Šiapus nebūties


Print

Sausio 20 dieną Baltimorėje (JAV) mirė Alfonsas Nyka – Niliūnas – vienas didžiausių, moderniausių XX amžiaus lietuvių poetų.

Jis buvo ir puikus vertėjas, literatūros kritikas.

Skelbiame literatūrologo, literatūros kritiko, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Kęstučio Nastopkos straipsnį apie poetą Alfonsą Nyką – Niliūną ir jo kūrybą.

Sausio 25-ąją vilniečiai šv.  Mikalojaus bažnyčioje atsisveikino  su paskutiniuoju žemininku Alfonsu Nyka-Niliūnu. Savo poezijos žemyne jis įtvirtino poetinę kalbą, atliepiančią  tragišką kartos, išgyvenusios XX a. vidurio praradimus, patirtį. Čia gaudžia praradimo simfonijos, aidi  atsisveikinimo su gimtine elegijos, įprasminamos tremties netektys.

Tačiau taip pat sąmoningai priešinamasi nebūčiai ir nevilčiai. „Kiekviena tremtis yra baisi savo provincializmu, patriotiniu arba ideologiniu ekshibicionizmu ir savo pačios žaizdų eksploatacija. Tipingas tremtinys, kuris absoliučiai identifikuojasi su tremtim, pamažu ir ir neišvengiamai tampa elgeta, savo žaizdomis besistengiančiu sužadinti praeivio gailestingumą. Todėl  aš, kaip Zaratustra pasakytų, skelbiu išsivadavimą iš tremties, slėpimą dvasios ir kūno žaizdų ir išsilaisvinimą savyje“ , – rašė  poetas.

Poezija Nykai buvo pasipriešinimo nebūčiai  forma. Poetas grūmėsi su neišvengiama laiko tėkme,  brėždamas iš nebūties į būtį vedančią poezijos kryptį. Supratęs, kad „sėklos ateitis priklauso nuo sėjėjo rankos mosto“, jis įtraukė į poeziją dirvonuojančias lietuvių  kalbos žemes. Laisvindamasis iš įprastinių sąvokų, pridengiančių daugialypę daiktų būtį, Nyka sukūrė naujas suprantamumo formas, galiojančias pirmiausia jo kūrybai. Nykos skaitytojas tapo poeto bendrininku, prisiimančiu sunkią reikšmių ir priedermių naštą:

Teisėjas neateis. Teisėjas,

Kurio jūs laukiat, niekad neateis,

Nes jo nėra: Teisėjas esat jūs.

                                                    Prisikėlimo vizija

Namų praradimas poetui buvo ne vien fizinis, bet ir metafizinis veiksmas. Po istorinių kataklizmų Nykos žmogus nebegali išsaugoti naivios ištikimybės žemei.  Nesiguosdamas  amžinu gamtos dvelkimu, jis renkasi „pažinimo darganą ir liūtį“:

Durys, slenkstis ir liepsna – dievai,

Kuriuos mes radom nužudytus, neišvengė

Bausmės ir niekuomet nebesikels. Kaštanas,

Žydėjęs vėjo supamų blakstienų

Tyloj, stovi suanglėjęs lietuje. Knygoje kandis

Mirė ties Talita Kumi. Ir tik paukštis –

Tamsiai žalia dėmė, išlikus sodo žolėje,

Tebedainuoja, kad į naktį telpa viskas…

                                  Pažinimo elegija

Poeziją  Nyka suvokė kaip geologinį procesą nesibaigiančiame akmens ir laiko dialoge. Pro regimybės lukštą ji skverbiasi  prie „paslaptingiausių elementų“ –  medžio ir akmens.  Gyvybės medis,kylantis iš juodžemio į  šviesą, maištaujantis žydėjimu ir ošimu, meta iššūkį nebūties beprasmybei. Tačiau ir silūrinis  akmuo, senesnis už pirmąsias gyvybės apraiškas, „krisdamas į šulinį, kalba taip, kaip mes“. 

