Konstantinas Zatulinas

Rusijos Dūmos deputatas Konstantinas Zatulinas ir vėl pateko Azerbaidžano nemalonėn. Azerbaidžane jis jau senokai laikomas „persona non grata“. Mat neslepia savo simpatijų Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano atplėšusiems separatistams.

Paskutinį sykį oficialiojo Baku protestų Rusijos Dūmos narys sulaukė tuoj po to, kai ir vėl aplankė armėnų okupuotą Kalnų Karabachą. Kalnų Karabacho sostinėje Stepanakerte (tikrasis sostinės pavadinimas – Hankendi) šis rusų parlamentaras dalyvavo surengtoje konferencijoje skambiu pavadinimu – „Bendradarbiavimas vardan teisingumo ir taikos“.

Oficialusis Baku tvirtina, kad K.Zatulinas, būdamas oficialiu asmeniu (jis – vienas iš Rusijos Dūmos komiteto, kuruojančio Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių tarpusavio santykių, Euroazijos integracijos ir užsienyje gyvenančių rusų teisių gynimo klausimus, vadovų), neturėjo teisės keliauti į Azerbaidžanui priklausantį, bet šiuo metu iš jo atimtą ir jo nekontroliuojamą Kalnų Karabachą.

Azerbaidžano URM vadovybė mano, kad toks K.Zatulino vizitas prieštarauja ne tik NATO ir Europos Sąjungos šalių, bet ir pačios Rusijos nostatai, jog Kalnų karabachas – Azerbaidžano teritorija. Tad visi, kas siekia nuvykti į Hankendi (toks azerbaidžanietiškas Stepanakerto pavadinimas), pirmiausia privalo gauti Baku leidimą. Tokio leidimo K.Zatulinas nepašė.

Todėl akivaizdu, kad K.Zatulinas, garsėjantis simpatijomis armėnų separatistams, nepaisė šios tarptautinės taisyklės. Todėl Azerbaidžano valstybė nusiuntė Rusijos URM oficialią protesto notą. Protesto pareiškimą paskelbė ir Maskvoje reziduojantis Azerbaidžano ambasadorius Poladas Biulbiul-ogly bei Rusijoje veikianti azerbaidžaniečių bendrija.

Slaptai.lt informacija

2019.10.21; 08:30

Vitalijus Balasanianas prisipažino nužudęs du civilius azerbaidžaniečius

Saulius Kizelavičius

Armėnijos spaudoje neseniai paskelbtas interviu su Kalnų Karabacho kare aktyviai dalyvavusiu armėnų separatistų vadeiva Vitalijumi Balasanianu. Šis vyras atvirai, viešai pareiškė, jog 1988-aisiais metais netoli Askerano būtent jis yra nužudęs du civilius azerbaidžaniečius.

Remiantis armėniška spauda, V.Balasanianas štai taip pasakė: „Aš buvau organizatorius, šaulys, žudikas. Aš prisipažįstu“.

Du ginklų neturėjusius taikius azerbaidžaniečių civilius šis vyras bus nušovęs 1988 metų vasario 22 dieną. Tądien keli šimtai azerbaidžaniečių iš Agdamo patraukė į tuometinį Stepanakertą (Kalnų Karabacho sostinė), kad pareikštų savo nuomonę – jie nesutinką su armėnų separatistų potvarkiais, girdi, Kalnų Karabachas privalo atsiskirti nuo Azerbaidžano ir kuo greičiau prisijungti prie Armėnijos.

Šiems jokios agresijos nerodžiusiems, tiesiog savo nuomonę pareikšti ketinusiems azerbaidžaniečiams netoli Askerano kelią pastojo ginkluotų armėnų būrys. Smogikai stengėsi sulaikyti azerbaidžaniečius. Armėnų smogikai nenorėjo, kad azerbaidžaniečiai patektų į Stepanakertą ir ten išdėstytų savo požiūrį dėl Kalnų Karabacho likimo. Armėniškojo separatizmo lyderiams buvo svarbu demonstruoti, esą visi tuometinio Kalnų Karabacho gyventojai trokšta kuo greičiau atsiskirti nuo Azerbaidžano. Jie jokiu būdu nenorėjo suteikti tribūnos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiams. 

Tarp ginkluotų armėnų buvo ir minėtasis V.Balasanianas. Susidūrimo metu buvo nužudyti du jokioms karinėms struktūros nepriklausę, jokių ginklų, net peilių, neturėję azerbaidžaniečiai – Ali Gadžijevas ir Bachtijaras Gulijevas.

Iki šiol Azerbaidžano teisėsauga nebuvo tikra, kas būtent šiems azerbaidžaniečiams atėmė gyvybes.

Dabar, remiantis Armėnijos spauda, galima tvirtinti, jog krauju suteptos būtent V.Balasaniano rankos.

Svarbu pabrėžti, kad nužudęs du azerbaidžaniečius V.Balasanianas netrukus paskirtas Askerane įsitvirtinusio separatistų būrio vadu. Tuometiniams antiazerbaidžanietiškai nusiteikusiems smogikams imponavo V.Balasaniano žiaurumas, šaltakraujiškumas?

Beje, šis vyras Armėnijoje iki šiol laikomas didvyriu, juo didžiuojamasi.

2019.10.19; 10:27

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis nesiteikė atsakyti nė į vieną slaptai.lt klausimą dėl praėjusią savaitę surengtos oficialios viešnagės į Armėniją. Kelionės išvakarėse keletą klausimų buvau nusiuntęs parlamento vadovo atstovams spaudai. V.Pranckiečiui grįžus iš Jerevano – klausimus pateikiau pačiam Seimo pirmininkui. Ir pirmu, ir antru atveju – mirtina tyla.

Suprantama, Seimo pirmininkas – užsiėmęs. Daug pluša ir jo pagalbininkai. Be to, Pirmininkas turi asmeninių rūpesčių – nežino, ar dar ilgai išsilaikys įtakingame Lietuvos valdžios krėsle. Be to, slaptai.lt neturi tokio didelio tiražo, kaip, pavyzdžiui, delfi.lt portalas, todėl mūsų klausimų galima ir nepastebėti.

Tačiau šiuo konkrečiu atveju dingojasi, kad ponas V.Pranckietis nepanoro brūkštelėti bent kelių žodelių tik todėl, kad pats dorai nežino, kodėl važiavo į Jerevaną. Analizuojant oficialią informaciją, paskelbtą LRS.lt puslapyje, susidaro įspūdis, jog Lietuvos Seimo pirmininkas Jerevane neturėjo jokių svarbių reikalų: draugiški, bet abstraktūs, neįpareigojantys pokalbiai apie šį bei tą oficialiose valdžios įstaigose bei gėlių ir vainikų nešimas prie Armėnijai svarbių paminklų. Štai ir viskas. Nebent dar būtų galima pridurti – V.Pranckietis kaip krikščioniškos valstybės atstovas demonstravo simpatijas kitai krikščioniškai valstybei.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Sutinku, krikščionys privalo palaikyti savo tikėjimo brolius, kur jie begyventų. Ir vis dėlto nenoriu sutikti, kad krikščionys privalo palaikyti neteisingai besielgiančius tikėjimo brolius. Viešėdamas Jerevane Lietuvos Seimo pirmininkas tikriausiai nedrįso nė užsiminti, kodėl Armėnija iki šiol neįgyvendino Jungtinių Tautų reikalavimų – nepasitraukė iš Kalnų Karabacho. O juk Lietuva kaip ir kitos NATO ir Europos Sąjungos valstybės kategoriškos: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, Armėnija šį regiona privalanti kuo greičiau grąžinti teisėtiems šeimininkams…

Svečiuodamasis Armėnijoje mūsų Seimo pirmininkas, matyt, neprasitarė ir dėl kitų gyvybiškai svarbių klausimų – kada oficialusis Jerevanas ketina atsisveikinti su Giumri mieste dislokuota Rusijos karine baze. Galų gale ar V.Pranckietis išdrįso priekaištauti Jerevanui, kodėl šis, kai Jungtinėse Tautose svarstomi Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos teritorinį vientisumą palaikantys dokumentai, Armėnija balsuoja lygiai taip pat, kaip Rusija? Ji spjauna į Kijevo, Tbilisio ir Kišiniovo pastangas susigrąžinti žemes, kurias okupavo Rusija?

Taip pat nesuprantama, kodėl Seimo pirmininkui buvo būtina padėti gėlių prie 1915-ųjų metų nelaimes įamžinančio paminklo. Taip, Lietuva kadaise paskelbė rezoliuciją, kurioje sakoma, jog „1915-aisiais metais turkai surengė armėnų tautos genocidą“. Tad V.Pranckietis pasielgė tarsi logiškai. Tačiau logikos pasigendu štai kur: nė vienas Lietuvos istorikas nėra šios tragedijos nagrinėjęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Todėl Lietuva, jei žvelgsime priekabiai, nepajėgi tiksliai žinoti, kas ir kaip dėjosi 1915-aisiais tuometinėje Osmanų imperijoje. Vadinasi, Lietuva privalėjo pasielgti kur kas apdairiau, vertindama prieš šimtą metų nutikusius karus. Nereikėjo lietuviams rėžti iš peties. Derėjo pasielgti taip, kaip darė Estija ir Latvija. Jos juk pasirinko abstraktesnes formules. Nei Talinas, nei Ryga 1915-ųjų tragedijos nepavadino genocidu. Tik Lietuva iš Baltijos šalių išsišoko.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Šis akibrokštas Lietuvai gali brangiai kaštuoti. Toks mūsų elgesys – tai spjūvis galingiausią kariuomenę Europoje turinčiai NATO narei Turkijai. Seimo pirmininkui reikėtų įsidėmėti: ne Armėnija, o Turkija priklauso NATO aljansui. Jei Lietuvai iškils mirtinas pavojus, o jis gali iškilti, mums pagalbos ranką išties ne armėnai, o būtent turkai. Jei Rusija puls Baltijos šalis, Armėnija bus ne mūsų, o kitoje barikadų pusėje. Bent jau taip manyti leidžia jos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė.

Žinoma, dabar Seimo pirmininkas V.Pranckietis gali nuskristi ir į Azerbaidžaną arba Turkiją. Vien tam, kad neva išlaikytų pusiausvyrą. Tačiau Azerbaidžane ar Turkijoje padėdamas gėlių prie paminklų, kuriais ten gerbiamas nuo armėnų smogikų ir teroristų rankų žuvusiųjų atminimas, slogaus įspūdžio neištaisysi. Bijau, kad į mus pradės žiūrėti kaip į pagarbos nevertą besiblaškančią politinę prostitutę.

Liūdniausia, kad mūsų principingumu ims abejoti ne tik Turkija ir Azerbaidžanas, bet ir Ukraina, Moldova, Gruzija. Jei jau Lietuva taip karštai bičiuliaujasi su klusnia Rusijos satelite Armėnija, Kijevui, Kišiniovui ir Tbilisiui negali nekilti abejonių – gal Lietuva tik apsimeta esanti ištikima tarptautinėms teritorinio vientisumo taisyklėms?

Įdomu, ar prieš skrisdamas į Jerevaną mūsų Seimo pirmininkas bent jau išklausė youtube.com erdvėje skelbiamų armėno Filipo Ekozjanco videointerviu, kuriuose šis armėnas narplioja dilemą – ką derėtų laikyti pagridiniu, svarbiausiu, pavojingiausiu armėnų priešu. Šis dešimtis aštrių, atvirų videointerviu paskelbęs vyras tvirtina, kad jo tautiečiai daro mirtiną klaidą manydami, esą visos tos teritorijos, kuriose gyveno arba šiuo metu gyvena bent vienas armėnas, būtinai yra Armėnija. Be kita ko, F.Ekozjancas skeptiškai žiūri ir į pasakojimus, esą prieš tūkstantį metų ar dar seniau gyvavo galingos, įtakingos Armėnijos valstybės, tik jas vėliau … prarijo blogi musulmonai.

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Tokių armėnų kaip F.Ekozjancas – vis daugiau. Kiekvieną kartą, prieš skrendant į Armėniją, derėtų įsiminti ir armėnų mokslininkės Matenadarana Gajane Aivazian pareiškimus, esą jai nusibodo klausytis nuolatinių armėniškų verkšlenimų, kad „Araratas – mūsų kalnas“, kad „Ilhamas Alijevas – labai labai blogas“, kad „konflikto sureguliavimas turi būti priimtinas Azerbaidžano, Armėnijos ir kažin iš kur atsiradusiai Kalnų Karabacho tautai“. Ši mokslininkė mano, kad Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas taikliai atkirto Armėnijos premjerui Nikolai Pašinianui, esą „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. I.Alijvas pasakė N.Pašinianui: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė, ir taškas.

Armėnų mokslininkė Matenadarana Gajane Aivazian

Taigi nėra, nebuvo ir nebus Kalnų Karabacho tautos. Ją išgalvojo agresyvieji armėnų separatistai. Kalnų Karabacho gyventojus skirstyti įmanoma tik į dvi dalis – azeraidžaniečius ir armėnus. Kalnų Karabacho konflikte Armėnija nėra teisi. Nėra teisi nuo pat pradžios, nuo pat pirmosios dienos.

Todėl Lietuvai, pasaulyje ieškančiai tiesos ir teisingumo, svečiuotis neteisingai besielgiančiose šalyse, net ir krikščioniškosiose, reikėtų kuo rečiau – tik itin svarbiais, tik neišvengiamas atvejais.

2019.10.08; 08:42 

Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Okupantai visur elgiasi vienodai. Jie ne tik okupuoja teritorijas, bet ir grobia tai, ką randa vertinga.

Taip elgėsi sovietai, 1945-ųjų balandį įsiveržę į Berlyną: ko nepajėgė išsivežti – sunaikino. O  kilnojamąjį turtą – meno vertybes, baldus, prabangos daiktus – į Sovietų Sąjungą gabenosi vagonais. Ypač godūs buvo aukštieji karo vadai, tarp kurių minimas ir vadinamasis „pergalės maršalas“ Georgijus Žukovas. Eiliniai kareiviai pasitenkindavo kur kas menkesniu grobiu.

Tokiu pat grobuoniškumu pasižymėjo ir 90-tieji praėjusio šimtmečio metai, kuomet griuvo viena didžiausių ir nuožmiausių imperijų – Sovietų Sąjunga. Praėjus ištisiems dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo, žmonija nieko nepasimokė. Vėl – teritorijų perdalijimas, grobikiški karai, vertybių (kultūrinių taip pat) pasisavinimas, naikinimas, masiniai žmonių ir ištisų tautų prigimtinių teisių pažeidimai.

Tokiu pat bjauriu elgesiu Rusija pasižymėjo ir Rytų Ukrainoje 20014 metais, pradėjusi ten iki šiol besitęsiantį konfliktą. Pasak ukrainiečių, buvo išmontuojami ir masiškai išvežami pramonės įrengimai, ko nesugebėta – sunaikinta.

Kitas pavyzdys – Armėnijos okupuotas, Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas. Tai chrestomatinis atvejis, akivaizdžiai demonstruojantis, kaip nesiskaitoma su kitu tautų teritorijų vientisumu, kaip paminamos ir pasisavinamos kultūrinės vertybės.

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Armėnijos okupuotose teritorijose armėnų buvo sugriauta per 600 istorinių ir architektūrinių paminklų, 22 muziejai. Ypač vertingi buvo Kelbedžaro ir Lačino istorijos ir kraštotyros muziejų eksponatai – įvairių istorinių epochų paminklai. Muziejai buvo tiesiog nusiaubti, o didžioji dalis vertingų kolekcijų išvežta į Armėniją. Štai tarp sunaikinto muziejaus Agdame eksponatų buvo toks retas eksponatas kaip suakmenėję kviečiai, kurių amžius – septyni tūkstančiai metų.

Išvežtos iš Azerbaidžano arba sunaikintos ne tik muziejinės vertybės, bet ir iš privačių asmenų įsigyti arba atimti meno kūriniai.

Apie vieną tokį atvejį – Karabacho audėjos išaustą kilimą pasakoja Filosofijos mokslų daktarė, Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorė, Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) prezidentė Širin J. Melichova.

Garsusis Azerbaidžano kilimų muziejus

Pasak jos, JAV gyvenantis azerbaidžanietis Elšadas Tairovas kolekcionuoja azerbaidžaniečių kilimus ir knygas apie Letifą Kerimovą – pasaulyje žinomą ir garsų mokslininką, kilimų tyrinėjimo pradininką ir audėją.

Prieš keletą metų viename iš meno dirbiniais prekiaujančių interneto portalų jis išvydo Karabacho kilimą. Aukcione pateiktą kaip armėnišką, nors jo piešinyje buvo aiškiai matyti azerbaidžaniečių kalba kirilicos rašmenimis užrašyta: „1971 metų sausio 1 d. motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“.

Elšadas Tairovas iš karto suprato, kad tas kilimas buvo armėnų pagrobtas ir išgabentas iš Azerbaidžano. Jį už savo lėšas išpirkęs kolekcininkas atsiuntė į Bakų ir padovanojo muziejui. Dabar juo pradedama Šušos filialo ekspozicija.

Šušos filialas buvo atidarytas 1985 metais. Jame eksponuojama Karabacho liaudies kūryba – kilimai, siuviniai, tautiniai rūbai, papuošalai. 1992 metais, kai Karabachą okupavo Armėnija, šio filialo vos neištiko toks pats likimas, kaip ir kitų muziejų, bet jo direktoriui pavyko daug eksponatų išvežti į Baku.

Dabar ši ekspozicija pristatoma muziejuje, o azerbaidžaniečiai viliasi, jog ateis laikas, kai ji vėl užims teisėtą vietą išvaduotoje Šušoje.

Šis kilimas, pasakoja muziejaus direktorė Širin J. Melichova, vaizduoja tradicinę Bachčadagullar (Gėlės sode) kompoziciją. Jame sodriomis spalvomis skleidžiasi didžiulės karmininės rožės.

Pasak direktorės, pasakojimas apie jį įtrauktas į paskaitų ciklą apie meną. Paskaitas lanko daugybė žmonių, meno mylėtojų. Šio kilimo istorijos įkvėptas Valstybinio pantomimos teatro režisierius Bachruzas Achmedly net pastatė spektaklį „Motinos dovana“.

Armėnija – artima Rusijos Federacijos sąjungininkė, regis, eina savo globėjos pėdomis. Pastaroji ne taip seniai bandė savintis garsųjį filosofą Emanuelį Kantą, Armėnija – garsiąją azerbaidžaniečių operetę. Tik tai buvo gerokai anksčiau. Tai nutiko 1916-aisiais…

„Arshin mal alan“ operetės afišos

1916 metais armėnai pamėgino nuplagijuoti azerbaidžaniečių muzikos perlą – Uzeiro Gadžibekovo operetę „Aršin mal alan“. Ir jiems tai pasisekė; diskusijos, kieno iš tikrųjų šis kūrinys, – truko ištisus dešimtmečius.

Gėda, kuri yra moralinė dimensija, šiuolaikiniame pasaulyje vis dažniau lieka paraštėse, bet juk jos nebuvimas arba ignoravimas yra daugelio žmonijos bėdų viena iš priežasčių. Tik tai mes, deja, dažnai pamirštame.

Tragiškiausias įvykis  šiuolaikinėje istorijoje įvyko 1992 m. vasario 26 d. naktį, kai Armėnijos pajėgos įvykdė pasibaisėtiną azerbaidžaniečių genocidą Chodžaly kaime.

Chodžaly aukoms atminti

Tai buvo baisiausias masinis genocidas, įvykdytas armėnų separatistų ir Armėnijos karinių dalinių, kurį galima lyginti su fašistų rengtomis žudynėmis II-ojo pasaulinio karo metu. Tai Armėnijos pajėgoms leido užimtą Šušą 1992 m. gegužę, taip įsibraunant kone į visą Kalnų Karabacho teritoriją. Čia Armėnija nesustojo ir tęsė karą su Azerbaidžanu, 1993 m. liepos–spalio mėnesiais įsiverždama į Agdamą, Fizulį, Džebrajilą ir Zengilaną.

1993 metais azerbaidžaniečių tautai kilo būtinybė sukurti tvirtus valstybės pamatus, išplėtoti žmogiškąjį potencialią.

Heidaro Alijevo grįžimas 1993 m. birželio 15 d. atvertė naują puslapį Kalnų Karabacho konflikto istorijoje. 1993 metais Heidaras Alijevas padėjo pamatus naujajam Azerbaidžano valstybingumui. Čia į Kalnų Karabacho problemą buvo žvelgiama tik per šią prizmę: „Azerbaidžano teritorinis vientisumas nėra ir niekada nebus derybų objektas. Azerbaidžanas nesitrauks iš savo pozicijos nė per žingsnį. Tai reiškia, kad nebus jokių kompromisų dėl Azerbaidžano teritorinio vientisumo.“ Šie žodžiai atspindi Heidaro Alijevo politinio kurso tęsimą, vykdomą dabartinio Azerbaidžano Respublikos Prezidento Ilhamo Alijevo.

Jungtinių Tautų Organizacija pripažino, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą. JT Saugumo Taryba priėmė keturias rezoliucijas (Nr. 822, 853, 874, 884) dėl Armėnijos pasitraukimo iš azerbaidžaniečių žemių, bet Armėnija šių rezoliucijų nevykdė.

Okupacinio karo prieš Azerbaidžaną metu Armėnija įsibrovė 360 kilometrų nuo sienos, užgrobė 20 proc. azerbaidžaniečių žemių ir perėmė kontrolę regionuose nuo Horadiso Fizulio rajone iki Zangilano bei 198 kilometrų ilgio Azerbaidžano ir Irano pasienį. Vykdant invaziją, buvo užimti du miestai, vienas  rajonas ir 53 kaimai Karabache, į nelaisvę paimta beveik 50 tūkstančių žmonių. Be Karabacho, karinės invazijos metu buvo užimta 890 miestų, kaimų ir rajonų. Sunaikinta daug pastatų, užimta daug žemių ir miškų: 150 000 gyvenamųjų pastatų, 7000 viešųjų įstaigų, 693 vidurinės mokyklos, 695 medicinos įstaigos, 800 km automobilių kelių, 160 tiltų, 2300 km vandens vamzdynų, 150 000 km elektros linijų, 280 000 hektarų miškų, 200 000 hektarų pievų, 464 istorijos muziejai ir paminklai.

Azerbaidžanui padaryta žala iš pradžių buvo įvertinta 60 milijardų JAV dolerių. Be to, okupuotose žemėse buvo visi gyvsidabrio, vulkaninio stiklo ir perlito ištekliai, 35 proc. statybos ir apdailos medžiagų, 23,8 proc. miškų, 7,8 proc. vandens išteklių ir kito turto.

Chodžaly tragedija – dokumentinėse knygose. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas – azerbaidžaniečių širdgėla. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių tapo priverstiniais pabėgėliais, išvytais iš Kalnų Karabacho ir Armėnijos.

Tačiau pasaulis jau beveik tris dešimtmečius, tarsi užmerkęs akis abejingai stebi šią neteisybę, tekusią Azerbaidžano  tautai ir jos žmonėms.

2019.08.31; 05:00

„Grigaliaus bažnyčia kaip šnipinėjimo instrumentas prieš Sefevidų valstybę XVII – XVIII amžiais“

Kas dar krito į akis skaitant Ramizo Mechtijevo veikalą?

Kai į valdžią atėjo šachas Abbasas Didysis, jam, be abejo, prireikė vakarietiškų artilerijos pabūklų ir šaunamųjų ginklų. Juk tuo metu sefevidai konfliktavo su galinga Osmanų imperija. Šachas taip pat planavo, kad pagrindiniai prekybos keliai, kuriais į Vakarus gabenamas azerbaidžanietiškas šilkas, aplenktų Osmanų imperijos teritorijas. Tada turkai negalėtų jo šantažuoti. Todėl jam teko užmerkti akis į kai kurias Vatikano intrigas. Pavyzdžiui, nematyti, kaip katalikiški ordinai įžūliai, beveik atvirai perša savo tiesas musulmonams. 

Vakarų akimis žvelgiant, sėkmingiausiai, o azerbaidžaniečių supratimu, – įžūliausiai, dirbo trys ordinai: karmelitai, kapucinai ir jėzuitai. Mainais į ginklus ir mėginimą sulaukti politinės Vakarų pagalbos šachas Abbasas I dar 1599 metais paskelbia įstatymą, kuris apibrėžia musulmonų žemėse veikiančių krikščioniškų ordinų teises ir pareigas. Popiežiui jis siunčia raginimą atsiųsti nuolat veikiančią misiją. Popiežius mielai sutiko – 1604 metais į Sefevidų žemes atvyksta grupė vadinamųjų basakojų karmelitų. Jie tapo nepamainomais tarpininkais tarp krikščionių ir musulmonų.

Ne visuomet – garbingai besielgiantys. Išlikę archyvai byloja, kad katalikų ordinai musulmonų žemėse veikė kaip tikri šnipų centrai. Jie rinko ekonominio, politinio, karinio pobūdžio žinias, stengėsi išsiaiškinti, kuo kvėpuoja šacho aplinkos žmonės, rinko duomenis, kuriuos iš jų galima papirkti. Be to, karmelitai rašė laiškus juos sumaniai šifruodami. Karmelitų tekstų niekas nesugebėjo perskaityti išskyrus juos pačius. Sefevidai tiesiog nežinojo naudojamų kodų ir slaptažodžių.

Kas finansiškai išlaikė katalikų misijas Kaukazo regione? Juk karmelitai išmaldos beveik niekad nepašė (jie buvo įsitikinę, ir beje, teisingai manė, kad malonės prašymas musulmonų kraštuose kenkia jų įvaizdžiui; be to, prašyti išmaldos – neefektyvu, nes muslmonai neskubėdavo aukoti tokioms organizacijoms). Todėl nieko stebėtino, kad svarbiausias finasavimo šaltinis buvo Vatikanas. Pradedant 1656 metais karmelitų ordinas iš Vatikano kasmet sulaukdavo solidžios piniginės paramos. Šiuos ordinus taip pat finansavo ir Vakarų valstybės, kurioms rūpėjo, kas dedasi Azerbaidžane ir Irane. Mainais už solidžią piniginę paramą vienuoliai šioms valstybėms teikdavo žvalgybinių žinių bei atlikdavo subtilias paslaugas – esant būtinybei, papirkdavo šacho aplinkos žmones.

Ramizas Mechtijevas, Azerbaidžano mokslininkas. Slaptai.lt nuotr.

Koks buvo šiame Vakarų – Rytų žaidime dalyvavusios armėnų bažnyčios tikslas? Viena vertus, armėnų šventikai norėjo talkinti tiek Europos diplomatams, tiek krikščionių vienuoliams, kita vertus, armėnai nenorėjo patekti į absoliučią Vatikano įtaką.  Armėnų bendruomenė labai greitai perprato, ko Irane ir Azerbaidžane ieško karmelitai ar jėzuitai, ir puolė jiems padėti, ieškodami asmeninės naudos. Jie ypač buvo stiprūs kuriant Europos įtakos agentus šachų aplinkoje.

Mainais už tai jie pirmiausia siekė ekonominės naudos, troško turėti įtakingų užtarėjų Europoje. Bet finansinė nauda – dar ne viskas. Armėnai norėjo, kad Vakarai padėtų jiems daryti politinę įtaką Sefevidų valdovams.

Įsimintina, kad armėnų bažnyčios atstovai Europoje svečiavosi 1547 ir 1562 metais. Tai buvo itin slapti vizitai. Nors armėnai bando pavaizduoti, pasak knygos „Armėnų tautos istorija“ autorių B.N.Arakeliano ir A.R.Ionisiano, kad Europa abejingai žvelgė į armėnų interesus, derybos vis tik buvo ganėtinai rezultatyvios. Vatikane įsidėmėjo armėnų norą atstovauti krikščionių pasaulio inetresus Irane ir Azerbaidžane. 

Pirmoji gausi karmelitų delegacija rezidavo šacho dvare nuo 1607 metų rugsėjo mėnesio. Atsiverskite L.A.Semionovos veikalą „Karmelitų ordinas kaip europiečių ginklas skverbiantis į Iraną“, paremtą autentiška „Karmelitų kronika“. Sužinosite, kad armėnai buvo puikūs šnipai, taigi dėl teisės juos verbuoti egzistavo net trintys tarp Ispanijos karaliaus remiamų karmelitų bei augustinų.

Armėnai informuodavo Vakarus apie svarbiausius šachų planus. Pavyzdžiui, būtent šių informatorių dėka Vakarams pavyko sužlugdyti šachų sugalvotą planą: gausų armėnų būrį pervilioti į Islamą.

