Seimo kontrolierius, įstaigos vadovas Augustinas Normantas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį Seimo kontrolierių įstaiga pateikė atskaitą, kurioje atkreipiamas dėmesys į nelegaliai sieną kirtusių migrantų apgyvendinimo sąlygas. Kontrolierių teigimu, valstybė neužtikrino tinkamų gyvenimo sąlygų migrantams.
Įvertinęs užsieniečių laikino apgyvendinimo vietose žmogaus teises, Seimo kontrolierius, įstaigos vadovas Augustinas Normantas pateiktoje atskaitoje rekomenduoja Vyriausybės vadovei Ingridai Šimonytei atkreipti dėmesį į konstatuotus pažeidimus ir imtis visų priemonių, kad užsieniečių priėmimas vykdant Lietuvos sienos apsaugą visiškai atitiktų Europos ir tarptautinę teisę, ypač Europos žmogaus teisių konvenciją ir 1951 metų Konvenciją dėl pabėgėlių statuso.
Seimo kontrolierius ataskaitoje pastebi, kad migrantų laisvės suvaržymas, trukęs vidutiniškai keturiasdešimt parų, tinkamai neužtikrinant materialinių prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų, higienos, oro sąlygas atitinkančių rūbų, apavo bei teisės į asmens privatumą, prilygsta pagal Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą draudžiamam nežmoniškam ar žeminančiam žmogaus orumą elgesiui. Tokią pat išvadą Seimo kontrolierius priėjo ir įvertinęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) padaliniuose įrengtose užsieniečių laikino apgyvendinimo vietose teisės į tinkamą maitinimą užtikrinimą.
A. Normantas taip pat atkreipė dėmesį, kad užsieniečių apgyvendinimo vietose užsieniečių teisės į aukščiausią prieinamą sveikatos priežiūros standartą įgyvendinimas nėra tinkamai užtikrinamas, o procedūros dėl užsieniečių pažeidžiamumo vertinimo ir specialiųjų poreikių identifikavimo jų laikino apgyvendinimo vietose nėra aiškios ir vienodos. Be to, ne visų pažeidžiamų asmenų specialieji poreikiai, vaiko teisės ir teisėti interesai yra užtikrinami, todėl užsieniečių laikino apgyvendinimo vietose yra sudarytos pagal Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą draudžiamam nežmoniškam ar žeminančiam žmogaus orumą elgesiui draudžiamos nežmoniškos ir žmogaus orumą žeminančios sąlygos.
Vydenių kaimo mokykloje apgyvendinti nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Atskaitoje Seimo kontrolierius pastebi, kad prašytojų teisė į informaciją apie savo teises ir pareigas bei jų nevykdymo padarinius prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu, taip pat į informaciją, susijusią su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu, nėra tinkamai užtikrinama, o asmenys Lietuvos pasienyje atgrasančiais veiksmais nukreipiami link Baltarusijos, neįsitikinus, kad jiems ten negresia kankinimas, nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys, taip pat kad nėra rizikos veiksnių, dėl kurių kiltų grėsmė šių asmenų gyvybei arba sveikatai dėl ko yra pažeidžiama asmenų teisė kitose šalyse ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo ir juo naudotis.
Seimo kontrolierius taip pat pastebi, kad VSAT pareigūnai ekstremalios situacijos dėl masinio užsieniečių antplūdžio metu dirba sveikatai kenksmingomis sąlygomis, užsieniečių laikinas apgyvendinimas ir jiems reikalingų paslaugų teikimas nebuvo organizuojamas koordinuotai, buvo nepaisyta asmenų lygiateisiškumo principo bei tuo pažeistos tiek užsieniečių, tiek ir pareigūnų žmogaus teisės.
Kalėjimo tvoros. Slaptai.lt nuotr.
Maskva, spalio 5 d. (AFP-ELTA). Rusijos valdžia antradienį paskelbė pradėjusi tyrimą dėl įtariamo išžaginimo, kai buvo paviešintas šiurpus vaizdo įrašas apie kankinimą kalėjimo ligoninėje. Šis įrašas yra vienas iš daugelio aktyvistų įgytų slaptų failų.
Kovos su kankinimais projektas Gulagu.net, turintis šaltinių didžiulėje Rusijos kalėjimų sistemoje, gavo daugiau nei 1000 vaizdo įrašų failų, kuriuose tariamai matyti kankinimo atvejai kalėjimuose visoje šalyje.
Vėlyvą pirmadienį Gulagu.net paskelbė vaizdo įrašą, kuriame matyti nuogas vyras, prievartaujamas panašiu į lazdą daiktu tuberkuliozės pacientus gydančioje kalėjimo ligoninėje centriniame Saratovo mieste. Prie lovos pririštas vyras klykia iš skausmo.
Vladimiras Osečkinas, vadovaujantis Gulagu.net, sakė naujienų agentūrai AFP, kad grupė šį ir kitus vaizdo įrašus, tariamai padarytus naudojant kalėjimo įrangą, gavo iš Baltarusijos piliečio, atlikusio kalėjimo bausmę Saratove. Jis buvo paleistas vasario mėnesį ir nuo kovo siunčia vaizdo failus Gulagu.net. „Mes jį vadiname savo baltarusiu Snowdenu“, – sakė Prancūzijoje gyvenantis V. Osečkinas.
„Tai pirmas kartas, kai žmogaus teisių gynėjai gauna tokį didžiulį kiekį informacijos, įrodančios sisteminį kankinimų pobūdį Rusijoje“.
Antradienį Federalinė kalėjimų tarnyba (FSIN) paskelbė tyrimą, sakydama, kad Maskvoje įsikūrusios FSIN darbuotojų komanda išsiųsta į Saratovą „patikrinti vaizdo įraše pateiktos informacijos tikslumą.“
„Kankinimų konvejeris“
Tyrimą prižiūri „Federalinės kalėjimų tarnybos vadovybė“, sakoma AFP atsiųstame FSIN pranešime. Prezidento Vladimiro Putino atstovas spaudai sakė, kad Kremlius žino apie šį vaizdo įrašą.
„Jei šios medžiagos autentiškumas bus patvirtintas, tuomet, žinoma, tai bus rimto tyrimo priežastis, – žurnalistams sakė Dmitrijus Peskovas. – Tačiau pirmiausia reikia greitai ir ramiai tai išsiaiškinti ir nustatyti šios medžiagos autentiškumą.“
Kalėjimo sienos. Slaptai.lt nuotr.
V. Osečkinas apkaltino Rusijos valdžią darant viską, kad metai po metų nuslėptų piktnaudžiavimą kalėjimuose.
„Rusijos valdžia veidmainiauja ir daro viską, ką gali, kad atsiribotų nuo šio kankinimų konvejerio, – sakė jis. – Šį kankinimų konvejerį sukūrė FSIN ir FSB generolai ir jis naudojamas nuteistųjų valiai palaužti“, – sakė jis, turėdamas omenyje ir vidaus žvalgybos agentūrą.
V. Osečkinas teigė, kad grupė planuoja perduoti failus Europos Tarybai ir Jungtinėms Tautoms.
Žmogaus teisių aktyvistai nuolat praneša apie Rusijos kalėjimų darbuotojų arba kitų kalinių vykdomus kankinimus, pažeminimą ir mušimą.
Ramanas Pratasevičius. EPA -ELTA nuotr.
Baltarusijos opozicija užsienyje penktadienį pranešė, kad disidentas žurnalistas Ramanas Pratasevičius, kuris buvo dramatiškai sulaikytas nutupdžius keleivinį lėktuvą Minske, perkeltas į namų areštą.
26 metų R. Pratasevičius buvo suimtas gegužę kartu su savo drauge ruse 23 metų Sofija Sapega, kai Baltarusijos valdžia privertė Minsko oro uoste nusileisti „Ryanair“ lėktuvą, skridusį iš Graikijos į Lietuvą, jam esant Baltarusijos oro erdvėje.
Abu sulaikytieji kaltinami padėję koordinuoti antivyriausybinius protestus, kurie kilo pernai po to, kai po rinkimų, kuriuos Vakarai laiko suklastotais, Aliaksandras Lukašenka pasiskelbė prezidentu šeštai kadencijai.
Penktadienį opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos patarėjas sakė, kad jis kalbėjosi su R. Pratasevičiaus tėvais, kurie informavo, kad jų sūnus perkeltas į namų areštą.
„Bet tai nėra laisvė. Tai yra kitokio tipo kalėjimas. KGB žmonės gyvena viename kambaryje su juo“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė Franakas Viačorka, turėdamas omenyje Baltarusijos nacionalinę žvalgybos agentūrą.
Šie komentarai patvirtino ankstesnį BBC rusų tarnybos pranešimą, kuriame cituojamas R. Pratasevičiaus tėvas Dmitrijus, sakęs, kad jo sūnus buvo perkeltas į namų areštą.
BBC taip pat pranešė, kad S. Sapega taip pat buvo perkelta į namų areštą. Tą patį patvirtino ir Rusijos naujienų agentūros „Interfax“ ir „RIA Novosti“.
Ant buvusių KGB rūmų gali nelikti kai kurių iškaltų atminimo lentose partizanų pavardžių? Šis klausimas keltas ir LNK televizijoje, ir portale delfi.lt.
Pagrindas taip klausti yra. „Paaiškėja, kad žmogus nužudė kažkokį partinį darbuotoją buitinėmis aplinkybėmis ir po to išėjo arba mėgino išeiti į partizanus, jam iškelta byla ir jis nuteistas. Kadangi buvo į tą situaciją pažiūrėta nelabai kritiškai, tas žmogus atsidūrė ant tos sienos – tokių ir panašių atvejų yra, yra“, – vakar LNK žinioms paaiškino LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas (delfi.lt portalas).
Bet juk jei byloje pažymėta, kad žmogus nužudė stalininio režimo partietį, nesvarbu, buitinėmis aplinkybėmis ar kitokiomis, ir dar siejamas su „banditais” (partizanais, – K.S.), tai byla – vienareikšmiškai politinė baisaus totalitarinio režimo sąlygose. Tikėti tokių bylų objektyvumu nėra jokio pagrindo. Kitaip pripažįstame visus partizanų ar jų ryšininkų NKVD tardymo metodus, įkalčių surinkimo būdus, jų vertinimą, “liudytojus” ir pan. teisėtais ir nekeliančiais abejonių.
Istorikas, anksčiau LGGRTC dirbęs dabartinis krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas prisiminė, kad prieš iškalant pavardes ant buvusių KGB rūmų, biografijos peržiūrėtos nuodugniai. A. Anušauskas dėl nei vienos pavardės neabejoja. „Pabrėšiu, 1944-1947 metais sušaudytų MGB asmenų – buvo peržiūra kiekvienos pavardės, biografijos, buvo tikrinama, ieškoma duomenų, kad tarp jų nebūtų tokių žmonių, kurie būtų susiję su holokausto akcijomis, būtų nacistinės valdžios koloborantai arba tiesiog okupacinės kariuomenės kariškiai“, – sakė A. Anušauskas.
Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ministras žino, ką sako. Verta paskaityti jo straipsnį „Genocidas. MVD—MGB tardymo metodai”, kuriame nagrinėjama kaip NKVD—NKGB—MVD—MGB sistemoje 1944—1953 m. buvo naudojami kankinimai.
Pateiksiu tik portale partizanai.org paskelbto straipsnio išvadas:
1. MVD ir MGB darbuotojai 1944—1953 m. plačiai naudojo kankinimus tardydami kaltinamus vadinamaisiais „valstybiniais nusikaltimais“, t.y. už pasipriešinimą okupacinei valdžiai.
2. Kankinimų naudojimas buvo reglamentuotas specialių SSSR MVD-MGB instrukcijų.
3. Tarp kankinimo priemonių vyravo mušimas rankomis ir kojomis, rimbais ir guminėmis lazdomis. Nors kitų kankinimo priemonių panaudojimas dokumentuose mažai atsispindi, bet buvo įmanomas bet kokių kitų priemonių naudojimas.
4. Kankinimais ar be kankinimų išgautų prisipažinimų apie dalyvavimą pasipriešinime okupaciniam režimui, pakakdavo įrodyti suimtojo tariamai kaltei ir apkaltinti pagal Rusijos SFSR Baudžiamojo kodekso 58-ą straipsnį.
5. NKVD—MVD ir NKGB—MGB pagrindinių tardymo metodų — kankinimų ir provokacijų taikymas neretai pasibaigdavo tardomųjų smurtine mirtimi.
6. Tardydami suimtuosius kankinimus naudojo NKVD—MVD Kovos su banditizmu skyriaus (valdybos), MGB tardymo skyriaus, vietinių MVD—MGB skyrių darbuotojai (pradedant viršininku ir baigiant operatyviniu įgaliotiniu), MVD (vėliau MGB) Vidaus kariuomenės dalinių ir pasienio kariuomenės dalinių kariškiai (tardydami mūšio lauke į nelaisvę paimtus partizanus). Vykdydami savo viršininkų įsakymus arba savo iniciatyva milicininkai, MVD—MGB skyrių vertėjai ir stribai („liaudies gynėjai“) taip pat dalyvavo kankinimuose ir žudynėse.
