Ėjęs į aukštą tikslą


Print

Sausio 28 d. Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje palaidojome rašytoją Joną Mikelinską – “žymią, labai iš toli matomą XX a. antrosios pusės figūrą.”

Prie kapo duobės jo mokinys, jo kolega rašytojas Vytautas Martinkus pasakė atsisveikinimo kalbą.

Nesu klausęs Valdo Papievio, parašiusio premijomis vainikuotą romaną „Eiti”, ar jis su Jonu Mikelinsku yra vaikščiojęs Paryžiuje ar bent  Vilniuje. Manau, vaikščiojo.

Velionis buvo žmogus, kuris eina. Ėjimo meistras. Ne vien dėl sportiško, treniruoto, įspūdingo stoto, bet tiesiog, anot jo paties, mėgęs kojomis lyg žirklėmis karpyti kelią, ir kaime, ir miške, ir mieste, vis vaikščioti ir mąstyti vienas. Manau, tai buvo mąstymo ir kūrybos būdas, ir ne betikslis. Esu tikras, kad visus Jono žingsnius sudėjus, jų būtų daugiau, nei reikia apeiti visą Žemę.

Jis mėgo ir šnekučiuotis. Ir ne tik gurkšnodamas pasvalietišką alų, pirmoką ar, iš  bėdos, ir trečioką. Ir prie  tuščio, ir rankraščiais ar knygomis apkrauto stalo, ir gatvėje su pakeleiviu jis būdavo šnekus, skvarbaus proto analitikas. O susirinkimuose ir mitinguose garsėjo kaip neprilygstamas gražbylys, vėlgi – retorikos meistras, individualios, daugumai kartais ir nepriimtinos, tačiau visada puikiai argumentuotos pozicijos advokatas. Mokytojo profesija, Lietuvos ir (su protinga išlyga!) pasaulio piliečio pareiga, dekalogas, o plačiau kalbant – moralinės kategorijos, rašytojo inteletualo ir filosofo pašaukimas būdavo gili ir neišsenkama jo viešų kalbų versmė.  

Kalbas jis dažnai pradėdavo  žodžiais: KAI GALVOJI. Arba: KAI PAGALVOJI.

O tolesnes mintis ištardavo kaip kito – mano, jūsų, tai yra pašnekovo.  Buvo geras dialektikas, ir prastesnių už save kartais ir matyt nenorėdavo. Kalbantis jis atrodydavo  panašus į „Išpažinimų” autorių – Aurelijų Augustiną.

Kalbėdavosi ne tik su savimi ir mumis, kalbėdavosi,  tikriausiai, su Sąžine, Tiesa, su Dievu, kurio vardo, jo paties liudijimu, net per tamsiausias, karinguoju ateizmu vadinamas, tikėjimo sutemas mažąja raide nė sykio niekur nėra parašęs. Kas mena tokias sutemas, geriausiai gali įvertinti dievoieškos skleidžiamą šviesą ir prasmę – sau ir kitiems.

Man regis, tie Jono žodžiai „kai pagalvoji” buvo įprasta, bet svarbi figūra, įterpinys, kuris sustiprina, pratęsia jo tikėjimą  žmogaus galia mąstyti, įtemptai galvojant daug ką suprasti, rasti tiesą, gyventi jai ir pagal ją.

Tad gal tiktų panašia intonacija su juo ir atsisveikinti? Bent pradėti, porą trejetą sakinių tarsi jo paties ištarti:

KAI GALVOJI apie naujausią lietuvių literatūrą, o ypač – prozą, nustembi, kiek daug joje pavardžių, o dar daugiau – veikalų. Šiandien bibliografai ir literatūrologai prapultų be kompiuterių. Tikra laimė, kad mašinos už mus visus viską  greitai suskaičiuoja ir surašo. O giliau pasvarstęs, supranti, kad nuostaba ištinka ne dėl to, kad rašytojų daug ir jų parašytų knygų vis daugėja.

Nustembi, išvydęs, kiek nedaug jų, vos vienas kitas, yra tikrai svarbūs mūsų literatūrai, o taip pat ir mums, jos skaitytojams. Plačiame moderniosios literatūros lauke vietos daug, jos užtenka kiekvienam ir visiems, bet iš to lauko retai kuriam išnykus jame išnyksta ir tai, ką mes vadiname literatūros modernumu, šiuolaikiškumu, aktualumu. Tai, kas mums leidžia matyti ir branginti klasiką, kas padeda nujausti, kokia  bus literatūros rytdiena.

O asmeniškai matau Joną Mikelinską kaip žymią, labai iš toli matomą XX a. antrosios pusės mūsų literatūros figūrą. Jis buvo tos literatūros atnaujintojas, daugelio jos ydų kritikas ir kantrus gydytojas.

Esu gyvas Jono Mikelinsko  literatūrinio proveržio ir moralinio autoriteto sovietiniais laikais liudininkas.

