Stačiatikių Kalėdos Vilniuje, Katedros aikštėje prie eglės karalienės. Sauliaus Žiūros nuotr.

Penkias savaites trukusį festivalį „Kalėdos sostinėje“ antradienio vakarą užbaigė smagi stačiatikių Kalėdų šventė Katedros aikštėje prie eglės karalienės, praneša sostinės savivaldybė.
 
Vilniuje daugybę amžių vieni šalia kitų gyveno ir savo tradicijas puoselėjo skirtingų tautybių ir tikėjimų žmonės. Po advento, šv. Kūčių Kalėdas švenčia ir katalikai, ir ortodoksai (stačiatikiai). Į stačiatikių Kalėdas vakare tradiciškai susirinko gausi sostinės stačiatikių bendruomenė. Visus pasveikino Šv. Konstantino ir Michailo cerkvės Tėvas Konstantinas Lazutkinas ir sostinės meras Remigijus Šimašius.
 
„Vilnius yra tas miestas, kuriame atvirai ir drąsiai švenčiame dvejas Kalėdas. Vilnius visad buvo ir stačiatikių bažnyčios lopšys, toks ir liks. Svarbiausia sostinės Kalėdų eglė tradiciškai džiugina iki pat stačiatikių Kalėdų šventės – tai aiškus miesto ženklas, kad visi mes esam šio nuostabaus miesto šeimininkai. Linkiu visiems taikingų, ramių, bendrystės ir savitarpio supratimo metų, linksmų Kalėdų!” – sveikino susirinkusiuosius miesto meras.
 
„Sveikinu su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais! Gimęs kūdikėlis Jėzus mus įkvepia susimąstyti apie tai, kas yra tikrosios vertybės ir tiesa. Nuoširdžiai noriu palinkėti, kad kiekvienas savo gyvenimo kelyje nesuklystume, kad eidami garbingu keliu mes išties paaugtume dvasiškai, o keisdamiesi išsaugotume tikrąsias vertybes. Su šviesia švente Jus visus!” – linkėjo Tėvas Konstantinas Lazutkinas.
 
Šventę drauge su Vilniaus savivaldybe surengė Slavų gailestingumo fondas, VšĮ „Frontseatsai“, Lietuvos stačiatikių arkivyskupija, Vilniaus miesto rusų bendruomenė.
 
Festivalis „Kalėdos sostinėje“ jau baigiasi, tačiau „Šventinė čiuožykla“ Lukiškių aikštėje visus norinčius čiuožti džiugins iki pat kovo 8 d., teigiama savivaldybės pranešime. Iki pat Vilniaus gimtadienio, sausio 25 dienos, po miesto seniūnijas vis dar keliauja ir šviesą bendruomenėms atneša švytinti miesto simbolio Šv. Kristoforo instaliacija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.08; 07:26

Dr. psichologas Gediminas Navaitis

Artėja gražiausia metų šventė, kai Dievas gimsta žmogumi. Ypatingas metas tikėti stebuklais ir lemties ženklais. Tikėjimas gali išsipildyti, nes visiems ezoteriniams mokymams, burtams ir užkalbėjimams būdinga nuostata: energija seka paskui mintį.

Tikintis, kad blogis jam nepavojingas, kad laukimas yra pasirengimo šviesesniam gyvenimui metas veikiausiai, įsivaizdavęs save laimingą ir energingą, žmogus padidina galimybę toks ir būti. Todėl ir tikintiems, ir netikintiems burtais bei magija pravartu susikurti psichologinį sėkmės talismaną.

„Burtininkas“, kuriantis psichologinį sėkmės talismaną, turi pasitikėti savimi. Ką reiškia “pasitikėti”? Nors pasitikėjimą savimi galima apibūdinti labai įvairiai, visgi neišvengsime palankios ateities vaizdinių paminėjimo.

Žmonės, kurie mano arba jaučia esą nelaimingi, nesąmoningai verčia save tokiais jaustis. Jie gana dažnai nenori suvokti akivaizdaus fakto, kad jie gyvena šiandien, ir nuo jų priklauso, ar šiandien jie galvos apie sėkmę, ją įsivaizduos, ar pasirinks kitą minčių ir fantazijų kryptį.

Neretai galvojama, kad pozityviam mąstymui reikia milžiniškų pastangų. Betgi jų reikia tiek pat, kiek žlugdančių vaizdinių kūrimui.

Retas ateina į darbą nesiprausęs ir nesišukavęs. Savo išore pasirūpina visi ir visos, tačiau mąstymo ir jausmų „higienos“ daug kas nesilaiko. Ne vienas iš ryto irzlus, ne viena – pikta ir nekalbi. Nors kartais net neturi šiai prastai nuotaikai paaiškinimo. Tiesiog dėl įsišaknijusio blogo įpročio vis kartoja ir atkartoja tuos pat negatyvius jausmus, tuos pačius pateisinančius samprotavimus ir juos sustiprinančius vaizdinius.

Vilniuje – šv. Kalėdų nuotaikos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Suprantama, jog tokiose būsenose nesukurs laimę lemiančių burtų, o tegalės prišaukti nesėkmes. Sprendimas nėra sudėtingas – tereikia vieną vienintelę savaitę kas dieną ryte apsimesti žvaliu, energingu ir patenkintu. Po savaitės apsimesti jau nebereikės. Seną nuotaikų įprotį pakeis naujas, malonesnis.

Surasti savigraužos priežastį ar kaltuosius, kurie supykdė, nėra sunku. Neklusnūs ir blogai besimokantys vaikai, abejinga meilužė, viršininkas, reikalaujantis, jog dirbtume daugiau, nei galime ir norime, ir šimtai kitų, nemažiau svarbių priežasčių stumia link nepasitenkinimo savimi ir pasauliu jausmų.

Traukinukas šv. Kalėdų išvakarėse. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ką daryti su šiomis ir panašiomis mintimis bei jas patvirtinančiais vaizdiniais? Juos reikia paprasčiausiai nupūsti. Nemažiau kaip dvidešimt kartų. Geriausiai atidarius langą, kad giliai įkvėptume gryno oro. Ir tuo pat metu įsivaizduoti, jog tai, kas neramino, nuskrenda tolyn. Spartu, lengva ir veiksminga. Išbandykite.

Pozityviai mąstant, džiugiai jaučiantis, išmetus iš vaizduotės ir minčių nemalonumus galima susikurti psichologinį sėkmės talismaną.

Sėkmės talismanas – tai jausmo, kad jums gera, ramu, kad pasitikite savimi susiejimas su kokiu nors daiktu. Kiekvienas ir kiekviena yra patyrusi sėkmės, lengvumo, laimės pojūtį, kai atrodė, jog viskas klojasi pagal mūsų norus. Šių jausmų ir pojūčių atkūrimas ir būtų sėkmės talismano kūrimo esmė.

Sėkmės talismano kūrimo kelias:

  • pasirinkite daiktą (žiedą, pakabutį ar pan.), kurį norite paversti savo sėkmės talismanu;
  • užsimerkite ir prisiminkite kokį nors įvykį, kai jautėtės laimingu, energingu, pasitikinčiu savimi;
  • kol mintyse atkuriate laimės, sėkmės, džiaugsmo vaizdus ir juos lydėjusius jausmus bei pojūčius, reikia švelniai liesti laimės talismanu virstantį daiktą;
  • po to sektų kelios minutes ramybės ir atsipalaidavimo;
  • ir vėl reikėtų pakartoti talismano kūrimą, tik šį kartą dėmesį koncentruoti ne į prisiminimą, o į jo metu patirtus jausmus ir juos atitinkančius pojūčius.

Sėkmės talismanas – tai tarsi inkaras, kuris įtvirtina teigiamus išgyvenimus. Vėl jį palietus, atkuriamas ir sustiprinamas pasitikėjimas savimi ir džiaugsmas. Ar galėtumėte šv. Kalėdų progą įteikti sau didesnę ir geresnę dovaną?

