Dažniausiai rašydamas straipsnį jo pavadinimą sugalvoju paskiausia – pagal viso rašinio turinį. Bet šįkart elgiuosi kitaip, ir ne šiaip sau.
Tokią išvadą padariau perkopęs į Geltonosios Kiaulės metus, kurie pagal kinų kalendorių prasidės tik vasario 5 d. Jeigu prognozuosime politiniu aspektu, 2019-ieji išsiskirs temperamentingu, nors ir nešvariu, brutaliu įvykių ir poelgių srautu, racionaliai purvina valstybių ir jų lyderių politika.
Štai kad ir Kinija. Jos santykiai su SSRS istorijos tėkmėje buvo permainingi. Vyresnieji prisimena praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos konfliktą su Mao DzeDuno režimu, kai N. Chruščiovas po Karibų krizės džiaugėsi santykių su JAV atšilimu, atleido Jugoslavijos lyderiui Broz Titui, bet tada užsiuto Pekinas, kuris SSRS vertino kaip pernelyg draugišką Vakarams. Žodiniai kaltinimai virto atvira konfrontacija, ir 1967 m. buvo užimta SSRS ambasada Pekine, kilo susirėmimai abiejų valstybių pasienyje, Damansko saloje, grėsė branduolinis karas…
Maskva elgėsi gudriai. 1972 m. vasarį suorganizavo JAV prezidento Ričardo Niksono vizitą į Pekiną, ir Maskvą kinai pamažu vėl ėmė vadinti strateginiu partneriu Azijoje. Jau senokai dėmesį atkreipė įžūli Kinijos ekspansija į Rusijos Tolimuosius Rytus, jos ir Rusijos suartėjimas ypač jaučiamas po Rusijos agresijos Ukrainoje ir Krymo aneksijos. Prieš pusantrų metų Rusijos ir Kinijos kariniai laivai surengė bendras pratybas Baltijos jūroje.
Kita šios abipusės meilės pusė: Maskvą žavi tai, kad dėl išskirtinio Kinijos komunistų partijos dėmesio BVP augimui per pastaruosius kelis dešimtmečius Kinijoje įvyko tikras ekonomikos stebuklas: nominalių pajamų vienam gyventojui rodiklis šovė viršun nuo 333 JAV dolerių 1991 m. iki 7 329 dolerių 2017 metais. Tai svarbiausia priežastis, kodėl Kiniją iki šiol valdo komunistai, portale project-syndicate.org rašė Kinijos tarptautinių santykių ir demokratizacijos ekspertas Minxinas Pei.
Geopolitine prasme Rusijai naudinga kuo gilesnė Kinijos konfrontacija su JAV. Pernai įsiliepsnojęs prekybinis ir muitų karas tarp dviejų supervalstybių sumažino Vakarų ekonominių ir politinių sankcijų poveikį Rusijai.
Prieš dvejus metus „Veide“ apžvalgininkas Arūnas Brazauskas priminė George‘o Orwello kūrinį „1984“, kuriame vaizduojamos trys galybės: Okeanija, Eurazija ir Rytų Azija. Jos nuolatos kariauja tarpusavyje. Kurios nors dvi sudaro koaliciją prieš trečią, tačiau koalicijos nuolat keičiasi. Pasaulyje, kuriame Amerika vis mažiau dominuoja, G. Orwelo trijulę atitinka JAV, Kinija ir Rusija. Pastaroji, palyginti su pirmosiomis dviem, yra ekonominė nykštukė, tačiau galinga kariniu požiūriu. Zbigniewas Brzezinskis mano, kad tvarka pasaulyje gali būti palaikoma pasiekus pusiausvyrą tarp šių valstybių, bet Kinija ir Rusija turėtų būti „pastatytos į vietą“. Amerika galėtų pasinaudoti Rusijos ir Kinijos prieštaravimais. Tačiau šįkart tuo naudojasi Rusija.
Dar labiau ji suinteresuota įkalti pleištą tarp JAV ir Europos Sąjungos. Nuolatiniai D. Trumpo priekaištai NATO šalims, ypač Vokietijai, kad jos skiria nepakankamai lėšų į Aljanso biudžetą, ir gyvena Amerikos sąskaita, šaldo šių trijų galybių – ES, NATO ir Amerikos – santykius. V. Putinas nežino, kaip elgtis su nenuspėjamu Amerikos prezidentu, tad lūkuriuoja, kartais pakritikuoja, bet nerizikuoja griebtis atviros konfrontacijos.
