Kryžių kalnas netoli Šiaulių. Foto autorius - Vytautas Visockas
Kryžių kalnas netoli Šiaulių. Foto autorius – Vytautas Visockas

Sekmadienį prasidėjo Kristaus gimimo šventės laukimo metas – Adventas.
 
Iki Kalėdų esame kviečiami susilaikyti nuo to, kas nebūtina, atsigręžti į stokojančius, kenčiančius žmones.
 
Pirmuoju Advento sekmadieniu taip pat pradedami nauji liturginiai metai. Bažnyčia primena, jog jos bendruomenės nariai turi susilaikyti nuo triukšmingų pasilinksminimų. Reiktų nepamiršti ir pasninkauti.
 
Pirmąjį Advento sekmadienį bažnyčiose šventinami kalėdaičiai, kurių tikintieji gali įsigyti zakristijose prieš ir po Šv. Mišių.
 
Advento trukmė nevienoda. Pasiruošimo Kalėdų šventėms laikas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir tęsiasi nuo 22 iki 27 dienų.
 
Laukiant švenčių pradedami pinti Advento vainikai. Ši tradicija iš pradžių turėjo religinę funkciją: pranešti, ypač vaikams, kad artėja Kalėdos, paskatinti visus bendrai maldai.
 
Šiais laikais Advento vainikai puošia ne tik tikinčiųjų namus, bet ir bažnyčias, parduotuves, aikštes.
 
Keturios vainiko žvakės simbolizuoja keturias Advento savaites.
 
ELTA primena, kad pirmą Advento vainiką įžiebė Hamburgo našlaičiai XIX a. – mieste, kur tuomet buvo daug vaikų, augančių be tėvų.
 
Neturėdami namų, jie elgetaudavo ir miegodavo gatvėse, o nepriteklių prispausti neretai tapdavo nusikaltėliais ir patekdavo į kalėjimą.
Eglutė pusnyse. Vytauto Visocko nuotr.
 
Tokiais vaikais pradėjo rūpintis jaunas evangelikų bažnyčios pastorius Johannas Heinrichas Wichernas (1808-1881). Per Adventą jis su globotiniais rinkdavosi pasimelsti, o vieną kartą sugalvojo, kad nuo gruodžio pirmos dienos kiekvienas vaikas uždegs po spalvotą žvakutę.
 
Atėjus Kalėdoms ant medinio rato degė dvidešimt keturios žvakutės.
 
Vaikams tai patiko, todėl nuo 1851 metų jie patys pradėjo vainiką puošti eglės šakomis – gyvybės simboliu. Bėgant metams liko tik keturios žvakės, atitinkančios keturis Advento sekmadienius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.02; 00:30

Popiežius Pranciškus pasmerkė kalėdiniu laikotarpiu ypač pasireiškiantį vartotojiškumą, pavadindamas šį fenomeną „virusu, ardančiu pačias tikėjimo šaknis“, rašo „Deutsche Welle“.
 
Sekmadienį aukodamas Šv. Mišias pontifikas tvirtino, kad vartotojiškumas priverčia žmones manyti, jog jų gyvenimas priklauso nuo to, ką jie turi, o ne nuo jų tikėjimo.
 
„Turime įveikti pagundą manyti, kad gyvenimo prasmė yra kaupimas“, – sakė Pranciškus, ragindamas tikinčiuosius „atsispirti akinančioms vartotojiškumo šviesoms, kurios šį mėnesį žibės visur“.
 
„Gyvenant dėl daiktų, jų niekada nepakanka, godulys auga, o kiti žmonės tampa kliūtimis šiose lenktynėse“, – Mišiose sakė popiežius, pareikšdamas, kad šiandien daugelyje pasaulio vietų „vartotojiškumas nugali“.
 
Pasak dvasininko, „vartotojiškumas yra tikėjimą ardantis virusas“, nes jis priverčia žmones pamiršti „į tavo duris besibeldžiantį brolį“.
 
Popiežius vartotojiškumą pakomentavo tarp „juodojo penktadienio“ ir „kibernetinio pirmadienio“ – dviejų didžiausių kalėdinio apsipirkimo švenčių daugelyje pasaulio šalių, įskaitant Jungtines Valstijas. JAV nacionalinė mažmeninės prekybos federacija skaičiuoja, kad amerikiečiai šiuo švenčių laikotarpiu išleis apie 730 mlrd. dolerių (apie 662 mlrd. eurų).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.02; 11:00

Į penkias savaites truksiantį kalėdinį maršrutą šeštadienio vakarą sostinėje pajudėjo Kalėdų traukinukas.
 
