Karabachas

Jau esu paskelbęs keletą išsamesnių savo publikacijų apie daug kur šlubuojančią Lietuvos užsienio politiką. Omenyje turiu straipsnius „Kodėl nemėgstu Joe Bideno?“ ir „Ar bebus norinčiųjų ginti visų stumdomą Lietuvą?“ Juose, be kita ko, raginau oficialųjį Vilnių atviriau kalbėti su kartais klystančiais sąjungininkais bei drąsiau ginčytis su mums ant galvų belipančiais partneriais.

Avantiūra Kinijos tema

Mūsų valstybė – maža, teturinti vos trejetą milijonų lietuvių, todėl vienintelė mūsų jėga – tiesos sakymas. Jei JAV bjauriai sulaužė 1994-aisiais duotus Budapešto įsipareigojimus Ukrainai, – kodėl bijome bent jau garsiai nusistebėti Vašingtono ištižimu? Jei Vokietija vinguriuoja, nenorėdama į Lietuvą atsiųsti savo karių brigados, – kodėl nedrįstame net burbtelėti? Jei JAV ambasadorius drįsta, atsibeldęs į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą, nurodinėti, kaip mes privalome vertinti savo istoriją, – kodėl nepareiškiame protesto?

Tačiau atviras kalbėjimas su sąjungininkais ir partneriais įpareigoja. Jei iš kitų reikalaujame padorumo ir principingumo, jei priekaištaujame dėl dvigubų, trigubų standartų, tuomet ir patys privalome visur ir visada elgtis teisingai bei sąžiningai. Bet juk taip nėra.

Imkime kiniškąjį pavyzdį. ELTA skelbia, jog šį trečiadienį Vilniuje prie Kinijos Liaudies Respublikos ambasados Tibeto rėmėjai rengia pilietinę akciją. Jie sieks atkreipti visuomenės bei Lietuvos politikų dėmesį į šioje šalyje kalinamų politinių kalinių situaciją bei nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus Tibete, Honkonge bei Sindziango regione.

Piketo data – neatsitiktinė. Prieš 28 metus gegužės 17 d. Kinijos pareigūnai areštavo ir nežinoma kryptimi išgabeno šešerių metų XI Pančen Lamą, antrą pagal rangą tautos lyderį, bei jo šeimos narius. Pančen Lama yra laikomas jauniausiu politiniu kaliniu pasaulyje.

Kaip nurodoma ambasados pranešime, ilgus dešimtmečius Kinijos valdžia niekaip nereagavo į daugkartinius tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų raginimus pateikti informaciją apie Pančen Lamos, kuriam dabar turėtų būti 31 metai, likimą.

Tiesa, 2020 m. gegužės 19 d. Kinijos vyriausybė pareiškė, kad Pančen Lama „dabar yra universiteto absolventas, turintis stabilų darbą“, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.

Štai toks Lietuvos susirūpinimas kinietiškais reikalais man suprantamas. Jei tik bus galimybė, šioje pilietinėje akcijoje norėčiau dalyvauti. Tačiau man nesuprantama, kuomet Lietuva dar visai neseniai, apeidama oficialųjį Pekiną, puolė labai karštai bičiuliautis su Taivanu. Juk mūsų 1991-aisiais metais laisva valia pasirašytos sutartys su kinais byloja, jog su Taipėjumi (Taivano sostinė) bendrausime tik Pekinui leidus. Tais mums lemtingais metais Kinija pripažino mūsų nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą (su Vilniaus ir Klaipėdos regionais), o mes prisiekėme, kad Taivanas yra neatskiriama Kinijos dalis (beje, nemelavome: ir vienur, ir kitur – tie patys kintiečiai).

Dabar šią savo paties pasirašytą 1991-ųjų sutartį mes vienapusiškai sulaužėme. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis puolė megzti draugiškus santykius su Taipėjumi. Aš niekur niekad nesu tvirtinęs, jog sutartys – amžinos. Esą negalima jų keisti, koreguoti. Galima. Nėra nieko amžino. Tačiau tai pravartu daryti civilizuotai: informuojant tuos, kuriems tai svarbu. Bet, sprendžiant iš pasipiktinusios Kinijos, mes Pekino nei perspėjome, nei paaiškinome savųjų argumentų.

Be to, jei ryžtamės keisti sutartį, privalome turėti labai svarbių argumentų. Deja, svarių priežasčių šiuo konkrečiu atveju neturime. Taivanas buvo ir tebėra kinietiškas. Niekas nepasikeitė. Tiesiog saloje ir žemyne – skirtingos santvarkos. Todėl Lietuva, kad ir kaip versimės per galvą, nusispjovė į šalių teritorinį vientisumą apibrėžiančias tarptautines taisykles.

