Karo korespondento išpažintis. „Verhnij Lars“ perėjoje


Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. „Verhnij Lars“ perėjoje

Jaučiausi pakiliai. Maniau esąs nusipelnęs, kad mane visi vadintų kietu, į pavojingas keliones leistis nebijančiu, sudėtingų temų nevengiančiu žurnalistu.

Nenoriu skaitytojui atrodyti pagyrūnas, bet juk tai tiesa. Kas iš mano kolegų Vilniuje matė, pavyzdžiui, garsujį Gruzinų karo kelią? O aš jau keletą valandų beldžiuosi per jo akmenis ir duobes. Jei kas nors mane nufotografuotų, išdidžiai stovintį tarp uolų, tarpeklių, prie postuose nuobodžiaujančių sargybinių, – turėčiau įspūdingą patvirtinimą. Bet niekas manęs neįamžino, o jei net būčiau turėjęs fotoaparatą, nebuvo laiko stoviniuoti. Skubėjome kuo greičiau nusigauti į Vladikaukazą.

Deja, labai lėtai skubėjome.

Gruzinų karo kelias, žiemos metu dėl sniego gausos dažnai nepravažiuojamas, kol kas – plikut plikutėlis. Nei ledo, nei pusnių. Nė mažiausios snaigės. Kaukaze – šiltas, saulėtas ruduo. Mirtį nešančios pūgos siautės vėliau, po kelerių mėnesių. Dabar, regis, lėk, kiek geidžia širdis, kad tik dulkių sūkuriai nepavytų.

Bet tarp į viršų šaunančių pilkų uolų ir gilių tarpeklių įsispraudęs kelias net ir vasarą sunkiai įveikiamas. Asfaltas patiestas kur ne kur. Duobių – žymiai daugiau. „Volga“, kurioje sėdėjau greta gruzino vairuotojo, mažesnes daubas apvažiuodavo, o per platesnes ir gilesnes jai tekdavo ropoti vėžlio žingsniu. Karts nuo karto mus priversdavo vengti susidūrimų su nuo viršūnių atskilusiais ir tarsi specialiai kelio vidurin atriedėjusiais stambokais rieduliais.

Kelionė iš Tbilisio į Vladikaukazą lėtoka ir dėl gausybės, beveik kas keletą ar keliolika kilometrų įrengtų patikrinimo punktų. Visur – ginkluoti vyrai. Kas jie – gruzinai, osetinai, oficialūs kariai ar vyrai, kuriuos Maskva niekinančiai pakrikštijo „nelegaliomis ginkluotomis formuotėmis“, – nesusigaudau. Ką nuo ko jie čia daboja, – taip pat nesuprantu. Tepastebiu, kaip įsitempęs vairuotojas į rankas jiems grūda tūtelėn susuktus banknotus. Virtuoziškai, beveik nepastebimai įbrukti pinigai – tai duoklė kalnų kelią kontroliuojančioms grupuotėms. Kukli padėka už tai, kad mums leidžiama judėti į priekį. Kas dėtųsi, jei vairuotojas, sutikęs mane ir keletą moteriškių už pakenčiamą kainą nugabenti į Šiaurės Osetiją bei kelionės metu vaizdingai porinęs apie žiemomis kalnuose siaučiančias pūgas, atsisakytų mokėti, nesvarstau. Gal nieko blogo, o gal verktume kruvinomis ašaromis visą likusį gyvenimą. Nenoriu bergždžiai spėlioti.

Dar pastebėjau, kad kai prieš patikros punktą vairuotojas sustabdydavo „Volgą“, prie automobilio priėję „Kalašnikov“ automatus per petį persimetę tamsaus gymio, rūsčių manierų vyrai ilgam įsistebeilydavo mano pusėn. Jau buvau įpratęs prie tokių žvilgsnių. Automobilyje – tik vairuotojas gruzinas, dvi gruzinės moterys su mergaite gruzine ir aš, lietuvis. Ne bet koks, o šviesiaplaukis. Šviesesnių nerasite. Beje, tikriausiai vienintelis blondinas šiuose kalnuose. Reikia būti visiškai aklam kaukaziečiui, kad Kaukaze nepastebėtum blondino.

