Eidamas 87-uosius metus po sunkios ir ilgos ligos sekmadienį mirė poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Juškaitis, pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga.
 
Jonas Juškaitis gimė 1933 m. gegužės 30 d. Kuturiuose, Jurbarko rajone. 1958 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Dirbo mokytoju, 1958-1962 m. – „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Nuo 1971 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
 
Jonas Juškaitis yra parašęs ir išleidęs šešiolika poezijos knygų: „Ir aušros, ir žaros“ (1962), „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (1972), „Tolimos dainos“ (1981, 1997; Brailio raštu, 2001), rinktinė tuo pačiu pavadinimu (2006), „Dešimt žodžių jazmino žiedui“ (1984), „Su volungės balsu“ (1984), „Anapus gaiso“ (1987), „Pučia vėjas į širdį“ (1990), „Pilnas vakaras nutilusios dainos“ (1994), „Varpai sudūlės nuo skambėjimo“ (1998), „Lyra ant gluosnio“ (1998), „Eglė vasaros naktį“ (2003), „Labos nakties, naktie“ (2005), „Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis“ (2009), „Jonas Juškaitis: eilėraščiai“ (2012), „O laike, o niūniavime manęs“ (2018).
 
Pastaraisiais metais, nors ir sunkiai sirgdamas, Jonas Juškaitis ir toliau kūrė, leidykla „Homo liber“ išleido jo knygas: „Trauktis atsišaudant: apie knygas, laikus ir žmones“ (2016), „Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis: laiškai“ (2018) bei Virginijos Balsevičiūtės parašytą monografiją apie poetą „Toks gražus, toks liūdnas“ (2018).
 
Jonas Juškaitis buvo ir puikus vertėjas. Tarp jo verstų užsienio poetų yra A. Achmatova, F. G. Lorka, J. V. Getė, N. Gumiliovas, H. Heinė, F. Helderlinas, S. Jeseninas, O. Mandelštamas, K. K. Norvidas, R. M. Rilkė, G. Traklis, senovės japonų poetų.
 
O Jono Juškaičio eilėraščių yra išversta į anglų, baltarusių, ispanų, italų, latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių kalbas.
 
Jonas Juškaitis 1989 m. buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, 1999 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, o 2004 m. pelnė Jono Aisčio literatūrinę premiją už eilėraščių knygą „Eglė vasaros naktį“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.30; 16:52
juskaitis

O mes? Ar bent nuoširdžiai nulenkėm galvas, patys melavę ir klydę? Todėl nesistebėkim, jei smuktume… Ir nuo grandioziškiausios nelogikos. Didžiausia apgaulė iš visų apgaulių – apgaudinėti save. Kaip apsukriai persitvarko tie, kurie… nepersitvarkys niekada. Jie balsiausiai gieda, savo nemato nė dėmelės, o griebia už gerklės kitus, kad apie jų dėmes neprasižiotų. Bakterijos prisitaiko prie naujų antibiotikų!

Subrendimas – įžiūrėti klaidas bet kur pasaulyje ir jų nuostolingai nebrukti į savo mažos tautos kultūrą, o imti akstinams tai, kas geriausia. Maža tauta, kiekvienas žmogus turi tuos pačius didelius klausimus kaip visas pasaulis. Menas – ne kas pasensta ar praeina, o kas jaudina visada. Literatūra gali viskuo naudotis ir viskam teikti naudos, bet ji – tik menas. Žodžio menas ir menas užburti prasmingu žodžiu. Ne per smerkiančią, o per sukrėstą sielą.

Continue reading „Visą sistemą ir auklėjimą reikės dantis sukandus keisti iš esmės… Kitaip – žūsime…“

juskaitis

Kiek laiko ir kaip Jums sekėsi “tarnauti” anuometiniame “Literatūros ir meno” savaitraštyje? Kas ir kaip ten dirbo?

Savo nuomonės turėti negalėjai. Tik “pagal partinę liniją”. O su ta linija būdavo didžiausias vargas. Kiekvieną įtartiną straipsnelį nešk Juozui Žiugždai, Kostui Korsakui, Romui Šarmaičiui, kam kitam arba į Centro Komitetą. Nunešu Kazio Ambraso varomas Žiugždai kažkieno apie G.Lukačą. “Kas tas Lukačas?” – “Vengras, revizionistas.” – “Kad jį velniai, nuo savų gali nuplikti, o dar su vengru terliokis. Kur apie jį pasiskaityti?” Arba redaktorius Vacys Reimeris siunčia su Vytauto Svetulaičio straipsniu apie Liudą Girą pas Korsaką. “Kad man atrodo aišku, nežinau, ką Korsakui sakyti.” – “Tau visada viskas aišku, bet kitiems neaišku. Jei nežinai, papasakok jam viską apie Liudą Girą. Ką žinai.”