Šios lietuviškos avantiūros nepateisina net hipotezė, esą tokiam žygiui mus išprievartavo mūsų partnerė JAV.

Kartais net svarbiausiems partneriams būtina atkirsti – „NE“. „Ne“, nes priešingai elgtis – neteisinga. Tarptautinėse taisyklėse niekur neparašyta, esą teritorinį vientisumą branginti leidžiama tik demokratinėms valstybėms, o štai komunistinės ar autokratinės šalys privalo susitaikyti su galimais teritoriniais praradimais.

Kokią dar bjaurią potekstę turi antikinietiškas mūsų žingsnis? Jei mes negerbiame Kinijos teritorinio vientisumo, tai ir Pekinas turi bent jau moralinę teisę laužyti galvą, ar teisėtai valdome Vilniaus ir Klaipėdos regionus. Veidrodinis principas: jei aš tau skeliu antausį, tu – man trenki per sprandą.

Avantiūra Armėnijos tema

Kita bjauri lietuviška avantiūra – amžinas pataikavimas Armėnijai. Drįstu manyti, jog 44 dienas trukusio 2020-ųjų rudens karo dėl Karabacho buvo galima išvengti. Tereikėjo, jog Vakarai, įskaitant ir Lietuvą, elgtųsi principingai. Tiksliau tariant, privalėjome kiekviena proga reikalauti, jog oficialusis Jerevanas grąžintų Azerbaidžanui tai, kas azerbaidžaniečiams priklauso pagal tarptautinę teisę – Karabachą.

Sutramdyti bjauriai su Azerbaidžanu besielgiančią Armėniją galėjome senų seniausiai. Juolab kad oficialusis Jerevanas po 1992 – 1994 metais trukusio pirmojo karo su Azerbaidžanu visąlaik demonstratyviai, iššaukiančiai flirtavo su Rusijos bei Irano diktatoriais. Privalėjome kalbėti su Armėnija atvirai visus pastaruosius tris dešimtmečius – kol neatiduosite azerbaidžaniečiams Karabacho ir septynių gretimų rajonų, kol iš Karabacho neišvesite savo karinių formuočių, kol nesiliausite pasienio zonose rengę kruvinų provokacijų, tol nebus jokių draugysčių. Pirma – Azerbaidžanui grąžinate Karabachą, tada – kviečiame į svečius deryboms dėl finansinių, ekonominių, kultūrinių bendradarbiavimų.

Bet vadinamieji kolektyviniai Vakarai elgėsi dviprasmiškai: viena ranka pripažino, jog tarptautinė teisė dėl šalių teritorinio vientisumo yra palanki Azeraidžanui, kita ranka prievartavo oficialųjį Baku, kad šis vardan taikos ir ramybės paaukotų Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą armėnų separatistams. O Jerevaną slapta kurstė rengti įvairiausio pobūdžio išpuolius prieš Azerbaidžaną garantuodami, jog Europa armėnų nelaikys kaltais – visą bėdą visuomet vers azerbaidžaniečiams.

Šiandien – tos pačios armėniškos klastos. Vos tik buvo numatyta Briuselyje pasirašyti taikos sutartį, kuri įpareigoja Armėniją grąžinti azerbaidžaniečiams visas 1992 – 1994-aisiais karinėmis priemonėmis neteisėtai užgrobtas žemes, gegužės 10-ąją kyla susišaudymai pasienio zonose. Armėnijos pusė kaltina Azerbaidžaną specialiai eskaluojant įtampą.

Štai AFP-ELTA gegužės 14-ąją perdavė iš Briuselio, kad sekmadienį Briuselyje konsultacinių pokalbių buvo susitikę Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentai. Tai patvirtino ES Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio atstovas. Tai jau, pasirodo, penktas kartas, kai, tarpininkaujant ES, prie derybų stalo mėgina šnekėtis Armėnijos prezidentas Nikolas Pašinianas ir jo kolega iš Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Ch. Michellis prieš tai su abiejų Kaukazo respublikų vadovais buvo susitikęs atskirų pokalbių – akis į akį.

Kokių niuansų AFP – ELTA dar pastebėjo? Pokalbiai surengti tęsiantis mirtiniems susirėmimams pasienyje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Jerevanas pranešė, kad Azerbaidžano pajėgos nužudė armėnų karį ir dar du sužeidė. Dieną prieš tai žuvo Azerbaidžano karys, o keturi armėnų kareiviai buvo sužeisti. Tad N. Pašinianas suskubo apkaltinti savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas.

Ką viešai pliurpia Armėnijos premjeras – ne taip svarbu. Svarbiausia, jog visiems akivaizdu: gegužės 10-ąją pirmieji šaudyti pradėjo Armėnijos kariai (kaip ir kitais sykiais, kurių jau užfiksuota dešimtys). Paaiškinti lengva: N. Pašinianas nenori pasirašyti nė menkiausių dokumentų baimindamasis Karabacho separatistų keršto.

