Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius teigia, kad balsavimas Seime dėl vienkartines 200 eurų išmokos pensininkams, neįgaliesiems, našlaičiams parodė tiek „valstiečių“ , tiek konservatorių siaurus rinkiminius interesus.
 
Pasak jo, nors konservatoriai ir kritikavo „valstiečių“ vienkartinės išmokos idėją, bet artėjant rinkimams jie taip pat supranta, kad jų didžiausią elektorato dalį sudaro pensinio amžiaus žmonės, kuriems ir bus skiriamos 200 eurų išmokos.
 
Seime ketvirtadienį patvirtinta, prieš posėdį stipriai opozicijos kritikuota, vienkartinė 200 eurų išmoka pensininkams, neįgaliesiems, našlaičiams. Ši priemonė nukreipta į beveik 910 tūkst. asmenų.
 
Bet po įvykusio balsavimo paaiškėjo, kad „prieš“ opozicijoje balsavo tik 8 parlamentarai: Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė, socialdemokratas Algirdas Sysas, liberalai Gintaras Steponavičius, Viktorija Čmilytė – Nielsen, Virgilijus Alekna, Eugenijus Gentvilas bei du konservatorių frakcijos nariai Mantas Adomėnas, Arvydas Anušauskas.
Pinigai. Slaptai.lt foto
 
Paklaustas, kodėl tik du konservatoriai balsavo „prieš“, profesorius A. Krupavičius teigė, kad Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų didelę dalį rinkėjų, skirtingai nei liberalų, sudaro pensinio amžiaus žmonės.
 
„Čia savo elektorato pažinimas. Liberalų sąjūdyje ir už Laisvės partiją balsuoja daugiau jauni žmonės, kuriems 200 eurų klausimas nėra aktualus, o ir pensininkų dalis, kuri balsuoja už liberalus, yra maža. O Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių elektoratas yra žymiai pagyvenęs. Tai „valstiečiai“ vienu būdu stengiasi mobilizuoti pensininkus savo naudai, o konservatoriai taip pat nori sėdėti ant dviejų kėdžių ir taip įtikti savo rinkėjams. Čia visur labai siauri, rinkiminiai interesai“, – sakė Eltai A. Krupavičius.
Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Pasak politologo, ketvirtadienio balsavimas Seime parodė tiek opozicinių, tiek valdančiųjų frakcijų dviveidiškumą.
 
„Čia nėra lyderystės, tik dviveidiškumas. Mėgstamiausia sporto rūšis Seime – dviveidiškumas. Tai galioja ir valdantiesiems, ir opozicijai. Pats sprendimas dėl 200 eurų yra ydingas, ir tai aišku kaip du kart du lygu keturi. Tai vienkartinė akcija, ir jokios tvarios politikos dėl pačios pensininkų būklės pagerinimo taip pat nėra. Užuot parodžiusi savo požiūrį į vienkartinį ir rinkiminį projektą, opozicija irgi galvoja, kiek už juos balsuos pensininkų ir kaip tie pensininkai elgtųsi, sužinoję, kad kai kurios opozicijos frakcijos neparėmė 200 eurų projekto. Tai siūlyčiau tuomet (opozicijai – ELTA) neužsiiminėti kitą kartą kritika iš tuščio į kiaurą. Tuomet bent aiškiau visiems būtų“, – sakė jis.
 
A. Krupavičių stebina, kad opozicija nepateikė jokių rimtų alternatyvų „valstiečių“ inicijuojamam projektui dėl 200 eurų išmokos pensininkams, neįgaliesiems, našlaičiams.
 
„Mane labiausiai nustebimo visiškas negebėjimas sugalvoti alternatyvių idėjų. Alternatyvos apsiribojo tik tuo, kad sakė, jog vienas scenarijus yra mokėti tuos 200 eurų anksčiau. Antras scenarijus – padalinti pinigus į kelis mėnesius. Štai ir viskas. Bet apskritai visas pasiūlymas yra ydingas ir nesukuria jokių prielaidų pačių pensijų augimui. To kito scenarijaus, kuris remtųsi tvarios politikos principais, opozicija nesugebėjo pateikti“, – sakė A. Krupavičius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.08; 08:00

„Baltijos tyrimų“ direktorė Rasa Ališauskienė. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Koronaviruso sukeltos krizės kontekste valdžia daugiausiai dėmesio rodo vyresnio amžiaus žmonėms, nors labiau nukentėjęs jaučiasi jaunimas, rodo „Baltijos tyrimų” atlikta apklausa.
 
Bendrovės „Baltijos tyrimai“ vadovės sociologės Rasos Ališauskienės teigimu, iš apklausos metu surinktų duomenų matyti, kad ilgainiui šalyje gali formuotis neigiamos tendencijos visos visuomenės mastu: stiprėti emigracija, daugėti savižudybių. Mokslininkė neatmeta, kad šiuo metu psichologinė atmosfera taip pat kuria patogią terpę politiniams mesijams, kurių, mano sociologė, padidėjusio aktyvumo sulauksime dar rudenį vyksiančiuose rinkimuose.  
 
Kaip rodo balandžio 28-30 dienomis „Baltijos tyrimų“ surinkti sociologiniai duomenys, dėl karantino kilusi krizė ir toliau didžiausią neigiamą įtaką daro žmonių psichologinei būsenai ir finansinei padėčiai. Jaunesni žmonės, didmiesčių gyventojai dažniau, nei kiti teigia, kad krizė neigiamai veikia tiek jų psichinę būseną, tiek finansinę padėtį bei profesinę veiklą.
 
