
Prezidentas Gitanas Nausėda ir ponia Diana Nausėdienė sveikina Lietuvos žmones Šv. Kalėdų proga.

Artėja gražiausia metų šventė, kai Dievas gimsta žmogumi. Ypatingas metas tikėti stebuklais ir lemties ženklais. Tikėjimas gali išsipildyti, nes visiems ezoteriniams mokymams, burtams ir užkalbėjimams būdinga nuostata: energija seka paskui mintį.
Tikintis, kad blogis jam nepavojingas, kad laukimas yra pasirengimo šviesesniam gyvenimui metas veikiausiai, įsivaizdavęs save laimingą ir energingą, žmogus padidina galimybę toks ir būti. Todėl ir tikintiems, ir netikintiems burtais bei magija pravartu susikurti psichologinį sėkmės talismaną.
„Burtininkas“, kuriantis psichologinį sėkmės talismaną, turi pasitikėti savimi. Ką reiškia “pasitikėti”? Nors pasitikėjimą savimi galima apibūdinti labai įvairiai, visgi neišvengsime palankios ateities vaizdinių paminėjimo.
Žmonės, kurie mano arba jaučia esą nelaimingi, nesąmoningai verčia save tokiais jaustis. Jie gana dažnai nenori suvokti akivaizdaus fakto, kad jie gyvena šiandien, ir nuo jų priklauso, ar šiandien jie galvos apie sėkmę, ją įsivaizduos, ar pasirinks kitą minčių ir fantazijų kryptį.
Neretai galvojama, kad pozityviam mąstymui reikia milžiniškų pastangų. Betgi jų reikia tiek pat, kiek žlugdančių vaizdinių kūrimui.
Retas ateina į darbą nesiprausęs ir nesišukavęs. Savo išore pasirūpina visi ir visos, tačiau mąstymo ir jausmų „higienos“ daug kas nesilaiko. Ne vienas iš ryto irzlus, ne viena – pikta ir nekalbi. Nors kartais net neturi šiai prastai nuotaikai paaiškinimo. Tiesiog dėl įsišaknijusio blogo įpročio vis kartoja ir atkartoja tuos pat negatyvius jausmus, tuos pačius pateisinančius samprotavimus ir juos sustiprinančius vaizdinius.
Suprantama, jog tokiose būsenose nesukurs laimę lemiančių burtų, o tegalės prišaukti nesėkmes. Sprendimas nėra sudėtingas – tereikia vieną vienintelę savaitę kas dieną ryte apsimesti žvaliu, energingu ir patenkintu. Po savaitės apsimesti jau nebereikės. Seną nuotaikų įprotį pakeis naujas, malonesnis.
Surasti savigraužos priežastį ar kaltuosius, kurie supykdė, nėra sunku. Neklusnūs ir blogai besimokantys vaikai, abejinga meilužė, viršininkas, reikalaujantis, jog dirbtume daugiau, nei galime ir norime, ir šimtai kitų, nemažiau svarbių priežasčių stumia link nepasitenkinimo savimi ir pasauliu jausmų.
Ką daryti su šiomis ir panašiomis mintimis bei jas patvirtinančiais vaizdiniais? Juos reikia paprasčiausiai nupūsti. Nemažiau kaip dvidešimt kartų. Geriausiai atidarius langą, kad giliai įkvėptume gryno oro. Ir tuo pat metu įsivaizduoti, jog tai, kas neramino, nuskrenda tolyn. Spartu, lengva ir veiksminga. Išbandykite.
Pozityviai mąstant, džiugiai jaučiantis, išmetus iš vaizduotės ir minčių nemalonumus galima susikurti psichologinį sėkmės talismaną.
Sėkmės talismanas – tai jausmo, kad jums gera, ramu, kad pasitikite savimi susiejimas su kokiu nors daiktu. Kiekvienas ir kiekviena yra patyrusi sėkmės, lengvumo, laimės pojūtį, kai atrodė, jog viskas klojasi pagal mūsų norus. Šių jausmų ir pojūčių atkūrimas ir būtų sėkmės talismano kūrimo esmė.
Sėkmės talismano kūrimo kelias:
Sėkmės talismanas – tai tarsi inkaras, kuris įtvirtina teigiamus išgyvenimus. Vėl jį palietus, atkuriamas ir sustiprinamas pasitikėjimas savimi ir džiaugsmas. Ar galėtumėte šv. Kalėdų progą įteikti sau didesnę ir geresnę dovaną?
