Čečėnija ir čečėnai
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Politologai sako: jeigu nori karo, pareikšk kaimyninei valstybei teritorines pretenzijas. Rusija nuo seno elgėsi visaip: užgrobdavo jai niekada nepriklaususias žemes, vykdydavo agresiją prieš kaimyninę šalį, okupuodavo didžiules teritorijas. Toli į istoriją gilintis nė nereikia: karas Gruzijoje, Krymo aneksija, konflikto eskalavimas Ukrainoje… Dabar gi Maskva R. Kadyrovo rankomis žarsto karo su Ingušija žarijas.

Iškart pasekime įvykių eigą. Po tariamai ilgai trukusių derybų spalio 4 d. vakare (kitais duomenimis – rugsėjo 26-ąją) Čečėnijos ir Ingušijos vadovai Ramzanas Kadyrovas bei Junusas – Bek Jevkurovas pasirašė įstatymą dėl apsikeitimo teritorijomis. Jį neva jau buvo patvirtinę abiejų respublikų parlamentai. Ingušijos parlamento deputatai pareiškė, kad nieko panašaus neįvyko, ir tik spalio 10 d. pabandė surengti posėdį, tačiau nepavyko surinkti kvorumo.

Visą tą savaitę naujoje Ingušijos sostinėje Magase (anksčiau buvo Nazranė; ingušų kalba „Saulės miestas“, pradėtas atstatyti tik 2000 m. vos tik į valdžią atėjusio V. Putino įsaku, vietoj seno sugriauto miesto) tęsėsi protesto mitingai. Protestuotojai pareiškė, kad tokius klausimus reikia spręsti referendumu. Per akciją saugumo pajėgos pradėjo šaudyti į orą. Čečėnijos galva Ramzanas Kadyrovas pagrasino Ingušijai karu, jeigu ji nepripažins sienos tarp dviejų regionų.

Tuo metu generolas Jevkurovas vejamas iš aikštės, į jį skrieja protestuotojų mėtomi buteliai. Šis žada, kad jėga prieš mitinguojančius nebus naudojama, ir teisinasi, jog prieš balsavimą dėl sienos su Čečėnija deputatams darė spaudimą artimiausieji giminaičiai, todėl kai kurie iš jų priversti sakyti, kad nepritarė tam sprendimui. Alyvos į ugnį įpylę išplaatinta žinia ir nuotraukos, kaip į Ingušijos teritoriją pro Aršty aulą rieda čečėnų buldozeriai, kurie čia ruošiasi tiesti savo kelius…

Rusijos televizija slepia šį konfliktą, ignoruoja gresiantį karą tarp dviejų pietinių respublikų, o V. Putinui svarbiau buvo vizitas Indijoje, kurio metu Maskva Deliui pardavė daug karinės ginkluotės. Rusų politikas, Rusijos judėjimo „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas radijo stoties „Echo Moskvy“ bloge pareiškė: „Dabar Magase, Ingušijoje, stovi žmonės, kurie nenori atiduoti savo žemės kaimynams – beje, tokiam pat RF subjektui, kaip ir jie patys. Ir Ingušijos, pasiuntusios toliau Kremliaus paskirtą Ingušijai generolą Jevkurovą, policija palaiko žmones ir meldžiasi kartu su jais. Ir kažkas nepraleidžia į Ingušiją OMON-o kolonos iš broliškų Federacijos subjektų – girdi, patys išsiaiškinsime, neleisime niekaip „tvarkos įvedinėti“.

Kai reikėjo informacijos apie pasirašytą įstatymą, staiga sutriko mobilusis interneto ryšys. Mitinguotojai įtarė, kad valdžia kažką slepia nuo visuomenės ir taip nori išparceliuoti Ingušijos žemes. Juo labiau, kad 1991 m., kai iširo Čečėnijos – Ingušijos ASSR, sienos tarp šių regionų nebuvo tiksliai nustatytos.  Čečėnijai teko dalis Ingušijos Nadterečno rajono ir miškingoji kalnų vietovė, o Ingušijai – teritorija ties siena su Malgobeko rajonu.

Portalas Kazkaz-uzel.eu atskleidžia, kad Ingušija atiduoda Čečėnijai net 26 kartus žemės daugiau negu gauna mainais. Nepriklausomi kartografijos ekspertai patvirtino, kad Čečėnijai bus perduota 26,8 tūkst. ha žemės (6000 ha Goragoro aulo apylinkėse ir 26 km į šiaurę nuo Magaso oro uosto ir 26 tūkst. ha Ingušijos gamtos draustinio Erzi rajone).

Ramzanas Kadyrovas. AP/Scanpix nuotr.

Ingušijos konstitucinis teismas nepritarė susitarimui dėl sienos demarkacijos, o Liaudies susirinkimo deputatai pranešė, kad balsavimo rezultatai buvo sufalsifikuoti. Penktadienį į Magasą atvyko V. Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas, kuris susitiko su mitinguotojais centrinėje sostinės aikštėje ir kritikavo Jevkurovą bei pažadėjo, jog V. Putinas anuliuos susitarimą dėl Čečėnijos – Ingušijos sienos demarkacijos.

Taigi, susidūrę su ingušų pasipriešinimu, tiek Maskva, tiek Groznas, jau nekalbant apie generolo Jevkurovo svitą, tarsi ir traukiasi. Abiejų respublikų lyderiai varžosi, kas greičiau palaižys V. Putinui ranką, tačiau visus čia aplenkia buvęs boksininkas ir savo tėvo Achmedo Kadyrovo apsaugininkas Ramzanas. Atrodytų, kad jis Maskvai kelia daug rūpesčių, bet V. Putinui patinka aplink su hienos įsiteikimu zujantys pavaldiniai, kurie ištikimai tarnauja imperatoriui, nors ir kartais peržengiantys subordinacijos bei paklusnumo ribas.

