Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ambasadorius Lietuvoje Robert Gilchrist sako, kad Seimo narys Remigijus Žemaitaitis antisemitiniais pareiškimais ir mestais kaltinimais žydų tautai iškraipo Holokausto istoriją ir kelia visuomenės susipriešinimą. Diplomatą stebina ir tai, kad parlamentaras tokiais pareiškimais švaistosi tuo metu, kai Lietuvoje yra minima Gedulo ir vilties diena. Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Šokiruoja, kad Gedulo ir vilties dieną, mininčią neapskaičiuojamas žmonių netektis ir kančias, Seimo narys daro pareiškimus, iškreipdamas Holokausto istoriją ir sukurdamas susiskaldymą tarp lietuvių“, – trečiadienio vakarą ambasadoriaus komentaru „Facebook“ paskyroje pasidalijo JAV ambasada Vilniuje.
„Ši diena skirta giliems apmąstymams, o ne toliau skleisti neapykantą“, – teigė R. Gilchrist.
ELTA primena, kad kritikos dėl antisemitinių pasisakymų sulaukęs Seimo narys R. Žemaitaitis toliau dalijasi tarptautinę bendruomenę piktinančiais pareiškimais ir apkaltino žydus esą vykdžius lietuvių holokaustą.
Antradienį politikas savo „Facebook“ paskyroje pasidalijo įrašu, kuriame kritikavo šiuo metu Izraelyje darbo vizitu viešinčią premjerė Ingridą Šimonytę. Tai papiktino Seimo narį, kurio nuomone tokie vizitai ir dvišalių santykių vystymas yra nepriimtini. Be to, politikas nurodė, kad Antrojo pasaulinio karo metais šalyje esą vyko lietuvių holokaustas. Todėl ne pirmą kartą Izraelio laikyseną kritikuojantis parlamentaras kėlė klausimą, kada Vilnius sulauks Jeruzalės atsiprašymo.
Holokausto industrija. Norman G. Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
„Buvo Holokaustas žydų, bet dar didesnis holokaustas lietuvių buvo Lietuvoje! Jei mūsų juokdariai politikai Izraelyje atsiprašinėja žydų, tai kada žydai atsiprašys mūsų?“ – piktinosi R. Žemaitaitis. Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”
Trečiadienį Generalinė prokuratūra pranešė pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl pastarųjų parlamentaro įrašų socialiniame tinkle.
Ažiotažą savo pasisakymais „Facebook“ socialiniame tinkle R. Žemaitaitis sukėlė ir anksčiau. Politikas pasidalijo įrašu apie netoli Betliejaus, Palestinoje, Izraelio nugriautą mokyklą ir pareiškė, kad „be Putino dar vieni gyvuliai atsirado Pasaulyje – Izraelis“.
Po R. Žemaitaičio pasisakymų kilo tarptautinio pasipiktinimo banga: į pareiškimus netruko sureaguoti Izraelio, Vokietijos, JAV ir Nyderlandų ambasados bei Amerikos žydų komitetas (AJC), pasmerkę Seimo nario teiginius ir reikalaudami viešo atsiprašymo.
Sureagavo ir R. Žemaitaičio bendražygiai – po ažiotažą sukėlusios istorijos partija „Laisvė ir teisingumas“ sustabdė R. Žemaitaičio narystę.
Šiandien pasidalinsiu mintimis, kurios kilo peržiūrėjus Marijos Maksakovos (Ukraina) interviu su ekonomistu Andrėjumi Ilarionovu (JAV). Omenyje turiu pokalbį, kuris viešojoje erdvėje paskelbtas lapkričio 1-ąją.
Kuo ypatingas šis interviu? Kaip visada, ekonomistas A.Ilarionovas linkęs gretinti politikų pareiškimus, veiksmus, skaičius, tokiu būdu į paviršių iškeldamas daug ne itin malonių įtarimų. Nes tik lyginant įmanoma užčiuopti, kur meluojama, kada sakoma tiesą.
Akis pirmiausia bado specialusis JAV įstatymas – lendlizas (lend-lease). Prisimenate, kokios būta euforijos, kai įstatymą gegužės 9-ąją iškilmingai pasirašė JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas)? Dauguma džiūgavo – tuoj sulauksime amerikietiškų tankų, naikintuvų, toliašaudės artilerijos! O štai ekonomistas A.Ilarionovas dar vasarą ukrainiečius perspėjo – nebus jokio lendlizo, jus tiesiog apgaudinėja. Liūdnomis prognozėmis A.Ilarionovas viešai dalinosi ir gegužės 23-iąją, ir birželio 8-ąją (po kelių tokio pobūdžio pareiškimų jį nustojo į laidas kviesti, sakykim, Markas Feiginas).
Anuomet A.Ilarionovas tvirtino, kad lendlizo nebus ir spalio 1-ąją, nors būtent šią datą kaip seniai laukiamo lendlizo pradžią nurodė, A.Ilarionovo teigimu, įtartinasis, prieš Ukrainos interesus veikiantis buvęs KGB agentas Jurijus Švecas.
Šių metų lapkričio 1-ąją ponas A.Ilarionovas vėl priminė: o juk aš buvau teisus, lendlizo nėra iki šiol. Pasak šio eksperto, tėra penketas kanalų, kurių pagalba JAV teikia karinę paramą Ukrainai: JAV Gynybos ministerijos (ginklai persiunčiami ukrainiečių kariams per 42 – 48 valandas), Valstybės departamento kanalas, kurio pagalba ginkluotė užsakoma, gaminama ir tik po kelerių mėnesių ar metų pateks į Ukrainą, bei dar trys, kuriais užsakoma karinė amunicija, kurią dar būtina pagaminti, nes jos nėra sandėliuose.
Taigi nuo šių metų vasario 24-osios, kai Rusijos karinės pajėgos įsiveržė į Ukrainą plačiu frontu, Ukraina iš JAV sulaukė vos 11 milijardo dolerių vertės pagalbos, dar 7 milijardai dolerių numatyti, ir jais artimiausiu metu Kijevas galės pasinaudoti. O štai tokio kanalo, kuris vadintųsi lendlizas, – nėra. Tai reiškia, kad dar gegužės 9-ąją, pasirašydamas specialųjį įstatymą, J.Bidenas neplanavo jokių skubių, milžiniškų lendliziškų pagalbų Ukrainai.
JAV prezidentas Joe Bidenas. EPA – ELTA foto
Iš kur tai A.Ilarionovui buvo žinoma? A.Ilarionovas taip atsakė M.Maksakovai: tereikėjo atsiversti oficialų JAV Kongreso internetinį puslapį ir tuos vos du puslapiukus atidžiai perskaityti. Svarbiausia, kad tame įstatyme, A.Ilarionovo teigimu, nenumatyti jokie skaičiai: neurodyta, kada ir kiek ginklų Amerika įsipareigoja tiekti Ukrainai. O jei nėra konkrečių įsipareigojimų, tai J.Bideno rankos atrištos – jis gali Ukrainai perduoti vieną pistoletą, gali nusiųsti du pistoletus, o gali iš viso nieko ukrainiečiams nedovanoti.
J.Bidenas taip ir elgiasi – neduoda Ukrainai ginklų tiek, kiek reikėtų. J.Bidenas neduoda ginklų Ukrainai, nors, įsidėmėkite tai, kariniuose JAV sandėliuose jų – užtektinai. Profesionalūs dezinformatoriai, pasak A.Ilarionovo, net buvo paleidę gandų, esą J.Bidenas taip baudžia Volodymirą Zelenskį, atsisakiusį numarinti prieš J.Bideno sūnų Hunterį (Hanteris Baidenas) Ukrainoje iškeltą baudžiamąją bylą dėl finansinių aferų.
Iš tikrųjų – viskas sudėtingiau. Šiandieninė JAV administracija (JAV prezidentas J. Bidenas, jo patarėjas Nacionalinio saugumo klausimais Jake Sullivanas ir JAV Centrinės žvalgybos agentūros CŽA vadovas Williamas J. Burnsas) nenori, kad Ukraina laimėtų. Būtent: jie nenori, kad Ukraina pralaimėtų, bet netrokšta ir jos pergalės. Nes mano, kad Ukraina – tai Rusijos įtakos sferai priklausanti valstybė. Todėl ir karinė JAV pagalba – tarsi pipetė, kuria lašinami vandens lašai į karščio iškamuotą dykumą.