Visiems taip pat suprantama, jog karinė priešprieša tokiomis dienomis Azerbaidžanui – tikrai nenaudinga. Skirtingai nei Armėnija, Azerbaidžanas trokšta kuo greičiau pradėt Karabacho regiono atgaivinimo darbus visuose be išimties miestuose ir gyvenvietėse. Bet negali – tai šen, tai ten sproginėja specialiai armėnų kariškių paslėptos minos, armėnų kariai kada panorėję šaudo iš sunkiųjų pabūklų, kalnų keliais į Karabachą armėnų separatistai mėgina įvežti karinės ginkluotės, kad galėtų rengti teroro aktus. Vos tik Azerbaidžanas imasi griežtesnių priemonių, pavyzdžiui, įrengia savo karių pasienio punktą Lačino kelyje (beje, savo teritorijoje), tuoj Jerevanas ima šaukti, jog Karabache likę armėnai nebeturi geriamo vandens ir duonos, jog po dienos kitos – humanitarinė katastrofa.

Akivaizdus melas. Armėnų civiliams, neturintiems nei ginklų, nei narkotikų, nei padirbtų pinigų, azerbaidžaniečių kariai netrukdo keliauti nei pirmyn, nei atgal. Tačiau Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, kyla daug triukšmo, esą Azerbaidžanas vis tik Karabache kelia humanitarinę katastrofą.

Lietuviškoje spaudoje gausu štai tokio pobūdžio komentarų: „N. Pašinianas apkaltino savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas ir perspėjo, kad esama tik nedidelės tikimybės, jog tokioms aplikybėmis bus pasirašytas bendras su Azerbaidžanu taikos susitarimas.“ Ką į šiuos prasimanymus atsakė Azerbaidžano lyderis – nė žodelio. Azerbaidžanui pasiteisinti neleidžiama.

Azerbaidžano pozicija akivaizdžiai nutylima. Karabacho temą nagrinėjančioje lietuviškoje spaudoje taip pat nerasite pareiškimų, jog Karabachas pagal tarptautinę teisę – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Dauguma lietuviškų tekstų surašyti taip, tarsi būtų atvirkščiai. Arba sukalti taip, tarsi kaltos abi pusės, tarsi vienos tiesos nėra ir negali būti.

Imkime paskutinįjį Armėnijos akibrokštą. Šių metu gegužės 9-ąją Maskvoje karinį rusų paradą drauge su nusikalstamą karą prieš Ukrainą pradėjusiu Vladimiru Putinu stebėjo ir Armėnijos Ministras Pirmininkas Nikolas Pašinianas. Lietuviškoje spaudoje priekaištų Armėnijai už šį vizitą – nė trupinėlio. O juk bent retoriškai paklausti Armėnijos vadovų, kodėl jie taip dažnai skrenda į Maskvą, – galėtume. Jei šių metų gegužės 9-ąją į Maskvą būtų atvykęs Azerbaidžano prezidentas, lietuviškoje spaudoje aptiktume daug pasipiktinimų neva „vargšus armėnus skriaudžiančiu Azerbaidžanu“. Suprask, ko iš jų norėti – Kremliaus pusėn dairosi. O N. Pašinianui – jokių priekaištų nei tuomet, kai dažnai lekia į Rusiją, pradėjusia Trečiąjį pasaulinį karą, nei tuomet, kai keliauja į Irano sostinę Teheraną, kuris žiauriai persekioja kiekvieną savo kitamintį ir teikia ginklų Rusijos armijai.

Beje, Armėnijos vadovus, įskaitant ir prezidentą, ir premjerą, ir jo žmoną, dažnai sutiksi ne tik Maskvoje ir Teherane, bet dar ir Vilniuje. Keistas sutapimas? Suskaičiuokite, kiek sykių per pastaruosius keliolika metų svetimas žemes užgrobusios Armėnijos vadovai svečiavosi Lietuvoje, o Lietuvos politikai, pradedant užsienio reikalų ministru, prezidentu, Seimo pirmininku, – Jerevane, palyginkime šiuos skaičius su analogiškais skrydžiais „Vilnius – Baku“ ir „Baku – Vilnius“, ir turėsime akivaizdžią proarmėnišką tendenciją. Elgiamės taip, tarsi 1992 – 1994-aisiais Karabachą užgrobusi ir iki šiol teisėtam šeimininkui visko iki paskutinio centimetro grąžinti nenorinti Armėnija mums mielesnė už teritorinį vientisumą per didžiausius vargus ir ilgiausiai trunkančias derybas susigražinantį Azerbaidžaną.

Taigi šiandien turime dvi lietuviškas avantiūras – kinietiškąją ir armėniškąją.

2023.05.16; 11:00