Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Asta Skaisgirytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turbūt pateiks savo istorijos traktavimą, kuris nebūtinai bus priimtinas kitoms šalims, sako Lietuvos vadovo patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė, prezidentui Gitanui Nausėdai nusprendus nevykti į Izraelyje vykstančias Aušvico nacių mirties stovyklos išvadavimo 75-ąsias metines.
 
„Žinant visą didžiulį kontekstą, kuriame ir vyksta šis susitikimas, Rusijos prezidento kalbėjimas ir kalbėjimas pirmam iš svečių suponuoja mintį, kad jis turbūt pateiks savo istorijos traktavimą, kuris nebūtinai bus priimtinas kitoms šalims“, – LRT radijui sakė G. Nausėdos patarėja.
 
Jos teigimu, tai, kad pastaruoju metu istorijos tiesas iškraipantis V. Putinas turės galimybę minėjime sakyti kalbą, o kiti šalių lyderiai – ne, gali sukurti nemalonią situaciją.
 
„Atsakyti norėtųsi, o jei atsakyti nėra galimybės – tai vargu ar lyderiai jaustųsi komfortabiliai tokiu atveju“, – teigė patarėja.
 
A. Skaisgirytė pabrėžė, kad Rusija jau kuris laikas kvestionuoja esmines Antrojo pasaulinio karo priežastis.
 
„Rusija jau kuris laikas vykdo tam tikrą veiklą, kurią būtų galima pavadinti informaciniu karu arba mūšiu dėl Antrojo pasaulinio karo istorijos traktavimo, – tai yra ideologinis karas. Su daug dedamųjų. Šio karo kontekste, deja, prezidentas Putinas kvestionuoja kai kuriuos dalykus, kurie mums iki šiol atrodė nekvestionuotini, kaip Ribentropo Molotovo paktas“, – LRT radijui sakė patarėja.
 
„Viską, ką mes žinome nuo mokyklos suolo, (Rusijos. – ELTA) propagandoje išverčiama kitaip: sakant, kad Ribentropo – Molotovo paktas nebuvo neteisėtas, kad Rusija buvo priversta su tuometine nacistine Vokietija tartis. Vyksta istorijos pešinėjimas, kuris labai neigiamai atsiliepia mūsų santykiams su Rusija“, – pabrėžė ji.
 
Tikisi, kad sprendimas nepablogins santykių su Izraeliu
 
Prezidentūra tikisi, kad tai, jog G. Nausėda paskutinėmis akimirkomis nusprendė nevykti į Jeruzalėje vykstantį Holokausto forumą, o aukas pagerbti ateinančią savaitę kaimyninėje Lenkijoje – Aušvice, nepablogins santykių su Izraeliu.
 
„Labai tikimės, kad tai neturėtų pabloginti santykių su Izraeliu. Visgi Lietuvai atstovaujama aukštu lygiu“, – sakė ji, pridurdama, kad G. Nausėdos planuose yra svarstoma apie galimybes apsilankyti Izraelyje artimiausiu metu.
 
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

G. Nausėdos prašymu, Lietuvai Aušvico nacių mirties stovyklos išvadavimo 75-osiose metinėse atstovaus Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
 
ELTA primena, kad Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda buvo pirmasis, kuris nepasinaudojo kvietimu dalyvauti Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių iškilmėse. Jis tokiu būdu protestavo, kad Lenkijos vadovui, kitaip negu Rusijos ir Vokietijos prezidentams, nebuvo suteikta teisė pasisakyti šiame forume.
 
Ypač kritikos susilaukė tai, kad vienas svarbiausių šių iškilmių svečių bus Rusijos prezidentas V. Putinas. Pastarasis 2019 m. gruodį kelis kartus užsipuolė Lenkiją, vadindamas ją Adolfo Hitlerio sąjungininke ir pabrėždamas, kad jai taip pat tenka atsakomybė už Antrojo pasaulinio karo pradžią. Tuometį Lenkijos ambasadorių Vokietijoje Józefą Lipskį jis apibūdino kaip „niekšą ir antisemitinę kiaulę“.
 
Lenkija į tai sureagavo Rusijos ambasadoriaus iškvietimu į URM ir premjero pareiškimu, kuriame Mateuszas Morawieckis apkaltino V. Putiną melu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.23; 14:08

Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala sako, kad prezidento Gitano Nausėdos sprendimas nevykti į Izraelyje vykstančias Aušvico nacių mirties stovyklos išvadavimo 75-ąsias metines, rodo, kad šalies vadovui santykiai su Lenkija yra prioritetiniai. Politologas pažymi, kad ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino lankymasis Izraelyje gali būti viena iš priežasčių, lėmusių Lietuvos vadovo sprendimą į Izraelyje minimas metines siųsti Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį.
 
„Tai yra taktinio lygmens svarstymai, kur geriausia prisiminti šią tragediją. Taigi reikia atsižvelgti ir į esamus santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos bei pastarųjų metų Rusijos bandymus perinterpretuoti aktualius įvykius, susijusius su Antruoju pasauliniu karu. Dėl to turbūt ir buvo nutarta, kad Lenkijoje vyksiantis renginys yra labiau atitinkantis Lietuvos interesus“, – Eltai sakė L. Kojala.
 
Sudėtingi santykiai su Rusija, politologo teigimu, taip pat galėjo būti vienas iš veiksnių, lėmusių prezidento apsisprendimą.
 
„Nereikėtų manyti, kad yra tik viena priežastis, jog būtent Rusijos dalyvavimas lėmė sprendimą nevykti (…). Žinoma, tai, kad santykiai su Rusija išlieka sudėtingi yra vienas iš veiksnių. Rusijos požiūris į Antrąjį pasaulinį karą nesutampa su visų Vidurio Europos valstybių požiūriu, lygiai taip pat nesutampa ir su Vakarų valstybių deklaruojamomis vertybėmis, nuostatomis, kurios buvo rodomos ir Antrojo pasaulinio karo metais, nepripažįstant Baltijos valstybių okupacijos. Todėl šiuo metu vykstantys bandymai peržiūrėti (istoriją – ELTA) ir, žinoma, Putino aktyvumas gali prie to prisidėti“, – teigė L. Kojala.
 
L. Kojala primena, kad G. Nausėda santykius su Lenkija laiko prioritetiniais. Anot politologo, tai parodė ir pirmasis prezidentinis vizitas į Varšuvą.
 
„Aš manau, tai parodė pirmasis prezidento vizitas į Lenkiją. Jis ne kartą pats kalbėjo, kad Lenkija yra strateginė partnerė, su kuria įgyvendinama daugybė įvairių projektų. Su kuria Lietuvą jungia bendras saugumo situacijos supratimas ir požiūris daugelį istorinių įvykių. Taigi šiuo atžvilgiu ir Lenkijos aspektas vaidino vaidmenį“, – sakė L. Kojala.
 
ELTA primena, kad antradienį G. Nausėda nusprendė nevyks į Izraelyje rengiamų Aušvico nacių mirties stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių minėjimą. Prezidento prašymu Lietuvai renginyje atstovaus Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
 
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

„Prezidentas vietoj anksčiau planuoto 2 dienų vizito Davose, Pasaulio ekonomikos forume, lankysis 3 dienas. Per papildomą dieną ketvirtadienį suplanuoti prezidento susitikimai su kitų šalių bei tarptautinių verslo įmonių lyderiais. Iš Davoso prezidentas grįš ketvirtadienio vakarą. Todėl į Jeruzalę prezidento prašymu vyks Seimo pirmininkas. Prezidentas pirmadienį dalyvaus Aušvico koncentracijos stovyklos 75-ųjų išlaisvinimo metinių minėjime“, – Eltai teigė G. Nausėdos komunikacijos atstovas Antanas Bubnelis.
 
ELTA primena, kad Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda buvo pirmasis, kuris nepasinaudojo kvietimu dalyvauti Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių iškilmėse. Jis tokiu būdu protestavo, kad Lenkijos vadovui, kitaip negu Rusijos ir Vokietijos prezidentams, nebuvo suteikta teisė pasisakyti šiame forume.
 
Ypač kritikos susilaukė tai, kad vienas svarbiausių šių iškilmių svečių bus Rusijos prezidentas V. Putinas. Pastarasis 2019 m. gruodį kelis kartus užsipuolė Lenkiją, vadindamas ją Adolfo Hitlerio sąjungininke ir pabrėždamas, kad jai taip pat tenka atsakomybė už Antrojo pasaulinio karo pradžią. Tuometį Lenkijos ambasadorių Vokietijoje Józefą Lipskį jis apibūdino kaip „niekšą ir antisemitinę kiaulę“.
 
Lenkija į tai sureagavo Rusijos ambasadoriaus iškvietimu į URM ir premjero pareiškimu, kuriame Mateuszas Morawieckis apkaltino V. Putiną melu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.22; 09:07

Sara Lija Vitson (Sarah Leah Witson)

Teisės profesorius Judžinas Kontorovičius iš George’o Masono universiteto apkaltino organizaciją „Human Rights Watch“. Kaltinimai – dėl neobjektyvumo, dėl dvigubų standartų. 

Profesorius Kontorovičius įtakingame „The Wall Street Journal“ leidinyje paskelbė straipsnį, kuriame pastebi, jog „Human Rights Watch“ Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos padalinio vadovė Sara Lija Vitson (Sarah Leah Witson) tęsia išpuolius prieš Izraelį dėl okupuotų teritorijų apgyvendinimo politikos ir tuo pačiu palaiko armėnų imigrantų perkėlimą į okupuotas Azerbaidžano teritorijas.

Visų pirma, Sarah Leah Witson yra viena griežčiausių žydų valstybės buvimo Vakarų Krante kritikių, skatinanti boikotus ir tarptautinį patraukimą baudžiamojon atsakomybėn tuos, kurie siunčia žydų naujakurius apsigyventi Vakarų Krante. Tačiau kitais atvejais Sarah Leah Witson remia okupuotų teritorijų kolonizavimo politiką. Pavyzdžiui, Sarah Leah Witson remia oficialiojo Jerevano politiką armėnų tautybės žmonėmis apgyvendinti Azerbaidžanui priklausantį, tačiau iš Azerbaidžano šiuo metu atimtą (okupuotą) Kalnų Karabachą.

Po 1994-ųjų, kai šis Azerbaidžano regionas buvo okupuotas Rusijos kariuomenės remiamų armėnų separatistų, Armėnijos vadovybė Jerevane visąlaik aktyviai skatino armėnų naujakurių perkėlimą į rajoną. Nors daug armėnų Karabachą laiko savo istorine tėvyne, tačiau Jungtinės Tautos, tarptautiniai teismai, JAV ir Europos Sąjunga mano, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Be to, Karabachą savo tėvyne laiko ir šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių“, – savo straipsnyje rašo Judžinas Kontorovičius.

Autorius pažymi, kad Sarah Leah Witson, kilusi iš armėnų šeimos, 2018 memats dalyvavo lėšų rinkimo renginių organizacijoje Armenian National Committee of America (Armėnijos nacionaliniame Amerikos komitete – labdaros organizacijoje), finansiškai remiančioje Karabacho apgyvendinimą armėnais.

Kol S.L. Witson dirbo „Human Rights Watch“, siekdama boikotuoti Izraelio ekonominę veiklą Vakarų Krante, socialiniame „Twitter“ tinkle ji reklamavo armėniškus vynus, įskaitant ir tuos, kurie atkeliaudavo iš armėnų separatistų okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Paklausta apie įgyvendinamos politikos nenuoseklumą, S.L.Witson elektroniniu laišku atsakė: „Mano asmeninė parama Armėnijos diasporos organizacijoms yra susijusi su jų labdaringu ir švietėjišku darbu Armėnijoje bei pastangomis skatinti Armėnijos genocido pripažinimą“.

