Simono Vyzentalio centro iškaba
Štutgartas, Vokietija, gruodžio 30 d. (AFP-ELTA). Žydų organizacijos Vokietijoje suskubo apginti valstybės pareigūną, atsakingą už kovą su antisemitizmu, po to, kai jis buvo įtrauktas į „Pasaulinį antisemitizmo 2021 metų dešimtuko“ sąrašą.
Antradienį paskelbtame sąraše Simono Wiesenthalio centras (SWC) Vokietijai skyrė septintą vietą, šalia tokių įtrauktųjų kaip Iranas (1 vieta), islamistų grupuotė „Hamas“ (2 vieta) ir Jungtinės Karalystės nacionalinis transliuotojas BBC (3 vieta).
Žydų teisių organizacija savo ataskaitoje antisemitizmu apkaltino Vokietijos Badeno-Viurtembergo žemės komisarą, atsakingą už kovą su antisemitizmu, Michaelą Blume‘ą už tai, kad socialiniuose tinkluose jis paspaudė patiktuką prie Izraelio palyginimo su naciais.
S. Wiesenthalio centras nurodė, kad 45 metų religijotyrininkas nuo 2019 metų sekė prieš žydus ir Izraelį nukreiptas, taip pat konspiracines tviterio paskyras ir dalijosi jų įrašais. Organizacija nenurodė, kokie tai buvo įrašai ir kokiose paskyrose.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Trečiadienį Vokietijos centrinė žydų taryba „Twitter“ tinkle paskelbė palaikanti M. Blume’ą ir pavadino kaltinimus „absurdiškais“.
Badeno izraelitų religinių bendruomenių sąjunga paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama, kad M. Blume’o įtraukimas į sąrašą kartu su Izraelio priešais yra „piktinantis“. Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje Vilniuje – Palestiną palaikantieji. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Savo ruožtu M. Blume’as padėkojo savo palaikytojams už solidarumą ir pavadino S. Wiesenthalio centrą interneto „troliu“.
Kaip žemės kovos su antisemitizmu komisaras, M. Blume’as yra kontaktinis asmuo ne tik žydų organizacijoms, bet ir mečečių bendruomenėms, švietimo įstaigoms ir savivaldybėms.
Badeno-Viurtembergo žemės premjeras Winfriedas Kretschmannas taip pat palaikė komisarą, pavadinęs kaltinimus „nesuprantamais ir keliančiais didelį nerimą“.
1977 metais įkurtas S. Wiesenthalio centras, kurio būstinė yra Los Andžele, išgarsėjo visame pasaulyje besislapstančių nacių nusikaltėlių paieškomis.
Tačiau ji taip pat siekia skatinti toleranciją ir rengia kampanijas prieš rasizmą, antisemitizmą, terorizmą ir genocidą visame pasaulyje.
Tai jau ne pirmas kartas, kai centro rengiamas kasmetinis sąrašas sukelia ginčų.
2019 metais organizacija į šį sąrašą įtraukė Vokietijos ambasadorių prie Jungtinių Tautų Christophą Heusgeną. Tada diplomato ginti stojo Izraelio ambasadorius Vokietijoje Jeremy Issacharoffas, sakydamas, kad tokie „visiškai netinkami“ kaltinimai tik apsunkina diskusijas.
Kiekvienas iš mūsų girdėjome patarimų – į namus neįsileiskite įtartinų žmonių. Ypač būkime budrūs, kai renkamės, kas tvarkys mūsų kambarius. Namų šeimininke privalu pasirinkti sąžiningą, dorą asmenį. Kitaip vieną gražią dieną būsime apvogti.
Šios taisyklės, regis, laikėsi ir Izraelio gynybos ministras Beni Gancas bei už jo saugumą atsakinga Izraelio slaptoji tarnyba „Šabak“. Būtų keista, jei būtų atvirkščiai. „Šabak“ skrupulingai rinko informaciją apie visus, kurie turėjo bent menkiausią galimybę bendrauti su Gynybos ministru. „Šabak“ atidžiai peržiūrėjo ir Gynybos ministro būstą tvarkiusio 37-erių metų Omri Goreno biografiją. Nieko įtartino. Tegul tvarko namus. Bet štai šių metų lapkričio mėnesį O. Gorenas netikėtai sulaikomas ir uždaromas į kalėjimą. Kas atsitiko? Ką iškrėtė dvejis metus Izraelio gynybos ministro namuose dulkes šluostęs vyriškis?
Pasirodo, šis grynakraujis žydas per socialinius tinklus Irano žvalgybai pasiūlė savo paslaugas. Izraelio pilietybę O. Gorenas susisiekė su programišių grupe, kuri neva palaikė ryšius su Irano žvalgybomis (įtariama įsilaužusi į Izraelio kompanijas ir gėjų susipažinimo platformas). Jaunuolis pažadėjo Izraelio gynybos ministro kompiuterį užkrėsti kenkėjiška programa „Trojos arklys“, kuri nuskanuotų visą kietąjame diske esančią informaciją. Toji informacija būtų perduota programišiams. O. Gorenas dar žadėjo nufotografuoti visus Gynybos ministro kambarius ir perduoti nuotraukas, bylojančias, kas, kur ir kaip išdėstyta. Pavyzdžiui, kur stovi seifas, kompiuteris, telefonas, televizoriai. Už šią paslaugą O. Gorenas paprašė pinigų. Daug pinigų.
Izraelio slaptoji tarnyba „Šabak“ džiaugiasi, kad išdavikas nespėjo pridaryti žalos. Izraelį išduoti nutaręs žydas už rankos nutvertas, kol Iranas dar svarstė – priimti ar atmesti pasiūlymą. O Izraelio žvalgybos greičiausiai svarstė, gal O. Goreną vertėtų panaudoti kaip dezinformacijos siuntėją? Būtų gudrus žingsnis, patvirtinantis Izraelio žvalgybas tikrai esant itin gudrias ir klastingas.
Tačiau „Šabak“, užuot džiūgavusi dėl sėkmingos operacijos, anot kai kurių analitikų, priversta atsiprašyti Izraelio gynybos ministro. Atsiprašė dėl neapsižiūrėjimo. Pasirodo, kai „Šabak“ tikrino O. Goreną, ar galima jam leist įžengti į Gynybos ministro namus, kontržvalgybos specialistai nepastebėjo, kad jaunuolis yra teistas – už vagystes ir įsilaužimus. Tad „Šabak“ dabar pirmiausia praverstų išsiaiškinti, kaip teistam asmeniui pavyko prasibrauti pro Izraelio žvalgybų filtrus.
Izraelio žvalgybos intensyviai svarsto ir kitą skaudžią temą: kodėl šalį išduoti linksta vis daugiau grynakraujų žydų?
Tel Avivas, lapkričio 7 d. (ELTA). Izraelio vyriausybė patvirtino savo pasipriešinimą JAV planams Jeruzalėje atidaryti konsulatą palestiniečiams.
„Mano pozicija, kuri perduota amerikiečiams, yra ta, jog nėra vietos JAV konsulatui Jeruzalėje, kuris tarnautų palestiniečiams, – šeštadienį žurnalistams sakė ministras pirmininkas Naftalis Bennettas. – Mes savo nuomonę reiškiame nuosekliai, tyliai ir be dramos“. Užsienio reikalų ministras Jairas Lapidas pasiūlė atidaryti konsulatą Ramaloje okupuotame Vakarų Krante, kur įsikūrusi faktinė palestiniečių vyriausybė. „Jei jie (JAV) nori atidaryti konsulatą Ramaloje, nematome problemos“, – sakė jis.
Palestiniečių prezidento Mahmoudo Abbaso atstovas atmetė J. Lapido pasiūlymą. JAV konsulatas priimtinas tik Jeruzalėje, sakė Nabilas abi Rudeinehas agentūrai „Reuters“. JAV vyriausybė esą apie tai paskelbė ir yra tam įsipareigojusi.
Izraelis reiškia pretenzijas į Jeruzalę kaip į nedalomą savo ostinę. Palestiniečiai tuo tarpu 1967 metais Izraelio okupuotą rytinę dalį mato būsimos savo valstybės sostine. Užsienis nepripažįsta Izraelio įvykdytos Rytų Jeruzalės aneksijos. Konfliktas paaštrėjo 2018 metais, kai, prezidentaujant tuometiniam prezidentui Donaldui Trumpui, JAV ambasada Izraelyje iš Tel Avivo buvo perkelta į Jeruzalę.
Tada JAV konsulatas Jeruzalėje buvo prijungtas prie ambasados ir palestiniečių reikalus tvarkantis personalas nuo tada dirba ambasadoje. Izraelį tai pradžiugino, tuo tarpu palestiniečius supykdė. D. Trumpo įpėdinis Joe Bidenas siekia ištaisyti padėtį. Jo vyriausybė paskelbė, kad konsulatas bus atidarytas, tačiau konkrečios datos neįvardijo.
Pastaruoju metu vis dažniau galime sulaukti pareiškimų net iš aukščiausiųjų pasaulio tribūnų apie tai, kad jau neva būtų laikas pradėti baudžiamąjį persekiojimą tų žmonių, kurie vis dar pasisako prieš genderizmo ideologiją ir neskuba pašlovinti įsiteisinusios homoseksualizmo praktikos. Žinia, tokie raginimai neatsiranda tuščioje vietoje, o yra grindžiami vadinamųjų pažangiečių įsitikinimo, kad tolesnė pasaulio pažanga neišvengiamai bus susijusi su totaline lyties, šeimos ir tautos duotybių dekonstrukcija.
