Laikas būna rašyti romanus, ir – laikas atsiminti prisiminimus, apmąstymus.
Vytautas Bubnys išleido jau penktąją memuarų knygą „Iš stalčiaus dugno“, kurią šiemet išleido kritikas ir leidėjas Stasys Lipskis su savo leidykla „Žuvėdra“, kurios šeimininkas pastaraisiais metais orientuojasi į vyresniųjų rašytojų (V. Dautarto, V. Reimerio, A. Baltakio…) ir kitų žanrų menininkų kūrybą.
Man, gerai susipažinusiam su Vytauto Bubnio kūriniais, nebuvo nieko tokio, kas nebūtų buvę ant „stalčiaus paviršiaus“. Negalvoju, ar ką šis autorius beištarauks iš to stalčiaus „pastalės“. Galiu priminti apie tą vardų, pavardžių, kūrinių, faktų ar įvykių sietą, kuris apibūdintas portretinių eskizų knygoje „Širdimi regėti“. Rašydamas apie savo atmintį, V. Bubnys pažymi: „Man įprasta, kad bėgantis laikas prislopina kalnus vienadienių įspūdžių, juos prigesina, o atmintis pati atsirenka, ką dera išsaugoti. Labiausiai išlieka , ką paimi ne vien protu, bet ir savo dvasia, kas tave pakelia ir nuneša į tolimesnę praeitį…“
Šita knyga didžiausia iš visų V. Bubnio memuarinių knygų. Gal kad paskutinė? Vadinasi, tas kompozicinis sietas buvo perdaug platus, erdvus. To sieto „akutės“ platokos ir pralenda visai nežymūs nereikšmingi faktai, kurių nereikėjo dėti į knygą. Kad ir skyriaus „Kas nutolę“ prisiminimų škico „Mitingas ir pica“ aktoriaus Vytauto Tomkaus anekdotiškas akcentas kavinėje: – „Ak, tu, pizza can can! Tu kainuoji du litus, o padažyto vandens stiklinė – keturis!“
Arba 1983 metų ištrauka iš spalio 16 d. dienoraščio apie „vizitą“ pas rašytoją Vytauto Rimkevičių. Gal ir gerai, kad tų metų autorius primena savo pirmojo vaiko Arvydėlio mirtį ir žmoną Adą, tačiau greta „prikabinta“ tartum novelė be gilesnio turinio, – gal vaizdelį reikėjo atspausdinti anksčiau, kai dar buvo buvo gyva žmona Ada; ar bent galėjo jau išspaudinti ankstesnėse savo prisiminimų knygose.
Ir vien dėl „agitacijos“ įtrauktas iš JAV gyvenančio Kęsto Dirkio atsivežtas savaitraščio „Keleivis“ prezidentų A. Stulginskio, K. Griniaus, premjerų Myk. Sleževičiaus , Pr. Dovydaičio, E. Galvanauko, Ant. Tumėno, Leono Bistro atsišaukimas į prezidentą Antaną Smetoną dėl Suvalkijos valstiečių streiko 1935 vasarą; šiandien ši „agitacija“ priimama su tam tikrais istoriniais rezervais.
Tokių atsiminimų šuorų, prisiminimų šioje didelėje knygoje daugoka, gal tikrai reikėjo tankinti žanro skieto tarpus, „akutes“. Reikėjo atsižvelgti į kompozicinę drausmę, pirmiausia į tematinę medžiagą pro rūšių, porūšių prizmę. Dienoraščiai gal turėjo būti rūšiuojami, atsirenkami, kas prisimenama – ar rašytojai, ar dailininkai, ar giminės, ar draugai, ar politiniai faktai, įvykiai?
Dažnai dienoraščiuose 1980 – 1983 metų, bet jame pateikti ir faktai iš 1966 metų ar dar iš kokių, kaip ir anas su A. Gudaičio-Guzevičiaus kalba, iš kurios pasišaipo (į Vytauto Bubnio ausį) komunalinio ūkio ministreijos vadovas Jonas Razumas… Tokie faktai seni ir nieko jie nei apie sovietinę nomenklatūrą, nei apie apie „blatą“ mums nebepraneša… Arba „balius,“ (kurį autorius apibūdina „karanavalo“ žanru), kuris vyko prie daugelį metų kompozitoriaus bute, – su siužeto išraitymu, su užstalės dainos „Sausio mėnesį gimusius“ posmais – tikrai nevertėjo dėti… Ir improvizacijos pabaigos „Kodėl, kodėl, kodėl negerti?..“ tuometinis autoriaus pesimistinis nusmelkimas „ir tik dabar nusmelkia: ar tai nėra alkoholizmo pradžiamokslis? O jį gauna daugelis vaikų“ – dabar tinka „valstiečių partijos“ alkoholizmo politikos mažinimui.
XXX
V. Bubnio kūrybinis likimas turiningas ir gyvenimo likimas turtingas. Dažnai ir dar dabar pasakome, kad anais, tarybiniais laikais, rašytojų žodis buvo prispaustas, o jų likimas visaip sudergliotas, kad nei kelionių į užsienį, nei susitikimų su įdomiais plunksnos broliais, kitais meninkais.
