Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui pateikiame maždau prieš metus (2016-ųjų vasario mėnesį) skelbtą žurnalisto Gintaro Visocko tekstą “Didžioji žydų pareiga – sudrausminti praradusius saiką saviškius”. Šiandien, niekaip nenurimstant Rūtos Vanagaitės sukeltam skandalui, šis straipsnis nėra praradęs aktualumo.

XXX

Gintaras Visockas

Žydai – unikali tauta. Visuomet sakiau ir sakysiu, jog lietuviai turi mokytis iš žydų – vieningumo, užsispyrimo, drąsos… Žydai sukūrė vieną iš efektyviausiai dirbančių žvalgybų, vieną iš stipriausių pasaulyje kariuomenių, tarp žydų – ypač daug išsilavinusių, turtingų, įtakingų žmonių. Tokį gausų būrį išsilavinusių žmonių turinti tauta tiesiog pasmerkta sėkmei.

Tiesa, pasaulyje nėra nieko amžino. Kai kurios kadaise skaitlingos tautos išnyko, neatlaikiusios karų, marų ir ekonominių suiručių. Kai kurios nūnai įtakingos tautos ateityje greičiausiai praras savo svarbą, nes neperpras globalizacijos klastų.

Bet tikriausiai visi sutiksime, jog žydai nė kiek nepanašūs į naciją, kuriai grėstų šių dienų civilizacijos rykštės – asimiliacija, menkas gimstamumas, emigracija, girtuoklystė, išsigimimai.

Todėl kartoju – Lietuvai gyvybiškai svarbu palaikyti su Izraeliu draugiškus santykius. Vien dėl to, kad matytume, kaip galima sėkmingai tvarkytis iš visų pusių apsuptiems nedraugiškų kaimynų.

Bet štai atsiranda lietuvių, kurie nei iš šio, nei iš to ima draskyti užgijusias žaizdas. Vėl iš po skverno ištraukiama mums kadaise klastingai primesta tendencinga žydšaudžių etiketė. Nors, vadovaujantis sveika nuovoka, lietuvius šitaip vadinti – didžiausia šventvagystė. Nepriklausomoje Lietuvoje niekas niekad žydų nešaudė. Laisvės nepraradusioje Lietuvoje niekas niekad nerengė žydų pogromų. Kai žydai buvo žudomi Paneriuose, Kaune ar Vilniuje – Lietuvos nebuvo. Lietuvą tomis tragiškomi dienomis buvo okupavusi Vokietija. Ne bet kokia Vokietija, o būtent toji, kurios vadovas žydus troško išnaikinti kaip naciją. Lietuviai pateko į baisią, kraupią bėdą.

Primityvu analizuoti, koks tipiškas žydus žudžiusio lietuvio paveikslas, nes lietuvis buvo atsidūręs dviprasmiškoje situacijoje. Kad ir kaip gudrautų mūsų oponentai, kaltinimus dėl Paneriuose ar Kaune nužudytų žydų reikia adresuoti tik Vokietijai.

Nepaisant Antrojo pasaulinio karo žiaurumų, lietuviai turėjo drąsos gelbėti žydus. Ne tik gelbėdavo, bet ir išgelbėdavo. Žydus gelbėjusių lietuvių – labai daug. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro (LGGRTC) istorikas Arūnas Bubnys sekmadieninėje televizijos laidoje (LRT televizija, 2016.01.31) minėjo, jog daugiausiai žydų Antrojo pasaulinio karo metais Europoje išgelbėjo būtent lietuviai (skaičiuojant pagal gyventojų skaičių). Ne prancūzai, ne italai, ne lenkai, o mes, lietuviai. Bet mums kažkodėl kryptingai primetama žydšaudžių etiketė.

Man regis, šiandieninė Lietuva padarė viską, ką privalėjo padaryti civilizuota, demokratinė šalis, pagerbdama žydų tragediją. Viešėdamas Izraelyje Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas viešai atsiprašė už lietuvių klystkelius. LGGRTC išleido dešimtis knygų ir dokumentų apie žydų skausmą. Narpliojant sudėtingus karo metais nusavinto turto klausimus, Lietuva padarė didelių nuolaidų. Žydų kapai reguliariai prižiūrimi. Lietuvoje veikia žydiški muziejai, ekspozicijos. Niekas negali neigti, niekas neneigia žydų genocido. Ko dar galima reikalauti iš Antrojo pasaulinio karo metais žiauriai nukentėjusios Lietuvos?

Ir vis tik Rūta Vanagaitė išleidžia knygą „Mūsiškiai“. Civilizuotoje, demokratinėje Lietuvoje negalima uždrausti R.Vanagaitei rašyti apie Antrojo pasaulinio karo tragediją. Bet ar ne per daug tokių rašinių? Teisus žurnalistas Česlovas Iškauskas, portale delfi.lt priminęs, kiek daug įtakingų žydų tarnavo žydus Europoje masiškai žudžiusio Adolfo Hitlerio komandoje? Kodėl niekas Lietuvoje nenagrinėja šios – ir žydai šaudė žydus – temos?

O kur žydų, analizuojančių NKVD, GPU ir KGB struktūroms tarnavusių savo tautiečių nusikaltimus, knygos?

Lietuva sąžiningai suskaičiavo lietuvius, kurie, rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, juos gelbėjo. O kada bus išleista knyga apie žydus, kurie pokario metais gelbėjo lietuvius nuo NKVD, GPU ir KGB žiaurumų, kurie padėjo mums išvengti lagerių ir tremčių? Nėra tokios knygos. Ir nebus, nes tokių gelbėtojų vargu ar buvo.

Ši detalė – iškalbinga. Jei jau svarstome, kodėl lietuviai vokiečių okupuotoje Lietuvoje pakėlė ranką prieš savo kaimynus žydus, praverstų išsiaiškinti, kodėl sovietų okupuotoje Lietuvoje aukšti pareigūnai žydai neištiesė pagalbos rankos buvusiems kaimynams lietuviams. Šios temos galėtų imtis, pavyzdžiui, žurnalistas Arkadijus Vinokuras. Bet nesiima.