„Kalėdų traukinukas jau tapo neatsiejama Kalėdų festivalio tradicija, kelionės po magišką ir šviesomis spindintį Vilnių kasmet laukia ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai. Smagu, kad tai tampa ir gražiais vaikystės prisiminimais. Kviečiu ir šiemet šeimas pakeliauti kalėdiniu traukinuku po Vilnių, nes maršrutas įtraukia, perkelia į jaukų, svetingą Vilnių, kuriuo norisi dalintis su artimaisiais ir visu pasauliu“, – į kelionę per kalėdinį Vilnių kviečia miesto meras Remigijus Šimašius.
 
Kalėdų traukinuko, kuris kursuos nuo lapkričio 30 d. iki sausio 7 d. (imtinai) trasa driekiasi nuo Katedros, Pilies gatve Rotušės aikštės link, kur traukinukas apsisuka ir Pilies gatve grįžta atgal iki Katedros aikštės.
 
Šią pramogą vilniečiams ir sostinės svečiams dovanoja miesto savivaldybė kartu su partneriais DELFI ir prekybos tinklu „Maxima“.
 
Į tradicinį Kalėdų traukinuką galima įsėsti jo pagrindinėje stotelėje „Kalėdų miestelis“, kuri įsikūrusi prieš pat Katedrą, šalia Odminių skvero.
 
Įsėsti ar išlipti bus galima ir stotelėje „Rotušė“, Rotušės aikštėje.
 
Kalėdų traukinukas važiuos visomis savaitės dienomis: pirmadieniais – ketvirtadieniais nuo 12 iki 21 val., penktadieniais – sekmadieniais nuo 11 iki 21.40 val.
 
Šventinėmis dienomis traukinukas važiuos kitu laiku: gruodžio 24 ir 31 d. nuo 11.00 iki 19.40 val., gruodžio 25-26 d. – nuo 11.00 iki 21.40 val. Sausio 1 d. nuo 12 iki 21 val.
 
Gruodžio 15 d. nuo 8 iki 15 val. dėl miesto centre vyksiančio Kalėdinio bėgimo Kalėdų traukinukas nevažiuos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.01; 00:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Sunkiai prasiskverbdama pro prekybininkų įžibintą šviesų jūrą, pro visur iškabinėtus blizgučius ir įkyriai rėkiančią prieškalėdinę reklamą, bet kaip visada nedvejodama krikščioniškąjį pasaulį į savo malonę ima globti Didžiojo Laukimo išminties tyla.

Tai reiškia – artėja Adventas. Tai reiškia – į pabaigą eina metai. Nepaprasti metai: pirmieji antrojo nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės šimtmečio metai. Ir – keistoki metai, palyginus su paskutiniais pirmojo šimtmečio metais.

2018-jie džiugino mus neeiliniais, valstybinės reikšmės atradimais: buvo surastas 1918-jų metų Nepriklausomybės Akto originalas, surasti vieno žymiausio pokario Nepriklausomybės kovų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

O 2019-ji metai įeis į Lietuvos istoriją… kuo? Dvejomis neeilinėmis, valstybinio lygio laidotuvėmis ir … neeiliniu gaisru?

Tai įvykiai, kuriuose mūsų valstybė pasirodė labai dviprasmiškai.

Viena vertus, ir valdžia, ir tauta parodė mokanti pagerbti tuos, kurie kūrė istoriją ir aukojosi dėl valstybės.

Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita vertus, gaisras apšvietė, kad valstybėje turime itin nekompetentingą valdžią su sprendimų nesugebančiais priimti valdininkais, ir piliečius, kurie užuot normaliai dirbę, dėl valdžios nekompetencijos yra priversti aukotis… Ir aukojasi ne tik gaisrininkai, bet ir mokytojai, ir gydytojai, ir kalėjimų prižiūrėtojai, ir ūkininkai…

Išsirinkome prezidentą, patikėję, kad jam pavyks sumažinti prarają, skiriančią valdžią nuo visuomenės, turtuolius nuo vargšų. Bet rinkėjų viltys dūžta į gelžbetoninę apmaudo, pavydo ir keršto sieną, kurią prieš naujai išrinktą prezidentą stato vertybėse pasimetęs Seimas, pagrindines pozicijas užvaldžiusi žiniasklaida ir ją kurstantys pinigingi, mokesčių vengiantys išsišokėliai, siekdami iškraipyti ir išjuokti vos ne kiekvieną prezidento žodį ir žingsnį…

Kad aš neperdedu, liudija tas džiaugsmas, su kuriuo yra tiražuojamas faktas, kad galų gale prezidento reitingai pradėjo smukti…

Sakoma, dėmių galima rasti ir saulėje, o juo labiau – žmonėse. O dar lengviau rasti klaidas ir dėmes politikų veiksmuose ar žodžiuose. Reikia tik panorėti.

Noro mūsų žiniasklaida, rodos, nestokoja. Gal tai ir nebūtų blogai, jei tai būtų nuoširdus noras išsiaiškinti tikrą tiesą, kuri atstovautų ir gintų visuomenės, o ne kurio nors klano interesus. Bet jei klysta galingiausieji, autoritetingiausi, tai ko galime tikėtis iš eilinių žurnalistų, kaip ir apskritai iš žmonių?

Advento išvakarėse, laukiant vilties, tikintis išganymo, natūralu žvilgsnį nuo žemės kreipti į Aukštybes. O ten išvystame Dešimt Dievo Įsakymų, kuriuos ant Sinajaus kalno Dievas įteikė Mozei. O antrasis Įsakymas, kaip užrašyta Išėjimo knygoje, skelbia: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas..“

Partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvės. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O ką daro šiuolaikinis, vadinamasis „modernusis“ žmogus? Kategoriškai atmesdamas Dievo buvimą,  rypaudamas, jog Žmogus, klaupdamasis ant kelių prieš Dievą, žemina save, tas žmogus su gyvuliška aistra ne tik klaupiasi, bet ir voliojasi purvyne prieš kitą žmogų, iš kurio jis tikisi ar duonos, ar reginių, ar valdžios, ar kitų malonumų. Modernusis, „laisvasis“ žmogus pataikauja, žeminasi, šmeižia, išduoda kitą. Net nužudo…

Žodžiu, žmogus, kuris dėl Dievo negali vienintelio dalyko – pripažinti, jog jis yra Tiesa, dėl savęs, dėl savo rankomis pačiupinėjamos naudos „čia ir dabar“, pagarbindamas kitą žmogų, gali padaryti viską. Tame tarpe ir tai, ką Dievas laiko nuodėme, ir ką nusikaltimu neretai pripažįsta Įstatymas!

Bet štai kažkieno nematoma ranka atverčia Luko Evangeliją, ir skaitome: „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn“.

Tada išeina aikštėn visa. Ir kas gera, ir kas bloga… Ir nusikaltimai, ir žmogaus didybė.

Iškyla ir bado akis žmogaus, nusilenkusio kitam žmogui, menkystė…

Bet „išeina aikštėn“ ir slapta, nakčia užkasti didvyrių palaikai: kelias dešimtis metų nežinioje išgulėję A. Ramanausko-Vanago palaikai ir pusantro šimtmečio metų – 1863-1864 m. sukilėlių palaikai. Jų paslaptis tampa atskleista. Kodėl? Vardan ko?

Gal būt tam, kad būtų atgaivinti istoriniai prisiminimai, kad tautoje būtų prižadinta visa, kas joje buvo ir išliko geriausia?

Gal būt, plaukdama iškilmingoje laidotuvių procesijoje per jų nužudymo vieta tapusį miestą, paslaptis prisikėlė tam, kad primintų tautoms jų laisvės kovas ir jų vadų vardus tokiu laiku, tokiomis dienomis, kai galingiausios pasaulio galybės užsimojo ištrinti iš istorijos mažąsias, nuolankiausias tautas jų pačių rankomis? Kai mūsų valstybės laivas, užuot plukdęs tautą į saugų gerovės krantą, blaškosi, nebesuvokdamas, nei kas jį vairuoja, nei kur kreipia?

