Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

1990 metais rugsėjo mėnesį žurnalas „Politika“ (vyr. redaktorius A. Semaška) išspausdino mano apybraižą, kurią nunešiau paskaityti į Vyriausybę Romualdui Ozolui, dirbusiam premjero pavaduotoju (o premjere dirbo Kazimiera Prunskienė). Paskaitė ir pasakė: „Neblogai, yra kai kas ironiškai pastebėta…“ 

Sąjūdininkai jūroje ir krante

Visas tuntas sąjūdininkų… ant vandens ir svetimoje žemėje! Ar bereikia geresnės progos apybraižai, esė, vaizdeliui rašyti? Nuo tos įsimintinos kelionės prabėgo vieneri metai, ir sąjūdininkų veidus norisi lyriškai ir ironiškai nuspalvinti… Štai Bronius GENZELIS. Kodėl į šio rašinio avansceną jį kviečiu pirmąjį? Todėl, kad ne tik 1989 metais, birželio mėnesį, kai vykome į Švediją, bet ir dar 1988 – uosius jis visur buvo tarp pirmųjų, jo visur buvo pilna. Jau netgi traukinyje „Vilnius-Leningradas“ nuo jo buvo… ankšta. Siauras vagono kupė koridorius dar labiau susiaurėjo – aplink Bronių nuolat telkdavosi būrys smalsuolių, norinčių išgirsti naujų žinių iš TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, kuriame profesorius dalyvavo kaip deputas ir iš kurio savaitei buvo ištrūkęs į laisvę. Jis kalbėjo ir kalbėjo, bėrė ir bėrė įspūdžius, samprotavimus, spėliones. Taip – vakare, taip ir rytą. Iš kur, maniau, šio ne itin tvirtai suręsto vyriškio energija, sveikata?

Tokia pat mizanscena išsidėstė ir plačiame ištaigingo laivo „Iljičius“ salone… Atėjo pirmosios plaukimo dienos vakaras. Grįžtu iš pasilinksminimų salės, kurioje švedai pensininkai deklamavo eilėraščius, dainavo ir šoko „Katiušą“, pasakojo visokius dalyklėlius apie Leningradą ir SSRS. Žiūriu – prie dviejų salono staliukų, atitolusių viens nuo kito per keletą metrų, sėdi būreliai vyrų, moterų. Tik prie vieno – švedai, prie kito – mūsiškiai. Sėdžiu, klausausi; prie mūsiškių stalo vėl viešpatauja profesorius Genzelis. Kalba, aiškina, mostaguoja rankomis. Ir vis girdžiu – apie demokratiją, SSRS, Gorbačiovą , Brazauską, Lietuvą. Kas bus, kaip bus, kada bus? O prie kito stalo sėdi švedai ir … pliekia kortomis. Mano broliai suka galvas, kaip pasiekti nepriklauomybę, demokratiją, o švedams rūpi, kaip išlošti šį „vistą“, „pulką“ ar „vežimą“. Dvi kaimyninės tautos, bet kokie skirtingi jų likimai.  

Taigi – visur esantis profesorius Genzelis. Toks jis Stokholme – ėjo į Baltų institute surengtą konferenciją, pusiau slapta surinko keletą TSRS deputatų bei Sąjūdžio lyderių, veržėsi į riksdagą, stengėsi susitikti su su Lietuvai palankiais švedų parlamentarais. Tarėsi, derėjosi. Jo klausėsi, juo sekė ir jam pačiam sekėsi… Taip buvo tuomet. O nūnai? Šiemet, regis, profesoriaus fortūna nebe tokia laiminga. Po Kovo vienuoliktosios kažkas esmingo atsitiko. Kodėl? Reikėtų daug ką analizuoti, lyginti, vertinti. Tik „atversiu“ tokį klausimą – ar laikas bei aplinkybės taip spėriai pasikeičia, ar patsai žmogus?

Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie kokį kitą kelionės draugą knieti parašyti daugiau? Galbūt apie Romualdą OZOLĄ, nors mūsų grupėje (kurią subūrė ir kiekvienam individualų kvietimą parūpino filosofė Dalia Stančienė) važiavo dar ir Algimantas Čekuolis, ir Bronislovas Kuzmickas, ir Jokūbas  Minkevičius, ir Vytautas Radžvilas, ir Arvydas Šliogeris, ir Algis Degutis, ir Antanas Rybelis, ir Raimundas Rajeckas, ir Eglė Laumenskaitė…

Romualdą Ozolą pirmą kartą išvydau gal prieš Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje, kurioje Ozolas dalyvavo kaip novelistas. Per bendrus renginius šiek tiek susipažinome, jau ir gatvėje pasilabindavome. Pamažu Romualdas suko į filosofiją, į „Minties“ leidyklą. Dar po kiek laiko išgirdau, kad jis pradėjo dirbti LTSR ministrų taryboje A. Česnavičiaus referentu. O dar po kelerių metų sutikau K. Giedrio gatvėje; jis man prisipažino jau nebedirbantis referentu, – nusibodę, išsausėję smegenys. „Taip, kad dabar laisva vieta pas Česnavičių“, – atsiduso jis, ir aš slapta pagalvojau – o gal man ten nutaikus? Gyvenu bendrabutyje, be privilegijų; bet nenutaikau…

Įsimintinas mudviejų susitikimas (iki Švedijos) įvyko  1988  m. pavasarį „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Jis atėjo pasiteirauti dėl savo straipsnio apie Č. Aitmatovo romaną „Ešafotas“. Įsiminiau ir jo žodžius: “Rašysiu tik tiesą, eisiu, darysiu viską iki galo, nepabūgsiu nieko, tegul už tai gresia ir kalėjimas“. Džiugu, kad jis šį savo užsispyrimą tesėjo, žinoma, dar džiugiau, kad prieš jį neatsivėrė kalėjimo vartai… 

… Ir štai vėl Romualdas – šalia, bet kartu ir toli, jaučiu tarp mūsų atsivėrusią kiaurymę. Ne iš blogos valios, o iš rimto reikalo, – mat, jis jau TSRS liaudies deputatas, vienas Sąjūdžio lyderių. Taigi, – figūra, veikėjas. Jis dabar tarnauja ne kokiam vienam viršininkui, o visuomenei, tautai, Lietuvai. Na, tai kas, kad Lietuva susideda iš lietuvaičių, o idėjos, politika aukščiau asmeniškumų. Šitai aš puikiai suprantu, ir todėl stengiuosi kuo rečiau jam lįsti į akis, šypsotis, linksėti.