Beje, šachui nepatiko vienpusiškumas: armėnus vilioti į islamą – blogai, negražu, smerktina, o musulmonus verst katalikais – sveikintina, pagirtina? Šachas užsirūstino, kad karmelitai atkakliai verbuoja žmones net iš jo artimiausios aplinkos. Tarp karmelitų ir šacho Abbaso tada kilo rimtų nesutarimų.

Bet akivaizdu, jog šachas nenorėjo labai susipykti su Vakarų valstybėmis. Teko laviruoti. Ir vis tik karmelitai beveik metams buvo išvyti, o grįžę neturėjo teisės kelti kojos į šacho Abbaso rezidenciją – net iki pat jo mirties. Bet tada karmelitai palaikė ryšius per armėnų diasporą, kuri žaidė dvigubą žaidimą. Viena vertus, apsimesdavo uoliais katalikų šalininkais, o iš kitos pusės juos kiršino su musulmonais.

Išlikę žinių, kad 1655 metais liepos 9 dieną tėvas Baltazaras skundėsi Vatikanui, jog armėnų bažnyčios vadovai jiems nuolat kenkia, priešiškai nuteikdami musulmonus. Karmelitai tuomet atsakydavo tuo pačiu – keršijo po Europą keliaujantiems armėnų pirkliams.

Įdomu ir tai, kad vienuoliams paversti musulmonų katalikais dažniausiai nepavykdavo. Per šimtą metų – labai mažai tokių atvejų. Štai kaip 1675 metais skundėsi karmelitas Feliksas: per visus 26 metus, kuriuos jis praleido Rytuose, nė sykio negirdėjo, jog musulmonas būtų atsivėręs į katalikybę.

Be kita ko, kai kurie karmelitai labai nepagarbiai bendravo su musulmonais. Štai kas nutiko Šamachoje: šie vuonuoliai demonstratyviai paniekino jų pranašą Mohamedą. Karmelitai ironizavo: mes negerbiame jūsų Mohamedo? O kas tas Mohamedas, kad mes jį gerbtume? Koks skirtumas, ar su šuniu kalbėti, ar su jūsų pranašu šnekučiuotis – lygiai tas pats. Tokios kalbos mirtinai įžeidė musulmonus. Tokius žodžius ištarę karmelitai buvo nužudyti. Tai nutiko Šacho Abbaso Didžiojo valdymo metais.

Apie Sefvidų valdovus daug rašoma lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Ideologinis ir žvalgybinis karas prieš Sefevidus – Vakarų ir armėnų bažnyčios bendras projektas. Kruvinas projektas. Pavyzdžiui, Popiežius Povilas V laiške (saugomas slaptame Vatikano archyve, datuotas jis 1605 metų liepos 20 dieną, o adresuotas šachui Abassui I) apgailestauja  sužinojęs, kad Europoje buvo nužudytas sefevidų pasiuntinys Guseingulu-bekas. Musulmonų pasiuntinys nužudytas Romoje. Dabar labai sunku pasakyti, kodėl musulmonas neteko gyvybės. Iš laiško tono galima tik nuspėti, jog Popiežius turėjo informacijos apie jam iškilusį pavojų.

Taip pat žinoma faktų apie grubų, atvirą spaudimą, kai į Vakarus pasiųsti sefevidų pasiuntiniai buvo per prievartą verbuojami išduoti savo valstybę ir tikėjimą. Apie tai mums praneša Orudžas-bek-Bajatas – pasiuntinybės sekretorius. Jis aprašo atvejį, kai pasiųsti į Europą 1599 metais musulmonai grįždami namo užsižiūrėjo, jog trūksta trijų atstovų. Jie grįžo ieškoti saviškių ir pamatė, kad šie ruošiasi tapti Romos Katalikų bažnyčios nariais. Pasiuntinys dar bandė išsiaiškinti aplinkybes, paskatinusias tokiam žingsniui, tačiau Popiežius nekomentavo, teisindamasis, jog viskas Dievo valioje…

Bijodami Popiežiaus priekaištų, kad niekaip nepavyksta musulmonų pervilioti į krikščionybę, karmelitai siųsdavo į Romą pagražintas ataskaitas. Net ėmėsi į savo tikėjimą vilioti mažamečius vaikus, ypač sergančius mažylius. Išlikę tokie duomenys: Isfahane ir jo apylinkėse į katalikų tikėjimą 1647 metais pervilioti 95 musulmonų vaikai, 1648 metais – 20 vaikų, 1649 – 375 vaikai, 1650 – 326 mažyliai, 1659-aisiais – trys tūkstančiai ir t.t.

Žinoma ir tai, kad šacho Abbaso Didžiojo 1622 metais Sefevidai buvo priversti likviduoti galingą krikščionybės bazę Irane ir Azerbaidžane – portugalų portą, ginkluotą to meto moderiausiomis patrankomis ir šaunamaisiais ginklais – Ormuzdą. Šita vbazė, įsikūrusi prie Sefevidų pasienio, tapo europiečių punktu, iš kurio jie galėjo daryti milžinišką įtaką. Taip pat žinoma, kad portugalai imdavo milžiniškus muitus – tiesiog grobdavo, apiplėšdavo visus persus ir iraniečius bei azerbaidžaniečius.  Karmelitai talkino portugalams. Pavojaus akimirkomis karmelitai slėpdavosi pas portugalus, o, esant reikalui diplomatiškai veikti, – portugalai pasiūsdavo derėtis karmelitus.

Kaip sefevidai įveikė portugalus – į pagalbą pasitelkė britus, portugalų konkurentus. Pasinaudojo britų laivais išsilaipinant į salą, kur šeimininkavo portugalai. Išsilaipinę puolė portugalus. Nors musulmonų buvo mažiau, musulmonai įveikė portugalus – vieną iš stipriausių to meto Europos kariuomenių. Ir labai sustiprino savo įvaizdį, autoritetą.

Beje, patys europietiški šaltiniai byloja, kad krikščionys portugalai ten elgėsi itin amoraliai – ne tik žudė musulmonus, bet dėl pinigų vienas su kitu kariavo ir visai nežiūrėjo tikėjimo. Taip rašo prancūzų keliautojas ir filosofas F.Bernje (1620-1688).

Sefevidai sumaniai neleido iki galo Romai užvaldyti ir armėnų bažnyčios. Roma jau seniai norėjo, kad armėnai būtų visiškai nuo jų priklausomi.  Sefevidai suprato, kad jei armėnų bažnyčia atiteks Romai, tai ji atiteks kaip Sefevidų žemėse veikianti priešiška penktoji kolona. Sefevidai skaldė Armėnų bažnyčią. Armėnų bažnyčiai neleista paklusti Romai. Ji liko priklausoma nuo sefevidų. 

Kai 1708 ir 1715 metais buvo pasirašytos ekonominės sutartys, buvo įrašytas ir punktas, kaip saugomos katalikų teisės. Katalikai buvo deramai saugomi. Bet šie įstatymai taip ir neįsigalėjo. 1715 metais mirė karalius Liudvikas XIV, o Sefevidų valstybė krito į politinę ir ekonominę krizę.

R.Mechtijevo knygoje brėžiamos išvados, kad armėnų istorikai turėtų dėkoti Sefevidų valdovams, saugojusiems armėnų bažnyčią nuo katalikų spaudimo. Jei ne Sefevidai, Vatikanas greičiausiai būtų armėnų bažnyčią priglaudęs po savo sparnu.

Be abejo, R.Mechtijevo knyga apie sudėtingus Vatikato ir Sefevidų tarpusavio santykius – verta dėmesio. Ją perskaičius lengviau perprasti ne tik pasitaikančias trintis tarp musulmonų ir katalikų, bet ir šiandieninius Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus. R.Mechtijevo veikalas byloja: ne visada ir ne visur kalti musulmonai.

Man regis, lietuvių skaitytojams ji būtų įdomi – kodėl neišvertus jos į lietuvių kalbą? 

2019.08.30; 10:35

Prieš keletą dienų Azerbaidžanas oficialiai pareiškė, kad iš armėnų ginkluotųjų pajėgų, dislokuotų Kalnų Karabache, pasitraukė karys Araikas Kazarianas. Eilinio kario laipsnį turėjęs būtinosios karo tarnybos karys perbėgo fronto liniją ir Azerbaidžane paprašė prieglobsčio.

Oficialusis Baku įvardina pagrindines perbėgimo priežastis: nelaimėlis neapsikentė Armėnijos ginkluotosiose pajėgose egzitavusios netvarkos: jį skriaudė tiek karininkai, tiek vadinamieji „seniai“. Pasak į Azerbaidžaną perbėgusio armėnų kario, ginkluotosiose armėnų pajėgose, kur jam teko tarnauji, nėra elementariausios tvarkos – savivaliauja karininkai, paskendę korupcijoje, bei įteisinta vadinamoji „diedovščina“, kada daugiau atitarnavę kareiviai skriaudžia naujokus karius.

Koks tolimesnis šio armėnų kario likimas, – nėra aišku. Greičiausiai Azerbaidžanas neperduos kario Armėnijai. Perbėgėliui bus suteiktas leidimas gyventi Azerbaidžane. Galimas ir kitas variantas: armėnų karį azerbaidžaniečiai perduos tarptautinėms humanitarinėms organizacijoms, besirūpinančioms žmogaus teisėmis.

Kad iš Kalnų Karabache dislokuoto dalinio pabėgo Araikas Kazarianas, rugpjūčio 12-ąją patvirtino ir oficialusis Jerevanas. Tiesa, apie dezertyravimo priežastis Armėnija nelinkusi garsiai kalbėti. Štai Armėnijos gynybos ministras Davidas Tonojanas viešai tvirtino, esą A.Kazarianas ne perbėgo į Azerbaidžano pusę, o tiesiog pasiklydo „fronto linijose“.

Bėda ta, kad Armėnijos gynybos ministro D.Tonojano versija netiki net patys armėnai. Atsiverskite armenianreport.com leidinį. Jame Galust Grigiorian itin ironiškai vertina gynybos ministro teiginius dėl neva fronto linijoje pasiklydusio kario.

Slaptai.lt informacija

2019.08.19; 09:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas, Padnestrė, o dabar ir Krymas – tai teritorijos, dėl kurių kyla nelaimės, kurstančios tautinę neapykantą, nenormalius tarpvalstybinius santykius, užuot valstybėms bendradarbiavus nelengvame žmonijos kelyje į ateitį.

Naujausi Armėnijos valdžios pareiškimai dėl Kalnų Karabacho

Visai neseniai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, rugpjūčio 5 dieną atvykęs į ginčytino Kalnų Karabacho administracinį centrą Stepanakertą (azerbaidžanietiškas šio miesto vardas – Hankendi), dar sykį viešai kaip kirviu nukirto, esą „Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“.

Netrukus jo žodžius pakartojo Armėnijos diplomatijos šefas Zograbas Mnacakanianas. Susitikęs su Urugvajaus užsienio reikalų ministru Rodolfo Nin Novoa vyriausiasis armėnų diplomatas patvirtino, esą „jam nėra kuo papildyti pono N.Pašiniano žodžius „Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“.

Taigi “Rytų fronte nieko naujo”, nežiūrint, kad civilizuotas pasaulis nepripažįsta Kalnų Karabacho aneksijos ir Armėnijos veiksmus Kalnų Karabache laiko neteisėtais. ESBO Minsko grupė iki šiol ragina abi puses, Azerbaidžaną ir Armėniją, kuo greičiau išnarplioti šį Gordijo mazgą, nes konfliktas jau tęsiasi daugiau nei du dešimtmečius. Ragina ne bet kaip išnarplioti, o būtent taikiai, nepraliejant kraujo…

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Deja, demokratiniu būdu (koks tas demokratinis būdas Armėnijoje – dar reikėtų išsiaiškinti) į valdžią atėjęs N.Pašinianas laikosi tos pačios pozicijos kaip ir visi jo pirmtakai, taip pat ir Seržas Sargsianas (apie jį – vėliau), jokiu būdu nenorėję grąžinti Azerbaidžanui nei okupuoto, faktiškai – aneksuoto, Kalnų Karabacho, nei užimtų septynių gretimų Karabachui rajonų.

Argi noras atkurti Didžiąją Armėniją “nuo jūrų iki jūrų” – armėnų sąmonėje iki šiol aktualus?

Būta laikotarpio, kai dėl šio konflikto tarp Armėnijos, kaltininkės, ir Azerbaidžano, nukentėjusiosios pusės, vyko derybos. Tuo metu abi valstybės jau buvo Jungtinių Tautų narės, o JT Įstatai įsakmiai reikalauja valstybes nares gerbti viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą.

Tokios derybos, be abejo, buvo konfidencialios, ir pasaulio visuomenė iki šiol visko nežino, kokie kompromisai jose galėjo būti svarstomi. Stenogramų, jei tokios ir buvo, niekas nematė. Iš pranešimų spaudai aišku tik tai, kad Azerbaidžanas siūlė suteikti Kalnų Karabache gyvenantiems armėnams, o konflikto metu išgujus azerbaidžaniečius jų jau buvo dauguma, plačią kultūrinę ir religinę autonomiją.

Kruvinos skerdynės Armėnijos parlamente

Po poros mėnesių Armėnija minės (o gal neminės) tai, kas nutiko Jerevane 1999 metų spalio 27-osios vakarą. Tądien Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija. Apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus. Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.

Teroristas Nairi Hunanyanas

Šiam išpuoliui vadovavo Nairi Unanianas. Jam talkino brolis, dėdė ir dar du vyrai. N.Unanianas ir jo sėbrai tvirtino, kad jie save laiko patriotais, nusprendusiais drastišku būdu likviduoti tuos Armėnijos politikus, kurie Armėniją stumia į katastrofą. Jie tvirtino padedantys armėnų tautai atsikvošėti – atsikratyti armėnų kraują siurbiančių niekšiškų politikų. O tokiais anuomet galėjo būti laikomi tie, kurie Armėniją vedė į NATO ir ES. Tokių pareiškimų būta.

Beje, užpuolio vadeiva N.Unanianas vėliau tardytojams tvirtins, esą jie troško nušauti tik tuometinį Armėnijos premjerą. Kiti nušauti bei sužeisti – netyčia, per klaidą.

Užpuolikų likimas – nepavydėtinas. Nors jie ir paėmė įkaitais apie 50 žmonių, reikalavo teisės per Armėnijos televiziją paskelbti politinį pareiškimą bei sraigtasparnio, kuriuo galėtų pabėgti, kitą dieną, t.y. spalio 28-ąją, suimtuosius jie paleido, o patys pasidavė. Į Jerevaną permestų Armėnijos karinių pajėgų bei iš Rusijos skubiai atskridusio antiteroristinio būrio paramos neprireikė.

Spalio 30 – 31 dienomis Jerevane laidojo nušautus politikus. Laidotuvėse Jerevane dalyvavo tuometinis Rusijos premjeras Vladimiras Putinas. Iškalbinga detalė?

Svarbu pastebėti ir tai, kad Armėnijos teisėsauga užuolikus traktavo kaip teroristus, jėga siekusius nuversti teisėtą valdžią. Jų nusikaltimus tyrė vyriausiasis karinis Armėnijos prokuroras Gagikas Džangirianas. Tyrimas baigtas ir perduotas teismui 2000 metų liepos mėnesį. 2003-ųjų gruodžio mėnesį visi penki skerdynes Armėnijos parlamente surengę smogikai nuteisti kalėti iki gyvos galvos.

Ko iš tiesų siekė į Armėnijos premjerą šaudžiusieji smogikai?

Apklausų metu jie pasakojo siekę Armėnijai gero, be to, veikė niekieno nei įtakojami, nei verčiami. Suprask – jie patys sugalvojo ir patys realizavo užpuolimo planą.

Daug kas Armėnijoje iki šiol mano, kad šauliai žudynes surengė tam, kad savo politines pozicijas sustiprintų tuo metu Armėnijos prezidentu buvęs Robertas Kočarianas bei tuometinis Armėnijos nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas, kaip jau paminėta, kietos politikos Kalnų Karabacho klausimu šalininkai. Ir iš tiesų, po 1999-ųjų spalio 27-osios skerdynių tiek R.Kočarianui, tiek S.Sargsianui tikrai pavyko sustiprinti savo valdžią.

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Tokios nuomonės iškart po incidento laikėsi pirmasis Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas. Net ir prabėgus dešimčiai metų L.Ter-Petrosianas buvo tokios pat nuomonės: šaudymai naudingi R.Kočarianui ir S.Sargsianui, siekusiems nustumti į šalį politinius priešininkus.

Bet ar tai buvo tik vidinių nesutarimų Armėnijoje klausimas?

RF specialiųjų tarnybų braižas

Kelyje į laisvę buvo tik trys kruvinos Kremliaus atakos prieš nepriklausomybės siekiančias respublikas: Sausio 13-oji Lietuvoje, “kastuvėlų balius” Gruzijoje ir kruvinas susidorojimas su nepriklausomybės šalininkais Azerbaidžane 1990-ųjų sausio 20-ąją, kur kas kruvinesnis, negu Lietuvoje 1991-aisiais. Armėnija tokių atakų išvengė. Įsidėmėtina detalė?

Aleksandras Litvinenka, į Vakarus pabėgęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas

2005 metais, duodamas išskirtinį interviu Azerbaidžano spaudai į Vakarus pabėgęs Rusijos specialiųjų tarnybų karininkas Aleksandras Litvinenka (paskui nunuodytas radioaktyviuoju poloniu Londone) dėl išpuolio Armėnijos parlamente apkaltino Rusijos slaptąsias tarnybas – Vyriausiąją žvalgybos valdybą GRU. Esą Rusijos slaptosios tarnybos įsikišo tam, kad sužlugdytų sėkmingai besirutuliojančias Azerbaidžano – Armėnijos derybas dėl Kalnų Karabacho ateities. Penkių armėnų “vienišių” rankomis GRU likvidavo įtakingus armėnų politikus, kurie blaiviai žvelgė į situaciją suprasdami, kad Jerevano pretenzijos į šį kraštą – neteisėtos, nepagrįstos.

Beje, jei tai tiesa, GRU ne tik pašalino iš didžiosios politikos nepalankius armėnų politikus, bet įbaugino ir kitus, ketinusius sureguliuoti tarp Azerbaidžano – Armėnijos kilusį teritorinį ginčą. Tokių armėnų politikų, kurie supranta, kad šiais laikais pastangos gvieštis svetimų žemių atneša vien bėdas ir vargus, – esama. Bet jie – užguiti, įbauginti, nedrįsta net prasižioti. Nes nenori būti sušaudyti arba parlamente, arba kur nors gatvėje.

Kodėl Nikolas Pašinianas tapo akivaizdžiai kategoriškas?

Ir vis dėlto versija apie Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsaką 1999 metų spalio 27-osios įvykiuose – labai panaši į tiesą. Tokiais atvejais nereikia reikalauti net konkrečių faktų: jei slaptoji operacija parengta be priekaištų, jokių įrodymų ir nerasime. Nebent po kelių šimtų metų, jei Rusija atidarys savo slaptuosius slaptųjų tarnybų archyvus.

GRU ir Vladimiras Putinas. kremlin.ru nuotr.

Bet jei konkrečių, neginčijamų faktų neįmanoma rasti, dar nereiškia, kad negalima svarstyti, kodėl tiesos, doros ir demokratijos keliu neva norintis žygiuoti N.Pašinianas šiuo metu būtent mosuoja tarsi kirviu? Kodėl jis verčiau linkęs susipykti su Vakarų bendruomene, laikančia šį kraštą Azerbaidžano teritorija, bei konfliktuoti su pačiu Azerbaidžanu, galingu tiek ekonomiškai, tiek kariniu požiūriu, nei padaryti bent keletą tegul ir simbolinių nuolaidų? Pavyzdžiui, grąžinti bent tuos septynetą rajonų, kurie nepriklauso Kalnų Karabachui, tačiau kuriuos Armėnija okupavo neva saugumo – buferinės zonos – sumetimais.

Sunku atspėti, kas iš tiesų dedasi N.Pašiniano galvoje. Gal jis ir norėtų pasielgti taip, kaip reikalauja tarptautinės teritorinio šalių vientisumo taisyklės. Bet svarsto, kaip tokiu atveju reaguotų ir savi fanatikai, ir ypač – Rusija. Juk Armėnijoje dislokuota stipri Rusijos karinė bazė. Tik naivuoliai mano, jog Rusijos karinė bazė Giumri įkurta tam, kad apsaugotų vargšus armėnus nuo Azerbaidžano ar Turkijos puolimo. Ji ten dislokuota pirmiausia dėl to, kad Armėnija būtų klusni Kremliaus vasalė, o Azerbaidžanas taip pat būtų priverstas taikytis prie Kremliaus nuotaikų. Nejaugi nematome, kaip, manipuliuodamas ginču dėl Kalnų Karabacho, Kremlius daro milžinišką spaudimą abiem konflikto pusėms – ir Armėnijai, ir Azerbaidžanui?

Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai

Rusija akivaizdžiausiai nenori, kad tiek Azerbaidžanas, susigrąžinęs Kalnų Karabachą, tiek Armėnija, atsisakiusi okupantės pretenzijų, patrauktų savo keliais – pasuktų Vakarų pusėn. Todėl laikydamas karinę bazę Giumri regione Kremlius nušovęs du zuikius: neleidžia atitolti nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui. Rusijai reikalingas tik neišspręstas Kalnų Karabacho konfliktas. Vos tik Kalnų Karabachas bus grąžintas teisėtiems šeimininkams, Rusijos nereikės nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui. Štai ir visa paslaptis.

Apie publikacijos autorius

Kastytis STALIORAITIS – buvęs ilgametis Seimo informacijos analizės centro analitikas, gamtos mokslų daktaras;

Gintaras VISOCKAS – žurnalistas, besidomintis žvalgybų temomis bei Kaukazo regionu.

2019.08.18; 08:19

Atsigręžti į temą, kuri viešojoje erdvėje nagrinėjama gana retai, paskatino nedidelės apimties straipsnis viename žurnale, kuriame atskleistas meno vertybės neteisėto pasisavinimo mūsų dienomis faktas. Trofėjinis menas ir kultūros vertybių grąžinimas šiandien yra aktualus istorinių tyrimų ir visuomenės sąmoningumo klausimas. Nesvarbu, kuriuo istoriniu laikotarpiu per ginkluotus konfliktus ir karus vertybės buvo kitos šalies pasisavintos: tolimoje praeityje ar palyginti neseniai, ar mūsų dienomis.

Antrojo pasaulinio karo trofėjų istorija dar nesibaigia

Branderburgo vartai Vokietijos sostinėje Berlyne

Vermachto okupuotose teritorijose nacionalsocialistai plėšė pilis, bibliotekas, muziejus, privačias kolekcijas. Trofėjiniams meno kūriniams Lince (Austrija) buvo kuriamas „Fiurerio muziejuje“, dalies vertybių, siekiant gauti valiutos, buvo parduota tarptautiniame meno aukcione. Dalis meno kūrinių rasta privačioje Hermano Geringo kolekcijoje; dalis jos pražuvo baigiantis karui, buvo išgrobstyta marodierių. Trofėjinio meno tyrėjo Giunterio Vermušo vertinimu, okupuotose teritorijose nacionalsocialistų buvo pagrobta 3-5 mln. meno objektų. Apie 80 proc. objektų iki praėjusio amžiaus vidurio buvo grąžinta teisėtiems jų savininkams, tačiau mažiausiai 500 tūkst. vertybių iki šiol nėra grąžinti jų buvusiems savininkams ar paveldėtojams.

Pavieniai grąžinimai nuolat tęsiasi. Štai keli pavyzdžiai.

…2017 m. Vokietija Rusijai grąžino keturias kultūros vertybes, tarp jų paveikslus, kurie 1944 m. buvo išgabenti iš Gatčinos rūmų.

…Austrijos Zalcburgo muziejus pranešė apie ketinimą Rusijos Federacijos Krasnodaro krašto Temriuko archeologijos muziejui šį rudenį perduoti neteisėtai išvežtus Antikos laikų eksponatus (penkis horeljefus ir tris senas graikų amforas), kuriuos 1943 m. į savo tėvynę išsiuntė vienas iš Zalcburgo kilęs karininkas. Austrų muziejininkai tai atskleidė įgyvendindami didelį projektą, dokumentus ir meno vertybes ištyrę pasitelkiant unikalius šiuolaikinius metodus. Darbas tik pradėtas: Zalcburgo muziejaus saugyklose yra iš viso apie penki tūkstančiai abejotinos kilmės eksponatų. Tiesai atskleisti, pasak muziejininkų, dar prireiks šiek tiek laiko.

…Šių metų gegužės 30 d. Ukrainos kultūros ministerija nacionalinei bibliotekai oficialiai perdavė unikalų Vokietijos sugrąžintą 1708 m. istorinį dokumentą, – Petro pirmojo raštą mitropolitui Josafui (Krokovskiui) dėl jo paskyrimo į Kijevo katedrą. Tai buvo paskutinis stačiatikių bažnyčios vadovas, laisvai išrinktas Kijevo dvasininkų ir patvirtintas caro, o ne paskirtas iš Maskvos. Svarbus bažnyčios istorijos dokumentas, kaip karo trofėjus išvežtas 1941 m., buvo laikomas Baden-Viurtembergo žemės Tiubingeno universiteto Rytų Europos istorijos ir geografijos instituto bibliotekoje. Ukrainai dokumentas sugrąžintas šalių Užsienio reikalų ministerijų, komisijų dėl kultūros vertybių ir restitucijos procesų pastangomis. Beje, Rusijos Federacija dėl to išreiškė nepasitenkinimą – esą dokumentas susijęs su Rusijos istorija, ir turėjęs būti perduotas Rusijos Federacijai.

Nugalėta Vokietija taip pat buvo plėšiama, iš jos išgabenta per milijoną eksponatų.

Esama žinių, kad meno vertybių prikimštas lėktuvas 1945 m. iš Miuncheno pakilo į JAV. 17 a. olandų meistrų paveikslų kolekcija galėtų būti saugoma Nacionalinėje galerijoje Vašingtone.

Tačiau daugiausia trofėjinių kultūros ir meno vertybių iškeliavo Sovietų Sąjungos kryptimi.

Dresdeno galerijos paveikslus, siekdami apsaugoti nuo bombardavimo, vokiečių muziejininkai buvo paslėpę prekiniame vagone, apleistoje šachtoje 30 km už miesto. Tarp šių paveikslų buvo vienas garsiausių pasaulyje – Rafaelio „Siksto madona“ (1512/1513); šedevras Vokietijai priklausė nuo 1754 m., kai jį įsigijo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Saksonijos kurfiurstas Augustas III. Vagoną su paveikslais 1945 m. gegužę aptiko grupė sovietų kareivių. „Siksto madona“ su kitais paveikslais atsidūrė Maskvoje. Rafaelio paveikslas, kaip ir kitos trofėjinės vertybės, buvo slepiamas fonduose. Į Puškino muziejaus parodų salę žiūrovams buvo iškeltas vienintelį kartą 1955 m., kai sovietų valdžia ryžosi Rytų Vokietijai grąžinti paveikslą kartu su visu Dresdeno rinkiniu.

Rafaelio (1483-1520) paveikslas „Siksto Madona“

Trofėjiniam menui bei kultūros vertybėms ilgus dešimtmečius galiojo grifas „visiškai slaptai“. Čia yra detektyvo elementų ir politikos, yra darbo ir diplomatams, ir muziejininkams, mokslininkams. O kada bus baigta narplioti sudėtinga kebeknė – nežinia. Štai tik vienas konkretus pavyzdys…

Vokietija ilgus metus nesėkmingai siekia susigrąžinti vokiečių verslininko, archeologo mėgėjo Henriko Šlymano (1822-1890) Trojos rinkinį. Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje Berlyne, kuriame yra Šlymanui dedikuota salė, eksponuojamos rinkinio kopijos bei Rusijos keli Rytų Vokietijai grąžinti originalai – aštuonios sidabrinės vazos. O originalūs eksponatai nuo 1996 m. demonstruojami nuolat veikiančioje parodoje Maskvoje, Puškino muziejuje.

Archeologas šlovę jam atnešusį Trojos rinkinį (pavadino jį Priamo lobiu), datuojamą apie 2000 m. per. m. e.,  kuriame net aštuoni tūkstančiai įvairių daiktų iš tauriojo metalo, aptiko 1873 m. Įvykį aptemdė konfliktas su Osmanų vyriausybe, mat pagal sutartį archeologas buvo įsipareigojęs lobiu pasidalyti perpus, bet to nepadarė. Jam teko daugiau nei metus bylinėtis, sumokėti apvalią teismo priteistą sumą. Galiausiai Trojos lobį Šlymanas padovanojo Berlyno etnologijos muziejui.

