Aukodamas mišias Šv. Kalėdų išvakarėse Vatikane, popiežius Pranciškus pasmerkė žmonių godumą ir vartotojiškumą, primindamas krikščionims, kad „gyvenimo prasmė yra meilė, o ne materialiniai turtai“, praneša naujienų agentūra dpa.
Popiežius Pranciškus pasmerkė godumą ir vartotojiškumą. EPA-ELTA nuotr.
„Mūsų laikais daugumą žmonių gyvenimo prasmę randa materialinių daiktų pertekliuje, – sakė pontifikas per pamokslą. – Žmonijos istoriją lydi nepasotinamas godumas, paradoksalu, bet net ir šiandien mažuma pietauja prabangiai, o pernelyg daug žmonių neturi kasdienės duonos reikalingos išgyvenimui.„
Pasak popiežiaus, jei pagalvotume apie ėdžias, kuriose buvo paguldytas Jėzus, „suprastume, kad gyvenimo prasmė yra ne materialiniai turtai, bet meilė, ne apsirijimas, bet dosnumas, ne puikavimasis, bet paprastumas.„
Popiežius Pranciškus pridūrė, kad per Kalėdas žmonės neturėtų paklysti ir pasiduoti vartotojiškumui ar pasaulietiškumui ir turėtų savęs paklausti, „ar dalinasi duona su tais, kurie jos neturi iš viso.„
Vidurnaktį Kalėdų išvakarėse Šv. Petro bazilikoje Vatikane aukojamos mišios yra viena svarbiausių ceremonijų katalikų liturgijoje švenčiant Jėzaus Kristaus gimimą.
Kažkodėl vis prisimenu tą vakarą prieš keletą metų. Štai ji sėdi, maskatuodama laisva koja, jai gal penkeri. Parduotuvėje karšta nuo akinančių lempų, megzta, baltai raštuota kepurė su bumbulu pamesta ant suolo. Gelzgani plaukai išsipešę iš kasyčių.
Mama, priklaupusi kaip bažnyčioj, matuoja batuką, tokį mėlyną su baltu kailiniu apvadėliu, žieminį. Vargsta su užtrauktuku, plaukai nuo karščio sulipę ant pakaušio. Pilkas paltas nesiglamžantis, užklojęs vėduokle grindis aplinkui. Aiškiai iš padėvėtų.
Palauk, aš tuoj, baik duotis. Sugrubę nuo darbo rankos gražiais pirštais lygina kojinytę, apauna antrą. Sunkiai, remdamasi delnais į grindis atsistoja – dar nesena, veidas paraudęs nuo įtampos. Pavaikščiok, ar nespaudžia – nulekia prie veidrodžio, parlekia, vėl nulekia.
Mama, ar tikrai nupirksi? Čia tokie, kaip Aistės! Ar galėsiu namie su jais būti? Ar tikrai užteks Kalėdų Senelio pinigų? Ar tėtis vakare tikrai tikrai atvažiuos? Ar galėsiu Aistę vakare prie eglutės pasikviesti?
Buvo knygynas su krūvomis nupigintų knygų, dešimtukas perkamiausio niekalo ant storo popieriaus, kava ir naujienų ekranėlis už stiklo slenkant miniai. Sutikom jas eidami prie mašinos. Nieko daugiau ir nenusipirko.
Ji nešėsi batų parduotuvės krepšį, kuris beveik vilkosi žeme, pavargusi ir išdidi. Prisiminiau savo pirmus tikrus žieminius. Vargiai jos bepaėjo ir nieko nekalbėjo, bet jų akys švietė. Tą vakarą pamačiau jų stalą su žvake, eglutę ir tėtį, kuris neateis.
Šiandien vėl buvo miestas, žmonės ir gruodžio lietus. Štai vaiko kojytės atšlepsi grindimis ir koks jis lengvas, kai prisiglaudžia. Štai mylimieji išjungia šviesą, namai užtemsta ir kambariai prisipildo kvėpavimo. Ir nieko daugiau nėra. Šios valandos praeis, ir pasauliai, ir šitie debesys, bet mes niekada nepraeisim.
