verta pamaloninti dovanojant užsienietiškas cigaretes ar duodant šiek tiek pinigų. Kartais pravečia ilgai brandinto konjako butelis. Bet tokia ceremonija – nebūtina, neprivaloma. Neturtingi neprievartaujami teikti dovanų.

Dabar buvo kitaip. Iš Tbilisio atgal į Grozną grįžau be įtakingojo palydovo. Taip jau susiklostė, kad Aslanas neturėjo galimybės laukti manęs ištisą savaitę Tbilisyje. Nutarėme, kad, sumanęs grįžti, jam paskabinsiu, ir jis atlėks manęs pasiimti. Tačiau kai išaušo atsisveikinimo su Tbilisiu diena, pamiršau, o gal tiesiog nedrįsau ieškoti Aslano. Nenorėjau jaustis mažu vaiku, kurį žliumbiantį reikia parsivežti namo, kitaip mažylis pasiklysiąs. Iki šiol mano komandiruotė klojosi kuo puikiausiai, nė menkiausios klaidelės, nė menkiausio užsikirtimo, kad nė neįsivaizdavau, jog galėtų nutikti kaip nors kitaip. Apie vizą, kurioje įrašyta tik Ingušetija, pamiršau. Nuoširdžiai sakau: visai iš galvos išgaravo. Ėmiau įsivaizduoti, kad, patekus į Kaukazą, viza jau nebeturi jokios reikšmės. Praradau budrumą.

Ir štai dabar Gruzinų karo kelyje aš – vienui vienas.

Dar didesnis nerimas užplūdo, kai kareivis gruzinams grąžino pasus, o man liepė lukterėti. Burbtelėjo tik tiek, kad dokumentai vis dar tikrinami. Sėdėjau tarsi ant adatų. Prabėgo valanda, o iš palapinės niekas neišėjo. Nei su geromis, nei su blogomis žiniomis. Vairuotojo pasiteiravau, gal reikėtų juos pamaloninti stambia dolerių kupiūra, buteliu konjako ir keliais „Malboro“ cigarečių blokais? Šias dovanėles iš anksto buvau įvyniojęs į celofaninį maišelį ir pasidėjęs šalia kojų, kad, ištikus nenumatytoms aplinkybėms, galėčiau nedelsiant įteikti.

Gruzinas gūžtelėjo pečiais. Jis pirmą kartą vežąs lietuvį, todėl net nežinąs, ką patarti. Neiškentęs įtampos išlipau iš „Volgos“. Nebegalėjau matyti, kaip nekantraujantis vairuotojas vogčiom žvilgčioja į laikrodį. Išties – mes vėlavome, mūsų laukė ilgoka kelionė. Vladikaukazas – dar labai toli.

Kalnai, kalnai, kalnai

Beslampinėdamas aplink mašiną nedrąsiai, neva atsitiktinai, prisiartinau prie kareivio. Pareiškiau norįs jų karininkui įteikti lietuvišką lauknešėlį. Būtinosios tarnybos šauktinis, tipiškas rusas, nesileido į kalbas. Elgėsi taip, tarsi manęs nė nebūtų.

Tada prisiminiau dar vieną nepalankią aplinkybę. Lietuvos spaudoje jau paskelbta keletas mano straipsnių apie Čečėniją, ten puikavosi ir mano portretinės nuotraukos. Tad jei rusai norėtų, jie išsiaiškintų, kad aš, užstrigęs perėjoje „Verhnij Lars“, ir esu tas Džocharą palaikantis žurnalistas, nelegaliai patekęs į Čečėniją, o paskui nežinia kodėl besitrankąs po Šiaurės Osetiją ir Gruziją. Kuo puikiausia proga nubausti išsišokėlį pribaltą!

„Verhnij Lars“ perėjoje pradėjau jaustis tarsi uždarytas kalėjime. Kairėje pusėje – aukštos kalnų sienos, kuriomis be specialios alpinistų įrangos neužlipsi. Dešinėje – skardis. Jei kareivis stumtelėtų, nuriedėčiau link šniokščiančios kalnų upės, ir niekas niekad nerastų mano kaulų. Net jei likčiau gyvas po dardėjimo žemyn, atgal į viršų vienas be virvių neužsikabaročiau.

Tokį bjaurų jausmą buvau patyręs tik vieną sykį – kai Lukiškių tardymo izoliatoriuje šnekinau iki gyvos galvos nuteistą kalinį. Mažyčiame kambarėlyje su grotomis sutvirtintu langeliu ir prie žemės prišriūbuotomis kėdėmis jaučiausi taip slogiai, tarsi nujausčiau, jog Lukiškių kalėjimo sargyba kažin kodėl susimokė manęs nebeišleisti.

Dabar atrodė, kad būtent Gruzinų karo kelyje įstrigau tarsi tame tardymo izoliatoriuje. Iki tol buvę labai gražūs kalnai man ėmė panašėti į ankštą kalėjimo kamerą, iš kurios nebeišeinama. Kalnai man, žinoma, patiko. Bet dabar širdį suspaudė baugi nuojauta. Stačios uolos, snieguotos viršūnės, gilūs tarpekliai – neįprasta, nematyta, nečiupinėta. Štai kada pradėjau suvokti, jog iš kalnų kai kada ir nepareinama. Kai kada negrįžta net patys profesionaliausi, drąsiausi, ištvermingiausi alpinistai.