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Prof. Judžinas Kontorovičius pažymi, kad šis paaiškinimas prieštarauja „Human Rights Watch“ objektyvumo ir nešališkumo politikai.

„Tai taip pat prieštarauja faktams: p. Witson raginimai surinkti lėšų grupėms, kurios pasisako už armėnų gyvenviečių statybą Azerbaidžano teritorijoje, jokiu būdu nėra vien švietimo klausimai“. 

Ypač skandalinga, kad Sirijos armėnai specialiai, kryptingai perkeliami ne į Armėniją, o į Armėnijos okupuotą ir šiuo metu Armėnijos kontroliuojamą Kalnų Karabachą (šia veikla užsiima Armenian General Benevolent Union). Remiantis tarptautine teise, šitaip elgtis negalima.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Publikacijos autorius pažymi, kad Sarah Leah Witson yra toli gražu ne vienintelė aktyvistė, raginanti boikotuoti Izraelį dėl palestiniečių žemėse statomų žydų gyvenviečių ir tuo pat metu remianti armėnų gyvenviečių kūrimą iš Azerbaidžano atimtose teritorijose. Armėnijos imigrantus, apgyvendinamus Kalnų Karabache, taip pat palaiko „Code Pink“ boikoto kampanijos prieš Izraelį vadovė Nensi Krikorian (Nancy Krikorian). JAV atstovų rūmų iš Mičigano narys Rašidas Tlaibas (Rashidas Tlaibas) taip pat ragina boikotuoti Izraelį, kartu remdamas įstatymo projektą, skirtą normalizuoti santykius su neteisėtomis Armėnijos gyvenvietėmis Kalnų Karabache.

„Europos užsienio reikalų taryba (European Council on Foreign Relations) įdėjo daug pastangų apriboti Europos ir neteisėtai Vakarų Krante besielgiančio Izraelio bendravimą. Ši ekspertų grupė teigia, kad tai aiškiai ir konkrečiai diktuoja tarptautinė teisė. 

Tačiau neseniai paaiškėjo, kad kai kurie didžiausieji jos rėmėjai turi svarbių verslo interesų Maroko okupuotoje Vakarų Sacharoje. Taigi panašu, kad Taryba nėra susirūpinusi dėl ryšių su šiomis okupuotomis teritorijomis. Tai byloja, kad kai kurios įtakingos tarptautinės organizacijos vadovaujasi ne vien dvigubais, bet jau net trigubais, keturgubais standartais: kas leidžiama vienam, kitam –griežtai uždrausta.

Informacijos šaltinis – „The Wall Street Journal“

2020.01.17; 08:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Panašu, kad Donaldas Trumpas padarė nedovanotiną klaidą, nužudydamas suverenios valstybės, JT narės, vieną iš karinių Irano vadovų, generolą Qasemą Soleimani, ramiai, teisėtai vykusį iš Bagdado aerouosto į miestą.

Visų pirma, ar žmogus – nusikaltėlis, kurį reikia tokiu būdu nubausti mirties bausme, gali nuspręsti tik teismas, JAV ar tarptautinis. Sukurtas valstybinio terorizmo precedentas, kuris atriša rankas tikrai teroristinėms valstybėms ir organizacijoms.

Be to, kas toliau? Šitą nužudė. Ir visa infrastruktūra dingo? Visi ryšiai?

Neabejoju, kad musulmonų pasaulyje kils antisemitizmo banga, nežinia kur ir ką nublokšianti. Tai jau parodė deginamos Izraelio vėliavos Teherane. Tad vargu ar D. Trumpo sprendimas pasitarnavo Izraelio saugumui.

Nenaudingas šis sprendimas ir Baltijos valstybių, Ukrainos saugumui, nes nukreipia pasaulio dėmesį visai į kitą regioną.

Ypač, kai ir taip Artimuose Rytuose ir aplink juos šiuo metu tokia karinė politinė košė, kad bet kada gali kilti plataus masto karas, kuriame gali nebūti laimėtojų. Ir oficialaus musulmono generolo nužudymas gali tapti kibirkštimi tokiam karui, vienijančiam daugelį pasaulio musulmonų, kilti.

Antraštės JAV ir Irano konflikto tema jau pasipylė. Bet man pasirodė įdomiausia ir svarbiausia ši, pasirodžiusi DW portale https://www.dw.com/en/top-stories/s-9097 2020.01.02, generolo  Qasemo Soleimani  nužudymo išvakarėse.

D. Trumpas. EPA-ELTA nuotr.

Izraelio ir Irano konfliktas bus pagrindinė Artimųjų Rytų problema 2020 m. (“Israel-Iran conflict to be major Middle East issue in 2020”),

https://www.dw.com/en/israel-iran-conflict-to-be-major-middle-east-issue-in-2020/a-51600787

Izraelio ir Irano konfliktas

Izraelis ir Iranas yra priešai nuo pat 1980-ųjų, tačiau tik pastaraisiais metais Iranui pavyko išauginti savo įtaką regione.

Sirijoje jis sustiprino ir parėmė šalies kontrolę bandantį susigrąžinti prezidentą Basharą al-Assadą.

Irake jis nuo pat 2003 m. parėmė ne vieną politinę ir karinę organizaciją.

Jemene Iranas palaikė prieš Saudo Arabiją kovojančius hučius – gruodį JAV pranešė sulaikiusi pažangių iranietiškų raketų komponentų siuntą šiems kovotojams.

Izraelio šiaurėje Iranas ir toliau palaiko strateginę paramą didžiausiai Libano politinei partijai „Hezbollah“, kurios karinis sparnas yra laikomas galingesniu nei visa oficiali Libano kariuomenė.

Deginama JAV vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Teheranas jau ne pirmus metus bando įvesti balansą regione, kuriame Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai stipriai lenkia Iraną karinėmis išlaidomis, o Izraelis jau turi branduolinių ginklų. Turėdama minimalias ir gan pasenusias oro pajėgas, šalis negali konkuruoti su regiono kaimynių ir JAV kariniais lėktuvais, todėl kol kas raketos yra vienintelis Teherano konvencinis atgrasymo būdas. 

Nežiūrint visko, 2017­–2018 m. Izraelio kariuomenė smogė 200 Irano palaikomų objektų Sirijoje.

Operacijų intensyvumas dar labiau išaugo Persijos įlankoje gegužę aplink Hormuzo sąsiaurį JAV padidinus savo karinius pajėgumus dėl ten įvykusių poros tanklaivių užėmimo ir abiejų konfliktuojančių pusių dronų numušimo.

2019 m. lapkritį premjeras Benjaminas Netanyahu patvirtino, kad Izraelis plečia savo operacijas į Jemeną, siekdamas „užkirsti Iranui kelią įsitvirtinti regione“.

Deginama Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Šiais metais Irako vyriausybė apkaltino Izraelį užpuolus Iranui palankių Liaudies mobilizacinių pajėgų pozicijas šalyje, taip pat šiitų kovotojų stovyklas netoli Bagdado.

2019 m.  rugsėjį dronų ir žemai skriejančių raketų spiečius smogė Saudo Arabijai priklausančiam „Aramco“ naftos perdirbimo kompleksui. Tai sumažino gamybą perpus. Visuotinai tikima, kad išpuolį surengė Iranas.

Tarptautinių krizių grupės Irano reikalų analitikas Ali Vaezas atkreipia dėmesį, kad Izraelio gynyba yra pritaikyta balistinių raketų išpuoliams, o ne žemai skrendančių kruizinių raketų, kurios buvo panaudotos prieš Saudo Arabiją. Pasak jo, dabartinės gynybinės sistemos neapsaugotų nuo „košmariško scenarijaus“, kai būtų užpultos Izraelio chemijos komponentų gamyklos ar branduolinė infrastruktūra, taip paverčiant daugelį šalies vietovių visiškai negyvenamomis ištisus dešimtmečius.

Taigi, susidūrus su šia „didžiausia rizika“, pasak A. Vaezo, kyla klausimas, ar Izraelis bandys vengti susidūrimo ir leis grėsmei toliau augti, ar surizikuos ir pabandys smogti pirmas. Jo nuomone, Iranui atnaujinus savo branduolinę programą Izraelio sąjungininkai gali sutikti pulti Iraną pirmi.

Kas toliau?

Šie pasvarstymai DW, kaip minėjau, padaryti dar iki Irano generolo nužudymo 2020 m. sausio 3 d. Nesunku įsivaizduoti, kokiu turiniu jie būtų papildyti po žmogžudystės. Štai, kad ir tokiu pranešimu iš straipsnio “Libijos maršalas Haftaras ragina mobilizuotis dėl galimos Turkijos intervencijos”, https://www.delfi.lt/news/daily/world/libijos-marsalas-haftaras-ragina-mobilizuotis-del-galimos-turkijos-intervencijos.d?id=83186917&.

„Į keblią padėtį patekusi Tripolio (Libija) vyriausybė, vadovaujama Fayezo al Sarrajo (Fajezo Saradžo), nuo balandžio yra atakuojama Kh. Haftaro pajėgų. Maršalas vadovauja lygiagrečiai administracijai, remiamai Turkijos varžovių regione – Saudo Arabijos, Egipto ir Jungtinių Arabų Emyratų. Turkijos parlamentas ketvirtadienį patvirtino siūlymą pasiųsti karių į Libiją, Ankarai gavus F. al Sarrajo vyriausybės prašymą suteikti karinę pagalbą. „Priimame iššūkį ir skelbiame džihadą bei raginimą imtis ginklų“, – penktadienį per televiziją kalbėjo Kh. Haftaras. Jis paragino „visus libius“ apsiginkluoti, taip pat kvietė „vyrus ir moteris, karius ir civilius ginti mūsų tėvynę ir garbę“.“

JAV ir Rusija turi galingus Izraelio saugumu besirūpinančius lobistus, gana neblogai sutariančius. Akivaizdu, kad Rusija galutinėje sąskaitoje bus Izraelio pusėje. O Kinija? Kol kas ji tyli.

Tūkstančiai iraniečių gedi per JAV antskrydį nukauto generolo Q. Soleimanio. EPA-ELTA nuotr.

Irano ambasadorius prie Jungtinių Tautų Majidas Takhtas pareiškė, kad generolo nužudymas buvo „JAV karo veiksmas prieš Irano žmones“. „Praėjusią naktį prieš vieną svarbiausių mūsų generolų buvo įvykdytas teroro aktas ir buvo pradėtas karas. Ko tikimasi iš Irano? Mes netylėsime, mes privalome veikti ir mes veiksime“, – sakė M. Takhtas interviu CNN televizijai. „Mes negalime užmerkti akių dėl to, kas įvyko praeitą naktį. Neabejotinai bus kerštas – žiaurus kerštas“, – pagrasino Irano ambasadorius prie Jungtinių Tautų. „Atsakymas į karo veiksmą yra karo veiksmas. Kas, kur, kada? Tai parodys ateitis“, – sakė jis.
https://www.delfi.lt/news/daily/world/tukstanciai-irako-gyventoju-gedi-zuvusio-irano-generolo-skanduodami-mirtis-amerikai.d?id=83186899

O dabar pagalvokime, kokios bus pasaulinės benzino, dyzelino ir plataus vartojimo prekių kainos artimiausiu metu, jei iškils pavojus naftos verslovėms Artimuosiuose Rytuose.

https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/1024939/marius-dubnikovas-jei-konfliktas-paastres-brangs-degalai-o-del-ju-ir-visa-kita?=susijeStr&utm_medium=susijeUzsienis&utm_campaign=naujiena&.

