Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Penktadienį parlamente Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Laura Vidžiūnaitė sukritikavo kandidato į prezidentus Arvydo Juozaičio lietuvio paso idėją – sulygino su pirmokų pasu.
Vienoje iš bendruomenės pateiktų rezoliucijų teigiama, kad lietuvio pasas nėra tinkama teisinė ryšio su valstybe įprasminimo forma užsienyje gyvenantiems lietuviams.
„Kas yra pasas? Pasas yra dokumentas, su kuriuo yra keliaujama į užsienį, įrodoma sąsaja su konkrečia valstybe, teikiama konsulinė apsauga. (Lietuvio paso. – ELTA) vertė yra adekvati kaip, pavyzdžiui, pirmoko pasas. Atrodo kaip Lietuvos Respublikos piliečio pasas, prezidentės nuotrauka, pirmokas įsirašo savo vardą ir pavardę. Tai įsivaizduokite, kad tai yra lygiai toks pats dokumentas. Iškeliaujate iš Lietuvos Respublikos ir pateikiate kažkur, norite praeiti sieną. Jis yra niekinis, apie tai net neverta kalbėti“, – sakė Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti L. Vidžiūnaitė.
Kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis penktadienį Vyriausiojoje rinkimų komisijoje įregistravo Konstitucijos gynimo grupę „Lietuva yra čia“, kurios tikslas yra agituoti referendume dėl dvigubos pilietybės nesakyti „taip“. Kartu grupė teikia alternatyvų siūlymą – lietuvio pasą, kurį turintys lietuviai kartu įgautų vizą Šengeno erdvėje, galėtų vaikus ir vaikaičius siųsti mokytis į valstybės apmokamas vietas, o panorėję – iškeisti jį į tikrąjį pasą. Tiesa, negalėtų balsuoti.
Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai gegužės 12 dieną vyksiantį referendumą mato kaip pilietybės, gautos pagal gimimą, išsaugojimo klausimą.
Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Pirmadienį sambūrio „Lietuva yra čia“ lyderis ir kandidatas į prezidentus Arvydas Juozaitis Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) apskundė Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje rengiamų kandidatų į prezidentus debatų organizatorius ir pakvietė žmones pirmadienio pavakarę rinktis į protesto akciją prie Nacionalinės bibliotekos laiptų.
A. Juozaitis VRK išsiuntė raštą, kuriame žiniasklaidos rengiamus debatus prašo pripažinti trijų atrinktų kandidatų neįvardinta ir nepažymėta reklamine akcija ir savo asmeninėje socialinio tinklo feisbuko paskyroje kviesdamas žmones į protesto akciją debatus pavadino Lietuvos žmonių mulkinimu.
Kovo 29-ąją žiniasklaidoje paskelbta, kad balandžio 8 d. Vilniuje „įvyks trijų kandidatų į prezidentus pirmieji debatai “. Buvo paskelbta, kad debatuose įvairiomis aktualiomis temomis diskutuos ekonomistas Gitanas Nausėda, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ir Seimo narė Ingrida Šimonytė.
Pranešime buvo paaiškinta, kodėl tik šie trys kandidatai kviečiami į debatus: „kandidatai atrinkti įvertinus visų šių metų sociologinių apklausų rezultatus. Į debatus pakviesti kandidatai, peržengę 15 proc. paramos ribą.„
Kilus viešai diskusijai dėl šitokių „debatų“ teisėtumo, debatų rengėjai kitiems nepakviestiems kandidatams pasiūlė atvykti į atskirai jiems skirtą pasikalbėjimą valandą anksčiau, bet neatsisakė pagrindinio sumanymo – reklaminių debatų tarp trijų išskirtinai parinktų kandidatų. Sprendžiant iš vėliau pakoreguotų renginio skelbimų, antraeilių debatų dalyviais sutiko būti tik 2 kandidatai – Naglis Puteikis ir Vytenis Andriukaitis.
VRK adresuotame rašte A. Juozaitis pabrėžia, kad „galiojantys teisės aktai nenumato jokios 15 procentų ribos pagal spėjamą apklausų rezultatą ar kokį kitą pagrindą, pagal kurį būtų galima privilegijuoti vienus pretendentus kitų atžvilgiu“.
Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. „Priešingai šiam organizatorių teiginiui, Konstitucijoje ir Prezidento rinkimų įstatyme yra įtvirtintas vienintelis kriterijus – tai pretendentų parėmimas ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašais. Taigi visi kandidatai, kurie surinko daugiau kaip 20 tūkstančių parašų, turėjo būti traktuojami vienodai. /…/ Tačiau debatuose buvo išskirti trys iš jų, kuriuos siekia reklamuoti organizatoriai“, – teigiama A. Juozaičio rašte VRK.
Pasak A. Juozaičio, tiek minėti informaciniai pranešimai, tiek ir pats renginys turėtų būti pažymėtas kaip politinė reklama ir apmokėtas iš minėtų kandidatų politinės kampanijos sąskaitose esančių lėšų, kaip to reikalauja Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas.
VRK prašoma pripažinti debatų reklaminį pobūdį ir, kad dėl paslėptos trijų kandidatų reklamos šie debatai neatitinka politinės kampanijos teisinių reikalavimų. Taip pat prašoma patikrinti ar informacija, kuri bus viešai platinama iš šių „debatų“ bus pažymėta kaip politinė reklama ir apmokėta iš kandidatų rinkiminių sąskaitų.
„Tokio lygiateisių kandidatų į aukščiausią Lietuvos vadovo pareigybę viešo savavališko segregavimo į aukštesnės ir žemesnės prabos kandidatus nėra vien tiktai reklaminė akcija, proteguojanti esamai valdžiai parankesnius iš jų. Tokie šių vadinamųjų debatų rengėjų veiksmai prilygsta nepaskelbtam informaciniam karui su Lietuvos piliečiais ir tai yra Lietuvos nacionaliniam saugumui pavojinga veika“, – teigė A. Juozaičio atstovas viešiesiems ryšiams Jonas Vaiškūnas.
VRK pagal surinktus rinkėjų palaikymo parašus Prezidento rinkimuose įregistravo 6 kandidatus. Patvirtinta, kad šešis pretendentus būti kandidatais į prezidentus parėmė ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų. Buvo nuspręsta įregistruoti šiuos pretendentus būti kandidatais Prezidento rinkimuose: Vytenį Povilą Andriukaitį, Arvydą Juozaitį, Gitaną Nausėdą, Saulių Skvernelį, Ingridą Šimonytę, Valdemarą Tomaševskį.
Galutinis kandidatų sąrašas bus patvirtintas ir paskelbtas balandžio 12 d.
Viena visados skubanti koridoriais, iš kabineto į kabinetą lakstanti simpatiška pažįstama, sustojusi trumpam pasikalbėti, guodžiasi, kad ji jau nuo ryto laukia vakaro ir svajoja, jog po darbų naštos atsipalaidavusi suvalgys mėgstamų ledų porciją su šlakeliu viskio ant viršaus.
O mano svajonės, tiesą sakant, gali būti pažadintos iš mirties taško tik pagalvojus tingiai mažiausiai apie litrą viskio (gali būti ir be ledukų), kitaip svajonių mechanizmas net neįsijungia. Aš visados sakau ir sakysiu savo pažįstamiems, kad jie nesitaupytų svajodami, nes jokių amortizacinių nuostolių tokiu atveju niekas nepatiria, kviečiu visus nebijoti svajoti be ribų jau vien dėl tos priežasties, jog svajonės, net labiausiai atitrūkusios nuo tikrovės, nieko nekainuoja. Čia nėra taip, kad didesnė, labiau neįprasta, tenkinanti lakiausios vaizduotės poreikius svajonė kainuotų daugiau už mažutę, nepretenzingą, kuklaus žmogučio svajonę.
