Konfliktas Sirijoje. Neaiški ateitis


Print

Pilietinis karas Sirijoje, karinga Rusijos diplomatijos pozicija, palaikanti valdantį režimą, verčia Lietuvą sunerimti. Panašų nerimą jautėme, kai lemtingomis atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės įtvirtinimui 1991 m. sausio dienomis Artimuosiuose Rytuose sinchroniškai vyko JAV karinė operacija „Audra dykumoje“, gelbėjant savo sąjungininką Kuveitą nuo Irako agresijos.

Atrodė, visas JAV ir likusio Vakarų pasaulio politinis ir karinis dėmesys bus nukreiptas nuo įvykių Lietuvoje, bet taip, ačiū Dievui, neįvyko. Nors, atrodytų, Lietuva, pasirašiusi su Rusija dvišalę tarpvalstybinę taikos sutartį, įstojusi į NATO ir Europos Sąjungą, yra pakankamai saugi, įvykių Sirijoje metu pasirodė ženklų, kad ne viskas taip paprasta.

Krizė Sirijoje – velnias koją nusilaužtų

Panašiai, kaip ir Irake Sadamo Huseino šiitų valdančios mažumos laikais, Siriją valdo artimos šiitams  religinės mažumos – alavitų (maždaug 12 proc. šalies gyventojų) atstovai – prezidentas Bashar al-Assadas ir jo giminaičiai bei jų vadovaujama Ba‘ath partija. Atsilaikant prieš sukilėlius jį remia Iranas ir Libane reziduojanti karinga šiitų grupuotė „Hezbollah“. Jos vadovas Hassanas Nasrallahas yra išaiškinęs tokios pozicijos priežastis: pasak jo, daugybė sukilėlių, daugiausiai sunitų, rengiasi užimti libaniečių gyvenamus kaimus. Yra ir kita versija: už suteiktą paramą „Hezbollah“ tikisi gauti iš Sirijos kariuomenės ginklų, kuriuos vėliau panaudotų prieš Izraelį.

Didžąją dalį gyventojų, nepatenkintų B. Assado valdymu, sudaro sunitai, yra kurdų, krikščionių ir kitokių mažumų.

Sukilėlių, kurių dauguma – sunitai, gretas papildo dezertyrai iš B. Assado armijos, daug skriaudų iš B. Assado režimo patyrę kurdai, savanoriai iš kitų šalių, net iš Čečėnijos. Sukilėlius ginklais palaiko Kataras, savo teritoriją daliai sukilėlių vadovauti pasipriešinimui suteikė Turkija. Arabų lyga sustabdė Sirijos vyriausybės narystę ir 2013 m. kovo 6 d. perleido narystę Nacionalinei koalicijai (sukilėliams).

Sirija ribojasi su Libanu, Izraeliu, Jordanija, Iraku, Turkija. Gal todėl palaikančių vieną ar kitą konflikto pusę motyvacija iš šalies žiūrint kartais atrodo paradoksali.

Iki ginkluoto vidaus konflikto  B. Assado režimas tiek Vakarams, tiek kaimynams ypatingų rūpesčių nekėlė. Apie Izraelio okupuotas Golano aukštumas retsykiais buvo primenama, bet ir tiek.

Todėl keistai atrodo „Hezbollah“ parama Sirijos kariuomenei, o ne sukilėliams, tarp kurių yra ir radikaliai Izraelio atžvilgiu nusiteikusių grupuočių (kaip visada dėl to kalta Al Qaeda). Vien tuo, kad dauguma sukilėlių yra sunitai, to nepaaiškinsi. Juk vyko kažkada regione kruvinas Irano šiitų karas su šiitų mažumos vadovaujamu Iraku Sadamo Huseino laikais.

Turkija, turinti problemų su kurdų, siekiančių nepriklausomybės ginkluotu pasipriešinimu, atrodytų, galėtų remti B. Assado režimą, bet kol kas remia sukilėlius.