Slaptai.lt nuotraukoje: Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis

2019.12.28; 09:00

 

Vokietijoje 63-ejų vyriškio Kalėdos buvo išties linksmos, kai sąžiningas 51-erių vyras po medžiu grąžino rastą kuprinę, prikimštą dovanų ir 16 tūkst. eurų.
 
Kuprinę radęs vyras apie radinį informavo policiją. Vokietijos Krefeldo miesto centre kuprinę vyriškis rado vėlų Kūčių vakarą.
 
Policijos pareigūnams pavyko greitai nustatyti kuprinės savininko tapatybę ir sugrąžinti jam brangiąją kuprinę.
 
Kuprinę radęs vyras „atsisakė piniginės padėkos, nes dabar Kalėdos“, feisbuke paskelbė Krefeldo policija.
 
„Tikrai yra žmonių, kurie per Kalėdas daro gerus darbus“, – sakė policija.
 
Vokietijoje rastus daiktus sugrąžinusiems asmenims yra skiriamos piniginės padėkos, kurių dydis priklauso nuo rastų daiktų vertės. Šiuo atveju vyrui priklausė 490 eurų.
 
Policijos pranešimas feisbuke surinko daugiau nei 1 000 patiktukų ir 180 komentarų, nors kai kurie interneto vartotojai nustebo, kad žmonės nešiojasi tiek daug pinigų grynais.
 
Krefeldo policijos atstovas spaudai naujienų agentūrai AFP pabrėžė, kad, nors nešiotis 16 tūkst. eurų kuprinėje – neįprasta, kuprinės savininkas jautėsi saugiai, turėdamas pinigus su savimi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.27; 02:00

Juozas Tumas – Vaižgantas, kunigas, rašytojas

Trims dešimtims metų praslinkus, daug kas lietuvių papročiuose atsimainė. Ir nebegrįš anie laikai, anie žmonės tikrai lietuviškais, dar nepagadintais savo papročiais ir visais savo prietartais. Šiandien mes iš jų tyčiojamės ir juos „išpagonijame“; bet kitkart tie prietarai darė lietuvių tikėjimą, o tikėjimas darė ypatingą gyvenimo būdą.

Kas tą būdą šiandien panorėtų atspėti, kam prisireiktų senovės lietuvių kultūra ir civilizacija aprašyti, kas galų gale mėgsta grimzti grynon, tikrai vaikiškai nekalton poezijon, – tas turi ieškoti vienatinių tame dalyke istoriškų liekanų – papročiuose ir prietaruose. Aš vos keletą dalykų beatmenu ir juos štai šaltai išskaitau. Tariuos ir tai nebūsiant be naudos.

Vos tik pasibaigs, būdavo, paskutiniai Kalėdų pamaldos žodžiai, kaip galvon mušti, pradėdavo ir bažnyčios virsti, ir galvatrūkčiais namo lėkti. Kaip Velykų rytą, taip ir Kalėdų, kas greičiau namo parlėks, tas vasarą greičiau javus nuo dirvų nuvalys, ir kiti vasaros darbai seksis greičiau padirbti už kitus. Kliūdavo lietuviams už tatai nuo pamokslininkų. Todėl paskui tyčiomis ar iš baimės ėmė grįžti net labiau atsileidę, negu paprastai važiuojama.

Namo sugrįžę, rasdavo, kaip ir Kūčiose, balta staltiese papuoštą stalą ir ąsotį (uzboną) su grietine (smetona) šildyto alaus – „atsigauti“.

Šv. Kalėdos, 2019-ieji metai. Slaptai.lt nuotr.

Nuo to laiko iki pat Trijų Karalių vakarui, t.y. per ištisi dvi savaiti, buvo viena nepertraukiama pusiašventė: samdininkai viešėdavo pas savo tėvus ar globėjus, saviškiai, vieni patys bepasilikę, taip pat negalėjo sunkių darbų dirbti. Per abi savaiti ant stalo švietė balta staltiesė ir stovėjo ąsotis alaus kiekvienam, kurs tuo laiku teikės apsilankyti. Kaimynas, samdininkas, žydas, elgeta ar šiaip jau pakeleivis, – kas tik gryčion įėjo, jokio prašymo nelaukdamas, pylėsi alaus stiklinėn ar puodelin, o ne, tai ir iš paties ąsočio gėrė, kiek tiktai norėjo. Alus tam tyčia buvo daromas. Tiesa, mūsiškiai ir šiaip jau nebuvo tokie šykštūs, kaip dabar: kam nors pasidarius alaus ar giros, ąsotis nėjo nuo stalo, kol tik bačkutės tesėjo. Bet kalėdų laiku alaus galėjai rasti tiesiog kiekvieno ūkininko gryčioje (Tik alus būdavo ne toks kartus ir smagus, kaip daromas Pakuršėje, bet lengvutis, salsterys, rūgšterys).

Kalėdas lietuviai švęsdavo per tris dienas, kaip Bažnyčia reikalavo; Ketvirtą dieną, lygiai kaip Velykų ir Sekminių, patys pridėdavo, nes tai buvo „ledų dienos“: kas ketvirtos dienos nešvęstų, to javus ledai išmuštų.

Kryžių kalnas. Žiema. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Žemaičiuose iki šiai dienai užsiliko „kirvelninkų“ turgadieniai, nors jų pradžią ir prasmę retas kas bežino. Seniau darbo metai visuose Žemaičiuose pasibaigdavę ant Kalėdų, ne taip, kaip dabar: kitur „ant šv. Mertino“, kitur „ant šv. Endiejaus“ ir t.t. Vyriškieji samdininkai ateidavę ūkininkams dirbtų savais kirviais. Metams pasibaigus, imdavę savo kirvelius ir iškilmingai įkaldavę trobos virdin vinį, kaipo ženklą užbaigtų pilnų metų. Nuo to kalimo ir šventės Kalėdų vardą gavusios, nors galėjo būti ir priešingai: „Kalėdų“ žodis galėjo įkvėpti kalimo paprotį. Paskui, kirvelius už juostų užsikišę, samdiniai eidavę ant miesto rinkos ir laukdavę samdytojų. Ūkininkai iš tų kirvelių pajuostyje pažindavę darbo ieškančius, drąsiai juos užkalbindavę ir lygdavę. Sulygtasai atiduodavęs savo kirvelį ūkininkui, kaipo uždą, ir jau kitam nebegalėdavęs pasižadėti, nes tada reikdavę kirvelio išsižadėti. Bet niekas jo, nebematydamas kirvelio, ir neberungdavęs.

Dabar jau niekas savomis padargomis nebetarnauja, nei kirvelių nebesinešioja; ūkininkai taip pat darbininkų ant rinkos nebeieško, nes juos ir namie atranda.

Vilniuje – kalėdinės nuotaukos. 2017-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tečiaus tarnaujant jaunuomenė abiejų lyčių tebesirenka tuo metu miestelin, ypač Plungėn, gaišina laiką dykiniuodama, vaišinasi gertuvėse ir daug nepadorumo pridaro. Užtai juos ilgainiui ėmė pravardžiuoti truputį perkreiptu vardu…

Aukštaičiuose tokių turgadienių aš neatmenu. Mūsų ūkininkai, jei samdinys tiko, „draudė ant vietos“ toli dar prieš Kalėdas, t.y. šeimininkas nešė degtinės butelį, šeimininkė lėkštę sviesto, antrą „lydytos smetonos“, sūrio, vaišino savo samdinį ir dėjo ant stalo rublį pinigų uždo, „padorko“, kurį paskui priskaitydavo prie algos.

Samdiniui nebeapsiimant būti ant vietos, ūkininkas, antrą ar trečią dieną Kalėdų pasikinkęs gerąjį arklį į gerąsias lugneles (šliedeles), prisirišęs varpelį, veždavo pas gimines, kur jis turi prieglaudą. Ūkininkė išleisdama dėdavo kiekvienam kalėdą, t.y. duonos kepalą, mėsos kumpį, kiek tiek grūdų ar miltų, kad turėtų kuo misti, neapsunkindamas globėjų, kol neapsiims kitur.

