Kolymos vargetos. Varlamas Šalamovas. Knygos viršelis
Leidykla „Briedis“ pristato rusų rašytojo Varlamo Šalamovo (1907–1982) kūrinių rinkinį „Kolymos vargetos“. Autorius laikomas vienu talentingiausių ir jautriausių antisovietinių rašytojų, Stalino lageriuose ir kalėjimuose praleidęs keturiolika metų ir savo kailiu patyręs visą sistemos nežmoniškumą.
Šiame autoriaus sukrečiančios prozos leidime pateikiama pasaulinę šlovę pelniusių kūrinių apie Kolymos vargetų – Dalago kalinių – kasdienybę. Autorius vaizdingai aprašo lagerio vidaus tvarką, vergišką darbą ir lagerio personalo žiaurumą, susiformavusias kalinių „kastas“ – nuo „įteisintų vagių“ iki visiškai beteisių užguitų atstumtųjų, vadinamąjį „kaliavaikių karą“ (rus. sučja vojna) tarp atskirų nusikaltėlių grupių, politinių ir kriminalinių kalinių tarpusavio santykius. Knygoje publikuojami rinkiniai „Nusikaltėlių pasaulio apybraižos“, „Maumedžio prisikėlimas“, „Pirštinė, arba KR-2“, „Ana Ivanovna“ (pjesė).
Bet V. Šalamovo kūryba – ne tik apie praeitį. Ji aktuali ir dabar. Dar XIX a. žymus rusų poetas Fiodoras Tiutčevas rašė, kad „Rusijos protu nesuprasi“. Mūsų dienomis šį posakį dažnai girdime, kai negalime suprasti, pateisinti Rusijos ar rusų. Ypač šiandien, kai vyksta baisus viską naikinantis karas Ukrainoje, nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisi miestai, Rusijos kareiviai žudo civilius, prievartauja moteris ir vaikus. Pasaulis vis negali suprasti to beribio žiaurumo, tad jo šaknų mėgina ieškoti istorijos gelmėse. Vieni sako, kad tai dar mongolų-totorių Aukso ordos palikimas, kurio gijos nusitęsė į Ivano Rūsčiojo, Jekaterinos II ir daugelio jų įpėdinių valdymo epochas.
Kur kas sunkesnės nei Vakarų šalyse baudžiavos formos, kai žmonės buvo parduodami ir mainomi tarsi gyvuliai, kraštutinai despotiški valdymo metodai suformavo beteisių vergų visuomenę, kuriai tuo pat metu skiepytas išskirtinumas, didžiarusiškas šovinizmas, neapykanta kitoniškumui ir visam likusiam pasauliui. Žlugus carizmui, ištisus septyniasdešimt metų viešpatavo komunizmas. Galiausiai žlugo ir šis režimas, tačiau nusikaltėlių pasaulio moralė ir elgesio modeliai puikiai atgimė putinizmo pavidalu. Taigi, juodžiausia istorinė gija tęsiasi toliau. Rusijoje matome tą pačią panieką žmogaus laisvėms ir gyvybei, tą pačią lagerio mąstyseną, kiaurai persmelkusią visuomenę, pradedant eiliniais rusų kareiviais ir baigiant aukščiausiąja valdžia. Skaitant V. Šalamovo kūrinius apima stingdantis siaubas. Civilizuotas pasaulis vis labiau suvokia, su kuo susiduria, nes Rusijoje, bent jau kol kas, niekas nesikeičia.
Leidykla „Briedis“ taip pat yra išleidusi V. Šalamovo „Kolymos apsakymus“.
Rusijos kalėjimų tarnyba ketvirtadienį pranešė, kad nuteistieji bus siunčiami į Sibirą statyti naują Baikalo-Amūro magistralės (BAM) atkarpą, geležinkelį, kurį iš dalies kažkada tiesė Gulago kaliniai.
Esant darbo jėgos trūkumui, Rusijos vyriausybės pareigūnai aptarė planus dideliems statybos projektams naudoti kalinių darbo jėgą, tačiau jie tvirtina, kad neketinama atgaivinti Stalino laikų Gulago praktikos.