Tarkime, už 1 eurą žmogus nusiperka loterijos bilietą, svajodamas išlošti, ką čia slėpti, milijoną. Tačiau už tą patį vieną eurą galima vienodai sėkmingai svajoti apie penkių ar net šimtą milijonų eurų laimėjimą. Nesu didelis ekonomistas, tačiau, regis, aptartas atvejis yra ryškus ekonominio efektyvumo pavyzdys, bylojantis apie tai, kaip nesunkiai būtų galima sutaupyti penkis ar net šimtą kartų daugiau.
Tačiau tikras svajotojas nemokės nė cento, jis nėra toks lengvatikis kaip loterijų maniakai. Štai aš, svajotojų veteranų klubo narys, metai iš metų svajoju paveldėti didelius turtus, kurie mane apsaugotų nuo kėlimosi anksti ryte, skubėjimo į darbą rutinos, leistų nusimesti visą šitą kasdieninio lažo naštą. Kaip nesunku suprasti, faktas, kad turtingų giminaičių neturiu, nekalbant apie paveldėjimų keblumus, netrukdo man labai kryptingai, su vis didėjančiu įkarščiu, kylančiu termometro padalomis, svajoti ta linkme, o prasikišantį čia infantilizmą pateisina taurus tikslas, kad, paveldėjus didelius turtus, vienam pavargėliui jau nereikėtų pelnyti duoną kasdieninę prakaito garuose (kaip yra pastebėjęs dar Karlas Marxas, žmogaus turiningumo matas yra laisvas laikas).
Tai, kad mano vienas pusbrolis neretai rytais užsuka papašyti lituko sveikatai pataisyti, o aš kartas nuo karto tą litą sukrapštau, nereikėtų laikyti pinigais išmestais į balą, – nes sveikata yra brangiausias turtas, – tačiau podraug tai nėra ir investicija, kuri padaugintų turtingo giminaičio atsiradimo galimybę. Savo ruožtu mano giminaičiai taip pat nepuoselėja didelių vilčių mano atžvilgiu, gerai žinodami, kad esu neturtingas kaip Bažnyčios žiurkė, nors, iš kitos pusės, jiems atrodo, jog Bažnyčios žiurkės statuso užsitikrinimas yra šiokia tokia karjera. Jie žino, kad aš nieko nebijau, nes neturiu ko prarasti, išskyrus savo grandines, tačiau jie neturi net tų grandinių, kurių būtų galima nebijoti prarasti.
Kartais blaivus protas man sako (tai būna retai), kad svajonių ir rupios kasdienybės pasauliai yra nesusiekiantys indai, tačiau čia pat prisimenu Johanano Volfgango Gėtės (J. W.Goethe) žodžius: „Bijok savo jaunystės svajonių, nes jos išsipildo“. Ko jau ko, o aš to tikrai nebijau, stebėdamas pasaulį drąsiai išpūtęs krūtinę. Kitas pasakys, kad bepigu taip intensyviai nebebijoti, kai net jaunystės svajonės, užstojus neišsipildymo metui, pradeda buksuoti.
O gal yra taip, kad svajoja Jie, o baugintis lieka – Mums. Didysis fantastas Herbertas Velsas (H.Wells), pabendravęs su bolševikų vyriausybės vadovu Vladimiru Leninu, tąsyk anąjį pavadino Kremliaus svajotoju, o šiandien jau niekam ne paslaptis, kokios kraugeriškos buvo bolševikų apskritai ir vis dar nepalaidoto jų stabo svajonės.
Tačiau mums tikriausiai knieti sužinoti ir tai – apie ką visų pirma svajoja prezidentinių lenktynių dalyviai, kandidatai į pretendentus užimti aukščiausiąjį postą mūsų valstybėje, kokios svajonės yra apnikusios Gitano Nausėdos sielą, neduoda ramiai gyventi Ingridai Šimonytei, stumia į priekį viskuo rizikuoti nusprendusį Saulių Skvernelį? Iš daugybės aprašymų jau žinome, kaip galvoja, ką mąsto, ką valgo, kokiame name ar bute gyvena kandidatai į pretendentus, taigi iki pilno vaizdo mums dar reikėtų pabandyti prasibrauti į jų vidinių vaizdinių sferą, nusiteikus pašniukštinėtį – apie ką svajoja šie azartiški žmonės?
Kita vertus, taip keliant klausimą, kaip atrodo, teisingiausia būtų pradėti nuo Arvydo Juozaičio, kurio svajotiškas mentalitetas prasikiša net tarp didžiausių svajotojų savo, jeigu būtų leistą čia taip pasakyti, monumentalumu.
Tikriausiai tik dėl tokios monumentalumo pagavos sunkumo ir polinkio į fundamentalumą, A. Juozaitis prieš keletą dešimtmečių kėlė fantasmagorišką Baltarusijos ir Lietuvos susijungimo, vadovaujant tam pačiam Aliaksandrui Lukošenkai, idėją, šiandien kartas nuo karto užsimena apie labiau prijaukintą bendros valstybės tarp Lietuvos ir Latvijos, su sostine Rygoje, sukūrimo viziją. Žmogiškai A.Juozaitį aš suprantu, kam ne kam, o jam labiausiai sunku būtų susitaikyti su faktu, kad Lietuva (neduokDie!) kol kas tarptautinėje arenoje nėra pasaulinio lygio žaidėja, taigi šis žmogus tebesvajoja apie tai – kaip įvairiomis manipuliacijomis būtų galima užauginti Lietuvos politinį svorį, padaryti ją priklausančią sunkiasvorių kategorijai?
Kas ne kas, o elegantiškoji I.Šimonytė, regis, tikrai nesvajoja apie tokius menkaverčius dalykus kaip turtai, šlovė ar reputacija, anosios svajonė turėtų paliesti kažką didingai gražaus, persilieti į iškiliausius dalykus. Ji tikriausiai neužsikrauna buitiniais sapnais, nenustebčiau, kad anoji jau nebesvajoja apie princą ant balto žirgo, nes yra šventai įsitikinusi, kad vaikai užauga šiltadaržiuose šalia agurkų ir kopūstų lysvių. Neabejotina tai, kad I. Šimonytei toks atjojantis nepalyginamai kilnesne prasme princas ant balto žirgo yra Vytis.
Galima pabandyti spėti, kad visos G.Nausėdos svajonės išsipildė su kaupu, kai iš prezidentinių rinkimų turnyro pasitraukė Aušra Maldeikienė. Tai buvo viltinga žinia reitingų lyderiui ne dėl to, kad A.Maldeikienė būtų rimta varžovė, o greičiau todėl, kad josios kandūs pasisakymai labai gadino nuotaiką pretendentui, kuris savo manieromis siekia supanašėti su katinu Leopoldu. Tačiau ir G.Nausėdai nereikėtų pernelyg įsisvajoti, kad dabar neva visi keliai į damkę – atviri.
Didžiausioji paslaptis yra štai kas – ar S. Skvernelis į rinkimų karuselę metasi vedamas sveikos vyriškos ambicijos užkopti ant aukščiausios politinės hierarchijos pakopos, ar galbūt jį į priekį veda nesveikos svajonės primesti savo tautai kažką panašaus į policinės valstybės žaidimėlius.
Dalia Grybauskaitė, kaip atrodo, pirmoji garsiai prasitarė apie tai, kad neva S. Skvernelis yra apsėstas tokio tipo neuralgijos. Iš pradžių atrodė, kad prezidentė D.Grybauskaitė pabandė įgelti S.Skverneliui pačiu pigiausiu būdu, primindama faktą, kad politinis varžovas daugelį metų pradirbo policijos sistemoje, užkopęs čia karjeros laiptais nuo eilinio pareigūno iki generalinio komisaro.