Jau seniai buvo gviešiamasi pasaulį seną išardyti, tačiau kai šiandien vėl ir vėl girdime intensyvėjančius raginimus užvaikyti tradicinės šeimos šalininkus, nevalingai kyla klausimas – ar ne laikas būtų pradėti steigti savigynos būrius nacionaliniu ir pasauliniu mastu?
Taigi – genderizmo ideologija ir homoseksualizmo praktika nėra tik privatus elgesio tipo pasirinkimas, draugų ratelyje palaikomas ekstravagantiškų polinkių kultas, bet greičiau yra agresyvaus veikimo ideologija, kviečianti pradėti medžioklės sezoną su garsiais varovų pasišūkavimais. Tai ypač akivaizdu Lietuvoje, kai pažangos trubadūrais prisistatantys asmenys netveria savo kailyje ragindami sukviestus medžioklius pačiu brutaliausiu būdu, įtraukiant net represine valstybės struktūras, susidoroti su tais tautiečiais, kuriems vis dar niekaip nedašunta, kad šviesią ateitį žmonijai gali užtikrinti tik toks homoseksualų vaizduotės užganėdinimas, kai mažuma taps dauguma, o dauguma – mažuma, ir čia dar būtinai nesuvokiamos loginės sekos pagrindu priduriant, kad reikia užkardyti kelią taip pat tiems nesusipratėliams, kurie su karčia mina pasitinka išvadą, kad žydai yra ponų rasė, o lietuvių populiacijai geriausiu atveju lieka tik baudžiauninko mentaliteto puoselėjimo užduotis.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija
Net laisviausi Lietuvos protai gerai supranta, kad nuomonių įvairovė yra toleruojama tik visuomenės apačiose, o kilimą karjeros laiptais gali užtikrinti tik radikali sąmonės vivisekcija, visiškas nekarjeratabilių nuomonių išsižadėjimas, tobulo baudžiauninko pašaukimo naštos prisiėmimas. Be to, apsimesti čia nepavyks, reikės persiimti baudžiauninko dvasia su dideliu aplombu ir įtikėjimu taip suprantamos karjeros pažado palaima. Tokie štai yra pirmąja besivadinančios Lietuvos vargai… Ta proga negaliu susiturėti nepastebėdamas, kad man labai simpatiška ir miela Nida Vasiliauskaitė, kaip atrodo, vis dėlto truputėlį klysta, kalbėdama apie antikonjunktūrinio nusiteikimo partijos, ironišku „Antroji Lietuva“ pavadinimu, sukūrimo pagal LGBT bendruomenės pavyzdį galimybę, jau vien dėl to, kad būtent homoseksualų pajėgos šiandien yra pirmosios Lietuvos avangardas (neironiškas), savotiškas mūsų dienų proletariatas, kuris neturi Tėvynės, o tik interesus.
Ne, nebūkite tikras, kad gėjus – neįkas. Ypač nepalanki aplinkybė yra tai, kad visų Lietuvoje vienaip ar kitaip instancionalizuotų, su valstybės vardu siejamų Žmogaus teisų gynimos organizacijų vadovų pozicijas šiandien užima išimtinai homoseksualai. Ar ir dabar sakote, kad Lietuvoje žmonės pasirenkami į raktines pozicijas, neatsižvelgiant į seksualinę orientaciją??? Kaip atrodo bent man, tokia selekcija žmogaus teisių gynimo sferoje savaime yra kracho nuoroda, žmogaus teisių problematikos išniekinimas, ypač kai čia dar prisideda politinė korupcija ir nepotizmo kraštutinumai. Visas šios nešvankios situacijos grožis atsivėrė iš karto, kai vadinamieji žmogaus teisių aktyvistai homoseksualistai, pasinaudodami Lietuvą ištikusia nelegalių migrantų krize, užpuolė mano šalį iš pasalų taip netikėtai ir ne mažiau bjauriai kaip užkratą platinantys šikšnosparniai vampyrai.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef LevyJAV ambasadorius R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.
Žiū: Lietuvos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen tiesiog tapatina žmogaus teisių problematiką su homoseksualizmo propaganda, automatiškai dėdama lygybės ženklą tarp, švelniai tariant, nevienarūšių reiškinių. Negaliu pasakyti, dėl kokios priežasties atsiranda toks vištakumas – ar tai yra indokrinacijos spaudimo į smegenis, ar paprasčiausio kvailumo pasekmė? Tačiau nekyla jokių abejonių, kad būtent ši moteriškaitė su pavargusiu nuo gimdymo veidu tapo tobulu Lietuvos politinės sistemos intoksikacijos laidininku, kas ypač ryškiai pasimatė anosios tarpininkavimo žydų nacistų užmačioms sužlugdyti Genocido centro veiklą atveju. Kaip visi gerai žinome, čia pasižymėjo du reziduojantys Lietuvoje su prigimtiniu polinkiu į apipjaustymo meną žydų tautybės ambasadoriai skaistaveidžiai, kurie šįkart persistengė, visiškai nupjaudami Tai. Tokiu būdu gražiai kartais pavadinamas Tautos atminties institutas buvo atskirtas nuo lietuvių tautos kamieno, o amputuotas organas, kaip žinome, yra tik fiziologinė atlieka, keliaujanti į šiukšlių dėžę. Savo ruožtu Viktorija Čmil, kaip atrodo, įgijo ne mažesne teisę kaip Vanagaitė būti tituluojama kastracijos mokslų magistre.
Tačiau yra Lietuvoje toks naivuolis Gitanas Nausėda, kuris, išrinktas prezidentu, kaip atrodo, tebepuoselėja iliuziją apie tai, kad būtų galima pabandyti apjungti abi Lietuvas. Todėl nenuostabu, kad anas susilaukia nežaboto labiausiai užsiangažavusių konjunktūrinkų puolimo. Užteks dėl pavyzdžio paminėti tik vieną Rimvydą Valatką, kiekvieną savaitgalį besispjaudantį nuodingomis seilėmis, kiti, minėk neminėjęs, iškart pasimiršta dėl jų nereikšmingumo ir neišraiškingumo. Kita vertus, man gaila ir šiandien taip besibjaurojančio R. Valatkos, kažkada legendinio redaktoriaus, bijau, kad vieną kartą jo neužsmaugtų tulžis. Todėl, prašau, imkite ir padovanokite R. Valatkai pono G. Nausėdos manekeną, tarkime, pripučiamą lėlę, su kuria ekslegendinis žurnalistas galėtų išsidūkti per naktį, tūkstantų kartų pasmaugdamas dabartinio Lietuvos prezidento muliažą, ir tokiu būdu atsikratęs nesveiko įtūžio, po to vėl galėdamas grįžti į gyvą viešosios erdvės tikrovę taip tarsi nieko nebuvo, demonstruodamas normalaus žmogaus refleksus. O jeigu žurnalistu pritrūktų draugijos manekeno išniekinimo apeigose, jam tikriausiai neatsisakytų patalkinti ta pati Maldeikienė, kuri apšlapinusi Nausėdos manekeną, kaip atrodo, ekstazės sparnais pasikeltų į devintąjį dangų.
Išties, yra kažkas manekeniško visados pasitempusio, doro veido žmogaus povyzoje. Tačiau tai, be visa ko kito, nėra pats blogiausias dalykas pasaulyje, kuris savo esme yra vitrina.
XXX
Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Po nesmagaus pasvarstymo vis tik norėčiau baigti linksmesne gaidele, užduodamas štai tokią mįslę: kas yra bendro tarp nacistų ir gėjų? Be jokios abejonės, bendrumo pagrindas čia yra maniakinis potraukis paradams. Be to, kaip atrodo, tokios paradų manijos nei vienu, nei kitu atveju paprastojo ekshibicionizmo polinkio poveikiu žmogaus pasirinkimams nepaaiškinsi, čia, manding, į paviršių prasiveržia labiau giluminis narcisizmo kompleksas. Kartą užmatęs išviešintas didžiosios internetinės žiniasklaidos portale Vytauto Tomo Raskevičiaus su paradine profesionalaus gėjaus uniforma nuotraukas, netikėtai pats sau pagalvojau, kad taip ar labai panašiai ir turėtų atrodyti postmoderniųjų laikų karnavalinis fiureris…
Kada bus pripažinta Palestina? Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
JAV prezidentas Joe Bidenas antradienį pareiškė, kad suvereni ir demokratinė Palestinos valstybė yra „geriausias būdas“ užtikrinti Izraelio ateitį.
„Jungtinių Valstijų įsipareigojimas Izraelio saugumui yra neabejotinas“, – sakė J. Bidenas Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai.
„Tačiau aš ir toliau tikiu, kad dviejų valstybių sprendimas yra geriausias būdas užtikrinti Izraelio, kaip žydų demokratinės valstybės, taikiai gyvenančios greta perspektyvios, nepriklausomos ir demokratiškos Palestinos valstybės, ateitį, – sakė jis. – Kol kas esame toli nuo šio tikslo, bet niekada neturėtume sau leisti atsisakyti pažangos galimybės“.
Gazos Ruožo pasienyje sužeista 20 palestiniečių. EPA – ELTA nuotr.
Per naujus susirėmimus tarp Izraelio saugumo pajėgų ir demonstrantų prie pasienio tvoros tarp Izraelio ir Gazos Ruožo sužeista 20 palestiniečių.