Didžiosios valstybės

Didžiosios valstybės (JT Saugumo Tarybos nuolatinės narės) taip pat pasimetusios. Kalbos apie invaziją į Siriją, jei ir girdimos, tai vertinamos greičiau kaip įbauginimo priemonė. Vakarai jau pavargo nuo karų Irake ir Afganistane. Tačiau po tarptautinėmis konvencijomis uždrausto cheminio ginklo panaudojimo, tegul ir riboto, prieš sukilėlius susidarė nauja situacija. JAV duomenimis, nuo panaudoto zarino žuvo 1400 žmonių, iš jų per 400 vaikų.

JAV prezidentas Barackas Obama, kuriam įstatymai leidžia priimti sprendimus dėl karinės jėgos panaudojimo ir be Kongreso sutikimo, kai kalbama apie trumpalaikes prevencines ar „baudžiamąsias“ karines akcijas, kreipėsi į Kongresą, kuris susirinks posėdžiauti rugsėjo 9 d., prašydamas tokio sutikimo.

Prieš tai Didžiosios Britanijos parlamentas atmetė panašų ministro pirmininko Davido Camerono prašymą. Vokietija kol kas laikosi rezervuotai, siūlydama Sirijos „nubaudimo“ klausimą spręsti JT Saugumo Taryboje. Iš Vakarų valstybių vienintelė Prancūzija vis dar kalba apie nedelsiamą karinį smūgį Sirijos režimui.

Kinija, turinti teritorinių problemų su sunitais uigurais, jei ir nepalaiko tiesiogiai B.Assado režimo, tai kategoriškai pasisako prieš bet kokių sankcijų prieš Sirijos vyriausybę panaudojimą.   

Rusija, turėdama karinę laivyno bazę Sirijoje, bent jau savo diplomatų, įvairių provyriausybinių politikų pareiškimais palaiko Sirijos režimą, kurį aprūpina ir ginklais.

Viskas linksta viso labo į tarptautinę taikos konferenciją Ženevoje spalio mėnesį, bandant į ją pakviesti konflikto šalis.   

Artėjama prie humanitarinės katastrofos

Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, pilietinis karas tarp prezidento Basharo al–Assado režimo ir sukilėlių pražudė daugiau nei 100 tūkst. žmonių, beveik 3 mln. gyventojų neteko namų, pusantro milijono gyventojų paliko kraštą (iki sukilimo Sirijoje gyveno apie 19 mln. žmonių).

Jordanijoje, Irake, Turkijoje ir Libane auga naujos pabėgėlių palapinės. Išsigelbėjimo siekiama ir pasiekiant Europos Sąjungos šalis.

Suprantama, JAV tai neaktualu, tačiau Europos Sąjungos šalims, kurioms ir ekonominių imigrantų iš Afrikos bei Azijos problemų užtenka, didėjantis bėglių iš Sirijos srautas entuziazmo nekelia. O jau tikrą siaubą kelia tikimybė, kad į ES šalis kartu su pabėgėliais, kuriuos ne taip paprasta identifikuoti, pateks ir Al Qaedos siųsti žmonės.

Sirijos pilietiniame kare dalyvauja ir jauni ES šalių piliečiai

Europos Sąjungai iškilo dar viena problema – jaunų ES piliečių įsijungimas į pilietinį karą Sirijoje. Devynios Europos Sąjungos (ES) narės su Prancūzija ir Belgija priešakyje (šalia jų – Didžioji Britanija, Vokietija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Lenkija ir Švedija) rugpjūčio 1 d. prašė oro linijų keleivių asmeninę informaciją įtraukti į sąrašą, kuris turėtų padėti užkirsti kelią terorizmui, pranešė „EUbusiness“. Šalys tvirtina, kad šie jaunuoliai gali namo grįžti įgiję radikalių įsitikinimų ir turėdami karinės patirties. Uždrausti vykti į konfliktų zonas ministrai negali, nes tai būtų žmogaus teisių pažeidimas, tačiau tuo būdu būtų sudarytas įtartinų asmenų sąrašas. 

„Vienas iš efektyviausių būdų stebėti tokius žmonės, kada jie išvyksta į Siriją ar kitur ir kada jie grįžta, būtų keleivių vardų registro sistema“, – bendrame pareiškime teigė Prancūzijos vidaus reikalų ministras Manuelis Vallsas ir Belgijos vidaus reikalų ministrė Joelle Milquet.