Susisteminti apklausos rezultatai taip pat rodo, kad neigiamą įtaką savo psichologinei būsenai dažniausiai jaučia jaunesni nei 50 metų žmonės bei didmiesčių gyventojai. Tuo tarpu neigiamus pokyčius finansams labiausiai  pajuto vyrai ir jaunesni nei 30 metų žmonės.
 
Moterys, miestų gyventojai ir jaunesni nei 30 metų žmonės dažniau nei kiti jaučia neigiamą krizės poveikį savo profesinei veiklai. O suprastėjusia fizine būkle dažniau skundžiasi jaunesni nei 30 metų žmonės ir miestų gyventojai.
  
Didžiausią stresą patiria ne pensininkai, bet jaunimas
 
Apklausą atlikusios bendrovės rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ vadovės teigimu, gauti duomenys rodo, kad kilusi krizė labiausiai paveikė ne vyresnius gyventojus, apie kurių apsaugą yra linkusi labiau kalbėti valdžia, bet, priešingai, – jaunimą.
 
„Įvertinę gyventojų atsakymus apie neigiamą krizės poveikį visoms gyvenimo sritims, matome, kad labiausiai tokį poveikį pajuto jaunesni nei 30 metų žmonės“, – teigia sociologė.
 
COVID-19

Anot jos, tai galima paaiškinti tuo, kad vyresnio amžiaus žmonės, viena vertus, jau yra išgyvenę ne vieną krizę ir, kita vertus, dažniausiai yra susikūrę stabilesnę finansinę situaciją.
 
„Buvo 1990-1992-ųjų krizė, vėliau 1998 metų bankinė krizė, po jos 2008… kitaip tariant, tai ne pirmas kartas vyresniems žmonėms, nors šis kartas ir kitoks, yra daugiau fizinių apribojimų. Tačiau galima sakyti, kad psichologiškai vyresni žmonės yra geriau pasiruošę. Kita vertus, jie mažiau pažeidžiami finansiškai“, – teigė R. Ališauskienė.
 
„Tuo tarpu jauniems žmonėms, – sakė sociologė, – tai primoji krizė būnant suaugusiųjų gyvenime. Taip pat dažnas jų yra pasiėmęs paskolas, neturi stabilių pajamų, turi mažų vaikų, kurie sukelia papildomų iššūkų karantino metu. Kitaip tariant, jiems sunkiau ir objektyviu, ir subjektyviu požiūriu“, – teigė ji.
 
Todėl, pažymėjo sociologė, tam tikras paradoksas yra tame, kad politikai pagrindinius dėmesio akcentus deda kalbėdami būtent apie vyresnio amžiaus žmones.
 
„Vis akcentuojamas sveikatos aspektas, kuris pavojingesnis vyriesiems žmonėms, tačiau socialiniai, profesiniai ir psichologiniai dalykai labiau veikia būtent jaunimą“, – aiškino R. Ališauskienė.
 
Situacija palinki atsirasti sąmokslo teorijoms ir politiniams mesijams
 
Vertindama šalies gyventojų emocinės būsenos tendencijas R. Ališauskienė neatmetė galimybės, kad stiprėjanti individų patiriama psichologinė bei finansinė frustracija gali virsi ir tam tikru socialiniu reiškiniu. Jos teigimu, gali kilti ir emigracijos banga, stiprėti nusivylimas politine vadžia ir atitinkamai didėti pagunda atsiduoti naujai atsiradusiems populizmą skleidžiantiems politiniams gelbėtojams.
 
„Tai gali skatinti ir agresyvumą, ir pykčio priepuolius. Kol kas agresija nukreipiama į artimąją aplinką: tad gali padidėti nusikalstamumas, gali daugiau atsirasti savižudybių. Kita vertus, tikėtina, kad didės emigracijos banga nors, ji gali būti ir sunkesnė dėl pandemijos. Valstybės, į kurias lietuviai tradiciškai emigruodavo, kol kas gali tiesiog neįsileisti. Tokiu atveju žmogus, susidūręs su prarasto darbo problema, su sumažėjusiomis pajamomis, nebegalės spręsti problemų, kaip jis jas buvo linkęs spręsti anksčiau“, – samprotavo sociologė.
 
Todėl, pažymėjo ji, nors iki rinkimų nebedaug laiko, neigiamas emocijas patiriančius gyventojus gali sutelkti pažadus žarstantys populistai.
 
„Tikrai gali atsirasti naujų gelbėtojų ar mesijų poreikis. Šiuo metu matome, kad yra padidėjęs sąmokslo teorijų poreikis, tam labai gera terpė yra suaktyvėję socialiniai tinklai“, – apibendrino mokslininkė.
 
 
 
 
 
Rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai” 2020 m. balandžio 28-30 d. atliko reprezentatyvią 18 m. ir vyresnių Lietuvos gyventojų apklausą „Covid-19 Ekspresas III“.  Iš viso apklausti 536 gyventojai (CAWI metodu).  Rezultatų paklaida neviršija 4,4 procentinio punkto.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.07; 16:45

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Karantinas, būtinybė saviizoliuotis labai susiaurino akimis, ausimis ir šypsenomis aprėpiamą pasaulį. Bet tai tik – pirmas įspūdis. Atsiverčiame laikraštį, įsijungiame radiją, televiziją, paspaudžiam išmanios ar nelabai išmanios plokščios dėžutės mygtuką – ir pasaulis veržte įsiveržia į mūsų namus. O kadangi iš kažkur atsirado daugiau laiko, tą pasaulį galima apžiūrėti atidžiau, neskubant, įsigilinant į tokius niuansus, kurių anksčiau lyg ir nepastebėjome.