Agentūros AFP reporteris pasakojo, kad „Hamas“ saugumo pajėgos trečiadienį mėgino sulaikyti žmones, kad šie neitų prie tvoros. Tačiau grupei protestuotojų jų pavyko įveikti užtvarą, jie svaidė akmenis į izraeliečių karius. Medicinos šaltinių Gazoje duomenimis, kareiviai atsakė tikromis kulkomis.
Prieš tai trečiadienį mirė 32 metų palestinietis, kuris buvo sunkiai sužeistas per smurtinius susirėmimus tarp demonstrantų ir Izraelio karių savaitgalį. Tada buvo sužalota daugiau kaip 40 žmonių.
Po savaitgalio protestų Izraelio kariuomenė į Gazos pasienį permetė daugiau pajėgų.
Buvau suplanavęs šį trumpų straipsnelių nurodyta tema mikrociklą užviršuoti papostringavimais apie žemę ar Žemę kaip labiausiai tinkamu temos loginiam išplėtojimui baigiamuoju akordu. Kaip atrodo, toks galutinis loginis akcentas prašosi savaime, nes žemė, gimtoji žemė, šventoji mūsų žemelė yra visus lietuvius tampriausiai apjungiantis, į visumą telkiantis vienybės pradas, o, iš kitos pusės, nedidelė paslaptis yra ir tai, kad žemė kaip ūkinės eksploatacijos objektas ir turtų šaltinis neretai tapdavo susipriešinimo ir nesantaikos židiniu, kai net brolis stodavo prieš brolį.
Kita vertus, gyvename laikais, kai žmonių nuvarymas arba pasitraukimas nuo žemės vyksta taikiai, niekam pernelyg nesipriešinant, latifundijoms arba didžiulėms bendrovėms be didesnių ekscesų susemiant žemes į savo rankas, taigi ir žemės klausimas čia iškyla truputėlį kitu rakursu. Tarkime, kad stambus ūkis iš tiesų yra neabejotinai našesnė ūkininkavimo forma už kuitimąsi nedideliame sklype, kita vertus, tai neatleidžia mus nuo klausimo – kur dėtis žmogui, praradusiam žemę labiausiai fundamentalia to žodžio reikšme?
Apie žemę galime kalbėti fizine ir metafizine prasme, o laikmečio savitumą žymi tai, kad šios dvi plotmės mūsų laikais taip stipriai persidengia ir persipina tarpusavyje, kad tampa neatskiriamos viena nuo kitos.
Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.
Štai toks Arkadijus Vinokuras, Lietuvoje liūdnai pagarsėjęs klajoklių tautos atstovas, su dideliu aplombu tvirtina, kad Lietuva be Europos Sąjungos teisyno jam būtų tik žemės gabalas… Kas be ko, žodis „ gabalas“ čia yra ištariamas su kraštutinai niekinančia išvietės žargono intonacija, bandant įpiršti nuomonę, kad prasmingas „turinys“ tokioje neva atliekų duobėje yra tik ES teisynas. Tačiau ES teisynas, kaip nesunku įsivaizduoti, gali egzistuoti ir virtualioje erdvėje, ramiai kabėti taip pat ir visiškoje tuštumoje, o žmogui, išsaugojusiam lietuviško mentaliteto kryptingumą, gimtosios žemės gabalėlis yra savaiminė tikrovė ir galutinis atsparos taškas, ta vienintelė vieta, kur galiausiai pradygsta dangus.
Taigi ir užsimezgusį pokalbį apie žemę šįkart pasukime taip, kad turėtume galimybę naujai permąstyti mūsų dienų komjaunuolių, besivadinančių progresyvistais, atsakymą į klausimą – o koks yra jūsų godotinos pažangos kriterijus? Kaip matėme praeitą kartą tekste „Edvardas Čiuldė. Kas vienija ir skiria mus, lietuvius? (III)”, vadinamieji pažangiečiai visi kaip vienas sako tą patį, kad tokios pažangos kriterijus ir tiksliausias rodiklis yra galutinė pergalė kovoje už gėjų teises ir bet kokios pakraipos antisemitizmo užkardinimas (taip galiausiai yra pavadinamas judocentrizmo subkultūros įtvirtinimo užmačių tikras ar suvaidintas entuziazmas). Žinia, specifiškai Lietuvoje antisemitizmu dar yra vadinamas nesugebėjimas reikiamu lygiu išviešinti atgailos konvulsijų dėl kažkada žydus ištikusių nelaimių, taip pat tikrų ir netikrų skriaudų, o vyresnieji čia neretai perspėja jaunėlius, kad pavargę atgailauti nepadarys karjeros.
Nėra jokios reikalo dar kartą kalbėti apie seksualinių mažumų teisių klausimo skandalizacijos tikrąsias priežastis, toliau pokalbį bus galima pratęsti prisiminus bent tą anksčiau išplaukusią lakonišką išvadą, kad ten, kur seksualinių mažumų individų tarpusavio santykiai nėra kriminalizuojami, jokio kito pagrindo forsuoti vadinamąjį gėjų teisių klausimą nėra. Kita vertus, šiandien jau kyla neįtikėtina užduotis pamatyti susiklosčiusią keblią situaciją visa apimtimi, kai jau privalome, nori to, ar nenori, kelti valstybės ir tarpvalstybinių institucijų, taip pat atskirų ES valstybių vadovų kriminalinės atsakomybės klausimą dėl to, kad asmeniškai ar instituciškai tarpininkavo uždegant žalią šviesą homoseksualų propagandos įteisinimui bendrojo lavinimo mokyklose ar net vaikų darželiuose. Kad ir kaip iš pradžių keistai pasirodys, daug sakantis šiuo atveju yra antikos pavyzdys.
Sokratas
Senovės Atėnuose berniukai nuo 7 metų pradėdavo lankyti gramatines klases, kur buvo mokoma skaitymo, rašymo, aritmetikos, muzikos, o nuo 12 – 13 metų jau mindavo takelius ir į vadinamąją palestrą, skirtą fiziniam lavinimui. Visoje senovės Graikijoje buvo išplitusios vadinamosios gimnasijos, kurias dažniausiai lankydavo 13 – 15 metų berniukai. Žinia, senovės Graikijoje skirtingais laikotarpiais atskiruose miestuose-valstybėse buvo ir kitokie pirminio augančios kartos mokymo ir lavinimo mokyklų tipai, tačiau išdrįskime pasakyti bent kartą garsiai tai, kad to meto Graikijos ankstyvojo lavinimo mokykla apskritai buvo apspista, kitaip nepasakysi, dėdžių-pederastų, skandinama žiauriai išbujojusios tarp to meto graikų pederastijos praktikos. Kai kurie tėvai, siekdami apginti savo vaikus nuo įkyraus priekabiavimo pakeliui į mokyklą, pristatydavo juos palydėti augalotus vergus, vadinamus pedagogais, t. y. vaikų vedžiotojais. Tačiau, nežiūrint statomų užtvarų, vaikai buvo viliojami meilikavimais, brangiomis dovanomis, papildant tokį verbavimą visuomeniniu įsipareigojimu vėliau pasirūpinti pirmųjų politine karjera.
Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip jau ne kartą buvo sakyta, tokį politinių mainų tipą negailestingai išpeikė Sokratas, o krikščionybė kodifikavo kaip sunkią nuodėmę. Savo ruožtu, kaip atrodo, mūsų laikų pažangiečiai ir sofistai ES įtakinguose postuose pažangą suprantą kaip grįžimą į nuodėmingos įtampos kupiną praeitį, apeinant Sokratą ir nelygstamas krikščionybės ištaras.
Žinoma, homoseksualumas ir pederastija nėra visiškais tas pats. Tačiau galime daryti ir tokią prielaidą, kad masyviam homoseksualumo išplitimui senovės Graikijoje pasitarnavo kraštutinę ribą pasiekęs, masinį pobūdį įgijęs seksualinis vaikų išnaudojimas to meto mokyklose ir – atvirkščiai.