Europos Komisija  2011 metais siekiant išvengti teroristinių išpuolių jau siūlė rinkti oro bendrovių keleivių informaciją, bet Europos Parlamento Pilietinių laisvių komitetas balandžio mėnesį balsavo prieš šį pasiūlymą. Todėl būtų keista, jei toks ministrų prašymas šiuo metu susilauktų oro linijų pritarimo.

Už Izraelio – Egiptas

Gavusios JT pritarimą JAV tikriausiai sugebėtų nuversti dabartinį Sirijos režimą, panašiai, kaip ir Irake. Galbūt net užtektų sukilėlius aprūpinti gerais ginklais. Bet kas toliau? Kaip vystysis įvykiai Irake, Libijoje, Afganistane nors per artimiausius penkerius metus, niekas nedrįsta prognozuoti. Sąlyginai demokratiniai rinkimai Alžyre baigėsi tuo, kad įvyko perversmas, nušlavęs į valdžią patekusius dievobaimingus nesekuliarizuotus arabus. Libijoje po diktatoriaus nuvertimo įsigalėjo gentinis chaosas, kuris nežinia kuo baigsis. Kaimyniniame Sirijai Irake apie stabilumą taip pat neverta net kalbėti.

Izraelis, turbūt, lengviau atsiduso, kai kaimyniniame Egipte padėtį jame po sąlyginai demokratinių rinkimų į valdžią pateko religinė grupuotė „Broliai musulmonai“, vėl pradėjo kontroliuoti armija.

Buvęs Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) vadovas, liepos 3 d. po karinio perversmo nuvertusio prezidentą Mohamedą Morsį, tapęs Egipto viceprezidentu, Mohamedas Mustafa ElBaradejus po to kai Kaire buvo sušaudyti taikūs demonstrantai (kai kuriais duomenimis net per 4000) paliko savo postą ir išvyko iš šalies. Rugsėjo 19 d. Egipto karinės chuntos teismas nagrinės ieškinį prieš jį dėl „piktnaudžiavimo pasitikėjimu“ atsistatydinant.

Š.m. rugpjūčio 26 d. M. ElBaradėjus padarė sensacingą pareiškimą, kuriame išdėstė savo požiūrį į tai, kas vyksta Egipte. Jį išplatino daugelis arabiškų laikraščių.

Nobelio taikos premijos laureatas tvirtina, kad Mubarako režimas kaip ir anksčiau valdo šalį. Pasak jo, nuverstasis preizidentas M. Mursis pateko į spąstus, kuriuos jam parengė sąmokslininkai, organizavę dirbtines krizes šalyje, elektros energijos atjungimą ir pan., o „Broliai musulmonai“ padėjo jiems savo padarytomis klaidomis.

„Pirmas žingsnis, kurį privalėjo žengti Mursis – tai išvalyti teisinę sistemą. Todėl, kad teisingumas yra valdžios pagrindas. Mubarako režimo teismo skaidrumui būtina buvo sušaukti ypatingąjį revoliucinį teismą. Mubarako režimas, valstybė valstybėje, kurią sudaro armija, vidaus reikalų ministerija, teisinė sistema, žiniasklaida, ekonomika, JAV, Izraelis ir kai kurios arabų šalys, prognozavo M. Mursio pergalę rinkimuose ir todėl leido jam ateiti į valdžią. Tačiau lygiagrečiai režimas parengė jo nuvertimo planą, surengė sabotažą, dirbtines krizes. Visam tam buvo pasiruošta dar toli iki birželio 30 d. Judėjimas „Tamarrud“ („Sukilimas“, prezidento M. Mursio partija) puikiai žino, apie ką aš kalbu“, – sakė buvęs Egipto viceprezidentas.