Be to, jeigu kalbėtume rimtai apie policinės valstybės skiepą mūsų politinėje padangėje, privalėtume prisiminti ir tai, kad pati prezidentė ne kartą bandė įtakoti politinius procesus, remdamasi pažymomis iš slaptųjų tarnybų, sukurdama slaptosios grifos bauginančią atmosferą, kažką panašaus į grifokratinį valdymo stilių. Tikrai nedrįsčiau tvirtinti, kad toks posūkis valstybės reikalų tvarkyme yra kažkaip susijęs su kieno nors blogais kėslais, greičiu buvo taip, kad, siekdama išlaviruoti tarp politinių partijų, nė vienai iš jų nepasižadėjusi, užsispyrusi visos politinės sistemos atžvilgiu išsaugoti prezidento institucijos kaip galutinio arbitro charakterį, D.Grybauskaitė privalėjo, nori to, ar nenori, užsitikrinti vyrų su antpečiais paramą didesniu laipsniu nei yra būtina kitais kartais, kai aukščiausias pareigūnas yra išeivis iš partijos arba kažkokia moralinio autoriteto iškamšos fetišizacija (labiau prisisapnavęs atvejis nei reali galimybė).
Be visa ko kito, mūsų mieloji prezidentė yra užsiminusi ir apie tai, kad tik valstybės priešas gali suabejoti tvarka, kai statutiniams pareigūnams yra numatomos didesnės privilegijos nei kitiems valstybės tarnautojams. Taigi – kokį naują žingsnį ta linkme galėjo žengti S.Skvernelis, kai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, visas kelias jau buvo nueitas?..
Tačiau dabar privalome savęs paklausti – kokią prasmę įdedame į taip dažnai tiražuojamą policinės valstybės pavadinimą? Kad ir kaip žiūrėtume, nuoroda į policinės valstybės tipažą yra kraštutinai neigiamas įvertinimas, ar ne? Taigi policine valstybe niekaip negalėtume pavadinti tokią dalykų padėtį, kai valstybėje statutiniai pareigūnai savo darbą dirbą gerai, net su pertekliniu entuziazmu, už kurį teisėtai išmokami priedai, kai jėgos struktūros valstybėje funkcionuoja tarsi gerai suteptas mechanizmas. Net truputėlį išgalvotas čia grifokratinio valdymo pavadinimas nerodo į policinės valstybės pusę, o mūsų atveju yra greičiau demokratinio teisinio valdymo susvetimėjusios formos nusakymas.
Kviečiame policiją. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu kažkam rūpi mano grynai asmeninė nuomonė, pasakysiu dar ir tai, kad to paties S.Skvernelio andai sankcionuotas policijos desantas į Garliavą toli gražu neturi nieko bendro su iškrypusia policinės valstybės praktika, o yra kaip tik gražus valstybės sveikimo, įtvirtinant teisinio visuomenės procesų reguliavimo principus, pavyzdys. Taigi, jeigu leisite toliau savivaliauti, policinės valstybės sąvoką pabandysiu apibrėžti truputėlį kitaip nei yra įprasta sakyti, gal ne diametraliai priešinga kryptimi, nusiteikęs įrodyti, kad policinė valstybė yra tokia dalykų padėtis, kai prikišamai pasimato, jog labiausiai sugedusi visuomenės kasta yra policininkas plačiąja to žodžio reikme, teisininkas apskritai.
Kaip kitaip jeigu ne policinės valstybės apraiška mes šiandien galėtume pavadinti tą išpuvimą, kurį matome Lietuvoje kalėjimų priežiūros sistemos veikloje. Nesakykite, kad tai yra uždara, nuo dorų žmonių nutolusi veiklos sfera, pagalvojant paslapčiomis: „Tegu jie tarpusavyje krušasi – banditai ir, kaip išaiškėjo, labai panašaus mentaliteto jų prižiūrėtojai, mūsų, nelinkusių nusikalti piliečių, tai neliečia“.
Tačiau prekiaujantis narkotikais šios sistemos kriminalinės žvalgybos pareigūnas apskritai yra tokio mastelio valstybės idėjos kanalizacija, kai išplūdusios į aplinką smarvės neįmanoma nugesinti jokiai dezodorantais. Toks pareigūnas anksčiau ar vėliau gali pasibelsti ir į jūsų, dorų piliečių, duris, kaip atsitiko iškiliam mūsų dienų pedagogui Bronislovui Burgiui, kurį Pravieniškių įkalinimo įstaigos kriminalinė žvalgybos pareigūnas pagal savo negarbės supratimą beveik mirtinai užtampė po teismus.
Jeigu kalėjimų priežiūros sistemos pareigūnai savo kritikus seka net už kalėjimo ribų, pasinaudodami kalinių paslaugomis, tai, regis, anksčiau ar vėliau jie gali atsiųsti mirties eskadroną, suformuotą iš tų pačių kalinių, siekdami suvis užtildyti savo oponentus. Tiesą sakant, aš labai baiminuosi dėl tos jaunos kalėjimo prižiūrėtojos, kuri neatsargiai prasiplepėjo apie sistemos negeroves, o jos atleidimo iš darbo pagrindimas yra toks negrabus, siūtas baltais siūlais, kad negalėtų įtikinti net didžiausią naivuolį. Kas toliau?
Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau net ir tai, kaip atrodo bent man, nė iš tolo negali prilygti Povilo Urbšio užmojams, mūsų laikų labiausiai impozantiško herojaus, didžiavyrio politiko, tikrojo policinės sistemos vėliavnešio užsiangažavimui. Tiesą sakant, mažai ką žinau apie šį politiką, nepažįstu nei jo pasekėjų, nei oponentų, tačiau faktas, kad STT padalinio vadovas, užima to žmogaus, kurį jo tarnyba išstūmė iš viešojo gyvenimo, vietą politinėje hierarchijoje, užsideda anojo kredencialus, yra savaime iškalbingas. Tai kažkas panašaus į politinio kanibalizmo praktiką, mūsų atveju siejamą su policinės valstybės subkultūros išplėtojimu. Nežinau konkrečių bylų detalių, tačiau ne tai šįkart yra svarbiausia, kai loginė įvykių seka, pati elgesio galimybių forma yra labiausiai pavojingas mūsų valstybei precedentas, mirtinas užkratas, galintis nuvesti į visišką pasiligojimą.
Net jeigu mūsų herojus būtų visiškais teisus, tyras kaip angelas, jis negalėtų taip elgtis dėl valstybės garbės ir institucijos reputacijos. Dabar pasakysiu dar taip: jeigu mūsų tokia įvykių seka nešokiruoja, netrukdo gyventi, tai ir reiškia, kad ne kažkas už mūsų ar šalia, bet mes patys visų pirma jau esame policinė valstybė tobulai išplėtotu pavidalu. Ar vertėjo svajoti, jeigu viskas baigiasi tokiu nonsensu? Ar mums neprimena kažko iš naujo mero rinkimų batalijos Panevėžio mieste?..
Lietuva ruošiasi rinkti naują prezidentą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmadienį oficialiai startuoja Prezidento rinkimų kampanija. Pasak Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkės Lauros Matjošaitytės, nuo šiol komisija akylai stebės, kad rinkimuose dalyvauti ketinantys politikai neskleistų nepažymėtos politinės reklamos, kad kandidatai į pretenduojamą postą nesinaudotų tarnybinėmis pareigomis ar administraciniais resursais.
Pasak VRK pirmininkės, pirmadienį prasidės Prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyvių registravimas. Tai tęsis iki tol, kol reikės pateikti pareiškinius dokumentus – 85 dienos iki rinkimų pradžios. Šiam etapui numatyta 20 dienų. L. Matjošaitytės teigimu, būtent šiuo laikotarpiu bus galima matyti kandidatus, kurie tikrai ketina dalyvauti šalies vadovo rinkimuose.
