Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas teigia tebeturįs viltį, kad Lukiškių aikštėje įmanoma pastatyti memorialą, kuris atitiktų tiek Seimo įtvirtintas įstatymo nuostatas dėl šios aikštės įprasminimo, tiek ir vienytų visuomenę.
 
„Mes sakome, kad labai branginame laisvę, bet rodydami, kaip tą laisvę vertiname, staiga pradedame kovoti vieni su kitais. Laisvės simbolis turėtų mus vienyti, ir aš tebetikiu, kad tokį vienijantį simbolį Lukiškių aikštėje mes galime sukurti“, – LRT radijui teigė M. Kvietkauskas.
„Per daug čia nesutarimų, per daug priešpriešų“, – akcentavo jis.
 
Kartu, pabrėžia ministras, sprendžiant, kaip užbaigti diskusijas dėl šios aikštės, reikės atsižvelgti ir į teismo išvadas dėl konkurso, kurio metu nutarta statyti laisvės kovas įamžinančią Andriaus Labašausko kūrinį „Laisvės kalva“.
 
„Situacija nėra paprasta, tebevyksta teismų procesas dėl „Laisvės kalvos“, kaip kūrybinių dirbtuvių laimėtojos. Šiuos visus aspektus reikia įvertinti“, – aiškino M. Kvietkauskas, pabrėždamas, kad jo vadovaujama Kultūros ministerija kartu su Vyriausybe vis dar svarsto, kokie būtų teisingi žingsniai įgyvendinant Seimo priimto įstatymo nuostatas.
 
Kilusios diskusijos dėl Lukiškių aikštės nenustebino
 
Tai, kad dėl Lukiškių aikštės įprasminimo diskusijos užsitęsė, o Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva atidarytas dirbtinis paplūdimys tapo prielaida aikštės tvarkymą sureguliuoti Seimui, M. Kvietkauskas nelaiko ypatingu precedentu.
 
„Nėra tai ypatinga pažiūrėjus į platesnį Europos kontekstą. Istorinė atmintis visur kelia aštrių diskusijų. Būtent Antrojo pasaulinio karo, laisvės kovų atmintis Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, yra jautrus taškas. Žmonių tapatybė labai stipriai susijusi su šiais procesais. Darant sprendimus tokiose atminčiai jautriose erdvėse – o tai tikrai yra erdvė, kuri yra susijusi su tragiškais patyrimais, su kančiomis, su okupacijos atmintimi – reikia atsižvelgti į tai, kad atmintis gali būti žeidžiama“, – aiškino ministras.
 
„Laisve besidžiaugiant reikia atsižvelgti, kad nebūtų pažeistas kitas – tada tik ta laisvės esmė atsiskleidžia“, – samprotavo M. Kvietkauskas, neslėpdamas, kad pats asmeniškai supiltame Lukiškių aikštės pliaže nebuvo užsukęs pailsėti.
„Ne mano stilius“, – apibendrino M. Kvietkauskas.
 
ELTA primena, kad Seimas baigiantis sesijai skubos tvarka priėmė įstatymą, kad Valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti bus pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas, o pati aikštė tvarkoma užtikrinant rimtį bei deramą pagarbą kovotojams ir sukilėliams.
 
Šis įstatymas priimtas po to, kai Vilniaus mero R. Šimašiaus iniciatyva Lukiškių aikštėje buvo atidarytas diskusijas sukėlęs dirbtinis paplūdimys. Supiltu pliažu piktinosi ne tik valdantieji, bet ir konservatoriai bei kai kurie istorikai. Jų teigimu, aikštė, kurioje vyko tragiški įvykiai, nėra tinkama vieta tokioms pramogoms.
 
Prezidentas Gitanas Nausėda liepos 10 dieną pasirašė Seimo priimtą Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą. Pasak šalies vadovo, pasirašyti įstatymą padiktavo siekis nesileisti į politines intrigas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.28; 00:01

Molotovo – Ribentropo paktas

Prezidentas Gitanas Nausėda Briuselyje vyksiančios Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikime kels klausimą dėl Rusijos revizionistinės politikos, šalies pastangų perrašyti istoriją.
 
„Prezidentas Europos vadovams ketina kelti klausimą dėl Rusijos revizionistinės politikos. Turimi mintyje paskutiniai Rusijos veiksmai dėl istorijos perrašymo, V. Putino straipsnis Vakarų spaudoje apie Antrąjį pasaulinį karą, Dūmoje svarstomi teisės aktų pakeitimai dėl Molotovo-Ribentropo pakto denonsavimo bei Rusijos konstitucijos pakeitimai, kur vėlgi kalbama apie istorinę tiesą ir sankcijas už tos vadinamosios tiesos nesilaikymą“, – Prezidentūroje surengtoje spaudos konferencijoje antradienį teigė G. Nausėdos vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė.
 
„Prezidentui istorinė politika labai rūpi ir jis apie šias neigiamas tendencijas kalbės visiems Europos Sąjungos vadovams“, – pridūrė ji.
 
ELTA primena, kad 27 ES valstybių narių lyderiai liepos 17 d. susitiks Briuselyje. Tai bus pirmasis EVT gyvai vyksiantis posėdis nuo dėl koronaviruso įvesto karantino pradžios. EVT viršūnių susitikime lyderiai aptars ES ekonomikos atsigavimo paketą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.15; 06:38

Bėgimas „Valstybė – tai Tu“. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Valstybės dieną vyksiančio bėgimo ir važiavimo dviračiais dalyviai siekė priminti: kiekvienas esame valstybės dalis.
 
Liepos 6-ają, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, VšĮ „Mūsų vėliavos“ ir Lietuvos karių asociacija „Keliautojų klubas“ organizavo tradicinį renginį „Valstybė – tai Tu“. Jo metu Vilniaus Senamiestyje vyko garbės bėgimas, kurio maršrutas apėmė senąją miesto gynybinę sieną. Prie bėgikų prisijungė dviratininkai, jų maršrutas buvo skirtas paminėti skirtingus miesto ir valstybės raidos etapus.
 
Bėgikai ir dviratininkai startavo S. Daukanto aikštėje iškart po Lietuvos valstybės ir istorinės vėliavų pakėlimo ceremonijos Simono Daukanto aikštėje.
 
„Šiuo simboliniu bėgimu ir važiavimu su Lietuvos valstybės istorinėmis vėliavomis norime atkreipti dėmesį į sostinės ir visos šalies saugumą, taip pat skatinti pilietinę bei istorinę savimonę, ugdyti patriotiškumą ir pagarbą istorinei atminčiai, valstybei ir valstybingumui“, – sakė Lietuvos karių asociacijos „Keliautojų klubas“ vadovas Rolandas Lubys.
 
Dalyvių skaičius nebuvo ribojamas – laukiamas kiekvienas norintis. Kiekvienas registracijos mokestį sumokėjęs bėgikas dovanų gavo neštąją vėliavą, kurią galės išsikelti prie savo namų, sakoma VšĮ „Mūsų vėliavos“ pranešime.
 
Bėgimo trasos ilgis – 5 kilometrai. Ji driekėsi gatvėmis ir pėsčiųjų takais, besiribojančiais su miesto gynybine siena, Gedimino pilies kalnu ir Vilniaus arkikatedra bazilika. Po starto S. Daukanto aikštėje, bėgimas tęsėsi Universiteto, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, Liejyklos, Totorių, Benediktinių, Vilniaus, Klaipėdos, Pylimo, Bazilijonų, Šv. Dvasios, Bokšto, Maironio ir Šv. Brunono Bonifaco gatvėmis bei Bernardinų sodo taku palei Vilnelę, Kazio Škirpos alėja ir pėsčiųjų taku aplink Gedimino pilies kalną, Arsenalą, Vilniaus arkikatedrą baziliką iki Valdovų rūmų kiemo.
 
Dviračių trasa tęsėsi 10 kilometrų ir leido aplankyti buvusias miesto ribas, Vilniui, istorijai ir Lietuvai svarbius objektus – Arkikatedrą, Šventaragio slėnį, Arsenalą, Senąjį miestą (Kalnų parką), vėliau Olandų gatve dviratininkai prasuko pro Misionierių bažnyčią, atvyko prie simbolinių Aušros vartų, vėliau Pylimo gatve palei buvusią gynybinę sieną ir Tauro kalną atriedėjo prie modernios Lietuvos simbolio – Seimo rūmų, tuomet suko į Gedimino prospektą, kuriuo kaip centrine miesto ir istorijos ašimi užbaigė savo važiavimą finišuodami Valdovų rūmuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.07; 05:30

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turi naują vadovą – juo paskirtas  Mykolo Romerio universiteto profesorius Adas Jakubauskas.
 
Ketvirtadienį per slaptą balsavimą jo kandidatūrą parėmė 71 Seimo nays, 13 buvo prieš, 8 parlamentarai susilaikė.
 
A.  Jakubauskas pakeis ilgametę jo vadovę  Teresę Birutę Burauskaitę.
 
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas sakė, kad centras yra svarbi institucija, kuri savo tyrimais prisideda prie istorinės tiesos paieškos, tai taip pat didelė institucija, kurioje dirba per 100 darbuotojų, kurių materialinė padėtis yra apgailėtina. Jo nuomone, A. Jakubauskas yra tinkama kandidatūra vadovauti centrui. „Centrui turi vadovauti depolitizuota asmenybė, ji turi atstovauti Lietuvai, o ne konkrečiai politinei  jėgai, taip šiuo metu ir yra“, – sakė A. Gumuliauskas.
 
Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas priekaištavo A. Jakubauskui, kaip Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkui, kuris, jo duomenimis, 2014 metais, ieškodamas finansinės paramos totorių bendruomenei, yra parašęs laišką į Kazanę.
 
Prof. A. Jakubauskas pavadino tai „paskviliu“, tvirtindamas, kad jis yra paskelbtas persona non grata įvažiuoti į Rusiją. Jis pažymėjo, kad kaip totorius dalyvavo daugelyje Kazanėje vykusių renginių. A. Jakubauskas taip pat užtikrino, kad kaip Lietuvos  totorius buvo auklėjamas patriotizmo dvasia.
 
„Mūsų nuosaikus oponavimas yra bilietas į direktoriaus postą“, – pridūrė  12 metų centre anksčiau dirbęs A. Anušauskas, tikėdamas, kad ši kritika nesutrukdys A. Jakubauskui tapti centro vadovu.
 
Reaguodamas į mestą šešėlį kandidatui  Seimo narys Povilas Urbšys ragino nepasiduoti šitai provokacijai, nes tai daugiau vandens pylimas „ant to malūno,  kuris sukasi prieš Lietuvą“.
 
Seimo narys Algimantas Dumbrava, kalbėdamas apie A. Jakubauską, sakė, kad tai labai korektiškas, mandagus, išlaikytas žmogus, kuriam pavyks susitvarkyti su naujomis pareigomis.
 
„Neabejoju A. Jakubausko  kompetencija, būk ir toliau toks padorus  ir principingas“, – savo kraštiečiui linkėjo Seimo narys Vytautas Kamblevičius.
 
Dar anksčiau prisistatydamas iš Seimo tribūnos A. Jakubauskas sakė, kad, jo nuomone, centras turėtų remtis profesionalų – istorikų, teisės specialistų išvadomis.
 
Jo įsitikinimu, neturėtų būti spekuliuojama informacija, ji turi būti tikrinama, pertikrinama ir tik tada pateikiama visuomenei.
 
Pasak A. Jakubausko, centro darbai turėtų būti labiau išeksponuoti jaunajai kartai. Centro darbe jis pasigenda tarptautiškumo, pavyzdžiui, tarptautinių konferencijų.
 
Jei būtų paskirtas vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, A. Jakubauskas sako, kad vienas pirmųjų jo darbų būtų centro pertvarka.
 
Prof. dr. A. Jakubausko kandidatūrą vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui Seimui pateikė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
 
Savo profesiniame bagaže A. Jakubauskas turi pedagoginio, vadybinio, akademinio ir viešojo sektoriaus darbo patirties, o nuo 2003 metų jis yra Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas.
 
Kaip numato įstatymas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra valstybės įstaiga, tirianti visas genocido bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų apraiškas, 1920–1939 m. Vilniaus krašte okupacinio režimo vykdytą politiką bei pasipriešinimo jai procesus, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, 1990–1991 m. SSRS vykdytą agresiją ir jos padarinius atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
 
Šis centras inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų veiksmų teisinį įvertinimą, jo uždaviniai – istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimas, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimas.
 
Centrui vadovauja generalinis direktorius – valstybės pareigūnas, kurį 5 metų kadencijai į pareigas skiria ir iš jų atleidžia Seimas Seimo pirmininko teikimu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.26; 06:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Didesnę dalį Lietuvos visuomenės sukrėtė Vilniaus mero įžūlumas, kuris, net su sostinės taryba nepasitaręs, savavališkai, matyt, negavęs kompetentingos kultūros paveldo apsaugos institucijos leidimo, pavertė istorinę Lukiškių aikštę paplūdimiu.

