Pasaulyje Lietuvos vardą garsinančiam J. Ohmanui suteikta Lietuvos pilietybė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Švedijos piliečiui Jonui Ohmanui prezidentė Dalia Grybauskaitė suteikė Lietuvos pilietybę.

Dekretą dėl išimties tvarka suteiktos pilietybės prezidentė pasirašė vadovaudamasi Konstitucija, Pilietybės įstatymu ir atsižvelgdama į Pilietybės reikalų komisijos siūlymą.

Kaip rašoma Prezidentūros pranešime, prezidentė atsižvelgė į J. Ohmano nuopelnus Lietuvai, jo sėkmingą integraciją į Lietuvos visuomenę, reikšmingą indėlį garsinant Lietuvos vardą pasaulyje.

J. Ohmanas į švedų kalbą išvertė 7 lietuvių autorių knygas, sukūrė ne vieną filmą mūsų šalies istorijos temomis, daugiausia – apie pokario rezistenciją Lietuvoje. Už nuopelnus jis buvo ne kartą apdovanotas medaliais, ordinais ir garbės ženklais.

Visuomenininkas, publicistas, kino dokumentikas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas J. Ohmanas 2014 metais įkūrė organizaciją „Mėlyna-geltona“, kurios tikslas – rinkti paramą Ukrainos kariams, nuo karo nukentėjusioms mokykloms. Per 4 metus organizacijos surinkta parama siekia beveik pusę milijono eurų. Jo iniciatyva kiekvienų metų Sausio 13-ąją rengiami paramos Ukrainai koncertai, transliuojami Lietuvos nacionalinės televizijos eteryje.

J. Ohmanas Lietuvoje gyvena daugiau nei 10 metų, laisvai kalba lietuviškai, mūsų šalyje dėsto švedų kalbą, domisi Lietuvos istorija, kultūra, visuomeniniu gyvenimu.

Kaip interviu žurnalui „Moteris” yra minėjęs pats J. Ohmanas, yra tiesos pasakyme, kad jis – žinomiausias švedas Lietuvoje ir populiariausias lietuvis Ukrainoje.

Kalbėdamas lietuviškai, Jonas labai dažnai vartoja mažybines priesagas, tad Lietuva virsta Lietuvėle, Lietuvyte, Lietuviuke, o politikų pavardės pailgėja skiemeniu ar dviem.

„Save pristatyti galiu labai įvairiai, net pagal tautybę. Kažkas neseniai pasakė, kad esu žinomiausias švedas Lietuvoje ir populiariausias lietuvis Ukrainoje. Gal šiek tiek tiesos ir yra. Žmonės mėgsta pristatyti save pagal veiklą: „Aš – poetas“, „O aš – inžinierius“ ar dar kas nors, bet juk nesi tik inžinierius ar menininkas. Žmogus, vertinantis save tik pagal atliekamą darbą, nuobodus. Taip, darbas yra tavo dalis, tačiau tai nėra visa, kas esi”, – sakė J. Ohmanas.

Šią žiemą pristatytame režisieriaus Rimo Bružo dokumentiniame filme „Iki pabaigos. Ir dar šiek tiek“ kamera seka paskui J. Ohmaną Ukrainoje, fronte, – ten jis su savo įkurtos organizacijos „Blue/Yellow“ („Mėlyna/geltona“) bendraminčiais veža humanitarinę paramą, arba, kaip pats sako, „kariauja“.

ELTA primena, kad prašymą tapti Lietuvos piliečiu pareiškia pats žmogus.

Netaikant natūralizacijos sąlygų kitos valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kurie yra integravęsi į Lietuvos visuomenę, išimties tvarka pilietybė suteikiama už ypatingus nuopelnus valstybei.

Tai užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo. Laikoma, kad asmuo integravosi į Lietuvos visuomenę, jeigu jis nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir sugeba bendrauti lietuvių kalba, o jeigu nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje, – sugeba bendrauti lietuvių kalba ir yra kitų akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo yra integravęsis į Lietuvos visuomenę.

Nuo 2003 metų J. Ohmanas yra ketvirtas asmuo, kuriam išimties tvarka suteikta Lietuvos pilietybė.

2018.11.28; 09:00

Nuotraukų paroda, skirta Ukrainos laisvės gynėjams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir leidykla „Briedis“ pristatė Romano Zinenkos – Dnepropetrovske gyvenančio Ukrainos kario – atsiminimų knygą „Ilovaisko dienoraštis“.

Susirinkusiai publikai Jonas Ohmanas, švedų publicistas, vertėjas, filmų kūrėjas, Ukrainos problematikos žinovas, sakė, kad ši knyga – reikalinga ir svarbi, leidžianti geriau suprasti, kas vyksta Ukrainoje. Tai jau ne pirmoji lietuviškai išėjusi knyga apie karą Ukrainoje (be šios, išleista Lietuvos žurnalisto Dovydo Pancerovo „Kiborgų žemė“ ir Ukrainos karo korespondento ir fotografo Sergejaus Loiko „Oro uostas“), tačiau ji įdomi tuo, kad perduoda atmosferą Rytų Ukrainoje labai autentiškai – įvykių dalyvio akimis.

„Karas Ukrainoje nėra tik ukrainiečių reikalas. Tai mūsų reikalas taip pat. Nuo jo baigties priklausys ir mūsų padėtis“, – tokius žodžius, kalbėdamas apie knygą „Ilovaisko dienoraštis“, ištarė  J. Ohmanas.

