Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Mūsų žiniasklaidoje jau kalbėta, kaip Rūta Vanagaitė savo monologuose Baltarusijoje, Rusijoje ir Latvijoje porino, jog iki šiol jos kartos lietuviai beveik nieko nežinojo apie žydus, abejojo, ar žydai į macą nededa kraujo – „juk šiaip sau niekas nieko nežudo“, nežinojo apie žydų gyvenimą, holokaustą, visada (!) nekentė žydų, nes nieko nebuvo parašyta, ką paprasti žmonės galėtų paskaityti ir tuo žavėtis. Rašyta apie tai tik akademinėse publikacijose, kurios išleistos mažu tiražu ir prieinamos tik bibliotekose (kaip ir daugelis dėmesio vertų knygų. – I.T.).

Diletantiški postringavimai

Diletantiškus Rūtos Vanagaitės postringavimus pirmasis viešoje erdvėje argumentuotai nutraukė Rimvydas Valatka studijos Svoboda laidoje. Jis taikliai pastebėjo: „Jeigu knyga būtų išėjusi prieš 10 metų, nebūtų buvę jokios isterijos, jokių diskusijų. Isteriją sukėlė dalis žmonių, nepatenkintų tuo, kas parašyta, Masmedija žaidžia socialiniais tinklais. Tokia reakcija kilo dėl feisbuko, o tai padėjo parduoti knygą.“

Į klausimą, kodėl po knygos išėjimo nebuvo rimtos diskusijos, žurnalistas atsake: „Atsiprašau, savo bibliotekoje turiu  50–60 gerų knygų, išleistų Lietuvoje per kelis dešimtmečius. Kaip galima sakyti, jog nieko nebuvo išleista? Jeigu neskaitėte, ką Grigorijus Kanovičius rašė prieš 50–60 metų, kur Jūs gyvenote?“ Paminėjęs Icchoko Mero, Sauliaus Šaltenio kūrinius, pasaulyje cituojamų istorikų Alfonso Eidinto, Solomono Atamuko, Antony Polonskio knygas, kurių Vanagaitė, matyt, nėra skaičiusi, žinomas žurnalistas tiesiai šviesiai pasakė: „Jūs negyvenote Lietuvoje.“ Kaip žinia, Vanagaitė iš tikrųjų daug metų negyveno Lietuvoje, užsieniuose gyvendama, neturėjo moksladraugių, kurios, kaip ir šių eilučių autorę, per žydų Velykas kursiokes vaišindavo maca.

Minėtosios Svoboda laidos vedėja taip pat priminė, jog Lietuvoje parašyta nemažai darbų apie žydų gyvenimą ir holokaustą. Viso to Vanagaitė nenorėjo girdėti, varė jau pažįstamą savo „maldelę.“

Klausantis Vanagaitės arogantiško gyrimosi, jog ji padarė tai, ko nepadarė istorikai, matyti, jog minėtųjų autorių, taip pat išgyvenusių nacių okupaciją žydų (H.Kruko, A. Tory, J. Beileso, R. Korčak) ar tyrinėjusių holokaustą žinomų istorikų darbų, ji tikrai neskaitė.

Bet ypač apmaudu, kad ji, pasitelkusi viešuosius ryšius, vokiečių ir rusų kalba prieinamose svetainėse paskleidžia daug netiesos ir šmeižto, kuriuo patiklūs skaitytojai ar klausytojai gali patikėti ir kitiems papasakoti. Kai vienam iš Rusijos paskambinusiam pažįstamui pasakiau, jog toje knygoje yra paskelbtos penkių lietuvių, dalyvavusių šaudant žydus, KGB  tardymo protokolų ištraukos, ir tų protokolų nurašinėtoja juos laiko patikimais dokumentais, jis pasakė „Viskas aišku“.

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Šiame rašinyje norėčiau paminėti tik vieną siužetą, kuris  beveik žodis žodin panašiai skambėjo Vanagaitei kalbant Svetlanos Aleksijevič klube Minske (kovo 2 d., Lietuvos amabasados salėje buvo susirinkę nemažai intelektualų – I.T.) ir Jelgavoje gegužės 6 d. (patalpoje sėdėjo vos keli žmonės, bet viešieji ryšiai pasirūpino, kad Vanagaitės monologas abu kartus būtų filmuojamas. Abu siužetai yra internete – I.T.). Daugelis skaitytojų neturi interneto prieigos ir neįsivaizduoja, kaip skambėjo dėl giminių nuodėmių atgailaujančios lietuvės „paskaitos.“ Vis dėlto pati atgailos forma yra naujas dalykas Lietuvoje. Paprastai atgailaujame tyliai, tikintieji užperka mišias, kad tų giminių vėlės galėtų ramiai ilsėtis.

Ir Minske, ir Jelgavoje Vanagaitė pasakojo, kaip, atgailaudama už savo giminaičių kolaboravimą su vokiečiais II pasaulinio karo metais, ji nusprendė bent kiek išpirkti jų kaltę ir surengė Lietuvoje žinomą akciją pagal projektą „Būti žydu“ – moksleiviai buvo supažindinami su žydų papročiais, dainomis, kulinarija ir nuvažiuodavo į Panerius prie duobių, kur žydai buvo sušaudyti. (Vis dėlto atgailaudama Vanagaitė nesigėdijo imti pinigų iš Briuselio. – I.T.)

Lietuvos universitetus baigusios istorikės – bobytės

Kad būtų galima geriau įsivaizduoti, kaip arogantiškai kalbėjo Vanagaitė, stengdamasi pabrėžti ypatingus savo nuopelnus švietime apie holokaustą bei kaltindama visą Lietuvą, kai kuriuos jos kalbų fragmentus iš minėtųjų susitikimų rašysime kursyvu.

Viename projekto renginyje apsilankė vienas svarbus žmogus – Lietuvoje yra tokia komisija, kuri tiria nacių ir vokiečių (sic!) nusikaltimus (reikėtų suprasti, jog tai yra nacių ir sovietų nusikaltimus tirianti komisija. – I.T ). Ir tuos, ir tuos. Jie nieko ten netiria (!), tik gerai ten sėdi. Tas viršininkas man pasakė, jog mano projektas šiaip neblogas, bet metodologiškai (sic!) neteisingas. Pakvietė ateiti į konferenciją, kurią organizuoja istorijos mokytojams. Pasakė, jog jeigu gerai įsitrauksiu, gal paims į ekskursiją į Jad Vashemą. Pamaniau sau – Izraelyje niekada nebuvau, o gal pasiseks? Pasėdėsiu dvi valandas nuobodžioje (iš anksto žino, jog bus nuobodi – I.T.) konferencijoje. Nuėjau į tą konferenciją. Ten sėdi tokios bobytės (babusenki) iš visos Lietuvosjoms irgi nuobodu (Kas nuobodu? Juk ta konferencija dar neprasidėjo – I.T.). Nieko, pamaniau, kaip nors atlaikysiu.