Darbininkai turės „padorias darbo sąlygas“ ir gaus atlyginimą, sako kalėjimų tarnybos atstovai.
BAM trasa tęsiasi daugiau nei 4 000 kilometrų nuo Baikalo ežero rytinėje Sibiro dalyje iki Japonijos jūros Tolimuosiuose Rytuose. Ateinantį pavasarį ketinama pradėti tiesti naują 340 km atkarpą.
Sumanytas praėjusio šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje, tai buvo vienas didžiausių ir brangiausių Sovietų Sąjungos projektų, pareikalavęs 40 tūkst., o gal ir daugiau Gulago kalinių gyvybių.
„Pasirašyta sutartis dėl ketinimo panaudoti nuteistųjų darbą ir sukurti vietą, veikiančią kaip pataisos namai“, – valstybinė naujienų agentūra „RIA Novosti“ citavo Rusijos federalinės kalėjimų tarnybos atstovą.
Vienos iš pagrindinių projekte dalyvaujančių bendrovių vadovas Aleksandras Černojarovas atkreipė dėmesį į „rimtą darbo jėgos trūkumą“, nes daugelis darbuotojų imigrantų negalėjo atvykti į Rusiją dėl koronaviruso pandemijos.
Rusijos kariuomenė balandžio mėnesį pareiškė, kad prisidėtų prie BAM geležinkelio modernizavimo, tačiau ir ji nepajėgtų užpildyti 15 tūkst. laisvų darbo vietų.
Kovo mėnesį kalėjimų tarnyba pranešė svarstanti galimybę mobilizuoti nuteistuosius taršai Arktyje išvalyti.
V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas telefonu aptarė galimą apsikeitimą kaliniais, penktadienį pranešė Kijevas.
Abiejų šalių prezidentai pirmą kartą susitiko gruodį Paryžiuje vykusioje konferencijoje, kuriai tarpininkavo Vakarų valstybių vadovai.
Susitikimo metu V. Zelenskis ir V. Putinas susitarė dėl priemonių konfliktui Ukrainoje nutraukti. Dabar abu lyderiai daugiausiai dėmesio skyrė pasirengimui dar vienam jų susitikimui.
„V. Zelenskis ir V. Putinas ypatingą dėmesį skyrė Rusijoje, Kryme ir separatistų kontroliuojamuose Ukrainos regionuose kalinamų Ukrainos piliečių paleidimo klausimui“, – teigiama pareiškime.
Pasak Kijevo, abiejų valstybių vadovai susitarė paspartinti derybininkų darbą, kad būtų greičiau įgyvendinti jau egzistuojantys susitarimai.
Kremlius pranešimo apie prezidentų pokalbį telefonu kol kas neskelbė.
V. Zelenskiui anksčiau jau yra pavykę susitarti dėl ilgai laukto pasikeitimo kaliniais su Rusija. Rugsėjį abi valstybės apsikeitė iš viso 70 kalinių. Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Paskutinį kartą V. Zelenskis su V. Putinu telefonu kalbėjosi gruodžio 31 d.
Prancūzijos prezidentūros pareigūno teigimu, Kremlius šią savaitę paskelbė paskyręs naują politiką Ukrainos atžvilgiu kuruojantį pareigūną. Manoma, kad jis yra nuosaikesnių nei jo pirmtakas pažiūrų, dėl to naujasis įgaliotinis esą gali nulemti naują derybų etapą.
Karas Rytų Ukrainoje prasidėjo 2014 m. po Krymo aneksijos. Konfliktas įsiplieskė tarp Kijevo ir prorusiškų separatistų ir nulėmė daugiau nei 13 000 žmonių žūtis.
Milijardierius Michaelas Bloombergas, kandidatas į JAV prezidentus, savo rinkimų kampanijai pasitelkė kalinių darbą – šie skambindavo žmonėms, praneša AFP.
Tyrimų portalas „The Intercept“ antradienį pranešė, kad buvusio Niujorko mero rinkimų štabas per trečiuosius asmenis nusamdė Naujajame Džersyje įsikūrusią bendrovę „ProCom“, teikiančią skambučių centrų paslaugas.