Ukrainos laisvės byla

Jis atkreipė dėmesį į tai, koks reikšmingas ir svarbus dalykas yra pačių žmonių laikysena bei įsitraukimas. Pasak jo, CŽV dokumentai rodo, kad 1991 m. sausio 11 d. Vakarai Lietuvą jau buvo „nurašę“. Bet Sausio 13-oji viską pakeitė. Niekas nesitikėjo, kad žmonės taip stipriai gins savo laisvę. Ir Ukrainos žmonių pasiryžimas gintis daug ką keičia ir daug kam atveria akis.

Kitas renginio prelegentas Vytautas Keršanskas, Rytų Europos studijų centro analitikas, pabrėžė, kad knyga jaudina savo tikroviškumu. Paprastais žodžiais, be didelių emocijų perduota rūsti karo kasdienybė kaip tik ir daro didžiausią įspūdį.

Ukrainiečių skausmas

Jo žodžiais, negalima suvokti to, kas vyksta Ukrainos rytuose, neturint tinkamo supratimo apie Maskvos politiką. V. Keršanskas nurodė rusų žurnalisto, rašytojo ir dokumentinių filmų autoriaus Mikhailo Zygaro veikalą „Visi Kremliaus vyrai: Vladimiro Putino dvaro viduje“ („All the Kremlin’s Men: Inside the Court of Vladimir Putin“) ir amerikiečių analitiko Davido J. Kramerio knygą „Atgal prie atgrasymo: Kova su Putino režimu“ („Back to Containment: Dealing with Putin‘s Regime“) kaip svarbius šaltinius, padedančius geriau suprasti Kremlių valdančio režimo genezę, Vakarų visuomenės santykių su Rusija klaidas, santykių su Kremliumi formavimo strategijas.

Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pažymėjo, kad biblioteka skiria daug dėmesio viešindama mūsų draugų Ukrainoje kultūros paveldą, literatūros pasiekimus, stengiasi atspindėti dramatišką šalies šiandieną ir taip prisidėti prie Ukrainos vardo, jos bylos garsinimo. Direktorius paminėjo praėjusiais metais bibliotekoje veikusią Jurijaus Veličkos, garsiojo Ukrainos 46-ojo specialiosios paskirties savanorių bataliono „Donbas-Ukraina“ kario, parodą „Gyvenimas ant nulinės ribos“, akcentavo partnerystę šiemet pradėtame vykdyti projekte „Už jūsų ir mūsų laisvę“, kurio tikslas – pristatyti Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimą, apimantį ir istorinį, ir šiandienos kontekstus.

Ukrainiečiai narsiai kaunasi dėl savo laisvės

Renginio dalyviai turėjo galimybę teletiltu bendrauti su knygos autoriumi R. Zinenka  ir išgirsti jo pasakojimą apie knygos sukūrimo aplinkybes bei autentiškas įžvalgas apie dabartinę Ukrainos situaciją.

Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis, moderuodamas renginį, sakė, kad R. Zinenkos knyga „Ilovaisko dienoraštis“ aktuali ne vien pažintine prasme – norint suprasti, kas vyksta Ukrainoje. Ji atskleidžia ir hibridinių grėsmių pobūdį, naudojamas priemones, kurios atpažįstamos ir Lietuvoje, nors jų intensyvumas ir arsenalas nėra toks platus kaip Ukrainoje.

Informacijos šaltinis ir nuotrauka – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

2018.01.18; 10:55

Lietuvos vidaus reikalų ministras generolas Kazimieras Skučas

Penktadienį Mauručiuose, paskutinio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo gimtinėje, buvo įkasta kapsulė su žemėmis, atvežtomis iš generolo žūties vietos pamaskvėje.

K. Skučas ir kiti keli aukšti tuometiniai Lietuvos valstybės pareigūnai buvo nužudyti 1941 m. liepos 30 d. Butyrkų kalėjime ir užkasti vadinamojoje Komunarkoje.

„Generolas iki paskutinio atodūsio atliko pareigą Tėvynei, todėl svarbu saugoti jo atminimą, apie jo didvyriškumą turi žinoti ir mūsų jaunoji karta“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Simbolinę akciją prie Mauručiuose K. Skučo atminimui pastatyto paminklinio akmens organizavo generolo dukterėčia, žurnalistė Virginija Skučaitė. Kultūros paveldo departamentas šią vietą neseniai įtraukė į Kultūros vertybių registrą.

V. Skučaitė pasakojo, kad šio įvykio 77 metus laukė ir Kalifornijoje gyvenanti garbaus amžiaus generolo dukra Jūratė Šukys ir jos sūnus Kazys. Moteris dėkojo kolegei Violetai Juodelienei, padėjusiai interneto platybėse rasti duomenų apie K. Skučo kūno užkasimo vietą. Vasarą nuvykusi į Maskvą, V. Skučaitė aptiko dar dviejų tarpukario Lietuvos ministrų ir keliolikos kitų nužudytų aukštų Lietuvos pareigūnų pėdsakų.

Simbolinis K. Skučo sugrįžimas į gimtinę sutapo su kitos jo dukterėčios, poetės Ramutės Skučaitės gimtadieniu, tačiau dėl sveikatos būklės ji negalėjo dalyvauti dėdės atminimui skirtose iškilmėse.

Į ceremoniją atvyko Garliavoje gyvenanti generolo dukterėčia Birutė Skučaitė-Artmonienė. Renginyje dalyvavo Valstybės saugumo departamento, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Ežerėlio kultūros centro atstovai. Ceremoniją filmavo žurnalisto ir prodiuserio Jono Ohmano vadovaujama kūrybinė grupė, kurianti dokumentinių filmų ciklą apie Lietuvos valstybei nusipelniusius žmones.