„Komplikuota akmens kalba“ ir „tylos geometrija“ tramdo poeto  vaizduotę. Nebūties trauka reiškiasi nykstančiais garsais ir gęstančia šviesa. Pasak Nykos bičiulio ir atidaus skaitytojo Jurgio Blėkaičio, „pasaulis, jaučiamas subtiliais, prislopintais, tarytum kažkokiais pomirtiniais jausmais, kuriuos visus užliedamas paskandina savy be galo beviltiškas, praregėjęs beprasmybės pajautimas.“  Skverbdamasi s  pro regimą daiktų nebuvimą, žodis  priešinasi beprasmybei:

Vienintelė būtis turėti

Prasmę ir būti be prasmės,

Kaip mirti už tėvynę ir išlikti

Mirtim, nes žodis

                 Yra daugiau nei kūnas, nes nėra

Daiktų, yra tik žodžiai:

Dievas ir žmogus.

                                  Ars poetica

                 Poetas nepasitikėjo politikų peršamomis privalomomis prasmėmis: „Nes kas yra/ Ideologijos prieš ryto šviesą/ Ir valstybės/ Prieš paukščio riksmą aušroje“.  Jo eilėse pasaulis kalba  jutimiškomis figūromis ir jų santykiais. Į poetinę kalbą verčiama lietaus fonetika, vėjo sintaksė, sniego alfabetas.  Ardoma žmogų ir pasaulį skirianti nebylumo siena:

norėčiau,

Kad mano poezija būtų

Kaip žiedas, išsiskleidęs

Totalioje vienatvėje,

Kurį temato negyvos

Rytą nubudusio

Vabalo akys.

                                  Be kaukės

                 Būties ir nebūties sankirtoje plėtojama  dvivertiška prarastų namų ir mirusios motinos paralelė. Iš žemę ryjančios nebūties  kartu su atgimstančia gamta išnyra gyvybės formos („Balandžio vigilija“). Gimimo prasmę stelbia  gęstanti kūno šviesa („Pažinimo raudos motinai“).  „Ežero gatve žemyn/ Leidžiasi nuo šalčio kojas ir ausis/ Šiaudais apsivyniojęs paukštis. <…> Ir tu man atsakai:–/ Et in Arcadia ego.–„ („Žiemos elegija“).

                 Nebūčiai priešinasi  nepakartojamas „Mergaitės pasaulis“:

                 Jai einant

                 Tiltai pasidaro grakštesni. Krantai

                 Ir gatvės ima žaisti vidudienio saulėj.

Bokštai pasipuošia

Šventadieniškais rūbais.

 

Daiktai staiga netenka svorio.

Sociologija, politika ir ekonomija

Miršta, ir viskas tampa

Erotika ir teologija.

                 „Žydinčių merginų šešėlyje“ erotinės svajonės įsilieja į  pažinimo medžio balsą.  Vaikystės bičiulė, lytima aukšliukių gleivėm dvelkiančia ranka, virsta barokine „Madona su žuvimi“. O „Emmaus keleiviuose“ dangaus aksomas apsupa „Ežia pareinančios namo merginos/ Nepaliestas karališkas krūtis“.

                 Nykos, kaip ir Henriko Radausko poezijoje, plasta begalinis pasaulinės kultūros ilgesys, nuolatinis dialogas su klasikine Europos literatūra, daile, muzika.  Joje kaitaliojasi įvairių kalbų žodžiai ir vardai, tai pačiai prasmės paradigmai priklauso tai, kas vyko „tąsyk Kartaginoje“ ir „tąsyk Vilniuje“.  Prikelta lietuviškoji Nemeikščių, Utenos, Vilniaus tikrovė čia tampa žmogaus buvimo pasaulyje ženklu:

                 Kaip tąsyk Žvėryne :

                 Vidudienis, Jonė,

Aukštas baroko dangus

Ir kelionė

Iš savęs į save –

Amžinai.

Nuotraukoje: poetas Alfonsas Nyka – Niliūnas.

2015.01.28; 09:47


Prisijunkite prie diskusijos