2020.01.05; 18:43

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

1941 metų getai

Septyniais Oskarais apdovanotame filme „Šindlerio sąrašas“ labai tiksliai pavaizduotas žydų gyvenimas Krokuvos gete (įsteigtame 1941 m. pradžioje) – suvaržytas (šeimai buvo galima gyventi ne didesniame kaip 16 kvadratų plote), uždaras (getus saugodavo tiek vokiečiai, tiek patys žydai), vargingas (nuolat trūko maisto), tačiau vis tiek gyvenimas: su savo vidaus savivalda (taryba – judenratu), vietine policija, vidaus prekyba, mokyklomis, valgyklomis, papročiais, kultūriniais renginiais, netgi vestuvėmis, religinėm apeigom ir politinėm partijom.

Sušaudymai gete buvo pavieniai atvejai – iki 1942 m. vasaros, kuomet pogromo metu buvo nužudyta apie 7 tūkst. žydų („prasta darbo jėga“). Krokuvos geto sunaikinimas 1943 m. kovą, jo gyventojų išvarymas į koncentracijos (mirties) stovyklas, buvo staigmena net „pateptajam“ naciui, žiauriajam SS hauptšurmfiureriui Amonui Giotui, atsakingam už Krokuvos getą ir labai sėkmingai kartu su Šindleriu lobusiam iš žydų darbo. Jam, kaip ir daugeliui vokiečių, buvo sunkiai suvokiama, kam reikia naikinti pigią ir gerą darbo jėgą – juolab karo metu. 

Todėl nėra pagrindo abejoti Šiaulių apskrities viršininko Igno Urbaičio nuostaba dėl Žagarės geto sušaudymo 1941-ais metais, nes Gargžduose, Kaune ar Plungėje žydai buvo atvaryti šaudymui ne iš specialiai įrengtų getų. Kita vertus, pirmomis karo dienomis specialieji nacių operatyviniai būriai (einsatzkomandos) žydų žudymus stengėsi pasauliui parodyti kaip stichines lietuvių keršto akcijas, tad geto gyventojų šaudymas tokiai suktai priedangai lyg ir netiko.

1941 m. ir pats žodis getas nedvelkė mirtimi, neturėjo tokio, kaip šiandien, šiurpinančio krūvio. Žodis getas, apibūdinantis tik žydų gyvenamą rajoną, atsirado 16 amžiaus pradžioje Venecijoje ir buvo vartojamas ne tik Vakarų Eurpopoje, bet ir Lietuvoje, kur žydai (litvakai) gyveno ypač kompaktiškai, uždarai, vienoje miesto ar miestelio vietoje. I-ojo pasaulinio karo metu Vilniuje leistame vokiškame laikraštyje „Wilnaer Zeitung“ (1916-1918 m.) Vilniaus centre buvęs žydų kvartalas jau tuomet vadintas – getu: „Sendaikčių turguje juntama žydų kvartalo dvasia. Gete viskas pavirtę prekyviete…“.

Šindlerio sąrašas. Sustabdytas filmo kadras

Iki nacių okupacijos Lietuvoje buvo žinoma apie žydų suvaržymus Vokietijoje, apie getus Lenkijoje, tačiau nebuvo žinoma, kad žydų izoliavimas baigtųsi masinėmis žudynėmis. Priešingai – nacių elgesys leido manyti, kad žydams vienintelė saugi vieta yra getai. Po 1941 m. birželio 27 d. nacių organizuotų žydų žudynių Kaune jų organizatorius SS brigadenfiureris W. Stahleckeris žydams pareiškė, kad nuo tolesnių „lietuvių pogromų“ vokiečiai galės juos apginti tik tuomet, jei jie persikels į saugomus getus: „Po pirmojo pogromo buvo pakviestas žydų komitetas ir jam buvo pranešta, kad […] geto įsteigimas yra vienintelė priemonė normalioms gyvenimo sąlygoms sudaryti. Tuomet žydai staiga pareiškė, kad jie bandys savo tautiečius kaip galima skubiau sutelkti Vilijampolėje, kur buvo numatyta įkurti žydų getą“, – savo ataskaitoje Berlynui rašo Stahleckeris.

Tuo tarpu lietuviams vokiečiai pateikė kitokį motyvą (liudija Kauno burmistras Kazys Palčiauskas): „1941 m. liepos pradžioje Kauno komendantas plk. J. Bobelis atvyko į Rotušę ir burmistrui pranešė, kad gener. maj. Pohl reikalaująs Kauno m. žydų tautybės gyventojus iškeldinti į atskirą miesto dalį gyventojų saugumo sumetimais. Žydų bendruomenė esanti stipriai infiltruota besislapstančiais komunistais, kurie galį apšaudyti per miestą pražygiuojančius vokiečių karius ir tuo būdu išprovokuoti keršto – baudimo akciją prieš nekaltus miesto gyventojus. To meto sąlygomis motyvas atrodė įtikinantis. Žydų tautybės gyventojų koncentracija veiktų preventyviai: išsišokimas prieš vokiečių karius sudarytų tiesioginį pavojų patiems žydams. Todėl savivaldybė turinti pasiūlyti miesto dalį, į kurią žydų tautybės gyventojai turėtų persikelti. Buvo parinkta Vilijampolė, nes ten nuo seno tirščiausiai žydų gyventa. Tada Kauno komendanto ir burmistro vardu buvo paskelbtas pranešimas, prasidėjęs maždaug šiais žodžiais: “Šiuo pranešama Kauno miesto gyventojams, kad Kauno m. žydų tautybės gyventojai privalo persikelti”… ir t.t.

Skelbimui pasirodžius laikraščiuose, atėjo į savivaldybę žydų komitetas aiškintis: kas įsakė tai padaryti ir kodėl. Buvo paaiškinta, kas buvo girdėta iš komendanto plk. J. Bobelio ir patarta su jo pagalba aiškintis pas gen. maj. Pohl. Po kiek laiko vėl į savivaldybę atėjo žydų komitetas, bet šį kartą tik prašė savivaldybės pagalbos, organizuojant ir vykdant persikėlimą. Tam tikslui buvo paskirta žydų komiteto reikalams Rotušės pirmojo aukšto patalpos, o savivaldybės skyrių vedėjams duoti nurodymai teikti reikalingą pagalbą, jei žydų komitetui tos pagalbos reikėtų.“

Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, klausdamas, ar tokia lietuvių  „taktika Lietuvos žydų reikalui pakenkė ar padėjo“, pateikia šiuos argumentus:

„Stahleckeris buvo įsakęs komendantui Kauno žydus iškelti į Vilijampolę per 5-6 valandas. Komendantas Bobelis atsikalbėjo, kad techniškai taip greit neįmanoma. Jis informavo Lietuvos laikinąją vyriausybę. Jis pateikė savo projektus. Vyriausybė tuos projektus svarstė ir atidėliojo, ir jie liko nepriimti. Bet laimėta laiko. Burmistras Palčiauskas ir komendantas Bobelis 1941 m. liepos 10 išleido įsakymą žydams keltis į Vilijampolę; terminą davė nuo liepos 15 iki rugpiūčio 15. Vadinas, laimėta laiko ne 5-6 valandos, bet pusantro mėnesio.

Vilnius buvo kitoje karinėje apygardoje, ir Vilniaus lietuvių administracijai nebuvo leidžiama palaikyti ryšius su Kaune esančia Lietuvos laikinąja vyriausybe. Ten ir žydų reikalas buvo pradžioje kitaip tvarkomas. Kaip liudija Isaac Kowalski, kurio atsiminimus skelbė New Yorko laikraštis „Jewish Press“, žydai buvo gaudomi ir varomi tariamai į darbus. Bet iš tų “darbų” jie negrįždavo. Tada ir Vilniaus žydai panoro patys gyventi drauge, gyventi ghetto. Šie Kowalskio liudijimai rodo, kad Kaune, nors Lietuvos laikinoji vyriausybė neturėjo jokios tiesioginės įtakos žydų likimui, nei jų ghetto nei jų naikinimui, bet vyriausybės paskirtieji žmonės (komendantas ir burmistras) laikėsi vyriausybės linijos ir savo taktika laimėjo žydų naudai laiko ir švelnesnę padėtį iki to laiko, kai vokiečių administracija juos nušalino ir pastatė sau patikimus žmones. Vilniaus žydai buvo suvaryti į ghetto lygiai tokiu pat būdu, kaip darė bolševikai 1940 ir 1941 metais, apsupdami gyventojų namus anksti rytą ir per trumpą laiką įsakydami pasiruošti ir išveždami į vagonus, kuriais juos transportavo į Sibirą ar kalėjimus. Su Vilniaus žydais taip buvo padaryta, kai jau Kaune Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo likviduota.“

Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, steigęs Šiaulių getą ir prižiūrėjęs kitus Šiaulių apskrities getus, įkurtus jo pirmtako Konovskio, taip pat teigė, kad tuo metu nei jis, nei jo aplinka nemanę, kad getai baigsis žydų sunaikinimu: „Rozenbergas mums aiškinęs, kad Šiauliuose žydai ir prieš karą gyveno gete. Uždarymą į getus Rozenbergas laikė humanišku dalyku“. Iškart po karo, 1945 m., sąjungininkai buvo sulaikę Geweckę, tačiau po tyrimo paleido. Tiesa, vėliau, 1970 m. Gewecke buvo nuteistas 4,5 metų kalėjimo, bet ne dėl minėtų getų steigimo ir priežiūros, o dėl vieno kalinio nužudymo. Teismo metu Gewecke teigė, kad dar 1941-ais A/3 operatyvinio būrio vadas K. Jägerisjam buvo nurodęs likviduoti visus Šiaulių žydus, tačiau Gewecke tų įsakymų nevykdė pasiremdamas reichskomisaru Rytų kraštams H. Lohse.

Kažin ar Lohse ir Gewecke tai darė iš humanistinių paskatų: Lohse buvo paskirtas Rytų srityje, o Gewecke – Šiaulių apskrityje atstatyti tvarką ir normalias darbo sąlygas, todėl abu stengėsi be reikalo nesipykti su lietuviais (kaip jau minėta, tokių paskatų vedinas generolas von Roques pasipriešino Laikinosios Vyriausybės suėmimui) bei nežudyti žydų – pigios darbo jėgos. Kaip kitoje dalyje matysime, prie tokio Gewecke‘s racionalumo ir žydų išgelbėjimo nemažai prisidėjo lietuviai – Šiaulių antinacinio pogrindžio lyderiai. 