„K. Skučas yra mūsų dramatiškos istorijos simbolis. Baisiausia, kad priešams jį atidavė savi. Tai buvo sveiku protu nesuvokiama auka“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius Kęstutis Kuršelis.

Generolo K. Skučo garbei Mauručiuose nuaidėjo Lietuvos kariuomenės Garbės kuopos salvės. 

Panaši ceremonija penktadienį įvyko ir Kauno Petrašiūnų kapinėse, prie buvusio aukšto tarpukario Lietuvos valstybės saugumo departamento pareigūno Jono Kazlausko šeimos kapavietės. Simbolinės kapsulės užkasimo ceremonijoje dalyvavo jo dukros Jūra ir Nijolė su šeimomis, kiti artimieji.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.28; 00:30

Oportunizmas esti sąmoningas, atviras ir latentinis. Sąmoningas – tai komjaunuoliškas pataikavimas arčiausiai esamam galios centrui ar centriukui, vietos ar partijos lyderiui; pastaruoju metu ypač svarbu kuo greičiau pripulti prie mikrofono ir periodiškai prisidėti prie LAF, Kazio Škirpos vardo ir kitų Lietuvos valstybingumo ramsčių dergimo, kad tik Lietuva neiškiltų į stipriausiųjų gretas. 

1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka“ fagmentas

Atviras – kai garsiai šaukiama ar pareiškiama, jog su Rusija reikia draugauti, sudarinėti gražias bendradarbiavimo ar nepuolimo sutartis, gėrėtis jos dvasine kultūra ir pan. Vis dėlto įdomiausias yra latentinis, kurio gali visai neįtarti esant.

Atėjus į valdžią JAV prezidentui Donaldui Trumpui, o ES strategams siūlant „trijų bėgių“ Europą, tuo pat metu jų kairiesiems siekiant visiškai neutralizuoti valstybes, sukurti federaciją ir bendrą kariuomenę, nuomonių išsiskyrimas visais klausimais ir pasimetimas šalyje smarkiai padidėjo. Norint suvokti, kokių šiaudų griebiamasi, būtina atkreipti dėmesį į bent kelis vidaus dalykus. Didėjantis tarptautinis chaosas labai parankus įvairioms dažnai priešiškoms viena kitai lobistų grupėms tyliai stumti savo projektus.

Vienas bjauriausių – galutinis aukštojo mokslo atidavimas verslui. „Profesionalų“ valdžiai kurpiant visokius universitetų bei įstaigų sujungimus ir perkėlinėjimus, negirdėjau, kad būtų rūpinamasi, kur bus dedami iš darbo dėl reformos, o ne dėl savo pačių kaltės atleisti dar likę kvalifikuoti specialistai. (Žinoma, to tikėtis galima nebent jau po to, kai vidurinę baigusios itin brangios mergužėlės bus aprūpintos aukščiausiais postais iki pat Jungtinių Tautų.)

Prie to paties unikalaus verslumo, tarsi jis savaime laiduos kokybę, suvokimo turbūt reikėtų priskirti niekaip nesibaigiančias naktines tėvelių eiles prie vaikų darželių. Nors vaikučių sparčiai mažėja, jiems skirtų lėšų irgi mažėja, darželiai jungiami. Ar taip skatinama lankyti privačius, o kas neįstengs (dauguma) – ne mūsų reikalas? Prie to pridėjus nesuvokiamai žiaurią socialiai remtinų vaikų padėtį (atskira tema) manytina, kad vaikai nėra ir nebuvo šitos šalies strateginė ateitis.

Lyg ir to būtų negana, tradicinė nors ir daugiasluoksnė visuomenininkų ir inteligentų bendruomenė, iki šiol daugmaž prasmingai palaikiusi svarbios kritinės minties balansą, jį pamažu praranda. Kažin, ar „Naktinei reformai“ įžūlumu prilygstanti nugarmėjusių „socdemų“ dovanėlė jiems – apmokestinti kone 50 procentų intelekto, kultūros ir švietimo produktų – yra tik jų keršto, ar įgimto plėšrumo išraiška, tačiau mušamas gulintis jau ir nebesistengia atsikelti. Dabar itin palankus metas atsikratyti teisaus, nustumti nevagiantį, suvelti kriterijus, kad nebūtų įmanoma atskirti, ar nukentėjo silpniausias, ar pats stipriausias, bet oportunistui – pavojingiausias protinio darbo specialistas. Arti metas, kai jau realizuosis liaudies išmintis: „Katinėli, bėkim, dangus griūva!“ O aš net savo katei nesiūlau nei bėgti, nei rėkti, nei vaistų duodu, nei po peiliu guldau. Ir ką – sveika, gyva, prigimties balso klauso, bet ir žmonių bendravimo kultūros mokosi.

Tokiomis sąlygomis, kai vykstant pozicijos ir opozicijos rietenoms blogėja gyventojų savijauta ir pragyvenimas, griebiamasi šiaudo. Mėginama bet kuria kaina glaustis prie didesnės Lenkijos, žvilgčiojama į dešiniųjų veiksmus vidurio Europoje, baimė verčia remti „tvorų“ strategiją ir net Marine Le Pen revanšizmą laikyti protinga išeitimi. Latentinis oportunizmas neleidžia matyti, kad susiskaldymas ne mažiau pavojingas nei dirbtinis jungimasis. Užsidarymas „savo kieme“ tiek pat padeda Rusijai, kiek ir galima ES kariuomenė, nes tokiu būdu suyra taikaus pasaulio idėja ir savarankiškų valstybių pagalba viena kitoms per NATO ir kitas gana sėkmingai veikiančias demokratiškas tarptautines struktūras. D. Trumpui pradėjus „America first“ akciją ir „musulmonų draudimą“, pajuokavau, kad jei JAV taps eiline nuo kitų užsibarikadavusia valstybe, Jungtines Tautas teks iškelti į Šiaurės ašigalį. Bet ar neteks pajuokavus verkti? 