Visi prisimename, kiek laiko užtruko diskusijos dėl Lukiškių aikštės valstybinio įprasminimo. Nuomonės linko į istorinę Vyčio skulptūrą, po jo heraldinio pripažinimo – visų laikų pasipriešinimo visiems užpuolikams simbolio. Tos diskusijos tebesitęsia.

Pagaliau išgirdome oficialios, su kultūros paveldu susijusios institucijos, Valstybinės kultūros paveldo komisijos, reakcijos. Deja, pasmerkusi mero sprendimą, Komisija tuo ir apsiribojo.

Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.lt

„Skubotai priimti sprendimai dėl tokių valstybės istorinei atminčiai svarbių objektų, nesuteikus progos visuomenei išreikšti nuomonės, skatina šios susiskaldymą dėl svarbių paveldo objektų įveiklinimo, sako Valstybinė kultūros paveldo komisija.“

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/simasius-uzsitrauke-paveldosaugininku-nemalone-papludimys-nedera-su-lukiskiu-aikstes-memorialine-reiksme.d?id=84607653

Tik tokią išvadą tesugebėjo padaryti Valstybinė kultūros paveldo komisija?  O kaip dėl kreipimosi į prokuratūrą?

Lukiškių aikštė yra įregistruota Kultūros vertybių registre. Kodas – 10371.

https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search

Dar yra toks LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS   Į S T A T Y M A S.

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.15165?jfwid=rivwzvpvg

Ir straipsniai jame:

32 straipsnis. Atsakomybė už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymų pažeidimus

Asmenims, pažeidusiems nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymus, taikoma baudžiamoji, administracinė ir kitokia atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

33 straipsnis. Žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, atlyginimas

Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt

Juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalą nekilnojamosioms kultūros vertybėms, jų teritorijoms arba apsaugos zonoms, privalo suremontuoti, restauruoti arba atkurti vertybes, atstatyti jų teritorijų arba apsaugos zonų fizinę būklę ir, be to, atlyginti padarytus nuostolius.

Lukiškių aikštės fontanuose žaidžia vaikai. Slaptai.lt

Nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų ar apsaugos zonų atstatymo būdą bei nuostolių dydį nustato Kultūros vertybių apsaugos departamentas.

Lėšos, gautos atlyginus padarytus nuostolius, naudojamos pagal šio įstatymo 27 straipsnį iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamiems nekilnojamųjų kultūros vertybių saugojimo darbams finansuoti.

Akivaizdu, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymai yra pažeisti. Net ir tuo atveju, jei kompetentinga institucija leidimą paversti Lukiškių aikštę pliažu merui patyliukais davė.

2020.06.24; 22:07

Ketvirtadienį Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ketina pateikti Seimui siūlymą Mykolo Romerio universiteto profesorių Adą Jakubauską penkeriems metams paskirti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniu direktoriumi.
 
Pasak V. Pranckiečio, šią kandidatūrą jis pasirinko remdamasis Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos teikimu, po išsamių konsultacijų su istorikų bendruomene ir visuomenininkais.
 
Jeigu Seimas pritartų, nutarimas dėl A. Jakubausko paskyrimo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriumi įsigaliotų šių metų liepos 1 d.
 
V.  Pranckietis taip pat  ketina pateikti Seimui dar vieną nutarimo projektą, kuriuo siūlo atleisti Teresę Birutę Burauskaitę iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės pareigų.
 
Kaip numato įstatymas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras  yra valstybės įstaiga, tirianti visas genocido bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų apraiškas, 1920–1939 m. Vilniaus krašte okupacinio režimo vykdytą politiką bei pasipriešinimo jai procesus, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, 1990–1991 m. SSRS vykdytą agresiją ir jos padarinius atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
 
Šis centras inicijuoja  genocido organizatorių ir vykdytojų veiksmų teisinį įvertinimą, jo  uždaviniai – istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimas, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimas.
 
Centrui vadovauja generalinis direktorius – valstybės pareigūnas, kurį 5 metų kadencijai į pareigas skiria ir iš jų atleidžia Seimas Seimo Pirmininko teikimu. Tas pats asmuo negali eiti Centro generalinio direktoriaus pareigų daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
 
Centro generalinis direktorius, kurio kadencija pasibaigusi, šias pareigas eina tol, kol bus paskirtas naujas Centro generalinis direktorius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.18; 07:00

Šiais metais pasauliui minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje ir pergalės prieš nacizmą 75-ąsias metines, Seimui siūloma priimti rezoliuciją.
 
Jos projektą ketvirtadienį ketina pateikti Seimui konservatorius Emanuelis Zingeris.
 
Rezoliucijos projekte siūloma pasmerkti Rusijos Federacijos vykdomą „istorinį revizionizmą ir skleidžiamą dezinformaciją, kuria neigiamas Sovietų Sąjungos, kaip vienos iš pagrindinių Antrojo pasaulinio karo iniciatorių, vaidmuo, siekiant jį perkelti agresijos aukoms ir pateisinti 1939-ųjų Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus“.
 
Seimui siūloma kreiptis į Europos Parlamentą, kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių parlamentus, tarptautines organizacijas ir tarptautinę bendruomenę, kviečiant nesitaikstyti ir drauge priešintis Rusijos Federacijos vykdomam istoriniam revizionizmui ir skleidžiamai dezinformacijai.
 
„Rusijos Federacijos vykdomas istorinis revizionizmas ir skleidžiama dezinformacija yra taip pat skirta pateisinti dabartinę agresyvią politiką ir agresiją prieš kaimynines valstybes, skatinti nepasitikėjimą Vakarų bendruomenėje, skaldyti Europos Sąjungą ir NATO“, – pabrėžiama rezoliucijos projekte.
 
Šiuo dokumentu siūloma pakviesti regiono ir pasaulio akademinę bendruomenę, pilietinę visuomenę tęsti totalitarinių režimų nusikaltimų žmonijai tyrimus, tirti istorinius faktus ir skleisti tiesą siekiant, kad tokio masto tragedijos niekuomet nepasikartotų.
 
Rezoliucijos projektą parengė Seimo nariai konservatorius Emanuelis Zingeris, „valstietis“ Arūnas Gumuliauskas ir liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.07; 00:30

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo parašyti išsamų straipsnį, paneigiantį prasimanymus apie Antrojo pasaulinio karo kilimo priežastis. Rusija nesiliauja kaltinusi visus istorijos klastojimu, tačiau iš SSRS paveldėtus svarbiausius 1939-1945 metų dokumentus laiko archyvuose po devyniomis spynomis.

Te jie paspringsta faktais ir argumentais

Vladimiras Putinas 2019-ųjų pabaigoje – 2020-ųjų pradžioje bent šešis kartus įvairiose auditorijose kaltino Vakarų valstybes ir ypač Lenkiją Antrojo pasaulinio karo padegimu. Apžvalgininkai suskato aiškintis, ko jam taip parūpo karo istorija. Rusijos prezidentą galėjo papiktinti Lenkijos vadovybės atsisakymas pakviesti jį į renginius, skirtus karo pradžios 80-mečiui, ir Osvencimo koncentracijos stovyklų išlaisvinimo 75-ųjų metinių minėjimą. O daugelio nuomone, tai buvo atsakymas į  Europos parlamento 2019 metų rudenį priimtą  rezoliuciją dėl Europos istorinio atminimo svarbos jos ateičiai.

Europos parlamento rezoliucijoje sakoma, kad Antrąjį pasaulinį karą sukurstė dviejų totalitarinių režimų – komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta nepuolimo sutartis, arba Molotovo–Ribentropo paktas, su slaptaisiais protokolais, pagal kuriuos jie pasidalijo Europą. Nors 1989 metų pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė su nacistine Vokietija sudarytų susitarimų pasirašymą, teigiama rezoliucijoje, dabartinė Rusijos valdžia pastaraisiais metais nepripažįsta SSRS atsakomybės už šį susitarimą bei jo pasekmes ir kaltina karo sukurstimu Lenkiją, Baltijos valstybes ir Vakarų šalis. Rusija nesidygi kraipyti istorinius faktus tam, kad pateisintų sovietinio totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus. Prie dokumento kūrimo daugiausia prisidėjo kaip tik Lenkijos atstovai (neliko nuošalyje ir Lietuvos).

Europos deputatų užuominą, kad SSRS irgi atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą, Putinas pavadino „visiška nesąmone“. SSRS prilyginimą Vokietijai jis praėjusių metų pabaigoje, ataskaitinėje spaudos konferencijoje, pripažino „cinizmo viršūne“; kas taip sako, piktinosi, „nežino istorijos, rašyti ir skaityti nemoka“. Tada ir pažadėjo parašyti straipsnį apie SSRS veikimą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. „Aš būtinai jį paskelbsiu, – pažadėjo. – Kai aš skaitau archyvų dokumentus, viskas tampa absoliučiai aišku.“

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Sausio viduryje Maskvoje vykusioje spaudos konferencijoje laikinasis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas papasakojo apie Rusijos diplomatų žygius senaisiais metais. Be kitų dalykų, jis pasakė, kad nesiliaus mėginimai apmeluoti šalį kalbant apie Antrojo pasaulinio karo baigtį ir jo kilimo priežastis, taip pat mėginimai pasitelkti šį melą Rusijos vaidmeniui tarptautinėje arenoje sumenkinti. Lavrovas vėl patvirtino prezidentą Vladimirą Putiną rašant išsamų straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris „grindžiamas išimtinai faktais – naujais duomenimis, paimtais iš Rusijos archyvų“.

Kiek ankstėliau Rusijos prezidentas savo pranešime Federaliniam susirinkimui priminė, kad šiemet šalis minės Pergalės Didžiame Tėvynės kare 75-metį ir pareiškė, kad „mes turime apginti tiesą apie Pergalę“. Įžūlus melas, mėginimas perversti istoriją atremtini faktais ir tam bus pateiktas išsamiausias archyvinių dokumentų kompleksas, prieinamas ir šalies piliečiams, ir visam pasauliui. Po kelių dienų paaiškėjo, kad tai bus Antrojo pasaulinio karo meto dokumentų centras. „Mes būtinai įkursime archyvinių dokumentų centrą, – pasakė Rusijos prezidentas susitikime su karo dalyviais ir patriotinės visuomenės atstovais Sankt Peterburge. – Mes užkimšime burną tiems, kurie mėgina perversti istoriją, parodyti ją melagingoje šviesoje ir sumenkinti mūsų tėvų ir senelių vaidmenį, mūsų didvyrių, kurie žuvo gindami savo Tėvynę ir visą pasaulį nuo rudojo maro, nuo nacizmo.“ Ir pakartojo: „Mes šitas bjaurias burnas užkimšime dokumentais visiems laikams.“ Ir dar kartą, atsiprašęs už rupumą: „Šitas bjaurias kai kurių užsienių veikėjų burnas, kurias jie varsto dėl trumpalaikės politinės naudos, mes užkimšime teisinga dokumentine informacija.“

Putinas užsimojo parašyti straipsnį, nesulaukęs knygos „Ant karo slenksčio. 1939 metai“ (На пороге войны. 1939 год) pristatymo, įvykusio Maskvoje kovo pabaigoje. Straipsnių rinkinio pristatytojai pasigyrė, kad prie jo prisidėjo (tokia seka vardijama) Rusijos, Didžiosios Britanijos, Baltarusijos, Vokietijos, Ukrainos, JAV, Italijos istorikai. „Ši knyga yra pavyzdys, kad istoriją turi tirti istorikai, o ne politikai ir ne politikieriai, – pasakė Rusijos karo istorikų draugijos globėjų tarybos pirmininkas Sergejus Ivanovas (buvęs Prezidento administracijos vadovas, dar anksčiau – gynybos ministras; atsargos generolas pulkininkas, karjerą pradėjęs viename padalinyje su Vladimiru Putinu Leningrado KGB). – Autoriai pateikė gerą pamoką tiems, kurie mėgina perprasminti istoriją ir pavaizduoti save aukomis.“ Minėtos draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis (dar neseniai – kultūros ministras, dabar Rusijos prezidento patarėjas) nurodė, kad šios knygos pranašumas yra 30 profesionalių istorikų „kolektyvinė įžvalga“, kai tuo tarpu nūnai paplitęs „autorinis“ požiūris dažnai iškreipia istoriją.

Pastarasis priekaištas taikomas, suprantama, ne Putinui, o siuvantiems, kaip buvo pasakyta, pagal 8 dešimtmečio „Amerikos balso“ veikalus. Ir vis dėlto – kadangi minėtoji knyga skirta visiems norintiems žinoti „tikrą tiesą apie Antrojo pasaulinio karo pradžią“, o knygoje nurodoma, kad „sovietų ir vokiečių paktas tapo paskutiniu mėginimu sustabdyti kraujo praliejimą“ ir kita, ką Putinas ne kartą yra aiškinęs, nekyla abejonių jo straipsnyje visa taip ir liksiant. Kitas reikalas yra „nauji duomenys, paimti iš Rusijos archyvų“ – išeitų, jie istorikams iki šiol nežinomi?