Taip ir šį kartą: R. Kadyrovas be skrupulų  ketina kaimyninei respublikai primesti savo užgaidas, nederinęs projektų su žmonėmis. Ištikimybė imperiniam Maskvos mastymui jam aukščiau negu vainachų – čečėnų ir ingušų – bendrumas.

Beje, apie vainachus.

Iš pradžių ir aš, ne kartą lankęsis tose Kaukazo žemėse, vainachus kildinau nuo įprasto rusiško žodžio „voijna“ („karas“). Tačiau Argūno slėnių ir kalnų žmonės karingi tiek, kiek juos tokiais pavertė nesibaigiantys kitų genčių puldinėjimai, okupacinės carinės ir sovietinės kariaunos reidai į Kaukazą. Šimtmečiais vainachai sėkmingai gynėsi nuo nesuskaičiuojamų klajoklių ordų, tačiau liko gyventi toje pačioje vietoje, išsaugojo savo papročius ir – o tai svarbiausia – jie išsaugojo savo kalbą. Kalba išliko nesudarkyta, neužteršta, todėl seniausi tekstai, užrašyti jų protėvių prieš tūkstančius metų, laisvai skaitomi kaip dabartinės čečėnų ir ingušų kalbų tekstai. Pakanka pasakyti, kad patys stipriausi, žiauriausi ir didžiausi senovės užkariautojai mongolai, hunai, net pats didysis Tamerlanas negalėjo įveikti vainachų.

Savo kilme didžiuodamasis ir kviesdamas pasaulio tikinčiuosius palaikyti taiką Kaukaze, prieš 10 metų atvirą laišką tuometiniam Popiežiui Benediktui XVI parašė čečėnų rašytojas Vachidas Elchojevas. Jis teigė, kad čečėnai ir ingušai – seniausios pasaulyje nochči (išvertus iš čečėnų kalbos – Nojaus palikuonys) tautos atstovai. Rašytojas galvoje turėjo biblinį pranašą Nojų, kuriam mūsų didysis Kūrėjas liepė pastatyti didelį laivą ir į jį paimti po porą abiejų lyčių žmonių ir visokių gyvūnų. Vainachai iš tiesų yra žmonijos protėvių tauta, išsaugojusi ir iki šiol kalbanti seniausia pasaulyje kalba vaj mot. Čečėnų mokslininkai pavadino tą kalbą nana mot, išvertus – kalbų motina. Žinoma, kiekviena kalba ir tauta yra gerbtina, tačiau kolonijinė politika, ypač kai ji vykdoma šautuvų durtuvais, tankais ir represijomis, peržengia bet kokio žmogiškumo ribas.

Ir šiandien Maskvos statytinis R. Kadyrovas skelbia karą savo likimo broliams vainachams…

2018.10.13; 13:010

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Valstybės dienos šventės paskatino diskusijas apie monarchijos atkūrimo galimybes Lietuvoje. Ta proga liepos 11 d. Trakų pilies Didžiojoje menėje vyks monarchijos įvedimo 1918 m. 100-ųjų metinių minėjimas, kuriame dalyvauja ir Wilhelmo von Uracho vaikaitis, princas Inigo von Urachas. Siūlome žurnalisto Česlovo IŠKAUSKO straipsnį, paskelbtą žurnalo „Apžvalga“ gegužės-birželio numeryje ir autoriaus žurnalistiniame tinklaraštyje www.iskauskas.lt„.

Apie valstybės valdymo formas diskutuojama nuo Platono ir Aristotelio laikų. Šiandien vadovėliai priskaičiuoja apie 40 valdymo tipų – nuo anarchijos iki etnokratijos. Dažnai jie susipynę, vieni iš kitų perėmę gerąsias ir blogąsias savybes, įvairiais atstumais nutolę nuo idealios demokratijos modelio. Dabar vien tik monarchiją – paveldimą ir renkamą, konstitucinę ir absoliutinę – yra pasirinkę apie 30 pasaulio valstybių.

Pagal pirmąjį Lietuvos Konstitucijos straipsnį mūsų valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Bet ginčijamasi, koks vyrauja valdymo tipas. Teisininkai sutaria, kad esame pusiau prezidentinė valstybė, o tiksliau – parlamentinė ir prezidentinė. Kovo mėnesį apie demokratijos užuomazgas, valdymo formas LDK ir Abiejų Tautų Respublikoje, karalystės paveldą bei istorinę patirtį nagrinėjo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro suburti diskusijos dalyviai.

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, demokratinės šalys seniai atsiribojusios nuo autokratinės sistemos. Ši takoskyra eina kažkur ryčiau nuo Lietuvos. Kovo 18 d. prezidento rinkimuose Rusija patvirtino, kad V. Putino režimas turi stabilių autokratinių bruožų, paveldėtų tiek iš carinės, tiek iš bolševikinės-stalininės valstybės, sutvirtintų komunistinės sovietinės sistemos. Lengva pasakyti, kad mums nepakeliui su tokia valdymo sistema, nes autokratija, kaip ir diktatūra, keičia savo formas ir gali atsirasti „lygioje vietoje“ – netgi demokratiniu principu veikiančiose valdžios institucijose.

Istoriniai monarchijos išbandymai Lietuvai

Senosios Lietuvos valdymo formą apibrėžti sunku. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas tvirtino, kad daug klasikinių valstybių, kaip Romos, Frankų imperijos, anglo-skandinavų Knuto Didžioji Šiaurės jūros imperija arba mongolų chano Timūro-Tamerlano imperija, nors ir buvo nukariavusios didžiules teritorijas, žlugdavo iškart po jas sukūrusių valdovų mirties. Po karaliaus Mindaugo nužudymo 1263 metais atrodė, kad Lietuva taip pat išnyks iš pasaulio žemėlapio dėl kunigaikščių tarpusavio kivirčų.