Pavyzdžiui, pastebėjome, jog karantinas atskleidė dvi pagrindines išgyvenimo strategijos linijas, kurių laikosi dauguma virusu apsikrėtusių šalių.

Vienos šalys vėliau ar anksčiau įsipareigoja laikytis griežto karantino politikos, nevengdamos, žmogaus teisių fanų nuomone, ir kai kurių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų.

Kitos šalys vadovaujasi filosofija, kurią pirmas aiškiai suformulavo (bet dabar jau jos išsižadėjo) JAV prezidentas D. Trumpas: „Vaistai nuo ligos neturi būti pražūtingesni už pačią ligą“ – tuo siekiant išsaugoti nuo kolapso ekonomiką. Sulig šita filosofija, pernelyg ilgai užsitęsęs ekonomikos stabdymas, atvedantis į pirmo būtinumo prekių stygių, visuomenei gali atnešti dar neigiamesnių pasekmių, nei toji priežastis, dėl kurios ekonomika buvo sustabdyta. Beje, taip manančių šalių – mažuma, o laikui bėgant, jų dar labiau mažėja. Europoje kol kas spyriojasi Švedija, Nyderlandai, iš dalies Islandija. O Anglijos premjeras, epidemijai prasidėjus aršiai neigęs karantino reikalavimus, dabar kovoja už savo gyvybę…

Lietuva, kaip visi jau supratome, pasirinko pirmąjį kovos su epidemija būdą, ir iškart į griežčiausio karantino narvelį patupdė “rizikos grupę“, kurios pagrindą sudaro senoliai arba kaip juos mandagiau vadina, senjorai. Mat, virusas su ypatinga aistra šienauja būtent juos, vyresnius nei 60 metų žmones. Todėl jau ir reklaminiai klipukai, ir žvaigždžių pasistaipymai ekrane prasideda ir baigiasi užkeikimu, skirtu vyresnio amžiaus žmonėms: saugokitės, saugokitės, nekiškite nei nosies, nei kitų kūno dalių iš namų. Maža to, tai grupei skirtą specialų kreipimąsi paskelbė ir premjeras S. Skvernelis.

Senjoras. Slaptai.lt nuotr.

Bet vietoj džiaugsmo, kažko neramu: sunku patikėti tokia staiga įsiliepsnojusia nuoširdžia ir nesavanaudiška meile senoliams šalyje, kurioje iki šiol visos vyriausybės, ir kairiosios, ir dešiniosios, ir kombinuotosios, senolius prisimindavo tik rinkimų išvakarėse, kai kovodamos už senolių balsus, susimylėdavo ir dribtelėdavo didesnį nei 10 litų ar 4 eurų priedą prie pensijos… Vienas kitas egoistiškesnis senolis net nugailėdavo, kad Seimo rinkimai nevyksta kasmet…na, gal bent kas antrus metus.

Sakote – perdedu? Bet pasižvalgykite po mūsų aukščiausios valdžios kabinetus: ar daug ten rasite vadinamojo „rizikos amžiaus“ atstovų? Ką ten – po kabinetus… ir koridoriais pavaikščioję, tarp pulko padėjėjų ir patarėjų vargu ar sutiksite tokių, kurie savo amžiumi būtų tolygūs ar vyresni už tuos, kuriems patarinėja. O ką gali patarti trisdešimtmetis patarėjas keturiasdešimtmečiui „bosui‘?

Specialių profesinių žinių jis gal turi ir daugiau už viršininką, bet kaip suderinti žinias su visuomenės psichologija, kad valdžios idėja, potvarkis rastų ir supratimą, ir pritarimą, jaunimas nelabai išmano. Tam reikia gyvenimiškos išminties, kurią gludina ir tobulina tik pats gyvenimas metų girnose.

Bet yra kaip yra. Ir kiekvienoje padėtyje galima rausti tuneliuką į šviesą…

Įdomu, kas gi tokio yra „mūsyse“, tuose senoliuose, dėl ko taip atkakliai (gal net iki įkyrumo) visi puolė raginti mus sėdėti namuose?

Na, negalime nematyti, jog per eilę metų mumyse išvešėjo marga puokštė įvairių įpročių, kurie mums psichologiškai padėdavo pakelti amžiaus naštą, bet gali atrodyti nenaudingi ar net žalingi šiandien, kai epidemijos akivaizdoje būtent mes, vyresnieji, atsidūrėme pirmose eilės į amžinybę gretose.

Toje puokštėje ryškiausiai šviečia  įprotis reguliariai susitikti su vaikais, ypač – vaikaičiais, noras juos ne tik girdėti, bet ir matyti, glostyti ir būti paglostytiems.

Kiti senoliai, atsiprašau, senjorai, susikūrė gražią tradiciją reguliariai susitikinėti ir kuo glaudžiau bendrauti su būrelių bendraklasių, bendrakursių, bendradarbių.

Kažką ištiko laimė, gimus naujai šeimos atžalai, ar nelaimė, mirus artimam žmogui. Ir kaip čia nenuėjus, nepasidalinus džiaugsmu ar užuojauta!