M. Bloombergas sako, kad ši informacija yra „iš esmės tiksli“, bet bendradarbiavimas su minėta įmone buvo nutrauktas.
„ProCom“ skambučių centrai yra tiek Naujajame Džersyje, tiek Oklahomoje. Du iš jų veikia kalėjimuose.
Teigiama, kad žmonėms skambindavo ir informaciją apie M. Bloombergo rinkimų kampaniją suteikdavo bent vieno Oklahomos valstijos mažiausio saugumo moterų kalėjimo kalinės.
Kandidatas į prezidentus aiškino, kad jo rinkimų štabas apie situaciją sužinojo tik iš žurnalisto. Anot M. Bloombergo, išsiaiškinus, kuris subrangovas už tai atsakingas, bendradarbiavimas su bendrove ir ją pasamdžiusiais asmenimis buvo nutrauktas.
„Nepalaikome tokios praktikos ir stengiamės užtikrinti, kad mūsų rangovai ateityje geriau atsirinktų subrangovus“, – sakė M. Bloombergas.
M. Bloombergas apie ketinimą tapti Demokratų partijos kandidatu į prezidentus pareiškė lapkritį, vėliau nei tą padarė Joe Bidenas ir Bernie Sandersas. 2020 m. rinkimuose jis tikisi mesti iššūkį JAV prezidentui Donaldui Trumpui.
Verslo žurnalo „Forbes“ duomenimis, M. Bloombergo turtas vertinamas 54 mlrd. JAV dolerių.
Savo lėšomis jis finansuoja reklamą internete ir televizijoje. Jo rinkimų kampanija praleidžia svarbias valstijas, kuriose daug darbo įdėjo kiti, ne tokie turtingi, kandidatai.
Mažiausiai 29-ni kaliniai buvo nužudyti, o 19-ka policininkų sužeista per konfliktus Vakarų Venesuelos kalėjime penktadienį, pranešė valdžia.
Vaizdo įrašas, kuriuo pasidalinta socialinėje žiniasklaidoje, rodo, kad vienas iš kalinių grasino dviem moterims.
Apie įkaitų likimą kol kas nėra informacijos.
Apskritai smurtas tokiose sulaikymo įstaigose tampa problema. Venesuelos kalėjimuose dažnai smurtaujama. Manoma, kad šalies įkalinimo įstaigose nuo 2011 metų buvo nužudyta daugiau negu 400 žmonių.
Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad jos taip pat susiduria su maisto ir vaistų trūkumu, o kalėjimuose tarpsta korupcija.
Dainius Sinkevičius ir jo knyga „Pravieniškių mafija”. Andriaus Ufarto (delfi) nuotr.
Netelpa į jokius sveiko proto rėmus. Taip žurnalistas Dainius Sinkevičius, kurio knyga „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“ jau kitą savaitę pasirodys knygynuose, apibūdina nuo sovietmečio Lietuvos kalėjimuose nesiliaujančius baisumus.
„Norėjosi kuo autentiškiau atskleisti realybę, kuri daugelį metų buvo slepiama nuo visų – ir nuo nuteistiesiems artimų žmonių, ir nuo niekaip nesusijusių su nusikalstamu pasauliu“, – interviu naujienų agentūrai ELTA sakė pataisos namų užkulisius atskleidęs ir taip visą Lietuvos kalėjimų sistemą sudrebinęs naujienų portalo Delfi.lt specialusis korespondentas.
D. Sinkevičius knygoje aprašo tikrovę, kurios daugelis nenorėtų matyti: ne tik pateikia necenzūruotų kalėjimo „bachūrų“, „dūchų“ ir „gaidžių“ liudijimų apie kruviną kovą dėl autoriteto, kalinių luošinimus, prekybą narkotikais, draugystę su pareigūnais, santykius su pramogų pasaulio atstovėmis, bet ir atskleidžia nuo visuomenės nuslėptus nusikaltimus.
„Realybė, kurią pamačiau, buvo tokia baisi, kad net nereikėjo tirštinti jos spalvų. Labai atsakingai sakau – visus tuos metus nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mūsų valdžia nepadarė nieko, kad bent kiek pasikeistų ne tik nuteistieji, bet ir juos prižiūrėti turintys pareigūnai“, – Eltai sakė greit pasirodysiančios knygos autorius.