Buvo 1994-ųjų spalio mėnuo. Lietuva tuomet neturėjo nei rimtos užsienio reikalų ministerijos, nei ambasadų, nei mobiliųjų telefonų. Pranešti į Vilnių, kad man ant rankų užveržė antrankius, – kaip, kuo, iš kur? Net ir nulėkęs iki Vladikaukazo neguldyčiau galvos, jog pavyktų paskambinti į Vilnių. Bet iki Šiaurės Osetijos sostinės nusidanginti jau nebeįmanoma. Mane sulaukė vienoje iš kalnų perėjų. Sulaikė tik todėl, kad pats susimoviau. naiviai patikėjau esąs nesugaunamas Džeimsas Bondas. Todėl dabar verta laužyti galvą, kaip sumaniau teisintis, jei išveš į artimiausią karinį dalinį apklausai?

Kai iš palapinės po dar vienos valandos, trukusios taip ilgai, jog net nežinau su kuo palyginti, nebent su amžinybe, išėjo karininkas, rankose laikąs kažin kokius popierius, širdis apmirė iš baimės. Majoras patraukė mano pusėn. Grąžino pasą ir vizą, leidžiančią svečiuotis tik ingušų teritorijose. Tačiau jokių priekaištų, jokių perspėjimų nepažėrė. Nežymiai net šyptelėjo. Aš – laisvas, galįs lėkti į visas keturias puses.

Netikėjau tuo, ką girdžiu. Bet kai rankose išvydau savo dokumentus, kai pase pamačiau antspaudą „Verhnij Lars“, o karininkas pasuko atgal palapinėn, nieko nelaukdamas šokau į „Volgą“ ir nervingai šūktelėjau vairuotojui – pirmyn. Visi lengviau atsipūtėme. Džiūgavo ir vairuotojas, ir moterys. Bet labiausiai džiaugiausi aš, vis dar nesuprasdamas, kaip pavyko sveikam išnešti kailį.

Kaukazo kalnuose

Kai „Verhnij Lars“ perėja liko toli už nugarų, kai artėjome prie Vladikaukazo autobusų stoties, vairuotojas perspėjo pastebėjęs, kaip iš kareiviškos palapinės pro nedidelę atidengtą kišenėlę perėjoje aš buvau fotografuojamas. Gruzinas tikino aiškiai matęs, jog mane fotografavo, slampinėjantį aplink automobilį. Daug kartų fotografavo. Aš privaląs žinoti, jog atsidūriau jų kartotekoje. Tai – rimta, nebe juokai.

Vladikaukaze – vėl persekiojo nemalonumai. Autobusų stoties pakraštyje nuobodžiavo keletas taksi verslu užsiimančių vairuotojų. Maniau be didelio vargo vieną iš jų prikalbinsiąs keliauti į Grozną. Tačiau visi kategoriškai atsisakė. Atšoko nuo manęs tarsi nuo raupsuotojo. Net į kalbas nesileido. Iš Grozno jie gyvi negrįžtų, jei nusibelstų. Ir aš turėčiau susimąstyti, ar verta trenktis pas „prakeiktus čečėnus“. Vairuotojai tvirtino, kad niekas iš jų nedrįs manęs nugabenti į „banditų kontroliuojamą Čečėniją“.

„Štai kokia galinga toji Kremliaus propaganda“, – liūdnai susimąsčiau.

Stovėjau vienui vienas pustuštėje autobusų stotyje, ir nežinojau, ką bedaryti, ko griebtis. Jau vakarojo, buvo šaltoka, pradėjo lynoti. Pėsčiomis iki Grozno su savo didžiuoju krepšiu ant pečių tikrai nenukulniuosiu. Iki Grozno – kelios dešimtys kilometrų. O gal net visas šimtas. Kas dabar supaisys.

Vienas osetinas manęs vis tik pasigailėjo – nuvežė iki sienos, skiriančios Šiaurės Osetiją nuo Čečėno – Ingušetijos respublikos išorinės sienos. Ir skubiai metėsi atgal, palikdamas mane prie apleisto pasieniečių ar milicininkų posto.

Liko vientelė viltis – pasigauti Grozno pusėn važiuosiantį automobilį. Bet kelias buvo tuštutėlis. Jokio automobilio nei pirmyn, nei atgal. Nei „Volgos“, nei „Mersedeso“. Dar labiau temo, dar stipriau krapnojo lietus. Apsižiūrėjau, ar būtų įmanoma nakčiai įsikurti apleistame pasieniečių poste. Durys – užkaltos lentomis, langai – taip pat. Gal ir atlupčiau. Bet tuomet tolumoje pastebėjau du žiburėlius. Jie iš sutemų išniro netikėtai, vos prieš keletą sekundžių. Bent jau iki tol nebuvau jų pastebėjęs, nors atidžiai visur dairiausi. Negali būti klaidos – švietė automobilio žibintai. Mašina stovėjo ne Šiaurės Osetijos pusėje. Vadinasi, turėtų būti arba čečėnai, arba ingušai.

Baimindamasis, kad nepapulčiau į rankas išpirkos pareikalausiančiai gaujai, lėtai prisiartinau prie automobilio. Kaip tektų nešti kudašių, jei pasirodytų, jog automobilyje – ne tie, kuriuos norėčiau matyti, – nežinojau. Su tokiu milžinišku kelioniniu krepšiu ant pečių niekur nepaspruksiu. Vis tiek pagautų. Be to, šis automobilis, regis, vienintelis mano išsigelbėjimas. Belieka vėl aklai pasitikėti sėkme. Gal ir šį sykį ji nenusisuks, bus maloninga. Barbenau į stiklą. Kažkas pravėrė vairuotojo durelės. Paklausiau, ar nenugabentų į Grozną. Pasiūliau solidų uždarbį.

