Sekmadieniniai pamąstymai. Kam nederėtų paduoti rankos?


Print

Nejaugi sunku suprasti, kodėl Lietuvai privalu ginti Ukrainą? Nejaugi nebesusigaudome, kodėl Lietuvai dera remti Ukrainą visomis teisinėmis, politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis? Nejaugi sunku suvokti, kodėl turime remti ukrainiečius nepaisydami isteriškų Kremliaus pykčių ir grasinimų?

Atsakymas – paprastas. Atremdama karinę ir ekonominę Rusijos agresiją, Ukraina gina ne vien save. Ji gina ir mus, Baltijos šalis. Šis pastebėjimas, beje, priklauso ne portalui Slaptai.lt, o žymiai rusų žurnalistei, disidentei Valerijai Novodvorskajai. Už tokį palyginimą V.Novodvorskaja verta didžiausios pagarbos.

Dėmesio verta ir ši V.Novodvorskajos sentencija: „Jūs turite ginti savo Ukrainą negailėdami savo gyvybės, kaip Dangaus Šimtinė Maidane. Jūs turite ginti savo garbę. Pasikliauti Vakarais neverta. Jie gina tuos, kas priešinasi“.

Štai koks logiškai paparastas, įtikinamas paaiškinimas – gindami Ukrainą giname ne tiek ukrainiečius, kiek savo namus. Padėsime apsiginti Ukrainai, būsime apgynę Lietuvą. Elgsimės abejingai, kai trypiamas Ukrainos teritorinis vientisumas, ilgai neteks laukti dienos, kai bus mindžiojama mūsų laisvė. Be kita ko, savo neabejingumu būtume tarsi priekaištas abejonatiems Vakarams.

Deja, Lietuvoje ir vėl pasigirsta balsų, esą turėtume tyliai lindėti tarsi bailios pelytės po šluota, idant neerzintume rūsčiojo Kremliaus šeimininko. Tik pamanyk: šį kartą muša ne mus, tai ir džiaukimės, kad lupa kailį ne mums. Ironiškai tariant, dėkui tokiems „pranašams“ bent už tai, kad neragina dėkoti mušeikai chuliganui, jog šiandien jo kumščiai nutaikyti ne mūsų, o ukrainiečių pusėn.

XXX

Šiandien ir vėl, kaip kadaise 1988 – 1991-aisiais, Lietuvoje atsiranda „pragmatikų“, skaičiuojančių, kiek gėrybių galima paaukoti Laisvės aukurui. Tarsi nežinotume, jog Laisvė verta kur kas daugiau nei verslas ar net gyvybė.

Anuomet teko stebėtis filosofo Krescencijaus Stoškaus viešais pareiškimais, esą Lietuvos parlamento gynyba įmanoma tik tuomet, jei nebus prarasta nė viena gyvybė. O jei esama tikimybės, jog po sovietų tankų vikšrais gali žūti bent vienas žmogus, – Aukščiausiosios Tarybos vadovybė, įsidėmėkime, neturi teisės kviesti žmonių ginti nei parlamento, nei televizijos bokšto, nei kitų objektų. Maždaug tokią mintį anuomet piršo filosofas. Laimė, niekas nepaisė pragaištingų jo rekomendacijų.

Dabar tenka stebėtis verslininko Viliaus Kaikario pareiškimais. LRT laida „Dėmesio centre“, kurioje šis verslininkas svarstė, kaip derėtų Lietuvos politikams reaguoti į Rusijos agresiją Ukrainoje, – ir glumino, ir stebino.

Žinoma, verslininkas turi teisę viešai tyčiotis ir šventų dalykų, laisvę, padorumą ir principingumą matuodamas vien sviesto ar sūrio gabalais („galėsime sūrį susikišti ten, kur nesueina“). Juk jis šiuos žodžius ištarė į demokratines valstybes besilygiuojančioje Lietuvoje. Bet tada ir mes, jo oponentai, turime neginčijamą teisę piktintis. Viena iš mūsų teisių – tokiam verslininkui nepaduoti nei rankos, nei sėstis su juo prie vieno stalo.