Kokiais argumentais savo įtarimus A.Ilarionovas patvirtina? JAV iki lapkričio 1-osios Ukrainai davė ginklų tik 0,3 proc. nuo to, ką turi savo sandėliuose ir angaruose. Pavyzdžiui: Amerika šiuo metu turi per 6 tūkst. modernių tankų. O kiek jų padovanojo Ukrainai? Remiantis paskutiniais duomenimis, iš Vakarų ukrainiečiams tebuvo atgabenta 200 tankų. Palyginimui: iš rusų karių fronte ukrainiečiai atėmė 400 tankų, t.y. du sykius daugiau nei sulaukė vakarietiškos pagalbos. JAV savo sandėliuose turi per 80 tūkst. modernių karo mašinų. Ukrainai jų padovanojo vos keletą šimtų, kai, pavyzdžiui, Afganistanui kadaise tokių mašinų siuntė tūkstančiais (o juk Talibanas ir Rusijos armija – kaip dangus ir naktis). Alfganistanui kadaise JAV buvo labai dosni ir lėktuvais – išsiuntė per 100 karinių lėktuvų, įskaitant ir modernius orlaivius. O Ukrainai – vos 20-imt senojo modelio sraigtasparnių. Ukraina negalinti pasidžiaugti turinti net daug HIMARS įrenginių. Vos kelios dešimtys, nors reikėtų mažų mažiausiai kelių šimtų.
Kitas palyginimas: Rusija į Ukrainą paleidžianti per 60 tūkst. artilerinių sviedinių, kai ukrainiečiai per tą patį laikotarpį atsakyti gali tik 6 tūkst. Taigi Rusijos ir Ukrainos pajėgumų santykis: 10 ir 1. Rusija per mėnesį karo reikmėms skiria 15 milijardų dolerių, Ukraina per mėnesį su Vakarų pagalba – vos 6 milijardus.
Donald Trump. EPA – ELTA nuotr.
Kelkime dar vieną dabartinei JAV administracijai nemalonų palyginimą? Kada Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas siautėjo labiausiai? Taip, Kremlius agresyviai elgėsi visuomet: ir tuomet, kai prezidentavo Klintonas, Bušas, Obama (jų valdymo metu užpulta Čečėnija, Gruzija, įsiveržta į Donbasą). Bet labiausiai V.Putinas įsisiautėjo tuomet, kai JAV prezidentu buvo išrinktas J.Bidenas. Kremlius prieš Ukrainą pradėjo tikrą karą. O kaip, sakykite, V.Putinas elgėsi, kai Amerikai vadovavo Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas)? Kai prezidentavo D.Trumpas, V.Putinas nepradėjo nė vienos karinės kampanijos – nei mažos, nei didelės.
Atsitiktinumas ar dėsningumas? D.Trump turi nuopelnų globaliam saugumui? B.Obama nedavė Ukrainai jokių ginklų 2014-aisiais, nors Rusija tąsyk veržėsi į Donbasą ir Krymą. Atėjęs į valdžią D.Trumpas 2017-aisiais padovanojo ukrainiečiams užtektinai daug prieštankinės ginkluotės, rengė su Ukrainos kariškiais bendras karines pratybas, JAV karo laivai nuolat patruliavo Juodojoje jūroje, amerikiečiai smogė rusiškai „Wagner“ grupuotei Sirijoje ir ją sunaikino, JAV žvalgybiniai lėktuvai nuolat skraidė virš Ukrainos. D.Trumpas taip pat privertė NATO šalis atverti pinigines – daugiau lėšų sumesti į Aljanso biudžetą. B.Obamos laikais NATO biudžetas sumažėjo 83 milijardais dolerių, D.Trumpo laikais – padidėjo 85 milijardais dolerių.
JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žodžiu, lapkričio 1-ąją surengta M.Maksakovos ir A.Ilarionovo diskusija sukėlė daug nerimo. Puikiai suprantu, jog Vakarai, kaip bebūtų, padeda Ukrainai. Jei ne Vakarų pagalba, Ukraina šiandien dar labiau vargtų ir kentėtų. Neatmetu galimybės, jog A.Ilarionovas klysta, nežino visų detalių ir smulkmenų. Neatmetu ir galimybės, jog kritikuodami Vašingtoną dėl menkos paramos Kijevui rizikuojame likti … be jokios pagalbos.
Ir vis tik A.Ilarionovo iškeltos versijos vertos rimtesnės analizės.
Gal, sakau, Lietuvoje reziduojantis JAV ambasadorius Robertas S. Gilchrist galėtų pakomentuoti A. Ilarionovo pareiškimus: kur tiesa, o kur melas?
Beje, padėtis – įtemta. V.Putino paskelbta mobilizacija – skaitlinga. Kaip teigia A.Ilarionovas, Rusija galinti suburti karių per vieną milijoną…
Prisimenate, praėjusią savaitę Lietuvoje dirbantis JAV ambasadorius ponas Robertas S. Gilchrist surengė mitingą, skirtą Ukrainos palaikymui.
Puiki iniciatyva. Mitinguota vienoje iš svarbiausių Vilniaus vietų – Katedros aikštėje. JAV ambasadorius tarė daug viltingų žodžių. Antai: „Vakarų valstybės privalo reaguoti į naujus Maskvos išpuolius prieš ukrainiečius“. Arba: „Mano prezidentas kalbėjosi su prezidentu Zelenskiu ir patikino, kad Jungtinės Valstijos išlieka ir liks ištikimos Ukrainai“. Ypač svarbus pareiškimas: „JAV Prezidentas įsipareigojo, kad Jungtinės Valstijos bus su Ukraina iki tol, kol bus pasiekta pergalė ukrainiečių keliamomis sąlygomis“.
Bet kiti JAV ambasadoriaus pareiškimai vertė sunerimti. Omenyje turiu Amerikos ambasadoriaus džiūgavimą, esą „spalio 14-ąją prezidentas Bidenas skyrė papildomus 725 mln. dolerių Ukrainos gynybai, įrangai, amunicijai ir daiktams“. Bet juk šie milijonai tokiai didelei valstybei kaip Ukraina, kurią užpuolė keliolika sykių už ją didesnė Rusija, – kapeikos. Jų užteks tik kelioms dienoms. Sakote, kad dovanotui arkliui į dantis nežiūrima? Taip, ukrainiečiai dėkoja JAV ir už tuos 725 milijonus. Bet kada jie tuomet laimės karą? Po dešimties metų?
O ką byloja JAV ambasadoriaus džiūgavimai, esą Ukrainai duota net dvidešimt reaktyvinės artilerijos sistemų HIMARS ir dar 18-a sistemų bus perduota papildomai (apie tai praneša ELTA)? Ačiū, žinoma, ir už šią pagalbą. Bet, žvelgiant atidžiau, 38-ios sistemos HIMARS – taip mažai, kad ši dovana labiau primena ne paramą, o – pasityčiojimą. Jei JAV skirtų Ukrainai bent keturis šimtus HIMARS, – būtų visai kita šneka. Juk Ukrainos – Rusijos siena tęsiasi per tūkstantį kilometrų. Dar pridėkime Ukrainos – Baltarusijos sieną, ir matysime, jog Amerikos Ukrainai perduoti 38-eri HIMARS – lašas jūroje.
Ambasadorius Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Beje, apie lendlizą mitinge ambasadorius Robertas S. Gilchrist nė neužsiminė. Tad jo vieši pareiškimai dėl pagalbos Ukrainai man labiau primena prisipažinimą, kaip menkai Vašingtonas remia Rusijos agresijai besipriešinančią Ukrainą. Štai JAV nūnai gyvenantis ekonomistas Andrėjus Ilarionovas savo viešuose video komentaruose ir rašytiniuose dienoraščiuose tvirtina, jog Amerika siunčia Ukrainai kelis kartus mažiau ginklų ir amunicijos (tik 10 – 30 proc.), nei jai reikėtų, tad oficialusis Kijevas niekaip nepajėgus greitai laimėti karo.