1945 m. sovietų armijai įžengus į Berlyną, Trojos lobis vieną gegužės dieną buvo nuskraidintas į Maskvą ir slapta padėtas į Puškino muziejaus fondus. Vėl apie jį išgirsta tik perestroikos metais. 1993 m. Rusijos Federacijos vyriausybė pripažino ankstesnių valdžių nusižengimus. Nedaug trūko, kad būtų grąžintas visas lobis. Tačiau to nenutiko.

Dabar Rusija aiškina, kodėl negali Trojos lobio grąžinti teisėtam savininkui. Esą į kolekciją taip pat pretenduoja Turkija. Be to, pasak Rusijos prezidento atstovo tarptautiniam kultūriniam bendradarbiavimui Michailo Švydkovskio, kol tarp Rusijos ir Vokietijos neįsivyraus sveikas politinis dialogas, apie jokius kultūrinius mainus negali būti kalbos, juolab kad pagal Rusijoje 1998 m. priimtą įstatymą (Dėl vertybių, perkeltų į RF dėl Antrojo pasaulinio karo ir jo pasekmių), tai yra Rusijos kultūros paveldas, ir jis negali būti perduotas kitoms šalims.

Nauja pasaulio tvarka: metas meno dekolonizacijai

Atėjo metas naujai pasaulio tvarkai. 2016 metais Benino Respublikos prezidentas Patrikas Talonas (Patrice Talon) kreipėsi į Prancūziją su prašymu grąžinti artefaktus, tarp jų įvairius bareljefus, lazdeles ir šventąsias duris, kuriuos prancūzų kolonizatoriai pagrobė iš 17 a. karališkųjų rūmų Abomėjuje. Tai buvo ikikolonijiniu laikotarpiu dabartinėje Benino bei Togo teritorijoje klestėjusios Dahomėjos sostinė.

Į Benino prašymą Prancūzija tuomet atsakė neigiamai argumentuodama, kad valstybei priklausančias meno vertybių kolekcijas draudžia įstatymai.

Tai nebuvo vienintelė pretenzija iš buvusių Juodojo žemyno kolonijų. Keičiasi plačiosios visuomenės ir politikų požiūris, nėra nepajudinami ir įstatymai.

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) 2017 m. lapkričio 28 d. Uagadugu (Burkina Fasas) pasakė garsiąją kalbą, kurioje, be kita ko, pareiškė, jog Afrikos paveldas daugiau neturi būti laikomas Europos muziejuose, ir pažadėjo sudaryti visas prielaidas, kad šis paveldas būtų laikinai ar visam laikui sugrąžintas į Afriką.

Šiandien jau nekyla klausimas, ar dera Afrikai grąžinti pagrobtas meno ir kultūros vertybes. Klausimas tik – kaip grąžinti.

Makronas nusipelno pagarbos. Iš kolonijinių valstybių jis ryžosi žengti pirmąjį žingsnį. Prancūzijos vadovo įgalioti ekspertai – Berlyne ir Paryžiuje dėstanti meno istorikė Bededikta Savua (Benedicte Savoy) bei Senegalo mokslininkas ekonomistas Felveinas Saras (Felwine Sarr) – atliko tyrimą: kiek Prancūzijos muziejuose yra eksponatų iš Afrikos?

Šokiruojantys tyrimo faktai buvo sudėti į 190 psl. ataskaitą, kuri 2018 m. lapkričio pabaigoje įteikta prezidentui Makronui. Vėliau jos pagrindu išleista knyga (Sugrąžinti. Apie Afrikos kultūros paveldo restituciją); šiemet ji išversta ir į vokiečių kalbą, sulaukė didėlio žiniasklaidos bei visuomenės susidomėjimo.

Prancūzijos vadovas ypatingos ataskaitos pateikimą savo ruožtu pažymėjo atitinkamu gestu. Per pasaulio žiniasklaidą nusirito sensacinga žiniai, kad Beninui perduodamos 26 bronzinės skulptūros. Jas kartu kitomis vertybėmis į Prancūziją 1892 m. atgabeno prancūzų kolonijinėse kampanijose pasižymėjęs generolas Alfredas Dodsas (Alfred Dodds)  (1842-1922). Beje, jo vardu praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pavadinta viena Paryžiaus gatvė.

Kolonijinis menas buvo eksponuojamos Paryžiaus pirmykščio (primityviojo) meno muziejuje Branli krantinėje (Quai Branly). Pasak ekspertų, vien tik šiame muziejuje yra 70 tūkst. eksponatų iš Sacharos. Daugiau nei 17 tūkst. tokių eksponatų yra kitų Prancūzijos muziejų (apie 100) kolekcijose. Kolonijinio konteksto eksponatai į Prancūziją buvo atgabenti 1885-1960 m. laikotarpiu.

Savuair F. Sarotyrimas patvirtino, kad Paryžiaus muziejuose ištisus dešimtmečius galiojo neteisėta eksponatų įsigijimo praktika. Gausių mokslinių ekspedicijų dalyviai patys grobė, sukčiavo muitinėje.

Pirmųjų skulptūrų grąžinimas kol kas simbolinis aktas. Tam, kad restitucija įsibėgėtų, pasak ekspertų, reikia tinkamai pasiruošti, taip pat ir teisiškai. Sudarytas tam tikras darbų tvarkaraštis. Šiuo metu sudarinėjami svarbiausių meno vertybių sąrašai pagal šalį kilmę. Vėliau iki 2022 m. Prancūzija planuoja „intensyvų dialogą“ su atitinkamomis šalimis. Tuomet prasidės Afrikos paveldo grąžinimo etapas.

Afrika. EPA-ELTA nuotr.

Bręsta dideli dalykai. Ekspertų ataskaita išprovokavo restitucijos prašymų bangą. Užklausas parengė ne tik Beninas, bet ir Dramblio Kaulo Krantas, Gabonas, Burkina Fasas, Malis, Senegalas, Marokas…

Kolonijinio konteksto eksponatų turi visi Europos etnologijos muziejai: Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Austrijoje, kitur. Antai Štutgarto Linden muziejaus rinkiniuose 90 proc. eksponatų iš Kamerūno bei Namibijos atgabenti iš kolonijų. Vokietijos aukšti pareigūnai, beje, pernai gruodį oficialiai pripažino esminį restitucijos problemos klausimą: kaip muziejai ir kolekcijos gali pateisinti kolonijinio konteksto objektus, kai tai prieštarauja Vokietijos ir šiuolaikinei vertybių sistemai?

Tačiau didžiausias kolonijinės praeities muziejus yra pačioje ES širdyje – Briuselyje. Tai šiek tiek į rytus Tervurene esantis Karališkasis Centrinės Afrikos muziejus. Jo kolekcijose iš Juodojo žemyno atgabenta 180 tūkst. įvairių eksponatų. Jie primena Belgijos karaliaus Leopoldo II (1835-1909) vykdytą kolonijinę politiką. Karaliaus nurodymu Konge buvo steigiamos įvairios komercinės kompanijos, rengiamos ekspedicijos. Europai valstybėms pripažinus Laisvosios Kongo valstybės suvereną, Leopoldas II tapo jos vadovu (1885-1908). Vietos žmonės faktiškai buvo beteisiai, žiauriai išnaudojami. Norėdamas įtikinti tautą savo kolonijinio projekto Konge nauda, Leopoldas II 1897 m. Briuselyje surengė tarptautinę Afrikos meno parodą. Nuo šios parodos ir prasidėjo Karališkasis muziejus. Arlono miese (Liuksemburgo provincija) yra paminklas karaliui Leopoldui II, o užrašas ant akmens byloja: „Aš veiklą Konge pradėjau civilizacijos interesais ir Belgijos gerovei“…

Lietuvos pozicija ganėtinai atsargi

Lietuvos pozicija į kultūros paveldo sugrąžinimą ganėtinai atsargi. Kultūros vertybės iš dabartinės šalies teritorijos buvo vežamos įvairiais laikotarpiais, pradedant 17-18 a. karais ir baigiant sovietmečiu.

Pagal Lietuvos ir Rusijos 1920 m. sutartį bei po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvai esant SSSR sudėtyje, dalis į Rusiją išvežtų Lietuvos kultūros vertybių buvo grąžinta, tačiau daugelis jų tebėra šioje ir kitose užsienio valstybėse.

Atkūrus nepriklausomybę, ilgus metus ši tema politikoje tarsi neegzistavo. Tik 2003 m. spalio 30 d. Vyriausybė priėmė nutarimą „dėl Lietuvos kultūros vertybių, esančių užsienyje, paieškos ir integravimo į Lietuvos visuomeninį gyvenimą koncepcijos“. Veiksmų programa buvo patvirtinta vėlgi praslinkus ilgiems metams. O kol toms reikmėms atsirado reikalingų lėšų ir ėmė ryškėti pirmieji darbų rezultatai, atėjo 2018-ieji.

Pravartu žinoti, kad Lietuvos kultūros vertybių užsienyje paieškas ir integravimo į šalies visuomeninį gyvenimą darbus koordinuoja Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentas, bendradarbiaudami su Muitinės departamentu, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių tarnybos Interpolo Lietuvos nacionaliniu skyriumi, Lietuvos vyriausiuoju archyvaru, Užsienio reikalų ministerija, taip pat šalies mokslinių tyrimų ir kultūros įstaigomis.

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kultūros ministerija ir paveldosaugininkai priėjo prie išvados, kad „to, kas prarasta, atgauti praktiškai neįmanoma, tačiau būtina fiksuoti lietuvybės pėdsakus plačiajame pasaulyje“.

2018 metų kovą buvo atverta Valstybinės kultūros paveldo komisijos sukurta ir nuolat pildoma duomenų bazė (https://vkpk.lt/u-zemelapis/). Platformoje U-PAVELDAS susisteminti duomenys apie Argentinoje, Australijoje, Austrijoje, Baltarusijoje, Brazilijoje, Čilėje, Danijoje, Estijoje, Indijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kanadoje, Karaliaučiaus srityje, Kirgizijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Turkijoje,  Ukrainoje, Vengrijoje, Vokietijoje esantį Lietuvai reikšmingą kultūros paveldą.Bendradarbiaujant su Lietuvos institucijomis ir organizacijomis bei Lietuvos Respublikos atstovybėmis ir lietuvių bendruomenėmis užsienyje, vertybių paieška toliau tęsiama, o duomenų bazė nuolat pildoma.

Kultūros ministerijos puslapyje galima rasti Lietuvai reikšmingo nekilnojamojo kultūros paveldo įvairiose šalyse sąrašus (lrkm.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kulturos-paveldo-apsauga/kulturos-paveldas-uzsienyje), Lietuvai reikšmingų kilnojamųjų kultūros vertybių, esančių užsienyje, sąvado informacinė sistema. Tiesa, ji nėra atvira, norint prisijungti prie sistemos reikia kreiptis į ministeriją.

Noro visuomenei populiarinti, plačiau pateikti informaciją bei apie užsienyje esančius Lietuvos kultūros lobius – trūksta.

Už skaidrią, atsakingą ir etišką meno rinką

Šių metų sausio 17 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl tarpvalstybinių prašymų grąžinti meno kūrinius ir kultūros vertybes, pagrobtas per ginkluotus konfliktus ir karus. Dokumente pripažįstama, kad nepaisant tarptautinių susitarimų (1954 m. Hagos konvencija dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto atveju, 1970 m. UNESCO konvencija dėl neteisėtos kultūros vertybių importo, eksporto ir nuosavybės teisių perdavimo uždraudimo ir prevencijos priemonių, 1995 m. UNIDROIT konvencija dėl pavogtų ar neteisėtai eksportuojamų kultūros objektų ir kt.) grąžinimo procesas yra lėtas. Po Vašingtono konferencijos (1998) teisėtiems savininkams ar paveldėtojams grąžinta tik 1-2 tūkst. Nėra išsamaus pastaraisiais metais grąžintų meno kūrinių sąrašo, net 80-90 proc. pasaulyje parduodamų antikvarinių vertybių kilmė yra neteisėta.

Kultūros paveldas yra vienas pagrindinių civilizacijos elementų, įkūnija žmonijos kultūrinę atmintį. EP išreiškia susirūpinimą dėl pastaraisiais metais konfliktuojančių grupuočių bei teroristinę veiklą vykdančių subjektų, kurie visame pasaulyje įvykdė ne vieną nusikaltimą pasaulio kultūros paveldui. Vertingi meno kūriniai, archeologiniai radiniai neretai iš trečiųjų šalių parduodami į ES, o iš to gaunamas pelnas gali būti naudojamas teroristinei veiklai finansuoti.

Komisija raginama remti bei skatinti tarpvalstybinius ieškinius dėl meno vertybių, prarastų arba pasisavintų vykdant valstybės sankcionuotus grobimo veiksmus arba išplėštų per ginkluotus konfliktus, restitucijos; toliau dėti pastangas tarpvalstybinės per ginkluotus konfliktus ir karus pagrobtų meno kūrinių ir kultūros vertybių restitucijos srityje.

Siūloma pasitelkti sistemingus aukštos kokybės nepriklausomus mokslinius kilmės vietos tyrimus, kurie padėtų identifikuoti pagrobtus meno kūrinius, kurti vieningą kultūros vertybių dokumentų sąvadas ar sandorių registrą.

Motinos dovanos dramatiška istorija

Straipsnio pabaigai – tai, apie ką užsiminiau pradžioje: konkretus pavyzdys, kad kultūrinės vagystės tęsiasi ir mūsų dienomis.

Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorė, Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) prezidentė filosofijos mokslų daktarė menotyrininkė Širin Jašar Melikova žurnale „Kultūros barai“ (2019, 5 nr.) atskleidė vieno kilimo istoriją, kurios pagrindu galėtų būti sukurtas filmas. Ji jau dabar įkvepia Azerbaidžano kūrėjus.

2017 m. viename elektroninės prekybos meno dirbiniais portale Los Andžele (JAV) gyvenantis Letifas Tairovas pamatė azerbaidžanietišką kilimą. Nacionalinio meno gerbėjui ir kolekcininkui tuo neleido abejoti būdingas raštas bei užrašas azerbaidžaniečių kalba: „1971 metų sausio 1 d. motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“. Tačiau aukcionui šis kilimas buvo pateiktas kaip armėniškas.

Buvo akivaizdu, kad kilimas į JAV buvo atgabentas armėnų. Kilimas buvo išpirktas ir padovanotas Baku esančiam Kilimų muziejui. Azerbaidžano kilimų menas 2010 m. įtrauktas į reprezentatyvųjį UNESCO reprezentatyvųjį Nematerialaus žmonijos kultūros paveldo sąrašą.

Šis kilimas, vaizduojantis tradicinę kompoziciją „gėlės sode“ (karmininės rožės juodame fone), yra pavyzdys to, kaip mūsų laikais politinių konfliktų metu „pažeidžiamos kultūrinės sienos, kai viena tauta savinasi ar naikina kitos kultūros kultūrą“.

„Beveik kiekvienoje šeimoje audė kilimus ir kilimų gaminius. Todėl turguje paklausą turėjo tik aukščiausio lygio meistrės. Pirkliai dideliais kiekiais supirkdavo garsiuosius Šušos kilimus, juos norėdami parduoti Rusijoje, Turkijoje, Irane ir Europoje. Tradiciškai nuo seno tarp prekeivių būdavo daug armėnų. Jie Karabacho kilimus dažnai pateikdavo kaip armėniškus. Todėl kai kurie Karabacho kilimai pasaulio muziejuose eksponuojami kaip armėniški. Šušos kilimai išsiskyrė ne tik aukščiausia kokybe bei menine verte, bet ir dideliais matmenimis. Šušoje gyveno labai daug turtingų princų, bekų, pirklių ir amatininkų“, – taip apie Šušos kilimų audimo tradiciją rašo fizikas akademikas Čingizas Kadžaras, Azerbaidžano nacionalinės mokslų akademijos Fizikos instituto direktorius, kuris aistringai domisi Azerbaidžano istorija bei šalies vaizduojamuoju menu, yra išleidęs ne vieną knygą. Tarp jų „Senoji Šuša“ (Baku, 2007), IV tarptautiniame konkurse „Knygų menas“ Maskvoje įvertinta aukso medaliu. Šiais metais apie Šušą išleista dar viena mokslininko knyga – „Senovinė Šuša“.

Garsusis Azerbaidžano kilimų muziejus

Okupuotose Kalnų Karabacho teritorijose buvo sugriauta daugiau kaip 600 istorinių ir architektūrinių paminklų, tarp jų 22 muziejai, o jų kolekcijų didžioji dalis išvežta į Armėniją. Toks pat likimas ištiko kūrinius, įsigytus iš privačių asmenų.

Dėl karo konflikto tarp Azerbaidžano ir Armėnijos 1992 m. nutraukė veiklą ir Šušoje veikęs Azerbaidžano kilimų muziejaus filialas. Laimei, didžiąją dalį eksponatų spėta evakuoti. Šiuo metu Šušos filialas veiklą tęsia Azerbaidžano kilimų muziejuje, o ekspozicija pradedama į Azerbaidžaną netikėtai sugrąžintu kilimu.

Slaptai.lt informacija

2019.06.20; 06:00

Gegužės 29-oji diena svarbi ne tik Prancūzijai. Ji įsimintina Azerbaidžanui ir Armėnijai. Toji diena aktuali net Lietuvai.

Būtent tąsyk Prancūzijos administracinis teismas anuliavo Draugystės deklaraciją, kurią 2018-aisiais metais buvo pasirašiusi Prancūzijos Arnuvilio miesto valdžia su šiuo metu Kalnų Karabachą administruojančiais armėnais. Omenyje turima sutartis tarp Arnuvilio ir Martuninsko (azerbaidžanietiškai – Hodžavendas) rajone gyvenančiais armėnais.

Taigi Draugystės deklaracija, kurią prieš metus sudarė Arnuvilio meras Paskalis Dolu ir vienas iš armėnų separatistų atstovų Mhitaras Mangsarianas, – oficialiai neteko galios.

Prancūzijos teismas rėmėsi Vakaruose visuotinai pripažinta nuostata, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, o šį regioną nūnai administruojanti armėnų valdžia – neteisėta. Todėl nė viena valstybinė Prancūzijos struktūra, teismo tvirtinimu, neturi teisės bičiuliautis ar dar kaip nors kitaip bendrauti su svetimos šalies teritoriją okupavusiomis separatistinėmis jėgomis. Jei norima draugauti su Kalnų Karabachu, sutartį būtina pasirašyti su Azerbaidžano valdžia.

Be kita ko, Arnuvilio miesto merui teisiškai atsirugs prieš metus su armėnų separatistais užmegsta draugystė. Jis kaltinamas įgaliojimų viršijimu bei įstatymų laužymu. Jam gali tekt sumokėti solidžią baudą.

Apie šį Armėnijai nemalonų įvykį praneša prancūzų kalba leidžiamas leidinys „Nouvelles Armenia“.

Ši informacija aktuali ir lietuviams, kurie, skatinami aktyvios armėnų diasporos, taip pat galbūt norėtų bičiuliautis (arba anksčiau bičiuliavosi) su jau kelis dešimtmečius Stepanakertą kontroliuojančia (tai – Kalnų Karabacho sostinė, bet tikrasis jos pavadinimas azerbaidžanietiškas – Hankendi) valdžia. Gegužės 29-osios Prancūzijos administracinio teismo verdiktas aiškiai byloja – tai būtų neteisėtas žingsnis.

Net aplankyti Kalnų Karabacho teritorijos kaip turistui nederėtų, nes teisėtą leidimą įvažiuoti į šį regioną gali duoti tik oficialusis Baku.

Informacijos šaltinis – slaptai.lt

2019.06.05; 10:00

Nikolos Pašiniano karikatūra

Tarp Jerevano ir Stepanakerto – įtampa. Susipriešinimas toks ryškus ir akivaizdus, kad priešpriešą galima pavadinti net karine padėtimi. Neoficialia, žinoma.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas giliai nepatenkintas šiuo metu Stepanakerte šeimininkaujančiu vadinamuoju Karabacho klanu. N. Pašinianas čia šeimininkaujančius armėnus norėtų pakeisti savo aplinkos žmonėmis. Šie – priešinasi. Kad abipusė neapykanta itin didelė, byloja kad ir šis faktas: iš Kalnų Karabacho, kuris priklauso Azerbaidžanui, bet šiuo metu armėnų pajėgų okupuotas, N. Pašinianas skubiai išsivežė ten privalomąją karinę tarnybą atlikusį sūnų. Matyt, išsigando, kad Karabacho klano vadeivos nepaimtų jo įkaitu.

Slaptai.lt dar visai neseniai rašė, kaip demonstratyviai, pompastiškai N. Pašinianas išsiuntė sūnų Ašotą tarnauti ne į Jerevaną, kur saugu ir ramu, bet į Kalnų Karabache dislokuotus dalinius, prie fronto linijos su regioną atsiimti siekiančio Azerbaidžano karinėmis pajėgomis. Žurnalistams komentuodamas šį sprendimą N. Pašinianas pagyrūniškai tvirtino, esą tarnybos Armėnijos kariuomenėje neturėtų vengti net aukščiausių šalies vadovų sūnus. Be to, būtent Armėnijos prezidentų, premjerų, parlamentarų, teisėjų, bankininkų sūnus privalo atlikti karinę tarnybą tuose regionuose, kur sunkiausia ir pavojingiausia. N. Pašiniano šeima, – neva puikus pavyzdys.

Nikolas Pašinianas ir Ana Akopian – armėnų užgrobtame Kalnų Karabache. Socialinių tinklų foto

Dabar iš šio garsaus pareiškimo nieko nebeliko. Ašotas Pašinianas iš Stepanakerto (azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho sostinės pavadinimas – Hankendi) perkeltas į karinį dalinį prie Jerevano.

Pretekstas tokiam perkelimui – Ašotas neva išsiųstas į trumpalaikius karinius kursus.

Bet tie trumpalaikiai mokymai užsitęsė. Galima spėti, kad Ašotas daugiau niekad nebegrįž į Kalnų Karabache dislokuotą karinį dalinį.

Kodėl nesutarimai kilo tarp Jerevano ir Stepanakerto valdžių, – lengva paaiškinti. Priežasčių – užtektinai. Pavyzdžiui, Kalnų Karabachą okupavę armėnai buvusį Armėnijos prezidentą Robertą Kočarianą laiko teisingu, sąžiningu, principingu politiku, o N. Pašinianas bet kokia kaina siekia jį ilgam pasodinti už grotų. R. Kočarianui šiandien inkriminuojami sunkūs nusikaltimai: piktnaudžiavimas valdžia ir finansiniai nusižengimai.

N. Pašiniano tikslai akivaizdūs: jis norėtų Kalnų Karabacho klaną atskiesti savo žmonėmis.

Įtampa tarp šių dviejų grupių nūnai tokia rimta, kad Kalnų Karabache gyvenantys armėnai demonstratyviai nevažiuoja į Jerevaną švęsti valstybinių Armėnijos iškilmių, o Jerevanas nesiunčia delegacijų į Stepanakerte organizuojamus renginius.

Jerevano ir Stepanakerto grumtynių tema aptariama ir armėniškame armenianreport.com leidinyje. Įdomiausia, kad šiame portale straipsnio „Armėnija – Arcachas: pleištas pavirto praraja“ autorius Tevos Aršakian vartoja terminą „dvi Armėnijos valstybės“. Omenyje greičiausiai turima Armėnija ir užgrobtas Kalnų Karabachas.

Žodžiu, tarpusavyje besipykdami armėnai jau ne tik nesusigaudo, kas teisus, kas kaltas, bet dar net nežino, kiek iš viso valstybių jie šiuo metu turi – vieną ar dvi.

Vaizdžiai tariant, belieka laukti, kada Jerevanas paskelbs Stepanakertui karą. Arba atvirkščiai – Kalnų Karabachą okupavę armėnai prašys pagalbos, kad tarptautinė bendruomenė apgintų juos nuo … Armėnijos agresijos.

2019.06.04; 10:00

Žurnalo apie Karabachą viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Kiekviena šalis skirtingu istorijos laikotarpiu turi pagrindinę problemą, nuo kurios sprendimo priklauso jos ateitis. Azerbaidžanui tokia problema per visus nepriklausomybės metus yra Armėnijos Respublikos agresija, kai buvo okupuotas Kalnų Karabachas ir aštuoni aplinkiniai rajonai, iš kur išguiti visi jų gyventojai.

Susivienijimui „Karabacho išlaisvinimo organizacija“ (KIO) priklauso pabėgėliai ir perkeltieji asmenys – pagrindinės Armėnijos agresijos aukos, taip pat ir karo už Karabachą dalyviai.

Viena iš svariausių KIO priemonių yra kasmetė Karabacho problemas aptarianti konferencija, kurios išvakarėse išleidžiama konferencijos dalyvių pranešimų knyga. Atrodo, kad nė viena kita visuomeninė organizacija nerengė tokių didelių mastų renginio pastaruosius 20 metų.

Ką tik (2019 metų gegužę) baigėsi 18-oji konferencija ir išleista „Karabachas vakar, šiandien, rytoj“ serijos 18-oji knyga, skirta Azerbaidžano Demokratinės Respublikos (ADR) vyriausybės 1919 metais įsteigtos generalinės gubernatorystės etniniams susirėmimams įveikti šiame regione 100-mečiui.

Apskritai, pagal tradiciją, kiekviena konferencija skiriama reikšmingiems istoriniams įvykiams, susijusiems su Karabacho istorija, bet tai netrukdo publikuoti straipsnių, tiesiogiai nesusijusių su paskelbta tema. Taigi, 2018 metų konferencija buvo skirta ADR 100-mečiui, kuris buvo plačiai minimas visoje respublikoje.

Reikia pažymėti, kad Azerbaidžano Respublika, 1991 metais paskelbdama savo nepriklausomybės atkūrimą, pasiskelbė ADR teisių perėmėja, tuo pačiu pabrėždama tos nepriklausomos valstybės istorinį vaidmenį azerbaidžaniečių tautos likime.

Publikuotų straipsnių autoriai – ne tik Azerbaidžano mokslininkai, visuomenės veikėjai ir politikai, bet ir užsienio valstybių (Irano, VFR, Sakartvelo, Lietuvos, įvairių Rusijos regionų ir miestų, Turkijos, Japonijos ir t. t.) atstovai, besigilinantys į Karabacho problemas. Straipsniai publikuojami azerbaidžaniečių, anglų ir rusų kalbomis.

Antai, dviejuose paskutiniuose serijos „Karabachas vakar, šiandien, rytoj“ leidiniuose plačiai pateikiami straipsniai, skelbti portale slaptai.lt, kurį veda žurnalistas Gintaras Visockas. Jame skelbiami paties G. Visocko, taip pat Leono Juršos, Irmos Dubovičienės, Juozo Strėvos straipsniai.

Kai dėl paskutinio serijos leidinio, čia atkreipia dėmesį Alio Abasovo publikacija „1988metų vasario 27–29 Sumgaito įvykiai: analizė po 30 metų“ anglų ir azerbaidžaniečių kalbomis. Nuo Sumgaito įvykių iki šiol nepašalintos „baltos dėmės“, daugelis epizodų Rusijos archyvuose iki šiol paženklinti slaptumo grifu. Todėl labai svarbi autoriaus atlikta tų įvykių klasifikacija pagal skirtingus scenarijus, leidžianti skaitytojams patiems susiformuoti nuomonę apie tuos beveik detektyvinius įvykius.

Neabejotinai sudomins profesoriaus Abulgasano Abasovo straipsnis „Karabacho problema naujos pasaulio tvarkos formavimo kontekste“, siejantis lokalinę problemą su pasauliniu politiniu procesu.

Įdomų pranešimą, irgi išspausdintą šiame leidinyje, padarė KIO pirmininkas Akifas Nagy „Karabachas – nacionalinė pasaulio azerbaidžaniečių idėja“. Skaičiuojama, kad visame pasaulyje gyvena apie 50 milijonų azerbaidžaniečių (Azerbaidžane tik 10 mln.), todėl ši tauta yra viena iš diasporiškiausių. Galimybė, kad ją suvienytų bendra nacionalinė idėja – tai gana sėkmingas projektas, padedantis ne tik konsoliduoti, bet ir spręsti pagrindinę Azerbaidžano problemą visame pasaulyje.

Ryšium su tuo sudomins ir Džeichuno Tagi straipsnis „Vokietijos spauda apie Kalnų Karabacho konfliktą“, nes jame pateiktos paskutinės VFR žiniasklaidos publikacijos, nevienodai objektyviai aiškinančios Karabacho įvykius Vokietijos skaitytojams.

