Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.
Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio šeimos valdomai „Vičiūnų grupei“ priklausanti bendrovė „Vičiūnai-Rus“ Rusijoje laimėjo bylą dėl prekės ženklo „Sovietskie“ naudojimo, penktadienį praneša „Verslo žinios“.
Pasak naujienų portalo, V. Matijošaičio sūnaus Šarūno valdomos įmonių grupės filialas Sovetsko mieste Kaliningrado srityje teismuose teisę naudoti šį prekės ženklą gina septintus metus.
„Sovietskie“ pavadinimas rusų kalba gali būti suprantamas kaip „Tarybinis“ arba „pagaminta Sovietske“.
Publikacijoje skelbiama, jog „Vičiūnai-Rus“ rusų kalba įregistruoti „Sovietskie“ prekės ženklai Rusijos patentų biuro buvo pripažinti klaidinamai panašiais į prekės ženklą „Sovietskij“ (liet. tarybinis), kuris nuo 2016 m. priklauso įmonei „Biznesinvestgroup“, veikiančiai Ufoje.
Atskirai produktų linijai pavadinimu „Sovietskie“ du prekės ženklai skirtingoms prekių grupėms „Vičiūnai-Rus“ įregistruoti 2017 m. ir 2018 m.
Dėl to 2021 m. „Vičiūnai-Rus“ prekės ženklų teisinė apsauga buvo panaikinta, argumentuojat, jog egzistuoja tikimybė supainioti abiejų įmonių prekės ženklus.
Taip pat rašoma, kad 2022 m. rugpjūtį „Vičiūnai-Rus“ aukščiausiame teisme bandė įrodyti, kuo skiriasi „Sovietskie“ ir „Sovietskij“, tačiau nesėkmingai. Įmonė argumentavo, jog „Sovietskie“ prekės ženklas siejamas su fabriko lokacija – Sovetsko miestu.
Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Skelbiama, jog „Biznesinvestgroup“ prašė iš „Vičiūnų“ priteisti 100 tūkst. rublių (apie 935 eurų) už neteisėtą prekės ženklo naudojimą.
Vis tik liepos 31 d. Baškirijos arbitražo teismas, išnagrinėjęs „Vičiūnai-Rus“ ieškinį prieš Ufos bendrovę, nustatė, kad V. Matijošaičio šeimos įmonių grupės padalinys Rusijoje priklauso tarptautiniam holdingui, kuris užsiima jūros produktų gamyba, bei negamina tokių pačių produktų kaip „Biznesinvestgroup“.
Siekdama apsaugoti savo prekės ženklą, „Biznesinvestgroup“ įregistravo licencinę sutartį su žuvies produktų gamybos įmone ir leido jį naudoti neatlygintai. Vis tik, rašoma publikacijoje, ši sutartis teismo pripažinta neteisėta.
Teismo nutartis įsigalios rugpjūčio 31 d., ją dar bus galima skųsti.
ELTA primena, kad „Vičiūnų grupė“ dar nėra pardavusi Kaliningrado srities mieste Sovietske veikiančios gamyklos, kuri toliau tęsia veiklą. Perrinktas Kauno miesto meras yra ne kartą sakęs, jog bendrovė iš Rusijos rinkos palaipsniui traukiasi, ieško gamyklai pirkėjo.
Prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje pernai vasarį, „Vičiūnų grupė“ žadėjo iš Rusijos pasitraukti. Praėjusį rugsėjį įmonė pranešė, jog filialų Rusijoje ir Baltarusijoje pardavimo procesas „pasiekė kulminaciją“, atrinkusi 5 potencialius pirkėjus.
Vis tik šį balandį skelbta, kad „Vičiūnų grupės“ grynasis pelnas Rusijoje 2022 m. siekė 24,87 mln. eurų, t. y. kelis kartus daugiau nei 2021 m., kai uždirbta 8,76 mln. eurų.
Latvijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
Ryga, gegužės 15 d. (ELTA). Latvijos kalbos ekspertų komisija rekomendavo vartoti latvių kalboje tradicinį baltišką arba istorinį vokišką Rusijos Kaliningrado miesto pavadinimą, praneša portalas „eurointegration“.
„Latvijos kalbos ekspertų komisija prie Valstybinio kalbos centro pataria vartoti latvių kalboje tradicinį baltišką pavadinimą Karaliaučis (Karaļauči) arba istorinį vokišką pavadinimą Kionigsbergas vietoje rusiško pavadinimo „Kaliningradas“ atitinkamam Rusijos eksklavui apibrėžti“, – sakoma komisijos pranešime.
Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius jau pakomentavo komisijos sprendimą trumpa fraze: „Taigi, Karaliaučis“.
Lenkijoje praėjusią savaitę Geografinių pavadinimų už Lenkijos ribų standartizavimo komisija paskelbė, kad nuo gegužės 9 d. įsigaliojo jos rekomendacija nevartoti pavadinimų „Kaliningradas“ ir „Kaliningrado sritis“. Šis Rusijos miestas turėtų būti vadinamas Karaliaučiumi (Królewiec), o regionas – Karaliaučiaus sritimi. Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
„Įvykiai, susiję su Rusijos agresija prieš Ukrainą, vadinamojo rusų pasaulio primetimas, Rusijos informacinis karas skatina kitaip pažvelgti į pavadinimus, kuriems Lenkijoje nepritariama“, – pabrėžė komisija.
Penktadienį Lietuvos Seimo nariai Vilius Semeška ir Paulė Kuzmickienė kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją dėl Kaliningrado srities ir Kaliningrado miesto pavadinimo nevartojimo, keičiant jį Karaliaučiaus pavadinimu.
Lietuvos geležinkelių stotis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad sekantis žingsnis, siekiant visiškai atsiriboti nuo Rusijos, yra rusiškos geležinkelio vėžės atjungimas.
Tokią poziciją Lietuvos diplomatijos vadovas išsakė olandų žurnalistui pasiteiravus, ar neverta apriboti krovinių gabenimą iš Rusijos į Kaliningradą per savo teritoriją, kai Kremlius paskelbė apie mobilizaciją.
„Patikėkite, visi tie vagonai yra patikrinami. Tiktai maisto produktai ir kitos reikalingos prekės yra praleidžiamos. Karinį Kaliningrado aprūpinimą Rusija vykdo jūros keliu. Lietuva ir toliau vadovausis Europos Sąjungos gairėmis. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ši situacija nėra mums naudinga“, – olandų naujienų portalui „Elseviers weekblad“ sakė G. Landsbergis.
„Lietuva visiškai atsisakė rusiškų dujų, taip pat norime atsijungti nuo bendro elektros tinklo. Geležinkelio jungtys būtų logiškas kitas žingsnis“, – pridūrė ministras.
ELTA primena, kad Europos Komisijai pateikus ketvirtojo sankcijų paketo aiškinamąsias gaires, pagal kurias Rusijai leidžiama geležinkeliais per Europos Sąjungos teritoriją gabenti sankcionuotas prekes į Kaliningradą, jei šios nenaudojamos kariniams tikslams, Lietuvos viešojoje erdvėje pasigirdo siūlymų išardyti rusiškąją geležinkelio vėžę, kuria šie kroviniai Lietuvos teritorija vežami į Rusijos eksklavą.
Traukiniai Vilniaus geležinkelio stotyje. Slaptai.lt nuotr.
„Lietuvos geležinkelių“ (LTG) komunikacijos partnerė Kotryna Dzikaraitė tvirtina, kad pirmadienį buvo priimtas pirmasis traukinys Lietuvoje, po tranzito tvarkos tarp Rusijos ir Kaliningrado atnaujinimo.
„Remiantis Europos Komisijos (EK) gairėmis, prekių, kurių vežimas draudžiamas pagal Reglamentą, tarp Rusijos Federacijos žemyninės dalies ir Kaliningrado srities per Lietuvos Respublikos teritoriją bus leidžiamas tik tada, jeigu jos yra būtinos. Visas vidutinis kiekis, apskaičiuotas pagal 2019-2021 m. vidurkį, yra 3,1 mln. tonų“, – Eltai teigė K. Dzikaraitė.
Jos aiškinimu, į sąrašą yra įtraukta keli šimtai prekių kodų pagal ES reglamentą, kurių kiekiai bus vertinami konkrečiai tada, kai bus gautos paraiškos.
„Tarp šių būtinų prekių daugiausiai gabenama akmens anglies ir jos produktų, naftos ir jos produktų, juodųjų metalų, cemento ir medienos. Pagal EK išaiškinimą leidžiami kroviniai gabenami remiantis nustatyta tvarka, o pirmadienį buvo priimtas pirmasis traukinys vežimui per Lietuvos Respublikos teritoriją“, – sakė LTG komunikacijos partnerė.
„LTG Cargo“ penktadienį informavo klientus apie pagal Europos Komisijos gaires atnaujintą tranzito tarp Rusijos ir Kaliningrado tvarką
„Lietuvos geležinkelių“ (LTG) Grupės krovinių vežimo bendrovė „LTG Cargo“ penktadienį informavo klientus apie pagal Europos Komisijos (EK) gaires atnaujintą tranzito iš Rusijos į Kaliningradą tvarką. Remiantis EK šių metų liepos 13 d. paskelbtomis Tarybos Reglamento gairėmis Europos Sąjungos (ES) valstybėms narėms (EK gairės), būtinų sankcionuotų prekių tranzitas tarp Rusijos Federacijos žemyninės dalies ir Kaliningrado srities per Europos Sąjungos teritoriją yra galimas tik laikantis nustatytų ribojimų.
Vadovaujantis atitinkamu ES Tarybos reglamentu ir EK gairėmis bei kompetentingų institucijų išaiškinimais, laikantis EK gairėse numatytų prekių tranzito kontrolės sustiprinimo sąlygų, „LTG Cargo“ tokius vežimus atnaujino nuo liepos 22 d. Jie bus vykdomi laikantis EK gairėse numatytų prekių tranzito kontrolės sustiprinimo sąlygų.
LTG Grupė laikosi ir toliau laikysis ES taikomų sankcijų ir atsakingų Lietuvos institucijų išaiškinimų. EK gairės paaiškina, kad prekių, kurių vežimas draudžiamas pagal Reglamentą, tarp Rusijos Federacijos žemyninės dalies ir Kaliningrado srities per Lietuvos Respublikos teritoriją bus leidžiamas tik tada, jeigu jos yra būtinos, nėra laikomos neįprastu srautu, neįprastu prekybos modeliu paskirties vietai ir kurios nesukelia ribojamųjų priemonių apėjimo.
Šios sąlygos bus vertinamos atsižvelgiant, ar pervežimo apimtys atitinka trejų kalendorinių metų (skaičiuojant jį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. imtinai) geležinkelio transportu pervežtų prekių aritmetinį vidurkį, kai prekių pradinė ir paskirties stotis nurodyta Rusijos Federacija. Šie vidurkiai bus skaičiuojami kiekvienam prekės kodui atskirai.
Leidžiamos pervežimų metinės apimtys bus skaičiuojamos vieneriems kalendoriniams metams, nepriklausomai nuo Reglamente nurodytų konkrečioms prekėms paskelbtų ribojamųjų priemonių taikymo pradžios datos. Sankcionuotos prekės, kurios neteisėtai pateko į bet kurią Rusijos Federacijos teritorijos dalį, nebus įleidžiamos ir vežamos per Lietuvos Respublikos teritoriją.
Tuo metu Reglamente nurodytų prabangos prekių vežimai tranzitu nebus atnaujinami iki atskiro išaiškinimo. Traukinys. Slaptai.lt foto
Klientui pateikus mėnesio arba papildomą paraišką prekių pervežimui iš Rusijos į Kaliningradą arba atvirkščiai tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją, „LTG Cargo“ pagal paraiškoje nurodytą prekės kodą tikrins, ar konkrečios prekės judėjimui tranzitu taikoma prekių gabenimo kiekio kontrolė.
Jei krovinys atitiks atnaujintą tranzito į Kaliningradą tvarką, jis bus priimamas vežimui per Lietuvos Respublikos teritoriją. Konkrečių kodų prekių pervežtam kiekiui pasiekus nustatytus metinius vidurkius, jų gabenimo paraiškos bus atmetamos, o jų vežimas nevykdomas.
Jei prekes, kurių judėjimui tranzitu taikoma vidurkinio kiekio kontrolė, neturės suderintos paraiškos arba vežimo faktiniai duomenys neatitiks paraiškos duomenų, krovinys bus nepriimamas arba grąžinamas.
„LTG Cargo“ palaiko ryšį su atsakingomis institucijomis ir bus pasirengusi toliau dirbti pagal jų išaiškinimus.
Trijų pirštų kombinacija. Slaptai.lt nuotr.
Reaguodami į Europos Komisijos (EK) išaiškinimą Liberalų sąjūdžio nariai europarlamentaras Petras Auštrevičius ir Seimo narys Raimundas Lopata paskelbė pareiškimą, kuriame ragina Vyriausybę bei prezidentą Gitaną Nausėdą nedaryti jokių nuolaidų Rusijai ir atmesti bet kokius pasiūlymus, leidžiančius sankcionuotoms prekėms per Lietuvą keliauti į Kaliningradą.
„Nepritariame jokiam vadinamam Europos Komisijos išaiškinimui, kuris panaikina, interpretuoja, įveda išimtis, kvotas Europos Sąjungos sprendimu sankcionuotoms rusų prekėms Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepriklausomai ar jos vyksta tranzitu ar kitaip, nes manome, kad kompetencija panaikinti ar įvesti sankcijas priklauso Europos Vadovų Tarybai“, – feisbuko paskyroje rašo R. Lopata.
Politikai ragina prezidentą G. Nausėdą aiškiai apsispręsti ir atmesti bet kokius pasiūlymus, kurie de facto leistų vykti sankcionuotoms prekėms per Lietuvą, nesvarbu koks būtų sukurtas pralaidumo mechanizmas.
„Kol Ukrainos uostai yra užblokuoti, kol yra naikinama Ukraina ir žudomi jos žmonės, tol jokių nuolaidų agresorei Rusijai. ES privalo ir toliau plėsti sankcijas Rusijai“, – akcentuojama pareiškime.
Trečiadienį Europos Komisija pateikė naujas gaires, leidžiančias Rusijai į Kaliningrado sritį geležinkeliais gabenti ES sankcionuotas prekes.
Profesorius Raimundas Lopata. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kitą dieną po šio paviešinto sprendimo spaudos konferenciją surengė premjerė. Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad Lietuvos institucijos ketina atsižvelgti į šį išaiškinimą. Premjerė pažymėjo, kad daug diskusijų sukėlęs EK išaiškinimas dar nereiškia, kad grįžtama į situaciją, kai Rusija į Kaliningradą ir iš jo galėjo gabenti visų rūšių prekes. Premjerė taip pat pažymėjo, kad Vyriausybė nėra atsakinga už sprendimą, kuri priėmė EK. Galiausiai premjerė nesutiko su oponentų žeriamais priekaištais, esą Kaliningrado tranzito krizė kilo, nes apribojimai sankcionuotų rusiškų prekių tranzitui buvo įvesti prieš tai to nesuderinus su ES institucijomis ir partneriais. Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Į EK išaiškinimą ketvirtadienio popietę sureagavęs prezidentas G. Nausėda teigė, kad tai įneš aiškumo dėl sankcijų įgyvendinimo ir užkirs kelią Kremliaus dezinformacijai.
„Prezidentas mano, kad EK gairės įneš aiškumo dėl sankcijų įgyvendinimo visoje ES ir užkirs kelią tolesnei Kremliaus dezinformacijai ir nepagrįstiems kaltinimams Lietuvai. Šalies vadovas pabrėžia, kad efektyvus ES sankcijų įgyvendinimas galimas tik jas vieningai aiškinant ir interpretuojant. Prezidentas teigia, kad Kremliaus provokacijų akivaizdoje yra itin svarbu išlaikyti transatlantinę vienybę ir tvirtybę ES lygmeniu“, – ketvirtadienį Eltai perduotame komentare sakė prezidento patarėjas Tomas Beržinskas.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trečiadienį atomazgą pasiekusią sankcionuotų prekių tranzito iš Rusijos į Kaliningradą istoriją įvertino ir kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasak jos, Lietuvos politikai „šoka kinkadrebio partiją“, o už sprendimus atsakingi asmenys blaškosi ir demonstruoja negebėjimą priimti strateginius sprendimus.