„Deja, ir Egipto liaudį, ir „Brolius musulmonus“ Mubarako režimas apgavo, panaudojo juos kaip priemonę sėkmingai įgyvendinant savo planus. Iki to meto visi primiršo revoliucijos šachidus, revliucionierių žudynes ir jų persekiojimą. Atsikračius „Brolių musulmonų“, pagal sąmokslininkų planą Sausio revoliucijos dalyvių žudikai dabar išteisinti“, – baigė savo interviu M. ElBaradejus . 

Bet ar demokratiniu būdu išrinktos daugumos šalininkai jau įsitikinę, kad jie – dauguma, susitaikys su tokia padėtimi? Ir ar netaps jie (o gal jau tapo) sukilėlių sąjungininkais Sirijoje?

Sirija, Rusija ir Baltijos valstybės

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas nuolat griežtai kartoja, kad jokios sankcijos Sirijos vyriausybei yra nepriimtinos, jau nekalbant apie karinę intervenciją. Po incidento su cheminio ginklo panaudojimu, Rusija pradėjo reikalauti neginčijamų to fakto patvirtinimo.

Pasitelkta ir bauginimo retorika. Štai kaip ją ištransliavo Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių Pabaltijo skyriaus (Kremlius Lietuvą iki šiol priskiria prie šios organizacijos) vedėjas politologijos daktaras Michailas Aleksandras š.m. rugpjūčio 26 d., siūlydamas Rusijai atsakomąjį žingsnį, jei Vakarai atakuotų Siriją.

Pasak jo, jei NATO puls Siriją, Rusijai reikia įvesti pajėgas į Baltijos valstybes. Kiekvienu atveju Rusija privalo aiškiai parodyti Vakarams, kad už agresiją prieš Siriją, kurioje yra Rusijos karinė bazė, jiems teks brangiai sumokėti. Rusija turi spausti ten, kur turi aiškų strateginį pranašumą, t.y. Pabaltjyje.

Kaip ir per Karibų jūros krizę, Rusija turi iškelti Vakarams dilemą: jei jūs puolate Siriją, pažeisdami tarptautinę teisę, mes užimame Baltijos valstybes. (Tuomet, 1962 metais, SSRS  pagrasino okupuoti Vakarų Berlyną ir užimti Juodosios jūros sąsiaurių zoną).

M. Aleksandro nuomone, Rusijos pajėgos į Baltijos valstybes būtų įvestos su minimaliais nuostoliais, o galbūt visai be nuostolių. Pasak jo, nebent kas nors per savo paties kvailumą patektų po tankais, kaip buvo 1991 metais. Maža to, jis mano, kad pusė Latvijos ir Estijos gyventojų Rusijos pajėgas pasitiktų su gėlėmis, kaip buvo 1940 metais.

Jis įsitikinęs, kad jau dabar derėtų pradėti didinti Rusijos karinę grupuotę prie Latvijos ir Estijos, o taip pat Kaliningrado srityje ir Baltijos jūroje. Tai jo nuomone, atvėsintų įkaitusias galvas Vašingtone.

Sakysite, pamišusio žmogaus svaičiojimai XXI amžiuje? Bet juk buvo XXI amžiuje „ginant žmogaus teises“ Rusijos tankų ir karo aviacijos pagalba įvykdyta vos ne trečdalio suverenios Jungtinių Tautų narės Gruzijos teritorijos aneksija, tebereiškiamos Rusijos pretenzijos į Moldovos Padnestrę, anaiptol nesusitaikyta su Krymo praradimu ir t.t. Prisiminkime ir š.m. Velykinę dovanėlę Švedijai, tiesa, ne NATO valstybei, kai ankstų Didžiojo Penktadienio rytą du Rusijos branduoliniai bombonešiai, lydimi keturių naikintuvų SU-27, atliko mokomąjį skrydį link Stokholmo ir dar vieno taikinio Švedijoje. O kas dveji metai vykdomi išsilaipinimo Baltijos pajūryje manevrai?

Žinoma, narystė NATO suteikia Lietuvai saugumo garantijas, bet ar absoliučias. Vidiniam ginkluotam konfliktui Sirijoje peraugus į neprognozuojamą tarptautinį tos garantijos gali pavojingai sumažėti.

Reuters (drugoi.livej.com) nuotr.

2013.09.04


Prisijunkite prie diskusijos