7. Kankinimų naudojimas — nusikaltimas žmogiškumui, todėl anksčiau minėtų įstaigų darbuotojai, kurie prisidėjo prie šių nusikaltimų, turėtų būti persekiojami Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Turint tokias išvadas, nesunku įsivaizduoti, kad „teisiami” partizanai, nenorėdami patirti dar baisesnius kankinimus ir trokštantys mirties kuo greičiau, „prisipažindavo” bet ką padarę, net dalyvavę “tarybinių žmonių žudynėse” nacių okupacijos metais (tuo metu SSSR taip buvo įvardinamas Holokaustas). Tokie atvejai visiškai įmanomi, jei dalyvavimas grindžiamas tik “liudytojų” parodymų dėka kilusiais įtarimais, kai trūksta tik prisipažinimo.
Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Beje, apie anų laikų liudytojus, neretai, matyt, ir suinteresuotus skundikus. Civilizuotoje suverenioje demokratinėje valstybėje liudytojas prisiekia sakyti tik tiesą ir priesaiką pasirašo, priesaiką savo valstybei, jos piliečiams. NKVD partizanų bylose liudytojai, matyt, prisiekinėjo, jei prisiekinėjo, sakyti tik tiesą draugui Stalinui.
Ne mano vieno nuomone, jei atrastos “juodosios dėmės” pagerbtųjų atminimo lentomis biografijose bus pagrįstos vien tik NKVD bylomis, NKVD dokumentais, jos neturėtų tapti pretekstu pašalinti jų atminimo lentas iš buvusios KGB rūmų sienų. Viliuosi, kad taip ir bus.
Kolonijoje kalintis Kremlius kritikas Aleksejus Navalnas dar prieš paskelbdamas bado streiką neteko 8 kg svorio, ketvirtadienį teigė jo komanda.
Opozicionieriaus komanda feisbuke paskelbė, kad 189 cm ūgio A. Navalnas atvykęs i pataisos koloniją svėrė 93 kg.
„Šiuo metu jis sveria 85 kg. Minus aštuoni kilogramai dar prieš bado streiką“, – tvirtino komanda.
Pastarosiomis savaitėmis žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimų apie blogėjančią A. Navalno sveikatą. Jis skundžiasi dideliu nugaros skausmu ir kojų tirpimu. Trečiadienį opozicionierius paskelbė bado streiką, reikalaudamas suteikti jam tinkamą medicininį gydymą ir kad būtų leista jį apžiūrėti pasirinktam gydytojui.
Sąjungininkai teigia, kad A. Navalnas svorio netekimą sieja su tuo, kad jam trukdoma ir neleidžiama pakankamai miegoti.
„Jie vis dar neleidžia apsilankyti gydytojui“, – teigė komanda, pridurdama, kad A. Navalno diagnozė vis dar nėra aiški.
Komandos pranešime teigiama, kad dabar pasiūlyta gydyti A. Navalną nikotino rūgštimi. Prieš tai jis gavo tik skausmą malšinamuosius.
Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Kalinamas Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas trečiadienį paskelbė pradėjęs bado streiką, kol gaus tinkamą medicininį gydymą dėl stipraus nugaros skausmo ir kojų tirpimo.
„Paskelbiau bado streiką reikalaudamas, kad būtų laikomasi įstatymų ir kad būtų leista mane aplankyti mano pasirinktam gydytojui“, – instagrame rašė A. Navalnas bei pridūrė, kad, užuot gavęs medicininį gydymą, jis yra „kankinamas nemiga“.
A. Navalnas jau praėjusią savaitę sakė, kad trukdoma ir neleidžiama jam pakankamai miegoti.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikas A. Navalnas šiuo metu atlieka dvejų su puse metų laisvės atėmimo bausmę pataisos kolonijoje, esančioje už 100 km į rytus nuo Maskvos. Jis buvo sulaikytas netrukus po sugrįžimo į Rusiją iš Vokietijos, kur buvo gydomas po apnuodijimo nervus paralyžiuojančia medžiaga.
Opozicionierius įkalintas vasarį už tai, kad neva pažeidė lygtinio paleidimo sąlygas, kol gydėsi Vokietijoje. Jis pats teigia, kad šiais kaltinimais siekiama nutildyti jo kritiką Kremliaus atžvilgiu.
Kolonijoje kalinamas Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas ketvirtadienį apkaltino Rusijos pareigūnus neleidžiant jam pakankamai miegoti ir taip kankinant jį.
A. Navalnas, kurį Rusijos pareigūnai laiko galinčiu pabėgti, teigė, kad prižiūrėtojų yra pakeliamas aštuonis kartus per naktį, kad stebėjimo kamera įrašytų, jog jis vis dar savo kameroje.
„Iš esmės esu kankinamas nemiga“, – oficialiame skunde, kurį paskelbė jo advokatai, teigė A. Navalnas.
Jei rūpi sužinoti, ką jaučia jaunuolis, vidury nakties atsidūręs miško tankmėje, – papasakosiu. Tokį „malonumą“ patyriau. Įspūdžių – visam gyvenimui. Kiekvienam karo reikalais besidominčiam žurnalistui privalu bent trumpam atsidurti medžiojamų bėglių kailyje. Tik dar privalėčiau patikslinti, jog nuo persekiotojų atsiplėšti mėginome ne vasarą, kai šilta ir smagu, o per patį viduržiemį, kai šalta ir žvarbu, kai lengva nušalti rankas ir kojas, kai sniego – iki juosmens.
O nutiko tai Taruškų girioje. Po sekinančių bridimų per pusnis, bruzgynus, užšalusius upelius ir ežerėlius vedlys galų gale leido įsirengti stovyklą. Poilsio vieta pasirinkome seną, tankų eglyną.
Laužų nekūrėme, vakarienės neruošėme. Net šnekučiavomės pašnibždomis. Bijojome, kad neaptiktų priešiškos šalies agentai. Juk aplink taip tylu, kad net menkiausias krebžtelėjimas atrodė per daug skardus. Tarsi nupjauto šimtamečio medžio griūtis su visais traškesiais. Todėl kuo atsargiausiai ant sniego pasitiesėme neperšlampamus kilimėlius, sulindome į specialiai žiemos žygiams skirtus miegmaišius ir, po ranka pasidėję ginklus, mėginome snustelėti. Bent keletą valandų. Toks atsipalaidavimas nepakenksiąs po mažiausiai pusdienį trukusio žygio.
Po minutės kitos keli iš mūsų jau saldžiai šnopavo.
Man nesisekė atsipalaiduoti. Jaučiausi per daug įsitempęs, kad iš karto pasinerčiau į sapnų pasaulį. Nuojauta, kad mus medžioja profesionalai iš agresyvios karinės žvalgybos, todėl būsime sučiupti, kad ir kaip besipriešintume, trukdė mėgautis saldžiomis atokvėpio akimirkomis. Gal smogikai jau čia pat, patyliukais supa, tik mes nenutuokiame, kad pabaiga – taip arti?
Gulėjau ant pusnies patiestame miegmaišyje ir žvalgiausi aplink. Tik viskam aprimus pastebėjau, kokia ypatinga mūsų prieglobsčiu tapusi giria. Lyg iš pasakos. Anksčiau niekad nebuvau matęs tokio specifinio grožio. Nuotraukose – daug ir dažnai. Bet pats pasakoje atsidūriau pirmą sykį. Kartais net įsitemdavau, skaudžiai kramtydavau lūpą – po perkūnais, gal sapnuoju kareivišką atsitraukimą, gal tik įsivaizduoju, kad mus vejasi, į mus šaudo, pjudo šunimis? Gal visa tai tėra fantazija, jog desperatiškai bandome pasislėpti, nors puikiai nujaučiame, kad vis tiek neatlaikysime, vis tiek palūšime?
Karinė stovykla Švedijoje, Valingės apylinkėse. Slaptai.lt nuotr.
Bet ne – tai ne sapnas. Virš galvos ryškiai mirksi žvaigždės, blausiai šviečia Mėnulio diskas. Kvepia drėgnais eglių spygliais. Oras gaivut gaivutėlis. Prie miesto triukšmo ir automobilių išmetamų dujų pripratusiam žmogui – neįprasta. Džiaugiausi galįs bent pasigrožėti girios spalvomis, kvapais, šešėliais. Juk nežinia, ar dar kada nors pamatysiu?
Mūsų – dešimt ir du vedliai. Mums leista ilsėtis, o vedliai nušliaužė į stovyklos pakraščius sargauti. Paryčiais kažkas iš mūsų turėjo juos pakeisti.
Vis tik ilgai grožėtis baltuose pataluose paskendusiu mišku nepajėgiau. Jutau, kaip nuovargis merkia akis. Gal ir puiku, kad tuoj įmigsiu kaip užmuštas. Pailsėti būtina. Neverta iki pat gelmių įsijausti, ką patiria beviltiškon padėtin patekęs persekiojamas karys. Dar, žiūrėk, protelis pasimaišys.
Gyventi vien negeromis nuojautomis – skausmingai sunku. Bet ir džiūgauti nėra dėl ko. Brydžių sniege palikome gausybę. Jų nepaslėpsi. Mažiau miškingose kalvelėse ir daubose pėdsakus suveldavome nulaužtomis eglių šakomis. Tankmėse pėdsakus palikdavome neliestus. Bet net ir ten, kur šluodavome, vis tiek likdavo žymės. Jas užkloti galėtų nebent gausus sniegkritys. Tačiau iš dangaus per paskutiniąsias keletą valandų nenutūpė nė viena puri snaigė. Nepanašu, jog pradėtų snigti bent mažyčiais kąsneliais. Jei gausiai pabertų snaigių, galimybių pabėgti atsirastų. Bet gamta mums nepadeda.
Kada užmigau – nežinau. Greičiausiai labai greit po to, kai susirangiau į šiltą miegmaišį. Miegojau kietai. Bet taip, tarsi kažkas slėgtų, dusintų. Tarsi nujaučiau, galas – čia pat.
Pažadino duslus trinktelėjimas. Tai iššovė sargybinis, perspėdamas apie pavojų. Vikriai išsirangyti iš miegmaišio nepavyko. Koja įstrigo į kažkokias virves. Kol ją ištraukiau, sugaišau keletą sekundžių. Po to – dar keletą sekundžių praradau, kol miegmaišį sugrūdau kuprinėn, pasičiupau šautuvą. Kur slėptis, kur bėgti? Už eglių skarų nemačiau nė vieno užpuoliko. Kas man pasakys, į kurią eglę šaudyti?
Grupės vyresnysis įsakė sugulti, kaip buvome pamokyti instruktažo metu. Taip ir pasielgėme – suvirtome į pusnis ratu, kad pajėgtume matyti visas puses. Dar keletą minučių buvo tylu. Po to kažkur toli toli išgirdome amsinti šunis, keletą įsakymus primenančių šūktelėjimų. Į mus pradėjo pleškinti iš kulkosvaidžių, automatų. Tratino iš dviejų šonų. Tačiau šaudė trumpai. Miške vėl įsivyravo ramybė. Po šimtamečių eglių skaromis pasklido aitraus parako dūmų.
Kodėl šaudė intensyviai, bet trumpai, – tai klastinga priešo taktika. Neva patys privalome susiprotėti, kad užspeisti į spąstus, iš kurių neišilaisvinama.
Priešo žvalgų vis dar nematėme, tačiau kuo puikiausiai išgirdome, kaip kažkas iš jų darkyta lietuvių kalba pasiūlė pasiduoti. Tuos, kurie geranoriškai atiduosią ginklus, žadėjo palikti gyvus, net prisiekė nekankinsią, jei, žinoma, tardymų metu netylėsime lyg vandens į burną prisisėmę. O tiems, kurie ožiuosis, – gyviems odas nudirs. Pasirinkti privalome per dešimt minučių. Po to būsią vėlu derėtis.
Mūsų vyresnysis davė ženklą, jog veršimės vakaruosna. Pasiruošimui skyrė penketą minučių. Jos praslinko tarsi visa amžinybė. Sėkmingai išsiveržti iš apsupimo – menki šansai. Kur kas didesnė tikimybė, jog būsime pašauti arba sučiupti. Bet pasiduoti – tai taip pat niekam tikęs pasirinkimas.
Į apkabą sugrūdau tiek šovinių, kiek tik telpa. Ką dar galėjau nuveikti? Derėjo mažiau jaudintis. Puikiai supratau, jog visa tai – netikra. Ir vis tik troškau iki pat menkiausių smulkmenų patirti, ką prieš mūšį, žvelgdamas mirčiai į akis, jaučia jaunas kareivis. Todėl širdis trankėsi lyg į krantą išmesta žuvis.