Prie vairo sėdėjusio jauno vyriškio honoraras nesudomino. Bet pažadėjo nuvešiąs. Tik reikėtų lukterėti. Tuoj turį ateiti jo draugai, ir tada visi kartu pajudėsime Čečėnijos pusėn. Ar mane tenkina tokios sąlygos? Aišku, kad tenkina. Vairuotojas greičiausiai buvo čečėnas. Jis išlipo, kad padėtų bagažinėn įkelti kelionės krepšį. Kai įsėdau vidun, uždarė langus ir įjungė šildymą, nes matė, koks aš – sustiręs. Ne tiek nuo šalčio, kiek nuo įtampos. Iš kasetinio magnetofono liejosi ilgesingos Kaukazo kario dainos – greičiausiai apie garbę, drąsą, mirtį.

Įsitaisius šiltame automobilyje vėl ramybės nedavė pačios bjaurausios mintys – ar tikrai nuveš? Bet buvau taip išsekęs, kad, užuot puolęs į paniką, saldžiai užmigau. Iš miegų pakirdau tik tuomet, kai durimis trinktelėjo kažkur iš tamsos išnirę vairuotojo draugai – du juodaplaukiai jaunuoliai. Tikriausiai čečėnai. Jie paaiškino nevažiuosiantys į Grozną. Tad pajudėjome be jų.

Kalnų tarpeklis

Vairuotojas pasitaikė nekalbus. Nepratarė nė žodžio. Aš atidžiai stebėjau kelio ženklus, rodykles, ar tikrai judame Grozno pusėn. Ženklai bylojo, jog pasirinkta teisinga kryptis – Čečėnijos sostinės pusėn. Jaučiausi vis ramesnis ir ramesnis. Kai liko vos keliolika kilometrų, vairuotojas panoro stabtelėti – iš bagažinės išsitraukė nedidelį termosą su karšta juoda arbata. Pirma pavaišino mane, paskui pats atsigėrė. Tada ir prakalbo. Atsargiai, lyg tarp kitko pasiteiravo, kokių nuotykių aš čia ieškąs? Kai išgirdo, jog esu Lietuvos žurnalistas, jį tarsi būtų pakeitę. Neliko šaltumo, oficialumo. Iki tol tvyrojęs abipusis nepasitikėjimas išgaravo. Pasiūlė pas jį pernakvoti, jei neturiu Grozne kur prisiglausti. Patikino pinigų už važiavimą neimsiąs. Būtų negražu imti pinigus iš svečio.

Draugiškai besišnekučiuojant pasiekėme Grozno priemiesčius. Paprašiau privežti prie Džocharo Dudajevo rūmų. Jis neprieštaravo. Pirmąjame aukšte budintiems čečėnams prisistačiau sėkmingai grįžęs iš Tbilisio. Jie pažadėjo perspėsią Aslaną.

Apie ne itin malonius nuotykius kelyje jiems nieko neužsiminiau. Neinformavau ir Aslano.

Apie tai nepasakojau niekam net Lietuvoje. Net politikos skyriaus vedėjui, kai vėliau susitikome kavinėje redakcijos rūsyje. Pamaniau, kad vis tiek nesuprasiąs. Greičiausiai būtų abejingai burbtelėjęs: nieko blogo juk neatsitiko…

Taip. Nieko blogo nenutiko. Tačiau diena vis dėlto įsimintina. Tąsyk aš patyriau, kas yra baimė. Pasirodo, tikroji baimė visiškai nepanaši į iki šiol pažinotas baimes, kai redaktorius, pavyzdžiui, grasina sumažinsiąs honorarą ar išmęsias iš redakcijos. Tikrasis nerimas turįs visai kitas spalvas, niuansus, kvapus. 

Kas nėra žvelgęs į „Verhnij Lars“ perėją apsupusius kalnus, tam bus sunku suprasti.

2020.08.04; 12:00

Leonas Jurša

Birželio 20-oji – Pasaulinė pabėgėlių diena. Neseniai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja vėl  priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Prieš“ balsavo 16 valstybių, tarp jų Rusija ir Armėnija. Naujas Armėnijos vadovas čiulba apie armėnų ir gruzinų brolybę, tačiau kaip ir jo pirmtakas nė piršto nepajudina dėl Gruzijos – kad nesusilauktų antausio nuo Rusijos. Niekas nepasikeitė. 

Duokite kelią, broliai krikščionys!

2016-ųjų vasaros pradžioje nuošliauža užtvenkė Gruzinų karo kelią. Taip atsitinka ir stichijos akibrokštas pamirštamas vos spėjus atnaujinti eismą per Kaukazo kalnus. Tačiau šį kartą buvo kitaip. Kaukazo visuomeninis-politinis laikraštis „KavkazPlius“ išspausdino tekstą „Armėnija, prieš tris savaites neleidusi gruzinų pabėgėlių į Pietų Osetiją, nori paleisti krovininius sunkvežimius pro jų namų griuvėsius“. Jo autorius pradeda tiesiai šviesiai: „Jerevano režimo egoizmas, klasta ir dvilypumas iš tiesų neturi ribų“ ir reikalą dėsto itin emocingai.

Seržas Sargsianas, visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino. Karikatūra

Visiškai neseniai, skaitome, birželio pradžioje, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Armėnija jau devintą kartą iš eilės balsavo prieš gruzinų pabėgėlių teisę grįžti į Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) ir Abchaziją. O praėjus trims savaitėms visiškai nuo tranzito per Gruziją priklausanti Armėnija pateko į bėdą: netikėtai Gruzinų karo kelią užklojo nuošliauža, sustabdė eismą ir Armėnija atsidūrė blokadoje. Kitų šalių transportas pasuko į Rusiją per Azerbaidžaną, tačiau Armėnija yra okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Karabachą ir dėl to neturi galimybės gabenti krovinių šiuo maršrutu.