Kad kaip ten būtų, šiandien mums ne mažiau svarbu, kad bent pradinio ugdymo mokykla steigtųsi netoli namų, tėvų apžvelgiamoje teritorijoje, būtų laisva ir nepriklausoma nuo nešvankaus politikų kišimosi. Tačiau mūsų dienų Lietuvoje, sparčiai tuštėjant kaimams, nyksta vietos mokyklos arba, dar tiksliau būtų sakyti, naikinant, uždarant pradines vietos, t. y. gimtosios žemės mokyklas, tuštėja kaimai nuo gyventojų, pradedančių savo ilgą, nebūtinai rajono centre užsibaigiančią išvykimo kelionę. O vis tik šį nykimo ir susinaikinimo procesą būtų galima staigiai stabdyti, toliau pakeičiant kryptį iš esmės, jeigu didieji žemių savininkai pradėtų suprasti paprasčiausią dalyką, kad dabar jau ne kas kitas, o būtent jie visų pirma privalo kurti ir palaikyti gyvenimo kaime infrastruktūrą, pradedant nuo pradinės mokyklos atgaivinimo ar naujos steigimo net ir tokiu atveju, kai mokinukų kaimelyje lieka tik keli, tarkime, du ar trys pradinio lavinimo amžiaus vaikai. Tokia yra tradicinė lendlordo pareiga. Įprasta kaštų ir naudos analizė čia netinka, kai kalbame apie užmanymus įveikti gyvenimo eroziją, tačiau didieji žemės savininkai neabejotinai ženkliai išloštų tomis aplinkybėmis, kai dabar net labiau nei investicijų ar gerų orų kaime trūksta darbuotojų. Tokiu atveju tikriausiai ir visuomenė, matanti infrastruktūros pažangą derlingos Lietuvos žemės arealuose, labiau tolerantiškai žiūrėtų į žemės savininkų užmačias plėsti savo valdas…
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
O prie ko čia žydai, – klausiate. Aš taip pat nesuprantu, kodėl Lietuva yra pasirinkta taikiniu masyviam, peržengiančiam visas padorumo ribas puolimui dėl neva nepakankamai totalizuotos atgailos. Verčia galvą kraipyti ir tai, kad Lietuvoje tarpstantys pažangiečiai, kaip jau buvo minėta, svarbiausiu tūkstantmečio pažangos kriterijumi laiko antisemitizmo bet kokių apraiškų išgyvendinimą, o, kaip atrodo bent man, antisemitizmu vadinamą reiškinį jie neretai ir pakursto, kad turėtų prieš ką kovoti ir naujajam tūkstantmečiui suteiktų pažangos kryptį. Kita vertus, kyla klausimas – kas per tauta yra tie žydai, jeigu jie tampa svarbiausiu pažangos scenos veikėju ir yra didžiausias pažangiečių rūpestis. O ar patiems žydams rūpi tai, kokios yra antisemitizmą (?) palaikančios priežastys, gal būtent jie ir yra labiausiai suinteresuoti, kad toks mitinis reiškinys kaip vadinamasis antisemitizmas visiškai neišsikvėptų? Kažkas čia ne taip su tokiu spalvų sutirštinimu, ar ne? Štai aš pažįstu tikrai ne vieną žydą, o gyvo antisemito nesu sutikęs.
Taigi niekur nepasidėsiu, atėjo laikas prisipažinti ir man, kad lietuvių – žydų tarpusavio santykių aptarimo plotmėje esu savotiškai dvigubas agentas jau vien dėl to, kad likimas man lėmė sutikti kelis didelės sielos žydų tautybės asmenis, kuriuos nuoširdžiai gerbiu ir myliu, todėl ir mūsų tautų santykius bei tarpusavio pretenzijas visų pirma bandau apmąstyti iš taško – o jeigu aš pats būčiau žydas?
Jeigu aš pats būčiau žydas, versčiausi per galvą, kad žydų bendruomenė bent Lietuvoje būtų labiau sugyvenama, draugiškesnė bendrapiliečiams lietuviams, lojalesnė Lietuvai, dėčiau daug pastangų, kad bendruomenės įtakingieji asmenys ir vadovai nekurstytų nereikalingų aistrų, atsisakytų provokacijų, užbaigtų išpuolius prieš lietuvių tautą ir šalį.
Kodėl taip nėra, kai atrodo mūsų tarpusavio nesusipratimams įveikti tetrūksta tik trupučiuko geros valios? Ar mano sutikti gerieji žydai yra tik išimtis iš taisyklės, o didžioji jų dauguma – piktų, kerštingų, klastingų žmonių padermė? Kodėl žydų organizacijos neretai taip nuožmiai kovoja prie Lietuvą? Iš tiesų, paprastai atsakyti į šį klausimą nesigauna. Kartą apie tai jau esu išsakęs savo hipotezę, dabar tik priminsiu – kokios neįtikėtinos ir fantasmagorinės versijos gali iškilti prieš akis, kai ilgai užsibuvęs pasaulyje ieškai atsakymų?
Daug ką paaiškintų hipotezė, kad Lietuva yra naujojo Izraelio inkubatorius. Pabandykime įsivaizduoti, kad maždaug po 50 metų dėl visuotinio klimato atšilimo dabartinės Izraelio teritorijos netiks išgyvenimui, o čia gyvenanti klajoklių tauta dėl to bus priversta pasiieškoti persikraustymui naujosios Palestinos. Tarkime, Lietuva yra toks nusižiūrėtas patogios padėties Europos vidurio, nuosaikaus klimato, su neišsenkamais švariausio pasaulyje geriamo vandens ištekliais kraštas.
Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje Vilniuje – Palestiną palaikantieji. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaip žinome, Izraelyje gyvena tris kartus skaitlingesnė tauta nei lietuviai, tačiau ir pati Lietuva pagal plotą yra tris kartus su trupučiuku didesnė už Izraelį. Bandau įsivaizduoti, kad kažkas iš jų jau kartas nuo karto pamąsto: izraelitai, ruoškitės katapultavimuisi! Tereikia tik to, kad dabartinės Lietuvos čiabuviams iš galvos kuo greičiau išdulkėtų bet kokie tautiniai prietarai…
Dirbtinai forsuojami gėjų teisių ir judocentrizmo įtvirtinimo lozungai dabartiniame pasaulyje yra žiauriosios konjunktūros užkeikimai, neturintys nieko bendro su pažangos tikrąja to žodžio reikšme siekiais.
Žiauria tokia konjunktūra yra vadintina jau vien dėl to, kad ji naikina sąmonę, nužodo refleksiją. Tokia konjunktūra, tautologiškai tariant, baigia pribaigti Lietuvą. Kas čia dar liko ant lauko pliko? Bet kokiu atveju mums lieka Lietuvos atmintis! Kitas klausimas, ar bus galima prikelti Lietuvą iš atminties likučių?
Kartais pažangos apaštalais besidedantys propagandistai sako, kad pažanga ateita su kelionėmis po pasaulį, nes esą žmonės keliaudami plečia savo akiratį, liberalėja ir t.t. Kelionės po pasaulį yra puikus laiko praleidimas ir didelė pramoga, nieko nepasakysi, tačiau turistavimas ugdo tik lėkštąją sąmonę, išblaško dėmesį. Tik keliaujant į Lietuvą, ieškant kelio į Lietuvą Tėvynę mums gali pavykti atrasti ir savo užkeiktą esmę.
Mossad emblema
Remiantis sekmadienį paskelbtais žiniasklaidos pranešimais, Izraelio įmonė, kaltinama vyriausybėms pardavinėjus šnipinėjimo programą, yra siejama su 50 tūkst. aktyvistų, žurnalistų, verslininkų bei politikų visame pasaulyje išmaniųjų telefonų numerių sąrašu.
Izraelio „NSO Group“ įmonė ir jos šnipinėjimo programa „Pegasus“ žiniasklaidos dėmesio sulaukia jau nuo 2016 m., kai tyrėjai apkaltino ją padedant šnipinėti disidentą Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE).
Sekmadienį paskelbta informacija kelia nerimą dėl privatumo ir žmogaus teisių pažeidimų. Kaip teigiama žiniasklaidos pranešimuose, nutekinta informacija rodo, kokiu mastu privačios Izraelio įmonės klientai visame pasaulyje galėjo netinkamai naudoti programą „Pegasus“.
Apie galimą „Pegasus“ naudojimo mastą pranešė „The Washington Post“, „The Guardian“, „Le Monde“ ir kitos žiniasklaidos priemonės, bendradarbiavusios vykdant tyrimą dėl duomenų nutekinimo.
Buvo nutekintas daugiau nei 50 tūkst. išmaniųjų telefonų numerių sąrašas. Į jį įtraukti numeriai, kaip manoma, yra „NSO Group“ klientus nuo 2016 m. dominančių asmenų telefonų numeriai, praneša žiniasklaidos priemonės.
„The Washington Post“ skelbė, jog nutekintu sąrašu su naujienų organizacijomis pasidalijo Paryžiuje įsikūrusi žurnalistikos ne pelno siekianti organizacija „Forbidden Stories“ bei „Amnesty International“.
Dienraščio teigimu, tiksliai nežinoma, kiek sąraše atsiradusių žmonių buvo sekta, į kiek jų buvo iš tiesų nusitaikyta. „The Washington Post“ skelbė, jog 15 tūkst. į sąrašą įtrauktų telefonų numerių yra Meksikos politikų, profsąjungų atstovų, žurnalistų bei vyriausybės kritikų numeriai. Sąraše yra Meksikos žurnalisto, kuris buvo nužudytas automobilių plovykloje, numeris. Jo telefonas niekada nebuvo rastas, tad neaišku, ar jis buvo sekamas telefonu.
Izraelyje tos pačios lyties poros gali turėti vaikų naudodamosi pakaitine motinyste, sekmadienį nusprendė šalies Aukščiausiasis teismas ir žengė žingsnį, kurį teisių gynėjai pavadino stiprinančiu lygybę, o kritikai pasmerkė kaip griaunantį šeimos vertybes.
Teismas nusprendė, kad Izraelyje per pusmetį turi būti atšaukti pakaitinės motinystės apribojimai tos pačios lyties poroms ir vienišiems vyrams. Toks teismo sprendimas yra daugiau kaip prieš dešimtmetį prasidėjusios kovos rezultatas.
Izraelis Viduriniuosiuose Rytuose pirmauja LGBTQ+ teisių srityje, o šalies parlamente dirba keli savo homoseksualumo neslepiantys vyrai. Nepaisant to, iki šiol pakaitinė motinystė nebuvo pasiekiama homoseksualioms poroms ir vienišiems vyrams.
Žmonės, kurie Izraelyje negalėdavo susilaukti vaikų naudodamiesi pakaitine motina, ieškodavo sprendimų tokiose užsienio šalyse, kaip Indija, Nepalas, Tailandas ar JAV.