Jei samdinys per metus ūkininkui neįtikdavo, šisai „darė jam sarmatą“: vežė prastu arkliu, prastomis rogėmis, be skambalo arba ir visiškai pėsčią išleisdavo, kalėdą paskui veždamas. Tai buvo didelė nešlovė, didelis pabaudimas, nes „pėsčio parėjusio“ nelabai kas benorėjo samdyti. Todėl ir įkyrus samdinys rūpinosi nusižeminti ir atsiprašyti ūkininką už padarytus jam nemalonumus ir nepaklusnumą.

Išvežiojus šeimyną, reikdavo kitą susiieškoti, sulygti, paskui susivežioti. Bernai viešėdavo neilgai, dažniausia iki Trijų Karalių; mergaitės ilgiau, nes tuo laiku verpės ir audės išeigines sau drapanas.

Samdinių nebetekus, vyriškiesiems taip pat retai namie besirodant, ir kitiems saviškiams nebedaug kas beliko dirbti. Kiti ir galėdami, nebesiėmė sunkesnio darbo, nes tai – samdinių pareiga. Betgi ir laikas tai buvo keistas. Ims šeimininkė ką nors lopyti, jėraičiai bus margi ir vilna jų perniek; ims verpti, avys vasarą kaitulio suksis arba nuo ratelio tarškėjimo kosės, – jei bent moterys bažnyčioje, kunigui Evangeliją skaitant, už avis neatkosės. Pamokslininkai nemaža padėjo vargo, kol tų prietarų „neišpagonijo“. Tada atsirado „vakaravimai“, bendras darbas vakarą.

Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mergaitės, namų ruošą ir gyvulių liuobą pabaigusios, pirmoje sambrėškoje bėgdavo savo rateliais ir linų kuodeliais nešinos vienon kurion gryčion ir imdavo rungčioties, kuri daugiau špūlių priverps. Laukiamos tai buvo viešnios. Kartu su kamuoliais šalto oro, įsiveržiančio vidun pro varstomas duris, atsirasdavo tiek klegesio, klyksmo ir linksmumo, kad net senieji atjaunėdavo. Terškė keliolika ratelių, terškė keliolika jaunų liežuvių, skambėjo sutartinės, o siūlas nepaliaudamas mašinos greitumu vyniojosi į špūlias.

Kadaise turėjome tokias lietuviškas žiemas. Ar besulauksime jų? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dviem trims valandoms praslinkus, pradėdavo rinkties ir bernaičiai, kas su sukiniu, kas su mezginiu, kiti ir be nieko. Linksmumas pasidarydavo dar didesnis, nes kiekvienas stengėsi kuo geriausias „štukas provyti“. Neapsakomai būdavo branginami amatininkai lojikai, daugiau svieto apėję, daugiau matę ir prityrę. Pasakininkai ar šiaip jau „mandragalviai“ buvo pirmosios eilės svečiai. Dažnai rateliai nutildavo, mergaitės vienu klausymu pavirsdavo. Liejas pasakos vis baisesnės, vis įdomesnės, kol įsibailinus nebebūdavo kaip ir oran beišeiti; prisieidavo kiekviena namo lydėti.

Retai kada apsieidavo ir be kokios muzikos. Vienas ar du muzikantu svajotoju, užlindusiu kur kertelėm, tyliai sau tyriliavo, ne tik nepertraukdami kalbos, dainų ir darbo, bet kaip kad prie viso to triukšmo pridėdami ypatingo saldaus ir raminančio malonumo. Tik prieš išeinant sužviegdavo klarnietas, smuikas balsiau užgaudavo stygas, idant susirinkę galėtų keletą kartų apsisukti, kol išsiskirstys.

Malonūs ir dori buvo tai vakaravimai. Per tokiuos draugavimus aukštaičių sušvelnėjo būdas, jie labiau susibendravo, labiau savo dainas išlavino negu žemaičiai. Sugebąs galėtų nupiešti gražų vakaravimo vaizdelį. (Vaižgantas Raštai, T.1, Pradai, 1994; pirmą kartą publikuota „Viltyje“ 1908)

2019.12.25; 06:47

Jaukaus ir ramaus Šv. Kūčių vakaro, džiaugsmingo, stebuklingo Šv. Kalėdų ryto mūsų mažiesiems, laimingų, džiaugsmingų Šv. Kalėdų kiekvienam Lietuvos žmogui, linki prezidentas Gitanas Nausėda ir ponia Diana Nausėdienė.
 
„Štai ir sulaukėme to nuostabaus momento, kuomet kaip upeliukai iš įvairių pasaulio ir Lietuvos kampelių susibėgome į tai, ką turime brangiausio, – savo šeimas.
 
Kūdikėlio Jėzaus gimimo akivaizdoje vienas kitą stipriai apkabinome, priglaudėme prie širdies, paglostėme akimis. Prie bendro stalo dalinomės kalėdaičiais. Ir mažas, ir didelis, ir stiprus, ir pavargęs – sustojome ties tuo, kas yra amžina ir nedaloma.
 
Pasiimkime šią nuotaiką ir į 2020 metus. Pažvelkime į svetimą žmogų artimojo akimis, nusišypsokime nuliūdusiam, padėkime suklupusiam, suteikime vilties nebetikinčiam“, – sakoma valstybės vadovo sveikinime Šv. Kalėdų proga.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.25; 06:04

Sulaukus Kūčių vakaro Lietuvos žmones sveikina kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė.
 
„Šilumos ir jaukumo Jūsų namams bei gražiausios dovanos kiekvienam – artimų žmonių bendrumo. Bendrumo su tais, kurie šalia – prie Kūčių stalo, taip pat ir su visais, kuriems jaučiame dėkingumą.
 
Tai metas, kai priartėja džiaugsmo akimirka, leidžianti vėl pasijausti vaiku, laukiančiu Kalėdų stebuklo.
 
To stebuklo, kuriame telpa tradicija ir viltingas laukimas“, – linkėdama visiems laimingų šventų Kalėdų, sako dvi kadencijas šaliai vadovavusi D. Grybauskaitė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.25; 05:00

Popiežius Pranciškus antradienio vakarą šv. Petro bazilikoje Romoje aukos kasmetines Kalėdų nakties šv. Mišias. Į pamaldas Kūčių vakarą 22.30 val. Lietuvos laiku laukiama susirenkant tūkstančių tikinčiųjų. Tradicinį popiežiaus palaiminimą „Urbi et Orbi“ („Miestui ir pasauliui“) Katalikų bažnyčios vadovas paskelbs pirmąją Kalėdų dieną.
 
Iškilmių netrūks ir Šventojoje Žemėje. Švęsti Kalėdų Betliejuje tikimasi susirenkant daugybės krikščionių. Tradicinė procesija iš Jeruzalės judės į mažą vietovę Vakarų Krante, kur, anot Biblijos, gimė Jėzus. Mišias aukos apaštališkasis administratorius Šventojoje Žemėje Pierbattista Pizzaballa.
 
Į vėlesnes vidurnakčio Mišias laukiama atvykstant ir palestiniečių prezidento Mahmoudo Abbaso.  Dešimtys palestiniečių krikščionių iš Gazos Ruožo gavo Izraelio leidimus atvykti į Jeruzalę ir Vakarų Krantą švęsti Kalėdų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.25; 00:30

Sekmadienį Vilniaus senamiesčio gatves užplūs daugiau kaip 3600 „Eurovaistinės Kalėdinio bėgimo“ dalyvių.
 
Kalėdinis bėgimas vyks jau 44-us metus iš eilės, anksčiau jis buvo vadinamas Naujametiniu bėgimu. Pamažu bėgikai įvedė tradiciją šventiniame renginyje distancijas įveikti persirengus kalėdiniu kostiumu. Šiandien persirengėliai ypač išradingi: dalyviai renginio metu tampa tradiciniu Kalėdų Seneliu ar Snieguole, elfu, dovana, ar net filmų personažu, tokiu kaip Džokeris ar moteris-katė. Tokia įspūdinga bėgikų kolona kiekvienais metais žavisi Vilniaus miesto praeiviai bei turistai.
 