Bet kodėl LDK per kelis dešimtmečius išaugo iki didžiulės valstybės? Gediminaičių dinastija ne tik sustiprino lietuvių kilmės politinį elitą, bet ir – nesant stipraus konkurento – išplėtė savo karinę monarchiją „nuo jūros iki jūros“, prieš keletą metų tvirtino R. Petrauskas LRT laidoje „Mokslo ekspresas“. Sėkmingas Gediminaičių valdymo mechanizmas, kai vietinis elitas remiasi paveldimumu ir neįvedinėja jokių naujovių (tik Vytauto Didžiojo atvežtiems totoriams buvo suteiktos gana plačios privilegijos, pavyzdžiui, imti duokles ir užimti aukštas pareigas kunigaikščio tarnyboje), leido atsispirti rusiškai invazijai ir klestėti keletą šimtmečių iki pat ATR laikų.

Paveldimąją monarchiją pakeitė kita forma, kai 1569 m. buvo sudaryta Liublino unija ir susidarė Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinė aristokratinė monarchija, nustojusi egzistuoti 1791 m. gegužės 3 d. priėmus Lenkijos ir Lietuvos konstituciją.

Wikipedia aiškina, kad Liublino unijos akte, kuriuo sukurta ši dualistinė valstybė, jos pavadinimas nėra nurodytas. Vėliau susiklostęs oficialus valstybės pavadinimas buvo Królestwo Polskie i Wielkie Księstwo Litewskie, t. y. Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Valstybės gyventojai valstybę paprastai vadino „Žečpospolita“ (Rzeczpospolita). Lenkiškas terminas Rzeczpospolita yra tiesioginis lotyniško Rei Publicae („viešasis reikalas“) vertimas, dėl to į lietuvių kalbą dažnai verčiamas kaip „Respublika“. Lenkijos karalystę gyventojai dažniausiai vadino „Karūna“ (Korona), o Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – Lietuva, kartais – Didžiąja Kunigaikštyste. Užsieniečiai šią valstybę paprastai vadino tiesiog Lenkija. Taigi, dažnai Lietuvos vardo net neminint…

Nors XVI-XVII a. tai buvo viena didžiausių ir daugiausia gyventojų turėjusių Europos valstybių, iki ATR iširimo ir trečiojo padalijimo Lietuvos padėtis joje buvo diskriminacinė. ATR turėjo savo Seimą – Senato ir Atstovų rūmus, bet sprendimų galią turėjo monarchas, renkamas Varšuvos elekciniame susirinkime. Jo įgaliojimai irgi buvo ribojami, tačiau, XVII a. įsigalėjus monarchijai, abiejų Seimų vaidmuo tapo simbolinis.

Carinės okupacijos laikais Lietuvą per savo vietininkus valdė caras. Ji įėjo į Rusijos imperijos Vakarų guberniją. Apie kokią nors savarankiško valdymo formą nedera net kalbėti. XIX a. pradžios sumaišty Baltijos šalys pasinaudojo suirute Rytuose ir Vakaruose ir paskelbė nepriklausomą respubliką. Tai kartu buvo ir valstybės atkūrimas, kurio 100-metį švenčiame. Apsupta įvairių priešų, plėšančių valstybę į gabalus, respublika bandė žengti vakarietiškos demokratijos keliu.

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Demokratija ir yra tokia valdymo forma, kai visi valstybės gyventojai gali išsakyti savo nuomonę, kaip reikia valdyti šalį, ir dalyvauti tame valdyme. Nuo 1918 m. buvo visko: anarchijos, diktatūros, autokratijos, demokratijos klestėjimo, okupacijos siautėjimo… Suirutės laikais, kai Lietuvai iš tiesų buvo sunku, išryškėjo balsai tų, kurie kvietė atkurti monarchiją, t.y. karalystę.

Trečiasis Lietuvos karalius – vėl ant slenksčio

Prieš penkerius metus DELFI portale rašiau, kad mūsų šalyje egzistuoja Lietuvos karalystės rūmai (LKR). Rekvizituose galima rasti net jų adresą, telefoną, nuorodą Lietuvos monarchistų judėjimo (LMJ) svetainėje ir šios asociacijos prie Vilniaus miesto savivaldybės vadovo – LKR senato maršalo Stanislovo Švedarausko pavardę. Tiesa, šiuo metu svetainė nerodo gyvybės ženklų.

LKR buvo įkurti prieš kokius septynerius metus, o 2012 m. lapkritį Vokietijos ambasados Vilniuje ir šios nevyriausybinės organizacijos pastangomis buvo surengtas kunigaikščio Inigo von Uracho – Uracho hercogo Viurtembergo grafo Frydricho Wilhelmo von Uracho anūko – antrasis vizitas Lietuvoje. Vizitas praėjo gana pompastiškai, ir LKR su „šimto dienų valdovo“ palikuonimi Signatarų namuose pasirašė pretendento į Lietuvos Karalystės sostą sutartį. Nuo pirmojo apsilankymo Lietuvoje 2009 m. save vadinantis Mindaugu III laikraščiui „Ūkininko patarėjas“ sakė, kad jis čia jau daug investavęs į nekilnojamąjį turtą, ir teigė kuriąs socialinį-kultūrinį Karaliaus Mindaugo institutą, koks, pavyzdžiui, Lietuvių kultūros fondo pagrindu nuo 1950 m. veikia Australijoje. Dabar apie tokios instituto egzistavimą jokios informacijos neaptikau. Anksčiau naujo karaliaus rezidencija buvo pasirinkti Verkių rūmai, o per antrąjį vizitą sakęs, kad gal tiktų ir Valdovų rūmai…

Kvietimas į susitikimą su Inigo von Urachu ir princese Danielle von Urach Trakų pilies Didžiojoje menėje 2018 metų liepos 11 dieną.