Išgirdę vado komandą pašokome iš daubos lyg įgelti ir pirmyn – į nežinią. Vedliai tebegulėjo pusnyse. Jie saugojo mūsų nugaras, kad spėtume kuo toliau pasprukti. Mūsų gerieji vedliai šaudė nepavargdami, be užsikirtimų, neleisdami persekiotojams kilti į ataką. Net švystelėjo dūminių granatų, kad pilka migla kuo plačiau pasklistų tarp eglių, ir mūsų priešai bent keletą minučių nematytų, kurion pusėn mes traukiame, pasipustę padus.
Šaudymo pratybos. Slaptai.lt nuotr.
Nežinau, kiek laiko bridau per sniego kauburius, ar ilgai šliaužiau, kiek sykių buvau parkritęs, kiek kartų eglių šakos skaudžiai čaižė veidą. Stabtelėjau tik tuomet, kai jau nebegalėjau atgauti kvapo. Įtemtai klausiausi, kur aidi šūviai. Čia, kur sukniubęs po šakomis, žiopčiodamas sunkiai gaudžiau orą, buvo tylu. Bet kur dingę maniškiai? Ar dar – begyvi? Supratau pasimetęs su ginklo draugais. Aš – vienui vienas.
Nežinojau, ko griebtis. Tesumečiau, jog reikėtų nešdintis kuo tolyn, o tada – kaip Dievas duosiąs. Vis tik nemalonu žinoti, jog tave gaudo kaip laukinį žvėrį.
Kai plaučiai atsigavo ir lioviausi dusti, – vėl bėgau, vėl bridau. Prieš mūšį vedliai žemėlapyje parodė, kokiuose šabakštynuose paslėptos kelios iš rastų sukaltos žeminės. Jei pavyktų jose pasislėpti nesujudinant sniego paklotės, niekas nerastų. Bet taip nepavyks įsliuogti. Kad ir koks atsargus būsiu, sniegą vis tiek sujudinsiu. Kitaip neįmanoma. Ir vis tik ką aš daugiau begalįs pasirinkti? Arba pusnys po egle, arba partizaniška žeminė. Jei išties slinkau vakarų pusėn, turėčiau bunkerius netrukus aptikti.
Bunkerius netrukus pastebėjau. Juos išdavė iš sniego kyšoję keli išklypę stuobriai. Kaip vėliau sužinojau, mus specialiai stūmė šių žeminių pusėn, specialiai išjudino keletą rastų, kad slėptuves pastebėtume ir į jas sulystume tarsi aklinan maišan, iš kurio nėra nė menkiausio plyšelio išnešti sveiką kailį.
Į vieną iš bunkerių įsliuogiau, atsidaręs dangtį. Tamsu, niūru, drėgna, šalta. Norom nenorom susimąsčiau, apie ką dūmočiau, jei žinočiau, kad čia reikės slapstytis ištisą žiemą. Be modernaus tualeto, karšto dušo, krosnies, baltos patalynės, karštos kavos puodelio… Kaip tirtėčiau iš baimės dėl kiekvieno krebždesio, jei tikrai baiminčiausi sulaukti nekviestų svečių?
Keliolikos minučių, praleistų tarp sudrėkusių rastų, tarsi užteko suprasti, kaip sunku buvo mūsų miško broliams. Lindėdamas ankštame bunkeryje, kur neįmanoma atsistoti visu ūgiu, tik susikūprinus, tik ant kelių, regis, suvokiau, jog taip, kaip jie, – nesugebėčiau. Partizanauti – per daug sunkus pasirinkimas. Ne kiekvienam. Dar susimąsčiau, kokį puikų menininį filmą turėtume, jei pavyktų tikroviškai, įtikinamai, supratingai atskleisti visus partizaniškus vargus, nepriteklius, baimes, pasalas ir atsišaudymus!
Netoliese išgirdau vilkšunių skalijimą. Nė aiškinti nereikia: atėjo pabaiga. Jei nelindėčiau bunkeryje, gal dar galėčiau stačia galva šokti į miško tankumynus. Vilčiausi, kad dresiruoti šunys – kvaili, jie nesuuos manųjų pėdsakų. Dabar gi – nė menkiausios galimybės pabėgti. Nereikėjo slėptis bunkeryje. Padariau mirtiną klaida. Nejauku buvo laukti finišo.
Ėmė šūkalioti tie, iš priešiškos žvalgų komandos. Rėkė, kad kuo greičiau pasiduočiau. Kažkur viduje labai suskaudo. Pasiduoti – nenorėjau. Nors tai – tik žaidimas, bet žaidžiama rimtais dalykais. Jei iškelsiu baltą vėliavą, – vadinasi, išduosiu, tegul ir netikrai, tegul ir juokaudamas. Pasaulyje nėra bjauresnio jausmo, kaip iš bunkerio išsikepurnėti aukštyn iškeltomis rankomis, numetant ant žemės ginklą, iš kurio nė sykio neiššauta. Aš tai patyriau. Bjauri patirtis.
Viršuje – jau visiškai prašvitę. Bunkerį apsupę „kalašnikov“ automatais apsikarstę vyrai. Jie ant galvų užsimaukšlinę juodas kaukes su mažytėmis skylutėmis akims. Tarsi būtų banko plėšikai iš detektyvinės juostos. Keli iš jų laikė sudraskyti mane į skutelius labiausiai už viską pasaulyje trokštančius dresuotus vilkšunius.
Kariškas vaizdelis. Slaptai.lt nuotr.
Iš miško tankmės išniro arklys, tempiantis roges. Į jas mane supančiotą ir nustūmė. Suriško ne tik rankas, kojas. Ant akių dar tvirtai užrišo skarelę. Kad nematyčiau, kur gabena. Kol rogės linksmai, lengvai čiuožė sniegu, šalia sėdėję sargybiniai be perstojo šaipėsi. Tyčiojosi, menkino, batais baksnojo į šonus. Suvokiau, kad baksnojimai ir keiksnojimai – tik keletas psichologinio spaudimo elementų, pritaikytų tam, kad žinotume, koks yra tikras karas. Bet vis tiek jaučiausi neramiai, įsitempęs. Priešo kareiviai elgėsi taip natūraliai, kad vis dažniau įmdavau abejoti, ar tai – tik vaidyba.
Keista, bet stovykloje trumpam atrišo akis. Spėjau pamatyti, kad prie medžių pririšti stovi keli jaunuoliai iš mano būrio, kaip jiems ant akių riša skarales, kad nieko nematytų, kad jaustųsi tarsi ką tik gimę akli kačiukai. Vidury liepsnojo laužas, ten iki raudonumo kaitintos kankinimo replės. Kiek atokiau pūpsojo sunkvežimis. Prie jo – raudonos dėmės. Ir suprask, kas tai – dažai, kečupas ar tikras kraujas? Po stovyklą zujo keliolika kruopščiai veidus slepiančių kariškių. Po to man vėl užrišo akis. Vėl prakeikta tamsa, vėl kankinanti nežinia.
Galų gale priėjo tardytojas. Iškvosti pasišovęs vyriškis pirmiausia pasidomėjo, kaip norėčiau mirti – greitai be kraujo ar manau esąs kietas vyras, todėl linkęs paspygauti iš skausmo. Turiu prisipažinti, kad kai nieko nematai – tikrai baugu. Žinojo, bjaurybės, kaip spustelėti, palaužti. Pargriovė ant siego ir smulkiai nupasakojo, kaip „pagerbs būtent mano personą“. Tuoj, pasirodo, prie mano kojų privažiuos sunkvežimis ir vieną iš jų sutraiškys savo galingu ratu. Po to – sutrupins likusią koją. O paskui jie paliksią mane galuotis sniege, kol nuo skausmo ir šalčio iškeliausiu Anapilin. Jei norėčiau išvengti beprasmių kančių, turėčiau iškloti visas karines paslaptis, kurios man patikėtos.
Tylėjau sukandęs dantis. Nusiteikiau kentėti kiek galima ilgiau. Tada tardytojas dar sykį pasiteiravo – kokiam būriui priklausąs, kur jo dislokacija, kas – mūsų vadas. Kaip tik tuo metu, tarsi specialiai, vienas vaikinas, greičiausiai iš tų, pririštų prie medžio kamieno, pradėjo klykti tarsi skerdžiama kiaulė. Kiek aprimus iš baimės virpančiu balsu maldavo, kad liautųsi kankinę. Tada – vėl širdį veriantys klyksmai. Mintyse svarsčiau, ką tam nelaimėliui pjausto, kad jis taip rėkia. Į galvą veržėsi makabriškos mintys – kokius kankinimus būtų lengviau pernešti? Kam labiau pasisekė – tam, prie medžio pririštam, ar man, laukiančiam keletą tonų sveriančio sunkvežimio?
Išgirdau, kaip vėl suburzgė mašinos variklis. Mane tardęs vyras paskutinį sykį perspėjo – sunkvežimis jau pajudėjo, tuoj privažiuosiąs prie mano kojų. Privalau suprasti, kad jie ilgai nesiterlios.
Tylėjau. Sykį jau buvau patyręs gėdos jausmą primenantį skaudulį – kai iškėlęs aukštyn rankas išlindau iš bunkerio. Dabar, jei viską išplepėsiu, dar labiau imsiu savęs nekęsti.
Nors nieko nemačiau, susivokiau, kad sunkvežimis pajudėjo mano pusėn. Ūžesys vis artėjo, kol prie kojos pajutau prisiglaudžiant padangą. Iš pradžių – švelniai, paskui – vis stipriau. Tardytojas priminė, kad mano didvyriškumui po kelių sekundžių ateisiąs galas. Kažkur kitoje pusėje pradėjo klykti dar vienas vaikinas, greičiausiai taip pat pririštas prie medžio. O sukvežimį vairavęs kariškis pradarydavo duris perklausti, ar jau galįs važiuoti per mano kojas. Sunkvežimio vairuotojas dėjosi labai skubąs pamokyti mane – tylenį. O rūstusis tardytojas atsakydavo: „palūkuriuokime dar minutę kitą, tuoj ims suokti kaip lakštingala pavasarį“. Tuomet vairuotojas tarsi įsižeidęs trinktelėdavo durimis.
Baimės būta, nors tai teatras – nuo pat pradžios iki paskutinės akimirkos. Tai – tiesiog krašto apsaugos ministerijos surengtos specialios pratybos kariška tematika rašantiems žurnalistams. Kad mes, plunksnos broliai, savo kailiu patirtume, kokia sprangi kareivio duona. Visi puolimai, persekiojimai, kankinimai – tai vaidyba. Kai pajusdavau prie blauzdos tą prakeiktą sunkvežimio ratą, puikiai žinojau, kad niekas man kaulų nelaužys. Bet buvo nejauku. Kai tavo akys aklinai užrištos skarele, viskas atrodo kur kas baisiau, nei iš tiesų. Baiminausi, kad vairuotojas netyčia nenuspaustų greičio pedalo arba pats sunkvežimis nepasistūmėtų, slystelėjęs sutryptu sniegu. Tada mano koja tikrai būtų sumalta į smulkius miltus, ir joks chirurgas jų nesurinktų atgal.
O jei tai būtų tikras karas?
Net nepajutau, kaip atsirišo liežuvis. Iš pradžių – melavau, sakiau ne viską, aptakiai kalbėjau, bet kai mane pertraukė įsakmus „liaukis sekęs pasakas“ ir ratas kietai įsirėmė į koją, išpliurpiau visą tiesą.
Tada man atrišo rankas ir kojas, nuplėšė nuo akių raikštį. Pamačiau, kaip sumaniai buvau apgautas. Sunkvežimis stovėjo už kelių metrų nuo tos vietos, kur mane laikė pargriovę. Taigi keletą tonų sverianti mašina – visiškai nepavojinga. Visai ne prie manęs privažiavusi. Prie mano kojos tebuvo priglaustas atsarginis sunkvežimio ratas. O tie, kurie klykė lyg deginami įkaitusiomis replėmis, iš tikrųjų sėdėjo patogiai įsitaisę ant kelmų ir, gurkšnodami karštą arbatą, karts nuo karto imdavo tikroviškai bliauti. Nugeria kelis gurkšnelius, tuomet skardžiai, plačiai atverta burna, aimanuoja, dejuoja, klykia, ir vėl ramiai gurkščioja. Niekas nieko iš tiesų nekankino.
Mane pasveikino kaip ilgausiai išsislapsčiusį, ilgiausiai draugų neišdavusį bėglį. Net specialų prizą įteikė su diplomu, patvirtinančiu, jog sėkmingai įveikiau dviejų dienų žygį. Turėjau teisę džiūgauti. Buvau pats kiečiausias. Bet – tarp sučiuptų, pasidavusiųjų, išdavusiųjų. Tądien visi buvome likviduoti. Tik vienus parklupdė greitai, dėl kitų persekiotojams teko rimčiau paplušėti.