Tiek iš ankstesnių V. Bubnio memuarinių knygų, tiek iš šitos galima susidaryti vaizdą, šis autorius pamatė daug pasaulio, – ir Vakarų Europą, ir Aziją, ir JAV… Pažinojo daug įžymių rašytojų, ir lietuvių, ir užsienio. O Justino Marcinkevičaus eilėraštis „Laisvė“, prisimenamas daug kartų, gali būti šios knygos leitmotyvas. Šį didelį lietuvių poetą, dramaturgą (kilusį iš to paties krašto, vėliau kaimyną, bendradarbį) V. Bubnys prisimena savo 50 gimtadienio proga. Justinas M. parašė ilgą laišką, jubiliatas prisimena ir į savo dienoraštį įrašo jo pabaigą: „Kūrybos tikrumas, ištikimybė gimtajai žemei ir namams šiais žmogaus irimo laikais labai ir labai brangu. Tęskime ir turtinkime pagrindinę lietuvių raštijos tradiciją – tėvynės ir žmogaus kūrimo, jų gyvenimo tradiciją“.
Tai, štai, pakartosiu, jau trečia diena, kai įžengiau į į šeštąjį dšimtemtį. Tai jau ne senatvė, tai įpusėjusi jaunystė“.
Įdomios Čingizo Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“ analizė: „Kiek jame mtologijos, biblinių motyvų. Labiausiai patraukia Jėzaus Kristaus pokalbis su Poncijumi Pilotu. Daug per jį išsakoma, ir tos mintys šiandienos žmogų verčia susimąstyti. Kristus tvirtina, jog žmones slegia nuolatinis troškulys valdyti kitus: „Tai visų baisiausia blogybė“ .
Pilotas jį nutraukia: „Valdžios tvarkomas pasaulis negali būti kitoks. Kuo jis rėmėsi, tuo ir remsis: kas stipresnis – to ir valdžia, stiprieji valdys pasaulį ir ateityje. Toji tvarka nekintama, kaip žvaigždės danguje. Jų niekas nepajudins. Veltui tu sielojiesi dėl žmonių giminės, veltui ruošiesi ją išgelbėti, aukodamas savo gyvybę. Žmonių neišmokys nei pamokslai šventyklose, nei balsai iš dangaus!“
1982 m. spalio 20 d. dienoraštyje randame įrašą: „Jonas Mikelinskas paskolina naują „Inostrannaja literatura“ žurnalo numerį ir pasiūlo pasiskaityti apie Samuelį Beketą. Gal prieš dvidešimtį metų Londono dramos teatre esu stebėjęs jo „Belaukinat Godo“. (Aš daug vėliau skaičiau lietuviškai tą pjesę – A. G.). Straipsnis apie S. Beketą tikrai įdomus. Į dienoraštį įterpiu porą Beketo minčių: „Kada dvasioje mėšlas, nieko daugiau nelieka, tik dainuoti“. „Kartą ligoninėje išgirdau širdį plėšiantį žmogaus riksmą, sklindantį iš vėžio draskomos jo gerklės ir pagalvojau: mano kūryba toks pat riksmas.“
Kartą V. Bubnys buvo Dubultų kūrybos namuose. Ukrainiečių rašytojas Ivanas Nemirovičius jam papasakojo apie Nobelio premijos laureato Džono Steinbeko apsilankymą Kijeve. Jis sulaukė daug skaitytojų klausimų. Paklaustas apie jaunimą, vakariečių, nobelistas atsakė, kad jo tėvas buvo odadirbys ir mane, vaiką, taip pat pristatė prie šito darbo popietėm. Mokytojas buvo nepatenkintas vaiko drabužių rūgščių kvapu ir liepė atsivesti tėvą. Tėvas atėjo ir pasakė: „Jūsų pareiga ne uostyt mano sūnų, bet mokyt“. Kai Steinbekas buvo paklaustas apie žymiausią ukrainiečių poetą, jis atsakė – Ševčenka. Kai klausėjas, prasitarė, kad jis klausęs apie dabartinį poetą, Steinbekas atsakė – Ševčenka…
Daug tokių ir panašių minčių, girdėtų iš žinomiausių rašytojų, dailininkų, muzikų, jų apmąstymų sudaro V. Bubnio knygos branduolį. 1982 m. spalio 11 dienos jis užrašo: „Ant rašomojo stalo (ne tik čia, Dubultuose) aš nuolat pasiguldau jau skaitytus klasikus veikalus – L. Tolstojaus, F. Dostojevskio, Romen Rolano, Dž. Selindžerio. Traukia jų žodžio aukšta kultūra, sakinio muzikalumas, vaizdo plastiškumas, ištikimybė gyvenimo tiesai… Visa tai pajusti būtina, kaip dirigentui išgirsti kamertono tylų skambesį“…
O nepralygstami yra V. Bubnio atsiminimai iš dviejų kelionių į Indiją, į Putapartį, į savaimingojo Sai Babos tikėjimo „parapiją“. Čia atsiranda ir pasakojimo nuoširdumas, ir Indijos žmonių buities (pavyzdžiui, mergaitės „darbo“ su gyvatėmis), bei lietuvių bendrakeleivių charakterių ypatumų atskleidimas… O autoriaus kova bendrabutyje su didžiuliu vabalu skarabėjumi darniai sugulė į tos kovos grumtynėms skirtą novelę „Kalėdų vakaras ir Kafka“.
Kamertono tylus skambesys ir tuštokos skieto „akutės“. Jei ne jos, – tai naujoji knyga „Iš stalčiaus dugno“ būtų dar įdomiau suskambėjusi…
*Vytautas Bubnys. Iš stalčiaus dugno. Leidykla „Žuvėdra“, 2017.
2017.07.02; 06:32