Pakaitinė motinystė, kuomet moteris sutinka išnešioti kūdikį kitam žmogui ar porai, Izraelyje iš pradžių buvo legalizuota 1996-aisiais ir tik heteroseksualioms poroms, tačiau po to – ir vienišoms moterims.
Tos pačios lyties vyrų pora Etai Pinkas ir Yoavas Aradas 2010 pirmą kartą kreipėsi į teismus dėl teisės į pakaitinę motinystę. Kuomet pirmasis jų mėginimas žlugo, pora 2015-aisiais kartu su kitomis LGBTQ+ grupėmis pateikė naują peticiją.
Praėjusiais metais Aukščiausiasis teismas nurodė įstatymų leidėjams per 12 mėnesių nutraukti diskriminaciją pakaitinės motinystės srityje, sakydamas, kad prieštarauja Konstitucijai nuošalyje palikti homoseksualias poras ir vienišus vyrus.
Tačiau konservatyvių pažiūrų ultraortodoksų įstatymų leidėjai Izraelio parlamente Knesete sužlugdė siūlymą išplėsti prieigą. Po to, kai po kovą šalyje vykusių parlamento rinkimų buvo suformuota nauja vyriausybė, įstatymų leidėjams ir toliau nepavykdavo pasiekti vieningo sprendimo.
Po naujausio Aukščiausiojo teismo nuosprendžio Izraelio homoseksualių tėvų asociacijos pirmininkas Ozas Parvinas pasveikino žinias kaip „nuostabias“. Jis nurodė, kad prieš devynerius metus kartu su savo partneriu Indijoje pasinaudojo pakaitine motinyste ir susilaukė dvynių dukterų.
Anot jo, dabar kitos poros galės pereiti visą pakaitinės motinystės procesą savo šalyje. „Tai kur kas lengviau ir protingiau“, – kalbėjo O. Parvinas.
Tačiau dešiniojo sparno įstatymų leidėjas Bezalelas Smotrichas savo ruožtu nurodė, kad Aukščiausiojo teismo nuosprendis yra „griūvančio Izraelio žydiškumo“ ženklas.
J. Lapidas atidarė Izraelio ambasadą JAE. EPA-ELTA nuotr.
Naujasis Izraelio užsienio reikalų ministras Jairas Lapidas per savo istorinį vizitą Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) Abu Dabyje atidarė Izraelio ambasadą. Izraelis nori taikos „su visais savo kaimynais“, – sakė jis antradienį per ceremoniją. J. Lapidas yra pirmasis Izraelio diplomatijos vadovas, kuri lankosi šioje monarchijoje.
Abi šalys tik praėjusį rugsėjį normalizavo savo santykius.
J. Lapidas tviteryje paskelbė nuotrauką, kaip jis kartu su JAE kultūros ministre Nura al-Kaabi perkerpa mėlynos ir baltos spalvų juostą ir atdaro ambasadą. Artimieji Rytai yra „mūsų tėvynė; mes esame čia, kad liktume“, – kalbėjo J. Lapidas. Jis paragino visas regiono šalis tai pripažinti. „Ir su mumis kalbėti“, – pridūrė jis.
JAV valstybės sekretorius Antony‘is Blinkenas pirmosios Izraelio ambasados atidarymą Persijos įlankos šalyje pavadino „istoriniu“.
Izraelis praeitą rugsėjį, tarpininkaujant JAV, pasirašė susitarimus, kuriais buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su JAE ir Bahreinu. Iki tol Egiptas ir Jordanija buvo vienintelės arabų valstybės, palaikančios diplomatinius santykius su Izraeliu.
Lenkijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Lenkija pranešė išsikvietusi Izraelio pasiuntinę po to, kai Izraelis „amoraliu“ pavadino neseniai priimtą įstatymą, kuris, pasak ekspertų, gali užblokuoti bet kokias pretenzijas dėl Antrojo pasaulinio karo reparacijų.
Reikalų patikėtinė Tal Ben-Ari Yaalon „buvo iškviesta ir mes jai aiškiai bei konkrečiai paaiškinsime, apie ką yra šis įstatymas. Deja, manome, kad šiuo atveju kai kurie Izraelio politikai situaciją išnaudoja saviems politiniams tikslams“, – valstybinei televizijai TVP sakė Lenkijos užsienio reikalų viceministras Pawelas Jablonskis prieš pirmadienį numatytą susitikimą su Izraelio diplomate. Izraelio vėliava
Ketvirtadienį po įstatymo priėmimo Izraelio ambasada Varšuvoje pareiškė, kad „šis amoralus įstatymas rimtai pakenks mūsų šalių santykiams“. Įstatymas esą „iš esmės užkirs kelią Holokaustą išgyvenusiųjų ir jų palikuonių reikalavimams grąžinti žydų turtą ar išmokėti kompensacijas“.
Tuo metu įstatymo autoriai tvirtina, kad reikėjo įvykdyti 2015 m. Lenkijos Konstitucinio teismo priimtą nutartį, kurioje teigiama, kad privalo būti nustatytas terminas, po kurio administraciniai sprendimai nebegali būti ginčijami. Remiantis priimtu įstatymu, atsižvelgiant į kiekvieną individualų atvejį, paraiškų terminas būtų nuo 10 iki 30 metų.
Prancūzijoje tūkstančiai žmonių dalyvavo demonstracijose palaikydami palestiniečius. EPA-ELTA nuotr.
Keli tūkstančiai žmonių šeštadienį dalyvavo eitynėse Paryžiuje ir kituose Prancūzijos miestuose išreikšdami paramą palestiniečiams po to, kai per 11 dienų trukusį konfliktą su Izraeliu žuvo 260 žmonių, daugiausiai palestiniečių, praneša AFP.
Šį savaitgalį Paryžiuje vykusi demonstracija apsiribojo renginiu Respublikos aikštėje. Tuo metu praėjusį savaitgalį tūkstančiai žmonių ignoravo draudimą surengti demonstraciją ir prisijungė prie eitynių sostinėje.
Profsąjunga CGT teigė, kad šeštadienį eitynėse Paryžiuje dalyvavo 4 tūkst. žmonių. Demonstrantai skandavo „Palestina gyvuos, Palestina nugalės“, „Izraelis žudikas – E. Macronas bendrininkas“ ir „mes visi palestiniečiai“. Raginimas boikotuoti Izraelį. EPA – ELTA nuotr.
Renginį organizavo Prancūzijos-Palestinos solidarumo asociacija (AFPS). Jos pirmininkas Bertrandas Heilbronnas korespondentams sakė, kad paliaubos nieko neišsprendė.
„Ši kova turėtų rūpėti visiems, kam svarbios teisingumo, orumo ir teisės vertybės“, – sakė jis.
Demonstracijos vyko ir kituose Prancūzijos miestuose. Apie 1 100 žmonių dalyvavo eitynėse Lione, panašiai kiek ir praėjusį savaitgalį.
Tuo metu renginys Lilyje, anot organizatorių, pritraukė 1 000 dalyvių, tačiau policijos skaičiavimu jų buvo 650.
Demonstracijos taip pat vyko Strasbūre, Tulūzoje ir Monpeljė.
Per 11 dienų trukusį konfliktą žuvo 248 palestiniečiai, iš jų 66 vaikai, ir 12 žydų, tarp jų vienas vaikas.
Artimųjų Rytų konflikte naktį į penktadienį įsigaliojo paliaubos. Nuo 1.00 val. Vidurio Europos vasaros laiku radikalūs palestiniečiai Gazos Ruože ir Izraelio kariuomenė turėjo nutraukti ugnį. Dėl to po 11 dienų intensyvių atakų ketvirtadienio vakarą susitarė abi pusės. Taip jos atsižvelgė į atitinkamą tarpininkavusio Egipto pasiūlymą.
Praėjus dviem valandoms nuo paliaubų pradžios nepranešta apie naujas raketų atakas prieš Izraelį iš Gzaos Ruožo. Ir Izraelio pajėgos laikėsi susitarimo.
Paliaubos yra vienpusiškos ir pradėtos be jokių išankstinių sąlygų, sakė Izraelio premjero Benyamino Netanuahu atstovas. Politinė vadovybė pabrėžė, kad tolesnius veiksmus lems realybė vietoje. Jei palestiniečiai tęs raketų atakas, paliaubos esą iš karto nustos galioti. Iš karto po to, kai Izraelis paskelbė pareiškimą dėl paliaubų, Izraelio pasienio vietovėse prie Gazos Ruožo gaudė pavojaus sirenos.
Nepaisant to, ir „Hamas“ pareiškė sutinkąs su netiesiogiai pasiektomis paliaubomis. „Paliaubos yra abipusės ir abipusiškai įsigalioja penktadienį 1.00 val. Vidurio Europos vasaros laiku“, – pareiškė „Hamas“ lyderio Ismailo Haniyeho patarėjas Taheras al Nunas. „Ginkluotas palestiniečių pasipriešinimas laikysis jų tol, kol tai darys Izraelis“, – pridūrė jis.
Likus kelioms minutėms iki ugnies nutraukimo radikalūs palestiniečiai dar paleido raktų Izraelio kryptimi, Izraelio karinė aviacija apšaudė Gazos Ruožą. Apie naujas aukas kol kas nepranešama.
Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu trečiadienį teigė, kad Izraelio antskrydžių Gazos Ruože kampanija siekiama „Hamas“ atgrasymo, tačiau šalis neatmeta galimybės nukauti enklavo islamistų vadus.