Istoriniu aspektu dėmesį patrauks filosofijos daktaro Asado Gurbanly straipsnis „Kai kurios nenušviestos azerbaidžaniečių deportacijos iš jų istorinės etninės teritorijos Armėnijos TSR (1947–1953 m.) problemos“, nes rodo, kad etniniai valymai Armėnijoje prasidėjo gerokai prieš konflikto pradžią.

Paminklas žuvusiems už Azerbaidžano nepriklausomybę. Gazacho miesto kapinės. Slaptai.lt nuotr.

Istorijos mokslų daktarės Firdousi Achmedovos straipsnyje parodyta, kad pirmoji kultūrinė autonomija Pietų Kaukaze buvo įsteigta Azerbaidžane (Karabache) prieš šimtą metų.

Apskritai, dauguma leidinio straipsnių skirti istorijos problemoms, antai, Giultekino Nadžaflio „Slapti generolo Zubovo nurodymai dėl armėnų valstybės įsteigimo Karabache (Rusijos archyvinių dokumentų aspektu)“, Ilgaro Niftalijevo „Gareginas Nždė – armėnų fašizmo ideologas“, Ismailo Musos „Kosovo sureguliavimas: rezultatai ir problemos“, filosofijos mokslų daktaro Kerimo Šukurovo „Rusijos imperijos geopolitinis Užkaukazės regionas: formavimas ir politika Azerbaidžano žemių atžvilgiu“, Mechribano Alijevo „Pirmojo pasaulinio karo pradžia ir Dašnakcutiun partija“ ir kt.

Daugelis straipsnių siejasi su literatūriniais kūriniais, atspindinčiais įvairius Karabacho problemos aspektus.

Trys straipsniai pristato autorius iš Irano ir Turkijos.

Tad galima pažymėti, kad knyga aprėpia platų autorių ratą ir daugybę straipsniuose nagrinėjamų temų.

Būtina pabrėžti, kad serijos „Karabachas vakar, šiandien, rytoj“ publikacijos domina ne tik šalies visuomenę, bet ir paties plačiausio profilio Azerbaidžano mokslininkus.

2019.05.27; 21:50

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaukazas – ypatingas regionas. Įsispraudęs tarp dviejų jūrų, paskendęs aukštuose kalnuose, padabintas vešlių ir turtingų slėnių. Tai etniškai ir lingvistiškai vienas įvairiausių regionų Žemėje. Kaukazo regionas (Caucasia) geografiškai priklauso Azijai, tačiau istoriškai ir kultūriškai jis priskiriamas Europai. Graikų mitologijoje Kaukazas buvo vienas iš stulpų, laikiusių pasaulį. Čia Dzeusas prie uolos prikalė Prometėją.

Istoriškai tai kultūrinės, karinės, religinės ir politinės konkurencijos arena. Dėl pozicijų Kaukaze visą laiką kovėsi trys jėgos – Turkija, Iranas ir Rusija. Pastaroji regione įsigalėjo tik XIX a. viduryje, išvijusi kadžarų dinastiją, 131 metus valdžiusią Persiją. 

Čia ilgus amžius didžiulę įtaką turėjo įvairios imperijos, bet anksčiausiai – VII a. pr.m.e. – minima Armėnijos karalystė. 301 metais ji tapo pirma krikščioniška valstybe pasaulyje, bet musulmonams užėmus Iraną, regioną užėmė arabai, o 1045 m. Armėnijos emyratą užvaldė Bizantija. Žlugus Bizantijai 1204 m., galingiausia krikščioniška šalimi visuose Artimuosiuose Rytuose buvo Gruzija. Vėliau Kaukazą valdė turkai, mongolai, vietinė karalystės, Persija ir galiausiai Rusija.

Naujaisiais laikais, žlugus SSRS, 1991 m. Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija – didžiausios Kaukazo teritorijos – tapo nepriklausomos, bet ir tuomet regionas neišvengė konfliktų ir karų: Kalnų Karabacho karas (1988–1994 m.), Osetinų-ingušų konfliktas (1989–1991 m.), Abchazijos karas (1992–1993 m.), Pirmasis Čečėnijos karas (1994–1996 m.), Antrasis Čečėnijos karas (1999–2009 m.) ir Pietų Osetijos karas (2008).

Ekspansinė Rusijos politika

Kone visi jie pažymėti vienu ekspansiniu ženklu: savo nagus prie jų prikišo Rusija. Iki šiol Maskvos propagandistai tvirtina, kad nuo seniausių laikų Rusija tik ginasi, tai yra, visuomet kariauja „šventą karą“. Anaiptol. Pasitelkę savo tradicinius sąjungininkus armėnus jie nuo Petro I laikų įgyvendina savo interesus šiame regione.

Žinomas istorikas profesorius Algimantas Liekis savo knygoje „Tautų kraustymai Kaukaze XX a.“ (Mokslotyros institutas, 2016) skyriuje „Mažosios tautos didžiųjų žaidimuose“ pabrėžė, kad „Rusija, jos caras Petras I, matydamas, kad Kaukazą ir išėjimą į Pietų jūras gali dar negreitai laimėti ginklu, ėmė ieškoti sąjungininkų tarp pačios Osmanų imperijos tautų, ir čia perspektyviausiai atrodė armėnų tauta, taip pat kaip ir rusai krikščionys. Ji buvo susikūrusi mitą apie savo turėtą galingą valstybę ir senovinę didybę ir manė, kad geriausia sąjungininkė gali būti tik krikščioniškoji Rusija. Ypač viltingai į ją žiūrėjo Armėnų krikščionių bažnyčios hierarchai.

Algimantas Liekis. Tautų kraustymai Kaukaze. Slaptai.lt nuotr.

Dar 1701 metais armėnai, neradę paramos Europos šalyse, kreipėsi į Petrą I, ir nuo to viskas prasidėjo. Po trejų metų šios bažnyčios atstovas Izraelis Orius nugabeno į Peterburgą Popiežiaus tarpininkavimo raštą, kuriame prašė perimti armėnus caro globon ir visiškai remti kovoje su musulmonais. Netrukus pasirodė Petro I dekretai, kad armėnai gali atvažiuoti į imperiją be jokios baimės, įsikurti, gyventi, prekiauti. Iki tol jų Rusijos imperijoje išvis nebuvo.

Ilgai laukti nereikėjo: jau per 1722-1723 m. karą su persais Rusijos kariuomenė užvaldė Kaspijos jūros pakrantes ir daug azerbaidžaniečių miestų ir čia atkeldino armėnų krikščionis.

Paskui estafetę perima Jekaterina II, kurios įsakuose bylojama: „Leidžiame jums valstybėje naudotis ne tik visomis tomis teisėmis ir privilegijomis, kaip visi kiti pavaldiniai, kurie mūsų ir mūsų protėvių malone naudojasi, tačiau priedo ir papildomomis (ilgas sąrašas).“

Kaukazas tada dar nebuvo galutinai Rusijos imperijos dalis, vyko nuolatiniai kivirčai su Iranu ir Turkija. O štai azerbaidžaniečiai, kaip ir totoriai, Petrui I buvo lyg ašaka gerklėje. Reikėjo perkelti sau ištikimus pavaldinius, kad ir visą etnosą, bei sukurti forpostą, tarnaujantį imperijai.

Žurnalistas Leonas Jurša savo tyrime „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (Vilnius, 2017) rašo, jog Petras I Šiaurės Azerbaidžane, o Jekaterina II Karabache ketino įkurti jai pavaldžią ir ištikimą armėnų valstybę, kad Rusija įsitvirtintų Pietų Kaukaze ir galėtų žygiuoti toliau. Jų pastangas tęsė Aleksandras I, o tai padaryti galiausiai pavyko Nikolajui I… Kitaip sakant, Rusijos carai žarijas puikiai žarstė kitų – pirmiausiai vasališkai atsidavusių armėnų – rankomis…

Leonas Jurša. Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

„Skaldyk ir valdyk“ su parankinių pagalba

Iš tikrųjų, nesantaikos grūdą tarp Kaukazo tautų pasėjo carinė Rusija, visą XIX a. pirmąją pusę plėtusi savo įtaką Kaukaze. Mokomajame portale Istorija.lt rašoma, kad, kovodama su Turkija, Rusija veržėsi į Šiaurės Kaukazą ir Užkaukazę. Ji teisino savo ekspansiją Kaukazo krikščionių globa bei gynimu, nors dauguma Šiaurės Kaukazo ir kai kurios Užkaukazės tautos buvo musulmonai. Kaukaze būta daug didelių ir mažų, stiprių ir nusilpusių karalysčių, chanysčių ir kitokių valstybės darinių. Kaukazas Rusijai buvo labai svarbus kaip užtvara derlingoms pietinėms stepėms ir Juodosios jūros uostams.

Šio amžiaus pradžioje Rusija prisijungė ir dalį dabartinio Azerbaidžano — Gandžos chanystę ir kitas žemes. 1805 m. kilo Rusijos karas su Iranu. Tai padėjo Rusijai užimti Azerbaidžano žemes. Ji prisijungė Karabacho, Sekino ir Širvano chanystes. Rusų kariuomenė užėmė Derbentą ir Baku, o 1806 m. prasidėjusio karo su Turkija metu — Suchumį ir kitus pajūrio miestus. Rusija greitai prisijungė visą Abchaziją ir sustiprino savo pozicijas Juodosios jūros Kaukazo pakraštyje. Pagal Bukarešto taikos sutartį (1812 m.) Rusijai atiteko jau anksčiau prisijungta Gruzija ir Abchazija.

Galutinai užvaldyti Kaukazą Rusijai nebuvo lengva. Karas su nedidelėmis Šiaurės Kaukazo tautomis truko beveik 50 metų ir buvo pavadintas Kaukazo karu (1817—1864 m). Rusų kariuomenė keldino vietinius gyventojus, grobė jų turtą ir griovė ūkį. Sunkiausiai Rusijai sekėsi kovoti su Dagestanu ir Čečėnija. Šiaurės Kaukazo tautos atkakliai grūmėsi su rusų armija, negaudamos iš kitų šalių jokios paramos. Imamas Šamilis 1834 m. sukūrė gana stiprią Dagestano ir Čečėnijos kalniečių valstybę. Todėl Dagestanas ir Čečėnija priešinosi ilgiausiai. Bet ir ši galiausiai krito XIX a. viduryje.

Carinei, sovietinei ir putiniškai Rusijai lengviau įgyvendinti savo tikslus, kai atsiranda vietinių lyderių, netgi tautų, ieškančių prieglobsčio imperijose. Tokia buvo ir Armėnija, kuri, neturėdama jokio išėjimo į pasaulines jūras ir platesnes teritorijas, didžiuodamasi vien savo senąja praeitimi, ėmė vasališkai tarnauti stipresniajai jėgai. Jie iki šiol didžiuojasi sugalvota pseudoistorija, neva armėnai yra viena pirmųjų pasaulio tautų, jie ne indoeuropiečiai (kad armėnai indoeuropiečiai, įrodyta jau senokai), turintys savo pradininką Haiką, ir t.t. Bet tai tuščias pasididžiavimas.

Ar buvo armėnų genocidas?

Tragiškas istorijos pavyzdys – vadinamasis armėnų genocidas 1915 m. Dar ir šiandien gaji versija, uoliai skleista sovietmečiu, esą Osmanų imperija per kelerius metus, pradedant 1915 m. balandžio 24-ąją ir baigiant kokiais 1923 m., kai Berlyne ir Tbilisyje buvo nužudyti armėnų pjautynių organizatoriai, buvo išžudyta daugiau kaip pusantro milijono armėnų. Pagal JAV istoriką ir demografą, Turkų istorijos studijų instituto profesorių Džastiną Makkartį (Justin McCarthy), imperijoje tada gyveno 1,698 mln. armėnų tautybės žmonių.

1915-ųjų balandį, kai Europoje griaudėjo Pirmojo pasaulinio karo kanonados, Osmanų imperijos, užėmusios dalį Armėnijos – Rytų Anatoliją, vidaus reikalų ministras išleido potvarkį, skelbiantį armėnus imperijos priešais. Mat, Didžiajame (Pirmajame pasauliniame) kare Turkija buvo Vokietijos sąjungininkė, o tuometinė Armėnija buvo padalinta į dviejų imperijų – Rusijos ir Osmanų – zonas. Apie 60 tūkstančių armėnų tarnavo turkų, o kur kas daugiau – apie 200 tūkstančių – carinėje Rusijos armijoje. Turkai pralaimėjo mūšį po mūšio ir dėl to apkaltino abiejose kariuomenėse tarnavusius armėnus ir jų pagalbininkus Konstantinopolyje.

Tai armėniškoji versija, kuri tapo populiari visame pasaulyje ir netgi prilyginama holokaustui. Ypač daug pastangų čia deda sionistinės jėgos ir visokie žydų centrai, nuo seno konfliktuojantys su islamiškuoju, ypač šiitų (Iranas, Azerbaidžanas), pasauliu ir remiantys stačiatikių (Rusija, Armėnija) terpę.

Dėl genocido versijų susipriešinimo kilo nemažai diplomatinių skandalų. Vienas jų įsiliepsnojo 2012 m. tarp Turkijos ir Prancūzijos. Abejuose Amerikos Kongreso rūmuose vyko aštrios diskusijos, o balandžio 24-ąją Barackas Obama pasakė ryžtingą kalbą apie vadinamojo „Mec Egerna“ (armėn. „Didysis nusikaltimas“) metines, pagerbdamas jo aukas, nors žodžio „genocidas“ jis nepavartojo, matyt, nenorėdamas įžeisti NATO sąjungininkės Turkijos. Beje, jo nevartojo ir Donaldas Trumpas, šiemet sakydamas kalbą Kapitolijuje šios sukakties proga.

Užtat Prancūzijos vadovas Nicolas Sarkozy net per savo rinkimų kampaniją nevengė besąlygiškai palaikyti armėnų (apie pusę milijono šalies gyventojų yra armėnų kilmės). Turkija buvo atšaukusi savo pasiuntinį iš Paryžiaus, kai Prancūzijos Senatas genocidu pripažino 1915 m. turkų žiaurumus. Iki 2012 m., kaip pranešė portalas www.tja.lt, 1915 m. armėnų žudynes genocidu oficialiai pripažino daugiau kaip dvi dešimtys valstybių (Lietuvos Seimas tai padarė 2005 m., o pirmasis buvo Urugvajus 1965 m.), per 40 JAV valstijų, Europos Parlamentas, kai kurios tarptautinės organizacijos. Deja, šis pripažinimas nei liepsnojančių regioninių konfliktų, nei paties genocido esmės neišsprendžia, o tik pagilina nesutarimus tarp konfliktuojančių ir diplomatinius santykius nutraukusių šalių.

Žudynes pradėjo armėnai…

Šiaip jau pats genocido terminas atsirado tik prieš 70 metų, jį sukūrė prie Lietuvos sienos esančiame Valkaviske (dab. Baltarusija) gimęs Lenkijos žydas teisininkas Raphaelis Lemkinas (1900–1959). R. Lemkinas šį terminą iš graikiško ir lotyniško žodžių sukomponavo kalbėdamas apie 1915 m. armėnų, graikų ir asirų genocidą. Armėnų genocido (arm. Hayots Tseghaspanutyun, arba Medz Yeghern), kurio metu buvo prarasta daugiau kaip 1,5 mln. žmonių, pasak mokslininkų, istorija yra kur kas sudėtingesnė, nei teigia armėnų pusė, sakanti, kad turkai tiesiog negailestingai naikino armėnus, o tam esą nebuvo jokios svarios priežasties.

Turkai šoka Vilniaus Rotušės aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Priežastis buvo. Gi turkiškoji pusė įrodinėja, kad jokio genocido nebuvo. O pažaboti armėnų teroristus prireikė po daugybės armėnų sukilimų, trukusių šimtmetį nuo 1815-ųjų, kai armėnai išžudė dešimtis tūkstančių turkų. Tada osmanų vyriausybė informavo aukšto rango armėnų atstovus, kad ji imsis būtinų priemonių, jei armėnai toliau žudys turkus. Deja, armėnų sukilėliai įspėjimą ignoravo, toliau puldinėjo beginkles turkų moteris ir vaikus. 1915 m. balandžio 24 d. vyriausybė dėl minėtų nusikaltimų uždarė armėnų komitetus ir areštavo daugiau kaip 2300 šių organizacijų vadovų, stačiatikių dvasininkų. Už bendradarbiavimą su Rusija tūkstančiai armėnų buvo išvaryta į Sirijos ir Mesopotamijos dykumas.

Turkijos laikraščio „Star gazete“ apžvalgininkas Resulas Tosunas (Resul Tosun) aiškina, kad armėnai Osmanų imperijoje tarnavo carinei Rusijai ir per Pirmąjį pasaulinį karą nuolat rengė sukilimus prieš islamiškąją valdžią. Jie formavo partizanų būrius ir užpuldinėjo musulmonų kaimus. Taip rusų okupuotose teritorijose armėnų smogikai išžudė apie 120 tūkstančių musulmonų. Todėl turkai pradėjo vykdyti vadinamą „perkėlimo programą“ ir visus armėnus, galinčius priešintis Osmanų imperijai, išsiuntė iš šalies rytų į pietus, kur daugiausiai plytėjo dykumos. Vakariniai rajonai nebuvo paliesti. Ištremtieji buvo aprūpinami vandeniu ir maistu, jų likęs turtas buvo saugomas, rašo „Star gazete“.

Iš tiesų, perkėlimo metu nuo ligų ir nepriteklių mirė apie 60 tūkst. armėnų. 1397 jų aktyvistai, priešinęsi valdžiai, buvo nuteisti kalėti ir mirties bausme. Kai karas baigėsi, 1918 m. gruodžio 22 d., apie 200 tūkst. armėnų grįžo į savo namus, bet buvo akylai stebimi policijos. Įsikurti iš biudžeto jiems buvo skirta 120 mln. lirų, t.y. apie milijardas JAV dolerių. O kai karas baigėsi, vadinamasis „genocidas“ išblėso.

Tariamai išžudytųjų skaičius – daugiau kaip 1,6 mln. – neišlaiko jokios kritikos, rašo Turkijos spauda. Osmanų imperijoje 1919 m. iš viso gyveno 1,4 mln. armėnų tautybės asmenų. Kaip čia išeina, stebisi R. Tosunas: iš beveik 1,7 mln. išžudyta 1,5 mln. ir dar liko 1,4 mln.?

Vadinasi, genocido sąvoka šiuo atveju sunkiai pritaikoma. Turkija neginčija 100 tūkstančių armėnų aukų, bet kartu pateikia ir kitą skaičių: šio konflikto metu žuvo 120 tūkst. musulmonų. Tai abipusis skausmas. Kartu ji ragina sukurti tarptautinę istorikų komisiją ir išsiaiškinti tikrąją padėtį, o ne priimti sprendimus balsuojant parlamentuose.

Vietoj išvadų

Atidžiau pažvelgėme į vieną istorinį Kaukazo skaudulį, išeinantį už posovietinės erdvės ribų. O jų buvo ir yra daugiau. Informacinę erdvę užvaldžiusios armėniškosios-rusiškosios propagandinės klišės šiuos konfliktus traktuoja vienpusiškai, nepalikdamos vietos kitoms, kur kas tikroviškesnėms versijoms, kurios vertina ir konfliktų priežastis, kilmę, ir jų pagrindinius iniciatorius, ir konflikto padarinius. Tiek vadinamasis armėnų genocidas, tiek tebevykstantis Kalnų Karabacho konfliktas, tiek Chodžaly tragedija nepasiduoda vien tik armėniškoms interpretacijoms. Juo labiau, kad beveik visur (kaip, beje, visoje posovietinėje, ir ne tik posovietinėje, erdvėje) pastebimas ekspansinis Rusijos pėdsakas.

Kita vertus, Armėnijos ambicijos, nuolat eskaluojant įvairius konfliktus, neturi menkiausio loginio ir ekonominio pagrindo. Prie jūrų išėjimo neturinti Armėnija negali lygintis su savo kaimyne nei gyventojų skaičiumi (apie 3 mln. ir 10 mln.), nei plotu (30 t. kv. km ir 86 tūkst.), nei žemės ištekliais. Armėnija importuoja visą kurą iš Rusijos, o tai didina jos priklausomybę nuo Maskvos. Smarkiai skiriasi ne tik BVP vienam gyventojui, bet ir nedarbo lygis: Armėnijos jis siekia 19 proc., o Azerbaidžane – 13 proc. Šiuos skaičius skelbia JAV CŽA duomenų bazė „The World Factbook“.

Niekas netvirtina, kad tai lemia valstybių santykius ar tautų tarpusavio gyvenseną. Tačiau Jerevano nuolaidžiavimas tiems, kurie kursto šią – religinę ir tautinę – nesantaiką, užkerta kelia kaimyniškoms deryboms tiek bendradarbiavimo srityje, tiek sprendžiant etninius konfliktus, tiek aiškinantis istorines nuoskaudas.

2019.05.06; 13:30

Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.

Žinomo Rusijos žurnalisto postcriptum jo paties ir kolegų prieš 30 metų parašytiems reportažams: mes buvome neteisūs, nes skelbėme tik vienos pusės nuomonę.

Maskvai tylint audra Baku ir Jerevane

1987 metų pavasarį prancūzų „L‘ Figaro“, paskiau kiti Europos ir JAV leidiniai paskelbė 10 garsių emigrantų iš Rusijos laišką: kas dabar daroma Sovietų Sąjungoje – nepakankama, reikia esminių reformų visose srityse, pripažinti komunistų režimo nusikaltimus, duoti laisvę spaudai. „Visos pažangiosios visuomenės nuostabai“, vieno pasirašiusiųjų žodžiais, laišką perspausdino savaitraštis „Moskovskije novosti“, tiesa, su griežtu vyriausiojo redaktoriaus Jegoro Jakovlevo komentaru (girdi, bepigu stovėti nuošalėje mūvint baltomis pirštinėmis).

Tokio teksto pasirodymas sovietinėje spaudoje buvo visiškai neįtikėtinas dalykas. Šio laikraščio naują numerį galima buvo paskaityti ir stende prie redakcijos pastato –  laiškas „Tegul Gorbačiovas mums įrodo“ sutraukė didžiulę minią (toji vieta vėliau bus vadinama „Haidparku“, visa siena išilgai bulvaro, apie 200 metrų, margavo nuo atsišaukimų, savilaidos laikraščių, plakatų, skelbimų). Dar neseniai komunistinės propagandos klišes pasauliui platinęs savaitraštis „Moskovskije novosti“ tapo SSRS paskelbto „viešumo“, arba „atvirumo“, šaukliu.

Azerbaidžaniečių pabėgėliai

Sovietinė spauda pratrūko publikacijomis apie praeityje buvusias represijas ir visa iki tol slėpta. Kitas reikalas – tuo metu SSRS dėjęsi įvykiai. 1988-ųjų pavasarį Andrejaus Sacharovo į savaitraščio „Moskovskije novosti“ redakciją nuvežtą „atvirą laišką“ Gorbačiovui Kremliuje tikrai perskaitė, tačiau tik po dviejų savaičių leidinyje pasirodė paties akademiko trumpas pranešimas, kad jis parašęs SSKP CK generaliniam sekretoriui savo nuomonę dėl Krymo totorių ir Kalnų Karabacho. Per tas dienas Gorbačiovo bendražygiai ir padėjėjai išaiškino laiško autoriui Kremliaus redakcinę politiką dėl neramumų šalyje: atidėti informacijos skelbimą, jeigu tai gali suaudrinti žmones; skelbti ne visą; niekada neskelbti melagingos.

Beje, akademikas šiame laiške (išspausdintame tik 1992 metais) teisingai pastebėjo, kad jau ne pirmą kartą, kilus aštresniam susikirtimui „viešumas“ suvaržomas – kaip tik tuo metu, kai jo labiausiai reikia. Kitas SSRS savaitraštis („Аргументы и факты“) klaidino 9 milijonus savo  skaitytojų 1988 metais, kai skelbė: „Ne sovietinės spaudos tradicija yra kurstyti aistras emocingais, sielą stingdančiais pasakojimais apie žudynių, prievartavimų, tyčiojimosi, pogromų smulkmenas“. Iš tikrųjų vis dar komunistų partijos vadovybė (politinis biuras) nurodinėjo, kaip rašyti apie kai kuriuos gyvenamojo momento įvykius.

Azerbaidžaniečių deportacija

2001 metais Andrejaus Sacharovo muziejaus ir visuomeninio centro išleistoje knygoje – straipsnių rinkinyje apie Azerbaidžano ir Rusijos santykius („Азербайджан и Россия: общества и государства“) randame parašyta apie tai, kaip Rusijos spauda vaizdavo Azerbaidžaną 1988–2000 metais. Straipsnio autorius – tuo laikotarpiu „Moskovskije novosti“ redakcijoje dirbęs žurnalistas Azeras Mursalijevas – pastebi, kad nuo 1988 metų iki beveik 10 dešimtmečio vidurio diduma vertinamojo pobūdžio publikacijų Maskvos spaudoje su įvykiais šioje respublikoje buvo susiję netiesiogiai. Jos dažniausiai atspindėjo ne tiek konkrečią padėtį Azerbaidžane, kiek pačioje Maskvoje vykusią kovą tarp „reformatorių“ ir „konservatorių“. Kaip tik dėlto keisdavosi, kai kada labai staigiai, jų autorių nusistatymas Azerbaidžano atžvilgiu.

„Reformatoriai“ ir juos remianti liberalioji inteligentija nuo pradžių ir beveik be išlygų Karabacho konflikte palaikė armėnų pusę: armėnai stoja prieš esamą tvarką ir nori permainų, todėl jie yra mūsų sąjungininkai. „Konservatoriai“ buvo prieš bet kokį teritorijų perdalijimą – ne dėl Karabacho, o baimindamiesi (pagrįstai) precedento. Kartkartėmis politinis biuras nurodydavo iš viso nekelti Karabacho temos – kad atlėgtų aistros. Kad žmonės nedegintų aikštėse laikraščių. Ir tada žurnalistai rašydavo apie laukų darbus, spartuolius, kultūrą. Tuo tarpu Baku ir Jerevano aikštėse mitinguotojai niršo, kad jų balsas lieka be atgarsio.

Žmonėms abiejose konflikto pusėse teliko manyti viena: jų pareiškimų nutylėjimas centrinėje televizijoje ir spaudoje reiškia pritarimą priešininkams. Viename straipsnyje sakoma, prie ko privedė sovietinės žiniasklaidos mėginimas nuslėpti nuo visuomenės konflikto aštrumą: radosi gandų ir prasimanymų pritvinkusi atmosfera, kuri dar labiau kaitino konfliktą. Šį straipsnį, paskelbtą taikinimo organizacijos „Conciliation Resources“ leidinyje ( 2005), parašė du autoriai, žurnalistikos tyrėjai – Markas Grigorianas ir Šachinas Rzajevas.

Žodžio blokada

Jerevane tuo metu gyvenusi ir netgi prisidėjusi prie armėnų „revoliucionierių“ sociologė Svetlana Lurjė vėliau stebėjosi: maždaug 1988 m. lapkričio 28–gruodžio 2 d. iš Armėnijos deportavo beveik visus ten gyvenančius azerbaidžaniečius, tačiau ne tik Rusijoje, bet ir Armėnijoje, tai yra Jerevane, apie tai sužinota tik 1989-ųjų vasarą, kai prekyvietėse pirkėjai pasigedo azerbaidžaniečių tiekiamų maisto produktų. Ir Armėnijos blokavimas (transporto, energetikos) prasidėjo gerokai vėliau, negu apie tai pradėjo rašyti spauda. Žmonės skaitė Armėniją likus be dujų ir stebėjosi, nes visuose namuose dujos buvo; jų neliko artinantis 1991 metų rudeniui, tačiau spauda tuo jau nesidomėjo. Dar 1991 metų vasarą per Azerbaidžano teritoriją ėjo traukiniai į Armėniją, tarp jų keleivinis Jerevanas-Kafanas (mokslininkė tuo metu gyveno prie stoties ir matė savo akimis), kai tuo tarpu dauguma Jerevane nė neabejojo susisiekimo tarp dviejų respublikų seniai nelikus.

Dėl blokados, tai vienpusiškai rašė ir didieji pasaulio laikraščiai. „The New York Times“ 1990 m. sausio 19 d., tai yra prieš pat sovietų kariuomenės įvedimą į Baku, dėstė („Nationalism at Its Nastiest“), kad Azerbaidžanas – ne Lietuva, Azerbaidžane nacionalistai irgi kalba apie nepriklausomybę,  tačiau jų protestai baigiasi „kruvinais pogromais“ (bloody pogroms) prieš kaimynus armėnus. Pranešama, kad azerbaidžaniečiai uždarė geležinkelį į Armėniją, tačiau nieko nesakoma, jog Armėnija nuo 1989-ųjų vasaros blokuoja Nachičevanės autonominę respubliką.