„Eurovaistinės Kalėdiniame bėgime“ dalyviai ruošiasi įveikti keturias trasas: 3, 6 ir 12 kilometrų bei 300 metrų vaikų distanciją mažiesiems nykštukams. Visų distancijų dalyviams suruoštos dovanos ir bėgimo numeriai, kuriuos jie skubėjo atsiimti iš organizatorių jau nuo penktadienio. Šventinę nuotaiką bėgikai gabens į centrą – dovanas jie atsiims Konstitucijos prospekte esančiame „Radisson Blu Hotel Lietuva“ viešbutyje.
 
Šiemet Kalėdiniame bėgime rekordiškai daug užsiregistravusiųjų dalyvių skaičius – daugiau kaip 3600, o sąrašas vis dar ilgėja, teigia organizatoriai. Registracijos į 6 kilometrų bėgimą buvo baigtos dar šios savaitės viduryje – baigėsi vietos.
 
Į linksmą ir šventinį bėgimą kalėdiškai atrodantis Vilnius pritraukia ir užsieniečių – Vilniaus kalėdinis bėgimas užsienyje sparčiai populiarėja. Pernai Kalėdiniame bėgime dalyvavo 200 užsieniečių, šiais metais jų bėgs net 365, sakoma „Tarptautinio maratono“ pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.15; 08:35

Prekybos centras Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Didžiųjų prekybos centrų „Maxima“, „Norfa“, „Lidl“, „Iki“ ir „Rimi“ atstovai teigia, kad parduotuvės šventiniu laikotarpiu dirbs trumpiau, o per Kalėdas, gruodžio 25 dieną, nedirbs nė vienas iš jų.
 
„Lidl“ atstovės ryšiams su visuomene Linos Skersytės teigimu, pirmąją šv. Kalėdų dieną ir sausio 1-ąją šio tinklo parduotuvės nedirbs trečius metus iš eilės, nes laikomasi nuostatos, kad gražiausios metų šventės yra skirtos visiems.
 
„Laikomės tradicijos ir jau trečius metus iš eilės nedirbsime pirmąją šv. Kalėdų dieną ir sausio 1-ają. Laikomės nuostatos, kad gražiausios metų šventės yra skirtos visiems, tad norime, kad šventinį šurmulį ir nuotaiką pajustų visi mūsų darbuotojai. Šventinėmis dienomis galimybė pabūti su artimaisiais ir ramybė yra svarbi visiems“, – Eltai sakė ji.
 
L. Skersytė akcentavo, kad kitomis šventinio laikotarpio dienomis visos „Lidl“ parduotuvės taip pat dirbs trumpiau. Šv. Kūčių vakarą parduotuvės dirbs iki 18.30 val., o Naujųjų metų išvakarėse – iki 20 val. Antrąją šv. Kalėdų dieną visos „Lidl“ parduotuvės dirbs nuo 10 val. iki 19.30 val.
 
Pasak prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovės Indrės Baltrušaitienės, šventiniu laikotarpiu darbo laikas „Iki“ darbuotojams bus trumpesnis.
 
„Kūčių vakarą, numatyta, parduotuvės veiks iki 20 valandos, pirmąją Kalėdų dieną visi laiką leisime sau, su šeimomis ar draugais (visos parduotuvės neveiks), antrąją Kalėdų dieną parduotuvės atsidarys tik nuo 9 valandos. Tuo metu prieš Naujųjų metų naktį daugelio parduotuvių darbo laikas trumpės iki 20 valandos. 2020-ųjų pirmą dieną savo pirkėjų parduotuvėse lauksime nuo dešimtos valandos ryto“, – Eltai teigė ji.
 
„Norfos“ atstovas spaudai Darius Ryliškis tikina, kad jų parduotuvės tinklas tęsia tradiciją ir per didžiąsias metų šventes nedirbs.
 
„Norfos“ prekybos centrai ir šiemet pirmąją šv. Kalėdų ir Naujųjų metų dieną neveiks. Be to, gruodžio 24 dieną visos „Norfos“ dirbs 2 valandomis, o gruodžio 31 dieną – 1 valanda trumpiau. „Norfos“ vadovai įsitikinę, kad prekyba šventinėmis ir poilsio dienomis turėtų būti ribojama, kad šventės neaplenktų ir prekybos sektoriaus darbuotojų“, – sakė D. Ryliškis.
 
Gruodžio 25 dieną nedirbs ir „Maximos“ parduotuvės, o Kūčių dieną parduotuvės veiks iki 19 valandos.
 
„Siekiame užtikrinti savo darbuotojams darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, taip pat ne mažiau mums svarbūs ir klientų norai apsipirkti jiems patogiausiu metu ir tinkamai pasiruošti didžiausioms metų šventėms. (…)
 
Kūčių dieną visos „Maximos“ parduotuvės visoje Lietuvoje klientų lauks iki 19 valandos. Pirmąją šv. Kalėdų dieną parduotuvės nedirbs. O antrąją, gruodžio 26 dieną, duris atvers 9 valandą. Tądien „Maximos“ parduotuvės darbą užbaigs įprastu darbo dienos grafiku, išskyrus parduotuvę, esančią prekybos centre „Europa“, – ji darbą baigs 18 valandą“, – teigė „Maximos“ komunikacijos ir korporacinių reikalų direktorė Ernesta Dapkienė.
 
Ji taip pat informuoja, kad Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio 31 dieną, „Maximos“ parduotuvės duris atvers įprastu laiku ir klientų lauks iki 21 valandos. Tik trys „Maximos“ parduotuvės tądien darbą užbaigs dar kiek anksčiau. Iki 19 valandos klientų lauks dvi parduotuvės Vilniuje: „Maxima“, įsikūrusi prekybos centre „Outlet Park“, ir „Maxima“, esanti prekybos centre CUP. Iki 17 valandos dirbs „Maxima“, veikianti „Europoje“.
 
E. Dapkienė akcentavo, kad pirmąją 2020 metų dieną visos „Maximos“ parduotuvės dirbs nuo 12 valandos. Sausio 1-ąją nedirbs penkios parduotuvės: Vilniuje – įsikūrusios „Outlet Park“, „Oze“, „Europoje“, Kaune – prekybos centre „Akropolis“, Klaipėdoje – „Banginyje“.
 
Visos „Rimi” prekybos tinklo parduotuvės Kūčių dieną dirbs keliomis valandomis trumpiau: „hyper“ formato prekybos centrai – iki 20 valandos, mažesnio formato, priklausomai nuo miesto ir vietos, dar trumpiau – iki 19, 18 ar 17 valandos.
 
Pasak „Rimi“ viešųjų ryšių vadovės Renatos Keršienės, per Kalėdas nė viena tinklo parduotuvė nedirbs – visi darbuotojai turės galimybę šią dieną laiką leisti su brangiausiais žmonėmis. Antrąją Kalėdų dieną parduotuvės pirkėjams duris atvers valandą ar keliomis vėliau nei įprastai – nuo 9 valandos ir dirbs keliomis valandomis trumpiau, iki 20 val.
 
Iki 20 valandos „Rimi” prekybos centrai dirbs ir Naujųjų išvakarėse, gruodžio 31 dieną. Sausio 1-ąją „hyper“ formato parduotuvės pirkėjus pasitiks nuo 12 ir dirbs iki 20 valandos, išskyrus „Rimi“ Vilniaus „Nordika“ ir Panevėžio „Ryto“ prekybos centruose, „Rimi“ Vilniuje, Linkmenų g. 22, ir Ukmergės g. 233, bei „Rimi“ Mažeikiuose, Žemaitijos g. 38, kurios pirmąją 2020 metų dieną nedirbs.
 