Rašytoja Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Įvairių nevyriausybinių organizacijų siūlomos išeitys – kaip sureguliuoti emigraciją, ugdyti prioritetines sritis, gerinti dirbančiųjų socialines garantijas, tinkamai pasitikti valstybės šimtmečio minėjimą, įtvirtinti konstitucines teises ir pareigas – nors ir palaikomos sąmoningos tautos dalies, lieka pasiūlymų ir deklaracijų pavidalu realių sprendimų paraštėse. Kodėl nepasinaudojama specialistų siūlymais? Oportunistų būdas reaguoti kad ir į „Vilniaus forumo“ iniciatyvas – nusikopijuoti vertingiausias mintis ir inkorporuoti į savas programas ar įvaizdžio atnaujinimą, pažadų konvejerį. Patiklūs lietuviai tiki pažadais ir laukia jų įgyvendinimo. Neįgyvendinti pažadai, nuolatinis neaiškumas dėl ateities, suvokimas, jog Sąjūdžio idėjas pakeitė reali politika, diktuojama oportunistų – prie šalies moralinės sveikatos gerovės neprisideda.

Tolesnis savivertės menkimas, tautos galių sekinimas veda į politinės sąmonės atrofiją ir vergo būklę su visais iš to išplaukiančiais padariniais – susvetimėjimu, patyčiomis, nesaugumu. Istorija kupina pavyzdžių, kai nacija, virtusi tarp įvairių valstybių padalintu etnosu, praradusi laisvės dvasią ir išdidumą, tampa svetimų įkaitu ir yra panaudojama nešvariems darbams. Labai norėtųsi tikėti, kad lietuviai tokios negarbingos dalios išvengs.

Demokratinis valdymas neturėtų būti tapatinamas su leidimu sakyti ir daryti kas naudinga sau, bet žalinga valstybei. Skirtingų pažiūrų ir idėjų svarstymas, diskusijos turėtų vykti aukščiausiame lygmenyje, mėginant rasti bendrus valstybei naudingiausius sprendimus, neleidžiant nacijai išsibarstyti, išlaikant svarbiausius valstybingumo ramsčius. Valstybinės kalbos, pilietybės klausimai turėtų būti nejudinami kaip vieni iš kertinių tokių ramsčių. Yra esminiai klausimai, kurie neturi tapti politinės nuovokos ar principingumo neturinčių žmonių grupių kąsniu ir padėti jiems priešinti socialines grupes siekiant sau naudos. Jei jie keliami ir „svarstomi“ žiniasklaidoje, tai jau ne demokratijos, o paslėptos propagandos ar ideologijos ženklas ir padarinys. Klaidinantys ir silpninantys pilietiškumą tokie diskursai tęsia kelią į niekur.

Tikroji reali politika – tai tvirti vyrai, kurie neleidžia, kad būtų išnaudojama jų šalis ir žmonės, moterys ir vaikai. Ne vienas ne lietuvių kilmės pilietis, užaugęs arba atvykęs į Lietuvą tikroviškiau suvokia padėtį ir jų parama, jų ryžtas ir pagarba mūsų vertybėms turėtų būti itin branginama. Sąrašą galėtų pradėti ištikimi Lietuvai totoriai, žydai, tokios įspūdingos asmenybės, kaip Johnas Ohmanas. Sąrašas būtų netrumpas. Per jų prizmę tarsi vėl išvysti save be laiko apnašų, pajunti kraują, tekantį gyslose. Lietuviams trūksta vitalinių jėgų, jas reikėtų telkti, ne barstyti menkaverčiams reikalams.

Ar Lietuva turi savą civilizacinį paveldą, kuris skiriasi nuo kitų? Turi ne vien dėl to, kad nėra tikrąja prasme Šiaurės ar Vakarų šalis, nepaisant šimtamečių prekybinių ir kultūrinių ryšių ar kadaise apgyvendintų plačių teritorijų, ar kad istoriškai buvo susijusi su Rytų kultūromis. Šalis Europoje, vienintelė kalbanti senąja indoeuropiečių kalba, išsaugojusi tradicinius papročius yra ta Čiurlionio „Pasaka“, kuri privalo būti ginama kaip per stebuklą išlikusi unikali kultūra visa, su viskuo, kas išlikę – ir ginama kaip pasaulinis paveldas UNESCO bei kituose pasaulio forumuose.

Kur tie karaliai, saugiai laikantys Lietuvą savo delnuose?

2017 birželio 12 d.

2017.06.13; 04:05

Jonas Ohmanas, Vasilis Kapkanas

Rašome Jums skaudžia Ukrainai tema, persikėlusia iš Lenkijos į Lietuvą. Kalbame apie liūdnai pagarsėjusį lenkų režisieriaus Voicecho Smažovskio 2016 m. sukurtą vaidybinį filmą „Voluinė“ (Woiciech Smarzowski, „Wolyn“), pristatomą šių metų „Kino pavasaryje“.