Slaptai.lt nuotraukoje: Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis
2019.12.28; 09:00
Trims dešimtims metų praslinkus, daug kas lietuvių papročiuose atsimainė. Ir nebegrįš anie laikai, anie žmonės tikrai lietuviškais, dar nepagadintais savo papročiais ir visais savo prietartais. Šiandien mes iš jų tyčiojamės ir juos „išpagonijame“; bet kitkart tie prietarai darė lietuvių tikėjimą, o tikėjimas darė ypatingą gyvenimo būdą.
Kas tą būdą šiandien panorėtų atspėti, kam prisireiktų senovės lietuvių kultūra ir civilizacija aprašyti, kas galų gale mėgsta grimzti grynon, tikrai vaikiškai nekalton poezijon, – tas turi ieškoti vienatinių tame dalyke istoriškų liekanų – papročiuose ir prietaruose. Aš vos keletą dalykų beatmenu ir juos štai šaltai išskaitau. Tariuos ir tai nebūsiant be naudos.
Vos tik pasibaigs, būdavo, paskutiniai Kalėdų pamaldos žodžiai, kaip galvon mušti, pradėdavo ir bažnyčios virsti, ir galvatrūkčiais namo lėkti. Kaip Velykų rytą, taip ir Kalėdų, kas greičiau namo parlėks, tas vasarą greičiau javus nuo dirvų nuvalys, ir kiti vasaros darbai seksis greičiau padirbti už kitus. Kliūdavo lietuviams už tatai nuo pamokslininkų. Todėl paskui tyčiomis ar iš baimės ėmė grįžti net labiau atsileidę, negu paprastai važiuojama.
Namo sugrįžę, rasdavo, kaip ir Kūčiose, balta staltiese papuoštą stalą ir ąsotį (uzboną) su grietine (smetona) šildyto alaus – „atsigauti“.
Nuo to laiko iki pat Trijų Karalių vakarui, t.y. per ištisi dvi savaiti, buvo viena nepertraukiama pusiašventė: samdininkai viešėdavo pas savo tėvus ar globėjus, saviškiai, vieni patys bepasilikę, taip pat negalėjo sunkių darbų dirbti. Per abi savaiti ant stalo švietė balta staltiesė ir stovėjo ąsotis alaus kiekvienam, kurs tuo laiku teikės apsilankyti. Kaimynas, samdininkas, žydas, elgeta ar šiaip jau pakeleivis, – kas tik gryčion įėjo, jokio prašymo nelaukdamas, pylėsi alaus stiklinėn ar puodelin, o ne, tai ir iš paties ąsočio gėrė, kiek tiktai norėjo. Alus tam tyčia buvo daromas. Tiesa, mūsiškiai ir šiaip jau nebuvo tokie šykštūs, kaip dabar: kam nors pasidarius alaus ar giros, ąsotis nėjo nuo stalo, kol tik bačkutės tesėjo. Bet kalėdų laiku alaus galėjai rasti tiesiog kiekvieno ūkininko gryčioje (Tik alus būdavo ne toks kartus ir smagus, kaip daromas Pakuršėje, bet lengvutis, salsterys, rūgšterys).
Kalėdas lietuviai švęsdavo per tris dienas, kaip Bažnyčia reikalavo; Ketvirtą dieną, lygiai kaip Velykų ir Sekminių, patys pridėdavo, nes tai buvo „ledų dienos“: kas ketvirtos dienos nešvęstų, to javus ledai išmuštų.
Žemaičiuose iki šiai dienai užsiliko „kirvelninkų“ turgadieniai, nors jų pradžią ir prasmę retas kas bežino. Seniau darbo metai visuose Žemaičiuose pasibaigdavę ant Kalėdų, ne taip, kaip dabar: kitur „ant šv. Mertino“, kitur „ant šv. Endiejaus“ ir t.t. Vyriškieji samdininkai ateidavę ūkininkams dirbtų savais kirviais. Metams pasibaigus, imdavę savo kirvelius ir iškilmingai įkaldavę trobos virdin vinį, kaipo ženklą užbaigtų pilnų metų. Nuo to kalimo ir šventės Kalėdų vardą gavusios, nors galėjo būti ir priešingai: „Kalėdų“ žodis galėjo įkvėpti kalimo paprotį. Paskui, kirvelius už juostų užsikišę, samdiniai eidavę ant miesto rinkos ir laukdavę samdytojų. Ūkininkai iš tų kirvelių pajuostyje pažindavę darbo ieškančius, drąsiai juos užkalbindavę ir lygdavę. Sulygtasai atiduodavęs savo kirvelį ūkininkui, kaipo uždą, ir jau kitam nebegalėdavęs pasižadėti, nes tada reikdavę kirvelio išsižadėti. Bet niekas jo, nebematydamas kirvelio, ir neberungdavęs.