Šią dieną vėliau darbą pradės ir „super” formato „Rimi“ prekybos centrai, kurie dirbs nuo 12 iki 20 valandos, išskyrus veikiančias Kaune, adresu Studentų g. 19, Jonavoje, Vasario 16-osios g. 4, Utenoje, Basanavičiaus g. 52, ir „express“ formato „Rimi“ parduotuvę Vilniuje, daugiafunkciame komplekse „Live Square“, Gedimino pr. 44A, kurios pirmąją Naujųjų dieną taip pat nedirbs.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.09; 00:30

Kryžių kalnas netoli Šiaulių. Foto autorius - Vytautas Visockas
Kryžių kalnas netoli Šiaulių. Foto autorius – Vytautas Visockas

Sekmadienį prasidėjo Kristaus gimimo šventės laukimo metas – Adventas.
 
Iki Kalėdų esame kviečiami susilaikyti nuo to, kas nebūtina, atsigręžti į stokojančius, kenčiančius žmones.
 
Pirmuoju Advento sekmadieniu taip pat pradedami nauji liturginiai metai. Bažnyčia primena, jog jos bendruomenės nariai turi susilaikyti nuo triukšmingų pasilinksminimų. Reiktų nepamiršti ir pasninkauti.
 
Pirmąjį Advento sekmadienį bažnyčiose šventinami kalėdaičiai, kurių tikintieji gali įsigyti zakristijose prieš ir po Šv. Mišių.
 
Advento trukmė nevienoda. Pasiruošimo Kalėdų šventėms laikas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir tęsiasi nuo 22 iki 27 dienų.
 
Laukiant švenčių pradedami pinti Advento vainikai. Ši tradicija iš pradžių turėjo religinę funkciją: pranešti, ypač vaikams, kad artėja Kalėdos, paskatinti visus bendrai maldai.
 
Šiais laikais Advento vainikai puošia ne tik tikinčiųjų namus, bet ir bažnyčias, parduotuves, aikštes.
 
Keturios vainiko žvakės simbolizuoja keturias Advento savaites.
 
ELTA primena, kad pirmą Advento vainiką įžiebė Hamburgo našlaičiai XIX a. – mieste, kur tuomet buvo daug vaikų, augančių be tėvų.
 
Neturėdami namų, jie elgetaudavo ir miegodavo gatvėse, o nepriteklių prispausti neretai tapdavo nusikaltėliais ir patekdavo į kalėjimą.
Eglutė pusnyse. Vytauto Visocko nuotr.
 
Tokiais vaikais pradėjo rūpintis jaunas evangelikų bažnyčios pastorius Johannas Heinrichas Wichernas (1808-1881). Per Adventą jis su globotiniais rinkdavosi pasimelsti, o vieną kartą sugalvojo, kad nuo gruodžio pirmos dienos kiekvienas vaikas uždegs po spalvotą žvakutę.
 
Atėjus Kalėdoms ant medinio rato degė dvidešimt keturios žvakutės.
 
Vaikams tai patiko, todėl nuo 1851 metų jie patys pradėjo vainiką puošti eglės šakomis – gyvybės simboliu. Bėgant metams liko tik keturios žvakės, atitinkančios keturis Advento sekmadienius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.02; 00:30

Popiežius Pranciškus pasmerkė kalėdiniu laikotarpiu ypač pasireiškiantį vartotojiškumą, pavadindamas šį fenomeną „virusu, ardančiu pačias tikėjimo šaknis“, rašo „Deutsche Welle“.
 
Sekmadienį aukodamas Šv. Mišias pontifikas tvirtino, kad vartotojiškumas priverčia žmones manyti, jog jų gyvenimas priklauso nuo to, ką jie turi, o ne nuo jų tikėjimo.
 
„Turime įveikti pagundą manyti, kad gyvenimo prasmė yra kaupimas“, – sakė Pranciškus, ragindamas tikinčiuosius „atsispirti akinančioms vartotojiškumo šviesoms, kurios šį mėnesį žibės visur“.
 
„Gyvenant dėl daiktų, jų niekada nepakanka, godulys auga, o kiti žmonės tampa kliūtimis šiose lenktynėse“, – Mišiose sakė popiežius, pareikšdamas, kad šiandien daugelyje pasaulio vietų „vartotojiškumas nugali“.
 
Pasak dvasininko, „vartotojiškumas yra tikėjimą ardantis virusas“, nes jis priverčia žmones pamiršti „į tavo duris besibeldžiantį brolį“.
 
Popiežius vartotojiškumą pakomentavo tarp „juodojo penktadienio“ ir „kibernetinio pirmadienio“ – dviejų didžiausių kalėdinio apsipirkimo švenčių daugelyje pasaulio šalių, įskaitant Jungtines Valstijas. JAV nacionalinė mažmeninės prekybos federacija skaičiuoja, kad amerikiečiai šiuo švenčių laikotarpiu išleis apie 730 mlrd. dolerių (apie 662 mlrd. eurų).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.02; 11:00

Į penkias savaites truksiantį kalėdinį maršrutą šeštadienio vakarą sostinėje pajudėjo Kalėdų traukinukas.
 
„Kalėdų traukinukas jau tapo neatsiejama Kalėdų festivalio tradicija, kelionės po magišką ir šviesomis spindintį Vilnių kasmet laukia ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai. Smagu, kad tai tampa ir gražiais vaikystės prisiminimais. Kviečiu ir šiemet šeimas pakeliauti kalėdiniu traukinuku po Vilnių, nes maršrutas įtraukia, perkelia į jaukų, svetingą Vilnių, kuriuo norisi dalintis su artimaisiais ir visu pasauliu“, – į kelionę per kalėdinį Vilnių kviečia miesto meras Remigijus Šimašius.
 
Kalėdų traukinuko, kuris kursuos nuo lapkričio 30 d. iki sausio 7 d. (imtinai) trasa driekiasi nuo Katedros, Pilies gatve Rotušės aikštės link, kur traukinukas apsisuka ir Pilies gatve grįžta atgal iki Katedros aikštės.
 
Šią pramogą vilniečiams ir sostinės svečiams dovanoja miesto savivaldybė kartu su partneriais DELFI ir prekybos tinklu „Maxima“.
 
Į tradicinį Kalėdų traukinuką galima įsėsti jo pagrindinėje stotelėje „Kalėdų miestelis“, kuri įsikūrusi prieš pat Katedrą, šalia Odminių skvero.
 
Įsėsti ar išlipti bus galima ir stotelėje „Rotušė“, Rotušės aikštėje.
 
Kalėdų traukinukas važiuos visomis savaitės dienomis: pirmadieniais – ketvirtadieniais nuo 12 iki 21 val., penktadieniais – sekmadieniais nuo 11 iki 21.40 val.
 
Šventinėmis dienomis traukinukas važiuos kitu laiku: gruodžio 24 ir 31 d. nuo 11.00 iki 19.40 val., gruodžio 25-26 d. – nuo 11.00 iki 21.40 val. Sausio 1 d. nuo 12 iki 21 val.
 
Gruodžio 15 d. nuo 8 iki 15 val. dėl miesto centre vyksiančio Kalėdinio bėgimo Kalėdų traukinukas nevažiuos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.01; 00:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Sunkiai prasiskverbdama pro prekybininkų įžibintą šviesų jūrą, pro visur iškabinėtus blizgučius ir įkyriai rėkiančią prieškalėdinę reklamą, bet kaip visada nedvejodama krikščioniškąjį pasaulį į savo malonę ima globti Didžiojo Laukimo išminties tyla.

Tai reiškia – artėja Adventas. Tai reiškia – į pabaigą eina metai. Nepaprasti metai: pirmieji antrojo nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės šimtmečio metai. Ir – keistoki metai, palyginus su paskutiniais pirmojo šimtmečio metais.

2018-jie džiugino mus neeiliniais, valstybinės reikšmės atradimais: buvo surastas 1918-jų metų Nepriklausomybės Akto originalas, surasti vieno žymiausio pokario Nepriklausomybės kovų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

O 2019-ji metai įeis į Lietuvos istoriją… kuo? Dvejomis neeilinėmis, valstybinio lygio laidotuvėmis ir … neeiliniu gaisru?

Tai įvykiai, kuriuose mūsų valstybė pasirodė labai dviprasmiškai.