Tai keistas akibrokštas Lietuvos žmonėms dabartinių Lietuvos ir Ukrainos santykių kontekste. Kaip tai turėtų vertinti festivalio globėja Lietuvos Respublikos Prezidentė, institucinė partnerė Kultūros ministerija, pagaliau, kaip tai dera su oficialia Lietuvos pozicija Ukrainos ir Lenkijos santykių požiūriu?

Interviu Lietuvos spaudoje režisierius sakė: „…politikai dabar privalo sukurti teigiamą atmosferą lenkų ir ukrainiečių istorikams. Būtų gerai leisti jiems padirbėti ramiai, surinkti arba supriešinti įrodymus, atlikti ekshumaciją, o egzistuojant ypač skirtingiems įvykių vertinimams, nepriklausoma, bendra komisija galėtų parašyti ataskaitą, kuri pateks į ukrainiečių ir lenkų vadovėlius. Į tokią sunkią temą reikia pasižiūrėti be emocijų, o žmones parengti konfrontacijai su faktais.“

Tačiau filmo turinys, jo emocinio krūvio sankaupa paneigia šiuos gana protingus režisieriaus žodžius. „Kino pavasaryje“ žiūrovams pateikiamas filmas turi aiškią politinę potekstę, „Voluinės tragedijos“ tema, kurią dera spręsti istorikams – ir jie tai kruopščiai darė jau ilgus metus, filme pateikta vienpusiškai, su peršamomis išvadomis.

Daugelio žmonių pastangos stiprinti tautų savitarpio supratimą ir toleranciją, įskaitant Ukrainos ir Lenkijos Bažnyčių vadovų ir dvasininkų, inteligentų, pradėtos dar 1997 m. Ukrainos Prezidento Leonido Kravčuko, o pastaruoju metu – ir dabartinės Ukrainos valdžios, – pasiektos per dešimtmečius, eina perniek. Ypač Rusijos agresijos fone.

Filmo scenos sukrečia savotiškais dramaturginiais sumanymais. Ukrainiečių dvasininkai šventina partizanų atneštus kirvius ir dalgius – juk tai niūrių Viduramžių reliktas, kam jį rekonstruoja režisierius dabar? Ir tai atliekama graikų katalikų bažnyčios kunigo, nors Volynės ukrainiečių Bažnyčia buvo stačiatikiška. Vienas žinomiausių lenkų istorikų Gžegožas Motyka, nagrinėjęs Voluinės tragediją, pripažįsta: įrodymų, kad tokie dalykai buvo, nėra.

Be to, režisieriaus ekrane yra demonstruojami žiaurumai, kurių kartais neatlaiko ir Lenkijos žiūrovai. O scenos, kur rodoma mišrių šeimų idilė ir tai, kad net masinės psichozės metu kaimynai gelbėjo vieni kitus, daug mažiau tikroviškos nei vyrų, moterų, vaikų, kunigo žudynės bažnyčioje.

Taip pat, ukrainiečių vaidmuo šioje juostoje, ypač žiaurumų scenose – naudoti šūkius ir simbolius, tiesiogiai siejamus su dabartimi: himną „Dar nemirė Ukraina“, mėlynai geltona vėliavą, šūkius – „Šlovė Ukrainai. Didvyriams šlovė“ („Слава Україні! Героям Слава!“) ir panašius – o šios dienos Ukrainoje tai Nepriklausomybės, Dangiškosios Šimtinės didvyrių, karių, kurie kovoja su okupantais Ukrainos rytuose ir dėl mūsų, simboliai.

Bet, matyt, kažkodėl istorinė tiesa režisieriui nesvarbi, nors jis ir teigė, kad teiravosi istorikų patarimų. O atsižvelgė tik į sau palankius. Gal todėl buvęs Lenkijos švietimo ir užsienio reikalų viceministras, Tarptautinio solidarumo fondo (Varšuva) pirmininkas Kšyštofas Stanovskis (Krzysztof Stanowski) spaudoje („Gazeta Wyborcza“) yra pareiškęs, kad „Voluinė“ neprisidės prie Varšuvos ir Kijevo santykių gerinimo, nes jame vienos šalies – Lenkijos – požiūrio į tuos įvykius viršenybė. Kam tai naudinga šiandien?

Ukrainos užsienio reikalų ministerija rekomendavo atšaukti 2016 m. Lenkijos kultūros instituto rengtą filmo pristatymą šalies kultūros elitui ir diplomatiniam korpusui bei jo vėlesnį rodymą Ukrainoje. Tad kokį užtaisą atvežė Lenkijos kultūros institutas Lietuvos žmonėms šį pavasarį, kai minima, jog tai neva tarptautinius apdovanojimus gavęs filmas, o iš tikrųjų – vien tik Lenkijos, ir tik joje iki šiol demonstruotas?

Ar Lietuva ir jos žmonės, ypač dėl tam tikro istorijos nežinojimo, kartais netampa kažkieno sumanymų poligonu?

Mes, pasirašantys šį laišką, nereikalaujame filmo uždraudimo, tačiau sunku prognozuoti, kokios įtakos filmas turės lietuvių tautos, lenkų ir ukrainiečių bendrijų santykiams. Svarbu, kad visuomenei būtų žinomas tikrasis šio kūrinio kontekstas.

Kai du pešasi, laimi trečias.

Jonas Ohmanas yra švedų kilmės Lietuvos režisierius, Vasilis Kapkanas yra pirmasis Lietuvos ukrainiečių bendrijos pirmininkas.