Klastojimo nuojauta

Po Putino „užčiaupsime“ kas piktinosi ar šaipėsi, o vienas komentatorius prisiminė Jozefo Gebelso kalbą apie totalinį karą, pasakytą Berlyno sporto rūmuose 1939 metų vasarį (ji laikoma vienu manipuliavimo masine sąmone pavyzdžių). Joje būsimasis Trečiojo reicho švietimo ir pripagandos ministras patarė žydų spaudai nustoti melavus, „nes ateis diena, kada mūsų kantrybė trūks ir mes užčiaupsime žydams jų įžūlias, melagingas burnas“. Bet tai, kaip sakoma, emocijos.

„Nėra reikalo kopijuoti dokumentus ir telkti juos kažin kokiame dirbtiniame centre, – atsakė į Putino sumanymą istorikas Nikita Petrovas. – Ne centrą reikia kurti, o tiesiog nubraukti slaptumo žymą nuo visų sovietinių dokumentų.“ Pasak jo, dokumentų apie prieškarį ir karo pradžią yra pakankamai. Tačiau esama labai svarbaus Raudonosios armijos (RKKA) aukščiausiosios vadovybės, Vyriausiosios vadovybės būstinės dokumentų klodo, kuris iki šiol neatskleistas. Reikia vykdyti įstatymą, kuris nurodo, kad valstybės paslaptį sudarantys duomenys negali būti slepiami ilgiau nei 30 metų, o žvalgybos – 50 metų. Tuo tarpu slaptumas vis pratęsiamas, nors įstatymas leidžia tai daryti tik išimtiniais atvejais.

Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas

Taip istorikas kalba praėjus dešimtmečiui po to, kai jis nesėkmingai skundė teismuose Ferderalinės saugumo tarnybos (FSB) draudimą susipažinti su kai kuriais SSSR saugumo ministerijos (MGB) įsakymais, reikalingais jo tyrimui apie NKVD-MGB veikimą Vokietijoje 1945-1953 metais. Ir tik Konstitucinis teismas galiausiai (2012) išaiškino, kad 30 metų dokumentų slaptumo režimas taikomas duomenims „ir iki, ir po įstatymo priėmimo“. Tačiau archyvuose dokumentas ir toliau gali likti paslaptyje – tyrėjams daug kas neprieinama dėl draudimo susipažinti su asmeninio ir šeiminio gyvenimo duomenimis nepraėjus 75 metams be tų asmenų ar jų palikuonių sutikimo.

Pastaruosius du dešimtmečius archyvus lankantys istorikai savo kailiu patyrė, kaip juose darėsi vis sunkiau gauti pageidaujama (nuo 10 dešimtmečio ėmė slėpti ir tai,  kas buvo paskelbta), ir labai abejoja, kad jiems staiga ant lėkštelės atneš iki tol po devyniomis spynomis laikytus dokumentus. Nikita Petrovas pranašauja, kad tame centre bus surinkta tai, kas reikalinga, ir nebus to, kas nereikalinga, tai yra bus tai, kas reikalinga istorijos suvokimui Kremliaus nustatyta vaga kreipti.

Komunistų išpažintis miniai reikalaujant

2011 metais Tarptautinės draugijos „Memorialas“ atstovas istorikas Janas Račinskis kalbėjo, kad Rusija yra šalis su pavogta istorija. „Kas rašyta įvairiais sovietinės valdžios laikotarpiais – tai penkios skirtingos istorijos versijos, visos jos melagingos, kalnai melo, o visa šalies istorija tebeslepiama archyvuose.“ (Prisiminkime humoristo „Rusija yra šalis su nenuspėjama istorija“; deja, ne „visa“, štai tik vienas pavyzdys: gal perdedama sakant, kad Stalino įpėdiniu 1953-aisiais tapęs ir po trejų metų diktatoriaus kultą nuvainikavęs Nikita Chruščiovas „archyvus naikino vagonais“, bet nurodoma, kiek maišų dokumentų su jį patį kompromituojančiais dokumentais buvo sunaikinta – vienuolika).

Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir SSRS vadovu (1985 – 1991) tapusio Michailo Gorbačiovo paskelbtų reformų dalis buvo atvirumas – garsiai prabilta apie valstybės įvykdytus nusikaltimus Josifo Stalino valdymo metais. Pirmą kartą paskelbtas Chruščiovo slaptas pranešimas apie Stalino asmens kultą, kurį jis perskaitė Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime 1956 m. vasario 25 d. (beje, birželio 4 d. jį išspaudino „The New York Times“). Apie Molotovo ir Ribentropo akto pasmerkimą jau pasakyta. Ilgai spyriojęsis Gorbačiovas galiausiai (1990) pripažino: turimi archyviniai dokumentai leidžia padaryti išvadą, kad dėl karininkų ir kitų belaisivių lenkų žudynių Katynėje bei kitose vietovėse 1940 metų pavasarį yra atsakingi SSRS vidaus reikalų komisariato (NKVD) vadovai.

nkvd_000
NKVD budeliai

1992 metais Rusijoje vykdant demokratine reformas priimtas archyvų įstatymas atvėrė Rusijos ir užsienio tyrėjams visas saugyklas, kuriuose buvo laikomi su politinėmis represijomis ir žmogaus teisių pažeidimu SSRS 1917 -1991 metais susiję dokumentai; visuomenė sužinojo, kad  politiniais motyvais buvo represuota daugiau kaip 4 milijonai žmonių. Dabar šviesą išvydo dokumento iš vadinamojo „Paketo nr. 1“, iki tol prieinamo tik valstybės vadovams, pirmas egzempliorius – komunistų partijos viršūnės, politinio biuro, sprendimas be kaltinimų sušaudyti NKVD karo belaisvių stovyklose laikomus 14 700 asmenų ir 11 000 asmenų, kalinamų vakarinių Ukrainos ir Baltarusijos sričių kalėjimuose.

Išslaptinti archyvai davė daug naujo peno ir istorikams, tiriantiems SSRS vadovybės politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bei karinės vadovybės veikimą pradiniu Vokietijos-SSSR karo laikotarpiu. Antai buvo paskelbti 7 ypatingo slaptumo dokumentai dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo Rytuose ir Vakaruose; 1940 metų pavasarį parengtame Juodosios jūros laivyno oro pajėgų operacijų plane nurodomi šie galimi priešininkai: Anglija, Prancūzija, Rumunija, Turkija (planuota bombarduoti laivus Bosforo sąsiauryje, Sueco kanale, Karinių oro pajėgų vyriausioji valdyba buvo parengusi maršrutų Indijoje aprašymą ir karo pramonės objektų sąrašą toje pačioje Indijoje, taip pat Turkijoje, Irane, Afganistane, Irake, Sirijoje, Palestinoje, Egipte). Naujausieji „svarstymai“ buvo parengti ne anksčiau kaip 1941 m. gegužės 15 d. karo su Vokietija ir jos sąjungininkais atvejui ir ragino Kremlių nedelsti: kadangi Vokietija mobilizavo savo kariuomenę su užnugariu, reikia užbėgti už akių jos paskleidimui ir smogti, kol ji nespėjo organizuoti frontų ir kariuomenės rūšių sąveikos.

1998 metais Rusijos prezidento Boriso Jelcino pavedimu išėjusio dviejų tomų dokumentų rinkinio „1941 metai“ pratarmėje akademikas Aleksandras Jakovlevas (kadaise vienas aktyviausių SSRS reformatorių) rašė, kad „tik dabar atsirado galimybė pažvelgti į slaptus archyvus ir pamėginti atskleisti tiesą apie 1941 metų tragediją“ (turimas galvoje Stalino valdymo laikotarpiu ir vėlesniais dešimtmečiais nutylimas arba prasimanymais dangstomas RKKA  triuškinimas Vokietijos-SSSR karo pradžioje). Sudarytojai susipažino su 10 tūkstančių įslaptintų sovietinės politinės ir karinės vadovybės dokumentų, iš kurių atrinko daugiau kaip 600, išsamiausiai apibūdinančių Didžiojo tėvynės karo pradžios įvykius; daugelis jų skelbiami pirmą kartą. Pratarmės pabaigoje akademikas rašo, kad tai – tik dalis archyvuose esančių dokumentų ir kad knyga bus paskata plėsti šio Tėvynei kritinio meto tyrimą.

Valstybės vadovo archyvas ar Mėlynbarzdžio siaubo kambarys?

Aleksandro Jakovlevo palinkėjimas liko balsas tyruose. Jeigu pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino valdymo pradžioje įvyko, kaip dažnai pasakoma, „archyvinė revoliucija“, tai visa, kas dėjosi šiame fronte XX amžiaus pabaigoje ir ypač XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje, prašosi pavadinama „kontrrevoliucija“.

Kai 2000 metais išėjo Michailo Meltiuchovo knyga («Упущенный шанс Сталина») –  išsamiausias Antrojo pasaulinio karo priešistorės tyrimas, kolegos pastebėjo skyriuje „Sovietinis karinis planavimas 1940 – 1941 metais“ iš 122 šaltinių archyviniais tesant 7. Pats istorikas pripažino turėjęs pasitenkinti tuo, kas prieinama. Esą Rusijos istoriografija susidarė gana išsamų vaizdą, kaip buvo rengiami karinio planavimo dokumentai strateginiu lygiu, tačiau kompleksinis dokumentų, sudarančių sovietinį operatyvinį planą (paskleidimas, pradinių strateginių operacijų vykdytojų tikslai ir užduotys) tebelieka neįmanomas dėl atitinkamų 1939 – 1941 metų dokumentų slaptumo.

KGB archyvų paslaptys

Jau prieš dešimtmetį nepriklausomi istorikai pastebėjo: diskusijos dėl Antrojo pasaulinio karo kilimo priežasčių ir jo pobūdžio vyksta, tačiau abi pusės savo išvadas grindžia nedaugeliu antraeilių arba netiesioginių dokumentų, iš kurių neįmanoma susidaryti nuoseklaus vaizdo. O kažin kur visiškai netoliese dūli tonos neprieinamų popierių – esminių dokumentų, kurių paskelbimas aiškiai atsakytų į daugelį, o gal ir visus klausimus. Ir esama žmonių, kurie viską kuo geriausiai žino, – tai slaptųjų archyvų saugotojai. Tačiau jie tyli. Todėl peršasi akivaizdi išvada: valdiškieji karo istorikai iš Generalinio štabo archyve saugomų paslapčių nieko naudinga jų skleidžiamai oficialiajai versijai išpešti jau negali – kitu atveju visa tai seniai būtų išslaptinta; moksliniai duomenys slepiami tik tam, kad nepapultų į priešininkų rankas. Kremliui paklusniems istorikams telieka plūsti, pravardžiuoti, bauginti oponentus; socialiniuose tinkluose veikia to paties raugo istorikų grupė, kuri su piktdžiuga pjudo šunimis jiems nepatinkančius.

Rusijos federalinė archyvų tarnyba stebisi: ko triukšmaujama, iš valstybiniuose archyvuose esančių dokumentų vos 4,3 % tebelieka įslaptinta.

Prieš penkerius metus istorijas Leonidas Maksimenkovas rašė („Закрытые папки“), kad Didžiosios Pergalės 70-čio išvakarėse sudėtinga gauti netgi tuos karo laikų dokumentus, kurie nėra slapti. Istorikas nesutinkantis su Federalinės archyvų tarnybos vadovo žodžiais, esą išslaptinta ir tyrėjams prieinama 95 % dokumentų iš dabar Rusijos valstybiniame socialinės ir politinės istorijos archyve (РГАСПИ) laikomo asmeninio Stalino fondo. Iš 1693 dokumentų nprieinami 224 – tai yra ne tiek jau mažai, turint galvoje, kad prieinama ir daugybė archyvinio šlamšto: laikraštinės iškarpos, paties Stalino parašyti veikalai, knygos iš jo asmeninės bibliotekos. Kai kurių dokumentų įslaptinimas kelia nusistebėjimą, antai slepiama ir Stalino pataisos ultimatume feldmaršalui Pauliui ir jo vadovaujamai kariuomenei, apsuptiems prie Stalingrado, ir „Pravdos“ laikraštyje skelbti Stalino atsakymai darbo žmonėms, aukojusiems tankų ir lėktuvų gamybai. Kitų įslaptintų dokumentų net pavadinimai neatskleidžami.

Tie kiti  iš tikrųjų yra „ypatingos svarbos“. Tokią išvadą padarė apsilankęs Kanadoje, Toronto univertsiteto bibliotekoje: ir iš ten esančio Stalino fondo pilno apyrašo sužinojo, kas Maskvoje užklijuota. Iš karo laikų neprieinama: Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, Generalinio štabo ir Žvalgybos valdybos, karo oro pajėgų, karo laivyno, karo pramonės komisariatų šifruotos telegramos, gynybos liaudies komisaro įsakymai, Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, šifruotos Stalino telegramos liaudies komisariatų, vietiniams partiniams, sovietiniams, ūkiniams vadovams, frontų ir partizaninio pasipriešinimo vadams etc. etc.

LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis“. Slaptai.lt nuotr.

Slepiama, apie ką Stalinas susirašinėjo su pirmuoju Sovietų Sąjungos maršalu ir gynybos liaudies komisaru Vorošilovu, Raudonosios armijos (RKKA) frontų karo tarybų nariu Chruščiovu, RKKA vyriausiosios politinės valdybos (prieš tai vadinosi „politinės propagandos“) viršininku, generolų siaubu Mechliu. Istorikas, Išvardijęs tai ir dar daugiau, klausia: „Ar galima be šio dokumentų rinkinio kalbėti apie Sovietų Sąjungos karinę ir politinę istoriją iš viso ir apie pasirengimą karui ir pradinį jos laikotarpį skyrium?“

Visiškoje tamsoje tarptautiniai santykiai. Antai slepiamas Stalino susirašinėjimas ne tik su Lenkijos Respublikos vyriausybės tremtyje vadovais, bet ir Kremliui lojaliais lenkų veikėjais. Negalima sužinoti, ką Stalinas rašė Antihitlerinės koalicijos narės Prancūzijos vadovams, dėl ko derėjosi su JAV prezidento Ruzvelto patikėtiniu 1941 metų rudenį, apie ką visą karo metą susirašinėta su JAV diplomatais. Austrija, Bulgarija, Čekoslovakija, Iranu, Ispanija, Italija, Japonija, Suomija…

Istorikas apgailestauja: jau vien Stalino ranka rašytos pastabos, pataisos, nurodymai daugelyje dokumentų (o juk dar yra įslaptintas 738 lapų „Su Stalino rezoliucijomis siunčiamų dokumentų registravimo žurnalas“) galėtų pasitarnauti ne vienai daktarinei disertacijai, bet šio žanro kūryba slepiama… Ta proga galime prisiminti Michailo Gorbačiovo žodžius: „Stalinas visas kraujyje. Aš skaičiau jo rezoliucijas ant nutarimų, kuriuos pluoštais jis pasirašinėjo kartu su Molotovu, Vorošilovu, Kaganovičiumi ir Ždanovu. Šis penketas buvo uoliausias.“

Nuo rusų liaudies slepiama, kaip ji nugalėjo

Prieš dvejus metus žiniasklaidoje pranešta, kad Rusijos gynybos ministerijos centrinis archyvas planingai išslaptino beveik visas Didžiojo tėvynės karo laikotarpio bylas, neatskleista teliko apie 0,02%, arba daugiau kaip 2 000 bylų. Istorikas Igoris Ivlevas pakomentavo: esminiai yra fronto, karinės apygardos, aukščiau – Generalinio štabo ir Gynybos liaudies komisariato dokumentai, iš kurių tyrėjams teprieinama, geriausiu atveju, ne daugiau kaip 25%. Todėl teigtina, kad tik vienas ketvirtadalis oficialiai skelbiamų duomenų apie karą yra pagrįsta esminiais dokumentais. Visa kita – kaip atrodo „dvaro istorikams“, kaip nutarė vadovybė. Konkrečiai istorikus domina kovinių veiksmų operatyviniai planai ir visa, kas susiję su konkrečių kariuomenės padalinių veikimu po mobilizacijos; 1941 m. gegužės 24 d. įvykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo Gynybos ir Karinio jūrų laivyno komisariatų, generalinio štabo ir visų Vakarų karinių apygardų vadai, štabų viršininkai, karinių oro pajėgų vadai ir kita, jau nekalbant apie terminus.

Karinis paradas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Kai 2011 metais Rusijoje išleido dokumentų rinkinį, skirtą Didžiojo tėvynės karo pradžios 70-mečiui, šis istorikas atkreipė dėmesį, kad nauja jame beveik nėra. Tuo tarpu neskelbiama tonos daug svarbesnių dokumentų iš uždarų fondų. Jo akimis, nuo rinkinio „1941 metai“ pasirodymo 1998 metais naujų autentiškų to meto dokumentų nebuvo atskleista. Rusijos istoriografija tarsi sustojo kažin kokiame „mirties taške“. Kas atsitiko? Kodėl išleistoje naujoje 12-os tomų Didžiojo tėvynės karo istorijoje (Истории Великой Отечественной войны 1941-1945 гг.) nerašoma apie žygio į Vokietiją planus, kuriuos jis skaitęs ir konspektavęs?

Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.

„Matyti, tyrėjai pasiekė barjerą, kurį įveikus galėtų būti atskleisti labai nemalonūs ir, ko gero, netgi gėdingi šalies tikrosios istorijos, taip pat ir karo, puslapiai,“ – spėja istorikas. Atskleidus visus dokumentus, gali būti, paaiškėtų tikrasis ir kitų sovietinių politinių ir karo veikėjų vaidmuo tragiškuose 1939 -1945 metų įvykiuose, o ne tik ta kaltė, kurią oficialioji istorija priskiria vienam Stalinui.

Kito istorikas, Kirilo Aleksandrovo, nuomonė: atskleidus visus Gynybos ministerijos centriniame archyve slepiamus dokumentus, Stalino įpiršta karo versija pasirodys visiškai nepagrįsta. O svarbiausia, gali rastis atsakymas į klausimą: kodėl šalis už pergalę kare sumokėjo tokią pasibaisėtiną kainą ir kas dėl to kaltas? Gali būti, kad slepiami armijos politinių skyrių dokumentai, pavyzdžiui, dėl moralinių dalykų, irgi padarys slogų įspūdį. Ši tiesa nepasitarnaus triumfo nuotaikoms visuomenėje kelti.“

2020.05.05; 08:00

Naujienų agentūros ELTA direktorė Gitana Markovičienė. Eltos nuotr.

Lietuvos telegramų agentūra ELTA pažymi 100 metų, kai skelbė, skelbia ir skelbs visuomenei svarbias žinias: aktualias, objektyvias, operatyvias.
 
Pirmosios ir vienintelės nacionalinės naujienų agentūros Eltos istorija prasidėjo 1920 metų balandžio 1-ąją. To meto Lietuva: karas su Lenkija; siaučia ispaniško gripo epidemija; suirutė ir visa ko stoka po Pirmojo pasaulinio karo. Visa žmonijos negandų trejybė –  karas, maras, badas. Lietuva – nauja valstybė – išsilaikys ar neišsilaikys ji toliau? O Eretas kūrė naujienų agentūrą! Kad pasaulis žinotų apie jaunos valstybės gyvenimą, o Lietuva žinotų apie pasaulį.
 
Istorinės aplinkybės, žyminčios Eltos veiklos pradžią, įkvepia įveikti ir šios dienos iššūkius, skubiai įsirengti darbo vietas namuose ir svarbios informacijos sraute savaime prasiilginti darbo valandas.
 
Dar viena nekintanti vertybė, kuri ir sutelkė, ir įpareigojo visus 100 metų kasdien kiek įmanoma stengtis – suvokimas, kad kitoje agentūros siunčiamos informacijos kanalo pusėje –  žiniasklaidos profesionalas: redaktorius, žurnalistas, informacijos ekspertas, o kai agentūros žinios teikiamos tiesiogiai – reiklus skaitytojas.
 
Eltos šimtmečiui rengtos parodos „ELTA 100: taškus sudėlioja istorija“ idėja šiandien pasisuko  netikėtu rakursu. Ir pati paroda, ir šventės rengimas Kaune, mieste, kur įsikūrė ELTA, vaizdo klipo kūrimas, nominacijos ir visos kitos jubiliejinės staigmenos, atrodžiusios tokios  reikšmingos, suteikusios tiek lūkesčių ir džiaugsmo jų kūrėjams, šiandien – po kaukėmis, saugančiomis gyvybę. Ne tik savo. Žmonijos. Vėliau tai irgi taps istorija. Atlikdama savo prigimtinę pareigą ELTA ją fiksuos ir rašys.
 
Palaikydami tuos, kuri gelbsti žmonių gyvybes, linkėdami tvirtybės sergantiems, gerbdami Išėjusius ir Išeinančius – nerengsim jokių, netgi virtualių, iškilmių. Dirbsime savo darbą, kaip dirba eltiečiai jau šimtą metų. Jo kokybę tegu vertina Eltos partneriai, skaitytojai ir antrą šimtmetį pradedantis skaičiuoti laikas.  Istorija kartojasi ir patikrina išmoktas pamokas.
 
Pasak Eltos direktorės Gitanos Markovičienės,  žengdami į antrąjį Eltos šimtmetį iš praeities pasiimame svarbiausius, nesenstančius dalykus. Istorija, prasidėjusi nuo naujienų agentūros įkūrėjo ir pirmojo direktoriaus šveicaro profesoriaus Juozo Ereto priesako – skleisti patikimą žinią Lietuvai ir pasauliui – šiandien jau ne tiek 100-metės istorijos metraštininkė, kiek žiniasklaidos rinkos dalyvė drauge su kitomis pasaulio naujienų agentūromis.
 
„Daug kur buvome pirmi – Magdalena  Avietėnaitė – pirmoji moteris, tapusi naujienų agentūros vadove Europoje, 1924 m. Senojo žemyno naujienų agentūrų vadovų, 32 vyrų, susitikime Berne, Šveicarijoje, atvertė naują žmogaus teisių sampratos puslapį. Daug kur buvome išskirtiniai – okupacijos metais, Eltą prijungus prie SSRS naujienų agentūros TASS‘o, –  nepriklausomos agentūros veiklos tęstinumas, naujienlaiškių (biuletenių) leidyba išsaugota anapus Geležinės uždangos.
 
Eltai buvo ir sunkesnių, ir geresnių laikų, ir jų visokių dar bus. Šiandien, kai visą pasaulį krečia COVID-19 pandemija, svarbesnės – „čia ir dabar“ žinios, šių dienų žmonijos angelas sargas yra Medikas, gelbėjantis gyvybę. Ne laikas svarstyti šiandien, koks bus kitas Eltos šimtmetis, bet tikiu, kad jis bus ir kad ELTA ateities  iššūkius atlaikys ir suras jėgų juos įveikti“, –  įsitikinusi Eltos direktorė G. Markovičienė.
 
Eltos istoriją visada kūrė žmonės, – ir istorijai žinomos asmenybės, ir asmenybės, žinomos tik žurnalistų  rate, bet visada nuoširdžiai ir atsakingai. Agentūros darbo principai buvo ir turi būti tvirti. Dešimtmečiai, kai į juos ne kartą kėsintasi, – jau praeityje. Tačiau ir šiandien žiniasklaidos rinkos pokyčiai agentūrų stuburą iškraipo dažnai neatpažįstamai. Sunkūs žiniasklaidai bus ir šių –  sveikatos ir ekonominės – krizių padariniai.
 
Buvusių eltiečių nebūna. Visi čia paliko dalelę savęs, todėl numatytoji paroda „ELTA – 100: taškus sudėlioja istorija“ – kiekvienam, net jei vardas ir veidas „išsitrynė“, kiekvienam, kuris buvo, yra bei kiekvienam, ateisiančiam kurti Eltos istoriją antrąjį agentūros gyvavimo šimtmetį“, – rašoma Eltos parodos pristatyme. Tačiau parodos anotacijos eilutė jau bus perskaityta kitaip: „Kiekvienas agentūros istorijos tarpsnis kėlė savų iššūkių ir, atrodo, rinkosi žmones, kurie juos spręs. Buvo, kad sprendė už juos. Parodoje apžvelgiamas visas Eltos šimtmetis, nepaliekant už kadro „nepatogių laikų“.
 
Parodos partneris – Lietuvos valstybės centrinis archyvas, Eltos šimtmečiui parengęs ir virtualią parodą “Lietuvos telegramų agentūrai ELTA – 100„ (http://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34). Stacionari paroda kartu su Eltos rengiama aktualijų diskusija bus pristatyta Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vėliau, jau įžengus į antrąjį naujienų agentūros šimtmetį.
 
Dėkojame parodos partneriui LVCA, dėkojame visiems, kad buvote ir esate kartu. Tikime, kad susitiksime kitoje datos, įvykių, išbandymų, pamokų ir iššūkių pusėje. Kiek tai bus naujienų agentūros ELTA valioje, pasistengsime, kad susitiktume visi. O šiandien – darbuojamės. Ir sakome: viskas bus gerai!
 
ELTA įkurta 1920-ųjų balandžio 1 dieną Kaune vietoj per Pirmąjį pasaulinį karą Šveicarijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje veikusių spaudos biurų ir Vilniuje bei Kaune buvusio Vyriausybinio Lietuvos spaudos biuro. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pavedimu šių biurų darbą sujungė Juozas Eretas. Mokslininkas, literatūros istorikas, talentingas pedagogas, publicistas.
 