Vadinasi, žodžiai apie nuoširdžią paramą skiriasi nuo konkrečių žingsnių? Ne, JAV ir visa Vakarų koalicija išties siekia, kad Ukraina laimėtų, o Rusija būtų sutriuškinta. Tiek Vašingtonas, tiek Londonas, tiek Berlynas linki ukrainiečiams kuo geriausios kloties. Dauguma NATO ir Europos Sąjungos šalių laiko Vladimirą Putiną tarptautiniu karo nusikaltėliu, kurį būtina teisti tarptautiniame tribunole.
HIMARS. Wikipedia.org
Tačiau Vakarai, regis, gudrauja, kai tvirtina norintys, jog šių metų vasario 24-ąją prasidėjęs karas kuo greičiau baigtųsi. Jie, regis, trokšta taip išsekinti Rusiją, kad ši ateityje daugiau nebūtų pajėgi niekam grūmoti – net mažiausiems savo kaimynams. Šis JAV ir jos sąjungininkių sumanymas – teisingas. Su Rusija pasirašytos taikos, geros kaimynystės ar bendradarbiavimo sutartys – nevertos nė sudilusio skatiko. Visas sutartis Maskva laužo. Negalima pasitikėti nė vienu Kremliaus garbės žodžiu, nė viena sutartimi. Rusija – kaip pasiutęs šuo. Su juo – nesusitarsi. Nuo pasiutusio šuns apsaugos tik patikimas narvas.
Mano supratimu, JAV sumanymas nuskurdinti Rusiją taip, kad ji nebūtų pajėgi į kaimynines šalis piktai pažvelgti bent pusę amžiaus, – verta Nobelio taikos premijos. Tik, žinoma, kyla pagrįstas klausimas – kodėl Vakarai šių tikslų siekia vien tik ukrainiečių karių rankomis? Jei Vakarai tokie padorūs, sąžiningi, principingi, Rusijos okupantus ties Donbasu ar Luhansku daužykime visi kartu!
Manote, kad mano versija apie Vakarų nenorą greit užbaigti karą tokia kvaila, kad nė neverta aptarimo? Ši hipotezė – ne mano sugalvota. Šių metų spalio 21 dieną Ukrlife TV parodė Liudmilos Nemirios interviu su Ukrainos prezidento patarėju Aleksejumi Arestovičiumi. Būtent toje laidoje šią versiją A. Arestovičius ir įvardino.
Aleksejus Arestovičius. Slaptai.lt nuotr.
Kas labiausiai įsiminė? Ukrainos prezidento patarėjas kariniams reikalams A. Arestovičius apgailestavo: „Vakarai mums artilerijos atseikėja tik po mažytį lašelį“. A. Arestovičiaus nuomone, Rusija turi apie 1700 pabūklų, Ukraina – tik apie 500 pabūklų. Jo teigimu, Vakarai neduoda ne tik artilerijos – Ukraina iš Vakarų negauna modernių tankų, karo lėktuvų. Vis teisinasi, jog tai – sudėtinga. Bet kai Ukrainą, pavyzdžiui, ėmė atakuoti iranietiški dronai – kamikadzės, Vakarai perdavė Ukrainai apie 100 oro gynybai skirtų modernių įrenginių nedelsiant. Nereikėjo laukti nė paros. Tad kodėl mėnesių mėnesiais ukrainiečiai priversti maldauti tankų? Kodėl Amerikos vadovybė, kai Kijevas atsiklaupęs ant kelių maldauja tankų, artilerijos, lėktuvų, nes be šių ginklų neįmanoma pereiti į kontrpuolimus, ima suokti, esą ukrainiečiai tegul nesibaimina – sviedinių jiems atgabens? Kai ukrainiečiai patikslina, jog klausta apie artileriją ir tankus, amerikiečiai vėl apsimeta nesupratę klausimo: sviedinių tuoj turėsite. Vieni – apie batus, kiti – apie ratus?
Visa tai – ne mano įtarimai. Tai – A. Arestovičiaus pastebėjimai, esą Amerika galbūt specialiai vilkina karą, kad Rusija kuo labiau nukraujuotų.
JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ambasadorius Lietuvoje Robert S. Gilchrist teigia, kad po pastarosiomis savaitėmis suaktyvėjusių Rusijos okupantų atakų prieš civilius Vakarų valstybės privalo reaguoti į naujus Maskvos išpuolius prieš ukrainiečius.
„Tai, ką matome pastarąsias savaites, yra brutali ataka prieš civilius taikinius, kurie nėra niekaip susiję su realia kova karo fronte Donecke ir Luhanske. Vakarai privalo į tai reaguoti. Ir reaguoja. Žinau, kad mano prezidentas kalbėjosi su prezidentu Zelenskiu ir patikino, kad Jungtinės Valstijos išlieka ir liks ištikimos Ukrainai, pažadėjo perduoti oro gynybos sistemų“, – pirmadienį prieš mitingą Katedros aikštėje „Slava Ukraini! Už jūsų ir mūsų laisvę!“ Eltai sakė ambasadorius.
Vėliau kalbėdamas susirinkusiesiems į mitingą, JAV ambasados vadovas priminė, kad po naujų atakų prieš didžiuosius Ukrainos miestus Vašingtonas skyrė papildomų finansų ir sunkiosios ginkluotės Ukrainai.
„Skaičius – 725 milijonai. Spalio 14-ąją prezidentas Bidenas skyrė papildomus 725 mln. dolerių Ukrainos gynybai, įrangai, amunicijai ir daiktams. Tai priedas prie 18 mlrd. dolerių, kuriuos JAV skyrė jau anksčiau – Ukrainai ir Ukrainos gynybai“, – kalbėjo jis.
„Dar vienas skaičius – 20. 20 oro gynybos sistemų HIMARS Jungtinės Valstijos jau perdavė Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. 18 – tiek, pasak prezidento Bideno, bus perduota papildomai. Iš viso – 38 sistemos HIMARS padės ukrainiečiams ginti savo nepriklausomybę“, – teigė ambasadorius, pridurdamas, kad JAV yra perdavusi Kyjivui ir 1,4 tūkst. artimo nuotolio priešlėktuvinių raketų „Stinger“ bei 5 tūkst. prieštankinių raketų „Javelin“. Amerikos ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pasak R. S. Gilchrist, nepaisydamas Maskvos siekių, Vakarų pasaulis išlieka vieningas ir atkaklus kovoje su Kremliaus režimu.
„Rusai ir prezidentas Putinas galvojo, kad jie palauš Ukrainos dvasią ir susilpnins JAV bei kitų bendraminčių šalių ryžtingumą, paramą Ukrainai. Bet nutiko visiškai atvirkščiai – manau, kad tai sustiprino mūsų atkaklumą. Prezidentas įsipareigojo, kad Jungtinės Valstijos bus su Ukraina iki tol, kol bus pasiekta pergalė ukrainiečių keliamomis sąlygomis“, – pabrėžė ambasadorius.
ELTA primena, kad pirmadienį Ukrainos pareigūnai pranešė, kad per ankstyvą rytą Rusijos surengtą Irano dronų ataką sostinei Kyjivui buvo smogta penkis kartus, buvo apgadintas gyvenamasis namas Ševčenkos rajone ir taikytasi į centrinę traukinių stotį.
Turimais duomenimis, Kyjivo kryptimi iš viso buvo paleisti 28 dronai kamikadzės, tačiau 23 buvo numušti.
Nesu didelis žurnalisto Andriaus Tapino gerbėjas. Prisipažinsiu: nemėgstu Laisvės TV, kurioje vedėjas elgiasi taip užtikrintai, taip žaismingai, tarsi viską kuo puikiausiai išmanytų, tarsi viskas jam būtų aišku.
Tačiau A. Tapiną yra už ką gerbti. Būdamas sumanus organizatorius, jis pamėtėjo puikią iniciatyvą – tegul lietuviai nuperka turkišką kovinį droną „Bayraktar“ ir šią mūšio lauke itin efektyvią skraidyklę padovanoja Ukrainos kariuomenei. Pasakė – padarė. A. Tapino paraginta Lietuvos visuomenė pasielgė pilietiškai – paaukojo užtektinai pinigėlių, kad turkiškas kovinis dronas atsidurtų Ukrainoje.