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

Liberalai, daugiau nei prieš šimtą metų iškėlę šūkį „Daugiau laisvės ir mažiau valstybės“, pavertė valstybę, pasak kunigo Jono Juraičio „bedančiu sarginiu šunimi“, tinkančiu nebent loti naktimis liberalo sode, kad apsaugotų jo turtus.

Liberalus retkarčiais pakeičiantys socialistai daro iš valstybės melžiamą karvę,  kurią noriai melžia ne tik patys socialistai, socialdemokratai, bet ir liberaliomis save laikančios partijos. O jaunimas, kurį senstelėjusios ir nusivylusios visuomenės gelbėtoju mėgsta skelbti išsikvėpusios, valstybę nugyvenusios vadinamosios tradicinės partijos, iš valstybės laukia to, ko ji duoti negali: meilės, namų šilumos, tėviško/motiniško auklėjimo, visokių pramogų. Užtat valstybė, normalių žmogiškų santykių puoselėti nebemokančiai visuomenei pritariant (priešinasi tik kukli mažuma…), užsimojo įstatymais reguliuoti žmonių tarpusavio santykius ten, kur tradiciškai veikdavo tik meilė, pasitikėjimas ir tarpusavio įsipareigojimai.

Didėjantis visuomenės agresyvumas, patyčios, savižudybės liudija, kad laisvė be atsakomybės ir materialinis gerbūvis be meilės nesuteikia nei laimės, nei vilties…

Vis dar norite mažiau valstybės? Gal taip ir bus kada nors. Bet ne tada, kai bus  mažiau mokesčių, o tada, kai bus daugiau sąžinės! Todėl Adventas – labai tinkamas pirmasis žingsnis laukimo, tikėjimo, maldos ir vilties kupiname kelyje į sąžinę. Link Dievo… Kartu su vilties nepraradusia tikinčiųjų bendruomene.

2019.11.27; 15:20

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Po truputėlį artėjant Šventoms  Kalėdoms iš toli atidunda ta pati, jau anksčiau pradėjusi įkyrėti litanija apie žmonių pasidavimą vartotojiškiems impulsams ir nutolimą nuo dvasinių vertybių, kai net didžiausios metų šventės prasmė yra išbarstoma apsipirkimo ritualuose, pasimeta šventiniame mugės šurmulyje.

Tarsi ir teisingi žodžiai, nieko nepasakysi. Vis dėlto, kodėl šie teisingi žodžiai jau kelia alergiją? Žinia, dažnai kartojamos tiesos pamažu išsidėvi, atpinga. Tačiau dar labiau neramina tai, kad ypatingų švenčių proga arba visai be progos girdimi raginimai būti dvasingiems neretai persipina su baisia panieka neva nedvasingiems, nesugebėjusiems įsiklausyti, niekaip dar neišgirdusiems tokio raginimo atgimti dvasioje.

Vis tik, kaip jau kartą esu užsiminęs https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-dvasingumo-ribos/, reikėtų pradėti nuo pasiaiškinimo – kas gi ta dvasia yra kaip tokia? Būdami tokiu būdu nuosekliais, net ir nebūdami dideliais dvasios reikalų išmanytojais, netrukus pastebėtume, jog dvasingumas dvasingumui – nelygus, taigi gali būti net priešingi vienas kitam dvasingumo tipai kaip sugebėjimas peržengiant savo betarpišką aplinką skirtingai atsiverti visumai, – ne tas pats dalykas yra meilės ir neapykantos dvasia, ne vienodai nutvilko. Kaip jau esame perspėti, piktoji dvasia kelia didžiulį pavojų net Dievo sutvarkytame pasaulyje, kai savo ruožtu į nuodėmę linkęs kūnas, žiūrint iš krikščionybės taško, niekur nėra apibrėžiamas kaip nesunaikinama piktumo sėkla.

Iki šv. Kalėdų likus vos kelioms dienoms. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šventos Kalėdos bent man visados asocijuojasi su labai gyvai apčiuopiamais kūniškais pojūčiais, kartais įsivaizduojant, kad jau užuodžiu, virpindamas šnerves, kalėdinės šventės priartėjimą, gerai girdžiu sniego šiugždėjimą, kažkam nueinant pro šalį, oda prisimena vaikystės laikų kalėdinį šaltuką, žnaibantį skruostus, akis užkliūva už garo kamuolių, iš virtuvės pro priemenę virstančių į lauką. Tarp vaikystės Kalėdų ir šiandieninio pasiruošimo Kalėdoms yra toks išdidėjęs atstumas kaip tarp įsikūnijimo laukimo ir tokio įsikūnijimo simbolinio pavadavimo.

