Visi žinome, kad Libano sostinėje Beirute rugpjūčio 4 dieną jūrų uosto sandėliuose nugriaudėjo du galingi sprogimai, nusinešę šimtus gyvyvių bei nuo žemės paviršiaus nušlavę ištisus miesto kvartalus. Šiuo metu skelbiama tokia oficiali versija – sprogimai kilo dėl neūkiškumo, netvarkos. Teroristinės veiklos požymių esą nėra.
Beirutą ištikusi nelaimė
Po šio nelaimingo atsitikimo, kai per 300 tūkst. Beiruto gyventojų prarado namus, prabėgo ne tiek jau daug laiko.
Europos Sąjunga viena pirmųjų suteikė humanitarinę pagalbą Libanui. Toji parama – 63 milijonai eurų (Libano prezidentas Michelis Aounas tvirtina, kad 2700 tonų amonio nitrato sprogimas uoste pridarė žalos daugiau nei už 12,7 milijardus eurų).
Libano skausmui neliko abejinga ir Lietuva, skirdama 50 tūkst. eurų.
Tačiau tokiais atvejais nedera prarasti budrumo. Svarbu, kad pagalba nepatektų tiems, kurie įtariami ar kaltinami teroristiniais veiksmais. Puikiai suprantame, kad, prisidengdami šia nelaime, į finansinę paramą pretenduoti ar leidimo gyventi Europoje greičiausiai prašys ir įvairių Libane veikiančių teroristinių organizacijų atstovai. Tokių klastų atmesti nedera.
Lietuva, beje, taip ir elgiasi – budriai, atsargiai. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija prieš keletą dienų pranešė, kad su „Hezbollah” (ji aktyvi ir stipri būtent Libane, ji ypač daug rūpesčių kelia Izraeliui) siejamiems asmenims 10 metų uždrausta atvykti į Lietuvą. Tvirtinama, kad Migracijos departamentas šį sprendimą priėmė gavęs specifinės informacijos apie su „Hezbollah” siejamų asmenų veiklą.
Kaip praneša ELTA, Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius net yra pareiškęs: „Įvertinę mūsų turimą ir partnerių pateiktą informaciją, galime konstatuoti, kad „Hezbollah” – teroristiniais principais veikianti organizacija, kelianti grėsmę daugelio pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvos, saugumui. Solidarizuojamės su JAV, Vokietija, Jungtine Karalyste, Nyderlandais ir kitomis panašią poziciją priėmusiomis šalimis. Vertiname sėkmingą Lietuvos ir Izraelio nacionalinio saugumo institucijų bendradarbiavimą. Dėkojame šioms institucijoms už svarbų indėlį siekiant užtikrinti mūsų šalių piliečių saugumą”.
Lietuvos žingsnis kreipiant labai atidų žvilgsnį į tuos, kurie įtariami priklausą „Hezbollah”, – teisingas ir prasmingas. Jau vien dėl to, kad oficialusis Vilnius šitaip solidarizuojasi su įtakingu JAV sąjungininku – Izraeliu.
Ne veltui po sprendimo neįsileisti ryšių su „Hezbollah“ turinčių ar šiai organizacijai simpatizuojančių asmenų Lietuva sulaukė Izraelio užsienio reikalų ministro Gabi Ashkenaziio pasveikinimo. Šis Izraelio politikas padėkojo Lietuvos vyriausybei priėmus sprendimą paskelbti Libane įsitvirtinusią „Hezbollah“ teroro organizacija.
Kokie Turkijos interesai Libane
Tačiau lietuviškojoje viešojoje erdvėje nepastebėjau žinių, ar Lietuva, skirdama finansinę paramą Libanui bei svarstydama, kokius libaniečius galbūt vertėtų priglausti, savo žingsnius būtų derinusi su Turkija. O juk oficialiosios Ankaros nuomonę mums privalu žinoti bent jau dėl to, kad Turkija – NATO narė, mūsų sąjungininkė šiame politiniame – kariniame Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanse. Vaizdžiai tariant, Turkijos nuomonė mums turėtų būti dar svarbesnė nei Izraelio. Juolab kad Libane nuo seno veikė ir dabar tebeveikia daug terorizmu kaltinamų organizacijų. „Hezbollah” – tik viena iš jų. Libanas garsus dar ir tuo, kad čia savo atramos punktus turį „Dašnakcutiun“, „ASALA“, kurių atstovai visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, Europoje, JAV ir Australijoje žudė turkų diplomatus. 1975–2002 metais Vakaruose šie teroristai surengė 235 išpuolius, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, iš jų 12 buvo nužudyta. Tad ar Lietuvos URM žinanti, kokie Turkijos interesai Libane, ar į juos atsižvelgiama?
Dar viena labai svarbi detalė. Beirute sprogus sandėliams jūrų uosto regione, ypač nukentėjo trys gyvenamieji kvartalai – Chadžin, Mar Michail, Bed Halil. Jie vadinami armėniškais rajonais, kadangi čia gyvena daug armėnų tautybės žmonių. Tarp jų, tikėtina, esama ir tokių, kurie pritaria „Dašnakcutiun“, „ASALA“ bei panašių organizacijų veiklai. Neatmestina, kad, prisidengdami rugpjūčio 4-ąją nutikusia nelaime, kai kurie „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“ simpatikai bandys patekti į Europos Sąjungą – prašys nuolatinio leidimo gyventi, kaulys finansinių išmokų. Gali būti, kad šioms organizacijoms priklausantys ar joms simpatizuojantys atstovai bandys patekti ir į Lietuvą. Kad po to galėtų Turkijai kenkti iš Europos sostinių.