„Yra tik du būdai, kuriais galime kovoti su „Hamas“ – galime arba nukauti juos, ir tai visada išlieka atvira galimybe, arba galime atgrasyti. Šiuo metu esame įsitraukę į priverstinį atgrasymą, tačiau, turiu pasakyti, pasiliekame visas galimybes“, – grupei užsienio ambasadorių Tel Avive sakė premjeras B. Netanyahu.
Jis pabrėžė, kad Izraelis nesiekė eskalacijos, kuri prasidėjo gegužės 10 d., kai „Hamas“ grupuotė į Jeruzalę paleido raketų, reikalaudama, kad Izraelio saugumo pareigūnai pasitrauktų iš Al Aksos mečetės teritorijos.
B. Netanyahu situacijos eskalaciją susiejo su palestiniečių prezidento Mahmudo Abbaso sprendimu atšaukti savaitgaliui numatytus palestiniečių rinkimus.
Izraelio premjeras dėl susirėmimų Al Aksos mečetės teritorijoje taip pat apkaltino islamistus. Palestiniečiams ėmus svaidyti akmenis, Izraelio saugumo pajėgos aikštėje ėmėsi atsako ir susirėmė su palestiniečiais.
„Turiu pasakyti, kad mes nesitikėjome tokio įsiplieskimo“, – sakė B. Netanyahu.
„Padarėme viską, ką galėjome, kad apsisaugotume nuo galimo konflikto aplink Jeruzalę ir Šventyklos kalną“, – teigė jis, panaudodamas žydų vartojamą pavadinimą Al Aksos teritorijai. Tai taip pat yra ir žydų šventoji vieta.
Kampanijos Gazos Ruože tikslas – „sumažinti „Hamas“ galimybes, terorizmo išgales ir jų valią“, tikino Izraelio premjeras.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Sustiprėjus kariniams veiksmams tarp Izraelio ir islamistų kontroliuojamo Gazos Ruožo, atsinaujino ir ginčai, kuri iš pusių iš tiesų yra agresorė, o kuri tiesiog besiginanti auka. Visgi šiuo metu vykstantys kariniai veiksmai yra vienas iš ilgus metus trunkančio proceso epizodų.
Šį konfliktą nevienareikšmiškai vertina ir Eltos kalbinti tarptautinės politikos ekspertai. Tačiau visi jie sutarė, kad šio sudėtingai išsprendžiamo konflikto šaknų derėtų ieškoti dar XX a. pradžioje, kai aptinkamos Izraelio valstybės kūrimosi užuomazgos, o tai tik dar kartą įrodo, kad šioje tragiškoje istorijoje konsensuso paieškos tikriausiai atsidūrusios aklavietėje.
Vytauto didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egdūnas Račius mano, kad apie šiomis dienomis vykstančio konflikto pradžią galima kalbėti po to, kai 1917 metais britų politikas Arthuras Balfouras paskelbė deklaraciją, kuria buvo įtvirtinta Didžiosios Britanijos parama žydams, kuriantiems savo tautos namus dabartinėje Izraelio – Palestinos teritorijoje.
„Tai, kas šiandien vyksta, yra vienas epizodas ilgalaikiame procese, kuris tęsiasi per 100 metų, turbūt nuo Balfouro deklaracijos, kuri leido žydų naujakuriams iš Europos vykti į Palestiną, kurti ten savo perspektyvią valstybę, kuri vainikavosi suverenios žydų valstybės susikūrimu (…), iš savo gyventų teritorijų pradėti varyti vietiniai gyventojai, palestiniečiai. Tai neturėtų būti suvesta į tokią siaurą sampratą, kad tai išimtinai arabai, musulmonai. Mes kalbame apie vietinius gyventojus“, – Eltai teigė E. Račius.
Tuo tarpu Vilniaus universiteto (VU) politologė dr. Ieva Koreivaitė, kalbėdama apie konflikto priežastis, akcentuoja ir ideologinius veiksnius, tokius kaip sionizmą – judėjimą, kuriuo žydų tauta raginama sukurti savo atskirą valstybę.
„Manau, kad konfliktas buvo užprogramuotas tada, kai buvo nuspręsta sukurti politinio judaizmo (sionizmo) projektą – Izraelį, Palestinos mandato teritorijoje, kurį turėjo britai“,– kalbėjo VU politologė.
Visgi Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius dr. Egidijus Motieka žydų tautos norą vertina kaip strategišką ir sistemingą veikimą, leidusį įsitvirtinti dabartinio Izraelio teritorijoje.
„Esmė tokia, kad žydai – versli tauta ir viską planuojanti. Ji jau tada, 1918-1920 metais, turėjo savo saugumo tarnybų užuomazgas, kurios jau funkcionavo“, – sakė E. Motieka, kartu pažymėdamas, kad palestiniečiai apskritai neturėjo atskiros istorinės valstybės.
„Palestiniečiai yra labai sąlygiškas terminas. Nėra tokių palestiniečių, tai yra arabai, gyvenantys Izraelio ir Judėjos teritorijoje“, – tvirtino jis.
Žydų atvykimas į Palestiną – okupacija?
Palestinos vėliava. ELTA nuotr.
Būtent skirtingi požiūriai į Palestinos valstybingumą lemia ir skirtingus paties Izraelio – Palestinos konflikto vertinimus. VU politologas dr. Kęstutis Girnius mano, kad atskiros žydų valstybės kūrimą galima laikyti okupacija, kadangi, nepaisant to, kad palestiniečiai tuo metu neturėjo savo valstybės, žydų atvykimas į šią teritoriją vis vien reiškia, kad jie užėmė vietinių gyventojų žemes. Izraelio vėliava
„Aš manau, čia būtų lygiai taip pat, kai mums (Lietuvai – ELTA) būnant rusų imperijoje, caras pradėtų siųsti kolonistus ir tada būtų aiškinama, kad jie vyksta į caro teritoriją, o ne į lietuvių (…) Žydai nekolonizavo, jie laimėjo karą ir, manau, kad jie turėjo teisę grįžti ir kurti valstybę. Tačiau buvo klaida, jog jie tuomet sąmoningai etniškai valė nukariautas žemes“, – mano K. Girnius.
Visgi su tokiu vertinimu linkęs nesutikti E. Motieka, teigiantis, kad patys žydai, kartu su arabais, Pirmojo pasaulinio karo metu prisidėjo prie Britų imperijos pergalės prieš tuo metu teritoriją valdžiusią Osmanų imperiją.
„Aš sutinku su tuo, kad čia yra grūdas tiesos, bet tai buvo Osmanų imperijos teritorija, prieš kurią kovojo britai, arabai ir vietą ten turėjo žydai. Tuo metu ten priešpriešos nebuvo, tiesiog arabai protestavo, kad žydai keliasi“, – tvirtino MRU profesorius, kartu pridurdamas, kad Vakaruose pakankamai kapitalo sukaupę žydai tiesiog galėjo išpirkinėti žemes britų protektorate.
„Šiuo atveju musulmonų ten buvo daug daugiau, bet jie valstybės ten neturėjo, kažkur Osmanų imperijos sudėtyje. Šalia žydų buvo krikščionys, arabai (nebūtinai musulmonai, galėjo būti ir krikščionys), drūzai ir samariečiai. Čia didžiosios religinės bendruomenės. Lygiai taip pat galėjo ir drūzai supirkinėti žemes, niekas jiems nedraudė, bet jie jų nesupirkinėjo, o žydai supirkinėjo“, – sakė E. Motieka.
Palestiniečių netenkino Vakarų siūlytas dviejų valstybių sprendimas
Įsivyravus žydų ir arabų konfliktui, taikaus sprendimo ieškoti ėmėsi ir didžiosios Vakarų galios. Jungtinės Tautos 1947 metais, pirmiausiai JAV iniciatyva, pasiūlė dviejų valstybių sprendimą – planą, kuriuo būtų sukurtos atskiros žydų ir arabų valstybės. Tačiau arabai tokį pasiūlymą atmetė, kadangi tai, E. Račiaus teigimu, iš esmės reikštų okupacijos pripažinimą. Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje – protesto mitingas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
„Dviejų valstybių planas netiko arabams ir, savaime suprantama, kad jiems buvo šokas, kad per kelis dešimtmečius teritorija, kuri buvo įsivaizduojama kaip dalis arabiškojo pasaulio, kažkas gali sakyti, kad ir musulmoniškojo pasaulio, staiga tampa labai priešiškos grupės žmonių nuosavybe“, – sakė VDU profesorius, pabrėždamas, kad arabai norėjo Palestinos valstybės, tačiau nepripažino išimtinai žydams skirtos valstybės.
Tačiau E. Motieka pažymi, kad palestiniečiai neturėjo geros organizacijos, priešingai nei žydai, galėję tinkamai megzti ryšius su didžiosiomis valstybėmis.
„Palestiniečiai nedalyvavo didžiojoje politikoje ir neturėjo tiesioginio adekvataus ryšio su didžiosiomis valstybėmis (…) žydai tą turėjo ir jie valstybę pradėjo organizuoti 1920 metais. Palestiniečiai neturėjo tiek elito sampratos, kuris gyveno konkrečiai Izraelyje ir Judėjoje, jie neturėjo ir valstybės sampratos, jie tiesiog kovojo prieš žydus“, – teigė MRU profesorius.
Nepaisant arabų pasipriešinimo, žydai vis vien sukūrė savo valstybę, bet, kaip pažymi K. Girnius, Izraelio teritorijos plėtra nesibaigė.