„Pateikus pareiškinius dokumentus VRK juos patikrina ir, jeigu viskas gerai, išduoda rinkėjų parašų rinkimo lapus, ir pretendentai į kandidatus turi tuos lapus su parašais pristatyti VRK iki rinkimų likus 45 dienoms. Tada VRK patikrina, ar kiekvienas iš pretendentų į kandidatus surinko įstatyme nustatytą 20 tūkst. rinkėjų parašų skaičių ir (jei viskas gerai – ELTA) registruoja pretendentą kandidatu į prezidentus bei likus 30 dienų iki rinkimų paskelbia kandidatų sąrašą“, – detaliai procedūrą aiškino VRK pirmininkė.
Lapkričio 7 dieną buvo paskelbta Savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos pradžia. Lapkričio 26 d. prasidės Europos Parlamento rinkimų politinė kampanija.
VRK atkreipia dėmesį, kad prieš 2019 metais vyksiančius rinkimus buvo inicijuota ne viena rinkimams svarbi naujovė.
2019 m. kovo 3 d. vyksiančiuose Savivaldybių tarybų rinkimuose savivaldybių tarybų nariu galės būti keliami asmenys, sulaukę 18 metų (buvo 20 m.); kandidatams, einantiems nesuderinamas pareigas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, didėja užstato suma iki 10 VMDU (9 672 eurų); praplėstas politinės kampanijos išlaidomis pripažįstamų turėtų išlaidų sąrašas.
Taip pat naujais pakeitimais nustatoma, kad visuomenės informavimo priemonės turės po rinkimų per 10 dienų pateikti ataskaitas ir tai, kad politine reklama nelaikoma, laikantis objektyvumo ir nešališkumo principų, visuomenės informavimo priemonių skleidžiama informacija apie rinkimų programas.
ELTA primena, kad šiuo metu apsisprendimą dalyvauti Prezidento rinkimuose viešai deklaravo ekonomistas Gitanas Nausėda, Seimo nariai Ingrida Šimonytė, Aušra Maldeikienė ir Naglis Puteikis, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Lietuvos liberalų sąjūdžio iškeltas europarlamentaras Petras Auštrevičius, filosofas Arvydas Juozaitis. Pretenduoti į šalies vadovo postą buvo pareiškęs diplomatas Vygaudas Ušackas, tačiau pralaimėjęs pirminius konservatorių rinkimus I. Šimonytei tvirtino, kad be partijos paramos prezidento kėdės nebesieks.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
„Valstiečiai“ delsia skelbti savo kandidatą prezidento rinkimuose. Tačiau tai nebūtinai yra susiję su tuo, kad vienu realiausių valdančiųjų kandidatu laikomas premjeras Saulius Skvernelis sąmoningai vengia atskleisti savo kortas ir vilkina laiką. Nors, samprotauja politologai, kandidato slėpimą būtų galima aiškinti kaip strateginį žingsnį siekiant išvengti papildomo neigiamo dėmesio, pagrindinė tylėjimo priežastis gali būti ir ta, kad šiuo metu sprendimo, kas „valstiečius“ ves į žadėtą pergalę prezidento rinkimuose tiesiog ir nėra.
Ilgėjantis premjero ir jo vadovaujamo Ministrų Kabineto daromų klaidų sąrašas, suklibėjusi Vyriausybės vadovo pozicija reitingų lentelėje, apie aukščiausią šalies postą galvojančius „valstiečius“ į S. Skvernelį verčia žiūrėti kaip į ganėtinai rizikingą statymą prezidento rinkimuose.
Tačiau surasti alternatyvą jam nebus lengva. Premjeras, ketvirtadienį „Žinių radijui“ tradiciškai deklaravęs, kad turi svarbesnių darbų nei įsitraukti į debatus dėl prezidento posto, užsiminė, jog „valstiečių“ kandidatu prezidento rinkimuose gali būti nebūtinai jis, bet ir jos lyderis Ramūnas Karbauskis.
Visgi, politologų nuomone, vargu ar Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis, būdamas blogiausiai vertinamų politikų sąraše ir neturėdamas potencialo pritraukti platesnio elektorato dėmesio, galėtų tapti geresne alternatyva S. Skverneliui.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Algio Krupavičiaus teigimu, R. Karbauskio ambicija įsitvirtinti Prezidentūroje yra ryžtinga, tačiau jo galimybės tai padaryti pačiam iš esmės nerealios.
Todėl, aiškina politologas, jei ir toliau silpnės S. Skvernelio lyderystė ir viešasis patrauklumas, „valstiečiai“ vis intensyviau žvalgysis į galimas alternatyvas premjerui. Profesorius neatmeta galimybės, kad „valstiečiai“ galėtų pastatyti ir ant jau rinkimuose dalyvauti apsisprendusių kandidatų. Vienas iš jų – filosofas Arvydas Juozaitis.
„Situacija keičiasi ir Sauliaus Skvernelio vertinimai jau kuris laikas krinta. Ir, panašu, kad tai jau yra stabili tendencija. Galiausiai horizonte jokių veiksnių ir priemonių, kaip tai suvaldyti nesimato. Dar daugiau, apklausos rodo, kad Skvernelis antrajame rinkimų ture bent jau prieš du pagrindinius kandidatus galimybių laimėti nelabai turi“, – teigė VDU profesorius.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Jis pripažino, kad iki prezidento rinkimų likus dar daug laiko pozicijos reitingų lentelėje neišvengiamai keisis, tačiau, aiškino A. Krupavičius, dabartinės tendencijos rodo, kad, premjero atotrūkis nuo pagrindinių pretendentų į šalies vadovo postą gali tik didėti.
Pasak jo, kad šios tendencijos išsilaikys ir toliau yra labai tikėtina galimybė, nes tiek S. Skvernelis, tiek ir jo vadovaujama Vyriausybė daro per daug klaidų.
Profesorius teigė, kad klaidų sąrašas, dėl kurio S. Skvernelis, kaip politikas visuomenės akyse spalvinamas tamsiomis spalvomis, nenustoja ilgėjęs. Politologas akcentavo, kad pastaruoju metu viešojoje erdvėje garsiai nuskambėjusios istorijos apie ištrintą įrašą ir iš tėvų atimtus vaikus, mokesčių turtingiausiems (tantjemas gaunantiems) gyventojams sumažinimą ar nesėkminga komunikacija giriantis, kad į Lietuvą žengia nauji prekybos centrai „valstiečių“ lyderius jau dabar verčia susimąstyti apie alternatyvius S. Skverneliui kandidatus būsimuose prezidento rinkimuose.
Be to, priduria A. Krupavičius, netolimoje ateityje, S. Skvernelio politinis patikimumas ir patrauklumas gali dar labiau susvyruoti, kai, pasak jo, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija priims sprendimus apie 6 ar 7 ministrus, kurie yra pažeidę įstatymą ir atsidūrę viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimo konflikte. Toks precedentas, aiškino politologas, gali apskritai iškelti klausimą, ar neverta kelti interpeliacijos Vyriausybei in corpore.
„Manau, kad „valstiečių-žaliųjų“ lyderių dvejonių, matant Skvernelio reitingų dinamiką, tikrai atsirado. Jeigu Skvernelio reitingai laikytųsi – niekam abejonių tikriausiai nekiltų. Bet dabar tikrai tų dvejonių yra. Tikimybė, kad jam pavyktų antrajame ture laimėti mažėja, nes Skvernelis tiesiog pernelyg dažnai slysta ant banano žievės“, – apibendrino A. Krupavičius.
Pasak jo, tokia situacija „valstiečius“ verčia permąstyti, ar tikrai realiausiu partijos kandidatu 2019 m. vyksiančiuose prezidento rinkimuose laikytas S. Skvernelis, dar gali būti naudingas siekiant įsitvirtinti Prezidentūroje.
