Mūsų laikais politiniai konfliktai neapsiriboja įsibrovimu į svetimas teritorijas. Ne mažiau pavojingas yra kultūrinių sienų pažeidimas, kai viena tauta savinasi ar naikina vienokius ar kitokius kitos tautos kultūros elementus. Azerbaidžanas visa apimtim savo kailiu patyrė tokio proceso kartėlį per Kalnų Karabacho konfliktą.

Azerbaidžano kilimų muziejuje

Okupuotose Azerbaidžano teritorijose buvo sugriauta per 600 istorinių bei architektūrinių paminklų, įskaitant ir 22 muziejus. Ypač vertingi buvo Kelbadžaro (azerb. – Kelbečero) ir Lačino istorijos ir kraštotyros muziejų eksponatai, ten nuo neolito saugoti įvairių istorinių epochų paminklai. Abu tie muziejai buvo nusiaubti, o didžioji dalis jų kolekcijų išvežta į Armėniją. Be to, buvo visiškai sunaikintas Javų muziejus Agdame. Tarp jo eksponatų buvo, antai, tokia retenybė kaip per kasinėjimus šalia Agdamo rasti suakmenėję kviečių, kurių amžius apie 7 tūkstančiai metų, pavyzdžiai. 

Bet ne vien muziejinės vertybės buvo išvežtos iš Azerbaidžano ir sunaikintos – toks pat likimas ištiko ir pas privačius asmenis buvusius mūsų kultūros pavyzdžius. Apie vieną tokį – praėjusiame šimtmetyje Karabacho audėjos išausto kilimo stebėtiną likimą aš ir noriu papasakoti.

Viskas prasidėjo nuo Los Andžele (JAV) gyvenančio mūsų tėvynainio Elšado Tairovo dosnaus poelgio. Tairovas kolekcionuoja azerbaidžaniečių kilimus ir knygas apie Letifą Kerimovą – garsų mokslininką ir kilimų audėją, azerbaidžaniečių kilimų tyrinėjimo pradininką.

Karabacho grupės purus kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją

2017 metais Elšadas Tairovas virtualios meno dirbinių prekybos portale pamatė Karabacho kilimą, kuris atkreipė jo dėmesį. Tas kilimas buvo išstatytas aukcione kaip armėniškas, nors jo piešinyje buvo aiškiai regimas įrašas azerbaidžaniečių kalba kirilicos rašmenimis: „1971 metų sausio 1 motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“.

Kolekcininkas suprato, kad tas kilimas buvo okupantų armėnų išgabentas iš Azerbaidžano. Jis išpirko tą kilimą ir pasiuntė į Baku, į mūsų muziejų, tikėdamasis surasti jo savininką. Tačiau paieškos, kurioje dalyvavo daugelis atitinkamų organizacijų, buvo nesėkmingos…

Galų gale, tą pirmąjį azerbaidžanietišką kilimas, grįžusį iš svečios šalies į tėvynę, mecenatas padovanojo mūsų muziejui, ir dabar juo prasideda Šušos filialo ekspozicija. Beje, to Azerbaidžano kilimų muziejaus filialo likimas pats savaime yra ryškus, nors ir nebylus armėnų barbarizmo okupuotose teritorijose liudytojas. Filialas buvo atidarytas 1985 metais Šušoje, senoviniame Memandarovo name. Ten buvo demonstruojami Karabacho liaudies kūrybos pavyzdžiai – kilimai, kiliminiai dirbiniai, siuviniai, tautiniai drabužiai, papuošalai ir medžio drožiniai. Bet 1992 metais, kai Karabachą okupavo Armėnija, mūsų Šušos filialo vos neištiko tragiškas kitų to regiono muziejų likimas. Tik tuomečio muziejaus direktoriaus pastangomis pavyko dalį Šušos filialo eksponatų išgabenti į Baku. Nuo to laiko to filialo ekspozicija įsikūrusi paties muziejaus patalpose. Bet norisi tikėti, kad vieną kartą ji vėl užims savo teisėtą vietą Šušoje, išvaduotojoje nuo okupantų armėnų.