… Bet jūra yra jūra, ji supa laivą, išjudina vestibuliarinius centrus, todėl mums darosi bloga. Taip pasidarė ir Romualdui, tik nežinia, ar nuo jūros, ar nuo kitų negandų. Kaip paaiškėjo, nuo pastarųjų. Gal Maskvoje, gal Leningrade jį pakirto liga… Vienas per kitą kišam Romui įvariausiausias tabletes, su elektriniu virbalu verdame stiklainyje gėlą vendenį, užplikome arbatą, kavą, nešame jam, po to padedame įsitaisyti antro aukšto gulte, prašome nusiraminti, atsiplaiduoti, o patys išslenkame iš kajutės, paliekame jį viltingoje vienatvėje.

Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.

O jau kitą dieną Romualdas buvo žvalus, atsigavęs, ir aš vėl stebėjausi – kokie gajūs tie mūsų lyderiai bematant išsilaižo (kaip šunys ar katės)…  Vos tik atplaukėme į Stokholmą ir apsigyvenome Universiteto bendrabučio viešbutyje, Romualdas suskato ruošti pranešimą konferencijai. Jis rašo, o geroji patarėja Eglė Laumenskaitė, redaguoja ir verčia į anglų kalbą. Ir taip jiedu vargo bemaž visą dieną ir dar rytą, prieš einant į Baltų instituto konferenciją, regėjau juos triūsiančius, tobulinančius pranešimą…

To pranešimo negirdėjau, bet girdėjau Romualdą, kalbantį Švedijos lietuvių surengtoje vakaronėje. Tiksliai nebeprisimenu girdėtų žodžių, bet menu, kad jie labai tiko prie vakaronės nuotaikos, prie bendros mūsų misijos Stokholme… Prisimenu Romą ir kitoniškame „paveiksle“ – universiteto viešbučio kambaryje jo rankose atsidūrė margas švediškas buteliukas. Čia mūsų buvo daug, kas ant kėdžių sėdėjo, kas ant lovų. Stikliukas, aišku, ėjo ratu pagal laikrodžio rodyklę. Kai jis sustojo prie gerbiamo profesoriaus Jokūbo Minkevičiaus, Romualdas paklausė: „Tai kaip, profesoriau, žiūrite į alkoholį?“ „Kaip žiūriu?“, šiek tiek sutrikęs atsako profesorius: „Aišku, kad blogai“. „Blogai?“ – perklausia Romualdas: „Na, kaip taip galima…“ Ir nueina prie kito…

O dar menu – kitą vakarą tame pačiame Romualdo ir Algimanto Čekuolio kambaryje diskutavome apie nacionalinius santykius Lietuvoje. Romualdas įsikarščiavęs pasakė – bus kraujo, negali nebūti, dar nebuvo nė vienos revoliucijos be to… 

Vieną gražų birželio vakarą universiteto viešbučio pasigirdo skardus pažįstamas balsas. Iškart atpažinome Kazimierą PRUNSKIENĘ. Jinai atskrido iš … Kremliaus, iš TSRS liaudies deputatų suvažavimo.  Žinojome, kad Kazimiera turėjo rėžti jame ryškią kalbą. Į Stokholmą ji atsivežė ir tos kalbos originalą. Tuoj puolėme ją skaityti, lyginti su „Izvestijose“ paskelbtuoju variantu. O pati Kazimiera pabėrė aibę įspūdžių, pasakojo apie susitikimą su Gorbačiovu. Sakė jam teigusi, kad Lietuva iš tiesų, o ne vien tik žodžiais patikėjo „perestroika“, todėl už savo savarankiškumą (pernai– dar tiktai ekonominį) kausis ligi galo…

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitą dieną aš prislinkau prie Prunskienės su nauju savo eilėraščiu „Regiu nulaužtą šaką“ (kurį po įdėjau į savo naują eilėraščių knygą „Apsvaigęs būtimi“, 2015). Tema jo gimė po vakaronės su Stokholmo lietuviais, taigi apie emigraciją. 6 posmų ilgas rimuotas eilėraštis; tačiau jo mūsų “gintarinė ledi“ kantriai klausėsi, ir tik paskutiniame posme pasiūlė man stilistinę redakciją, – vietoje būdvardžio „paklydėlis“ pakeisti kitu „nuklydėlis“. Tai, sakė ji, aptakesnis, išeivių atžvilgiu švelnesnis, tinkamesnis žodis…

 Atplaukusius sąjūdiečius į Stokholmą 1989 metais vienijo demokratijos ir laisvos Lietuvos ilgesys. Romualdas Ozolas numarino sūnų, ir pats 2015 metais mirė, paveiktas vėžio ligos. Jis paliko didelį politinį darbų ir filosofinių veikalų kraitį, kurį reikia studijuoti. Į Stokholmą atplaukę jo bičiuliai, filosofai Bronius Genzelis, Vytautas Radžvilas, Bronislovas Kuzmickas, Antanas Rybelis matė Lietuvą tautiškai sutelktesnę ir ekonomiškai gyvybingesnę. Nebėra tarp gyvųjų ir kai kurių kitų apybraižos personažų, profesorių Raimundo Rajecko, Jokūbo Minkevičiaus, pernai mirė ir Arvydas Šliogeris. (O Kazimiera Prunskienė patyrė stiprų insultą).