– Nerašyti zonos įstatymai – kokie jie?
– Pravieniškių pataisos namuose nuteistieji laikėsi subkultūros, žalojo ir prievartavo turtą iš nuteistųjų, susijusių su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis.
Įsivaizduokite, dėl nesunkaus nusikaltimo pirmą kartą į pataisos namus patenka nuteistasis – jis neturi jokio pasirinkimo ir privalo paklusti ne administracijai, o kaliniams. Nepaklusi, būsi suluošintas, pažemintas iki žemiausių kastų ir vadinamiesiems „bachūrams“ turėsi gaminti valgyti, tvarkyti lovas, atlikti kitus darbus.
Visi turėjo vadovautis aukščiausios kastos nuteistųjų nerašytomis taisyklėmis – net pareigūnai. O tai – dar baisiau: vietoj to, kad sutramdytų siautėjančius nuteistuosius, jie toleruodavo čia egzistuojančią tvarką.
Situacija buvo tokia apgailėtina, kad net karantino patalpose, į kurias atvežti į įkalinimo įstaigą pirmiausiai yra uždaromi nuteistieji, ant sienos buvo pakabintas direktoriaus įsakymas, kuriame smulkiai išdėstyta, kas yra kalėjimo subkultūra ir kaip reikia elgtis zonoje.
– Ką pasakytum apie nuteistuosius, kurie su Tavimi kalbėjo?
– Susitikau su daugybe jų – ir buvusių, ir esamų nuteistųjų. Daugelis iki šiol yra psichologiškai sugniuždyti. Nors jau ne vienerius metus laisvėje, kone kasdien prisimena tai, ką patyrė pataisos namuose.
Atvirai sakant, kiekvieno nuteistojo istorija yra verta atskiros knygos – ne tik dėl to, kodėl jie atsidūrė pataisos namuose, bet ir kaip juose kovojo dėl išlikimo, išėję į laisvę bandė pamiršti tai, ką patyrė. Bet kaip pamiršti, kai tavo atmintyje tik slogūs prisiminimai?
Neseniai susitikau su vienu nuteistuoju iš nedidelio Lietuvos miestelio – pataisos namuose jis ne tik buvo žalojamas, bet ir seksualiai prievartaujamas, o kai pasiskundė pareigūnams, šie jį privertė parašyti pareiškimą, kad niekam neturi pretenzijų, pats lenda prie kalinių ir siūlo seksualines paslaugas.
– Čia viena realybės nelaisvėje pusėje, o kita?
– Lietuvos įkalinimo įstaigose yra nuteistųjų, kuriems kalėjimas lyg namai, kuriuose gyvena daug bičiulių. Jie net nejaučia diskomforto, kad patenka į zoną. Ir tai yra baisiausia – kalėjimų sistemos darbuotojai teigia dedą visas pastangas, kad nuteistieji įkalinimo įstaigoje įvertintų savo klaidas ir iš jų pasimokytų, tačiau tai tėra popieriuje parašyti žodžiai.
– Ko reikėtų, kad situacija keistųsi?
– Netvarka tęsis, kol visi be išimties nuteistieji nebus uždaryti į kamerinio režimo patalpas po du tris, taip užkertant galimybę bendrauti su kitais kaliniais.
Reikia pakeisti ir pareigūnus – daugelis jų dirba po keliolika ar net keliasdešimt metų, su nuteistaisiais yra susigyvenę, bendrauja subkultūros žargonu.
Taip neturi būti – kaip nuteistasis gerbs prižiūrėtoją, jeigu iš jo lūpų sklinda keiksmažodžiai, kalinių žargonas? Nesakau, kad visi pareigūnai blogi – tikrai yra pasišventusių darbui, bandančių keisti sistemą, bet ne veltui sakoma, kad vienas lauke – ne karys.
Kita vertus, reikia suprasti ir pareigūnus – juk dalis nuteistųjų yra neprognozuojami, pripažįstantys tik savo nerašytas taisykles, ir net neketinantys paklusti prižiūrėtojams. Šiems tikrai nelengva – sulaukia ir grasinimų, yra užpuolami, sužalojami.