1989 metų rudenį į Azerbaidžaną atvykusiam žurnalo „Ogoniok“ („pertvarkos ir viešumo flagmanas“, vėliau pirmas nepriklausomas leidinys SSRS) korespondentui Georgijui Rožnovui, irgi gerai žinomam, žmonės sakė: kokia nauda iš jūsų važinėjimų, jeigu visi centriniai laikraščiai ir žurnalai, radijas ir televizija nutyli apie tikrą padėtį arba begėdiškai meluoja? Esą, kad ir kas atsitiktų etniniame konflikte, skaitytojui ar klausytojui buvo pateikiama viena ir ta pati dramatiškų įvykių versija: Azerbaidžanas vos ne kraugerys agresorius, o jo kaimynai – be kaltės kaltos aukos. Savo reportaže Rožnovas, be kita ko, parašė, kad Megrio (Armėnija) geležinkelio ruože iš Azerbaidžano ateinančių traukinių lokomotyvus apšaudo, apmėto akmenimis; mašinistus lydi kareiviai; vidaus kariuomenės pulkininkas, apeidamas vieną geležinkelio ruožą, aptiko ir nukenksmino galingą sprogmenį.

„Praėjo daugiau kaip du mėnesiai, o aš iki šiol nepaskelbiau iš kelionės į Azerbaidžaną ir Armėniją nė vienos eilutės, – sakoma Rožnovo laiške vienam Baku laikraščiui („Вышка“). – Nei vienas Maskvos laikraštis, nei vienas žurnalas nesiteikė skirti man vietos savo puslapiuose. Kodėl? Atsakymas paprastas: mano papasakotoji tiesa pernelyg skiriasi nuo tos, kurią mėnesis po mėnesio kalė į skaitytojų ir klausytojų galvą.“ Jis rašo po komandiruotės į Pietų Kaukazą supratęs, kad toliau tylėti negalima, todėl ir siunčia savo apybraižą, neišvydusią dienos šviesos Maskvoje, į Azerbaidžaną.

Teroristų pašlovinimas

1990 metų pavasarį per sovietų vidaus kariuomenės dalinio užpuolimą nušautus 20 armėnų teroristinės organizacijos smogikų Jerevane paskelbė didvyriais, vos ne šventaisiais kankiniais. Žurnalas „Ogoniok“ apie jų laidotuves (tūkstantinės juodos palydinčiųjų gretos su iškeltais kumščiais, atviruose karstuose juodomis palaidinėmis apvilkti žuvusieji) paskelbė, kaip vėliau rašė vienas autorius, net ne reportažą, o gedulingą odę prozoje. Žurnalo tiražas tais laikais siekė apie 4,5 milijono egzempliorių, o Kalnų Karabache, Stepanakerte, jau kitą dieną pasirodė „odės“ kopijos. Anot to paties autoriaus, tai buvo „tikra ideologinė bomba“ ir dar kartą paliudijo žurnalo redaktoriaus Vitalijaus Korotičiaus, dažnai pavadinamo legendiniu „viešumo“ laikotarpio veikėju, poziciją. Azerbaidžane šį žurnalą vadino vos ne Armėnų revoliucinės federacijos „Dašnakcutiun“ organu; redakcinėje kolegijoje buvo ir Andrejaus Sacharovo sutuoktinė Jelena Boner („Armėnijoje nustoju buvusi žyde ir tampu armėne“).

Tiesa, 1988 metų rudenį žurnalas paskelbė pokalbį su Azerbaidžano istoriku akademiku Zija Bunijatovu: Antrojo pasaulinio karo dalyvis, SSRS didvyris kalbėjo tuo metu centrinėje spaudoje reikšminamos „tautų draugystės“ dvasia, smerkė ir saviškius istorijos gražintojus. Tai – ne “Kodėl Sumgaitas?” – akademiko straipsnis, pasirodęs Baku spaudoje 1989 metų pradžioje. Jame primenama armėnų terorizmo istorija, tiesiai sakoma pogromų Azerbaidžano mieste kurstytojais buvus armėnų nacionalistus ir patariama Sacharovui su kitais nesikišti kur neišmano, o dirbti darbą, už kurį valstybė jiems moka pinigus.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Dar būta atvejo, kai ir nenorint padedama. 1992 metų pavasarį „Ogoniok“ papasakojo apie tai, kaip armėnų separatistai atakavo prie Agdamo miesto vienoje kalvų stovinčioje bažnyčioje įsitvirtinusius azerbaidžaniečius. Žurnalas išspausdino nuotrauką, kurioje matyti du ginkluotus „barzdočius“ lydint jauną vyrą su Azerbaidžano trispalve rankoje. Išaiškėjo, kad jis pasidavė po armėnų ultimatumo: jeigu nepasiduosite, tai sušaudysime įkaitais paimtus Chodžalio gyventojus (tai vyko netrukus po armėnų surengtų taikių gyventojų žudynių ir lavonų niekinimo Agdamo apylinkėse). Straipsnio nė iš tolo negalima buvo pavadinti palankiu azerbaidžaniečiams, tačiau iš jo sužinota apie savigynos būrio kovotoją Natigą Gasymovą, kuris penkias dienas, žuvus draugams, vienas gynėsi nuo užpuolikų. Šio Azerbaidžane didvyriu pripažinto kovotojo likimas nežinomas iki šiol.

Pagaliau pamatė, kam padeda

1992 metais išleista Sankt Peterburgo rašytojo Jurijaus Pompejevo knyga („Кровавый омут Карабаха“) nuo tuometės literatūros Kalnų Karabacho tema skyrėsi kaip diena nuo nakties. Autorius ilgai kentėjęs sąžinės priekaištus dėl nesipriešinimo iš visų pusių plūstančiam melui ir galiausiai ėmėsi plunksnos – sukrėstas Rusijos spaudos tylėjimo dėl azerbaidžaniečių žudynių Hodžalyje. Tas pats savaitraštis „Moskovskije novosti“ paskelbė reportažą daugiau kaip po dviejų savaičių („Я шла вместе с ними…“). Peterburgo literatas šį savaitraštį laikė separatistų smogikų („fidajų“) garbintoju, o dabar žurnalistė ėjo puolančiųjų pusėje, ne priešakinėse gretose, bet vis viena su jais…

Vokiečių žurnalas „Der Spiegel“ paskelbė du pranešimus, kuriuose nužudytieji Chodžalyje („azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstantį žuvusiųjų“) minimi tarp kitų aukų (aštuoni žmonės, moterys su vaikais, žuvo azerbaidžaniečiams numušus sraigtasparnį). Nutylėjus, kad armėnų pajėgos įsibrovė į kaimyninę valstybę, skaitytojams turėjo susidaryti įspūdis armėnus ir vėl tapus aukomis, o azerbaidžaniečius esant tokius pat žiaurius, kaip kadaise turkai. Vis dėlto ne vienas užsienio leidinių žurnalistas nusigavo į tragedijos vietą ir pranešė apie “krūvas lavonų Karabache” (britų dienraštis “The Times”). Naujienų tarnybos „Reuters“ korespondentas pranešė apie daugybės žmonių, žuvusių armėnų puolimo metu, laidotuves. “Pasaulis nenori žinoti, kas čia vyksta, – šaukė žurnalistams vienas laidotuvių dalyvis. -Mus žudo, o jus tylite.“

„Daugumai tarptautinės arenos veikėjų, įskaitant ir rusus, pasidarė aišku armėnus nuėjus pernelyg toli“, – savo straipsnyje toje pačioje knygoje apie Azerbaidžano-Rusijos santykius rašo žinomas švedų mokslininkas Svantė Kornelas. 1993 metais Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė keturias rezoliucijas primygtinai reikalaujančias išvesti ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano teritorijų (1992 metų pavasarį Azerbaidžano valstybė tapo JTO nare – su visomis turimomis žemėmis, taigi ir Kalnų Karabachu).

Kuo toliau, tuo greičiau nyko Vakarų žiniasklaidos palankumas Armėnijos pusei. Armėnų pajėgos užėmė ne tik Karabachą, bet ir apie penktadalį kitų Azerbaidžano žemių – pranešė tas pats „Der Spiegel“ („Kaukasus: Smartes Stück Kolonialismus“, 1993 10 16). Neliko abejonių armėnų pusėje kariaujant Rusijos specialiosios paskirties dalinius. Armėnų sukilėliai skelbia nesikėsinantys į Azerbaidžano teritoriją, tačiau degina užimtus miestus ir gyvenvietes – jie šito nedarytų, jeigu nesiektų aneksuoti azerbaidžaniečių žemių. Armėnai kare su Azerbaidžanu laimi visomis kryptimis, o prieš užsienį tebevaizduoja esantys aukos ir šaukia gelbėti Armėniją nuo genocido (Rettet Armenien vor dem Holocaust!). Šiuo šūkiu jau netikima. „Armėnai dabar yra daug dažniau nusikaltėliai nei aukos“ (Die Armenier sindjetzt viel öfter Täterals Opfer). Tuo tarpu Azerbaidžano vyriausybė „dėl agresijos prieš Kalnų Karabachą“ vienintelė iš visų buvusių sovietinių respublikų negauna jokios pagalbos iš Amerikos.

1994 metų vasarą Kalnų Karabacho separatistų „gynybos komiteto“ vadas Robertas Kočarianas pripažino „TheNew York Times“: „Mes žinome, kad netenkame pasaulyje palankumo.“

Chodžaly aukoms atminti

Daugelis sutaria, kad būtent po Chodžalio tragedijos pasaulis ėmė suvokti Pietų Kaukaze regintis anaiptol ne „tautos apsisprendimo“ reikalą. Nebuvo to reikalo nė pradžioje. Jurijus Pompejevas savo knygoje primena vieno partijos „Dašnakcutiun“ vadų pareiškimą, pasirodžiusį Prancūzijoje išeinančiame armėnų laikraštyje „Gamk“ dar 1987-ųjų vasarą: armėnai turi istorines žemes Kaukaze ir mes aiškiai reiškiame savo teritorines pretenzijas. Tai buvo ne kokia asmeninė nuomonė. Tas pats laikraštis „Gamk” 1985 metų pabaigoje skelbė „Armėnų revoliucinės federacijos politinį manifestą“: suvienytosios Armėnijos sienos turi apimti armėnų teritorijas su Nachičevane, Achalkalakiu ir Karabachu.

Kai britų tyrėjas Tomas de Vaalas paklausė vieno armėnų separatistinio judėjimo pradininkų, Igorio Muradiano, ką jie manė dėl 40 tūkstančių Kalnų Karabache gyvenusių azerbaidžaniečių, tas atsakė: „Mūsų nedomino šių žmonių likimas. Šie žmonės buvo paklusnus valdžios įrankis, daugelį dešimtmečių, netgi amžių jie buvo prievartos prieš mus įrankis.“

Tomas de Vaalas, 2003 metais išėjusios knygos („Black Garden: Armenia and Azerbaijan Through Peace and War”) autorius, buvo susitikęs ir su tuomečiu Armėnijos gynybos ministru Seržu Sargsianu (šis 1992–1993 metais vadovavo separatistų karinėms pajėgoms). Būsimasis Armėnijos prezidentas, palydėdamas britą po pokalbio, pavymui pridūrė, kad svarbu buvo net ne Karabacho teritorija. „Svarbu, kad Armėnijoje liko viena tauta.“ Kai kuriuose Armėnijos srityse azerbaidžaniečiai sudarė iki 70 procentų gyventojų. „Mūsų kultūros nesuderinamos.“

Profesorius moko nekartoti jo klaidų

Žurnalistė Tatjana Čaladzė, rašydama apie informacijos blokavimą tuometėje sovietinėje spaudoje, nurodo pastebėjusi savaitraštyje „Moskovskije novosti“ per 1988–1989 metus nepasirodžius nei vienos azerbaidžaniečiams palankios žinelės! Ir priešingai – armėnams naudingi pranešimai rodėsi ar ne kas antrame numeryje (1988-ųjų pabaigoje Armėniją nusiaubė žemės drebėjimas, bet tūlas skaitytojas ne visada skyrė humanitarinę paramą nuo politinės). Tatjana prisimena, kad 1992 metų rudenį, kai ji dirbo Latvijoje, respublikos parlamento laikraštyje per mėnesį buvo išspausdinta 17 didžiulių tekstų Kalnų Karabacho tema, kuriuose Azerbaidžano pusė buvo vaizduojama pačiomis juodžiausiomis spalvomis (suprantama, pasistengė ne patys latvių žurnalistai); apie Azerbaidžano poziciją respublikos laikraščiuose nebuvo nė vienos eilutės.

Tatjana Čeladzė

(Kaip ir Lietuvoje. Penki Azerbaidžano mokslininkai pasiuntė laišką į Vilnių, vieno rusų kalba tada ėjusio demokratinio leidinio redakcijai: ar nesuprantate, kad nemokšiškai ir šališkai pateikta Kalnų Karabacho istorija kursto tautų nesantaiką, o respublikų sienų kilnojimas gali sukelti nenuspėjamas ir tragiškas pasekmes kituose šalies regionuose?)

1988-ųjų pavasarį Baku spaudoje pasirodė vietinės armėnų bažnyčios vyresniojo laiškas. Esą į bažnyčią atėjęs žmogus prisistatė „Moskovskije novosti“ korespondentu, klausinėjo apie parapijiečių nuotaikas ir kita. Vėliau tame laikraštyje pasirodė parašyta, kad armėnų bažnyčią norėta padegti. Šventiką tai papiktino: jis nieko nesakęs žurnalistui apie padegimą, o tas parašė! „Moskovskije novosti“ paskelbtame reportaže iš Sumgaito pogromų kaltininkų teismo („Сумгаит. Эпилог трагедии“) apie bažnyčią tebuvo kelios eilutės: ateinančiųjų apmažėjo, parapijiečius labai nuliūdino žinia norėjus ją padegti. Tačiau nuo jų skaitytojams tegalėjo kilti viena mintis: azerbaidžaniečiams nėra nieko šventa. Šį reportažą parašė Viktoras Lošakas.

Šis žurnalistas daug sykių buvojo Pietų Kaukaze, taip pat ir žemės drebėjimo nusiaubtuose Armėnijos rajonuose (apėmė 4/5 respublikos teritorijos, žuvo mažiausiai 25 tūkstančiai žmonių). Jam įstrigo, kad po šios gamtinės katastrofos armėnai jam pasakojo ne apie patirtą siaubą, mirtis, nepriteklius, o tikino: Azerbaidžanas atsiuntė keletą sunkvežimių su medikamentais ne armėnams gelbėti, o marinti… 1991 metais Viktorą paskyrė „Moskovskije novosti“ redaktoriaus pirmuoju pavaduotoju, o 1993 metais jis pakeitė garsųjį Jegorą Jakovlevą ir išbuvo vyriausiojo redaktoriaus poste 10 metų. 

Tomas de Vaalas 2000 metais kalbino ir Viktorą Lošaką. „Mums atrodė, kad Karabacho grąžinimas Armėnijai yra Sovietų Sąjungos demokratizavimo proceso dalis, – pasakė žinomas žurnalistas. – Mums tada atrodė, kad atkuriamas teisingumas. Mums atrodė, kad mes teisūs. Iš tikrųjų mes buvome absoliučiai neteisūs ta prasme, kad visiškai nepaisėme kitos pusės nusistatymo. Mes negalvojome, ką pamanys žmonės, kurie Kalnų Karabachą laiko savo šalies dalimi.“ (Daugiau žinančiam skaitytojui šiose žodžiuose turėtų užkliūti „Karabacho grąžinimas“: kaip galima atsiimti tai, kas niekada tau nepriklausė? Nebent turima galvoje, kad tada taip manyta – „grąžinimas“.)

Rusijos mokslininkas Dmitrijus Furmanas viename savo straipsnių prisimena per televiziją girdėjęs Viktorą Lošaką sakant, kad jam gėda dėl to, kaip „Moskovskije novosti“ rašė apie Karabacho konfliktą.

2007 metais Viktoras Lošakas su azerbaidžaniečių žurnalistu Emiliu Gulijevu žurnale „Ogoniok“ papasakojo apie tai, kas „po beveik 20 metų abipusio priešiškumo atrodė neįmanoma“: žinomų Azerbaidžano ir Armėnijos inteligentijos atstovų susitikimą Kalnų Karabache („Большой прорыв“). Pasiuntinių Rusijoje, kompozitorių Polado Biul Biul Ogly ir Armeno Smbatiano vadovaujamas nedideles delegacijas priėmė abiejų valstybių prezidentai. Žurnalas suteikė žodį abiejų valstybių ambasadoriams; pabaigoje įdėjo „Konflikto chronologija“, kurios paskutinėje eilutėje nurodoma: karinių veiksmų eigoje žuvo 40 tūkstančių žmonių, apie 1 milijonas tapo pabėgėliais.

Azerbaidžano sostinė Baku. Paminklas 1990-ųjų Sausio 20-osios aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

2014 metų vasaros pabaigoje Azerbaidžano ir Armėnijos prezidentai, derėjęsi tarpininkaujant Rusijos prezidentui Sočyje, vėl nuvylė žurnalistus – šiems atrodė, kad galima buvo susitarti ir dėl šito, ir dėl ano. Viktoras Lošakas parašė: „Dabar tai visiškai akivaizdu: nei politikas, nei žurnalistas negali būti teisėjas tokioje tautų nesantaikos byloje, negali rašyti žmonėms receptų, dalyti į teisius ir neteisius. Deja, pradedant 1987 metais ir žurnalistai, ir politikai iš Maskvos mėgino labai negrabiai tai daryti Kalnų Karabacho įvykiuose.“

2019.03.28; 07: 00

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Prieš 30 metų labai skirtingos jėgos susigrūmė vienoje geopolitinėje erdvėje, kuri vadinosi Kalnų Karabachas. Pasak tų įvykių dalyvio, vieni šiame „didžiajame žaidime“ veikė labai apgalvotai, kiti – vos ne stichiškai, treti – perdėm savanaudiškai, ketvirti – būdami suklaidinti ir t. t.

Nėra, nebuvo ir negalėjo būti!

Armėniškojo leidinio “Golos Armeniji“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Marina Grigorian neseniai vėl apkaltino Baku: ten archyvuose saugoma didžioji dalis bylų dėl riaušių Sumgaite 1988 metų vasario 27–29 d., tačiau Armėnijos pusei su jomis esą neleidžiama susipažinti.

Tiesa, Grigorian ir be to niekada neabejojo, kad tai buvo tikriausias armėnų genocidas (ši žurnalistė vadovauja dar ir Armėnijos prezidento administracijos vykdomam projektui „Paprastas genocidas“). Ji pati apie tai ne kartą rašiusi: „Sumgaitą“ planavo ir organizavo Azerbaidžano SSR valstybės saugumo komitetas, pogromų eigą kontroliavo ir koordinavo šios specialiosios tarnybos bendradarbiai. O tai, kas rašoma 2015 metais Baku išleistoje Ibrahimo Mamedovo knygoje – pogromus sukurstė SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) agentai su armėnų nacionalistais – yra neva „sena pasakaitė“.

Sumgaitas: 1988. Azerbaidžanietiška versija. Slaptai.lt nuotr.

Marinai Grigorian užkliuvo jau pats knygos pavadinimas: „Sumgaito provokacija prieš Azerbaidžaną. Grigoriano byla“. Girdi, Azerbaidžano prokurorai, po ketvirčio amžiaus atnaujinę Sumgaito nusikaltimų tyrimą, terado tarp šimtų nusikaltėlių vieną armėnišką pavardę, paskelbė būtent šį žmogų esant didžiulio nusikaltimo organizatoriumi ir paskelbė jo paiešką.

Tuo tarpu nei vienas nukentėjusysis ar liudytojas nevadina šio žmogaus organizatoriumi ar gaujos vadeiva – jis buvo paprastas pogromininkas, prievartautojas ir kurstytojas… Žurnalistė priminė: Eduardą Grigorianą 1989 metų pabaigoje nuteisė 12 metų nelaisvės, vėliau iš dienas baigiančios SSRS persiuntė kalėti į Armėniją, o 1992 metų pabaigoje Armėnijos prezidentas paskelbė amnestiją ir jis išėjo į laisvę. Toliau jo pėdsakai dingsta, tačiau tikrai galima pasakyti, kad „šis tipas“ paliko Armėniją. Viena aišku: į laisvę Grigorianą paleido teisėtai. Tad kokiu teisiniu pagrindu Azerbaidžano prokurorai skelbia jo paiešką?

„Beje, – tarsi staiga prisiminusi praneša straipsnio autorė, – ne kartą buvo įrodyta, kad Grigorianą galima laikyti armėnu tik santykinai.“ Jo tėvas mirė 20 metų iki šių įvykių, vaikus auklėjo motina – rusė. Teisme ji paliudijo: šeima nepalaikė santykių su vyro giminaičiais armėnais. O Vokietijoje gyvenanti Eduardo sesers Aidos bendraklasė (jos koordinatės žinomos) papasakojo, kad kai klasėje mokinių klausė, kokios jie tautybės, Aida atsakė esanti rusė. Mokiniai pasipiktino: juk tavo pavardė Grigorian! O ta: tai tik pavardė, ji savęs nelaikanti armėne. Autorė nutyli paties Grigoriano pase ir kitur esant įrašyta „armėnas“ – juk ne įrašas svarbiausia.

Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Vienoje armėnų autoriaus knygoje rašoma, kad Sumgaito skerdynes galima palyginti tik su armėnų, asirų, graikų ir kitų krikščionių žudymu Osmanų imperijoje. Ir nurodoma aplinkybė, turinti patvirtinti jas buvus iš anksto parengtas, būtent: „tarp sulaikytų pogromininkų buvo kažin koks subjektas, pavarde Grigorianas.“ Armėnas pagal tėvą, rusas pagal motiną, augo be tėvo, du kartus teistas… Autorius primena, kas buvo pasakyta spaudos konferencijoje Jerevane 1989 m. rugsėjo 23 d. Esą viena nukentėjusioji paliudijo, kad pas Grigorianą apsilankę keli anksčiau kartu su juo kalėję azerbaidžaniečiai jam pasakė: rytoj eisime mušti armėnų, tokią ir tokią valandą būk ten ir ten. Kai tas ėmė spyriotis, išgirdo: neateisi – užmušim. Ir Grigorianas nuėjo. Pogromo metu bute, kur gyveno nukentėjusioji, jis buvo išbalęs ir veikė tarsi būtų kieno taikiklyje. „Štai ir visa istorija…“ – buvo pasakyta toje konferencijoje.

Dar vienas armėnų autorius praneša, kad jo paties atliktas kruopštus tyrimas „patvirtino tai, kas ir taip buvo aišku nuo pat pradžių“. Grigorianas, armėnas pagal anksti mirusį tėvą ir rusas pagal motiną, buvo eilinis didžiulio naikinimo mechanizmo sraigtelis. Jis nieko nenužudė ir viso to, ką jam prikiša azerbaidžaniečių teisėsauga, šioje baudžiamojoje byloje „suprantama, irgi nėra, nebuvo ir negalėjo būti“.

Praėjusių metų kovo pradžioje (30 metų nuo Sumgaito įvykių) Moldovos valstybinio universiteto lektorius ir „Laisvės radijo“ rumuniškosios redakcijos apžvalgininkas Ernestas Vardanianas rašė sutinkantis, kad armėno ir rusės sūnus, nemokėjęs armėniškai ir nelaikęs savęs armėnu, keletą kartų teistas, iš tikrųjų dalyvavo pogromuose prieš savo gentainius – tačiau nežudė. Apžvalgininkas ragino kiekvieną atsakyti sau į klausimą: ar Armėnija būtų amnestavusi žmogų, ant kurio rankų armėnų kraujas?

Negera šlovė

Baudžiamojoje byloje iš tiesų nepasakyta, kurio pogromininko smūgis ir kam buvo mirtinas – daužė visi. Tikrai Grigorianas smogė kirviu per galvą vienam armėnui, o po to, manydamas užmušęs, ištraukė iš kišenės kažin kokį popieriaus lapelį ir žvilgtelėjęs į jį bendrininkų paklausė: „Šitas trečias ar ketvirtas?“ Kirviu trenktasis išgyveno ir liudijo teisme… Iš tos pačios baudžiamosios bylos duomenų matyti Grigorianą anaiptol ne prievarta ėjus „mušti armėnų“: vienam bendrininkų jis pasakęs, kad šie įvykiai jam – tai „dievo dovana, sėkmė pati eina į rankas“. Ir ne kiti jam nurodinėjo: „Aš nežinojau, kur gyvena armėnai, mus vedė Grigorianas“.

Pirmas iš kairės – Eduardas Grigorianas

Kaip rašoma bylos medžiagoje, kaltinamasis Grigorianas tyrimo metu siekė paveikti ne tik nukentėjusiuosius ir savo bendrus, bet ir tyrimą „jėgos demonstravimu“. Teismo metu bendrininkai nutildavo jam vien pažvelgus… Jam tegalėjo vadovauti įvykių metu mieste pastebėti „žmonės juodais lietpalčiais“ – šie nepažįstamieji tyrėjų nesudomino, o teisėjas  nenorėjo nė klausyti apie kokius nors „organizatorius“. Teismas neatsižvelgė į valstybės kaltintojo prašymą skirti Grigorianui aukščiausią bausmę, tačiau nuteisė kalėti gerokai ilgesniam laikui nei bendrininkus.

„Šio tipo“ nepamiršo ne tik Azerbaidžane (prieš kelerius metus nustatyta jį gyvenant pamaskvėje ir nevargstant). Praėjusių metų rudenį Kabardos-Balkarijos respublikoje būta etninių susirėmimų ir juos, kaip išaiškinta, kurstė socialiniuose tinkluose darbavęsi provokatoriai. Apie tai pranešusi Rusijos naujienų tarnyba „EADaily“ paaiškino, jog toks veikimas, kai dedantis „priešu“ kurstoma prieš „savus“, vadinamas „Grigoriano metodu“ – „Eduardo Grigoriano, laikomo vienu masinių armėnų skerdynių Sumgaite 1988 metais kaltininkų, vardu“. Provokatoriaus vardą net iškėlė į antraštę: „Eduardo Grigoriano reikalas gyvuoja ir nugali“ (Кенделенские столкновения в КБР: дело Эдуарда Григоряна живет и побеждает).

Eduardas Grigorianas – dešinėje

Lavonų prikrauti vagonai ir kita

Geriau žinomas panašių provokacijų pavadinimas susijęs su ispanų korida („picadillo“), lietuviškai galime tai pavadinti „buliaus erzinimu“. Vienas buvęs KGB generolas savo prisiminimuose rašo, kad toks metodas buvo naudojamas Afganistane (sovietiniai agentai pjudė vienas gaujas ant kitų), Rumunijoje (1989 metais kilus neramumams neaiškiomis aplinkybėmis žuvo apie 1 000 žmonių), Maskvoje (1993 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ėmėsi „ryžtingų žingsnių“). Generolas tikina provokatorius veikus ir Vilniuje 1991 metų sausyje ir vaizduoja to meto įvykius kitomis spalvomis, nei pas mus priimta.

Šio generolo žodžiais, į Lietuvos sostinę tomis dienomis buvo atvykęs SSRS ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) karininkas, jau iki tol buvojęs ir vėliau veikęs įvairiuose „karštuose taškuose“, taip pat ir Kalnų Karabache (2009 metais nelauktai mirė, manoma, buvo nunuodytas). Kiti iki šiol teberašo, kad operaciją Vilniuje planavo KGB, ji nepavyko ir atsakingas už tai generolas (irgi visaip pagarsėjęs) buvo atleistas iš šios organizacijos pirmininko pavaduotojo pareigų. Dar žinome tuo metu Vilniuje buvus ir tokių reikalų specialistą iš Vakarų… Nešališki autoriai pripažįsta, kad vargu ar įmanoma visas šias istorijas, tarp jų ir Sumgaito įvykius, išnarplioti iki galo, nes veikė ne viena jėga, daugelis dalykų vyko ne be sąmokslų ir provokacijų.

Kelios dienos prieš Sumgaito tragediją Kalnų Karabache buvojo Michailo Gorbačiovo iš Maskvos atsiųstas įtakingas komunistų partijos centrinio aparato veikėjas Karenas Brutencas. Šis Baku gimęs ir ten karjerą pradėjęs armėnas 1998 metais išėjusioje prisiminimų knygoje („Тридцать лет на Cтарой площади“) parašė sužinojęs apie „tokius veiksmus (ir Armėnijoje, ir Azerbaidžane), kurie atrodė kaip tikros provokacijos“. Antai Kafane (Armėnijos rajono centre) sulaikė moterį, kuri rovėsi sau plaukus ir ne savo balsu šaukė, kad užmušė jos brolį, seserį ir t.t. Patikrinus pasirodė, kad nieko neužmušė ir moteris plyšojo aplinkiniams įaudrinti.