Vilniuje – šv. Kalėdų nuotaikos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl stipriausias Kalėdų jausmas visados yra kartėlis, ankstesnius jausmus paralyžiuojantis, kvapą užgniaužiantis kartėlis, verčiantis net karalius palikti savo šaltus rūmus ir ieškoti įsikūnijimo stebuklo gyvulėlių alsavimo sušildytame tvartelyje. Per Kalėdas net asilo subliuvimas, jam apsisapnavus, nuskamba gražiau nei Bacho muziką. Vedamas tokio ilgesio kartais iš tolo, labai jau iš tolo tarsi ir pradedu nujausti garsiojo krikščionybės apologeto, lotyniškosios teologijos pradininko Tetuliono posakio, kad Dievas yra kūnas, dalinęs prasmę, bet greitai pamirštu, kaip buvau  pasiruošęs tą prasmę įvaizdinti.

 Tačiau net ir kanoniniu krikščioniškuoju požiūriu, žmogus su kūnu yra tobulesnė būtybė nei būtų tik atskirta dvasia, todėl čia iš anksto skelbiama, kad Paskutiniojo Teismo (PK) dieną žmonės prisikels su kūnais, bus teisiamas Visas Žmogus (Visažmogis).

 XXX

O seksas, – klausia žmogus iš liaudies, – yra dvasinis ar kūniškas malonumas?

Neišsigąskite, jeigu ilgai gyvenant seksas iš kūniškojo malonumo palaipsniui tampa dvasiniu, kažkuo panašiu į iškilmingą ritualą, liudijantį  gyvenimo tęstinumą. Sekant Rene Descartes‘u, skelbusiu: mąstau, vadinasi esu, dabar pats laikas pripažinti ne mažiau fundamentalų faktą: jeigu po sunkių dienos darbų ir vakarienės į lovą dar norisi  kažko pikantiško kaip deserto, galima pradėti įtarti, kad tebesi gyvas, nežiūrint visų aplinkybių, – net jeigu ten gulėtum klaikiai suriestas radikulito po dermatomiozito, iš naujo patirdamas insultą po infarkto, net jeigu jau būtum viešai savo priešų džiaugsmui pakartas.

Vilniaus gatvė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Gal bėgant laikui vadinamasis seksas iš tiesų dalinai praranda nuodėmės aitrumo prieskonį, bet mainais įgyja būties prakilnumą įteisinančios, neskubios meškerių išvyniojimo ir susivyniojimo ceremonijos statusą, tempiant laiką kaip gumą. Žaismingumą čia neretai  sėkmingai pakeičia ceremonialumas, dėmesį paskirstant ne tik turiniui, bet ir formai, daugiau reikšmės teikiant detalėms, net tokioms kaip užstrigusio laike kūno išpakavimo procedūros subtilybės.

O visiškai sudvasnėjusių kama sutra vaizduoja žmones besidauginančius per žiedadulkes, apdulkinamus vėjo ir bičių skirtingomis pozomis.

XXX

tarp šešėlio ir lango

 mainosi stiklas matinis

siluetas kur kario be lanko

sudulkėjęs kelionėj bet matomas

 

tarp šešėlio ir lango

vaizdiniai mūsų mainosi nykūs

 kol vijoklinės vakaro rankos

 kerta  galvą priklausomybei nuo knygos

 

tarp šešėlio ir lango

 nebeturi prasmės jau nuotolis

 kur palaistyti gėlę lenkiasi

 nuodėmėj išgražėjusi moteris

 

2019.11.26; 14:30

Aukodamas mišias Šv. Kalėdų išvakarėse Vatikane, popiežius Pranciškus pasmerkė žmonių godumą ir vartotojiškumą, primindamas krikščionims, kad „gyvenimo prasmė yra meilė, o ne materialiniai turtai“, praneša naujienų agentūra dpa.


Popiežius Pranciškus pasmerkė godumą ir vartotojiškumą. EPA-ELTA nuotr.