Jau kitų paminėta, kad novelistą, apysakininką, romanistą Joną Mikelinską mūsų skaitytojai išvydo ir įsidėmėjo prieš 55 metus. Ir aš anuomet vieną po kitos rijau pirmąsias jo novelių knygas: „Senį po laikrodžiu”, „Šiltas rankas”, „Žiupsnį smėlio”… Beveik kasmet po naują. Asmeniškai susipažinau 1965-asiais, kai jis mane, visiškai žalią, vos pradedantį rašinėti, pakvietė į prozos seminarą Rašytojų sąjungoje, kur tuo metu jau ir dirbo – ėjo literatūros konsultanto pareigas.

O paskui už rankos su pirmosios knygelės rankraščiu nuvedė į „Vagos” leidyklą. Tą kuklią, nedaug ko vertą knygelę išleidus, nuoširdžiausiai pasveikino. Parodė didžiulį tikėjimą: gali rašyti. Po to paliko vieną vaikštinėti, kur noriu, ir kaip noriu. Kaip galiu. Tik dažnai susitikdavome, vis kalbėdavomės. Ir tai buvo didysis mano turtas, tie mudviejų kolegiški, kritiški, bet gilūs ir tolerantiški pašnekesiai apie literatūrą ir gyvenimą. Ypač, kai man teko drbti Raštojų sąjungoje.

Negalėčiau prisiminti išmintingesnio patarėjo per Sąjūdį ir pirmaisiais postsovietiniais metais. Pasak Petro Dirgėlos, Jonas būtų pats išmintingiausias bet kurio prisiekusiųjų teismo pirmininkas.

Bet iki Nepriklausomybės reikėjo dar porą dešimtmečių gyventi. O sovietinei 7-9 dešimtmečių lietuvių literatūrai labai reikėjo viso to, kas XX a. modernybėje buvo išnykę, nutrūkę, uždrausta. Ir tada kažkaip – sunkiai, po truputį, talentingiausių ir drąsiausių pastangomis – vėl radosi. Radosi  ir per Mikelinską, per jo prozą. Tai – vidinė kūrinio gyvybė, ypatingas kūrinio vientisumas, jo socialinis tikrumas, psichologinė gelmė, ir visiškas stebuklas – laisva autoriaus/pasakotojo pasaulėžiūra ir egzistencinis filosofinis mąstymas, neįtikėtinai stipri tautinė, pilietinė ir politinė laikysena. Galėtume sakyti, jis buvo kolektyvinės mūsų sąžinės garantas. Ne kur nors toli, o čia pat, gyvas, matomas,  besikalbantis su tavimi.

Bendraudamas, kalbėdamasis su juo, visada stebėjausi, kokia  aukšta jo dvasinė savivertė, kokie aiškūs gėrio ir blogio principai, kaip paprastai jo gyvenime ir kūryboje veikia didieji moralės dėsniai.

Viešoji kritika ir valdžia už tai jo neglostė. Net baudė. Tačiau  jis buvo labai reikalingas ir reikšmingas tiems, kurie buvo  tame pačiame, vis dar sovietinaime literatūros lauke, bet nepajėgė panašiai gyventi, panašiai rašyti, kuriems Dievas ar prigimtis nedavė talento, arba kurių tėvai ir mokykla neišmokė, ko turėjo išmokyti. O Jonas stebėdavosi (naiviai!?), kodėl kitiems taip sunku ką nors gera, paprasta, žmogiška padaryti.

Labai džiaugiuosi tais mažais žingsneliais, žengtais greta jo, netoliese, ar bent jam iš paskos. Aišku, vis likdavau toli nuo jo. Kaip prisipažino jo namo kaimynas Petras Bražėnas, paėjėjus su juo bent kiek kartu, ilgai skaudėdavo kojas. Bet manau, kiekvienam tikrai į sveikatą toks skausmas. Juk ėjo jis, kaip sakyta, į aukštą tikslą, kažkokią šviesą ar tiesą, jam vienam matomą.

Tad net ir išėjimas į kitą gyvenimą Jono patykojo kaip ir visada – jam einant. Jis išėjo pas seserį Pauliną. Ir jau nenuėjo. Ėjo šaltą dieną, bet pargriuvo, peršalo ir pasigavo lemtingąjį plaučių uždegimą. Ir jau gal tik per jį nebeprisikėlė.

Tik tasai, kas nevaikšto, niekada nepagriūva.

Tačiau literatūriniame  lauke, apie kurį kalbėjau, kurį gerai pažįstu, per kurį tiek dešmtmečių kartu buvo eita, Jonui Mikelinskui neįmanoma pargriūti. Jam nereikia ir nereikės prisikelti. Jo knygos ir autoriaus dvasinė stiprybė yra ir visos mūsų prozos stiprybė. Visa tai, ką šiandien su pasididžiavimu vadiname mūsų prozos lietuviškumu ir atvirumu pasauliui, jos tarnyste mūsų gyvenimui ir tėvynei, yra jis pats – Jonas Mikelinskas. Taip ir bus čia, Antakalnyje, Menininkų kalnelyje, užrašyta.

Ir tebūnie lengva Tau, mielas Jonai, ši žemelė.

2015.01.29; 15:11


Prisijunkite prie diskusijos