Sumgaito riaušininkus apkaltino veikimu iš chuliganiškų paskatų, nors netgi tuometėje spaudoje (vis dėlto glasnost – viešumas) radosi spėjimų Sumgaito pogromus buvus kažin kokių jėgų (kas nori tolesnio įtampos tarp dviejų tautų kaitinimo) sumanyta provokacija. Rašyta ir apie pabėgėlius iš Kafano ar jais apsimetusius asmenis (tarp jų nurodomi „nevietinės išvaizdos jauni vyrai, kurie kaitino minią“). Vieną miesto aikštėje isteriškai šaukusį apie šeimos nelaimę žmogų irgi patikrino – pasirodė, kad jis ne iš Kafano ir neturi šeimos, yra anksčiau teistas…

KGB būstinė Lubiankos aikštėje Maskvoje, kai ten dar stovėjo čekisto kraugerio Felikso Dzeržinskio paminklas.

Jau gerokai vėliau Sankt Peterburge gyvenanti ir Armėnijoje buvojanti etninių santykių tyrėja Svetlana Lurjė pastebėjo daugelį Jerevano armėnų kalbant, kad jie iš pat pradžių neatmetė galint įvykti „sumgaitą“. Mokslininkei atrodo tokių nuojautų arba visiškai nebuvus, arba buvus labai miglotas – mat armėnai tuo momentu jautėsi esą labai stiprūs ir saugūs. „Kita vertus, – skaitome mokslininkės parašyta (2009), – Sumgaito įvykiai iš tikrųjų nepaaiškinami pasitelkus įprastą žmonišką logiką: iki tol taikingo miesto gyventojai negalėjo per vieną valandą netekti galvos, todėl vargu ar galima buvo rimtai svarstyti įvykius galint pakrypti tokia linkme.“ Jai teko girdėti apie Sumgaite plitusį gandą, jog iš Armėnijos (iš Kafano) atsiuntė vagonus (!), prikrautus azerbaidžaniečių lavonų (kita versija – nupjautų ausų). „Ar šis melas buvo paskleistas, ar kitas, – rašo ji, – tačiau turėjo būti netikėta ir stipri provokacija.“

Karabacho negalima palikti galvažudžiams!

Taigi, Marinos Grigorian tikinimu, „sumgaito“ scenarijų kruopščiai suplanavo ir įgyvendino Azerbaidžano KGB. Baku esą tikėjosi, kad armėnai išsigąs naujų pogromų ir atsisakys reikalavę prijungti Kalnų Karabachą prie Armėnijos. Ir dar: šio nusikaltimo prieš armėnų tautą organizatoriai numatė viską, netgi tai, kad „Azerbaidžanas neišvengiamai bus apkaltintas genocido vykdymu – lygiai taip, kaip turkus apkaltino armėnų genocidu 1915–1923 metais.“

Azerbaidžaną tikrai apkaltino. Sovietinė spauda  tomis dienomis daugiausia rašė apie tautų draugystę (per televiziją parodė „linksmas vestuves“: armėnė išteka už azerbaidžaniečio). Užtat kas dėjosi Vakarų žiniasklaidoje! Apie tai pasakojo azerbaidžaniečių rašytojas Maksudas Ibrahimbekovas sąjunginiame žurnale „Družba narodov“ (дружба народов – tautų draugystė) 1989 metų spalio mėnesio numeryje. Vieną rytą Azerbaidžano miestų ir kaimų gyventojai sužinojo esantys kraugeriai žudikai ir smurtautojai. Pasaulio radijo stotys pranešė: nuo kraujo kvapo apdujusios azerbaidžaniečių ordos žudo armėnus. Tomis dienomis dažniausiai skambantys žodžiai buvo „genocidas“ ir „skerdynės“.

Rašytojas primena, jog kruvini įvykiai ne visiems buvo staigmena: išvakarėse į miestą atvyko žmonės su kino ir videokameromis. Sumgaite tą baisią dieną kūrė filmą! Ir sukūrė. Filmą parodė visose Europos ir Amerikos šalyse, kuriose yra armėnų bendruomenės, visose, išskyrus Sovietų Sąjungą. Rašytojas pasakoja, ką matė ir girdėjo žmonės Švedijoje (beje, kaip tik iš Švedijos atvykęs armėnas, kaip rašo kiti autoriai, filmavo ir po to parodė filmą pavadinimu „išgelbėkite mus“). Antai pogromų liudininkas pasakoja, kaip jo draugui su žmona nukirto galvas, trylika azerbaidžaniečių išniekino jų dukterį, sukapojo ją į smulkius gabalus ir iškepė šašliką… Užsienio ir sąjunginės visuomenės akyse azerbaidžaniečių tauta ėmė atrodyti kraugerių galvažudžių sambūriu.

Vokiečių žurnalas „Der Spiegel“ rašė, kad pogromai Sumgaite 1988 metų vasaryje, kai įaudrinta musulmonų minia linčiavo armėnus (die Armenier am Ortlynchte), pažadino prisiminimus apie pirmąsias šimtmečio etnines žudynes (Völkermord) – Turkijos armėnų išnaikinimą 1915 metais ir „įvarė pirmajai istorijoje krikščioniškai tautai naujo genocido (Genozid) baimę“. Kitoje vietoje: masinės armėnų žudynės tapo Azerbaidžano nomenklatūros atsakymu į Karabacho liaudies susirinkimo sprendimą prisijungti prie Armėnijos. Osmanų imperijos turkai reagavo lygiai taip pat, kai tenykščiai armėnai reikalavo autonomijos rajonams, kuriose jie sudarė daugumą arba arti to.

Rašytojas Zorijus Balajanas prisimena, kad „pirmomis dienomis po pogromų Azerbaidžano SSR vadovybė buvo ištikta šoko“. Išeitų, ir „šokas“ buvo „kruopščiai suplanuotas“? O gal

Andrejus Sacharovas. J. Rosto nuotr.

Azerbaidžano vadovus, kurie ryžosi būti apkaltinti baisiausiu nusikaltimu – genocido vykdymu, šokas ištiko nuo to, kad armėnai neišsigando ir neatsisakė Kalnų Karabacho, kaip manyta atsitiksiant po „sumgaito“? Tiesą sakant, Baku ištiko ne visiškas paralyžius. Vasario 27-ąją, šeštadienį, tuometis Azerbaidžano komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Kiamranas Bagirovas visais telefonais skambino į Maskvą ir, kaip sakė girdėjusieji, „maldavo“ pasiųsti į Sumgaitą vidaus kariuomenę, o kitą dieną kreipėsi į žmones per TV…

Nuo pirmųjų dienų po tragedijos Armėnijoje buvo ne tiek sielvartaujama dėl aukų, kiek stengiamasi pasakyti pogromus dar kartą patvirtinus: armėnai negali gyventi azerbaidžaniečių valdžioje. Karabachą reikia atiduoti Armėnijai! Akademikas Andrejus Sacharovas laiške Gorbačiovui irgi aprašinėja žudynių siaubus ir skelbia vos ne nuosprendį: „Po šios tragedijos nelieka jokio moralinės galimybės reikalauti palikti Kalnų Karabacho autonominę sritį Azerbaidžanui.“

Sunku patikėti Azerbaidžaną siekus, kad Sacharovas, o su juo ir kiti Rusijos demokratai, jau nekalbant apie visą pasaulį, imtų manyti kaip tik taip…

O ką veikė armėnų saugumiečiai?

Kita vertus, keista Armėnijos KGB pražiopsojus „kruopščiai suplanuotą nusikaltimą prieš armėnų tautą“. Juk armėnų saugumiečiai tuo metu veikė ir Azerbaidžano teritorijoje (beje, Azerbaidžano KGB Kalnų Karabacho skyriuje, kuriam tuo metu vadovavo rusas, tebuvo vienas azerbaidžanietis, dauguma – armėnai).

Buvęs Armėnijos KGB pirmininkas vėliau prisipažino komitetą turėjus ginklų ir šaudmenų atsargą ypatingiems atvejams. Ją galėjo praimti tik su Maskvos leidimu, tačiau nepaisė šio reikavimo ir siuntė ginklus į Karabachą: granatsvaidžius, kulkosvaidžius, automatus, šovinius. Vienas armėnų separatistų lyderių, Igoris Muradianas, britų rašytojui Tomui de Vaalui kalbėjo, kad jau 1986 metų vasarą jie gavo pirmąsias siuntas ginklų iš užsienio. Visos vietinės organizacijos buvo ginkluotos. „Visi vietiniai komjaunuoliai, – gyrėsi buvęs „Karabacho komiteto“ narys, – turėjo asmeninį ginklą. “Apsiginkluoti padėjo užsienyje ir respublikoje (pogrindyje) veikę nacionalistinės partijos „Dašnakcutiun“ nariai (dašnakai). Muradianas neigė veikęs KGB naudai, tačiau neslėpė pasižinojęs su Armėnijos valstybės saugumo komiteto vadovais.

Dašnakų emblema

Sumgaito pogromų išvakarėse su armėnų separatistais susitikęs Karenas Brutencas tuo metu ėjo Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto tarptautinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas (vėliau dirbs SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo padėjėju). Vakarų specialiosios tarnybos neabejojo, kad Maskva tiesiogiai susijusi armėnų ekstremistų nuo 8 dešimtmečio vidurio vykdomomis teroristinėmis atakomis prieš turkų pareigūnus ir diplomatus. Jų duomenimis, šias ir kitas slaptąsias operacijas koordinavo SSKP CK tarptautinio skyriaus vedėjo pavaduotojas Brutencas. Armėnų teroristų grupė ASALA, kaip rašė turkų spauda, gauna įsakymus iš Maskvos, o vadovauja terorui rusų slaptosios policijos (KGB) 3 skyriaus viršininkas Brutencas. Sovietai apmoko ASALA būrius ir finansuojajų teroristinę organizaciją (ASALA buvo siejama su „Dašnakcutiun“).

1992 metais Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas apkaltino partijos „Dašnakcutiun“ vadovus bendradarbiavimu su SSRS KGB. Buvęs dar vienas Armėnijos saugumiečių vadovas patvirtino, kad 9 dešimtmečio pabaigoje jo pavaldiniai susitikinėjo, bendravo ir „turėjo abipusių įsipareigojimų“ su šios partijos veikėjais ir Armėnijoje, ir Sovietų Sąjungoje. Tada dašnakai pareiškė Armėnijos prezidentą patį nuo 1977 metų buvus sovietinio saugumo agentu (kaip išaiškėjo, priklausė KGB rezervui – turėjo veikti karo atveju). Marina Grigorian rašo apie ir tai, dėl ko „seniai neabejojama“: jeigu ne visi, tai dauguma „Karabacho komiteto“ narių bendradarbiavo su sovietinėmis (gali būti, ne tik su šiomis) specialiosiomis tarnybomis.

Andrejus Sacharovas savo prisiminimų knygoje nenutyli aplinkybės („mums pranešė“), kuri esanti nepatikrinta ir todėl vertintina atsargiai: „Nufilmuotuose kruvinų įvykių Uzbekistane vaizduose, siautėjančioje minioje, pavyko atpažinti Armėnijos KGB darbuotojų grupę, jie kelios dienos iki šių įvykių buvo skubiai iškviesti į Maskvą. Jeigu šis pranešimas teisingas, tai galima įtarti KGB dalyvavus Ferganos provokacijoje.“ Kaip sakyta, prokurorai atsisakė aiškintis, kas tokie buvo Sumgaito gatvėse pastebėti „nepažįstamieji juodais lietpalčiais“, tačiau vis dėlto sužinojo vėliau juos išvykus į Uzbekistaną…

Paslaptį nusinešė į kapus

SSRS valstybės saugumo komiteto pirmininkas Vladimiras Kriučkovas irgi parašė prisiminimus. 1993 metais laikraštis „Sovetskaja Rosija“ paskelbė ištrauką, kurioje Gorbačiovo bendražygis ir „pertvarkos architektas“ Aleksandras Jakovlevas kaltinamas daug metų šnipinėjęs Jungtinių Amerikos Valstijų naudai. Jakovlevas per „Literaturnaja gazeta“ atsikirto, kad buvusiam KGB vadovui su kitais valstybės perversmo 1991 metais dalyviais telieka šmeižti kitus: „Kriučkovas visada buvo provokacijų meistras.“ Jakovlevas pareiškė žinantis, jog Kriučkovas „organizavo provokacijas Sumgaite, Rygoje, Vilniuje“.

Kai Kriučkovo klausė, ar Karabacho komiteto nariai ir kiti armėnų veikėjai bendradarbiavo su KGB, jis teisinosi: „Aš nelabai gerai prisimenu tuos metus…“ Ir dar: „Supraskite, aš juk negaliu pasakyti visko ir didžiąją dalį to, ką žinau, nusinešiu su savimi.“ Mirė 2007 metais. Vis dėlto sužinome Kriučkovą apgailestavus dėl kraujo praliejimo Sumgaite ir Baku (1990 metų sausyje). Apie tai jis kalbėjo savo bendražygiui, vėliau parašiusiam prisiminimus. Kriučkovas aiškino, kad aukščiausioji komunistų partijos vadovybė iš KGB pranešimų žinojo apie bręstantį konfliktą, tačiau niekas nedavė leidimo imtis kardomųjų veiksmų.

Kriučkovas apgailestavo per vėlai sužinojęs, jog „draugai iš Armėnijos“ atsiuntė į Sumgaitą pogromų kurstytojus. Jie atvykę su konkrečia užduotimi: sukurti laukinių azerbaidžaniečių įvaizdį  ir tuo padėti ideologinį pagrindą savo grobuoniškai politikai Azerbaidžano atžvilgiu. Kriučkovas paaiškino ir tai, kodėl provokacijos sumanytojai pasirinko būtent šį Azerbaidžano miestą. Esą čia pabėgėlių tirštynėje nedaug tereikia masiniam nepasitenkinimui įžiebti, mažesniame mieste paprasčiau kontroliuoti ir nukreipti pogromininkus, čia mažiau milicijos, provokacijos vykdytojams lengviau pasprukti į visas puses vedančiais nekontroliuojamais keliais. O svarbiausia, sakė buvęs KGB vadas, daugiau galimybių skubiai išvežti iš Azerbaidžano nufilmuotus Sumgaito žiaurybių vaizdus.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Nuo 1989 metų rudens Kalnų Karabachą valdė vadinamasis organizacinis komitetas ir vienas jo narių, Aleksejus Sinicynas, vėliau parašė apie čia vykusį „didįjį žaidimą“ (Great Game): „visiškai skirtingos jėgos susidūrė vienoje geopolitinėje erdvėje, kuri ir vadinosi Kalnų Karabachas.“ Vienos veikė labai apgalvotai, kitos – vos ne stichiškai, trečios – perdėm savanaudiškai, ketvirtos – būdamos suklaidintos ir t.t. Šis autorius tarp veikėjų regi ir Maskvos atstovus, ir Vakarų agentus, ir vietinius veikėjus… Akademikas Andrejus Sacharovas savo prisiminimuose neramumų Azerbaidžane kurstytojų toli neieškojo: tai prieš „pertvarką“ sukilusi „vietinė mafija“.

Buvę SSRS valstybės saugumo komiteto padalinio kovai su „karinguoju nacionalizmu“ bendradarbiai po daugelio metų sakė, kad nacionalistiniais šūkiais buvo dangstoma ne kas kita, o materialinių gėrybių dalybos. Ir tvirtino galintys nurodyti, kas Kalnų Karabache tik kalbėjo apie tautos kultūros išsaugojimą, o iš tikrųjų siekė pasiglemžti gamtos išteklius, nuosavybę: marmuro karjero direktorius, konjako fabriko direktorius… „Šešėliniam kapitalui“ tarnavo nusikaltėliai, pasirengę visokiems žygiams, tarp jų – ir provokacijoms.

2019.03.24; 06:45

Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.

Šalin rankas nuo mūsų genocido!

Šio kovo pradžioje viename armėnų leidinių pasirodžiusio teksto antraštė („Почерк людоедов“) iš karto nurodo, kur veisiasi tie „žmogėdros“ – aišku, Azerbaidžane. Žurnalistei Marinai Grigorian užkliuvo šios šalies užsienio reikalų ministerijos atstovės pareiškimas, jog tai, kas įvyko 1988 m. vasario 27-29 d. Sumgaite, ir tai, kas dėjosi 1992 m. naktį į vasario 26 d. Agdamo miesto apylinkėse (Chodžalyje), buvo „gerai suplanuotos ir organizuotos Armėnijos akcijos prieš Azerbaidžaną“.

Žurnalistė piktinasi: kaip galima lyginti tokius dalykus! Juk Sumgaitas – tai armėnų genocidas, o iki šiol kaip reikiant neišpainiotas beginklių žmonių sušaudymas Chodžalyje – democidas. „Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijoje, tikimės, suvokia skirtumą tarp šių dviejų nusikaltimų žmoniškumui kategorijų“. Visa, kas ištiko armėnus Sumgaite ir kitur, rodo žmogėdrų braižą. Jie neapgailestauja ir neatgailauja. Žmogėdrų taisyklės reikalauja viską versti nuo kojų ant galvos, iškraipyti, veidmainiauti. O svarbiausia – jie visu savo elgesiu rodo pasirengimą pakartoti. Ir tuo pat metu, nutaisę naivių avelių žvilgsnį, klausia: ir kodėl gi armėnai nesirengia taikai?

Marina Grigorian yra leidinio“ Golos Armenii“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, nuo 2009 metų vadovauja Armėnijos prezidento administracijos visuomenės ryšių centro vykdomam projektui „Paprastas genocidas“ (rus. „Обыкновенный геноцид“). Atidžiai stebi rašoma ir sakoma Azerbaidžane ir triuškinamai kerta, kai azerbaidžaniečių dėsto savo poziciją. Chodžalio žudynėse armėnų žurnalistei viskas atrodo taip painu, kad ji net nesiryžta nurodyti žudikų, nors ten viskas taip akivaizdu, kad akivaizdžiau negali būti: išžudyti civiliai azerbaidžaniečiai, juos išžudė Armėnijos teroristinės – karinės grupuotės (aukų – per 600).

LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Pirmi niekada nešaudo?

1988 m. kovo 1 d. viename pagrindinių SSRS laikraščių, „Izvestija“, pasirodė trumpas valstybinės telegramų tarnybos TASS pranešimas, kad vasario 28 d. Sumgaite (Azerbaidžano SSR) chuliganų grupė išprovokavo riaušes. Tų metų vasarą britų dienraštis “The Guardian” priminė: vasario mėnesį Sumgaito mieste visą šalį sukrėtusioje baisioje nacionalistinėje orgijoje siautėjančios azerbaidžaniečių gaujos nužudė 26 armėnus.

1989-ųjų spaudos konferencijoje Jerevane žurnalistams atsakyta ir į klausimą, kaip Armėnijos atstovai pristatė Sumgaito įvykius SSRS liaudies deputatų suvažiavime. Jie, be abejo, neišdėstė visos tiesos. Pavyzdžiui, nepapasakojo, jog vienas iš pagrindinių Sumgaito pogromo iniciatorių ir vykdytojų buvo … armėnas Eduardas Grigorianas, kaip dabar jau tiksliai žinoma, asmeniškai kaltas dėl daugiau nei vienos žmogžudystės. Armėnija iki šiol slepia: E.Grigorianas tesulaukė keliolikos metų laisvės atėmimo bausmės, kai dėl vienos žmogžudystės apkaltintas azerbaidžanietis Achmedas Imamas ogly Achmedovas netrukus buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

SSRS liaudies deputatų suvažiavime neišdrįsta pasakyti visos tiesos apie Sumgaitą ir dar dėl vienos priežasties. Dauguma neturėjo supratimo, kas ištiko armėnus vasaryje, bet ir nežinojo, kas kur kas anksčiau buvo nutikę azerbaidžaniečiams Armėnijoje. Suvažiavimo oratoriai armėnai baiminosi, kad, jiems prabilus apie Sumgaitą, priešinga pusė ims kalbėti apie anksčiau surengtą armėnų smurtą prieš azerbaidžaniečius. Juos išgąsdino Azerbaidžano SSR deputatų iš suvažiavimo tribūnos paskelbta informacija apie žuvusius azerbaidžaniečius…

Savivarčiai su akmenimis kaimynams

Tą rudenį riaušės Kirovabade (Gandžioje) ir kitose Azerbaidžano vietovėse įsiplieskė lapkričio 21 d., po to, kai prieš tris dienas Baku prasidėjo mitingas, kurio dingstimi buvo provokacinis sprendimas Kalnų Karabache, Azerbaidžano SSR teritorijoje, statyti poilsio namus Armėnijos fabriko darbininkams. Mitingas truko 18 dienų. Vienas iš mitingo reikalavimų buvo „suteikti autonomiją Armėnijoje gyvenantiems azerbaidžaniečiams arba panaikinti tokį statusą Karabacho armėnams“.

Tuo tarpu Jerevano spaudoje jau lapkričio 22 d. buvo parašyta abi respublikas jungiančiu plentu priešingomis kryptimis plūstant pabėgėlių voras. Lapkričio 30 d. pabėgėlių reikalų komisija pranešė, jog iki tos dienos į Armėniją atvyko 30 907 asmenys, o išvyko 40 652. Kita vertus, kokia prasmė (neturint piktų kėslų) aiškintis, kas po ko sekė rudenį, kai ši niekuo dėtų žmonių tragedija prasidėjo gerokai anksčiau. Baku duomenimis, iki 1988 metų vasario vidurio iš Armėnijos „dėl ten kaitinamos baimės atmosferos ir prievartinių veiksmų“ buvo išsikraustę daugiau kaip 4 tūkstančiai azerbaidžaniečių. Vasario 28–kovo 21 d. iš Armėnijos atkeliavo 16 900 pabėgėlių, iš kurių 8 600 buvo grąžinta atgal. Kalnų Karabacho administraciniame centre Stepanakerte (Chankendis – tikrasis azerbaidžanietiškas pavadinimas) azerbaidžaniečių neliko rugsėjyje (pogromininkai sudegino 125 jų namus,  200 – apiplėšė).

Žodžiu, nebuvo armėnų santūrumo „ilgiau kaip 8 mėnesius“, kaip dažnai rašyta ano meto spaudoje. Santūrumą kaip tik demonstravo kita pusė – azerbaidžaniečiai. 1988 m. lapkričio 4 d. Jerevane vykusiame mitinge separatistų komiteto “Karabach” veikėjas Rafaelis Kazarianas (vėliau jis tapo Armėnijos mokslų akademijos nariu) kalbėjo apie „emigraciją“, kurią turi vykdyti iš anksto sudaryti būriai. „Pirmą kartą per šiuos dešimtmečius mums atsivėrė unikali galimybė išvalyti Armėniją nuo šitų turkų. Aš laikau tai didžiausiu mūsų kovos laimėjimu per pastaruosius dešimt mėnesių.“

Kaip iš gimtųjų namų buvo vejami azerbaidžaniečiai

Azerbaidžaniečių pabėgėliai

Apie 2015 metų pavasarį paskelbtą žurnalistės Manė Papian tekstą („События в Гугарке. Как громили азербайджанцев в Армении“) kai kurie tėvynainiai atsiliepė labai smerkiamai. Jiems labai nepatiko pagarsinimas to, kas atsitiko tuometiniame Gugarke rajone vasario 26 d., „dvi dienos iki Sumgaito įvykių“. Ogi Šaumiano kaimo mokyklos direktorė tos dienos rytą pasigedo visų azerbaidžaniečių – mokytojų ir mokinių. Jai pasakė, kad juos visus autobusais išvežė iš Armėnijos. Po kelių dienų čia ėmė plūsti pabėgėliai iš Sumgaito ir likusiems rajone azerbaidžaniečiams atėjo labai sunkios dienos (be kita ko, 624 atleido iš darbo), o lapkričio pabaigoje – ir tragiškos. Vėliau Manė paaiškino apie įvykius Gugarko rajone sužinojusi tik prieš kelis mėnesius ir kaip žurnalistė turėjusi apie tai parašyti, kad ir kaip sunku tai būtų daryti esant Armėnijos pilietei.

Gegužės 11 d. pogromininkai nusiaubė azerbaidžaniečių gyvenamą Širazlio kaimą Ararato rajone: apiplėšė 330 šeimų, nuniokojo 64 namus, aštuonis – sudegino; juos vedė vietinės valdžios pareigūnai ir milicininkai. Išgriovė garsią šventovę ir mirtinai sumušė 90-metį jos sergėtoją. Pogromo metu nukentęs dviejų mėnesiui kūdikis irgi mirė. Iš kaimo išvaryti 880 azerbaidžaniečių apsistojo po atviru dangumi SSRS-Turkijos sienos neutraliojoje juostoje, Arakso upės pakrantėje. Vasarą prie jų prisidėjo dar penkių kaimų gyventojai, iš viso – apie 10 tūkstančių žmonių. Pastarųjų kaimų iškraustymui, be vietinių, vadovavo ir iš Jerevano atvykę viršininkai, tarp jų respublikos ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas Surenas Arutunianas, vėliau tapęs Armėnijos komunistų centro komiteto pirmuoju sekretoriumi – pirmuoju asmeniu respublikoje.

Išvyti iš gimtųjų namų azerbaidžaniečiai

1988 m. birželio 19–25 d. Armėnijoje buvojo Azerbaidžano atsakingų partinių ir valstybinių darbuotojų grupė. Ji parengė ataskaitą Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovybei. Joje irgi kalbama apie „chuliganų grupes“ – jų nariai, reikšdami nepasitenkinimą Azerbaidžano SSR aukščiausiosios tarybos sprendimu nepritarti Kalnų Karabacho autonominės srities perdavimui į Armėnijos SSR sudėtį, vykdė neteisėtus veiksmus prieš Armėnijoje gyvenančius azerbaidžaniečius. Antai birželio 17 d. surengė pogromus kai kuriuose gyvenvietėse, sudegino 7 privačius namus; 11 asmenų patyrė sunkius sužeidimus, „daugelio jų veidai buvo subjauroti“. Su ypatingu žiaurumu veikė „žaliūkai“, kuriuos atveždavo autobusais, lydimais sunkvežimių ir savivarčių, prikrautų geležinių strypų, akmenų, lazdų (Sumgaite irgi dalijo strypus ir netrūko atvežtinių akmenų bei kita). Vietinė valdžia ir milicija riaušininkų nestabdo, o respublikinė televizija ir radijo, vietinė spauda dar net ir kursto.

Atrodo, ne be Azerbaidžano atstovų įsikišimo moteris ir vaikus iš pabėgėlių stovyklos Arakso upės pakrantėje, kur nesant medicinos pagalbos ir kitų būtiniausių dalykų („realiai gresia epideminių ligų pavojus“), perkėlė į artimiausią gyvenvietę. Visa kita taip ir liko. Galiausiai vilties netekę pabėgėliai pagrasino pereisią sieną ir plaukte persikelsią į Turkijos pusę. Tik tada Maskva sukruto: per kelias savaites naktimis pasieniečių ir milicininkų lydimus pabėgėlius išgabeno iš Armėnijos į Azerbaidžaną.

Kam tankai, kai yra autobusų

Jerevane tuo metu gyvenusi ir netgi prisidėjusi prie armėnų „revoliucionierių“ sociologė Svetlana Lurjė vėliau stebėjosi: ne tik Rusijoje, bet ir Armėnijoje, tai yra Jerevane, nieko nebuvo girdėti apie azerbaidžaniečių išvarymą iki 1989 metų vasaros, kai turgavietėse itin sumažėjo maisto produktų. Tylėjo ir Azerbaidžanas. Iki Rusijos žinia apie ištrėmimą atėjo tik 1989 metų rudenį–žiemos pradžioje. Tuo tarpu 1988-ųjų lapkričio pabaigoje azerbaidžaniečius iš Armėnijos deportavo, galima sakyti, per tris dienas. Mokslininkė rašė nesanti tikra, ar patys armėnai galėjo veikti šitaip organizuotai (lygiai po savaitės atsitiko žemės drebėjimas ir viskas vyko šleivai kreivai). Ar tik prie deportacijos neprikišo rankos kokios nors jėgos Kremliuje, siekusios įžiebti karą Karabache, „lygiai taip pat nesu tikra, ar šios jėgos neprisidėjo ir prie Sumgaito įvykių“ (iki tol taikiai sugyvenę miesto gyventojai negalėjo staiga prarasti galvos, turėjo būti netikėta ir didelė provokacija).