Šis D. Grybauskaitės pareiškimas pasirodė netrukus po premjerės I. Šimonytės surengtos spaudos konferencijos, kurios metu Vyriausybės vadovė sakė, kad Lietuvos institucijos ketina atsižvelgti į Europos Komisijos išaiškinimą dėl sankcijų Kaliningrado tranzitui.
Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Europos Komisijai (EK) paskelbus išaiškinimą dėl Europos Sąjungos (ES) sankcijų taikymo rusiškų prekių tranzitui per Lietuvą, socialdemokratai sako, kad atsakomybę šioje situacijoje turi prisiimti užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
Be to, socialdemokratai atkreipia dėmesį į tai, kad jo vadovaujama Užsienio reikalų ministerija (URM) nevykdo svarbaus įstatymo – Vyriausybė privalėjo sudaryti Tarptautinių sankcijų koordinavimo komisiją, tačiau tai nepadaryta.
Socialdemokratų partijos lyderė Vilija Blinkevičiūtė sako, kad dėl susiklosčiusios situacijos atsakomybę turėtų prisiimti šalies diplomatijos vadovas G. Landsbergis.
„Jau nebe pirmą kartą, kalbant apie Lietuvos nacionaliniams interesams svarbius sprendimus, kartojasi situacija, kuomet užsienio reikalų ministras nesugeba tinkamai įvertinti situacijos – veiksmai daromi nesikonsultuojant ir nederinant su mūsų strateginiais partneriais, nemodeliuojant galimų pasekmių. Sakytum, pirma padaroma, o po to žiūrima, kas bus, kaip kas reaguos, kas ką pasakys.
Maža to, kai šalies diplomatijai nepavyksta pasiekti užsibrėžtų tikslų, iš valdančiųjų pusės pradeda lietis kaltinimai visiems aplinkui, nematant savo atsakomybės. Kalbant apie strateginius sprendimus, toks elgesys yra nepriimtinas – taip menkinama ir Lietuvos reputacija, sėjamos nepagrįstos abejonės ES sprendimais. G. Landsbergis ir jo vadovaujama partija pagaliau turėtų padaryti išvadas ir prisiimti atsakomybę. Nebesislapstyti ir nebepermetinėti atsakomybės visiems kitiems“, – teigia V. Blinkevičiūtė.
Teigia, kad paklaustas apie komisiją, G. Landsbergis tik trūkčiojo pečiais
Tuo tarpu LSDP frakcijos seniūnas Gintautas Paluckas pabrėžia, kad valdantieji nevykdo ir Seimo priimtų įstatymų – pavyzdžiui, gegužę pataisyto Tarptautinių sankcijų įstatymo, kuris įpareigoja sudaryti specialią komisiją, kuomet kalbama apie sankcijas.
„Tarptautinių sankcijų įstatyme aiškiai pasakyta: „Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo užtikrinimui koordinuoti Vyriausybė sudaro Tarptautinių sankcijų koordinavimo komisiją. Komisijai vadovauja užsienio reikalų ministras ar jo įgaliotas asmuo.“ To nebuvo padaryta. Pasiteiravau asmeniškai ministro: jis tik trūkčiojo pečiais“, – sako G. Paluckas. Gabrielius Landsbergis. Foto by Dainiaus Labutis (ELTA).
Kilus skandalui dėl EK ir Lietuvos valdžios supratimo skirtumų, socialdemokratai šioje istorijoje įžvelgia pažįstamą braižą.
„Dar vienas G. Landsbergio fiasko. Baltarusiškos trąšos, Taivano atstovybė, dabar Kaliningradas – mes jau praradome viltį, kad ponas Landsbergis supras savo klaidas, nes jis tuo mėgaujasi, tokiu savo veikimu ir savo užsienio politika. Aš nežinau, kodėl taip vyksta – gal tai siekis įsirašyti į istoriją? Mūsų užsienio strateginiai partneriai priversti nuolat rūpintis mūsų klaidų užglaistymu“, – vertina G. Paluckas.
„Tai, kas dabar nutiko, – pats blogiausias rezultatas, koks tik galėjo būti. Jei būtų sprendusi atsakinga komisija, o sprendimai būtų pagrįsti išankstinėmis konsultacijomis su EK, būtume išvengę beprasmės diplomatinės įtampos Europoje, galėjome išsaugoti veidą. O dabar kas? Tranzitas tęsiasi, reputacija sugadinta, Briuselis piktas“, – vardija G. Paluckas.
Dabartinio Kaliningrado simbolis – tankas Dėl trečiadienį atomazgą pasiekusios Kaliningrado krizės Ministrų kabinetas replikų sulaukė ne tik iš opozicijos, tačiau kritikos strėlės skriejo ir iš dalies valdančiųjų. Pasak jų, Vilnius turėjo užimti griežtesnę poziciją ir neatsitraukti nuo savo laikysenos net ir spaudžiant Europos Komisijai (EK) ir ES valstybėms.
Vyriausybės komunikacija ir priimti strateginiai sprendimai pro akis nepraslydo ir kadenciją baigusiai prezidentei Daliai Grybauskaitei. Anot jos, Lietuvos politikai „šoka kinkadrebio partiją“, o už sprendimus atsakingi asmenys blaškosi ir demonstruoja negebėjimą priimti strateginius sprendimus.
Politologų teigimu, dešiniųjų Ministrų kabinetas pastaruoju metu nuolat susiduria su krizėmis. Todėl, pažymi jie, darbas nuolatiniame kritikos lauke tapo įprasta situacija. Politologai mano, kad nuo įprastos opozicijos kritikos Vyriausybė gali nusiplauti, tačiau, anot jų, dvi kadencijas šaliai vadovavusios prezidentės priekaištai gali turėti skaudesnių pasekmių.
A. Lašas: ilgalaikes pasekmes Vyriausybei įžvelgti sunku
Bulius puola. Youtube.com kadras
Kaliningrado tranzito klausimas kėlė įtampą tiek tarptautinėje erdvėje, tiek šalies viduje – tiek opozicinės partijos, tiek dalis valdančiųjų ir dvi kadencijas šaliai vadovavusi prezidentė išreiškė priekaištus dešiniųjų Vyriausybei. Todėl, A. Lašo nuomone, iš visų pusių skriejančios kritikos strėlės gali pakenkti Ministrų kabineto reputacijai.
„Visų pirma, kritika kenkia Vyriausybės reitingams ir vertinimui, turint omenyje, kad D. Grybauskaitė turi turbūt vienareikšmišką dabartinės Vyriausybės rėmėjų ir balsuotojų palaikymą. Todėl akivaizdu, kad jos balsas čia reiškia labai daug. Tik klausimas, ar ta kritika bus ilgalaikė, ar vienkartinė, kurią po savaitės mes užmiršime“, – Eltai komentavo politologas.
Anot A. Lašo, šiuo metu dar sunku vertinti, ar kadenciją baigusios prezidentės replikos gali turėti ilgalaikį efektą.
Vaikų muštynės
„Gal ne visai užmiršime, bet ilgalaikio efekto reikia palaukti, nes kol kas jis labai neaiškus. Faktas yra tas, kad Vyriausybė nesuvaldė situacijos ir iš esmės bent kiek jau girdėjau iš vidaus, nebuvo išankstinio planavimo, buvo priimti sprendimai nepasitarus su EK, nebuvo išsigryninta pozicija iš anksto, o tiesiog buvo daromi ganėtinai skuboti sprendimai. (…) Tai, kai nėra koordinavimo tarp skirtingų galios centrų Lietuvoje, ir nėra koordinavimo tarp mūsų pačių ir mūsų partnerių, išlenda problemos ir ilgainiui pasidaro nepalanku, jei net savi išsako tokią kritišką poziciją“, – kalbėjo A. Lašas.
Tuo tarpu opozicijos kritikos politologas nelikęs sureikšminti, mat, jo teigimu, dažnu atveju išsakyti priekaištai nėra nuoseklūs.
„Bet kai kuri ta kritika irgi nėra nuosekli, tarkim, Skvernelis vieną dieną kritikuoja užimtą ambicingą poziciją, kitą dieną jau kritikuoja, kad ji yra neatstovėta. Tai, sakyčiau, skausmingiausia kritika yra iš prezidentės, o opozicija patys mėtosi ir jiems trūksta nuoseklumo“, – kalbėjo A. Lašas.
„Bet, kaip ir minėjau, sunku įžvelgti kažkokias didesnes ilgalaikes pasekmes, nes žmonės paprastai reaguoja į vidines pasekmes, kurios Lietuvai šiuo atveju yra minimalios. Tai čia labiau siejasi su žala reputacijai“, – pridūrė jis.
R. Urbonaitė: vienintelis būdas išeiti iš situacijos – į kritiką atsakyti argumentuotai
Tuo tarpu Rima Urbonaitė mano, kad išsakyta kritika Ministrų kabinetui nėra naujiena. Tačiau, politologės nuomone, galima kelti klausimą, ar priekaištai neturės ilgalaikių pasekmių.
„Kritika nėra nauja, Vyriausybė gyvena nuo vienos iki kitos krizės. Dar vienu metu paprastai turi kovoti su keliomis krizėmis, tai nežinau, ar blogiau ir gali būti. Žinoma, dar nėra aišku, kaip į šį klausimą reaguos visuomenė, neturime aiškaus plačios visuomenės pozicionavimo, tai ir sunku įvertinti, kiek tai turės pasekmių Vyriausybės populiarumui“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
„Bet aišku, kad D. Grybauskaitės sparnuota frazė nebus nepastebėta. Manau, kad jautriai gali sureaguoti ir valdantieji, ir Vyriausybė, nes kritika yra aštri, o D. Grybauskaitės balsas vis dar yra girdimas. Nors oficialių pareigų ji neužima, nuomonę vis dar gali formuoti, o mes tai ir matome“, – pridūrė politologė.
R. Urbonaitės nuomone, vienintelis būdas šiuo metu Vyriausybei išvengti dėl Kaliningrado krizės sulauktos kritikos pasekmių – į išsakytas replikas atsakyti argumentuotai.
„Vienintelis būdas apskritai kaip iš to išeiti – argumentuotai atsakyti. (…) Aišku, D. Grybauskaitės pasisakymas dienai ar dviem politinę padangę sudrebins, bet ar čia virs į ilgalaikį debesuotumą ar ilgas liūtis, sunku pasakyti. Tai su kritika viskas gerai, jei į kritiką atsakoma argumentais. Piktintis dėl to, kad jos sulaukei, yra bloga strategija“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Kaliningrado tranzito klausimas tapo trinčių tarptautinėje ir vidaus politikoje priežastimi
Po kelias savaites trukusių diskusijų EK paskelbė naujas gaires, pagal kurias leido Rusijai geležinkeliais per ES teritoriją gabenti sankcionuotas prekes į Kaliningradą. Toks sprendimas priimtas po to, kai birželio 17 d. įsigaliojus ES sankcijoms, Lietuva apribojo plieno bei juodųjų metalų tranzitą į Kaliningradą. Kaip aiškino už sprendimą atsakingi politikai, šis draudimas buvo grįstas ES sankcijomis, numatytomis dar pavasarį.
Europa. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rusija į tokius įvestus apribojimus sureagavo reikšdama pasipiktinimą ir net grasinimus Lietuvai. Savo ruožtu EK ir kai kurios ES valstybės išsakė nuomonę, kad tranzitui per Lietuvą europinės sankcijos neturėtų būti taikomos. Diplomatiniuose koridoriuose kalbėta, kad toks sprendimas padės deeskaluoti ir taip įtemptą situaciją regione.
Tačiau Lietuvos Vyriausybė ir toliau laikėsi pozicijos, kad skelbti naujų EK gairių nereikia, nes jos tik dar labiau paskatins Rusijos agresyvų elgesį. Be to, valdantieji tikino, kad dar pavasarį buvo gavę EK išaiškinimą, kad draudimas įvežti sankcionuotas prekes apima ir jų tranzitą per Lietuvą. Ursula von der Leyen. EPA – ELTA nuotr.
Kaliningrado tranzito klausimas kėlė įtampą ir šalies viduje. Opozicinės partijos reiškė priekaištus dešiniųjų Vyriausybei, kad ši apribojimus Kaliningrado tranzitui įvedė prieš tai nesuderinusi su ES institucijomis ir partneriais. Galiausiai po EK išaiškinimo dėl sankcijų Kaliningrado tranzitui S. Skvernelio vadovaujama partija pareikalavo užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio atsakomybės. Nepasitenkinimą Vyriausybės veikla reiškė ir dalis valdančiųjų. Pasak jų, Vilnius turėjo užimti griežtesnę poziciją ir neatsitraukti, net spaudžiant ES valstybėms ir EK, nuo pritaikytų apribojimų Rusijos prekėms, gabenamos tranzitu per Lietuvą.
Trečiadienį Europos Komisijos sprendimą paskelbus oficialiai užsienio reikalų ministras, prezidentas ir premjerė nesuskubo pakomentuoti susiklosčiusios situacijos. Iš karto sureagavo tik Užsienio reikalų ministerija – ji išplatino pranešimą spaudai. G. Landsbergio vadovaujama Užsienio reikalų ministerija aiškino, kad Lietuva, kaip „transatlantinės bendruomenės narė“, negali ignoruoti strateginių Lietuvos užsienio ir saugumo politikos partnerių, EK pozicijų bei vertinimų.
Nepaisant valdančiųjų gretose gana aiškiai reikštų nuostatų, kad nėra jokio pagrindo ir reikalo leisti ES sankcionuotoms rusiškoms prekėms vėl judėti tranzitu per Lietuvą, URM išplatintame pranešime kritikos Europos Komisijai ir jos paskelbtam išaiškinimui nepareiškė.
„Lietuva teigiamai vertina EK išaiškinimu įvedamus tranzito per ES apimčių apribojimus pagal paskutinių trijų metų istorinius vidurkius, kurie turi atspindėti tik būtinųjų prekių tikrąjį poreikį, taip pat būtinumą sustiprinti tokio tranzito kontrolę“, – teigė ministerija.
Į EK išaiškinimą ketvirtadienio popietę sureagavęs prezidentas Gitanas Nausėda teigė, kad tai įneš aiškumo dėl sankcijų įgyvendinimo ir užkirs kelią Kremliaus dezinformacijai.
„Prezidentas mano, kad EK gairės įneš aiškumo dėl sankcijų įgyvendinimo visoje ES ir užkirs kelią tolesnei Kremliaus dezinformacijai ir nepagrįstiems kaltinimams Lietuvai. Šalies vadovas pabrėžia, kad efektyvus ES sankcijų įgyvendinimas galimas tik jas vieningai aiškinant ir interpretuojant. Prezidentas teigia, kad Kremliaus provokacijų akivaizdoje yra itin svarbu išlaikyti transatlantinę vienybę ir tvirtybę ES lygmeniu“, – ketvirtadienį Eltai perduotame komentare sakė prezidento patarėjas Tomas Beržinskas.
Aštri kritika iš D. Grybauskaitės
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trečiadienį atomazgą pasiekusią sankcionuotų prekių tranzito iš Rusijos į Kaliningradą istoriją įvertino ir kadenciją baigusi prezidentė D. Grybauskaitė. Pasak jos, Lietuvos politikai „šoka kinkadrebio partiją“, o už sprendimus atsakingi asmenys blaškosi ir demonstruoja negebėjimą priimti strateginius sprendimus.
Šis D. Grybauskaitės pareiškimas pasirodė netrukus po premjerės I. Šimonytės surengtos spaudos konferencijos, kurios metu Vyriausybės vadovė sakė, kad Lietuvos institucijos ketina atsižvelgti į Europos Komisijos išaiškinimą dėl sankcijų Kaliningrado tranzitui.
Lietuvos geležinkelių stotis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Sekmadienį įsigalioja ketvirtajame Europos Sąjungos (ES) sankcijų pakete numatytas draudimas nuo liepos 10 d. neleisti iš Rusijos per ES teritoriją gabenti cementą, alkoholį ir įvairias prabangos prekes. Šiuo sprendimu, cementas ir alkoholis taip pat tranzitu per ES teritoriją negalės pasiekti Kaliningrado srities.