Laikas teka, bet neišbraukia to, kas užfiksuota žodyje…

2020.07.21; 19:00

Devyniasdešimties metų sulaukęs pedagogas, chorvedys, dirigentas Aloyzas Gureckas gimė Žematijoje, Skuodo rajone, Klauseikių kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Aloyzas buvo ketvirtas vaikas iš septynių.

Antrą kartą užėjus rusams, tėvai Antanas ir Izabelė, sužinoję, kad jų šeima įtraukta į ištremiamųjų sąrašą, skubiai paliko namus ir išsivažinėjo kas kur. Tėvai prisiglaudė Klaipėdoje, o Aloyzas atvyko į Liepoją.  Vaikai ne tik pagal metus jau turėjo rinktis savo kelius. Aloyzas pasirinko muziko kelią, kuriuo keliauja iki šiolei…

Devyniadešimties metų Gimtadienio proga Aloyzas atgabeno į Jono Don Bosko bažnyčią Vilniuje savo anksčiau buvusių jubiliejų albumus, kurie su sveikinimais, nuotraukomis džiugino draugų, bičiulių akis. Atnešė ir Skuodo rajono laikraštį „Mūsų žodis“, kuriame parašyta: „2016 m. vasario 16 d. pedagogas, muzikas, Aloyzas Gureckas, ilgametis vaikų ir jaunimo chorų vadovas, aktyvus chorinio meno tradicijų, jaunosios kartos tautinės savimonės, lietuviškos muzikos tradicijų Pietryčių Lietuvoje puoselėtojas Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Aloyzas Gureckas, paklaustas, kaip dabar jaučiasi, mėgsta išsireikšti: „Džiaugiuosi Gyvenimu“. Jis uolus Vilniaus žemaičių klubo narys, lankė muziejus, koncertus, dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veikloje, gieda Vilniaus Jo Bosko parapijos chore, dainuoja Lazdynų „Bočių“ chore. Jo visur pilna, o tai džiaugsmingo ir energingo gyvenimo pagrindas.      

…Palinkėkim Aloyzui gyventi tiek, kaip lazdynietei Liudvikai Juodienei, išgyvenusiai 104 metus, apie kurią parašyta knygoje „Vilniaus Lazdynų ilgaamžiai“. Palinkėkim pralenkti Ją ir pakliūti į dar storesnes knygas, apimančias ir Aloyzo dainas, ir muziką, ir keliones, ir Jo Asmenybės žavesį.

2020.01.18; 06:00

 

 

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rašytojas Antanas Žukauskas – Vienuolis knygoje „Astronomas Šmukštaras“ (1962) savo atsiminimuose aukština poetą Antaną Baranauską už poemos „Anykščių šilelis“ parašymą, ją vadina deimantinio lygio, lygina ją su Adomo Mickievičiaus poema „Ponas Tadas“… Rašytojas kelia klausimą: „Kodėl gi A. Baranauskas, jaunystėje taip gražiai pradėjęs, taip aukštai iškilęs su savo deimantu „Anykščių šileliu“, į senatvę lenkomanu pavirto“.

Kokios priežastys į nutautėjimą veda lietuvius šiais laikais? Dabar sunku surasti šeimą, kurios nebūtų palietusi „tautų mainymosi“ reiškinys, taip vadinamoji emigracija. Gal Marijonas Mikutavičius pradės naują dainą, įdėdamas kitus žodžius į pavadinimą „Trys miljonai“, skirtą prieš dešimtmetį lietuvių krepšinio komandos laimėjimui – vietoje trijų, įstatydamas du, vieną, o jeigu nei vieno milijono? Estai, kurių gyventojų virš miljono, ekonomiškai mus pralenkia, bet savo kalbos neatsisakė. Jų kalba artimesnė suomių. Kaip jiems tai pasisekė harmonizuoti savo kalbą su ekonomika, juk jų gyventojų emigracija į Suomiją bei kitas vastybes daug mažesnė nei lietuvų.

A. Vienuolis atsiminimuose apie kunigo J. Tumo įvardintą A. Baranausko „psichinę paslaptį“ rašo: „Tai tema ištisam kursui, kai bus plačiau literatūros medžiaga išstudijuota“. Lietuvių poetai – klasikai Justinas Marcinkevičius, Albinas Žukauskas išvertė Vienuolio pateiktus eilėraščius Karoliną Praniauskaitę įsimylėjusiam A. Baranauskui ir Jos lietuvių poetui. Išvertė puikiai, galima pasakyti, kad jie įvykdė ir antrają, ir J. Tumo, ir A. Vienuolio, užduotį.

Prie istorijos šaltinių darbuojasi istorikai. Bet tokio įdirbio nepakanka. Vadinasi, nei literatūros ar istorijos dydžiai nemažina emigracijos. A. Vienuolis savo atsiminimų pradžioje išsako, mano supratimu, pagrindinę priežastį: „Lietuvis kaimietis gyveno greta lietuvio bajoro, dvarininko, bet vieną nuo kito skyrė ne kraujas, o bedugnė – kalba. Ne lietuviška kalba vyravo ir Lietuvos miestuose, ir miesteliuose. Kalba nustatydavo ir kam kokius rūbais dėvėti – švarku ar miline… Paniekintas už savo bočių kalbos vartojimą ir sunkaus vargo  prispaustas kaimietis gyveno ir nieko nelaukė, nieko nesitikėjo. Savo krašto garbingos praeities jis nežinojo, dabartį jam atstodavo smuklė ir bažnyčia, o ateitis atrodė sunki. Taip ėjo dienos, metai…“

Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Teisūs tie rašantys ar sakantys, kad reikia atgaivinti garbingos praeities atminimą, nes mūsų kaimas, kažkada buvęs gyventojų lyderiu, nyksta, o jauni lietuviai išsikrausto į miestus, gerai kad į Lietuvos, bet jeigu užsienio, padidindami emigrantų dalį?