Prie Karabacho grupės kilimo, vaizduojančio tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Bet grįžkime prie kilimo, kurį padovanojo mūzų muziejui Elšadas Tairovas. Tai Karabacho grupės purus kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją. Tos kompozicijos pavadinimas pažodžiui reiškia „Gėlės sode“. Ir iš tiesų, kilime sodriomis spalvomis skleidžiasi didžiulės karmininės rožės. Jų kontrastas juodame fone sukuria nerimo koloritą, tarsi pranašauja to kilimo likimą. Dramatiškas raudonas tų rožių atšvaitas, įkūnijantis motinos meilės galią, tiesiog spaudžia širdį. Nenuostabu, kad tas tokio ypatingo likimo kūrinys audrina kūrybingų žmonių protą.

Savo laiku aš įtraukiau pasakojimą apie kilimą į ciklą paskaitų apie meną, kurios reguliariai skaitomos mūsų muziejuje. Tas paskaitas lanko daug žmonių, taip pat ir meno veikėjų. Labai didžiuodamasi noriu pabrėžti, kad ta paskaita, kaip ir vėliau „Bachčadagullar“ kilimo istorijos populiarinimas, davė vaisių. Jos įkvėptas, Valstybinio pantomimos teatro režisierius, nusipelnęs artistas Bachruzas Achmedly pastatė spektaklį „Motinos dovana“ („Nuo motinos“) – kaip matome, net pjesės pavadinime cituojami į kilimą įaustas įrašas.

Pjesės siužetas – nepaprastas to Karabacho kilimo likimas, kuris rutuliojasi prieš žiūrovų akis, tarsi kilimo ornamentas – mazgelis po mazgelio.

Kitas pavyzdys, rodantis, kaip muziejus gali įkvėpti menininką, tai dizainerės Saidos Alizade drabužių kolekcija, kurią sukurti ją sužadino to kilimo istorija. Kolekcijoje panaudotas kilime išaustų rožių atvaizdas, o taip pat įrašas „1971 metų sausio 1 motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“. Pažymėtina, kad toji kolekcija vadinosi taip pat, kaip ir Pantomimos teatro pjesė – „Motinos dovana“ („Nuo motinos“).

Karabachas – mūsų bendra širdgėla, todėl meno žmonės vis grįžta prie tos temos, Manau, „Bachčadagullar“ kilimo istorija dar daug ką įkvėps naujiems kūrybiniams darbams.

Širin J. Melichova yra Filosofijos mokslų daktarė, Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorė, Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų Tarybos) prezidentė

2019.02.07; 10:50

Kalnų Karabache tebešaudoma

Iš pastarųjų dienų armėnų leidinių matyti, kad Armėnija net įsižeidė dėl paraginimo „pratinti tautas prie taikos“. Agresoriai – ne jie! Kai kurie politologai ramina: Azerbaidžanas neišlaikys ir užpuls. Tada visas pasaulis pamatys, kaip armėnai skriaudžiami, ir nereikės grąžinti prieš 30 metų užgrobta.

Parduoda Karabachą?!

Kodėl po „neoficialaus susitikimo“ Davose Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas atrodo patenkintas, o Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas – nelabai? Ir ko jie taip dažnai susitinka – ir kodėl Pašinianas nesako, kas kalbama ir kokia iš to nauda Armėnijai?  Ir ką reiškia Paryžiuje susitikusių šių valstybių užsienio reikalų ministrų susitarimas dėl abiejų šalių visuomenių „pratinimo prie taikos“? Kol armėnų žiniasklaida ir socialiniai tinklai šitai aiškinosi, driokstelėjo dar viena „bomba“: Pašinianas ir Alijevas birželio mėnesį pasirašys susitarimą dėl kelių rajonų perdavimo Azerbaidžanui!