Dėl prekių gabenimo tranzitu iš Rusijos per Lietuvą į Kaliningradą pastarosiomis savaitėmis yra kilę ginčų.
Birželio 17 d. įsigaliojus ES sankcijoms, Lietuva apribojo plieno bei juodųjų metalų tranzitą į Kaliningradą. Kaip tvirtina atsakingos institucijos, šis Lietuvos valdžios institucijų draudimas sankcionuotas prekes gabenti į Kaliningradą yra grįstas ES sankcijomis, numatytomis dar pavasarį. Tuo metu Rusija tranzito į Kaliningradą sustabdymą laiko neteisėtu ir beprecedenčiu bei pagrasino atsaku, turėsiančiu poveikį visiems Lietuvos gyventojams. Savo ruožtu Europos Komisija (EK) užsimojo parengti naujas gaires dėl sankcijų. Kaip kalbėta viešojoje erdvėje, EK gali nurodyti leisti Rusijos prekėms vėl judėti tranzitu iš Rusijos į Kaliningrado sritį.
Tačiau spėliojant, kaip atrodys Europos Komisijos (EK) rengiamas išaiškinimas dėl sankcijų Rusijai taikymo tranzitu į Kaliningradą gabenamoms prekėms, vis labiau tikėtinas darosi scenarijus, kad bent jau artimiausiu metu jokių suformuluotų gairių Lietuvai keisti esamą tvarką nebus. Kitaip tariant, gali būti taip, kad Europos Sąjungos struktūros nesiryš artimiausiu metu keisti to, kaip įgyvendinamos sankcijos per Lietuvą gabenamoms rusiškoms prekėms.
Eltos gauta neoficiali informacija iš ES struktūrų koridorių rodo, kad viskas krypsta būtent šia linkme. Taigi jau kone kelias savaites laukiamo išaiškinimo, numatančio kitokią nei šiuo metu Lietuva vykdo tranzito kontrolę sankcionuotoms rusiškoms prekėms, gali apskritai nebūti. Tokiu atveju, tikėtina, bent jau iki rudens vidurio, Lietuva ir toliau taikytų Kremlių erzinančias sankcijas kai kurioms į Kaliningrado sritį gabenamoms prekėms.
Tokio scenarijaus neatmeta ir europarlamentaras Andrius Kubilius. Kaip pažymėjo ekspremjeras, panašūs scenarijai buvo aptarti dar praėjusią savaitę ir jų, akcentavo A. Kubilius, niekas nepaneigė. Be to, politikas neatmeta tikimybės, kad nerimą bei aistras kėlę klausimai dėl vadinamojo Kaliningrado tranzito bus perimti iš Europos Komisijos ir sprendžiami rudenį vysiančios Europos Vadovų Tarybos (EVT) lygmeniu.
Nuo rugpjūčio 10 d. taip pat turi įsigalioti kitų prekių – anglies ir kito kietojo iškastinio kuro gabenimas iš Rusijos per ES teritoriją.
Šiandien – žymiai daugiau optimizmo nei jo būta prieš mėnesį. Jei Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos viršininkas Kirilas Budanovas viešai pareiškė, esą dar šių metų rugpjūtį pasaulis išvys pirmąsias ukrainietiškas pergales fronte, – vadinasi, Ukraina išties iš Vakarų sulaukia rimtos karinės paramos. Tai byloja, jog Vakarai nusprendė daugiau nebeflirtuoti su Kremliaus išsigimėliu.
Panašios nuomonės laikosi ir Ukrainos prezidento administracijos patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Aleksejus Arestovičius, birželio mėnesio įvykius (G7 ir NATO viršūnių susitikimai) pavadindamas „esminiu lūžiu“. Jo manymu, į gerąją pusę pakrypo tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos lyderiai. Jų – nebeatpažinti. O ką jau bekalbėti apie Didžiosios Britanijos premjerą Borisą Džonsoną, kuris atvirai pasityčiojo iš Vladimiro Putino pomėgio demonstruoti neva raumeningą krūtinę kalnų fone sėdint ant arklio.
Įspūdinga ir tai, kad Vašingtonas su Briuseliu viešai, atvirai įvardino V. Putino valdomą Rusiją strateginiu Vakarų civilizacijos priešu.
Dabar ne tiek svarbu, kaip ir kodėl Vakarai atsikvošėjo. Svarbiausia – atsikvošėjo. Žinoma, kai Vakarų politikai skelbia padėsiantys Ukrainai visur ir visada, linkiu neprarasti budrumo. Tokiais atvejais praverčia JAV gyvenančio atsargos karininko Gario Tabaxo atsargumas: „kol vakarietiškų ginklų dėka Ukrainos kariškiai nepereis į puolimą, tol nepatikėsiu“. Be to, nepamirškime, jog tiek Amerikoje, tiek Europoje knibždėte knibžta V. Putino prisijaukintų įtakos agentų, kurie, vos tik pasitaiko menkiausia proga, iškart šaukia, esą Maskvos – Kijevo konfliktą būtina likviduoti … taikiomis priemonėmis. Tokius Kremliaus mylėtojus, mėginančius ukrainiečiams įpiršti kapituliantiškas nuotaikas, lengva atpažinti: jie niekad neužsimena, jog konfliktus būtina užbaigti teisingai. Jiems rūpi viskas (taika, civilių gyvybės, nuolaidos Maskvai, V. Putino įvaizdis, naftos ir dujų kainos), išskyrus teisingumą. O juk neramumų laikais pati svarbiausia civilizuotų valstybių pareiga yra konfliktą sureguliuoti teisingai, sąžiningai, padoriai, nes taikiomis derybomis konfliktai dažniausiai tik užšaldomi – iki naujo kraujo praliejimo. Agresorius retai sutinka gera valia atiduoti tai, ką neteisėtai pagriebė.
Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias
Pastarieji keli šimtai metų byloja, jog Rusija – nesikeičia. Ji tiesiog negali nekariauti. Ji nieko kito nemoka – tik grobti, žudyti, skriausti, engti. Sukurti savo žemėse gerbūvio nepajėgi. Savame ir svetimame kieme temoka prišnerkšti, sugriauti, išvartyti. Todėl su pasiutusiu šunimi reikia bendrauti griežtai: jei neleistina jo nušauti, tai privalu jį uždaryti narve.
Ukrainos atveju tai reikštų: ukrainiečiai susigrąžina visas prarastas teritorijas, įskaitant Krymą; Rusijai paskelbiamos trilijoninės baudos, ir kol ji ukrainiečiams nepadengia visų nuostolių, tol Vakarai vieningai jai taiko žiaurias ekonomines sankcijas.
Taip turėtų būti. Bet pasaulis, deja, gyvuoja pagal savus principus. Bijau, jog ir šį sykį atsiras daug Kremliaus advokatų, kurie stengsis perprasti „mįslingą rusų širdį“, žavėsis išskirtine Rusijos kultūra, menu, dar, net nenutilus šūviams, reikalaus iš ukrainiečių atlaidumo, nuolankumo.
Norite, kad pateikčiau pavyzdžių?
Vos tik oficialusis Vilnius subtiliai priminė Maskvai, jog tranzitas į Kaliningradą driekiasi būtent per jos teritoriją, ir Lietuva turinti teisę jį apriboti ar net blokuoti, Europos Komisijoje kilo svarstymų, ar lietuviai nesielgia per daug griežtai ir įžūliai. O juk Lietuvą derėtų ne peikti, bet girti, kad ji nedaro nuolaidų, kad ji vadovaujasi Europos Sąjungos vieningai patvirtintomis taisyklėmis.
Tikiuosi, EK bosai išsipagirios – ims blaiviau žiūrėti į „tranzito klausimą“, o Lietuvos vadovai laikysis itin griežtai. Taip griežtai, kad daugiau niekam iš EK „gudruolių“ nekils mintis mokyti Lietuvos, kaip jai pravartu reguliuoti „žemyninius kelius į Karaliaučių“.
Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Dėl Kaliningrado tranzito galvosūkių šitaip pasakysiu. Ar tiesa, kad po Antrojo pasaulinio karo Vakarai nūnai Kaliningrado sritimi vadinamas teritorijas atidavė Maskvai administruoti laikinai? Mano žiniomis, Maskvai valdyti šias žemes leista 50 metų. Šis laikotarpis seniai ištirpo. Todėl stebiuosi: kodėl nei JAV, nei Europos Sąjunga nė sykio nepaklausė V. Putino, kada jis teiksis pasitraukti iš Prūsija, Mažąja Lietuva buvusių žemių?
Jei Vakarai visuomet elgtųsi principingai, teisingai, šiandien Kaliningrado srityje nerastume nė vieno rusų kareivio, ką jau bekalbėti apie atominį ginklą nešti galinčias raketas. Nekiltų rūpesčių ir dėl sunkiai apginamo Suvalkų koridoriaus.
Nes pats išmintingiausias žingsnis – atimti iš padoriai elgtis nemokančios Rusijos šį anklavą ir priskirti jį Europai.
Štai kuo šiandieniniai EK vadovai turėtų rūpintis.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Tikroji diplomatija – ne visuomet neutralūs, malonybiniai aikčiojimai. Tikroji diplomatija – tai ir pipirais pagardinti priekaištai.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Premjerei Ingridai Šimonytei pareiškus, kad Lietuva toliau taikys Europos Sąjungos (ES) sankcijas ir nuo liepos 10 d. neleis naujų sankcionuojamų prekių tranzito iš Rusijos į Kaliningradą, prezidentas Gitanas Nausėda sutinka, kad Bendrija neturėtų „atitraukinėti“ pačios nustatytų sankcijų.
Nors, anot jo, tvirtinti, koks bus galutinis sprendimas dėl tolesnių tranzito ribojimų dar anksti.
„Nenorėčiau užbėgti už akių“, – Madride vykstančiame NATO viršūnių susitikime dalyvaujantis G. Nausėda žurnalistams komentavo ketvirtadienį.
„Tai buvo vienas iš mūsų reikalavimų EK – ne tik principingas sankcijų taikymas, ne tik vengimas kalbėti apie kažkokius žalius koridorius, nes mes juk patys šias sankcijas nustatėme. Tai nejaugi dabar savomis rankomis pradėsime tas sankcijas atitraukinėti“, – dėstė prezidentas.
Šalies vadovas viliasi, kad Vyriausybė kartu su Europos Komisija (EK) pasieks susitarimą, kuris atitiktų Lietuvos interesus.
„Puikiai suprantame, kad EK yra atsakinga už tokį sprendimą. Vyriausybė konsultuojasi su EK jau nuo praėjusio šeštadienio – visą savaitę. Tikiuosi, kad tų konsultacijų rezultatas bus netrukus paskelbtas“, – teigė prezidentas.
„Sankcijų taikymo klausimai yra Vyriausybės rankose ir mes visi nuosekliai (…) vieningai dirbsime tam, kad būtų atstovaujami Lietuvos interesai. Tai yra didžiausias ir aukščiausias prioritetas mums“, – pažymėjo G. Nausėda.
ELTA primena, kad premjerė I. Šimonytė ketvirtadienį teigė, kad Lietuva tęs ketvirtojo ES sankcijų Rusijai paketo įgyvendinimą ir stabdys kitų sankcionuojamų prekių tranzitą iš Rusijos į Kaliningradą nuo liepos 10 d. kai jos įsigalios.
Anot jos, „Lietuvos geležinkelių“ klientai – Rusijos pervežėjai – apie numatomus apribojimus informuoti.
„Pervežėjai informuoti, kad nuo liepos 10 d. įsigalioja tam tikros reglamento nuostatos dėl sankcijų ir kad užtikrintų, kad tas krovinys po tos datos nebūtų kraunamas“, – Seime kalbėjo I. Šimonytė.
Birželio 17 d. įsigaliojus ES sankcijoms, Lietuva apribojo plieno bei juodųjų metalų tranzitą į Kaliningradą. Kaip tvirtina atsakingos institucijos, šis Lietuvos valdžios institucijų draudimas sankcionuotas prekes gabenti į Kaliningradą yra grįstas ES sankcijomis, numatytomis dar pavasarį. Tuo metu Rusija tranzito į Kaliningradą sustabdymą laiko neteisėtu ir beprecedenčiu bei pagrasino atsaku, turėsiančiu poveikį visiems Lietuvos gyventojams.
Ketvirtajame ES sankcijų pakete numatoma, kad nuo liepos 10 d. ES teritorija į Rusijos teritoriją bus draudžiama gabenti cementą, alkoholį, įvairias prabangos prekes, o nuo rugpjūčio 10 d. – anglį ir kitą kietąjį iškastinį kurą iš Rusijos arba eksportuojamos Rusijos.
JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas. EPA – ELTA foto
Nuotoliniame Baltijos valstybių gynybos ministrų susitikime su JAV gynybos sekretoriumi Lloydu Austinu Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas pabrėžė, kad Lietuva siekia NATO sprendimų, atspindinčių realią situaciją ir grėsmes, kurios toliau didėja.
Pasak ministro, Rusija ne veltui eskaluoja tranzito į Kaliningradą klausimą, todėl brigados paminėjimas NATO sprendimuose yra būtinas. Taip pat kaip ir JAV lyderystė šiuos sprendimus priimant.
JAV pajėgos Lietuvoje nepertraukiamai rotuojamos nuo 2019 m. Šiuo metu Lietuvoje tarnauja jau penkta JAV bataliono dydžio pajėgų rotacija – JAV kariuomenės 4-osios pėstininkų divizijos 3-iosios šarvuočių brigados kovinės grupės 66-ojo šarvuočių pulko 1-asis batalionas (1-66). Jis pakeitė nuo praėjusių metų rudens Lietuvoje dislokuotus JAV sunkiojo 3-66 bataliono karius bei jų rotacijos pradžioje atsigabentą karinę techniką.
Sprendimai dėl NATO rytinio flango gynybos sustiprinimo bus priimami birželio 29-30 dienomis Madride vyksiančio NATO viršūnių susitikimo metu.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas sako, kad Lietuva yra pajėgi užsitikrinti elektros tiekimą, jei reaguojant į apribotą prekių tranzitą per Lietuvą į Kaliningradą Kremlius atjungtų šalį nuo Maskvoje valdomo Baltijos šalių, Baltarusijos ir Rusijos elektros žiedo (BRELL).
Parlamentaro teigimu, energetiniai apribojimai yra vienas būdų, kaip Maskva gali atsakyti į savaitgalį įsigaliojusį Europos Sąjungos draudimą geležinkeliais vežti plieną ir kt. metalus Lietuvos teritorija.
„Mes pasiruošę“, – trečiadienį po NSGK posėdžio sakė L. Kasčiūnas.
„Esame padarę labai daug namų darbų, bet mūsų pozicijos energetiniame sektoriuje, kuris galėtų būti tas taškas, yra labai solidžios. Net ir elektros energetikai, kur yra kalbų, kad mus atjungs nuo BRELL sistemos. Mes galėtume (užsitikrinti elektros tiekimą –ELTA) ir be šios sistemos“, – patikino jis.
NSGK pirmininkas taip pat priminė, kad Lietuva jau nebevartoja rusiškų gamtinių dujų.
„Kaip puikiai žinote, mūsų balanse rusiškų dujų nėra, ten esame tikrai stiprūs, pajėgus. Šioje vietoje esame pasiruošę, turime pasiekę tam tikrą atsparumo lygį ir, manau, kad jis tikrai solidus“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
Pasak politiko, „ne viskas taip paprasta“ ir apie rimtas neigiamas pasekmes visiems Lietuvos gyventojams kalbantiems Kremliaus pareigūnams, kadangi pats Kaliningradas priklausomas nuo per Lietuvą einančios infrastruktūros.
„Ne viskas taip paprasta ir jiems. Jie gali turėt suskystintų dujų terminalą, vis tiek yra priklausomi nuo vamzdžio, einančio per Lietuvą. Jie irgi turi tą kalkuliuoti, svarstyti, mąstyti, dėliodami savo tam tikrus atsakus“, – pažymėjo L. Kasčiūnas. Kartu jis atskleidė nemanąs, jog karinių priemonių panaudojimas prieš Lietuvą yra tikėtinas. Traukiniai Vilniaus geležinkelio stotyje. Slaptai.lt nuotr.