Dar kiti išsiugdė įprotį kiekvieną dieną išeiti pasivaikščioti parke, apžiūrėti miesto gėlynus. O neretas, gyvenantis prie vandens telkinio, įprato pamaitinti vandens paukštelius, jau nebekalbant apie įprotį (beje, nesvetimą ir man) užbėgti į biblioteką, apsilankyti muziejuje, kultūros renginyje.

Prieš keletą metų per šv. Velykas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikintieji vėlgi kupini savo problemų. Štai Šv. Velykos  atskambina varpais, atidunda būgnais prie Žemaitijos bažnyčių… Rodos, naudodamiesi juos staiga ištikusia galimybe (ar nelaime) pabūti vieniems, be įsipareigojimų vaikams, anūkams, kaimynams, vaikystės draugams ir draugėms, katalikai ir kiti krikščionys gali glėbiais kuopti iš savęs, iš proto ir širdies visus juodulius, sąžinės priekaištus, o tuo pačiu – priekaištus artimesniems ir tolimesniesiems giminaičiams ar draugams… Bet ne. Jų neguodžia galimybė pabūti akistatoje su savo siela. Nerimsta be pamaldų, be išpažinties, be kunigo palaiminimo, be verbų, velykaičių pašventinimo!

Ir kaip nurimsi, jei tenka atsisakyti viso to, kas taip puošė  vyresnio amžiaus žmonių gyvenimus!… Todėl ne visi lengvai nurimsta. Ką ten – „lengvai“… Kai kam raginimas susivynioti tuos mielus įpročius ir laikinai padėti į sandėliuką sukelia net pyktį, agresiją. O tai, mieli senjorai, aplinkiniams yra taip pat nemalonu, kaip ir iš užsienio grįžusių budulių įžūlus nesiskaitymas su Lietuvoje priimtais sprendimais ir rekomendacijomis.

Paprastai žmogaus socialinis „bagažas“ susideda iš kelių sluoksnių, tarp kurių  reikšmingiausi yra žinios, įgūdžiai ir įpročiai. Jaunystėje, brandos amžiuje žmogus tą bagažą gausina, o gyvenimo saulėlydyje sankaupos  ima trauktis, mažėti, netgi nykti, ir tada paaiškėja, jog daugumai – žinoma, ne visiems, – žmonių kibiausias, ilgiausiai išliekantis sluoksnis yra įpročiai. O būtent įpročiams karantinas uždėjo didžiausius apribojimus, ir dėl to vyresnieji žmonės jaučia didelį psichologinį diskomfortą.

Mūsų valstybė pasirinko pragmatinį, emociškai šaltoką kovos su epidemija kelią, karantino būtinybę aiškindama ypatingu vyresniojo amžiaus žmonių „paklausumu“ virusui. Gal todėl iš sveikatos ministro A. Verygos lūpų išsprūdo ir ne itin taktiškas pasvarstymas, kad epidemijai įsisiautėjus ir susidarius tokiai padėčiai, kad, neduok Dieve, gali pristigti būtinų reanimacijos priemonių  itin sunkiems ligoniams gelbėti, medikai gali būti priversti rinktis, ką gelbėti, ar senolį, ar jauną šeimos tėvą/motiną.

Senelis ir anūkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš tokį paties nelabojo diktuojamą pasirinkimą ne kartą jau buvo atsidūrę Italijos, ypač Bergamo miesto medikai, ir mus jau pasiekė žinios, ką jie pasirenka… Tai, mano nuomone, yra baisiausia, ką per šitą epidemiją tenka patirti medikams, ir būtent įsipareigojimas gelbėti medikus nuo tokio nežmoniško pasirinkimo turėtų stabdyti vyresnio amžiaus žmones nuo neatsakingo, egoistiško savo įpročių puoselėjimo.

Atėjo laikas be jokių išsisukinėjimų pasakyti sau ir kitiems: saugodama(s) save, saugau tave!

Beje, besidomėdama, kaip kitose valstybėse yra grindžiama būtinybė griežtame karantine laikyti vyresniojo amžiaus žmones, aptikau ne tokį pragmatišką, kaip pas mus, bet labai humanišką, dangiškai šviesų argumentą: esą, visuomenei todėl labai svarbu išsaugoti senolius, nes būtent jie saugo ir perduoda ateities kartoms žmonijos kultūrinę atmintį!

Taigi, senoliai, senjorai, pensininkai  ar kaip ten dar mus vadina vaikų ir vaikaičių karta, aukštyn galvas: mes – ne tik didžiausią mirtingumo statistiką teikianti karta, bet ir pasaulio dvasinės kultūros lobynas, gyvoji atmintis, gyvoji istorija! Kaip rašė viena garsiausių XX a. mąstytojų, prancūzų filosofė Simone Weil, tautos praeitis, istorija  ir ją sauganti atmintis yra tai, kas sudaro tautos sielą. Atimk iš tautos praeitį – išrausi jos šaknis, išplėši sielą.

Todėl – už jūsų ir mūsų sveikatą, kad sveikame kūne jaukiai jaustųsi sveika siela!

2020.04.08; 06:00

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) kreipiasi į jaunus žmones, ragindama koronakrizės metu paisyti griežtų judėjimo ribojimų.
 
„Aš turiu žinią jauniems žmonėms, – Ženevoje sakė PSO generalinis direktorius Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas. – Jūs nesate nenugalimi“.
 