Palaiminti šįvakar, kurie susikabina už rankų ir pažiūri vienas kitam į akis. Turim vienas kitą ir nieko daugiau neturėsim, ir nieko daugiau mums nereikia. Mūsų nereikia laiminti – mes patys galim Tave palaiminti.
Šį vakarą visi susirenka prie stalo, net jei tu visiškai vienas. Ir kiekvienas pajunta Šviesą, kuri gimė šiandien ir gyvena tarp mūsų. Dabar mes amžini. Tamsa supa mus, bet ji mūsų nenugalės.
Neperku ir neskaitau popierinės spaudos (išskyrus kai kuriuos žurnalus). Prieš šventes sūnus parnešė savaitgalio „Lietuvos rytą“.
Bevartant užkliuvo antraštė: „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Taip pavadintas šio laikraščio korespondento Artūro Jančio interviu su lietuvių etnologu, mitologu, regiotyrininku, humanitarinių mokslų daktaru, Jono Basanavičiaus premijos laureatu (2016) Dainiumi Razausku. Negali būti! Žiniasklaida, ypač bulvarinė, mėgsta sensacingas antraštes, dažnai neatspindinčias taip pavadinto teksto.
Panašiai atsitiko ir šį kartą.
Lietuvos ryto numeris, kuriame iškraipytos Dainiaus Razausko mintys.
1) Be mano žinios visas pokalbis pavadintas „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Aš taip ne tik nebuvau sakęs, bet net panašios minties mano atsakymuose nėra! Gal net visai priešinga…
2) Iškart po pavadinimo įdėta paryškinto šrifto pastraipa: „Į Lietuvą su valstiečiais grįžta ir pagonių mados. Kaip pagoniškai derėtų atšvęsti didžiąsias žiemos šventes? Baltų kultūros tyrinėtojas Dainius Razauskas teigia, kad tokios šventės smarkiai nuviltų blaivybės garbintojus“. Aš taip neteigiau, ir šios pastraipos mano atsakymuose išvis nėra!
3) Po jos, prieš pateikiant žurnalisto man užduotus klausimus ir mano atsakymus į juos, įterpra dar viena pastraipa: „Kaip atrodė autentiškos baltų žiemos šventės, kai dar nebuvo silkės, o to meto kunigaikščiai nedidino alaus kainų? „Bent jau alus ant stalų liejosi laisvai“, – sakė žymusbaltų kultūros tyrinėtojas, rašytojas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto profesorius 56 metų D. Razauskas“.“ Aš nesakiau nei taip, nei išvis kaip nors panašiai! Ir šios pastraipos mano atsakymuose vėlgi nėra, taip pat kaip ankstesnės. Vadinasi, ir pavadinimas, ir pirmosios dvi pastraipos, nors mano vardu, – ne mano! Negana to, jos tiesiog priešingos tam, ką aš mėginau pasakyti vienintelėje vietoje užklaustas apie alų!
Laimei, internetinėje svetainėje alkas.lt perskaičiau šį D.Razausko paneigimą ir visą tikrą jo interviu, be iškraipymų ir prirašymų.
Mano pasipiktinimą, nusivylimą tokia žiniasklaida galima nusakyti šiais mokslininko žodžiais:
Be to, dienraštis „Lietuvos rytas“ – kadangi tyčia tiesą pateikia pramaišiui su netiesa (tarsi geriamasis vanduo iš čiaupo bėgtų atmieštas srutomis) – savo pavadinimu teršia ir niekina Lietuvos vardą. Iš tikrųjų jis tik savanaudiškai „prisitrynė“ prie Lietuvos vardo, užsiropštė ant jo kaip erkė čiulpti ir nuodyti kraują. Todėl visiems, kam Lietuvos vardas brangus, siūlau šio dienraščio nebeskaityti. Jei tik išvis koks mulkis jį dar skaito…
Kietai pasakyta. Kartais net tokius tekstus, atmieštus srutomis, reikia skaityti, kad suprastum, kaip žemai gali kristi mūsų žiniasklaida, prisidengusi Lietuvos vardu, užsiropščiusi „ant jo kaip erkė“. Man regis, laikraščio korespondento Artūro Jančio atsiprašymo šiuo atveju nepakanka. Atsiprašyti turėtų pats ponas Gedvydas Vainauskas. Atsiprašyti ir tikrąjį D.Razausko interviu paskelbti kaip vedamąjį. „Lietuvos ryto“ žurnalistai turėtų kaukti iš gėdos. Ir ne tik per Kūčias. Juk nedaug trūko, kad apie lietuvių ikikrikščioniškąją kultūrą ir mitologą D.Razauską mažiau išprusęs skaitytojas būtų susidaręs klaidingą nuomonę. Daugeliui ta nuomonė tokia ir liko. Atrodo, to ir siekta.