Dar kartą Lietuvoje Inigo von Urachas apsilankė visai neseniai – šių metų kovo pradžioje, kai Lietuva pažymėjo Kovo 11-osios 28-ąsias metines. LTV laidoje „Dėmesio centre“ jo pretenzijos į valstybės karūną buvo ne tokios kategoriškos, o ir savo misiją mūsų šalyje jis apibūdino nuosaikiau: čia norįs įkurti labdaros organizaciją, kuri būtų skirta remti „nereikalingiems, į šiukšlyną išmetamiems kūdikiams“. Neatsisakydamas vilčių tapti monarchu aukštas svečias pabrėžė, kad monarchija valstybei yra pigiau, negu, pavyzdžiui, prezidento institucija ar parlamentas. Anot jo, politikai, tapę valstybių vadovais, stengiasi tapti turtingais, yra daug pavyzdžių, kad net po savo kadencijos, kaip antai Rusijos „Rosneft“ koncerno valdybos nariu tapęs G. Schroederis, neatsisako turtinių ir įtakos ambicijų.

Monarchija – 113 dienų…

Priminsiu, kad baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvai grėsė vienokia ar kitokia aneksija. Tad buvo manyta, kad karalystės paskelbimas apsaugotų šalį nuo pavojaus visiems laikams atitekti Vokietijai, kuri nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ėmė reikšti pretenzijas į Lietuvą. Antraip, vokiečiams pralaimėjus karą, vėl tektų pakliūti į Rusijos nagus. Vokiečius keitė bolševikai, šiuos – lenkų okupantai. Šiuo nepaprastai sunkiu Lietuvai metu Lietuvos taryba 1917 m. gruodžio 8 d. priėmė rezoliuciją, kuri numatė, jog „būsimajai Lietuvos valstybei [labiausiai] tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu, su katalikų dinastu“. Vokietijos reichstago katalikų frakcijos narys Matthias Erzbergeris Berlyne viešėjusiems Šveicarijos lietuvių atstovams rekomendavo rinkti Viurtembergo grafą, kuris turėjo giminystės ryšių su Biržų ir Dubingių Radvilų atšaka, valdžiusia Šiaurės ir Rytų Lietuvos žemes nuo XV a. iki 1811 m., kai Biržų pilį nupirko ir perstatė grafas Juozas Tiškevičius. 1918 m. Lietuva pradėjo slaptas derybas su pretendentu.

Jau liepos 11 d. Valstybės taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, o už vokiečių karaliaus kvietimą iš 13 tarybos narių balsavo 8. Bet W. von Urachas, šiek tiek pramokęs lietuvių kalbos, nespėjo susikrauti net lagaminų. Vokietijai nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės ir Lietuvoje kilus nepasitenkinimui Valstybės tarybos sprendimu, naujasis karalius nedrįso atvykti į Lietuvą. Bet karą pralaimėjusioje Vokietijoje nuvilnijo revoliucija. Berlynas spalio 20-ąją vis dėl to pripažino nepriklausomą Lietuvą, o Valstybės taryba lapkričio 2-ąją atšaukė ankstesnį sprendimą, ir tą dieną priimtoje laikinojoje Konstitucijoje numatė šį klausimą deleguoti Steigiamajam Seimui. Tačiau šis buvo išrinktas tik po pusantrų metų – 1920-ųjų balandžio 14-15 d. ir per 29 mėnesius trukusią ypač aktyvią veiklą, ko gero, taip ir nerado laiko patvirtinti tarybos sprendimo. Kitaip sakant, Mindaugas II Lietuvos karaliumi „už akių“ teišbuvo 113 dienų… Jis mirė 1928 m. kovą Rapale, palikęs savo anūkui, kaip sakė Inigo von Urachas Vilniuje, visus monarcho priesakus…

Kas pakeis demokratiją?

Kol kas Lietuvoje veši utopinės idėjos – turėti savo antrąjį ar trečiąjį monarchą – nedrąsūs želmenys. Šios svajonės sustiprėja tuomet, kai rinkėjai pajunta čaižius paperkamojo parlamentarizmo kirčius, rekordiškai krinta Seimo reitingai, kai ateina ekonominiai kataklizmai ar šalies vadovas daro sunkiai suvokiamus viražus. Diskusijos, ar neverta atkurti monarchiją, taip pat plūsteli, artėjant istorinėms datoms.

Taigi, šiandien Lietuva vėl turi atsarginį karalių. Per pirmąją savo viešnagę 2009 m. monarchijos šalininkų viltis atgaivinęs ir Lietuvoje viešėjęs 55-rių metų Inigo von Urachas (jis gimė 1962 m. balandžio 12 d. Bavarijoje ) „Ūkininko patarėjui“ sakė: „Visą gyvenimą ruošiausi tarnauti Lietuvos žmonėms ir būti savo senelio įpėdiniu. Jei lietuviai kada nors panorės atgaivinti monarchiją ir jiems reikės mano žinių ir patirties, esu pasirengęs priimti šią garbę kaip ir mano senelis. Tačiau tai yra ne mano, o Lietuvos žmonių sprendimas.“

Bet paklauskime savęs: ar dabartinė valdymo forma mums nebetinka? Gal lietuviai išsiilgo vokiškos tvarkos ar stiprios rankos? Gal ilgisi XX a. diktatorių valdymo metodų? Pasaulis nieko naujo neišgalvojo, tad demokratija yra laikmečio neišvengiamybė, ir ji yra universali bei šiuo metu Lietuvai labiausiai tinkanti valdymo forma.