O tos garbingos praeities atgimimui didžiulę įtaką, mano supratimu, daro Nacionalinės ekspedicijos transliavimas per Lietuvos televiziją ir tą ekspediciją įprasminančios knygos. Arba kas keli metai įvyksiančios pasaulinės Dainų ir šokių šventės. 

Daug ir kitokių priemonių, kurios Lietuvos gyventojus laiko, prisiršusius prie dabarties, leidžia mums dairytis į ateitį. Pavyzdžiui, Raseinių rajone,  Kryžkalnyje, pradėta Lietuvos partizanams skirto monumento statyba. Galbūt ir Lukiškių aikštėje iškils patriotams lauktas paminklas Vyčiui. O visai neseniai iškilmingai palaidojome Rasų kapinėse 1863, 1864 metų sukilimo vadus ir 18 sukilėlių… Sukilimas turėjo šūkį – „Už mūsų ir jūsų laisvę!“

Ir daug kitokių ženklų liudija mums, kad lietuviai išsilaikys gal dar 100, gal 200 metų… O toliau? Mums peršama perspekytyva apie keturių lietuvių milijonų tautą. Šiemet valstybinė radijo stotis transaliavo iš įvairių Lietuvos miestų, miestelių bei kitų užsienio valstybų įdomias laidas. Bet nereikia jomis apsiriboti, o būtinai reikia, kad tų emigrantų tėvai savo vaikus išmokytų lietuvių kalbos, būtina juos įpratinti žaisti pagal lietuviškus papročius. Be tokio išlaikymo – nebus ateities. Emigrantai turi tai atsiminti, kaip jų tėvai ar seneliai yra išmokyti kasdienės maldos „Tėve mūsų“… 

Istorikas Gediminas Kulikauskas pokalbyje „Menamas ir tikras lietuvio charakateris“, parengtame žurnalistės Dalios Byčienės (laikraštyje „Vakaro žinios“ 2019 11, 30), sako: „Dabar mes nesame okupuoti, bet didelių pasikeitimų ir kataklizmų virsme galėtume rasti šansą. Jei ne, iš esmės įvyks susiliejimas su kitomis tautomis“.

Išmok lietuviškai kalbėti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas to šanso autorius? Be abejo, kad visa tauta, – ir visų pirma lietuvių kalba, dainos, tradicijos, papročiai, kuriuos turime išsaugoti, – per radijo laidas, per televiziją, per bendruomenines šventes, įjungdami meną, kultūrą…  

Skaudžių pavyzdžių turime pakankamai… Nereikia mums nei Vanagaičių, nei kitokių blogų pavardžių, nekeliančių teigiamų rezultatų…

2019.12.06; 04:30

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šo teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Visoms „vanagaitėms“ ir šiaip plėšrioms „paukštukėms“ reikia skaityti ir „Amžino įšalo žemėje“, ir kitas panašias knygas, kurių yra daug. Ir Marytės Kontrimaitės eilėraštyje, ir Dalios Grinkevičiūtės apybraižose „Lietuviai prie Laptevų jūros“ , ir Antaninos Garmutės prisiminimuose „Ešelonai“, ir kituose autorių Napalio Kitkausko, Vytauto Jakilaičio, Antano Abromaičio, Paulinos Motiečienės, Simono Norbuto, latvio Ojaro Mednio tekstuose yra parašyta, kas dėjosi Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje sovietų valdžiai atėjus 1941 metais…

Daugelis apybraižų autorių jau mirę, bet jų apybraižomis pasinaudosime… Dalia Grinkevičiūtė, nelegaliai parvežusi sergančią motiną į Lietuvą, o paskui ir mirusią, laidoja savo bute.

Autorė mąsto: „Tai ką daryti? Nejaugi iš tikrųjų mano mirusiai Motinai Tėvynės žemėje nėra vietos? Rūsyje yra maža patalpėlė, kuri buvo numatyta karo atveju slėptuvei. Laidosiu čia… Rytoj pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena. Tai štai kokia mano paskutinė dovana Tau, Mama… Su teta perpjaunam spintą, darom karstą. Durelės bus karsto dangtis. Švintant karstą nunešam ir nuleidžiam į duobę. Išklojam jį. Paskui reikia nunešti Ją ten. Keletą kartų prieinu prie Jos, bet man pakerta kojas, darosi silpna. To aš niekaip nepadarysiu. Tada ateina patikimas žmogus, žymaus kunigo misionieriaus Paukščio brolis. Jis paima Ją ant rankų ir išneša… Nežinomi kapai… Kiek jų buvo ir kiek jų dar tebėra Lietuvoj…“

Įsimena Antaninos Garmutės prisiminimai „Ešelonai“. Tuo, kaip išvežta viena, mergina nepražuvo Sibiro šaltyje ir bade…

Dar apybraiža patraukia ir savo pabaiga „Vizitas“ (1988 m), kurioje autorė aprašo atėjusius „svečius“, panorusius išsiginti savosios kaltės. Manau, kad „vanagaitėms“ verta įsiminti Antaninos Garmutės žodžius:

„Praėjo mėnuo. Tebesu gyva. Galvoju šaltai… Argi jūs visi, buvę egzekuteriai, sieksite atgauti prarastą šlovę… savo aukų rankomis?

Mes buvę tremtiniai, nejaučiame jums nei keršto ir neapykantos – nematuokite kitų savo mastu. Jūs išrovėte mus iš gimtinės, pakirtote mūsų šaknis (tremtinių kaulais nusėtas Sibiras!). Kaip piktžolės suvešėjote jūs – krauju ir ašaromis aplaistytoje gimtojoje žemėje. Todėl nors ATMINTĮ nenorėkite iš mūsų atimti!