Kalėdos atskuba devynmyliais žingsniais. O prieš šventes vienas didžiausių iššūkių – išrinkti dovanas brangiems žmonėms.
Tačiau neretai tenka pasukti galvą ir dėl to, kaip tas dovanas gražiai supakuoti. Juk po Kalėdų eglute visuomet smagu rasti gražiai ir originaliai įpakuotą dovaną.
Kūčios ir šv. Kalėdos – gražiausios žiemos šventės ir dideliam, ir mažam. Tai naujų vilčių, ateities siekių ir svajonių išsakymo metas. Šiuo laikotarpiu vaikus lanko Kalėdų Senelis, su kuriuo susitinkama šventinių renginių metu.
Kalėdų Senelis, įsmukęs židinio kaminu vidun, mažuosius aplanko naktį miegančius, sudeda dovanėles po eglute ar į kojines, pakabintas prie lovelių. Jis, į roges pasikinkęs devyniaragių elnių, atskrieja iš tolimosios šalčio šalies Laplandijos.
Kalėdų laiką apkepurėja vakaras prieš Tris Karalius. Lygiai su dienos žygiais užsidaro, būdavo, visos trobų durys.
Vienas vyriškis imdavo kreidos ir, apeidamas visus trobesius, žymėdavo visas angas, visus trobesių langus, langelius ir šiaip jau žymesnes kiaurymes.
Jei nemokėjo rašyti, rašė tris kryželius; jei mokėjo, rašė tris pirmutines Karalių vardų raides, supindamas jas monogramon arba perskirdamas kryželiais M+G+B.
Atvažiavo Trys Karaliai: Mar+kelis, Gas+paras, Balta+zaras. Atvažiavo Trys Karaliai… ir t.t. – kalbėdavo, raides ir kryželius rėždamas.
Šitos raidės ir kryželiai turėjo apsaugoti trobesius, kad vidun neįlįstų kurios bent velnuvos dvasios, laumės, raganos ir kitoki monai ir padarai, kurie ūkininkams daro jeibes ir nelaimes.
Gruodžio 21-ąją, žiemos saulėgrįžos dieną Vilniaus Lukiškių aikštėje buvo atliktos saulėgrįžos apeigos, skirtos išlaisvinti Saulę iš kaustančios ir marinančios tamsos, šalčio ir blogio, kad visa, kas mus trikdo, griauna, žlugdo ir marina, trauktųsi iš mūsų gyvenimo.
Kalėda ir 12 lietuviško Zodiako ženklų su šventės dalyviais (buvo labai šalta) atliko Kalėdinio Blukio (kelmo) deginimo apeigas. Blukininkai mušė tatalus, šoko apeiginį šokį ir kartu su Blukiu sudegino jam perduotas negeroves, paversdami jas mūsų kūnų ir sielų šiluma ir šviesa.
Paprotys švenčių metu puošti medžius atėjęs iš pagonybės. Išsaugoję nemažai senovinių ritualų, krikščinys taip pat puošia medžius. Kodėl gruodžio 25 dieną, kodėl būtent eglutę, kodėl ji puošiama žvakutėmis, vaisiais ir žaisliukais?
Dar prieš krikščionybės atsiradimą ir išplitimą žmonės gruodžio mėnesį švęsdavo vasaros saulėgrąžos šventę. Iki IV a. ši diena buvo švenčiama kaip pagonių Saulės dievo Mitros gimimo diena. Mitra senovės Romoje dar buvo vadinama Sal inventus (”nenugalimąja saule”). Mitros kultu pagrįsta religija II-IV m.e. amžiais klestėjo ne tik senovės Romoje, bet ir Vengrijoje, Rumunijoje, Reino slėnyje. Mitrizmas aukštino drąsą, ištvermę, karius.