„Jie negali šiuo metu kariauti antro karo vienu metu. Jie gali riaumoti, rėkauti, bet jei kalbame apie iššūkį NATO šaliai, jie tiesiog nepajėgūs to daryti. Gali daryti provokacijas, įgyvendinti lokalų algoritmą, bet kalbėti apie kažkokią karinę invaziją, jie tiesiog nepajėgūs“, – svarstė NSGK pirmininkas.
ELTA primena, kad „Lietuvos geležinkeliams“ savaitgalį paskelbus, kad per Lietuvą iš žemyninės Rusijos į Kaliningradą nebebus leidžiama gabenti plieno ir kitų juodųjų metalų, Rusijos saugumo tarybos vadovas Nikolajus Patruševas antradienį perspėjo Lietuvą „rimtais“ padariniais dėl ES sankcionuotų prekių tranzito geležinkeliu apribojimų į Maskvos eksklavą Kaliningradą.
Atsakomųjų veiksmų „bus imtasi artimiausiu metu“. „Padariniai turės rimtą neigiamą poveikį Lietuvos gyventojams“, – sakė N. Patruševas per regioninio saugumo susitikimą Kaliningrade. Dabartinio Kaliningrado simbolis – tankas
Kaip numatyta 2022 metų kovo 15 dieną priimtame 4-ajame ES sankcijų pakete, 2022 metų birželio 17 dieną galutinai įsigaliojo ES ribojamosios priemonės rusiško plieno ir kitų juodųjų metalų produktų importui į ES ir pervežimui per ES teritoriją.
Draudžiama. Stop. Pravažiavimo nėra. Slaptai.lt foto
Maskva, birželio 19 d. (dpa-ELTA). Maskva piktai reagavo į Lietuvos nustatytus apribojimus geležinkelių transportui tarp Rusijai priklausančios Kaliningrado srities ir likusios Rusijos teritorijos.
„Prasidėjusi Kaliningrado blokada pažeidžia tarptautinę teisę, savo „Telegram“ kanale naktį parašė vienas svarbiausių užsienio politikos veikėjų, Rusijos Federacijos Tarybos vadovo pavaduotojas Konstantinas Kosačiovas.
„Kaip ES narė, Lietuva pažeidžia daugybę teisiškai įpareigojančių tarptautinių teisės aktų“, – rašė K. Kosačiovas. Pavyzdžiui, pasak jo, ES ir Rusijos partnerystės susitarime numatyta, kad nė viena šalis nesikiš į kitos šalies transporto tinklus.
Nuo šeštadienio Lietuva uždraudė Vakarų sankcijų sąrašuose esančių prekių tranzitą geležinkeliu per savo teritoriją į Kaliningradą. Vakarų šalys Rusijai įvedė plataus masto sankcijas dėl vasario pabaigoje pradėtos invazijos į Ukrainą.
Kaliningrado gubernatorius Antonas Alichanovas šeštadienį vaizdo kreipimesi pareiškė, kad „šie žingsniai yra neteisėti ir gali turėti toli siekiančių pasekmių Lietuvai ir Europos Sąjungai“.
Pasak jo, draudimas palietė 40-50 proc. visų tranzitinių prekių, pavyzdžiui, statybinių medžiagų ir metalų.
Jau ne vieną savaitę per Rusijos valstybinę televiziją skamba raginimai sukurti „koridorių“ iš pagrindinės Rusijos teritorijos į Kaliningradą. Tai iš esmės reikštų Rusijos puolimą prieš NATO valstybes Latviją ir Lietuvą.
Iskander, S-400, Topol ir kitos Rusijos raketos
Maskva, gegužės 5 d. (AFP-ELTA). Rusijos ginkluotosios pajėgos per pratybas Kaliningrade, Maskvos duomenimis, imitavo puolimą branduolinį ginklą galinčiomis nešti raketomis.
Apie 100 karių imitavo mobilių balistinių raketų sistemų „Iskander“, galinčių paleisti branduoliniais užtaisais ginkluotas raketas, „elektroninį startą“, trečiadienį pranešė Gynybos ministerija Maskvoje. Ginkluotosios pajėgos, šiais duomenimis, mokėsi atakuoti įsivaizduojamo priešo karinius taikinius bei reaguoti į atsakomąjį smūgį.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nuo karinės operacijos Ukrainoje pradžios davė suprasti, kad yra pasirengęs panaudoti Rusijos taktinį branduolinį ginklą. Vasario pabaigoje Rusija savo branduolinėse ginkluotosiose pajėgose paskelbė padidintą parengtį. Kremliaus šeimininkas, be to, įspėjo dėl „žaibiško“ keršto, jei Vakarai tiesiogiai įsikiš į Ukrainos konfliktą.
Anot stebėtojų, Rusijos valstybinė televizija praėjusiomis dienomis mėgino priimtinesniu visuomenei padaryti branduolinio ginklo panaudojimą. „Jau dvi savaites mes iš savo televizijos stočių girdime, kad reikia atidaryti branduolinių raketų šachtas“, – antradienį sakė Rusijos žurnalistas ir Nobelio taikos premijos laureatas Dmitrijus Muratovas.
Dabar, kai Rusija įklimpo Ukrainoje, prarasdama ypatingai daug karinės ginkluotės ir karių, susiklostė unikali situacija. Kariniu požiūriu Kremlius nebegali garantuoti visų savo sienų apsaugos taip, kaip iki šių metų vasario 24-osios. Tiesiog jai trūksta žmonių, ginklų.
Pasak Ukrainos prezidento atstovo, karinio eksperto Aleksejaus Arestovičiaus, Vladimiras Putinas permeta link Ukrainos karinius pastiprinimus iš visur, iš kur tik įmanoma: iš Kamčiatkos, Sibiro, Čečėnijos, Kaliningrado srities, Armėnijos… O tai reiškia, kad Rusija šiandien beveik nesaugo savo sienų. Jei saugo, tai labai silpnai. Valstybės, kurios kadaise kentėjo nuo Rusijos agresijų, prarasdamos teritorijų, turi unikalią galimybę bent jau labai garsiai reikšti pretenzijas. Žinoma, toks žingsnis – rizikingas. Įtampos kėlimas – tokia veikla, kai niekas, net išmintingiausi analitikai, nežino, kuo ji baigsis. Neramiais laikais – daug nežinomųjų.
Tačiau 2022-ųjų pavasaris – tai tas metas, kuomet Moldova turi teisę bent susimąstyti, gal gi susiklostė palankios aplinkybės susigrąžinti Padniestrę? beje, taikiai susigrąžinti. Panašių minčių turėtų kilti ir gruzinams, jei tik Sakartvele (Gruzija) nūnai nesėdėtų daug prorusiškų politikų. Japonija vėl garsiai supyko, primindama Rusijai, jog ši privalanti grąžinti jai keturias Kurilų salas, užgrobtas kaip trofėjų Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuvai verta permąstyti savo ligšiolinę politiką dėl Kaliningrado sities. Nejaugi šis Rusijos užgrobtas anklavas taip ir liks amžiams Kaliningradu? Koks tai Kaliningradas, jei tai – lietuviams itin giminingos prūsų tautos žemė, jei tai – Mažoji Lietuva, neturinti nieko bendro su Rusija? Juolab kad šios žemės, remiantis Antrojo pasaulinio karo laimėtojų parėdymais, atiduotos Maskvai administruoti tik laikinai. Beje, toks bent jau žodinis moldavų, gruzinų, japonų, lietuvių spaudimas daug svetimų teritorijų tebevaldančiai Rusijai būtų … parama Ukrainai. Rusijai būtų baugu visus karinius resursus mesti į Ukrainą paliekant nepridengtą nugarą. Šią mintį viešai leidinyje „Ukrainskaja pravda“ išdėstė Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos sekretorius Aleksejus Danilovas.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė
Tačiau šiandien vienintelis Azerbaidžanas iškrėtė Rusijai rimtą akibrokštą. Azerbaidžaniečiai prieš keliolika valandų susigrąžino Karabache esančio Farrucho kalno ir aplink išsidėsčiusių gyvenviečių kontrolę. O juk Farruchą dar visai neseniai valdė Armėnijos separatistams pataikaujantys vadinamieji rusų „taikdariai“. Bet kadangi V.Putinas, neturėdamas kitos išeities, daug Karabache neva tvarką palaikančių rusų karių permetė į Ukrainos frontą (rusų karinė bazė Armėnijos mieste Giumri taip pat beveik tuščia dėl Kremliaus nesėkmių ties Kijevu, Charkovu ar Mariupoliu), Azerbaidžanas ėmėsi ryžtingų veiksmų. Teisėtų veiksmų.
Azerbaidžanas nusiteikęs ryžtingai
Per 2020-ųjų rudenį surengtą 44 dienų trukmės karinę operaciją Baku susigrąžino ne visą Karabachą (maždaug tris ketvirtąsias). Neapibrėžtumas dėl Karabacho tvyrojo visus pastaruosius dvejis metus. Šio laikotarpio užteko, jog Azerbaidžanas dar sykį įsitikintų – armėnų separatistai nerimsta, nesudeda ginklų, nuolat rengia bjaurias diversijas, apšdaudymi azerbaidžaniečių karius (pavyzdžiui, 2021-ųjų lapkričio mėnesį armėnų teroristas Norair Mirzojan metė granatą į azerbaidžaniečių karius). Oficialusis Jerevanas ignoravo Azerbaidžano prašymą geranoriškai, savo valia, iš viso Karabacho išvesti visas savo pajėgas. Jerevaną priešintis netiesiogiai skatino į Karabachą permesti „rusų taikdariai“.
Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas
Dabar situacija kardinaliai pasikeitė. Azerbaidžanas nelinkęs daugiau laukti stebuklų. Jei tik aplinkybės – palankios, kodėl nesusigrąžinus Farrucho? Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas apimtas panikos. Azerbaidžaniečiai gali bet kada įžengti ir į Hankendį, Karabacho sostinę.
Beje, Rusijos valdžia pasipiktino tokiu Baku įžūlumu. Rusijos gynybos ministerija nusiuntė į Baku griežtą notą. Tačiau Baku neišsigando – nusiutė savąją notą, kurioje išdėstė savo priekaištus: rusų “taikdariai“ neatliko jiems skirtos misijos, armėnų separatistai tebepuldinėja azerbaidžaniečių pajėgas, Armėnija nesilaiko duotų įsipareigojimų ir t.t. Dar priminė, kad Kalnų Karabachą dabar privalu vadinti tik Karabachu. Azerbaidžaną belieka pasveikinti: jis vaduoja iš armėnų separatistų jungo savas teritorijas. Lygiai taip pat, kaip šiandien Ukraina vaduoja savas žemes nuo rusų okupantų.
Azerbaidžaną derėtų pasveikinti dar ir dėl to, jog Ukrainai teikia humanitarinę pagalbą, nepripažįsta Krymo okupacijos. O Armėnija šiandien nusipelno paniekos. Kiek Jerevane jau surengta antiukrainietiškų mitingų? Kiek sykių protestuotojai Jerevane šaukė norintys kariauti prieš ukrainiečius? Vienas iš įžūliausių Armėnijos intrigų: oficialusis Jerevanas perdavė Rusijos kariuomenei keturis modernius savo naikintuvus ir apmokytų lakūnų, kad šie, vadovaujami Rusijos generolų, pultų Ukrainą.
Šią Armėnijos išdavystę būtina įsiminti visiems proarmėniškai nusiteikusiems lietuviams. Mes turime puikią patarlę: draugą pažinsi nelaimėje.
Dabartinio Kaliningrado simbolis – tankas
Įsidėmėtinas ir Lenkijos generolo, kadaise vadovavusio Lenkijos sausumos pajėgoms, Valdemaro Skšipčako pareiškimas, esą visa dabartinė Kaliningrado sritis Rusijai priklauso neteisėtai – ji turi atitekti Lenkijai. Esą oficialioji Varšuva privalo pareikšti pretenzijas į šias žemes („Evropeiskaja pravda“ ir „Do Rzeczy“). Taip – Kaliningrado žemes Kremlius valdo neteisėtai. Bet kodėl jos turi atitekti Lenkijai, jei tai – Mažoji Lietuva? Kaliningrado sritis – tai prūsiškos, lietuviškos žemės, neturinčios nieko bendro su Lenkija. Gal pirma šis lenkų generolas tegul atsiprašo Lietuvos už Vilniaus okupaciją, pareikalauja, jog Lenkija gražiuoju grąžintų Lietuvai bent Punską, Seinus?
Taigi: būkime budrūs. Ne visuomet besidedantys draugais yra nuoširdūs bičiuliai. Šiuos žodžius pirmiausia adresuoju Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai, kuris palaiko šiltus santykius su Lenkijos prezidentu ir Armėnijos premjeru.
Draugas – JAV lietuvių laikraštis
JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org (www.draugas.org)
FSB emblema
Vilniaus apygardos teismas trečiadienį priimtu nuosprendžiu pripažino kaltais ir už šnipinėjimą Rusijos Federacijos naudai už akių nuteisė Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininką Igorį Gostevą bei Lietuvos Respublikos pilietį Vladimirą Sokolovą.
Šiuo nuosprendžiu I. Gostevas nuteistas 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, V. Sokolovas – 9 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, sakoma bendrame Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento pranešime.
Abu asmenys šiuo metu slapstosi Rusijos Federacijoje ir yra paieškomi.
Šioje byloje teismas nustatė, kad atskirai vienas nuo kito ir skirtingu metu šnipinėti buvo verbuojami Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie Rusijos Federacijos FST domino dėl anksčiau turėtos darbinės patirties ir turimų plačių ryšių su buvusiais ir esamais įvairių Lietuvos institucijų tarnautojais. Jiems buvo formuluojamos užduotys už piniginį atlygį rinkti ir teikti informaciją, susijusią su Vadovybės apsaugos departamento darbuotojais, jų darbo organizavimu, detalia kontaktine informacija, profesinėmis bei asmeninėmis charakteristikomis, taip pat – Vadovybės apsaugos departamento saugomų valstybės vadovų asmenine bei patalpų apsauga, naudojama tam technine įranga bei kita tokio pobūdžio informacija.
Teismas taip pat nustatė, kad ypatingas dėmesys buvo skiriamas galimybei gauti bet kokią privačią, techninę ir kitokią informaciją apie Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės asmeninę bei darbo, gyvenamųjų patalpų apsaugą ir užmegzti ryšius su tiesiogiai tai vykdančiais ir saugumo sistemas prižiūrinčiais pareigūnais. VAD pareigūnai saugo Dalią Grybauskaitę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Teismas taip pat pripažino, kad šie nusikalstamais tikslais veikę asmenys aktyviais veiksmais siekė gauti kuo išsamesnę informaciją apie esamus ir buvusius Valstybės saugumo departamento pareigūnus, juos charakterizuojančius, galimai kompromituojančius, duomenis, konkrečius tam tikrų institucijų buvusius vadovus, pareigūnus vienijančių visuomeninių organizacijų narius ar su jais susijusius asmenis.
Siekdami gauti tokio pobūdžio informaciją, nuteistieji teikė jų verbuojamiems Lietuvos Respublikos piliečiams technines ir kitas priemones, konsultacijas, instrukcijas, nurodymus bei pinigus ryšio bei kitoms priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti.
Ši baudžiamoji byla buvo atskirta nuo bylos, kurioje Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypatingai svarbiems reikalams Nikolajus Filipčenko buvo nuteistas už šnipinėjimą Rusijos Federacijos naudai, dokumentų klastojimą, suklastotų dokumentų panaudojimą ir daugkartinį neteisėtą valstybės sienos kirtimą.
N. Filipčenko Lietuvos Respublikoje buvo sulaikytas 2015 m. balandį. 2017 m. liepą Vilniaus apygardos teismas šį asmenį pripažino kaltu ir nuteisė 10 metų laisvės atėmimo bausme. 2019 m. lapkričio mėnesį Lietuvos Respublikos prezidento dekretu N. Filipčenko buvo suteikta malonė ir jis buvo perduotas Rusijos Federacijai mainais į tris Rusijos Federacijoje nuteistus asmenis.