Šie Rusijos politologo Stanislavo Tarasovo žodžiai, pasakyti laikraščiui „168 žam“, sukėlė naują audrą armėnų socialiniuose tinkluose. Nepriklausomų armėnų žurnalistų įkurtas internetinis leidinys Armenia.IM šį pranešimą pavadino „skandalingu“ ir paaiškino, kad Tarasovas dirba Rusijos naujienų tarnyboje „Regnum“, kurią finansuoja Kremlius, o armėniškoji redakcija daug metų buvo skatinama šalies mokesčių mokėtojų pinigais. Kitas armėnų leidinys, „Žovohurd“, pakalbino ne tik Tarasovą, bet ir „Regnum“ vyriausiąjį redaktorių Modestą Kolerovą. Ir šis pasakė, kad susitarimas dėl Karabacho gali būti pasirašytas dar anksčiau: per kovo mėnesį įvyksiantį susitikimą; toks dokumentas seniai parengtas… Koks dokumentas?!

Tildyti šalyje kilusias aistras ėmėsi pats užsienio reikalų ministras Zograbas Mnacakanianas. Nesama jokių slaptų susitarimų dėl Karabacho! „Mane stebina visuomenėje kalbant, kad mes kažin ko netekome ar praradome, – pasakė jis sausio 28 d. leidiniui „Sputnik-Armenia“. – Iš kur tokios nuotaikos? Nieko panašaus nėra, ir nė kiek neatsitraukta nuo mūsų pozicijų. Nėra nieko, ką mes padarėme ir apie tai nepranešėme visuomenei.“ Jis pridūrė, kad raginimas abejas tautas ir visuomenes rengti taikai, neseniai atsklidęs ir iš Jungtinių Tautų, yra anaiptol ne naujas – seniausiai apie tai kalbama. „Sputnik-Armenia“ parašė ministrą paraginus „nepasiduoti paniškoms nuotaikoms“.

Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas

Rusijos politologas Sergejus Markedonovas tame pačiame leidinyje tą pačią dieną papriekaištavo apie Karabachą rašantiems žurnalistams ir ekspertams – kam skuba pranešti, kad tuo tuoj kažin kas atsitiks. Jau kiek kartų svarbių susitikimų išvakarėse rašyta, kad dabar tai tikrai… Šių metų gegužę sukaks ketvirtis amžiaus, kai susitarta dėl paliaubų Kalnų Karabache, o konfliktas nesureguliuotas iki šiol – tad ar įmanoma staiga padaryti tai keliais ministrų pareiškimais? Kaukazo žinovo tikinimu, „Kalnų Karabacho konfliktas tebėra ten pat, kur ir buvo“: derybose dalyvaujančių šalių elitas nepasirengęs nusileisti, o valstybės tarpininkės neturi kaip šalių paveikti.

Sausio 29 d. Armėnijos respublikos partijos veikėjas, buvęs Armėnijos nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas pareiškė, esą „Pašinianas išeikvojo politinį kapitalą, paliktą buvusių valdžių“. Pasak jo, ankstesnės vadovybės buvo pasirengusios daryti nuolaidas, tačiau nepritarė formulei „teritorija mainais į taiką“. Dabar Armėnijoje į valdžią, jo akimis, atėjo pirmojo šalies prezidento Levono Ter Petrosiano šalininkai – „prašantys taikos“. Pašinianas papuolė į „Alijevo paspęstus spąstus“. Esą respublikonams valdant buvo paskelbti penki deryboms tarpininkaujančios ESBO Minsko grupės pirmininkų pareiškimai, kuriuose kalbėta apie liaudies teisę apsispręsti, o dabar tarpininkai apie šį principą tyli.

Kitą dieną Nikolas Pašinianas žurnalistams pareiškė naująją vyriausybę nesirengiant nė svarstyti formulės „teritorija mainais į taiką“. Girdi, vyriausybė vykdo tokią Karabacho politiką, kokios nei viena iš buvusių vyriausybių nevykdė, ir lyginti buvusias ir dabartinę valdžią yra visiškai klaidinga.