Jono Mikelinsko knyga “Kada Kodėl taps Todėl”

Tačiau dar svarbiau įsisąmoninti, jog, analizuodami praeities skaudulius, neturime teisės susipykti. O juk toks pavojus egzistuoja. Ten, kur nėra saiko, susipykti visuomet lengva. Iliustracijai pravers žurnalisto Andriaus Užkalnio įtarimai (portale delfi.lt), jog esama jėgų, kurios siekia Lietuvą sukiršinti su Izraeliu. Logika paprasta: kuo dažniau lietuviams bus prikaišiojama, kad jie – žydšaudžiai, o ne žydų gelbėtojai, tuo mes aršiau priešinsimės tokioms tendencijoms.

Žurnalistas A.Užkalnis įvardina vieną iš tų, kurie tarp žydų ir lietuvių nuolat kala priešiškumo pleištą. Tai – Efraimas Zurofas, Simono Vyzentalio centro Jeruzalėje direktorius. A.Užkalnis teisus: „…tai, ką vienas iš Izraelio sūnų daro Lietuvoje (viešųjų ryšių prasme) yra taip kvaila, trumparegiška ir priešiška sveikam protui ir susitaikymui, kad man norisi ranka užsidengti veidą ir tyliai kūkčioti“.

Suvokti, kaip mes dirbtinai priešinami su žydais, padėti gali Anapilin iškeliavusio rašytojo Jono Mikelinsko traktatas apie sudėtingus lietuvių ir žydų tarpusavio santykius „Kada Kodėl taps Todėl: holokaustas be politikos ir komercijos“. Kadaise žurnale „Metai“ skelbta analizė nesulaukė deramo žydų dėmesio. Nesulaukė greičiausiai todėl, kad J.Mikelinskas minėjo ne tik lietuvių, bet ir žydų klaidas.

Žydai nenori suprasti, kad visur reikalingas saikas. Pono E.Zurofo sudrausminimas – tai jų, padoriųjų žydų, prievolė ir pareiga. Viešai, garsiai, visomis pasaulio kalbomis įtakingiausiuose JAV, Europos ir Izraelio leidiniuose atsiriboti nuo tokių žydų kaip Nachmanas Dušanskis – irgi visų padoriųjų žydų garbės reikalas.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.02.01; 09:50

Pastarosiomis dienomis teko svečiuotis keliuose renginiuose, kurie, mano supratimu, – verti dėmesio. 

Vilnius žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Pirmiausia – keletas žodžių apie Vilniuje Signatarų namuose sausio 31-ąją surengtą diskusiją „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis“. Diskusijos organizatoriai ruošėsi nagrinėti skaudžias temas. Jos apibrėžtos renginio afišoje: „Lietuvos piliečių istorinė atmintis fragmentiška ir susiskaldžiusi, svarbiausi XX amžiaus istorijos momentai vertinami itin skirtingai. Prie Lietuvai nepalankaus savo pačių istorijos vertinimo aktyviai prisideda gausybė vidaus ir išorės veiksnių. Tuo tarpu šalies istorijos politika užstrigusi ieškojimo stadijoje, neturi aiškios krypties ir tikslo. Tokioje netikrumo situacijoje prasminga klausti, kokios – telkiančios ar skaldančios – istorinės atminties siekiame ir ar apskritai drįstame ginti istorinę tiesą apie savo valstybę. Kas skaldo ir kas telkia Lietuvos istoriją bei kurį kelią pasirinksime?“

1940 – 1941-ųjų tragedija

Deja, jokio konkretaus atsakymo, ką privalu daryti, kad nuo klastotojų apgintume Lietuvos istoriją, diskusijos organizatoriai nerado. Tik dar kartą pakartojo visiems seniai žinomas tezes, ką reikėtų daryti. Tačiau recepto, kaip tai atlikti būtent šiandien ir čia, t.y. šiomis konkrečiomis sąlygomis šiame konkrečiame žemės lopinėlyje, – nepaaiškino. Taigi vėl kalbėjome … vardan kalbėjimo.

Šitaip sakydamas nenoriu sumenkinti renginio svarbos. Diskusijos reikalingos. Salė juk buvo sausakimša. Dalyvavo nemažai žymių politikų, istorikų, visuomenininkų, rašytojų. Bet, grįžtant namo, neapleido liūdna mintis: ar tiesa apie Lietuvos istoriją buvo bent kiek apginta?

Publicisto Vidmano Valiušaičio pozicija

Vienintelis publicistas Vidmantas Valiušaitis tądien Signatarų namuose ragino dėmesį sukoncentruoti į tai, kas labai svarbu – į Lietuvai lemtinguosius 1940 – 1941-uosius metus. Būtent šioje atkarpoje susipynę lietuvių, vokiečių, rusų, lenkų, žydų interesai. Būtent apie to laikotarpio tragediją kuriami Lietuvai nepalankūs mitai. Dirbtinai kuriami naratyvai ir neleidžia Lietuvai judėti į priekį. Štai todėl mums ypač aktualu kuo detaliau žinoti, kas, ką ir kodėl 1940 – 1941-aisiais veikė.

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Apibendrinti publicisto V.Valiušaičio kalbėjimą nėra lengva. Publicistas rėmėsi dokumentais, bylojančiais, kad Antrojo pasaulinio karo metu Lietuva nepuoselėjo jokių blogų kėslų nė prieš vieną tautą. Kol buvome laisvi, Lietuvoje nepasitaikė pogromų nei prieš čigonus, nei prieš žydus, nei prieš jokią kitą bendruomenę. Tačiau kai patyrėme, kokia „saldi“ yra Sovietų Sąjungos globa, jau reikėjo laviruoti. Tačiau svarbiausia, kad net vokiečių okupacijos metais Lietuva labai stengėsi, kad išliktų padori ir garbinga.