Tada armėnų politikai, anot „KavkazPlius“, ir prisiminė Pietų Osetiją. „Ne todėl, kad jiems prabilo sąžinė, apėmė atgailos dėl neseno balsavimo Generalinėje Asamblėjoje jausmas ir jie panoro grąžinti ten gruzinus pabėgėlius. Ne! Jiems prireikė kelio!“ Autorius duoda valią savo jausmams. Girdi, armėnams nusispjauti į žmones, kuriuos, Armėnijai ko nors iš Gruzijos prireikus, vadina „broliais krikščionimis“ ir „broliais gruzinais“. Tegul pabėgėliai glaudžiasi kur išgali, o armėnų sunkvežimiai važiuos į Rusiją pro jų paliktus ir sugriautus namus. Armėnų sunkvežimiai gali laisvai važiuoti ir per Gruziją, ir per Pietų Osetiją, o štai gruzinams negalima grįžti į gimtuosius namus!

Dar vienas leidinys apie tą patį parašė su tokia antrašte: „Armėnija iš pradžių išdavė Gruziją, o dabar maldauja pagalbos“. Emocijos – ne visada geriausias patarėjas, tačiau argi galima likti abejingam, kai šitaip dedasi? Oficialusis Tbilisis, skaitome dar viename tekste, tokį armėnų balsavimą Generalinės Asamblėjos sesijoje pavadino „liūdnu faktu“ ir pareiškė dėl to apgailestavimą. Pasirodo, Gruzijos užsienio reikalų ministerija oficialiame laiške savo kolegoms Jerevane aiškino, kad rezoliucija yra ne politinio, o perdėm humanitarinio turinio, ir prašė jai pritarti, tačiau Armėnija, atėjus metui balsuoti, nepalaikė Gruzijos. Oficialusis Tbilisis, rašoma, ir toliau dės pastangas, kad įtikintų Gruzijos pozicijos teisingumu kolegas Armėnijoje.

Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Toks pat priklausomas – ir N.Pašinianas? Karikatūra

Gruzija nuo 2008-ųjų JT Generalinėje Asamblėjoje kalba dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų teisės sugrįžti į gimtuosius namus. Pirmą kartą rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Gruzijos – Abchazijos ir Cchinvalio krašto teisinės padėties Generalinė Asamblėja priėmė 63 sesijoje 2009-ųjų rudenį. Dokumente pripažįstama teisė visiems perkeltiesiems asmenims ir pabėgėliams nepriklausomai nuo etninės priklausomybės, jų palikuoniams sugrįžti į jų namus visoje Gruzijos teritorijoje, taip pat Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Visiems šiems nuo konfliktų Gruzijoje nukentėjusiems  asmenims pripažįstama teisė į jų turėtą nuosavybę. Pripažįstama esant neleistina prievarta keisti demografinę padėtį.

Čiulba apie brolybę…

Praėjusių metų pabaigoje į Tbilisį su oficialiu vizitu atvykęs Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas tikino: „Mes siekiame visose derybose priimti tokių pareiškimus, dokumentus, kurie nepakenktų Gruzijos interesams.“ Dar jis kalbėjo, jog Gruzija yra Armėnijai „ypatinga, gimininga šalis“. Rusijos žiniasklaida nepraleido pro akis šio vizito, o Pravda.ru nurodė tokį jo tikslą: nesant susisiekimo geležinkeliu per Gruzijos teritoriją Armėnija lieka sudėtingoje geopolitinėje padėtyje ir Sargsianas dar kartą mėgins „pralaužti blokadą“. Taip manė ir Armėnijoje. Leidinio „Lragir“ apžvalgininkė Naira Airumian paaiškino: „Armėnija turi tik vieną sausumos kelią, siejantį ją su Rusija per Gruziją. Jis buvo atidarytas po 2008 metų Rusijos-Gruzijos karo Armėnijai prašant. Tačiau šis kelias dėl oro sąlygų beveik pusę metų būna uždarytas. Ir Armėnija neslepia, kad jai reikalingas saugesnis ir patikimesnis tranzitas per Gruziją.“

Neliko nepastebėtas ir toks sutapimas: Armėnijos pusė buvo atidėjusi vizitą ir jis įvyko po to, kai Gruzija užbaigė derybas su Šveicarijos kompanija SGS. Po „penkių dienų karo“ Gruzija nutraukė su Rusija diplomatinius santykius, tačiau 2011 metais vis dėlto sutiko derėtis dėl „prekybinių koridorių“ per okupuotas Abchaziją ir Pietų Osetiją. Dabar Gruzijos ministras pirmininkas Grigorijus Kvirikašvilis prabilo, kad būtent ši Šveicarijos kompaniją prižiūrės krovinių gabenimą „koridoriais“ ir jais fors majeure atvejais (kelią Jerevanas-Tbilisis-Vladikaukazas užtvenkus lavinai ar smarkiai prisnigus) galės pasinaudoti kitos šalys. Tačiau tokia galimybė gali rastis tik po to, kai susitarimą pasirašys ir Rusija, o tuo tarpu ji kelia Gruzijai nepriimtinus reikalavimus… Įžvalgiausieji spėjo Sargsianą atvykus į Tbilisį su viltimi perkalbėti gruzinus, kad jie nusileistų Maskvai.