„Mūsų laikais daugumą žmonių gyvenimo prasmę randa materialinių daiktų pertekliuje, – sakė pontifikas per pamokslą. – Žmonijos istoriją lydi nepasotinamas godumas, paradoksalu, bet net ir šiandien mažuma pietauja prabangiai, o pernelyg daug žmonių neturi kasdienės duonos reikalingos išgyvenimui.„

Pasak popiežiaus, jei pagalvotume apie ėdžias, kuriose buvo paguldytas Jėzus, „suprastume, kad gyvenimo prasmė yra ne materialiniai turtai, bet meilė, ne apsirijimas, bet dosnumas, ne puikavimasis, bet paprastumas.„

Popiežius Pranciškus pridūrė, kad per Kalėdas žmonės neturėtų paklysti ir pasiduoti vartotojiškumui ar pasaulietiškumui ir turėtų savęs paklausti, „ar dalinasi duona su tais, kurie jos neturi iš viso.„

Vidurnaktį Kalėdų išvakarėse Šv. Petro bazilikoje Vatikane aukojamos mišios yra viena svarbiausių ceremonijų katalikų liturgijoje švenčiant Jėzaus Kristaus gimimą.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-12-26

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Kažkodėl vis prisimenu tą vakarą prieš keletą metų. Štai ji sėdi, maskatuodama laisva koja, jai gal penkeri. Parduotuvėje karšta nuo akinančių lempų, megzta, baltai raštuota kepurė su bumbulu pamesta ant suolo. Gelzgani plaukai išsipešę iš kasyčių.

Mama, priklaupusi kaip bažnyčioj, matuoja batuką, tokį mėlyną su baltu kailiniu apvadėliu, žieminį. Vargsta su užtrauktuku, plaukai nuo karščio sulipę ant pakaušio. Pilkas paltas nesiglamžantis, užklojęs vėduokle grindis aplinkui. Aiškiai iš padėvėtų.

Palauk, aš tuoj, baik duotis. Sugrubę nuo darbo rankos gražiais pirštais lygina kojinytę, apauna antrą. Sunkiai, remdamasi delnais į grindis atsistoja – dar nesena, veidas paraudęs nuo įtampos. Pavaikščiok, ar nespaudžia – nulekia prie veidrodžio, parlekia, vėl nulekia.

Mama, ar tikrai nupirksi? Čia tokie, kaip Aistės! Ar galėsiu namie su jais būti? Ar tikrai užteks Kalėdų Senelio pinigų? Ar tėtis vakare tikrai tikrai atvažiuos? Ar galėsiu Aistę vakare prie eglutės pasikviesti?

Buvo knygynas su krūvomis nupigintų knygų, dešimtukas perkamiausio niekalo ant storo popieriaus, kava ir naujienų ekranėlis už stiklo slenkant miniai. Sutikom jas eidami prie mašinos. Nieko daugiau ir nenusipirko.

Ji nešėsi batų parduotuvės krepšį, kuris beveik vilkosi žeme, pavargusi ir išdidi. Prisiminiau savo pirmus tikrus žieminius. Vargiai jos bepaėjo ir nieko nekalbėjo, bet jų akys švietė. Tą vakarą pamačiau jų stalą su žvake, eglutę ir tėtį, kuris neateis.

Šiandien vėl buvo miestas, žmonės ir gruodžio lietus. Štai vaiko kojytės atšlepsi grindimis ir koks jis lengvas, kai prisiglaudžia. Štai mylimieji išjungia šviesą, namai užtemsta ir kambariai prisipildo kvėpavimo. Ir nieko daugiau nėra. Šios valandos praeis, ir pasauliai, ir šitie debesys, bet mes niekada nepraeisim.

Palaiminti šįvakar, kurie susikabina už rankų ir pažiūri vienas kitam į akis. Turim vienas kitą ir nieko daugiau neturėsim, ir nieko daugiau mums nereikia. Mūsų nereikia laiminti – mes patys galim Tave palaiminti.

Šį vakarą visi susirenka prie stalo, net jei tu visiškai vienas. Ir kiekvienas pajunta Šviesą, kuri gimė šiandien ir gyvena tarp mūsų. Dabar mes amžini. Tamsa supa mus, bet ji mūsų nenugalės.