Ne granatai, o granatos

O kada tada turėtų reikšti Armėnijos visuomeninės (valstybinės) televizijos dar sausio 21 d. parodytas reportažas „Draugystė praeityje ir nesantaika dabar“? Armėnijos šiaurės rytuose, pasienyje su Azerbaidžanu, esančio kaimo gyventojai papasakojo, kaip sovietiniais laikais vaikščiojo į svečius pas gretimame kaime gyvenančius azerbaidžaniečius, o vėliau karas padarė galą šiai kaimynystei. Ar pavyks buvusią draugystę atgaivinti? Žurnalistas Tatulas Akopianas tiki, kad kada nors armėnai ir azerbaidžaniečiai vėl gyvens geroje kaimynystėje. „Armėnai vešis iš Gandžios granatus pardavimui, o azerbaidžaniečiai pirks armėnišką konjaką.“

Armėnų leidiniui Aysor.am užkliuvo reportažo kūrėjus norint pasakyti, kad  Karabacho konfliktas yra „teritorinis ginčas“ tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, kai tuo tarpu armėnų pusė diplomatiniu ir politiniu lygiais teigia jį esant „apsisprendimo, žmogaus teisių ir Arcacho liaudies saugumo reikalu“. Išeina, jie pritaria Azerbaidžano pusei, kuri visus tuos metus derybų eigoje kaip tik ir stengiasi šį konfliktą parodyti kaip teritorinį ginčą. Taigi Armėnijos visuomeninė TV kompanija, sprendžia Aysor.am, ėmėsi įgyvendinti užsienio reikalų ministrų susitarimą „rengti tautas taikai“. Armėniškojo kaimo gyventojai be „specialaus parengimo“ palankiai atsiliepia apie savo bičiulius azerbaidžaniečius – tačiau ar nepamirš tos draugystės azerbaidžaniečiai ir ar vieną gražią dieną neatšvilps iš tenykščių pozicijų kulkos?

Leidinys Armenia.IM reportažą pavadino „papiktinamu“, nes kur tai matyta: „Armėnijos visuomeninė televizija ėmė atvirai propaguoti armėnų ir azerbaidžaniečių brolybę.“  Tegul Հ1 žurnalistai nuvažiuoja į Karabachą – ten jiems pasakys, ką iš tikrųjų mano apie draugystę su azerbaidžaniečiais… Rengimas taikai – tai beprasmiškas ir neįmanomas reikalas. Armėnai nesutiks su taika, kurios kaina yra žemių grąžinimas ir azerbaidžaniečių sugrįžimas. Geriausia ir vienintelė įmanoma taika yra palikti viską taip, kaip yra. Prezidentams Kočarianui ir Sargsianui pavyko išlaikyti status quo 20 metų, nors jie ir nebuvo dideli diplomatai. Tiesiog jie nekišo pirštų į ugnį, žiūrėjo į gyvenimą blaiviomis akimis…

Armėnai nori būti mušami. Ar susilauks?

Armedia.am nusistebėjo: negi taikintojai nesupranta, kad nėra prasmės „rengti tautas taikai“, nes žmonės, pakėlę ant savo pečių karo naštą, labiau už visus jos trokšta. Rengti taikai reikėtų Azerbaidžano vadovybę – nes ir taikingiausiai nusiteikęs kokio tyliausio kaimo Kalnų Karabache gyventojas, girdėdamas iš Baku atsklindančias karingas kalbas, galvoja ne apie taiką, o apie karą ir gynybą. Leidinys Tert.am iš kažin kur žino, kad „daugelis ekspertų pranašauja karą Karabache“, ir Rusijos karo eksperto klausia, ar karas neišvengiamas. „Manau, neišvengiamas! – atsako tas. – Baku vis labiau linkstama manyti, kad šalies teritorinių problemų neįmanoma išspręsti jokiu kitu būdu, išskyrus karinius veiksmus (В Баку всё больше склоняются к мысли, что решить свою территориальную проблему невозможно никаким путем, кроме военного).“