2017.03.28; 05:30

Ketvirtadienis, vasario 16 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos proga už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies vardo garsinimą pasaulyje valstybinius apdovanojimus įteikė 26 Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiams.

Pasak Prezidentės, tokią dieną mus suartina ir šalies istorinė patirtis, ir dabarties iššūkiai, ir ateities viltys. Didelis bendras troškimas, kad Lietuva toliau augtų ir klestėtų kaip išdidi nepriklausoma valstybė. Kad mūsų gyventojai ją brangintų ir didžiuotųsi, o kitos garbingos šalys laikytų patikima drauge ir sąjungininke. 

Prezidentė pabrėžė, kad ši šventė priklauso visiems, kurie šiandien nuoširdžiai, negailėdami jėgų tarnauja valstybei, įgyvendina puikias iniciatyvas, augina vaikus ir kasdien atkakliu darbu prisideda kurdami mūsų visų ateitį. Jie ir yra tikrasis šiandieninės Lietuvos veidas su begale gerų, gražių bruožų. Tai žmonės, kuriems taip pat netrūksta nei pasiaukojimo, nei drąsos, nei ištikimybės. 

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi apdovanota labdaros tradicijų puoselėtoja, Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo, skirto Lietuvos kaimo mokykloms, vaikų ligoninėms ir vaikų globos namams remti, steigėja Alma Adamkienė.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi apdovanotas Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, mokslų akademijos tikrasis narys, heraldikos komisijos narys, LDK ir Lietuvos miestų ir miestelių istorijos puoselėtojas Zigmuntas Kiaupa. 

Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi apdovanota aktyvi ginkluoto ir neginkluoto Antisovietinio pasipriešinimo dalyvė, Tauro partizanų apygardos ryšininkė ir partizanė, laikraščio „Partizanas“ rengėja ir platintoja, buvusi politinė kalinė Antosia Meckelienė-Liepa. 

Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui, Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Baltymų-nukleorūgščių sąveikos tyrimo skyriaus vyriausiajam mokslo darbuotojui, skyriaus vedėjui, profesoriui, daktarui, genų redagavimo sistemos kūrėjui Virginijui Šikšniui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius

Šalies vadovė Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžių įteikė Vyčio apygardos partizanų ryšininkei, pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ platintojai, aktyviai politinių kalinių rėmėjai Monikai Gavėnaitei. 

Buvusiam Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, dabar šio Teismo teisėjui Gintarui Kryževičiui, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Neurochirurgijos skyriaus vadovui daktarui Algimantui Matukevičiui ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės Pediatrijos centro gydytojui profesoriui ir habilituotam daktarui Vytautui Usoniui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanoti 2013 ir 2014 m. profesionalų lygos Europos ir pasaulio standartinių sportinių šokių čempionato aukso medalių laimėtojai Edita Daniūtė–Vasiliauskienė ir Mirko Gozzoli, buvusi Vilniaus geto kalinė, aktyvi Holokausto atminties įamžinimo puoselėtoja Fania Brancovskaja ir Tomsko miesto muziejaus „NKVD kalėjimas“ direktorius, aktyvus Lietuvos istorinės atminties puoselėtojas Vasilijus Chanevičius. 

Nacionalinio vėžio instituto Onkochirurgijos centro Krūties ligų chirurgijos ir onkologijos skyriaus vedėjas profesorius Valerijus Ostapenko bei Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro Kaulų čiulpų transplantacijos skyriaus vedėjas Igoris Trociukas apdovanoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi

Šalies vadovė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu apdovanojo Lietuvos radijo ir televizijos Radijo programų direktorę, Lietuvos nepriklausomybės puoselėtoją, atsakingos žiniasklaidos atstovę Guodą Litvinaitienę. 

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais apdovanota ilgametė Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė, vertėjas, žurnalistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas Jonas Axelis Ohmanas, labdaros paramos fondo „SOS vaikų kaimas“ draugijos direktorė ir aktyvi vaikų teisių gynėja Liudovika Pakalkaitė, pensininkų sąjungos „Bočiai“ pirmininkas Petras Ruzgus ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. 

Už drąsą, sumanumą ir pasiaukojimą gelbėjant žūvančius žmones Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti skęstančius žmones išgelbėję Tomas Bagdonas, Žygimantas Sutkus ir Vaidas Vaišvila. 

Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1991 m. sausio–rugsėjo mėnesiais aktyviai gynę Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti Albinas Jokubauskas, Algirdas Markevičius ir Aloyzas Dainius Šatas.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Prezidento kanceliarija.

Nuotrauka – Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus).

2017.02.17; 05:20

Ukrainoje nūnai sprendžiamas ir Lietuvos, ir visos Europos likimas.

Bet ar ne per mažas JAV ir ES dėmesys Ukrainai? Gal ukrainiečiai jau nebenori į Europos Sąjungą? Stiprėja ar silpsta Ukrainos karių dvasia? Koks lietuvių indėlis padedant Ukrainai? Kaip Ukrainoje veikia rusų šnipai? Ar ukrainiečiai vis dar pasitiki sava valdžia? Ar Ukrainai pavojinga rusiškoji dezinformacija?

Į aktualijų portalo Slaptai.lt klausimus atsako Lietuvoje gyvenantis žinomas švedų žurnalistas Jonas OHMANAS, šiuo metu daug dėmesio ir jėgų skiriantis Ukrainos temai.

Tai – antroji videointerviu dalis. Jos trukmė – 18 min.

Continue reading „Jonas Ohmanas: „Ukrainoje tikrai daug rusų šnipų…“ ( 2 )“

Ukrainoje nūnai sprendžiamas ir Lietuvos, ir visos Europos likimas.