Dabar jau niekas savomis padargomis nebetarnauja, nei kirvelių nebesinešioja; ūkininkai taip pat darbininkų ant rinkos nebeieško, nes juos ir namie atranda.
Tečiaus tarnaujant jaunuomenė abiejų lyčių tebesirenka tuo metu miestelin, ypač Plungėn, gaišina laiką dykiniuodama, vaišinasi gertuvėse ir daug nepadorumo pridaro. Užtai juos ilgainiui ėmė pravardžiuoti truputį perkreiptu vardu…
Aukštaičiuose tokių turgadienių aš neatmenu. Mūsų ūkininkai, jei samdinys tiko, „draudė ant vietos“ toli dar prieš Kalėdas, t.y. šeimininkas nešė degtinės butelį, šeimininkė lėkštę sviesto, antrą „lydytos smetonos“, sūrio, vaišino savo samdinį ir dėjo ant stalo rublį pinigų uždo, „padorko“, kurį paskui priskaitydavo prie algos.
Samdiniui nebeapsiimant būti ant vietos, ūkininkas, antrą ar trečią dieną Kalėdų pasikinkęs gerąjį arklį į gerąsias lugneles (šliedeles), prisirišęs varpelį, veždavo pas gimines, kur jis turi prieglaudą. Ūkininkė išleisdama dėdavo kiekvienam kalėdą, t.y. duonos kepalą, mėsos kumpį, kiek tiek grūdų ar miltų, kad turėtų kuo misti, neapsunkindamas globėjų, kol neapsiims kitur.
Jei samdinys per metus ūkininkui neįtikdavo, šisai „darė jam sarmatą“: vežė prastu arkliu, prastomis rogėmis, be skambalo arba ir visiškai pėsčią išleisdavo, kalėdą paskui veždamas. Tai buvo didelė nešlovė, didelis pabaudimas, nes „pėsčio parėjusio“ nelabai kas benorėjo samdyti. Todėl ir įkyrus samdinys rūpinosi nusižeminti ir atsiprašyti ūkininką už padarytus jam nemalonumus ir nepaklusnumą.
Išvežiojus šeimyną, reikdavo kitą susiieškoti, sulygti, paskui susivežioti. Bernai viešėdavo neilgai, dažniausia iki Trijų Karalių; mergaitės ilgiau, nes tuo laiku verpės ir audės išeigines sau drapanas.
Samdinių nebetekus, vyriškiesiems taip pat retai namie besirodant, ir kitiems saviškiams nebedaug kas beliko dirbti. Kiti ir galėdami, nebesiėmė sunkesnio darbo, nes tai – samdinių pareiga. Betgi ir laikas tai buvo keistas. Ims šeimininkė ką nors lopyti, jėraičiai bus margi ir vilna jų perniek; ims verpti, avys vasarą kaitulio suksis arba nuo ratelio tarškėjimo kosės, – jei bent moterys bažnyčioje, kunigui Evangeliją skaitant, už avis neatkosės. Pamokslininkai nemaža padėjo vargo, kol tų prietarų „neišpagonijo“. Tada atsirado „vakaravimai“, bendras darbas vakarą.
Mergaitės, namų ruošą ir gyvulių liuobą pabaigusios, pirmoje sambrėškoje bėgdavo savo rateliais ir linų kuodeliais nešinos vienon kurion gryčion ir imdavo rungčioties, kuri daugiau špūlių priverps. Laukiamos tai buvo viešnios. Kartu su kamuoliais šalto oro, įsiveržiančio vidun pro varstomas duris, atsirasdavo tiek klegesio, klyksmo ir linksmumo, kad net senieji atjaunėdavo. Terškė keliolika ratelių, terškė keliolika jaunų liežuvių, skambėjo sutartinės, o siūlas nepaliaudamas mašinos greitumu vyniojosi į špūlias.
Dviem trims valandoms praslinkus, pradėdavo rinkties ir bernaičiai, kas su sukiniu, kas su mezginiu, kiti ir be nieko. Linksmumas pasidarydavo dar didesnis, nes kiekvienas stengėsi kuo geriausias „štukas provyti“. Neapsakomai būdavo branginami amatininkai lojikai, daugiau svieto apėję, daugiau matę ir prityrę. Pasakininkai ar šiaip jau „mandragalviai“ buvo pirmosios eilės svečiai. Dažnai rateliai nutildavo, mergaitės vienu klausymu pavirsdavo. Liejas pasakos vis baisesnės, vis įdomesnės, kol įsibailinus nebebūdavo kaip ir oran beišeiti; prisieidavo kiekviena namo lydėti.