Tomis dienomis armėnų mitinguose, kai pastebėjo anglų žurnalistas Markas Grigorianas, aiškinta, jog „armėnus iš Azerbaidžano išveja, o azerbaidžaniečiai iš Armėnijos išvažiuoja patys, savo noru“. Važiavo ir patys. Traukė pėsčiomis. Tačiau daugelį tiesiog išvežė. Autobusais. Greitai ir brutaliai.

Antai į Spitako rajone esančius azerbaidžaniečių kaimus atvykę respublikos valstybės saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas, rajono vykdomojo komiteto pirmininkas ir vidaus reikalų viršininkas paragino gyventojus skubiai išsikraustyti – jų pačių saugumo labui. Žmonėms atsisakius, kažin kas į kaimus ėmė šaudyti ir juos turėjo tildyti atsiųsti kareiviai. Kitą dieną į vieną kaimų atvairavo 34 autobusus – po vieną dviem šeimoms. Autobusus lydėjo kareiviai, tačiau pasiekus Gugarko rajoną (artėjant prie Azerbaidžano) koloną vėl nežinia kas apšaudė. Tris nušovė (tarp jų – vienuolikametį), 7 sužeidė. O kitą dieną žmonių paliktą turtą apie 40 savivarčių išvežė į Spitaką, kas liko – sudegino.

Vardeniso rajono gyventojai rusai papasakojo, kad į kaimą atvykęs respublikos agropramoninio komiteto viršininkas davė azerbaidžaniečiams tris dienas pasirengti kelionei. Irgi šaudė; atjungė elektrą; parduotuvėje neliko duonos. Šio kaimo gyventojams teko keliauti kalnų keliais, siaučiant pūgai, mašinas nuolat apšaudė. Vienas azerbaidžaniečių kaimas laikėsi iki gruodžio 8 d. (išvakarėse įvyko žemės drebėjimas). Liudytojos žodžiais, sraigtasparnis atskraidino gerai ginkluotus armėnus, kurie išvarė azerbaidžaniečius iš namų ir įsakė keliauti per kalnus į Azerbaidžaną.

Vietinės valdžios ir teisėsaugos darbuotojus matė ir kitaip elgiantis. Vienas liudytojas papasakojo kartu su giminaičio šeimos nariais iš Masiso rajono laimingai pasiekęs Azerbaidžaną, o pats giminaitis su rakandais pasiskolinta mašina leidosi į kelionę rytojaus dieną. Pakeliui sustabdė milicijos pulkininkas ir kelių inspekcijos majoras bei dar trys įtartini asmenys. Pastarieji ištempė azerbaidžanietį iš mašinos ir po žiaurių kankinimų nužudė. Liudytojui pažįstamo tardytojo (totoriaus) dėka pavykę pargabenti lavoną į Azerbaidžaną. Jis tvirtino tardytojo rankose matęs 130 nužudytų azerbaidžaniečių sąrašą.

Šias ir kitas tragedijas 1991 metais Rusijos žmogaus teisių gynėjų leidinyje („Экспресс-хроника“) paskelbęs istorikas Arifas Junosovas rėmėsi Azerbaidžano pabėgėlių draugijos dokumentais, pačių pabėgėlių iš Armėnijos (azerbaidžaniečių, rusų, kurdų) liudijimais. Jo tyrimais, iš viso 1988–1998 metais žuvo 214 azerbaidžaniečių, gyvenusių Armėnijoje; be nužudytųjų, įtraukė ir sušalusius kalnuose, mirusius nuo širdies smūgio, taip pat nesuteikus medicinos pagalbos (65). Per paskesnius dvejus metus numirė apie 6 tūkstančiai pabėgėlių, daugiausia – senyvo amžiaus žmonių. Kiek vėliau tame pačiame leidinyje Armėnijos KGB pirmininkas tvirtino, kad jie kruopščiai patikrino šiuos duomenis ir toliau laikosi savo: tuo laikotarpiu žuvo 25 azerbaidžaniečiai.

1988 metų pabaigoje SSRS prokuratūra į Armėniją atsiuntė didelę grupę tyrėjų. Vienoje jos vadovo Maskvai pasiųstų pažymų nurodoma: Armėnijoje lapkričio 23–gruodžio 1 d. buvo nužudyti (žuvo) 24 azerbaidžaniečiai; sužeista – 90. Daugiausia azerbaidžaniečių – vienuolika –  žuvo Gugarko rajono Šaumiano kaime. Ten, kaip papasakojo tyrėjams liudytojai, armėnų gauja nužudytų azerbaidžaniečių lavonus degino – kad jų negalima būtų atpažinti; tyrėjai nužudymus pavadino sadistiškais.

Azerbaidžaniečių deportacija

Gruodžio 6 d. Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetas ir ministrų taryba priėmė nutarimą dėl neleistinų abiejų respublikų kai kurių vietinių organų pareigūnų veiksmų – piliečių vertimo palikti nuolatines gyvenamąsias vietas. Armėnijoje dėl tokių veiksmų 13 vadovaujančių darbuotojų buvo pašalinti iš komunistų partijos, 68 gavo papeikimus, kai kuriuos vietinius vadovus ir prokurorus atleido; neteko pareigų Gugarko rajono partijos ir vykdomojo komitetų vadovai. Dėl Armėnijoje etniniu pagrindu įvykdytų nusikaltimų buvo iškeltos 675 baudžiamosios bylos.

Kas neapgailestauja ir neatgailauja

Dar 1992 metų pavasarį savo nuomonę viename pagrindinių Rusijos laikraščių („Российская газета“) išdėstė istorikas Sergejus Lezovas: Armėnijos-Azerbaidžano kare sprendžiama jau ne Karabacho likimas, o „būti ar nebūti armėnams Pietų Kaukaze“. Straipsnyje („Опыт интерпретации мифического мышления: В Нагорном Карабахе и вокруг него“) samprotaujama, kokią įtaką konflikto eigai padarė armėniškame pasaulyje vyraujantys etniniai ir politiniai mitai (antikinę kultūrą paveldėjusi tauta, krikščionių pasaulio sargybinė Rytuose, amžinai skriaudžiama turkų su visais tamsiais kitatikiais ir išduodama savanaudiškų Vakarų). Jis pastebi, jog armėnų lyderiai ir žiniasklaida atkakliai stengiasi užgniaužti visa, kas tam prieštarauja.

Straipsnio autoriaus nuomone, vienas svarbiausių įvykių, po kurio konfliktas virto karu iki paskutiniųjų, tai yra iki fizinio vienos iš etninių grupių sunaikinimo ar išvarymo, „buvo azerbaidžaniečių deportacija iš Armėnijos 1988 metų lapkritį“. Tuometiniai Karabacho lyderiai viešai nepripažino, kad veikia pagal urvinių laikų kruvino keršto ir kolektyvinės atsakomybės principą. Tai, kas įvyko, netapo viešų svarstymų tema ir suvokimo reikalu. Tai nebuvo pripažinta armėnų nacionaline gėda – imtasi kažin kokių miglotų aiškinimų, iš kurių pasaulis turėjo suprasti, kad Armėnijos azerbaidžaniečiai dėl visko patys kalti.

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Iš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano per daugelį metų pasakyta pasaulis įsiminė viena. 2000 metais, būdamas Armėnijos gynybos ministru, atsakė knygą rašančiam britų tyrėjui Tomui de Vaalui į klausimą, kas atsitiko Agdamo miesto apylinkėse 1992 m. naktį į vasario 26 d. „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai sau manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, – atsakė Sargsianas, ėjęs tais metais separatistų „gynybos ministro“ pareigas. – Štai kas atsitiko.“

Šis atsakymas – ne vien Armėnijos pusės (talkinant buvusios SSRS ginkluotųjų pajėgų 366-to pulko kariams) įvykdyto nusikaltimo žmoniškumui pripažinimas. Kaltinti derėtų ir tuometinės SSRS ginkluotąsias bei specialiąsias tarnybas – ne tik kariškius, bet ir KGB…

2019.03.18; 11:51

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Jei Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą galima vadinti ypatingai išradingu fantazuotoju, sugebančiu išrasti naują tautą, kurios nuomonė neva svarbi sureguliuojant Kalnų Karabacho konfliktą, tai kai kurie Armėnijos politologai, žurnalistai ir publicistai primena nesitvardančius isterikus, dėl šalies bėdų be atodairos kaltinančiais visus aplink, pradedant Amerika ir baigiant Rusija, bei nenorinčius matyti nė menkiausios savo klaidos.

Perskaitykite kai kurias Armenian Report paskelbtas publikacijas, ir pamatysite, jog vienintelė teisi, sąžininga, padori, graži valstybė pasaulyje tėra … Armėnija. Visos kitos šalys – niekam tikusios. Jos neprilygsta Armėnijai nei padorumu, nei garbingumu. Kodėl? Jos per mažai padeda Armėnijai. Duoda per mažai pinigų, dovanoja per mažai ginklų, per mažai ja žavisi, per švelniai baudžia jos priešus…

Baltarusiška kaltė

Pavyzdžiui, Baltarusija bloga todėl, kad, dalyvaudama vienoje finansinėje – karinėje organizacijoje (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija – KSSO), kuriai priklauso ir Armėnija, nepalaikė Jerevano pozicijos išrenkant naująjį prezidentą.

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Baltarusija didžiai nusikalto Armėnijai ir tuomet, kai Azerbaidžanui išdavė apie Armėniją palankiai rašiusį, Azerbaidžano teritorinį vientisumą neigusį tinklaraštininką Aleksandrą Lapšiną (azerbaidžaniečių kaltintą neteisėtai įvažiavus į Kalnų Karabachą – be Baku leidimo).

Rusiškos kaltės

Rusija kalta tuo, kad leido keliems Rusijos dūmos parlamentarams šiemet atvykti į Azerbaidžaną – dalyvauti renginiuose pagerbiant 1992-aisiais vasario mėnesį Hodžaly mieste išžudytų azerbaidžaniečių atminimą. Rusija kalta dar ir dėlto, kad ji Azerbaidžanui brangiai parduoda pačius naujausius karinius naikintuvus, o armėnams – pigiai, užtat senos modifikacijos lėktuvus. Rusija dar kalta, kad televizijos kanalas Rossija -24 paprašė Azerbaidžano prezidento Ilchamo Alijevo interviu, ir šis išklojo visą tiesą apie Hodžaly tragediją (armėnų teroristinės – ginkluotosios formuotės užpuolė azerbaidžaniečių miestą Hodžaly ir žiauriai išžudė daugumą civilių jo gyventojų).

Chodžaly aukoms atminti

Kremlius kaltas dar ir dėl to, kad Azerbaidžanui išdavė Rusijoje gyvenusį Fachradiną Farmaną ogly Abaczadę. Šį talyšų tautybės žmogų Azerbaidžanas traktuoja esant “armėnijos žvalgybos agentu”. Susigrąžinti jį Azerbaidžano teisėsauga siekė nuo 2018 metų liepos 14-osios, kai teismas paskelbė kardomosios priemonės būdą – areštą. Šių metų vasario 28 dieną, pasibaigus leidimui gyventi Rusijoje, šis vyras deportuotas į Azerbaidžaną. Čia jam inkriminuojami rimti nusikaltimai – susitikimai su Armėnijos slaptosiomis tarnybomis, nepagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui.

Rusija dar ir dėl to kalta, kad, Miunchene susitikus Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui ir Armėnijos diplomatijos vadovui Zograbui Mnacakanianui, būtent rusų delagacija drįso priekaištauti kolegoms armėnams, kodėl Armėnijoje esama politinių kalinių.

Taip, ne Rusijai kalbėti politinių kalinių temomis. Bet Armėnija turi jausti dėkingumą Rusijai. Tik Rusijos paramos dėka jai savo rankose pavyksta išlaikyti Kalnų Karabachą. Kam neaišku, kad jei ne karinė Rusijos parama Armėnijai (Giumri dislokuota karinė Rusijos bazė), Azerbaidžanas gražiuoju arba piktuoju seniai būtų susigrąžinęs prarastas teritorijas?! 

Amerikietiškos nuodėmės

O kuo armėnams nusikalto amerikiečiai? Skiria per mažai finansų. Per mažai domisi Armėnijos problemomis. Per mažai priekaištauja Azerbaidžanui ir Turkijai – Armėnijos priešams. Štai pagrindiniai Vašingtono nusikaltimai.

Bet JAV, pasirodo, kalta dar ir dėl to, kad drįso armėnams priekaištauti, kam šie siunčia savo karius į Siriją talkinti rusų karinėms formuotėms. Esą jokia šalis, taip pat ir Amerika, neturi teisės nurodinėti armėnams, ką jie privalo daryti. Esą Armėnija – tai ne Ukraina, kur amerikiečių atstovas Džo Baidenas jaučiasi tarsi namie. Keista logika: Armėnijai nieks negali net papriekaištauti, o Armėnija turinti teisę kritikuoti visus ir visada? Draugystė neturėtų būti abipusė? 

Ukrainiečių klaida

Ukraina kalta dėl to, kad oficialusis Kijevas bičiuliaujasi su didelių finansinių injekcijų Armėnijai nedavusia, per mažai Armėniją globojančia JAV.

Nesukalbami turkai

Kuo ir kodėl kalta Turkija – nesunku susigaudyti: Osmanų imperijos palikuonys nepripažįsta 1915-ųjų metų įvykių esant “armėnų tautos genocidu”. Bet tai, pasak Armenian Report, ne vienintelė Turkijos nuodėmė. Turkai kalti ir dėl buitinės armėnafobijos, nors, kaip jau lyginome, Turkijoje gyvena 100 tūkst. armėnų, o Armėnijoje nerasite nė vieno turko.

Izraelio nusižengimai

Jei žvelgsime į pasaulio žemėlapį Armenian Report akimis, Armėnijai nusikalto ir Izraelis. Izraelis begėdis, nes mieliau bičiuliaujasi su musulmoniškuoju Azerbaidžanu, nei su krikščioniškąja Armėnija. Iš kai kurių publikacijų prasiveržia nuostaba: kas leido Izraelio kompanijai Aeronautics sudaryti milijoninį kontraktą su Azerbaidžanu? Šis kontraktas tęsis net dvejis metus. Koks negirdėtas – neregėtas įžūlumas: azerbaidžaniečių specialistai remontuos Izraelio naudojamus dronus Orbiter 13. Armėnijos akimis žvelgiant – Izraelis neturėjo teisės partneriais pasirinkti azerbaidžaniečių.

Nuodėmingasis Europos Parlamentas

Kuo Armėnijai nusikalto ES, prisimename: ogi EP komisaras J.Chanas, pasitaręs su kolegomis iš kitų ES valstybių, nepripažįsta armėnų propagandistų išgalvotos Arcacho tautos, neva į kurios nuomonę būtina atsižvelgti sprendžiant Kalnų Karabacho likimą.

Nors, beje, būtent Europos Parlamente kovo pradžioje buvo surengta konferencija dėl pasaulyje neva kylančios armėnafobijos. Tą konferenciją organizavo kai kurios Vakaruose veikiančios armėniškos organizacijos, keletas antiazerbaidžanietiškai, antiturkiškai nusiteikusių europarlamentarų. Bet skaitant Armenian Report publikacijas neaptiksite nė užuominos, jog Armėnija dėkoja Europai už suteiktą tribūną.

Kodėl Vilniuje nėra paminklo armėnų kariams?

Nūnai belieka laukti, kada nemeile bus apkaltinta Lietuva. Juk Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas jau kadaise keliuose leidiniuose, pavyzdžiui, estiškame delfi.ru ir rusiškame “Nedelia ekspress”, pareiškė, esą lietuvių karaliams iškovoti pergalę Žalgirio mūšyje padėjo narsieji armėnų kariai. Gal net visas pulkas.

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jokių įrodymų, kad būtent taip ir nutiko, Armėnijos ambasadorius iki šiol nepateikė. Ir vis dėlto nenustebčiau, jei ilgainiui mums bus priekaištaujama, kodėl Vilniuje nėra įspūdingo paminklo armėnų kariams, be kurių pagalbos, ironiškai kalbant, tikrai Griunvaldo lauke nebūtume sumušę galingo vokiečių ordino.

Mums, lietuviams, galima priekaištauti ir dėl to, kad tik Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje leidome pastatyti armėniškus kryžius – chačkarus. Juk Armėnija, remiantis Armenian Report tonu, – pati gražiausia, unikaliausia, svarbiausia. Ji verta kur kas daugiau. Net jei visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose būtų pastatyta po vieną chačkarą, Armėnija net tada, matyt, liktų nepatenkinta. Juk Lietuvoje be miestų miestelių esama dar daug kaimų kaimelių…

Armėnijos nemylinti Latvija ir Estija

Priekaištų turėtų sulaukti ir latviai su estais. Jie juk, skirtingai nei lietuviai, nepripažino 1915-ųjų įvykių “prieš armėnų tautą nukreiptu genocidu”. Vadinasi, remiantis Armenian Report terminologija, – tikrų tikriausi armėnafobai. Nors, šių eilučių autoriaus manymu, oficialioji Ryga ir oficialusis Talinas pasielgė protingai: nei latvių, nei estų istorikai nėra dirbę Turkijos archyvuose (Armėnija neįsileidžia į savo archyvus), todėl šios šalys ir negali turėti objektyvios nuomonės apie tai, ko nenagrinėjo, neanalizavo. Tačiau, labai trokštant, latvius su estais juk galima apkaltinti parsidavus Turkijai…

Belieka pateikti paskutinį klausimą: ar šioje Žemėje egzistuoja bent viena valstybė, kurią Armėnija laiko nepriekaištingu draugu? Armenian Report rasite paaiškinta: tikrais partneriais traktuos tik tuos, kurie Armėniją gins taip pasiaukojančiai, kaip JAV gina Izraelį.

Štai kokios Jerevano ambicijos!

2019.03.13; 06:30

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmiausia – retorinis klausimas: kaip jūs pasielgtumėte, jei paskambintų iš Vilniuje įsikūrusios Armėnijos ambasados ir pakviestų į svečius arba atsiųstų kvietimą – elektroninį laišką?  

Iškart šautų į galvą mintis: nieko įtartino. Argi smerktina, jei Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas (Tigran Mkrtchyan) mėgina susipažinti su lietuviais, besidominčiais Kaukazo istorija, arba nori pasišnekėti su istorikais, publicistais bei žurnalistais, kurie galbūt ateityje rašys Kaukazo temomis?

Toks Armėnijos ambasados darbuotojų kvietimas laikytinas įprastu diplomatiniu darbu. Ir vis dėlto nebūkime naivūs. Tokiais pakvietimais diplomatai nesimėto. Istorija, apie kurią atsitiktinai sužinojau, – dviprasmiška. Apie intensyvias Armėnijos ambasados vadovų pastangas susipažinti su vienu plunksnos darbuotoju šių eilučių autoriui papasakojo žmogus, parašęs tekstų apie Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimus.

Beje, armėniškojo pakvietimo istorija baigėsi net neprasidėjusi. Publicistas, istorikas nepanoro nei svečiuotis Armėnijos ambasdoje, nei susitikti su ambasadoriumi viename iš Vilniuje veikiančių armėniškų restoranų. Armėnų diplomatams jis pateikė mandagų atsisakymą.

Viena iš svarbiausių atsisakymo priežasčių – publicistas, istorikas įtarė, jog bus įtikinėjamas, vaizdžiai tariant, perbėgti į kitą barikadų pusę. Mat savo tekstuose laikosi oficialiam Jerevanui nepalankios pozicijos: Armėnija neteisėtai kontroliuoja Kalnų Karabachą, kadangi šis regionas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Tačiau lietuvis savosios nuomonės keisti neketina. Neketina dar ir dėl to, kad lygiai tokios pat pozicijos – Armėnija neteisėtai kontroliuoja Kalnų karabachą – laikosi ir NATO bei Europos sąjungos valstybės, įskaitant ir Lietuvą.

Antroji atsisakymo priežastis – nenorėjo sulaukti pasiūlymo iš Armėnijos pusės keliauti į Kalnų Karabachą ir ten „viską pamatyti savo akimis“. Išvysti Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą, be abejo, būtų prasminga. Bet tik ne šiandien, kol jį neteisėtai kontroliuoja armėnų ginkluotosios pajėgos. Jis puikiai supranta klastą: jei šiandien nuvyktų į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, norom nenorom susipyktų ne tik su Azerbaidžanu ir jo sąjungininke NATO nare Turkija, bet ir prieštarautų oficialiai Lietuvos pozicijai, jog „Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui“.

Taigi mūsų plunksnos darbuotojas, besidarbuojantis ne tik istorijos, bet ir publicistikos baruose, pasielgė džentelmeniškai. Jis pasistengė išvengti atviro konflikto, todėl ir atsisakė praverti Armėnijos ambasados duris. Nors jam, beje, labai knietėjo ambasadoriui pasakyti tiesiai į akis: „Pradėsime draugauti tuomet, kai išvesite okupacinę kariuomenę iš Kalnų Karabacho“.

Kaip įvykiai klostėsi vėliau? Armėnijos ambasada pasielgė ne visai korektiškai. Sulaukusi pasakymo „ne, nenoriu“ ji vis tik dar keletą sykių pabandė … susidraugauti. Ji, regis, pamiršo liaudišką patarlę: „Per prievartą mielas nebūsi“. Štai tada publicistas rimtai pyktelėjo: nejaugi Armėnijos diplomatai nežino, kad lietuviai alergiški įvairioms spaudimo, apdorojimo, „smegenų praplovimo“ akcijoms, ypač kai jų griebiasi svetimos valstybės oficialūs atstovai? Įkyrus prašymas susitikti tikrai nesuderinamas su diplomatine etika ir normaliais tarpvalstybiniais santykiais.

Publicistas šią istoriją portalui slaptai.lt papasakojo neatsitiktinai. Jis norėtų žinoti, kiek dar lietuvių žurnalistų, publicistų, istorikų sulaukė skambučių iš Armėnijos ambasados? Jis taip pat teiravosi, nejaugi Armėnijos ambasados darbuotojai nėra bandę „apdoroti“ ir agresyvią Armėnijos politiką kritikuojančios knygos „Juodojo Sodo tragedija“ autoriaus?

Dėl kitų kolegų – nežinau. Bent jau niekas iki šiol nesiskundė. Todėl galiu laiduoti tik dėl savo personos – iš Armėnijos ambasados niekas niekad man neskambino, manęs niekas niekad neviliojo aplankyti armėnų okupacinių pajėgų kontroliuojamo Kalnų Karabacho. O jei ir pakviestų, jei viliotų – atsisakyčiau. Atsisakyčiau dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių šiandien nepageidaučiau susitikimo ir su Lietuvoje reziduojančiais rusų diplomatais (pirmiausia grąžinkite iš Ukrainos, Gruzijos, Moldovos atimtas žemes).

Maniškis atsakymas armėnų diplomatams toks: kol teisėtiems šeimininkams negrąžinsite Kalnų Karabacho, tol nebus draugysčių. Po to, žinoma, verta priminti ir Armėnijoje dislokuotą Rusijos karinę bazę. Ilgiems dešimtmečiams įsileisti Rusijos kariuomenės daliniai – ne žaisliukas, į kurį būtų galima nekreipti dėmesio. Tragiška Lietuvos istorija – puikus pavyzdys. Žodžiu, jei kviesite į svečius, tai tik tuomet, kai jūsų šalyje nebeliks šiuo metu Ukrainą, Moldovą, Gruziją terorizuojančių rusų kariškių.

O kol Kalnų Karabachą laikote okupuotą, kol jūsų Giumri mieste šeimininkauja rusų kariškiai – nesiuntinėkite kvietimų, neskambinėkite į mobilųjį.

2019.03.06; 08:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nors dar – ne atostogų sezonas, Vilniuje akivaizdžiai pagausėjo keliones į pačias egzotiškiausias šalis organizuojančių firmų. Įstaiga, kuri patraukė mano akį, įsikūrusi vienoje iš strategiškai svarbių sostinės gatvių. Dėmesį atkreipiau į firmos reklaminę afišą. Tiksliau tariant – į naujovę, kuri siūloma praeiviams. Toji naujovė – savaitės trukmės kelionė į Armėniją.

Artimiausiu metu nesiruošiu niekur keliauti. Juolab – taip toli. Tačiau žurnalistinis smalsumas paskatino praverti firmos duris. Parūpo sužinoti, ar tik nebus siūloma išvyka į Azerbaidžanui priklausantį, bet šiuo metu Armėnijos ginkluotųjų pajėgų kontroliuojamą Kalnų Karabachą? Rusiškai kalbantis firmos darbuotojas buvo labai mandagus, paslaugus. Jis pateikė gausios informacijos apie „Šilko keliu“ pavadintą aštuonių dienų trukmės kelionę.

Tiesa, oficialiame kelionės maršrute neradau nuorodos į Kalnų Karabachą. Todėl paklausiau, ar jie šios paslaugos tikrai neteikia, ar vis tik specifinė išvyka į Kalnų Karabachą – įmanoma.

Firmos darbuotojas paaiškino, kad būtent šios kelionės čia, Vilniuje, jie neorganizuoja, bet nuvykus į Jerevaną tikrai galima užsisakyti dviejų parų išvyką į Kalnų Karabachą. Dar pridūrė, jog individualiųjį vizitą būtent į šį regioną Jerevanas tikrai mielai organizuotų. Toji kelionė esą labai įdomi, brangiai nekainuos, tad verta būtent ją pasirinkti.

Kad Kalnų Karabachas nepriklauso Armėnijai, kad Lietuva kartu su Europos Sąjunga ir NATO šį regioną priskiria Azerbaidžanui, – firmos darbuotojai neužsiminė nė žodeliu.

Taip pat nebuvau perspėtas, jog, į Kalnų Karabachą nuvykęs iš Jerevano pusės, tapsiu nepageidaujamu asmeniu Azerbaidžane. Kai vis tik atsargiai pasiteiravau, ar legalu važiuoti į Kalnų Karabachą, mane patikino, kad išvyka yra „visiškai saugi“. Pasirodo, tiems, kurie nenori specialios žymos apie viešnagę Kalnų Karabache, ji neįrašoma pase. Apie tai, jog Armėnijos valdžios dėka svečiavausi Kalnų Karabache, niekas, išskyrus oficialųjį Jerevaną, nesužinos.

Štai taip: tik važiuokite, tik keliaukite! Teisiškai – neprisikabinsi. Klasta paslėpta idealiai. Apie tai, kad dėl tokių neva nekaltų privačių turistinių kelionių Lietuva gali būti priskirta valstybėms, kurios negerbia tarptautinių civilizuoto Vakarų pasaulio oficialiai pripažįstamų teritorinio vientisumo taisyklių, – turistinės firmos savininkams nusispjaut.

Beje, propagandinių Armėnijos akcijų Lietuvoje – gausu. Prisiminkime neseniai Joniškyje pompastiškai surengtą neva politiškai neutralią parodą apie nuostabią Kalnų Karabacho gamtą ir architektūrą. Nesakau, kad tokių parodų negalėtų būti. Ir vis dėlto pirmuoju smuiku minėtame renginyje griežė Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas. Jei tik pasitaikytų proga, paklausčiau Armėnijos diplomato: kodėl Armėnija taip intesyviai propaguoja Kalnų Karabachą, jei šis regionas, remiantis oficialia NATO ir ES pozicija, priklauso Azerbaidžanui? Kokių tikslų turi Armėnija, liaupsindama Azerbaidžanui priklausantį regioną? Kur čia slypi lietuviškoji nauda – vardan rusiškas karines bazes įsileidusios Armėnijos interesų susipykti su Azerbaidžanu ir NATO aljansui priklausančia Azerbaidžano sąjungininke Turkija?

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Arba štai – Šiaulių apskrities viešojoje Povilo Višinskio vardo bibliotekoje šiuo metu eksponuojama žemėlapių paroda „Žvilgsnis į Armėnijos istoriją kartografiniuose šaltiniuose“. Oficialame reklaminiame buklete rašoma: „Šios parodos tikslas – pristatyti lankytojui žemėlapius, kuriuose Armėnijos istorijos fragmentus galima matyti taip, kaip juos sukūrė ir aprašė graikų – romėnų, romanų, musulmoniškų ir vakarų šalių geografai bei kartografai“.