Nuteistieji net nebijo pasakyti, kad turi draugų laisvėje, kurie bet kuriuo metu gali susidoroti su pareigūno šeima. Jiems baisu, juk pareigūnai irgi yra žmonės.
– Kur, Tavo nuomone, slypi problema ir kokia Teisingumo ministerijos atsakomybė už tai?
– Naujasis teisingumo ministras Elvinas Jankevičius, kuris yra atsakingas už kalėjimų sistemą, bando keisti situaciją įkalinimo įstaigose. Tikiu, kad norai nuoširdūs, tačiau jį supa ilgamečiai sistemos darbuotojai, kurie vis dar nenori naujovių. Todėl ir ministras neišvengia klaidų.
Manau, E. Jankevičiui reikėtų labiau pasitikėti savimi, nebijoti priimti drąsių sprendimų, prieš tai pasitarus su nuteistuosius atstovaujančiomis organizacijomis.
Pavyzdžiui, nuteistieji dabar paskelbę bado akcijas. Kalėjimų departamentas ir Teisingumo ministerija neketina kaliniams nusileisti ir laikysis naujosios tvarkos. Neslėpsiu, mane šiek tiek nustebino mūsų valdžios sprendimas priimti naująsias taisykles, pagal kurias iš nuteistųjų dienos metu atimami čiužiniai, pakeista vaisių ir daržovių įsigijimo tvarka.
Kodėl visi kaliniai turi kentėti dėl to, kad pareigūnai nesusitvarko su toleruojančiais subkultūrą, ir tik dėl akių bado akcijoje dalyvaujančiais nuteistaisiais?
Juk ne visi pataisos namuose gali nueiti apsipirkti parduotuvėje. Didelei daliai kalėjimo valgyklos maistas – vienintelis maitinimosi šaltinis.
– Kas atsakingas už įkalinimo įstaigų realybę, kurią savo knygoje be pagražinimų aprašei?
– Dėl to, kas vyko ir tebevyksta visuose Lietuvos pataisos namuose, kalta mūsų valdžia – ji nieko nedarė, akivaizdžiai siekdama savanaudiškų tikslų.
Kalėjimų pertvarka tikrai nepelnysi daugiau rinkėjų balsų, bet sistemą vis tiek reikės sutvarkyti – Lietuva kasmet nuteistiesiems dėl blogų kalinimo sąlygų ir kitų pažeidimų nelaisvėje sumoka šimtus tūkstančių eurų. Jeigu visi šie pinigai būtų skirti naujiems kalėjimas statyti, neabejoju, Lietuvoje būtų įrengti geriausi pasaulyje pataisos namai.
Aišku, kalėjimas – ne sanatorija, nuteistieji turi suprasti, kodėl pateko už grotų, tačiau jiems turi būti taikomos įvairios resocializacijos programos, padedama atsitiesti, su jais turi būti elgiamasi ne kaip su gyvuliais. Tada ir kaliniai su pareigūnais kitaip elgsis.
– Kam skiri šitą knygą?
– Aprašytos istorijos – viena už kitą baisesnės. Tai tikrai tik stiprių nervų žmonėms. Bet tikiu, kad knygą perskaitę nuteistųjų artimieji taip pat suras atsakymų į klausimus, kurie juos kamuodavo. Tačiau tai nebus malonūs atsakymai.
***
360 puslapių D. Sinkevičiaus knygoje „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“ pateikiamos iki šiol niekur neskelbtos garsių kalinių išpažintys – šie prabilo ne tik apie tai, kaip jų gyvenimą paveikė „Pravieniškių mafijos“ skandalas, bet ir atskleidė, kodėl įvykdė baisius nusikaltimus, dėl kurių yra įkalinti.
Apie tai, ką patiria prižiūrėdami pavojingus nusikaltėlius, pasakojo ir pataisos namų darbuotojai, kurie dėl to sulaukė nemalonumų.
Knygoje taip pat – istorijos apie pramogų pasaulio atstoves ir jų mylimuosius, kurie dėl valdžios zonoje net buvo pasiryžę įvykdyti pačius sunkiausius nusikaltimus, o pataisos namų vadovybė pavojingų nusikaltėlių daromus nusikaltimus dangstė – tuo metu, kai buvo terorizuojami ir net žudomi nuteistieji, netvarka įkalinimo įstaigoje buvo slepiama prisidengiant vienu itin garsiu televizijos dainų projektu.