Publicisto V.Valiušaičio pateikti dokumentai šaukte šaukia: to meto Lietuvos politikai, karininkai, visuomenininkai nepuoselėjo antisemitizmo. Dėl Lietuvos žydų tragedijos kalta vien patalogiškai žydų nekentusi Lietuvą okupavusi hitlerinė Vokietija. Štai ir visa intriga. Kodėl šią akivaizdžią tiesą kai kam sunku priimti? Juk Lietuva puikiai supranta žydų tragediją: bėgdami nuo Hitlerio, jie „atsitrenkė“ į Staliną, t.y. jie kitaip nei mes žiūrėjo į sovietus.

Beje, publicisto V.Valiušaičio komentarų apie 1940 – 1941-uosius metus teko klausytis ir Vilniaus Rotušėje. Ten jis akivaizdžiai apgynė pulkininką Kazį Škirpą, kurį žydų bendruomenė bando paskelbti pagarbos nevertu lietuviu, esą jis tiesiogiai ar netiesiogiai kaltas dėl žydų tragedijos. Apgynė remdamasis konkrečiais dokumentais.

Arkadijaus Vinokuro knyga

Kitas renginys, kurį įsiminiau, įvyko vasario pradžioje Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Tąsyk buvo pristatyta Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Autorius apie savo knygą renginio afišoje teigia: „Knyga „Mes nežudėme“ ne apie nusikaltėlius, dalyvavusius bendra-piliečių žydų naikinime. Teigiu, jog lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai. Pašnekovai dalijasi savo skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Šioje knygoje nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių aukos. Knyga skirta tiltui tiesti tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų…“

Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.

Ačiū A.Vinokurui už žodžius „lietuviai nėra žydšaudžių tauta“. Tačiau Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje pasigedau svarbiausio akcento: kai Lietuvoje buvo skriaudžiami žydai, Lietuvos jau nebuvo. Taigi svarbu nubrėžti konkrečią liniją, kurios nederėtų peržengti, jei išties norime draugauti ir bičiuliautis: kol žydų tautybės Lietuvos piliečiai neprabils, kad dėl jų tragedijos Lietuvoje kalta būtent hitlerinė Vokietija, o ne Lietuva, tol vargu ar  įmanomas labai nuoširdus abipusis supratimas. Abejoju ir dėl A.Vinokuro nuoširdumo „tiesiant tiltus“. Kai A.Vinokuras parašys knygą apie lietuvių tautai bėdų atnešusių žydų nusikaltimus, kai bus prakalbinti lietuvius skriaudusių žydų vaikai ir anūkai, štai tada tikrai galėsime džiaugtis: „supratimo tiltai tiesiami“.

Suprantama, nėra paprasta suvokti painius lietuvių – žydų santykius. Tačiau nuo vienpusiškumo ir tendencingumo įmanoma apsisaugoti. Galima remtis ne vien lietuvių ir žydų santykių žaizdas draskančia Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ arba iš lietuvos partizanų romane „Žali“ išsityčiojusio rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus straipsniu „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (delfi.lt), bet pasiremti ir giliai „kabinančiais“, nešališkais tekstais. Pavyzdžiui, rašytojo Jono Mikelinsko publicistiniu veikalu „Kada kodėl taps todėl?“ arba Normano Finkelšteino knyga „Holokausto industrija“ (2004). Atkreipčiau dėmesį ir į Algimanto Zolubo straipsnius, kuriuose svarstoma, kas, kaip ir kodėl Lietuvoje skatina antisemitizmą. Siekiant kuo didesnio objektyvumo, derėtų į pagalbą pasitelkti ir istorikę, germanistę Ireną Tumavičiūtę, parašiusią, kokių nemalonumų Lietuvai yra atnešę sovietams nuoširdžiai ar nenuoširdžiai pataikavę žydai.

Bet ar žurnalistui A.Vinokurui užteks principingumo pripažinti lietuvių tragediją: Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą žiauriai trypė trys žymiai už lietuvius galingesnės jėgos: Rusija, Vokietija, Lenkija. Nepaisant to, mes, triskart pavergti, triskart išniekinti, patyrę milžiniškų aukų ir nuostolių, esame verčiami muštis į krūtinę, atgailauti.

Lenkiškasis aspektas

Reikšmingas interviu, kurį davė Vilniaus krašte gyvenantis politikas, visuomenininkas, internetinio leidinio Pogon.lt redaktorius Ryšardas Maceikianecas. Pokalbio tema – Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai. Jis teigia, kad Lenkija neturi jokios teisės kištis į Lietuvos vidaus reikalus, o Lietuva, įskaitant ir užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, ir premjerą Saulių Skvernelį, galų gale privalo aiškiai pasakyti Varšuvai, jog Vilniaus ir Šalčininkų gyventojų švietimo reikalai – ne Varšuvos galvos skausmas. Juolab, kad ten gyvenantys žmonės – ne iš Lenkijos atsikėlę lenkai, o sulenkėję lietuviai.

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius. Slaptai.lt nuotr.

Pašnekovas taip pat apgailestavo, jog Lietuvos valstybė vis dar nedrįsta Varšuvai suformuluoti aiškios, griežtos pozicijos – neleisime lenkinti savo piliečių. Jo įsitikinumu, tai skandalingas dalykas: Vilniaus krašto švietimo reikalus Lietuva atidavė svetimos valstybės žinion. Ar galima sugalvoti dar didesnę nesąmonę?

Jam taip pat keista, kad Vilniaus krašto gyventojai bus skatinami žiūrėti būtent Lenkijos televiziją. Žinoma, rusiškų televizijų įtaka – bjauri, tačiau kodėl Lietuvos piliečiams Vilniaus krašte siūloma ne lietuviška, o būtent lenkiška televizija?

Kaip apibendrinti šiuo tris skirtingus ir tuo pačiu susijusius, šiandien aktualius epizodus? Nepaisant nieko, Lietuva privalo išsaugoti sveiką stuburą. Žemai lenkiantis galima ir neatsitiesti.

Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org.

Slaptai.lt nuotr.

2017.02.23; 07:02

Sunku lietuviams gyventi šioje Žemėje. Mūsų nuomonės mažai kas paiso. Dažnusyk turime elgtis ne taip, kaip mums geriausia ir patogiausia, o taip, kaip nori gausesnių, stipresnių genčių vadovai, reziduojantys Maskvoje, Varšuvoje, Briuselyje ar Tel – Avive. 