Nors ginkluotų sargybinių veidai dažniausiai būdavo niūrūs, būtent į mane jie žvelgdavo draugiškai. Man atrodė, kad demonstruojamo draugiškumo būta nuoširdaus. Kai kurie net pasimesdavo, iš vairuotojo imdami pinigus. Vieno posto kariai, netikėtai automobilyje išvydę mane, šviesiaplaukį vaikiną, sutriko. Nebežinojo, ką daryti. Tarpusavyje persimetė keliais žodžiais. Ilgai nelaukę vairuotojui mandagiai grąžino pinigus. O atsisukę į mane karštai apgailestavo dėl kilusio nesusipratimo. Po to – temperamentingai linkėjo sėkmingos kelionės.

Viza, leidžianti vykti į Ingušetiją. Slaptai.lt nuotr.

Aš į jų šypsenas atsakydavau tuo pačiu – savo jėgomis pasitikinčio žmogaus rankos mostu. Elgiausi taip, kad visi manytų, jog esu ramut ramutėlis, nes, matyt, turįs galingų, įtakingų užtarėjų. Blefavau meistriškai. Tačiau širdies gilumoje, žinoma, pergyvenau, kad tik nesusigalvotų, jog Kaukazan galbūt esu atsiųstas šnipinėti. Aš – žurnalistas. Tik žurnalistas. Žurnalistika – ne priedanga. Atsidanginau čionai tam, kad grįžęs į Lietuvą galėčiau prirašyti sensacingų straipsnių, pasakojančių, kas dedasi Grozne, Tbilisyje, Nazranėje. Tik tiek. Jokių karinių paslapčių man nereikia. Man rūpi Lietuvoje užsitikrinti žurnalistinę karjerą, kuri tikrai įmanoma po keletą mėnesių trukusių vandravonių karinių susidūrimų kamuojamame Kaukaze. Jei sveikas ir gyvas po viešnagės Kaukaze laimingai parkaksiu namo, – argi Lietuvoje neatsivers įtakingų redakcijų durys?

Privalės atsiverti. Nepaisant aplinkybės, jog man nusispjauti, kiek tie ar anie turį tankų. „Lietuvos aido“ politikos skyriaus vadovas, kai sykį kalbėjausi su juo telefonu iš Grozno, man rėkė į ausį, girdi, redakcijai reikėtų žinoti, ar kalnuose tikrai esama paslėptų Džocharo Dudajevo tankų. Jei apie tai brūkštelėčiau bent žodelį, štai tada tai būtų straipsnis! O dabar – skystoki mano tekstai. Vedėjas net priekaištavo – gal aš atostogaująs kalnuose?

Skaudu buvo girdėti priekaištus. Šį netaktą iki šiol prisimenu. Iš Vilniaus kojos nekėlęs kabinetinis žurnalistas nė nenutuokė, kaip kartais sudėtinga Kaukaze. Tik užsimink Grozne apie šarvuotąją techniką, iškart tavo pusėn kreivai pasižiūrės. Tada – tau niekas nepadės, jokios pažintys, rekomendacijos. Sykį apie tankus, beje, buvau užsiminęs bičiuliui čečėnui – ar teisybę rusų televizija pliurpianti, jog kažkur uolose ar miškuose įrengti slapti garažai, kuriuose generolas Dudajevas slepia savo šarvuotuosius kozyrius. Čečėnas iškart sukluso, įsitempė, pradėjo piktai mojuoti galva – toks smalsumas smerktinas. Aš privaląs prikąsti liežuvį. Kitaip mane tiesiog išsiųs namo, ir aš daugiau čia kojos neįkelsiu, Čečėniją matysiu kaip savo ausis.

Apie tankus pats nebūčiau užsiminęs. Tiesiog kiekvienąsyk, kai tik skambindavau į Vilnių, vedėjas reikalaudavo sužinoti bent šiokių tokių paslapčių, o kai nesužinodavau, – piktindavosi, bardavo mane. Kodėl jis remia mane prie sienos – nujaučiau. Redakcijoje buvo šiltai, patogiai įsitaisęs profesionalus kompiliatorius – susirinkdavo iš įvairiausių agetūrų žinių, jas pergromuliuodavo, pridėdavo vieną kitą savo trigrašį, ir štai sensacingas straipsnis apie susišaudymus Kaukaze, – ant stalo. Nereikia niekur važiuoti, nereikia vargti, nereikia rizikuoti. Ryte atsisėdęs prie kompiuterio ir peržiūrėjęs spaudą, iki pietų jau turėsi iš įvairiausių plagiatų profesionaliai sukaltą rašinį. Tad po pietų galėsi išdidžiai nusileisti laiptais į po redakcija įrengtą kavinę ir ramiai, besimėgaujant taure konjako bei cigaretės dūmu, – diskutuoti apie tikrąją žurnalistiką.