Taigi, Jägerio žiaurumas ir karjerizmas (istorikas K. Stangas rašo, kad Jägeris ypač mėgo stebinti savo vadovus) iš esmės lėmė tai, kad Lietuvos teritorijoje absoliuti dauguma žydų (taip pat ir mažuosiuose getuose) buvo nužudyti taip anksti – 1941 m., dar iki Vanzės konferencijos, kurioje nacių vadai galutinai apsisprendė sunaikinti žydus. 1941 m. gruodžio 1 d. Jägeris su pasitenkinimu atraportavo Berlynui: „Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys [A/3] pasiekė užsibrėžtą tikslą – išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra, išskyrus darbui naudojamus žydus bei jų šeimas. Jų liko Šiauliuose apie 4500, Kaune apie 15000, Vilniuje apie 15000. Šiuos žydus darbininkus aš taip pat norėjau sunaikinti. [Tačiau] jie palikti įvairiems būtiniems darbams, ir aš manau, kad ir žiemai praėjus, jie dar bus labai reikalingi. Esu tos nuomonės, kad reikėtų tuojau pradėti žydų darbininkų sterilizavimą, ir taip sutrukdyti jų dauginimuisi. Jei po to kuri nors žydė taptų nėščia, ji turi būti likviduota.“

Už tokius šėtoniškus nuopelnus Jägeris tuoj pat buvo paaukštintas: praėjus dviem dienom po ataskaitos jau paskirtas saugumo policijos ir SD vadu Lietuvos generalinėje srityje. O 1943 m. vasarį Jägeris paskelbė Joną Noreiką vienu iš antinacinio pogrindžio vadu ir pasiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia“. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Istoriko, buv. Vilniaus Gaono žydų muziejaus Panerių memorialo vedėjo Zigmo Vitkaus pokalbyje su Lietuvos žydų bendruomenės nariu, Vilniaus geto tyrėju Ilju Lempertu teigiama: „Kai 1941 metų birželio 24-ąją į Vilnių įžengė Vermachtas, žydų bendruomenei iškilo mirtinas pavojus. Tik žmonės tada to nežinojo. O jei būtų žinoję, nebūtų patikėję. Manė, kad blogių blogiausia, kas gali nutikti, tai vyrus paversti vergais, o suvarymas į getą, praktika, prasidėjusi 1940 metais okupuotoje Lenkijoje, be abejonės, neteisingas, žeminantis, bet ne fatališkas veiksmas. Anot I. Lemperto, getas nebuvo nei koncentracijos stovykla, nei kalėjimas. „Normaliu laikotarpiu“ judenratas ir miesto savivaldybė rūpinosi pačiais įvairiausiais dalykais: geto kanalizacija ir vandentiekiu, elektra, kurį laiką veikė netgi telefonais, paštas, laikraščių kioskas. Nuo 1942 metų sausio iki 1943-iųjų rudens gete vyko baisus ir kartu „normalus“ gyvenimas. Per Pesachą kepami macai, dirba ješivos, sinagogos, veikia košerinio maisto valgykla. Veikia mokyklos, medicinos punktas, žmonės myli vienas kitą, tuokiasi, palieka tėvų namus. Rengiami koncertai, 1942 metų sausio 18 dieną įvyksta pirmasis teatro vaidinimas. Manoma, kad vokiečius gali suminkštinti geras darbas, esą gerai dirbančiųjų nešaudys. Laikas parodys, kad jie buvo neteisūs, nors pusantrų ramesnių metų – ilgas laiko tarpas susidaryti tokiai iliuzijai.

Ar žydai nujaučia, kas vyksta Paneriuose? Anot I. Lemperto, nujausti gal ir nujaučia, tačiau negali tuo patikėti. Pirmojo geto valdyba – judenratas, privalanti išduoti naciams tam tikrą žmonių skaičių, kaip sakoma, „darbams“, taip pat tuo netiki. Manoma, kad vyrai dirba, galbūt ne Lietuvoje, o Paneriai – tai trečiasis getas ir pan.

Ar būta galimybės išvengti patekimo į šį „miestą mieste“? I. Lemperto teigimu, nuo pat pradžių buvo galimybė slapstytis, bet reikėjo žinoti, kas vyksta. Lengva mums, šiandienos žmonėms, kai turime prieš akis gražiai knygose sudėliotą paveikslą: „Gelbėtis pradžioje buvo galima, sumaišties laikotarpis tam parankus, tačiau, prieš priimant sprendimą slėptis, reikėjo susigaudyti, kas vyksta. Turėkime omenyje, to meto žmonės apie Holokaustą nežino, apie jį žinome mes, turėdami prieš akis visą Antrojo pasaulinio karo įvykių paveikslą. Jie mato, kad elgiamasi blogai, bet nežino, kad Holokaustas jau prasidėjęs. Be to, 1941-ųjų rudenį naciai įveda mirties bausmę už žydų slėpimą. Kuo toliau, tuo buvo baisiau. Pasakojama, kad tą rudenį Katedros aikštėje pakorę žmogų, padėjusį žydams. Ir lentelę užkabino, kad taip bus visiems“.

Kai kurie žmonės, neišmanantys istorijos, kaltina judenratus bendradarbiavimu (kolaboravimu) su vokiečiais, nors istoriškai pačios bendruomenės regėjo šią instituciją kaip savo tęsinį:„Judenratas – iš tiesų prieštaringai vertinamas. Tačiau taip vertina žmonės, nežinantys istorijos. Pasidomėję giliau, pamatysime, kad juoda-balta istorija čia netinka“, – teigia istorikas I. Lempertas.

Lietuvišką savivaldą (taip pat ir Joną Noreiką) Lietuvos žydų bendruomenė vienareikšmiai vadina pagarbos nevertais kolaborantais, tačiau visiškai kitus vertinimo standartus taiko gete veikusioms žydų savivaldos institucijoms – judenratui ir vidaus policijai, vykdžiusioms nacių nurodymus atrinkti nedarbingus gyventojus (juos veždavo sušaudyti), atimti dalį žydų turto, prižiūrėti, kaip gete vykdomos vidaus taisyklės – Lietuvos žydų iniciatyva Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininko Elkeso Chaimo Chanono ir Kauno geto policijos vadovo Judo Zupavičiaus atminimas įamžintas garbės lentomis.

Panašiai yra ir su tuo „žinojimu – nežinojimu“: 1941 m. žydai, net vokiečiai – getų steigėjai, galėjo nežinoti, kuo viskas baigsis getuose, tačiau lietuviai tikrai „turėjo žinoti“. „Viską suvedus, Lietuvos laikinoji vyriausybė Joną Noreiką siūlė Šiaulių apskrities viršininku dėl to, kad jisai žinojo, kad žydai bus išžudomi, ir tai palaikė.(…) Karl Jäger prašė perduoti jam Šiaulių miesto geto žydus – sunaikinimui. Franz Gewecke jų neatidavė, Šiaulių miesto getas nebuvo likviduotas ir išsaugota daug žydų gyvybių. To negalima pasakyti apie Jono Noreikos valdyto Šiaulių apskrities Žagarės getto“, – savo „istoriniuose tyrimuose“rašo G. Gochinas, o jį cituoja ir jam pritaria Lietuvos žydų bendruomenės vadai.

Neįtikėtina – litvakai liaupsina nacį, Šiaulių geto steigėją, ir kaltina lietuviškos savivaldos atstovą, Šiaulių apskrities antinacinio pogrindžio vadovą! Bet juk Žagarės getas buvo ne Noreikos, bet to paties Gewecke‘s pavaldume – visi istoriniai dokumentai akivaizdžiai rodo, kad Noreika perdavinėjo Gewecke‘s įsakymus dėl Žagarės geto, kad žydų likimo klausimas buvo griežtoje nacių, o ne lietuvių kompetencijoje.

Kodėl litvakai neigia akivaizdžiausius faktus ir pažodžiui kartoja sovietinę propagandą? „Nacionalistai apskričių viršininkai, burmistrai kartojo gebits komisarų potvarkius, o kai kur net anksčiau už juos paskelbė savo įsakymus, pagal kuriuos žydai buvo apiplėšiami ir suvaromi į getus. Šiaulių apskr. viršininkas J. Noreika įsakė visos apskrities žydus sukoncentruoti Žagarėje, kur jie buvo masiškai žudomi. Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad tie apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo,  jog …“, – taip rašoma 1973 m. KGB užsakymu išleistoje knygoje „Žydų žudynės Lietuvoje“.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Dalia Leinartė teigia, kad „Civilizuota pasaulio bendrija vieningai sutaria, kad genocide dalyvavusių asmenų nepateisina jų sudėtingi gyvenimai ar komplikuotos situacijas, į kurias jie galėjo patekti. Jonas Noreika-Generolas Vėtra 1941 m. rugpjūčio 22 d. būdamas apskrities viršininku perdavė valsčių viršaičiams ir miestelių burmistrams Šiaulių apygardos viršininko Hanso Gewecke`s įsakymą dėl apskrities žydų perkėlimo į Žagarės getą. Tai yra faktas, patenkantis į tarptautinių dokumentų, apibrėžiančių nusikaltimus žmogiškumui arba genocido nusikaltimus. Todėl bet kokia diskusija apie Joną Noreiką turi prasidėti ir baigtis Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto ir Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį šviesoje. Kas pasaulyje suprastų siūlymą „kuo daugiau diskutuoti“ apie neva sudėtingas ir painias biografijas ir motyvus asmenų, tiesiogiai vykdžiusių ir netiesiogiai dalyvavusių Ruandos genocide (1994 m.), bosnių genocide (…)? Tai, kad genocide bendrininkavusio asmens likimas buvo sudėtingas, neturi būti rodiklis, vertinant jo statusą mūsų valstybėje“.

1992 m. Aukščiausiasis Teismas reabilitavo J. Noreiką visa sovietinio kaltinimo apimtimi, taigi ir dėl kaltinimo bendrininkavus su vokiečių valdžia, tačiau mūsų profesorė, be jokio teismo, ėmė ir paskelbė kitą verdiktą – J. Noreika „bendrininkavo genocide“.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors pagal LR Konstituciją teisingumą vykdo tik teismai, o asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodomas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Nors pats pagrindinis „bendrininkas“, kurio įsakymus J. Noreika perdavė – Šiaulių komisaras Gewecke – niekada nebuvo teisiamas už getų kūrimus. Todėl ir kyla klausimų: ar profesorė žino, kad „civilizuoto pasaulio bendrija vieningai sutaria“ dėl asmens nekaltumo prezumpcijos? Ar žino, kad tiek pagal tarptautinius teisės aktus, tiek pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą genocidas yra tyčinė, sąmoninga veikla („siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių“)? Ar profesorė galėtų teisme įrodyti, kad J. Noreika sąmoningai suvokė tai, ko 1941 m. (kalbame tik apie 1941 m.) nesuvokė nei jo pirmtakas Ignas Urbaitis, nei Lietuvos gyventojai ir net didžioji dalis nacistinių okupantų?

Žiaurių okupacinių laikų vertinimas pagal šių dienų sampratą nėra istorinės tiesos atstatymas, o tik jos iškraipymas. Dėl tokio iškraipymo perspėjo ir žymus Vilniaus geto vadovas Jakovas Gensas, trukdęs žydų jaunimui pabėgti iš geto, nes manė, kad tuomet getas taps ekonomiškai nenaudingas ir naciai visus jo gyventojus sunaikins: „Mano rankos iki alkūnių kraujyje. Tačiau dabar aš aukoju tūkstantį, kad išsaugočiau 20 tūkstančių. Kai vokiečiai ateina, aš deruosi. Jei nesiderėčiau, jie ateitų patys ir pasiimtų tiek, kiek jiems reikia. Po karo mane galės teisti.“

(Bus daugiau)

2019.12.05; 06:45

Izraelio generalinis prokuroras Avichai`us Mandelblitas pateikė šalies premjerui Benjaminui Netanyahu kaltinimus dėl sukčiavimo, piktnaudžiavimo pasitikėjimu ir kyšininkavimo trijose bylose. Tai ketvirtadienį pranešė laikraštis „The Jerusalem Post“.
 
Vienoje iš bylų kalbama apie tai, kad Izraelio vyriausybės vadovas neteisėtai gavo vertingų dovanų iš stambių verslininkų – australų milijardieriaus Jameso Packerio ir izraeliečio kino prodiuserio Arnono Milchino.
 
Antroji byla susijusi su B. Netanyahu ir dienraščio „Yediot Ahronot“ leidėjo Arnono Mozeso pokalbiais. Esą ministras pirmininkas žadėjo verslininkui sieksiąs, kad būtų priimti jam naudingi įstatymai žiniasklaidos srityje, mainais į jo leidinio lojalumą nušviečiant vyriausybės veiklą.
 
Trečioje byloje pateikti kaltinimai, kad didžiausios Izraelyje telekomunikacijų kompanijos „Bezeq“ savininkui Shaului Elovitchui buvo teikiama pirmenybė mainais į teigiamą B. Netanyahu veiklos nušvietimą bendrovės kontroliuojamame naujienų portale „Walla“.
 
Gautomis žiniomis, generalinis prokuroras prašys Knesetą panaikinti B. Netanyahu neliečiamybę. Šis procesas gali užtrukti iki 30 dienų.
 