Čia, beje, gražų žestą pademonstravo Turkija. Turkai savo kovinį droną Lietuvai tiesiog padovanojo. Neėmė iš lietuvių eurų. Gal buvo sužavėti lietuvių sąmoningumu, o gal turėjo pragmatiškų sumetimų? Juk toks žingsnis – puiki reklama tarptautinėje arenoje! Kaip ten bebūtų, o už surinktus pinigus mes pajėgėme nupirkti papildomos amunicijos, kuri verkiant reikalinga narsiems ukrainiečių kariams.
Visa tai žinome. O į ką neatkreipėme dėmesio?
Youtube erdvėse aptikau A. Tapino laidą „Lenkų Bober, pralošti Las Vegase pinigai ir Turkish delight“. Remiantis vedėju, ji surengta trumpam sugrįžus iš vasaros atsotogų. Vos prieš keletą savaičių.
Kadangi domiuosi sudėtingais Armėnijos – Turkijos – Azerbaidžano santykiais, puoliau klausyti, ką pasakys A. Tapinas. Žiūriu ir netikiu savo akimis. 54 minutes trunkančiame filme daug dėmesio skiriama Turkijai bei Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui. Tačiau apie Turkiją – beveik nė vieno gražaus žodžio. O Turkijos prezidentas ne tik kritikuojamas, bet keliuose epizoduose iš jo net tyčiojamasi. A. Tapinas, žinoma, įžeidžiančius epizodus tik pasiskolinęs iš kitų informacijos šaltinių, juos vien žaismingai vertina, ne jis – jų autorius, tad pats juridiškai – niekuo dėtas.
Andrius Tapinas. Laisvės TV. Youtube.com
Mano nuostata tvirta: jei Turkija padovanojo „Bayraktarą“, tai dar nereiškia, kad mes, lietuviai, neturime teisės kritikuoti šios šalies, jos vadovų. Ir vis tik minėtas videopasakojimas dvelkė tendencingu vienpusiškumu. Turkija – beveik blogio įsikūnijimas. Ten jokios demokratijos – vien veidmainystės, dvigubi standartai, politinės intrigos.
O Lietuva, be abejo, šventa? Ar tikrai? Kodėl A. Tapinas, analizuodamas Turkijos tikras ar tariamas klaidas, pavyzdžiui, nekritikuoja Lietuvos parlamentarų, kurie kadaise Seime paskelbė rezoliuciją, esą turkai kalti dėl armėnų genocido (1914-ieji), nors nė vienas iš mūsiškių, įskaitant istorikus bei politologus, nebuvo nė sykio pravėrę turkiškų archyvų? Ar galima Lietuvą vadinti civilizuota, garbinga šalimi, jei ji kaltininkus nurodė nesusipažinusi su pirminiais šaltiniais – su tuo, kas svarbiausia? Šaipykis, kiek geidžia širdis. Bet nesišaipo…
Kodėl A. Tapinas neįvertino, sakykim, nutikimo 2019-ųjų gruodį, kuomet Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan į Vilnių pakvietė turkų istorikus, kad šie Lietuvos visuomenei papasakotų turkiškąją versiją apie tragiškus 1914-uosius, bet turkų mokslininkai, tyrinėtojai, ekspertai nebuvo įleisti į Lietuvos Mokslų Akademiją? Prieš tai mūsų Mokslų Akademijoje buvo išsamiai išdėstyta armėniškoji versija, o štai turkams prieš pat nosį užtrenkėme duris. Turkai savąją paskaitą buvo priversti organizuoti viešbutyje. Taip elgtis, kaip pasielgė mūsų Mokslų Akademija, – demokratiška, civilizuota? Šaipykis ironiškai, piktai, šaipykis subtiliai ar drastiškai. Bet nesišaipo…
Kuo remiantis A. Tapinas tvirtina, esą Turkija palaikė 2020-ųjų rudenį karinę operaciją surengusį Azerbaidžaną … tikėdamasi pigesnių dujų ir naftos? Taip, 2020-ųjų rudenį Baku kariniu būdu susigrąžino jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabacho regioną (didžiąją jo dalį). Taip, beveik pusantro mėnesio trukusiame kare azerbaidžaniečiams talkino Turkija. Bet Turkija parėmė Azerbaidžaną ne vien pragmatiškais sumetimais. Karabachas, remiantis šiandien Pasaulyje galiojančiais teritorinio vientisumo principais, – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Azerbaidžanas kantriai laukė beveik tris dešimtmečius, kada gi Europa padės jam atkurti teritorinį vientisumą. Deja, tiek Europa, tiek JAV žaidė dvigubus žaidimus – nespaudė, kad armėnai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Karabacho. Tad kas čia keisto, jog Azerbaidžanas vieną dieną pritrūko kantrybės, o jį šioje operacijoje palaikė gimininga nacija – turkai. O gal pagalba atkuriant teritorinį vientisumą – nuodėmė?
Džo Baidenas. Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Kita svarbi tema. A. Tapinas minėtoje laidoje labai smulkiai dėstė, kas, kur ir kodėl klysta. O apie tai, kad 2020-ųjų rudenį Armėnija, kuomet Azerbaidžanas jėga vadovo Karabachą, apšaudė net tris stambius Azerbaidžano miestus, neturinčius nieko bendro su Karabachu, – mirtina tyla. Bardoje, Giandžoje ir Tertere žuvo kelios dešimtys civilių, įskaitant vaikus ir moteris, sugriauta dešimtys pastatų. Armėnija tuomet pasielgė lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi Rusija, apšaudydama Ukrainos miestus. Rusiją smerkiame, kad žudo ukrainiečius. Turkiją barame už karinius veiksmus prieš kurdus. O štai apie Armėniją – nė vieno pikto žodžio. Jokių pasmerkimų. Jokių pasišaipymų.
Eidami tokiu keliu, kurį pasirinko A. Tapinas minėtame videokomentare, turėtume kritikuoti ir JAV prezidentą Joe Bideną. Kaip bežiūrėsi, Amerikos prezidentas – ypač garbaus amžiaus. Mėginimai žvaliai ristele bėgti per pievą link žurnalistų, – neįtikinami. Vis labiau į akis krenta epizodai, kuomet prezidentas klupinėja lipdamas lėktuvo trapu. Kaip bebūtų skaudu, jis vis labiau primena Leonidą Brežnevą paskutinėmis vadovavimo Sovietų Sąjungai dienomis. O juk viešai dar žadėjo, jog sieks antrosios kadencijos. Perfrazuojant A. Tapino pastabas apie Turkijos prezidentą, norėtųsi paklausti, ar Amerika nejaučia gėdos, kuomet į svarbiausią šalies postą išsirinko garbaus amžiaus senuką? Nejaugi vienoje iš galingiausių pasaulio valstybių nėra nė vieno bent kiek rimto, patyrusio ir tuo pačiu bent kiek jaunesnio politiko, kuris būtų galėjęs pakeisti J. Bideną?
Analizuotinas ir ne itin senas Lietuvoje reziduojančio JAV ambasadoriaus akibrokštas, kuomet jis atėjęs svečiuosna pas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorių subtiliai nurodinėjo, kokių temų lietuviams kelti nevalia. Ambasadorius, be abejo, pageidavo, kad Lietuvos istorikai liautųsi nagrinėję žydams nemalonias temas. Panašų vizitą anuomet pas LGGRTC vadovą surengė ir tuometinis Izraelio ambasadorius. Jis piršo tą pačią nuomonę. Kiek čia progų patyčioms? Juk Amerika demokratiška, tad kaip demokratinės valstybės pasiuntinys drįsta įkalbinėti demokratinės Lietuvos istorikus vadovautis dvigubais standartais, atsisakyti objektyvumo, imtis savicenzūros?