Maskva gudriai žaidžia ir su atskiromis Europos šalimis. Ji atidžiai stebi „Brexit“ procesą, nes Didžioji Britanija, valdant konservatoriams, yra griežčiausia Maskvos oponentė. Jos pasitraukimas iš ES būtų didelis smūgis Europos vienybei. Vokietiją Rusija glaudžiai pririšo „Nord Stream-2“ saitais, ir A. Merkel retorika dėl agresijos prieš Ukrainą tampa tiesiog pabodusia ir neveiksminga skeldėjančios Bendrijos fone.
Rytų Europos šalys kol kas V. Putino dar neįveiktas Vakarų skydas. Nors Vengrija, Čekija, slaviškieji Balkanai ir šliejasi prie V. Putino, ypač migracijos klausimais, tačiau Maskva niekaip nepažaboja Lenkijos, Rumunijos, net Bulgarijos, jau nekalbant apie Baltijos šalis ir, žinoma, „pafrontės“ valstybes Ukrainą, Moldovą, Gruziją…
Paskutinis V. Putino žygis – į Balkanus. Į Serbiją jis atvyko kaip didvyris, vienijąs slaviškąjį aljansą ir žadantis paramą prieš musulmoniškąją ir Vakarų invaziją į regioną. Praradusi autoritetą Makedonijoje ir Juodkalnijoje, Maskva skuba užimti geras pozicijas šioje neramioje Europos dalyje, kuri strategiškai yra be galo svarbi tiek NATO, tiek Vakarams. Belgradą ir Maskvą supykdė toks mažmožis, kaip Kosovo sprendimas kurti savo ginkluotąsias pajėgas. Vakarų valstybės, deja, garsiai nepalaikė šios idėjos…
Ko gero, didžiausias Vakarų praradimas yra Turkijos dreifavimas Rusijos farvateriu. Ilgai kėlęs Ankarai sąlygas dėl Turkijos stojimo į ES (svarbiausia jų – Kipro dalies deokupacija), Briuselis tokiu būdu atstūmė Turkiją nuo vieningos Europos. Galingas NATO forpostas Europos pietuose braška per visas siūles ir pakerta Aljanso karinį pajėgumą. Ankara leidžia Maskvai daryti ką nori ir Sirijoje, iš kurios nedrąsiai, bet nuosekliai traukiasi amerikiečiai, užleisdami opozicijos turėtas pozicijas B. Assado režimui ir Rusijai.
Kuo arčiau Lietuvos, tuo Rusija ima elgtis kaip savo namuose. Tariami A. Lukašenkos nesutarimai su V. Putinu dėl menamo Baltarusijos prisijungimo prie Rusijos greičiausiai tėra noras matyti esama už norima: taip zonduojama baltarusių nuomonė apie šią fiktyvią Sąjunginę valstybę, o A. Lukašenka dedasi didesnis jų nepriklausomybės gynėjas, negu esąs iš tikrųjų.
Tačiau dvigubas nuo 2004 m. valdžioje esančio Baltarusijos lyderio žaidimas sudaro gerą progą Vakarams „pasigauti“ jo intencijas užmegzti geresnius santykius su Vakarais. Bet šie į tai nereaguoja. Nors sankcijos Minskui iš dalies panaikintos, tačiau ES, užsiėmusi savo problemomis, pamiršo, kaip svarbu šią didžiulę posovietinę valstybę patraukti į savo pusę. Net Lietuvoje nerado oficialaus atgarsio A. Lukašenkos pareiškimas, kad, kylant problemoms su eksportu per Rusijos terminalus, Minskas dalį krovinių, ypač trąšų eksportą, nukreips per Klaipėdos uostą. Lietuvos užsienio reikalų ministerija šį pareiškimą praleido negirdomis, nors užteko diplomatinio rašto, kad „baltarusių prekėms Lietuvos rinka visada atvira“ ir pan.
Kitaip sakant, jėgų balansas senutėje Europoje krypsta Maskvos naudai. Tiek JAV, tiek Europa užsiėmusi savo problemomis ir nepastebi geopolitinių permainų, kurių priekyje žengia Maskva. Taip gali susidaryti kritinė masė, kai bus peržengtas rubikonas tarp taikos ir karo. Vienos jėgos dominavimas, ypač jei ta jėga įrodžiusi savo agresyvią prigimtį, niekada pasauliui neneša taikos ir pažangos.
2019.01.22; 06:12