Gegužės 8 d. Armėnijos ministras pirmininkas išrinktas Nikolas Pašinianas pirmajam oficialiam užsienio vizitui pasirinko kaimyninę Gruziją (gegužės 14 d. susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Sočyje, kur vyko Eurazijos ekonominės tarybos posėdis). Kelionės į Tbilisį išvakarėse per TV jis tikino tautiečius Gruziją esant draugiška Armėnijai šalį. „Broliški Gruzijos ir Armėnijos santykiai turi plėtotis, nes mes esame broliškos šalys ir artimi partneriai.“ Ir šie santykiai neturėtų būti grindžiami „geopolitiniais veiksniais“, kurie „ne visada, deja, būna pozityvūs“. Gegužės paskutinėmis dienomis į Tbilisį atvykusį naują Armėnijos vadovą priėmė labai šiltai, Gruzijos prezidentas Georgijus Margvelašvilis jį netgi pasveikino armėniškai. Jis apsilankė Achalkalakio mieste, armėnų gyvenamoje Samcche-Džavacheti srityje, kur „didelių žmonių“ iš Armėnijos nematė nuo 2011-ųjų, kai čia buvojo Visų armėnų katolikas Garagenas II.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Pašinianas iškalba visa galva pranoko savo pirmtaką ir buvusį priešininką. Achalkalakyje jis sakė atvažiavęs į Gruziją su meilės ir solidarumo patikinimu. Jis žiūrįs tiesiai į akis Gruzijos vadovams, kad jie galėtų perskaityti, kas parašyta jo žvilgsnyje. „O ten parašyta viena: mes ryžtingai nusiteikę pakelti armėnų-gruzinų santykius į aukštesnį lygį, suteikti naują impulsą draugystei ir brolybei tarp mūsų tautų.“ Per Gruzijos ministro pirmininko pataisytus oficialius pietus tikino: jie su Grigorijumi Kvirikašviliu esą ne tik kaimyninių šalių vadovai, tačiau ir draugai: „Mes kreipiamės vienas į kitą vardu.“

Pašinianas kalbėjo apie naują jų tautų santykių formulę: „Gruzija ir gruzinų tauta turi būti įsitikinę, kad Armėnijos ir armėnų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš Gruziją ir gruzinų tautą. Armėnų tauta ir Armėnija savo ruožtu turi būti įsitikinę, kad gruzinų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš armėnų tautą ir Armėniją.“

Nikolo Pašiniano žodžiais, Gruzijos galia – tai Armėnijos galia ir atvirkščiai. Jie turį tvirtai stoti vienas už kitą ir stiprinti abi valstybes, tautas, tikėjimą ir pasitikėjimą bendra ateitimi. Jis priminė Jerevane užsimojus sustabdyti migraciją iš Armėnijos ir pradėti repatriaciją. Ir pareiškė įsitikinimą, jog tokia pati esanti ir Gruzijos politika ir kad ši politika vykdoma taip pat armėnų gyvenamose Gruzijos srityse. „Esu tikinęs, kad mes galvojame vienodai ir padėsime vienas kitam.“ Jis pasakė Armėnijos pusę tikintis artimiausioje ateityje pamatyti Gruzijos ministrą pirmininką Jerevane.

… ir toliau gūžiasi prieš Maskvą

Nepraėjus nė dviem savaitėms JT Generalinė Asamblėja 72 sesijoje vėl priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Už“ balsavo  Už“ balsavo 81 valstybė (daugiausia nei kada nors anksčiau), susilaikė 62 valstybės. „Prieš“ balsavo 16 valstybių: Armėnija, Baltarusija, Burundis, Filipinai, Kuba, Laosas, Mianmaras, Nauru, Nikaragva, Pietų Sudanas, Sudanas, Šiaurės Korėja, Rusija, Venesuela, Vietnamas, Zimbabvė. Balsavime nedalyvavo Sirija, ne per seniausiai pripažinusi Abchazijos ir Pietų Osetijos „respublikas“ (anksčiau pripažino Rusija, Nikaragva, Venesuela ir Nauru); oficialusis Tbilisis nutarė nutraukti su Sirija diplomatinius santykius.

Armėnijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto ekspertas Gevorgas Melikianas pripažino, kad „toks balsavimas tarptautinės bendrijos akyse kelia abejonių dėl Armėnijos galimybių priimti savarankiškus sprendimus“. Šitaip Armėnija radosi diskredituotų valstybių sąraše. Tai – anaiptol ne pirmas kartas, kai tarptautiniuose forumuose Armėnija balsuoja prieš Gruziją. Atrodo, ir apie armėnų ir gruzinų brolybę gražbyliaujanti Armėnija galėtų nedalyvauti balsavime arba susilaikyti balsuojant, tačiau ji ir to nedrįsta sau leisti – nes kaip mat susilauksianti Maskvos antausio.

Žiniasklaida primena kai kuriuos ankstesnių metų oficialiojo Jerevano žygius, kurių niekaip negalima pavadinti „broliškais“. Antai 2015-ųjų metų pavasarį tuometis Armėnijos nacionalinio susirinkimo  pirmininkas Karabache susitiko su „Pietų Osetijos parlamento vadovu“. Gruzija pareiškus griežtą protestą, Armėnijos ministras pirmininkas paskubėjo patikinti, kad Armėnija palaikanti Gruzijos teritorinį vientisumą…

2016 metų rudenį „Karabacho nepriklausomybės 25-metį“ kartu su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsianu šventė Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padnestrės separatistinių režimų vadai. Likus trims dienoms iki Gruzijos ministro pirmininko vizito į Jerevaną.