Liūdniausia, apmaudžiausia, kad lietuviams vis sunkiau gyventi net ir Lietuvoje. Jau ir čia mes pančiojami taip, kad kartais nuoširdžiai nebesuvokiame, kur iš tiesų gyvename – Lietuvoje ar jau nebe Lietuvoje.

Jūsų dėmesiui – tik keletas pavyzdžių. Buvęs aktyvus Atgimimo šauklys Algirdas Kaušpėdas pateikė puikią idėją – atstatyti visas kadaise stovėjusias Vilniaus pilis.

Koks būtų gražus, įspūdingas Vilnius, jei turėtų ne tik Gedimino pilies bokštą, ne tik Valdovų rūmus, ne tik Arkikatedrą su Rotuše, ne tik Pilies gatvę, bet ir Lietuvos didybę menančias pilis?!

Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius.

Sostinės pilių atstatymo reikia ne vien užsienio turistams pritraukti. Pilių reikia pirmiausia mums patiems. Pačiais įvairiausiais sumetimais. Man regis, nė vienas iš mūsų negalėtų rasti nė vieno argumento „prieš“.

Bet še tau kad nori. Vos tik buvo iškelta tikrai palaikytina, vienyti susiskaldžiusią visuomenę turėjusi idėja, čia pat atsirado lietuvių, kurie linkę ją menkinti, niekinti, iš jos šaipytis. Romas Sadauskas – Kvietkevičius portale delfi.lt jau plyšauja, girdi, tai būtų „tautinė butaforija“. Kaip lietuviui gali kilti mintis taip tyčiotis: „Paprasčiausia būtų sukalti pilies kontūrą atkartojantį karkasą ir apvilkti tentu, ant kurio būtų gražiai nupaišytas plytų mūras“? Juk Valdovų rūmai jau įrodė – atstatyti vertėjo. Trakų pilies pavyzdys dar anksčiau įrodė – labai gerai, kad atstatėme.

Kitas pavyzdys – ginčai dėl tautinio kostiumo kiekvienam Lietuvos vaikui iki septynerių. Nesu turtuolio Ramūno Karbauskio gerbėjas. Pritariu konservatorių atstovui Andriui Kubiliui, reikalaujančiam, kad Seimo rinkimus laimėjęs R.Karbauskis visuomenei galų gale viešai ir išsamiai paaiškintų, kokių jėgų padedamas jaunystėje praturtėjo. Seimo nario A.Kubiliaus partiniame tinklapyje tsajunga.lt paskelbta studija „R.Karbauskis turėtų atsakyti į svarbius klausimus“ leidžia manyti, jog ir vėl, kaip liūdnai pagarsėjusio Viktoro Uspaskicho atveju, keliai greičiausiai vingiuoja Rusijos link.

Bet nesuprantu, kodėl reikėtų niekinti sumanymą dovanoti visiems mūsų vaikams po tautinį kostiumą? Tik todėl, kad iniciatorius – dabartinė Seimo dauguma? Taip, ši iniciatyva  rizikinga. Bet rizikinga tik vienu atveju – jei atsidurtų blogose rankose. Mūsų nedraugai, padedami niekintojų visko, kas lietuviška, pateiktų ją taip, kad vaikai gėdintųsi vilkėti tautinius drabužius net valstybinių švenčių dienomis. Štai tada pasijustume tarsi purvinu skuduru gavę per veidą.

Ir vis dėlto nematau nieko blogo, jei mūsų vaikai, nepaisant delfi.lt paskelbtų Rimvydo Valatkos patyčių, bent tautinių švenčių dienomis dėvėtų ne džinsus, ne odinius švarkus, o mūsų senolių laikus primenančius kostiumus. Imantis šios idėjos reikia ruoštis deramai atremti valatkišką propagandą. O jeigu jaučiame, kad jos atremti nepajėgsime, verčiau nesiimkime darbo „ne pagal pečius“. Turėsime mažiau bėdų.

Vilniaus Rotušėje neseniai buvo surengta diskusija, ar pulkininkas Kazys Škirpa vertas viešų atminimo ženklų. Šį klausimą iškėlė į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos atsikėlęs britas, nuo liberalų išrinktas į Vilniaus savivaldybę. Tą keistą diskusiją stebėjau iki pat pabaigos. Jaučiausi nei šiaip, nei taip, kai klausiausi pranešimų tų, kurie tvirtino, kad Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos nepriklausomybės narsiai siekęs karininkas nevertas viešo pagerbimo vien todėl, kad galimai susijęs su tais, kurie skriaudė žydus. Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis pateikė daug faktų, bylojančių, kad pulkininkas K.Škirpa nei asmeniškai, nei kaip politinės to meto jėgos atstovas nėra susitepęs.

Bet V.Valiušaičio oponentai, beje, nepateikdami jokių konkrečių, neginčijamų faktų, įrodinėjo, esą K.Škirpos alėjos Lietuvoje neturėtų likti. Nes, priešingu atveju, bus pasityčiota iš bendražmogiškųjų vertybių.

Buvau nemaloniai nustebintas ne todėl, kad kilo ginčai, kad vertinta istorija. Niekas iš mūsų neapdraustas nuo klaidų. Paminklus savo didvyriams statantys lietuviai – taip pat. Ir vis dėlto mane šokiravo, kad nė vienas iš salėn sugužėjusių žydų tautybės Lietuvos piliečių (vėliau – ir publikacijose, ir radijo bei televizijos laidose) nepasakė, kad tai – pirmiausia yra lietuvių reikalas, kam ir kokius paminklus statyti Lietuvoje. Nė vienas ne lietuvių tautybės Lietuvos pilietis neparagino saviškių, kad šie leistų lietuviams turėti savo nuomonę apie istoriją, kad lietuvių požiūris į praeitį gali ir nesutapti su kitų tautų žvilgsniu. Nė vienas iš ne lietuvių tautybės asmenų nepuolė ieškoti saviškių nuodėmių – knaisiojosi vien vokiečių okupacijos metais lietuvių būtose ir nebūtose nuodėmėse.