Ketvirtadienį turėtų įvykti A. Mandelblitas spaudos konferencija. Manoma, kad po to B. Netanyahu kreipsis į Izraelio gyventojus per televiziją.
 
Tai pirmas atvejis Izraelio istorijoje, kai pareigas einančiam ministrui pirmininkui pateikti baudžiamieji kaltinimai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.22; 04:30

Islamo revoliucijos gvardijos vadas generolas majoras Hosseinas Salamis. EPA – ELTA nuotr.
Irano revoliucinės gvardijos vadas pirmadienį teigė, kad sunaikinti pagrindinę varžovę Izraelį yra „įgyvendinamas tikslas“.
 
„Grėsmę nešantis režimas turėtų būti ištrintas iš žemėlapio ir tai dabar jau nebe svajonė, bet pasiekiamas tikslas“, – teigė generolas majoras Hosseinas Salamis, o jį citavo gvardijos naujienų portalas „Sepah“. Praėjus keturiasdešimčiai metų nuo Irano islamo revoliucijos, „mums pavyko įgyti tiek galios, kurią pasitelkdami sugebėtume sunaikinti apsišaukėlišką sionistų režimą“, – sakė H. Salamis.
 
H. Salamio komentarai yra susiję su ypač padidėjusia tarptautine įtampa dėl Irano branduolinės programos ir kitų, Teherano ir pagrindinio jo varžovo regione, Rijado, konfrontaciją sukeliančių, veiksnių. Tačiau panašūs komentarai Irano vadovams yra būdingi.
 
JAV, pernai pasitraukusios iš 2015 metų Irano branduolinės veiklos susitarimo, valstybei skyrė ypač griežtas sankcijas – pradėjo vykdyti „maksimalaus spaudimo“ Iranui kampaniją. Ją atvirai remia ir Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu.
 
Irano kariuomenė. EPA – ELTA nuotr.
H. Salamio komentarus išplatino ultrakonservatyvioms politinėms frakcijoms artimos „Tasnim“ ir „Fars“ naujienų agentūros.
 
Oficiali agentūra IRNA taip pat išspausdino gvardijos vado komentarus, tačiau dėmesį greičiau atkreipė į faktą, kad Iranas esą stiprėja ir pagaliau sugebės sumušti priešus, nepaisant priešiško valstybių nusiteikimo prieš Iraną.
 
Iranas nuo 1979 metų revoliucijos išliko priešiškas Izraeliui, tad Teheranas atvirai remia regione veikiančias prieš Izraelį nukreiptas ginkluotas grupuotes – tarp jų ir „Hamas“ bei „Hezbollah“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.01; 06:57

Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu apkaltino Iraną turėjus neatskleistą vietą, skirtą vykdyti branduolinių ginklų gamybos bandymus. Vėliau Teheranas esą šią vietą sunaikinęs.
 
Iranas sunaikino netoli Abadeho miesto esantį objektą, tai įvyko maždaug tarp birželio pabaigos ir liepos antros pusės. Tai Teheranas padarė pastebėjęs, kad objektą aptiko Izraelio pajėgos.
 
B. Netanyahu pareiškimą transliavo televizija, jis kalbėjo ekrano fone, kuriame buvo matyti tariamo branduolinio objekto nuotraukos. Izraelio premjeras nurodė žvalgybos būrį, apie kurį jau buvo pranešęs pernai metais.
 
„Šiandien atskleidėme, kad buvo atrastas dar vienas slaptas branduolinis objektas. Jo buvimą atskleidžia archyvinė medžiaga, kurią atsivežėme iš Teherano, – sakė B. Netanyahu. – Šioje vietoje Iranas vykdė branduolinių ginklų gamybos eksperimentus. Kai Irano atstovai suprato, kad mes atradome šią vietą, štai ką jie padarė: jie sunaikino objektą, tiesiog nušlavė jį nuo žemės paviršiaus“.
 
Ministras pirmininkas nepateikė daugiau detalių apie tariamus eksperimentus arba apie tai, kada jie galėjo būti rengiami.
 
Izraelio ir Irano valstybės yra aršios priešininkės. Iranas teigia, kad branduolinę programą šalies atstovai vykdo tik taikių tikslų vedini.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.10; 05:00

Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Izraelio atstovai pirmadienį pradėjo griauti dalį palestiniečių Sur Bachero kaimo Jeruzalės priemiestyje, nepaisydami intensyvios tarptautinės kritikos ir protestų, pranešė „Deutsche Welle“.
 
Buldozeriai ir šimtai kareivių ėmė versti pastatus, iš jų prieš tai jėga išvarę gyventojus.
 
Sur Bachero kaimelis jungia miestą ir okupuotą Vakarų Krantą. Izraelio atstovai tvirtina, kad nelegaliais laikomi pastatai yra per arti Izraelio įrengtos, Vakarų Krantą atkertančios skiriamosios tvoros. Po metų metus trukusios teisinės kovos Izraelio Aukščiausiasis teismas birželį priėmė nutarimą, kad prie barjero esantys statiniai iš tiesų pažeidžia statybos draudimo toje vietoje įsaką.
 
Palestiniečiai kaltina Izraelį naudojantis saugumu kaip pretekstu juos išvyti iš rajono, dedant ilgalaikes pastangas išplėsti žydų nausėdijas ir jas jungiančius kelius.
 
Pirmadienį prašvitus darbininkai jau naikino keletą namų, o karininkai šukavo kitus rajono pastatus.
 
„Nuo 2 val. ryto jie jėga išvarinėjo žmones iš namų ir pradėjo montuoti sprogmenis tuose namuose, kuriuos norėjo sunaikinti“, – teigė bendruomenės vadovė Hamada Hamada.
 
Izraelis perėmė tam tikras Vakarų Kranto dalis ir rytų Jeruzalę po Šešių dienų karo 1967 metais. Tūkstantmečio pradžioje šalis pastatė skiriamąjį barjerą tarp Izraeliui ir Palestinai priklausančių Jeruzalės dalių. Izraelio vyriausybės atstovai teigė, kad nuo to laiko pamažėjo savižudžių atakų ir susišaudymų, o palestiniečiai vis tiek tvirtino esą tai yra „apartheido siena“.
 
Europos Sąjunga pasmerkė pastatų griovimo akciją ir teigė, kad tai „kenkia dviejų valstybių susitarimo gyvybingumui ir ilgalaikės taikos perspektyvai“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.22; 03:00

Čekijos žurnalistai ir žiniasklaidos ekspertai skambina pavojaus varpais dėl populistų politikų augančio spaudimo šalies visuomeniniam transliuotojui, praneša AFP.
 
Čekijos naujienų agentūros CTK ir šalies radijo bei televizijos darbą prižiūrinčių institucijų atstovus renka parlamento nariai. Žiniasklaidos prievaizdai įspėja, kad kai kurių žmonių paskyrimas gali paveikti žiniasklaidos kokybę.
 
Kitą savaitę Čekijos parlamentarai į CTK tarybą veikiausiai paskirs Michalą Seminą, žurnalistą ir rašytoją, kuris dėl 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuolių kaltino JAV elitą ir teigė, kad tai buvo naudingiausia Izraeliui.
 
„Yra labai didelė rizika, kad žmogus su itin keistomis pažiūromis bus svarbios visuomenės informavimo priemonės tarybos narys“, – sakė AFP Čekijos žurnalistų sąjungos vadovas Adamas Černy.
 
Jei bus išrinktas, M. Seminas prisijungs prie kito tarybos nario žurnalisto Petro Žantovsky, kuris teigė neprieštarausiąs, jei CTK naujienas gaus iš Rusijos valstybinės naujienų agentūros „Sputnik“ serverių.
 
M. Seminą paskyrė opozicijos kraštutinių dešiniųjų ir euroskeptikų partija SPD. Tuo metu P. Žantovsky buvo nominuotas valdančiųjų populistų partijos ANO, kuriai vadovauja milijardierius Andrejus Babišas.
 
ANO ir SPD remiamas M. Seminas į CTK tarybą buvo išrinktas pirmajame ture birželio pradžioje.
 
Gali būti taip, kad šios dvi partijos paskirs 5 iš 7 naujienų agentūros CTK tarybos narius. Taryba skiria direktorių ir priima svarbiausius verslo sprendimus.
 
„Čekijos visuomeninė žiniasklaida yra pavojuje. M. Semino paskyrimas kelia pavojų“, – sako žiniasklaidos ekspertas Niujorko universitete Prahoje (UNYP) Tomas Trampota.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.17; 09:50
 

Radikalūs palestiniečiai iš Gazos Ruožo Izraelio kryptimi paleido 90 raketų. Izraelio pajėgos šeštadienį į tai reagavo oro antskrydžiais. Sveikatos ministerijos Gazoje duomenimis, per juos žuvo 22 metų palestinietis. Be to, trys palestiniečių civiliai buvo sužeisti.

Izraelio saugumo ekspertai dėl smurto eskalacijos surengė krizinį posėdį. Izraelio ginkluotosios pajėgos jau šeštadienio rytą paskelbė, kad atitvers teritoriją netoli apsauginės tvoros su Gaza.

Sirenos netoli sienos su Gazos Ruožu perspėjo gyventojus dėl raketų. Izraelio priešraketinė gynyba dešimtis raketų numušė, pranešė kariuomenė. Be to, kariai atakavo virtinę Gazos Ruožą valdančio „Hamas“ judėjimo karinių postų. Įtampa tarp Izraelio ir radikalių palestiniečių organizacijų pastaruoju metu vėl paaštrėjo.

Penktadienį palei Gazos Ruožą vyko smurtingiausi per pastarąsias savaites protestai. Izraelio duomenimis, buvo sužeisti du jo kariai. Izraelis, palestiniečių duomenimis, Gazos Ruože nužudė keturis palestiniečius, tarp jų – du radikalaus islamo judėjimo „Hamas“ narius. Pasak Izraelio kariuomenės, demonstracijoje pasienyje dalyvavo 5 200 palestiniečių.

Demonstracijas jau daugiau nei metus kiekvieną penktadienį vyksta palei sieną. Jos vis perauga į smurtą. Palestiniečiai reikalauja atšaukti Izraelio vykdomą Gazos Ruožo blokadą. Nuo protestų pradžios 2018 metų kovą žuvo 268 palestiniečiai, dauguma jų – pasienyje. Per tą patį laikotarpį čia žuvo du Izraelio kariai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.05; 07:50

Brazilijos prezidento Jairo Bolsonaro replika apie Holokaustą itin stipriai supykdė Izraelį ir išprovokavo jo atsaką.

Prezidentui J. Bolsonarui pareiškus, kad Holokausto nusikaltimai yra atleistini, į šią repliką reaguodamas Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas šeštadienį atkirto, kad žydų tautybės žmonės „niekada neatleis ir niekada nepamirš“.

Žinutėje, akivaizdžiai skirtoje J. Bolsonarui, R. Rivlinas sakė: „Visada prieštarausime tiems, kurie neigia tiesą, ir tiems, kurie nori ištrinti mūsų atmintį (…).„

„Žydų tautybės žmonės visada kovos su antisemitizmu ir ksenofobija. Politiniai lyderiai yra atsakingi už ateities formavimą. Istorikai aprašo praeitį ir tyrinėja, kas įvyko. Nei vieni, nei kiti neturėtų lįsti į vieni kitų teritoriją“, – rašė Izraelio vadovas.