Tais pačiais 2016 metais, kaip sužinota, Armėnijos pusė mėgino tartis „tiesiogiai“ su Abchazijos separatistais dėl krovinių tranzito per okupuotą teritoriją. Tačiau Suchumyje juos sutiko nepatikliai ir mainais į leidimą naudotis keliu pareikalavo pripažinti Abchazijos nepriklausomybę… Beje, Gruzijoje priimtame įstatyme „Dėl okupuotų teritorijų“ atvykimas į Abchaziją ir Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) be oficialiojo Tbilisio leidimo laikomas neteisėtu ir baudžiamas nemaža pinigine bauda arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Ir šit naujas akibrokštas. Gegužės 16 d. viena Abchazijos gyventoja paskelbė internete nuotrauką, liudijančią į Armėniją ją atskridus su „Abchazijos respublikos pasu“. Jame matyti Armėnijos pasienio tarnybos spaudai apie atvykimą ir išvykimą. Išeitų, Armėnija pripažįsta „Abchazijos respublikos pasą“, taigi ir patį separatistų režimą?

Nuo pabėgėlių nepabėgti

Gruzijoje veikia ministerija, kokių būna ne dažnoje valstybėje – Priverstinai perkeltųjų iš okupuotų teritorijų ir pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo, trumpiau vadinama „Pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo“. Dabartiniu metu Gruzijoje įregistruota  280 055 pabėgėliai, arba 89 322 šeimos. Būstus turi 110 tūkstančių pabėgėlių – 38 670 šeimų, iš  jų 15 600 šeimų aprūpinta būstais per pastaruosius 5 metus. Šiuo metu jiems statoma 2 134 butai.

2018 metų balandžio 25 d. Gruzijos užsienio reikalų ministras Michailas Džanelidzė kalbėjo viename aukštų forumų Jungtinėse Tautose: po „2008 metų Rusijos karinės agresijos“ okupuotose teritorijose susidarė „tarptautinis vakuumas“, ten neįsileidžiamos tarptautinės taikdarių stebėtojų misijos. „Šimtams tūkstančių perkeltųjų asmenų neleidžiama grįžti į jų namus, o ten likusieji yra diskriminuojami, jų pagrindinės teisės pažeidžiamos.“ Separatistiniai režimai neteisėtai suiminėja, grobia ir žudo žmones. Ministras priminė, kad prieš mėnesį Cchinvalio krašte okupacinis režimas sulaikė ir užmušė Gruzijos pilietį – perkeltąjį asmenį. Anksčiau Abchazijoje prie okupacinės linijos irgi nužudė perkeltąjį asmenį – žudikai ir ten liko laisvėje.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Paslaptinga 34 metų Gruzijos piliečio, buvusio Gruzijos ginkluotųjų pajėgų atsargos seržanto mirtis Pietų Osetijoje sukėlė tarptautinį skandalą. Teisingiau sakant, net ne pati mirtis, o atsisakymas atiduoti palaikus artimiesiems (atidavė po 26 dienų). Dėl to į Rusijos pusę, be Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus, „Amnesty International“ organizacijų, JAV pasiuntinio Gruzijoje, kreipėsi ir Gruzijos armėnų katolikas Ilija II – jis paprašė Maskvos patriarcho Kirilo tarpininkauti, kad palaikai greičiau būtų atiduoti artimiesiems. Pietų Osetijos „saugumo tarnyba“ paaiškino įtarusi gruziną esant žvalgą diversantą, apsimetusį vaisių ir daržovių pardavėju. Sulaikytasis esą užpuolęs sargybinį, grumtynių metu nusiritęs laiptais ir miręs ligoninėje nuo žaizdų. „Saugumo tarnyba“ tvirtino šį Gruzijos pilietį 2008 metais prisidėjus prie  taikių gyventojų žudymo 2008 metų rugpjūtyje, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tuo laiku jis tarnavo tarptautinėje taikdarių misijoje Irake.

Niekur ir Armėnijai nesidėti nuo pabėgėlių. Praėjusių metų pabaigoje Europos žmogaus teisių teismo aukštieji rūmai priėmė dar vieną sprendimą byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“: Armėnijos vyriausybė turi išmokėti kiekvienam iš šešių ieškovų po 5 tūkstančius eurų materialinei ir moralinei žalai atlyginti, taip pat padengti bendrąsias išlaidas. 2015 m. birželio 16 d. EŽTT šioje byloje pripažino, kad esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartiniu metu didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Teismas nurodė sulaukęs daugiau kaip vieno tūkstančio skundų iš asmenų, kurie neteko savo gimtųjų namų Kalnų Karabacho konflikto metu, iš jų kiek daugiau kaip pusė nukreipta prieš Armėniją, likusi dalis – prieš Azerbaidžaną.

2018.06.21; 14:28

Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.

Ukrainoje užvirė tikra košė. Michailas Saakašvilis, įgijęs šios šalies pilietybę ir paragavęs Odesos gubernatoriaus posto, trūks plyš siekia atidaryti Maidaną-2. Kariauti su P. Porošenka kol kas jam sekasi, nes jį remia dabartinės valdžios opozicija, radikalai ir šiaip nepatenkinti valdžios reformomis. Kodėl malonybiškai vadinamas Miša panoro į šią šalį importuoti gruzinišką „rožių revoliuciją“, kuri kvepia ne rožių aromatu, o vėl degėsiais ir nauju pilietiniu karu?