Į pratybas buvo atvykęs net tuometinis Čekijos ambasadorius ponas Štefanas Fiūlė, anuomet kuravęs Lietuvos stojimo į NATO klausimus. Slaptai.lt nuotr.
Tad iki šiol nežinau, kaip turėčiau jaustis – džiūgauti, jog vis tik išsiveržiau iš apsupimo, ar rausti iš gėdos, kad pakliuvau į nelaisvę ir ten palūžau?
Mus susodino į atskridusį sraigtasparnį ir nugabeno į karinę bazę. Ten laukė vyriškai iškaitinta pirtis, soti vakarienė, ką beslėpsi – ir šimtas gramų puikios lietuviškos samanės. Prie Panevėžio žaliuojančioje girioje išlietas prakaitas – ne veltui. Tai, ką patyriau, pamačiau, supratau, vėliau panaudojau savo straipsniuose. Leistis į žiemos žygį vertėjo vien dėl to, kad kai Lietuvoje kilo ginčai, kokių romanų bei paminklų verti mūsų partizanai, galėjau rėžti iš peties – visus miško brolių kritikus, menkintojus ir skeptikus reikėtų nuvežti į bunkerį Taruškų girioje ir ten apnakvydinti bent vienai naktelei. Jei nėra bepročiai, jei nėra niekšai – liautųsi pas miškuose kariavusius vyrus ieškoję nuodėmių.
Tačiau tomis pratybomis pats niekad niekur nesigyriau. Kai mane nuvežė į Panevėžio stotį, belaukdamas autobuso, greta esančioje alkoholinių gėrimų parduotuvėje nusipirkau butelį viskio ir vėliau, sėdėdamas šiltame patogiame autobuse, lekiančiame Vilniaus pusėn, išgėriau iki dugno. Kad kuo greičiau pamirščiau Taruškų girios išdavystes.
Bet viskis jų nenuplovė. Nepaisant, kad metai bėga greičiau nei teka Nemuno vanduo, jos vis dar gyvos širdyje. Neleidžia nusiraminti. Kitaip, matyt, neįmanoma. Išdavystė yra išdavystė…
Istorikas ir visame pasaulyje pripažintas molekulinės genetikos mokslų daktaras Vadimas Biršteinas, rašydamas knygą „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“, tam tikru požiūriu nuo savo pagrindinės genetiko specialybės nenutolo. Tik šįkart tyrimo objektas buvo ne žmogaus, organizmo DNR, o šalies genetinio kodo šifravimas.
Maskvoje gimęs, baigęs Maskvos universitetą ir čia apsigynęs daktaro disertaciją V.Biršteinas iki pat emigracijos į JAV 1991 m. buvo aktyvus žmogaus teisių gynėjas, akademiko Andrejaus Sacharovo įsteigtos Rusijos žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ narys ir tyrinėtojas. Kodėl jam atrodė svarbu pasitelkus archyvinę medžiagą grįžti į Rusijos gyventojams ypač sunkų Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpį, kuris oficialiojo Kremliaus visada buvo vaizduojamas gražesnis, nutylint, draudžiant kalbėti apie tai, kas nedaro garbės, pats autorius knygos įžangoje apibūdina taip:
„Kaip ir visi, gimę Maskvoje per karą, iš vaikystės girdėjau pasakojimų apie katastrofiškus 1941 metus, nes sovietų vadovybė buvo nepasirengusi vokiečių puolimui bei veržliam žygiui, ir apie paniką, kuri apėmė Maskvą 1941 m. spalio 16 d., kai vokiečių tankai pasiekė Maskvos priemiesčius. Mano mama, gydytoja, buvo mobilizuota 1941 m., tarnavo karo lauko ligoninėje nuo 1941 m. birželio iki 1943 m. pabaigos ir buvo daugelio baisių įvykių liudininkė. Pavyzdžiui, tūkstančiams civilių savanorių, pasiųstų ginti Maskvą pašauktinių, buvo duodamas vienas šautuvas trims kariams. Tas pats vienas šautuvas tekdavo trisdešimčiai Leningrado pašauktinių, o šaudmenų visai neturėta. […]Dar slogesni buvo šykštūs tėvų draugų pasakojimai apie kasdienį gyvenimą fronte: ypatingi šių be jokios suvokiamos priežasties suimamus karininkus, bausmės batalionus, kareivius, siunčiamus į ataką per minų laukus (mano tėvo artimiausias draugas tai patyrė pats), sušaudymus priešais rikiuotę, baisius lavonais nubarstytų laukų vaizdus, tankus, kurių vikšrai užkimšti iš žmogaus mėsos susidariusiu mišiniu.“
Atidžiau patyrinėti, kas karo metais vyko Raudonojoje armijoje, Rusijos kalėjimuose, šalį apraizgiusiuose lageriuose buvo akis badantys aukų skaičiai, kurie oficialiuose šaltiniuose irgi visada buvo stipriai pamažinti. Bet 2017 m. Rusijos Federacijos Dūmoje nuskambėjo naujas žmonių netekčių per vadinamąjį Didįjį tėvynės karą (tai yra Antrąjį pasaulinį) skaičius: „1941–1945 m. SSRS gyventojų sumažėjo daugiau kaip 52 milijonais 812 tūkst. Iš jų dėl karo įvykių poveikio – per 19 milijonų kariškių ir apie 23 milijonus civilių gyventojų.“
Galima palyginti: amerikiečių per Antrąjį pasaulinį karą visuose frontuose žuvo 416 tūkst., vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė neteko nuo 3 iki 3,6 mln. kariškių Rytų (Rusijos) fronte ir nuo 1 iki 1,5 mln. – Vakarų fronte. Be to, žuvo maždaug 2 mln. civilių asmenų.
Ieškodamas atsakymų, kodėl karą laimėjusi Rusija patyrė milžiniškų žmogiškųjų nuostolių, V. Biršteinas tarsi po ląstelę ir molekulę narsto archyvinę medžiagą, istorinius dokumentus, įvairių istorikų tyrimais paremtus veikalus, liudininkų, amžininkų prisiminimus.
Kas tie knygos įžangoje autoriaus minimi ypatingišiai? Tai pervadinti slaptos Stalino įkurtos ir tiesiogiai jam pavaldžios organizacijos „SMERŠ“ darbuotojai, dar vadinti smeršininkais.
Liguistai siekdamas kontroliuoti viską, kas vyksta šalimais ir toli nuo jo, 1943 m. pradžioje Stalinas slaptu įsakymu įsteigia karinę kontržvalgybos struktūrą „SMERŠ“ (trumpinys iš „Smertj špionam“ – „Mirtis šnipams“). Smeršininkai nekovoja su priešais, bet gaudami sotesnį kąsnį už frontininkus patogiai įsikuria fronto linijų užnugaryje ir prižiūri Raudonosios armijos vadus, generolus, paprastus karius bei sėja baimę. Dėl slaptumo „SMERŠ“ darbuotojus kartais būdavo sunku atpažinti net Raudonosios armijos kariškiams. Jie dėvėjo įprastą karinę uniformą ir turėjo įprastinius karinius laipsnius, t. y. formaliai ši tarnyba buvo pavaldi gynybos liaudies komisariatui. Kažkas suabejojo Stalino įsakymu ar žodžiu, parodė nepagarbą – ir iš „savųjų“ gretų išlindęs smeršininkas tokį be gailesčio ir teismo sprendimo galėdavo sušaudyti vietoje priešais karių rikiuotę. Pradėjęs nuo nedidelių grupelių fronto linijose, į karo pabaigą „SMERŠ“ aparatas įspūdingai išsiplėtė.
Maskvoje įsikūrusiai kontržvalgybos „SMERŠ“ vyriausiajai vadovybei (jai vadovavo tiesiogiai Stalinui pavaldus Viktoras Abakumovas, kurio valdiniai kurpė bylas, tardė, sadistiškai kankino) priklausė 646 darbuotojai, o „SMERŠ“ lauko padaliniai turėjo ne mažiau kaip 18–20 tūkstančių žmonių. 1943 m. „SMERŠ“ kontržvalgybos valdybos veikė 12 frontų ir 4 karinėse apygardose, o kiekvienoje šių valdybų būta 112–130 (frontų) ar 102–193 (apygardos) darbuotojų. Kiekvienas frontas ar apygarda buvo sudaryta iš 2–5 armijų su savais „SMERŠ“ skyriais. Taigi visose 680 divizijų veikė kontržvalgybos „SMERŠ“ skyriai, kurių kiekvienas turėjo po 57 darbuotojus, o korpusuose jiems dar buvo pridedama po 5 darbuotojus.
Beje, Rusijoje archyvinė medžiaga apie karinę kontržvalgybą „SMERŠ“ pirmąkart tapo prieinama tik 2003 m. „SMERŠ“ darbuotojai sekė savus sovietų kariškius, dažnai Stalino įsakymu suimdami net aukščiausius vadus, tyrė milžinišką kiekį tariamų ir tikrų tėvynės išdavikų bei šnipų bylų ir filtravo (tai reiškia tardė ir kankino) buvusius karo belaisvius. Rusų kareivis ištrūko iš vokiečių nelaisvės ir jam pavyko pasiekti savus? Nėra ko džiaugtis, nes patekus atgal pas „savus“ laukdavo kvotos ir kankinimai. „SMERŠ“ tapo pačiu tikriausiu teroro įrankiu, kurio saviškiai bijojo ne ką mažiau nei priešo.
Smersh
„Jie buvo ištobulinę sadistišką būdą: apverčia tave ant nugaros, nutraukia kelnes, išskečia kojas ir kad ims čaižyti šikšniniu rimbu. Neištveriamas skausmas, ypač jei čaižo patraukdami… Čia jau pasirašysi net tai, kad pasmaugei savo motiną, likus trejiems metams iki tavo paties gimimo“, – pasakojo Ivanas Černovas, kuriam pavyko išlikti gyvam.
Toks pat „filtras“ laukė priešo užimtoje teritorijoje atsidūrusių, bet „išlaisvintų“ civilių, o vėliau, karui pasibaigus, smeršininkai ėmė filtruoti visus vokiečių nelaisvę išgyvenusius repatriantus.
Iš viso nuo 1941 iki 1945 m. karo tribunolai nuteisė 472 tūkst. sovietų kariškių, kurių bylas kurpė karinė kontržvalgyba, ir iš jų 217 tūkst. sušaudyti. Maždaug 5,4 mln. sovietų karo belaisvių ir į Vokietiją darbams išvežtų civilių asmenų buvo perkošti per „Smeršo“ darbuotojų „filtrą“. 600 tūkst. iš jų nuteisti ir pateko į Gulago lagerius. Rytų Europoje „SMERŠ“ operatyvininkai „valė“ užkariautas teritorijas, šalindami visus, kurie ateityje galėjo bent menkiausiai priešintis būsimajam šių šalių sovietizavimui.
Tiesą sakant, smeršininkai okupuotas šalis ne tik „valė“, tai yra nebaudžiami žudė, kankino, prievartavo, bet kartu su kitais „išvaduotojais“ marodieriavo: traukiniais į Rusiją iš Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos, Baltijos ir kitų „išvaduotų“ šalių buvo vežamos mašinos, baldai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai ir apskritai viskas, ką jie manydavo esant vertinga, net matracai, butų durų matiniai stiklai, vonios ir t.t.
Pasibaigus karui Stalinui žudynių nepakako. Jam ėmė vaidentis, kad nuolat rezgami sąmokslai prieš jį. Ligoninėje mirė svarbus jo aparato žmogus – Stalinui pasirodė, kad aplaidūs gydytojai žydai jį nužudė, ir gimė daugybę šios profesijos atstovų į lagerius ar sušaudyti pasiųsta „Gydytojų sionistų byla“. Viena giminaitė, Stalino įsitikinimu, per daug kalba – ir „SMERŠ“ darbuotojai, paties įpykusio Stalino vadovaujami, suima jo gimines, šių draugus, kolegas bei tolimus pažįstamus ir kurpia „Alilujevų bylą“.
Nuo Stalino draugo, giminaičio iki „liaudies priešo“ – mažiau nei vienas žingsnis. Beveik dešimtmetį Stalino įsakymu žiauriai kitus kankinęs, luošinęs, žudęs ir apskritai per daug žinojęs „SMERŠ“ vadovas V. Abakumovas galiausiai pats apkaltinamas pataikavimu sovietų pareigūnų gydytojams žydams. O tai reiškė sabotažą prieš patį Staliną ir tėvynės išdavimą. V. Abakumovas, daugiau nei pora metų žiauriai tardytas ir muštas buvusių savo pavaldinių, 1954 m. pabaigoje pats išgirsta nuosprendį sušaudyti.