Pravieniškių mafija – daugiau kaip šešerius metus pataisos namuose veikęs itin pavojingas nusikalstamas susivienijimas, kurį sudarė teisėsaugai gerai žinomi organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausantys asmenys.
Pagal kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles gyvenantys grupuotės nariai zonoje perėmė valdžią – jiems pakluso ne tik kiti kaliniai, bet ir pataisos namų darbuotojai.
Pasakodamas šiurpą keliančius įvykius pataisos namuose, autorius nevengia kritikos teisėsaugos pareigūnams, kurie metų metus nesugebėjo sutramdyti zonai vadovavusių nusikaltėlių, ir atskleidžia, kokį pragarą turi ištverti pirmą kartą už grotų patekę nuteistieji, ką jie išgyvena išėję į laisvę.
Indonezijos valdžia patvirtino, kad per žemės drebėjimą iš kalėjimų pabėgo mažiausiai 1200 kalinių. EPA-ELTA nuotr.
Mažiausiai 1200 kalinių pabėgo iš trijų kalėjimų Indonezijos Centrinio Sulavesio provincijoje per ten įvykusį žemės drebėjimą. Tai pirmadienį pranešė AFP, remdamasi oficialiu šalies Teisingumo ministerijos atstovu.
„Esu įsitikinęs, kad kaliniai pabėgo, bijodami nukentėti nuo požeminių smūgių. Akivaizdu, kad jiems tai buvo gyvybės ir mirties klausimas“, – sakė jis žurnalistams. Gautomis žiniomis, kaliniai pabėgo iš perpildytų kalėjimų Palu mieste ir Dongalos rajone Centrinio Sulavesio provincijoje.
Dongalos kalėjime, iš kurio paspruko 343 žmonės, per žemės drebėjimą kilo gaisras. Kaip pranešama, dauguma kalinių buvo nuteisti už korupciją ir nusikaltimus, susijusius su narkotikais.
7,4 balo žemės drebėjimas Centrinio Sulavesio provincijoje įvyko spalio 28 d. Per dvi paras buvo užfiksuota apie 170 pakartotinių smūgių. Stiprūs požeminiai smūgiai sukėlė cunamį, bangų aukštis siekė 3-5 metrus. Naujausiais duomenimis, stichijos aukomis tapo daugiau kaip 1,2 tūkstančio žmonių, šimtai sunkiai sužeisti. Sugriauta tūkstančiai namų, viešbučių, prekybos centrų.
Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Teisme Karolina Bubnytė-Širmenė, komentuodama Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) priimtą verdiktą, kuriuo pripažįstama, kad Lietuvos teritorijoje nuo 2005 metų vasario iki 2006 metų kovo veikusiame slaptame CŽV kalėjime buvo neteisėtai įkalintas palestinietis Abu Zubaydahas, sako, kad EŽTT priimdamas sprendimas remiasi kitokiais standartais nei nacionaliniai teismai.
K. Bubnytė-Širmenė pabrėžė, kad EŽTT remiasi vien netiesioginiais įrodymais, kurie yra prieinami viešojoje erdvėje.
„Jokių tiesioginių įrodymų nėra ir nėra nustatyta, kad orlaiviais būtų gabentas į Lietuvą ar iš Lietuvos būtent tas asmuo. Ir nėra nustatytų jokių konkrečių Lietuvos pareigūnų dalyvavimo. Yra remiamasi daugiau aplinkybėmis, kurios yra nustatytos iki pareiškėjo atgabenimo į Lietuvą, bylose prieš kitas valstybes“, – aiškino Vyriausybės atstovė EŽTT.
„Mes kalbame apie situaciją, kai taikomi skirtingi įrodinėjimo standartai. Jeigu nacionaliniu lygmeniu baudžiamojoje teisėje reikalaujama nustatyti be jokios abejonės, tai čia yra truputėlį kitoks standartas, kai yra labiau tikėtina, negu netikėtina“, – kalbėjo K. Bubnytė-Širmenė, pridurdama, kad pagrindiniai EŽTT dokumentai priimant sprendimą buvo 2014 metais paviešinta JAV Senato ataskaita ir kiti tarptautinių organizacijų ir nevyriausybinių organizacijų tyrimai.