Tąsyk K.Škirpos garbę aktyviai gynė tik Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos nariai. Garbė jiems, kad išdrįso pasakyti, jog esama jėgų, kurios dirbtinai kiršina lietuvius su žydais, dirbtinai kursto antisemitizmą. Prie tokių pastangų kiršinti lietuvius su žydais derėtų priskirti ir raginimus Lietuvos pilietybę masiškai suteikti žydų išeivių iš Lietuvos palikuonims, šiandien gyvenantiems Pietų Afrikos Respublikoje. Šį klausimą adresuoju Seimo nariui Žygimantui Pavilioniui, kuris viename renginyje išsidavė, esą tokiose privilegijose nemato jokių pavojų.

Žydų – lietuvių tarpusavio santykių tema yra sudėtinga. Čia verta atvirai padiskutuoti. Bet tik atvirai, nuoširdžiai, nebijant iškelti visų keblių, dviprasmiškų klausimų.

O juk atviros, nuoširdžios diskusijos nepavyks sušaukti. Pavyzdžiui, diskusijoje dėl K.Škirpos atminimo įamžinimo nemačiau Lietuvos rašytojų, poetų, kitų menininkų. Jiems jau nesvarbu, neskauda? Bijo būti atviri, principingi, patriotiški? Regis, vienintelis Jonas Mikelinskas kėlė ne tik lietuviams, bet ir žydams nepatogius klausimus (omenyje turiu jo veikalą „Kada „kodėl“ taps „todėl“). Noriu priminti visiems kitiems lietuvių rašytojams, taip pat istorikams, politikams, sąmoningai ar nesąmoningai bijantiems ištarti žodžius, kad K.Škirpos atminimo įamžinimas Lietuvoje, – tai pirmiausia lietuvių, ne žydų reikalas.

Nejaugi nematome, kad mes ir vėl pratinami trauktis atgal. Mes ir vėl bijome būti savimi, bijome ginti savąjį žvilgsnį.

O ateityje dar labiau bijosime. Visai neseniai 101 Seimo narys papildė Civilinį kodeksą nuostata, leidžiančia per teismą reikalauti atlyginti žalą, padarytą dėl viešo asmens garbės ir orumo pažeminimo. LRT žurnalistė Rita Miliūtė yra pastebėjusi: „Kiekvienas paminėtas kaip nekompetetingas ar kvailai šnekantis galėtų pasijusti įžeistas ir reikalauti atlyginti dėl to pojūčio patirtą žalą. Pasakymas, kad kas nors yra kvailas arba nusišneka, negalios, kol tas, kuris taip pasakė, neįrodys kitaip“.

Žodžiu, kuo toliau – tuo gražiau. Politikai jau tarsi buvo suvokę, jog negalima taikyti baudžiamosios atsakomybės už viešai pasakytus ar parašytus žodžius, nes tai – Civilinio kodekso tema. Jau vis garisiau svarstyta, o kaip gi galima tiksliai nustatyti, kiek kaštuoja įžeista garbė ir orumas. Bet ir vėl pasielgta taip, kad žodžio ir spaudos laisvės Lietuvoje būtų kuo mažiau.

Tiesa, Seimo narys Mantas Adomėnas tvirtina, kad ši nuostata priimta per klaidą, kad Seimo nariai buvo suklaidinti („Seimo nariai buvo tiesiog apgauti“). Sprendžiant iš šio parlamentaro patikinimų, artimiausiu metu bus perbalsuota, ir laisvai minčiai iškilusios grėmsės bus panaikintos.

Seimo nariams tikrai derėtų atsikvošėti. Bet turiu blogą nuojautą, kad jie neskubės atšaukti akivaizdžią cenzūrą įtvirtinančių nuostatų.  

Informacijos šaltinis – www.draugas.org portalas.

2016.12.19; 03:30   

Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai šviesaus atminimo rašytojas Jonas Mikelinskas, matydamas išskirtinį žydų genocido eksploatavimą žiniasklaidoje, kėlė klausimą, kodėl toks genocidas apsireiškė tolerantiškoje kitataučiams Lietuvoje, niekas iš mūsų rašytojų bei intelektualų nepanoro nei šio klausimo tyrinėti, nei apie tai diskutuoti, o žydų tautybės rašytojo oponentai trumpai jam atsakė: „Mums nesvarbu, kodėl toks genocidas buvo, mums svarbu, jog jis buvo“.

Šių eilučių autorius straipsnyje „Žydų genocidas – atoveikis į klaidatikystę“ bandė atsakyti į rašytojo keltą klausimą, tačiau nei prieštaraujančių jo iškeltoms priežastims, nei joms pritariančių žiniasklaidoje nesulaukė. Kodėl? Ar klausimas nebereikalauja atsakymo, ar užtenka pasakyti – „buvo“ – ir plačiai eskaluoti šį genocidą, įvardinant lietuvių tautą esmingai prie jo prisidėjus?

Beveik kasdien pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas. Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų.

Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas. Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus. Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus vėl skelbia Rūta Vanagaitė. Vėl bus reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“, į kurį suvažiuos lyg į žvėryną pasaulyje dar nematytų išgamų, kurie šaudė žydus, pažiūrėti. 

Rašytojo Jono Mikelinsko knyga "Kada Kodėl taps Todėl".
Rašytojo Jono Mikelinsko knyga “Kada Kodėl taps Todėl”.

Tarsi mūsų kiršintojams neaišku, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Todėl vanagaitėms, valatkoms, kanovičiams, sutkams, ivaškevičiams, tapinams nereikėtų teisti Lietuvos, kurios tada nebuvo – ji buvo okupantų gniaužtuose. Kiršintojams, suklaidintiems šiaip piktavalių ar profesionalų, vykdančių gautą užduotį šmeižti ir dezinformuoti, skleisti iškraipytus faktus, reikėtų bent kiek pasiaiškinti aplinkybes, kuriomis skausmo ir kančios išvargintoje tautoje vyko žudynės ar pogromai, skatinami svetimų kariaunų. 