„Mažėjantys premjero, kaip buvusio realiausio kandidato į prezidentus, reitingai ir nepalankios tendencijos verčia „valstiečius“ tiesiog galvoti apie alternatyvas“, – pabrėžė A. Krupavičius.
Pasak jo, LVŽS pirmininkas R. Karbauskis gali būti viešai linksniuojamas kaip alternatyva S. Skverneliui prezidento rinkimuose, tačiau, jo nuomone, vargu ar „valstiečių“ lyderis turi realių šansų pasirodyti geriau už reitinguose neblizgantį premjerą.
„Ramūnas Karbauskis yra „valstiečių-žalųjų“ partijos pirmininkas, vienaip ar kitaip valdančiosios partijos pagrindinis lyderis ir vienas iš svarbiausių koalicijos veidų, bet jis vertinamas ganėtinai nevienareikšmiškai. Pasitikėjimo reitingas juo yra neaukštas. Todėl ar jam pavyktų kaip nors patraukti daugiau nei „valstiečių-žaliųjų“ elektoratą, kuris ir taip yra sumažėjęs, tai, nevyniojant į vatą, atsakymas būtų – ne“, – kalbėjo politologas.
Panašios nuomonės buvo ir Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Rima Urbonaitė. Politologės nuomone, R. Karbauskio galimybės užsitikrinti plataus elektorato paramą vertintinos atsargiai. Pasak jos, ypač pastarųjų mėnesių reitingai R. Karbauskiui nėra palankūs.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Jis gal ir surinktų nemažai balsų, tačiau vargu, ar surinktų tiek, kiek jų bent jau dabar galėtų surinkti Skvernelis“, – pabrėžė R. Urbonaitė. R. Karbauskio asmenybė uždara, kartais gana radikali, o istorijos, į kurias politikas nuolat įsivelia, populiarumo ir pasitikėjimo visuomenės akyse tikrai neprideda, samprotauja R. Urbonaitė.
Anot jos, R. Karbauskio verslas, didelis turtas, šeimos ar net šaržuojami pagonybės klausimai rinkimų kampanijos metu neabejotinai būtų išnaudojami oponentų ir smukdytų politiko šansus užimti stiprias pozicijas tarp rinkimų lyderių.
Atsisakius prezidento rinkimuose mesti S. Skvernelio kortą, „valstiečiai“ greičiausiai ieškos kitų kandidatų. A. Krupavičiaus nuomone, jau dabar tokių variantų yra ieškoma, nes, aiškino profesorius, apie pergalę prezidento rinkimuose R. Karbauskis galvoja rimtai.
„Ramūno Karbauskio asmenyje ne kartą buvo pasakyta, kad bus siekiama laimėti prezidento rinkimus. Galima sakyti, kad R. Karbauskio mentalitetas ir verčia ieškoti tokio kandidato, kuris nebūtų tiesiog statistas prezidento rinkimuose“, – samprotavo A. Krupavičius. Jis neatmetė, kad tarp tokių kandidatų galėtų būti ne tik politikai partijos viduje kaip Rima Baškienė ar Viktoras Pranckietis, tačiau ir pretendentas iš šalies ar net jau pretenzijas rinkimuose dalyvauti oficialiai pareiškęs politikas.
Tarp pastarųjų A. Krupavičius paminėjo prezidento rinkimuose dalyvauti apsisprendusį filosofą A. Juozaitį. Anot jo, „valstiečiai“ galėtų susigundyti reikšti paramą šiam kandidatui.
Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Jeigu žiūrėtume į pažiūrų turinį, tai matytume, kad sankirtos taškų tarp Juozaičio ir ypač Ramūno Karbauskio tikrai rastume“, – kalbėjo VDU profesorius. Nors, aiškino jis, toks „valstiečių“ žingsnis prezidento rinkimuose ir yra įmanomas, kitas klausimas, ar tokios paramos ieškotų pats A. Juozaitis.
Pirmadienį portalas „Delfi“ paskelbė „Vilmorus“ spalio pradžioje vykdytos apklausos duomenis, rodančius, kad jeigu rinkimai vyktų artimiausiu metu, antrajame prezidento ture S. Skvernelis nusileistų tiek šalies vadovo posto siekiančiam ekonomistui Gitanui Nausėdai, tiek konservatorių kandidatei Ingridai Šimonytei.
Tikiuosi, kai kas dar prisimena Prancūzijos istoriją ir nerūpestingąją karalienę Mariją Antuanetę, kuri išgirdusi, kad vargdieniai prancūzai skundžiasi nebeturį ko valgyti, net duonos nebeturintys, nusistebėjo ir patarė: „Jei neturi duonos, tegu valgo pyragaičius“.
Prisimenu tą karalienę kaskart, kai girdžiu ministrus, Seimo narius ar išmanius politologus džiaugiantis, kad Lietuva niekada taip gerai negyveno, kaip šiandien, ir dar pabarančius tuos, kurie Lietuvą mato kitokią: nuskurdusią, išvargusią, besitraukiančią, kaip šagrenės oda, prarandančią savo tautinę ir kultūrinę tapatybę.
Taip, aš tikiu, kad visi buvę ir esantys europarlamentarai ar seimūnai bei šiltose vietelėse įdarbinti jų giminaičiai dar niekada taip gerai negyveno, kaip dabar…
Taip, tikiu, kad skraidantys iš Vilniaus į Briuselį ar kitas Europos ar Amerikos sostines, ar į Afriką semtis patyrimo kovojant su skėriais, neįžvelgia po lėktuvo sparnais praplaukiančių ištuštėjusių Lietuvos miestelių ir kaimų, jų trobų su užkaltais langais ir dilgėlėmis užaugusių vartelių…
Bet juk analitikai-kritikai kalba ne apie juos, ne apie tuos kelis šimtus ar porą tūkstančių prasigyvenusiųjų politikų ir verslininkų, bet apie šimtus tūkstančių nusigyvenusių, nebepragyvenančių Lietuvos piliečių ir todėl arba emigruojančių, arba geriančių, arba net savo noru pasitraukiančių iš gyvenimo…
Maža to, tiems, kurie savo valia, savo sprendimu (o ne ant tėvų-mamų rankų) ėjo į Sąjūdį, į Baltijos kelią, į Sausio 13-sios naktį, itin apmaudu ir net skaudu, kad štai atėjo jaunoji karta, kurios Sąjūdžio pirmeiviai taip laukė, tikėdamiesi, kad jie perims iš jų ne tik trispalves vėliavėles ir Tautinės giesmės žodžius, bet ir idėjas, ir idealizmą, ir pasiryžimą aukotis, kad jie bus protingesni ir darbštesni, bet atėjo, deja, ne visai tokia karta, kurios jie laukė…
Kartu su negausiais Sąjūdžio idėjų perėmėjais atėjo, atidundėjo glaudžios gretos sočių, išsipusčiusių, arogantiškų visų lyčių marijų antuanečių, kurios stokojantiems duonos perša pyragaičius: vietoj Lietuvos siūlo Europą, vietoj kultūros – pramogas, vietoj atsakomybės – malonumus, hedonizmo kultą bei toleranciją viskam ir visokiems.
Senas aptriušęs sovietinių laikų autobusas. Slaptai.lt nuotr.
Jaunieji partiniai chunveibinai lyg šakalai apipuolė su partijomis neskubančius susisaistyti savo bendraamžius, nesibodėdami sąvartynų leksikos, nesivargindami diskutuoti, remiantis protingais ar bent padoriais argumentais.
Priešingai. Štai, įsivaizduodami esą labai gudrūs ar sąmojingi, pataria dabartinės Lietuvos kritikams lyginti Lietuvą su Rusija, Šiaurės Korėja ar Kinija, kad šitaip būtų pastebėti ir išliaupsinti Lietuvos pasiekti laimėjimai.