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
O kodėl dar nepasišaipius iš Popiežiaus Pranciškaus? Juk Šventasis Tėvas kadaise į Vatikaną atvykusiam Vladimirui Putinui įteikė Taikos angelo medalį. Rusija didžiojo karo prieš Ukrainą tą dieną dar nebuvo pradėjusi, bet tuo metu Kremlius jau buvo sutrypęs Čečėniją, išžudęs nepriklausomybės siekusius Čečėnijos lyderius Džocharą Dudajevą, Zelimchaną Jandarbijevą, Aslaną Maschadovą, iš Gruzijos atėmęs du regionus, susprogdinęs gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, Londone radioaktyviuoju poloniu nunuodijęs Rusijos nusikaltimus demaskavusį buvusį KGB agentą Aleksandrą Litvinenką. Taip pat ir prieš Kijevą rengė bjaurių provokacijų, kai ukrainiečiai kovosi už demokratiją ir laisvę Maidane. Štai kokiam žmogui Vatikano lyderis ant kaklo pakabino Taikos angelo medalioną, spaudė dešinę, kantriai laukė vėluojančio beveik 50 minučių!
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Taigi temų pašaipoms, ironijoms, kritiniams reportažams, straipsniams, videopasakojimams, – apstu. Tik būkime nuoseklūs, sąžiningi, principingi. Pasiėmę rankon padidinamąjį stiklą žvelkime į visas puses.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Australietiški bumerangai
Rusijos Užsienio reikalų ministerija penktadienį pranešė iškvietusi JAV ambasadorių Johną Sullivaną dėl kišimosi į rinkimus, šalyje artėjant vėliau šį mėnesį vyksiantiems parlamento rinkimams.
Rusija pastaruoju metu griežtina internetinės erdvės kontrolę ir imasi teisinių veiksmų prieš užsienio technologijų kompanijas, kaltindama šias negebėjimu pašalinti valdžios institucijų draudžiamo turinio.
„Yra viena priežastis – kišimasis į Rusijos rinkimus. Tikimės, kad būtent taip amerikiečių diplomatai apie tai informuos Vašingtoną“, – programėlėje „Telegram“ teigė ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova.
Atskirame pranešime ministerija nurodė, kad ambasadorius J. Sullivanas penktadienį susitiko su Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotoju Sergejumi Riabkovu.
Pranešime priduriama, kad J. Sullivanui susitikimo metu buvo pateikti „nenuginčijami įrodymai“ apie JAV technologijų milžinių įstatymų pažeidimus artėjančių parlamento rinkimų kontekste.
Ministerija taip pat teigė išreiškusi „kategorišką nepritarimą kišimuisi į mūsų šalių vidaus reikalus“.
Tarp Maskvos ir Vašingtono tvyro įtampa, kurią sukėlė daugybė klausimų, įskaitant kaltinimus kišimusi į JAV rinkimus ir žmogaus teisių padėtį Rusijoje.
Gegužę Rusija oficialiai pripažino JAV „nedraugiška valstybe“ ir uždraudė šalies ambasadai įdarbinti Rusijos piliečius.
Rusų kalboje esama žodžio „pakazucha“, kurį nelengva tiksliai išversti į lietuvių kalbą. Rusai šiuo žodžiu dažniausiai apibūdina ne itin gražų elgesį. Tiksliau sakant – dviveidystę, apsimetimą, gudravimą. Taip dažnusyk aprašomas žmogus, kuris viešumoje dedasi esąs gražus, teisingas, sąžiningas, o iš tiesų jo šypsena – tik širma, pridengianti negražius darbelius.
Ar apsimetėlio, dviveidžio politiko epitetas tinka JAV prezidentui Džo Baidenui (Joe Bidenas)? Viešojoje youtube.com erdvėje teko klausytis Amerikoje gyvenančių atsargos karininko Gario Tabaxo (Garry Tabax) ir buvusio Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrėjaus Ilarionovo komentarų, kuriuose jie, be kita ko, gilinasi ir į JAV – Rusijos – Ukrainos tarpusavio santykius. Taigi šie du komentatoriai, ne sykį aprašyti portale slaptai.lt, įsitikinę, jog Džo Baidenas išdavė ne tik Ukrainą (atidavė ją į Kremliaus rankas po Ženevos susitarimų), bet ir Rytų Europą, nes atšaukė ekonomines sankcijas „Nord Stream 2“ vamzdį tiesusiai Vokietijai (dėl Nord Stream 2 dujotiekio į rimtą pavojų patenka ne tik Ukraina, bet ir Rytų Europos šalys, įskaitant Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, mat dujotiekis ženkliai sustiprina Rusijos galimybę diktuoti savas žaidimo taisykles visai Europos Sąjungai).
Šie komentatoriai, iš kurių ypač pasitikiu A.Ilarionovu, nes jo komentarų, kaip, regis, ir slaptai.lt redaktorius, klausausi jau beveik septynetą metų, mini, jog sovietiniais laikais, kai dar egzistavo Sovietų Sąjunga, Dž. Baidenas, dirbdamas JAV valstybinėse struktūrose, buvo nuvykęs į Maskvą. Tąsyk į Kremlių jis nuvežė oficialiojo Vašingtono laišką, kuriame piktinamasi žiauriu sovietų valdžios elgesiu persekiojant disidentus, kitaminčius, politinius kalinius. Ši detalė – tarsi palanki Dž. Baidenui. Bet, pasak komentatorių, esama išlikusių vieno sovietinio funkcionieriaus prisiminimų. Tas buvęs komunistų funkcionierius dalyvavęs tuometiniuose susitikimuose su Dž. Baidenu Maskvoje. Štai kas įdomiausia: funkcionierius savo prisiminimuose rašęs, jog į Kremlių atsibeldęs Dž. Baidenas oficialiai grūmojo kumščiu, o neoficialių pasisedėjimų metu prašė sovetinių diktatorių nepergyventi dėl amerikietiškosios kritikos. Esą laiškas – tik dėl akių, tik „pakazuha“. Vašingtonui išties ne itin rūpi kitaminčių likimas sovietų imperijoje. Kremlius galįs elgtis su disidentais kaip tinkamas. Vašingtonas tiesiog dėl tarptautinės nuomonės įteikęs sovietiniams gensekams priekaištų kupiną laišką. Tik dėl įvaizdžio…
Džo Baidenas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Išgirdęs taip besielgiant svečią Kremliaus funkcionierius savo prisiminimuose pakrikštijo jį „misteriu pakazuha“. Būtent Dž. Baidenas buvo pažymėtas kaip „misteris pakazuha”.
Net jei Dž. Baidenas anuomet SSRS valdžią ragino rimtai nevertinti amerikietiškų priekaištų įpareigotas tuometinės Baltųjų Rūmų administracijos, – gėdinga istorija. Bet jei tądien Dž. Baidenas leido sau reikšti ne tiek valstybinę, kiek asmeninę nuomonę, – dar baisiau. Jei gūdžiu sovietmečiu Dž. Baidenas pataikavo Kremliaus diktatoriams, nenuostabu, kodėl jis negalėtų parduoti Kremliaus diktatoriui Vladimirui Putinui Ukrainos arba Baltijos šalių?
O gal ši Dž. Baideną kompromitojanti detalė vis tik – laužta iš piršto? Šiais dezinformacijos laikais niekuo aklai nepasitikiu. Bet kaip, kur išsiaiškinti, ar tai – ne „informacinė antis”? Kreiptis į Lietuvoje reziduojantį JAV ambasadorių Robertą S. Gilchristą – beprasmiška. Vis tiek nieko neatsakys, nieko nekomentuos.
Tačiau išsiaiškinti tokius niuansus Lietuvai nepakenktų. Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir smulkmena, iš kurios neverta kurpti plačių apibendrinimų. Ir vis tik – svarbu. Gal ir dėl Baltijos šalių apsaugos šis Amerikos prezidentas gudrauja: mums tvirtina, jog Lietuva, Latvija ir Estija – saugios, nes mus neva budriai saugo NATO, o Ženevos užkulisiuose V. Putinui šnibždėjo visai kitokius apibūdinimus?
Ką tik publikuotame straipsnyje „Kokias temas Lietuvos Seimo pirmininkė aptars su JAV, Izraelio ir Vokietijos ambasadoriais” Gintaras Visockas išsako nejaukius nuogąstavimus apie tai, kad 2021 metų kovo 24 dieną numatytame Lietuvos Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen (liberalų sąjūdis) susitikime su JAV ambasadoriumi Robert S.Gilchrist, Izraelio ambasadoriumi Yossef Levy ir Vokietijos ambasadoriumi Matthias Soon bus siekiama spustelėti Seimo pirmininkę, bandant įpiršti nuomonę, jog prof. Adas Jakubauskas yra netinkamas vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.