Tert.am redakcijoje turbūt nutarė buvusius nepripažintos Kalnų Karabacho (dabar – Arcacho) respublikos „savigynos pajėgų“ vadus geriausiai žinant, kad „Azerbaidžano pusė rengiasi karui, o ne taikai“ ir dėl ko reikalinga sudaryti „Armėnijos ir Arcacho karinį-politinį aljansą“. Tik kaip čia išeina: viena vertus, kalbama apie taiką, o antra vertus – apie karinę-politinę sąjungą? Karo ekspertas Haikas Nagapetianas Tert.am paaiškina: kalbos apie rengimą taikai yra propagandinė suktybė, dabar veikianti Azerbaidžano naudai. Ir to, kad dabar palyginti ramu „pasienyje“, negalima laikyti taikos prielaida, nes tai yra priešininko taktika ir kiekvienu momentu padėtis gali kardinaliai pasikeisti.

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Šis ekspertas praėjusių metų pavasarį tvirtino Armėnijoje įvyksiant valstybės perversmą, sukurstytą Vakarų valstybių ir nukreiptą prieš Rusiją. Tai, kad „spalvotąsias revoliucijas“ vykdo JAV ir ES valstybės, jam yra „akivaizdu, kaip saulės patekėjimas ir nusileidimas“. Dabar jis sako: Arcacho ir Armėnijos karinio-politinio aljanso sudarymas gali sukurti naują situaciją, ir teoriškai neatmestina, kad tai paskatins Azerbaidžano pusę griežtiems žingsniams… Kam tiek daug žodžių? Prieš 30 metų vienas Kalnų Karabacho separatistų vadų pasakė trumpai ir aiškiai: „Mes priversime į mus šaudyti!“

Sausio 28 d. Jerevane veikiantis informacinis-analitinis centras „Verelq“ paskelbė „Kalnų Karabacho karinio elito“ nuomonę: Stepanakertas niekada nesutiks su jokiu Armėnijos ir Azerbaidžano atstovų pasirašytu dokumentu, jeigu jame nebus aiškiai pasakyta apie Kalnų Karabacho nepriklausomybę ir saugumo garantijas („Военная элита в Карабахе недопустит территориальных уступок Азербайджану“). „Tegul pripažįsta Arcacho nepriklausomybę, tada ir pakalbėsime“, – pasakė vienas buvusių nepripažintos respublikos gynybos pajėgų vadas. Arcacho „karo didvyriams“, buvusiems ir esantiesiems „savigynos pajėgų“ atstovams nepriimtinas dalykas yra užleisti strateginės svarbos „saugumo juostą“ (armėnų okupuotus Azerbaidžano rajonus) mainais į miglotus politinius pažadus.

„Verelq“ įspėja, jog vienpuses nuolaidas Karabacho elito karinis sparnas gali palaikyti išdavyste ir ryžtis valdžios pakeitimui Stepanakerte. „Kalnų Karabachas jau niekada negrįš į Azerbaidžano sudėtį, – rašo leidinys, – o panašių kompromisų piršimas Armėnijai gali privesti prie valdžios pakeitimo Jerevane, dalyvaujant daugeliui visuomeninių ir neparlamentinių respublikos jėgų.“ Arcacho problema yra nacionalinė problema ir bet kokios nuolaidos ar kompromisas gali išvirsti į visos tautos sukilimą.