Nors pagyvenę žmonės turi didžiausią riziką užsikrėsti koronavirusu Sars-CoV-2 ir susirgti Covid-19, tačiau liga neaplenkia jaunimo. „Šis virusas ir jums gali reikšti kelias savaites ligoninėje ar jus net pražudyti“, – pabrėžė T. A. Ghebreyesusas. Visi žmonės, anot jo, turi susitelkti, nepaisant šalių sienų ir kartų. „Solidarumas, solidarumas, solidarumas“, – reikalavo PSO vadovas.
 
Daugelis žmonių ignoruoja raginimus kiek įmanoma likti namuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.21; 03:00

Pirmąjį vasaros savaitgalį per 8 tūkstančius jaunų žmonių susirinko į Strasbūre vykstantį „Europos jaunimo sambūrį 2018“. Jaunimas čia dalinsis idėjomis, nuomonėmis, galės susitikti sprendimų priėmėjus ir būti išgirsti.

„Mes turime dirbti visi kartu, kad sukurtume naują Europos Sąjungą“, – sakydamas renginio atidarymo kalbą pabrėžė Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajanis. Pasak A. Tajanio, jauno žmogaus idėjos Europos ateičiai yra itin svarbios. Artėjant Europos Parlamento rinkimams, Europai reikia naujų, šviežių minčių labiau nei bet kada ankščiau. Turi būti sprendžiami ekonominiai, migracijos ir klimato kaitos iššūkiai, nuo ES piliečių priklauso, kaip migracija pakeis Europą, kokios yra saugios ir švarios planetos perspektyvos.

Pasak Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) pranešimo, diskusijų centre vis dar išlieka kova su jaunimo nedarbu. 

„Mes turime per didelį jaunimo nedarbą, ir neužtenka pasakyti, kad tai yra problema. Reikia peržiūrėti ES biudžetą, atrasti sprendimus tokioms problemoms kaip nedarbingumas ir migracija. Mes negalime prieš tai užsimerkti“, – teigia Europos Parlamento pirmininkas.

Pasak LiJOT prezidento Antano Mikalausko, politinėse diskusijose vyrauja per didelis temų išskaidymas. 

„Nors ES jaunimo nedarbas vis dar yra viena iš pagrindinių problemų jaunimo srityje, Lietuvoje situacija kiek kitokia. Pagal pateikiamus Lietuvos darbo biržos duomenis ir bendrą kontekstą Europoje, Lietuvoje jaunimo nedarbo rodikliai kasmet yra linkę mažėti. Daugelis priežasčių veja viena kitą, pavyzdžiui, prieš keletą metų sutelkus visą dėmesį į nedirbančius, nesimokančius ir mokymuose nedalyvaujančius jaunus žmones, neįtarėme, kad nuošalyje liks visos kitos jaunų žmonių grupės, kurių gyvenimo būdas šiandien kuria naujus iššūkius valstybei: mažą gimstamumą, didelę emigraciją ar nykstančias veiklas regionuose. Viena esminių problemų yra fragmentiškumas – per didelis sričių išskaidymas bei žiūrėjimas tik iš savo darbo lauko perspektyvos. Tad nei Lietuva, nei ES neturėtų susitelkti tik į vienos jaunimo grupės problemų sprendimą“, – sakė A. Mikalauskas.

Nuošalyje neliko ir taikos tema. A. Tajanis paminėjo, kad „būti laisviems, tai geriausia, ką mes turime, didžiausia mūsų vertybė“. Viena didžiausių bet kokios valdžios atsakomybių yra piliečių saugumas. Nors Europos Parlamento pirmininkas atkreipia dėmesį, kad europiečių vertybės buvo išjudintos per teroristinius išpuolius, tokios situacijos taip pat turėtų burti piliečius arčiau vienas kito. 

Europos jaunimo sambūris – tai puiki platforma įtraukti jaunus žmones, nes čia jie gali būti išgirsti. Europos Parlamento politikai, sprendimų priėmėjai ir įvairių sričių specialistai dalyvauja veiklose, klausosi jaunimo idėjų, diskutuoja ir moderuoja veiklas patys, kuriose taip pat dalyvauja jauni žmonės iš Lietuvos. Vykstančių idėjų dirbtuvių metu tikimasi sulaukti konkrečių jaunų žmonių pasiūlymų, kaip pakeisti esamą situaciją ir išspręsti problemas. Suformuotus pasiūlymus, pasak pranešimo, ketinama įtraukti į Europos Parlamento darbotvarkę, kaip turėtų keistis ES vykdoma politika.

Informacijos šaltinis -ELTA

2018-06-03

 

Nuo 1750-ųjų iki 1900 m. pasaulyje žmonių skaičius padvigubėjo, per XX amžių žmonija išaugo iki 6,1 mlrd. narių bendrijos. Tokie dramatiški pokyčiai kurstė kalbas apie nevaldomą gyventojų skaičiaus augimą ir net demografinį sprogimą, kai pradės trūkti maisto ir vandens. 

gaublys_
Gaublys

Taip neįvyks! Jau galima prognozuoti kada visuomenė pasieks savo maksimumą ir pradės mažėti. Tai irgi bus didelis iššūkis pasauliui – kas atsitiks su ekonomika, kas pasirūpins senjorais ir kokia bus žmonių ateitis?