„Vyko milžiniškas etninis valymas, o Izraelio valdų plėtimasis nesibaigė su 1948 metais. Po 1967 metų pergalės jie pradėjo užimti vis daugiau palestiniečių žemių, jeigu pažiūrėtume, kiek buvo palestiniečių teritorijos 1967, 2007 metais ir dabar, tai palestiniečių žemės vis mažėja“, – sakė VU politologas.
Izraelio veiksmai Gazoje leido sustiprėti islamistinei „Hamas“ grupuotei
Ne ką mažiau svarbus veiksnys šiame konflikte yra Gazos Ruožas – nedidelė Palestinos autonomijos teritorija, kurią 1967 metais vykusio Šešių dienų karo metu užėmė trijų arabų valstybių – Egipto, Sirijos, bei Jordanijos užpultas, tačiau karą laimėjęs Izraelis. Šioje teritorijoje po pergalės Izraelis ėmė vykdyti nausėdijų politiką, kuomet į okupuotas teritorijas buvo siunčiami žydų naujakuriai. Galiausiai 2006 metais dėl nuolatinio pavojaus žydai iš šios teritorijos ėmė trauktis, pačią teritoriją tiesiog apstatydami siena, kuria siekta apsisaugoti nuo „gyvųjų bombų“ įsiveržimo.
„Nausėdijų politika buvo vykdyta ir Gazos Ruože, bet vėliau, kilus didžiuliams palestiniečių sukilimams, Izraeliui ten nebeapsimokėjo išlaikyti nausėdijų, žydams buvo per daug pavojinga ten gyventi ir 2006-2007 metais nausėdijos buvo iškraustytos iš Gazos Ruožo. Tuomet ši teritorija buvo aptverta tvora“, – kalbėjo I. Koreivaitė.
K. Girniaus teigimu, toks vietos gyventojų uždarymas į „atviro dangaus kalėjimą“ tiesiog iliustruoja, kad palestiniečiai tapo nevisateisiais piliečiais. Izraelis sugriovė palestiniečių namą Gazos Ruže. EPA – ELTA nuotr.
„Palestiniečių padėtis yra kitokia, jie yra nevisateisiai piliečiai ir net belaisviai savo šalyje. Gazos Ruožas yra didžiausias atviro dangaus kalėjimas. Vaikas, gimęs Gazoje prieš 15 metų, turbūt nėra iš jos išėjęs. Nors jis nieko blogo nepadarė, tik gimė palestiniečiu“, – teigė VU politologas.
Šie Izraelio veiksmai, pasak E. Račiaus, lėmė teroristinės organizacijos „Hamas“ įtakos stiprėjimą tarp palestiniečių, o tai 2006 metais leido jiems laimėti įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimus Palestinoje.
„Visi šie veiksmai prisidėjo prie to, kad „Hamas“ sustiprėjo, jos įtaka ir legitimumas tarp palestiniečių. Jų įtaka niekada nebuvo tokia didelė, kokia tapo po tų Izraelio veiksmų“, – kalbėjo E. Račius, kartu pažymėdamas, kad supranta, jog žydams reikėjo ieškoti kažkokių sprendimų, kurie apsaugotų nuo susisprogdinti siekiančių savižudžių.
„Hamas“ atrado pretekstą šiuo metu vykstančioms atakoms
Tačiau šiomis dienomis vykstančiam konfliktui, pasak I. Koreivaitės, be jau minėtų sisteminių priežasčių, jos nuomone, Izraelio vykdomos sisteminės segregacijos politikos palestiniečių atžvilgiu, papildomu stimulu, paskatinusiu dabartinius karinius veiksmus, tapo musulmonų religinės šventės metu Izraelio pajėgų apribotas maldininkų patekimas į Jeruzalėje esančią mečetę.
„Yra didžioji religinė šventė Id al Fitras, prie Al Aksos mečetės po ramadano mėnesio rinkosi maldininkai ir buvo užfiksuota, kad Izraelio saugumo pajėgos ribojo patekimą į Al Aksą ir į senamiestį. Prasidėjo konfliktas tarp saugumo pajėgų ir maldininkų ir tada Izraelis tris dienas iš eilės siuntė savo karines pajėgas“, – pasakojo VU politologė.
Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.
Tuo tarpu K. Girnius priduria, kad palestiniečiai Izraelyje buvo diskriminuojami ir COVID-19 vakcinacijos proceso metu.
„Kai prasidėjo kovidas, Izraelis žydus puikiai vakcinavo, o palestiniečiams skiepų beveik nedavė, sakydami, kad jūs patys turite tuo rūpintis. Nors kaip okupuojanti jėga ji turi atsakomybę už tai, kas vyksta jos teritorijoje“, – sakė jis.
Tačiau „Hamas“ atsakas E. Račiui buvo netikėtas. Jis stebėjosi, kad ši organizacija apskritai turi tokį kiekį raketų, o dabartiniai įvykiai Jeruzalėje, VDU profesoriaus nuomone, tapo puikiu pretekstu pademonstruoti „raumenis“.
„Musulmonų pasaulis buvo šokiruotas, ir „Hamas“ buvo labai gera proga bei pretekstas išbandyti save, parodyti savo galią ir galbūt pamėginti išprovokuoti ne tik Vakarų Kranto palestiniečių sukilimą, bet ir Izraelio arabų. Ir mes matome, kad tai vyksta“, – tvirtino E. Račius.
Visgi E. Motiekai faktas, kad Gazos Ruožą kontroliuojanti teroristinė organizacija turi tokius karinius pajėgumus, nebuvo netikėtas, kadangi, jo nuomone, „Hamas“ tiesiog yra remiamas Irano.
„Tai, kad „Hamas“ atakuoja visą Izraelio infrastruktūrą, reiškia, kad yra galingas pažadas iš Irano juos toliau remti“, – mano MRU profesorius.
Palestinos vidaus problemos taip pat apsunkina konflikto sprendimą
Nepaisant to, kad konfliktas tęsiasi maždaug šimtmetį, tinkamus situacijos sprendimo būdus rasti itin sudėtinga. E. Motiekos nuomone, pagrindinės besitęsiančio konflikto priežastys pirmiausiai yra lemiamos palestiniečių nesugebėjimo suformuoti vieningą valdžią, galinčią pradėti derybas su Izraeliu.
„Šitą Palestinos problemą reikia spręsti, o nesprendžia kas? Nesprendžia patys palestiniečiai, net nesugebėdami sukonstruoti vieningos Vyriausybės“, – tvirtino jis, kartu pažymėdamas, kad dvi atskiros Palestinos teritorijos – Gazos Ruožas ir Vakarų Krantas nesąveikauja tarpusavyje.
„Izraelis yra demokratinė valstybė, organizuota Vakarų pavyzdžiu. O kaip galima susitarti su žmonėmis, kurie yra neorganizuoti“, – kalbėjo MRU profesorius.
Visiškai priešingos nuomonės laikosi I. Koreivaitė, mananti, kad palestiniečių veiksmai Gazos Ruože pirmiausiai yra žydų vykdomos rasinės segregacijos politikos pasekmė, o atsakas šiems veiksmams, politologės nuomone, yra visiškai suprantamas.
Europoje – palestiniečius remiančios demonstracijos. EPA-ELTA nuotr.
„Natūralu, kad tokiomis apartheidinėmis sąlygomis palestiniečiai tiesiog jaučia, kad jeigu jie nesipriešins, tai iš esmės toliau vyks aneksija, arba toliau bus įgyvendinama apartheidinė politika.
Pasipriešinimas tokiame kontekste atrodo visai logiškas ir normalus“, – sakė VU politologė, kartu pažymėdama, kad taikus palestiniečių pasipriešinimas, vykstantis Vakarų Krante, tiesiog leidžia žydams toliau vykdyti diskriminacinę politiką kitų etninių grupių atžvilgiu.
Tačiau Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas valdžią užėmęs jau 17 metų, o tai, K. Girniaus nuomone, parodo, kad ir šios valstybės viduje yra problemų, kurias reikia spręsti. Maža to, politologas pažymi, kad „Hamas“ skatinama priešprieša žydams pirmiausiai kenkia patiems palestiniečiams. Mahmoudas Abbasas. EPA – ELTA nuotr.
„Hamas“ kovinga retorika kenkia ir patiems palestiniečiams. Jų vadovai nepakankamai rūpinasi eiliniais žmonėmis ir per daug dėmesio skiria priešpriešai Izraeliui“, – kalbėjo K. Girnius, tuo pačiu pridurdamas, kad tol, kol Izraelis neužtikrins lygių visų etninių grupių teisių – konfliktai nesiliaus.
„Svarbu, kad būtų nutraukta ugnis, bet iki kol palestiniečiai yra traktuojami kaip antraeiliai piliečiai, kai jų teisės yra varžomos, ši problema nebus išspręsta“, – mano VU politologas.
Visgi, nepaisant to, kad šiuo metu E. Račius taip pat mano, jog Izraelis vykdo diskriminacinę politiką, jis taip pat pažymi, kad „Hamas“ populiarumas Gazoje po truputį menksta, o tarp jaunosios palestiniečių politikų kartos vis populiarėja idėja tiesiog priimti vykdomą aneksaciją, taip tampant santykinai įtakingesne Izraelio piliečių dalimi, o tai galbūt leistų Izraelį demokratinių rinkimų būdu paversti valstybe, kurioje kartu sugyventų žydai ir palestiniečiai.