2018.07.08; 18:14

Protestai Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Žinomas diplomatas, kuriam iki gyvos galvos suteiktas Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangas, istorikas Vytautas Plečkaitis viename portale aimanuoja, kad apie Rusiją mes įstengiame kalbėti „tik blogai arba – labai blogai“. Kai sovietinė propaganda apie SSRS suokė tik gerai arba labai gerai (na, kartais ir joje pasitaikydavo laikinų trūkumų), tai dabar apie Rusiją skleidžiamos kone vien fake news (melagingos naujienos).

Ambasadorius pliekia žurnalistus ir politologus, kurie „demonizuoja Putiną ir pervertina Rusijos galią“, taip „narkotizuodami Putino pasitenkinimą“. Esą yra ir kitų autoritarinių režimų…

Sunku nesutikti, kad dažniausiai propaganda yra tarsi lazda, turinti du galus: vienu ji tvoja kritikuojamam režimui ir informuoja visuomenę, antruoju – demonizuoja jo lyderius ir visokius nenaudėlius. Bet apskritai nutylėti, kas dedasi kaimyninėje šalyje, kurioje vykstantys procesai veikia ir Lietuvą, neįmanoma. Informacijos balansas, kurį siūlo V. Plečkaitis, čia niekuo dėtas. Tada užmerktume akis prieš grėsmes, kurios iš tiesų egzistuoja. 

Caras pasitelkė kazokus

Gegužės pradžia Rusijai gerų naujienų atnešė nedaug. Gegužės 5 d., šeštadienį, Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas, kuriam nebuvo leista dalyvauti prezidento rinkimuose kovo mėnesį, į gatves išvedė tūkstančius protestuojančių rusų. Pagrindinis protestuotojų šūkis – „Jis mums ne caras“ – buvo nukreiptas į kovą vykusius rinkimus laimėjusį V. Putiną, kuris po keleto dienų pradėjo ketvirtą 6 metų kadenciją, surinkęs 76% balsų – daugiau nei pirmuosius tris kartus.

Nevyriausybinė organizacija „OVD-Info“ paskaičiavo, kad iš viso 26 Rusijos miestuose suimta 1599 žmonės. Žurnalistai rašė, kad policija, „rosnacgvardija“ ir kazokai nepagailėjo ir vaikų: Maskvoje buvo suimamas kas penktas protestuotojas, neišskiriant ir moksleivių. Į policijos automobilius buvo grūdamos motinos su vaikais, apsvaigintais ašarinėmis dujomis. Radijo stoties „Echo Moskvy“ žurnalistė Karina Orlova pastebi, kad vienam vaikui tramdyti teko penki omonininkai.

Tramdant protestuotojus Puškino aikštėje Maskvoje šmėžavo galingo stoto vyrai su kazokų kepurėmis. Kubanės kazokų organizacijos atamanas Nikolajus Doluda paneigė informaciją, kad jos nariai dalyvavo akcijoje. Interneto leidinys „The Bell“ pranešė, kad kazokai susiję su Maskvos merija: arba jais aprengti patyrę smogikai, arba su Maskvos atamanais sudarytos trys sutartys 16 mln. rublių sumoje. Visos Rusijos kazokų atamaną metų gale skirs V. Putinas.

Putinas tolsta nuo masių

Rusijos opozicinė spauda atkreipia dėmesį, kad V. Putinas vis labiau tolsta nuo masių. Kažkada jis važinėdavo caro automobiliu (tėvyninės gamybos mašina už 12 mlrd. rublių, panašiu į „Rolls Royce Phantom“) iš savo rezidencijos į Kremlių, o minios šaukdavo „ura“. Per ketvirtąją inauguraciją jis, tarsi ko bijodamas, nužingsniavo 200 m iš savo darbo kabineto į Kremliaus rūmus vienui vienas, lydimas tik sargybos ir šventiškai sustingusių kariškių.

O ir pati ceremonija buvo kukli. Išvaikęs opozicijos mitingą, V. Putinas išvengė kortežo, o ir jo šventinė kalba buvo kažkokia bedvasė. Garsus rašytojas ir vertėjas Borisas Akuninas savo bloge dar 2012 m. aiškino, kad žodis „inauguracija“ kilęs nuo „avgur“ – Romos laikų spėjikų, laiminančių viršininkus, skiriamus į aukštas pareigas. „Bet mes jo į tas pareigas nelaiminom, – tada rašė autorius, – todėl galime tik spėti, kiek tas carizmas tęsis“. Jis mano, kad tai paskutinė jo kadencija – iki 2024 m.

Iš tiesų, šiandien politologai mano, kad tai paskutinė V. Putino kadencija. Įstūmęs šalį į izoliaciją, sunkindamas rusų pragyvenimą, žvangindamas ginklais jis kelia ne tik opozicijos, bet ir plačiųjų masių įniršį.

Kai šventės euforija išnyksta…

Dar po dviejų dienų V. Putinas atsigriebė, Pergalės dienos parade pademonstravęs pasauliui tai, ką žadėjo savo metinėje kalboje Dūmoje  kovo mėnesį – 5-osios kartos naikintuvus Su-57 ir modernizuotus naikintuvus MiG-31K, nešančius hipergarsines sparnuotąsias raketas „Kinžal“. Žiūrovai taip pat pirmą kartą pamatė bepilotes skraidykles „Korsar“ ir „Katran“ bei kibernetines karines mašinas „Uran 6“ ir „Uran 9“, kitą modernią techniką. 

Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Savo kalboje V. Putinas leido suprasti, kad pagrindinis šių raketų ir kitos ginkluotės taikinys – JAV ir jų sąjungininkės, kurios esą „supa Rusiją“ ir kelia jai grėsmę. Kartu su ketinimais atsisakyti branduolinės ginkluotės mažinimo sutarties ši jėgos demonstracija kaip tik ir kelia pavojų visam pasauliui, ypač Rusijos kaimynėms, tad šito nepastebėti ir nevertinti tik neigiamai negalima.

Po šventinės euforijos Rusija grįžo į savo niūrią kasdienybę: jau gegužės 13-ąją Maskvoje įvyko masinis protestas „Už laisvą internetą“. Prie Rusijos sostinės centre įrengtos scenos susirinko žmonių su įvairių opozicinių ir kairiųjų partijų bei judėjimų vėliavomis. Susirinkusieji skandavo šūkius, reikalaudami interneto laisvės ir kritikuodami valdžią. Demonstrantai per akciją ragino panaikinti „Roskomnadzor“, apriboti vyriausybės įtaką internetui bei atšaukti baudžiamojo kodekso straipsnius, pagal kuriuos už savo pranešimus socialiniuose tinkluose persekiojami piliečiai.

Dar balandį Rusijos pareigūnai ėmė blokuoti populiarią susirašinėjimo programėlę „Telegram“, jos operatorei atsisakius vykdyti Federalinės saugumo tarnybos (FSB) reikalavimą pateikti susirašinėjimo šifravimo kodus programėlės vartotojų žinutėms netrukdomai skaityti. „Telegram“ kūrėjas rusų verslininkas Pavelas Durovas jau seniai kartoja, kad neleis Rusijos saugumo tarnyboms slapta stebėti programėlės vartotojus. Jis pažadėjo, kad programėlė ir toliau veiks, nepaisant draudimo.

„Roskomnadzor“ jau blokavo milijonus IP adresų, kuriuos vartotojai naudojo, kad apeitų draudimą naudotis „Telegram“. Prieš Rusijos prezidento rinkimus neveikė opoziciniai portalai Graniru.com ir kiti.

***

Taigi, garbiojo diplomato dejonės, kad apie Rusiją kalbame tik blogai, o reiktų ir gerų žinių, būtų akivaizdus veidmainiavimas. Liaupsinti V. Putiną už antidemokratinius veiksmus būtų tas pats, kaip jį girti už prieš ketverius metus įvykdytą Krymo aneksiją ar invaziją į Rytų Ukrainą. Pasaulis ne šiaip sau varo Maskvą į izoliaciją. Geros žinios priklauso tik nuo jos pačios.

2018.05.15; 15:44

D. Trampas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Imperiniu „peregaru“ tvoskianti Rusija vis labiau spaudžiama į kampą. Sergėjaus ir Julijos Skripalių apnuodijimo istorija sukėlė pavydėtinai vieningas papildomas Vakarų sankcijas Maskvai. Nors ši visaip bando išsisukinėti, pasaulio ekspertai vienas po kito įrodo, kad britų versija, jog mirtinai nuodinga medžiaga „Novičiok“ buvo pagaminta Rusijoje, – teisinga.

Štai ir dabar Špico mieste įsikūrusi Šveicarijos laboratorija paneigė Rusijos diplomatijos tarnybos vadovo Sergėjaus Lavrovo tvirtinimą, esą rusų žvalgybininką pulkininką apnuodijo dujos BZ (ciano vandenilis „Zyklon B“, kurį naciai karo metu naudojo dujų kamerose; manoma, kad juo buvo išnuodyti žiūrovai Maskvos muzikiniame teatre „Nord Ost“ 2002 m.), kurių Rusija negamina. Apie tai jam neva slaptai Maskvai buvo pranešę tie patys šveicarų ekspertai.

Nusiplauti ir šitą dėmę, kaip ir A. Litvinenkos nunuodijimą, V. Putinui niekaip nepavyksta. Abu Skripaliai bunda iš komos, netrukus turės daug ką papasakoti tyrėjams.

O čia – bac! – smūgis Sirijai. Už ką? V. Putinas pratrūko: tai JAV ir jų sąjungininkų „agresijos aktas“. Jis įvykdytas „prieš suverenią valstybę, kuri yra priešakinėse kovos su terorizmu gretose“. Esą cheminė ataką prieš taikius gyventojus Dumoje buvo inscenizuota ir panaudota Vašingtono, kad šis galėtų pradėti karinę operaciją. „Rusų kariniai ekspertai, apsilankę tariamo incidento vietoje, nerado chloro ar kitų nuodingų medžiagų panaudojimo pėdsakų…“ – teigė jis.

Mus pasiekė baisūs TV kadrai, kaip maži arabų vaikai dūsta nuo nuodų, iš jų burnų drimba baltos putos, jie leisgyviai, augesnius sirus plauna šaltu vandeniu… Rusijos gynybos ministerijos atstovas teigia, kad šiuos vaizdo įrašus specialiai parengė britų humanitarinės organizacijos „Baltieji šalmai“ propagandistai.

Prancūzijos ekspertai tvirtina, kad iki 2012 m. Damaskas slėpė savo nuodingųjų medžiagų arsenalus, tačiau kitais metais jis pasirašė Cheminio ginklo uždraudimo konvenciją. Tačiau Sirijos valdžia ir po to slėpė, kad ji išsaugojo šio ginklo atsargas, kuriomis balandžio 7 d. ir buvo įvykdyta ataka Dumoje. Po 2017 m. balandžio atakos Cham Šeichune Sirija dar 44 kartų panaudojo šias medžiagas, o Prancūzijos žvalgyba gavo vienuolikos tokių atvejų įrodymus.