Bet kai atsiradau tarsi Pilypas iš kanapių aš, siunčiantis asmeninius įspūdžius bei pastebėjimus tiesiai iš Grozno, – viskas apsivertė aukštyn kojomis. Atsirado konkurentas. Nusispjaut, kad mano tekstai be konkretybių, kiek generolas Dudajevas turįs naftos, ar daug jo gvardijoje mirti pasiryžusių karių. Užtat mano rašiniai – originalūs, sustiprinti asmeninėmis įžvalgomis, kurių nerasi nei agentūrų pranešimuose, nei laikraščių puslapiuose. Jie nuo nieko nenurašyti. Skaitytojams įdomiau, kai rašo žurnalistas, viską matęs savo akimis…

Plagiatoriui beliko graužti vedėją, kad šis daugiau laikraščio skilčių vis tik skirtų jam, o ne Grozne sėdinčiam kolegai, nes aš, matot, jau keletą mėnesių gyvenu Čečėnijoje, tačiau vis dar nežinau, kiek čečėnai iš pasitraukiančios rusų kariuomenės atėmė šarvuotų mašinų. Įtariau, kad būtent jis atkakliai ieškojo mano silpnųjų pusių, ir dėl jų išūžė ausis vedėjui. Tegul. Lenktynių, kas geresnis, nebijojau. Mano oponentas buvo silpnas korespondentas, taip sakau nė kiek neperdėdamas. Bet jis turėjo daug redakcijos akcijų. Daugiau net už vedėją ir mane kartu sumetus į krūvą. Todėl politikos skyrių kuruojantis vadovas pateko į dviprasmišką padėtį. Jei būtų labai draugiškas mano personai, artimiausiame akcininkų susirinkime greičiausiai prarastų įtakingą, solidžiai apmokamą boso poziciją.

Komercinė viza. Slaptai.lt nuotr.

Ir vis tik jei jis bent kelioms minutėms atsidurtų Grozne, jam taptų aišku, kokie jo pageidavimai absurdiški, kvaili, idiotiški.

Bet jam niekad neteko pajusti 1994-aisiais Grozne tvyrojusių nuotaikų…

Taigi iki mano žurnalistinės sėkmės Lietuvoje – dar toloka. Tūkstančiai kilometrų! Pirmiausia reikia nusigauti iki Šiaurės Osetijos sostinės Vladikaukazo, o iš ten – sugrįšti Groznan. Čečėnijos sostinėje manęs laukia dešimtys neužbaigtų temų. Kada surinksiu užtektinai informacijos – niekas nežino. Net aš pats. Gal po savaitės, gal po mėnesio…

Vėžlio greičiu judėdami pirmyn mes galų privažiavome Rusijos kariuomenės postą. Rusiškas karinis postas – tarp dviejų milžiniškų riedulių įsiskiepijęs tankas, du šarvuočiai, pūpsantys abiejose kelio pusėse, vienas prilipęs prie uolėtos sienos, kitas – beveik pakibęs virš skardžio, vedančio žemyn į upės išraižytą tarpeklį, žalia – pilka – ruda spalvomis išpaišyta milžiniška palapinė, stambūs prožektoriai, pakabinti ant paskubomis sutvirtintų medinių stulpų, keletas „ežių“ ir tvorelė su akį rėžiančiu užrašu „stop“. Prie „stop“ ženklo budėjo automatais bei ryšio priemonėmis apsikarstę, ant galvų šalmus užsimaukšlinę, neperšlampamas liemenes užsisegę du rusų kareiviai.

Priėjęs vyresnysis pareikalavo parodyti dokumentus. Pasus nunešė į palapinę.