Koks oficialus požiūris į „Dašnakcutiun” ir „ASALA”?
Neatmestina ir versija, jog kai kurie „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“ simpatikai iš Libano per Lietuvą bandys patekti į Azerbaidžanui priklausantį, bet šiuo metu armėnų separatistų kontroliuojamą Kalnų Karabachą. Kad iš ten rengtų karinius išpuolius prieš Azerbaidžaną, kurį, be kita ko, besąlygiškai remia Turkija, Lietuvos sąjungininkė NATO organizacijoje.
Todėl ir klausiu, kada Lietuva nepriimtinomis organizacijomis paskelbs ne vien Izraeliui galvos skausmą keliantį „Hezbollah”, bet ir Turkijai kenkiančias „Dašnakcutiun“, „ASALA“ bei į jas panašias organizacijas?
Vertindami Turkiją mes jau daug sykių susimovėme. Gėdingai pasielgėme, pavyzdžiui, 2005 metų gruodžio 15-ąją, priimdami Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Irma Ąžuolė portale slaptai.lt yra pastebėjusi, jog tuometiniame antiturkiškame posėdyje dalyvavo tik apie trečdalį Seimo narių: 55 iš 141. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Rezoliucijos projektą pasirašė vos 49 Seimo nariai.
Tačiau pikčiausia ne dėl pustuštės posėdžių salės ir skubėjimo tarsi akis išdegus. Svarbiausia, kad ši rezoliucija mus kiršina su mūsų sąjungininke Turkija. Skandalinga dar ir dėl to, kad tuo metu (kaip ir dabar) nė vienas Lietuvos istorikas, politikas, žurnalistas nebuvo studijavęs turkiškuose archyvuose saugomų dokumentų dėl 1915-ųjų įvykių Osmanų imperijoje. Lietuvai nė mintis nekilo suglumti – juk, rimtai neįsigilinus į antrosios pusės argumentus, kvaila teikti kaltinimus. Lietuvai nė nesusimąstė, kodėl turkai savo archyvus jau senų seniausiai atidarę užsienio tyrinėtojams, o Armėnija juos iki šiol akylai slepia nuo pašalinių akių (matyt, turi ką slėpti). Tad toji 2005-ųjų gruodžio 15-oji, mano supratimu, – viena iš keisčiausių dienų Lietuvos politikoje. Mes pasirašėme svarbų dokumentą nė nesiteikdami rimtai įsigilinti į problemą.
Kitas ne mažiau gėdingas Lietuvos žingsnis – kai Lietuvos Mokslų Akademija praėjusių metų gruodžio 13-ąją neįsileido Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel, kurį lydėjo Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan. Turkai tenorėjo perskaityti pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Tačiau Turkijos mokslininkui sutrukdyta Lietuvos MA salėje išdėstyti turkiškąją poziciją teisinantis tuo, esą salės prireikė kitam nenumatytam, bet labai svarbiam renginiui. Taigi turkų mokslininkus mes atstūmėme, prisidengdami primityviais pasiteisinimais, o štai Armėnijos diplomatus Lietuvos Mokslų Akademija įsileido be trukdžių.
Šis portale slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko išsamiai aprašytas skandalas vertas rimtų analizių. Jei būtų atvirkščiai (Lietuvos MA neįsileidžia armėnų ambasadoriaus, nes Armėnija nėra NATO narė, o Turkijos ambasadorių įsileidžia, nes Turkija yra NATO narė), – dar suprasčiau. Bet atvirkštinio akibrokšto, kai Lietuva atstumia savo sąjungininkę NATO aljanse, neįsivaizduoju, nors jis ir akivaizdus.
Omenyje turint būtent štai tokius keistus nesusiprartimus noriu žinoti – kada Lietuva teroristinėmis organizacijomis įvardins „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“? Bent jau norėčiau suprasti, ar Lietuvai žinoma Turkijos pozicija dėl Libane veikiančių antiturkiškų organizacijų?
Apie autorių.
Vytautas Čepukas gimė 1953 metais Krasnojarsko krašte (Rusija) politinių kalinių šeimoje. Penkerių metų buvo parvežtas į Lietuvą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po 1991 sausio įvykių įstojo į Lietuvos savanorių tarnybą. 1991-aisiais gynė Lietuvos parlamentą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ėmė tarnauti Lietuvos krašto apsaugos depertamento Utenos komendantinio būrio vadu.
Po to – tarnyba mokomajame karių rengimo mokymo centre, 1993 metais paskirtas SKAT 71-ojo bataliono vadu. Nuo 2000 iki 2003 tarnavo Vilniaus apskrities KASP rinktinės vadu.
Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo nuo vyr. leitenanto laipsnio. Baigė tarnybą 2003 metais, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį.
Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, savanorio kūrėjo, Lietuvos kariuomenės „Už nuopelnus“, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje šaulių žvaigždės medaliu.
2020.08.16; 16:00