Bendrame Generalinės prokuratūros ir VSD pranešime primenama, kad trijų asmenų nuteisimu pasibaigęs ikiteisminis tyrimas prokuratūroje buvo pradėtas Valstybės saugumo departamento pateiktos informacijos pagrindu, jo metu buvo aktyvai bendradarbiauta su Valstybės saugumo departamentu bei užsienio valstybių teisėsaugos ir vidaus saugumo institucijomis. VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriuos buvo siekiama užverbuoti, veikdami itin pilietiškai ir atsakingai, ženkliai prisidėjo prie to, kad mūsų valstybė būtų apsaugota nuo grėsmių, kurias gali sukelti užsienio šnipų veikla, teigiama pranešime.
Ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliko ir valstybinį kaltinimą pirmosios instancijos teisme palaikė Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justas Laucius.
Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Klaipėdos apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje du Lietuvos piliečiai kaltinami šnipinėję Rusijai.
Prokuratūra skelbia, kad nors kaltinamieji vienas su kitu nėra pažįstami ir jų vykdyta veikla skiriasi, ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia įtarti, kad į nusikalstamas veikas prieš Lietuvos valstybę juos įtraukė tas pats asmuo – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities pasienio valdybos pareigūnas, kaltinamiesiems prisistatinėjęs išgalvota tapatybe ir puikiai kalbantis lietuviškai.
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos įstatyme numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad vienas Klaipėdos krašto gyventojas į Rusijos žvalgybos pareigūno akiratį pateko dar 2014 m. Pažintis, prasidėjusi tarsi „atsitiktiniu“ jųdviejų kontaktu kertant Lietuvos–Rusijos pasienio punktą, ir tarsi nereikšmingais Petru prisistačiusio vyro prašymais, tokiais kaip nupirkti Lietuvoje ant sienos kabinamą kalendorių ar butelį vyno, ilgainiui virto prieš Lietuvą nukreiptų pavedimų vykdymu.
Pranešama, kad vykdydamas užsienio valstybės žvalgybos organizacijos užduotis, kaltinamasis turėjo fotografuoti konkrečius objektus, rinkti informaciją apie jam nurodytus asmenis, dalyvauti tam tikruose renginiuose, įsigyti ir perduoti prašomus leidinius, viešai publikuoti tam tikrą informaciją bei atlikti kitus pavedimus. Už perduotus duomenis kaltinamajam buvo atlyginama pinigais, pateikiant tai kaip „paramą sveikatai“ ar „kompensavimą“ už mokesčius vizoms. Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Tyrimo metu kaltinamasis pripažino vykdęs nurodymus, nors po kurio laiko ir ėmęs suprasti, kad jie gali būti neteisėti. Jausdamasis nesaugiai, tačiau bijodamas šantažo dėl jau įvykdytų užduočių, kaltinamasis teigia turėjęs minčių kreiptis į Lietuvos teisėsaugą, tačiau neišdrįsęs.
Pranešime pažymima, kad kitas kaltinamasis su tuo pačiu Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu susipažino 2016 m. viename iš socialinių tinklų. Kaltinamasis tuo metu veikė kaip vienos visuomeninės organizacijos vadovas, tad jo nenustebino privačiai gauta žinutė, kurioje buvo domimasi organizacijos veikla. Susirašinėjimas žinutėmis truko keletą mėnesių, vėliau kaltinamasis su Piotru pristačiusiu asmeniu susitiko Sovetske.
Ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinamasis susitarė su Piotru, kad pastarasis pilnai ar dalinai finansuos kaltinamojo organizuojamus renginius. Kaltinamasis taip pat įsipareigojo fotografuoti bei filmuoti šiuos renginius, juose dalyvaujančius ar tik juos stebinčius asmenis ir šią vaizdo medžiagą perduoti Piotrui, taip pat įsipareigojo rinkti su šiais renginiais susijusią informaciją, rengti ir publikuoti tekstus nurodytose žiniasklaidos priemonėse. Atsargiai – jus fotografuoja. Slaptai.lt nuotr.
Bendravimą su Piotru kaltinamasis tęsė ir po Lietuvos saugumo pareigūnų įspėjimo apie tai, kad šis asmuo yra Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnas, vykdantis užduotį rinkti šios šalies žvalgybą dominančią informaciją Lietuvoje ir daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems visuomeniniams ir politiniams procesams. Visgi kaltinamasis pasirinko tęsti šį neteisėtą bendradarbiavimą.
Prokuratūra skelbia, kad abu asmenys buvo sulaikyti šių metų kovo pradžioje. Šiuo metu jiems taikomos su laisvės atėmimu nesusijusios kardomosios priemonės.
Karo korespondento išpažintis. Pirmoji komandiruotė
Dabar tokių traukinių nebeišvysite. Prieš tris dešimtmečius dundėję keleiviniai vagonai kaip sausra ir liūtis nepanašūs į šiandieninius – elegantiškus, lengvus, džiugiomis spalvomis papuoštus. 1987-aisiais, kai ryžausi trenktis į Kaliningradą, Vilniaus geležinkelio stotyje riogsojo purvini, niūrūs, gremėzdiški, dar ir nemaloniu specifiniu kvapu persisunkę. Koks kvapas galįs būti atgrasus, slegiantis, supratau tuomet, kai, įsiropštęs vidun, į plaučius truktelėjau pirmuosius oro gurkšnius.
Remiantis grafiku, buvusią prūsų sostinę pasieksiu ankstų rytą. Kelionė truks kiaurą naktį, o užmigti – nepavyks. Tik nemanykite, jog esu išrankus patogumams. Nosį riečiantys traukinio kvapai ir kieti gultai – mažiausiai kalti. Didžiausia niekadėja, trukdysianti atsipalaiduoti, – įtampa. Jau dabar, komandiruotei nė neprasidėjus, jaučiausi sudirgęs. Tai – mano pirmasis žygis. Patirties – nė žiupsnelio. Nei žurnalistinės, nei gyvenimiškos.
O sumanymas – tikriausiai pavojingas. Nė nenujaučiau, ar išvengsiu vietinių saugumiečių dėmesio. Juk Kultūros fondo, redakcijos, muziejaus, mokyklų vadovų įkyriai teirausiuosi, kodėl srityje nėra nė vieno lietuviško darželio, nė vienos lietuviškos mokyklos. Kaliningradiečius apklausti mėginsiu mandagiai, atsargiai. Tačiau toks smalsumas jiems vargu ar patiksiąs. Jei tik norės, maniškius pasiteiravimus lengva perkvalifikuoti į nacionalizmo kurstymą. Bet gal kaliningradiečiai nebus pikti? Gal numos ranka, palaikę nesusitupėjusiu žurnalistėliu, iš paiko buvimo fotografuojančiu kiaulių fermomis paverstas prūsų pilis, lietuviškas bažnyčias?
Kad tik nesuklustų… Taip būtų geriausia. Tegul nežlugdo mano savaitę truksiančios išvykos. Beveik spontaniškai sumanyta kelionė į Mažąją Lietuvą šias eilutes raitančiam autoriui velnioniškai svarbi. Gyvybės ir mirties klausimas. Sumanymas įsitvirtinti „Literatūros ir meno“ redakcijoje priklausąs būtent nuo šios komandiruotės. Parsivešiu kvapą gniaužiančių faktų, sugebėsiu juos vaizdingai išguldyti popieriuje, – tapsiu publicistikos skyriaus korespondentu. Grįšiu tuščiomis, etatinio žurnalisto pažymėjimą įteiks kitam.
Norinčiųjų užimti publicistikos skyriaus kabinetą – nors į didžiausią autobusą grūsk. O aš – ne pats kiečiausias. Tiesa, guodžiausi turįs keletą mažyčių nuopelnų. Jaučiau, kad gamybiniuose pasitarimuose redakcija norėtų matyti mane, sykį jau įteikusį jiems susidomėjimo inteligentų gretose sulaukusį straipsnioką. Jie matė, jog manęs niekaip nepriskirsi tinginiauti linkusiems studentams. Jiems buvo aišku ir dėl to, jog neišsisukinėsiu nuo sudėtingų užduočių. Bet svarbiausia, jie perprato, jog arsiu be pasipūtimų ir didelių pretenzijų. Ne taip, kaip anas Rašytojų sąjungos proteguojamas pasipūtėlis, išleidęs pirmąją apsakymų rinktinę ir būtent todėl manąs, jog jam viskas leidžiama bei atleidžiama.
Tiesa, jo apsakymai man labai patiko. Nuoširdžiai tai sakau. Aš ir pats būčiau norėjęs tokius rašyti. Mane siutino jo charakteris, bendravimo manieros. Kai išleisi, sakykim, dešimtąjį novelių rikinį, tada gal ir galėsi dėtis žymiu lietuviškosios literatūros klasiku. O ko dabar pūtiesi kaip gaidys ant mėšlyno krūvos?
Man užteko nuovokos, jog pasipūtimus ir ambicijas geriausia mest per tvorą. Vienui vieno teksto, kad ir visuomenėje triukšmelį sukėlusio, – mažoka, jei ketinu į šalį nustumti konkurentus. „Litmenis“ – ne dienraštis, kuriam užtektų taisyklingai, be gramatinių klaidų štampuoti informacijas. O aš – tik fuksas. Kas dabar ryžtųsi kategoriškai rėžti, turiu ar neturiu literatūrinės uoslės. Net ir pats nenutuokiau, ko esu vertas. Gal po kelių kursų net išspirs iš universiteto nespėjus susirinkti visų įskaitų ir egzaminų.
Boso ilgokai trunkantį svarstymą, ar iš patikimo molio mane drėbė, lengva pateisinti. Rašytojų sąjungos vadovybė tikrai griebtųsi už galvų, jei jos akylai prižiūrima redakcija bakstelėtų pirštu į neapsiplunksnavusį studenčioką iš Vilniaus universiteto, o pirmąja apsakymų knyga besidžiaugiantį literatą paprašytų duris, vaizdžiai tariant, uždaryti iš kitos pusės.
Vyriausiasis todėl ir reikalavo – po dešimties dienų ant stalo guldau jaudinančią ataskaitą apie keliones po rusinamos Mažosios Lietuvos miestus ir miestelius. Jei ir antrasis tekstas būsiąs toks pat lietuviškai aktualus, – gamybinio metu erdvioje pasitarimų salėje man iškilmingai įteiks pažymėjimą. Jei paaiškėtų, jog turiu per mažai smarvės, – niekas graudžiai neraudos, ašarų upeliais nelies.
XXX
Kol traukinys džeržgėdamas dar netrūktelėjo priekin, puiki proga paaiškinti, kodėl susiruošiau į Kaliningradą. Temos niekas neprimetė. Pats ją pasirinkau. Pirmoji publikacija, kurią redakcija palankiai įvertino, be kita ko, taip pat mėgino nupųsti dulkes nuo Mažosios Lietuvos bėdų. Tik aname tekste porinau apie sugriautus arba sandėliais, parduotuvėmis, kolūkių kontoromis išniekintus prūsų ir mažlietuvių architektūros, istorijos paminklus, o antrąjame tekste svajojau išguldyti bent keletą už širdies griebiančių pagalbos šauksmų, kaip šio krašto lietuviai negalį savo vaikų rytais palydėti į lietuviškas klases, nes tokių ten nė su žiburiu nerasi. Viskas ruskai, tik ruskai.
Štai kodėl, redaktoriui paprašius dar bent vieno įsimintino rašinio, nė nesusimąstydamas išpyškinau pasirinkęs blaškymąsi po Kaliningrado srities miestus ir miestelius. Redaktorius nepriekaištavo. Jei trokštu, galiu trenktis kad ir į Vladivostoką. Bet jis nuoširdžiai nesuprato, kodėl man taip rūpi pašliaužioti Kaliningrado gatvėmis. Gal aš kilęs iš ten? Ne. Gal ten gyvenanti širdies dama, kurios glamonių pasiilgau? Ne. Tada – iš kur, po perkūnais, toji jėga, traukianti į kaliningradietišką galerą?
Jei norite žinoti, – papasakosiu. Tai – keista istorija. Kartą poilsiavau pas močiutę Šiauliuose. Buvau paauglys, kuriam, kaip mėgdavo ji sakyti, dar pienas nuo lūpų nenudžiuvęs. Neturėdamas kuo užsiimti, įjungiau juodai – baltą televizorių. O ten – lietuviško meninio filmo „Herkus Mantas“ vaizdai. Galva nebuvo užgriosta pašalinėmis mintimis: nei kontroliniais darbais, nei pirmosiomis meilėmis. Todėl lengvai įsijaučiau. O įsijautus net oda šiurpo. Tarsi pats mosuočiau kalaviju kartu su prūsų kariais, narsiai, bet nesėkmingai puolančiais kryžiuočių pilį. Tarsi pats saugočiau paskutinėn mirtinon dvikovon besiruošiantį Herkų Mantą. Ausyse net spengė nuo prūsiškų priekaištų: lietuviai į pagalbą neskuba, jiems svarbiau rietis dėl valdžios…
Kadras iš filmo „Herkus Mantas”. Režisierius – Marijonas Giedrys
Filmas supurtė, sukrėtė. Jaučiausi asmeniškai išdavęs prūsus. Formavosi painus, sunkiai nusakomas įsitikinimas: privalu keršyti už pražudytą prūsų tautą. „Jei būtume suskubę į pagalbą Velnio apsėstam Montei, kaip didįjį prūsų vadą pakrikštijo kryžiuočių komtūras, gal ir Lietuva dabar būtų ne tokia susitraukusi, ne tokia mažytė?!“, – galvoje vėlėsi keisčiausios nuojautos.
Kaip turėtų atrodyti kerštas, – neįsivaizdavau. Buvau tik berniokas, kuriam dar augti ir augti. Tačiau reguliariai žirglioti į Mokslų Akademijos biblioteką man niekas nedraudė. Atvirkščiai – net skatino, pagirdavo. Sunkias biblotekos duris, tarsi būčiau solidus akiniuotas profesorius, ėmiau varstyti vos ne kasdien. Ten, įspraustas į telefono būdelėn panašią kabiną, palinkęs prie spiginančios stalinės lempos, iš storiausių dulkėtų enciklopedijų po kruopelytę rankiojau menkiausias istorikų užuominas, atsargiausius archeologų spėjimus. Žvelgdamos į mane bibliotekininkės kraipė galvas – toks jaunutis, o nuo ryto iki vakaro kremta pačias nepopuliariausias bibliotekos knygas.
Gilintis į Mažosios Lietuvos istoriją man patiko. Jaučiausi esąs tikras lietuvis, kuris gyvena gražiai, tauriai ir prasmingai. Buvau įsitikinęs, jog imuosi darbų, kuriais privalo užsiimti kiekvienas doras tautietis.
Neprabėgo nė keleri metai, ir ėmiau justi, kiek daug vis tik sužinojau. Bloknote surašiau viską, ką pavyko surinkti, perskaityti, suprasti. Galėjote vidurį nakties išversti iš lovos, o aš nepasimesčiau. Išpyškinčiau kaip atmintinai išmoktą eilėraštį: Kaliningradas anksčiau vadintas Karaliaučiumi, Čistyje Prudy – Tolminkiemiu, Sovietskas – Tilže, Nemanas – Gumbine…
Nežinia kodėl ir nežinia kam pasinėriau į tragišką Mažosios Lietuvos istoriją. Štai koks buvo mano kerštas. Tik kur jį dėti?
Tokia galimybė pasitaikė 1986-ųjų vasarą, kai įstojau į Vilniaus universitetą krimsti žurnalistikos mokslų. Nespėjau pasidžiaugti pirmosiomis studentiškomis pažintimis, įsiminti visų atokiausiai centriniuose rūmuose įrengtų auditorijų, kai tėvas įkyriai kartojo:
– Metas dairytis redakcijos, kuriai nebūtų gėda nuoširdžiai tarnauti.
„Kitaip pavėluosi. Penkeri studijų metai prabėgs kaip viena diena. Nė nepajusi, kaip gyvenimas priskirs nevykėliams…” Tokio štai būta tėviško patarimo.
Ar Lietuvai neskauda. Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, žvilgsnis krypo „Literatūros ir meno“ pusėn. Tuomet šį laikraštį laikiau lietuviškiausiu. O kas, jei jiems įteikčiau graudų pasakojimą apie Kaliningrade su žeme sulygintas senųjų krašto gyventojų pilis? Vieną savaitgalį ryžausi ilgam išsidrėbti prie rašomojo stalo. Tvirtai užsibėžiau nepakelti užpakalio, kol nepriartėsiu prie skilties „pabaiga“.