Continue reading „Savo nuomonės turėti negalėjai“

juskaitis

Korkovado Kristus ištiesęs rankas viršum didžiausių pasaulyje viešų karnavalinių ištvirkavimų ten, Brazilijoje, kur, pasak Šventojo Tėvo, šaudomi benamiai vaikai. Iš viso pasaulio piniguočiai važiuoja į Braziliją pažiūrėti stebuklo – įspūdingai prožektoriais apšviestos didžiausios žemėje Kristaus statulos ant nepaprasto kalno ir, ko gero, restoranuose paūžę … palieka po vaiką žudyti brazilams.

Kuo skiriasi tada rusų gigantomaniški pasigėrėjimai patrankų ugnies grožiu per Antrąjį pasaulinį karą, kai viename fronto kilometre iššaudavo penki šimtai patrankų iš karto; arba amerikiečių bombardavimai… Visos Egipto piramidės, nepaisant statytojų gudrybių, rastos išplėštos, palaikai iš brangenybių išmėtyti.

Continue reading „Nepriklausomybės saulėje ( 2 )“

juskaitis

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia pažintį su žymiais lietuvių rašytojais, poetais, intelektualais, istorikais, kalbininkais, filosofais… Jau esame paskelbę ištraukų iš Vlado Terlecko, Romualdo Ozolo, Petro Dirgėlos, Valentino Sventicko, Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Liekio, Zigmo Zinkevičiaus kūrybos, prisiminimų.

Šiandien mūsų svečias – poetas Jonas Juškaitis, garsėjantis savo dešiniosiomis, krikščioniškosiomis pažiūromis. Numatę publikuoti keletą ištaukų iš jo 1998-aisiais išleistos knygos “Lyra ant gluosnio”. Manome, jog daugelis J.Juškaičio eseistinių, publicistinių, politinio pobūdžio straipsnių, sudėtų į minėtą knygą, tebeaktualūs ir šiandien. Ne tik aktualūs, bet ir leidžia kitu kampu pažvelgti į šiandienines Lietuvos valstybės bėdas.

Continue reading „Nepriklausomybės saulėje ( 1 )“

siugzda_sumazintas

Lie­tu­viš­kai spau­dai vis la­biau ver­žia­ma kil­pa. Kas pa­jė­gė at­si­lai­ky­ti po 2008 me­tų pa­bai­go­je per vie­ną nak­tį „įtei­sin­tų“ keturis kar­tus, o ne­tru­kus ir penkis kar­tus di­des­nių mo­kes­čių, to­liau bu­vo du­si­na­mi tais jau ket­vir­tus me­tus iš ei­lės mu­rav­jo­vi­niais mo­kes­čiais. Iš­si­lai­ky­ti ga­li tik mi­li­jo­nie­rių ar at­ski­rų po­li­ti­kų re­mia­ma spau­da.

Tie­sa, yra da­lis lei­di­nių, kas­met ap­do­va­no­ja­mų šim­ta­tūks­tan­ti­nė­mis su­mo­mis per va­di­na­mą­jį Spau­dos rė­mi­mo fon­dą, ku­riam po­li­ti­kai pa­ski­ria at­ski­rą „biu­dže­to ei­lu­tę“ iš tų pa­čių su­ren­ka­mų pen­kis kar­tus pa­di­din­tų mo­kes­čių, uždėtų skurs­tan­tiems, mo­kes­čių smau­gia­miems, į sko­las dėl to pa­te­ku­siems lei­di­niams. Taip su­da­ro­mos są­ly­gos vie­niems lei­di­niams so­čiai, be jo­kių rū­pes­čių gy­ven­ti vel­tė­diš­ką gy­ve­ni­mą, net ne­si­rū­pi­nant sa­vo skai­ty­to­jų ir pre­nu­me­ra­to­rių skai­čiu­mi, ne­si­rū­pi­nant ir ko­ky­be, pa­trauk­lu­mu skai­ty­to­jui. Esant to­kioms są­ly­goms „XXI am­žius“ pa­ti­ria ypač di­de­lių sun­ku­mų, keliančių grėsmę jo iš­li­ki­mui.

Continue reading „Dėl laikraščio „XXI am­žius“ at­ei­ties“