Retai kada apsieidavo ir be kokios muzikos. Vienas ar du muzikantu svajotoju, užlindusiu kur kertelėm, tyliai sau tyriliavo, ne tik nepertraukdami kalbos, dainų ir darbo, bet kaip kad prie viso to triukšmo pridėdami ypatingo saldaus ir raminančio malonumo. Tik prieš išeinant sužviegdavo klarnietas, smuikas balsiau užgaudavo stygas, idant susirinkę galėtų keletą kartų apsisukti, kol išsiskirstys.
Malonūs ir dori buvo tai vakaravimai. Per tokiuos draugavimus aukštaičių sušvelnėjo būdas, jie labiau susibendravo, labiau savo dainas išlavino negu žemaičiai. Sugebąs galėtų nupiešti gražų vakaravimo vaizdelį. (Vaižgantas Raštai, T.1, Pradai, 1994; pirmą kartą publikuota „Viltyje“ 1908)
2019.12.25; 06:47
Sunkiai prasiskverbdama pro prekybininkų įžibintą šviesų jūrą, pro visur iškabinėtus blizgučius ir įkyriai rėkiančią prieškalėdinę reklamą, bet kaip visada nedvejodama krikščioniškąjį pasaulį į savo malonę ima globti Didžiojo Laukimo išminties tyla.
Tai reiškia – artėja Adventas. Tai reiškia – į pabaigą eina metai. Nepaprasti metai: pirmieji antrojo nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės šimtmečio metai. Ir – keistoki metai, palyginus su paskutiniais pirmojo šimtmečio metais.
2018-jie džiugino mus neeiliniais, valstybinės reikšmės atradimais: buvo surastas 1918-jų metų Nepriklausomybės Akto originalas, surasti vieno žymiausio pokario Nepriklausomybės kovų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.
O 2019-ji metai įeis į Lietuvos istoriją… kuo? Dvejomis neeilinėmis, valstybinio lygio laidotuvėmis ir … neeiliniu gaisru?
Tai įvykiai, kuriuose mūsų valstybė pasirodė labai dviprasmiškai.
Viena vertus, ir valdžia, ir tauta parodė mokanti pagerbti tuos, kurie kūrė istoriją ir aukojosi dėl valstybės.
Kita vertus, gaisras apšvietė, kad valstybėje turime itin nekompetentingą valdžią su sprendimų nesugebančiais priimti valdininkais, ir piliečius, kurie užuot normaliai dirbę, dėl valdžios nekompetencijos yra priversti aukotis… Ir aukojasi ne tik gaisrininkai, bet ir mokytojai, ir gydytojai, ir kalėjimų prižiūrėtojai, ir ūkininkai…
Išsirinkome prezidentą, patikėję, kad jam pavyks sumažinti prarają, skiriančią valdžią nuo visuomenės, turtuolius nuo vargšų. Bet rinkėjų viltys dūžta į gelžbetoninę apmaudo, pavydo ir keršto sieną, kurią prieš naujai išrinktą prezidentą stato vertybėse pasimetęs Seimas, pagrindines pozicijas užvaldžiusi žiniasklaida ir ją kurstantys pinigingi, mokesčių vengiantys išsišokėliai, siekdami iškraipyti ir išjuokti vos ne kiekvieną prezidento žodį ir žingsnį…
Kad aš neperdedu, liudija tas džiaugsmas, su kuriuo yra tiražuojamas faktas, kad galų gale prezidento reitingai pradėjo smukti…
Sakoma, dėmių galima rasti ir saulėje, o juo labiau – žmonėse. O dar lengviau rasti klaidas ir dėmes politikų veiksmuose ar žodžiuose. Reikia tik panorėti.
Noro mūsų žiniasklaida, rodos, nestokoja. Gal tai ir nebūtų blogai, jei tai būtų nuoširdus noras išsiaiškinti tikrą tiesą, kuri atstovautų ir gintų visuomenės, o ne kurio nors klano interesus. Bet jei klysta galingiausieji, autoritetingiausi, tai ko galime tikėtis iš eilinių žurnalistų, kaip ir apskritai iš žmonių?