Iš Klaipėdos krašto kilęs Lietuvos patriotas Mikelis Ašmys paskatino J. Eretą labiau domėtis Lietuva, pradėti mokytis lietuvių kalbos, supažindino su Fribūre studijuojančiais talentingais lietuvaičiais: Stasiu Šalkauskiu, Kaziu Pakštu, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Būtent M. Ašmys paskatino J. Eretą imtis publicistinės veiklos, ir jaunasis šveicaras 1917-ųjų pabaigoje pradėjo dirbti Lietuvos informacijos biure Fribūre, vėliau Lozanoje ir Berne. Jis ruošė informacijas apie Lietuvą, rašė straipsnius žurnalams, o 1918 m. išleido knygą vokiečių kalba „Lietuva. Praeitis, dabartis, ateitis“, kuri netrukus išversta į prancūzų kalbą.
 
Kuriamai agentūrai tuometė Vyriausybė suteikė techninę bazę, sudarė galimybę tiesiogiai gauti didžiųjų užsienio agentūrų žinias. 1935 m. įsigijus penkis teletaipus, ELTA žinias gaudavo tuo pat metu kaip ir kitos pasaulio agentūros.
 
1920 04 01–1940 metais ELTA buvo Užsienio reikalų ministerijos Informacijos departamento padalinys. Turėjo Užsienio, Vidaus informacijos, Ekonomikos skyrius, taip pat skyrius Klaipėdoje (iki 1939), Vilniuje (1939–1941), korespondentų Berlyne, Maskvoje.
 
Informaciją gaudavo iš užsienio šalių naujienų agentūrų: „Reuters“, „Agence Havas“ (Prancūzija), DNB (Vokietija), TASS, „Agenzia Stefan“ (Italija) ir kitų.
 
Padaugintus biuletenius redakcijoms nešiojo kurjeriai, paskui jie vežioti dviračiu, į rajonus buvo siunčiami laiškais. Laiškais Eltos neetatiniai korespondentai siųsdavo žinias Eltai.
 
Atsiradus telegrafui, susiformavo naujas žurnalistinis žanras – agentūrinė informacija, kurios principai nepaseno iki šiol.
Įsigalėjus sovietiniam režimui, lietuvių išeivijos pastangomis nepriklausomas agentūros ELTA padalinys buvo įkurtas užsienyje. 1944 gruodžio 14 d. Berlyne įsteigto slapto Eltos informacinio biuro uždavinys buvo informuoti užsienio valstybes apie tikrąją padėtį Lietuvoje.
 
Eltos biuleteniai leisti vokiečių, italų, anglų, ispanų, prancūzų, portugalų, arabų kalbomis. 1965-aisiais Eltos informacinė tarnyba iš Vokietijos perkelta į JAV, skyriai veikė Miunchene bei Romoje. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą Eltos biuletenių leidimas užsienio šalyse sustabdytas.
1991 m. ELTA pirmoji iš Baltijos šalių agentūrų įsigijo tiesioginio ryšio kanalą su Skandinavijos šalimis, tais pačiais metais pradėjo gauti visą naujienų agentūros „Reuters“ informacijos paketą.
 
ELTA pirmoji iš žiniasklaidos priemonių išbandė šiuolaikinių kompiuterių protėvių – robotronų – galimybes.
 
Eltos žinių srautas nuo 1996 m. archyvuojamas klientams prieinamoje duomenų bazėje, Eltos žinias ir vaizdus skelbia portalai, radijo stotys, televizijos, nacionalinės, regioninės ir rajoninės žiniasklaidos priemonės.
 
Interneto svetainėje prie pagrindinio ELTA naujienų srauto kasdien jungiasi Prezidentūra, Vyriausybė, Seimas, ministerijų ir kitų valstybės įstaigų tarnautojai, diplomatinių atstovybių Lietuvoje ir užsienyje darbuotojai, Lietuvos ir užsienio verslo įmonių ir organizacijų vadovai, darbuotojai ir privatūs vartotojai.
 
Pasaulio naujienas Eltai tiekia agentūros AFP, dpa, TASS, AZERTAG, KAZTAG, Trend, nuotraukas – fotoagentūra EPA.
 
Eltos fotobanke – daugiau kaip pusantro milijono archyvinių nuotraukų iš Lietuvos ir pasaulio nuo 1985 m. Juo kaip patikimiausiu dažnai naudojasi ir užsienio klientai.
 
Nuo 2017-ųjų Lietuvos naujienų agentūrai ELTA vadovauja 28-oji direktorė G. Markovičienė.
 
2020.04.01; 11:00

Prezidentė Dalia Grybauskaitė 100 metų jubiliejaus proga sveikina nacionalinę naujienų agentūrą ELTA, vadindama ją ištikima šalies metraštininke. „Jūs esate nepaprasto istorinio gimtadienio, kurį sutinkame tokiomis neįprastomis aplinkybėmis, liudininkai“, – sako prezidentė.
 
„Šis jubiliejus kelia pasididžiavimą, dar kartą primindamas pirmuosius atkurtos Lietuvos valstybės žingsnius. Tarp jų buvo ir telegramų agentūros įkūrimas Kaune. ELTA buvo vienintelis šaltinis, teikęs Lietuvai žinias iš viso pasaulio bei skleidęs naujienas apie stiprėjančią, modernios valstybės keliu pasukusią Lietuvą.    
 
ELTA išgyveno viską, ką patyrė mūsų šalis: ir pakilimą, ir okupaciją, ir naują atgimimą. Tai – istorija, kurią galime perskaityti begalėje pranešimų ir pamatyti daugybėje archyvinių kadrų, užfiksavusių Lietuvos gyvenimo akimirkas, įvykius ir žmones. Šis fotobankas su daugiau nei pusantro milijono nuotraukų yra neįkainojamas valstybės turtas.    
 
Sukaktis, kurią mini ELTA, tai ir mūsų žurnalistikos istorija, kurią toliau tęsia šių dienų agentūros komanda. Jūs esate nepaprasto istorinio gimtadienio, kurį sutinkame tokiomis neįprastomis aplinkybėmis, liudininkai. Linkiu visiems eltiečiams didžiausios sėkmės, profesinės stiprybės – žurnalistinės ir pilietinės drąsos, įžvalgumo, agentūrinio tikslumo ir operatyvumo, pateisinant garbingą vardą ELTA“, – rašoma sveikinime. 
 
2020.04.01; 06:00

Estijos žemėlapis

Politinį pareiškimą, smerkiantį Rusijos mėginimus interpretuoti Antrojo pasaulinio karo istoriją taip, kaip jai naudinga, iki ketvirtadienio ryto pasirašė 73 Estijos parlamento nariai, praneša portalas ERR.
 
Jo žiniomis, tarp pasirašiusiųjų dokumentą nėra nė vieno deputato ruso iš Centro partijos. Anksčiau šiai partijai atstovaujanti Užsienio reikalų komisijos narė Marija Jufereva-Skuratovski sakė, jog Centro partijos frakcija nepritaria pareiškimui, bet kiekvienas deputatas „savo nuožiūra“ spręs, ar jį pasirašyti.
 
„Mūsų pareiškimo projektą pasirašė 73 deputatai iš visų penkių parlamento frakcijų. Todėl aš džiaugiuosi, kad šiuo klausimu bus pasiektas patikimas konsensusas“, – pareiškė žurnalistams Užsienio reikalų komisijos pirmininkas Markas Mihkelsonas.
 
Jis pranešė, kad komisija ketina apsvarstyti pareiškimo projektą savo posėdyje, kuris įvyks greičiausiai vasario 11 d. „Kaip šio pareiškimo iniciatorių atstovas aš norėčiau, jog į posėdį taip pat būtų pakviesti ne tik Užsienio reikalų ministerijos bei Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojai, bet ir Atminties instituto atstovai, kad šios temos svarstymas būtų kuo platesnis“, – pabrėžė M. Mihkelsonas.
 
„O balsavimas dėl pareiškimo projekto Riigikogu didžiojoje salėje tikriausiai bus surengtas dar iki Estijos Respublikos nepriklausomybės metinių, vasario 19-ąją ar 20-ąją“, – pridūrė parlamentaras.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.31; 00:45

Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Su Lenkijos užsienio reikalų ministru Jaceku Czaputowicziumi ketvirtadienį susitikęs ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pabrėžė, kad Lietuva puikiai supranta Lenkijos pasipiktinimą dėl to, kad Rusijos aukščiausi vadovai interpretuoja istoriją, o mums labai svarbus Lenkijos palaikymas duodant atkirtį Rusijai dėl Sausio 13-osios bylos.
 
„Labai vertiname, kad prezidentas Andrzejus Duda ir ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis  atvyko į 1863-1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių valstybines laidotuves. Tikiu, kad bendra ceremonija sustiprino vienybės dvasią, prisidėjo prie bendros istorinės atminties kūrimo.
 
Abi valstybės 2020 metus paskelbė šventojo Jono Pauliaus II metais. Šiemet Lietuvoje sukanka 80 metų nuo Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos. Tai buvo Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmė. Prieš 75 m. pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas mums nereiškė išvadavimo.
 
Puikiai suprantame Lenkijos pasipiktinimą dėl to, kad Rusijos aukščiausi vadovai interpretuoja istoriją. Istorijos klastojimas yra absoliučiai nepriimtinas. Visiškai remiu Lenkijos premjero Morawieckio gruodžio 29 d. pareiškimą“,  sakė Lietuvos premjeras. 
 
Pasak S. Skvernelio, bendrai Europos atminčiai sukurti reikalingas stiprus Lenkijos ir Lietuvos balsas. Puikus bendradarbiavimo pavyzdys  Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai.
 
Premjero teigimu, Lietuvai labai svarbus Lenkijos palaikymas duodant atkirtį Rusijos pradėtam Sausio 13-osios bylą nagrinėjusių teisėjų ir prokurorų teisiniam persekiojimui. Tai smūgis iš išorės teisinės valstybės principui Europos Sąjungoje.
 
Akcentuota, kad Lietuva ir Lenkija glaudžiai bendradarbiauja ES politikos klausimais: bendra pozicija dėl kitos finansinės perspektyvos, “Brexsito“, Rytų politikos, regiono saugumo, Mobilumo paketo klausimais. Lietuva remia Lenkijos ir Europos Komisijos dialogą dėl teisės viršenybės.
 
Lietuva vertina nuoseklią Lenkijos paramą Baltijos šalių sinchronizacijai su žemyninės Europos tinklais, taip pat griežtą ir nuoseklią Lenkijos poziciją nepirkti elektros iš nesaugios Astravo AE. Kalbamasi su Baltarusija, bet svarbiausios ES streso testų rekomendacijos privalo būti įgyvendintos iki AE paleidimo.
 
Pabrėžta “Harmony Link“ jungties statybos svarba, Lietuvos-Lenkijos dujotiekio įgyvendinimo projektas. Lietuva atvira bendradarbiavimui su Lenkija sprendžiant Baltarusijos energetinių išteklių tiekimo įvairinimo klausimą.
 
Lietuvos premjeras pasidžiaugė geru AB „Orlen Lietuva“ ir Lietuvos geležinkelių bendradarbiavimu ir pabrėžė, kad prie aktyvesnio bendradarbiavimo prisidės „Rail Baltica“ ir ,,Via Baltica“ projektas. Lietuva remia Lenkijos iniciatyvą išplėsti „Via Carpatia„ projektą, kuris visiškai sutampa su TEN-T tinklu Lietuvoje ir yra viena svarbiausių tranzito arterijų.
 
S. Skvernelis pabrėžė, kad Lietuva palaiko Trijų jūrų iniciatyvą  geriau sujungti Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūros regionus, plečiant regiono šalių bendradarbiavimą energetikos, transporto infrastruktūros ir skaitmenizavimo srityse.
 
Kalbant apie saugumo iššūkius, pažymėta, kad NATO ir toliau yra kertinis abiejų valstybių saugumo garantas. JAV pajėgų dislokavimas Europoje gyvybiškais svarbus bendram saugumui. Lietuva sveikina susitarimą dėl JAV karinio kontingento sustiprinimo Lenkijoje ir dėkoja Lenkijai už pastangas stiprinant Baltijos regiono saugumą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.17; 06:39

Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lenkijos užsienių reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius, atvykęs į „Sniego susitikimą“ Lietuvoje, ketvirtadienį susitiko su Lietuvos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi. Po susitikimo Lenkijos ministras pabrėžė, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino istorijos interpretacijos turi būti užkardytos, ir pasidžiaugė, kad abi kaimyninės šalys šią problemą supranta vienodai.
 
Lenkijos ministras teigė, kad Lenkija ir Lietuva turi panašius saugumo iššūkius, o vienas iš jų – Rusijos skleidžiama dezinformacija bei tikslingas istorijos falsifikavimas.
 
„Vis didesni dezinformacijos bandymai iš Rusijos pusės, arba asmeniškai iš V. Putino. Mes matome pavojų, kad bus falsifikuojama mūsų šalių istorija.  Turime kartu pasipriešinti šioms grėsmėms“, – pabrėžė J. Czaputowiczius.
 