Kaip derėtų vertinti tokių „pragmatikų“ įžvalgas, labai taikliai pastebėjo kolega žurnalistas Rytas Staselis, „Alytaus naujienose“ pareikšdamas: V.Kaikaris – verslininkas, jis turi teisę kritikuoti Lietuvos valdžią, bet aš turiu teisę jam nepaduoti rankos…

Žurnalistas R.Staselis teisus ir tuomet, kai sako, jog Lietuvos valstybė neprivalo atsižvelgti į verslininkų, dirbančių rizikingose, neprognozuojamose rinkose, interesus. Lietuvos valstybė turi užtikrinti interesus tų verslininkų, kurie dirba tas pačias civilizacines vertybes išpažįstančiose šalyse, kur kiekvieną ginčą galima sureguluoti teisės principais, o ne šaunamojo ginklo kalibro dydžiu.

Nuo šiol paduoti rankos nederėtų, matyt, ir legendiniam krepšininkui Šarūnui Marčiulioniui, viešai parėmusiam žodžių „galėsime sūrį susikišti ten, kur nesueina“ autorių. Jei prisimenate, buvęs krepšininkas jau sykį praleido progą patylėti, kai smerkė kadaise prieš Lietuvos okupaciją nukreiptą mitingą. Lietuva jam anuomet atleido. Juk jaunas, nepatyręs dar buvo, sovietinio melo suklaidintas.

O kas dabar skatina teigti, jog politikai, prieš skelbdami Rusiją kritikuojančius pareiškimus, privalo tartis su verslininkais? Taip, toks priekaištas – neatmestinas. Lietuvis lietuviui turėtų padėti visuomet. Bet verslininkai, prieš imdamiesi rizikingų planų, taip pat privalėtų būti apdairesni: pirmiau pasitarti su, pavyzdžiui, mūsų užsienio reikalų ministerijos ekspertais. O sulaukę perspėjimų – vėliau neverkšlenti. Asmeninio verslo negalima labiau mylėti nei valstybės interesų.  

Beje, kolega žurnalistas R.Staselis laikraštyje „Alytaus naujienos“ tvirtina, kad jam žinomi mažiausiai trys atvejai, kai verslo reikalų Rytuose turintys mūsų verslininkai buvo specialiai skatinami koneveikti kritiškai į Rusiją žvelgiančią Lietuvos valdžią. Priešingu atveju jie Rusijoje niekad neturėsią patrauklių sąlygų verslui…

XXX

Portalas alfa.lt neseniai paskelbė interviu su Lietuvoje senokai gyvenančiu švedų režisieriumi, žurnalistu Jonu Ohmanu. Lyg ir visi švedo pareiškimai suprantami, sveikintini. Meilė Lietuvai trykšte trykšta. Padorumo ir pilietiškumo – taip pat užtektinai. Bet kam, priekaištaujant Rusijai, į Krymą pasiuntusiai karius be atpažinimo ženklų, tuo pačiu užsiminti, kad esama atvejų, kai ir amerikiečių kariai elgiasi panašiai? Kam propaguoti filmą „Purvini karai“, kuriame pasakojama, esą ir JAV specialiosios pajėgos mėgsta veikti anonimiškai, be atpažinimo ženklų? Tarp Amerikos ir Rusijos armijų brėžiamas lygybės ženklas?

Keistas ir švedo J.Ohmano pasigyrimas, esą jis visuomet dalyvauja protesto piketuose prie Rusijos ambasados Vilniuje. Mitingai prie Rusijos ambasados, žinoma, reikalingi. Bet nereikia pamiršti, kad iš protesto akcijų prie Rusijos amasados Vilniuje – maža realios naudos. Rusijos valdžios nesugraudinsi. Valdžioje – Vladimiro Putino, kurį Maskvoje kovo 15-ąją surengto gausaus, daugiatūkstantinio mitingo dalyviai pagrįstai vadino „psichiniu ligoniu“, „tarptautinio lygio tituška“, „cinišku psichu“, statytiniai.