Todėl, kai šiomis dienomis plačiai kalbama, kad lietuviai nei iš šio, nei iš to tarsi paklaikę pradėjo šaudyti savo kaimynus žydus, J. Mikelinsko klausimas kodėl išlieka aktualus. Kai kuriems žydų tautybės veikėjams, reikalaujantiems atsiprašymų, atgailos, Lietuvą skelbiantiems esant žydšaudžių tauta, vertėtų giliau susimąstyti, objektyviau vertinti įvykius, pripažinti ir savo tautiečių klaidas ir kaltes. Tačiau tarp tų rėksnių, tikėtina, yra pakankamai apmokamų. Jie nesuinteresuoti mąstyti, o juolab pripažinti, jog įtemptoje psichologinėje karo atmosferoje šaudyti galėjo ir sąmoningai psichologiškai apdoroti, nekalbant apie tam naudotus kriminalinius nusikaltėlius, kalinius.

Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti zadanija – sukelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius. Nejaugi zadanijos vykdytojai nenutuokia kokios nedraugiškos šalies per draugiškos šalies žydšaudžių medžiotoją užduotį vykdo?

Susidaro įspūdis, kad tikrąją genocido priežastį norima nuslėpti. Ir panašu, kad vien mesdami kaltinimus kitiems, keldami reikalavimus atsiprašyti bei atgailauti, priežastį slepia, aiškintis vengia patys kai kurie žydų veikėjai. Ar nepanašu, jog žydams slėpti genocido priežastį, būti amžinai nuskriaustaisiais yra naudinga? Juolab, kai tarsi mūsiškiai provokuoja antisemitizmo vajų.

2016.09.23; 05:56

Sausio 28 d. Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje palaidojome rašytoją Joną Mikelinską – “žymią, labai iš toli matomą XX a. antrosios pusės figūrą.”

Prie kapo duobės jo mokinys, jo kolega rašytojas Vytautas Martinkus pasakė atsisveikinimo kalbą.

Nesu klausęs Valdo Papievio, parašiusio premijomis vainikuotą romaną „Eiti”, ar jis su Jonu Mikelinsku yra vaikščiojęs Paryžiuje ar bent  Vilniuje. Manau, vaikščiojo.

Velionis buvo žmogus, kuris eina. Ėjimo meistras. Ne vien dėl sportiško, treniruoto, įspūdingo stoto, bet tiesiog, anot jo paties, mėgęs kojomis lyg žirklėmis karpyti kelią, ir kaime, ir miške, ir mieste, vis vaikščioti ir mąstyti vienas. Manau, tai buvo mąstymo ir kūrybos būdas, ir ne betikslis. Esu tikras, kad visus Jono žingsnius sudėjus, jų būtų daugiau, nei reikia apeiti visą Žemę.

Jis mėgo ir šnekučiuotis. Ir ne tik gurkšnodamas pasvalietišką alų, pirmoką ar, iš  bėdos, ir trečioką. Ir prie  tuščio, ir rankraščiais ar knygomis apkrauto stalo, ir gatvėje su pakeleiviu jis būdavo šnekus, skvarbaus proto analitikas. O susirinkimuose ir mitinguose garsėjo kaip neprilygstamas gražbylys, vėlgi – retorikos meistras, individualios, daugumai kartais ir nepriimtinos, tačiau visada puikiai argumentuotos pozicijos advokatas. Mokytojo profesija, Lietuvos ir (su protinga išlyga!) pasaulio piliečio pareiga, dekalogas, o plačiau kalbant – moralinės kategorijos, rašytojo inteletualo ir filosofo pašaukimas būdavo gili ir neišsenkama jo viešų kalbų versmė.  

Kalbas jis dažnai pradėdavo  žodžiais: KAI GALVOJI. Arba: KAI PAGALVOJI.

O tolesnes mintis ištardavo kaip kito – mano, jūsų, tai yra pašnekovo.  Buvo geras dialektikas, ir prastesnių už save kartais ir matyt nenorėdavo. Kalbantis jis atrodydavo  panašus į „Išpažinimų” autorių – Aurelijų Augustiną.

Kalbėdavosi ne tik su savimi ir mumis, kalbėdavosi,  tikriausiai, su Sąžine, Tiesa, su Dievu, kurio vardo, jo paties liudijimu, net per tamsiausias, karinguoju ateizmu vadinamas, tikėjimo sutemas mažąja raide nė sykio niekur nėra parašęs. Kas mena tokias sutemas, geriausiai gali įvertinti dievoieškos skleidžiamą šviesą ir prasmę – sau ir kitiems.

Man regis, tie Jono žodžiai „kai pagalvoji” buvo įprasta, bet svarbi figūra, įterpinys, kuris sustiprina, pratęsia jo tikėjimą  žmogaus galia mąstyti, įtemptai galvojant daug ką suprasti, rasti tiesą, gyventi jai ir pagal ją.

Tad gal tiktų panašia intonacija su juo ir atsisveikinti? Bent pradėti, porą trejetą sakinių tarsi jo paties ištarti:

KAI GALVOJI apie naujausią lietuvių literatūrą, o ypač – prozą, nustembi, kiek daug joje pavardžių, o dar daugiau – veikalų. Šiandien bibliografai ir literatūrologai prapultų be kompiuterių. Tikra laimė, kad mašinos už mus visus viską  greitai suskaičiuoja ir surašo. O giliau pasvarstęs, supranti, kad nuostaba ištinka ne dėl to, kad rašytojų daug ir jų parašytų knygų vis daugėja.

Nustembi, išvydęs, kiek nedaug jų, vos vienas kitas, yra tikrai svarbūs mūsų literatūrai, o taip pat ir mums, jos skaitytojams. Plačiame moderniosios literatūros lauke vietos daug, jos užtenka kiekvienam ir visiems, bet iš to lauko retai kuriam išnykus jame išnyksta ir tai, ką mes vadiname literatūros modernumu, šiuolaikiškumu, aktualumu. Tai, kas mums leidžia matyti ir branginti klasiką, kas padeda nujausti, kokia  bus literatūros rytdiena.