Vanagaitės „paskaita“ – jauno genocido centro istoriko pasakojimas

Išėjo kalbėti jaunas lietuvių istorikas – iki tol žinojau, jog žydus šaudė naciai ir saujelė lietuvių išgamų. Žinojome, jog štai ten guli taikūs sovietiniai gyventojai, nužudyti fašistinių okupantų ir vietinių talkininkų. (Tos iš sovietų okupacijos laikų atėjusios klišės nuo 1990-ųjų metų kritikuojamos Lietuvos žiniasklaidoje, tai pat  konferencijose, ir tarptautinėse. Vanagaitė to iki šiol nebuvo girdėjusi. – I.T.)

Tas istorikas ėmė pasakoti, kaip „Lietuva (sic!) sudarė vyriausybę, kuri nusprendė – jei Lietuvoje neliks sovietų, vokiečiai mums grąžins nepriklausomybę, tik reikia su jais bendradarbiauti. (Minske: Visą nacistinę propagandą Lietuvos vyriausybė įtraukė į savo arsenalą (byla vziata na vooruženije – I.T.). Visais lygmenimis. Aišku, Hitleris tik ir svajojo apie nepriklausomą Lietuvą.

Jie sugrąžino visus į darbą, atkūrė visas prieškarines struktūras. Sugrąžino visus žmones (kurie nebuvo ištremti ar išvežti į sovietinius konclagerius – I.T.) ir atkūrė ikikarines struktūras. Vadinasi, turėjome profašistinę vyriausybę. Vienas iš ministrų – žinomo mūsų Landsbergio tėvas, ekonomikos ministras (komunalinio ūkio – I.T.)

Visa civilinė administracija – 20 000 žmonių – dirbo vokiečiams. Lietuvos vyriausybė sukūrė policijos batalionus ir bataljonus savanorių, kurie bus būsimos Lietuvos nepriklausomos armijos pagrindas (Minske dar pridėjo: „sukūrė armijos bataljonus“ – I.T.). Dar 20 000 žmonių. Sukūrėme tokią piramidę. Visa piramidė tarnavo žudymui. Ir baisiausia, ką tas istorikas pasakė – Lietuvoje nebuvo vokiečių okupacijos (sic!).

Klausiu, kaip tai? Taip, – pasakė jis. Vokiečiai tikėjosi vietoje labai greitai susidoroti su sovietų armija. Jie nesitikėjo, jog rusai trauksis. Ir vokiečiai nuėjo paskui juos – į rytus, į Baltarusiją, Ukrainą ir taip toliau … iki Maskvos. Lietuvoje karo metais likdavo 600–900 vokiečių.

Laikrodžio tikslumu 30 000 dirbančių lietuvių struktūra (kalbėtoja kažkur „pametė“ 10 000 iš ką tik jos pačios minėtųjų kolaborantų. – I.T.) ir 600–900 vokiečių – tai ir buvo mirties piramidė. Po savaitės visi (!) vaikinai, atėję į batalionus, atsidūrė prie duobių ir šaudė žmones.(Tik viena pagalbinės policijos kuopa kartu su vokiečiais VII forte šaudė žydus. – I.T.).    

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC nuotr.

Buvo daug masinių žudynių vietų, kur nebuvo nė vieno vokiečio. Lietuvoje nužudyta 200 000 žmonių, du trečdaliai per tris mėnesius. (Jeigu Vanagaitė būtų paklaususi savo knygoje kalbinto gido ir holokausto tyrinėtojo Chaimo Bargmano, jis būtų jai pasakęs, jog Sniečkaus iniciatyva  IX forte sušaudytųjų aukų skaičius buvo net kelis kartus padidintas.I.T.).

Kaip ta mašina galėjo veikti? Kokia saujelė per tris mėnesius gali nužudyti 150 000 žmonių? Kažkas turėjo sudaryti sąrašus – kaip mano senelis, kažkas turėjo surasti tinkamas vietas – netoli miško, kad niekas nematytų, treti rūpinosi apsauga. Nes visus žydus suvarydavo į sinagogas, mokyklas, kiaulides, ten palaikydavo tris dienas, kad sugniuždytų; kažkas turėjo iškasti duobę. Nes duobės buvo didelės ir jas kasė vietiniai gyventojai. Kažkas turėjo atvažiuoti žydus sušaudyti, arba sušaudydavo vietiniai. Kažkas turėjo užkasti duobę ir organizuoti turto pardavimą. O turtą reikėjo saugoti, parduoti aukcione ar išdalyti. Toks buvo organizacinis darbas.

Istorikas apie visa tai papasakojo per 45  minutes.

Aš ėmiau virpėti, negalėjau patikėti savo ausimis… Vadinasi, ir mano senelis buvo vienas iš tų 30 000. Gal jis to nežinojo ar darė tai dėl Lietuvos. Kaip ir tie vyrukai savanoriai – jie gi ne iškart pradėjo šaudyti. Iš pradžių jie saugojo gamyklą, dar ką, paskui žydus, paskui varė prie duobių, paskui šaudė. Galvojo – jei ne aš, tai kas nors kitas. Nebuvo vokiečių, stovėjusių jiems už nugaros. Vokiečiai nemėgo purvino darbo, jie fotografuodavo. Tą darbą atliko lietuviai, kaip ir latviai. Taigi jie ir šaudė. Jiems duodavo išgerti ar kokius aulinius batus – juk atlyginimų nemokėjo … Ir aš pagalvojau – kaip – visa Lietuva dalyvavo? Buvo ir gelbėjusių. Bet kiek ne gelbėjo, o dalyvavo šioje žudymo mašinoje?

R. Vanagaitė norėjo tą istoriką pakviesti papietauti ar bent išgerti kavos ir daugiau sužinoti. Jis atsisakė, nes jam esą negalima. Ir Vanagaitė paaiškino istoriko nenorą susitikti: Mat, mane iš matymo jau daug kas pažinojo.

Tada ji pasiūlė susitikti parke. Istorikas sutiko ir pažadėjo kai ką atnešti.

Susitikome buvusioje Lenino aikštėje, Leniną, žinoma, pašalinome [ubrali], priešais tą Genocido centrą, kur tie visi KGB archyvai, kur tas draugas (tovarišč – I.T.) dirbo.

„Slaptieji“ sąrašai Martyno Mažvydo bibliotekoje

Jis atsinešė polietileninį maišelį, apsižvalgė, atsisėdo greta, ir aš apsižvalgiau. Visi apsižvalgėme. Ir jis perdavė man tą maišelį su kserokso kopija. Tai buvo Izraelyje išleisti žudikų sąrašai – garsusis Melamedo sąrašas. Crime and Punishment – 5000 pavardžių lietuvių, kurie žudė žydus. Jis buvo jį gavęs iš Izraelio ir paskolino man iki pirmadienio, kad pasižiūrėčiau, ar aptiksiu ten savo giminaičius – senelį ir mano tetos vyrą, kuris 1941 m. buvo viso Panevėžio policijos viršininkas. Kai 1945 m. atėjo sovietai, jis pasitraukė į Ameriką, gyveno puikiame name Majamyje, per visą sovietinį laikotarpį man ir seseriai atsiųsdavo džinsų. Mes jį taip mylėjome. Gyveno svetima pavarde, žinojome, lyg ten kažkas susiję su žydais. Dabar supratau, iš kur tie džinsai. Paėmusi tą maišelį, pagalvojau – jeigu ten rasiu jo pavardę, nežinau, kaip elgsiuos. Susitarėme susitikti pirmadienį. Jis nuėjo apsižvalgydamas, o aš likau sėdėti.

Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Staiga kažką prisiminiau – sovietiniais metais taip susitikdavome parke ir iki pirmadienio skolindavomės Solženicyną ar Orwelą. 27 metai nepriklausomybės, ir turiu parke susitikti. Ne, to taip nepaliksiu. Kažkas, istorikas, man perduoda … jis bijo netekti darbo, nes, kaip jis man vėliau pasakė, istorikai apie tai gali rašyti, ir tik todėl, kad tų knygų niekas neskaito (sic!).

Gerbiamieji skaitytojai, po šio išraiškingai paporinto epizodo labai tiktų rusų aktoriaus Michailo Zadornovo pamėgtas „nežinau, kas jus dabar ištiks“  tas sąrašas nuo 2002 m. saugomas Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje ir bet kas gali juo pasidomėti. Pilnas jo pavadinimas LITHUANIA CRIME & PUNISHMENT. 1999, nr. 6.

Nėra ko stebėtis, kad diletantė Vanagaitė (taip ji pati save vadina I.T.) nesugalvojo panaršyti Nacionalinės bibliotekos kataloguose. Talentinga žurnalistė Rūta Janutienė, kuri šiaip jau stengiasi pagrįsti savo argumentus keliais šaltiniais, šį kartą taip pat patikėjo, jog tas sąrašas yra konspiratyviai, „apsižvalgant“ platinamas dokumentas, ir savo laida padėjo tą melagingą informaciją skleisti Lietuvoje. O juk reikėjo paprasčiausiai užeiti į Martyno Mažvydo biblioteką ir užsisakyti šį leidinį. Ypač stebina ir tai, jog to nežinojo pastate „priešais buvusią Lenino aikštę“ dirbantis istorikas. Būtent iš šio leidinio Vanagaitė sėmėsi „išminties.“ Apie tai ji pati prasitarė knygoje „Mūsiškiai“ – jai džinsus siuntusio tetos vyro Antano pavardę  ji aptiko „5000 Lietuvos budelių sąraše”.

Mossad slaptieji agentai

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas Josephas A. Melamedas šiame leidinyje buvo paskelbęs kelių tūkstančių žydų genocide tariamai dalyvavusių lietuvių tautybės asmenų sąrašą. J. A. Melamedo sąraše sąmoningai nutylėtas vokiečių nacių esmingas vaidmuo žydų tragedijoje Lietuvos teritorijoje.

Žiauriais žydšaudžais išvadinami ir garbingiausi mūsų tautos sūnūs: Juozas Lukša, Adolfas Ramanauskas, Jonas Žemaitis. Iki šiol galima perskaityti visą 140 puslapių leidinį su žinomus partizanų vadus brutaliai šmeižiančiais tekstais taip pat internete adresu:

https://ggochin.files.wordpress.com/2017/07/lithuania-crime-and-punishment-volume-6.pdf

Gidas Chaimas Bargmanas mėgino apginti Juozą Lukšą–Daumantą

Pirmiausia apie tą sąrašą ir lietuvius šmeižiančius ilgus tekstus buvo informuotos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos. Informaciją pateikė gidas profesionalas, holokausto istorijos tyrinėtojas Chaimas Bargmanas, žinomas ir kaip publicistas, aktyviai ir drąsiai reaguojantis į aktualius įvykius. Kartu su Aleksandru Vitkumi išleidęs solidų enciklopedinį žinyną „Holokaustas Žemaitijoje.“  

Žinodamas Juozo Lukšos – Daumanto nuopelnus Lietuvai, Chaimas Bargmanas tais pačiais 1999 m. Lietuvos žydų asociacijai Izraelyje pasiuntė laišką, kuriame išdėstė argumentus, kodėl Juozas Lukša – Daumantas, jo nuomone, negalėjo dalyvauti vadinamosiose „Lietūkio“ garažo žudynėse. Apie tą laišką netrukus jis papasakojo Antanui Lukšai. Pasak Ch. Bargmano, po to Lietuvoje stojo ilga tyla. Nuo 2002 metų leidinį turi Martyno Mažvydo biblioteka, bet jis nieko nedomino. Tik kai sąrašas atsidūrė internete, Lietuvoje, anot Ch. Bargmano, kilo „kipišas.“

Tada  Chaimui paskambino Antanas Lukša, pakvietęs supažindino su „Tremtinio“ redakcijos darbuotojais, tarp jų ir dukra Dalia. Ji padarė viso Izraelyje išleisto leidinio kopiją. Antanas Lukša apie Ch. Bargmano į Izraelį rašytus laiškus informavo Kauno prokuratūrą. Iškviestas į prokuratūrą, Ch. Bargmanas tyrėjui turėjo patvirtinti,  jog Lietuvos žydų asociacijai Izraelyje buvo pasiuntęs minėtąjį laišką. (To laiško kone detektyvinė istorija, atskleidžianti, kaip istorijos tyrinėtojas Chaimas Bargmanas pateikia argumentų, paneigiančių Juozui Lukšai–Daumantui metamus kaltinimus dėl žydų žudynių – atskiro straipsnio tema. – I.T.)

Lietuvius galima šmeižti nebaudžiamai

Išlaukusi gerus dešimt metų (!) po šio sąrašo paskelbimo, Lietuvos generalinė prokuratūra pradėjo tyrimą dėl galimo mirusiųjų paniekinimo. Generalinė prokuratūra Izraelio valstybės kompetentingoms institucijoms persiuntė Lietuvos kriminalinės policijos biuro prašymą dėl teisinės pagalbos. Juo buvo prašoma apklausti liudytojais prieštaringai vertinamos Lietuvos žydų asociacijos vadovus ir kitus asmenis, kurie ką nors žino apie galimą Lietuvos piliečių dalyvavimą žydų tautybės žmonių žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą.  

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Puikiai prisimename, jog viešojoje erdvėje buvo pateikta melaginga informacija apie tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos vykdo baudžiamąjį persekiojimą ir siekia Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko, buvusio Kauno geto kalinio J. Melamedo ekstradicijos. Generalinė prokuratūra tuoj pranešė, jog Josephą Melamedą nori apklausti dėl galimai iškraipyto žydšaudžių sąrašo, ir paneigė Izraelio žiniasklaidos pranešimus apie jo baudžiamąjį persekiojimą. Izraelio spaudoje pasirodė siūlymų net peržiūrėti diplomatinius santykius su Lietuva. Po šių įvykių minėtoji holokaustą išgyvenusiųjų organizacija kreipėsi į Jad Vašemą atšaukti kvietimus Lietuvos kultūros ministrui ir ambasadoriui dalyvauti konferencijoje apie Lietuvos žydų naikinimą. Manydami, kad svarbu surengti šį paminėjimą, Yad Vashem nusprendė jį surengti bendradarbiaudamas tik su išgyvenusiųjų organizacijomis ir be jokių kitų šalių atstovų.

Kas galėtų paneigti, kad J. Melamedas galėjo kažko bijoti? Juk jis priklausė sovietinei reokupacijai tarnavusiam „Mirtis okupantams“ būriui. Vadinamųjų sovietinių partizanų siautėjimas, ypač  Pietryčių Lietuvoje, paliko kraujuojančių žaizdų, kurios žiojėja iki šiol. Už kiekvieną jų diversinę akciją vokiečiai šaudydavo įkaitus – lietuvius, gudus, lenkus – ir bausdavo ištisus kaimus. Jų apiplėšti valstiečiai, kurie nepristatydavo visos maisto produktų prievolės, buvo griežtai baudžiami – jų buvo ir sušaudytų Paneriuose. Sprogdindami tiltus, įmones, geležinkelio bėgius, jie  silpnino ir šiaip nuo karo veiksmų nukentėjusį kad ir okupuotos Lietuvos ūkį.

Kodėl tylėjo Lietuvos Respublikos ambasadorius Baltarusijoje?

Šioje istorijoje stebina tai, jog Minske žinomas Baltarusijos istorikas (sic!) Aleksejus Litvinas turėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių 12-asis lietuvių batalionas buvo permestas į Baltarusiją. Negi salėje sėdėjęs Lietuvos Respublikos ambasadorius su tais įvykiais nebuvo susipažinęs? Negi jis nebuvo girdėjęs apie istoriją su vadinamuoju Melamedo sąrašu? Gal jis nenorėjo pritarti Baltarusijos mokslininkui?

Dirbdamas valstybėje, su kuria Lietuvą sieja gausybė istorinių ir kultūrinių ryšių, jis turėjo duoti atkirtį bent jau Vanagaitės (ir ją „apšvietusio“ Genocido centro istoriko) teiginiui, jog Lietuvoje nebuvo vokiečių okupacijos.

„Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos generalinės srities teritorijoje buvo dislokuotos nemažos vokiečių karinės ir policinės pajėgos. Tai – kariniai daliniai (269-oji pėstininkų divizija, 403-oji apsaugos divizija), žandarmerijos, tvarkos policijos, saugumo policijos ir SD padaliniai, 16-asis SS policijos pulkas, karo lauko komendantūros ir kt. Divizijoje buvo po 8 000 – 10 000 karių. Per trejus metus vyko pastovi vokiečių institucijų ir jų skaitlingumo kaita. Iš viso Ostlando reichskomisariate buvo dislokuotos 4 rezervinės divizijos. Be to, 1944 metų pradžioje vien tik Lietuvoje dirbo 5988 vokiečių administracijos valdininkai.“ (Istoriko Petro Stankero informacija. – I.T.) 

Renginys Minske taip pat parodė, jog net mokslininkai patiki Lietuvą šmeižiančia dezinformacija. Susitikimo pabaigoje jaunas baltarusių istorikas iš Mokslų akademijos pasakė, jog jį apstulbino pasakojimas, kaip Vanagaitei į parką nešiojo „paketus su dokumentais“ ir kaip kai kurie istorikai jai vis patardavo, kurias bylas užsisakyti. Kokia gausybė užsienio žiūrovų dabar „žinos“ ir kitiems papasakos, jog 5000 žydšaudžių pavardės Lietuvoje slepiamos?! Jog kopijos platinamos celofaniniame maišelyje, ir taip, kad niekas nematytų?! Jog žydšaudžiai Lietuvoje nebuvo teisiami?!

P.S. Jau sutrumpintas susitikimo Minske įrašas:

https://www.youtube.com/watch?v=4fRYRBIBuEo

2017.11.16; 06:30

Kodėl karo lakūnai ir policininkai nepaduoda į teismą istorijos klastotojų?

Lietuviška „holokausto industrijos“ biblioteka papildyta dar vienu kūriniu – pantomimos aktorius Arkadijus Vinokuras Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis išleido knygą „Mes nežudėme“.

Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.

Nuo kitų šio žanro veikalų pastarasis skiriasi tuo, kad autorius kalbino 35-is „žydų žudikų ar kitaip žydus persekiojusių lietuvių nusikaltėlių vaikus, vaikaičius, gimines“, duomenis apie juos surinkęs iš suklastotų sovietinių baudžiamųjų bylų. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kurio pareiga – atkurti tiesą apie Lietuvos okupacijas 1939–1990 metais.

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti visuomeninių organizacijų nariai ir nepriklausomi holokausto tyrėjai tvirtino, kad tokio pobūdžio leidinys yra neteisėtas, nes Lietuvoje draudžiama viešai skleisti asmens duomenis, o Konstitucijos 22 straipsnis neleidžia savavališkai, neteisėtai kištis į  privatų ir šeimyninį žmogaus gyvenimą, kėsintis į jo garbę ir orumą.

Naujos knygos nepirks

Vokiečių kalbos specialistė, gidė, publicistė Irena Tumavičiūtė „Ūkininko patarėjui“ tvirtino neketinanti išmesti vėjais 15 Eur ir pirkti anksčiau vaikiškus komiksus arba sekso vadovėlius leidusio A. Vinokuro „istorinės – dokumentinės“ knygos. „Užtenka man jau ir Rūtos Vanagaitės opuso „Mūsiškiai“. Nieko naujo nesužinosiu. Tai vienpusis, atrankinis, šališkas požiūris į Lietuvos istoriją“, – tvirtino I. Tumavičiūtė.

Ji pirmoji dar 2006 m. demaskavo Rusijos specialiųjų tarnybų ir Izraelio Simono Wiesenthalio centro klastotę, kad 1941 m. birželį Kauno „Lietūkio“ bendrovės garaže demonstratyviai priešais vokiečių karo fotografą suimtus žydus laužtuvu daužęs, virve susijuosęs, nuklypusiais batais apsiavęs vyras keistai priglostytais prie viršugalvio, į peruką panašiais plaukais – neva legendinis lietuvių pokario partizanų vadas Juozas Lukša–Daumantas. I. Tumavičiūtė įrodė, kad tai buvo vokiečių „mirties eskadrono“ (Einsatzkommando) vadas, SS ober­šturmfiureris (vyresnysis leitenantas) Joachimas Hamannas.

Sovietinio stiliaus plagiatoriai

Vos pasirodžius R. Vanagaitės knygai „Mūsiškiai“, germanistė I. Tumavičiūtė, perskaičiusi daugybę vokiečių autorių straipsnių ir knygų holokausto tema, iškart atpažino, kad pagrindinė „Mūsiškių“ nugarėlės nuotrauka, vaizduojanti esą lietuvių šaudomus žydus, iš tiesų fotografuota buvusioje Jugoslavijoje ir įamžinusi, kaip vienas vokiečių kareivis, atsisakęs šaudyti serbų partizanus, sumokėjo už nepaklusnumą gyvybe.  

Dabartiniai holokausto žanrą pamėgę autoriai nekeisdami stiliaus ištisas pastraipas nusirašo iš sovietinių „faktų rinkinių“ „Masinės žudynės  Lietuvoje“, „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje “, „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“.

Publicistė I. Tumavičiūtė laukė, kad šiemet sausio 29-ąją Lietuvos valdžia paminės 73-iąsias Kaniūkų žudynių metines (Rytų Lietuvos kaimą sudegino žydų ir rusų raudonieji diversantai). Tačiau Užsienio reikalų ministerija su savo vadovu Linu Linkevičiumi priešakyje lenteles „We remember – Mes prisimename“ ant krūtinių pasikabino sausio 27-ąją, tarptautinę holokausto atminimo dieną, nors Aušvico mirties stovykla, į kurią 1945 metų sausio pabaigoje pagaliau įžygiavo Raudonoji armija, yra Lenkijoje, o žydus ten žudė vokiečiai, ne lietuviai.

Ką sapnuoja Justo Paleckio artimieji?

„Kodėl „istorinės tiesos ieškotojai“ kalbina tik „lietuvių buržuazinių nacionalistų“ , o ne sovietinių stribų palikuonis? Galėtų pašnekinti sovietų NKVD atsakingų veikėjų Danieliaus Todeso, Juditos Komodaitės gimines, ar tie gėdijasi, kad 1940 m. jų dėdės ir tetos sudarė lietuviškų partijų, politinių veikėjų fizinio sunaikinimo planus?

Kodėl R. Vanagaitė ir kompanija nenori parašyti knygos, ką naktimis sapnuoja buvusio LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio vaikaičiai? Juk jų senelis kartu su LSSR AT prezidiumo sekretoriumi Stasiu Naujaliu 1957 m. sausio 21 dieną pasirašė įsaką, draudžiantį buvusiems Lietuvos Vyriausybės nariams, politinių partijų vadovams, partizanams, visiems, nukentėjusiems už pasipriešinimą sovietų valdžiai, grįžti į Lietuvą, apsigyventi gimtuosiuose namuose. Už nepaklusnumą grėsė vėl 5 metai prie Laptevų jūros. Aš taip pat  esu 1947 metų sovietinių tremties ešelonų vaikas. Irgi buvau priskirta „nuteistiesiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę“. Tik prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui, 1988 m. spalį, tas mūsų likimą sulaužęs įsakas buvo atšauktas“, – jaudindamasi pasakojo publicistė I. Tumavičiūtė. 

Subankrutavusi politika

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) valdybos garbės pirmininko Jono Buroko nuomone, augant „lietuvių žydšaudžių“ siaubo literatūros kalnams, Lietuvoje daugėja rusų ir žydų, visiškai nieko negirdėjusių ir nenutuokiančių apie sovietinį lietuvių genocidą.

„Kiekvienas ukmergiškis jums pasakys, kad miesto pakraštyje, Pašilėje, hitlerininkai žudė žydus. Važiuodamas pro ten, visada nulenkiu galvą. Pernai lapkričio 29 d. Vilniaus Rotušėje buvo surengta diskusija, ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos (labiau panašios į skersgatvį) pavadinimą. Tarp diskusijos klausytojų buvo ir jaunas žydas operos solistas Rafailas Karpis. Kadangi renginys vyko kaip tik tą dieną, kai prieš 59 metus sovietai Vilniuje nužudė Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską–Vanagą, paklausiau solisto, ar jis žino, kad rusų kagėbistai, kuriems vadovavo žydas Nachmanas Dušanskis, tardomam Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui tiesiogine to žodžio prasme gyvam nulupo odą? Dainininkas išplėtė akis: „Ar tai tiesa? Negali būti!“ Štai kur nuvedė dabartinė valdiška iškraipyta istorinės atminties politika…“ – apmaudžiai kalbėjo LLKS vadovybės narys, veterinarijos gydytojas, aktyvus visuomenininkas J. Burokas.  

„Žydšaudžių“ sąvokos autoriai

LLKS garbės pirmininkui pikta, kad tolerancijos organizacijos ir žydų bendruomenė holokausto aukų monumentus nori statyti ant Lietuvos partizanų paminklų griuvėsių. „Nuverskite kolaboranto Petro Cvirkos statulą Vilniuje. Tikrai pritartume, kad toje vietoje būtų pastatyta skulptūrinė kompozicija per Antrąjį pasaulinį karą nužudytiems žydams atminti“, – siūlė J. Burokas.

Ilgametis Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vadovas J. Burokas tvirtina, kad pirmasis terminą „lietuviai žydšaudžiai“ pavartojo sovietų šnipas žydas Aleksandras Slavinas, po karo Vokietijos britų ir amerikiečių okupacinėse zonose su bendrais pagrobęs generolą leitenantą Petrą Kubiliūną bei žurnalistą Antaną Valiukėną (abu netrukus buvo nužudyti Rusijoje). Vėliau ta sąvoka ėmė švaistytis „disidentas“ Tomas Venclova, LSSR veikėjo ir nomenklatūrinio poeto Antano Venclovos sūnus. 