D. Trumpui trūko kantrybė. Padelsęs jis iškėlė kumštį. Tačiau čia šalia visų versijų atsiranda vietos „sąmokslo teorijoms“, telpančioms į rubriką „Kas gali paneigti…“

JAV prezidentas pasveikino V. Putiną su pergale rinkimuose. Imta kalbėti apie jų susitikimą, derybas dėl branduolinio ginklo mažinimo. Paskui, per D. Trumpo susitikimą su Baltijos šalių vadovais, jis lengva ranka pažada, kad JAV karinės pajėgos iš Sirijos bus greitai išvestos. Iš pradžių jis abejoja, ar smūgis Sirijai bus suduotas „labai greitai arba visai negreitai“. Su savo patarėjais ir sąjungininkais jis tariasi, kaip atgrasyti al Assadą nuo cheminio ginklo naudojimo. Į Viduržemio jūros rytinę dalį pasiunčia didžiules ginkluotąsias pajėgas, ginkluotas raketomis „Tomahawk“.

Maskva ir Vašingtonas pripažįsta, kad „veikia speciali tiesioginė linija JAV ir rusų kariškiams bendrauti apie operacijas Sirijoje ir abi šalys ja naudojasi“. Pranešta, kad prieš pat naktinę ataką Rusija taip pat buvo perspėta, kad D. Trumpas netrukus priims ryžtingą sprendimą.

Tik kurčias galėjo neišgirsti, ką tai reiškia. Kitaip sakant, JAV prezidentas gana tiksliai informavo V. Putiną, kad smūgis Sirijai bus smogtas, ir, siekiant išvengti tiesioginio konflikto su Rusija, ši turi atitraukti savo žmones iš numatomų sunaikinti objektų Sirijoje. Štai kodėl per JAV ir jų sąjungininkų ataką žuvo vos keli žmonės, keletas sužeista, nors išleista virš 100 raketų.

Taigi, „kas gali paneigti“, kad buvo pasiektas slaptas Trumpo ir Putino susitarimas principu „ir vilkas sotus, ir avis sveika“. Pamokytas Damaskas, bet išlaikyti normalūs santykiai su Maskva, kuri dėl akių iškart paskelbė griežtus pareiškimus. Bet ji nesiėmė ryžtingų veiksmų, kaip žadėjusi. Jos 30 metų senumo priešraketinės gynybos sistemos Sirijoje buvo bejėgės, nors ir teigiama, kad numušė daugiau kaip 70 raketų. Gali būti, kad V. Putinas dėl to perspėjo ir al Assadą, kuris, norėdamas išlikti, turėjo arba pats atsisakyti cheminio ginklo atsargų, arba leisti sunaikinti jo saugyklas.

Bet prognozuotas Trečiasis pasaulinis karas nekilo, Rusijos atsako nebuvo, Rusijos rezoliucija JT Saugumo Taryboje, smerkusi šį smūgį Sirijai, nugulė į archyvus. Genialus D. Trumpo žygis. Kompromisas V. Putinui ir JAV bei Rusijos santykiams. Rusija lieka Sirijoje ir iš savo karinių bazių kontroliuoja Viduržemio jūros rytinį regioną, JAV pelno „vakarietiškų vertybių“ sergėtojo ir gynėjo titulą.

Pavojaus taikai visame pasaulyje nekilo. Siras ramiai dirba savo žemę, sukilėliai nublokšti nuo Damasko, praranda savo pozicijas, „Islamo valstybė“ nuėjo į antrą planą, sankcijos Rusijai nebus plečiamos… Kaip nepriminsi klasikinės rytietiškos pasakos ir miestiečius raminančio posakio: „v Bagdadie vsio spokoino“ („Bagdade visai ramu“), tik Irako sostinę keičiant į Damaską…

Vėl pakvimpa 1939 m. Europa…

Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt

2018.04.18; 08:00

katastrofa_smolenskas
Apie Smolenske nutikusią katastrofą daug rodyta įvairiose televizijos laidose

Lenkijoje ir kitose šalyse pažymimos Smolensko tragedijos aštuntosios metinės.

2010-ųjų balandžio 10-ąją prie Smolensko sudužo lėktuvas su visu 96 asmenų Lenkijos valstybiniu elitu. Tos tragedijos šleifas tęsiasi iki šių dienų – su savo paslaptimis, „sąmokslo teorijomis“, aršiomis Maskvos ir Varšuvos diskusijomis, kurios vienaip ar kitaip nuodija tarpvalstybinius santykius.

Balandžio 11 d. speciali Lenkijos pakomisė, tyrusi katastrofos priežastis, paskelbs dar vieną, tiesa, negalutinę savo ataskaitą. Siūlome keletą žurnalisto Česlovo IŠKAUSKO parengtų pastabų šia tema.

Lenkijoje speciali pakomisė tikina, kad 2010 m. lėktuvas Tu-154, kuriuo skrido šalies prezidentas Lechas Kaczynskis, nukrito ne dėl susidūrimo su medžiais. Pasak tyrėjų, kairysis lėktuvo sparnas sunaikintas dėl orlaivio viduje įvykusio sprogimo. Tai viena iš esminių išvadų Smolensko tragedijos tyrimo pakomisės ataskaitoje, skelbia RMF24. Šią informaciją paskelbė Pakartotinio lėktuvo katastrofos tyrimo pakomisės atstovė spaudai Marta Palonek.