Štai tada aš rimtai išsigandau. Staiga suvokiau, kad šį sykį būsiu įkliuvęs. Iki pat ausų. Tik dabar prisiminiau, kad man išduota viza leido svečiuotis vien Ingušijoje. Jokių gruzijų, osetijų ir čečėnijų. Kai iš Grozno važiavau į Tbilisį, mane lydėjo įtakingas čečėnas. Pasiekus šią perėją, tąsyk nereikėjo rusų kareiviams rodyti nei dokumentų, nei atidaryti automobilio bagažinės. Tiesiog čečėnas patraukė pasišnekėti su vyriausiuoju. Kai jį nuvedė į palapinę, iš ten jis grįžo po kelių minučių, išdidus, labai patenkintas, ir mes nė kiek nesugaišę pajudėjome pirmyn. Mįslingai šypsodamasis čečėnas pakomentavo: „užėjau pasisveikinti, kad mums palinkėtų laimingo kelio“.

Duoklę renkančios grupuotės taip pat nedrįso trikdyti mūsų ramybės. Tiesiog Aslanas pristabdydavo automobilį, musulmoniškai pasisveikindavo, reketininkai atsakydavo tuo pačiu, ir mes vėl šaudavome į priekį. Čečėnas man tvirtino, kad tai – tvarką kelyje prižiūrintys savanoriai, kuriuos kartais verta pamaloninti dovanojant užsienietiškas cigaretes ar duodant šiek tiek pinigų. Kartais pravečia ilgai brandinto konjako butelis. Bet tokia ceremonija – nebūtina, neprivaloma. Neturtingi neprievartaujami teikti dovanų.

Dabar buvo kitaip. Iš Tbilisio atgal į Grozną grįžau be įtakingojo palydovo. Taip jau susiklostė, kad Aslanas neturėjo galimybės laukti manęs ištisą savaitę Tbilisyje. Nutarėme, kad, sumanęs grįžti, jam paskabinsiu, ir jis atlėks manęs pasiimti. Tačiau kai išaušo atsisveikinimo su Tbilisiu diena, pamiršau, o gal tiesiog nedrįsau ieškoti Aslano. Nenorėjau jaustis mažu vaiku, kurį žliumbiantį reikia parsivežti namo, kitaip mažylis pasiklysiąs. Iki šiol mano komandiruotė klojosi kuo puikiausiai, nė menkiausios klaidelės, nė menkiausio užsikirtimo, kad nė neįsivaizdavau, jog galėtų nutikti kaip nors kitaip. Apie vizą, kurioje įrašyta tik Ingušetija, pamiršau. Nuoširdžiai sakau: visai iš galvos išgaravo. Ėmiau įsivaizduoti, kad, patekus į Kaukazą, viza jau nebeturi jokios reikšmės. Praradau budrumą.

Ir štai dabar Gruzinų karo kelyje aš – vienui vienas.

Dar didesnis nerimas užplūdo, kai kareivis gruzinams grąžino pasus, o man liepė lukterėti. Burbtelėjo tik tiek, kad dokumentai vis dar tikrinami. Sėdėjau tarsi ant adatų. Prabėgo valanda, o iš palapinės niekas neišėjo. Nei su geromis, nei su blogomis žiniomis. Vairuotojo pasiteiravau, gal reikėtų juos pamaloninti stambia dolerių kupiūra, buteliu konjako ir keliais „Malboro“ cigarečių blokais? Šias dovanėles iš anksto buvau įvyniojęs į celofaninį maišelį ir pasidėjęs šalia kojų, kad, ištikus nenumatytoms aplinkybėms, galėčiau nedelsiant įteikti.

Gruzinas gūžtelėjo pečiais. Jis pirmą kartą vežąs lietuvį, todėl net nežinąs, ką patarti. Neiškentęs įtampos išlipau iš „Volgos“. Nebegalėjau matyti, kaip nekantraujantis vairuotojas vogčiom žvilgčioja į laikrodį. Išties – mes vėlavome, mūsų laukė ilgoka kelionė. Vladikaukazas – dar labai toli.

Kalnai, kalnai, kalnai

Beslampinėdamas aplink mašiną nedrąsiai, neva atsitiktinai, prisiartinau prie kareivio. Pareiškiau norįs jų karininkui įteikti lietuvišką lauknešėlį. Būtinosios tarnybos šauktinis, tipiškas rusas, nesileido į kalbas. Elgėsi taip, tarsi manęs nė nebūtų.