Bet, varge vargeli: nejau niekas iš vyresniųjų bendrapartiečių jų nepaprotino, kad ne į šias šalis lygiavomės, verždamiesi iš SSSR ir skelbdami atkuriantys savo laisvą, nepriklausomą valstybę, tad ir lygintis su jomis būtų nuoga plika gėda bei pri(si)pažinimas, kad visos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės patyrė fiasko?!
Maža to, nesugebėdami protingai diskutuoti, chunveibinai išgalvoja ir priskiria kritikams tokias mintis, tokias frazes, kokių šie niekada nėra ištarę ir… ginčijasi su savo pačių nusipieštais oponentais iki apkvaišimo… Tačiau aklai ignoruoja tai, kas baisiausia mūsų nūdienėje istorijoje: tautos išsivaikščiojimą.
Nežinau, kas, anot Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, paskelbė, kad tautai „jau supiltas kapas“, bet kad tauta, jaunajai kartai masiškai išvažiuojant iš Lietuvos, „eina į susinaikinimą“ – po šiais žodžiais pasirašyčiau ir aš. Dar neatėjo, bet eina… Ir jei jau politikė prabilo apie šventvagystę, tai šventvagiška yra tauškalais (išsireiškimą pasiskolinau iš R. Morkūnaitės-Mikulėnienės) apie tik virtualioje erdvėje įmanomą globalią Lietuvą apgaudinėti save ir patiklius rinkėjus.
Jei taip „tauškėtų“ iš tauškėjimo duoną pelnantis rašeiva, galima būtų elegantiškai-tolerantiškai pasukioti pirštu prie smilkinio, bet kai taip tauškia tautos rinkti politikai, tai jau prilygintina tautos gyvybinių interesų išdavystei.
Priešingai partinių chunveibinų tvirtinimams, šiandienos Lietuvos negeroves pastebi ir kritikuoja anaiptol ne vien nepartinis, neva profesorių „primokytas“ jaunimas.
Niekas, pavyzdžiui, jaunatvišku neišmanymu neapkaltintų savo kandidatūrą į prezidento postą keliančios ekonomistės, Seimo narės Aušros Maldeikienės. Bet ir jos nuomone, nepriklausomybės pradžioje puoselėti laisvės ir gerovės siekiai „yra patenkinti tik iš dalies“, o pasiekimai nepaslepia didžiausių skaudulių: emigracijos ir savižudybių.
O kur veda emigracija ir savižudybės, jei ne į susinaikinimą? Tauškalai? O, jeigu tik!
Nepatinka politikės A. Maldeikienės nuomonė? Leiskime kalbėti kultūros žmonėms.
Žinoma literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė jau senokai, dar iki Sąjūdžio jubiliejaus minėjimo abejojo laiminga pabaiga to kelio, kuriuo pasuko liberalų vairuojama Lietuva.
Jai antrina filosofas Arvydas Juozaitis; „Klaidingai suprasta pažanga – kas gali būti baisiau? Toji pažanga – tai vien greitis, sugebėjimas lėkti ir keistis, prarandant pagarbą motinai ir nebetenkant šaknų, savigarbos. /…/ Netoli nušuoliavo mūsų Vytis – į tą pačią nebūtį.“
50 metų JAV pragyvenęs kunigas Antanas Saulaitis prisipažįsta, kad jį labai gąsdina jauniausioji lietuvių karta, kurių didesnė dalis nori gyventi užsienyje. Pasak gerbiamo kunigo, „jiems jau pripūsta, kad ten bus išgelbėjimas ir išganymas, ir kad jie nėra atsakingi už tą šalį, kurioje gimė ir augo. Toks požiūris nei krikščioniškas, nei pilietiškas“.
Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.
Mielieji, o ką gi veikia partija, kurios ir pavadinime, ir programoje įrašyti žodžiai „krikščionis, krikščioniškas“? Tėvynės meilė, atsakomybė prieš tėvų ir protėvių kurtą valstybę, istoriją, ištikimybė krikščioniškoms ir tautinėms tradicijoms bei vertybėms jau nebėra tos partijos prioritetai?
O ką apie žaliųjų valstiečių ir konservatorių jaunimo liaupsinamą valstybę kalba politologai?
Raimundo Lopatos nuomone, gyvename ne teisinėje valstybėje, o „nebevalstybėje“. Kas tai būtų?
Galimą atsakymą pateikia Vladimiras Laučius: „Ant Sąjūdžio 30-metį švenčiančios laisvos Lietuvos likučių kuriama policinė valstybė. /…./ Gyvename suklastotų arba beletristinių pažymų, slaptos informacijos nutekinimo, neteisėtų valdžios veiksmų, nekontroliuojamo specialiųjų priemonių taikymo, selektyvaus „teisingumo“ ir Konstitucijos pažeidėjų rojuje“.
Gal apie tokį „rojų“ svajojo Sąjūdžio įkūrėjai? Netaktiškas klausimas, todėl atsiprašau.
Baisėdamasis emigracijos mastais ir savižudybių skaičiumi, kunigas A. Saulaitis aiškina, kad žmonės žudosi ne iš silpnumo, o dėl to, kad kenčia tokį skausmą, kurio nepajėgia atlaikyti, tad žudydamiesi nori nuo to skausmo pabėgti.
O iš kur toks nepakeliamas skausmas šalyje, kuri yra laisva, kur žmogus gali – bent jau formaliai gali – siekti savo tikslų, karjeros, laisvai važinėti po pasaulį, kurti tokią šeimą, kurią pats pasirenka?…
Kunigo, o ne politiko išminties vertas atsakymas yra toks: „Tai (skausmas – J.L.) labai susiję su santykiais tarp žmonių. Baisu sakyti, bet dabar įprasta, kai vaikai mokykloje tyčiojasi vieni iš kitų (pratęsime: vieni iš kitų tyčiojasi ir politikai, ir žurnalistai, ir kaimynai gatvėje…- J.L.). Ir kai yra per daug, tai yra per daug. /…/ Normali, laisva valstybė žmones padaro teigiamais, o kur yra baudžiava, ten žmonės yra spaudžiami ir tas liūdesys įlenda į visą kūną, į visą dvasią“ (Antanas Saulaitis).
Kada, kaip, kodėl laisva besiskelbiančioje valstybėje ima rastis baudžiava?
Sprendžiant iš to, ką matome, skaitome, girdime, taip atsitinka valstybėje, kurios valdžia neišmani, o opozicija neįgali jei ne intelektu, tai dvasia, kur žmonės prispausti liūdesio, o infantiliosios marijos antuanetės jiems siūlo… pyragaičius …
Lietuvos visuomenės veikėjai ragina vieną iš Lietuvos sąjūdžio kūrėjų, rašytoją, olimpietį Arvydą Juozaitį dalyvauti 2019-ųjų metų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose.
Juozaičio rėmėjai išplatintame pranešime pabrėžia, kad jų siūlomas kandidatas į prezidentus yra ištikimas Sąjūdžio vertybėms, nesusijęs su dabartine politine klase. Anot jų A. Juozaitis padės sugrąžinti viltį išsaugoti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Raginimą pasirašę visuomenininkai pabrėžia, kad A. Juozaičio indėlis į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, valstybinė ir diplomatinė patirtis bei ištikimybė Sąjūdžio vertybėms ir nesusisiejimas su dabartine politine klase padės piliečiams pasirinkti prezidentą, kuriam rūpi Lietuvos valstybė. Anot jų, A. Juozaitis sugrąžins viltį bei tikėjimą, kad bendromis pastangomis dar galime išsaugoti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir sustabdyti jos ištautinimą.
Viešame kreipimesi į A. Juozaitį Lietuvos visuomenininkai ragina jį grįžti į aktyvią politiką ir reiškia priekaištus bei kaltinimus abejingumu esamiems politikams.