Kaip atrodo, tokie nuogąstavimai nėra laužti iš piršto, jeigu prisiminsime, kad visai neseniai kai kurie iš čia paminėtų aukščiausiojo rango diplomatų labai piktai sureagavo į Valdo Rakučio pasisakymą Holokausto aukų atminimo dieną. V. Rakutis tąkart droviai užsiminė, kad Holokausto nusikaltimuose dalyvavo ir žydų tautybės asmenys, tarnavę getų policijoje. Žinia, bandymas prikabinti V. Rakučiui antisemito etiketę dėl tokio pasisakymo yra daugiau nei juokingas užmanymas, nes apie sadistinius getų policininkų žydų siautėjimus liudija perėję pragarus ir išlikę gyvi jų tautiečiai iš geto. Liudija tokius dalykus, kad net plaukai stojasi piestu. Taigi nebus didelis spalvų sutirštinimas pasakyti, kad dėvinčius skirtingas uniformas dušanskius buvo galima sutikti abiejose pusėse.
Amerikos ambasadorius Lietuvoje ponas Robert S. Gilchrist
Kita vertus, jeigu aptartu atveju yra suprantamas dalykas skirtingai dedami akcentai arba net pasirinkimas nutylėti nepatogius dalykus, kad nebūtų kurstomos nereikalingos aistros, tai savo ruožtu minėtų ambasadorių galimas kišimasis į LGGRTC veiklą ir vadovybės formavimo peripetijas turėtų būti vertinamas kaip sunkiai protu suvokiama, visą mūsų gyvenimą dabar staigiai pasmardinusi istorija, kai niekingi asmenys persiėmė nešvankiausių okupantų vaidmenimis. Ne pro šalį bus pastebėti ir tai, kad šįkart žydų nacionalistų išpuolį išprovokavo klausimas – ar galima tikėti pasaulio teisuolio liudijimais, jeigu jie netelpa į nusistovėjusias ir kažkam labai parankias lietuvių dergimo schemas?
Jeigu pastebėjote, kalbu ne apie valstybių santykius, juolab čia neminiu sąjungininkų tarpusavio įsipareigojimų. Kalbame apie atskirus piktavalius asmenis, kurie, kaip dabar jau turime didesnį ar mažesnį pagrindą teigti, netinkamai atstovauja savo valstybėms ir, be visa ko kito, gali paskatinti antisemitinių nuotaikų pasidauginimą. Žmogiškasis faktorius čia yra ne paskutinėje vietoje, o mes privalėtume paieškoti būdų, siekiant pranešti sąjungininkų politikos formuotojams ir visiems geros valios žmonėms apie tai, kad negabios ir šiurkščios būtybės yra blogas pasirinkimas tarpininko vaidmeniui. Nenustebčiau, jeigu sužinočiau ir tai, kad ir dabartinis JAV ambasadorius Lietuvoje taip pat yra žydų tautybės asmuo, atstovaujantis ne tiek didžiosios valstybės interesams, kiek užkulisiniams veikėjams su nesubalansuotomis ambicijomis.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
G. Visockas užsiminė apie galimą spaudimą, savo ruožtu aš tokį grubų ir nevalyvą ambasadorių kišimąsi į mūsų šalies istorinės atminties formavimo sferą būčiau linkęs vadinti prievartautojo nesusiturėjimu, pademonstruojant labiausiai iškrypėliškus refleksus. Dabar pabandykime įsivaizduoti visi kartu – ar liks nors mažiausias pasiryžimas būti sąjungininku, ginant laisvės ir demokratijos vertybes, išprievartautam, pažemintam žmogus, ar turėsime teisę, iškilus būtinybei, kviesti tautiečius ginti savo šalį su ginklu rankose, jeigu dabar pasisakome už moraliai išprievartautųjų subkultūros suklestėjimą? Kaip taip atsitiko, kad kovojant už laisvę visame pasaulyje, savo šalyje užsiauginome visą vidujai nugalėtų, nelaisvų žmonių generaciją, gyvenimo sampratą grindžiančią prisitaikėliškumo ir pataikūniškumo įpročiais, individų sėkmės istoriją ir tarptautinės karjeros galimybes siejančią su tautos istorinės atminties išniekinimo veikla.
Kaip jums atrodo, su dideliu džiugesiu ar pažymėta liūdesio bei rezignacijos atšešėlių Seimo pirmininkė atvyks į susitikimą su ambasadoriais būti (galimai) išprievartautai? O gal Viktorijos Čmilytės-Nielsen nuspręs atidėti susitikimą iki geresnių laikų, kai sąjungininkių interesams atstovaus jau kiti ambasadoriai, labiau atviri nuomonių įvairovei. Kažin kažin… Šiandienos nusakymui, kaip atrodo, labiausiai tinka posakis, kad, galimas daiktas, per mūsų nepriklausomybės laikotarpį buvo ir blogesnių valdžių dalykiniu požiūriu, tačiau tokių morališkai nusususių anksčiau tarsi ir nepasitaikydavo.
O kas lieka mums, kai Lietuva tapo vienu iš svarbiausių judonacizmo išbandymo poligonu? Gal kitą kartą į Seimą jau reikės rinktis politikus, kurie skelbsis, kad Palestiną palaiko labiau nei Izraelį, a?
Keletą dienų girdėdamas nežmogišką žviegimą apie tai, kad neva toks Valdas Rakutis (šių metų šaukimo Seimo narys ir žinomas istorijos profesorius) neparodė reikiamos pagarbos Holokausto aukų atminimui ar net pabandė užginčyti patį Holokausto faktą, neapsikentęs susiradau publikuotą spaudoje profesoriaus straipsnį (lrt.lt), tačiau nieko panašaus nė iš tolo čia neradau, tokių išvadų čia neužtiksite ir jūs net užuomazginiu pavidalu, pasišviesdami, jeigu norite, su galingu prožektoriumi rankose. Holokaustas V.Rakučio ištransliuotame pasisakyme net dar aiškiau nei įprasta literatūroje apie hitlerininkų nusikaltimus yra apibrėžiamas kaip siaubingo blogio apraiška.
Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi, pabandykime, prabėgus dienai kitai, dar kartą perskaityti minėtą V.Rakučio straipsnį, užtikrinu – nerasite nė vienos minties, kuri neatitiktų visų pripažįstamos tiesos pozicijų. Tiesą sakant, to ir buvo galima tikėtis, žinant autoriaus respektabilumą ir tą aplinkybę, kad tokia Faina Kukliansky nepraleis net mažiausios progos išpūsti nešvankų burbulą. O mažiausia proga čia buvo autoriaus prabėgomis, kaip atrodo, dėl bendro vaizdo paminėtas faktas, kad ir pavieniai žydai dalyvavo totalitarinių režimų represinėse struktūrose ar net Holokausto nusikaltimuose. Kas to nežino, ar ne? Tačiau štai JAV ambasadorius Lietuvoje, iš to užkulisinio fakto paminėjimo daro išvadą, kad neva V.Rakutis bando primesti nuomonę, kad dėl Holokausto nusikaltimų yra kalti patys žydai (sic). Žinia, tokią išvadą, paneigiant problemos aptarimo kontekstą, gali išpešti tik beviltiškai iškrypusios vaizduotės žmogus. Toks tikrai nėra mūsų autorius, norėtųsi tikėti, kad taip pat ir JAV ambasadorius Lietuvoje nėra pamišęs žmogus. Greičiau yra taip, kad kuriamos seno šablono, labai negarbingos galios schemos, į kurias yra įpainiojamos taip pat ir JAV institucijos. Vis tik, labiausiai yra tikėtina, kad bent jau šiuo atveju JAV ambasadorius V. Rakučio straipsnio tikrai nepaskaitė, o melagingosios interpretacijos buvo pametėtos mūsų bičiulių žydų.
Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Niekam neturėtų kilti ir nekyla jokių abejonių, kad V.Rakutis yra ištikimas faktų tiesai, tačiau buvo suabejota dėl to, kad profesorius savo nukrypstančias nuo įprasto šablono mintis išsakė Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos proga, t. y. ne vietoje ir ne laiku. Tačiau, kaip suprantu aš, šio straipsnio didžiausia vertė ir yra ne tiek visiems žinomų faktų paminėjimas, kiek galbūt ne iki galo užviršuota mintis, kad Holokausto aukų minėjimo dieną jau vardan atminties prasmingumo ypač turėtume susimąstyti dėl blogio prigimties ir jo apraiškų istorijoje, pagalvotume apie visas galimas blogio užkardinimo priemones, apie užduotį nuplėšti blogiui gėrio kaukes. Čia yra išsakoma truputėlį kita Holokausto aukų paminėjimo strategija, įvertinus tą aplinkybę, kad ši atmintina diena didžiausia dalimi žydų pastangomis yra visiškai nususinta, paverčiant ją galios industrijos plėtotės schema.
Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Hitlerininkų nusikaltimai nedaro vokiečių žudikų tauta, Nachmano Dušanskio įvykdyti žmonių kankinimai neteikia preteksto pavadinti žydus sadistų tauta. Tačiau jeigu būtų leista man kalbėti viską, kas užplaukia ant liežuvio, aš išrinktąją tautą pavadinčiau labiausiai nedialogiška tauta pasaulyje. Kita vertus, kaip atrodo bent man, tai užmina mįslę apie paminėtos tautos baisią desperaciją su kolektyvinės pasąmonės gelmėse nugrimzdusiu įsitikinimu, kad su mumis (t. y žydais) susikalbėti neįmanoma, mes mokame tik vieną dalyką – prievarta primesti savo tiesą
Dėl lietuvių – atskira kalba, jų ydų sąrašas yra ilgas, tačiau net ir jie, lietuviai, paprastai siekia prisikasti iki šaknų, suprasti diskusijos esmę, savo ruožtu žydai diskusijos sėkmę dažniausiai supranta kaip oponento pergudravimą, išstūmimą iš diskusijų rato arba nustūmimą į užribį, išnaudojant galios schemų teikiamas galimybes. Tos galios schemos yra savotiškas masalas ir lietuviško mentaliteto prostitucijos žymūnams, siekiantiems pasigauti sėmę savo tautos niekinimo sąskaita.
Tačiau užblokuota tiesa niekur nepradingsta, dar daugiau – išstumta iš diskusijų rato ji įgyja nauja matmenį, t. y. tampa pikta tiesa. Tai terpė, kurioje, be visa ko kito, geriausiai sudygsta latentinio antisemitizmo sėkla. Tačiau neužmirškime ir to, kad antisemitizmo sudaiginimo galimybe labiausiai Lietuvoje suinteresuoti yra tokie personažai kaip F.Kukliansky, nes neretai dirbtinai forsuojami nesusipratimai tarp žydų ir lietuvių leidžia šiai finansiniuose skandaluose nugrimzdusiai veikėjai palaikyti savo veiklos prasmingumo įvaizdį.
F.Kukliansky yra antisemitizmo Lietuvoje kurstytoja Nr.1!
B-52 Stratofortress. Youtube.com nuotr.
Virš Lietuvos penktadienį praskrido JAV strateginis bombonešis B-52, o jį lydėjo šiuo metu NATO oro policijos misijoje dalyvaujantys Ispanijos ir Jungtinės Karalystės naikintuvai. Šis skrydis – tai iš anksto koordinuotos JAV su kitų NATO sąjungininkių pajėgomis treniruotės, kuria siekiama pademonstruoti Aljanso vienybę ir solidarumą, dalis.
Tokie iš anksto suplanuoti JAV bombonešių praskridimai, prie jų prisijungiant vis kitiems daugelio sąjungininkų naikintuvams, penktadienį vyks virš visų 30 NATO valstybių Europoje ir Šiaurės Amerikoje, pažymima Krašto apsaugos ministerijos pranešime.
„Šia treniruote mūsų strateginė transatlantinė partnerė JAV demonstruoja solidarumą ir kolektyvinės gynybos įsipareigojimus sąjungininkams bei visam Aljansui ir gebėjimą operatyviai reaguoti į grėsmes globaliu mastu“, – sako krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Gilchristas pabrėžia, kad Jungtinių Amerikos Valstijų įsipareigojimas Lietuvos ir kitų NATO partnerių saugumui yra nepajudinamas. Ši treniruotė rodo, kad Aljansas išlieka pasirengęs ir pasiryžęs vykdyti įsipareigojimus abipus Atlanto.
Treniruotėje dalyvaujantys šeši JAV karinių oro pajėgų bombonešiai B-52 „Stratfortress“ į Jungtinę Karalystę atskrido iš Minoto karinės oro bazės Šiaurės Dakotoje rugpjūčio 22 dieną. Tai ne pirmas kartas, kai JAV strateginiai bombonešiai atlieka tokias treniruotes virš Baltijos šalių ir kitų NATO sąjungininkių. Kaip nurodoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime, nuo 2018 m. JAV atliko daugiau kaip 200 strateginių bombonešių B-52 kartu su NATO sąjungininkais treniruočių, taip pat ir virš Lietuvos, kai dalyvauja pratybose su Lietuvos kariais.
Naujasis JAV ambasadorius Baltarusijoje, kaip manoma, atvyks į Minską šių metų vasarą. Tai trečiadienį žurnalistams pranešė Jungtinių Valstijų laikinoji reikalų patikėtinė Jenifer Moor.
„Džiaugiuosi, kad esu čia tuo metu, kai gerėja mūsų dvišaliai santykiai, kai jau šią vasarą į Baltarusiją atvažiuos Amerikos ambasadorius ir mūsų tautos pamatys, jog mes turime daugiau bendro negu skirtingo“, – sakė J. Moor, kurią cituoja naujienų agentūra „BelTA“.
Baltarusija atšaukė savo ambasadorių Michailą Chvostovą iš Vašingtono 2008 metų kovo mėnesį, kai JAV įvedė sankcijas kai kurioms Baltarusijos kompanijoms. Po to Minską paliko Amerikos diplomatinės misijos vadovė Karen Stewart. Nuo to laiko ambasadoms vadovauja laikinieji reikalų patikėtiniai.
Pernai Baltarusija ir JAV pareiškė, kad yra pasirengusios apsikeisti ambasadoriais. JAV prezidentas Donaldas Trumpas gegužės pradžioje oficialiai pasiūlė valstybės sekretoriaus padėjėjo Vakarų Europos ir ES reikalams pavaduotoją Julie Fisher į ambasadorės Baltarusijoje postą.
Į Lietuvą atvyko paskirtasis JAV ambasadorius R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.
Į Lietuvą atvyko paskirtasis JAV ambasadorius Robertas S. Gilchristas. Paskirtasis JAV ambasadorius prezidentui Gitanui Nausėdai artimiausiu artimiausiu metu įteiks skiriamuosius raštus.
Paėjusių metų liepą R. S. Gilchristą nominavo prezidentas Donaldas Trumpas; gruodžio mėnesį nominacija patvirtinta Senate; JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas politiniams klausimams Davidas Hale`as jį prisaikdino sausio 13-ąją.
Duodamas priesaiką paskirtasis ambasadorius gyrė Lietuvą kaip vieną ištikimiausių Jungtinių Valstijų sąjungininkių, kartu pabrėždamas, kad eiti ambasadoriaus pareigas jam yra „viso gyvenimo garbė“. Kalbėdamas apie dvišalius JAV ir Lietuvos santykius jis atkreipė dėmesį į šiemet minimas istorines sukaktis, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtąsias metines.
„Džiaugiuosi galimybe Lietuvoje būti šaliai minint šio istorinio įvykio trisdešimtmetį. Kartu džiaugiamės, kad šie metai žymi ir 80-ąsias Welleso deklaracijos metines – šiuo dokumentu Jungtinės Valstijos pažymėjo niekuomet nepripažinsiančios jėga įvykdytos Lietuvos ir kitų Baltijos šalių prievartinės inkorporacijos į Sovietų Sąjungos sudėtį“.