Lemtingi 2050-ieji

Jungtinės Tautos paskelbė savo prognozes. 2050 metais pasaulyje žmonių bendruomenė turėtų sudaryti 9,8 mlrd., o piką pasieks 2100 metais su 11,2 mlrd. ir pradės mažėti. Įtakingiausia tarptautinė organizacija oficialiai pripažino tai, apie ką demografai šnekėjo jau seniai. Žmonių nedaugės amžinai, kaip buvo manoma ne vieną dešimtmetį. Jau dabar kasmet padaugėja valstybių, kurios fiksuoja sumažėjusį gyventojų skaičių. Tai atsiliepia ir pasaulio gyventojų skaičiaus augimo dinamikai.

Tarptautinis folkloro festivalis „Baltica 2017“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyventojų daugėja ir viena karta natūraliai pakeičia kitą, kai statistiškai moteris per gyvenimą pagimdo bent po 2,05 vaiko. 1962 m. pasaulio gyventojų skaičiaus augimo tempas pasiekė piką ir nuo to laiko kasmet pradėjo mažėti.

Dar XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje moteris per gyvenimą pagimdydavo vidutiniškai po 4,97 vaiko, 1980 m. – 3,86, o 2010 m. jau tik 2,5. Ir tai ne pabaiga, pasaulio tendencijos rodo, kad ateityje vis daugiau žmonių neturės palikuonių arba turėti vos vieną, todėl bendras rezultatas bus dar mažesnis.

Mokslininkai mano, kad pagrindinės priežastys, kodėl moterys gimdo mažiau vaikų yra prieinamas švietimas ir auganti gyvenimo gerovė. Kai sustiprėja šie du faktoriai, visuomenėje įvyksta vadinamasis demografinis perėjimas ir šeimos sąmoningai apsisprendžia turėti mažiau vaikų. Ne vienoje valstybėje bandoma skatinti šeimas turėti daugiau vaikų finansinėmis, lygybės ir teisių užtikrinimo, lankstaus darbo grafiko bei kitomis priemonėmis, tačiau esminio persilaužimo tai neduoda.

Félixas F. Muñozas ir jo kolegos iš Ispanijos universitetų sukūrė matematinį gyventojų skaičiaus kitimo modelį, kuris rodo, kad Jungtinių Tautų apskaičiavimai gali būti net per daug konservatyvūs. Jie teigia, kad Jungtinės Tautos per mažai įvertina globalias tendencijas ir greitą individualistinės kultūros sklaidą, todėl gyventojų skaičius pasaulyje gali pradėti mažėti jau 2050 metais.

Kodėl daugėja gyventojų?

Jeigu praeivių gatvėje paklaustume, kodėl žmonių pasaulyje daugėja, atsakymas turbūt būtų, kad kitose šalyse šeimos yra labai gausios. Tai netiesa. Pasauliui globalėjant valstybėje įvykti demografiniam perėjimui laiko reikia vis mažiau. XIX amžiaus pabaigoje pasikeisti Jungtinės Karalystės šeimos formatui iš tradicinės šeimos su 6 vaikais į 3 atžalų šeimą prireikė 95 metų, po kelių dešimtmečių Graikijai pereiti prie mažesnės šeimos modelio reikėjo jau 70 metų, dar vėliau Brazilijai 26 metų, o XX amžiaus pabaigos Iranui tik 10 metų.

Azijos dienos. Vilniaus Rotušės aikštė. Slaptai.lt nuotr.

Šeimų mažėjimo tendencija nesustoja ir dabar jau persikelia į atokiausias šalis Centrinėje Azijoje ir Afrikoje. Demografai išskiria kelis demografinio perėjimo lygius. 1. Moterys gimdo daug vaikų, tačiau jų daug ir miršta. 2. Mirčių skaičius staigiai sumažėja, bet moterys vis dar gimdo daug vaikų. 3. Gimimų skaičius pradeda mažėti paskui mažėjantį mirčių skaičių. 4. Moterys gimdo mažai vaikų, bet jie gyvena ilgai.

Jei moterys statistiškai susilaukia vis mažiau vaikų, tai kodėl gyventojų vis dar daugėja? XX amžiaus antroje pusėje labai pagerėjus medicinos priežiūrai, beveik visi gimę vaikai sėkmingai užaugo ir pasiekė tą amžių, kai patys kuria šeimas bei susilaukia savo vaikų, tačiau jau mažiau nei jų tėvai.

Taigi dabar pasaulyje yra daug pakankamai jaunų žmonių ir galime stebėti paskutinį gyventojų augimo šuolį, kurio pakartoti jau nebebus kam.

Kasmet vis daugiau šalių paskelbia apie sumažėjusį savo gyventojų skaičių. Viena iš didžiųjų šalių Japonija tą padarė 2011 m. ir nuo to laiko tendencijos tik prastėja. Tai buvo pirmas kartas nuo 1920 m. Per kitus porą dešimtmečių tokių šalių kaip Japonija padaugės iki 42, daugiausiai Europoje, Lotynų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje.

Nevienodas gyventojų prieauglis skatina migraciją

Kol Japonija matuojasi seniausios pasaulio bendruomenės titulą, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai spinduliuoja jaunyste. Čia tik 1 proc. gyventojų yra vyresni nei 65 metų.