„Regnum“ instrukcijos separatistams

Praėjusių metų vasaryje Rusijos naujienų tarnybos „Regnum“ spaudos centre buvo pristatyta knyga „Arcachas: ilgas kelias į laisvę“ (Арцах: долгий путь к свободе), išleista „Arcacho Respublikos nuolatinės atstovybės Rusijos Federacijoje užsakymu“. Tarp knygoje sudėtų straipsnių autorių – „Regnum“ vyriausiasis redaktorius Modestas Kolerovas ir Rytų redakcijos vadovas Stanislavas Tarasovas. Įvyko ir diskusija, aptarusi prieš 30 metų prasidėjusio „Arcacho nacionalinio išlaisvinimo judėjimo“ reikalą.  Azerbaidžaną kaltino visomis įmanomomis nuodėmėmis, kaip antai: šiurkščiai klastoja pasaulinę istoriją, varo neapykantos persunktą propagandą prieš Armėniją žiniasklaidoje ir švietime, agresyviai kelia aukščiausiu oficialiu lygiu abejones dėl Arcacho ir Armėnijos respublikos suvereniteto bei teritorinio vientisumo ir panašiai.

Diskusijos dalyviai priėjo tokią išvadą: tam, kad taikos procesas Pietų Kaukaze taptų negrįžtamas, pasaulio bendrija turi pripažinti Arcacho valstybinę nepriklausomybę ir pasistengti, kad ją pripažintų Azerbaidžanas. Ataskaitą apie šį renginį „Regnum“ pavadino „Karabachas pripažįsta Azerbaidžaną ir laukia to paties iš Baku“ (Карабах признает Азербайджан и ждет того же от Баку) – nei daugiau, nei mažiau, bet ačiū, kaip sakoma, ir už tai. Pati „Regnum“ Arcachą pripažino jau seniausiai.   

Kaip prisimename, Tarasovo ir Kolerovo Jerevano leidiniams atskleistos paslaptys (Pašinianas ir Alijevas ketina pasirašyti susitarimą dėl kelių rajonų perdavimo Azerbaidžanui ir dokumentas jau guli ant stalo) sukėlė didžiausią dūzgesį armėniškame interneto avilyje. „168 žam“ sausio 29 d. vėl kreipėsi į „Regnum“ vyriausiąjį redaktorių. Še tau – Kolerovo nuomone, derybose nesvarstomi nei nauji dokumentai, nei nauji principai, nei kas nors dar nauja. Ir ne deramasi, o tik konsultuojamasi dėl visiems žinomų Madrido principų: teritorija mainais į tam tikrą tarpinį Kalnų Karabacho statusą; iš pradžių – du rajonai, vėliau – dar keli ir taip toliau. O nerimą jam kelia tai, kad skubama.

„Aš, atvirai sakant, esu lėtesnio proceso šalininkas“, – prisipažįsta Kolerovas. Esą per ilgesnį laiką galima subrandinti teisingesnius sprendimus. Ypač jam nesuprantamas armėnų pusės skubėjimas – juk vyriausybei reikia daug ką padaryti šalyje prieš imantis šio klausimo. Jis netiki sąmokslo teorijomis, neva kažin kas iš užsienio daro šalims spaudimą. Armėnijos parlamente nėra opozicijos, valdžios reitingas – aukštas, sėdėk ir valdyk, bent jau dvejus artimiausius metus. Kur skubėti, dėl ko? O dar aiškinimas kaip vaikams („aš jau išaugaus iš to amžiaus“), esą aukšto lygio susitikimo metu jie aptarė konflikto istoriją. „Jeigu jūs nesvarstote nieko, išskyrus istoriją, tai kam iš viso tie susitikimai?“

Sausio 31 d. Stanislavas Tarasovas prabilo iš „Regnum“ sakyklos: „Pašinianas pasiklydo pats ir kitus paklaidino Karabacho labirinte“ (Пашинян запутался сам и запутал других в карабахском лабиринте). Girdi, kaip reikėtų suprasti: ministras pirmininkas, jo paties žodžiais, kalba su Alijevu tik Armėnijos vardu, o užsienio reikalų ministras, vyriausybės narys, svarsto su azerbaidžaniečiu kolega Karabacho reikalą. Tai, kad Jerevano politika pakito, liudija Baku pozicija – Alijevas neslepia, kad stovima ant Karabacho konflikto „atomazgos“ slenksčio. Iš kur tas Baku optimizmas? Ekspertų įsitikinimu, Alijevas su Pašinianu jau susitarė daugeliu principinių klausimų ar baigia susitarti dėl tam tikrų kompromisų. Tačiau apie ketinimą pasirašyti susitarimą paskelbs tik tada, kai jam pritars bent viena ESBO Minsko grupei pirmininkaujanti šalis. Tas susitarimas – tai ne „teritorija mainais į taiką“, o kažin kas kita.