O štai protesto mitingas prie Ukrainą per mažai remiančios Švedijos ambasados būtų tikrai prasmingesnis. Su Putleriu kalbėtis beprasmiška. Su Švedija diskuoti nėra beprasmiška. Švedija – padori valstybė. Ji negali apsimesti neišgirdusi priekaištų. Ypač jei tuos priekaištus ištartų Lietuvoje gyvenantis Švedijos pilietis, kiekviena proga demonstruojantis savo padorumą ir pilietiškumą.

Tik kažkodėl sunku įsivaizduoti, jog švedas J.Ohmanas išdrįstų priekaištauti agresyvius Rusijos kėslus itin atsargiai kritikuojančiai savo tėvynei.

Beje, tiems, kurie siekia ištiesti realią pagalbos ranką ukainiečiams, derėtų gausias protesto akcijas rengti ne tik prie Švedijos, bet ir prie Prancūzijos ambasados. Akivaizdu, kad Prancūzija elgiasi egoistiškai, karo laivus „Mistral“ parduodama imperinius planus puoselėjančiam Kremliaus režimui. Prancūzai išdavikiškai elgėsi ir tuomet, kai Rusija puolė dešimtis sykių silpnesnę Gruziją, išdavikišai elgiasi ir dabar, kai Rusija grasina kelis kartus silpnesnei Ukrainai.

XXX

Šiandien Lietuvai svarbu išgirsti Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės priekaištus, adresuotus VSD vadovui Gediminui Grinai.

„VSD kol kas nepateisina nei darbu, nei rezultatais jokių lūkesčių, būtent todėl, kad kol kas įsivaizduoja savo darbą tik nereikšmingų arba tikrai nesvarbių pažymų rašymu ir didelių slaptumo lygio žymų uždėjimu. Tai yra praktiškai saugo save nuo atsakomybės arba nuo kažkokių prieš Lietuvą nukreiptų veiksmų prevencijos…“, – skelbia prezidentės D.Grybauskaitės žodžius portalas alfa.lt.

O kokie VSD vadovo pasiteisinimai? Viešojoje erdvėje pilna VSD vadovo G.Grinos pareiškimų, esą jo vadovaujama tarnyba tik informuoja valstybės vadovus apie galimas grėsmes, bet pati jokiomis prevencijomis neužsiima. Priešingu ateju VSD įsiveltų į politines intrigas…

Prezidentės ir VSD vadovybės susikirtimas – per daug svarbus, kad būtų galima jį ignoruoti. Sprendžiant iš delfi.lt, alfa.lt, BNS, lrytas.lt, 15min.lt pranešimų, ponas G.Grina manąs, jog viską, kas buvo suplanuota 2010-aisiais Valstybės gynimo taryboje, jis jau padaręs.

Bet ar tikrai viskas padaryta taip, kaip turėtų būti atlikta? Ar protingai nuspręsta, jog VSD pačiai nereikia atlikti jokių ikiteisminių tyrimų, jog nedera užsiimti jokia grėsmių prevencija? Ar tikrai VSD nepiktaudžiauja, ant pažymų rašydama grifus „slaptai“ ir „visiškai slaptai“? Ar mums užtenka vien informavimo apie iškylančias grėsmes? Ar VSD nevengia atsakomybės, dangstydamasi už slaptų ir visiškai slaptų pažymų, kurias, diletanto akimis žvelgiant, pajėgūs rašyti ir analitiniai institutai bei moksliniai centrai?

Paklaustas apie ateities planus VSD vadovas G.Grina tvirtino … nebijąs prarasti direktoriaus pareigų, nes jo kadencija ir taip baigiasi. Šis VSD vadovo pareiškimas mažumėlę glumina. Ar būtent taip savo drąsą turėtų suvokti tikras Lietuvos saugumo šefas?

2014.03.16; 13:45


Prisijunkite prie diskusijos