Viena vertus, ir valdžia, ir tauta parodė mokanti pagerbti tuos, kurie kūrė istoriją ir aukojosi dėl valstybės.

Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita vertus, gaisras apšvietė, kad valstybėje turime itin nekompetentingą valdžią su sprendimų nesugebančiais priimti valdininkais, ir piliečius, kurie užuot normaliai dirbę, dėl valdžios nekompetencijos yra priversti aukotis… Ir aukojasi ne tik gaisrininkai, bet ir mokytojai, ir gydytojai, ir kalėjimų prižiūrėtojai, ir ūkininkai…

Išsirinkome prezidentą, patikėję, kad jam pavyks sumažinti prarają, skiriančią valdžią nuo visuomenės, turtuolius nuo vargšų. Bet rinkėjų viltys dūžta į gelžbetoninę apmaudo, pavydo ir keršto sieną, kurią prieš naujai išrinktą prezidentą stato vertybėse pasimetęs Seimas, pagrindines pozicijas užvaldžiusi žiniasklaida ir ją kurstantys pinigingi, mokesčių vengiantys išsišokėliai, siekdami iškraipyti ir išjuokti vos ne kiekvieną prezidento žodį ir žingsnį…

Kad aš neperdedu, liudija tas džiaugsmas, su kuriuo yra tiražuojamas faktas, kad galų gale prezidento reitingai pradėjo smukti…

Sakoma, dėmių galima rasti ir saulėje, o juo labiau – žmonėse. O dar lengviau rasti klaidas ir dėmes politikų veiksmuose ar žodžiuose. Reikia tik panorėti.

Noro mūsų žiniasklaida, rodos, nestokoja. Gal tai ir nebūtų blogai, jei tai būtų nuoširdus noras išsiaiškinti tikrą tiesą, kuri atstovautų ir gintų visuomenės, o ne kurio nors klano interesus. Bet jei klysta galingiausieji, autoritetingiausi, tai ko galime tikėtis iš eilinių žurnalistų, kaip ir apskritai iš žmonių?

Advento išvakarėse, laukiant vilties, tikintis išganymo, natūralu žvilgsnį nuo žemės kreipti į Aukštybes. O ten išvystame Dešimt Dievo Įsakymų, kuriuos ant Sinajaus kalno Dievas įteikė Mozei. O antrasis Įsakymas, kaip užrašyta Išėjimo knygoje, skelbia: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas..“

Partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvės. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O ką daro šiuolaikinis, vadinamasis „modernusis“ žmogus? Kategoriškai atmesdamas Dievo buvimą,  rypaudamas, jog Žmogus, klaupdamasis ant kelių prieš Dievą, žemina save, tas žmogus su gyvuliška aistra ne tik klaupiasi, bet ir voliojasi purvyne prieš kitą žmogų, iš kurio jis tikisi ar duonos, ar reginių, ar valdžios, ar kitų malonumų. Modernusis, „laisvasis“ žmogus pataikauja, žeminasi, šmeižia, išduoda kitą. Net nužudo…

Žodžiu, žmogus, kuris dėl Dievo negali vienintelio dalyko – pripažinti, jog jis yra Tiesa, dėl savęs, dėl savo rankomis pačiupinėjamos naudos „čia ir dabar“, pagarbindamas kitą žmogų, gali padaryti viską. Tame tarpe ir tai, ką Dievas laiko nuodėme, ir ką nusikaltimu neretai pripažįsta Įstatymas!

Bet štai kažkieno nematoma ranka atverčia Luko Evangeliją, ir skaitome: „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn“.

Tada išeina aikštėn visa. Ir kas gera, ir kas bloga… Ir nusikaltimai, ir žmogaus didybė.

Iškyla ir bado akis žmogaus, nusilenkusio kitam žmogui, menkystė…

Bet „išeina aikštėn“ ir slapta, nakčia užkasti didvyrių palaikai: kelias dešimtis metų nežinioje išgulėję A. Ramanausko-Vanago palaikai ir pusantro šimtmečio metų – 1863-1864 m. sukilėlių palaikai. Jų paslaptis tampa atskleista. Kodėl? Vardan ko?

Gal būt tam, kad būtų atgaivinti istoriniai prisiminimai, kad tautoje būtų prižadinta visa, kas joje buvo ir išliko geriausia?

Gal būt, plaukdama iškilmingoje laidotuvių procesijoje per jų nužudymo vieta tapusį miestą, paslaptis prisikėlė tam, kad primintų tautoms jų laisvės kovas ir jų vadų vardus tokiu laiku, tokiomis dienomis, kai galingiausios pasaulio galybės užsimojo ištrinti iš istorijos mažąsias, nuolankiausias tautas jų pačių rankomis? Kai mūsų valstybės laivas, užuot plukdęs tautą į saugų gerovės krantą, blaškosi, nebesuvokdamas, nei kas jį vairuoja, nei kur kreipia?

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

Liberalai, daugiau nei prieš šimtą metų iškėlę šūkį „Daugiau laisvės ir mažiau valstybės“, pavertė valstybę, pasak kunigo Jono Juraičio „bedančiu sarginiu šunimi“, tinkančiu nebent loti naktimis liberalo sode, kad apsaugotų jo turtus.

Liberalus retkarčiais pakeičiantys socialistai daro iš valstybės melžiamą karvę,  kurią noriai melžia ne tik patys socialistai, socialdemokratai, bet ir liberaliomis save laikančios partijos. O jaunimas, kurį senstelėjusios ir nusivylusios visuomenės gelbėtoju mėgsta skelbti išsikvėpusios, valstybę nugyvenusios vadinamosios tradicinės partijos, iš valstybės laukia to, ko ji duoti negali: meilės, namų šilumos, tėviško/motiniško auklėjimo, visokių pramogų. Užtat valstybė, normalių žmogiškų santykių puoselėti nebemokančiai visuomenei pritariant (priešinasi tik kukli mažuma…), užsimojo įstatymais reguliuoti žmonių tarpusavio santykius ten, kur tradiciškai veikdavo tik meilė, pasitikėjimas ir tarpusavio įsipareigojimai.

Didėjantis visuomenės agresyvumas, patyčios, savižudybės liudija, kad laisvė be atsakomybės ir materialinis gerbūvis be meilės nesuteikia nei laimės, nei vilties…

Vis dar norite mažiau valstybės? Gal taip ir bus kada nors. Bet ne tada, kai bus  mažiau mokesčių, o tada, kai bus daugiau sąžinės! Todėl Adventas – labai tinkamas pirmasis žingsnis laukimo, tikėjimo, maldos ir vilties kupiname kelyje į sąžinę. Link Dievo… Kartu su vilties nepraradusia tikinčiųjų bendruomene.

2019.11.27; 15:20

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Po truputėlį artėjant Šventoms  Kalėdoms iš toli atidunda ta pati, jau anksčiau pradėjusi įkyrėti litanija apie žmonių pasidavimą vartotojiškiems impulsams ir nutolimą nuo dvasinių vertybių, kai net didžiausios metų šventės prasmė yra išbarstoma apsipirkimo ritualuose, pasimeta šventiniame mugės šurmulyje.

Tarsi ir teisingi žodžiai, nieko nepasakysi. Vis dėlto, kodėl šie teisingi žodžiai jau kelia alergiją? Žinia, dažnai kartojamos tiesos pamažu išsidėvi, atpinga. Tačiau dar labiau neramina tai, kad ypatingų švenčių proga arba visai be progos girdimi raginimai būti dvasingiems neretai persipina su baisia panieka neva nedvasingiems, nesugebėjusiems įsiklausyti, niekaip dar neišgirdusiems tokio raginimo atgimti dvasioje.