L. Linkevičius teigė, kad Lietuva su sąjunginėmis nuoseklia užsienio politika stengiasi užkirsti kelią Rusijos diktatūrai ir agresyvios šalies politikos stiprėjimui.
 
 „Mus vienija istorija ir šia prasme, kad mes tikrai neleisime taip lengvai falsifikuoti mūsų istorijos. Mūsų strateginiai komunikacijos ekspertai bendradarbiauja ir jau duoda atkirtį melui, kuris vėl bandomas skleisti perrašant istoriją, atgaivinant Stalino, kaip teigiamo veikėjo, įvaizdį, ar pateisinant Ribentropo ir Molotovo paktą (…) Noriu pasakyti, kad dirbame glaudžiai ir efektyviai, tai tęsime toliau“, – sakė L. Linkevičius.
 
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Pasak jo, nepaisant Rusijos vidaus politikos pokyčių, ši šalis vis dar nepaiso tarptautinių susitarimų.
 
„Dėl pokyčių Rusijos valdžioje – tai Rusijos vidaus reikalas, ir labai anksti daryti bet kokias išvadas apie pokyčius politikoje. Mes ne kartą esame pabrėžę, kad tikimės iš Rusijos elgesio pagal galimybes, potencialą kurti stabilumą pasaulyje. Kol kas Rusija pasirinkusi kitą kelią ir kuria konfliktus. Per konfliktus daro įtaką įvairiems regionams ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. (…) Kokia bus Rusijos vyriausybė, su tokia mes ir pasiruošę bendradarbiauti. Tačiau tikime, kad tai turi vykti pagal taisykles, pagal tarptautinius įsipareigojimus ir tai yra svarbi sąlyga tam, kad kažkokie santykiai apskritai pagerėtų ir būtų konstruktyvesni. Kol kas jie tokie nėra, todėl belieka apgailestauti“, – kalbėjo L. Linkevičius.
 
Lietuvos ministrui pritarė ir J. Czaputowiczius, pažymėdamas, kad teigiamų pokyčių Rusijoje kol kas nematyti.
 
„Sutinku su ministro nuomone, Lenkija taip pat stebi, kas vyksta Rusijoje. Mums sunku dar komentuoti Rusijos vidaus politikos pokyčius (…) Mes norėtume, kad Rusijos politika būtų labiau susijusi su tarptautinės teisės paisymu, taip pat su tiksliu tikrovės istorijos vertinimu“, – sakė J. Czaputowiczius.
 
Ministrai susitikimo metu aptarė ir besivystančius dvišalius santykius, regiono saugumo iššūkius, energetikos ir transporto infrastruktūros projektų įgyvendinimą, Europos Sąjungos darbotvarkės aktualijas. Susitikimo metu taip pat buvo skirta dėmesio tautinių mažumų bendruomenių sąlygų gerinimui abiejose šalyse, aptarti 2020 metų susitikimų planai.
Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.
 
J. Czaputowiczius taip pat susitiks su ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu ir Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu, padės gėlių ant Sausio 13-osios aukų kapų Antakalnio kapinėse bei aplankys 1863-1864 metų sukilimo vadovų ir dalyvių kapus.
 
Lenkijos užsienio reikalų ministras taip pat dalyvaus sausio 16-17 dienomis Trakų rajone vyksiančiame „Sniego susitikime“, kuriame bus aptarti regiono saugumo iššūkiai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.16; 15:19

Gruodžio 6 dieną Lietuvos Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“. Slaptai.lt skelbia prof. Rasos Čepaitienės pranešimą „Lietuvybės sampratos dabarties didžiuosiuose istoriniuose pasakojimuose“.

Videointerviu trukmė – 17 min.

2019.12.08; 09:23

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Atskaitos sistemos

Vienas iš esminių susikirtimo židinių, vertinant tiek Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos, tiek Laikinosios vyriausybės veiklą ar 1941 m. sukilimą, yra atskaitos taško pasirinkimas – kuriuo laikmečiu matuojame?

Kuo daugiau žiūriu į Laikinosios vyriausybės veiklą, tuo man ji atrodo niūresnė“, – sako Holokausto tyrėjas, Milersvilio (JAV) istorijos profesorius Saulius Sužiedėlis. – Dėl K. Škirpos, žinoma, tragedija – žmogus, kadaise buvęs kairiųjų pažangių įsitikinimų, įsteigęs Lietuvių aktyvistų frontą, tapo pronacinės politikos veikėju. Aš manau, jį istorijoje galima aprašyti visaip, bet jam statyti paminklus, jo vardu vadinti gatves nedera. Tas pats dėl J. Noreikos – nors jis buvo Štuthofe, bet priklausė prie žmonių, administracine tvarka prisidėjusių prie antižydiškų represijų. Gal jis asmeniškai nieko nežudė, bet vis dėlto buvo administracinės struktūros dalis.“

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė dr.J. Verbickienė taip pat teigia, kad Joną Noreiką reikėtų vertinti ne iš istorinės, o iš šiandienos perspektyvos: „Klausimas, ar žmogus, padaręs nusikaltimą žmogiškumui, gali būti mūsų didvyris? Ar tai priimtina mums? Mes nesmerkiame nei  J. Noreikos veiksmų, nei biografijos, nenorime šių faktų pagražinti – jis priėmė vienokius ar kitokius sprendimus toje situacijoje, kurioje gyveno. Klausimas, ar šiandienos visuomenėje mums reikalingas toks herojus“.

slapti_gorbacovo_archyvai
Michailo Gorbačiovo archyvai

Deja, šiandienės Lietuvos akademiniame lygmenyje vyrauja būtent toks požiūris – vertinti ir skelbti istorinę tiesą pagal šių dienų sampratą. Štai Lietuvos istorijos instituto direktorius, habil. dr. Alvydas Nikžentaitis neseniai per radijo laidą aiškino, kad išmintingiausias Lietuvos partizanų sprendimas būtų nustoti priešintis 1945 metais, kai tapo aišku, kad Vakarai nebepaskelbs karo sovietų imperijai. Nes tuomet nebūtų tiek aukų…

Klausantis tokių lengvabūdiškų, istoriškai ir teisiškai neatsakingų (Aukščiausiojo Teismo paskelbta J. Noreikos reabilitacija nepanaikinta, tad jo įvardijimas kaip nusikaltėlio yra grubus Konstitucijos pažeidimas) mokslo švyturių nuosprendžių ir pasvarstymų, taip ir norisi klausti: o kaip jie patys pasielgtų anų beprotiškų laikų verpete? Ar tokie jų verdiktai neskatina kokios kitos, neduokdie, okupacijos metu nesipriešinti, pastovėti nuošaly, nes tuo metu juk nežinai, kas laimės, kaip pasisuks istorijos ratas ir kurie nugalėtojai rašys istorijos vadovėlius?

Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip iš šiandienos perspektyvos turėtume vertinti Vytautą Didijį, aukojusį Žemaitiją ar pasitelkusį amžiną Lietuvos priešą kovoje dėl sosto – ar šiandienos visuomenėje reikalingas toks herojus? Kaip iš šiandienos perspektyvos vertintina Žalgirio mūšio pergalė – juk pralaimėjus būtume patekę Vakarų erdvės įtakon ir nereikėtų šimtmečiais vilkti rytietiško jungo? Ar tinka statyti paminklus anų laikų karaliams, saugoti jų pilis, jei jie visi buvo, švelniai tariant, nedemokratai? Štai į kokį absurdą veda toks keistas (neteisingas) vertinimo sistemos pasirinkimas.

JAV užaugusiam ponui S. Sužiedėliui neteko gyventi jokių okupacijų laikais, jis nežino, ką reiškia rinktis tarp kūjo ir svastikos, todėl taip lengvai imasi teisėjo vaidmens. Tačiau pabandykim įsivaizduoti, kaip jis pats elgtųsi K. Škirpos vietoje, jei jam tektų atstovauti Lietuvos interesus Hitlerio vadovaujamoje nacistinėje Vokietijoje?Ar jam nacistinėje Vokietijoje pavyktų netapti „pronacinės politikos veikėju“? Ar jis bent bandytų pasipriešinti nacių valiai ir pakovoti dėl Lietuvos laisvės, už ką naciai K. Škirpai paskelbė namų areštą ir nebeišleido į Lietuvą? O gal tiesiog tyliai pasitrauktų į Vakarus, nes juk skauda, kai kiši pirštus tarp istorinių virių, kai nėra jokių gerų pasirinkimų ir tenka rinktis tarp blogo ir blogesnio?

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau minėjome, kodėl neprofesionalu lietuvių santykius su naciais vertinti pagal danų, prancūzų ar olandų elgesį, nes šie sprendė paprastąją istorinę lygtį: priešintis naciams ar ne? Tuo tarpu lietuviai ir jų Laikinoji vyriausybė teturėjo pasirinkimą tarp nacių ir ką tik juos naikinusių sovietų: jei naciai pralaimi, sugrįžta sovietai (įdomu, koks šiuo atveju būtų ponas S. Sužiedėlis – prosovietinis ar pronacinis?). Ir vis tiek K. Škirpos įsteigto Lietuvių aktyvistų fronto pastangomis pabandyta pralįsti pro adatos skylutę – skelbti savo nepriklausomybę, kurti savąją valdžią ir neišvengiamai susitepti tuo nežmonišku laikmečiu. Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ką buvo galima padaryti geriau? Nesveikinti Hitlerio, atiduoti visą valdžią nacistiniam okupantui? Ar žydams dėl to būtų lengviau? O lietuviams?

Lietuvos didvyris Kazys Škirpa

„[Abiejų okupacijų] patirties palyginimas padarė išvadą: Lietuvos priešas Nr.1 yra Sovietų Sąjunga, priešas Nr.2 yra nacinė Vokietija, kovojanti su Lietuvos priešu Nr. 1. Tokia išvada lėmė lietuvių rezistencijos nacinei Vokietijos okupacijai pobūdį — pasyvus stiprėjantis pasipriešinimas, į pabaigą išvirtęs net ginkluotu pasipriešinimu. Jo istorijoje dvi dalys: Laikinosios vyriausybės ir „Zivilverwaltungo“, –savo knygoje „Vienų vieni“ rašo Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.

Mumyse vyravo ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per kelerius metus spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms“, – savo knygoje „Partizanai“ rašo legendinis Juozas Lukša-Daumantas.

Ar žino Lietuvos istorijos instituto direktorius, iš šių dienų perspektyvos manantis, kad Lietuvos partizanams geriausia buvo pasitraukti jų kovos pradžioje, ką sovietai darė su tokiais legalizavusiaisiais? Puikus pavyzdys būtų Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadas Juozapas Streikus-Stumbras, kurio paslėptus palaikus neseniai atrado Genocido tyrimo centras. Pačiam LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui raštiškai garantavus neliečiamumą 1958 m. (ne kokiais žiauriais Stalino, o Chruščiovo „atšilimo“ laikais) J. Streikus legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streiku-Girėnu. Ir ką? Sovietai Juozapą Streikų-Stumbrą sušaudė, o Izidorių Streikų-Girėną 15 metų įkalino lageryje. Panašiai KGB-istų buvo apgaudinėjami besislapstantys Adolfas Ramanauskas-Vanagas su žmona ir daugelis kitų.

Turbūt nebeverta klausti, ką prof. A. Nikžentaitis patartų šių laikų jaunuoliui, kuris turėtų tik tokį pasirinkimą: privalomai tarnauti okupacinėje kariuomenėje, tremiančioje, žudančioje, prievartaujančioje jo artimuosius, jo tautiečius ar tapti partizanu ir žūti miške kovojant už savo ir mūsų visų laisvę? O gal mūsų istorijos profesoriai mano, kad laisvė ateina pati savaime – reikia tik išlaukti?

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos akivaizdu: 1918 m. vasario 16-os dvasia ir 1918-1920 m. laisvės kovų aukos lėmė 1941 m. birželio sukilimą, šis lėmė dešimtmetį ginkluotą pasipriešinimą, o šis – 1990 m. kovo 11 ir 1991 m. sausio 13 bei liepos 31 (Medininkus). Šioje istorinėje pasipriešinimų grandinėje ir slypi atsakas, kodėl XX amžiaus pabaigoje būtent mažoji Lietuva buvo pirmasis ir svarbiausias galingiausios pasaulyje sovietų imperijos ledlaužis.

Tačiau šiandien matydami, kaip mutuoja mūsų istorijos mokslas, nebegalime būti tikri, kad dar po kokių 30 metų Lietuvos istorikai iš tų dienų perspektyvos nepaskelbs, kad Lietuvos persitvarkymo sąjūdis tebuvo sovietų imperijos ramstis – mat savo dokumentuose sveikino komunistų partijos vadą M. Gorbačiovą ir jo paskelbtą „pertvarką“, skirtą gelbėti ekonomiškai žlungančią imperiją…

Šis ilgokas pa(si)aiškinimas, kodėl istorinis teisingumas neįmanomas pavienius faktus vertinant be gilaus ir visapusiško to laikmečio konteksto, buvo reikalingas pereinant prie sunkiausio ir sudėtingiausio Jono Noreikos gyvenimo etapo – darbo Šiaulių apskrities viršininku.