Turėtumėt pagaliau suprasti, kad Jūsų vienintelis kelias į ATGIMIMĄ – ATGAILA! Tie, kurie žengia juo – dori, buvę suklaidinti – niekada nebus vadinami sibirvežiais ir liaudies krikštijami „paklodžių meistrais“!      

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

O kai kurie tremtiniai buvo išvežti paaugliai, jaunimas. Tarp kurių buvo ir Dalia Grinkevičiūtė, ir Antanina Garmutė, ir Simonas Norbutas, ir Napalys Kitkauskas. „1954 metais birželio mėnesį pradžioje naujiena! Atvyko Mordovijos ATSR speciali komisija, kuri paskelbė, kad iškvietė tuos, kuriems suėmimo metu nebuvo suėję aštuoniolikos metų“.

Dar pacituosiu iš Napalio Kitkausko apybraižos „Mes – politiniai“: „Dalis suimtųjų moksleivių po sunkių kankinimų neibešlaikė – prisipažino dalyvavę slaptoje organizacijoje, prisiėmė jiems metamus įkalčius. Iškankinti moksleiviai įrodinėjo, kad, girdi, buvome susitikę Vyžuonų gatvėje, ar traukėme burtus , kam teks nušauti direktorių, tvirtino, kad su jais buvęs ir aš“.   

… O visokios „vanagaitės“ teigia, kad patiki sovietų „kagėbišnikų“ dokumentais apie partizanų bylų medžiagas. Ar jos neskaitė ir Antaninos Garmutės, ir Napalio Kitkausko, ir kitų ištremtųjų apybraižų?

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

                 ———————————

Leidinio viršelyje yra kreipimasis į skaitytojus ir valdžią: „Leidinio parengėjai ir autoriai honorarą skiria stalinizmo aukų paminklui.“

Šiandien, gal ir pavėluotai, toks laikas atėjo. Dabar pradėta Kryžkalnio memorialo Lietuvos partizanams statyba. Aukos bus skiriamos ir nuo šios knygos „Amžino įšalo žemėje“ parengėjų ir autorių honorarų.

Gal ir mūsų sostinėje Lukiškių aikštėje iškils ilgai lauktas paminklas Vyčiui?

2019.11.04; 06:00

Knyga „Kvepiantis, skambantis laikas“* – apie kaime įrengtą palėpę ir visur esantį laiką. To ir reikėjo sulaukti, nes tos palėpės laikas – neatsiejamas knygų ir daiktų atributas. Pirmoje esė tokiu pat pavadinimu, kaip vadinasi ir knyga, autorius ir pradeda „sakmę“ apie Lietuvos sostinę Vilnių, joje gyvenančius rašytojus.

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Netikėtai patekęs į vaikų rašytojo Jeronimo Lauciaus, vadinančio save pozityvistu, paskaitą „Įšok į laiko vežimą!“ ir apsidžiaugęs, nes ta paskaita užkrėtė ir juoko bacilomis. „Nuėjau į J. Lauciaus paskaitą ir todėl, kad apie mus visą gyvenimą siejantį laiką nebūna nuobodu kalbėti. Pats dažnai mąstau apie laiką – tarsi neapčiuopiamą, nesugaunamą, nuolatinę minties paukštę. Ypač apie šią neapčiuopiamą tėkmę linkstama vis dažniau susimąstyti, kai žmogaus gyvenimas pakrypsta vakarop. Apie amžinąjį laiką prirašyta tūkstančiai apibrėžimų. Ir visi jie – tik vieni labiau priimtini, kiti šiaip sau gražūs ir ne tokie prasmingi. Apie laiką tikriausiai daugiausia diskutuota, kalbėta, iš proto eita… Dainose, prozoje, poezijoje apdainuota. Jau nekalbu apie tai, kokia svarbi ši sąvoka filosofijoje“.

Knyga „Kvepiantis, skambantis laikas“ – sklandūs pasakojimai, kur proza sumišusi su poezija; juk Česlovas Skaržinskas su savo „palėpe“, kokią įsirengė, kūrybiškai tinkama vieta sakmėms bei legendoms sklisti. Esė „Kad ir viena diena, valanda“, „Kai gruodį be perstojo lyja“ „Vakarai palėpėje“, „Paradoksai“, „Lietus Merkinėje“, „Grimasos“ nuskamba plačiai, brandžiai.

Ypač toks pasakymas tinka esė „Grimasos“, apie lietuvių rašytoją klasiką Juozą Baltušį. Skaitant esė pradžią, patraukia optimistiniai štrichai apie Vilnių, Pašilaičių rajoną, kur stiebiasi nauji gyvenamieji namai. „Štai už Pašilaičių jau senokai į Ukmergės pusę nusidriekė aukštų ir mažesnių namų kvartalai.“ Paminėtas mūsų respublikos šimtmetis, mūsų valstybės tūkstantmetis. „Kokia andai sostinė neatpažįstama atkūrus nepriklausomybę.“ Tai žodžiai iš esė įžangos, kurioje paminėtas ir jaunimas: „Gaivių permainų į mūsų gyvenimą atneš griausmingai į marksistines buveines besibeldžiantys jauni žmonės.“ Nustebino pirmas nelietuviškas terminas, būtent marksistų. Ką tai galėtų reikšti? Paminėtas ir Sąjūdis, tėvynė. Vėliau terminas „dinamika“ auga: „Gal todėl, kad marksizmas, kaip auglys atsiradęs žmogaus smegenyse, savaime neišnyksta… Tai ne sniegas – ima vieną dieną ir ištirpsta. Kaip žiemos rytą sostinės Pašilaičiuose ar kur kitur. Ir jei apie gamtą kalbėtume ir mąstytume, norėtųsi kur kas daugiau baltumo gyvenime. Visur pernelyg gausu pilkų atspalvių. O tai gali lemti niūrią nuotaiką. Ne tik gamtoje, kasdienybėje ir net literatūriniame gyvenime.“