Bet ar ne per mažas JAV ir ES dėmesys Ukrainai? Gal ukrainiečiai jau nebenori į Europos Sąjungą? Stiprėja ar silpsta Ukrainos karių dvasia? Koks lietuvių indėlis padedant Ukrainai? Kaip Ukrainoje veikia rusų šnipai? Ar ukrainiečiai vis dar pasitiki sava valdžia? Ar Ukrainai pavojinga rusiškoji dezinformacija?

Į aktualijų portalo Slaptai.lt klausimus atsako Lietuvoje gyvenantis žinomas švedų žurnalistas Jonas OHMANAS, šiuo metu daug dėmesio ir jėgų skiriantis Ukrainos temai.

Tai – pirmoji videointerviu dalis. Jos trukmė – 22 min. Netrukus bus paskelbta ir antroji dalis, kurios trukmė – 18 min.

Continue reading „Jonas Ohmanas: „Ukrainoje tikrai daug rusų šnipų…“ ( 1 )“

Jonas Ohmanas – žymus švedų žurnalistas, dokumentinių filmų režisierius, profesionaliai besidomintis Lietuvos istorija, tarptautine politika, šiuo metu daug jėgų ir energijos atiduodantis Ukrainai.

Tačiau šis videointerviu – ne apie karus ir propagandas. Šis pokalbis – apie metro privalumus.

Švedijos žurnalistas Jonas Ohmanas tvirtina, jog metro projektai sėkmingai įgyvendinti ir Osle, ir Helsinkyje, ir Stokholme. Tiek norvegai, tiek suomiai, taip pat ir švedai patenkinti prioritetą atidavę būtent šiai transporto rūšiai – metro.

Atsakydamas į portalo slaptai.lt klausimą, ar požeminio metro projektas pasiteisins ir Vilniuje, senokai Lietuvoje gyvenantis švedų žurnalistas nepanoro duoti kategoriško įvertinimo. Tačiau Jonas Ohmanas neneigė, kad jį erzina milžiniškos transporto spūstys Lietuvos sostinėje, kurių metu patiriami milžiniški nuostoliai. Tokių bjaurių automobilių "kamščių" jis nėra matęs nei gimtojoje Švedijoje, nei kaimyninėse Norvegijoje bei Suomijoje. Jonas Ohmanas taip pat stebėjosi lietuvių nesugebėjimu "susitarti ieškant bendrų išeičių visiems rūpimais klausimais".

Continue reading „Švedų žurnalistas Jonas Ohmanas: Skandinavijos šalių sostinės neįsivaizduojamos be metro“

Nejaugi sunku suprasti, kodėl Lietuvai privalu ginti Ukrainą? Nejaugi nebesusigaudome, kodėl Lietuvai dera remti Ukrainą visomis teisinėmis, politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis? Nejaugi sunku suvokti, kodėl turime remti ukrainiečius nepaisydami isteriškų Kremliaus pykčių ir grasinimų?

Atsakymas – paprastas. Atremdama karinę ir ekonominę Rusijos agresiją, Ukraina gina ne vien save. Ji gina ir mus, Baltijos šalis. Šis pastebėjimas, beje, priklauso ne portalui Slaptai.lt, o žymiai rusų žurnalistei, disidentei Valerijai Novodvorskajai. Už tokį palyginimą V.Novodvorskaja verta didžiausios pagarbos.

Dėmesio verta ir ši V.Novodvorskajos sentencija: „Jūs turite ginti savo Ukrainą negailėdami savo gyvybės, kaip Dangaus Šimtinė Maidane. Jūs turite ginti savo garbę. Pasikliauti Vakarais neverta. Jie gina tuos, kas priešinasi“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kam nederėtų paduoti rankos?“

g.visockas-portretas

Užverstas paskutinis neseniai knygynuose pasirodžiusios Manto Martišiaus knygos “(Ne)akivaizdus karas” puslapis. Iš karto privalau pabrėžti – vertingas veikalas. Jame – gausu konkrečių duomenų iš praeities, apstu dabarties faktų. Čia pateikiama naujausių teorijų, koncepcijų, šokiruojančių palyginimų.

Atidžiai perskaičius Manto Martišiaus veikalą įmanoma susidaryti išsamų vaizdą, kaip ir kodėl pasaulyje nūnai kariaujami informaciniai karai.

Su knyga patarčiau susipažinti visiems, kurie domisi politinėmis, karinėmis, ekonominėmis temomis. Ypač – žurnalistams, narpliojantiems žvalgybines istorijas. Visi jie ras svarbių žinių, kaip savo nuomonę pasauliui primesti stengiasi JAV, Vakarų Europa, Rusija, Kinija, kai kurios arabų šalys.

Continue reading „Ko pasigedau Manto Martišiaus knygoje apie informacinius karus“

gintaras_portretas_2

Lietuviškoje spaudoje aptinku daug įdomių publikacijų. Kitaip ir būti negali. Žurnalistai, politikos apžvalgininkai, komentatoriai – ne iš kelmo spiriti žmonės. Tačiau lietuviškoje spaudoje dažnokai pasigendu tikrųjų politinių, kultūrinių, visuomeninių akcentų. Tarsi bijotume pažvelgti karčiai tiesai į akis. Tarsi vengtume prisipažinti, kas gi iš tiesų dedasi.