Ką mąstė J. Noreika, perduodamas ir vykdydamas nacių įsakymus, susijusius su žydų izoliavimu Žagarės gete? Ar po masinių žydų žudynių Kaune, Plungėje, Paneriuose dar buvo galima nesuprasti, kuo neišvengiamai baigsis žydų koncentracija vienoje vietoje? „J. Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku per patį žydų skerdynių įkarštį ir dirbo naciams nuo 1941 metų rugpjūčio 3 dienos iki 1943 metų vasario. Ir nieko nežinojo? Matyt, pusantrų metų sėdėjo užsimūrijęs savo kontoroje“, – ironizuoja žydų bendruomenės atstovas viešiesiems ryšiams Arkadijus Vinokuras.

Išties painūs ir sudėtingi klausimai, į kuriuos atsaką ir vėl pateikė (pats to nesuvokdamas) aršiausias J. Noreikos persekiotojas G. Gochinas. Lietuvoje ir užsienyje platiname savo 40 psl. kaltinime jis rašo: „Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis savo elgesiu parodė, kaip Jonas Noreika privalėjo pasielgti. Urbaičio parodymai tvirtina, kad jisai nuo pirmųjų dienų visaip bandė atsisakyti savo nusikalstamų pareigų.“

Kodėl G. Gochinas gina J. Urbaitį, vykdžiusį nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, ir aršiai puola jo vietą užėmusį, lyg ir mažiau prasikaltusį J. Noreiką? Jei iš tiesų I. Urbaitis suprato, kad jo „pareigos nusikalstamos“, tai kaip to galėjo nesuprasti į jo vietą atėjęs J. Noreika? Ne kartą minėjome, kaip G. Gochinas sąmoningai iškraipo faktų ir sąvokų esmę, todėl ir šįkart tikriname jo teiginius – verčiame sovietų sukurptą baudžiamąją Igno Urbaičio bylą. Ir štai ką randame.

Vilnius. Daukanto aikštė. 2019 metų rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Buvęs nepriklausomos Lietuvos Šiaulių apkrities viršininkas Ignas Urbaitis į šias pareigas sugrįžo po Birželio sukilimo atsiliepdamas į Lietuvos laikinosios vyriausybės kvietimą ir tikėdamas, kad bus naudingas naujai atkuriamai nepriklausomai Lietuvai. Tačiau išdirbo tik mėnesį, nes, išties, atsistatydino savo noru. Tačiau byloje nėra net užuominų to, ką teigia G. Gochinas – neva I. Urbaitis pasitraukė, nes savo darbą laikė nusikalstamu.

Priešingai: „Būdamas apskrities viršininku aš vadovavausi humanistiniais sumetimais“, – tardytojams sako I. Urbaitis, nors būtent jam liepos 20 d. teko savo pavaldiniams perduoti nacių komendanto Konovskio įsakymą įsteigti Žagarėje getą ir ten perkelti žydus. KGB-istai ne vieno tardymo metu prisispyrusiai spaudė I. Urbaitį prisiimti bent dalį kaltės dėl Žagarės geto, tačiau šis atkakliai tvirtino, kad būdamas lietuviškos savivaldos pareigūnas, nežinojo ir negalėjo žinoti, kokiu tikslu žydai buvo perkeliami į Žagarę – juk tai buvo daroma ne pagal lietuvišką, o vokišką tvarką.    

„– Bet jūs turėjote žinoti, kokiu konkrečiu tikslu visi žydai buvo perkelti į getą, jūs turėjote žinoti apie tolesnį jų likimą, – I. Urbaitį spaudžia KGB-istai.

– Nežinojau dėl ko jie perkeliami į getą. Maniau, kad žydai tiesiog gyvens vienoje vietoje, kitokių vokiečių tikslų neįžvelgiau.

Ankstesniame tardyme sakėte, kad žydai į getus perkelti pagal vokiečių teisę, vadinasi jūs žinojote vokiečių teisę ir žydų likimą?

– Apie vokiečių teisę ir įstatymus žinojau tik iš laikraščių, kur teigta, kad žydai gali gyventi tik gete. Bet apie tolesnį jų likimą, kad gete jie bus masiškai sušaudyti, aš nežinojau.

Jeigu jūs žinojote, kad gestapo jau iki tol šaudė žydus ir vis tiek vykdėte jų įsakymus, vadinasi, esate jų bendrininkas.

– Aš maniau, kad žydams persikėlus į getą jie pagal vokiečių įstatymus bus apsaugoti, kad tuomet baigsis gestapo savivalė, prievarta ir teroras žydų atžvilgiu. Aš nežinau, kokiais tikslais vedini vokiečiai iššaudė gete gyvenančius žydus. Visos tos žmogžudystės, vykdytos vokiečių valdžios, neturėjo nieko bendro su lietuviška savivalda.”

Štai ir atsakymas į svarbiausią mūsų klausimą: I. Urbaitis manė, kad getuose žydams bus saugiau, kad ten baigsis nacių savivalė jų atžvilgiu, kad ten vokiečiai privalės elgtis pagal griežtą vokišką tvarką.

(Bus daugiau)

2019.11.28; 05:30

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Juodžiausioji dėmė

Pirmasis juodą dėmę (tiksliau sakant – pačią juodžiausią) ant Jono Noreikos biografijos dar 1980 m. tėškė į JAV pasitraukęs plungiškis Aleksandras Pakalniškis. Savo atsiminimų knygoje „Plungė“ jis rašė: „Tomis siaubo dienomis vokiečių Plungėje kaip ir nebuvo. Pirmomis karo dienomis jų kariuomenė atėjo ir nuėjo. Pasiliko tik du suskurdę vokietukai, nedidelio ūgio, menkos išvaizdos, be jokių laipsnių. O Plungę tuo tarpu valdė lietuvių karininkų grupelė su komendantu kapitonu Noreika viršūnėje. (…) Į komendantūrą prisistatė vienas iš tų dviejų mizernų vokietukų. Įėjo jis į komendanto kabinetą ir paklausė:

– Ką jūs žadate daryti su žydais?

Komendantas atsistojo, išsitempė prieš tą vargšą vokietį ir atsakė:

 – Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti.“

Vėliau panašią sceną A. Pakalniškis pakartojo dar keliose savo atsiminimų knygose, tik, keista, vėlesnėse atsirasdavo vis daugiau smulkių detalių – lyg laikui bėgant autoriui gerėdavo atmintis. Pavyzdžiui, 1982 m. išleistoje „Septintoje knygoje“ mizernas vokietukas pavirto „menkučiu, susitraukusiu, tarsi nesveiku vokietuku“, o vokietuko rankos iš susijaudinimo pradėjo drebėti (to nebuvo ankstesniuose prisiminimuose).

Dar daugiau – vėlesniuose prisiminimuose Pakalniškis prisiminė, kad lietuvių žiaurumas žydų atžvilgiu pradėjo taip piktinti nacius, kad šie net nurodę lietuviams „baikit vieną kartą tas žudynes“.

Taigi, Pakalniškis pateikia du svarbius ne tik istorinius, bet ir politinius momentus: lietuviai, o ne naciai organizuoja Plungės žydų žudymą (naciai pagal jį netgi bando žudymus stabdyti), o pagrindinis žudynių organizatorius yra Plungės komendantas kapitonas Noreika. Būtent šiuos  Pakalniškio pasakojimus pripažinti realiais faktais ir reikalauja anksčiau minėtas litvakas iš Pietų Afrikos G. Gochinas, padavęs į teismą Genocido tyrimo centrą.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Savo reikalavimuose Centrui G. Gochinas teigia: „A. Pakalniškis sąžiningai atskleidė J. Noreikos ir jo kariuomenės nusikaltimus. 1941 m. liepos mėn. žudynės Plungėje ir Telšiuose vyko kuomet Kauno apygardoje iš viso buvo sustabdytos visos žydų žudynės. Suversti kaltę naciams vokiečiams yra šiuo atveju panašu į jų šmeižimą. Iš Pakalniškio knygų akivaizdu, kad jisai puikus liudytojas, gerai pažinojęs Plungę ir plungiškius, betgi ypač „Lietuvos kariuomenės“ veiklą. Pakalniškis sąmoningai nutyli savo ir savo pažįstamų nusikaltimus ir sąmoningai meluoja, kartodamas LAF mitą, kad žydai padegė Plungę. Visgi, Pakalniškis teisingai atskleidžia lietuvių ir J. Noreikos nusikaltimų esmę“.

Ką Jums pavyko suprasti šitoje minčių raizgalynėje? Kad kaltinti nacius dėl Holokausto Vakarų Lietuvoje, reiškia juos šmeižti? Kad Pakalniškis puikus liudytojas, kuris kartais meluoja, o kartais rašo teisingai? Kaip tuomet atskirti Pakalniškio melą nuo tiesos? Kodėl Gochinas tiki sunkiai įtikėtina Pakalniškio versija, kad Plungėje ir Telšiuose, skirtingai nei kitose nacių užkariautose teritorijose, naciai neorganizavo Holokausto, bet (pagal Pakalniškį) netgi jį stabdė?

Visgi tokiais Pakalniškio „faktais“, kaip ir tokiais Gochino „tyrimais“ tiki ir dalis Plungės inteligentų, juos spausdina savo leidžiamuose leidiniuose (laikraštyje „Saulutė“, Plungės turizmo informacinio centro leidinyje „Plungės žydų takais“). Tuo tarpu Genocido tyrimo centras teigia, kad kiti istoriniai šaltiniai paneigia A. Pakalniškio teiginius: sovietmečiu vykusių bylų metu kaltinamieji ir liudininkai plungiškiai tvirtino, kad tuo metu Plungės miestelio komendantas buvo Povilas Alimas, kad žudynių organizatoriai buvo vokiečiai, o žydų konvojavimui ir sušaudymui ties Kaušėnais vadovavo Alimas ir jo pagalbininkas Pabrėža.

Šioje istorijoje yra dar vienas svarbus momentas: Pakalniškio knygos greičiausiai būtų žinomos tik labai siauram ratui žmonių, jei ne 1984 m. vokiečių savaitraštyje „Der Spiegel“ išspausdintas Plungės žydo Leonido Olschwango straipsnis, kuriame šis taip pat apkaltino lietuvius ir Noreiką savo iniciatyva išžudžius Plungės žydus. Įdomu tai, kad nors pats L. Olschwangas žydų žudynių metu buvo Kaukaze, tad savo kaltinimus parėmė A. Pakalniškio prisiminimais, tačiau straipsnyje nurodė tai, ko nebuvo Pakalniškio prisiminimuose – Noreikos vardą: neva Plungės žudynes inicijavo Jonas Noreika.

Į šį „Der Spiegel“ straipsnį sureagavo JAV lietuvių leidinys „Akiračiai“, savo abejones pareikšdamas pačiam Pakalniškiui. Ir štai ką į tai atsakė Pakalniškis: „Noreikos aš nepažinojau. Jis sėdėdavo gretimame kambaryje. Su juo niekada nesišnekėdavau. Buvau komendatūros tarnautojas. Mano stalas buvo greta jo kambario. Matydavau pas jį ateinančius, girdėdavau šnekantis“ [apie tai, kad komendantūroje dirbo tik kelias dienas ir kad nei karto su „Noreika“ nesikalbėjo, kad nežino jo vardo, Pakalniškis rašo ir savo prisiminimuose]. „O jei kpt. Noreikos giminės patrauktų Jus į teismą už apšmeižimą?“, – klausė Pakalniškio „Akiračiai“. „Jeigu mane trauktų į teismą, sakyčiau: – kokį Noreiką? Nejaugi pasaulyje yra tik vienas Noreika? Nežinau net ar jis buvo vardu Jonas“…

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Visgi Pakalniškis tąsyk nebuvo atviras. 1993 m. su žmona lankydamasis jau nepriklausomoje Lietuvoje plungiškiams jis ir toliau skelbė savo versiją: „Čikagos lietuviai ant manęs labai pyksta dėl to kapitono Noreikos. Jie man sako: Noreika nebuvo Plungėje. Aš jiems sakau: gal jūsų tas Noreika – kitas. Gal jūsų Noreika nebuvo Plungėje. Jie žino, kad tai tas Noreika buvo, bet nežino kaip išsisukti. Kunigas Yla aprašė, kaip jis dvasiškai kentėjo koncentracijos stovykloje. Manau, kad jis bėgo pas partizanus, pasiryžo žūti, kadangi jį sąžinė griaužė

Nekritiškai žvelgiant Pakalniškio atsiminimai atrodo gana tikroviški ir nuoširdūs – daug pavardžių, jautrūs įvykių vertinimai, apipinti romantiškais jaunystės jausmais. Ir Noreikos pavardę Pakalniškis tikrai ne kartą galėjo girdėti, nes Jonas Noreika Birželio sukilimo metu garsėjo visoje Žemaitijoje, buvo paskirtas Telšių apskrities sukilėlių vadu.