Tada prisiminiau dar vieną nepalankią aplinkybę. Lietuvos spaudoje jau paskelbta keletas mano straipsnių apie Čečėniją, ten puikavosi ir mano portretinės nuotraukos. Tad jei rusai norėtų, jie išsiaiškintų, kad aš, užstrigęs perėjoje „Verhnij Lars“, ir esu tas Džocharą palaikantis žurnalistas, nelegaliai patekęs į Čečėniją, o paskui nežinia kodėl besitrankąs po Šiaurės Osetiją ir Gruziją. Kuo puikiausia proga nubausti išsišokėlį pribaltą!

„Verhnij Lars“ perėjoje pradėjau jaustis tarsi uždarytas kalėjime. Kairėje pusėje – aukštos kalnų sienos, kuriomis be specialios alpinistų įrangos neužlipsi. Dešinėje – skardis. Jei kareivis stumtelėtų, nuriedėčiau link šniokščiančios kalnų upės, ir niekas niekad nerastų mano kaulų. Net jei likčiau gyvas po dardėjimo žemyn, atgal į viršų vienas be virvių neužsikabaročiau.

Tokį bjaurų jausmą buvau patyręs tik vieną sykį – kai Lukiškių tardymo izoliatoriuje šnekinau iki gyvos galvos nuteistą kalinį. Mažyčiame kambarėlyje su grotomis sutvirtintu langeliu ir prie žemės prišriūbuotomis kėdėmis jaučiausi taip slogiai, tarsi nujausčiau, jog Lukiškių kalėjimo sargyba kažin kodėl susimokė manęs nebeišleisti.

Dabar atrodė, kad būtent Gruzinų karo kelyje įstrigau tarsi tame tardymo izoliatoriuje. Iki tol buvę labai gražūs kalnai man ėmė panašėti į ankštą kalėjimo kamerą, iš kurios nebeišeinama. Kalnai man, žinoma, patiko. Bet dabar širdį suspaudė baugi nuojauta. Stačios uolos, snieguotos viršūnės, gilūs tarpekliai – neįprasta, nematyta, nečiupinėta. Štai kada pradėjau suvokti, jog iš kalnų kai kada ir nepareinama. Kai kada negrįžta net patys profesionaliausi, drąsiausi, ištvermingiausi alpinistai.

Buvo 1994-ųjų spalio mėnuo. Lietuva tuomet neturėjo nei rimtos užsienio reikalų ministerijos, nei ambasadų, nei mobiliųjų telefonų. Pranešti į Vilnių, kad man ant rankų užveržė antrankius, – kaip, kuo, iš kur? Net ir nulėkęs iki Vladikaukazo neguldyčiau galvos, jog pavyktų paskambinti į Vilnių. Bet iki Šiaurės Osetijos sostinės nusidanginti jau nebeįmanoma. Mane sulaukė vienoje iš kalnų perėjų. Sulaikė tik todėl, kad pats susimoviau. naiviai patikėjau esąs nesugaunamas Džeimsas Bondas. Todėl dabar verta laužyti galvą, kaip sumaniau teisintis, jei išveš į artimiausią karinį dalinį apklausai?

Kai iš palapinės po dar vienos valandos, trukusios taip ilgai, jog net nežinau su kuo palyginti, nebent su amžinybe, išėjo karininkas, rankose laikąs kažin kokius popierius, širdis apmirė iš baimės. Majoras patraukė mano pusėn. Grąžino pasą ir vizą, leidžiančią svečiuotis tik ingušų teritorijose. Tačiau jokių priekaištų, jokių perspėjimų nepažėrė. Nežymiai net šyptelėjo. Aš – laisvas, galįs lėkti į visas keturias puses.

Netikėjau tuo, ką girdžiu. Bet kai rankose išvydau savo dokumentus, kai pase pamačiau antspaudą „Verhnij Lars“, o karininkas pasuko atgal palapinėn, nieko nelaukdamas šokau į „Volgą“ ir nervingai šūktelėjau vairuotojui – pirmyn. Visi lengviau atsipūtėme. Džiūgavo ir vairuotojas, ir moterys. Bet labiausiai džiaugiausi aš, vis dar nesuprasdamas, kaip pavyko sveikam išnešti kailį.