2017.12.24; 05:36

Neperku ir neskaitau popierinės spaudos (išskyrus kai kuriuos žurnalus). Prieš šventes sūnus parnešė savaitgalio „Lietuvos rytą“.

Bevartant užkliuvo antraštė: „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Taip pavadintas šio laikraščio korespondento Artūro Jančio interviu su lietuvių etnologu, mitologu, regiotyrininku, humanitarinių mokslų daktaru, Jono Basanavičiaus premijos laureatu (2016) Dainiumi Razausku. Negali būti! Žiniasklaida, ypač bulvarinė, mėgsta sensacingas antraštes, dažnai neatspindinčias taip pavadinto teksto.

Panašiai atsitiko ir šį kartą. 

Lietuvos ryto numeris, kuriame iškraipytos Dainiaus Razausko mintys.

1) Be mano žinios visas pokalbis pavadintas „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Aš taip ne tik nebuvau sakęs, bet net panašios minties mano atsakymuose nėra! Gal net visai priešinga…

2) Iškart po pavadinimo įdėta paryškinto šrifto pastraipa: „Į Lietuvą su valstiečiais grįžta ir pagonių mados. Kaip pagoniškai derėtų atšvęsti didžiąsias žiemos šventes? Baltų kultūros tyrinėtojas Dainius Razauskas teigia, kad tokios šventės smarkiai nuviltų blaivybės garbintojus“. Aš taip neteigiau, ir šios pastraipos mano atsakymuose išvis nėra!

3) Po jos, prieš pateikiant žurnalisto man užduotus klausimus ir mano atsakymus į juos, įterpra dar viena pastraipa: „Kaip atrodė autentiškos baltų žiemos šventės, kai dar nebuvo silkės, o to meto kunigaikščiai nedidino alaus kainų? „Bent jau alus ant stalų liejosi laisvai“, – sakė žymus baltų kultūros tyrinėtojas, rašytojas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto profesorius 56 metų D. Razauskas“.“ Aš nesakiau nei taip, nei išvis kaip nors panašiai! Ir šios pastraipos mano atsakymuose vėlgi nėra, taip pat kaip ankstesnės. Vadinasi, ir pavadinimas, ir pirmosios dvi pastraipos, nors mano vardu, – ne mano! Negana to, jos tiesiog priešingos tam, ką aš mėginau pasakyti vienintelėje vietoje užklaustas apie alų!

Laimei, internetinėje svetainėje alkas.lt perskaičiau šį D.Razausko paneigimą ir visą tikrą jo interviu, be iškraipymų ir prirašymų.

Mano pasipiktinimą, nusivylimą tokia žiniasklaida galima nusakyti šiais mokslininko žodžiais:

Be to, dienraštis „Lietuvos rytas“ – kadangi tyčia tiesą pateikia pramaišiui su netiesa (tarsi geriamasis vanduo iš čiaupo bėgtų atmieštas srutomis) – savo pavadinimu teršia ir niekina Lietuvos vardą. Iš tikrųjų jis tik savanaudiškai „prisitrynė“ prie Lietuvos vardo, užsiropštė ant jo kaip erkė čiulpti ir nuodyti kraują. Todėl visiems, kam Lietuvos vardas brangus, siūlau šio dienraščio nebeskaityti. Jei tik išvis koks mulkis jį dar skaito…

Kietai pasakyta. Kartais net tokius tekstus, atmieštus srutomis, reikia skaityti, kad suprastum, kaip žemai gali kristi mūsų žiniasklaida, prisidengusi Lietuvos vardu, užsiropščiusi „ant jo kaip erkė“. Man regis, laikraščio korespondento Artūro Jančio atsiprašymo šiuo atveju nepakanka. Atsiprašyti turėtų pats ponas Gedvydas Vainauskas. Atsiprašyti ir tikrąjį D.Razausko interviu paskelbti kaip vedamąjį. „Lietuvos ryto“ žurnalistai turėtų kaukti iš gėdos. Ir ne tik per Kūčias. Juk nedaug trūko, kad apie lietuvių ikikrikščioniškąją kultūrą ir mitologą D.Razauską mažiau išprusęs skaitytojas būtų susidaręs klaidingą nuomonę. Daugeliui ta nuomonė tokia ir liko. Atrodo, to ir siekta.