Nūnai daugelio dėmesys sukoncentruotas į sudėtingus Lenkijos – Lietuvos santykius. Apie tai būtinai tarsiu keletą pastabų. Bet pirmiausiai norėčiau prisiminti buvusią Mažają Lietuvą. Štai neseniai viename lietuviškame internetiniame portale buvo paskelbtas interviu su Sigitu Šamborskiu, ilgamečiu Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės pirmininku. Publikacijoje taip pat pateiktos Lietuvos užsienio reikalų bei Švietimo ir mokslo ministerijų pareigūnų nuomonės. Žodžiu, domėtasi, kokios dabar Kaliningrado srityje gyvenančių lietuvių nuotaikos.

Continue reading „Stokholmo sindromas“

gintaras_portretas_2

Prieš keletą metų gyvendamas Danijos Karalystėje pastebėjau lietuvio akiai keistą dalyką. Jeigu danas dėvi pigioje parduotuvėje įsigytus drabužius, jei į darbą atvažiuoja ne prabangiu “mersedesu”, o gerokai aptrintu dviračiu, jei jo kelioninis krepšys – ne pirmos jaunystės, o ant rankų pirštų nėra nė vieno auksinio žiedo, žinok, prieš tave greičiausiai stovi turtingas arba labai turtingas žmogus, užimantis itin aukštas pareigas puikiai besiverčiančioje įmonėje.

Dirbdamas Kopenhagoje pastebėjau ir dar vieną lietuvio akiai neįprastą taisyklę: jei žmogus mėgsta prabangą, jei linkęs važinėti išpuoselėtu automobiliu, greičiausiai jo finansiniai reikalai – prasti. Mažų mažiausiai jis neužima svarbių pareigų įtakingoje firmoje, o jo banko sąskaitose neaptiksite apvalios sumos.

Continue reading „Kada Lietuva turės tikrų milijonierių?“

ohmanas_naujausias

Ne su visomis Švedijos režisieriaus Jono Ohmano mintimis sutinku. Kai kada mūsų požiūriai gana kardinaliai skiriasi, pavyzdžiui, kai kalbama apie pokarį, žydšaudžius ar dešiniųjų ekstemistų keliamus pavojus.

Tačiau interviu su Jonu Ohmanu – visuomet įdomūs. Todėl, kad švedas, Lietuvoje gyvenantis jau ne vienerius metus, visuomet kalba atvirai, be užuolankų. Ir, beje, visuomet pasako daug karčios tiesos, kurią ignoruoti būtų kvaila ir primityvu. Juk žvilgsnis iš šalies vargu ar kam nors kada nors pakenkė. Ir tuo pačiu pats yra tolerantiškas. Niekad iš jo nesu sulaukęs priekaištų ar nepasitenkinimų, kad kai kuriais klausimais manau ne taip, kaip jis, J.Ohmanas. Beje, švedas J.Ohmanas pasižymi ir dar viena patrauklia savybe: niekad nebandė primesti savo požiūrio ir nuostatų. 

Su Švedijos režisieriumi Jonu OHMANU kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Švedų režisierius Jonas Ohmanas: ”Ilgainiui Lietuvos kaip valstybės gali nebelikt”“

vytautas_visockas

Birželis – vasaros pradžia – ne tik trumpiausių naktų, paparčio žydėjimo metas, bet ir mėnuo, prieš septyniasdešimt metų paženklintas žiauriausio pasaulio istorijoje nacistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos karo, nusinešusio dešimtis milijonų žmonių gyvybių, pradžia, mėnuo, kai prieš 71-erius metus netekome laisvės. Okupacijos, Gedulo ir Vilties mėnuo. Kasmet birželio mėnesį ieškome ne tik paparčio žiedo, bet ir atsakymo, kodėl taip atsitiko, kas dėl to kaltas. Ieškome ir toli gražu ne kiekvienas tą atsakymą, kaip ir paparčio žiedą, randame.

Šįmet birželio mėnesį beveik tuo pačiu metu įvyko net dvi konferencijos beveik apie tą patį: 21 d. Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje – mokslinė konferencija, skirta 1941 m. Birželio sukilimo 70-mečiui, ir 29-30 d.d. Seime tarptautinė konferencija “SSRS ir Vokietijos karo pradžia Baltijos šalyse 1941 metais”, skirta laisvės gynėjų ir didžiųjų netekčių atminimo metams bei totalitarinių režimų karo, okupacijų ir teroro aukoms paminėti.

Continue reading „Politika, nukreipta į praeitį“

ohmanas_naujausias

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų prisipažins, jog žiūri lietuviškas televizijas: įskaitant ir visuomeninį transliuotoją, ir komercines televizijas. Ir kiekvienas iš mūsų, be abejo, turime susidarę nuomonę apie televiziją. Dažnusyk – labai kategorišką. Vieni iš mūsų pasigenda pramoginių laidų, kiti – probleminių.

Vieni įsitikinę, jog laidai vadovaujantis žurnalistas gali turėti savo nuomonę, kiti mano, jog žurnalistas privalo būti itin neutralus. Tačiau ar visuomet čia kaltos televizijos ir jose dirbantys žmonės? Juk daug kas priklauso ir nuo to, koks yra laidos biudžetas, kiek laiko pasiruošti laidai turi jos vedėjas. Galų gale laidos kokybė priklauso ir nuo į laidą pakviestų pašnekovų išminties, drąsos, oratorinio meno.

Apie lietuviškosios televizijos pasiekimus bei klystkelius su švedų režisieriumi Jonu OHMANU kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Švedijoje solidžias valstybės dotacijas visuomeninė TV gauna ne tam, kad liaupsintų valdžią“