„Jei neatskleisite teroristų, amerikiečių agentų tarp gydytojų, tai būsite ten, kur dabar yra Abakumovas“, „Aš iš MGB neprašinėsiu. Aš galiu ir pareikalauti, ir per snukį duoti, jei jūs nevykdysite mano reikalavimų“, „Mes jus užvaikysime kaip avinus“, – tokiais žodžiais „didysis“ Stalinas plūdo naująją pervadintą „SMERŠ“ vadovybę.
Šiuo metu, kai Rusija įžūliai glaisto jai nepatogius istorinius faktus, su jos oficialiąja ideologija besikertančias tiesas ir vėl ima atstatinėti paminklus, kurti filmus apie tuos žmones, kuriuos pasaulis vadina žmogžudžiais ir nusikaltėliais, ši knyga pasitarnauja kaip tiesos veidrodis. Čia nėra interpretacijų ar asmeniškumų, čia kalba faktai, bylos, įstatymai, prisiminimai, tyrimai. Ir ilgas sąrašas, kur ir ką patiems galima susirasti bei pasitikrinti.
Šio išsamaus veikalo kantrius skaitytojus istorikas ir molekulinės genetikos specialistas V. Biršteinas tarsi priverčia pamąstyti: kokia dabartinės Rusijos DNR? Ar, palyginti su Stalino laikais, ji keičiasi, į kurią pusę mutuoja, kiek tamsi Stalino Rusijos praeitis turi įtakos dabartiniam šios šalies genetiniam kodui.
XXX
Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“
Vadus – nubausti
1943 m. 60 % Leningrado frontot ribunolų nagrinėtų bylų figūravo kaltinimai „antisovietine propaganda“ (58-10 straipsnis)11. Daugumai nuteistųjų bausmė nuo penkerių iki dešimties metų PDL buvo pakeičiama tarnyba bausmės batalionuose bei kuopose.
Nuteistiems karininkams trys mėnesiai bausmės batalione prilygo dešimčiai metųkalėjimo. Net generolai frontuose buvo suiminėjami už „antisovietinę propagandą“ ar išdavystę. Štai keletas pavyzdžių. 1943 m. gegužę smeršininkai suėmė generolą leitenantą Vladimirą Tamručį, Pietvakarių fronto tankų junginių vadą, vos jam išėjus iš ligoninės: buvo apkaltintas valstybės išdavimu, ir septynerius metus praleido Suchanovo kalėjimo vienutėje nežmoniškomis sąlygomis. 1950 m. jis mirė, taip ir nesulaukęs teismo.
Netrukus ilgalaikiu Suchanovo kaliniu tapo kitas generolas. 1943 m. gruodį generolas leitenantas Ivanas Laskinas iškviestas į Maskvą neva gauti paskyrimo į naujas pareigas. Laskinas, tarnaudamas Šiaurės Kaukazo fronto štabo viršininku, tapo pasaulyje žinomu kariškiu. Būtent jis 1943 m. sausio 31 d. vadovavo operatyvinei grupei, kuri Stalingrade paėmė nelaisvėn 6-osios armijos aukštuosius karininkus drauge su feld-maršalu Friedrichu Pauliumi. Be to, Paulius kaip tik pasidavė pačiam Laskinui.
Maskvoje generalinio štabo pavaduotojas Aleksejus Antonovas pranešė Laskinui apie jo paskyrimą 4-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Bet iš pradžių gynybos liaudies komisariato vyriausiosios kadrų valdybos viršininkas Filipas Golikovas pasiuntė Laskiną į pamaskvės sanatoriją „Archangelskoje“, kad jis neva pailsėtų. Tačiau jau kitą dieną, gruodžio 18-ąją, į Laskino kambarį įėjo jam nepažįstamas majoras ir pareiškė, kad yra pasiųstas Golikovo jį nugabenti į Maskvą. Kaip netrukus paaiškėjo, majoras ir du jį lydintys kiti karininkai iš tikrųjų buvo „Smeršo“ operatyvininkai. Jie privertė Laskiną sėsti į automobilį, kuriuo generolas buvo nuvežtas į į nelemtai pagarsėjusio Lubiankos valstybės saugumo pastato vidinį kiemą. Atsiminimuose Laskinas rašė:
NKVD budeliai
„Karininkai atėmė iš manęs asmeninį ginklą ir iškratė kišenes… Buvau įvestas į didelį kambarį be langų, tuojau nuo pečių nulupo generolo antpečius, nuo krūtinės – ordinus, ir du sargybiniai, suėmę mane už rankų aukščiau riešų, nuvedė geležiniais laiptais pas visų svarbiausią asmenį – „Smeršo“ generalinės valdybos viršininką…generolą pulkininką Abakumovą, kuris nužvelgė mane nuo kojų iki galvos ir nuožmiu balsu pasakė: „Klok apie savo nusikaltimus.“ Aš kategoriškai atsakiau, kad prieš Tėvynę niekada ir jokių nusikaltimų nesu padaręs ir nemaniau padaryti… „Mes norėjome tave suimti, – toliau rėkė jis, – dar 1938 metais… ir be reikalo taip nepadarėme. O tu iki šiol mėginai ignoruoti mūsų organus. Dabar sužinosi, kas esi!“
Kaip žinoma, „organais“ čekistai mėgo vadinti patys save. Iš pradžių Laskinas laikytas ir tardytas Lefortovo kalėjime, o vėliau perkeltas į Suchanovo kalėjimą. Likimo ironija, kad 1943 m. gruodžio 31 d. Amerikos vyriausybė jį apdovanojo kryžiumi „Už didžius nuopelnus, už ypatingą didvyriškumą per karines operacijas prieš mūsų bendrą priešą, Vokietiją, Antrajame pasauliniame kare“. Matyt, Vakarų sąjungininkams feldmaršalo Pauliaus paėmimas nelaisvėn atrodė labai svarbus.
1944 m. sausio 3 d. Laskinui pateiktas kaltinimas, esą jis buvęs vokiečių agentas ir vykdęs šnipinėjimo veiklą prieš Sovietų Sąjungą (58-1b straipsnis). Tačiau jis nebuvo teisiamas, o toliau laikomas Suchanovkoje. Tik 1952 m. rugsėjo 2 d. SSRS aukščiausiojo teismo karinė kolegija nuteisė Laskiną, tada jau kaltinamą karinės pareigos nevykdymu (193-17a straipsnis), dešimčia metų laisvės atėmimo. Laskinas neva sulaužė karinę priesaiką 1941 m., kai jo kariuomenė buvo vokiečių apsupta, sunaikino savo partijos nario bilietą, atsikratė pistoleto ir pakeitė karinę uniformą į civilius drabužius. Jį taip pat tardė vokiečių vadovybė – šį faktą jis nuo „organų“ slėpė ilgą laiką. Matyt, visi šie išgalvoti kaltinimai buvo panaudoti, siekiant nuslėpti tai, kad Laskinas, nepadaręs jokio realaus nusikaltimo, jau beveik dešimt metų praleido Maskvos tardymo kalėjimuose. 1953 m. gegužės 29 d., po Stalino mirties, Laskinui nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta nesant nusikaltimo sudėties. Laskinas paleistas iš kalėjimo, ir sovietiniai apdovanojimai jam grąžinti. Paskui jis toliau tarnavo kariuomenėje.
Vykstant Laskino teisių SSKP eilėse atkūrimui, paaiškėjo ir priežastis, dėl kurios visa tai jam nutiko. Kaip Laskinui pranešė partinės komisijos pirmininkas, jį įskundė Abakumovui Šiaurės Kaukazo fronto KŽS „Smerš“ viršininkas Michailas Belkinas, kuris labai norėjo gauti antrą Lenino ordiną, bet Laskinas nesutiko pristatyti jo šiam apdovanojimui sakydamas: „Beje, aš visiškai nežinau, kaip atrodo jūsų darbas fronte.“ Vietoj šio apdovanojimo fronto karo taryba Belkiną teikė apdovanoti 1-ojo laipsnio Tėvynės karo ordinu, kurį šis ir gavo.
Tikriausiai Laskino nesutikimas Belkiną labai nustebino. Sprendžiant iš Boriso Averbucho, turėjusio seržanto laipsnį ir tarnavusio 8-osios gvardijos armijos KŽS „Smerš“ vertėju, „Smeršo“ karininkai lengvai gaudavo kovinius apdovanojimus:
„Smeršo“ karininkams ordinų negailėta, ir niekas negalėjo suprasti, kaip kontržvalgybos skyriuje veikia apdovanojimų virtuvė. Vyresnysis leitenantas Traiciukas per pusantrų metų gavo keturis kovinius ordinus, nors nė karto nesilankė pirmosiose linijose. Jis, nė karto neperžengęs fronto linijos ir nedalyvavęs likviduojant kokią nors diversantų grupę, turėjo ant kitelio prisikabinęs kovinių apdovanojimų daugiau nei bet kuris šaulių bataliono vadas.
„Smerše“ tarnavusių raudonarmiečių ir seržantų beveik nesiimta apdovanoti, tik pačioje karo pabaigoje keletas žmonių pamaloninti ordinais ir medaliais. Aš atėjau į kontržvalgybą su koviniu medaliu ir 1945 m. gegužę už dalyvavimą spec. operacijoje per Berlyno šturmą buvau apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu.“
Laskino suėmimas ir visa „byla“ buvo Belkino keršto padarinys. Tik 1966 m. Laskinui buvo atiduotas Amerikos kryžius „Už didžius nuopelnus“.
Sibiro karinės apygardos KOP operatyvinės valdybos viršininko generolo majoro Boriso Teplinskio byla buvo asmeniškesnė už Abakumovo bylą. Generolas Teplinskis suimtas dėl savo draugo, aukštas pareigas einančio NKVD karininko Viktoro Iljino, tuo metu NKVD 3-iosios valdybos (slaptos politinės) 2-ojo skyriaus viršininko. Pagal vieną iš dviejų versijų, Iljinas pateikė Abakumovui kompromituojančios informacijos apie jo, Abakumovo, meilės nuotykius. Tačiau Pavelas Sudoplatovas atsiminimuose tikina, kad Iljinas suimtas todėl, kad Teplinskiui pranešė apie VKŽV „Smerš“ rengimąsi jį suimti, o Abakumovas šį atvejį panaudojo kaip dingstį pasiskųsti Stalinui Merkulovo ir Berijos bei jų valdinių veiksmais. Tikriausiai abu šie įvykiai nebuvo laužti iš piršto.
Kad ir kaip ten būtų, 1943 m. balandžio 28 d. Abakumovas pats suėmė Teplinskį, o po penkių dienų, gegužės 3-iąją, Merkulovo kabinete suimtas Iljinas. Teplinskis su Iljinu apkaltinti priešiška veikla, sąmokslu ir antisovietine propaganda. Sprendžiant pagal tai, kad Iljinas kaltintas dar ir „slaptų žinių atskleidimu“, jis, matyt, iš tiesų įspėjo Teplinskį. Ši byla tapo viena iš tų, kurios buvo neatverstos daugelį metų. Per tardymus Teplinskis buvo negailestingai mušamas, ir jis vienuolika kartų skelbė bado streiką.
Tik 1952 m. vasarį YPA prie MGB nuteisė Iljiną aštuonerius metus ir 10 mėnesių laisvės atėmimo už antisovietinę propagandą, o tada jis paleistas, nes tas laikas jau praėjo, kol buvo tardomas. Po mėnesio, 1952 m. kovą, karinė kolegija nuteisė Teplinskį 10 metų laisvės atėmimo. Jis buvo paleistas po Stalino mirties. Abu netrukus reabilituoti nesant kokio nors jų padaryto nusikaltimo sudėties.