Japonų būgnininkai Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasaulio regionai skirtingu laiku pereina prie mažesnio formato šeimos modelio, todėl ne visur gyventojų augimo tempas yra tolygus. Artimiausioje ateityje didžiausias gyventojų prieauglis bus fiksuojamas Užsachario Afrikoje ir kai kuriose Centrinės Azijos dalyse. Taigi populiacija mažėja turtingiausiuose regionuose, o daugėja skurdžiausiuose. Toks pasidalijimas sukuria stiprias prielaidas žmonių migracijai. Neseniai Europą pasiekusi migrantų banga buvo lemta prastų gyvenimo sąlygų Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Ne visi regionai gyventojų prieauglio trūkumą gali ir nori papildyti imigrantais. Kaip ypač pažeidžiamus regionus galima išskirti Rytų Europą ir Pietryčių Aziją. Rytų Europa pasižymi ne tik mažu gimstamumu, bet dar susiduria su stipria konkurencija dėl gyventojų iš turtingesnių kaimynių Vakaruose. Todėl nėra ko stebėtis, kad greičiausiai mažėjančių šalių dvidešimtuke net 11 valstybių yra iš Rytų Europos. Pietryčių Azijos išsivysčiusiose šalyse Japonijoje, Taivane ar Pietų Korėjoje visuomenės yra labai homogeniškos ir tarp gyventojų vyrauja ypač skeptiškas požiūris į kitos rasės ar tautos atvykėlius, todėl vyriausybėms labai sunku įtikinti bendruomenes atsiverti.

Rytų Europoje vyksta ateities procesai

Demografai ir sociologai labai įdėmiai nagrinėja Rytų Europos atvejį, kuris gali būti kaip modelis, kuris pasikartos visame pasaulyje. Tokios šalys kaip Lietuva, Ukraina, Bulgarija, Lenkija ar Vengrija susiduria su natūraliu gyventojų mažėjimu, kai nauja karta būna mažesnė už buvusią. 2016 m. Lietuvoje gimė 31,2 tūkst. kūdikių, mirė 40,8 tūkst. žmonių, taigi vien dėl šio reiškinio per metus šalis neteko beveik 10 tūkst. gyventojų. Kai kas tokią tendenciją bando paaiškinti sovietine praeitimi, prasta ūkio būkle ar neišvystyta paslaugų infrastruktūra vaikams ir šeimoms. Visgi kitų valstybių patirtis rodo, kad svarbesni ir lemtingi faktoriai yra švietimas bei ekonominė gerovė.

Ar išliks lietuvių tauta? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rytų Europos šalys pasižymi labai gerai išplėtota švietimo sistema, aukšta moterų integracija į darbo rinką, plačiu paslaugų vaikams tinklu, tačiau tai neskatina turėti daugiau vaikų. Tokią prielaidą patvirtina ir kitų, turtingesnių, valstybių patirtis. Su mažu gimstamumu susiduria ir labiausiai pasiturinčios pasaulio valstybės Šveicarija, Norvegija ar Danija, kurių statistiką gelbėja tik imigruojančios šeimos. Visi bandymai ekonomiškai skatinti šeimas turėti daugiau vaikų vyriausybėms kainuoja labai brangiai, o rezultatai pasiekiami menki.

Rytų Europa kenčia ne tik dėl mažo gimstamumo, bet susiduria ir su aštria konkurencija dėl gyventojų. Greta esanti turtingesnė Vakarų Europa, kuri taip pat susiduria su nepatenkinamais natūralios kartų kaitos rodikliais stichiškai, o kartais kryptingai, vilioja talentus iš Rytų. 2016 m. iš Lietuvos emigravo (beveik visi į Vakarų Europą) 51 tūkst. gyventojų, o atvyko tik 21,4 tūkst. Taigi vakarinė Europos dalis, susidurdama su gyventojų trūkumu, problemą sprendžia skatindama imigraciją, o rytinė, taip pat susidurdama su mažu gimstamumu, dar turi atlaikyti ir emigracijos iššūkį. Toks scenarijus kartosis ne tik Europoje, bet visame pasaulyje.

 „Laiko bomba“ ir kaip jos išvengti?

Kinijos reikalų specialistas Tsinghua Wangas Fengas sako, kad mažėjant vaikų pasaulis susidurs ne tik su mažėjančiu darbingo amžiaus asmenų skaičiumi, bet ir su didėjančia senjorų bendruomene. Tą labai greit pajus tokios dabar sparčiai augančios šalys kaip Kinija. Valstybėms reikės vis daugiau išteklių skirti sveikatos apsaugai ir socialinėms reikmėms, o darbo rankų bus mažiau. Tai T. W. Fengas įvardija kaip „laiko bombą“.

Jungtinės Tautos prognozuoja, kad senjorų per trejetą ateinančių dešimtmečių padvigubės, o šimtamečių pasaulyje bus daugiau nei milijonas. Gyventojų skaičiaus sulėtėjimo reiškinyje galima įžvelgti ir pageidaujamų pasekmių. Bus paprasčiau spręsti ne vieną dabar aktualią problemą – aplinkosaugos, taršos, būsto, maisto, tačiau ilgainiui vartotojų mažėjimas pradės neigiamai atsiliepti ekonomikai.

Gytis Janišius, šio komentaro autorius

Kaip galimus sprendimo būdus, politikai svarsto didinti darbo našumą ar skatinti šeimas susilaukti daugiau vaikų. Darbo robotizacija, išmaniųjų procesų naudojimas ir kitos aukštosios technologijos padeda sumažinti darbuotojų poreikį, tačiau tuo pačiu reikalauja vis daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų. Turtingosios valstybės jau dabar tolindamos „laiko bombos“ iššūkius kviečiasi imigrantus, tuo pačiu sukurdamos papildomų problemų talentų netenkantiems regionams. Visgi kas laukia žmonijos, jeigu gyventojų mažėjimas įgaus pagreitį pasaulio mastu?