„Žinome, kad likote ištikimas Sąjūdžio moralinėms ir politinėms vertybėms, kurios šiandien mums suteiks galių susigrąžinti valstybę, sustabdyti jos ištautinimą.
Mes įsitikinę, kad esate Atgimimo ir neblėstančios vilties Lietuvos asmenybė, nesusijusi su dabartine politine klase, kurioje įsivyravo abejingumas Lietuvos likimui ir bendrajam gėriui“, – rašoma viešame kreipimesi.
„Jums dera žengti lemiamą žingsnį ir paskelbti, kad grįžtate į aktyvią politinę veiklą. Todėl, gerbiamas Arvydai, dalyvaukite Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose“, – ragina Lietuvos visuomenininkai A. Juozaitį.
„Laukiame galutinio sprendimo. Tikime, kad jis bus palankus Lietuvai, nes daugeliui piliečių bus suteiktas tikras pasirinkimas. Lietuvai reikia Atgimimo prezidento“, – užbaigia viešą laišką Lietuvos visuomenininkai.
Kreipimąsi pasirašė rašytojai Algimantas Baltakis, Vytautas Bubnys, aktoriai Juozas Budraitis, Gediminas Storpirštis, Ramūnas Cicėnas, sportininkai Lina Kačiušytė, Romas Ubartas, Nepriklausomybės Akto signatarai Audrius Rudys, Jurgis Jurgelis, Sąjūdžio pradininkai Bronius Genzelis, Bronius Leonavičius, Algimantas Nasvytis, lituanistai Aldonas Pupkis, Jūratė Laučiūtė, istorikai Valdemaras Šimėnas, Tomas Baranauskas, dailininkai Aloyzas Stasiulevičius, Rimantas Dichavičius, filosofai Vytautas Rubavičius, Krescencijus Stoškus, akademikas sociologas Romualdas Grigas, mitologas Dainius Razauskas, psichologas Gediminas Navaitis ir kiti.
Filosofas, humanitarinių mokslų daktaras A. Juozaitis prieš 30 m. Vilniuje, Dailininkų sąjungoje, perskaitė garsų pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“. Tuomet, 1988 m. balandžio 20-ąją, šis pranešimas tapo postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės. Iki Sąjūdžio susikūrimo tada buvo likę du mėnesiai.
Juozaitis 1980 m. baigė VU, įgijęs ekonomisto diplomą. 1986 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Monrealio XXI olimpinėse žaidynėse laimėjo plaukimo bronzos medalį, Peskaroje (Italija) – Europos taurę. 1987-2001 m. – Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis. 1998-2004 m. – VU Tarptautinės verslo mokyklos dėstytojas. 2001-2003 m. – ministro pirmininko patarėjas švietimui ir kultūrai, 2004-2009 m. – Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė. 2012-2017 m. – LTOK viceprezidentas. Nuo 2013 m. – Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto lektorius, nuo 2016 m. – Sveikatos mokslų fakulteto docentas.
1988 m. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio leidinio „Sąjūdžio žinios“ redaktorius ir leidėjas; vėliau buvo savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vienas iš steigėjų, redaktorius ir leidėjas, žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius. Daugelio knygų ir kitų literatūros kūrinių autorius.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nepagrįstų, išgalvotų, dezinformuojančių šmeižtų, nukreiptų prieš Azerbaidžaną, – niekad netrūko. Kai kurios Europos šalys instinktyviai linksta ginti „krikščioniškąją Armėniją“, neva kenčiančią nuo „musulmoniškojo Azerbaidžano“. Tokiais atvejais per daug nekvaršinama galva svarstant, kas gi iš tiesų kaltas dėl Kalnų Karabacho konflikto. Tiesiog vadovaujamasi primityvia taisykle: jei – armėnai yra krikščionys, vadinasi, privalu palaikyti armėnus. Nepadeda net žinojimas, jog armėnai nesutaria ne tik su musulmonais azerbaidžaniečiais ar turkais, bet ir su krikščionimis gruzinais.
Pavojingiausi tie, kurie pučia miglą specialiai
Tokiems fanatikams, matyt, atrodo, jog tikras krikščionis privalo remti krikščionį net tuomet, kai šis – akivaizdžiai neteisus. Šių eilučių autorius įsitikinęs, jog didžioji krikščionio prievolė – visur ir visada ieškoti tik tiesos ir teisybės. Jei Europos Sąjunga ir NATO pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tai mes, katalikiško krašto žmonės, privalome elgtis kaip tikri krikščionys – sudrausminti armėnus: grąžinkite musulmonams tai, ką iš jų atėmėte.
Beje, pastaraisiais metais analizuodamas priešiškumo Azerbaidžanui pavyzdžius apčiuopiau, mano supratimu, keletą įdomių priežasčių. Pirmoji – banali. Ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje gyvena daug žmonių, kurie vengia bent kiek rimčiau domėtis Pietų Kaukazo istorija, nes tai atima laiko ir jėgų. Todėl jie iki šiol vadovaujasi kadaise Armėnijos lobistų tendencingai suformuotomis bei plačiai paskleistomis klišėmis. Šie nėra piktybiškai nusiteikę prieš azerbaidžaniečius, tiesiog jie – tinginiai. Jų nepriversi rimtai domėtis net savos šalies istorija, tad naivu tikėtis, kad pradėtų gilintis į kažkur toli nuo gimtųjų namų esančio Pietų Kaukazo praeitį.
O tie, kurie specialiai, sąmoningai nenori išklausyti azerbaidžanietiškų argumentų, vien tik armėniškus, – jau pavojingesni. Vieni iš jų vengia pažinti kaukazietiškas subtilybes tik todėl, kad nereikėtų prisipažinti klydus – per daug lengvai patikėjo armėniškoms pasakoms ir legendomis. Juk, kad ir kaip bežiūrėsi, nemalonu pasijusti apgautam, suklaidintam.
Tačiau patys pavojingiausi – tie, kurie dėl nežinomų priežasčių pučia miglą specialiai, kryptingai.
Žodžiu, prognozės nėra optimistinės. Antiazerbaidžanietiška kampanija, esą pikti musulmonai skriaudžia vargšus armėnus, Europoje tikriausiai stiprės. Šią legendą skatina jau ne tik armėnų separatistai, siekiantys bet kokia kaina savo rankose išlaikyti Kalnų Karabachą. Šio darbo šiandien imasi ir Rusijos propagandistai (kad Rusijos užsienio reikalų ministerija nuo šių metų gegužės mėnesio ėmė oficialiai bendradarbiauti ne tik su Moldovą ir Gruziją skaldančiais Padniestrės, Pietų Abchazijos, Osetijos, bet ir su vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos separatistais, – jau rašėme: https://slaptai.lt/gintaras-visockas-rusija-pradeda-atvirai-globoti-kalnu-karabacho-separatistus/ ).
Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.
Tik nereikia manyti, kad šmeižto kampanija bus įgyvendinama rusiškomis arba armėniškomis rankomis. Ši „garbinga“ užduotis bus patikėta mums – europiečiams. Vaizdžiai tariant, Europoje bus ieškoma patiklių žmonių, kuriuos lengva įtikinti, kaip „pikti musulmonai engia mūsų tikėjimo brolius“. Beje, lengvatikių tarp mūsų būtinai suras. Ir tai – kelia nerimą. Drįstu manyti, jog per pastaruosius septynerius metus, domėdamasis Kaukazo istorija, pažinau Azerbaidžaną užtektinai giliai, kad galėčiau tvirtintinti – ši valstybė yra patikimas Europos partneris, tik šiai draugystei visomis išgalėmis kenkia imperinių ambicijų neatsikračiusi Armėnija ir jos rėmėja Rusija.