1944 m. balandžio 1 d. Abakumovas pateikė Stalinui ilgą pranešimą, kuriame jis išvardijo savo valdinių pranešimus apie tai, kad „Vakarų fronto vadas armijos generolas [Vasilijus] Sokolovskis ir jo štabo viršininkas [Aleksandras] Pokrovskis neužtikrina vadovavimo kovinėms operacijoms.“
Štai keletas šio pranešimo ištraukų:
„Taigi Raudonosios armijos generalinio štabo operatyvinio užnugario viršininkas generolas leitenantas [A. I.] Šimonajevas pareiškė: „Vakarų frontas nuo 1942 metų iki šios dienos eikvoja šaudmenų du tris kartus daugiau nei kiti frontai, bet norimų laimėjimų nebuvo ir nėra… Sokolovskis ir Pokrovskis prastai organizuoja žvalgybą, todėl neturi aiškaus supratimo apie priešą – apie jo karinių inžinerinių įtvirtinimų skaičių, nors tai labai svarbu renkantis vietą priešo gynybai pralaužti.“ […}
Sovietinis lageris
…Papulkininkis Aleksejevas pasakė: „Vakarų fronte ištikus menkiausioms nesėkmėms, štabas tyčia perdėtai įvertina priešo pajėgų dydį. Tikslių duomenų apie kariuomenę neteikia… Akių muilinimo įvertinant priešo pajėgas faktai vyksta [fronto žvalgybos skyriaus pulkininko J.] Iljino pastangomis pagal Pokrovskio nurodymą“ […]
Raudonosios armijos generalinio štabo žvalgybos skyriaus viršininkas [Fiodoras] Kuznecovas, turėdamas iš mūsų gautos medžiagos apie nekokią padėtį Vakarų fronto žvalgybos skyriuje, š. m. sausį [1944 m.] pasiuntė ten komisiją, vadovaujamą [SSRS prokuroro pavaduotojo] generolo leitenanto [Afanasijaus] Vavilovo, kurioje buvo majoras Krylovskis. Komisija aptiko žvalgybos skyriaus darbe daug bjaurių dalykų ir priešo pajėgų dydžio išpūtimo faktų…
Iljinskis, Pokrovskiui pritariant, ėmėsi priemonių, siekdamas sukompromituoti šią komisiją, ir net apkaltino Krylovskį, kad jis, būdamas Vakarų fronte, užuot dirbęs, sistemingai girtavo. Taip Pokrovskis ir Iljinskis pasiekė, kad dėl nustatytų bjaurių dalykų Vakarų fronto karo taryba reikalingų priemonių nesiėmė…
Š. m. kovo 25 d.… dėl prasto organizavimo per artilerinį rengimą RS įrenginiai [t. y. „katiušos“] paleido salvę į saviškius pėstininkus, dėl ko 352-osios divizijos daliniai patyrė didelių nuostolių. Pokrovskis… prašė niekam apie tai nepasakoti…
Vakarų fronto karo tarybos narys generolas leitenantas [Levas] Mechlis, kalbėdamasis su kontržvalgybos valdybos viršininku generolu leitenantu [Pavelu] Zeleninu, pasakė, kad Sokolovskis nesuprantamas žmogus, uždaras, nepatenkintas generalinio štabo atskirais žmonėmis… vadino juos veltėdžiais, o kartais dėl kai kurių paliepimų ironizuoja ir juos kritikuoja…“
Stalinas, siekdamas susigaudyti, kokia padėtis susiklostė Vakarų fronte, paskyrė naują specialią penkių žmonių komisiją, vadovaujamą Georgijaus Malenkovo. Komisijos nariai buvo DVRAPV viršininkas Aleksandras Ščerbakovas ir žvalgybos valdybos viršininkas Fiodoras Kuznecovas. Mechlis perdavė Malenkovui vieno iš vadų, kuris skundėsi Abakumovo valdiniais, anoniminį laišką. Turbūt Mechlis norėjo pavaizduoti, kad jis visomis jėgomis stengiasi padėti nubausti Sokolovskį. Nežinomo vado anoniminis laiškas buvo parašytas su didele aistra ir neapykanta smeršininkams:
„Šis laiškas yra kaip skaudančios širdies šauksmas, ir prašau Jus, draugas Stalinai, manęs už tai griežtai nesmerkti.
Štai kokia padėtis susidarė Vakarų fronte, vykstant dalinių ir junginių vadų pjudymui bei persekiojimui. Vadais absoliučiai nepasitikima. Daliniuose ir junginiuose viską valdo, kaip sakoma, karaliauja ir viešpatauja kontržvalgybos įgaliotiniai. Jie kaip nori, taip savivaliauja… Jais visada tikima, o vadais – niekada…
…Vadai sekami kiekviename žingsnyje. Jei vadas ką nors išsikviečia, tai jis po susitikimo su vadu iškart patenka į kontržvalgybą: kam kviestas ir koks buvo pokalbis…
Iš vado atimtos visos teisės ir iniciatyvos. Vadas negali nieko nuspręsti be kontržvalgybos įgaliotinio sutikimo. Iš vadų atimtos moterys [ŽLŽ], o kiekvienas kontržvalgybininkas turi po vieną ar po dvi. Kiekviename žingsnyje gąsdinama Mechliu, ir dabar nuotaika nepavydėtina, o juk dauguma iš jų, negailėdami savo gyvybių, gynė tėvynę ir turi nuo 4 iki 8 ordinų.
Kodėl taip yra? Nejau grįžo 1937-ieji, 1938-ieji metai – taip skaudu ir apmaudu.
Aš nepasirašau, nes žinau, kad jei pasirašysiu, tai tikrai pražūsiu, ir ši padėtis yra tikra.“
1944 m. balandžio 11 d. didžiulės apimties Malenkovo komisijos pranešime buvo aprašyta dar didesnį pasipiktinimą keliančių faktų negu tie, apie kuriuos pranešė Abakumovas. Per tą laiką žlugo vienuolika Vakarų fronte pradėtų karinių operacijų. Nuostoliai buvo didžiuliai: „Tose be rezultatų likusiose operacijose nuo 1943 m. spalio 12 d. iki 1944 m. balandžio vien aktyviuose [kovos] veiksmų ruožuose frontas neteko 62 326 žuvusiųjų, 219 419 buvo sužeistųjų. Dar pridėjus nuostolius pasyviuose fronto ruožuose, išeitų, kad Vakarų frontas nuo 1943 m. spalio iki 1944 m. balandžio neteko 330 587 žmonių. Be to, per tą laiką iš Vakarų fronto į ligonines pateko 53 283 ligoniai.“ Istoriko Boriso Sokolovo skaičiavimais, per tą patį laiką vokiečių nuostoliai šiame fronte buvo apie 13 000 žuvusiųjų, t. y. maždaug penkiskart mažesni negu Raudonosios armijos.
Komisijos išvada buvo štai kokia: „Operacijų Vakarų fronte nesėk-mių svarbiausia priežastis yra nepatenkinamas fronto vadovybės vadovavimas.“28 Pranešime taip pat rekomenduojama pašalinti iš pareigų Sokolovskį, Pokrovskį, Ilnickį ir kitus vadus. Pranešime kaltinamas iki Mechlio buvęs karo tarybos narys Nikolajus Bulganinas, taip pat Mechlis, kad nepranešė vyriausiajai vadovybei apie Vakarų fronto karinės vadovybės klaidas, ir rekomendavo Bulganinui skirti papeikimą. 1944 m. balandžio 12 d. Stalinas pasirašė direktyvą, kad nesėkmingas Vakarų frontas pervadinamas „3-iuoju Baltarusijos frontu“29. Trys buvusio Vakarų fronto armijos perduotos naujai sukurtam 2-ajam Baltarusijos frontui.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nepaisant sunkių kaltinimų Abakumovo ir Malenkovo pranešimuose, šį kartą Vakarų fronto vadams bausmė buvo itin švelni. Sokolovskis buvo nušalintas, bet tuojau paskirtas 1-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Pokrovskis toliau tarnavo, eidamas 3-iojo Baltarusijos fronto štabo viršininko pareigas. Tik Ilnickis neteko savo posto. Mechlis tapo 2-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu, o Bulganinas –1-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu.
Netrukus, 1944 m. lapkritį, Bulganinas taip pat pakilo tarnyboje iki gynybos liaudies komisaro pavaduotojo pareigų. Jis taip pat tapo VGK nariu. Dabar frontų karinė vadovybė raportuodavo Bulganinui, o šis pranešdavo Stalinui, kas jam atrodė reikalinga. Stalinui tiesiogiai toliau buvo pavaldūs tik Abakumovas ir Ščerbakovas su savo valdybomis.
Priežastys, dėl kurių Stalinas palaikė ir rėmė Bulganiną, nėra žinomos. Pagal veteranų atsiminimus, tarp kariškių frontuose klaidžiojo legendų apie Bulganino girtavimą bei apie tai, kad jis laikė ištisą haremą jaunų moterų. Be to, būdamas karo tarybų narys, jis turėjo penkis adjutantus, du telefonistus, virėją, ordonansą, t. y. tarną, ir asmeninių sargybinių. Štai kaip aprašė generolas Piotras Grigorenka Bulganino dalyvavimą fronto karo tarybos posėdyje:
„Per vaidinimą [t. y. būsimosios operacijos aptarimą pas 2-ojo Pabaltijo fronto vadą Markianą] Popovą, atėjo Bulganinas – girtas iki žemės graibymo. Veidas ryškiai raudonas, išpurtęs, po akimis maišeliai. Priėjo prie Markiano Michailovičiaus, kyštelėjo ranką ir nudribo greta prie stalo. O kitiems net nelinktelėjo… Popovas Bulganinui pasakė:
– Nikolajau Ivanovičiau, paprašyk visus atėjusius drauge su tavimi persikelti į priimamąjį.
– Aš nenoriu palikti politinio biuro nario vieno, – griežtai ir aiškiai mesdamas iššūkį ištarė baisūnas NKVD uniforma.
– Nikolajau Ivanovičiau, aš dar kartą prašau. Negaliu toliau dirbti, kol čia bus bent vienas pašalinis.
– Štai kaip jūs visi užsikrėtėte įtarumu. O reikia suprasti ir draugą – mano apsaugos viršininką. Jis taip pat turi instrukcijų ir net gali jų nepaisyti. Aš jam duosiu įpareigojimą, o jis tuojau paskųs, kad trukdau jam eiti tarnybą.
– Nežinau, nežinau, Nikolajau Ivanovičiau, bet aš, esant pašaliniams, operacijos plano neaptarinėsiu.
Jie dar šiek tiek pasiginčijo. Ir galiausiai Bulganinas įsakė visiems išeiti. Visą likusią aptarimo dalį jis prasnaudė. Ir paskui pasirašė viską nė nežvilgtelėjęs.“
Stalino aplinkoje Bulganinas buvo laikomas profesiniu atžvilgiu menkiausiai išsimokslinusiu kariškiu. Ir atrodo visiškai neįtikima, kad per visą karą Bulganinas laikytas SSRS valstybės banko valdybos pirmininku.
Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“
Sulaikytame Kinijos žvejybiniame laive rastas įšalęs negyvo Indonezijos piliečio kūnas, ketvirtadienį paskelbė pareigūnai, pridurdami, kad įgulos nario mirtis yra įtartina.
Indonezijos policija teigė, kad šią savaitę Malakos sąsiauryje buvo sulaikyti du laivai, gavus pranešimą, jog viename jų galimai mirė vienas įgulos narių.
20-metis indonezietis galimai buvo kankinamas, o jo kūnas nuo birželio pabaigos buvo laikomas „Lu Huang Yuan Yu 117“ laivo šaldiklyje, teigė Riau provincijos policijos atstovas Harry‘is Goldenas Hartas.
„Auka turėjo fizinių sužeidimų, tačiau atliekame skrodimą, kad galėtume išsiaiškinti tikslią mirties priežastį“, – jis sakė naujienų agentūrai AFP.
Dėl vyro mirties buvo apklausta kelios dešimtys įgulos narių, laivais plaukiančių iš Kinijos, Indonezijos ir Filipinų.
Kovos su prekyba žmonėmis ekspertai teigia, kad žvejybos pramonėje plačiai naudojamas priverstinis darbas, o išnaudojamiems darbuotojams dažnai neišmokami atlyginimai, jiems tenka dirbti viršvalandžius ir susidurti su smurtu bei mirtimi.
Indonezija ir Pietryčių Azija yra pagrindiniai tokio darbo šaltiniai – dažniausiai taikomasi į nepasiturinčius ir neišsilavinusius žmones, kurie viliojami gerų atlyginimų už darbą jūroje pažadais.
Birželį du Indonezijos piliečiai iššoko iš vieno Kinijos laivo, siekdami pabėgti nuo, jų teigimu, smurto ir šiurpių sąlygų.
Juos vėliau išgelbėjo Indonezijos žvejybinis laivas. Ketvirtadienį policija teigė, kad dėl kaltinimų smurtu buvo suimti devyni žmonės.
Prieš mėnesį trijų negyvų Indonezijos piliečių kūnai buvo išmesti į jūrą pro vieno Kinijos laivo bortą.
Džakarta vėliau teigė, kad, turimomis žiniomis, vyrai mirė nuo ligų, o Pekinas palaikų palaidojimą jūroje apibūdino kaip paisantį tarptautinių įstatymų.
Penktadienį Kamerūno valdžia paskelbė ataskaitą apie žurnalisto Samuelio Wazizi, kuris buvo įtariamas ryšiais su separatistais, mirties kalėjime aplinkybes. Tai penktadienį paskelbė naujienų portalas „Journal du Cameroun“.
„S. Wazizi buvo suimtas 2019 metų rugpjūčio 1 d. ir po 16 dienų mirė nuo sepsio“, – pareiškė oficialus Kamerūno gynybos ministerijos atstovas Cyrille`as Serge`as Atonfackas. Jis paneigė kai kurių žiniasklaidos priemonių pranešimus, kad žurnalistas galėjo mirti dėl kankinimų.