Ketvirtadienį Brazilijos Rio de Žaneiro mieste vykusiame susitikime su dvasininkais J. Bolsonaras kalbėjo apie neseniai įvykusį jo apsilankymą Jad Vašeme – Izraelio memoriale Holokausto aukoms atminti. Susitikime Brazilijos vadovas pasakė apie Holokaustą: „Mes galime atleisti, bet negalime užmiršti“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.15; 11:00

Likus trims dienoms iki parlamento rinkimų Izraelyje, šalies ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu užsiminė apie dalies Vakarų Kranto aneksiją. „Aš neiškeldinsiu nė vienos gyvenvietės. Ir, žinoma, pasirūpinsiu, kad mes kontroliuotume teritoriją į vakarus nuo Jordano“, – pareiškė B. Netanyahu Izraelio televizijai.

Izraelis 1967-aisiais per Šešių dienų karą, be kita ko, užkariavo Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę. Šiandien čia daugiau kaip 200 gyvenviečių gyvena per 600 000 žydų naujakurių. Pirmiausiai ugdymo ministras Naftalis Bennettas vis ragina aneksuoti dalį Vakarų Kranto. Palestiniečiai tuo tarpu nori šių teritorijų savo Palestinos valstybei su sostine Rytų Jeruzale.

B. Netanyahu yra dešiniosios konservatyvios partijos „Likud“ lyderis. Jis pabrėžė, kad būsimas rinkimų periodas bus lemiamas. „Ar mes sugebėsime garantuoti savo saugumą ir kontroliuoti gyvybiškai svarbias Judėjos ir Samarijos teritorijas (Vakarų Krante)? Mes matėme, ką gavome pasitraukę iš Gazos Ruožo“, – kalbėjo premjeras.

Tolesnio atsitraukimo atveju, anot jo, reikės baimintis „Gazos Ruožo Judėjoje ir Samarijoje“. Izraelis iš Gazos Ruožo pasitraukė 2005-aisiais. 2007 metais čia kontrolę jėga perėmė radikalus islamo judėjimas „Hamas“.

B. Netanyahu pabrėžė pasiekęs, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas pripažintų Golano aukštumas Izraelio teritorija. Dabar norima „pereiti prie kito etapo“ ir taip pat išplėsti Izraelio suverenumą į Vakarų Krantą. Tai ik šiol pirmiausiai buvo B. Netanyahu ultradešiniųjų koalicijos partnerių reikalavimas. Vyriausybės vadovas praeityje yra pasisakęs už demilitarizuotos Palestinos valstybės sukūrimą.

Izraelyje antradienį vyks parlamento rinkimai. Apklausos rodo, kad stipriausia jėga gali tapti buvusio kariuomenės vado Benny’io Gantzo opozicinis aljansas, nežymiai persvara aplenksiantis B. Netanyahu „Likud“ partiją. Vis dėlto abejojama, ar B. Gantzas parlamente surinktų daugumą vyriausybei sudaryti.

Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2019.04.08; 08:00

JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasirašė deklaraciją, pripažįstančią Izraelio suverenitetą Golano aukštumose.

Iškilminga šio dokumento pasirašymo ceremonija įvyko Baltuosiuose rūmuose per D. Trumpo susitikimą su Izraelio premjeru Benjaminu Netanyahu. 

Pasak D. Trumpo, Izraelis „kasdien“ susiduria su „dideliais iššūkiais gynybos srityje“.

„Ir šiandien aš žengiu istorinį žingsnį, kad sustiprinčiau Izraelio galimybes apsiginti, užsitikrinti patikimą nacionalinį saugumą, į kurį jis turi teisę“, – pabrėžė Baltųjų rūmų šeimininkas.

B. Netanyahu karštai padėkojo D. Trumpui už priimtą sprendimą.

„Jūsų sprendimas pripažinti Izraelio suverenitetą Golano aukštumose yra istorinis, – pareiškė jis. – Jūsų pripažinimas – tai dvigubas istorinio teisingumo aktas“. „Izraelis gavo Golano aukštumas per teisingą karą, kuris buvo savigyna, o žydų tautos šaknys Golano aukštumose siekia tūkstančius metų“, – sakė premjeras.

Anot jo, deklaracija pasirašyta Izraeliui ypač svarbiu metu, nes „Iranas mėgina steigti bazes Sirijoje, kad galėtų smogti Izraeliui“. „Iranas iš Sirijos per sieną leido bepilotes skraidykles į mūsų oro erdvę, apšaudė raketomis mūsų teritoriją“, – sakė Izraelio vyriausybės vadovas. 

Juodą rašiklį, kuriuo pasirašė dokumentą, JAV prezidentas įteikė B. Netanyahui, prašydamas jį perduoti atminimui „Izraelio tautai“. Savo ruožtu B. Netanyahu pranešė atvežęs D. Trumpui dovanų „dėžę geriausio vyno iš Golano aukštumų“. Premjeras paprašė prezidentą atiduoti šį vyną patarėjams, kadangi D. Trumpas visiškai nevartoja alkoholio. B. Netanyahu juokaudamas taip pat pareiškė viltį, kad dėl šios dovanos Jungtinėse Valstijose nebus pradėtas tyrimas.

Sirijai nuo 1944 metų priklausiusias Golano aukštumas Izraelis užėmė 1967 metais per Šešių dienų karą. 1981 metais Izraelio parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo vienašališkai buvo paskelbtas žydų valstybės suverenitetas Golano aukštumose. Ši aneksija buvo pripažinta neteisėta JT Saugumo Tarybos rezoliucija, priimta 1981 metų gruodžio 17 d.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.03.26; 06:33

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Jau metus laiko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – Centras) sulaukia nuožmaus reikalavimo sudėtingą ir skausmingą Lietuvos istoriją vertinti ne pagal istoriografijoje priimtus metodus, ne pagal istorinius faktus, bet pagal atskirų asmenų norus.

Šis spaudimas pasireiškia dešimtimis skundų įvairioms valstybės institucijoms, redakcijoms, užverčiant Centrą paklausimais, viešoje erdvėje, taip pat ir tarptautinėje, skleidžiant netiesą apie Centrą, Lietuvą, istorinius veikėjus, šmeižiant bei atvirai grasinant sunaikinti Centrą arba pakeisti jo vadovybę. Vienas iš tokių netiesos skleidimo atvejų baigėsi tuo, kad pernai minint Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines jo gimimo vietoje, New Britaine (JAV), buvo nelauktai atsisakyta ilgai siekto susitarimo pastatyti partizanų vadui Centro pagamintą paminklą.

Centras ne kartą kantriai ir išsamiai aiškino savo tyrimų rezultatus, bandydamas šį puolimą paversti civilizuotu istoriniu dialogu, būdingu Vakarų demokratijoms, tačiau JAV gyvenančio Lietuvos piliečio G. A. Gochino sukurtas judėjimas remiasi principu, kad daug kartų pakartota netiesa galiausiai bus priimta už tiesą, o teiginiai, iš esmės prieštaraujantys tarptautinėje istoriografijoje pripažintiems faktams (pvz. kad neva ne vokiečiai, o lietuviai sumąstė ir pradėjo Holokaustą), taps moksliniu pagrindu.      

Vienas iš tokių necivilizuoto spaudimo pavyzdžių yra Arkadijaus Vinokuro straipsnis „Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“ (DELFI, 2019-03-07), kuriame be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų Centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, šiuo metu nagrinėjantį G.A. Gochino skundą prieš Centrą. Centras  laikosi principo, kad teismo proceso metu diskusijos ir argumentai ginčijamu klausimu turi būti išsakomi teismo salėje, o ne žiniasklaidoje, todėl savo nuomonę apie Centrui metamus kaltinimus dėl tyrimo Jono Noreikos-Generolo Vėtros atžvilgiu atsakys tik teismui priėmus sprendimą. Tačiau į kitą neteisingą kaltinimą, pareikštą A. Vinokuro straipsnyje ir ne kartą minėtą G. A. Gochino ir jo advokato raštuose valstybinėms institucijoms, būtina sureaguoti dabar.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Tai kaltinimas, neva Centras „savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“ (G.A. Gochino ir A. Vinokuro leksika), teigdamas, jog Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio veikla 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo išsamiai tirta ir jis reabilituotas JAV teisingumo ministerijos. Nepaisydami istorinių dokumentų ir daugkartinių Centro argumentų, jo priešininkai užsispyrusiai teigia savo: neva J. Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklos tyrimas buvo nutrauktas dėl jo mirties, todėl neva jis nereabilituotas ir neva Centras “sąmoningai meluoja”.

Šis istorinis faktas (ir tokios netiesos paneigimas) yra labai svarbus Lietuvai, nes tiek nacių, tiek komunistų režimų bandymai vokiečių nusikaltimus suversti lietuviams, o Lietuvos Laikinąją Vyriausybę paversti atsakingą už Holokaustą Lietuvoje, nuolat įvairiais lygiais tebekartojami ir šiandien.

Todėl Centras dar kartą viešai akcentuoja: dėl šių kaltinimų 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo tirta Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio ir šios vyriausybės vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio veikla ir po išsamaus tyrimo jie buvo reabilituoti (išbraukti iš įtariamųjų sąrašo), nes jų veikloje nebuvo rasta nusikaltimo įrodymų. Tai akivaizdžiai liudija šie JAV institucijų dokumentai. 

XXX

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

 

JAV Atstovų rūmų Teismų Komitetas

Vašingtonas, KOLUMBIJOS APYGARDA 20515

JAV Kongreso Atstovų rūmų pastatas (2429 Rayburn House Office Building)

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda 20515

1975 m. sausio 13 d.

DEVYNIASDEŠIMT TREČIASIS KONGRESAS

IMIGRACIJOS, PILIETYBĖS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS PAKOMITETIS

DŽOŠUA EILBERGAS (JOSHUA EILBERG), JAV Atstovų rūmų narys nuo PENSILVANIJOS valstijos, PIRMININKAS

DŽEROMAS P. VALDY (JEROME P. WALDIE), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS

VALTERIS FLAUERSAS (WALTER FLOWERS), nuo ALIASKOS VALSTIJOS

DŽONAS F. SEIBERLINGAS (JOHN F. SEIBERLING), nuo OHAJO VALSTIJOS

ELIZABETĖ HOLTZMAN (ELIZABETH HOLTZMAN), nuo NIUJORKO VALSTIJOS

VILJAMAS J. KYTINGAS (WILLIAM J. KEATING), nuo OHAJO VALSTIJOS

TOMAS REILSBEKAS (TOM RAILSBACK), nuo ILINOJAUS VALSTIJOS

ČARLZAS R. VIGINSAS (CHARLES R. WIGGINS), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS

HAMILTONAS FIŠAS, JAUNESNYSIS (HAMILTON FISH, JR.) nuo NIUJORKO VALSTIJOS

GARNERIS J. KLAINAS (GARNER J. CLINE), PATARĖJAS TEISĖS KLAUSIMAIS

ARTURAS P.ENDRESAS, JAUNESNYSIS (ARTHUR P. ENDRES, JR.) PATARĖJO PADĖJĖJAS

DONALDAS G. BENAS (DONALD G. BENN) PIRMASIS PATARĖJO PADĖJĖJAS

FRANSIS F. KRISTI (FRANCES F. CHRISTY), TEISĖS AKTŲ ANALITIKAS

 

Stanislovui A.Gečiui (Mr. Stanley A. Gecys)

JAV lietuvių bendruomenės (Lithuanian-American Community, Inc.)

Vykdomajam viceprezidentui

1004 Robinson Building

42 South 15th Street

Filadelfija, Pensilvanijos valstija 19102

Gerb. p. Gečy,

Siunčiame iš Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos gauto rašto kopiją, kurioje teigiama, jog Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio pavardės pašalintos iš JAV gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo; šių asmenų atžvilgiu vykdytas tyrimas sustabdytas.

Toks sprendimas pagrįstas tuo, jog Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba nustatė, jog nėra jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.

Tikiu, jog šis dokumentas pasitarnaus palengvinant spaudimo ir nevilties naštą, tekusią minėtiems asmenims ir jų draugams ryšium su jiems mestais kaltinimais.