„Vietoje to, kad kovotų ginklu, žūtų ir niekada nesukurtų tos Palestinos valstybės, kai kurie palestiniečių politikai sako, kad reikėtų leisti Izraeliui aneksuoti palestiniečių teritorijas, tokiu būdu demografiškai skaičiuojant palestiniečiai sudarytų didesnį skaičių gyventojų nei žydai, ir jeigu išliktų demokratija, partijos galėtų siūlyti savo programas, eiti į rinkimus, laimėti ir iš vidaus pakeisti tos valstybės prigimtį ar net pavadinimą“, – hipotetinį scenarijų svarstė E. Račius, kartu pažymėdamas, kad būtų naivu tikėtis, jog ant tokio „jauko“ užkibtų Izraelio žydai.
Izraelio kariuomenė pranešė pirmadienio paryčiais surengusi didelio masto antskrydžių Gazos ruože, palestiniečiams teritorijoje ir toliau leidžiant raketas į Izraelį.
Nepaisant tarptautinės bendruomenės raginimų nutraukti ugnį, prieš savaitę suintensyvėjęs konfliktas nesiliauja.
Izraelio karinės pajėgos pranešė naktį smogusios devyniems aukšto rango „Hamas“ judėjimo vadų namams. Kai kurie šių namų buvo naudojami ginklams saugoti, pranešė kariuomenė.
Sekmadienį Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu paskelbė, kad Gazos ruože smogta daugiau nei 1 500 taikinių. B. Netanyahu teigė, kad operacija bus tęsiama „visa jėga“.
Palestiniečiai skelbė, kad pastarieji antskrydžiai Gazos ruože buvo intensyviausi.
Remiantis Izraelio kariuomenės duomenimis, nuo praėjusio pirmadienio iš Gazos į Izraelį buvo paleista mažiausiai 3 100 raketų. Gazos ruože žuvo mažiausiai 192 žmonės, skelbia teritorijos Sveikatos ministerija. Vien sekmadienį per Izraelio kariuomenės antskrydžius Gazoje žuvo 42 žmonės.
Izraelyje raketos nuo praėjusio pirmadienio jau pražudė 10 žmonių, skelbia skubios pagalbos tarnybos.
Izraelis dėl bet kokių išpuolių iš Gazos ruožo kaltina teritoriją kontroliuojančią „Hamas“ organizaciją. Grupuotę Izraelis, JAV ir ES laiko teroristine organizacija.
Europoje – palestiniečius remiančios demonstracijos. EPA-ELTA nuotr.
Virtinėje Europos miestų šeštadienį tūkstančiai žmonių, solidarizuodamiesi su palestiniečiais konflikte su Izraeliu, išėjo į gatves. Berlyne kilo riaušės. Londone demonstrantai ragino britų vyriausybę siekti, kad Izraelis nutrauktų oro antskrydžius Gazos Ruože. Madride į protestą, policijos duomenimis, susirinko 2 500 žmonių. Jie ragino europiečius daugiau nebendradarbiauti su Izraeliu.
Paryžiuje propalestinietiškos demonstracijos vyko nepaisant draudimo. Policija ragino verslininkus uždaryti savo parduotuves palei numatytą maršrutą. Teritorijoje, kurioje susirinko jauni žmonės, buvo sutelkta 4 200 policijos pareigūnų. Policija per garsiakalbius ragino žmones skirstytis, buvo panaudota ir vandens patranka bei ašarinės dujos. Demonstracijų Paryžiuje draudimas argumentuotas įvykiais 2014 metais, kai tada per protestus prieš tuometę Izraelio karinę operaciją Gazos Ruože buvo smarkiai trikdoma viešoji tvarka.
Kituose Prancūzijos miestuose, įskaitant Tulūzą ir Monpeljė, leista rengti demonstracijas. Čia šimtai išėjo į gatves. Protestai vyko ir Lione, Bordo, Marselyje, Nante, Strasbūre ir Lilyje. Palestiniečius remiantys mitingai surengti Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. EPA – ELTA nuotr.
Solidarizuodamiesi su palestiniečiais, žmonės į mitingus rinkosi ir keliuose Vokietijos miestuose. Policija Berlyne išsklaidė demonstraciją, nes čia nebuvo laikomai apsaugos nuo koronaviruso reikalavimų. Be to, čia į pareigūnus buvo svaidomi akmenys ir buteliai. Demonstrantų buvo apie 3 500.
Londone demonstrantai traukė Izraelio ambasados link. Jie mojo palestiniečių vėliavoms ir laikė rankose plakatus, kuriuose buvo reikalaujama „išlaisvinti“ palestiniečių žemes iš Izraelio okupacijos.
Madride, kur susirinko apie 2 500 žmonių, demonstrantai skandavo „Tai ne karas, tai genocidas!“ „Jeruzalė, amžina palestiniečių sostinė“ – skelbė vienas plakatas. Daug jaunų žmonių buvo susisupę į Palestinos vėliavas.
Izraelis: iš Gazos Ruožo paleista raketa sprogo prie Austrijos ambasados. EPA-ELTA nuotr.
Šeštadienį iš Gazos Ruožo paleista raketa sprogo netoli Austrijos ambasados Izraelyje, Ramat Gano mieste. Tai pranešė laikraštis „Times of Israel“, remdamasis Austrijos ambasadore Hannah Liko.
„Ką tik Ramat Gane, netoli ambasados, sprogo raketa. Laimė, mes visi esame saugūs. Tam tučtuojau turi būti padarytas galas!“, – parašė tviteryje diplomatė.
Penktadienį ant Austrijos kanclerio žinybos ir URM pastatų Vienoje buvo iškeltos Izraelio vėliavos reiškiant solidarumą su Tel Avivu dėl įvykių Gazos Ruože.
Nuo gegužės 10 d. Izraelio armija ir palestiniečių grupuotės Gazos Ruože keičiasi raketų smūgiais. Jie prasidėjo po gegužės pradžioje prie Al Aksos mečetės Rytų Jeruzalėje kilusių riaušių, kurias išprovokavo Izraelio teismo sprendimas konfiskuoti Šeich Džaraho kvartale gyvenančių arabų šeimų namus.
Šeštadienį Izraelio žiniasklaida pranešė, kad per apšaudymus jau žuvo 10 izraeliečių, o dar apie 500 nukentėjo.
Gazos Ruože, naujausiais duomenimis, nuo pirmadienio žuvo mažiausiai 139 palestiniečiai, tarp jų – 39 nepilnamečiai, daugiau kaip 1 000 buvo sužeisti.
Izraelis sugriovė palestiniečių namą Gazos Ruže. EPA – ELTA nuotr.
Mažiausiai aštuoni palestiniečiai žuvo naktį į šeštadienį, kai Izraelio armija smogė gyvenamajam namui Gazos Ruože. Tai pranešė palestiniečių naujienų portalas „Amad“.
Jo žiniomis, incidentas įvyko Eš Šati pabėgėlių stovykloje, kuri yra į vakarus nuo Gazos miesto. Pastatas, kuriame gyveno vienos šeimos nariai, per bombardavimą buvo visiškai sugriautas.
Kaip pranešė radijo stotis „Al Aqsa“, tarp žuvusiųjų – šeši vaikai. Apie 20 nukentėjusiųjų nugabenta į Gazos centrinę ligoninę. Gelbėtojai ir dešimtys vietos gyventojų griuvėsiuose ieško išgyvenusių žmonių.
Nuo gegužės 10 d. Izraelio armija ir palestiniečių grupuotės Gazos Ruože keičiasi raketų smūgiais. Jie prasidėjo po gegužės pradžioje prie Al Aksos mečetės Rytų Jeruzalėje kilusių riaušių, kurias išprovokavo Izraelio teismo sprendimas konfiskuoti Šeich Džaraho kvartale gyvenančių arabų šeimų namus. Penktadienį Izraelio žiniasklaida pranešė, kad per apšaudymus žuvo devyni izraeliečiai, o dar apie 500 nukentėjo.
Gazos Ruože, oficialiais duomenimis, nuo pirmadienio žuvo 126 palestiniečiai, 950 buvo sužeisti. Vakarų Kranto miestuose riaušės nesiliovė visą penktadienį ir tęsiasi iki šiol. Ten per įnirtingus susirėmimus su Izraelio pasienio policija žuvo 11 arabų, daugiau kaip 600 nukentėjo.
Karinė operacija Gazos Ruože. EPA-ELTA nuotr.
Izraelio gynybos ministras Benny‘is Gantzas nuteikia šalies piliečius ilgai karinei operacijai Gazos konflikte.
Ginkluotosios pajėgos tęs atakas, kad įsivyrautų visiška ir ilgalaikė ramybė, rašė jis trečiadienį po apsilankymo pastaruoju metu smarkiai raketų iš Gazos Ruožo apšaudomame Aškelono mieste. Galutinės operacijos datos esą nėra.
Radikalūs palestiniečiai Gazos Ruože, Izraelio armijos duomenimis, nuo pirmadienio vakaro į Izraelį paleido daugiau kaip 1 050 raketų. Izraelio aviacija savo ruožtu atakavo taikinius palestiniečių teritorijoje, kur jau žuvo beveik 50 žmonių.
Įtampa tarp Izraelio ir palestiniečių išaugo ramadano pradžioje balandžio viduryje. Nauji apsikeitimai ugnimi yra didžiausi per keletą pastarųjų metų.