Na, tikslai – gražūs. Bet kaip yra iš tiesų? Nepatingėjau aplankyti šios parodos. Tikrai daug žemėlapių. Per 60-imt senoviškų žemėlapių. Žemėlapiai – kaip žemėlapiai. Bet kokie po jais puikuojas paaiškinimai? Kokį įspūdį galima susidaryti juos perskaičius? Vaizdžiai tariant, vienintelė pagrindinė tauta Pietų Kaukaze bei gretimuose Kaukazui rajonuose buvo armėnai. Armėnai ten neva gyveno nuo seniausių laikų. Visos kitos tautos – neva atvykėlės, begėdiškai išstūmusios armėnus iš gimtųjų namų. Kad dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas dar 20-ojo amžiaus pradžioje buvo musulmoniškas (apie gausias Irevanės mečetes byloja senovės dailininkų tapyti paveikslai) miestas, kad Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas iš tiesų yra Hakendi, kad Sevano ežeras, kaip ir daugelis daugelis kitų vietovardžių, turi azerbaidžanietišką pavadinimą ir t.t. – nė užuominos.

Žemėlapių parodos, kurią aplankiau Šiauliuose, populiaria nepavadinsi. Tądien buvau vienintelis lankytojas.

Irevanės tvirtovės žlugimas. Franco Rubo paveikslas. Slaptai.lt nuotr.

Ir vis dėlto esama pavojaus, kad ilgainiui Armėnija tokias parodas panaudos propagandos reikmėms: jei lietuviai leido jas surengti, vadinasi, jie pritaria po žemėlapiais surašytiems komentarams. Arba oficialusis Jerevanas gali net šitaip traktuoti: jei lietuviai savo miestuose nedraudžia jiems rengti parodų apie Kalnų Karabachą, vadinasi, Lietuva, dar abejoja, dar svarsto, kam iš tiesų priklauso Kalnų Karabachas…

Bet juk Lietuva nei dvejoja, nei svarsto – ji remia Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Šios Azerbaidžano teisės oficialusis Vilnius niekad neginčijo ir dabar nekvestionuoja. Lietuva – iš tų valstybių, kurios pritaria Jungtinių Tautų rezoliucijoms, raginančioms armėnų ginkluotąsias pajėgas kuo greičiau pasitraukti iš Kalnų Karabacho.

2019.02.26; 08:33

Mūsų laikais politiniai konfliktai neapsiriboja įsibrovimu į svetimas teritorijas. Ne mažiau pavojingas yra kultūrinių sienų pažeidimas, kai viena tauta savinasi ar naikina vienokius ar kitokius kitos tautos kultūros elementus. Azerbaidžanas visa apimtim savo kailiu patyrė tokio proceso kartėlį per Kalnų Karabacho konfliktą.

Azerbaidžano kilimų muziejuje

Okupuotose Azerbaidžano teritorijose buvo sugriauta per 600 istorinių bei architektūrinių paminklų, įskaitant ir 22 muziejus. Ypač vertingi buvo Kelbadžaro (azerb. – Kelbečero) ir Lačino istorijos ir kraštotyros muziejų eksponatai, ten nuo neolito saugoti įvairių istorinių epochų paminklai. Abu tie muziejai buvo nusiaubti, o didžioji dalis jų kolekcijų išvežta į Armėniją. Be to, buvo visiškai sunaikintas Javų muziejus Agdame. Tarp jo eksponatų buvo, antai, tokia retenybė kaip per kasinėjimus šalia Agdamo rasti suakmenėję kviečių, kurių amžius apie 7 tūkstančiai metų, pavyzdžiai. 

Bet ne vien muziejinės vertybės buvo išvežtos iš Azerbaidžano ir sunaikintos – toks pat likimas ištiko ir pas privačius asmenis buvusius mūsų kultūros pavyzdžius. Apie vieną tokį – praėjusiame šimtmetyje Karabacho audėjos išausto kilimo stebėtiną likimą aš ir noriu papasakoti.

Viskas prasidėjo nuo Los Andžele (JAV) gyvenančio mūsų tėvynainio Elšado Tairovo dosnaus poelgio. Tairovas kolekcionuoja azerbaidžaniečių kilimus ir knygas apie Letifą Kerimovą – garsų mokslininką ir kilimų audėją, azerbaidžaniečių kilimų tyrinėjimo pradininką.

Karabacho grupės purus kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją

2017 metais Elšadas Tairovas virtualios meno dirbinių prekybos portale pamatė Karabacho kilimą, kuris atkreipė jo dėmesį. Tas kilimas buvo išstatytas aukcione kaip armėniškas, nors jo piešinyje buvo aiškiai regimas įrašas azerbaidžaniečių kalba kirilicos rašmenimis: „1971 metų sausio 1 motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“.

Kolekcininkas suprato, kad tas kilimas buvo okupantų armėnų išgabentas iš Azerbaidžano. Jis išpirko tą kilimą ir pasiuntė į Baku, į mūsų muziejų, tikėdamasis surasti jo savininką. Tačiau paieškos, kurioje dalyvavo daugelis atitinkamų organizacijų, buvo nesėkmingos…

Galų gale, tą pirmąjį azerbaidžanietišką kilimas, grįžusį iš svečios šalies į tėvynę, mecenatas padovanojo mūsų muziejui, ir dabar juo prasideda Šušos filialo ekspozicija. Beje, to Azerbaidžano kilimų muziejaus filialo likimas pats savaime yra ryškus, nors ir nebylus armėnų barbarizmo okupuotose teritorijose liudytojas. Filialas buvo atidarytas 1985 metais Šušoje, senoviniame Memandarovo name. Ten buvo demonstruojami Karabacho liaudies kūrybos pavyzdžiai – kilimai, kiliminiai dirbiniai, siuviniai, tautiniai drabužiai, papuošalai ir medžio drožiniai. Bet 1992 metais, kai Karabachą okupavo Armėnija, mūsų Šušos filialo vos neištiko tragiškas kitų to regiono muziejų likimas. Tik tuomečio muziejaus direktoriaus pastangomis pavyko dalį Šušos filialo eksponatų išgabenti į Baku. Nuo to laiko to filialo ekspozicija įsikūrusi paties muziejaus patalpose. Bet norisi tikėti, kad vieną kartą ji vėl užims savo teisėtą vietą Šušoje, išvaduotojoje nuo okupantų armėnų.

Prie Karabacho grupės kilimo, vaizduojančio tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Bet grįžkime prie kilimo, kurį padovanojo mūzų muziejui Elšadas Tairovas. Tai Karabacho grupės purus kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją. Tos kompozicijos pavadinimas pažodžiui reiškia „Gėlės sode“. Ir iš tiesų, kilime sodriomis spalvomis skleidžiasi didžiulės karmininės rožės. Jų kontrastas juodame fone sukuria nerimo koloritą, tarsi pranašauja to kilimo likimą. Dramatiškas raudonas tų rožių atšvaitas, įkūnijantis motinos meilės galią, tiesiog spaudžia širdį. Nenuostabu, kad tas tokio ypatingo likimo kūrinys audrina kūrybingų žmonių protą.

Savo laiku aš įtraukiau pasakojimą apie kilimą į ciklą paskaitų apie meną, kurios reguliariai skaitomos mūsų muziejuje. Tas paskaitas lanko daug žmonių, taip pat ir meno veikėjų. Labai didžiuodamasi noriu pabrėžti, kad ta paskaita, kaip ir vėliau „Bachčadagullar“ kilimo istorijos populiarinimas, davė vaisių. Jos įkvėptas, Valstybinio pantomimos teatro režisierius, nusipelnęs artistas Bachruzas Achmedly pastatė spektaklį „Motinos dovana“ („Nuo motinos“) – kaip matome, net pjesės pavadinime cituojami į kilimą įaustas įrašas.

Pjesės siužetas – nepaprastas to Karabacho kilimo likimas, kuris rutuliojasi prieš žiūrovų akis, tarsi kilimo ornamentas – mazgelis po mazgelio.

Kitas pavyzdys, rodantis, kaip muziejus gali įkvėpti menininką, tai dizainerės Saidos Alizade drabužių kolekcija, kurią sukurti ją sužadino to kilimo istorija. Kolekcijoje panaudotas kilime išaustų rožių atvaizdas, o taip pat įrašas „1971 metų sausio 1 motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“. Pažymėtina, kad toji kolekcija vadinosi taip pat, kaip ir Pantomimos teatro pjesė – „Motinos dovana“ („Nuo motinos“).

Karabachas – mūsų bendra širdgėla, todėl meno žmonės vis grįžta prie tos temos, Manau, „Bachčadagullar“ kilimo istorija dar daug ką įkvėps naujiems kūrybiniams darbams.

Širin J. Melichova yra Filosofijos mokslų daktarė, Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorė, Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų Tarybos) prezidentė

2019.02.07; 10:50

Kalnų Karabache tebešaudoma

Iš pastarųjų dienų armėnų leidinių matyti, kad Armėnija net įsižeidė dėl paraginimo „pratinti tautas prie taikos“. Agresoriai – ne jie! Kai kurie politologai ramina: Azerbaidžanas neišlaikys ir užpuls. Tada visas pasaulis pamatys, kaip armėnai skriaudžiami, ir nereikės grąžinti prieš 30 metų užgrobta.

Parduoda Karabachą?!

Kodėl po „neoficialaus susitikimo“ Davose Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas atrodo patenkintas, o Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas – nelabai? Ir ko jie taip dažnai susitinka – ir kodėl Pašinianas nesako, kas kalbama ir kokia iš to nauda Armėnijai?  Ir ką reiškia Paryžiuje susitikusių šių valstybių užsienio reikalų ministrų susitarimas dėl abiejų šalių visuomenių „pratinimo prie taikos“? Kol armėnų žiniasklaida ir socialiniai tinklai šitai aiškinosi, driokstelėjo dar viena „bomba“: Pašinianas ir Alijevas birželio mėnesį pasirašys susitarimą dėl kelių rajonų perdavimo Azerbaidžanui!

Šie Rusijos politologo Stanislavo Tarasovo žodžiai, pasakyti laikraščiui „168 žam“, sukėlė naują audrą armėnų socialiniuose tinkluose. Nepriklausomų armėnų žurnalistų įkurtas internetinis leidinys Armenia.IM šį pranešimą pavadino „skandalingu“ ir paaiškino, kad Tarasovas dirba Rusijos naujienų tarnyboje „Regnum“, kurią finansuoja Kremlius, o armėniškoji redakcija daug metų buvo skatinama šalies mokesčių mokėtojų pinigais. Kitas armėnų leidinys, „Žovohurd“, pakalbino ne tik Tarasovą, bet ir „Regnum“ vyriausiąjį redaktorių Modestą Kolerovą. Ir šis pasakė, kad susitarimas dėl Karabacho gali būti pasirašytas dar anksčiau: per kovo mėnesį įvyksiantį susitikimą; toks dokumentas seniai parengtas… Koks dokumentas?!

Tildyti šalyje kilusias aistras ėmėsi pats užsienio reikalų ministras Zograbas Mnacakanianas. Nesama jokių slaptų susitarimų dėl Karabacho! „Mane stebina visuomenėje kalbant, kad mes kažin ko netekome ar praradome, – pasakė jis sausio 28 d. leidiniui „Sputnik-Armenia“. – Iš kur tokios nuotaikos? Nieko panašaus nėra, ir nė kiek neatsitraukta nuo mūsų pozicijų. Nėra nieko, ką mes padarėme ir apie tai nepranešėme visuomenei.“ Jis pridūrė, kad raginimas abejas tautas ir visuomenes rengti taikai, neseniai atsklidęs ir iš Jungtinių Tautų, yra anaiptol ne naujas – seniausiai apie tai kalbama. „Sputnik-Armenia“ parašė ministrą paraginus „nepasiduoti paniškoms nuotaikoms“.

Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas

Rusijos politologas Sergejus Markedonovas tame pačiame leidinyje tą pačią dieną papriekaištavo apie Karabachą rašantiems žurnalistams ir ekspertams – kam skuba pranešti, kad tuo tuoj kažin kas atsitiks. Jau kiek kartų svarbių susitikimų išvakarėse rašyta, kad dabar tai tikrai… Šių metų gegužę sukaks ketvirtis amžiaus, kai susitarta dėl paliaubų Kalnų Karabache, o konfliktas nesureguliuotas iki šiol – tad ar įmanoma staiga padaryti tai keliais ministrų pareiškimais? Kaukazo žinovo tikinimu, „Kalnų Karabacho konfliktas tebėra ten pat, kur ir buvo“: derybose dalyvaujančių šalių elitas nepasirengęs nusileisti, o valstybės tarpininkės neturi kaip šalių paveikti.

Sausio 29 d. Armėnijos respublikos partijos veikėjas, buvęs Armėnijos nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas pareiškė, esą „Pašinianas išeikvojo politinį kapitalą, paliktą buvusių valdžių“. Pasak jo, ankstesnės vadovybės buvo pasirengusios daryti nuolaidas, tačiau nepritarė formulei „teritorija mainais į taiką“. Dabar Armėnijoje į valdžią, jo akimis, atėjo pirmojo šalies prezidento Levono Ter Petrosiano šalininkai – „prašantys taikos“. Pašinianas papuolė į „Alijevo paspęstus spąstus“. Esą respublikonams valdant buvo paskelbti penki deryboms tarpininkaujančios ESBO Minsko grupės pirmininkų pareiškimai, kuriuose kalbėta apie liaudies teisę apsispręsti, o dabar tarpininkai apie šį principą tyli.

Kitą dieną Nikolas Pašinianas žurnalistams pareiškė naująją vyriausybę nesirengiant nė svarstyti formulės „teritorija mainais į taiką“. Girdi, vyriausybė vykdo tokią Karabacho politiką, kokios nei viena iš buvusių vyriausybių nevykdė, ir lyginti buvusias ir dabartinę valdžią yra visiškai klaidinga.

Ne granatai, o granatos

O kada tada turėtų reikšti Armėnijos visuomeninės (valstybinės) televizijos dar sausio 21 d. parodytas reportažas „Draugystė praeityje ir nesantaika dabar“? Armėnijos šiaurės rytuose, pasienyje su Azerbaidžanu, esančio kaimo gyventojai papasakojo, kaip sovietiniais laikais vaikščiojo į svečius pas gretimame kaime gyvenančius azerbaidžaniečius, o vėliau karas padarė galą šiai kaimynystei. Ar pavyks buvusią draugystę atgaivinti? Žurnalistas Tatulas Akopianas tiki, kad kada nors armėnai ir azerbaidžaniečiai vėl gyvens geroje kaimynystėje. „Armėnai vešis iš Gandžios granatus pardavimui, o azerbaidžaniečiai pirks armėnišką konjaką.“

Armėnų leidiniui Aysor.am užkliuvo reportažo kūrėjus norint pasakyti, kad  Karabacho konfliktas yra „teritorinis ginčas“ tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, kai tuo tarpu armėnų pusė diplomatiniu ir politiniu lygiais teigia jį esant „apsisprendimo, žmogaus teisių ir Arcacho liaudies saugumo reikalu“. Išeina, jie pritaria Azerbaidžano pusei, kuri visus tuos metus derybų eigoje kaip tik ir stengiasi šį konfliktą parodyti kaip teritorinį ginčą. Taigi Armėnijos visuomeninė TV kompanija, sprendžia Aysor.am, ėmėsi įgyvendinti užsienio reikalų ministrų susitarimą „rengti tautas taikai“. Armėniškojo kaimo gyventojai be „specialaus parengimo“ palankiai atsiliepia apie savo bičiulius azerbaidžaniečius – tačiau ar nepamirš tos draugystės azerbaidžaniečiai ir ar vieną gražią dieną neatšvilps iš tenykščių pozicijų kulkos?

Leidinys Armenia.IM reportažą pavadino „papiktinamu“, nes kur tai matyta: „Armėnijos visuomeninė televizija ėmė atvirai propaguoti armėnų ir azerbaidžaniečių brolybę.“  Tegul Հ1 žurnalistai nuvažiuoja į Karabachą – ten jiems pasakys, ką iš tikrųjų mano apie draugystę su azerbaidžaniečiais… Rengimas taikai – tai beprasmiškas ir neįmanomas reikalas. Armėnai nesutiks su taika, kurios kaina yra žemių grąžinimas ir azerbaidžaniečių sugrįžimas. Geriausia ir vienintelė įmanoma taika yra palikti viską taip, kaip yra. Prezidentams Kočarianui ir Sargsianui pavyko išlaikyti status quo 20 metų, nors jie ir nebuvo dideli diplomatai. Tiesiog jie nekišo pirštų į ugnį, žiūrėjo į gyvenimą blaiviomis akimis…

Armėnai nori būti mušami. Ar susilauks?

Armedia.am nusistebėjo: negi taikintojai nesupranta, kad nėra prasmės „rengti tautas taikai“, nes žmonės, pakėlę ant savo pečių karo naštą, labiau už visus jos trokšta. Rengti taikai reikėtų Azerbaidžano vadovybę – nes ir taikingiausiai nusiteikęs kokio tyliausio kaimo Kalnų Karabache gyventojas, girdėdamas iš Baku atsklindančias karingas kalbas, galvoja ne apie taiką, o apie karą ir gynybą. Leidinys Tert.am iš kažin kur žino, kad „daugelis ekspertų pranašauja karą Karabache“, ir Rusijos karo eksperto klausia, ar karas neišvengiamas. „Manau, neišvengiamas! – atsako tas. – Baku vis labiau linkstama manyti, kad šalies teritorinių problemų neįmanoma išspręsti jokiu kitu būdu, išskyrus karinius veiksmus (В Баку всё больше склоняются к мысли, что решить свою территориальную проблему невозможно никаким путем, кроме военного).“

Tert.am redakcijoje turbūt nutarė buvusius nepripažintos Kalnų Karabacho (dabar – Arcacho) respublikos „savigynos pajėgų“ vadus geriausiai žinant, kad „Azerbaidžano pusė rengiasi karui, o ne taikai“ ir dėl ko reikalinga sudaryti „Armėnijos ir Arcacho karinį-politinį aljansą“. Tik kaip čia išeina: viena vertus, kalbama apie taiką, o antra vertus – apie karinę-politinę sąjungą? Karo ekspertas Haikas Nagapetianas Tert.am paaiškina: kalbos apie rengimą taikai yra propagandinė suktybė, dabar veikianti Azerbaidžano naudai. Ir to, kad dabar palyginti ramu „pasienyje“, negalima laikyti taikos prielaida, nes tai yra priešininko taktika ir kiekvienu momentu padėtis gali kardinaliai pasikeisti.

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Šis ekspertas praėjusių metų pavasarį tvirtino Armėnijoje įvyksiant valstybės perversmą, sukurstytą Vakarų valstybių ir nukreiptą prieš Rusiją. Tai, kad „spalvotąsias revoliucijas“ vykdo JAV ir ES valstybės, jam yra „akivaizdu, kaip saulės patekėjimas ir nusileidimas“. Dabar jis sako: Arcacho ir Armėnijos karinio-politinio aljanso sudarymas gali sukurti naują situaciją, ir teoriškai neatmestina, kad tai paskatins Azerbaidžano pusę griežtiems žingsniams… Kam tiek daug žodžių? Prieš 30 metų vienas Kalnų Karabacho separatistų vadų pasakė trumpai ir aiškiai: „Mes priversime į mus šaudyti!“

Sausio 28 d. Jerevane veikiantis informacinis-analitinis centras „Verelq“ paskelbė „Kalnų Karabacho karinio elito“ nuomonę: Stepanakertas niekada nesutiks su jokiu Armėnijos ir Azerbaidžano atstovų pasirašytu dokumentu, jeigu jame nebus aiškiai pasakyta apie Kalnų Karabacho nepriklausomybę ir saugumo garantijas („Военная элита в Карабахе недопустит территориальных уступок Азербайджану“). „Tegul pripažįsta Arcacho nepriklausomybę, tada ir pakalbėsime“, – pasakė vienas buvusių nepripažintos respublikos gynybos pajėgų vadas. Arcacho „karo didvyriams“, buvusiems ir esantiesiems „savigynos pajėgų“ atstovams nepriimtinas dalykas yra užleisti strateginės svarbos „saugumo juostą“ (armėnų okupuotus Azerbaidžano rajonus) mainais į miglotus politinius pažadus.

„Verelq“ įspėja, jog vienpuses nuolaidas Karabacho elito karinis sparnas gali palaikyti išdavyste ir ryžtis valdžios pakeitimui Stepanakerte. „Kalnų Karabachas jau niekada negrįš į Azerbaidžano sudėtį, – rašo leidinys, – o panašių kompromisų piršimas Armėnijai gali privesti prie valdžios pakeitimo Jerevane, dalyvaujant daugeliui visuomeninių ir neparlamentinių respublikos jėgų.“ Arcacho problema yra nacionalinė problema ir bet kokios nuolaidos ar kompromisas gali išvirsti į visos tautos sukilimą.

„Regnum“ instrukcijos separatistams

Praėjusių metų vasaryje Rusijos naujienų tarnybos „Regnum“ spaudos centre buvo pristatyta knyga „Arcachas: ilgas kelias į laisvę“ (Арцах: долгий путь к свободе), išleista „Arcacho Respublikos nuolatinės atstovybės Rusijos Federacijoje užsakymu“. Tarp knygoje sudėtų straipsnių autorių – „Regnum“ vyriausiasis redaktorius Modestas Kolerovas ir Rytų redakcijos vadovas Stanislavas Tarasovas. Įvyko ir diskusija, aptarusi prieš 30 metų prasidėjusio „Arcacho nacionalinio išlaisvinimo judėjimo“ reikalą.  Azerbaidžaną kaltino visomis įmanomomis nuodėmėmis, kaip antai: šiurkščiai klastoja pasaulinę istoriją, varo neapykantos persunktą propagandą prieš Armėniją žiniasklaidoje ir švietime, agresyviai kelia aukščiausiu oficialiu lygiu abejones dėl Arcacho ir Armėnijos respublikos suvereniteto bei teritorinio vientisumo ir panašiai.

Diskusijos dalyviai priėjo tokią išvadą: tam, kad taikos procesas Pietų Kaukaze taptų negrįžtamas, pasaulio bendrija turi pripažinti Arcacho valstybinę nepriklausomybę ir pasistengti, kad ją pripažintų Azerbaidžanas. Ataskaitą apie šį renginį „Regnum“ pavadino „Karabachas pripažįsta Azerbaidžaną ir laukia to paties iš Baku“ (Карабах признает Азербайджан и ждет того же от Баку) – nei daugiau, nei mažiau, bet ačiū, kaip sakoma, ir už tai. Pati „Regnum“ Arcachą pripažino jau seniausiai.   

Kaip prisimename, Tarasovo ir Kolerovo Jerevano leidiniams atskleistos paslaptys (Pašinianas ir Alijevas ketina pasirašyti susitarimą dėl kelių rajonų perdavimo Azerbaidžanui ir dokumentas jau guli ant stalo) sukėlė didžiausią dūzgesį armėniškame interneto avilyje. „168 žam“ sausio 29 d. vėl kreipėsi į „Regnum“ vyriausiąjį redaktorių. Še tau – Kolerovo nuomone, derybose nesvarstomi nei nauji dokumentai, nei nauji principai, nei kas nors dar nauja. Ir ne deramasi, o tik konsultuojamasi dėl visiems žinomų Madrido principų: teritorija mainais į tam tikrą tarpinį Kalnų Karabacho statusą; iš pradžių – du rajonai, vėliau – dar keli ir taip toliau. O nerimą jam kelia tai, kad skubama.

„Aš, atvirai sakant, esu lėtesnio proceso šalininkas“, – prisipažįsta Kolerovas. Esą per ilgesnį laiką galima subrandinti teisingesnius sprendimus. Ypač jam nesuprantamas armėnų pusės skubėjimas – juk vyriausybei reikia daug ką padaryti šalyje prieš imantis šio klausimo. Jis netiki sąmokslo teorijomis, neva kažin kas iš užsienio daro šalims spaudimą. Armėnijos parlamente nėra opozicijos, valdžios reitingas – aukštas, sėdėk ir valdyk, bent jau dvejus artimiausius metus. Kur skubėti, dėl ko? O dar aiškinimas kaip vaikams („aš jau išaugaus iš to amžiaus“), esą aukšto lygio susitikimo metu jie aptarė konflikto istoriją. „Jeigu jūs nesvarstote nieko, išskyrus istoriją, tai kam iš viso tie susitikimai?“

Sausio 31 d. Stanislavas Tarasovas prabilo iš „Regnum“ sakyklos: „Pašinianas pasiklydo pats ir kitus paklaidino Karabacho labirinte“ (Пашинян запутался сам и запутал других в карабахском лабиринте). Girdi, kaip reikėtų suprasti: ministras pirmininkas, jo paties žodžiais, kalba su Alijevu tik Armėnijos vardu, o užsienio reikalų ministras, vyriausybės narys, svarsto su azerbaidžaniečiu kolega Karabacho reikalą. Tai, kad Jerevano politika pakito, liudija Baku pozicija – Alijevas neslepia, kad stovima ant Karabacho konflikto „atomazgos“ slenksčio. Iš kur tas Baku optimizmas? Ekspertų įsitikinimu, Alijevas su Pašinianu jau susitarė daugeliu principinių klausimų ar baigia susitarti dėl tam tikrų kompromisų. Tačiau apie ketinimą pasirašyti susitarimą paskelbs tik tada, kai jam pritars bent viena ESBO Minsko grupei pirmininkaujanti šalis. Tas susitarimas – tai ne „teritorija mainais į taiką“, o kažin kas kita.

Nuotraukų stendas, kuriame įamžinti žuvusių azerbaidžaniečių portretai

Pašinianas ir jo vyriausybė, rašo Tarasovas, derasi su Baku dėl Karabacho ir tuo pat metu viešai tai neigia. Alijevui tokia derybų eiga priimtina, „reikia manyti, jis žino tai, ko nežino daugelis, ir veikia kryptingai, kietai“. Teksto „Regnum“ vitrinoje autoriui visa tai nepatinka, tačiau reikalas pataisomas. Anot Tarasovo, šį lošimą galėtų suardyti Stepanakertas – paskelbęs pareiškimą Pašinianą ir jo vyriausybės narius neturint teisės vesti derybų su Arcacho vėliava; toks pareiškimas būtų ir „reali pretenzija į suverenitetą“.

Čia pat „Regnum“ pateikia nuorodą į oficialią Rusijos poziciją, kurią išdėstė šalies užsienio reikalų ministro pavaduotojas Grigorijus Karasinas darbo vizito į Jerevaną metu sausio 30 dieną. Maskva pritarianti Armėnijos ir Azerbaidžano vadovų susitikimams. „Mums norėtųsi, kad jie būtų tęsiami.“ Visos be išimties valstybės tarpininkės vieningai sutaria: kategoriškai nepriimtina veikti jėga. Pasak ministro pavaduotojo, visiems norėtųsi pažangos derybose sulaukti „kuo greičiau“, tačiau reikia būti realistais… („Regnum“ neparašė Tert.am žurnalistą paklausus ministro pavaduotoją, ar įmanoma pasiekti taiką neprarandant teritorijos – Grigorijus Karasinas: „Negaliu atsakyti į šį klausimą.“)

Derybos žlunga? Žlunga!

Stanislavas Tarasovas įsismagino. Vasario 1 d. „Regnum“ pasirodė naujas jo tekstas: anksčiau kalbėtas Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų susitikimus netrukus Miunchene prasidėsiančioje saugumo konferencijoje gali ir neįvykti. Sausio 31-osios vakarą Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija atstovė pareiškė, kad „sunku suvokti pono Pašiniano logiką“. Jeigu jis pakeitė nuomonę ir dabar atsisako pripažinti svarbiausiu dalyku derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto esant Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimą iš okupuotos Azerbaidžano teritorijos, tai ar šią poziciją reikėtų laikyti atsisakymu nuo derybų? Tarasovas daro išvadą, kad Pašinianas linko į kompromisą, tačiau dėl kažin kokių priežasčių atsitraukė.

Vasario 2 d. sulaukėme šio autoriaus pastabų „apie kai kuriuos Pašiniano vizito į Vokietiją rezultatus“. Jam atrodo Armėnijos ministrą pirmininką norėjus supažindinti kanclerę Angelą Merkel su kai kuriais naujais Karabacho konflikto sureguliavimo„elementais“, kaip antai: grąžinti Stepanakertą prie derybų stalo. Mat Berlyne Pašinianas vėl pasakė: jis galįs kalbėti tik Armėnijos vardu, o Kalnų Karabacho žmonės jo nerinkę ir teisės jiems atstovauti nesuteikę. Ar tam pritars Vokietija ir kitos Europos Sąjungos valstybės?

Taigi, praneša Tarasovas, svarbiausia kas atsitiko per dvi dienas, iškilo grėsmė Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų deryboms žlugti; Pašiniano pasakyta Berlyne gali tapti „pirmu žingsniu išardant pastaraisiais mėnesiais tarp Jerevano ir Baku susiklosčiusių santykių status quo“. Jeigu „Regnum‘‘ turėtų komentarų skiltį, tai tiesiog prašytųsi parašoma: ne be jūsų, ponai, prisidėjimo.

2019.02.03; 09:00