Ir po tokios įžangos atsiranda esė objektas – Juozas Baltušis su savo dienoraščiais žurnale „Metai“ 2017 m. gruodžio mėnesį. Šį rašytoją Č. Skaržinskas bematant ima lyginti su norvegų rašytoju, Nobelio premijos laureatu Knutu Hamsunu. Kiekvienas esė sakinys – taiklus, ir jį reikia perskaityti. Baigsiu esė pabaiga; „Andai Vakaruose nesvarsto, koks J. Baltušis buvo: kairysis, socialistas ar dar kažkas… Ir nežinantiems primena vieną iš Baltušio apdovanojimų už romaną „Sakmė apie Juzą“ – apdovanotas prestižine „Prix du Meilleur Livre Etranger“ premija už Prancūzijoje išleistą užsienio autoriaus knygą… „Prisipažinsiu – nepatiko rašytojo dienoraštis, tačiau aš, buvęs aktyvus Sąjūdžio dalyvis, nepuolu taršyti rašytojo Juozo Baltušio. Tai – literatūrologų ir istorikų darbas.“ 

Česlovas Skaržinskas, šio teksto autorius. Asmeninio archyvo nuotr.

Prie J. Baltušio „limpa“ ir jo humoristinis portretas, kurį „nutapė“ publicistas, kalbininkas, redaktorius Bronys Savukynas, kuris vadovavo Č. Skaržinsko grupei iš Pedagoginio instituto studentų, 1977 m. apgyvendintai Deltuvos vidurinės mokyklos salėje. „Kartais net sulaikę kvėpavimą klausydavomės įspūdingų B. Savukyno pasakojimų. Tokio kito pasakotojo, kuris šitaip sudomintų, nematoma ranka vedžiotų po neaprėpiamą vaizdinių ir kalbos lauką, dar iki šiol nesutikau.

Vienų istorijų klausydavomės rimtais veidais, o iš kitų leipdavome juokais. Ypač kai B. Savukynas pasakodavo apie rašytojus Juozą Baltušį ir Antaną Venclovą. Grupės vadovas labai meistriškai pamėgdžiojo abiejų tuomečių literatūros klasikų kalbą. Daugiausia juoko sukeldavo Juozo Baltušio kalbos pamėgdžiojimas. Labiausiai įsiminė papasakotas kurioziškas atvejis, koks jam nutiko su vilniečiais ir anykštėnais Anykščių restorane.“ (Esė „Kvepiantis, skambantis laikas“) J. Baltušio tame restorane laukta kartu su žmona Monika… Ir aš nepapasakosiu viso to, ką prieš daug metų girdėjo šios knygos autorius. Bet būtinai reikėtų paskaityti šią knygą ir po pagiriamųjų žodžių kalbininkui B. Savukynui baigsiu žodžiais: „Dažnai prisimenu kraštietį B. Savukyną (dzūką – A. G.). Išėjo ir nesugrąžinsi. Eina naujos dienos – kvepiantis, skambantis laikas.“   

Česlovo Skaržinsko knyga „Kvepiantis, skambantis laikas“

Dabar kitas rašytojas, neseniai atšventęs 80 metų; tai – Romas Sadauskas, irgi dzūkas, gavęs daug visokių premijų, kartu su žmona Irena įsigijęs Lazdijų krašte sodybą. „Toje dzūkiškoje sodyboje įkūrė bene vienintelę Meilės biblioteką, vienintelius tokius atlaidus Lietuvoje. Į juos žmonės atvažiuoja net iš tolimosios Žemaitijos, Aukštaitijos pakraščių. Atvykę rašytojai skaito bent vieną savo dialektu sukurtą kūrinį, sudainuoja dainą ir pabučiuoja – arklį.

Knyga tokia mylima, kaip ir arklys, užtat R. Sadauskas, užtikęs gerą knygą, pabučiuoja kaip mylimą moterį. R. Sadausko knygoje „Turėk savyje draustinį“ Č. Skaržinskas rašo: „Joje ypač sužavėjo mintys apie medį. Pasak Romo, mums gyventi atiteko stebuklingai graži ir įdomi žemė, o vienas iš tos žemės stebuklų yra medis. Romas prisipažino, kad atsikraustęs gyventi į Viršuliškes jis balkone augino berželį. Ir parašė apie tai ketureilį, išspausdino knygoje:

Rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

                     Kas laiko šunį,

                     Kas turi daržą,

                     O mes balkone

                     Auginam beržą.

Per vienos knygos sutiktuves leidėjas, literatūros kritikas Stasys Lipskis jo paklausė: „Ar Tu negalvoji parašyti ką nors galbūt graudaus apie irstantį Gedimino kalną? Juk tai – valstybės simbolis! Romas tik giliai atsiduso, anot jo, kokia šiandien prasmė apie tai rašyti? Pasak puikių knygų apie gamtą autoriaus, kalti žmonės, sugalvoję (veikiau – negalvoję) Gedimino kalne išpjauti medžius. Akylas gamtos stebėtojas, jos burtų skleidėjas paaiškino, kas bloga nutinka tokioje vietoje barbariškai sunaikinus medžius.“