Stanfordo universiteto (JAV) profesorius Henry‘is Greely‘is įsitikinęs, kad ateityje vaikai bus kuriami klinikose tam panaudojant žmonių ląsteles. Nebereikės gimdyti, bus užkirstas kelias daugeliui ligų, vaikai bus tobulesni ir jų galės turėti visi norintys, net tie, kurie dabar to negali. „Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į mokslinę fantastiką, tačiau kuo labiau giliniesi į genetikos mokslo pasiekimus, tuo labiau įsitikini, kad tokia bus tikrovė“ – teigia H. Greely‘is. Jeigu šis mokslininkas teisus, žmonijos ateitis jau suplanuota.

2017.08.18; 06:40

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2015.09.02; 08:04

Prieš keletą metų, man besilankant Čikagoje, lietuviai papasakojo, kad štai ten stovi didžiausi namai buvusio garsaus mediko daktaro. Deja, jis nepaliko testamento ir dabar visi šie turtai, jam mirus, ko gero atiteks JAV valstybei.

O galėjo parašyti testamentą, jeigu neturi giminių, tai skirti Lietuvos valstybei, ten kur labiausiai reikia. Man atrodo, kad labiausiai reikia – tai jaunimui. Kaip gaila, kad niekas to gero daktaro nepaprotino. O patriotas žmogus privalo ne tik gyvenimu tarnauti, bet ir savo mirtimi dar būti naudingas  tautai.

Tiesa, prašinėti, tarsi maldauti, – nereikia, niekada nepraraskime orumo. Bet paaiškinti, kiek galima padaryti gero savo sukauptu turtu, kurio vis vien niekas nepasiima anapus, – reikia. Tik svarbiausia, kad būtų skiriama patikrintam adresatui, ne politinėms partijoms.

Continue reading „Alma Mater norėtų būti su Jumis, mielas JAUNIME“

kersanskas_foto

2012 m. spalio 19 d. Seime surengta  konferencija „Lietuvos valstybės atkūrimo darbai“. Konferencija buvo skirta Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo uždavinių įgyvendinimo 20-mečiui ir pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio 80-mečiui paminėti.

Kalbą apie valstybės atkūrimo darbus ir istorijos reikšmę jaunajai kartai pateikė “Dešiniosios minties centro” narys Vytautas Keršanskas. Čia skelbiamas visas  tekstas.

Continue reading „Vytautas Keršanskas: “Valstybės atkūrimo darbų svarba jaunajai kartai”“

vers_1

Į Kau­no ra­jo­no Ver­sli­nin­kų na­mus su­si­rin­kę Lie­tu­vos smul­kaus ir vi­du­ti­nio ver­slo (LSVV) at­sto­vai – LSVV Ta­ry­bos pir­mi­nin­kė, Aly­taus kraš­to ver­sli­nin­kų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tė Da­lia Ma­tu­kie­nė ir Aly­taus kraš­to ver­sli­nin­kų aso­cia­ci­jos stu­den­tų ver­slu­mo ug­dy­mo pro­jek­to ko­or­di­na­to­rė Gin­ta­rė Va­la­ši­nai­tė, Kau­no re­gio­no smul­kaus ir vi­du­ti­nio ver­slo aso­cia­ci­jos (KRSVVA) Vie­šo­sios įmo­nės „Ver­sli­nin­kų na­mai“ di­rek­to­rius Do­na­tas Žio­gas bei eko­no­mis­tė Do­vi­lė La­ta­kai­tė, Vie­šo­sios įmo­nės „Ver­slo ini­cia­ty­va“ di­rek­to­rius Da­rius Ka­ra­ša, Kau­no kraš­to smul­kaus ir vi­du­ti­nio ver­slo aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas, LSVV ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Ar­tū­ras Mac­ke­vi­čius, KRSVVA di­rek­to­rius Gied­rius Ro­mei­ka ir JSC „Tran­ser“ tech­ni­nių ver­ti­mų biu­ro di­rek­to­rius Vai­das Ber­no­tas – ap­ta­rė, kaip ir ką rei­kė­tų šian­dien keis­ti Lie­tu­vo­je, kad jau­ni­mas ne­bėg­tų iš tė­vy­nės, o čia įleis­tų sa­vo šak­nis ir sėk­min­gai įsi­dar­bin­tų ar­ba pra­dė­tų ver­slą.

Continue reading „Verslininkai suka galvas, kaip sumažinti jaunimo emigraciją“

vel_1

Kilo triukšmelis pabandžius sutramdyti vieną televiziją.

Kai įvairiausių rangų veikėjai ginčijasi, samprotauja, kas teisėta, kas neteisėta, negali nesistebėti protingų, išsilavinusių žmonių pakantumu iš ekranų sklindančiai bjaurasčiai, neskoningumui, nekultūringumui, tiesiog dvasiškai žudančiais žmogų, ypač jauną. Ir tai daroma žodžio laisvės vardu. Nėra cenzūros, todėl ką noriu, tą rodau, ką noriu – rašau, kalbu, vaizduoju. Tolerancija.

“Tolerantiška gali būti tik kempinė – ji vienodai godžiai sugeria ir tyrą šaltinio vandenį, ir dvokiančias paplavas” (Arvydas Šliogeris).

Continue reading „Kovo 11-ąją – apie kempinę ir jaunimo batus“