Įteikęs redakcijai tekstą apie Mažosios Lietuvos praradimus, sulaukiau palaikymo. Mielai, sakyčiau, net skubiai publikavo. Lyg atsitiktinai, lyg tarp kitko sukluso, ar nenorėčiau dar ko nors panašaus brūkštelėti. Jų redakcijoje – viena laisva kėdė. Bet šventoji vieta ilgai laisva neliks. Jei trokštu publicistikos krėsle įsikurti kaip šeimininkas, turėčiau suktis kaip voverėlė amžinai besisukančiame rate.
Mano kursiokams po egzaminų rūpėjo triukšmingai pašėlti. Ir aš troškau diskotekų, merginų, vyno. Tačiau šios studentiškos privilegijos atsisakiau. Nutariau, jog savo pirmąsias studentiškas atostogas verčiau sutiksiu tarp svetimų. Pašėlioti suspėsiu. Panelės niekur nepaspruks…
XXX
Dabar jau žinote, kodėl tvankų 1987-ųjų birželio vakarą įšokau į traukinį „Maskva – Kaliningradas“.
Ką dar derėtų papasakoti skaitytojui? Tikriausiai tai, kad kelionės pradžią prisimenu kaip bjauriai įtemtą. Labiausiai nerimavau ne dėl, kaip įsivaizdavau, mane medžiosiančių KGB vyrų. Įtemtai laužiau galvą, kur vis tik tektų prisiglausti? Vilniaus geležinkelio stotyje dar nenutuokiau, ar rasiu Kaliningrade kur ištiesti pavargusias kojas. Laisvų „numerių“ vieninteliame miesto viešbutyje nėra ir nebus. Lipdamas į traukinį apie tai žinojau. Juk prieš keletą dienų mėginau rezervuoti kambarį įkyriai skambindamas iš Vilniaus. Kur tau! Patarė kreiptis po mėnesio, ne anksčiau…
Mėnesio laukti negalėjau. Todėl pirmoji komandiruotės naktis taip ir praslinko buriant iš kavos tirščių: „atsiras – neatsiras“. Vyliausi, jog esu laimės kūdikis, ir bent vienas mažytis palankus atsitiktinumas nuvesiantis didelės sėkmės link. Svarbiausia – nenukabinti nosies.
Panašiai ir nutiko. Išgelbėjo laimingas atsitiktinumas, nors gal tai – kažkas kita. Protingi žmonės greičiausiai tai vadintų palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, nuoširdžiai religingas žmogus – likimu.
Jau stoviniuodamas daugiaaukščio kaliningradietiško viešbučio laukiamąjame pastebėjau, kaip nesėkmingai įsimaišiau į ilgoką keisčiausių žmogystų virtinę prie administratorės, kuri švarko atlape įsisegusi ženklelį su rusiška pavarde. O ant kiek tolėliau prie stalo elegantiškai įsitaisiusios administratorės atlapo kabėjo kortelė, kurioje net švytėte švytėjo lietuviška pavardė ir lietuviškas vardas. Sumečiau, jog lietuviui protingiausia rokuotis su lietuve. Žvaliai, energingai persigrupavau, suprasdamas, jog peršokti atgal prie rusiškosios administratorės nepastebėtam jau nepavyks. Nutįsusiose kilometrinėse eilėse lūkuriuojantys išvargę miesto svečiai būtinai palydėtų piktais keiksmais. Gal net apstumdytų.
Prislinkęs prie lietuvės moters – susikaupiau. Apsimečiau esąs gyvenimo audrų vėtytas ir mėtytas šelmis. Sportininkai tai vadintų atsivėrusiu antruoju kvėpavimu. Maldavau bent mažyčio kampelio be elementariausių patogumų pačiame atokiausiame koridoriuje. Įrodinėjau, jog man verkiant reikia parašyti straipsnį, o čia, viešbučio vestibiulyje, – nė menkiausios kūrybinės atmosferos. Triukšmas, prirukyta, ankšta nuo svečių gausos. Kaulinau stogo virš galvos pabrėždamas ryškų lietuvišką akcentą. Elgiausi santūriai, bet vis tik taip, kad būtų aišku: nesitrauksiu šalin, kol mano delnas nepajus prie sunkaus bumbulo prisukto rakto. Tiesa, dar keletą sykių demonstratyviai kyštelėjau lietuvišką žurnalisto pažymėjimą.
Administratorė į pažymėjimą pažvelgė tik akies krašteliu. Ji atkirto, kaip ir tikėjausi: negi nematote ant stalų išdėliotų lentelių su rusišku užrašu „laisvų numerių nėra“? Tačiau smalsus moteriškės žvilgsnis tarsi kuždėjo į ausį, jog man ji vis tik draugiškesnė nei kitiems. Su viešbutyje apsigyventi norinčiais atvykėliais, dažniausiai rusų kariškiais, administratorė šnekėjo šaltai, biurokratiškai, piktokai, lyg būtų mirtinai pavargusi nuo jų amžinų priekaištų. O su manimi ji elgėsi rūpestingai motiniškai. Mano bėdos jos tarsi neerzino.
Pilaitės rajono gatvių pavadinimai Mažosios Lietuvos tema. Slaptai.lt nuotr.
O ar galėtų būti kitaip? Lietuvis privalo gelbėti lietuvį. Mes – vieno kraujo! Negi ji tautietį išmainys į sovietų armijos pulkininką, kurių čia zujo tarsi skruzdėlių miško tankmėje pūpsinčiame skruzdėlyne? Taip drąsinau save. O ką aš dar galėjau nuveikti?
Administratorė, į kurią dėjau visas savo viltis, liepė prieiti lygiai 12 valandą, viešbučio administracijai pradėjus skaičiuoti naująją parą. Vidudienis itin svarbus, nes gyventojai, kuriems tądien išsenka rezervacija, privalo nedelsiant išsinešdinti lauk su visais savo krepšiais ir lagaminais. Štai tą akimirką ji tikriausiai galėsianti pasiūlyti dar tirštose miglose skendintį variantą. Garantijų neduosianti nė minimalių. Ji – ne stebukladarė, ne geroji fėja. Bet pabandysianti kuo nors padėti vargšui žurnalistui.
Jaudindamasis tarsi prieš pirmąjį egzaminą lygiai pusiaudienį prišokau prie skyrio, kur, atsirėmusi į kėdės atlošą, sėdėjo kaliningradietė lietuviška pavarde. Jos maloni šypsena bylojo, jog ant suoliuko gatvėje miegoti neteks.
– Turime jums kambarį. Šeimininkaukite savaitę, kaip ir prašėte. Sėkmės rašant straipsnius apie mūsų mielą Kaliningradą, – palydėjo šiltu žvilgsniu.
Jaučiausi laimingiausias žmogus. Bet prisimenu ir netrukus apėmusį šoką, kai išvydau, kiek rublių privaląs pakloti už šešias paras. Ar komandiruotės pabaigoje beturėsiu už ką sukrimsti bent vieną bandelę? Tik, suprantama, neišsidaviau, kad kainos kandžiojasi tarsi pasiutęs šuo. Kuo greičiau sukrapščiau pinigus. Tegul tik nepersigalvoja.
Ilgokai ieškojau savosios irštvos, kurioje visą savaitę lindėsiu. Patogumų nesitikėjau. Jie man net nereikalingi. Svarbiausia, kad gyvenimas neprievartaus kurksioti geležinkelio stoties laukiamąjame. Maniau gyvensiąs ankštame, geležinę girgždančią lovą teturinčiame, pelėsiais išmuštame kambarėlyje be tualeto ir dušo. O pravėręs kambario duris žaktelėjau – juk tai „liuksas“. Ir tualetas, ir vonia, ir rankšluostis, ir muilas, ir kilimėlis, ir spalvotas televizorius, ir patogus rašomasis stalas, ir plati lova, kurioje tikrai įmanoma karališkai atsipūsti po dienos vargų, ir telefonas, kuriuo bus galima skambinti neišeinant iš 888 numeriu pažymėto kambario. Argi aš – ne laimės kūdikis?
Bet tada nejučiom prisiminiau frazę iš neseniai perskaityto rašytojo Ramūno Klimo romano, kuriame vienas herojus filosofiškai perspėja kitą herojų: „Niekada nesusigundyk atšvęsti pergalės“. Per ilgai švenčiant pergalę dažniausiai pražiopsomi besiartinantys pavojai.
Taip, šampaną gurkšnoti ankstoka. Apsigyventi viešbutyje, kuriame niekad nerasite laisvų numerių, – puiki pradžia. Ne kiekvienas pramuštų. Bet tai – tik pradžia. Ar sugebėsiu prakalbinti čia gyvenančius tautiečius? Ką atkirs „Kaliningradskaja pravda“ redakcijoje, valstybiniame muziejuje? Ar saugumiečiai neįgrūs į privažiavusį „voronoką“, kai suksiu ratus aplink garsiosios Karaliaučiaus katedros griuvėsius?
XXX
Kad rašytojas buvo teisus, į herojaus lūpas įsprausdamas žodžius „niekad neusigundyk atšvęsti pergalės“, mat likimas permainingas, galbūt tuoj teks raudoti kruvinomis ašaromis, patyriau savo kailiu dar tą pačią dieną. Susitariau maždaug po valandos užsukti į redakciją „Kaliningradskaja pravda“. Žinojau ten triūsiant moteriškę lietuviška pavarde. Tik belsdamasis į jos kabinetą nė neįtariau, jog lietuviškoms sieloms ne visuomet lemta draugauti. Lietuviška kilmė galinti jungti, bet galinti skirti. Kaip giliausia praraja.
Vos tik pravėręs duris pajutau sklindant atvirą, neslepiamą atšiaurumą. Ji susijaudinusi, didžiai pasipiktinusi, net mirtinai įsižeidusi kaip žirnius į sieną bėrė priekaištus: Kaliningrade dėl tautybės – nė menkiausių nesusipratimų! Visi čia gyvenantys draugiškai. Aš be reikalo lieju krokodilo ašaras. Niekas mano godojamų lietuvių neskriaudžia. Ir, beje, būtų įdomu žinoti, kas gi mane taip suklaidino – neva Kaliningrade ujami lietuviai? Paskutinieji žodžiai suskambo lyg būtų juos ištarusi generalinė prokurorė ar net vyriausioji tardytoja.
Perklausiama, ar vis tik Kaliningradas turi bent vieną lietuvišką mokyklą, moteris lietuviška pavarde piktai tebešūkčiojo, jog čia įsikūrusiems lietuviams lietuviškų mokyklų niekad neprireikę. Sočiai rusiškų. Net ir baltarusiai, ukrainiečiai, kurių žymiai gausiau nei lietuvių, išsiverčia be ukrainietiškų ir baltarusiškų mokymo įstaigų. Tad kuo lietuviai ypatingesni? Galų gale, Kaliningradas – Rusija, Kaliningradas neprivalo turėti lietuviškų mokyklų. Štai kaip.
Kai nustebęs tarstelėjau, kodėl Lietuvoje tuomet tiek daug rusiškų darželių ir mokyklų, moteriškė lietuviška pavarde dar labiau išsiliejo iš krantų. Ji beveik rėkte išrėkė: tą savo šlykštų lietuvišką nacionalizmą išmesk į šiukšlyną…
Mažoji Lietuva
Redakcijos duris užvėriau apstulbęs. Tarsi kas purvinu skuduru būtų stipriai tėškęs per veidą. Laužiau galvą, bet nepajėgiau perprasti, ar lietuvė nuoširdžiai taip mananti, ar lietuvišką mokyklą ji koneveikė tik todėl, kad jai taip liepta bendrauti su nekviestu svečiu iš Vilniaus?
Kitą dieną susiradau vaikų darželių ir mokyklų, kurias man buvo nurodžiusi pikčiurna iš „Kaliningradskaja pravda“. Bet visur, kur tik ji rekomendavo, mane priimdavo atžagariai: niekam lietuviškų pamokėlių nereikia, lietuviškos mokyklos Kaliningrade – akivaizdus nesusipratimas, panašus į nevykusį lietuvišką anekdotą.
O kad įsitikinčiau pats, koks esu kvailas, man visuomet atvesdavo keletą lietuvių vaikų, kurie vieningai, lyg susitarę, išpyškindavo nenorį mokytis lietuviškai. Vien todėl, jog lietuviškai Kaliningrade niekur nesusišnekėsi. Galėčiau ir pats susiprotėti…
Vienas paauglys isteriškai kvatojo: rusų kalba jam gražesnė, štai kodėl jis purtosi lietuvių šnektos.
Nė nežinau, kaip aprašyti jausmą, kurį patyriau matydamas įžūliai mulkinamus lietuvių mažylius. Dirbtinas išprievartauto vaiko juokas ilgai nedavė ramybės. Jaučiausi pažemintas. Nejaugi jos mano, kad patikėsiu jų surežisuotais spektakliais? Ir vis tik nusprendžiau nepriešgyniauti – verčiau apsimesiu, jog mokytojomis patikėjau, jog suvokiau, koks esu primityvus. Vyliausi, jog viską, ką apie jas manąs, išdėstysiu straipsnyje.
Atokiai nuo miesto centro įsikūrusioje mokykloje mane supažindino su lietuvių vaikučių tėveliais, mamytėmis ir seneliais, ką tik pasklidusiais koridoriun iš susirinkimo. Mano nuostabai, jie taip pat vieningai, tarsi darnus choras, koneveikė gimtąją kalbą – tikriesiems Kaliningrado patriotams ji nereikalinga. Panašiai – kaip šuniui penkta koja.
Grįžti viešbutin neskubėjau. Kyštelėjau nosį į Kaliningrado kraštotyros muziejų. Čia vėl – tarsi purvina grindų šluoste per fizionomiją. Nė menkiausios užuominos apie prūsus, Mažvydą, Donelaitį, Bretkūną. Visa istorija prasidedanti tuomet, kai Raudonoji armija vijo prakeiktus fašistus. Kas dėjosi iki tol – nė mur mur. Kai prie gremėzdiškos patrankos snaudžiusios gidės pasiteiravau, kur kabo stendai, pasakojantys apie prūsus, ji piktai pasimuistė, tada, prabudusi iš saldaus snaudulio, puolė plūstis – kaliningradiečiams nusipsjauti į vokišką palikimą. Ši žemė pilnavertiškai gyvenanti tik nuo 1945-ųjų. Tai žino kiekvienas išsilavinęs žmogus. Tuomet ji į mane pažvelgė taip, jog iš karto supratau – daugiau „kvailais“ klausimais verčiau nebesisvaidyti. Dar vienas neatsargus žodis, ir ji šauksianti pagalbon milicijos pareigūnus.
Beliko užšokti į centrinę Kaliningrado biblioteką, ir būsiu pirmosios dienos planą įvykdęs. Bibliotekoje apsimečiau naivuoliu – pareiškiau norįs pavartyti lietuviškų laikraščių, žurnalų. Pažvelgė tarsi į pirmykštį žmogų, kuris ką tik išlindo iš akmeninio urvo. Nejaugi jaunas, simpatiškas jaunuolis nežinąs, kad čia – Rusija, kad Rusijos Federacijos skaityklos neprivalo savo saugyklų užgriozdinti lietuviškais leidiniais? Visi padorūs, sąžiningi lietuviai moka rusiškai, jie mielai skaito rusišką literatūrą, niekas iš jų niekada nėra nė užsiminęs apie lietuviškų leidinių prenumeratą.
Apkūni bibliotekos darbuotoja, greičiausiai vyresnioji, į pagalbą pasikvietė dar keletą piktų, agresyvių moteriškių. Jos skalambijo viena kitą perrėkdamos: apie tautų draugystę, leninizmą, internacionalizmą.
Vos neapsivėmiau. Būtų žinojusios, kokios atgrasios man pasirodė… Bet ir vėl apsimečiau durneliu: jų nuoširdūs aiškinimai neva man atvėrę akis. Kodėl taip elgiausi? Taip saugiau. Nereikia be reikalo provokuoti. Svarbiausia – ne kokį riebų palyginimą toms bobšėms leptelsiu, nes jo niekas neišgirs, o tai, ką surašysiu savo straipsnyje, kurį galbūt perskaitys tūkstančiai.