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Esė „Kad ir viena diena, valanda…“ – irgi apie rašytojus, poetus Joną Mačiukevičių, Vladą Braziūną, per anksti išėjusį Stasį Stacevičių, brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų fotonuotraukas. Autorius rašo: „Taip atsitinka su visomis knygomis. Juk kažkokiu paslapties šydu yra apgaubta kiekviena žodinė ar vaizdinė knyga. Negali tiksliai žinoti, kada ji galiausiai prabils. Beje, šioje žemėje apskritai negali dažnai labai tiksliai nuspėti, kas bus net po metų, kitų… Mokslininkai irgi prognozuoja savo knygas. O jeigu taip ir nenutiks, jau tik vienos knygos perskaitymas pailgina mūsų gyvenimą. Kad ir viena diena, valanda…“

Jau rašiau apie rašytojų knygas, nuotraukas, o esė „Kaskart gundančios“ matome gana išsamų, platų dailininko Aleksandro Vozbino kūrinių aptarimą. „Tapyba“ išleista 2017 m. dailininko šešiasdešimtmečio išvakarėse. „Tokia solidi knyga – savotiškas paminklas vienam žymiausių šiandienos tapytojų…“ Knygos viršelyje yra dailininko A. Vozbino paveikslo „Ketvirtoji dimensija“ nuotrauka. Autorius pažįsta A. Vozbiną, jo šeimą, jo kūrinių analizė brandi, paremta gyvenimiškais įspūdžiais. Č. Skaržinskas primena, ką apie ją rašė menotyrininkai Antanas Andrijauskas, Vidas Poškus, publicistė Lilija Valatkienė. Jo kūrybos lauke dominuoja moterys, jos, anot autoriaus, – neatsitiktinai paveiksluose besireiškiančios kaip „gyvybės simbolis“.   

Esė „Kelionė“ pasakojama apie „senosios Dainavos sostinės Merkinės parapijos Gudakiemio kaimo viengungį Saturną Žėką, kuris gyveno vienoje pirkioje su dviem netekėjusiomis seserimis. Saturnas nebaigė jokių mokslų, net pasirašyti dokumento nemokėjo, tačiau savyje nešiojosi didelius informacijos, filosofijos lobius. Jis kaip du vandens lašai panašus į mūsų literatūros klasiko Antano Vienuolio vieno personažo astronomą Šmukštarą: be galo protingas, pasaulį pažinęs iš gamtos, įvairių žemiškų būtybių“.

Gaila, kad esė labai jau ištęsta, joje nebesugrįžtama prie personažo Saturno, o kiti esantys Žėko giminaičiai, kad ir Julius, lieka nežinioje… „Aš tokioje kelionėje neištverčiau gal ir metų. O mano bičiulis Julius daugiau kaip penkiasdešimt metų savo didelį džiaugsmą ir skausmą veža. Ir niekam apie tai nepasakoja.“ Didžioji esė ploto dalis – apie autoriaus kelionę per Lenkiją į Berlyną, apie mokslininko A. Eidinto knygas, apie istoriką Antaną Kukanauską. Esė pradžia nesujungta su pabaiga, ir Saturnas, ir Julius, ir Povilas Žėkai davė kompozicinės medžiagos kitokiai, gilesnei „Kelionės“ esmei…               

Į autoriaus atmintį, kaip kylys į išdžiūvusią dirvą, įstringa melioracija. „Ne juokai! Virto neseniai suręsti iškilūs pastatai, išnyko užveisti sodai. Viskas staiga dingo. Be jokio karo išsitrynė net protėvių pėdsakai…“ Rašoma esė „Vienkiemių vaikai“. „Ir kasdien ausyse ėmė vis liūdniau skambėti pokario Dzūkijos liaudies himno žodžiai“: 

                   Ko nutilo dainos

                   Mylimoj Dzūkijoj?

                   Ko liūdi, mergaite,

                   Šimtametėj girioj?..

Dabar visos meninės priemonės priklauso Č. Skaržinskui, kurio pirmoji knyga buvo iš kitos, vaizdžiai pasakius, „planetos“, iš poezijos pasaulio. Tačiau esė, poezija, legenda, sakmė, susijusi lyg nematomais, bet, giliau pakrapščius, esamais ryšiais, su kvepiančiu ir skambančiu autoriaus laiku. 

*Česlovas Skaržinskas, „Kvepiantis, skambantis laikas: eseistika“. Vilnius: „Žuvėdra“, 2019 m.

2019.02.13; 05:00

Emilijos Liegutės knygoje eilėraščių knygoje „Prieš didelį dangų“ žodis visada turi savo vietą. Dažnai autoriai, parašę ar straipsnį, ar knygą, ilgai suka galvą, ieškodami tinkamo pavadinimo. Pavykusioje antraštėje atsispindi pagrindinė teksto idėja, mintis. Antraštė – raktas, leidžiantis atsirakinti veikalo spyną ir įeiti į jo vidų. Pasitaiko ilgai knebinėtis su raktu ar nevykusia spyna. Pavyzdžiui, muzikologo, publicisto, aktyvaus piliečio ir politiko Kazimiero Šiaulio naujoji publicistikos knyga pavadinta tiesiai šviesiai, be užuolankų: „Tauta tarp kosmopolitų ir barbarų“ (Išleista „Petro ofseto“ leidyklos; recenzija buvo išspaudinta savaitraštyje „Literatūra ir menas“).

Nuo pavadinimo „įpareigojimo“ nenukrypta į kitas tematines lankas. O vienas iš 29 straipsnių pakartoja knygos pavadinimą. Tai – programinis autoriaus straipsnis. Jo preambulę verta pacituoti: „Pagrindinės mūsų pilietinę visuomenę ir tautinę sąmonę veikiančios grėsmės yra globalizacijos lydimas kosmopolitizmas – iš vienos pusės ir vietinė pragmatinė barbarybė – iš kitos. Žmonių susvetimėjimą ir politinį abejingumą galima įveikti tik per kultūrą ir tautinį ugdymą“. Viskas yra daroma tam, kad sukritikuotų, kasyra skelbiama…

O E. Liegutės knygoje, – kad visa tai būtų išaukšinta. Nes autorė parašė penktą savo knygą; senatvėje autorė įsižiūri į savąjį likimą, ir kiekvieną žodį reikia tarti su įkvėpimu, o jis negali būti atsitiktinis. Estetinėje kultūros bibliotekoje yra daug pavyzdžių, rodančių kad apie tai mąstoma plačiai. Italų filosofo Benedetto Kročės įsitikinimu, intuicija (tikrovės reiškinių vaizdas) mene yra glaudžiai susypinusi su menininko jausmais, jo subjektyviu santykiu su vaizduojama tikrove ir todėl gali būti vadima „lyrine intuicija“. 