O dabar slaptai.lt skaitytojams paaiškinsiu, kodėl įtariu, kad šį sykį aktyvią, bet sumaniai maskuojamą antiazerbaidžanietišką kampaniją pradeda Rusija.
Azerbaidžanietiškos dujos keliauja į Europą
Šių metų gegužės 29-ąją Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingai atidarė dujotiekį „Pietinis dujų koridorius“. Šis dujotiekis gyvybiškai svarbus ypač Europai. Būtent juo į Europą bus transportuojamos azerbaidžanietiškos dujos. Būtent jis taps rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo“ dujoms. Jis taip pat konkuruos su Vokietijos palaimintu rusišku „Nord Stream 2“. Taigi akivaizdu, kad Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus (maždaug po dvejų metų) galės mažiau bijoti Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo bei šantažo. Jei Rusija manipuliuos dujų kainomis reikalaudama politinio lojalumo, bus įmanoma rinktis azerbaidžanietiškąjį variantą.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių”. Azertaq.az nuotr.
Beje, oficialiame dujotiekio „Pietinis dujų koridorius“ atidaryme dalyvavo ir JAV, ir Jungtinės Karalystės naftos bei dujų kompanijų vadovai. Azerbaidžaną atidarant svarbų projektą taip pat sveikino ir Europos Sąjungos vadovai.
Taigi speciali, moderni dujų vamzdynų sistema nuo azerbaidžanietiškų išteklių Šah-Denize (Kaspijos jūra) keliaus į pietų Italiją (per Gruziją, Turkiją, Graikiją ir Albaniją). Būtent ja numatyta gabenti 6 milijardus kubinių metrų į Turkiją ir 10 mlrd. kubinių metrų – į Europą. Kontraktą su devyniomis tarptautinėmis dujų ir naftos kompanijomis Azerbaidžanas pasirašė 25-eriems metams į priekį.
Kaspijos šelfe esančio Šah Denizo ištekliai – solidūs. Maždaug 1,2 trilijonų kubinių metrų.
Kiek anksčiau manyta, kad prie šio projekto prisijungs ir Turkmėnistanas bei Iranas. Tačiau su šiomis šalimis Azerbaidžanui susitarti nepavyko. Turkmėnija vis tik dujas nusprendė eksportuoti į Kiniją.
Kaip pranešė lietuviškoji informacijos agentūra ELTA, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingame atidaryme pareiškė: „Mūsų dujų atsargos sudarys sąlygas 100 ir daugiau metų jas tiekti partneriams. Azerbaidžanas ne tik užtikrina regiono energetinį saugumą, bet jau ir įgijo tokį statusą tarptautiniu mastu“.
Štai šis politinis Azerbaidžano savarakiškumas Kremlių ir erzina – juk kiekvienas naujas dujų verslo žaidėjas Europą daro mažiau priklausomą nuo Rusijos gamtinių išteklių. Rusija norėtų, kad Europa priklausytų tik nuo jos. Ir vis dėlto Azerbaidžanas neišsigando Kremliaus intrigų ir savo dujų, kaip, pavyzdžiui, turkmėnai, nepasuko kiton pusėn.
Todėl visiems ir be specialių aiškinimų akivaizdu, kodėl Rusija įsiuto ir kaip supykęs Kremlius dažniausiai elgiasi – imasi šantažo ir melo. Vadinasi, mums reikia būti budriems – nepakliūkime į Kremliaus kuriamas propagandines pinkles.
Arvydo Juozaičio akibrokštas
Gilindamasis į geopolitinę Pietų Kaukazo temą prisiminiau filosofo Arvydo Juozaičio žodžius, visai neseniai išguldytus straipsnyje „Laisvė turėjo savo kainą, kurios nenorėjome mokėti“ (laikraštis „Respublika“). Pasakodamas savąją versiją apie lemtingus Lietuvai metus, kada kūrėsi Sąjūdis ir jo lyderiai svarstė Lietuvos pasitraukimo iš SSRS imperijos galimybes, be kita ko, A. Juozaitis metė štai tokią pastabą: „Nebuvome pirmieji. Taip, galime didžiuotis, kad pirmieji deklaravome Nepriklausomybę, bet čia ne atkūrimas, o deklaravimas. Nes atkūrimas vis dėlto įvyko visų Baltijos šalių pajėgomis (Baltijos kelias), ir ypač padedant Armėnijai, kas dabar visai nutylima. Armėnai, o paskui ir gruzinai ant laisvės aukuro sudėjo didžiausias aukas…“
Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrtčianas. Slaptai.lt nuotr.
Ironiškai kalbant, ačiū A. Juozaičiui bent už tai, jog neleptelėjo, esą Kalnų Karabachas privalo atitekti Armėnijai. Filosofas, matyt, supranta, kad toks pareiškimas drastiškai prieštarautų oficialiai NATO ir ES nuostatai (kurios laikosi ir Lietuva) – Kalnų Karabachas negali atitekti Armėnijai, nes tai yra sudėtinė Azerbaidžano dalis, nebent Baku nuspręstų šias žemes padovanoti Jerevanui; visi, kurie tvirtina priešingai, neigia tarptautinius teritorinio vientisumo principus – Lietuvą stumia nepatogion padėtin.
Armėnijos ambasadoriaus atradimas
A. Juozaičio pareiškimas priminė kadaise nuskambėjusius Armėnijos ambasadoriaus Baltijos šalims pono Tigrano Mkrtčiano žodžius. Keistąją Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano citatą apie Žalgirio mūšį, prieš keletą metų pasirodžiusią rus.delfi.ee portale, pateikiu be sutrumpinimų:
„Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.
Leiskite paklausti, kas nutiko: už Žalgirio mūšio pergalę 1410-aisiais privalome dėkoti armėnų pulkui, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1990 – ųjų Kovo 11-ąją – vėl armėnų nuopelnas? Armėnai – daugiausiai aukų ant laisvės aukuro sudėjusi tauta, o štai azerbaidžaniečiai laisvę, suprask, atgavo be vargo ir nuostolių? Galų gale kiek nuostolių, siekdami laisvės, patyrė lietuviai, žvelgiant plačiai, o ne vien prisimenant 1991-ųjų sausio 13-ąją? Labai keistas filosofo svarstymas, kieno kraujas – raudonesnis…
Žvelgdamas į ateitį skubu retoriškai paklausti: už ką dar lietuviai privalės dėkoti armėnams?
Lavašo išradėjai
Šiandien, regis, armėnams privalome dėkoti už … lavašą. Juk jei ne armėnai, pasirodo, nežinotume, kas tai per valgis. Atkreipkite dėmesį: kai kuriuose lietuviškuose prekybos centruose pardavinėjama šios rūšies duonos. Kad lavašas vadinamas armėnišku – nematau nieko blogo. Toks pavadinimas įmanomas. Kaip ir pavadinimas „lietuviška duona“.
Tačiau glumino paaiškinimas, besipuikuojantis ant celofaninio maišelio: „Lavašas – viena seniausių ir populiariausių duonų Rytuose, kilusi iš Armėnijos“. Ar tikrai ji kilusi iš Armėnijos? Juk lavašą nuo pat seniausių laikų kepa ir valgo azerbaidžaniečiai su turkais. Gal vis tik lavašo gimtinė – Turkijoje ar Azerbaidžane, bet ne Armėnijoje? O gal lavašą tuo pačiu metu kepė net kelios tautos, ne vien armėnai? Ir kodėl lietuviškai firmai prireikė būtent užrašo, jog lavašas – armėniškos kilmės?
Tad nejaugi nesuprantame, už ką, kam ir kodėl privalome dėkoti – už armėnišką lavašą bei menamą pagalbą 1410-aisiais, ar už Europos nepriklausomybę nuo Kremliaus įtakos išlaisvinančias azerbaidžanietiškas dujas?