XXX
Grįžęs į viešbutį patogiai išsidrėbiau plačioje lovoje. Džiūgavau, nes jaučiau tikrai turėsiąs, apie ką parašyti, tik nesitikėjau, kad viskas bus taip bjauriai sudėtinga, apleista, įsisenėję, neteisinga, grubu ir barbariška.
Taip pat – ir pavojinga. Laikyčiau didžiausiu stebuklu, jei nė viena iš sutiktų moteriškių nepranešė saugumiečiams apie mieste pasirodžiusį įtartiną lietuvį. Greičiausiai jos visos, tarsi lenktyniaudamos, suskubo informuoti apie į Kaliningradą atsidanginusį provokatorių.
Bailiu, kuris dėl menkiausios smulkmenos drebintų kinkas, savęs nelaikiau. Bet nuolat suklusdavau, ar neskamba telefonas, ar nebaladojama į duris. Ir ką jūs manote – vakarop tikrai sučirškė telefonas. Keletą sekundžių įsitempęs lūkuriavau, tuomet pakėliau ragelį. Administratorė piktai skalambijo, kad jau ištisą pusvalandį apačioje manęs laukia svečias. Ar aš sutinkąs nusileisti, ar jam pakilti į viršų?
Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Galėjau ranką duot nukirst, jog tai – iš specialiųjų tarnybų. Vis tik susidomėjo, atkreipė dėmesį. Tik kaip jie elgsis – pagrasins liautis erzinus Kaliningrado mokytojas ar iš karto deportuos atgal į Lietuvą? Kad sodintų į areštinę – nenorėjau tikėti.
Jei tai tikrai žmonės iš KGB, man saugiau atsidurti, kur – daug akių. Vadinasi, išmintingiausia nusileisti į vadinamąjį nulinį aukštą, kuris visuomet panašus į deficitų sulaukusią parduotuvę, dūstančią nuo pirkėjų, nei laukti, kol vyrai pakilsią į vos vieną kitą praeivį skaičiuojantį aštuntąjį aukštą. Pasiėmiau su savimi dokumentus ir liftu nubildėjau žemyn. Išėjęs į laukiamąjį atpažinau vieno itin aršiai lietuvių kalbos mokytis nenorėjusio berniuko tėvą.
Ko jam prireikė? Dar sykį dievagosis, kad lietuvių kalba vaikui – negraži, svetima, nereikalinga? Dėbtelėjau jo pusėn piktai, leisdamas suprasti, jog nuoširdži šneka jau nebeįmanoma Nusivyliau juo ir tas nusivylimas – didelis. Tegul mato. Tačiau jis nepastebėjo mano skepsio. Nežymiu galvos mostu paprašė sekti paskui jį. Supratau, kad už mane keliomis dešimtimis metų vyresnis vyriškis galbūt nenorįs, jog viešbutyje suprastų mus turint kažin kokių bendrų reikalų.
Per keletą metrų atitolęs nuo jo įkandin gatve kulniavau ilgokai. Priartėjęs prie sankryžos jis pasuko į dešinę, įsmuko apsmurgusion užkandinėn. Paskui jį į arbatinę, kur užklydėliams patiekiamos pigios virtos dešrelės, garstyčios, juodos duonos riekė ir tirpi kava, įžengiau ir aš. Vyriškis jau buvo klestėlėjęs ant taburetės prie staliuko pačiame kampe – kuo atokiau nuo langų, pridengtų purvinomis užuolaidomis.
Lūkuriavau. Nežinojau, kaip elgtis. Man atrodė, jog nepažįstamasis turįs pasakyti kažką svarbaus. Bet kas garantuos, jog tai – ne provokacija? Jei lietuvio berniuko tėvas įtaria, kad mane arba jį seka, tai turėtų suvokti, jog operatyvininkai iš garsiosios kontoros puikiausiai užfiksavo, kaip iš viešbučio it klusnus šunytis nusekiau paskui jį, galiausiai įsmukdamas arbatinėn „Buločka“. O gal jis tiesiog trokšta pasirodyti esąs labai svarbus? Tik pamanyk: vienintelis KGB galvos skausmas – nugirsti, ką iš Lietuvos atklydusiam tautiečiui neoficialiai pasakos nuo lietuvių kalbos viešai atsiribojusio berniuko tėvas!
Vis tik prisėdau prie staliuko, kurį okupavo iš viešbučio išviliojęs vyriškis. Nosine nuo kaktos braukdamas čiurkšlėmis srūvantį prakaitą vaiko tėvas atsiprašė už rusių mokytojų akivaizdoje parodytą priešiškumą. Atsiprašė keletą sykių.
Tada, lengviau atsikvėpęs, dėstė, kaip jie iš tiesų čia gyvenantys. Lietuviai dūsta be lietuviškų mokyklų. Tai – visiems aišku. Didžiausia nelaimė matyti, kaip vaikai tampa rusais. Bet jie, tėvai, bijantys net užsiminti apie savo teises. Lietuviukus pradėtų baksnoti jų bendraamžiai, pravardžiuodami fašistais, mokytojai lietuviukams rašytų prastesnius pažymius, o lietuviukų tėvus prievartautų darbovietėse, vydami iš vadovaujančių postų, mažindami atlyginimus, nebeskirdami premijų. Štai kuo baigtųsi lietuviškas principingumas. Jų rankos ir kojos supančiotos. Didžioji Lietuva turinti tai suprasti.
Didžioji Lietuva privalanti daug ką įsisąmoninti. Pavyzdžiui, kad be jos pagalbos vežimas nepajudės iš vietos. Jei Vilnius netriukšmaus, nesipiktins, netrinksės kumščiu į stalą, Kaliningrado lietuviai tikrai išmirsią. Dar keletas tokių gūdžių dešimtmečių, net jų anūkai jau būsią prarasti Lietuvai.
Deja, išpažintį atlikęs lietuvis maldavo juo nesiremti. Paminėsiu straipsnyje jo pavardę – valdžia parodysianti, kur, naudojant sparnuotą rusišką priežodį, žiemoja vėžiai.
Tuomet baikščiai į šalis besidairantis lietuvis bent keletą sykių perspėjo saugotis KGB. Tiesa, šios kontoros vardo jis neištarė. Ją vadino įstaiga, organizacija. Tik ne – valstybės saugumo komitetu.
Pikčiurną iš „Kaliningradskaja pravda“ jis nuo seno pažįstąs. Jos vyras – kariškis iš kažin kokio slapto karinio dalinio prie Kaliningrado. Ji specialiai savo vaikams trinanti iš atminties viską, kas lietuviška. Ją gal net galima suprasti. Vis tiek surusės. Anksčiau ar vėliau. Tad moteris pasirinkusi paprastesnį kelią – savanoriškai užmiršti lietuvišką kilmę. Nebesispyrioti. Nebesipriešinti. Ji pasidavė be mūšio.
Lietuvio berniuko tėvas prie prekystalio nusipirko du puodelius kavos – vieną sau, kitą man. Gurkšnodamas tirpią kavą pažėrė net patarimų, kaip būtų galima išvengti KGB pinklių. Sakykim, būtų neatsargu pasitikėti iš tremčių bei lagerių čia apsistojusiais lietuviais. Nežinia, kurie iš jų – užverbuoti, kurie – laisvi. Žmonės – iškamuoti, pasiilgę ramybės, todėl „pakabintų“ lietuvių nereikėtų smerkti, bet ir leistis į nuoširdžus pokalbius su jais – neatsargu.
Tuometinio Kaliningrado simbolis – tankas
Kitas perspėjimas – dar sudėtingesnis. Jei kontora suuodė, kas aš per paukštis, Kaliningrado lietuviams, kurie turėtų man ką papasakoti, ji vogčiomis bruks nuomonę, jog esu tik kruopčiai lietuvių nacionalistus registruojantis provokatorius iš KGB, išradingai prisidengęs „Literatūros ir meno“ vardu. Tokia KGB apgaulė reikalinga, kad padorūs lietuviai manęs bijotų, vengtų duoti interviu, nesileistų į kalbas.
Atsisveikindamas tarstelėjo, kad jei pageidaučiau išklausyti ir kitų lietuvių, kuriuos man girdinti vertė keiksnoti lietuvių kalbą, turėčiau rytoj į šią kavinę užsukti maždaug tuo pačiu laiku. Jie manęs lauktų.
Sutartą valandą toje pat arbatinėje kitą pavakarę šlamščiau pigias dešreles užgerdamas pigiu, tirpiu, į kavą panašiu gėrimu. Užkandžiavau beveik valandą. Bet niekas iš lietuvių neatėjo.
Apėmė negera nuojauta. Išėjęs iš kavinės atidžiai dairiausi į visas puses. Bet taip, kad nekristų į akis. Nieko įtartino nepastebėjau. O ar galėjau ką nors pamatyti, jei išties „piktųjų akių“ buvau dabojamas? Tai dabar mes prisiskaitę ir prisižiūrėję apie sukčiausius slaptųjų tarnybų darbo metodus. O tuomet, gūdžiais 1987-aisiais, nieko nežinojau. Tik nujaučiau, kad taip galėtų nutikti…
Grįžus į viešbutį laukė dar viena staigmena. Koridoriuje netoli mano puikiojo liukso durų vaikštinėjo vidutinio amžiaus moteriškė. Jau – nebe jauniklė, bet ir ne per sena. Gražuole jos taip pat nepavadinsi. Vis tik simpatiška, be vulgarumo. Nė kiek nepanaši į Kaliningrado prostitutes, kurios slankiodavo aplink viešbutį ir kurias milicija karts nuo karto vydavo šalin. Tačiau sijonas vis tik buvo per trumpas. Ir marškinėlių būta užtektinai permatomų, su ryškia iškirpte.
Krūptelėjau. Ji ne šiaip sau demonstruoja idealiai nulietas kojas. Kažkas ne taip. Įtarimai dar labiau sustiprėjo, kai rakinau kambario duris, o dama – prisiartino, beveik prisiglaudė.
– Aš pas jus, – maloniai nusišypsojo, – jau senokai jūsų laukiu.
– Svečių tikrai nekviečiau, – piktokai išpyškinau. Mano balsas buvo tvirtas, bet nuaidėjo ir išgąsčio gaidelių. Keikiau save, kad nepavyko atsakyti be susijaudinimo.
Mano grubokas atsakymas gražuolės neįžeidė.
– Jei ne jūs skambinote, vadinasi, nutiko nesusipratimas. Nieko tragiško. Tiesiog aš buvau įsitikinusi, kad būtent čia paskirtas dalykinis susitikimas, – jos balso būta ramaus, švelnaus, draugiško.
Pertraukiau ją, žodžius tardamas jau drąsiau, užtikrinčiau ir, žinoma, mandagiau:
– Atsiprašau, aš labai nuvargęs, man metas ilsėtis. Rytoj laukia sunki diena, o ir ši buvusi ne itin sėkminga.
– Tada aš privalanti atsiprašyti, mielas jaunuoli. Trokštu tik smulkios paslaugėlės – leiskite paskabinti iš jūsų kambario telefono, kad vėl nereikėtų leistis žemyn, – ji kalbėjo maloniai, švelniai, gundančiai.
Nuojauta kuždėjo, jog jei įsileisiu gyvatę užantin, ištiks didžiausia bėda. Visu savo kūnu įtariau: nelaimė – čia pat. Privalėjau bet kokia kaina sutrukdyt moteriškei įkelti koją vidun. Suspėjau užtrenkt duris, nors ji – veržėsi vidun.
Mano paskutinių žodžių būta tokių: „Nepykit, tai – neįmanoma, atleiskite…“.
Trinktelėjęs numerio durimis skubiai užsirakinau, raktą palikdamas spynoje, kad be mano žinios jų niekas negalėtų atkrapštyti iš išorės. Atidžiai apsižiūrėjau, ar kur nors po pagalve, šiukšlinėje ar spintoje neįkišta narkotikų, ginklų, amerikietiškų dolerių. Kruopščiai apšniukšinėjau visus kampus. Visi daiktai – tose pačiose vietose, kaip buvau palikęs. pašalinių – taip pat. Nieko įtartino.
Gal be reikalo įtariau moteriškę turėjus negražių kėslų? Gal ji tikrai supainiojo aukštus? Į mano kambarį ji nebesibeldė. Viešbutyje jos daugiau nė sykio nemačiau.
XXX
Trečiadienį nusprendžiau dar praleisti Kaliningrade, bet kai lietuviai neatėjo į kavinę, o prie kambario nežinia ko vaikštinėjo patraukli moteris, – sumečiau verčiau sprukti iš Kaliningrado, pasižmonėti kituose srities miestuose ir miesteliuose.
Tiksliai nebeprisimenu, kokioje gyvenvietėje tai nutiko. Daržovių sandėliu paverstą bažnyčią netinkamai apšvietė saulė. Geltonas jos diskas plieskė tiesiai į akis. Norėdamas architektūros paminklą vaizdingai nufotografuoti, kad matytusi ir ornamentai, ir užrašas „ovošči“, privalėjau prieiti kuo arčiau. Kitaip kadre būsią pilkų plėmų. Prislinkau iš karto pasiruošęs spausti mygtuką – lai fotografavimas trunka kuo trumpiau. Kad nespėtų susigaudyti, ką čia veikiu. Bet kol cvaktelėjau keletą sykių, pro grotuotą dulkiną langą, matyt, pamatė. Į gatvę išbėgo pardavėjų žiurstais ir kepuraitėmis pasidabinusios moteriškės ir šluota nešinas sargas. Puolė į ataką, draskė akis, kaip drįstu juos fotkinti. Šluotkočiu grūmodamas dėdė įrodinėjo, jog tai – strateginės reikšmės objektas. Net užkimo besiplūsdamas.
Nesivėliau į ginčus. Po truputį traukiausi atgal. Bet senis atkakliai sekė iš paskos. Jis jau reikalavo, kad atiduočiau fotoaparate esančią juostą. Numetęs ant grindinio šluotkotį plėšė iš rankų fotoaparatą. Jį švelniai, atsargiai stumtelėjau atgalios. Žlegtelėjo ant grindinio tarsi po stipraus smūgio. Nežinau: gal tikrai užsigavo, o gal tik apsimetė susižeidęs. Tačiau koliojosi, aimanavo, greitosios pagalbos šaukėsi taip, kad aidėjo visa aikštė. Tada prilėkė tos dvi balsingos kopūstų, bulvių ir runkelių pardavėjos. Triukšmas tapo dar skardesnis.
Kad senis išsidrėbė ant asfalto, – nusispjaut. Nuo tokių stumtelėjimų nemirštama, kaulai nelūžta. Bet jei paskųs milicijai, ar neteks sėsti į daboklę? Įsivaizduokite kaliningradietišką depešą, nusiųstą „Literatūros ir meno“ redakcijai: „jūsų darbuotojas sumušė senyvą žmogų, todėl uždarytas į areštinę penkiolikai parų“.
Milicijos „voronokas“ netrukus privažiavo, nežinia iš kur atsiradęs. Juk tai – centrinė miesto aikštė. Iš automobilio iššoko du jauni milicininkai. Jie pirmiausia išklausė rėksnių moterų, paskui – neva žiauriai nukentėjusio senuko. Ir tik tuomet pasisuko mano pusėn. Aš milicininkams parodžiau Lietuvos žurnalisto pažymėjimą, net neslėpiau, kad fotografuoju daržovių parduotuvę tik tam, kad ji nepagarbiai įrengta buvusioje lietuviškoje bažnyčioje. Regis, labai vykusiai paaiškinau, jog net minties neturėjau ką nors prilupti, tai aš – tikroji auka, nes mane griebė už atlapų, nes iš manęs mėgino atimti brangiai kaštuojantį redakcijos fotoaparatą.
Lietuviški pažymėjimai milicininkams paliko įspūdį.
Pritilusioms moteriškėms ir aprimusiam senukui jie paaiškino, tiesa, ne itin piktai, kad Kaliningrado srityje fotografuoti draudžiama karinius objektus. Daržovių sandėliams ši taisyklė negaliojanti. O štai puldinėti turistus iš broliškosios Lietuvos – labai nemandagu. Užuot stumdę fotografus jie verčiau apsišluotų – kur tik pažvelgsi, vien šiukšlės, kalnai šiukšlių.