Kaukazo kalnuose

Kai „Verhnij Lars“ perėja liko toli už nugarų, kai artėjome prie Vladikaukazo autobusų stoties, vairuotojas perspėjo pastebėjęs, kaip iš kareiviškos palapinės pro nedidelę atidengtą kišenėlę perėjoje aš buvau fotografuojamas. Gruzinas tikino aiškiai matęs, jog mane fotografavo, slampinėjantį aplink automobilį. Daug kartų fotografavo. Aš privaląs žinoti, jog atsidūriau jų kartotekoje. Tai – rimta, nebe juokai.

Vladikaukaze – vėl persekiojo nemalonumai. Autobusų stoties pakraštyje nuobodžiavo keletas taksi verslu užsiimančių vairuotojų. Maniau be didelio vargo vieną iš jų prikalbinsiąs keliauti į Grozną. Tačiau visi kategoriškai atsisakė. Atšoko nuo manęs tarsi nuo raupsuotojo. Net į kalbas nesileido. Iš Grozno jie gyvi negrįžtų, jei nusibelstų. Ir aš turėčiau susimąstyti, ar verta trenktis pas „prakeiktus čečėnus“. Vairuotojai tvirtino, kad niekas iš jų nedrįs manęs nugabenti į „banditų kontroliuojamą Čečėniją“.

„Štai kokia galinga toji Kremliaus propaganda“, – liūdnai susimąsčiau.

Stovėjau vienui vienas pustuštėje autobusų stotyje, ir nežinojau, ką bedaryti, ko griebtis. Jau vakarojo, buvo šaltoka, pradėjo lynoti. Pėsčiomis iki Grozno su savo didžiuoju krepšiu ant pečių tikrai nenukulniuosiu. Iki Grozno – kelios dešimtys kilometrų. O gal net visas šimtas. Kas dabar supaisys.

Vienas osetinas manęs vis tik pasigailėjo – nuvežė iki sienos, skiriančios Šiaurės Osetiją nuo Čečėno – Ingušetijos respublikos išorinės sienos. Ir skubiai metėsi atgal, palikdamas mane prie apleisto pasieniečių ar milicininkų posto.

Liko vientelė viltis – pasigauti Grozno pusėn važiuosiantį automobilį. Bet kelias buvo tuštutėlis. Jokio automobilio nei pirmyn, nei atgal. Nei „Volgos“, nei „Mersedeso“. Dar labiau temo, dar stipriau krapnojo lietus. Apsižiūrėjau, ar būtų įmanoma nakčiai įsikurti apleistame pasieniečių poste. Durys – užkaltos lentomis, langai – taip pat. Gal ir atlupčiau. Bet tuomet tolumoje pastebėjau du žiburėlius. Jie iš sutemų išniro netikėtai, vos prieš keletą sekundžių. Bent jau iki tol nebuvau jų pastebėjęs, nors atidžiai visur dairiausi. Negali būti klaidos – švietė automobilio žibintai. Mašina stovėjo ne Šiaurės Osetijos pusėje. Vadinasi, turėtų būti arba čečėnai, arba ingušai.

Baimindamasis, kad nepapulčiau į rankas išpirkos pareikalausiančiai gaujai, lėtai prisiartinau prie automobilio. Kaip tektų nešti kudašių, jei pasirodytų, jog automobilyje – ne tie, kuriuos norėčiau matyti, – nežinojau. Su tokiu milžinišku kelioniniu krepšiu ant pečių niekur nepaspruksiu. Vis tiek pagautų. Be to, šis automobilis, regis, vienintelis mano išsigelbėjimas. Belieka vėl aklai pasitikėti sėkme. Gal ir šį sykį ji nenusisuks, bus maloninga. Barbenau į stiklą. Kažkas pravėrė vairuotojo durelės. Paklausiau, ar nenugabentų į Grozną. Pasiūliau solidų uždarbį.

Prie vairo sėdėjusio jauno vyriškio honoraras nesudomino. Bet pažadėjo nuvešiąs. Tik reikėtų lukterėti. Tuoj turį ateiti jo draugai, ir tada visi kartu pajudėsime Čečėnijos pusėn. Ar mane tenkina tokios sąlygos? Aišku, kad tenkina. Vairuotojas greičiausiai buvo čečėnas. Jis išlipo, kad padėtų bagažinėn įkelti kelionės krepšį. Kai įsėdau vidun, uždarė langus ir įjungė šildymą, nes matė, koks aš – sustiręs. Ne tiek nuo šalčio, kiek nuo įtampos. Iš kasetinio magnetofono liejosi ilgesingos Kaukazo kario dainos – greičiausiai apie garbę, drąsą, mirtį.