„Mano pirmoji, kaip ambasadoriaus, išvyka už Vilniaus ribų bus į Pabradę, kur lankysiu iki gegužės mėnesio dislokuotus 500 amerikiečių karių“, – praėjusią savaitę Vašingtone sakė R. S. Gilchristas.
Paskirtasis ambasadorius R. S. Gilchristas yra Aukštesniosios užsienio reikalų tarnybos narys, 2016-2019 m. vadovavęs JAV Valstybės departamento Operacijų centrui. Iki paskyrimo ambasadoriaus pareigoms jis ėjo diplomatinės misijos vadovo pavaduotojo JAV ambasadoje Švedijoje ir Estijoje pareigas, vadovavo JAV valstybės departamento Europos ir Eurazijos reikalų biuro padaliniui, atsakingam už Šiaurės ir Baltijos šalių klausimus. Dar anksčiau buvo politinio patarėjo pavaduotoju JAV ambasadoje Irake bei politikos skyriaus vadovu JAV ambasadoje Rumunijoje.
R. Gilchristas bakalauro studijas baigė Wake Forest universitete Šiaurės Karolinoje, Virdžinijos universitete įgijo humanitarinių mokslų magistro laipsnį.
Apie atsistatydinimą paskelbė JAV ambasadorius Estijoje. Pranešama, kad tokį jo žingsnį paskatino JAV prezidento Donaldo Trumpo komentarai apie sąjungininkus Europoje, informuoja BBC.
JAV prezidentas neseniai nurodė įvesti muitus kai kurioms prekėms iš Europos Sąjungos ir griežtai kritikavo NATO partnerius.
„Prezidento pareiškimai apie tai, kad Europos Sąjunga siekia pasinaudoti JAV kaip kiaule taupykle arba kad NATO yra lygiai tokia pat bloga kaip NAFTA (Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutartis), yra ne tik faktiškai klaidingi, bet ir įrodo, kad man atėjo metas trauktis“, – JAV ambasadorius Estijoje James’as Melville’is rašė draugams feisbuke.
J. Melville’į ambasadoriumi Estijoje paskyrė buvęs JAV prezidentas Barackas Obama 2015 m.
Kai kurie kiti JAV diplomatai pastaraisiais mėnesiais taip pat pasitraukė iš einamų pareigų. Sausį atsistatydino JAV ambasadorius Panamoje Johnas Feeley, kuris sakė nebegalėjęs likti poste dėl prezidento D. Trumpo.
Ketvirtadienio pavakarę vilniečiai ir miesto svečiai buvo pakviesti į Užsienio reikalų ministerijos ir JAV ambasados Vilniuje organizuojamą renginį Vašingtono aikštėje „Kartu tarkime ačiū JAV!“
Susirinkusius pažymėti istorinės Samnerio Veleso (Sumner Welles) deklaracijos, kuria JAV nepripažino Baltijos šalių okupacijos, sveikino užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
„Istorinės S. Veleso deklaracijos minėjimas Vašingtono aikštėje jau tapo gražia tradicija – kiekvienas metais organizuojame laisvės šventę, kuria pagerbiame istorinę atmintį ir dėkojame mūsų sąjungininkams už dešimtmečius puoselėtą ir palaikytą nepriklausomos Lietuvos viltį. Šiandien mes didžiuojamės savo laisve ir džiaugsmingai tariame „ačiū“ tiems, kurie mus visada palaikė“, – sakė užsienio reikalų ministras L. Linkevičius.
Šventės pradžioje, kaip ir kasmet, grojant Lietuvos kariuomenės orkestrui, buvo pakeltos Baltijos šalių ir JAV vėliavos, atlikti Lietuvos ir JAV himnai. Vėliau amerikietišku maistu prekiavo restoranų maisto vagonėliai, surengtas džiazo kolektyvo „Žaibas“ koncertas. Renginiui vadovavo iš Čikagos grįžęs buvęs Lietuvos generalinis konsulas Marijus Gudynas.
S. Veleso deklaracija buvo paskelbta tuometinio, laikinai ėjusio pareigas, JAV valstybės sekretoriaus S. Veleso 1940 metų liepos 23 dieną. Šia deklaracija JAV oficialiai visam pasauliui pranešė, kad nepripažįsta Sovietų Sąjungos įvykdytos Baltijos šalių okupacijos. Tai tapo JAV Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politikos, kuria JAV smerkė Sovietų Sąjungos įvykdytą agresiją ir palaikė Baltijos šalių nepriklausomybės siekį, pradžia.
Skveras, esantis tarp sostinės Baltojo tilto ir Lukiškių aikštės, buvo pavadintas Vašingtono aikšte 1996 metais, tuometinės JAV valstybės sekretorės Madlenos Olbrait (Madeleine Albright) vizito Lietuvoje proga.
Beveik dešimtmetį gyvybės stokojęs skveras Seimo nario Emanuelio Zingerio ir Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva atgijo 2015 metų liepą minint 1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretoriaus S. Veleso paskelbtos deklaracijos, oficialiai nepripažinusios Baltijos šalių okupacijos, 75-metį.
Visos abejonės dėl NATO sutarties 5 punkto aiškinimo išsklaidytos!!!
JAV ginkluotosios pajėgos, dislokuotos Rytų šalių sąjungininkių teritorijoje pasirengę atsakui į karinę Rusijos agresiją nelaukdamos NATO procedūrų kolektyvinio saugumo reikalu derinimo, numatyto Šiaurės Atlanto sutarties 5 punkte.
JAV ambasadorius Maskvoje Maiklas Makfolas (Michael McFaul) naudojasi socialiniais tinklais, kad pateiktų savo poziciją visuomenei, rašo leidinyje Foreign Policy žurnalistė Anna Nemcova. Antai gruodžio pradžioje jis surengė tikrą „maratoną“ – atsakinėjo į rusų – Twitter vartotojų – klausimus.
A.Nemcova prisipažįsta: jai kaip pradedančiai Twitter vartotojai buvo labai įdomu stebėti, kaip „profesionalas“ (taip ji vadina Makfolą) sprendžia vienas kitą atmetančius klausimus: reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp maksimalaus atvirumo, kurio reikalavo auditorija, ir būtino diplomatinio takto.
Amerikoje, Pietų Kalifornijoje, gyvenantis 56 metų nekilnojamojo turto agentas, kino kūrėjas, dviejų valandų filmo „Musulmonų nekaltybė“ („Innocence of Muslims“) scenarijaus autoriumi, režisieriumi ir prodiuseriu įvardijamas Samas Bacile’as buvo priverstas slapstytis po to, kai jo filmas, kritikuojantis musulmonų pranašą Mahometą, kuriame teigiama, kad jis buvo sukčius, išprovokavo ultrakonservatyvių islamistų išpuolius prieš JAV diplomatines atstovybes Egipte ir Libijoje.
Per juos Libijos rytiniame Bengazio mieste žuvo JAV ambasadorius Libijoje Chrisas Stevensas ir dar trys pareigūnai. Nors S. Bacile’as apgailestavo dėl ambasadoriaus, nužudyto kilus pasipiktinimo bangai dėl šio filmo, jis dėl šio smurto kaltino per menką ambasados apsaugą ir smurto vykdytojus. Egipto sostinėje Kaire protestuotojai užlipo ant JAV ambasados sienų, nuplėšė Amerikos vėliavą ir vietoje jos iškėlė juodą vėliavą su islamo šūkiu.
NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidentas Karlas Lamersas atvyko į Ukrainą tik tam, kad aplankytų įkaltintą ir šiuo metu ligoninėje besigydančią buvusią premjerę. Juliją Tymošenko. Šią informaciją paskelbė „Julijos Tymošenko bloko – „Tėvynės“ frakcijos pirmininko pavaduotojas Andrejus Škilis.
Pasak jo, toks susitikimas suderintas su Ukrainos penitenciarinės tarnybos vadovybe ir įvyko liepos 3 dieną. Taip informavo partijos „Tėvynė“ spaudos tarnyba. Deputatas taip pat pažymėjo kad K. Lamersas ketina trečiadienį susitikti su Ukrainos valdžios atstovais.