Vis tik, kaip jau kartą esu užsiminęs https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-dvasingumo-ribos/, reikėtų pradėti nuo pasiaiškinimo – kas gi ta dvasia yra kaip tokia? Būdami tokiu būdu nuosekliais, net ir nebūdami dideliais dvasios reikalų išmanytojais, netrukus pastebėtume, jog dvasingumas dvasingumui – nelygus, taigi gali būti net priešingi vienas kitam dvasingumo tipai kaip sugebėjimas peržengiant savo betarpišką aplinką skirtingai atsiverti visumai, – ne tas pats dalykas yra meilės ir neapykantos dvasia, ne vienodai nutvilko. Kaip jau esame perspėti, piktoji dvasia kelia didžiulį pavojų net Dievo sutvarkytame pasaulyje, kai savo ruožtu į nuodėmę linkęs kūnas, žiūrint iš krikščionybės taško, niekur nėra apibrėžiamas kaip nesunaikinama piktumo sėkla.

Iki šv. Kalėdų likus vos kelioms dienoms. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šventos Kalėdos bent man visados asocijuojasi su labai gyvai apčiuopiamais kūniškais pojūčiais, kartais įsivaizduojant, kad jau užuodžiu, virpindamas šnerves, kalėdinės šventės priartėjimą, gerai girdžiu sniego šiugždėjimą, kažkam nueinant pro šalį, oda prisimena vaikystės laikų kalėdinį šaltuką, žnaibantį skruostus, akis užkliūva už garo kamuolių, iš virtuvės pro priemenę virstančių į lauką. Tarp vaikystės Kalėdų ir šiandieninio pasiruošimo Kalėdoms yra toks išdidėjęs atstumas kaip tarp įsikūnijimo laukimo ir tokio įsikūnijimo simbolinio pavadavimo.

Vilniuje – šv. Kalėdų nuotaikos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl stipriausias Kalėdų jausmas visados yra kartėlis, ankstesnius jausmus paralyžiuojantis, kvapą užgniaužiantis kartėlis, verčiantis net karalius palikti savo šaltus rūmus ir ieškoti įsikūnijimo stebuklo gyvulėlių alsavimo sušildytame tvartelyje. Per Kalėdas net asilo subliuvimas, jam apsisapnavus, nuskamba gražiau nei Bacho muziką. Vedamas tokio ilgesio kartais iš tolo, labai jau iš tolo tarsi ir pradedu nujausti garsiojo krikščionybės apologeto, lotyniškosios teologijos pradininko Tetuliono posakio, kad Dievas yra kūnas, dalinęs prasmę, bet greitai pamirštu, kaip buvau  pasiruošęs tą prasmę įvaizdinti.

 Tačiau net ir kanoniniu krikščioniškuoju požiūriu, žmogus su kūnu yra tobulesnė būtybė nei būtų tik atskirta dvasia, todėl čia iš anksto skelbiama, kad Paskutiniojo Teismo (PK) dieną žmonės prisikels su kūnais, bus teisiamas Visas Žmogus (Visažmogis).

 XXX

O seksas, – klausia žmogus iš liaudies, – yra dvasinis ar kūniškas malonumas?

Neišsigąskite, jeigu ilgai gyvenant seksas iš kūniškojo malonumo palaipsniui tampa dvasiniu, kažkuo panašiu į iškilmingą ritualą, liudijantį  gyvenimo tęstinumą. Sekant Rene Descartes‘u, skelbusiu: mąstau, vadinasi esu, dabar pats laikas pripažinti ne mažiau fundamentalų faktą: jeigu po sunkių dienos darbų ir vakarienės į lovą dar norisi  kažko pikantiško kaip deserto, galima pradėti įtarti, kad tebesi gyvas, nežiūrint visų aplinkybių, – net jeigu ten gulėtum klaikiai suriestas radikulito po dermatomiozito, iš naujo patirdamas insultą po infarkto, net jeigu jau būtum viešai savo priešų džiaugsmui pakartas.

Vilniaus gatvė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Gal bėgant laikui vadinamasis seksas iš tiesų dalinai praranda nuodėmės aitrumo prieskonį, bet mainais įgyja būties prakilnumą įteisinančios, neskubios meškerių išvyniojimo ir susivyniojimo ceremonijos statusą, tempiant laiką kaip gumą. Žaismingumą čia neretai  sėkmingai pakeičia ceremonialumas, dėmesį paskirstant ne tik turiniui, bet ir formai, daugiau reikšmės teikiant detalėms, net tokioms kaip užstrigusio laike kūno išpakavimo procedūros subtilybės.

O visiškai sudvasnėjusių kama sutra vaizduoja žmones besidauginančius per žiedadulkes, apdulkinamus vėjo ir bičių skirtingomis pozomis.

XXX

tarp šešėlio ir lango

 mainosi stiklas matinis

siluetas kur kario be lanko

sudulkėjęs kelionėj bet matomas

 

tarp šešėlio ir lango

vaizdiniai mūsų mainosi nykūs

 kol vijoklinės vakaro rankos

 kerta  galvą priklausomybei nuo knygos

 

tarp šešėlio ir lango

 nebeturi prasmės jau nuotolis

 kur palaistyti gėlę lenkiasi

 nuodėmėj išgražėjusi moteris

 

2019.11.26; 14:30

Aukodamas mišias Šv. Kalėdų išvakarėse Vatikane, popiežius Pranciškus pasmerkė žmonių godumą ir vartotojiškumą, primindamas krikščionims, kad „gyvenimo prasmė yra meilė, o ne materialiniai turtai“, praneša naujienų agentūra dpa.


Popiežius Pranciškus pasmerkė godumą ir vartotojiškumą. EPA-ELTA nuotr.

„Mūsų laikais daugumą žmonių gyvenimo prasmę randa materialinių daiktų pertekliuje, – sakė pontifikas per pamokslą. – Žmonijos istoriją lydi nepasotinamas godumas, paradoksalu, bet net ir šiandien mažuma pietauja prabangiai, o pernelyg daug žmonių neturi kasdienės duonos reikalingos išgyvenimui.„

Pasak popiežiaus, jei pagalvotume apie ėdžias, kuriose buvo paguldytas Jėzus, „suprastume, kad gyvenimo prasmė yra ne materialiniai turtai, bet meilė, ne apsirijimas, bet dosnumas, ne puikavimasis, bet paprastumas.„

Popiežius Pranciškus pridūrė, kad per Kalėdas žmonės neturėtų paklysti ir pasiduoti vartotojiškumui ar pasaulietiškumui ir turėtų savęs paklausti, „ar dalinasi duona su tais, kurie jos neturi iš viso.„

Vidurnaktį Kalėdų išvakarėse Šv. Petro bazilikoje Vatikane aukojamos mišios yra viena svarbiausių ceremonijų katalikų liturgijoje švenčiant Jėzaus Kristaus gimimą.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-12-26

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Kažkodėl vis prisimenu tą vakarą prieš keletą metų. Štai ji sėdi, maskatuodama laisva koja, jai gal penkeri. Parduotuvėje karšta nuo akinančių lempų, megzta, baltai raštuota kepurė su bumbulu pamesta ant suolo. Gelzgani plaukai išsipešę iš kasyčių.

Mama, priklaupusi kaip bažnyčioj, matuoja batuką, tokį mėlyną su baltu kailiniu apvadėliu, žieminį. Vargsta su užtrauktuku, plaukai nuo karščio sulipę ant pakaušio. Pilkas paltas nesiglamžantis, užklojęs vėduokle grindis aplinkui. Aiškiai iš padėvėtų.

Palauk, aš tuoj, baik duotis. Sugrubę nuo darbo rankos gražiais pirštais lygina kojinytę, apauna antrą. Sunkiai, remdamasi delnais į grindis atsistoja – dar nesena, veidas paraudęs nuo įtampos. Pavaikščiok, ar nespaudžia – nulekia prie veidrodžio, parlekia, vėl nulekia.

Mama, ar tikrai nupirksi? Čia tokie, kaip Aistės! Ar galėsiu namie su jais būti? Ar tikrai užteks Kalėdų Senelio pinigų? Ar tėtis vakare tikrai tikrai atvažiuos? Ar galėsiu Aistę vakare prie eglutės pasikviesti?