Ji taip pat akcentavo, kad teismo sprendime nėra nustatyti, kokie konkrečiai kankinimai tariamiems kaliniams buvo taikomi Lietuvoje. Anot jos, inkriminuojami kankinimai tiesiog paimti iš bendros CŽV kaliniams taikytos kankinimų praktikos.
„Tiesiog teismas (EŽTT – ELTA) remiasi bendru CŽV kaliniams taikytu režimu ir iš to daro išvadą, visiškai nedetalizuodamas, kad tas elgesys su pareiškėju prilygo elgesiui draudžiamam pagal konvencijos trečią straipsnį“, – kalbėjo K. Bubnytė-Širmenė.
Ji taip pat pabrėžė, kad ieškos argumentų, jog Lietuvai nepalankus sprendimas būtų peržiūrėtas.
„Tikimybė, jei argumentų surasime, yra, kad kažkas pasikeis, bet šiuo metu dar nesame nusprendę, ar tikslinga kreiptis“, – sakė Vyriausybės atstovė EŽTT ir aiškino, kad Lietuvos pozicijos išdėstymui buvo skirtos didelės pastangos.
Anot jos, EŽTT buvo aiškinta, kad užfiksuotais skrydžiais į Lietuvą buvo gabenta slapta ryšių įranga, kuri buvo skirta dviem Lietuvos teritorijoje esantiems objektams.
Vyriausybės atstovė EŽTT tai pat pridūrė, kad jei Lietuvos prokuratūra nuspręs, kad tokių kalėjimų nebuvo, kils nemaža problema dėl EŽTT sprendimo vykdymo.
Pasak K. Bubnytės-Širmenės, EŽTT konstatavimas Lietuvai užtraukia keletą Europos žmogaus teisių konvencijos – ELTA garantuojamų teisių pažeidimų.
Pasak jos, yra konstatuoti konvencijos trečio straipsnio – kankinimų uždraudimas, konvencijos penkto – teisė laisvę ir saugumą, konvencijos aštunto – teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir konvencijos tryliktojo straipsnio – teisė į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimai.
Yra konstatuoti konvencijos trečio straipsnio – kankinimų uždraudimas, konvencijos penkto – teisė laisvę ir saugumą, konvencijos aštunto – teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir konvencijos 13 straipsnio – teisė į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimai.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ketvirtadienį priėmė verdiktą, kad Lietuva ir Rumunija prisidėjo prie JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vykdytos programos, leisdamos laikyti terorizmu įtariamus asmenis jų teritorijose įkurtuose slaptuose kalėjimuose.
Šiuo metu Gvantaname kalintys du įtariamieji padavė šalis į teismą, tvirtindami, kad nuo 2004 iki 2006 metų buvo laikomi vadinamuosiuose CŽV „juoduosiuose objektuose“.
Lietuva buvo pripažinta kalta dėl to, kad jos teritorijoje nuo 2005 metų vasario iki 2006 metų kovo veikė slaptas CŽV kalėjimas, kuriame tuo metu buvo neteisėtai įkalintas aukšto rango palestiniečių „Al Qaeda“ operatyvininkas Abu Zubaydahas.
Teismas nusprendė, kad tiek Lietuva, tiek Rumunija pažeidė įtariamųjų teises pagal Europos žmogaus teisių konvenciją.
Abi šalys įpareigotos nukentėjusiais pripažintiems vyrams sumokėti po 130 tūkst. eurų.
Pasitinkant tris iš Šiaurės Korėjos kalėjimų išlaisvintus kalinius. EPA – ELTA nuotr.
Karinėje bazėje netoli Vašingtono nusileido lėktuvas su trimis Šiaurės Korėjoje kalintais amerikiečiais.
Buvusius kalinius, dėl kurių paleidimo anksčiau šią savaitę surengto vizito į Šiaurės Korėją metu susitarė JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo, bazėje pasitiko pats M. Pompeo, JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir viceprezidentas Mike’as Pence’as.