O asmeniškai matau Joną Mikelinską kaip žymią, labai iš toli matomą XX a. antrosios pusės mūsų literatūros figūrą. Jis buvo tos literatūros atnaujintojas, daugelio jos ydų kritikas ir kantrus gydytojas.

Esu gyvas Jono Mikelinsko  literatūrinio proveržio ir moralinio autoriteto sovietiniais laikais liudininkas.

Jau kitų paminėta, kad novelistą, apysakininką, romanistą Joną Mikelinską mūsų skaitytojai išvydo ir įsidėmėjo prieš 55 metus. Ir aš anuomet vieną po kitos rijau pirmąsias jo novelių knygas: „Senį po laikrodžiu”, „Šiltas rankas”, „Žiupsnį smėlio”… Beveik kasmet po naują. Asmeniškai susipažinau 1965-asiais, kai jis mane, visiškai žalią, vos pradedantį rašinėti, pakvietė į prozos seminarą Rašytojų sąjungoje, kur tuo metu jau ir dirbo – ėjo literatūros konsultanto pareigas.

O paskui už rankos su pirmosios knygelės rankraščiu nuvedė į „Vagos” leidyklą. Tą kuklią, nedaug ko vertą knygelę išleidus, nuoširdžiausiai pasveikino. Parodė didžiulį tikėjimą: gali rašyti. Po to paliko vieną vaikštinėti, kur noriu, ir kaip noriu. Kaip galiu. Tik dažnai susitikdavome, vis kalbėdavomės. Ir tai buvo didysis mano turtas, tie mudviejų kolegiški, kritiški, bet gilūs ir tolerantiški pašnekesiai apie literatūrą ir gyvenimą. Ypač, kai man teko drbti Raštojų sąjungoje.

Negalėčiau prisiminti išmintingesnio patarėjo per Sąjūdį ir pirmaisiais postsovietiniais metais. Pasak Petro Dirgėlos, Jonas būtų pats išmintingiausias bet kurio prisiekusiųjų teismo pirmininkas.

Bet iki Nepriklausomybės reikėjo dar porą dešimtmečių gyventi. O sovietinei 7-9 dešimtmečių lietuvių literatūrai labai reikėjo viso to, kas XX a. modernybėje buvo išnykę, nutrūkę, uždrausta. Ir tada kažkaip – sunkiai, po truputį, talentingiausių ir drąsiausių pastangomis – vėl radosi. Radosi  ir per Mikelinską, per jo prozą. Tai – vidinė kūrinio gyvybė, ypatingas kūrinio vientisumas, jo socialinis tikrumas, psichologinė gelmė, ir visiškas stebuklas – laisva autoriaus/pasakotojo pasaulėžiūra ir egzistencinis filosofinis mąstymas, neįtikėtinai stipri tautinė, pilietinė ir politinė laikysena. Galėtume sakyti, jis buvo kolektyvinės mūsų sąžinės garantas. Ne kur nors toli, o čia pat, gyvas, matomas,  besikalbantis su tavimi.

Bendraudamas, kalbėdamasis su juo, visada stebėjausi, kokia  aukšta jo dvasinė savivertė, kokie aiškūs gėrio ir blogio principai, kaip paprastai jo gyvenime ir kūryboje veikia didieji moralės dėsniai.

Viešoji kritika ir valdžia už tai jo neglostė. Net baudė. Tačiau  jis buvo labai reikalingas ir reikšmingas tiems, kurie buvo  tame pačiame, vis dar sovietinaime literatūros lauke, bet nepajėgė panašiai gyventi, panašiai rašyti, kuriems Dievas ar prigimtis nedavė talento, arba kurių tėvai ir mokykla neišmokė, ko turėjo išmokyti. O Jonas stebėdavosi (naiviai!?), kodėl kitiems taip sunku ką nors gera, paprasta, žmogiška padaryti.

Labai džiaugiuosi tais mažais žingsneliais, žengtais greta jo, netoliese, ar bent jam iš paskos. Aišku, vis likdavau toli nuo jo. Kaip prisipažino jo namo kaimynas Petras Bražėnas, paėjėjus su juo bent kiek kartu, ilgai skaudėdavo kojas. Bet manau, kiekvienam tikrai į sveikatą toks skausmas. Juk ėjo jis, kaip sakyta, į aukštą tikslą, kažkokią šviesą ar tiesą, jam vienam matomą.

Tad net ir išėjimas į kitą gyvenimą Jono patykojo kaip ir visada – jam einant. Jis išėjo pas seserį Pauliną. Ir jau nenuėjo. Ėjo šaltą dieną, bet pargriuvo, peršalo ir pasigavo lemtingąjį plaučių uždegimą. Ir jau gal tik per jį nebeprisikėlė.

Tik tasai, kas nevaikšto, niekada nepagriūva.

Tačiau literatūriniame  lauke, apie kurį kalbėjau, kurį gerai pažįstu, per kurį tiek dešmtmečių kartu buvo eita, Jonui Mikelinskui neįmanoma pargriūti. Jam nereikia ir nereikės prisikelti. Jo knygos ir autoriaus dvasinė stiprybė yra ir visos mūsų prozos stiprybė. Visa tai, ką šiandien su pasididžiavimu vadiname mūsų prozos lietuviškumu ir atvirumu pasauliui, jos tarnyste mūsų gyvenimui ir tėvynei, yra jis pats – Jonas Mikelinskas. Taip ir bus čia, Antakalnyje, Menininkų kalnelyje, užrašyta.

Ir tebūnie lengva Tau, mielas Jonai, ši žemelė.

2015.01.29; 15:11

laimantas_jonusys

Esu iš tų, kurie domisi Izraelio istorija. Ypač Izraelio slaptosiomis tarnybomis. Perskaičiau, regis, užtektinai daug knygų apie “Mossad” ar “Šin Bet”. Izraelio slaptųjų tarnybų žygiai negali nekelti susižavėjimo ir pavydo.

Tačiau čia tiktų liaudiška išmintis: “kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių”. Kaskart vis tvirčiau įsitikinu, kokia įdomi, pamokanti, įkvepianti žydų istorija.