Buvo knygynas su krūvomis nupigintų knygų, dešimtukas perkamiausio niekalo ant storo popieriaus, kava ir naujienų ekranėlis už stiklo slenkant miniai. Sutikom jas eidami prie mašinos. Nieko daugiau ir nenusipirko.

Ji nešėsi batų parduotuvės krepšį, kuris beveik vilkosi žeme, pavargusi ir išdidi. Prisiminiau savo pirmus tikrus žieminius. Vargiai jos bepaėjo ir nieko nekalbėjo, bet jų akys švietė. Tą vakarą pamačiau jų stalą su žvake, eglutę ir tėtį, kuris neateis.

Šiandien vėl buvo miestas, žmonės ir gruodžio lietus. Štai vaiko kojytės atšlepsi grindimis ir koks jis lengvas, kai prisiglaudžia. Štai mylimieji išjungia šviesą, namai užtemsta ir kambariai prisipildo kvėpavimo. Ir nieko daugiau nėra. Šios valandos praeis, ir pasauliai, ir šitie debesys, bet mes niekada nepraeisim.

Palaiminti šįvakar, kurie susikabina už rankų ir pažiūri vienas kitam į akis. Turim vienas kitą ir nieko daugiau neturėsim, ir nieko daugiau mums nereikia. Mūsų nereikia laiminti – mes patys galim Tave palaiminti.

Šį vakarą visi susirenka prie stalo, net jei tu visiškai vienas. Ir kiekvienas pajunta Šviesą, kuri gimė šiandien ir gyvena tarp mūsų. Dabar mes amžini. Tamsa supa mus, bet ji mūsų nenugalės.

2017.12.24; 05:36

Neperku ir neskaitau popierinės spaudos (išskyrus kai kuriuos žurnalus). Prieš šventes sūnus parnešė savaitgalio „Lietuvos rytą“.

Bevartant užkliuvo antraštė: „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Taip pavadintas šio laikraščio korespondento Artūro Jančio interviu su lietuvių etnologu, mitologu, regiotyrininku, humanitarinių mokslų daktaru, Jono Basanavičiaus premijos laureatu (2016) Dainiumi Razausku. Negali būti! Žiniasklaida, ypač bulvarinė, mėgsta sensacingas antraštes, dažnai neatspindinčias taip pavadinto teksto.

Panašiai atsitiko ir šį kartą. 

Lietuvos ryto numeris, kuriame iškraipytos Dainiaus Razausko mintys.

1) Be mano žinios visas pokalbis pavadintas „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Aš taip ne tik nebuvau sakęs, bet net panašios minties mano atsakymuose nėra! Gal net visai priešinga…

2) Iškart po pavadinimo įdėta paryškinto šrifto pastraipa: „Į Lietuvą su valstiečiais grįžta ir pagonių mados. Kaip pagoniškai derėtų atšvęsti didžiąsias žiemos šventes? Baltų kultūros tyrinėtojas Dainius Razauskas teigia, kad tokios šventės smarkiai nuviltų blaivybės garbintojus“. Aš taip neteigiau, ir šios pastraipos mano atsakymuose išvis nėra!

3) Po jos, prieš pateikiant žurnalisto man užduotus klausimus ir mano atsakymus į juos, įterpra dar viena pastraipa: „Kaip atrodė autentiškos baltų žiemos šventės, kai dar nebuvo silkės, o to meto kunigaikščiai nedidino alaus kainų? „Bent jau alus ant stalų liejosi laisvai“, – sakė žymus baltų kultūros tyrinėtojas, rašytojas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto profesorius 56 metų D. Razauskas“.“ Aš nesakiau nei taip, nei išvis kaip nors panašiai! Ir šios pastraipos mano atsakymuose vėlgi nėra, taip pat kaip ankstesnės. Vadinasi, ir pavadinimas, ir pirmosios dvi pastraipos, nors mano vardu, – ne mano! Negana to, jos tiesiog priešingos tam, ką aš mėginau pasakyti vienintelėje vietoje užklaustas apie alų!

Laimei, internetinėje svetainėje alkas.lt perskaičiau šį D.Razausko paneigimą ir visą tikrą jo interviu, be iškraipymų ir prirašymų.

Mano pasipiktinimą, nusivylimą tokia žiniasklaida galima nusakyti šiais mokslininko žodžiais:

Be to, dienraštis „Lietuvos rytas“ – kadangi tyčia tiesą pateikia pramaišiui su netiesa (tarsi geriamasis vanduo iš čiaupo bėgtų atmieštas srutomis) – savo pavadinimu teršia ir niekina Lietuvos vardą. Iš tikrųjų jis tik savanaudiškai „prisitrynė“ prie Lietuvos vardo, užsiropštė ant jo kaip erkė čiulpti ir nuodyti kraują. Todėl visiems, kam Lietuvos vardas brangus, siūlau šio dienraščio nebeskaityti. Jei tik išvis koks mulkis jį dar skaito…

Kietai pasakyta. Kartais net tokius tekstus, atmieštus srutomis, reikia skaityti, kad suprastum, kaip žemai gali kristi mūsų žiniasklaida, prisidengusi Lietuvos vardu, užsiropščiusi „ant jo kaip erkė“. Man regis, laikraščio korespondento Artūro Jančio atsiprašymo šiuo atveju nepakanka. Atsiprašyti turėtų pats ponas Gedvydas Vainauskas. Atsiprašyti ir tikrąjį D.Razausko interviu paskelbti kaip vedamąjį. „Lietuvos ryto“ žurnalistai turėtų kaukti iš gėdos. Ir ne tik per Kūčias. Juk nedaug trūko, kad apie lietuvių ikikrikščioniškąją kultūrą ir mitologą D.Razauską mažiau išprusęs skaitytojas būtų susidaręs klaidingą nuomonę. Daugeliui ta nuomonė tokia ir liko. Atrodo, to ir siekta.

2016.12.29; 13:37

Kalėdos atskuba devynmyliais žingsniais. O prieš šventes vienas didžiausių iššūkių – išrinkti dovanas brangiems žmonėms.

Tačiau neretai tenka pasukti galvą ir dėl to, kaip tas dovanas gražiai supakuoti. Juk po Kalėdų eglute visuomet smagu rasti gražiai ir originaliai įpakuotą dovaną.

Continue reading „Dizainerė Asta Šlekienė pakuojant dovanas siūlo atsigręžti į gamtą“

Kūčios ir šv. Kalėdos – gražiausios žiemos šventės ir dideliam, ir mažam. Tai naujų vilčių, ateities siekių ir svajonių išsakymo metas. Šiuo laikotarpiu vaikus lanko Kalėdų Senelis, su kuriuo susitinkama šventinių renginių metu.

Kalėdų Senelis, įsmukęs židinio kaminu vidun, mažuosius aplanko naktį miegančius, sudeda dovanėles po eglute ar į kojines, pakabintas prie lovelių. Jis, į roges pasikinkęs devyniaragių elnių, atskrieja iš tolimosios šalčio šalies Laplandijos.

Continue reading „Iš kur atkeliauja Kalėdų Senelis?“

Kalėdų laiką apkepurėja vakaras prieš Tris Karalius. Lygiai su dienos žygiais užsidaro, būdavo, visos trobų durys.

Vienas vyriškis imdavo kreidos ir, apeidamas visus trobesius, žymėdavo visas angas, visus trobesių langus, langelius ir šiaip jau žymesnes kiaurymes.

Jei nemokėjo rašyti, rašė tris kryželius; jei mokėjo, rašė tris pirmutines Karalių vardų raides, supindamas jas monogramon arba perskirdamas kryželiais M+G+B.

Atvažiavo Trys Karaliai: Mar+kelis, Gas+paras, Balta+zaras. Atvažiavo Trys Karaliai… ir t.t. – kalbėdavo, raides ir kryželius rėždamas.

Šitos raidės ir kryželiai turėjo apsaugoti trobesius, kad vidun neįlįstų kurios bent velnuvos dvasios, laumės, raganos ir kitoki monai ir padarai, kurie ūkininkams daro jeibes ir nelaimes.

Continue reading „Iš Vaižganto raštų. Trys Karaliai“