Sunkiau paaiškinti, kodėl Pakalniškis nei karto nesuabejojo savo atmintimi, kodėl taip atkakliai tvirtino tai, ko nenustatė net sovietinė KGB, ką neigė net jo tėvai – taip pat plungiškiai. Štai savo 1987 m. išleistoje knygoje „Saulėlydžio metais“ Pakalniškis rašo: „Prieš išvažiuodama Mirga [dukra Mirga Pakalniškė-Girniuvienė] pradėjo pasakoti man: „Gal tau bus įdomu. Tėvukas šnekėjo apie tave ir tavo knygą. Sakė, kad gal tu užmiršai komendanto pavardę Plungėje. Jis žinąs, kad Noreika nebuvo Plungėje komendantu, kad buvo Alimas. Įrodymas esąs, liudininkai, komunistai knygą apie tai parašę. Aš jam sakiau, kad nesvarbu, ką komunistai rašo, mano tėvelis žino ir jis turi užrašus iš tų dienų. Tėvukas sako, kad gal kas nors jo užrašus pataisė, pakeitė. Ir mamutė pasakė, trumpai ir aiškiai, kad lietuviai žydų nešaudė, kad sušaudė juos vokiečiai“.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

„Akiračiai“ pastebėjo, jog prisiminimuose Pakalniškis mini apie 3 tūkst. nužudytų žydų, tačiau sovietai nurodo 1800, panašiai tiek tuo metu Plungėje ir gyveno žydų. „Akiračių“ paklaustas, kuo remdamasis pateikė būtent 3 tūkst., Pakalniškis atsakė nustatęs iš akies – prieš sušaudymą sinagogoje buvo labai daug uždarytų žydų.

Panašių grubių netikslumų, pritraukimų ar net prieštaravimų galima rasti ir daugiau Pakalniškio prisiminimuose. 1993 m. viešėdamas Plungėje Pakalniškis kalbėjo: „žydų kitoks mentalitetas, jie moka prisitaikyti, jie norėjo prisitaikyti prie naujos [sovietų] santvarkos. Žydai buvo labai laimingi, kad rusai atėjo, nes žinojo, kad vokiečiai išžudys juos. Bet jie buvo geri žmonės, jie nenorėjo lietuvių skandinti“.

Tačiau prieš 13 metų išleistoje savo knygoje „Plungė“ Pakalniškis apie žydų – lietuvių santykius rašė visai kitaip: „Naujajai [sovietų] Lietuvos okupacijai žydai pagalbos ranką ištiesė. Kai buvo suvalstybintos didesnės krautuvės, buvę jų savininkai žydai pasidarė tų krautuvių vedėjais. Nebuvo jie kišami į kalėjimus ar tremiami, kaip daug neturtingesni už juos ūkininkai, iš kurių taip pat buvo atimtas turtas. Ūkininkams skriausti buvo suorganizuota žemės suvalstybinimo ir dalinimo įstaiga, ir tos įstaigos viršininkai buvo žydukai ir žydelkos. Raudonomis žvaigždėmis apsikarstę jie buvo viešpačiai ant žmonių. Žydai, visokie Špicai ir Ickės, sėdėjo ten ir Lietuvos užgrobikams žmones apiplėšti padėjo. Niršo žmonės tai matydami ir keikė žydus. Tai šitaip jie atsilygina Lietuvai už priglaudimą per šimtmečius! Kai pradėjo vežti žmones, žydų išstojimas prieš lietuvius aukščiausią laipsnį pasiekė. Juk kai sunkvežimis su rusų kareiviais atvažiuodavo į kaimą žmonių surinkti, atvažiuodavo kartu ir jaunas žydukas, raudoną žvaigždę prisisegęs. Ir matydavosi, kad rusai kareiviai yra nekalti dėl to, kas vyksta, kad egzekucijos vadovas ir viršininkas yra tas Ickė. Reikia todėl suprasti ir tuos jaunuolius, kurie, jau vokiečiams atėjus, 1941-jų vasarą atsivedė žydų grupę į benzino stoties aikštę ir juos ten lazdomis užmušė. Už tai, kad prieš porą dienų žydai buvo išvežę jų tėvus ir seseris.“

Tad ir vėl tenka klausti: kuriais Pakalniškio pateiktais žydų vertinimais tikėti: 1980 ar 1993 metų?

Kaip pavojinga remtis tokiais žongliruojančiais „faktais“, lengvabūdiškais kaltinimais („nežinau net ar jis buvo Jonas, negi pasauly tik vienas Noreika“), kaip atsargiai turime vertinti sovietines bylas, rodo labai skaudus Broniaus Žvinio atvejis.

1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, molėtiškis Bronius Žvinys sovietmečiu kalėjo du kartus: 1950–1955 m. dėl tarnybos policijoje vokiečių okupacijos metais (1941 metų birželį Lietuvos Laikinajai vyriausybei paskelbus, jog iki sovietinės okupacijos policijoje tarnavę asmenys privalo grįžti į savo buvusias tarnybos vietas, B. Žvinys liepos pradžioje sugrįžo į Vilniaus miesto policijos 7-ąją nuovadą) ir 1966–1975 m. dėl dalyvavimo 1941 m. sukilime ir neva dėl dalyvavimo Holokauste.

Antroje B. Žvinio byloje net penki asmenys teigė buvę Molėtų žydų žudynių vietoje, užkasdavę ten sušaudytus žmones, ir liudijo neva B. Žvinys asmeniškai šaudė mirčiai pasmerktus vaikus, moteris, vyrus. Vienas jų net nurodė, kad B. Žvinys neva turėjo rusišką šautuvą. Tiesa, kiti penki bylos liudininkai tvirtino priešingai: Žvinys nedalyvavo Molėtų žydų žudyme (įvairiais duomenimis Molėtuose buvo nužudyta nuo 700 iki 1200 žydų), nes tuo metu gyveno ir dirbo Vilniuje. Sovietinis teismas, aišku, patikėjo pirmais penkiais liudytojais.

Atkūrus nepriklausomybę B. Žvinys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo reabilituotas abiejose bylose: 1991 m. reabilituotas dėl tarnybos policijoje vokiečių okupacijos metais, o 1992 m. – dėl dalyvavimo 1941 m. sukilime ir dėl dalyvavimo Holokauste.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Tačiau 2010 m. Aukščiausiasis Teismas B. Žvinį dereabilitavo, t. y. panaikino jo ankstesnę reabilitaciją, nes „B. Žvinys, būdamas Molėtų valsčiaus lietuvių pagalbinės policijos nariu, vykdė ne tik užduotis, duotas jam, kaip viešosios policijos pareigūnui, bet savo veiksmais prisidėjo prie vokiečių okupacinės valdžios vykdomų nusikaltimų žmoniškumui“.

Šį savo sprendimą AT priėmė remdamasis sovietinio teismo surinktais įrodymais, taip pat neatsižvelgė į tai, kad tardomam Žviniui buvo taikoma fizinė ir psichologinė prievarta (tą liudijo ir pats Žvinys, ir jo žmona bei dukra, per pasimatymą kalėjime mačiusios jo veide mėlynę). Tokią prievartą draudžia JT Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, o pagal tarptautinę teisę tai reiškia, kad sovietinis teismo procesas buvo neteisingas ir neteisėtas, tad jo metu surinkti įrodymai laikytini niekiniais.

Visgi Genocido tyrimo centro darbuotojams atradus dokumentą, pagrindžiantį, kad B. Žvinys Molėtų žydų šaudymo metu tikrai buvo Vilniuje ir niekaip negalėjo dalyvauti žudymo procese, 2018 m. birželio 13 d. Aukščiausiasis Teismas dar kartą Bronių Žvinį reabilitavo (t. y. de-de-reabilitavo).

(Bus daugiau)

2019.10.24; 04:50

Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis ir prof. Vytautas Landsbergis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Balandžio 16 d. Vilniuje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta nauja žurnalisto, publicisto, istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“. V. Valiušaičio veikale – rimtos diskusijos istorinėmis temomis su Amerikos lietuvių istoriku, advokatu dr. Augustinu Idzeliu (1942-2018).

Šiame videoreportaže portalas slaptai.lt skelbia dar vieną prof. Vytauto Landsbergio komentarą. Taigi: kodėl negalima kalbėti apie nacių ir sovietų bendradarbiavimą; kodėl ignoruojamos Antrojo pasaulinio karo metais patirtos lietuvių kančios ir netektys?

 

2019.04.17; 14:30

Seime kilo diskusijos dėl vadinamųjų Georgijaus juostelių uždraudimo. Konservatoriai pateikė projektą, kuriuo siūloma Georgijaus juosteles priskirti prie nacistinių ir komunistinių simbolių, kurių platinimas Lietuvoje būtų ribojimas. Už juostelių platinimą ir naudojimą būtų taikoma administracinė atsakomybė.

Teikiamame projekte siūloma, kad Georgijaus juostų platinimas, naudojimas susirinkimuose ar kituose masiniuose renginiuose arba kitoks demonstravimas užtrauktų baudą nuo 150 iki 300 eurų.

Seimas po pateikimo projektui pritarė. Iš užsiregistravusių 76 Seimo narių už buvo 41, prieš – 10, susilaikė – 25. Tolesnis projekto svarstymas numatomas rudens sesijoje.

Projektą pristatęs konservatorius Laurynas Kasčiūnas pabrėžė, kad Georgijaus juostelės jau kelerius metus yra tapusios Rusijos imperializmo simboliu.

Pasak politiko, šio simbolio raiška suintensyvėjo 2005 metais, kai Kremlius šventė 60-ąsias Antrojo pasaulinio karo metines, o esminis juostelių propagavimo lūžis yra susijęs su Rusijos intervencija į Ukrainą.

L. Kasčiūnas pabrėžė, kad šiuo metu Georgijaus juostelės tapo prorusiškų jėgų ir Rusijos imperializmo atpažinimo ženklu. Politikas ragino sekti Ukrainos pavyzdžiu, kuri pastaraisiais metais uždraudė Georgijaus juosteles.

„Šis simbolis kursto tautinę nesantaiką, kursto tam tikras įtampas visuomenėje“, – apibendrino konservatorius.

Tačiau projekto siūlymą ne visi Seimo nariai įvertino palankiai.

„Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos narys Algimantas Dumbrava dvejojo, ar verta tokį draudimą taikyti, nes Georgijaus juosteles nešioja vyresni žmones, turintys, anot jo, kitokį mąstymą.

„Tie žmonės, kurie kariavo, gal kažkaip kitaip supranta tą gyvenimą, tą pasaulį. Ir mes bandysime tą mąstyseną kažkaip perlenkti“, – svarstė politikas.

Ironiškai į tokį konservatorių siūlymą sureagavo socialdemokratas Algirdas Sysas, pasiūlydamas uždrausti ne tik juosteles, bet ir visą Rusiją.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys Zbignevas Jedinskis nelogišku vadino projekto siūlymą ir, interpretuodamas istoriją, paragino išsilaisvinti ne nuo simbolių, bet nuo gyvųjų sovietinės sistemos funkcionierių.

„Karą laimėjus sąjungininkams kartu su Sovietų Sąjunga, Lietuva netapo nepriklausoma, bet valstybės valdyme lietuviai dalyvavo. Visi pirmieji Lietuvos komunistų partijos pirmieji sekretoriai buvo lietuviai. Atgavus nepriklausomybę beveik visi tie patys patriotai ir funkcionieriai liko prie valdžios. Tai pradėkime šį pavėluotą išsivalymą ne nuo simbolių, bet nuo gyvųjų okupacinės valstybės funkcionierių kagėbistų ir komunistų“, – sakė politikas, ragindamas leisti toliau naudoti Georgijaus juosteles.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.18; 02:00

Lietuva – isterikų žemė. Kažkaip porą vakarų buvo nuobodu patapę. Rinkimų spazmai atlėgo. Ir ką gi dabar su bokalu prie teliko veikti? Ką mylėti, o kam linkėt pražūties amžinosios?

Bet pagaliau sulaukėm eilinio traukulių priepuolio. Lietuvoje siautėja diktatūra! Kitaminčius persekioja! Mūsiškius muša!

Analizuoti kuoktelėjusių putinofilų „kitamintiškumą“ gali tik pusprotis. 

Continue reading „Išgerkime už idiotus, draugai !“

« 1 3 »

„Prieš kokius 25 metus gražiausiose svajonėse negalėjau įsivaizduoti, kad kartu su mūsų taip sunkiai kuriama valstybe augs ir valstybingumo rūmai, regimi, juntami, suglobdami ir iškeldami iš laiko gelmės mūsų senąją istoriją ir kartu sulydydami į visumą šių dienų valstybės veikimą… Tęstinumas pradėtiems, įpusėtiems ir vykstantiems darbams yra, ko gero, sunkiausiai pasiekamas dalykas mūsų istorijoje“, – istorikė Ingė Lukšaitė.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukos

2013.07.29