2016.12.29; 13:37

Kalėdos atskuba devynmyliais žingsniais. O prieš šventes vienas didžiausių iššūkių – išrinkti dovanas brangiems žmonėms.

Tačiau neretai tenka pasukti galvą ir dėl to, kaip tas dovanas gražiai supakuoti. Juk po Kalėdų eglute visuomet smagu rasti gražiai ir originaliai įpakuotą dovaną.

Continue reading „Dizainerė Asta Šlekienė pakuojant dovanas siūlo atsigręžti į gamtą“

Kūčios ir šv. Kalėdos – gražiausios žiemos šventės ir dideliam, ir mažam. Tai naujų vilčių, ateities siekių ir svajonių išsakymo metas. Šiuo laikotarpiu vaikus lanko Kalėdų Senelis, su kuriuo susitinkama šventinių renginių metu.

Kalėdų Senelis, įsmukęs židinio kaminu vidun, mažuosius aplanko naktį miegančius, sudeda dovanėles po eglute ar į kojines, pakabintas prie lovelių. Jis, į roges pasikinkęs devyniaragių elnių, atskrieja iš tolimosios šalčio šalies Laplandijos.

Continue reading „Iš kur atkeliauja Kalėdų Senelis?“

Kalėdų laiką apkepurėja vakaras prieš Tris Karalius. Lygiai su dienos žygiais užsidaro, būdavo, visos trobų durys.

Vienas vyriškis imdavo kreidos ir, apeidamas visus trobesius, žymėdavo visas angas, visus trobesių langus, langelius ir šiaip jau žymesnes kiaurymes.

Jei nemokėjo rašyti, rašė tris kryželius; jei mokėjo, rašė tris pirmutines Karalių vardų raides, supindamas jas monogramon arba perskirdamas kryželiais M+G+B.

Atvažiavo Trys Karaliai: Mar+kelis, Gas+paras, Balta+zaras. Atvažiavo Trys Karaliai… ir t.t. – kalbėdavo, raides ir kryželius rėždamas.

Šitos raidės ir kryželiai turėjo apsaugoti trobesius, kad vidun neįlįstų kurios bent velnuvos dvasios, laumės, raganos ir kitoki monai ir padarai, kurie ūkininkams daro jeibes ir nelaimes.

Continue reading „Iš Vaižganto raštų. Trys Karaliai“

{sigplus}fotoreportazai/blukis{/sigplus}

Gruodžio 21-ąją, žiemos saulėgrįžos dieną Vilniaus Lukiškių aikštėje buvo atliktos saulėgrįžos apeigos, skirtos išlaisvinti Saulę iš kaustančios ir marinančios tamsos, šalčio ir blogio, kad visa, kas mus trikdo, griauna, žlugdo ir marina, trauktųsi iš mūsų gyvenimo.

Kalėda ir 12 lietuviško Zodiako ženklų su šventės dalyviais (buvo labai šalta) atliko Kalėdinio Blukio (kelmo) deginimo apeigas. Blukininkai mušė tatalus, šoko apeiginį šokį ir kartu su Blukiu sudegino jam perduotas negeroves, paversdami jas mūsų kūnų ir sielų šiluma ir šviesa.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Continue reading „Žiemos saulėgrįžos dieną Lukiškių aikštėje sudegintas Blukis“

eglute-01

Paprotys švenčių metu puošti medžius atėjęs iš pagonybės. Išsaugoję nemažai senovinių ritualų, krikščinys taip pat puošia medžius. Kodėl gruodžio 25 dieną, kodėl būtent eglutę, kodėl ji puošiama žvakutėmis, vaisiais ir žaisliukais?

Dar prieš krikščionybės atsiradimą ir išplitimą žmonės gruodžio mėnesį švęsdavo vasaros saulėgrąžos šventę. Iki IV a. ši diena buvo švenčiama kaip pagonių Saulės dievo Mitros gimimo diena. Mitra senovės Romoje dar buvo vadinama Sal inventus (”nenugalimąja saule”). Mitros kultu pagrįsta religija II-IV m.e. amžiais klestėjo ne tik senovės Romoje, bet ir Vengrijoje, Rumunijoje, Reino slėnyje. Mitrizmas aukštino drąsą, ištvermę, karius.

Continue reading „Kas “sugalvojo” Kalėdinę eglutę“