Advento išvakarėse, laukiant vilties, tikintis išganymo, natūralu žvilgsnį nuo žemės kreipti į Aukštybes. O ten išvystame Dešimt Dievo Įsakymų, kuriuos ant Sinajaus kalno Dievas įteikė Mozei. O antrasis Įsakymas, kaip užrašyta Išėjimo knygoje, skelbia: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas..“
O ką daro šiuolaikinis, vadinamasis „modernusis“ žmogus? Kategoriškai atmesdamas Dievo buvimą, rypaudamas, jog Žmogus, klaupdamasis ant kelių prieš Dievą, žemina save, tas žmogus su gyvuliška aistra ne tik klaupiasi, bet ir voliojasi purvyne prieš kitą žmogų, iš kurio jis tikisi ar duonos, ar reginių, ar valdžios, ar kitų malonumų. Modernusis, „laisvasis“ žmogus pataikauja, žeminasi, šmeižia, išduoda kitą. Net nužudo…
Žodžiu, žmogus, kuris dėl Dievo negali vienintelio dalyko – pripažinti, jog jis yra Tiesa, dėl savęs, dėl savo rankomis pačiupinėjamos naudos „čia ir dabar“, pagarbindamas kitą žmogų, gali padaryti viską. Tame tarpe ir tai, ką Dievas laiko nuodėme, ir ką nusikaltimu neretai pripažįsta Įstatymas!
Bet štai kažkieno nematoma ranka atverčia Luko Evangeliją, ir skaitome: „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn“.
Tada išeina aikštėn visa. Ir kas gera, ir kas bloga… Ir nusikaltimai, ir žmogaus didybė.
Iškyla ir bado akis žmogaus, nusilenkusio kitam žmogui, menkystė…
Bet „išeina aikštėn“ ir slapta, nakčia užkasti didvyrių palaikai: kelias dešimtis metų nežinioje išgulėję A. Ramanausko-Vanago palaikai ir pusantro šimtmečio metų – 1863-1864 m. sukilėlių palaikai. Jų paslaptis tampa atskleista. Kodėl? Vardan ko?
Gal būt tam, kad būtų atgaivinti istoriniai prisiminimai, kad tautoje būtų prižadinta visa, kas joje buvo ir išliko geriausia?
Gal būt, plaukdama iškilmingoje laidotuvių procesijoje per jų nužudymo vieta tapusį miestą, paslaptis prisikėlė tam, kad primintų tautoms jų laisvės kovas ir jų vadų vardus tokiu laiku, tokiomis dienomis, kai galingiausios pasaulio galybės užsimojo ištrinti iš istorijos mažąsias, nuolankiausias tautas jų pačių rankomis? Kai mūsų valstybės laivas, užuot plukdęs tautą į saugų gerovės krantą, blaškosi, nebesuvokdamas, nei kas jį vairuoja, nei kur kreipia?
Liberalai, daugiau nei prieš šimtą metų iškėlę šūkį „Daugiau laisvės ir mažiau valstybės“, pavertė valstybę, pasak kunigo Jono Juraičio „bedančiu sarginiu šunimi“, tinkančiu nebent loti naktimis liberalo sode, kad apsaugotų jo turtus.
Liberalus retkarčiais pakeičiantys socialistai daro iš valstybės melžiamą karvę, kurią noriai melžia ne tik patys socialistai, socialdemokratai, bet ir liberaliomis save laikančios partijos. O jaunimas, kurį senstelėjusios ir nusivylusios visuomenės gelbėtoju mėgsta skelbti išsikvėpusios, valstybę nugyvenusios vadinamosios tradicinės partijos, iš valstybės laukia to, ko ji duoti negali: meilės, namų šilumos, tėviško/motiniško auklėjimo, visokių pramogų. Užtat valstybė, normalių žmogiškų santykių puoselėti nebemokančiai visuomenei pritariant (priešinasi tik kukli mažuma…), užsimojo įstatymais reguliuoti žmonių tarpusavio santykius ten, kur tradiciškai veikdavo tik meilė, pasitikėjimas ir tarpusavio įsipareigojimai.
Didėjantis visuomenės agresyvumas, patyčios, savižudybės liudija, kad laisvė be atsakomybės ir materialinis gerbūvis be meilės nesuteikia nei laimės, nei vilties…
Vis dar norite mažiau valstybės? Gal taip ir bus kada nors. Bet ne tada, kai bus mažiau mokesčių, o tada, kai bus daugiau sąžinės! Todėl Adventas – labai tinkamas pirmasis žingsnis laukimo, tikėjimo, maldos ir vilties kupiname kelyje į sąžinę. Link Dievo… Kartu su vilties nepraradusia tikinčiųjų bendruomene.
2019.11.27; 15:20