Su geriausiais linkėjimais,

Pagarbiai

DŽOŠUA EILBERGAS /parašas/

XXX

JUNGTINIŲ VALSTIJŲ TEISINGUMO DEPARTAMENTAS

IMIGRACIJOS IR NATŪRALIZACIJOS TARNYBA

VAŠINGTONAS, KOLUMBIJOS APYGARDA, 20536

 

PRAŠOME ATSAKYMĄ PERSIŲSTI IR NURODYTI ŠIOS BYLOS NR. CO 703.951

Gerb. pirmininke Eilbergai,

Patvirtinu, jog gavau Jūsų  1974 m. gruodžio 20 d. laišką, kuriame prašoma pateikti bendradarbiavimu su naciais įtariamų Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio atžvilgiu šios Tarnybos vykdyto tyrimo ataskaitą. Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už  Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu.

Siekdamas Jums reikalingą informaciją pateikti aiškiai, kompaktiškai ir racionaliai, išvardiju pridedamų, su šiomis bylomis susijusių, dokumentų kopijų pavadinimus:

1.Informacinis dokumentas apie Joną Šlepetį.

2.Informacinis dokumentas apie Juozą Brazaitį.

3.Spausdintos medžiagos apie p. Brazaitį kopija. Medžiaga publikuota 1958 m. Juozo Kapočiaus leidyklos išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (anglų kalba), atspausdintoje spaustuvėje Lithuanian Encyclopedia Press, Inc., veikusioje Bostone, Masačiusetso valstija.

4.Dokumentas, sudarytas kiekvienai iš minėtų asmenų bylų atskirai, kuriame išvardyti subjektai, į kuriuos buvo kreiptasi vykdant minėtą tyrimą: karo dokumentų saugojimo centrai, organizacijos, pavieniai asmenys, Vokietijos prokurorai, žurnalistai ir kiti karo nusikaltimų sferoje pripažinti ekspertai.

Be to, kas paminėta pradžioje, buvo susisiekta su maždaug keturiasdešimt (40) galimų informacijos šaltinių Jungtinėse Valstijose, Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Nė iš vieno šių šaltinių nebuvo išgauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos. P. Šlepetys savo valia atvyko pas Tarnybos pareigūnus ir, patvirtinęs savo liudijimą priesaika, nuodugniai apibūdino savo buvusią tarnybą Laikinojoje Lietuvos Vyriausybėje bei su ja susijusius savo veiksmus. P. Šlepetys kategoriškai neigė kaltinimų tikrumą. Bandant išgauti panašų liudijimą iš p. Brazaičio, sužinota, jog pastaruoju metu šis asmuo buvo patyręs ketvirtą širdies smūgį ir buvo gydomas ligoninėje. P. Brazaičio gydytojas teigė, jog jo paciento prognozė nepalanki, gydytojas negalėjo pasakyti už kiek laiko būtų galima apklausti p. Brazaitį nepadarant žalos jo būklei.

Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus (žr. aukščiau) patvirtinančių įrodymų. Todėl komitetas mano, jog, nesant priešingai tvirtinančios informacijos, tolimesnis tyrimas tampa nereikalingas.

Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti. Nepaisant to kas atlikta, nagrinėjant tokio tipo bylas, yra įprasta, atsiradus naujiems informacijos šaltiniams, juos užklausti dėl tapatybės nustatymo ir įrodomąją vertę turinčios informacijos gavimo. Jei, vykdant tokią procedūrą, reikšmingi duomenys aptinkami, tyrimo veiksmai atnaujinami siekiant tų pačių tikslų.

Tikimės, jog aukščiau pateikta informacija buvo naudinga ir Jums pagelbėjo.

Pagarbiai,

Įgaliotasis komiteto narys

Leonardas F. Čapmanas, Jaunesnysis (Leonard F. Chapman, Jr.)/parašas/

XXX

Gerbiamam Džošua Eilbergui

Atstovų rūmai

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda, 20515

Priedai

BYLOJE REGISTRUOJAMAS DOKUMENTAS

byla:  BRAZAITIS,     Juozas           A8 222 100

Siekiant informacijos aukščiau nurodytu klausimu, buvo susiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais. Šiai dienai nebuvo gauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos nė iš vieno tų šaltinių.

1-Žydų geto kovotojų, stovyklų kalinių ir nacių aukų Amerikos federacija, 505 Penktoji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

2-Žydų kultūros klubai ir draugijos, 1133 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija

3-Morning freiheit, redaktorius Chaimas Suleris (Chaim Suller); 35 Rytų12-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

4-Jewish Currents, redaktorius Norisas Šapesas (Norris Schappes); 22 Rytų 17-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

5-Pasaulio žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

6-Amerikos žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

7-Rusijos žydų bendruomenės centras, 20 Vakarų 72-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

8-Sandoros sūnų (B‘naiB‘rith) lyga prieš šmeižtą, 315 Lexington Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

9-Žydų darbo komisija, 25 Rytų 78-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

10-Lenkijos žydų federacija, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

11-Komitetas prieš nacizmą ir antisemitizmą, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

12-Vienigosios restitucijos organizacija, 1241 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija

13-Ukrainos naujienos, redaktorius Mikaelis Hanusiakas (Michael Hanusiak), 85 Rytų 4-oji Gatvė Niujorkas, Niujorko valstija

14-Žydų mokslinių tyrimų institutas YIVO, 86-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

15-Dorotė Rabinovič (Dorothy Rabbinovitz), reporterė, 55 Rytų 9-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

16-Fricas Veinšenkas (Frits Weinschenk), Vokietijos konsulato Niujorke konsulas, 630 5-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

1974 m. rugsėjo 23 d.,

Parengė /parašas//

XXX                                                                                                                                 

NYC 50/40.378

(Dėl Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltėlių sąrašo) (tęsinys)

17-Frederikas Alberti (Frederick Alberti), advokatas, 1180 6-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

18-Širlė Korman (Shirley Korman), ekspertė, 69-12 Exerter Gatvė, Kvinsas, Niujorkas

19-Čarlzas Alenas (Charles Allen), 175 Vakarų 79-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

20-Henrika Mitron (Henrika Mitron), stovyklą išgyvenusi kalinė, 65-39 171-oji Gatvė, Flašingas, Niujorkas

21-Elnaras Rauchas (Elnar Rauch), konsulas, Generalinis Vokietijos konsulatas, Niujorkas, Niujorko valstija

22-Deividas Trageris (David Trager), Jungtinių Valstijų prokuroras, Niujorko Rytų rajonas, Bruklinas, Niujorko valstija

23-Robertas Wolfe (Robert Wolfe), Trofėjinių dokumentų poskyris, Karinių archyvų skyrius, Nacionalinis archyvas, Niujorkas, Niujorko valstija

24-Rabinas Vornikas (Wornik), prezidentas, Safolko rabinų taryba, Rytų Nortporto žydų centras, Rytų Nortportas, Niujorkas

25-Leonardas Libermanas (Leonard Lieberman), Oklahoma Sitis, Žydų bendruomenės taryba, 1100 H. Dewy Gatvė, 103, Oklahoma Sitis, Oklahomos valstija

26-Natanas Lešolcas (Nathan Leshalc), Talsos Žydų bendruomenės taryba, 3314, Rytų 51-oji Gatvė, Ste T.,Talsa, Oklahomos valstija

27-Džordžas Voldas (George Wald), Mozės įstatymo kongregacija, 2300 Serra Bulvaras, Sakramento, Kalifornijos valstija

28-Rabinas Martinas Sandbergas (Martin Sandberg), Betelio (Beth-el) sinagoga, 903 Ponco de Leon, Santures, Puerto Rikas

29-Markas Solsotka (Mark Solsotka), Koncentracijos stovyklas išgyvenusių žydų bendrijos, Hartfortas, Konektikuto valstija

30-Savitarpio pagalba, 137 Wodbino Gatvė, Providencija, Rodo sala

31-LACR, 531 Pietų Plimuto teismas, Čikaga, Ilinojaus valstija, Solo Godšteino (Sol Godštein) adresas

32-Janušo Korčako (Janusz Korgzak) namai, 2628 W. Touhy, Skokie, Ilinojaus valstija, Deivido Rozenscvaja (David Rosenswają) adresas

33-Naujųjų piliečių klubas, 6916 Algonquin, Čikaga, Ilinojaus valstija, Aleno Kredovo (Allen Kredow) adresas

34- Šalom (Shalom), 555 Vakarų Ruzveltas, Čikaga, Ilinojaus valstija, Leo Seifmano (Leo Seifman) adresas

35-Jom ha-Šoa (Yomha Shoah) Holokausto memorialo programa, Bafalas, Niujorko valstija

36-IMA klubas, 69 Carpenter Aveniu, Bafalas, Niujorko valstija

37-Naujųjų amerikiečių organizacija, 5 Greenside Lane, Ročesteris, Niujorko valstija

38-Kol Izraelio fondas, Klivlendas, Ohajo valstija

39-Nacizmą išgyvenusieji žydai, 1580 Summit Road, Cincinatis, Ohajo valstija

40-Naujosios vilties sinagoga, 1625 Crest Hill, Roselawn, Cincinatis, Ohajo valstija

41-Bendžaminas Miuleris (Benjamin Muler), ekspertas, 3618 Castano, Deitonas, Ohajo valstija

42-Žydų bendruomenių tarpusavio santykių reikalų taryba, Sent Polas, Minesotos valstija

43-Žydų advokatų paslaugos, Niuarkas, Naujojo Džersio valstija

 

NYC 50/40.378

(Dėl Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltėlių sąrašo) (tęsinys)

44- Haris Feldmanas (Harry Feldman), ekspertas, 2616 Murray Aveniu, Pitsburgas, Pensilvanijos valstija

45-Išgyvenusieji nacių holokaustą, 1523 Joy Road, Detroitas, Mičigano valstija

46-Rabinas Haris Skai (Harry Sky), 400, Deering Aveniu, Portlandas, Meino valstija

47-Rabinas Aleksanderis (Alexander), B‘nai Emanuelio kongregacija, 3536 Travel Gatvė, San Franciskas, Kalifornijos valstija

48-Rabinas Traubas (Traub), Kongregacija Adath Izraelis, 1851, Noriega Gatvė San Franciskas, Kalifornijos valstija

49-Kongregacija B‘nai Izraelis, 1575 Annie Gatvė, Kolma, Kalifornijos valstija

50-Rabinas Cuche (Zucheu), 795, Carey Drive, San Leandras, Kalifornijos valstija

51-Amerikos žydų kongresas, 7803 Clayton Road, Kleitonas, Misūrio valstija

52-Žydų bendruomenių centrų asociacija, , 11001 Shuetz Road, Kreve Kueris, Misūrio valstija

53-B‘nai B‘rith draugija, 9378, Olive Bulvaras, Sent Luisas, Misūrio valstija

54-Sent Luiso žydų federacija, 611 Olive Gatvė, Sent Luisas, Misūrio valstija

55-Žydų bendruomenių taryba tarpusavio santykių reikalams, 722 Chestnut Gatvė, Sent Luisas, Misūrio valstija

56-Žydų įdarbinimo tarnyba, 1727 Lowst Aveniu, Sent Luisas, Misūrio valstija

57-Naujųjų amerikiečių klubas, 603 vakarų 86-oji Terasa, Kanzas Sitis, Misūrio valstija, Džeko Igielniko (Jack Igielnik) adresas

58-Naujojo gyvenimo asociacija, San Diegas, Kalifornijos valstija

59-Žydų bendruomenių centras, 2562 Balltown Road, Skenektadis, Niujorko valstija

60-Žydų šeimų tarnyba, 291, State Gatvė, Olbanis, Niujorko valstija

61-Naujųjų amerikiečių asociacija, 17 Silverbrook Road, Niutonas, Masačiusetso valstija

62-Simonas Vyzentalis (Simon Wiesenthal), Nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras, Viena, Austrija

63-Ruta Kliuger (Ruth Kluger), rašytoja, Tel Avivas, Izraelis

64-Žydų geto kovotojų muziejus, Tel Avivas, Izraelis

65-Jad Vašem (Yad W‘shem) dokumentavimo centras, Jeruzalė, Izraelis

66-Nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras, Liudviksburgas, Vokietija

67-Berlyno dokumentų centras, Vokietija

68-Dokumentų centras, Vysbadenas, Vokietija

69-Frankfurto, Hanoverio, Dortmundo, Hamburgo apygardos prokurorų įstaigos, Vokietija

70-Vynerio (Wiener) biblioteka, Londonas, Anglija

/parašas/

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2019.03.13; 06:00

Išaugus įtampai tarp Irano ir Izraelio, Izraelis atliko sėkmingą pažangios priešraketinės gynybos sistemos „Arrow-3“ bandymą.