Įsitaisius šiltame automobilyje vėl ramybės nedavė pačios bjaurausios mintys – ar tikrai nuveš? Bet buvau taip išsekęs, kad, užuot puolęs į paniką, saldžiai užmigau. Iš miegų pakirdau tik tuomet, kai durimis trinktelėjo kažkur iš tamsos išnirę vairuotojo draugai – du juodaplaukiai jaunuoliai. Tikriausiai čečėnai. Jie paaiškino nevažiuosiantys į Grozną. Tad pajudėjome be jų.

Kalnų tarpeklis

Vairuotojas pasitaikė nekalbus. Nepratarė nė žodžio. Aš atidžiai stebėjau kelio ženklus, rodykles, ar tikrai judame Grozno pusėn. Ženklai bylojo, jog pasirinkta teisinga kryptis – Čečėnijos sostinės pusėn. Jaučiausi vis ramesnis ir ramesnis. Kai liko vos keliolika kilometrų, vairuotojas panoro stabtelėti – iš bagažinės išsitraukė nedidelį termosą su karšta juoda arbata. Pirma pavaišino mane, paskui pats atsigėrė. Tada ir prakalbo. Atsargiai, lyg tarp kitko pasiteiravo, kokių nuotykių aš čia ieškąs? Kai išgirdo, jog esu Lietuvos žurnalistas, jį tarsi būtų pakeitę. Neliko šaltumo, oficialumo. Iki tol tvyrojęs abipusis nepasitikėjimas išgaravo. Pasiūlė pas jį pernakvoti, jei neturiu Grozne kur prisiglausti. Patikino pinigų už važiavimą neimsiąs. Būtų negražu imti pinigus iš svečio.

Draugiškai besišnekučiuojant pasiekėme Grozno priemiesčius. Paprašiau privežti prie Džocharo Dudajevo rūmų. Jis neprieštaravo. Pirmąjame aukšte budintiems čečėnams prisistačiau sėkmingai grįžęs iš Tbilisio. Jie pažadėjo perspėsią Aslaną.

Apie ne itin malonius nuotykius kelyje jiems nieko neužsiminiau. Neinformavau ir Aslano.

Apie tai nepasakojau niekam net Lietuvoje. Net politikos skyriaus vedėjui, kai vėliau susitikome kavinėje redakcijos rūsyje. Pamaniau, kad vis tiek nesuprasiąs. Greičiausiai būtų abejingai burbtelėjęs: nieko blogo juk neatsitiko…

Taip. Nieko blogo nenutiko. Tačiau diena vis dėlto įsimintina. Tąsyk aš patyriau, kas yra baimė. Pasirodo, tikroji baimė visiškai nepanaši į iki šiol pažinotas baimes, kai redaktorius, pavyzdžiui, grasina sumažinsiąs honorarą ar išmęsias iš redakcijos. Tikrasis nerimas turįs visai kitas spalvas, niuansus, kvapus. 

Kas nėra žvelgęs į „Verhnij Lars” perėją apsupusius kalnus, tam bus sunku suprasti.

2020.08.04; 12:00

print

3 komentarai

  • Dabar man įdomiausia tai, kokį prasminį krūvį šame Karo korespondento išpažinties pasakojimų ir novelių cikle galiausiai įgys nuoroda į išpažinimų žanrą. Kol kas pavadinimo pasirinkimą labai pateisina autoriaus paatviravimai, rodantys, kad karo korespondentas taip pat yra gyvas žmogus su visais normalių refleksų žmogui būdingais įsivaizdavimais ar net baimėmis. Toks pripažinimas, kad ne šventieji lipdo puodus, kaip atrodo, leidžia apsisaugoti nuo tuščios patetikos, todėl labai aiškai prasimušantis, kaip matėme iš ankstesnių pasakojimų, autoriaus polinkis į herojų heroizavimą čia visiškai dera su blaiviu pasakojimo tonu.

  • Ne visiems bus idomu. Bet as perskaiciau ir nesigauliu perskaites. Visocko tekstai idomus. Benttyrr jau dauguma.

  • Idomus. Bent jau man.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *