Visi žinome posakį, jog, vadovaujantis protu, Rusijos neįmanoma suvokti. Taip, diktatorių, sukčių, saugumiečių ir karo nusikaltėlių valdomos šalies elgesį perprasti keblu.
Bet juk ši nieko gero nežadanti sentencija tinka ir demokratinėms šalims. Pavyzdžiui, kaip suprasti JAV, kuri išleido milijonus dolerių, kol išsirinko prezidentą, bet iki šiol nežino, kokių priešrinkiminės kampanijos metu duotų pažadų jis laikysis, o kokius atmes kaip nereikalingus?
O kaip, sakykit, perprasti Prancūziją, kuri taip pat apimta rinkimų karštinės – ieško geriausio kandidato į Prezidento postą? Pagirtina, kad prancūzai ieško geriausiojo. Bet prancūziškas rinkimines batalijas komentuojantys politikos apžvalgininkai apgailestauja: „Ir vis dėlto mes nežinome, ar išrinktasis asmuo laikysis priešrinkiminės kampanijos metu duotų įsipareigojimų“. Kaip galima nežinoti pačio svarbiausio dalyko? Jei tikrai prancūzų rinkėjai neturi garantijų, kad, tapęs šalies vadovu, žmogus kardinaliai nepakeis nuostatų, tai Pranūzijai tikriausiai dar anksti vadintis demokratine, civilizuota šalimi.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos taip pat nepriskirsi prie valstybių, kurios vadovautųsi sveiku protu. Mūsų statistika sako, kad Lietuvą paliko trečdalis piliečių. Lietuvoje mūsų teliko vos du milijonai. Bet ar mums skauda, kad mes taip sparčiai nykstame? Ar mes visi, įskaitant ir visas valdžias, bent pirštelį pajudinome, kad atitolintume lietuvių tautos išnykimą?
Štai politologas Kęstutis Girnius spaudoje (delfi.lt) visai neseniai pareiškė, kad Rusijos karinė agresija prieš Lietuvą lygi nuliui. Žodžiu, pavojaus – jokio arba jis minimalus. Kaip suprasti, ko siekia politologas, dalindamas tokias prognozes? Jam labai svarbu bet kokia kaina išsiskirti, priešgyniauti? Bet juk mes visi šiandien privalėtume matyti Rusijos keliamus pavojus. Europoje jau ir taip daug idiotų bei niekšų, nematančių Rusijos agresyvumo. Kas nutiks, jei dar patys liausimės matyti Rusijos nusikaltimus?
Šių eilučių autoriui priimtinesnė politinėmis temomis rašančio Arkadijaus Vinokuro (alfa.lt) pastaba: „Reikia būti kvailiu arba išdaviku, kad nematytum Rusijos režimo keliamos grėsmės pasaulio taikai“.
Taip pat įsimintini Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus BBC laidoje „Hard Talk“ išdėstyti nuogastavimai, jog Baltijos šalims ypač pavojingas laikotarpis, kai JAV prezidentas Barakas Obama trauksis iš posto, o naujasis dar nebus ištaręs prezidento priesaikos žodžių. Bet net ir po to Lietuva nėra absoliučiai saugi, nes, ministro L.Linkevičiaus žodžiais tariant, „Rusija sėkmingai plauna Europai smegenis“.
Įsidėmėtinas ir į pensiją išėjusio amerikiečių generolo Džako Keono pareiškimas, kad „Vladimiras Putinas artminiausiu metu gali bandyt įsiveržti į Baltijos šalis“. Keturių žvaigždučių generolo žodžius, esą V.Putinas norėtų mesti iššūkį Donaldui Trampui, tikrindamas Amerikos nusiteikimą laikytis sąjungininkams duotų įsipareigojimų, citavo daugelis lietuviškųjų žiniakslaidos priemonių.
Taip pat svarbi žinomo britų eksperto Edvardo Lukaso išdėstyta nuomonė (BNS), kad dabar „Europos saugumo padėtis – pavojingiausia nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios“. Tas pavojus stiprėja dar ir dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje jau pasigirsta abejonių, ar verta Estijoje dislokuoti gausius britų dalinius, nes, matot, toks žingsnis erzins Rusiją. E.Lukasas teisingai pastebi: „mąstymas, esą negalima per daug provokuoti Rusijos, – pragaištingas“. Jis trukdo ruoštis gynybai.
Lietuvai vertėtų smulkiau išmanyti ir Kaliningrado srities realijas. Ar suvokiame, kaip gausiai militarizuotas šis Rusijos anklavas? Rusų kariaunos ten – kaip skruzdėlių milžiniškame skruzdėlyne. Iš viso – apie 225 tūkst. rusų karių. Pridėkime branduolines galvutes galinčias nešti „Iskander“ raketas, naujausias zenitines raketų sistemas S-400 „Triumph“, Baltijos jūroje patruliuojančius rusų karo laivus su moderiais, galingais raketų kompleksais „Bastion“, – ir turėsime tikrąjį vaizdą.
Bet įtartiniausia, kad į šią sritį nuolat permetami desantininkų daliniai, ir tada buvusioje Mažojoje Lietuvoje pradedamos pratybos, kurių tikslas – neleisti NATO pajėgoms ateiti į pagalbą užpultoms Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Per pastaruosius trejetą metų rusai buvusioje Mažojoje Lietuvoje surengė dešimt tokio pobūdžio pratybų.
Politologo K.Girniaus šalininkams nepakenktų žinoti ir apie Rusijos karių invaziją Baltarusijon. Kol kas – taikią. Ir vis tik kokiais sumetimais vadovaujasi Kremlius, šioje kaimyninėje šalyje ženkliai didindamas karinių krovinių srautus? Lyginant su 2015-aisiais, tie srautai padidėjo 33 kartus. Lyginant su 2016-aisiais – net 83. Internetinio leidinio Apostrof žurnalistas Andrėjus Sartarovičius retoriškai klausia, kam Vladimirui Putinui prireikė į Baltarusiją siųsti tokią skaitlingą savo armadą? Teisingi atsakymai tik keli: arba ruošiasi iš Baltarusijos pusės pulti Ukrainą, arba Kremliaus planuose numatyta Baltarusijos teritoriją panaudoti puolant Lietuvą. Arba abu variantai – tuo pačiu metu.
Mums mažai žinomo leidinio žurnalistas dar primena, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka jau neturi galimybių rimtai priešintis šioms Kremliaus užmačioms. Baltarusijoje daugumą jau sudaro ne baltarusių, o rusų kariai. 2017-ųjų rugsėjo mėnesį Rusija planuoja Baltarusijos teritorijoje surengti milžiniškas karines pratybas „Vakarai – 2017“. Jei ginkluotė geležinkeliais ir lėktuvais į Baltarusiją gabenama būtent šioms reikmėms, – pusė bėdos. Bet ar turime garantijų, kad puolamojo pobūdžio pratybos netaps tikra invazija?
Juolab kad į viešumą jau prasprūdo užuominų, esą Kremlius zonduoja baltarusių nuotaikas prisijungti Lietuvą. Pastarąjį dešimtmetį baltarusiams buvo į galvas kryptingai kalama, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi baltarusiška, kad Vytautas Didysis – baltarusis, o Vilnius – baltarusiškas miestas. Šis ilgokai puoselėtas ir iki šiol tebepuoselėjimas mitas Kremliui gali praversti raginant Minską susigrąžinti „savo istorines žemes“.
Dar nekenktų įsidėmėti buvusio KGB karininko, šiuo metu Amerikoje gyvenančio ir ekonomikos ekspertu dirbančio Jurijaus Šveco ukrainietiškam leidiniui gordonua.com išguldytą įžvalgą, jog Kremlių sutramdyti įmanoma tik jėga. Jokie įtikinėjimai, jokios derybos, jokie dvišaliai susitikimai, jokie skambučiai neprivers atsitraukti V.Putino, kol jam nebus parodytas tvirtas kumštis. Pasak buvusio KGB karininko, Kremlius gerbia tik jėgą. V.Putinas iškart apsiramins supratęs, kad „gaus į dantis vos tik užsimojęs“.
Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org (Čikaga).
Ta dingstim Senate buvo atliktas didelio masto žvalgybos tarnybų nesėkmės priežasčių tyrimas, po kurio buvo surašytas didžiulis foliantas, o jam rašyti buvo pasitelkti geriausi Vašingtono specialistai.
Aš išstudijavau jį iki pašaknų. Pranešimo išvados skelbė, kad agentūros praktiškai nėra, todėl agentūros informacijos mikroskopiškai maža. Bet iš to padaryta stulbinanti rekomendacija: svarbiausia – padidinti analitikų skaičių. Atrodytų, nėra agentūros ir informacijos – vadinasi, reikia pradėti nuo agentūros verbavimo. Bet ne. Daugiau analitikų! Ką jie analizuos, jeigu nėra agentūrinės informacijos, apgaubta nežinomybės migla.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Kiek aš stebėjau, viskas ėjosi kaip ir anksčiau. Tai pasakytina ir apie Ukrainą. Antai, prie prezidento Viktoro Janukovičiaus Ukraina buvo Vašingtonui kaip juoda skylė, didelė ir nesuprantama. Ir tai tuo metu, kai RF specialiosios tarnybos veikė Ukrainoje kaip savo namuose. Tiesa, tai irgi nepadėjo, ir RF įsiveržimo į Rytų Ukrainą rezultatai buvo didžiausia FSB ir GRU nesėkmė, nes jos buvo žadėjusios Putinui visiškai ne tą, su kuo jis ten susidūrė.
Iš esmės, žvalgybos vaidmuo valstybių likimuose gana sąlyginis. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio viduryje KGB užsienio žvalgyba turėjo neįtikėtinai efektyvių agentų Vašingtone, ir vis dėlto sugriuvo SSSR, o ne JAV. Bet dabar, atrodo, tas momentas, nuo kurio realiai priklauso pasaulio likimai. Situacija kai kuo primena 1936 metų kovo mėnesį, kai Adolfas Hitleris permetė tik tris batalionus į demilitarizuotos Reino srities vakarų pakrantę.
Prancūzija ir kitos Vakarų valstybės tylomis nurijo tą piliulę, nors tai buvo šiurkštus Versalio taikos sutarties pažeidimas, ir jo rezultatas – Antrasis pasaulinis karas. O juk tada Prancūzijai būtų pakakę vienos divizijos, kad sudrausmintų įsisiautėjusį fiurerį. Kaip vėliau per tardymą Prancūzijos tyrėjui sakė generolas Guderianas: „Jeigu jūs, prancūzai, būtumėte įsikišę Reino srityje 1936 metais, mes būtume viską pralaimėję, ir Hitleris būtų neišvengiamai žlugęs“.
Hitleris blefavo, bet Vakarų žvalgybos tarnybos ir jų vyriausybės to nesuprato. Dabar blefas tapo pagrindiniu ginklu žmogui, apie kurį dar prieš 16 metų stebėdamiesi klausdavo „Kas yra ponas Putinas?“ Nuo to laiko ta tema prirašyta gausybė tekstų, bet dauguma autorių, kaip ir čia aukščiau minėtas DIA analitikas, atsakinėdavo į tą klausimą, vadovaudamiesi Vakaruose paplitusiais intelektualiniais stereotipais. Jam priskiriami grandioziniai SSSR atkūrimo planai, istorinis Rusijos posūkis prie savų šaknų Azijoje, siekis sėti chaosą bei suirutę Vakarų pasaulyje ir įsiviešpatauti pasaulyje kaip didysis Pu.
Kai kurie žurnalistai, remdamiesi savo ryšiais Kremliuje, reikšmingai dėsto, jog pats Putinas dažnai kalba artimoje aplinkoje, kad jo strateginis planas yra perdalyti pasaulį į įtakos sferas pagal 1945 metų Jaltos konferencijos didžiųjų valstybių pavyzdį.
Gal Putinas taip ir sako. Daugelis nusikaltėlių savo realius žemus tikslus dangsto samprotavimais apie didžiąją politiką; pakanka pažvelgti į Rusijos Valstybės Dūmą. Bet tai nereiškia, kad tai iš tikrųjų idea fix, o ne blefas, kaip kad labai dažnai būdavo būdinga Putino pirmtakams Kremliuje.
Daugumą krizių, kurias Nikita Chruščiovas sukėlė su JAV, įskaitant ir Karibų, lėmė ne realūs geostrateginiai sumanymai, o impulsyvus mažarasčio vyro noras „įleisti amerikiečiams ežį į kelnes“, pagąsdinti ar pademonstruoti „gražuolėliui“ Džonui Kenedžiui, kad jis per jaunas vadovauti tokiai didelei šaliai kaip JAV.
Sprendimas dislokuoti vidutinio nuotolio raketas SSSR vakariniuose rajonuose 1976 metais, kuris privedė prie paskutinės stambios Kremliaus ir Vakarų priešpriešos, pasibaigusios SSSR žlugimu, buvo priimtas per poros minučių maršalo Ustinovo ir generalinio sekretoriaus Brežnevo pokalbį Vnukovo-2 oro uoste. Ustinovas sakė „Lionei“, kad mes darėme tolimo nuotolio raketą, bet išėjo vidutinio nuotolio raketa. Dabar ją reikia kažkur dėti, nes pinigai išleisti. Vienintelė vieta jai dislokuoti – SSSR europinė dalis. Į tai Leonidas Brežnevas išmintingai tarė; „Na, tai darbuokis, Dima, darbuokis“.
Štai kaip buvo sprendžiami šalies likimai. Apie tą pašnekesį jau po SSSR žlugimo pasakojo tiesioginis liudytojas, Leonido Brežnevo padėjėjas Zamiatinas. O iki tol protingiausi Vakarų, taip pat ir JAV, žmonės ilgai neįstengė suprasti, ką reiškia tas klastingas Maskvos žingsnis – noras pulti Europą, suskaldyti NATO arba dar koks nors itin gudrus strateginis manevras.
O „Dima“ paprasčiausiai „darbavosi“ pagal išmintingą Leonido Brežnevo nurodymą, kai tas jau buvo puolęs į marazmą, bet be kurio sovietiniai žmonės taip pat negalėjo gyventi, kaip dabar 86 proc. rusų negali gyventi be Putino.
Tada aš dirbau užsienio žvalgybos Amerikos skyriuje ir galiu visai konkrečiai pasakyti: iš SSSR pusės ideologija praktiškai nevaidino jokio vaidmens šaltajame kare, bent jau aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Požiūris buvo paprastas, net primityvus: Kremlius norėjo draugauti su Amerika ir elgėsi apgalvotai, kai Vašingtone sėdėjo stiprus prezidentas, kurio Maskva bijojo. Jeigu Baltųjų rūmų gyventojas Maskvai atrodė silpnas, ji tuojau pat pradėdavo kaišioti jam į „kelnes ežį“.
Dar vienas svarbus momentas: Kremlius, bent jau nuo Chruščiovo laikų, kaip Armagedonas bijojo raketinio branduolinio karo su Amerika. Visų pirma, sovietų vadovybė, lyginant su kitais žmonėmis, jau gyveno šviesioje ateityje ir norėjo gyventi amžinai. Nebuvo jokių strateginių vertybių, dėl kurių Kremliaus dangaus gyventojai būtų pasirengę paspausti raudoną mygtuką.
Antra, nutylimas SSSR technologinis atsilikimas nuo Amerikos buvo laikomas neginčytinu, todėl Kremlius aiškiai suprato, kad išgyventi tokiame konflikte nepavyks.
Galų gale, SSSR valdininkų viršūnių klanų vidinė kova vaidino didesnį vaidmenį formuojant užsienio politikos kursą, negu kokios nors geopolitinės doktrinos, nors pastarosios dažnai būdavo panaudojamos dar vienai kokiai nors avantiūrai pateisinti.
O ir kokios doktrinos ir strategijos, jei į pačią viršūnę Rusijoje tradiciškai prasibraunama po neigiamos atrankos, ir atsiliepia priimamų sprendimų kokybei. Antai, žvalgyba siunčia savo analizės pranešimus šalies vadovybei įvairiais adresais, priklausomai nuo turinio. Vieni pranešimai keliauja adresatams ministerijose, kiti – Saugumo tarybos nariams ir visiškai kiti – aukščiausiąjai vadovybei. Antai, nuo aštuntojo dešimtmečio iki 2000 metų reikalavimas pranešimams buvo toks: kuo aukštesnis adresatas, tuo paprasčiau turi būti parašytas dokumentas. Pačiai aukščiausiai viršūnei buvo rašoma taip, kad suprastų net idiotas. Esu įsitikinęs, kad ir dabar maždaug tas pats, tik su nedideliais niuansais.
Visa tai turi suprasti naujoji JAV administracija. Aštuonerius metus Putinas kišdavo Barakui Obamai „ežį į kelnes“ tik todėl, kad laikė ji skystablauzdžiu. Jeigu Trampas nori vėl padaryti Ameriką didžia – o toks pagrindinis jo kampanijos šūkis – jam teks pastatyti Putiną į vietą.
Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų susiformavo du Vakarų požiūriai Maskvos atžvilgiu, kurie siejasi su Franklinu Delanu Ruzveltu ir Vinstonu Čerčiliu. Pirmojo nuomone, su rusais reikia kalbėtis, įtraukti juos į bendrus JTO tipo projektus ir tokiu būdu civilizuoti. O Čerčilis buvo įsitikinęs, kad su Rusijos vadovybe reikia kalbėtis tik griežtai, iš jėgos pozicijų, nesileidžiant į jokį broliavimąsi.
Mano profesinė patirtis sovietų žvalgybos Amerikos linkme vienareikšmiškai liudija, kad šitame ginče teisus Čerčilis. Maža to, Čerčilio mintį verta sustiprinti: kuo labiau bijo Kremliaus vadovybė, tuo protingesnė ji tampa. Perėjimas nuo marazmo prie absoliutaus pakaltinamumo kartais vykdavo veržliai.
Kai tik 1983–1985 metais Amerika dislokavo Vakarų Europoje savo vidutinio nuotolio raketas, galinčias pasiekti Kremlių per kokias 10–12 minučių, Maskvoje iškart visi prablaivėjo. Vakarykščiai marazmatikai akimirksniu virto visiškai racionaliais ir gebančiais tartis žmonėmis.
Dviejų tendencijų kova vertinant Rusiją Vašingtone truko iki paskutinio meto. Prie prezidento Obamos vyravo „Ruzvelto linija“. Paskutinis plykstelėjimas bandant susikibti rankomis su Kremliumi ir kartu žengti į šviesią ateitį buvo „perkrovimas“, kaip žinoma, pasibaigęs visišku krachu.
Ši istorija išryškino dar vieną svarbų dalyką, kurį būtina suprasti Maskvos atžvilgiu. Kaip sako poetas, „protu Rusijos suprasti neįmanoma…“. Ir iš tikrųjų „perkrovimo“ autoriais Vašingtone tapo žmonės, kurie studijavo Rusiją visą gyvenimą, ilgai gyveno ir dirbo Maskvoje, rašė mokslinius traktatus ir skaitė paskaitas studentams.
Žvelgiant į faktus, jie turi gausybę žinių apie Rusiją. Bet visa tai žinodami, jie, sprendžiant iš visko, nesuprato, jog išorės priešas būtinas Kremliaus egzistencijai, kad galėtų kvailinti savo tautą, ir kol jūs svarstote, kaip eiti su „rašenz“ kartu į didžią ateitį, jie mąsto, kaip įkišti pagalį jums į ratus. „Perkrovos“ autoriai (kaip ir aukščiau minėtas DIA analitikas) nesuprato, kas Amerikoje vadinama the nature of the beast (žvėries esmė), todėl jie greitai ir lemtingai žlugo, o valstybės sekretorius Keris tapo Maskvoje pajuokos objektu.
Galima suprasti Amerikos analitikus, besistengiančius susigaudyti gudriuose rusų gyvenimo raizgaluose. Pernelyg didelis skirtumas tarp dviejose šalyse gyvenančių žmonių mentaliteto. Jeigu, pavyzdžiui, JAV priimamas įstatymas, žmonės pradeda galvoti, kaip jo paisyti ir kokios bus jo taikymo pasekmės. O Rusijoje gi pradedama galvoti, kaip jį apeiti, kaip jo apskritai netaikyti.
Norint visada galima rasti ideologinę potekstę ir doktriną ten, kur jos nėra. Štai Bulgakovo Šarikovą galima vaizduoti kaip vieną iš Trockio-Zinovjevo bloko lyderių, kuris slapta darbavosi, kad būtų nuversta sovietų valdžia. O iš tikrųjų jis masiškai galabijo kates. Dėl to turėjo masiškai padaugėti pelių, kurios turėjo sugraužti visus grūdus šalyje. SSSR įsiviešpatautų neregėtas badas, ir sovietų valdžia žlugtų. 37-aisiais taip apkaltintas Šarikovas būtų nesvarstant nudėtas.
Kita vertus, jį galima būtų vaizduoti kaip didį mąstytoją utopistą, kuris polemizuoja su Engelsu ir Kautskiu ir kovoja už visuotinę lygybę. Na, tiesiog rusų Tomas Kampanela su savo „Saulės miestu“.
Visiems, žinoma, aišku, kad tai juokai, o Šarikovas – tai savotiška humanoido būsena, kai jis jau nebe gyvūnas, bet dar ir ne žmogus. Bet totalios Kremliaus propagandos dėka anaiptol ne visiems suprantama, hu is mister Putin.
Žinoma, geriausia studijuoti sistemą, būnant jos viduje. Bet jeigu kas nors Trampo komandoje panorės greitai suprasti, koks yra realus, o ne virtualus Putinas, aš rekomenduočiau tris rusų literatūros kūrinius.
Tai Vsevolodo Garšino pasaka „Varlė keliauninkė“, Michailo Bulgakovo „Šuns širdis“ ir, pagaliau, Aleksandro Puškino „Pasaka apie žvejį ir žuvelę“. Patikėkite, aš kalbu visiškai rimtai. Kad suprastum Putino esmę, tas romanas ir dvi pasakos svarbiau už dešimtis mokslinių disertacijų. Čia ir glūdi milžiniška rusų literatūros jėga. Reikia paprasčiausiai žinoti, ką skaityti.
Pasaka apie varlę puikiai paaiškina, kokį vaidmenį Putino charakteryje vaidina garbės troškimas, artimas savidestrukcijai, išpūstas Kremliaus propagandos, kohortos palaižūnų ir prielipų, o taip pat virtinės naudingų idiotų Vakaruose.
Bulgakovo Šarikovo istorija – tai stulbinančiai tikslus meninis Vakarų lyderių tarpusavio santykių su Putinu evoliucijos vaizdas. Rado kažką pavartėje, pabandė tą kažką civilizuoti; kuo labiau jį tramdė, tuo jis įžūlesnis darėsi ir šėlo. Pagaliau metas suprasti, kaip tai padarė profesorius Preobraženskis, kad iš principo neįmanoma Šarikovo civilizuoti, ir vienintelė išeitis – grąžinti jį į pradinę būklę.
Pagaliau Puškino pasaka turi paaiškinti, kad beprotiškoms Putino ambicijoms negalima pritarti, o bandymai jį apraminti iššauks naujus, dar beprotiškesnius ir įžūlesnius reikalavimus. Jį sustabdys tik subyrėjusi gelda ar laiku gautas trinktelėjimas per sprandą.
Šia prasme, kaip reikia tvarkyti reikalus su Putino Rusija, gerai pamokė Erdoganas. Porą kartų perspėjo, kad RF KOP lėktuvai neskristų į Turkijos teritoriją, o trečią kartą – numušė. Ir ką padarė rūstusis Putinas, kuris Ameriką per valstybinę televiziją radioaktyviais pelenais gąsdino? Suraukė kaktytę, sumurmėjo nesuprantamus grasinimus ir… pasišalino.
Ir be reikalo Obamos administracija bei NATO neparėmė Turkijos šiame konflikte su Rusija. Reikėjo palaikyti, tvirtai ir besąlygiškai. Aš toli gražu nesu Erdogano šalininkas, bet jo gebėjimo sudrausminti Putiną turi pasimokyti kiti NATO nariai, nes laiku gautas trinktelėjimas per sprandą prablaivo Kremliaus vadovybę geriau, negu valstybės sekretoriaus Kerio visos kelionės į Maskvą kartu paėmus.
Rusijos politinė viršūnėlė atkemša šampano butelius, skendėdama euforijoje dėl Donaldo Trampo pergalės JAV prezidento rinkimuose. Kremlius dar nesuprato, kokių problemų jam pateiks naujasis Amerikos lyderis.
Bet tam Trampas turi suprasti svarbiausią dalyką: kuo labiau bijo Rusijos vadovybė, tuo protingesnė ji tampa. O kad suprastų RF prezidento Vladimiro Putino psichologiją, JAV tereikia perskaityti tris pagrindines rusų literatūros knygas: dvi pasakas ir vieną apysaką, – rašo analitiniame straipsnyje leidinyje Gordon buvęs sovietų žvalgas, Putino bendrakursis iš KGB instituto Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV ir tapęs ten verslo žvalgybos analitiku.
Jurijus Švecas, verslo žvalgybos analitikas iš JAV
Sumaištis Maskvoje dėl Donaldo Trampo išrinkimo JAV prezidentu kelia rimtų klausimų. Valstybės Dūma plojo. Vladimiras Žirinivskis visos šalies televizijos auditorijos akivaizdoje kėlė taurę šampano. Kremliaus propagandistai springo iš džiaugsmo.
Džiūgavimų Maskvoje mastai žadino mintį, kad tai ne šiaip džiaugsmas dėl jums malonaus žmogaus pergalės. Taip springstant pažymimas didžiausias užsienio politikos laimėjimas, kaip mums iš Maskvos skelbiama beveik atviru tekstu, kad tai Vladimiras Putinas padarė Donaldą Trampą JAV prezidentu.
Vienas iš didžiausių besmegenių deputatų taip tiesiai ir pranešė socialiniuose tinkluose: „Amerika mūsų! Ir įsidėmėkite, kad kaip ir Krymas ji buvo paimta be jokio kraujo! Štai veiksmingos užsienio politikos galia!“
Taigi, pasirodo, Trampas už išrinkimą turi būti dėkingas Putinui ir dabar turi mokėti skolą. Tarkime, kad tai tiesa. Bet kam apie tokį didžiulį laimėjimą taip garsiai ir atvirai šūkalioti? Apie jį reikia tylėti bent jau šimtą metų. O čia atviras džiūgavimas, tarsi būtų pasaulio futbolo čempionatą laimėję. Ir suprantama, kad tokiu svarbiu klausimu niekas nebūtų drįsęs net užsiminti, jeigu tam nebūtų sankcijų davęs Kremlius.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Toliau – dar daugiau. Kremlius nutekino informaciją, kad tarp jo emisarų ir Trampo atstovų anksčiau būta konfidencialių kontaktų. Žodžiu, faktiškai patvirtino tai, kuo Trampas buvo kaltinamas rinkiminės kampanijos metu ir nuo ko jis visaip atsižegnodavo. Ir vėlgi, jeigu tokių kontaktų būta ir jei jie buvo sėkmingi, tai kam atskleisti savą žmogų, prastumtą – nesuvokiama! – į pačius Baltuosius rūmus?
Trampo atstovai čia pat pranešė, kad jokių kontaktų nebuvo, bet Kremlius vis nerimo. Į JAV metėsi Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas ir prapliupo visa serija svarbių pranešimų apie Amerikos ir Rusijos santykius, kurių prasmę galima trumpai išsakyti banaliai: „draugaukime“.
O atsakymas – tyla. Ir Trampas skambina į Londoną ministrei pirmininkei Teresai Mei, o ne į Maskvą Putinui, ir kviečia ją, o ne Putiną, dar iki inauguracijos atvykti į Vašingtoną svarbioms konsultacijoms.
Maža to, po rinkimų Trampas praktiškai nemini Putino ir Rusijos, o per debatus jis pasisakė ta tema tik atsakydamas į Hilari Klinton kaltinimus, kur simpatijos Putinui ir „Grab her by the pussy” buvo vienoje gretoje, kaip vienos kategorijos ir visiškai nepadorūs reiškiniai.
Iš principo, Kremlius siunčia emisarus į Vašingtoną prieš svarbius įvykius. Antai, prieš tai, kai Borisas Jelcinas paskelbė Putiną savo įpėdiniu, į Vašingtoną nuvyko „pasiuntinys“ iš Maskvos. Jis surengė visą seriją konfidencialių susitikimų su JAV administracijos, kongreso, verslo ir intelektualinio elito atstovų, ir pranešė apie artėjančius įvykius bei paaiškino, ko iš jo laukti. Ir jokio nutekėjimo žiniasklaidai! Viskas buvo griežtai konfidencialu.
Peskovas traukia Putino arijas apie meilę ir draugystę Trampui per žiniasklaidą. Bet asmeniškai susitikti su Putinu nepanoro nei pats Trampas, nei žemiausias jo aplinkos klerkas. Beveik kaip žinomoje patarlėje: jei pro duris išveja, tai pro langą lenda.
Kremlius aiškiai blaškosi aplink „klientą“, bet „klientas“ neskuba reaguoti. Kažkas panašaus buvo po 2001 metų rugsėjo 11-ąją, kai Putinas pirmas iš užsienio lyderių paskubėjo pareikšti užuojautą Džordžui Bušui ir pasiūlė bendradarbiauti. Bušas pratylėjo ir Putinas iš nuoskaudos prikando lūpą. Panašių įvykių po Trumpo išrinkimo, kol kas dar tik preliminarių, bet daugėja, ir jie rodo, kad istorija gali pasikartoti.
Valdininkai aiškiai įtikino Putiną, kad Rusijos propagandos ir specialiųjų tarnybų pastangos suvaidino kritiškai svarbų vaidmenį Trampo pergalėje, ir jis (Putinas) visiškai nesupranta, kad viskas įvyko tiksliai priešingai ir kad įžūli Rusijos parama pridarė problemų ir Trampui, ir dar labiau Kremliui.
Dar praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, kai sovietų diplomatijos ir žvalgybos tarnybų profesionalumas buvo nepalyginamai aukštesnis už dabartinį, Kremliuje buvo gyva aksioma, kad kitas JAV prezidentas demokratas bus didesnis „antisovietas“, negu prezidentas respublikonas. Tai buvo aiškinama tuo, kad demokratų kandidatas a priori buvo įtariamas simpatizuojąs Maskvai, todėl išrinktas jis turės įrodinėti priešingai ir bus griežtesnis SSSR atžvilgiu, negu prezidentas respublikonas, jei būtų jo vietoje.
Dabar – ačiū Putinui už tai! – įtarimų dėl specifinių ryšių su Kremliumi dėmė sutepė Trampą, ir jam teks savo politika įrodinėti, kad to nėra. Kaip tik įrodinėti, nes Amerikos valdančiuosiuose sluoksniuose susiformavo konsensusas, kad Putinas – tai nesisteminis pasaulinis marginalas, su kuriuo bičiuliautis taip pat nepadoru, kaip vaikščioti neplauta galva ir pleiskanotam.
Titaniškomis Kremliaus propagandos ir Rusijos specialiųjų jėgų pastangomis Trampas įsižiūrėjo į Putiną ir dabar jam teks apsivalyti. Su šia problema anksčiau ar vėliau susidurs kiekvienas Vakarų lyderis, kuris dar naiviai galvoja, kad su Putinu galima dėl ko nors susitarti.
Prezidento Bilo Klintono laikais aš paklausiau vieno kongresmeno, kodėl tokia nesupratinga administracijos politika Rusijos valdančio Jelcino atžvilgiu. Tada JAV duodavo Maskvai milijardus, kurie įsisukdavo ir ugdydavo korupciją, o ne reformas ir demokratiją. Kongresmenas atsakė: „Baltuosiuose rūmuose ir Valstybės departamente dirba kadriniai valdininkai ir politikai. „They have no guts“ („Jie neturi kiaušinių“). Štai, jeigu ten dirbtų buvę verslininkai, išėję iš žiaurios konkurencinės kovos pasaulio, tada JAV užsienio politika būtų visiškai kitokia“.
Na štai – taip ir nutiko! JAV prezidentu tapo kaip tik toks žmogus. Pažiūrėsim, prie ko tai prives. Bet pradžiai jam prireiks adekvačios informacijos apie Rusiją. Kiek aš pastebėjau, norėtųsi, kad situacija šioje sferoje būtų geresnė.
2014 metų vasario 24 dieną, vakare Vašingtono laiku, žiūrinėdamas internete Krymo socialinius tinklus, aptikau pranešimą, kad nežinomi asmenys praėjo pulti Krymo parlamentą. Surasti tiesioginę transliacija buvo nesunku ir po kelių minučių per vaizdo kamerą ant parlamento rūmų aš savo akimis pamačiau, kaip tai vyksta. Dirbo aiškiai grupė Rusijos specialiosios paskirties karių – tiksliai, raštingai, darniai. Internete jau šurmuliavo pranešimai iš įvykio vietos.
Iškart įjungęs CNN aš nustebau išgirdęs, kad, remiantis JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdybos (angl. Defense Intelligence Agency – DIA) analitiku, nėra jokio pagrindo manyti, jog „rašenz“ ketina pradėti kokią nors karinę operaciją Kryme, nes – dėmesio! – jie nepritraukė arčiau veiksmų zonos lauko ligoninių. DIA organizacija – karinė, ir atskiri analitikai kažin ar ryžtųsi dalytis savo nuomone su CNN be vadovybės sankcijos. Kitaip sakant, tai buvo visos DIA nuomonė apie situaciją Kryme.
Pamenu, aš įpykęs nusikeikiau. Mačiau – tai buvo gana paplitusi žvalgybos tarnybose šiurkščiausia klaida, kai analitikas nesupranta pačios tiriamojo objekto prigimties ir stengiasi įminti jo veiksmus, vadovaudamasis vaizduote, kaip analogišku atveju pasielgtų jis pats. Žodžiu, analitikas sumetė, kaip tokiomis aplinkybėmis pasielgtų Amerikos kariškiai, ir nusprendė, kad taip turi elgtis ir rusai. Big mistake!
Kadaise Vinstono Čerčilio memuaruose apie Antrąjį pasaulinį karą mane apstulbino vienas epizodas. 1942 metais anglai ir amerikiečiai planavo stambią desantinę operaciją Afrikos šiaurėje, savotišką būsimojo antrojo fronto atidarymo treniruotę. Buvo numatyta desantą išlaipinti keliais etapais, pirmiausia išmetant pagrindinį. Tad štai, pirmiausia buvo numatyta išmesti su parašiutais… dantų gydymo kėdes. O kaip gi kitaip? Juk toliau išsilaipinant kareiviai gali susižeisti dantis ir jiems prireiks dantų gydymo kėdžių. Taip mąstė amerikiečių ir britų generolai.
Maždaug tuo pat metu generolas Žukovas kovinius uždavinius sprendė kitaip. Jeigu jam prieš akis buvo užminuotas laukas, už kurio įsitaisęs priešas, jis siuntė į ataką kareivius, o kai šie „išminuodavo“ lauką savais kūnais, įkandin važiuodavo tankai. Vakarų analitikams tokie dalykai ir į galvą neateitų, bet Žukovui viskas buvo aišku kaip dieną: tankai kainuoja brangiai, jų mažai, o kareivių bobos dar prigimdys.
Nuo to laiko ir „rašenz“, ir Vakarų analitikų mentalitetas mažai tepasikeitė. Štai ir dabar DIA analitikas įsitikinęs, kad prieš karinę operaciją rusai turi netoliese įkurti lauko ligoninę. Ir jam sunku įsivaizduoti, kad rusų generolai mąsto kitaip: kam jiems iš anksto įkurdinti ligoninę, jei jie turi mobiliųjų krematoriumų? Atvarys juos po mūšio ir išspręs visus klausimus.
Štai taip dėl ligoninių pražiopsojo Rusijos agresijos Kryme pradžią.
Po to apie savaitę CNN kanale reguliariai pasirodydavo Pentagono dimisijos generolų kalbančios galvos, jie aiškino, kad Rusija užpuolė Krymą, kadangi jis jai labai reikalingas, nes ten yra Sevastopolis, vienintelis šilto vandens uostas pietuose. Ir visą savaitę niekas jiems taip ir nepaaiškino, kad Sevastopolis – tai ne prekybos uostas, o KJP bazė, kad ten ir taip yra Juodosios jūros laivynas, o šilto vandens uostą Juodojoje jūroje RF jau turi, ir jis vadinasi Novorosijskas.
Tai tik atskiri eskizai, bet jie gana tiksliai atspindi lygį, kaip Vašingtono vyriausybinės struktūros supranta Rusiją. Pasibaigus šaltajam karui, Rusiją nuspręsta užmiršti. Tas procesas prasidėjo prie prezidento Klintono, kuris savaičių savaites nepriėmė CŽV direktoriaus Džeimso Vulsio su pranešimu. Tai stūmė žvalgybos tarnybas į demoralizaciją, orientacijos ir kvalifikuotų kadrų praradimą.
Galų gale, CŽV rezidentūros užsienyje praktiškai liovėsi užsiiminėti agentūriniu darbu ir virto savotiškais apsikeitimo informacija su vietinėmis specialiosiomis tarnybomis centrais, žodžiu, gaudavo tai, ką jiems geranoriškai duodavo. Ta siaubinga situacija peraugo į didelį skandalą dėl masinio naikinimo ginklų, kuriuos amerikiečiai neva tai rado Irake, tuo pagrindu nuvertė Sadamą Huseiną, bet ginklų realių pėdsakų taip ir nerado.
Visas pasaulis atkakliai bando suvokti, kas yra naujasis JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump). Kol kas – nieko džiuginančio, raminančio.
Dauguma istorikų, politikos, saugumo ekspertų pripažįsta, kad nežino, ko verta tikėtis iš aukščiausią JAV postą užėmusio verslininko. Pasaulio sostinėse tvyro didelė nežinia ir neapibrėžtumas. Niekas nedrįsta kategoriškai tvirtinti, kaip būtent elgsis prisiekęs D.Trampas – laikysis priešrinkiminės kampanijos metu duotų pažadų, ar juos pamirš?
Be kita ko, kai kurie rinkimų dienomis duoti pažadai per daug prieštaringi, kad būtų galima suvokti pagrindines D.Trampo vidaus ir užsienio politikos kryptis.
Net ir Rusija džiaugiasi D.Trampo atėjimu į valdžią santūriai, tarsi baimintųsi, jog „taip gerai, kaip nutiko, negali būti“. Kremliaus diktatorius Vladimiras Putinas greičiausiai suvokia: „Kas greitai susidraugauja, tas greitai ir susipyksta“.
Taigi apie kokias D.Trampo nuodėmes kalba pasaulio politikai, ekspertai, analitikai?
EK prezidentas Žanas Klodas Junkeris: „Teks mokytis dvejis metus“
Pradėkime nuo Europos Komisijos vadovo Žano Klodo Junkerio žodžių, ištartų Liuksemburgo konferencijoje susitikus su studentais. EK prezidentas Žanas Klodas – Junkeris pareiškė, kad naująjam JAV prezidentui Donaldui Trampui teks ilgai mokytis, kad suprastų, kas yra Europa ir kaip ji dirba.
Žinoma, naudojantis proga, verta pajuokauti: o ar pats Junkeris supranta, kas yra Europa, kaip ji veikia ir kur ji eina? Tačiau šiuo atveju mums svarbiausia tai, kad vienas iš Europai vadovaujančių pirmųjų asmenų viešai ir oficialiai pabrėžė: „Esama pavojaus, kad D.Trampo išrinkimas Amerikos prezidentu pakenks iki šiol egzistavusiems stabiliems JAV – Europos santykiams“.
Taigi ir šis Europos Sąjungos funkcionierius baiminasi, kad D.Trampo vadovavimas gali atešti „bjaurių pasekmių“ saugumo politikai. Iškalbinga ir ši Junkerio citata: „D.Trampui teks sugaišti dvejis metus, kad pažintų šiandieninį pasaulį tokį, koks jis iš tiesų egzistuoja“.
Dveji metai – ilgoka laiko atkarpa. Būtų buvę žymiai geriau: „pirma išmoksti, sužinai, suvoki, ir tik po to eini prezidentauti“.
Jurijus Felštinskis: „Ukraina neturi nė vienos priežasties džiūgauti“
Rusijos – Amerikos santykių žinovas, istorikas Jurijus Felštinskis, gyvenantis Amerikoje, pareiškė, kad Ukraina po D.Trampo išrinkimo Amerikos prezidentu turėtų įdėmiai suklusti. Optimizmui nėra nė kruopelytės pagrindo. Nerimui – daug pagrindo.
Istorikas, JAV – Rusijos santykių ekspertas Jurijus Felštinskis. Gordonua.com nuotr.
Priešrinkiminio turo metu D.Trampo pareiškimai – keisti, dviprasmiški. Tos mintys, kuriomis D.Trampas dalinosi, jam buvo nenaudingi kaip kandidatui. Felštinskio manymu, dėl tų pareiškimų jis prarado rinkėjų balsų. Jis negalėjo tikėtis pritraukti gerbėjų, nes tvirtino norįs susilpninti JAV įtaką ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Jis taip pat teigė sieksiąs sumažinti JAV skiriamas lėšas NATO aljansui.
Atvirai kalbant, D.Trampas propagavo užsisklendimo, užsidarymo politiką. Jis beveik atvirai ragino Rusijai leist pasiimti Ukrainą. Jis atvirai gyrė V.Putino vidaus politiką. Tad D.Trampo priešrinkiminiai lozungai negalėjo negluminti.
Pasak Felštinskio, D.Trampas elgėsi labai panašiai, kaip Amerikoje elgiasi Rusijos įtakos agentai.
Ir vis dėlto tie pareiškimai buvo ištarti rinkiminių batalijų metu. Ir niekas pasaulyje kol kas nežino, ar D.Trampas taip įstikinęs nuoširdžiai, ar tik gudravo?
Didžiausia šiandieninė problema – mes nieko nežinome apie naująjį JAV vadovą. O tai, ką žinome, nekelia optimizmo. Pirmą kartą JAV prezidentu tapo ne politikas, o verslininkas. Beje, prisimenant net šešetą D.Trampo bankrotų, jis nebuvo sėkmingas verslininkas. Greičiau prastas, nei sėkmingas verslininkas.
Kita tema: D.Trampas yra respublikonų kandidatas, o respublikonai šiuo metu turi daugumą tiek Senate, tiek Kongrese. Tad formaliai D.Trampo rankos atrištos. Ir jei jis išties norės nekišti pinigų užsienio konfliktų sureguliavimui, NATO ir Ukrainai, jis tai galės padaryti.
Bet mes puikiai žinome, tvirtina Felštinskis, kas ištikdavo Europą, kai tik oficialusis Vašingtonas nusisukdavo nuo Europos reikalų. Ogi Europoje kildavo pasauliniai karai. Europa niekad nebuvo saugi ir stabili be Amerikos globos ir niekad nebus ramybės oaze, jei Amerikai nebebus įdomus jos likimas. Jei Amerika trauksis iš Europos, Rusija būtinai išnaudos galimybę puldinėti kaimynines šalis.
Taigi Rytų Europa – dideliame pavojuje. Jei D.Trampas laikysis pažadų, duotų rinkiminės kampanijos metu, Rytų Europa atsidurs Rusijos gniaužtuose.
Šį komentarą istorikas Jurijus Felštinskis davė Ukrainos leidiniui Gordonua.com.
Jurijus Švecas: „D.Trampą išrinko Amerikos provicija“
Jurijus Švecas, buvęs KGB darbuotojas, prieš 20 metų emigravęs į JAV ir ten tapęs finansų analitiku, perspėja, kad D.Trampas būtinai domėsis, kur dingsta Ukrainai skiriami pinigai. Ir vos tik suvoks, kad amerikiečių doleriai nusėda korumpuotų Ukrainos pareigūnų ir valdininkų kišenėse, tikriausiai šį „finansavimo šaltinį uždarys“.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Gordonua.com nuotr.
Finansų analitikas J.Švecas prisipažįsta nusivylęs JAV rinkimų rezultatais. Garsiausi analitikai ir prognozuotojai, analitikai ir ekspertai nesusigaudė, neatspėjo, nesuvokė, kad šį kartą JAV prezidento rinkimų rezultatus nulems ne dideli pinigai ir korporacijos, o JAV provincijoje gyvenanti vadinamoji prastuomenė. Žinomiausi pasaulio ekspertai nė neįtarė, kad šį kartą vargingai mažuosiuose miesteliuose gyvenantys amerikiečiai bus tokie aktyvūs.
JAV provincija rinkosi ne taip, kaip rinkosi didieji JAV miestai. Sunkiai besiverčiantiems provincijos amerikiečiams patauklesnis pasirodė D.Trampas. Jiems nusispjauti, kad pirmą sykį JAV istorijoje prezidentu tapo žmogus, netarnavęs JAV kariuomenėje.
Beje, kvailysčių vidaus politikoje D.Trampui krėsti niekas neleis, Šveco įsitikinimu. Bet užsienio politikoje jo rankos labiau atviros.
Nereikia pamiršti ir aplinkybės, kad D.Trampas – labai ambicingas. V.Putinui jis neleis su savimi elgtis taip, ką leido V.Putinui išdarinėti Barakas Obama. D.Trampas baisiai supyks, jei V.Putinas jį apgaus arba jį bandys parodyti kaip silpną prezidentą, kuriam duotų pažadų nebūtina laikytis.
Informacijos šaltinis – gordonua.com portalas.
„Kodėl D.Trampas gali būti Kremliaus marionete?“
Focus žurnale yra paskelbta Boriso Raitšusterio publikacija „Kodėl Putinas džiaugiasi Trampo pergale, bet gali greitai su juo susipykti“.
Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.
Ši publikacija sudomino todėl, kad ten rašoma apie neva egzistuojančius D.Trampą kompromituojančius vaizdo įrašus. Omenyje turimos štai kokios aplinkybės: kai D.Trampas viešėjo Maskvoje, jis galbūt buvo įviliotas į seks – orgijas, tas vakarėlis buvo slapta nufilmuotas, ir dabar Kremlius galįs D.Trampą šantažuoti. Suprask: elgsiesi ne taip, kaip mes norime, videofilmas išvys dienos šviesą, ir tavo politinei karjerai – galas.
KGB tokius metodus anksčiau tikrai naudojo prieš užsienio politikus. Nėra jokių abejonių, kad tokius metodus naudoja ir dabartinės Rusijos slaptosios tarnybos. Bet ar į tokias Rusijos slaptųjų tarnybų pinkles pakliuvo D.Trampas, – niekas nežino.
Torstenas Beneris: „D.Trampo išrinkimas byloja, kad žmonėms nusibodo liberalioji demokratija“
Verta dėmesio ir Hanso Monatos (Tagesspiegel) publikacija, kurioje svarstoma, kodėl D.Trampas laimėjo prezidento rinkimus. Ten cituojamas Berlyno analitininio centro Global Public Policy Institute direktorius Torstenas Beneris, kuris mano, esą D.Trampo išrinkimas byloja, kad visuomenė pavargo nuo liberaliosios demokratijos. D.Trampo išrinkimas – tai ženklas, kad liberaliosios demokratijos principų žmonės daugiau nebelaiko didele vertybe.
Ten esama ir pastabos, kad D.Trampas neleis V.Putinui demonstruoti, esą JAV turi silpną prezidentą, kuriam galima ir meluoti, ir nesilaikyti jam duoto žodžio, ir leist kištis į amerikietiškus reikalus.
Ši aplinkybė – lyg ir viltinga. Bet ekspertas iš Berlyno perspėja, kad D.Trampas gali būti per daug kietas – per toli nueiti įrodinėdamas Kremliui, kad nėra silpnas.
Post scriptum
Žodžiu, D.Trampas gali būti blogas dėl to, kad atsisakys ginti Baltijos valstybes nuo Rusijos agresijos, sutiks su Kremliaus noru pasaulį pasidalinti į įtakos zonas bei nuspręs trauktis iš Europos palikdamas atrištas rankas Rusijos diktatoriui.
Donaldas ir Melanija Trampai.
D.Trampas turi ir dar vieną silpnąją vietą. Tai jo žmona Melanija Tramp, daug jaunesnė už savo vyrą. Ji gimė ne JAV. Atvykusi į Ameriką ji kurį laiką dirbo nelegaliai. Dirbo, beje, grožio modeliu. O tai reiškia, kad jai teko fotografuotis vyrams skirtiems žurnalams apsinuoginusiai.
Be to, šių metų vasarą ji, viešai kalbėdama Respublikonų partijos suvažiavime, nuplagijavo daug Mišelės Obamos teiginių ir minčių, tarsi tai būtų jos mintys, jos žodžiai. Taigi išdrįso JAV prezidento Barako Obamos žmonos žodžius pateikti kaip savo. Jai dėl to nebuvo gėda, ji net neatsiprašė.
Vietoj epilogo
Ar galima D.Trampą teisiškai pašalinti iš JAV prezidento posto? D.Trampui šiuo metu iškelti 75 teisiniai ieškiniai dėl verslo reikalų. Kai kuriuose teismo posėdžiuose jis privalės duoti parodymus dar iki prezidento inauguracijos iškilmių. O per visą savo kaip verslininko karjerą D.Trampui buvo išelti 4 tūkst. teisiminių ieškinių – dėl sukčiavimo, apgaulės, finansinių įsipareigojimų nevykdymo…
Kandidatė į JAV prezidentus Hilari Klinton dėl ligos buvo nutraukusi rinkimų kampaniją neribotam laikui.
Demokratų kandidatės netikėto negalavimo ištakos gali nuvesti į Kremlių, tuo labiau, kad RF prezidentas Vladimiras Putinas puikiai supranta: jeigu laimėtų Klinton, „Vovai galas“, pareiškė interviu internetiniam leidiniui Gordon buvęs sovietų žvalgas, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus Švecas.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose.
2016 metų rugsėjo 13 dieną vedantysis amerikiečių mokslininkas ir medicinos ekspertas, teisminės medicinos ir neuropatologijos specialistas Benetas Omalu išsakė prielaidą, kad Demokratų partijos kandidatė į JAV rezidento postą Hilari Klinton galėjo būti apnuodyta. „Aš turiu patarti Klinton štabui atlikti toksikologinę ponios Klinton kraujo analizę. Visiškai galimas dalykas, kad ji apnuodyta“, – parašė Omalu savo puslapyje Twitter‘yje ir toliau nedviprasmiškai pridūrė: „Aš nepasitikiu ponu Putinu ir ponu Trampu. Iš tų dviejų visko galima tikėti“.
Porą dienų prieš tą pranešimą Klinton staiga pasijuto blogai per ceremoniją teroro akto Niujorke rugsėjo 11 aukoms atminti; gydytojai jai diagnozavo plaučių uždegimą. Politikė nutraukė rinkimų kampaniją, bet tikino žurnalistus, kad jaučiasi „žymiai geriau“ ir „artimiausiomis dienomis“ grįš prie darbo.
Interviu internetiniam leidiniui „Gordon“ buvęs sovietų žvalgas, dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus Švecas, daugiau kaip 20 metų gyvenantis JAV, pareiškė kad neatmeta „Klinton apnuodijimo ir Kremliaus pėdsakų“ versijos. Pasak buvusio SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininko ir Vladimiro Putino bendrakursio Andropovo Užsienio žvalgybos institute, Kremliaus lyderis daug kam pasiryžęs, kad JAV prezidentu taptų ne Hilari Klinton.
Kad Trampas laimėtų, reikia stebuklo, jeigu tai bus netikėta Klinton liga, vadinasi, tą „stebuklą“ padarė Vova iš Kremliaus.
– Kiek, Jūsų nuomone, pagrįsta Beneto Omalu versija, kad netikėta Hilari Klinton liga prezidentinės kampanijos įkarštyje – ne atsitiktinumas?
– Omalu gydytojas ir mokslininkas, turintis gerą reputaciją, neims svaidytis žodžiais. Patarimas atlikti kraujo toksikologinę analizę turi prasmės bent jau todėl, kad, kaip sako amerikiečiai, to be on the safe side (dėl visa ko, kad apsidraustum, – red. past.).
– Suklusti verčia tai, kad Donaldo Trampo štabe uždrausta neigiamai komentuoti Klinton sveikatą. Kodėl? Trampas nesivaržo kalbėdamas, galėtų išeiti prieš rinkėjus, pavyzdžiui, sakydamas: „Hilari neturi jėgų valdyti Amerikos“, bet staiga pasirodė kilnus ir patylėjo.
– Apskritai, JAV laikoma, kad viešai aptarinėti sveikatos būklę nepadoru ir net neteisėta, jeigu nekalbama apie aukšto rango politikus. Žinoma, Trampas – tramvajų storžievis ir rudaplaukis klounas, bet, matyt, jam pasufleravo, kad reikėtų ir kilnumą parodyti. Štai ir parodė. Bet labai gali būti, kad jam patarė patylėti žmonės, kurie žino apie Hilari sveikatos būklę daugiau, negu rašo žiniasklaida.
Man sukėlė nerimą tai, kad Hilari iškrito iš prezidentinės kampanijos visai savaitei. Tai verčia suklusti. Aš neatmesčiau nuodijimo ir Kremliaus pėdsako versijos.
– Savo interviu Jūs ne kartą pabrėžėte, kad FSB, ypač atėjus Putinui, visiškai prarado profesionalumą. Ir staiga rimtai spėjate, kad Rusijos specialiosios tarnybos aplošė Ameriką ir gal apnuodijo būsimąjį JAV prezidentą?
– FSB aplošia nebent tik savo zombių dėžėje. O iš tikrųjų jos (FSB tarnybos, – red. pas.) sužlugdo vieną stambią operaciją po kitos. Reikia suprasti, kad operacija, kuri buvo įvykdyta, o paskui apie ją sužinota, – tai sužlugdyta operacija. Susprogdino namus Maskvoje, o paskui Riazanėje suklupo lygioje vietoje. Nunuodijo Litvinenką, bet tai darydami užteršė du miestus, Londoną ir Hamburgą, ir keletą lėktuvų. Numušė Malaizijos boingą, pasigyrė internete, o dabar nežino, kai išbristi. Sulaužė serverius JAV ir paliko savo pėdsakus. Jau nebekalbu apie Ukrainą, kuri turėjo tapti mažu pergalingu karu, o visiškai įmanoma, kad gali tapti duobkase Putino Rusijai. Visa tai žlugusios operacijos, už kurias anksčiau ar vėliau teks atsakyti.
Donaldo Trampo ir Hilari Klinton dvikova.
Praktiškai įmanoma įvykdyti viešo politiko nunuodijimo operaciją. Hilari visą laiką publikos akivaizdoje, ją nuolat supa dešimtys, jeigu ne šimtai žmonių. Apkrėsti ar nunuodyti tokį žmogų visiškai realu. Ir čia, kaip sakė velionis Borisas Berezovskis, turint omenyje Putiną, „sunku numatyti idioto logiką“. Normaliam žmogui dažnai sunku įsivaizduoti, kas Kremliaus kvaišos galvoje ir ką jis pasiruošęs daryti.
– Atleiskite, nuodyti kandidatą į JAV prezidentus – net RF prezidentui per daug; per didelė rizika, pernelyg nenuspėjamos pasekmės.
– Putinas – degeneratas, kuris tiek išsigandęs savo „specialiųjų operacijų“ rezultatų, kad jam gali tiesiog stogas nuvažiuoti. Tas debilas, kurį jūs vadinate RF prezidentu, pastatė viską už Trampo pergalę, ėmėsi aktyviai jį remti, įsikišo į prezidentinę kampaniją JAV ir dar kartą apsidirbo iki ausų, kai išlindo ir pasimatė jo specialiųjų operacijų „ausys“.
Savo „profesionaliomis“ specialiosiomis operacijoms Putinas padarė viską, kad kitu JAV prezidentu taptų Hilari ir kad ji būtų jo mirtinas priešas. Jis pasikėsino į tai, kas šventa, – bandė manipuliuoti JAV prezidento rinkimais, ir už tai bus nubaustas. Paskui „raša TV“ spygaus, kaip „prakeikta Amerika skriaudžia didžiadvasę Rusiją“, užmiršdama, kad būtent Kremlius padarė viską, net kas atrodė neįmanoma, kad santykiai su būsimąja JAV administracija būtų nepakenčiami. O blogi santykiai su būsimąja JAV administracija reiškia RF ekonomikos krachą ir žlugimą. Būsimajam JAV prezidentui nereikės tam priiminėti jokių papildomų sankcijų. Pakaks išlaikyti esančias.
Štai taip „Didysis Pu“ savo rankomis įspeitė save į kampą ir, kad iš ten išsikrapštytų, jam dabar reikia Trampo pergalės. O pačiam Trampui reikia stebuklo, kad laimėtų rinkimus. Neduok Dieve, jeigu tuo „stebuklu“ bus netikėta Klinton liga, vadinasi, yra rimto pagrindo manyti: stebuklą padarė Vova iš Kremliaus.
Hilari – pasaulinės politikos Mohamedas Ali, Putinas – pigmėjus, netinkamas net gaidžių peštynėms.
– Regis, Jums, kaip buvusiam KGB žvalgui, būdinga profesinė deformacija: visur vaidenasi sąmokslas ir Kremliaus ranka. Gal viskas žymiai proziškiau: Klinton 68 metai, ją išvargino prezidentinis rungtyniavimas?
– Praėjusią savaitę JAV paskelbė, kad vidutinis amerikiečio amžius sveikatos prasme – 75 metai. O iki tol jūs esate jaunystės stadijoje. Beje, Trampui 70, bet pažiūrėkite į jį: varo kaip tankas, duos forą (nuolaidą) bet kuriam jaunam Aukščiausios Rados deputatui.
Hilari – milžiniško darbštumo žmogus. Palyginti neseniai ji 11 valandų davė parodymus JAV Kongrese, o tai kartais galima prilyginti kankinimams. Tai beveik tas pats, ką pliku užpakaliu sėsti ant įkaitusios keptuvės. Ją draskė į gabalus, tiksliau – bandė, bet neišėjo.
Nežinau, ar yra visame pasaulyje bent penketas Hilari lygmens politikų. Ji mąsto kaip kompiuteris. Beje, ambicingą istorinę JAV sveikatos apsaugos politiką, kurią įkūnijo Obama, sugalvojo ir parengė būtent Klinton, kai buvo pirmoji dama. Parengė, bet negalėjo pati įgyvendinti, nes tuo metu buvo prezidento Bilo Klintono, kurio nekentė visi respublikonai, žmona. Hilari galima lyginti tik su Margaret Tetčer, ir tai klausimas, kuri iš jų geresnė.
– Ne atsakymas, o vos ne odė mylimai moteriai…
– (Juokiasi). O jūs palyginkite Klinton kalbas su Kremliaus suskio (čmo, – rus.) tiesioginėje linijoje, kuriam „bendravimas su liaudimi“ – surepetuotas iki smulkmenų spektaklis. Hilari – iš principo kitos svorio kategorijos kovotoja, ji pasaulinės politikos Mohamedas Ali, o Vova Putinas – pigmėjus, netinkantis net gaidžių peštynėms.
– Priminsiu Jums, kad tas „pigmėjus“ pastaruosius dvejus metus laiko įtampoje visą Europos žemyną.
– Aš neabejoju, kad tas Kremliaus degeneratas pasiryžęs daug ką padaryti, neapskaičiavęs pasekmių.
1963 metais, įtariant JAV prezidento Džono Kenedžio nužudymu, buvo suimtas Li Harvi Osvaldas – buvęs Amerikos jūrų pėstininkas, beveik trejus metus gyvenęs Minske, vedęs ten rusę ir grįžęs į tėvynę. Žinote, ką pirmiausia nugąsdino Osvaldo areštas? KGB! Nes sovietinė žvalgyba sumetė: Kenedžio nužudymą suvers SSSR, sakys, kad kontora užverbavo amerikietį ir pasiuntė jį nužudyti JAV prezidentą. O tai karas…
– Jeigu gydytojo Omelu įtarimai, kad Klinton liga ne atsitiktinumas, pasitvirtins ir…
– …už to šmėkščioja plikagalvis Kremliaus nykštukas, tai praktiškai casus belli (Romos laikų teisės terminas: formali dingstis paskelbti karą, – red. past.). Jeigu išaiškės, kad Kremlius nuodijo kandidatę į JAV prezidentus Klinton, tai, iš esmės, Amerikos ir Rusijos karas…
– Netikiu, kad prieis iki tiesioginės JAV ir RF karinės priešpriešos.
– O Jūs prisiminkite, nuo ko prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Nuo Austrijos sosto įpėdinio nužudymo, tai yra, vaizdingai sakant, nuo kandidato į Austrijos prezidentus nužudymo. Rezultatas – 10 milijonų žuvusiųjų ir keturios išnykusios imperijos. Tad pastarieji įvykiai labai rimti.
Hilari nieko nereiškia pasmaugti Kremlių, pakanka išsaugoti sankcijas, o dar geriau – atkirsti Rusiją nuo pasaulinės bankų sistemos, ir viskas, Vovai galas.
– Visi prisimena, kaip buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu pabėgęs į Angliją buvęs FSB karininkas Aleksandras Litvinenka. Bet ar yra pavyzdžių, kad sovietų ar Rusijos specialiosios tarnybos būtų įvykdžiusios panašią operaciją valstybės pirmųjų asmenų atžvilgiu?
– KGB radioaktyviąsias medžiagas kaip nuodus pradėjo naudoti nuo 1970-ųjų, bet taikytis į valstybių pirmuosius asmenis nesiryžo. Tuo metu specialiosiose tarnybose dirbo tegul ir neteisingos ideologinės orientacijos, bet vis tik profesionalai. Jie puikiai suprato, prie ko privestų kitų valstybių lyderių nuodijimas, jei operacija žlugtų. Aukščiau JAV ambasadorių lygio tokiose operacijose KGB nekildavo. Aštuntajame dešimtmetyje pasibaigus kadencijai, keturi iš eilės Amerikos ambasadoriai Sovietų Sąjungoje susirgo vėžiu. Visi todėl, kad kontora reguliariai švitino JAV ambasadą Maskvoje.
– Ką reiškia „švitino“, kam?
– Skenavo kaip rentgenu, stengėsi įsiskverbti į elektroniką. Bet JAV ambasadorių SSSR apšvitinimas – KGB operacijų viršūnė. Pirmųjų asmenų niekada nenuodijo, tada ir tokių technologijų nebuvo, kaip dabar. O dar sovietų specialiosios tarnybos turėjo stabdžius: tuo metu šaliai vadovavo žmonės, išėję baisią Antrojo pasaulinio karo mokyklą, kurie suprato, kad Trečiasis pasaulinis karas bus paskutinis, taip pat ir jiems.
Dabartiniai Kremliaus pašlemėkai išėjo iš Piterio pavartės, kuri ir apsprendžia jų gyvenimo patirties rėmus. Atkreipkite dėmesį, Vova visą laiką kažką vaidina: tai nardantį Ichtiandrą, tai skraidantį Ikarą, tai kietą ledo ritulininką. 2014 metais jis, atrodo, vaizdavosi esąs Aleksandras Makedonietis.
Aš neatmetu, kad Klinton galėjo apnuodyti ir kad pėdsakai gali nuvesti į Kremlių. Dabar Putinui per daug pavojų. Jis puikiai supranta: Hilari nieko nereiškia pasmaugti Kremlių, pakanka išsaugoti tas JAV sankcijas, kurios jau įvestos, o dar geriau – atkirsti Rusiją nuo pasaulinės bankų sistemos, ir viskas, Vovai Kremliuje galas.
Dabar Rusija ryja visas savo atsargas, jos rezerviniai fondai senka, o paskui bus kaip kine: „Šefe, viskas prapuolė, viskas prapuolė! Gipsą nuima, klientas išvažiuoja!“ Bet dabar svarbiausia išsiaiškinti, ar iš tikrųjų Klinton liga neatsitiktinė. Galimo Kremliaus pėdsako versija atsirado tik užvakar. Kol kas JAV mažai kas aiškiai tenuskambėjo ta tema. Reikia palaukti.
Vladimiras Putinas mirtinai bijo Hilari Klinton pergalės, nes supranta: ji su juo neflirtuos ir vargu ar užmirš, kaip Vova knaisiojosi jos „purvinuose elektroniniuose laiškuose“, – pareiškė interviu leidiniui Gordon buvęs sovietų žvalgas ir RF prezidento Vladimiro Putino bendrakursis Andropovo institute, o dabar Amerikoje finansų analitikas Jurijus Švecas.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose.
Taigi 2016 metų lapkritį sužinosime naujo JAV prezidento pavardę.
Prieš porą mėnesių iki finalinio balsavimo rinkiminės lenktynės pasiekė apogėjų: internetas ir žiniasklaida perpildyti demaskuojančių straipsnių ir apie Demokratų partijos kandidatę Hilari Klinton, ir apie respublikonų kandidatą Donaldą Trampą. Gana reikšmingą vaidmenį tame netikėtai suvaidino ir Ukraina.
Rugpjūčio 18-ąją Ukrainos Nacionalinis antikorupcijos biuras (NABU) savo oficialiame portale paskelbė Regionų partijos „juodosios buhalterijos“ fragmentus, pagal kuriuos amerikiečių politikos technologas ir Donaldo Trampo rinkimų štabo vadovas Polas Manafortas 2007–2012 metais gavo mažiausiai 12,7 milijono dolerių grynaisiais už lobizmą Viktoro Janukovičiaus naudai.
Kitą dieną po tos medžiagos išspausdinimo Manafortas atsistatydino.
Istorija su juodais slėpiniais Ukrainoje – ne pagrindinė Donaldo Trampo bendražygio Manaforto problema. Kur kas svarbesni yra įtarimai dėl ryšių su Kremliumi ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis, pareiškė leidiniui „Gordon“ buvęs KGB žvalgas, o dabar amerikietis finansų analitikas Jurijus Švecas, daugiau kaip 20 metų gyvenantis JAV.
Praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje, šaltojo karo įkarštyje, ukrainiečių kilmės SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas, būsimojo RF prezidento Vladimiro Putino bendrakursis Jurijaus Andropovo Užsienio žvalgybos institute buvo žvalgas Vašingtone, dirbo TASS‘o korespondento priedangoje, rinko ir analizavo informaciją apie galimą staigų Amerikos branduolinį smūgį SSSR. Dešimtajame dešimtmetyje atsistatydino iš tarnybos, po trejų metų emigravo į JAV.
Propagandinis plakatas apie Ukrainos ir Rusijos santykius įskaitant ir Europos Sąjungos bei JAV poziciją.
Pastaruosius 19 metų buvęs žvalgas vadovauja Amerikos firmai, renkančiai informaciją ir vertinančiai komercinę riziką tų kompanijų, kurios planuoja daugiamilijoninį verslą buvusios SSSR teritorijose, o taip pat ir visame pasaulyje, įskaitant Lotynų Ameriką, Afriką ir Aziją.
Išskirtiniame interviu Gordon leidiniui Jurijus Švecas papasakojo, kodėl Putinas mirtinai bijo Klinton, kaip Kremlius bandė korumpuoti Trampą ir jo aplinkinius, o taip pat kodėl Ukrainai visai nesvarbu, kas bus Amerikos lyderis, „kol Kijeve sėdi prisivogęs politinis elitas“.
Pagrindinė Manaforto problema – įtartini ryšiai su Kremliumi ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis
– Prieš keletą dienų NABU paviešino Regionų partijos „svirno knygos“ (buhalterinio sąvado) fragmentus, pagal kuriuos Polas Manafortas gavo iš Regionų partijos mažiausiai 12,7 milijono dolerių grynaisiais. Ar iš tikrųjų tas skandalas Ukrainoje buvo Manaforto atsistatydinimo iš Donaldo Trampo rinkimų štabo vadovo posto priežastis?
– Nemanau. Paminėjimas regionalų „svirno knygoje“ – lašas jūroje. Dabar Amerikos žiniasklaidoje pilasi žymiai svaresni kaltinimai Manafortui. Jis atsistatydino, nes suprato: jo ėmėsi rimtai.
– Būtent kas „ėmėsi rimtai“?
– Amerikos teisėsaugos institucijos ir žurnalistai. Plačioje informacijoje, kuri paskelbta apie Manafortą, juodųjų slėpinių istorija Ukrainoje 120-oje vietoje, JAV net dėmesio į tai neakcentuojama. Pagrindinė Manaforto problema – įtartini ryšiai su Kremliumi ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Vova Putinas virto raupsuotuoju, prie kurio pavojinga net prisiliesti.
– Bet Manaforto šefas ir bendražygis Donaldas Trampas per visą savo rinkiminę kampaniją neslėpė savo žavėjimosi Rusijos prezidentu. Kodėl jo oponentai pabudo dabar, kai iki finalinio balsavimo už naują JAV prezidentą beliko du mėnesiai?
– Manafortą užsipuolė dėl Trampo. JAV pagaliau suprato: Trampas turi rimtų psichinių problemų, jeigu bus išrinktas prezidentu, tai bus pavojinga ir JAV, ir visam pasauliui. Labai panašūs psichiniai sutrikimai kamuoja ir Putiną, bet Rusijoje, kaip mes žinome, tai nieko nejaudina.
Pastaruoju metu Trampas spėjo storžieviškai prisišnekėti ir įžeisti daugelį. Jis kasdien lepteli ką nors tokio, dėl ko nuo jo nusigręžia nauja grupė rinkėjų. Iš Trampo gerbėjų daugiausia beliko kontingentas, kuris čia vadinamas white trash arba „baltos šiukšlės“. Tai tokia socialinė grupė, panaši į Rusijos „vatą“.
– Bet apie Trampo konkurentę – kandidatę į prezidentus Hilari Klinton – irgi nemažai kompromituojančios medžiagos. Amerikos žiniasklaidoje ne kartą spausdinti tyrimai, pagal kuriuos Klinton, būdama JAV valstybės sekretorė, teikė lobistines paslaugas rusų oligarchams, o tie, savo ruožtu, mokėjo jai per labdaros fondą. Kodėl ryšius su Kremliumi Hilari atleidžia, o Trampui – ne?
– Iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę. Palyginus su Trampu, Hilari – įsikūnijęs angelas. Nuovokūs amerikiečiai supranta, kad Trampas-prezidentas realiai pavojingas fundamentalių klausimų požiūriu: „Būti ar nebūti?“, „Gyventi ar negyventi?“
– Ar jūs nedemonizuojate Trampo? JAV gana stiprūs valstybiniai institutai, veikia tramdymo ir atsvaros sistema, kuri leidžia Amerikai išlikti pasaulio lydere, nepaisant konkrečios Baltųjų rūmų gyventojo pavardės.
– Jūs teisus, yra Kongresas, nepriklausoma žiniasklaida, apkaltos procedūra. Bet tramdymo ir atsvaros sistema veikia daugiausia vidaus politikos srityje. Užsienio politikoje prezidento vaidmuo didžiulis, ir jam sutramdyti gali prireikti laiko, kurio tarptautinių krizių laikotarpiu gali paprasčiausiai nebūti. Yra lemtinga, kai krizė auga kaip sniego kamuolys ir viskas vyksta žaibiškai. Prisiminkite 1961 metų Karibų krizę, kai pasaulis realiai stovėjo ant atominio karo slenksčio. Ir visa tai buvo prie gana pakaltinamo prezidento Kenedžio. O jeigu Baltuosiuose rūmuose atsiras neadekvatus žmogus, tokių krizių jis gali priveisti po keletą kas savaitę.
Vovos-Nuorūkos pastangos padaryti prezidentu Trampą gali privesti prie to, kad laimės Hilari. Ir tada Klinton vargu ar užmirš, kaip Putinas knisosi jos „nešvariuose elektroniuose laiškuose“.
– Jeigu prezidente bus išrinkta Hilari Klinton, ar Ukrainai reikia nuogąstauti, kad JAV politika Rusijos atžvilgiu sušvelnės?
– Žinoma, ne. Hilari – Geležinė ledi, su Putinu nežais. Vova jau nemažai nuveikė, kad naujoji administracija su juo elgtųsi kaip su izgojumi (deklasuotoju). Jis pats savo laimės kalvis. Viskas, ką jis išdarinėja, bumerangu smogia ir jam asmeniškai, ir visai Rusijai.
Anksčiau SSSR kai kada turėjo galimybių šiek tiek paveikti JAV prezidento rinkimų kampanijos eigą, bet niekada to nedarė, jeigu būtų pavojus, kad tai išaiškės ir neišvengiamai prives prie santykių įtampos su naujuoju Baltųjų rūmų gyventoju.
Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma.
Putinas tapo pirmuoju kvaišeliu Kremliuje, kuris paprasčiausiai pastatė viską už vieną kandidatą į JAV prezidentus, bet pradėjo nuo pagalbos jam nešvariausiais metodais ir priemonėmis (turiu omenyje įsibrovimus į serverius, medžiagų prieš Hilari publikavimą, Manaforto faktorių). Be to, kaip visada, apsidirbo pagal visą programą, ir viskas išplaukė į paviršių.
Dabar Klinton šalininkai šūkauja apie Manaforto ir Trampo ryšius su Kremliumi, o Hilari reitingas kyla. Žodžiu, visos Vovos-Nuorūkos pastangos padaryti prezidentu Trampą prives prie to, kad laimės Hilari. Ir kai ji taps JAV prezidente, vargu ar užmirš, kaip Vova knisosi jos „purvinuose meiluose“.
– Neskubėkime. Rinkimai vyks lapkričio 8-ąją ir, sprendžiant iš reitingų, rinkėjų simpatijas kol kas Klinton ir Trampas pasidalijo po lygiai.
– Gali būti netikėtumų, bet amerikiečiai šiaip jau racionalūs žmonės. Manau, laimės Hilari.
– Tai kokiu būdu racionalioje Amerikoje vienu iš kandidatų į prezidentus tapo Trampas? Kaip Jūs aiškinate jo neįtikėtiną sėkmę?
– Amerikiečiams įgriso jų pačių politinis elitas, kaip jie vadinami Ukrainoje. Toks įspūdis, kad JAV iš viso dvi šeimos – Bušų ir Klinton, kurios vertos valdyti Ameriką. Politikavimas Vašingtone įgavo neįtikėtinus mastus, respublikonai ir demokratai įklimpo į tarpusavio karą dėl kokios nors priežasties ar be jos. Obamos laikais beprasmė ir bevaisė Baltųjų rūmų ir Kongreso tarpusavio kova taip sustiprėjo, kad jie liovėsi atlikti savo tiesiogines pareigas. Daugeliui amerikiečių tai labai įgriso, ir jie nusprendė remti Trampą, kad išblaivytų isteblišmentą.
– Aš suprantu, kad Trampo išėjimas į prezidento lenktynių finalą prablaivė Amerikos isteblišmentą, privertė juos susitelkti. Bet nesuprantu, kodėl Jūs toks įsitikinęs kad dauguma JAV piliečių protestuodami vėl nebalsuos už Trampą jau kaip naują prezidentą?
– Todėl, kad Trampas vis labiau atrodo – o siaube! – kaip Kremliaus statytinis. Kvaišelis Kremliuje savo „draugiška pagalba“ faktiškai užkasa Trampą.
Putinas mirtinai bijo Hilari pergalės. Bet jeigu viskas, prie ko prisiliesdavo karalius Midas, virsdavo auksu, tai viskas, prie ko prisiliečia Vova Putinas, virsta… Na, jūs supratote…
– Netramdykite savęs.
– Ką Kremlius dabar daro Trampo atžvilgiu, – tai operacijos „Šrioderis“ tęsinys. Prisiminkite, buvo Vokietijoje toks kancleris, Gerhardas Šrioderis, aktyviai prastūminėjęs Rusijos interesus Vakaruose? 2005 metais, vos pasibaigus jo kadencijai kanclerio poste, jis grakščiai perėjo į gerai apmokamą darbą Gazprom‘e. Po jo sekė visa virtinė Vakarų politikų, kurie perėjo į Kremliaus išlaikymą.
Ir štai dabar operacija „Šrioderis“ nusitaikė į kandidatą į JAV prezidentus. Kremlius stengėsi iš anksto korumpuoti galimą būsimąjį JAV prezidentą Trampą ir jo aplinką. Šiuo momentu operacija sužlugdyta, nes bet kurios specialiosios operacijos pirmoji taisyklė – konspiracija, tai yra – nepalikti pėdsakų. O Kremlius Trampo atveju paliko pėdsakų visur, kur tik galėjo.
Tad Putinas ir jo specialiosios tarnybos, puolusios padėti Trampui, sugaišusios tam daug laiko, padėjusios daug jėgų ir lėšų, galų gale nuves į pergalę Klinton. Bet vietoj dėkingumo Hilari sugnybs minkštą Vovos papilvę geležinėmis replėmis, ir 86 procentai Rusijos piliečių ilgesingai prisimins, kaip gera jiems buvo gyventi prie Obamos.
Po Putino antras baisiausias Ukrainos priešas yra jos pačios vadinamasis politinis elitas
– Ukrainoje įvairios politinės jėgos vis dažniau tvirtina, jog Vakarai privargo nuo Kijevo, girdi, Europos ir Amerikos valdininkai neoficialiuose pokalbiuose reiškia nepasitenkinimą lėtais reformų tempais.
– Sutinku. Po Putino antras baisiausias priešas Ukrainai yra jos pačios vadinamasis politinis elitas. Nei Oranžinė revoliucija, nei Euromaidanas iš principo nepakeitė valdančiosios klasės. 25 metus Ukrainą valdo kleptokratija.
Kleptokratija, kaip vėžinis auglys, giliai įaugusi į valstybės organizmą. Net jeigu Ukrainos politikoje pasireiškia sveikos psichikos ir tvirtos moralės jaunuoliai, korupcijos metastazės dažnai pažeidžia ir juos. Deja.
O dabar įsivaizduokite, kad ne tik Vakarų politikai, bet ir Vakarų miesčionys reguliariai žiūri televiziją, skaito laikraščius, kur kalbama apie korupciją, ofšorus, kontrabandą Ukrainoje. Per pustrečių metų tai įgriso ne tik Amerikos elitui, bet ir Amerikos mokesčių mokėtojams.
Ukrainos karių paradas Kijeve švenčiant Nepriklausomybės dieną 2016-aisiais metais.
Štai dėdė Džonas ir teta Merė, kurie daug dirba ir tvarkingai moka mokesčius į JAV biudžetą. Jiems sakoma: girdi, dalis jūsų mokesčių eis pagalbai užsienio valstybėms, iš kurių viena – Ukraina. „Okay, – sutinka Džonas ir Merė, – geriems žmonėms reikia padėti“. Praeina metai, kiti, ir ką jie mato? Korupcija Ukrainoje tarpsta, reformų nėra, o jeigu ir esama – tai grynai dėl Vakarų ir Ukrainos pilietinės visuomenės spaudimo. Ir štai dėdė Džonas ir teta Merė klausia savo vyriausybės: „Kodėl mes turime iš savo kišenės mokėti už Ukrainą, jeigu ten tebevaldo korumpuotieji?“
– Kažkaip dėdė Džonas ir teta Merė kaip miesčionys labai jau apsišvietę apie Ukrainos realybę. Gal kas nors tyčia Vakarų žiniasklaidoje vaizduoja mūsų šalį juodomis spalvomis?
– Anaiptol. Amerikos žiniasklaida dvejus metus nerašė neigiamai apie Ukrainą, visi laukė, kada jos „elitas“ apsigalvos. Bet dabar stiprėja supratimas, kad Ukrainai teikiama finansinė pagalba tik padeda esamai kleptokratijai įsitvirtinti viršuje, o ne realiai pakeisti šalį.
Taktiniu požiūriu, kalbant apie artimiausius uždavinius, Ukrainai lyg ir reikia padėti, siekiant sutramdyti Putiną. Bet strateginiu požiūriu, kam kišti į Ukrainą milijardus, jeigu tai dar labiau stiprina kleptokratinį režimą, kurio atstovai negali nieko, o tik sistemiškai vogti ir plepėti per televizorių?
Skirtingai nuo aktyvistų Maidane ir kovotojų ATO, Ukrainos valdantysis elitas neturi orumo. Visiškai. Tai ne tie žmonės, kuriems pakanka to, ką turi. Jiems, kaip ir viešnamio mergaitėms, pagrindinis uždavinys – parsiduoti kuo brangiau.
Valdantysis „elitas“ Kijeve kažkodėl įsitikinęs, kad gali be galo kvailinti JAV prezidentą, ir jis nuolat kiš pinigus į Ukrainą
– Jūs kalbate taip, tarsi tai būtų ukrainiečių mentalinė problema, o ne objektyvios pereinamojo laikotarpio problemos, kai šalis bando ištrukti iš posovietinio oligarchinio valdymo modelio ir sukurti europietišką demokratinę valstybę.
– Tai ne objektyvi pereinamojo laikotarpio problema. Paimkite Lenkiją, Čekiją, Pabaltijį. Jos gyvena jau kitokios kokybės pasaulyje, o jūs tebesikepurnojate pridvisusioje pelkėje. Ukraina turi tik vieną išeitį: visiškai pakeisti valdantįjį elitą. Labai didelis klausimas, ar išgyvens pati šalis. Dar vienas Maidanas pribaigs Ukrainą. Vadinasi, reikia rinktis politinį kelią – keisti visą politinį elitą.
Aš žvelgiu į Ukrainą per vandenyną, iš JAV, ir matau pas jus vienintelę jėgą, kuri potencialiai gali pakeisti šalį evoliucijos keliu. Aš kalbu apie volontiorus (savanoriautojus), kurie turi susivienyti, įsteigti partiją, eiti į parlamentą, nugalėti ir sudaryti naują vyriausybę iš naujų žmonių. Tai vienintelė išeitis, kitos nematau, priešingu atveju Ukrainos ateitis beviltiška.
Kas taps 45-uoju JAV prezidentu – Donaldas Trampas ar Hilary Klinton?
– Po Euromaidano nemažai volontiorų tapo valdininkais. Vieni save diskreditavo, kiti, pamatę sistemą iš vidaus, atsižadėjo kada nors turėti su ja reikalų.
– Supraskite, valdančioji kleptokratija – tai vėžinis auglys, kuris naikina visas gyvas ląsteles, pasitaikančias jo kelyje. Į ją neįmanoma integruotis ir išlikti sveikam, ir tai visiškai aiškiai parodė paskutinieji 12 metų. Po Oranžinės revoliucijos Vitei ir Julei (Juščenkai ir Timošenko, – red.) tereikėjo dvejų metų, kad Vakarai pavargtų nuo Ukrainos. Dabartiniai vadovai susidorojo dar greičiau. Kijevo valdantysis „elitas“ kažkodėl įsitikinęs, kad gali be galo kvailinti JAV prezidentą, ir jis nuolat kiš pinigus į Ukrainą.
Aš ne kartą girdėjau iš jūsų politikų: girdi, Ukrainos tokia naudinga geografinė padėtis, kad ji žūtbūtinai reikalinga NATO, JAV ir apskritai Vakarams priešpriešoje su Putino Rusija. Perduokite savo politikams, kad užmirštų Ukrainos geopolitinę padėtį! Dabar, nuo to momento, kai priimamas sprendimas smogti bet kuriam taškui žemės rutulyje iki to smūgio įgyvendinimo praeina ne daugiau kaip valanda. Šiuolaikiniame pasaulyje Ukrainos geostrateginė padėtis JAV visiškai nesvarbi. Todėl kleptokratijai Ukrainoje išlaikyti Vašingtonas neleis milijardų geostrateginiais sumetimais.
Be to, JAV administracija, kaip visur, – tai biurokratija. O biurokratijai lengviau vesti derybas su kita biurokratija: kaip susitars, taip ir bus. Šia prasme Amerikos biurokratijai žymiai lengviau psichologiškai susitarti su Rusija, negu su Ukraina.
– Kodėl?
– Todėl, kad Maskva turi savų interesų, o Kijevas – tik degančias akis, kuriose sustingo: „Duok grašių!” Atleiskite, bet su tokiu giliai provincialiu apsivogusiu politiniu „elitu“, kuris yra Ukrainoje, jau nebesvarbu, kas bus JAV prezidentas – Klinton ar Trampas. Išeitis viena: visiškai pakeisti elitą, kitaip Ukrainos politikoje tęsis tai, kas buvo ištisus 25 metus iš eilės – „Vestuvės Malinovkoje“, „Vakarai viensėdyje ties Dikanka“ ir „Soročincų mugė“ viename flakonėlyje.
Putinizmas – tai du vamzdžiai naftos ir dujų, plius visos šalies debilizacija. Su dujomis ir nafta Rusijoje dabar blogai, užtat su debilizacija susidorota puikiai!
– Rugpjūčio 10 dieną, po FSB pareiškimo, kad užkirstas kelias bandymams įvykdyti „teroro aktus Kryme“, kuriuos neva tai rengė Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba, Putinas pareiškė apie pasitraukimą iš Normandijos formato derybų. Ką tai reiškia?
– Absoliučiai nieko! Aš jumis dėtas apskritai liaučiausi kreipęs dėmesį į pūgą, kurią kelia Putinas. Jis patologiškas melagis, kuris jau susipainiojo savo paties melagystėse. Visiškai beprasmiška analizuoti jo kalbas, vesti su juo derybas.
Jis jau net nebemeluoja, nes meluoti reikia sklandžiai. Jis, atleiskite už žargoną, kvailai išsidirbinėja ir vadovaujasi ne tiek strateginiais apskaičiavimais, kiek instinktais ir emocijomis. Rimtai analizuoti, ką Vova leptelėjo ten ar šen, nėra prasmės.
Užsienio žvalgyboje, kur aš dirbau SSSR laikais, buvo mėnesinis vidinis biuletenis. Jame buvo pateikiamos apžvalgos apie įvairias šalis bei regionus, o gale – maža humoro skiltelė, kur dviejuose trijuose puslapėliuose buvo spausdinamos kai kurių „analitinių“ dokumentų ištraukos.
Ypač įsidėmėjau informacinio pranešimo iš Teherano pasažą, jis skambėjo maždaug taip: „Šachas užsidarė rūmuose ir ilgai atidėliojo savo galą“. Būtent tuo dabar užsiima Putinas: atidėlioja savo galą. Tai dabartinių Kremliaus gyventojų vidaus ir užsienio politikos kvintesencija.
– Jums paprasta, būnant už tūkstančių kilometrų, sakyti „Putinas kvailai išsidirbinėja“. Ukrainoje FSB išmesta žinia apie Krymo diversantus sutikta rimtai ir vėl prabilta apie galimą plataus masto Rusijos kariuomenės puolimą.
– Karo nebus. Viskas, ką Putinas gali sau leisti Ukrainoje, – smulkaus ir vidutinio masto niekšybes: iššoko iš krūmų, pridergė ant kaimyno slenksčio ir atgal į krūmus. Viskas! Stambiai karinei operacijai Rusija neturi nei jėgų, nei lėšų. Jeigu norite, kada nors pasikalbėsime smulkiau apie dabartinę RF ginkluotųjų pajėgų būklę.
2014 metų pavasarį Kremlius nuvedė savo „atostogininkus“ į Donbasą, kur juos sutiko Ukrainos savanoriai ir kariškiai – neapmokyti, neparengti, dešimtmečius nelaikę automatų rankose. Ir koks Putino blizkrieg‘o rezultatas? Du Ukrainos miestai ir keletas kaimų. Tai realios Putino Rusijos galimybių ribos. Už tų galimybių ribų Rusijos laukia nepriimtini nuostoliai, kai „tankai į Kijevą!“ ar „duok Novorosiją!“ baigsis visišku pačios Rusijos suirimu.
– Dar vienas Kremliaus blizkrieg‘o rezultatas – 10 tūkstančių nužudytų Ukrainos piliečių. Tai sudėtinga pavadinti smulkia niekšybe.
– Baisūs skaičiai. Putinas pridarys dar daug šlykštybių ir niekšybių Ukrainai, bet kruvinam plataus masto karui, kuris atsisuks tūkstančiais žuvusių dabar jau Rusijos piliečių, nesiryš dėl psichologinių ypatumų ir objektyvių priežasčių. Rusija rimtai nusilpo per dvejus metus sankcijų.
– Papasakokite tai 86-iems procentams rusų, kurie pritaria Putino politikai.
– Savo laiku Leninas yra pasakęs: „Komunizmas – tai sovietų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“. Tad štai, atitinkamai, putinizmas – tai du vamzdžiai, naftos ir dujų, plius visos šalies debilizacija. Su dujomis ir nafta Rusijoje dabar blogai, užtat su debilizacija susidorota puikiai! Ir ji, beje, vyko dviem kryptimis: visuotinė gyventojų ir valstybės aparato debilizacija.
Ką ir sakyti, jei buvęs RF švietimo ir mokslo ministras pareiškė: „Sovietinės švietimo sistemos trūkumas buvo bandymas formuoti žmogų-kūrėją, o dabartinis uždavinys – išugdyti kvalifikuotą vartotoją“? Putino vartotojas – tai žmogus-kirminas, kurio pagrindinė organizmo dalis – tai virškinimo ir žarnyno traktas: pro vieną galą įėjo, pro kitą išėjo, smegenų centrai ilsisi. Kaip tik tie žmonės ir sudaro 86 procentus Putino reitingo. Beje, visiškai galimas dalykas, kad daugelis iš jų nuoširdžiai myli savo „nacionalinį lyderį“, nes jis jiems toks, kaip ir jie patys.
Volontiorai išgelbėjo Ukrainą nuo Rusijos agresijos. Dabar turi išgelbėti šalį nuo Ukrainos kleptokratijos
– Ką jūs turėjote omenyje sakydamas „valstybės aparato debilizacija“?
– Sukurtą vertikalę, kur Vova Putinas, anksčiau žinomas tarp bendradarbių kaip Nuorūka, – pats protingiausias. Jo pavaduotojai – ne tokie protingi, ir taip smunkant žemyn iki pačios valstybės aparato apačios. Jūs niekada nesusimąstėte apie Medvedevo fenomeną? Kodėl kažkokios apšnerkštos aukštosios mokyklos vidutinio docento gabumų žmogus užima antrą postą šalyje?
– Todėl kad šimtu procentų ištikimas ir lojalus Putinui, ketverius metus saugojo jam prezidento sostą ir nemurmėdamas grąžino jį šeimininkui per 2012 metų rinkimus.
– Medvedevas turi lygiai du bruožus, dėl kurių jis Putinui yra nepakeičiamas. Visų pirma, Dima žemesnio už Vovą ūgio…
– Jurijau Borisovičiau…
– Aš visiškai rimtai! Antra, Medvedevas – apgailėtinas vaikinukas, iš kurio galima nebaudžiamai viešai tyčiotis. Toks žmogus reikalingas šalia Putino, kad jo fone atrodytum aukštas, protingas ir gražus. Ir naujasis RF prezidento administracijos vadovas Antonas Vaina buvo atrinktas būtent pagal tą kriterijų.
Stebėkite Medvedevą. Tai savotiškas lakmuso lapelis Putino galvoje vykstantiems procesams. Medvedevą nušalins pačiu paskutiniu momentu, kai Vova supras, kad katastrofa už durų ir jau piaras neberūpės.
Kažkodėl visi, kas imasi aptarinėti dar vienus paskyrimus Kremliuje, analizuoja juos geopolitiniu požiūriu, išleisdami iš akių kas svarbiausia – Vovos Putino kaukolės turinio būklę. Sovietų laikais aš mokiausi tarptautinės teisės fakultete ir mums buvo specialus teismo medicinos kursas, kurį dėstė nuostabus profesorius, dalyvavęs Kremliaus teritorijoje palaidotų Rusijos carų, įskaitant ir Ivaną Rūstųjį, ekshumacijoje.
– Ir ką gi jis ten aptiko?
– Kad ant Ivano Rūsčiojo stuburo buvo labai daug patologiškų aštrių dyglių – gyvsidabrio antaugų. Caras sirgo sifiliu, o XVI amžiuje visas sunkias ligas gydė gyvsidabrio tepalais. Gyvsidabris kaupdavosi organizme, virsdavo aštriais dygliais ant stuburo slankstelių, kurie bent kiek pajudėjus kėlė baisų skausmą. Profesoriaus nuomone, tai pavertė jaunystėje normalų Ivaną „rūsčiu“ tironu ir žymia dalimi nulėmė jo beprotišką politiką. Beje, dabar Rusijoje ketinama statyti paminklą tam sifilitikui ir marazmatikui carui. Matyt, aptiko istorinių paralelių su dabartine situacija.
– Ir kuo čia dėtas RF prezidentas? Ar jam irgi gyvsidabrio antaugos ant stuburo?
– Neseniai Kremliaus insaideris (savas žmogus), aiškindamas išmintingą Putino sprendimą paskirti administracijos vadovu Antoną Vainą, pasitikinčiai pareiškė: „Žinote, per visą savo karjerą Antonas Eduardovičius nepametė nė vieno popierėlio“. Suprantate, kokie profesionalumo kriterijai Kremliuje? „Nepametė popierėlio“! Jeigu tai vienas iš vertingiausių Rusijos valdininko bruožų, tai čia jau galas.
Tai, kas dabar dedasi Rusijoje – Putino režimo žlugimo finalinis aktas. Pasakysiu šventvagišką dalyką: ukrainiečiams kai kuria prasme pasisekė, kad priešo šaliai vadovauja Vova Putinas. Jeigu jo vietoje būtų maniakiškos idėjos apniktas profesionalas, o ne ta blanki kandis, situacija būtų žymiai blogesnė.
Putinas turi stebėtiną gebėjimą savo paties rankomis įvaryti save į aklavietę, iš kurios nėra išeities. Tai matyti ir iš situacijos Ukrainoje, ir santykiuose su JAV. Kaip sakė velionis Borisas Berezovskis, „Sunku apskaičiuoti idioto logiką“. Putinas žaidžia savo smėlio dėžėje, jam vaidenasi aukštos pilys. Tai visai nesusiję su realybe, visus Putino sprendimus reikia vertinti medicininės ligos požiūriu.
Bet dabar daug kas priklauso nuo pačios Ukrainos. Reikia pagaliau baigti tą balaganą, kurį jūs kažkodėl vadinate politiniu procesu, kai visi tik rėkia ir baksnoja vienas į kitą pirštais: „Gėda! Korupcija!“, bet niekas nesiūlo ir neaptarinėja realių ekonominių programų, valstybės raidos strategijos.
Supraskite, SSSR sugriuvo dėl ekonomikos. Putino Rusija dabar griūva dėl ekonomikos. Ukrainos ekonomika virsta į prarają, šalis laisvo kritimo būsenoje, o „elitai“ nesijaudina Ir kritiškai trūksta profesionalų. Štai jums ir visas siaubas. Na, įsivaizduokite blogiausią variantą: JAV prezidentu tampa Trampas, valstybės sekretoriumi – Manafortas. Ir viskas, jokios užsienio pagalbos ir paramos oficialusis Kijevas neturės. Ir ką jums reiks daryti?
– Dievu pasikliauti ir tepti alyva malkinėje paslėptą kulkosvaidį…
– Jokiu būdu! Dabar pagrindinis ukrainiečio patrioto ginklas – organizuotas darbas, kasdienis, kruopštus, ilgalaikis.
Volontiorai sukūrė organizacinį tinklą, kuris išgelbėjo Ukrainą nuo Rusijos agresijos. Dabar jie privalo paversti tą tinklą partija, kuri išgelbėtų šalį nuo Ukrainos kleptokratijos. Tai gali būti sudėtingesnis uždavinys, negu savo laiku Donecko oro uosto išlaikymas. Bet kitos išeities nėra.
Alternatyva – tai dokumentinis filmas po kokių 50 metų, pavadintas „Ukraina, kurią mes prašvilpėme“.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas Sergejus Lavrovas turi nelegalų biznį JAV ir Europoje, pareiškė portalui Gordon rusų žvalgas, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas.
Jurijus Švecas: Pagal Rusijos korupcijos skalę Sergejus Lavrovas turi kamerinį biznį, kurį galima nuslėpti nuo „krikštatėvio“. Kita vertus, Putinas supranta, kad Lavrovui, kuris atsidavęs ir ištikimai tarnauja šeimininkui, reikia numesti kokį kaulą.
Buvęs sovietų žvalgas, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas leidinyje „Gordon“ savo skiltyje aiškina, kodėl konfliktas Donbase neturi karinio sprendimo, o Vladimiro Putino Rusiją galima ir reikia nugalėti ekonomiškai.
Jeigu spręstume pagal paskutines įtakingos amerikiečių žiniasklaidos publikacijas, konfliktas, sąlyginai vadinamas „Novorossija“ („Naujoji Rusija“, – red.) neva artėja į pabaigą. Kita vertus, sakydamas kalbą verslo atstovams forume „Dalykinė Rusija“, RF prezidentas Putinas išsakė viltį, kad netrukus Vakarų sankcijos Rusijai bus nuimtos.
Rusijos užsienio politikos posūkis naudingas Kinijai, ir jis neleis plėtotis Rusijos ekonomikai, – taip mano buvęs sovietų žvalgas, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus ŠVECAS.
Savo skiltyje leidinyje „Gordon“ autorius aiškina, kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nemato pavojaus iš Kinijos, kas bus su jo artimiausia aplinka ir kaip Ukraina gali išgauti naudos iš tos situacijos.
Buvęs sovietų žvalgas, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas portalui gordonua.com papasakojo apie tai, kad, nepaisant oficialios biografijos, RF prezidentas niekada nedirbo žvalgyboje dėl „žemesnių už vidutiniškus gabumų“, apie Putino pravardes KGB ir apie tai, kokius du dokumentus pakanka pasirašyti JAV prezidentui, kad sužlugdytų Rusijos ekonomiką.
Kilęs iš Ukrainos, buvęs SSSR KGB Pirmosios Vyriausiosios valdybos karininkas, Andropovo Užsienio žvalgybos instituto auklėtinis, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje per patį „šaltojo karo“ įkarštį, buvo žvalgas Jungtinės Amerikos Valstijose.