Izraelio gynybos ministerijos teigimu, sėkmingas „Arrow-3“ raketų perėmėjo bandymas yra „labai svarbus“ Izraelio gebėjimui apsiginti nuo „dabartinių ir būsimų grėsmių regione“. 

„Arrow-3“ sistema yra skirta perimti balistines raketas už atmosferos ribų.

Bandymas buvo iš anksto planuotas, bet jis įvyko praėjus kelioms dienoms po to, kai Iranas paleido į Izraelio teritoriją raketą. Raketa buvo perimta. Izraelis atsakė suduodamas smūgį Irano taikiniams Sirijoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.23; 04:55

Sekmadienį Izraelio kariškiai pranešė aptikę prie sienos su Libanu dar vieną, jau šeštąjį, tunelį, kurį į žydų valstybės teritoriją iškasė Libano šiitų grupuotės „Hezbollah“ kovotojai. Atitinkamą pareiškimą paskelbė Izraelio armijos spaudos tarnyba.

„Šeštadienį Izraelio gynybos armija aptiko dar vieną diversantų tunelį, iškastą iš Ramijės kaimo (Libanas) į Izraelio teritoriją. Tunelis bus sunaikintas artimiausiomis dienomis“, – sakoma Izraelio kariškių komunikate. Apie radinį informuota vietos valdžia ir JT laikinosios pajėgos Libane.

Pasak Izraelio kariškių, šio tunelio susprogdinimu baigsis operacija „Šiaurės skydas“, kurios tikslas – surasti ir sunaikinti „Hezbollah“ požeminius kasinius.

Izraelio kariškiai pradėjo šią operaciją 2018 metų gruodžio 4 d. Anksčiau jie pranešė suradę ir sunaikinę penkis tokius tunelius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.14; 02:00

Buvęs Izraelio energetikos ir infrastruktūros ministras Gonenas Segevas pagal susitarimo su tyrėjais sąlygas turės praleisti 11 metų kalėjime už šnipinėjimą Irano naudai. Tai trečiadienį pranešė laikraštis „The Jerusalem Post“.

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

„Pagal susitarimą pripažinti kaltę, kurį sudarė G. Segevo advokatai ir prokuratūra, jis praleis kalėjime 11 metų“, – rašo leidinys.

G. Segevas buvo suimtas 2018 metų gegužę. Jis kaltinamas perdavęs Iranui konfidencialios informacijos apie energetikos šaką ir objektus, susijusius su nacionaliniu saugumu.

Izraelio žvalgybos duomenimis, G. Segevas pirmą kartą susitiko su Irano specialiųjų tarnybų atstovais Nigerijoje 2012 metais. Jis taip pat du kartus slapta lankėsi Irane ir bendravo su iraniečiais įvairiose šalyse. 

Anksčiau G. Segevas buvo nuteistas už dokumentų klastojimą, narkotikų kontrabandą ir sukčiavimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.09; 16:60

Washington Times, 2018 gruodžio 21 d.

Izraelis ketvirtadienį ėmėsi sparčių žingsnių, stengdamasis užpildyti gresiantį jėgos vakuumą po to, kai prezidentas Trumpas pasakė, kad JAV karinės pajėgos bus išvedamos iš Sirijos. Izraelis prisiekė, jog kels savo karinę kampaniją prieš Irano remiamas įgaliotinių grupes šalyje – aiškus ženklas, kad karas tarp Jeruzalės ir Teherano vyks toliau, be JAV įsikišimo ar su juo.

Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Mes labai agresyviai veiksime prieš Irano pastangas įsitvirtinti Sirijoje“, – pasakė Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu ketvirtadienį per TV rodytoje kalboje. „Mes nesirengiame mažinti pastangų. Mes jas padidinsime, ir mes žinome, kad tai darome su visa Jungtinių Valstijų pagalba ir parama.“

Ponas Netanyahu padarė pareiškimą pačiam nepalankios JAV įstatymdavių iš abiejų partijų reakcijos įkaršty, kurie sako, kad ponas Trumpas Izraelį, stipriausią sąjungininką regione, stato į didžiulį pavojų, šaliai vis labiau atsidengiant „Hezbollah“ ir kitoms ekstremistų grupuotėms, bendradarbiaujančioms su Iranu ir Sirijos prezidentu Basharu Assadu. Izraeliui ši pasekmė buvo tik vienas iš netikėtų padarinių globaliu mastu aspektų, trečiadienio rytą ponui Trumpui padarius stulbinantį pareiškimą, jog jo įsitikinimu karas su Islamo Valstybe yra laimėtas, ir Amerikos karinėms pajėgoms atėjo laikas grįžti namo.

Pentagonas pateikė mažai detalių apie numatomą pasitraukimą – kaip greitai jis bus įgyvendintas, ir kaip Amerikos vadovaujama misija sutriuškinti Islamo Valstybę atrodys po to, kai maždaug 2000 amerikiečių būrys paliks Siriją.

M. Pompeo. EPA-ELTA nuotr.

Valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo suabejojo pranešimais, pasak kurių prezidento paskelbta žinia nemaloniai nustebino jo karo ir užsienio politikos patarėjus. Jis pasakė, kad ponas Trumpas veikė, nuodugniai aptaręs klausimą su nacionalinio saugumo komanda. Atitardamas Pentagono oficialiems asmenims, Pompeo taip pat pasakė, kad išėjimas iš Sirijos nereiškia, kad Trumpo administracija baigia karą su Islamo Valstybe, kuri, kaip apskaičiuota, turi daugiau nei 30 000 kovotojų Viduriniuosiuose Rytuose ir Afrikoje.

„Tai buvo sprendimas, priimtas prezidentui pasitarus su daugeliu aukštesniojo rango oficialių asmenų, įskaitant ir mane“, – pasakė ponas Pompeo konservatyvių pažiūrų komentatorei Laurai Ingraham ketvirtadienį.

Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Ketvirtadienį ponas Trumpas pasiūlė kai kuriuos logiškus pasitraukimo paaiškinimus. Pirmiausia jis paaiškino, kad Islamo Valstybė Sirijoje nugalėta, ir kad JAV nebėra jokios priežasties ten likti. Iš to sekė platesnis argumentas, esą JAV negali saugoti viso pasaulio, ar vienos būti atsakingos už teroristinių organizacijų įveikimą.

„Pasitraukimas iš Sirijos nebuvo joks netikėtumas“, – patvitino jis ketvirtadienio ryte. „Aš dėl to vedžiau kampaniją metų metais, ir prieš šešis mėnesius, kada labai viešai norėjau tai padaryti, sutikau pabūti ilgiau. Rusija, Iranas, Sirija ir kiti yra vietiniai ISIS priešai. Mes dirbome [jų] darbą.

Ar JAV nori būti Viduriniųjų Rytų policininku, negaudamos NIEKO, vien prarasdamos brangias gyvybes ir trilijonus dolerių gindamos kitus, kurie beveik visais atvejais neįvertina to, ką mes darome?“ – tęsė jis. „Ar mes norime likti ten amžinai?“

Kad ir kokia būtų priežastis, ponas Trumpas susiduria su kilusia priešiška atoveika visoje Europoje ir Viduriniuosiuose Rytuose, ir beveik visuotiniu pasipiktinimu Kongrese.

Prancūzų ir anglų oficialieji asmenys įrodinėjo, kad Islamo Valstybė tebėra rimta grėsmė regione, ir kad JAV neturi išleisti pavojaus iš akių.

Ketvirtadienį amerikiečių sąjungininkai kurdai pareiškė, jog, praradę tiesioginį JAV karinį užnugarį, svarsto galimybę paleisti 3200 Islamo Valstybės kalinių, nes ruošiasi nuolatiniams susidūrimams su teroristų grupuote ir galimiems kariniams išpuoliams iš Turkijos.

Kritikai pareiškė, kad Sirijos kurdai buvo vertingas sąjungininkas ilgus metus trunkančioje kovoje su Islamo Valstybe, o dabar juos ūmai apleidžia.

„Jei mes taip elgiamės su kurdais, kas mus apgins ateityje?“ – iškėlė klausimą per CNN senatorius Lidsey‘is Grahamas, respublikonas iš Pietų Karolinos.

Kiti įstatymų leidėjai atskaitos tašku laiko grėsmę Izraeliui, kurie įsijungė į kovą kaip Irano patarėjai, o Teherano remiama „Hezbollah“ kovoja su Sirijos sukilėliais strategiškai ir gyvybiškai svarbioje Golano Aukštumų vietovėje, taip pat palei Izraelio-Sirijos sieną.

Izraelio vėliava. EPA-ELTA nuotr.

„Karas su  ISIS dar nelaimėtas“, – MSNBC teigė senatorius Christopheris A. Coonsas, demokratas iš Delavaro.

Izraelio valdininkai neslėpė nuomonės, kad pono Trumpo sprendimas stato šalį į didelį pavojų.

„Suprantama, Amerikos sprendimas nėra mums geras“, – sakė finansų ministras Moshe Kahlonas Izraelio Armijos Radijui, – „bet mes žinome, kad Amerika taip pat yra suinteresuota garantuoti Izraelio saugumą regione“.

Iš anglų k. vertė Aaronas Rozenbaumas

Versta iš http://www.gopusa.com/benjamin-netanyahu-says-israel-will-fill-u-s-void-in-syria/

Izraelio karinė cenzūra praėjus 36 metams panaikino draudimą skelbti informaciją, kad šalies armijos povandeninis laivas nuskandino civilinį laivą su pabėgėliais iš Libano. Tai penktadienį pranešė Izraelio televizijos 10-asis kanalas.

Jo duomenimis, incidentas įvyko 1982 metų birželio mėnesį per patį vadinamojo Pirmojo Libano karo įkarštį, kai Izraelio armija okupavo Beirutą, o į Tunisą buvo evakuojami palestiniečiai radikalai iš Palestinos išsivadavimo organizacijos, kurią Izraelis laikė teroristine. Televizijos kanalas informuoja, jog į laivą buvo paleistos dvi torpedos, nes povandeninio laivo kapitonas nusprendė, kad jame yra vyrų, apsirengusių vienodais drabužiais, primenančiais karines uniformas. Vėliau paaiškėjo, jog ten buvo 56 pabėgėliai, plaukę iš Libano į Kiprą, 25 iš jų žuvo.

Izraelio armija trejus metus tyrė šį incidentą ir priėjo išvadą, kad kapitonas veikė pagal tuo metu galiojusias instrukcijas. Speciali komisija tada pripažino, kad povandeninio laivo kapitono veiksmuose, nors jie ir rėmėsi klaidingu situacijos vertinimu, nebuvo karo nusikaltimo sudėties.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-24