Pabrukusios uodegas moteriškės pasislepė savo apšnerkštoje parduotuvėje; kiemsargis, būdamas klusnus tarybinis pilietis, gal net komunistas, nuskubėjo vykdyti nurodymų – šluoti gatvių. O aš užsimaniau šmurkštelėti į pirmą pasitaikiusią vyninę, kad vienu kitu pigaus vyno stiklu nuraminčiau įtampą. Vis tik paskutinę akimirką susivaldžiau: priešo teritorijoje privalu turėti šviežut šviežutėlę galvą. Priešo teritorijoje – nė gramo.
Lietuviai miršta tylėdami. Straipsnio kopija. Slaptai.lt nuotr.
Taip ir neįžengus į vyninę prie manęs priėjo tvarkingai apsirengęs vyras, prisistatė esąs lietuvis Pranas. Jis iškart supratęs, kad aš iš anapus Nemuno, kai tik pamatė fotografuojant bažnyčią. Pakvietė į svečius. Žmona jau bus išvirusi barščių. Pasišnekėtume kaip lietuvis su lietuviu.
Tikrai nuoširdžiai pasiguodėme. Nė menkiausios abejonės: lietuviškos klasės, lietuviškos mokyklos – reikalingos. Kadaise, prieš keletą dešimtmečių, jis būtų sutikęs savo sūnų vežti į lietuvišką klasę ir už 50 ar net 100 kilometrų. Kad tik sūnus neužmirštų lietuviškai. Bet nutiko kitaip – savo sūnėlį nuo mažumės privalėjo atiduoti į penkias darbo dienas per savaitę veikusį internatą. Ten Saulius ir gyvenęs, mokęsis. O dabar besuprantąs vos kelis lietuviškus žodžius.
Su Saulium susipažinau, kai jis grįžo pietų. Sėdėjome prie apvalaus stalo keturiese: Pranas, jo žmona Saulė, jų sūnus Saulius ir aš, žurnalistas. Visi – lietuviai. Grynakraujai lietuvaičiai. Bet Saulius jau visiškai nemokėjo lietuviškai. Su tėvais ir manimi jis buvo priverstas kalbėti svetima kalba. Mačiau, kaip Pranui ir Saulei sopa širdis, kai jų vienintelis sūnus prabildavo rusiškai, nevykusiai įbrukdamas vieną kitą lietuvišką žodelį, tariamą su ženkliu rusišku akcentu. Motina net susigraudino, o ir Pranas nusišluostė keletą nevalingai ištryškusių ašarų. Visi supratome, kokia tragedija ištiko šeimą. O juk – tragedija! Kažkuo panaši į tikrą žmogaus mirtį…
Atsisveikindamas su Prano šeimyna jau žinojau, kaip pavadinsiu savo naująjį straipsnį – „Lietuviai miršta tylėdami“.
XXX
Grįžęs į Kaliningradą radau viską, kaip buvau palikęs. Nenutiko nieko įtartino. Tiesa, beldžiantis senu autobusu atgal į Kaliningradą maždaug pusiaukelėje sustabdė milicininkai. Tikrino keleivių dokumentus. Aš vėl svarsčiau patį blogiausią variantą: prisikabins prie maniškių dokumentų. Bet, pasirodo, be reikalo trizniavau – ieškojo iš karinio dalinio pabėgusio kareivio. Štai kodėl kitoje kelio pusėje apart milicijos „žigulių“ stovėjo dar ir kariškas „voronokas“, o aplink jį slampinėjo automatais ginkluoti karininkai.
Patirti jaudulį teko ir pačią paskutinę dieną, kai iki traukinio išvykimo buvo belikusios kelios valandos. Paskutinį sykį išėjęs trumpam pasivaikščioti po Kaliningrado centrą pastebėjau prie gatvės kampo privažiuojant juodą „volgą“ tamsintais langais. Išlipo du vyrai, įžūliai atsirėmė į automobilio šonus ir ėmė lūkuriuoti. „Ar tik ne manęs atvažiavo pasiimti?“, – dingtelėjo paširdin. Sunerimęs atidžiai pažvelgiau jų pusėn, o jie, rupūžės, atsakė tuo pačiu – įsispoksojo į mane. Net pasirodė, kad nežymiai šypsosi: „ateik, ateik, bernužėli, papasakosi, kodėl drumsti vandenį“.
Sumečiau, jog beprasmiška sprukti. Vis tiek pagautų. Tad nebekeičiau krypties. Kaip ėjau, taip ir kulniavau, nespartindamas ir nelėtindamas tempo. Dar keletas metrų, ir būčiau atsirėmęs į išpuoselėtą „volgą“ bei supratęs, ko iš tiesų tyko solidžius kostiumus dėvį vyrai. Guodžiau save, kad tai – tik atsitiktinumas, kad jiems reikia visai ne manęs. Tiesiog persipynė mūsų keliai.
Tačiau kaip tik tą akimirką, kai buvau linkęs džiūgauti ir vėl išnešęs sveiką galvą, kažkas labai tvirtomis rankomis čiupo mane iš už nugaros. Pastvėrė už pečių ir keletą akimirkų laikė, nieko nedarydamas, nė žodžio netardamas. O aš, apstulbęs iš netikėtumo, bijojau atsigręžti. Baiminausi pažvelgti į akis tam, kuris mane areštuoja. Jokių abejonių: iš už nugaros prisėlinęs užpuolikas – tai tų dviejų iš „volgos“ išlipusiųjų sėbras. Jis dabar mane stumsiąs į automobilį. Atsidūriau plieniniuose spąstuose. Pačią paskutinę komandiruotės dieną, kai, regis, per visas kliūtis – persiropšta, peršokta. Labai apmaudu, labai skaudu. Nors verk. Vėl galvoje skambėjo rašytojo įžvalga: „nesusigundyk švęsti pergalių“. Aš, matyt, per anksti patikėjau gimęs po laiminga žvaigžde. Štai todėl likimas baudžia.
Bet stebėtinai stiprias rankas turėjęs vyriškis vis tik elgėsi keistai – manęs niekur nestūmė. Tarsi laukė, kol mėginsiu atspėti jo vardą. Nespėliojau. Atsisukau. Prieš mane – kariška uniforma. Antpečiai – pulkininko. O šypsena – lyg ir pažįstama. Taip, juk tai – majoras Michailovas, tas pats gerasis Michailovas iš karinio dalinio 55210, kuriame du metus vargau eiliniu kareiviu. Bet kodėl jis pulkininko antpečiais pasipuošęs? Paaukštino? Iš kur jis atsirado? Kaip mane pastebėjo?
Kol džiugiai pasisveikinau, kol paaiškėjo, jog vakare kartu sėsime į tą patį „Kaliningradas – Maskva“ traukinį, tik aš išlipsiąs Vilniuje, o jis baladosis toliau, iki pat Maskvos, iš galvos visai prapuolė paslaptingoji „volga“. Žvilgtelėjau jos pusėn – o automobilio ir dviejų kariškai sudėtų žaliūkų nė kvapo. Nejaugi pasivaideno? Mažumėlę aprimau – ne mane medžiojo. O gal juos suglumino draugiškai pasisveikinęs pulkininkas? Vis tik pulkininkas – tai aukšto rango karininkas. Ne koks nors „praporščikas“, su kuriuo galėtum nesiskaityti, net po velnių pasiųsti.
Jaučiu, skaitytojui tikriausiai iki gyvo kaulo nusibodo laukti kulminacijos – kada, po galais, man tikrai užlauš rankas, tikrai užverš antrankius.
Tokia atomazga pasigirti negaliu. Niekas manęs neareštavo. Nei Kaliningrade, nei sugrįžus į Vilnių. Nenoriu nuotykių ištroškusių skaitytojų nuvilti, tačiau mano pirmoji komandiruotė į Kaliningrado sritį, kurioje 1987-aisiais knibždėte knibždėjo sovietinių saugumiečių, proimperiškai nusiteikusių inteligentų, šiaip smulkaus rango „stukačių“, – baigėsi kuo palankiausiai. Parvykau namolio sveikas ir gyvas. Parašiau aštrų straipsnį „Lietuviai miršta tylėdami“, kurį „Literatūra ir menas“ noriai paskelbė. Net pirmąją premiją vienbalsiai paskyrė už geriausią to mėnesio publikaciją.
Be jokios abejonės, dar tą pačią dieną, įteikus rašinį, buvau priimtas į publicistikos skyrių etatiniu darbuotoju.
Po to dar nusiunčiau straipsnį į „Kaliningradskaja pravda“, prisimenate, kur buvau atšiauriai sutiktas? Tik neaikčiokite – paskelbė. Pačius aštriausius sakinius išmetė ir šalia prilipino kategoriškai priešingai įrodinėjančių skaitytojų laiškų. Kad atrodyčiau lyg balta varna. Bet vis tik – publikavo. Priverčiau. Neturėjo kaip išsisukti, neturėjo kur dingti.
Maniškį tekstą apie griaunamus Mažosios Lietuvos architektūros paminklus ir Kaliningrade rusinamus lietuvius publikavo net tuomet labai įtakinga „Literaturnaja gazeta“. Šis po visą Sovietų Sąjungą platinamas savaitraštis ne tik kad neišbraukė nė eilutės, bet šalia maniškio paskelbė ir keliolika rusifikacija pasipiktinusių baškirų, ukrainiečių, latvių, estų, uzbekų visuomeninikų, istorikų, rašytojų laiškų.
Pastebėjau, kad visi Vilniaus universiteto dėstytojai ėmė į mane kur kas palankiau žvelgti nei į kitus žurnalistikos esmę perprasti sumaniusius studentus, nes „Literatūra ir menas“ anuomet buvo viršūnių viršūnė. O ir diskotekos, tėvas buvo teisus, neužsidarė, neprapuolė. Pasilinksminimai grįžus tapo net prasmingesni, sodresni. Kaliningradietiška odisėja jiems suteikė saldumo, džiugumo. Jei ne Kaliningrade patirtos baimės ir įtampos, jaunatviški ūžavimai Vilniaus kavinėse ir baruose būtų likę įprastais, rutininiais, niekuo neišsiskiriančiais.
Jei skaitytojai nusivylė štai tokia „drungna“ pabaiga, vis tik atversiu širdį, jog viena, galbūt pati svarbiausia, kaliningradietiška paslaptis liko neišlukštenta. Net dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, nenutuokiu, kam turėčiau iki žemės nusilenkti už pergale pasibaigusį važinėjimą po priešiškai nusiteikusį Kaliningradą. Gal pagelbėjo jau į visas duris ir langus nedrąsiai besibeldžianti Michailo Gorbačiovo „perestroika“, gal Kaliningrado saugumiečiai tiesiog tingėjo teptis rankas dėl tepradedančio žurnalisto, gal perdavė bylą į Vilnių, o Lietuvoje jų kolegos jau nebedrįso siautėti, nes čia populiarėjo Sąjūdis? Gal rankas kojas turėčiau išbučuoti karininkui iš Maskvos, kurį atsitiktinai sutikau Kaliningrade? Gal be reikalo įtarinėju net tas piktąsias Kaliningado moteris – niekas niekam neskambino, niekas nieko neskundė?
Atsargiai – priešiškos valstybės šnipas. Slaptai.lt nuotr.
Puikiai suprantu, kad šito niekad nebesužinosiu. Niekas man niekad neparodys Kaliningrado KGB archyvų, taigi neišvysiu, ar bent sykį paminėta mano pavardė. Visa tai liks didžiąja mano gyvenimo paslaptimi.
O gal ir gerai, kad – būtent taip. Ką nūnai daryčiau sužinojęs, jog Kaliningrade manęs niekas neprižiūrėjo, jog Kaliningrado slaptosioms tarnyboms aš buvau per daug menkas objektas? Ką rašyčiau savo prisiminimuose, jei staiga sužinočiau, jog toji moteriškė idealiai gražiomis kojomis, kurios išsigandau, paprasčiausiai supainiojo kambarius?
Todėl ir sakau: gal ir neverta keiksnoti likimo, kad esam pasmerkti įvairiausioms abejonėmis bei nežinojimams.
Knygų spintoje aptikau seniai pamirštą ryšulį. Radinys – į celofaninį maišelį rūpestingai suvyniotas pluoštas maniškių publikacijų, kadaise skelbtų daugiausia „Literatūroje ir mene“ ir „Lietuvos aide“. Tai tekstai, kurie man brangūs, kuriuos vertinu, dėl kurių niekad nebus gėda.
Žvelgdami į nuotraukas jau supratote, jog čia daugiausia interviu su rašytojais, poetais, literatūros kritikais – Petru Dirgėla, Juozu Apučiu, Leonidu Jacinevičiumi, Justinu Marcinkevičiumi, Vanda Zaborskaite, Valdemaru Kukulu, Liudviku Gadeikiu, Eugenijumi Matuzevičiumi, Ramūnu Klimu, Vladu Dautartu, Vaciu Bagdonavičiumi… Žinoma, svarbiausia tema juose – Lietuvos nepriklausomybė. Ar pavyks išsaugoti, ką privalome daryti, kad išliktume, kas ir kodėl mums kenkia? Daug klausimų – tebeaktualūs. Daug atsakymų – tarsi šiandien parašytų.
Nuotraukose užfiksavau ir keletą piktų savo publikacijų, kuriose pasakoju apie Kaliningrado srityje griaunamus prūsų bei lietuvių istorijos, kultūros, architektūros paminklus, kryptingai, ciniškai rusinamus lietuvius. Čia rasite ir tekstą „Istorinių klaidų“ šalis“, kuriame kritikuoju Arvydą Juozaitį, Bronislovą Genzelį, Krescencijų Stoškų. O rašinys apie netikruosius pranašus? Verta prisiminti, kaip tuomet dar tik besistojančią ant kojų Lietuvą aršiai puolė opozicija, tarsi sava, tarsi lietuviška… Čia – ir polemika su vienu Lietuvos rusu, kas gi yra tikroji Tėvynė ir kuo ji skiriasi nuo Sovietų Sąjungos…
Žodžiu, sudėjus visus šiuos tekstus į krūvą, man regis, ant stalo gulėtų puiki, išliekamąją vertę turinti knyga.
Praėjusią savaitę, balandžio 20-26 dienomis, NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai 4 kartus kilo atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių, pranešė Krašto apsaugos ministerija.
Balandžio 21-ąją Baltijos šalių oro erdvę saugantys NATO naikintuvai atpažino orlaivį IL-76, skridusį tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį. Orlaivis skrido be iš anksto pateikto skrydžio plano, su radiolokaciniu atsakikliu, radijo ryšį su Regioniniu skrydžių valdymo centru (RSVC) palaikė.
Balandžio 24-ąją NATO naikintuvai atpažino orlaivį IL-76, skridusį tarptautine oro erdve iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį.
Orlaivis skrido su skrydžio planu, su radiolokaciniu atsakikliu, radijo ryšį su RSVC palaikė. Taip pat NATO naikintuvai atpažino du orlaivius SU-27, skridusius tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros iš Kaliningrado srities. Orlaiviai skrido be skrydžio planų, be radiolokacinių atsakiklių, radijo ryšio su RSVC nepalaikė.
Tą pačią dieną NATO naikintuvai pakilo atpažinti du orlaivius, skridusius tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros iš Kaliningrado srities, tačiau perimti ir atpažinti orlaivių nespėjo, nes abu orlaiviai grįžo į Kaliningrado sritį. Abu orlaiviai skrido be skrydžio planų, be radiolokacinių atsakiklių, radijo ryšio su RSVC nepalaikė.
Balandžio 25-ąją NATO oro policijos naikintuvai atpažino du Rusijos orlaivius SU-27, skridusius tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros iš Kaliningrado srities. Abu SU-27 skrido be skrydžio planų, be radiolokacinių atsakiklių, radijo ryšio su RSVC nepalaikė. SU-27 pasitiko orlaivį A-50, skridusį iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. A-50 skrido su skrydžio planu, be radiolokacinio atsakiklio, radijo ryšį su RSVC palaikė.