Tad nenuostabu, kad nusprendžiau įsigyti ir neseniai Lietuvos knygynuose pasirodžiusį “Žydų šimtmetį”, kuriame, sakyčiau, labai įtaigiai ir įtikinamai atskleidžiama žydų sėkmės formulė. Beje, “Žydų šimtmetį” į lietuvių kalbą išvertė žinomas vertėjas, literatūros kritikas Laimantas JONUŠYS. Jis mielai sutiko atsakyti į keletą Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko klausimų.

Continue reading “Žydų sėkmės formulės beieškant”

jasaitis_jonas

Apie gedulą šiandien (šį rašinį skiriu neseniai praėjusiai Birželio 14-ajai – gedulo ir vilties dienai – J.J.) kalbama daug. Skaičiai, prisiminimai, įspūdžiai iš apsilankymų Taišete, Vorkutoje ir kitur…

Juk tai – privaloma, nes tokia – neeilinė diena. Tačiau apie viltį užsimenama labai nedrąsiai ir abstrakčiai. O viltis prasideda nuo suvokimo, kur esame ir ką galime padaryti dabar, tuojau pat, nelaukdami kažkieno raginimo. Kiekvienas paragindamas pats save ir jausdamas kito petį.

Continue reading “Ar dar liko vilties?”

vaiskunas_jonas

Birželio 7 dieną žinomi Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjai išplatino viešą kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Seimą, kuriame išreiškia savo susirūpinimą ir nepritarimą siūlymui panaikinti Valstybinę kultūros paveldo komisiją  ir Etninės kultūros globos tarybą.

Ragina šį klausimą spręsti Lietuvos paveldo, lietuvių gyvosios etnokultūros plėtojimo galimybių gausinimo ir stiprinimo, o ne mažinimo, menkinimo ir naikinimo linkme.

Tarp pasirašiusių kreipimąsi yra Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, ekologas prof. dr. Romas Pakalnis, rašytojai Marcelijus Martinaitis ir Jonas Mikelinskas, Vytautas V. Landsbergis, dainininkės Veronika Povilionienė ir Aistė Smilgevičiūtė, kompozitorius Laimis Vilkončius, aktorius Tomas Vaisieta, europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė, visa eilė garsių mokslininkų: hab. dr. Viktorija Daujotytė, prof., habil. dr. Romualdas Grigas, akademikas Zigmas Zinkevičius; profesoriai: Antanas Tyla, Bronislovas Genzelis, Steponas Ašmontas, Ona Voverienė, Krescencijus Stoškus, Juozas Pabrėža ir kiti.

Continue reading “Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjai prieštarauja svarbiausių paveldo ir etninės kultūros institucijų naikinimui”

stazi_uniform

Prieš keletą dienų viename Vilniaus knygyne, kur prekiaujama senomis knygomis, įsigijau Rutos Verner “Sonios raportą”, išleistą 1981-aisiais metais tuomet populiarioje serijoje “Drąsiųjų keliai”.

Ta knyga – tai buvusios sovietinės žvalgės Rutos Verner memuarai.

Be abejo, memuarai surašyti būtent taip, kaip ir priklauso vokietei, visąlaik šventai tikėjusiai socializmo, komunizmo idėjomis bei visą savo brandų gyvenimą garbinusiai Sovietų Sąjungą.

Turėčiau prisipažinti, jog R.Verner prisiminimų neketinau skaityti atidžiai, nuo pradžios iki paskutiniojo puslapio. Ruošiausi tik pavartyti pasirinkdamas pačias įdomiausias vietas. Tačiau beskaitydamas netikėtai sau pačiam knyga susidomėjau rimčiau.

Continue reading “Ką byloja sovietinės vokiečių žvalgės raportas”

mikelinskas_

– Argi ne chaosas, kai dygsta kaip šungrybiai po lietaus ir klesti kaip patręštoje dirvoje nusikaltimai, o nusikaltėlių nėra, – nieko nelaukdamas dėstė jis. – Kas nubaustas už išvogtus bankus, žioplai ar gudragalviškai pradangintą žvejybos laivyną, privatizaciją, paverstą prichvatizacija, Wiliams’o aferą ir visokias kitokias grobuoniškas machinacijas? O kur dar aklas kolchozų išdraskymas?

– Bet ar galima visa tai pavadinti chaosu?

– Neabejoju. O ir dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad chaosas yra netvarka, painiava, suirutė.

– Tai tu įsitikinęs, kad Brazauskas, Landsbergis ar Vagnorius sąmoningai siekė tos netvarkos? To vadinamo chaoso?

Continue reading “Apie kultūrą be tradicijų, be praeities ir ateities”

mikelinskas_

Antroji publikacija iš Jono Mikelinsko knygos “Niurnbergo šešėlyje: publicistika” – Vilnius: “Mintis” 2009. Sutrumpintas straipsnis “Ždanoviška mokykla ar ždanoviška siela?”

Gavęs iš dienraščio “Respublika” žurnalistės Aldonos Atkočiūnaitės Leonido Donskio straipsnį “Didžiausia grėsmė šaliai? Ar viso labo tik juokinga pelytė?”, susiradau ten man skirtą filipiką “Mes ir jie”, susipažinau ir susimąsčiau. Kas tai? Praradusio bet kokią proto kontrolę mažaraščio sapaliojimas ar iš amžių glūdumos ataidėjęs riksmas: “Nukryžiuot jį!”

Ilgai galvojau, reaguoti ar ne? Juk kokia gali būti kalba su įniršusiu subjektu, kuris nesiteikia ar nesugeba net tavo studijos pavadinimo perskaityti. Bet, kita vertus, nedavė ramybės ir mintis: “Jeigu šiandien gali jis tai, kas buvo ir nebuvo daugiau kaip prieš tuziną metų iškelti, ir iškelti su tokiu apkramtytu bei vienpusiškai sureikšmintu pavadinimu “Mes ir jie”, kartu su grėsminga ždanoviška retorika, tai nėra abejonės, jog čia kruopsčiai apgalvota, o gal net ir suderinta “su aukščiau stovinčiomis organizacijomis” akcija.

Continue reading “Apie Leonido Donskio demonizuotą įniršį”