Kreivų veidrodžių karalystė

„Ūkininko patarėjo“ pašnekovai stebisi, kodėl karinės oro pajėgos nepaduoda į teismą R. Vanagaitės, kuri apkaltino Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės elitą – Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus, legendinio lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio bendražygius karo lakūnus – per karą naikinus žydus, o šiandieniai Lietuvos policininkai nuo A. Vinokuro patyčių (esą sovietai per mažai kankino buvusius lietuvių pagalbinės policijos narius) neužstoja savo kolegų, kurie 1943–1944 metais pasiaukojamai gynė Rytų Lietuvos ūkininkus nuo rusų, lenkų ir žydų diversantų.

Buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams nesuprantama, kodėl Algirdo Kunčino vadovaujama duomenų apsaugos inspekcija, labai triukšmavusi, kada prekybos tinklai reikalavo iš svaigalų pirkėjų parodyti asmens tapatybės dokumentus, tyli, kai Lietuvos piliečiai verčiami viešai pasmerkti savo tėvus, lietuvių patriotus, kuriems sovietų propaganda prilipdė „žydšaudžių“ etiketes.

Anot Lietuvos holokausto žanro klasikų, visi, Antrojo pasaulinio karo metais vilkėję lietuviškas uniformas, buvo „žydšaudžiai“.

Informacijos šaltinis – „Ūkininko patarėjas“.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS yra „Ūkininko Patarėjo“ korespondentas.

Slaptai.lt nuotr. Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. 

2017.02.11; 06:44

Turbūt niekas neabejoja, kad lietuvių tautos dramą parašė „dramaturgai“ Stalinas ir Hitleris. Įspūdinga drama, jeigu iki šiol ji susilaukė ir vis dar susilaukia daugybės prieštaringų „recenzijų“. 

Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istoriko H.Šadžiaus monografija „Tautos drama“ (1 ir 2 tomai) – bene didžiausias vieno autoriaus mokslinis (kaip jis pats sako) darbas, atmetantis, nubraukiantis beveik visų iki jo parašytus vertinimus studijų, atsiminimų, straipsnių pavidalu. 

Sunku patikėti, kad ši monografija (kalbu tik apie antrą tomą) – ne kokio Maskvos diktatoriui pataikaujančio istoriko knyga. Žinoma, devintą dešimtį įpusėjęs Lietuvos istorikas negalėjo neatiduoti duoklės laikams, kai Lietuvoje švietė Stalino saulė, bet kas jį šiandien verčia rašyti taip, tarsi nebuvo nei Sausio 13-osios, nei Kovo 11-osios, nei geležinės uždangos griuvimo? Gal tie rėmėjai, kurie padėjo išleisti šį didžiulį dvitomį?

Beje, mano akimis, nepagrįstai išpūstą. Susidaro įspūdis, kad ilgai sėdėta Maskvos archyvuose, nusirašinėta, o paskui tie juodraščiai be jokios atrankos „Minties“ leidyklos pastangomis padauginti 650 egz. tiražu. Patyrusiai redaktorei turbūt leista tik suvienodinti skyrybą ir ištaisyti korektūros klaidas.

Labai daug pasikartojimų. Neatmesčiau, kad jie sąmoningai palikti. Kaip sakoma, kartok kartok be atvangos – mes žydšaudžiai, mes žydšaudžiai, – ir Tauta patikės, prašys atleidimo, klaupsis ant kelių. Kolkas dar nepatikėjo, dar neklūpo. Yra ir kitas įkyrus kartojimas: nereikėjo priešintis, nereikėjo priešintis raudoniesiems okupantams, knygoje okupantais nevadinamiems, reikėjo priešintis tik fašistams. Nors lietuvių tautai raudonieji buvo žymiai žiauresni už hitlerininkus. Pasak istoriko, nenuplaunama dėmė: kai kurie „patriotai“ (šį žodį jis rašo kabutėse) drauge su fašistais kovojo prieš antihitlerinę koaliciją. Tik tarybiniai (ne sovietiniai, kaip dabar priimta) partizanai buvo tikrieji partizanai, o visi kiti – banditai, nes taip jie vadinami Maskvoje saugomuose „dokumentuose“, kuriuos istorikas nusirašė ir labai gausiai cituoja, visai neabejodamas jų patikimumu.

Tauta neturi nieko, kuo galėtų didžiuotis! – kiekviename monografijos  puslapyje rėkte rėkia istorikas. Vien bailiai, nekaltų žmonių žudikai: ir tie, kurie tūnojo miškuose, ir tie, kurie pabėgo į Vakarus, palikę suklaidintus naivuolius, laukusius pagalbos iš Amerikos. Jeigu kas rūpinosi Tautos išlikimu, tai Antanas Sniečkus, Mečislovas Gedvilas, Justas Paleckis, bet jų net paminėti neleidžiama. Mes dar pridėtumėm Preikšą, Guzevičių, Bartašiūną, Vitkauską. Macijauską ir daug kitų.

Tai ką dabar mums daryti, garbusis istorike? Nupjauti visus kryžius, pastatytus miškuose ir pamiškėse; buldozeriais sulyginti Tuskulėnų kapavietę; nugriauti Rainių koplyčią; buvusių KGB rūmų sienoje ištrinti „banditų“ pavardes, uždaryti Genocido aukų muziejų, nes jis neatitinka pavadinimo; į specfondus užrakinti visus istorikui nepatinkančius atsiminimus, mokyklinius vadovėlius, jeigu jie parašyti ne L.Truskos, A.Bubnio; nuplėšti atminimo lentas, nugriauti Jono Žemaičio-Vytauto paminką prie Krašo apsaugos ministerijos, o „išvaduotojų“ (pagal istoriką – be kabučių) skulptūras sugrąžinti ant Žaliojo tilto; Adolfo Ramanausko-Vanago mokyklą Alytuje pavadinti, pavyzdžiui, tikrojo (pagal istoriką) partizano Juozo Vito vardu?

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Labai daug klaustukų. Kaip dabar vertinti prezidentą Valdą Adamkų, švenčiantį 90-metį, kuris yra pasakęs: pokario metų partizanų kova „tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“? Istoriko papeikimo nusipelnė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri Minaičiuose atidengdama paminklą ginkluoto pasipriešinimo vadams, 1949 m. vasario 16 d. pasirašiusiems LLKS deklaraciją, kalbėjo: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva. […] Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSSR tebuvo mitas“.

Dabar, kai kiekvienu momentu gali pasikartoti 1940-ieji, lietuvių istorikas iš esmės pateisina dvi okupacijas, pirmąją vadindamas savanorišku įstojimu į SSSR, antrąją – išvadavimu iš hitlerizmo. O leidykla „Mintis“, Atgimimo laikais leidusi okupantų melą demaskuojančias knygas, vėl grįžta į laikus, kai buvo garbinami sniečkai, preikšai, paleckiai, guzevičiai… Ratas apsisuko.

Didžiausi nusikaltimai visada daromi prisidengus tiesos sakymu.