Kalinti asmenys, paleisti prieš planuojamą JAV prezidento ir Šiaurės Korėjos vadovo Kim Jong-uno susitikimą, atvyko į Endriuso karinių oro pajėgų bazę netoli Vašingtono. Pchenjanas šiuo sprendimu parodė geros valios ženklą prieš Kim Jong-uno ir D. Trumpo susitikimą.
Remiantis BBC pranešimais, pirmiausia JAV prezidentas su žmona Melania įlipo į kalinius gabenusį lėktuvą. Po kelių minučių jie pasirodė su išlaisvintais trimis amerikiečiais ir mojavo žiniasklaidai.
Šie trys vyrai buvo kalinami Šiaurės Korėjoje dėl antivalstybinės veiklos ir laikomi darbo stovyklose. Vienas iš jų buvo įkalintas 2015 metais, kiti du kalėjo šiek tiek virš metų.
Trijulė iš Šiaurės Korėjos išskrido kartu su JAV valstybės sekretoriumi, tačiau Yokotos karinių oro pajėgų bazėje netoli Tokijo persėdo į lėktuvą su geresne medicinine įranga.
M. Pompeo atvyko į Pchenjaną aptarti D. Trumpo ir Kim Jong-uno susitikimo detalių, bet vizito metu jam taip pat pavyko susitarti dėl trijų kalintų vyrų paleidimo.
Žurnalas “Der Spiegel”spausdina straipsnį, pasakojantį apie sąlygas, kuriomis buvo laikomi mažamečiai nusikaltėliai pačioje didžiausioje Amerikos pataisos įstaigoje, įsikūrusioje Marianos mieste Floridos valstijoje. Tai Artūro Dozje mokykla, veikusi 1900 – 2011 metais.
„Iš pradžių į mokyklą, jau pirmaisiais gyvavimo metais pelniusią ne pačią geriausią reputaciją, perauklėjimui buvo siunčiame mažamečiai žudikai ir vagys, vėliau įstaigoje atsidurdavo ir našlaičiai bei nuo tėvų pabėgę vaikai, – pasakoja Anna Lena Rot ir Birger Menke. – Auklėtojai dešimtmečiais žemino, mušė ir prievartavo vaikus. Grotuotose kamerose mažuosius „kalinius“ prirakindavo prie sienų grandinėmis”.
Komunistinė Vokietija, vadinama „darbo žmonių rojumi“, chroniškai stokojo užsienio valiutos. Taip rašo “El Pais”.
Valdžia ieškojo įvairiausių valiutinių įplaukų šaltinių, pavyzdžiui, „pardavė Bonai kelis tūkstančius kalinių“, kaip formuluoja korespondentas Enrikė Miuleris.
Švedijos kompanija IKEA neseniai prisipažino, kad jai dirbo kaliniai tiesiog VDR kalėjimuose. Ir štai naujausias demaskavimas: Vokietijoje parodytas dokumentinis filmas, anot kurio sovietinis Ericho Honekerio režimas leido medicinos elitui prekiauti žmonėmis. „Ligonius siūlė kaip „bandomuosius triušius“ VFR ir Šveicarijos farmacijos kompanijoms“, – rašo autorius, remdamasis filmu “Test und Tote” („Bandymai ir mirtis“, autoriai – Stefanas Hogė ir Karstenas Opictas).
Teigiama, jog beveik trečdalis pasaulio gyventojų yra su tatuiruotėmis. Žodžiai tatuiruotė, tatuiravimas yra kilę iš polineziečių, tiksliau iš Taičio salos genties kalbos žodžio „tetau“ /ženklas, raštas, piešinys/. Tyrinėtojai mano, kad šiam papročiui – 20 tūkst. metų. Egiptiečių sarkofaguose rasta įvairių tatuiravimo įrankių, o ant mumijų – tatuiruočių.
Anglų kalboje pirmasis šį žodį pavartojo keliautojas Džeimsas Kukas /1728-1779/. Jis polineziečių žodį „tatau“ išvertė į anglų kalbą „tattoo“, o tai reiškė „ištepti, išjuodinti“. Iš čia ir kilo tatuiruotės pavadinimas.