Gruziniškas nukrypimas

Atsakymo bandau ieškoti gruziniškame charakteryje ir prisimenu savo netikėtą apsilankymą Tbilisyje tolimą 1992-ųjų rudenį. Kaukazui tai buvo tragiškas laikotarpis. Sovietų pogromai Baku ir Tbilisyje, SSRS griūtis, M. Gorbačiovo „perestroikos“ paskatintas nepriklausomybių paradas, Čečėnijos akibrokštas Maskvai…

Trijų Lietuvos televizijos kūrėjų grupė buvo pakviesta dalyvauti pirmųjų Čečėnijos nepriklausomybės metinių iškilmėse. Po interviu su Džoharu Dudajevu pirmasis Ičkerijos vadovas pasiūlė: o gal nuvykite į Tbilisį? Ir nurodė tuometiniam užsienio reikalų ministrui Movladžiui Udugovui pasirūpinti šia kelione. Pasamdytame taksi penkiese per Nazranę, Vladikaukazą, neramiu Gruzinų karo keliu patekome į išbadėjusią ir sušaudytą Gruzijos sostinę. Iš tiesų, Rustavelio prospektas buvo niūrus, tuščias. Vyriausybės rūmų fasadas buvo nužymėtas kulkų ir minų duobėmis, o vieno šalia augusio kipariso kamiene buvo įstrigęs minosvaidžio sviedinys…

Mus pamaitino šių apdegusių ir beveik tuščių rūmų valgykloje, o viešbutin gruziniško lavašo (nors tai armėniška duona) galėjome nusipirkti tik „per pažintis“ naktinėje kepykloje: mieste trūko duonos ir būtiniausių maisto produktų, parduotuvės neveikė, miestiečius maitino giminės ir pažįstami iš kaimo. 

Savo bute Kijeve sulaikytas M. Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Į Grozną pabėgusio pirmojo nepriklausomos valstybės vadovo Zviado Gamsachurdijos bičiuliai pasirūpino, kad mūsų TV grupė patektų pas Eduardą Ševardnadzę – tik prieš pusmetį, kovo mėnesį, Rusijos importuotą Gruzijos prezidentą. Praėjome keletą patikrinimų, ypač įtemptas pokalbis mūsų laukė su tuometiniu jo dešiniąja ranka, paskui baudžiamųjų būriu „Mchedrioni“ vadu Džaba Joselianiu, mums besigyrusiu, kaip šauniai iš Tbilisio jis išrūkęs „zviadistus“ (apie tai rašiau 2007 m. kovą portale Bernardinai.lt).

O tik ką KGB vadovo pareigas ėjęs E. Ševardnadzė į kabinetą įžengė kuklus, tylus, susikaupęs. Mums jis atrodė kažkoks liūdnas, prislėgtas, jo interviu dvelkė neužtikrintumu, balse girdėjosi ar persišaldymo, ar streso likučiai. Naujasis promaskvietiškos Gruzijos lyderis sveikino Lietuvą, pasiryžusią pirmąja rinktis nepriklausomybės kelią, ir tvirtino, kad Gruzija žengs Vakarų demokratijos kursu.

Žodžiu, įspūdis buvo netikėtai malonus. Jau sugrįžus į Grozną, Ičkerijos vadovai tvirtino, kad po Z. Gamsachurdijos nuvertimo (jis gyveno viloje miesto pakraštyje) santykiai su E. Ševardnadzės režimu taip pat yra gana šilti…

Jis valdė iki 2003 m., kai šio politiko era baigėsi ir į areną su 30 tūkst. Laisvės aikštėje susirinkusių mitinguotojų įsiveržė Michailas Saakašvilis, pareikalavęs paskandinti E. Ševardnadzės režimą pelenuose. Šiam atsistatydinus Miša išrinktas trečiuoju nepriklausomos Gruzijos prezidentu… Charizmatiškasis teisininkas, gavęs išsilavinimą įvairiuose Vakarų universitetuose ir beveik metus dirbęs teisingumo ministru E. Ševardnadzės vyriausybėje, M. Saakašvilis – ši visiška priešingybė kitiems Gruzijos lyderiams – netvėrė savo kailyje…

Kodėl aš tai prisimenu? Gruzija pergyveno savo Aukso amžių ir nuosmukį, Rusijos imperijos priespaudą, tautinį atgimimą ir nepriklausomybės troškulį. Bet ji viena pirmųjų po 1917 m. bolševikų revoliucijos paskelbė socialdemokratinę respubliką ir netrukus buvo inkorporuota į SSRS. Ji išugdė Džiugašvilį – Staliną. Tapusi nepriklausoma ji atsisakė stoti į NVS. Jos lyderiai – Z. Gamsachurdija ir E. Ševardnadzė – disidentas ir „kagėbė“ veikėjas – nebuvo karšto gruziniško mentaliteto, o, kiek galėjau patirti, pavargę, nusivylę, lyg netikintys šviesia Gruzijos ateitimi politikai. Bet E. Ševardnadzė nužudė savo pirmtaką, o Rusija pradėjo žudikišką karą Čečėnijoje. 2003 m. lapkritį prezidento poste įsitvirtino M. Saakašvilis, po penkerių metų praradęs Pietų Osetiją ir Abchaziją. Užtai jis 2012 m. užmokėjo postu ir vos ne savo galva, tad buvo priverstas bėgti į JAV.

Tada juo žavėjosi Ukraina. Juk prezidento M. Saakašvilio administracija kelerius metus laikėsi Gruzijos integracijos į Vakarų struktūras kurso. 2004 m. Gruzija iš Šiaurės Atlanto aljanso gavo Individualiosios partnerystės veiksmų planą. 2006 m. NATO Taryba priėmė sprendimą dėl Gruzijos įtraukimo į aukštesnę stojimo į šią organizaciją pakopą – Intensyvųjį dialogą. Gruzijos ir NATO suartėjimo procesas kėlė susirūpinimą Rusijai, dėl šios spaudimo ir sulėtėjo Gruzijos integracijos į aljansą procesas. 2008 m. balandį Bukarešto viršūnių susitikime Gruzijai nebuvo suteiktas NATO narystės veiksmų planas.