C. S. Atonfackas tvirtino, jog kai tik paaiškėjo, kad S. Wazizi turi sveikatos problemų, jis buvo paguldytas į karo ligoninę Jaundėje. Bet jo būklė pablogėjo, ir rugpjūčio 17 d. žurnalistas mirė. Gynybos ministerijos atstovas pabrėžė, jog S. Wazizi šeima žinojo, kur jis yra, ir palaikė su juo kontaktus, kai žurnalistas buvo hospitalizuotas.
Apie S. Wazizi mirtį tarptautiniai žurnalistų sluoksniai sužinojo šios savaitės pradžioje. Žurnalistų ir žmogaus teisių gynimo organizacijos pareikalavo, kad Kamerūno vyriausybė suteiktų reikiamą informaciją šiuo klausimu.
Valdžia įtarė S. Wazizi ryšiais su anglakalbiu separatistiniu pogrindžiu, veikiančiu pietiniuose ir vakariniuose šalies rajonuose.
Iš 22 milijonų Kamerūno gyventojų dauguma kalba prancūziškai, bet penktadalis istoriškai vartoja anglų kalbą, nes gyvena šalies vakaruose, kuriuos kolonijiniu laikotarpiu kontroliavo Britanijos imperija. 2016 metų rudenį dviejose anglakalbėse Kamerūno provincijose prasidėjo riaušės. 2017 metų pabaigoje jos virto ginkluota kova, o po kelių mėnesių opozicijos lyderis Julius Ayukas Tabė pasiskelbė vadinamosios Ambazonijos Respublikos prezidentu. Humanitarinių organizacijų duomenimis, nuo 2016 metų Kamerūne per susirėmimus žuvo 3 tūkstančiai žmonių, o dar apie 500 tūkstančių tapo pabėgėliais.
Lokys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Laukinius gyvūnus cirke naudoti draudžiančios įstatymo pataisos galėtų būti priimtos dar šioje Seimo sesijoje, tikisi aplinkos ministras Kęstutis Mažeika.
Šeštadienį švenčiama Pasaulinė cirko diena, skirta atkreipti visuomenės ir valdžios įstaigų dėmesį į cirko meną ir jo reikšmę. Lietuvoje pastaraisiais metais cirko tema asocijuojama su juose naudojamais gyvūnais.
„(…) Man, kaip (buvusiam. – ELTA) Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui ir laikinosios grupės už gyvūnų gerovę ir apsaugą pirmininkui, tas klausimas tikrai yra opus, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats esu veterinaras ir suprantu, ką reiškia gyvūnų kentėjimas. Tikrai palaikau šią iniciatyvą ir mes (Aplinkos apsaugos komitetas. – ELTA) kreipėmės į ministeriją, kad būtų išplėstas šis projektas ir būtų kompleksiškai išanalizuota.
Manau, kad dar šioje sesijoje Seime turėsime svarstymus, ir tikiuosi, kad jis (įstatymas. – ELTA) bus priimtas iki sesijos pabaigos“, – Eltai sakė K. Mažeika.
Zebras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Tuo metu Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Klovaitė Eltai nurodė, kad Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo projektas šių metų vasario pabaigoje buvo pateiktas svarstyti Vyriausybei, ir dabar jis taisomas pagal Vyriausybės kanceliarijos teisės grupės gautas pastabas.
Ji nurodė, kad projekto esmė yra apibrėžti cirko sąvoką – kad tai yra keliaujanti paroda arba kilnojamasis žvėrynas, kuriame yra vienas arba daugiau gyvūnų, taip pat – nustatyti draudimą naudoti laukinius gyvūnus cirko veikloje. Tiesa, projekte siūloma nustatyti išimtis kai kurias gyvūnų rūšis naudoti keliaujančiose parodose – pavyzdžiui, švietimo tikslais.
„Siekiant užtikrinti laukinių gyvūnų apsaugą, nustatomas draudimas naudoti laukinių žinduolių, paukščių, roplių ir varliagyvių rūšių gyvūnus cirkuose. Siūloma nustatyti išimtis kai kurioms gyvūnų rūšims, kurios galėtų būti naudojamos keliaujančiose parodose (pavyzdžiui, švietimo tikslais vežamos demonstruoti mokyklose). Atsižvelgiant į gyvūnų biologiją ir kitas savybes, į šį sąrašą būtų įtraukiamos gyvūnų rūšys, kurias vežiojant jiems nebūtų daroma žala“, – komentare Eltai nurodė K. Klovaitė.
Tuo metu cirkuose naudotus minėtus gyvūnus būtų leidžiama laikyti iki natūralios jų mirties, užtikrinant, kad gyvūnai nesiveis. Tiesa, šis įstatymas nedraus naudoti gyvūnų pasirodymo vietose, kur jie yra laikomi nuolat ir nėra pervežami iš vienos vietos į kitą (pavyzdžiui, delfinų pasirodymai delfinariumuose).
Dabartinėje Laukinės gyvūnijos įstatymo redakcijoje apie cirko veiklos reglamentavimą nekalbama, jo sąvoka nėra apibrėžta.
Plėšrūnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ELTA primena, kad Laukinės gyvūnijos įstatymo pataisas yra pateikęs Seimo narys Linas Balsys. Rugsėjį Aplinkos apsaugos komitetas pritarė projektui, tačiau nutarta jį patikslinti ir sujungti L. Balsio pasiūlymus su Aplinkos ministerijos pasiūlymais.
Kaip teigia pataisų autorius, ES šalių įstatymuose vis dažniau įtvirtinama nuostata, draudžianti jų teritorijoje rengti cirko pasirodymus, kuriuose naudojami laukiniai gyvūnai.
„24 Europos valstybės turi vienokius ar kitokius apribojimus, skirtus gyvūnų išnaudojimui cirko pasirodymuose. Laukinių gyvūnų naudojimas cirko pasirodymuose uždraustas Austrijoje, Slovėnijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Kroatijoje, daugumos laukinių gyvūnų naudojimas uždraustas Belgijoje, Latvija draudžia cirkuose naudoti laisvėje pagautus laukinius gyvūnus, o Estijoje, Lenkijoje priimtas apribojimas cirkuose naudoti laisvėje gimusius laukinius gyvūnus”, – sako L. Balsys.
Taip pat pažymima, kad cirkas yra nesuderinamas su gyvūnų gerovės standartais – dresuojant ir juos kontroliuojant prieš gyvūnus yra taikomas smurtas, o juos vežant iš vienos vietos į kitą gyvūnai laikomi vilkikų priekabose, kur neįmanoma užtikrinti jų prigimtinių poreikių. Akcentuojama, kad gyvūnams gyvenant netinkamomis sąlygomis dažnai pasireiškia jų elgsenos sutrikimai, jų elgesys tampa neprognozuojamas.
Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius teigia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas, kad sovietų represijos prieš Lietuvos partizanus gali būti pripažintos genocidu, – svarbi naujiena Lietuvai ir Europai. Pasak jo, iki tol nebuvo vyraujančios tarptautinės nuomonės, kad sovietų represijos, kaip ir nacių represijos, gali būti prilygintos genocidui. Todėl šis EŽTT sprendimas, pasak E. Jankevičiaus, atkreips kitų valstybių dėmesį ir dar labiau išryškins Sovietų Sąjungos nusikaltimus prieš Baltijos valstybes.
,,Labai svarbi naujiena Lietuvai, istorinė byla, kuri mums yra tiek teisiniu, tiek istoriniu požiūriu nepaprastai svarbi. EŽTT pripažino, kad pareiškėjas yra teisėtai nuteistas ir yra prisidėjęs prie genocido. Tai reiškia, kad EŽTT kartu pripažino, kad Sovietų Sąjungos represijos prieš partizanus, kaip reikšmingą nacionalinės etninės grupės dalį, gali būti laikomas genocidu. Iš tikrųjų tai akivaizdi tiesa, kad prieš mūsų tautos dalį, net ir prieš visą tautą, buvo vykdomas genocidas“, – ketvirtadienį ,,Žinių radijui“ teigė E. Jankevičius.
ELTA primena, Europos Žmogaus Teisių Teismas antradienį atmetė partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje dalyvavusio buvusio KGB pareigūno Stanislovo Drėlingo skundą bei sutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.
S. Drėlingas buvo nuteistas už tai, kad sovietinės okupacijos metu būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnas, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant partizanų vadą pulkininką A. Ramanauską-Vanagą.
A. Ramanauskas-Vanagas buvo įkalintas KGB vidaus kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo – 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas.
S. Drėlingas pareikštus kaltinimus laiko nepamatuotais ir visiškai nepagrįstais, nurodo, kad žino, kokie veiksmai pagal tarptautinę teisę pripažįstami genocidu, ir prie tokių veiksmų jis neprisidėjo. Prasidėjus nagrinėjamos bylos tyrimui, tikėdamas savo nekaltumu, kiek leido atmintis, stengėsi padėti pareigūnams išsiaiškinti jiems rūpimus klausimus. Tokią savo poziciją laikė bendradarbiavimu, tačiau jo atvirumas ir geri norai tapo jam žalingi, nes jis tapo įtariamuoju.
A. Ramanausko-Vanago palaikai šiais metais buvo rasti Našlaičių kapinėse ir palaidoti valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Lietuvos Vyriausybei perdavė Saudo Arabijos piliečio Mustafa Ahmed Adam al-Hawsawi peticiją prieš Lietuvą, kurioje pareiškėjas skundžiasi dėl kankinimų ir laisvės apribojimų, patirtų specialioje Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) suėmimo ir tardymo programoje kovoje su terorizmu.
Anot pareiškėjo, jis esą buvo perkeltas į Lietuvoje veikusį slaptą CŽV kalėjimą ir čia buvo laikomas nuo 2005 m. iki 2006 m. kovo 25 d., kai CŽV slaptasis kalėjimas tariamai buvo uždarytas dėl negalėjimo suteikti būtinąją medicinos pagalbą.
Šioje byloje EŽTT pasiūlė šalims sudaryti taikų susitarimą. Jei iki kovo 22 d. taikus susitarimas nebus pasiektas, Lietuvos Vyriausybė turės per 6 savaites pateikti atsakymus į bylos šalims suformuotus klausimus.
Pasak teisingumo ministro Elvino Jankevičiaus, artimiausiu metu Vyriausybė apsvarstys šį klausimą ir priims sprendimą.
Pareiškėjas Al-Hawsawi buvo pateikęs skundą EŽTT ir prieš Lenkiją dėl galimo kalinimo šioje šalyje veikusiame CŽV kalėjime. Tačiau išslaptinus daugiau CŽV dokumentų, paaiškėjo, kad pareiškėjas tuo metu buvo kalinamas Afganistane. Todėl ši byla buvo išbraukta iš EŽTT bylų sąrašo.
ELTA primena, kad praėjusių metų gegužės 31 d. EŽTT sprendimu „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“ nustatė, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus dėl kankinimo uždraudimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir teisės į veiksmingas teisinės gynybos priemones byloje dėl Lietuvos bendradarbiavimo JAV Centrinės žvalgybos agentūros vykdytoje slaptoje vadinamųjų „aukštos vertės sulaikytųjų“ programoje. Dėl neteisėto kalinimo Lietuvoje Strasbūro teismas įpareigojo Lietuvą išmokėti 130 tūkst. eurų palestiniečiui Abu Zubaydahui. Jis šiuo metu kali Gvantanamo bazėje.
Kremlius atmetė JAV kaltinimus Rusijos pilietei Marijai Butinai, pavadindamas juos „nepagrįstais“. Moteris ketvirtadienį prisipažino veikusi šalyje kaip neteisėta užsienio agentė.
Marija Butina
„Kaltinimus jai laikome visiškai nepagrįstais“, – sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.
M. Butina kaltinama tuo, kad veikė kaip neregistruota Rusijos agentė ir bandė infiltruotis į Respublikonų partiją, užmegzdama ryšius su tokiomis organizacijomis kaip Nacionalinė šaulių asociacija.
Prokurorai teigė, kad kaltinamoji siekė užmegzti ryšius su Respublikonų partija, siekiant daryti įtaką JAV užsienio politikai. Ji suimta šiemet liepą.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas penktadienį sakė turįs pagrindo manyti, kad Rusijos pilietė buvo laikoma sąlygomis, privertusiomis ją klaidingai prisipažinti kalta. Ministras pridūrė, kad prisipažinimas suprantamas, nes ji buvo kankinama.
Sergejus Lavrovas. EPA – ELTA nuotr.
„Suprantu šią moterį. Ji laikoma pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, ji daug mėnesių buvo kankinama specifiniais būdais (…)“, – sakė S. Lavrovas.
Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Teisme Karolina Bubnytė-Širmenė, komentuodama Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) priimtą verdiktą, kuriuo pripažįstama, kad Lietuvos teritorijoje nuo 2005 metų vasario iki 2006 metų kovo veikusiame slaptame CŽV kalėjime buvo neteisėtai įkalintas palestinietis Abu Zubaydahas, sako, kad EŽTT priimdamas sprendimas remiasi kitokiais standartais nei nacionaliniai teismai.