Išvadą, kad kairysis sparnas buvo apgadintas sprogimo metu, padarė tarptautinis lėktuvų katastrofų tyrimų ekspertas Frankas Tayloras. Pasak jo, sprogimų šaltinių būta ne vieno, o esą susidūrimas su beržu ant žemės neturėjo jokios įtakos lėktuvo sparno apgadinimui. Tiesa, pakomisės išvadoje nenurodoma, kokie eksperimentai ir tyrimai atlikti siekiant patvirtinti šiuos teiginius. Ankstesnius tvirtinimus apie sprogimą paneigė Jerzy Millerio komisija, ne kartą ją neigė ir buvęs Lenkijos lėktuvų katastrofos tyrimų komisijos pirmininkas Maciejus Lasekas.

Nauja informacija apie Smolensko katastrofą šiuo metu paviešinta neatsitiktinai. Prieš porą dienų posto netekęs buvęs Lenkijos gynybos ministras Antonis Macierewiczius pranešė, kad pakomisės ataskaita apie įvykusią katastrofą bus paviešinta balandžio 11 dieną, minint aštuntąsias tragedijos metines. Tiesa, pasak jo, tai dar ne galutinė ataskaita, nes nebus dar atlikta visų palaikų ekshumacija.

A.Macierewiczius aršus teorijos apie sprogimą lėktuve Tu-154 šalininkas. Jis ne kartą teigė, kad 96 aukščiausių Lenkijos pareigūnų gyvybę nusinešusi tragedija – rusų išpuolis prieš Lenkijos valstybę. Tuo metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neseniai vykusioje spaudos konferencijoje tokias kalbas dar kartą pavadino pramanais.

Lenkijos prezidentinio lėktuvo katastrofa prie Smolensko Rusijoje prieš aštuonerius metus nuolat jaudina lenkų visuomenę. Bet vis labiau linkstama prie lėktuvo susprogdinimo versijos.

„Mes vienos iš dviejų „juodųjų dėžių“ įrašuose aptikome sprogimo momentą“, – prieš metus pareiškė tuomet dar Lenkijos gynybos ministro pareigas ėjęs A. Macierewiczius, kurį citavo televizijos stotis „TVP Info“.

Šis sprogimas esą galiausiai sunaikino orlaivį. Dabar ši vieta bus toliau analizuojama, kad būtų atmestos visos kitos interpretacijos galimybės, sakė ministras. Lenkijos valdančioji Teisės ir teisingumo partija (PiS) prieš pustrečių metų paskyrė naują komisiją nelaimės aplinkybėms tirti. Tuo tarpu rusų tyrėjai 2011-aisiais atmetė lėktuvo susprogdinimo galimybę. Jų duomenimis, dėl „Tupolew Tu-154“ katastrofos atsakomybė tenka lenkų pilotams, nes jie tupdė lėktuvą nepaisydami blogo oro.

Dar 2012 m. DELFI portale esame rašę, kad gali būti ir daugiau tragedijos versijų. Neatmesta ir tokia, kad, kaip pastebėjo latvių laikraštis „Neatkarigas Rita Avize“, Lenkijos vadovybę specialiosios tarnybos nužudė kažkokios trečios jėgos užsakymu. Jeigu tokia provokacija įtikinama, rašė straipsnio autorius V. Krauklis, tai Maskva pateko į tą pačią aklavietę, kaip J. Stalinas, pasirašęs Molotovo – Rybentropo paktą ir įsivėlęs į karą su A. Hitleriu. Kai kam įtarimą kėlė net tai, su kokiu aktyvumu ir nuoširdumu Rusijos vadovai puolė pagerbti katastrofos aukas: paprastai plieninio veido V. Putinas pravirko apglėbdamas premjerą D. Tuską, o D. Medvedevas ryžosi dalyvauti žuvusiųjų laidotuvėse Krokuvoje, įtarinėjo latvių leidinys.

Per šiuos metus būta ir kitokių katastrofos versijų. Kad tragišką skrydį lėmė neblaivūs lenkų lakūnai, kad Smolenską tą ankstyvą pavasarį gaubė rūkas, kad aplaidžiai savo funkcijas atliko uosto dispečeriai, nedraudę leistis pavojingomis sąlygomis (yra geras rusų kalbos žodis tokiam aplaidumui apibūdinti – „chalatnostj“), kad komandą davė pats Lenkijos prezidentas ar vyriausiasis oro pajėgų vadas, galų gale kad kažkas sąmoningai siekė suduoti smūgį Lenkijai, pražudydamas pačią valstybės viršūnėlę su dešiniųjų pažiūrų Lechu Kaczynskiu ir jo žmona priešakyje…

Lenkijos vyriausybinio lėktuvo katastrofa prie Smolensko aerouosto

„Sąmokslo teorijų“ naudai abiejų šalių specialių komisijų atliktos diametraliai priešingos lėktuvo Tu-154 katastrofos priežasčių interpretacijos. Alyvos į ugnį kliūsteldavo, atrodytų, šalutiniai įvykiai. Štai 2011 m. spalį Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas, atsikirsdamas žinomam TV laidų vedėjui Vladimirui Pozneriui, kuris priekaištavo ministrui ir visai valdžiai, tik dabar ketinančiai reabilituoti Katynės žudynių aukas, pakartojo, jog „aukų reabilitavimo teisinis klausimas turi ribotis Rusijos Federacijos juridine erdve“. Žurnalistas savo laidoje piktinosi, kad tik dabar susiruošta svarstyti lenkų aukų reabilitaciją, nors žudynių kaltininkus jau seniai reikėjo sušaudyti…

Niekas nieko nesušaudė ir nenubaudė. Aštuoneri Smolensko tragedijos metai, kaip ir Katynės tragedija, paskendo tyrimų, „sąmokslo teorijų“ ir prasimanymų liūne, o Rusijos ir Lenkijos santykiai kone blogiausi per visą posovietinę erą. Šiaip ar taip tai dar viena Rusijos agresijos ir nusikalstamų veiksmų užsienyje išraiška.

2018.04.10; 17:10