Pabaigai siūlau pluoštą istoriko Šadžiaus samprotavimų iš knygos „Tautos drama“ antrojo tomo.

XXX      

„… iškreiptas ir prieštaringas pirmųjų karo dienų vaizdas, kuris intensyviai yra eksploatuojamas…“

Jubiliejinio kolektyvinio leidinio „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d.“ neteisingi teiginiai.

Šio sukilimo rezultatas – „beatodairiškas tautiečių ir žydų, kitataučių ir kitaminčių naikinimas“.

Nenuoširdus, priverstinis dalies buvusių Liaudies seimo narių antitarybinis pareiškimas vokiečių okupacijos metais.

Autorius piktinasi: nagrinėjant vokiečių okupacijos laikotarpį, „ir toliau apeinami aštrūs kampai ir puoselėjama veidmainystė, kai remiamasi tik išeivijoje atsidūrusių to meto veikėjų atsiminimais“.

„…iliuzijos, kad galima apginti kraštą nuo puolančios Raudonosios armijos, padarė daugiau žalos, nei davė naudos…“

„…dižioji šalies gyventojų dalis, nepaisant ankstesnių represijų ir 1941 m. birželio trėmimų, buvo ir liko tarybų valdžios sukurtos ekonominės santvarkos šalininkai“.

„…vokiečių okupacijos metais organizuotas pogrindinis pasipriešinimas … dažniausiai buvo tik popierinis“.

„Taip negarbingai baigė savo egzistavimą Tėvynės apsaugos rinktinė“.

A.Sniečkus „nebuvo toks uolus krašto rusintojas, kokį dabar stengiamės jį parodyti“.

J.Paleckis buvo asmenybė, pasižymėjusi „nepaprasta inteligencija“.

„Gyvieji nebegali teisti mirusiųjų“. Čia apie A.Sniečkų, M.Gedvilą, J.Paleckį. Bet kitus mirusiuosius autorius teisia.

„Istorinė patirtis ne kartą patvirtino, kad realius savo interesus valstybės dažnai laiko svarbesniais už moralės ir humanizmo principus ir normas“. Autorius atlaidus mus Stalino vergijai paaukojusioms antihitlerinės koalicijos valstybėms.

„Deja, vis stiprėjantis ginkluotas pasipriešinimas krašte, jo antilietuviška veikla ir vykdomi teroristiniai aktai“ skatino vis intensyviau sovietizuoti kraštą. Nereikėjo priešintis.

Dėl ginkluoto pasipriešinimo Mažoji Lietuva nebuvo prijungta prie Lietuvos. „Todėl galime drąsiai teigti, kad pokario ginkluotas pasipriešinimas ne tik turėjo skaudžių pasekmių visai mūsų tautai, bet ir sužlugdė, esant gana palankioms sąlygoms, Mažosios Lietuvos prijungimą prie Lietuvos.“

Per 30 Vilniaus universiteto dėstytojų, mokslo darbuotojų 1945 m. vasario 7 d. pasirašė kreipimąsi, ragindami nesipriešinti, pasiduoti; tarybinė vyriausybė irgi kelis kartus kvietė išeiti iš miškų: „…jiems bus palikta gyvybė, jiems bus duotas galimumas išpirkti savo sunkius nusikaltimus, padarytus prieš tautą ir tarybinę valdžią“, bet jie pasiliko „banditinėse gaujose“.

Nebuvo „karo po karo“, tik „tariamai jie kovojo už Lietuvos laisvę, o iš tiesų žudė niekuo nenusikaltusius beginklius savo tautiečius“.

Net prezidentui V.Adamkui „pristigo šiuolaikiško europietiško požiūrio“, kai jis 2005 m. gegužės 9-ąją nenuvyko į iškilmes Maskvoje.

Neišvengė duoklės politinei konjunktūrai ir dabartinė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri 2010 m. viename iš pokario ginkluotam pasipriešinimui skirtų renginių pareiškė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva“.

„…vienpusišai interpretuojami aneksijos, vokiečių okupacijos, ginkluoto pasipriešinimo ir pokario istorijos atskiri faktai“. „1999 m. sausio mėn. Rašytojų klube buvo atsisakyta paminėti Justo Paleckio gimimo metines“.  

„Kritikuotina „Lietuva 1940-1990 m. okupuotos Lietuvos istorija“. Ji tenkins tik primityvius istorijos mėgėjus“. Serijinis leidinys „Laisvės kovų archyvas“ – taip pat.

„Tai, kas vakar buvo šventa, neabejotina tiesa, šiandien tolydžio tampa praeities atgyvena“.

„…emigracijos banga savo žinias ir jėgas atidavė tik svetimiems kraštams“.

„Latvių ir estų rezistencijos vadovybės emigracijoje suprato ginkluoto pasipriešinimo beprasmiškumą“.

„Ginkluotas pasipriešinimas nebuvo nei savarankiškas, nei juo labiau patriotinis“.

„Deja, reikia nuimti romantinę šių dėl žlungančios fašistinės Vokietijos įtakos suformuotą karinių dalinių idealizavimo skraistę, nors Lietuvos Respublikos Seimas ir vyriausybė buvo kitos nuomonės. 1997 m. Seimas priėmė įstatymą Nr. VIII-97, kuriuo Lietuvos vietinės rinktinės kariams buvo suteiktas kario savanorio statusas“.

Į aktyvių holokausto organizatorių ir vykdytojų sąrašą, žinomą jo sudarytojo Melamedo vardu, „…įtraukti tiek pasyvaus, tiek ginkluoto pasipriešinimo veikėjai: J.Noreika-Generolas Vėtra, K.Vitkus-Kazimieraitis, A.Baltūsis-Žvejys, J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, […] J.Misiūnas-Žalias Velnias, […] J.Lukša-Daumantas […].

„Net J.Lukša savo atsiminimuose rašė apie šias vokiečių žvalgybos mokyklose parengtas lietuvių diversantų grupes“.

„Atskirai paminėtina LLKS Tarybos politinė deklaracija, kuri buvo parengta artėjant Vasario 16-ajai. […] Tačiau tie priimti dokumentai, tiek nubrėžtos tolesnio pasipriešinimo gairės buvo nebeaktualios ir beprasmės“.

„Buvo nemažai įvairaus rango kovotojų, deklaravusių patriotinius šūkius ir raginusių kovoti už nepriklausomybę, kurie buvo linkę geriau metų metus lindėti bunkeriuose, rūsiuose, negu garbingai žūti kovoje su priešu. Tai pasakytina ne tik apie eilinius kovotojus, bet ir apie aukščiausius vadus (A.Ramanauską, J.Žemaitį ir kt.)…“

„Nors taikių gyventojų žudymas yra laikomas senaties termino neturinčiu nusikaltimu, artodo, kad likę gyvi žudynių vykdytojai bus palaidoti greičiau negu bus paskelbti jų nusikaltimai“. Ar čia apie nenuteistus stribus?

(Pabaiga)

2016.11.13; 19:50

„Aš žinau, Niliuk, kad ir toliau grumsiuosi ne dėl savo vieno, bet dėl mudviejų garbės, kame Tu, Brangioji, lydėsi mane savais pergyvenimais ir sava malda“, – rašė partizanas Juozas Lukša – Daumantas žmonai paskutiniame laiške. Juozas Lukša grįžo kovoti į okupuotą Lietuvą ir 1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo išduotas, pakliuvęs į pasalą. 

Seime surengta paroda "Karas po karo". Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seime surengta paroda „Karas po karo“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„<…> nes okupantai nė vieno iš mūsų nepasigailėjo. Ir negailės, ir plėš, ir alins mūsų tautą tol, kol ji neišmoks gintis taip, kaip bitės gina savo avilį, kol visi kaip vienas nepasitiks priešo su ginklu rankoje”, – tardamas paskutinį žodį sakė partizanas Juozas Streikus.

Lietuvos pokario partizanų kova už Lietuvos laisvę buvo išskirtinis reiškinys. Tai ne vien didvyriška kova su daug galingesniu priešininku, neteisėtai šeimininkavusiu Lietuvos žemėje. Tai ne vien bunkeriai, pasalos ir išdavystės, miestelių aikštėse suguldyti žuvusiųjų partizanų subjauroti kūnai. Tai ir daugybė asmeninių gyvenimo tragedijų, išskirtų šeimų, daug skausmo, tačiau ir daug tvirtybės, valios kovoti iki pabaigos. Tai herojiškas lietuvių tautos karas tada, kai daugeliui kitų Europos šalių jis jau buvo baigtas. Tai karas, kuriame buvo įrodyta, kad maža tauta gali būti labai stipri ir nepalaužiama iki pat šaknų.

Karas po karo truko devynerius metus, apėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją. Partizanai veikė pagal organizuotą struktūrą, dėvėjo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės uniformas, 1949 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Partizaniniame kare dalyvavo apie 50 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų, žuvo daugiau kaip 20 tūkst.

Siekiant įamžinti šį neeilinį mūsų istorijos laikotarpį, Tėvynės partizanų kovos įamžinimo sąjunga siūlo Kryžkalnyje pastatyti paminklą Lietuvos partizanams. Šiai idėjai pritaria Lietuvos kariuomenės vadovybė. Tai būtų pirmasis valstybės lygmens paminklas partizanams. Šiuo projektu siekiama ugdyti Lietuvos Respublikos piliečių patriotiškumą, pagarbą Lietuvos partizanams ir Lietuvos kariuomenei, gilinti istorines žinias.

Kryžkalnis pasirinktas dėl palankios geografinės padėties ir todėl, kad Vakarų Lietuvos, tiksliau Raseinių krašto, partizanai Kęstutėnai Lietuvos partizanų sąjūdžiui vadovavo nuo 1947 metų. Kęstučio apygardoje buvo itin aukštas organizuotumo lygis, apygardos partizanų vadovybė vienijo Žemaitijos ir visos Lietuvos partizanus.

Paminklo (skulptūrinės grupės) projektas parengtas naudojant autentišką Lietuvos partizanų nuotrauką (žr. viršuje), kuri yra pavadinta ,,Partizanų žvalgyba“. Šia originalia skulptūra įprasminamas ir įamžinamas  Lietuvos partizanų – karžygių nemarios Laisvės kovos atminimas, lietuvių tauta kviečiama būti budri, bet kuriuo metu pasiruošusi apginti savo valstybę, laisvę ir nepriklausomybę.

Projekto autorius – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjas skulptorius Gintautas Lukošaitis. Be daugelio kitų darbų, Gintautas Lukošaitis sukūrė paminklą LLKS Prezidiumo pirmininkui generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui (prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos) ir kaip parengiamąjį (signalinį) Kryžkalnio skulptūrinės grupės darbą – antkapinį paminklą partizanui dimisijos pulkininkui Leonui Laurinskui-Liūtui Tauragėje.

Paminklą planuojama pastatyti gyventojų paaukotomis lėšomis.

Pirmuosius 10 tūkst. litų savo asmeninių santaupų paminklui pastatyti paaukojo a. a. partizano dim. plk. Leono Laurinsko-Liūto žmona Valerija Laurinskienė.

Prisidėti prie paminklo partizanams idėjos įgyvendinimo Jūs galite aukodami nurodytoje sąskaitoje.

,,Tėvynės partizanų laisvės kovos įamžinimo sąjunga“ 

į/k 303472436

Sąskaitos numeris: LT 47 7300 0101 4220 5090. 

Adresas:  Pamėnkalnio g. 13 

Vilnius LT – 01114                

Kontaktai:

Tel. +370 687 74413

El. p.  info@kryzkalnispartizanai.lt   

Televizijos bokšto ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, ėmėsi iniciatyvos ir nusprendė įamžinti Lietuvos partizanų atminimą, tikėdamiesi, kad projektą parems kiti tėvynės patriotai. Tam tikslui buvo įkurta ,,Tėvynės partizanų laisvės kovos įamžinimo sąjunga“ (TPLKĮS).

Šiai kilniai misijai paskatino neseniai anapilin išėję partizanai dimisijos pulkininkai a. a. Leonas Laurinskas-Liūtas ir a. a. monsinjoras Alfonsas Svarinskas. 

Dim. plk. Leonas Laurinskas-Liūtas 1991 m. sausio 8–15 d., buvęs vienintelis iš likusių gyvų partizanų, drauge su kitais gynėjais buvo Lietuvos parlamento viduje, taip drąsindamas ir savo pavyzdžiu rodydamas ištikimybę priesaikai, kurią jis davė 1945 metais. Leonas Laurinskas-Liūtas, Lietuvos parlamento gynėjams paliko partizanų ryšininkų išsaugotą Kęstučio apygardos partizanų originalią vėliavą, prie kurios prisiekę jie ėjo į mūšį karo po karo metu. Leonas Laurinskas-Liūtas 1989 m. gegužės 7 d. Varniuose, atidengiant pirmąjį okupuotoje Lietuvoje paminklą Lietuvos partizanams, pažymėjo, kad partizanas yra nepalaužiama tautos dalis.

Pagrindinis TPLKĮS tikslas – tinkamai įamžinti visos Lietuvos partizanų didvyrišką ginkluoto pasipriešinimo kovą su sovietiniais okupantais ir puoselėti jų garbingą atminimą. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt.

2016.09.26; 05:03