K. Bubnytė-Širmenė pabrėžė, kad EŽTT remiasi vien netiesioginiais įrodymais, kurie yra prieinami viešojoje erdvėje.
„Jokių tiesioginių įrodymų nėra ir nėra nustatyta, kad orlaiviais būtų gabentas į Lietuvą ar iš Lietuvos būtent tas asmuo. Ir nėra nustatytų jokių konkrečių Lietuvos pareigūnų dalyvavimo. Yra remiamasi daugiau aplinkybėmis, kurios yra nustatytos iki pareiškėjo atgabenimo į Lietuvą, bylose prieš kitas valstybes“, – aiškino Vyriausybės atstovė EŽTT.
„Mes kalbame apie situaciją, kai taikomi skirtingi įrodinėjimo standartai. Jeigu nacionaliniu lygmeniu baudžiamojoje teisėje reikalaujama nustatyti be jokios abejonės, tai čia yra truputėlį kitoks standartas, kai yra labiau tikėtina, negu netikėtina“, – kalbėjo K. Bubnytė-Širmenė, pridurdama, kad pagrindiniai EŽTT dokumentai priimant sprendimą buvo 2014 metais paviešinta JAV Senato ataskaita ir kiti tarptautinių organizacijų ir nevyriausybinių organizacijų tyrimai.
Ji taip pat akcentavo, kad teismo sprendime nėra nustatyti, kokie konkrečiai kankinimai tariamiems kaliniams buvo taikomi Lietuvoje. Anot jos, inkriminuojami kankinimai tiesiog paimti iš bendros CŽV kaliniams taikytos kankinimų praktikos.
„Tiesiog teismas (EŽTT – ELTA) remiasi bendru CŽV kaliniams taikytu režimu ir iš to daro išvadą, visiškai nedetalizuodamas, kad tas elgesys su pareiškėju prilygo elgesiui draudžiamam pagal konvencijos trečią straipsnį“, – kalbėjo K. Bubnytė-Širmenė.
Ji taip pat pabrėžė, kad ieškos argumentų, jog Lietuvai nepalankus sprendimas būtų peržiūrėtas.
„Tikimybė, jei argumentų surasime, yra, kad kažkas pasikeis, bet šiuo metu dar nesame nusprendę, ar tikslinga kreiptis“, – sakė Vyriausybės atstovė EŽTT ir aiškino, kad Lietuvos pozicijos išdėstymui buvo skirtos didelės pastangos.
Anot jos, EŽTT buvo aiškinta, kad užfiksuotais skrydžiais į Lietuvą buvo gabenta slapta ryšių įranga, kuri buvo skirta dviem Lietuvos teritorijoje esantiems objektams.
Vyriausybės atstovė EŽTT tai pat pridūrė, kad jei Lietuvos prokuratūra nuspręs, kad tokių kalėjimų nebuvo, kils nemaža problema dėl EŽTT sprendimo vykdymo.
Pasak K. Bubnytės-Širmenės, EŽTT konstatavimas Lietuvai užtraukia keletą Europos žmogaus teisių konvencijos – ELTA garantuojamų teisių pažeidimų.
Pasak jos, yra konstatuoti konvencijos trečio straipsnio – kankinimų uždraudimas, konvencijos penkto – teisė laisvę ir saugumą, konvencijos aštunto – teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir konvencijos tryliktojo straipsnio – teisė į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimai.
Yra konstatuoti konvencijos trečio straipsnio – kankinimų uždraudimas, konvencijos penkto – teisė laisvę ir saugumą, konvencijos aštunto – teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir konvencijos 13 straipsnio – teisė į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimai.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ketvirtadienį priėmė verdiktą, kad Lietuva ir Rumunija prisidėjo prie JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vykdytos programos, leisdamos laikyti terorizmu įtariamus asmenis jų teritorijose įkurtuose slaptuose kalėjimuose.
Šiuo metu Gvantaname kalintys du įtariamieji padavė šalis į teismą, tvirtindami, kad nuo 2004 iki 2006 metų buvo laikomi vadinamuosiuose CŽV „juoduosiuose objektuose“.
Lietuva buvo pripažinta kalta dėl to, kad jos teritorijoje nuo 2005 metų vasario iki 2006 metų kovo veikė slaptas CŽV kalėjimas, kuriame tuo metu buvo neteisėtai įkalintas aukšto rango palestiniečių „Al Qaeda“ operatyvininkas Abu Zubaydahas.
Teismas nusprendė, kad tiek Lietuva, tiek Rumunija pažeidė įtariamųjų teises pagal Europos žmogaus teisių konvenciją.
Abi šalys įpareigotos nukentėjusiais pripažintiems vyrams sumokėti po 130 tūkst. eurų.
Naujuoju CŽV direktoriumi tapo moteris – Džina (Gina) Haspel. Jos kandidatūrą Amerikos politikai patvirtinto užtektinai vieningai. Nors Senato komitete, nagrinėjančiame žvalgybos – kontržvalgybos temas, kandidatei pateikė ir nepatogių, piktų klausimų. Per daugiau nei dvi valandas trukusį kamantinėjimą jai buvo pateikta ir itin nepatogių klausimų. Sakykim, ar ji asmeniškai buvo susijusi su specialia JAV programa, leidusia kankinti sučiuptus teroristus specialiuose kalėjimuose.
Ir vis dėlto – kas toji Dž.Haspel, tapusi CŽV vadove? Ji – JAV karo lakūno duktė. Ji nuo pat vaikystės buvo priversta keliauti paskui savo tėvą – gyventi po visą pasaulį išsibarsčiusiose JAV kariuomenės bazėse. Ilgokai gyventa ir Kentukio valstijoje, kurioje – ypač žemas pragyvenimo lygis ir didelė bedarbystė. Todėl Dž.Haspel – tvirta, kieta, jos nepastumsi, nenuskriausi. Ji nuo pat mažens buvo užgrūdinta nuolatinių persikėlimų ir grubios vyriškos aplinkos.
Kaip praneša azerbaidžanietiškas leidinys haqqin.az, Dž.Haspel kaip CŽV agentė ilgokai darbavosi Afrikoje. Po komandiruotės Afrikoje ji kaip CŽV darbuotoja, turinti diplomatinę neliečiamybę, perkelta dirbti į Rusiją. Rusijoje, jei informacija tiksli, sėkmingai dirbo ne mažiau kaip 15 metų. Tiesa, „The Washington Post“ skelbia, esą Dž.Haspel niekada nedirbo Maskvoje. Bet buvę jos kolegos teigia, kad Dž.Haspel vadovavo kelioms svarbioms operacijoms prieš rusų agentus. Tik nežinia, kokiose ir kur. Beje, iki šiol apie Dž.Haspel veiklą Rusijoje nieko nežinota.
Taip pat svarbi naujiena, kad Dž.Haspel kadaise gyveno Azerbaidžane. Kad Azerbaidžane ji atliko svarbių slaptų užduočių, – patvirtina CBS News. Manoma, kad tarp 1990 – 2000 metų CŽV rezidentūrai Azerbaidžane vadovavo ne kas kitas, o Dž.Haspel. Ji greičiausiai vadovavo (arba buvo svarbus asmuo) ir operacijai, kurios metu Azerbaidžano sostinėje Baku suimti įtariamieji, kaltinami 1998-aisiais užpuolę amerikiečių ambasadas Kenijoje ir Tanzanijoje. Jai kaip CŽV darbuotojai teko paplušėti ir Turkijoje (ten ji pramoko laisvokai kalbėti turkiškai).
Vakarų spaudoje esama pranešimų, būtent kokią operaciją Dž.Haspel atliko Azerbaidžane. Taigi Azerbaidžano teritorijoje prieš maždaug du dešimtmečius CŽV (Amerika) ir Mossad (Izraelio žvalgyba) atliko bendrą operaciją. Dž.Haspel greičiausiai joje dalyvavo. Nežinoma tik tiek – kas operacijai vadovavo. Operacijos būta sudėtingos ir pavojingos. Ji pradėta 1998 metais, kai Mossadas gavo žinių, jog trys vieno teroristinės organizacijos „Al Qaeda“ vadovo aplinkos žmonių slapta atsikraustė į Baku. Tuo metu žydai neturėjo Azerbaidžane savo žvalgybinės rezidencijos. Todėl Mossad vadovybė paprašė CŽV pagalbos. Amerikiečiai padėti neatsisakė. Netrukus buvo sudaryta speciali grupė, kurioje, apsimetę amerikiečiais, veikė Mossado agetai. Padedant Azerbaidžano slaptosioms tarnyboms jie sėkmingai viešbutyje „Apšeron“ suėmė įtariamuosius teroristus.
Vienas iš šios operacijos dalyvių, buvęs Mossad slaptųjų tarnybų karininkas, papasakojo: „Taip, mes bendradarbiavome su amerikiečiais. Mes persekiojome asmenis, kurie organizavo JAV ambasadų užpuolimą užsienyje. Mes taip pat žinojoje, kad teroristai priklauso Egipto džihadistams ir kad jie nusprendė pasitraukti į Azerbaidžano sostinę Baku“.
Neatmestina versija, kad Azerbaidžane atliktai užduočiai vadovavo Dž.Haspel.
Žodžiu, Dž.Haspel – kietas riešutėlis. Ji – ne popierinis, o konkrečius darbus užsienyje atlikti turėjęs CŽV darbuotojas.
Įdomu taiai, kad atsakinėdama į Senato Žvalgybos atstovų klausimus Dž.Haspel teigė neleisianti ateityje atgaivinti įtariamųjų teroristų kankinimo programų, net jei šito reikalaus pats JAV prezidentas.
Bet svarbiausia, kad Rusiją ji laiko valstybe, kuri kelia vieną iš didžiausių pavojų. Antroje vietoje – terorizmas, Irano avantiūrizmas bei milžiniškos Kinijos ambicijos.
Manoma, kad Dž.Haspel tikriausiai priklauso tiems įtakingiems Amerikos politikos ir žvalgybos veikėjams, kurie skatino oficialųjį Vašingtoną Amerikos išvyti kuo daugiau rusų šnipų po Sergejaus Skripalio ir jo dukters apnuodijimo.
JAV Senatas ketvirtadienį 54 balsais prieš 45 patvirtino Giną Haspel naująja Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktore – ji tampa pirmąja tarnybai vadovausiančia moterimi.
„Sveikinimai mūsų naujajai CŽV direktorei G. Haspel“, – tviteryje rašė JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Senatas patvirtino jos kandidatūrą, nepaisant jos sąsajų su kankinimais šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžioje. Kaip pranešama, po 2001-ųjų rugsėjo 11 dienos išpuolių moteris vadovavo slaptam JAV kalėjimui Tailande, kuriame buvo kankinami terorizmu įtariami asmenys.
Du respublikonai balsavo prieš G. Haspel. Jos kandidatūrai priešinosi ir respublikonų senatorius Johnas McCainas, kuris buvo kankinamas Vietnamo kalėjime. Tačiau šiuo metu jis kovoja su smegenų augliu ir negalėjo dalyvauti balsavime.
Prieš G. Haspel CŽV vadovavo Mike’as Pompeo, bet neseniai JAV prezidentas paskyrė jį eiti JAV valstybės sekretoriaus pareigas.
Na va, atsitiko. Vis galvojau, kada išlįs. Ar dar po metų, ar po dešimties. Visi galai kada nors išlenda. Kaip šeimoje, taip ir politikoje.
Niekam ne paslaptis, kas yra "vieša paslaptis". Nors niekas nieko neįrodė, už rankos nepagavo. Panašiai būna, kai kaimynė – lengvai prieinama. Visi šypsosi, laiptinėje sveikinasi. Ir visi žino.
Visi pasaulyje žinojo ir žino, kad Lietuvoje CŽV kalėjimas buvo. Tik mes nežinojom. Šitiek tyrėm. Įsiteikiamai šypsodamiesi vis klausėm kietuolių – ar tai kartais ne Jūs, gerbiamieji, mūsų bute kažką ten tamsiam sandėliukyje dusinot? O tie nesako, kad ne. Sako – nesakysim, ne tavo, šeiminykas, reikalas. Ir kodėl jiems sakyt, jei susimokėjo tavo namų tvarkytojai? Tau žinoti nepriklauso.
Lietuvos Generalinėje prokuratūroje įvykusioje spaudos konferencijoje dėl paskelbtų JAV Senato atlikto tyrimo išvadų Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamento vyriausiasis prokuroras Irmantas Mikelionis patvirtino, kad prokuratūra artimiausiu metu dar kartą kreipsis į JAV prašydama suteikti informaciją, kuri, ją gavus, būtų prijungta prie atliekamo ikiteisminio tyrimo medžiagos.
Prokuroro paminėtas tyrimas dėl galimo neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną buvo pradėtas 2014 m. vasario 13 d., atsižvelgiant į Žmogaus teisių stebėjimo instituto pateiktą pareiškimą.