Eilėraštis pavadintas „Širdažole“, paskirtas dukrai Eglei. Nors beveik visi žodžiai tik apie save.

Paskaitykim jo pradžią:

Ateinu iš tolių toliausių.

                                             Smulkiažedė burtažolė

mirguliuoja žydrai-geltonai,

kreipia mano žvilgsnį

tolyn.

                                            Regiu – skrenda paukštis

                                            išilgai mano žvilgsnio                                     

Retas palyginimas su paukščiu, skrendančiu „išilgai žvilgsnio“. Ką tai duoda eilėraščiui? Nes jis (eilėraštis) atsirems  į atramą

Ir kelio vienišumas man 

                          nebaisus.

Sodininkė mirtis čia

                           neateis.

                           Čia žydi širdalžolė, plaška –

                            Nebijau veidu stoti į savo

                                                             likimą.             

Pagal žodžio reikšmę, pagal jo svorį, – tai vienas pačių nuostabiausių Emilijos Liegutės eilėraščių. Eilėraštis pagal motinos širdį, – tokia yra gėlė „širdažolė“. Filosofinis apibendrinimas pagaunamas iš karto, matosi, kad su juo autorė ne kartą gulė ir kėlėsi.

 Yra ir kitų, visai gerų eilėraščių: prie tokių priklauso ir „Prieš didelį dangų“…

Veiksmas vyksta „senam sode“:

Ar  paukščio giesmė

                                   atskiria mus?

           Mes apsikabinę

                        suklumpam

prieš didelį dangų tarp

                                              usnių dygių.

Tad filsosofija – praktine ir perkeltine reikšme. Pagal žmones, taip būna, taip nutinka, pagal filosofiją taip įvyksta , kai kelio kliūtys atrodo mažos, trumpalaikės… Kaip ir kitame, miniatiūriame eilėraštyje „Sodas atgijo“, kuriame dar yra palikta vietos ir autorės balso šūkaliojimams. Bet jame nepalikta vietos „juodajam“ autorės veidui. „Tarsi vaikai“- pagrečiui einantis kitas eilėraštis; ne veltui sakoma, kad būdamas vaikas, turi patirti angeliškus jausmus.

  Kaip ir tame kūrinyje apie mirtį, pavadintame „Skrendu“:

Lenkis laikui, bet išliki

artumu. Tavo juoko – dar pilna

                            erdvė. Ir Tavo juokas ir mintys…

O kai žemė skubėdama

                    Paliks tave,

               Sakyk upokšniui – „čiurlenu“.

       O paukščio skrydžiui pasakyk:

                                        „skrendu“.

Anot kai kurių filosofų, ir mintys gali būti mąstomos. O veiksmas – tai mąstymo veiksmas. Taip pat mąstyti ir norėti yra neperskiriami dalykai. Kaip ir eilėraštyje„Žvelgiu į save“:

Savo dvasią mylėjau

Kaip pirmykštę sužėlusią

girią.

Tas, upes, jų šniokštimą, krioklių nesustabdomą

virsmą.

 Ir pirmykštes uolas, tarpekliais gūdžias išraižytas

Ir vienintelę  gėlę, plevenančią vėjy ant kalno…

Pasiilgstu aš jų – milijonus metų laukiančius

manojo žvilgsnio uolose,

upių slėniuose, giriose.

Jie laukė manęs ir sulaukė –

// savo dvasia esu ten…

XXX

Ši prozininkės ir vaikų  rašytojos knyga suskirstyta du skyrius. Tarp jų nesijaučia pranašumo, kiekviename yra labai gerųeilėraščių. Iš antrojo: „Keista“, „Pažintis“, „Žmogus“, „Muzika“, „Tik užauginti“… Maža žodžių – didelė erdvė autorei būti gyvenimo neprsispaustai, buities nesuvaržytai. Jeigu būtų Laiko , tai iš Emilijos Liegutės galima laukti Justino Marcinkevičiaus, Vacio Reimerio tipo poezijos (juvelyrinės, katreninės)… Viskas yra  Laiko judesyje, kuriamear vyksmas, ar mintis, ar fantazija atsiremia į Jį… .

XXX

*Emilija Liegutė„Prieš didelį dangų“. Eilėraščiai. 2016 , Redaktorė Teresė Gužauskienė, L-kla „Homo liber“. Tiražas 150 egz.

2018.04.20; 00:30

velines_0

Įvairūs, netikėti išėjusiųjų Amžinybėn literatų sugrįžimai į aktualųjį literatūros procesą. Pavyzdžiui, kad ir poeto, prozininko, žurnalisto Jono Miniaus (1895–1951). Prisipažinsiu – nežinojau apie tokio literato egzistavimą. Neatkreipiau dėmesio ir į Atgimimo metu „Dienovidyje“, „Katalikų pasaulyje“ išspausdintus kelis jo eilėraščius, apsakymus. Nedidelis jo kūrybos palikimas, ne itin garsus ir vardas: romanas „Moterys, kurios mane bučiavo“(1933), poezijos rinkinys „Gyvenimas be kaukės“ (1933), krūvelė apsakymų, eilėraščių rankraščiuose.

Continue reading „Kaip grįžta išėjusieji?“