Kas gaudo žuvį drumstam vandeny?

Tbilisio ir Kijevo kelias po Maidano buvo panašus. (Čia verta pridurti, kad ir V. Janukovičiaus pozicijos buvo euroatlantinės, tačiau netrukus jis pakluso Maskvos diktatui). Kijeve Miša studijavo kartu su P. Porošenka, abu – Kremliaus politikos kritikai. Iš pradžių jis tapo P. Porošenkos patarėju. Tai buvo laikas, kai Ukrainoje buvo juntamas užsienio reformatorių sparnas, jiems buvo patikėti labiausiai korumpuoti sektoriai. 2015 m. M. Saakašvilis tapo Odesos srities gubernatoriumi, P. Porošenka jam įteikė Ukrainos piliečio pasą, bet kilus konfliktui pilietybė iš jo buvo atimta.

Sparnai išaugo. 49-rių sulaukęs gruzinas įkūrė „Naujų jėgų judėjimą“, kovojo su korupcija, kaip ir Ukrainos prezidentas stengėsi įveikti oligarchus, tačiau buvusių moksladraugių ir provakarietiškų politikų keliai išsiskyrė. M. Saakašvilis puolė kaltinti P. Porošenką, kad šis pats susijęs su korupcija, todėl turi atsistatydinti (prezidento rinkimai vyks 2018 m., bet jau ne penkeriems, o šešeriems metams). Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, kažkada taip pat draugavęs su tuo politiku, dabar apkaltino jį paramos iš Rusijos gavimu, kad nuverstų Ukrainos valdžią, ir ryšiais su nusikalstamomis grupuotėmis. Nors buvusiam Gruzijos prezidentui netaikomas namų areštas, bet jis perspėtas nevadovauti audringoms savo šalininkų akcijoms prie valstybės pastatų. Jo apklausa numatyta gruodžio 18 d. Olandų kilmės politiko žmona ir aktyvi rėmėja Sandra Roelofs pareiškė bijanti, kad vyras gali būti deportuotas į Gruziją, kur jo laukia kalėjimas. 

JAV gynybos sekretorius Džeimsas Metisas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. EPA – ELTA nuotr.

Kitaip sakant, bėglys prezidentas, bandantis „įvesti tvarką“ kitoje šalyje, pagrįstai susiduria su dideliu valdžios pasipriešinimu. Surinkęs nemažą minią savo rėmėjų, M. Saakašvilis bando sužadinti ukrainiečius antrajam Maidanui. Tačiau dauguma jų, prisiminę pirmojo pilietinio karo baisumus, kenčia ekonominius nepriteklius ir neremia gruzinų aktyvisto.

Įdomu, kad čia iš politinės užmaršties išnirusi jį puolė palaikyti Julija Tymošenko, kuri kažkada, dar V. Janukovyčiui esant, pati pustrečių metų sėdėjo už grotų, paskui padarė meškos paslaugą Ukrainai, už jos nugaros susitarusi su V. Putinu dėl neva pigesnių dujų.

Vokietijos laikraštis „Frankfurter Rundschau“ pastebi: „Jei Porošenka neparodys griežtumo Saakašvilio atžvilgiu, jį ukrainiečiai apkaltins silpnumu, ir jis praras šansą būti išrinktam. Tuomet ir protestai gali dar labiau radikalizuotis“. Kol kas prezidentas išlošė laiko, išleisdamas M. Saakašvilį į laisvę. Tačiau jam pakibo grėsmė baigti savo politinę karjerą, kaip ją baigė V. Janukovyčius, rašo Vakarų spauda.

Viena aišku, kad šiame sudrumstame vandeny aukso žuveles gaudo Rusija.

Kodėl Lietuva laviruoja?

Kokia gi Lietuvos pozicija? Kai iš Ukrainos ūkio ministro posto pasitraukė garsus Lietuvos verslininkas Aivaras Abromavičius, o į šešėlį nuėjo Prezidentas Valdas Adamkus, Vilnius pasikliovė tik mitingine retorika, remdamas Kijevą. Į Chreščiatiką kartais užsuka nebent Seimo nariai, tapę visuomeniniais P. Porošenkos patarėjais, apžvalgininkai ir žurnalistai, o koordinuotos ir efektyvios Rytų Europos šalių paramos Ukrainai nėra.

Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Visai neseniai Lietuvos vadovai glėbesčiavosi su M. Saakašviliu, kuris atvyko į Vilnių pažymėti Gruzijos žemių aneksijos 9-ųjų metinių ir Lietuvą vadino „viena nuostabiausių tautų pasaulyje“. Gruodžio 7 d. Vilniuje viešėjo P. Porošenka, kurį taip pat su šypsenomis sutiko šalies vadovai. Prezidentė D. Grybauskaitė aptakiai kalbėjo apie kovos su korupcija patyrimą, apie politikų nesikišimą į teisėsaugos darbą ir t.t., tarsi Vilnius čia būtų sukaupęs vertingiausią patirtį. 

Mėginimas neerzinti nei M. Saakašvilio, nei dabartinės Ukrainos valdžios kažkaip disonuoja su tais sunkiais Lietuvai laikais, kai jos nepriklausomybę pripažino ir palaikė dauguma pasaulio šalių, ir tada jos nesirinko tariamų kompromisų.

Tad ir šiuo atveju Vilnius turi aiškiai pasakyti: pone Miša, prisidengdamas tauriais siekiais ir opozicija, nedrumskite politinio vandens svetimoje šalyje. Ji susitvarkys pati.

2017.12.14; 06:00