Nuotraukų stendas, kuriame įamžinti žuvusių azerbaidžaniečių portretai

Pašinianas ir jo vyriausybė, rašo Tarasovas, derasi su Baku dėl Karabacho ir tuo pat metu viešai tai neigia. Alijevui tokia derybų eiga priimtina, „reikia manyti, jis žino tai, ko nežino daugelis, ir veikia kryptingai, kietai“. Teksto „Regnum“ vitrinoje autoriui visa tai nepatinka, tačiau reikalas pataisomas. Anot Tarasovo, šį lošimą galėtų suardyti Stepanakertas – paskelbęs pareiškimą Pašinianą ir jo vyriausybės narius neturint teisės vesti derybų su Arcacho vėliava; toks pareiškimas būtų ir „reali pretenzija į suverenitetą“.

Čia pat „Regnum“ pateikia nuorodą į oficialią Rusijos poziciją, kurią išdėstė šalies užsienio reikalų ministro pavaduotojas Grigorijus Karasinas darbo vizito į Jerevaną metu sausio 30 dieną. Maskva pritarianti Armėnijos ir Azerbaidžano vadovų susitikimams. „Mums norėtųsi, kad jie būtų tęsiami.“ Visos be išimties valstybės tarpininkės vieningai sutaria: kategoriškai nepriimtina veikti jėga. Pasak ministro pavaduotojo, visiems norėtųsi pažangos derybose sulaukti „kuo greičiau“, tačiau reikia būti realistais… („Regnum“ neparašė Tert.am žurnalistą paklausus ministro pavaduotoją, ar įmanoma pasiekti taiką neprarandant teritorijos – Grigorijus Karasinas: „Negaliu atsakyti į šį klausimą.“)

Derybos žlunga? Žlunga!

Stanislavas Tarasovas įsismagino. Vasario 1 d. „Regnum“ pasirodė naujas jo tekstas: anksčiau kalbėtas Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų susitikimus netrukus Miunchene prasidėsiančioje saugumo konferencijoje gali ir neįvykti. Sausio 31-osios vakarą Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija atstovė pareiškė, kad „sunku suvokti pono Pašiniano logiką“. Jeigu jis pakeitė nuomonę ir dabar atsisako pripažinti svarbiausiu dalyku derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto esant Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimą iš okupuotos Azerbaidžano teritorijos, tai ar šią poziciją reikėtų laikyti atsisakymu nuo derybų? Tarasovas daro išvadą, kad Pašinianas linko į kompromisą, tačiau dėl kažin kokių priežasčių atsitraukė.

Vasario 2 d. sulaukėme šio autoriaus pastabų „apie kai kuriuos Pašiniano vizito į Vokietiją rezultatus“. Jam atrodo Armėnijos ministrą pirmininką norėjus supažindinti kanclerę Angelą Merkel su kai kuriais naujais Karabacho konflikto sureguliavimo„elementais“, kaip antai: grąžinti Stepanakertą prie derybų stalo. Mat Berlyne Pašinianas vėl pasakė: jis galįs kalbėti tik Armėnijos vardu, o Kalnų Karabacho žmonės jo nerinkę ir teisės jiems atstovauti nesuteikę. Ar tam pritars Vokietija ir kitos Europos Sąjungos valstybės?

Taigi, praneša Tarasovas, svarbiausia kas atsitiko per dvi dienas, iškilo grėsmė Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų deryboms žlugti; Pašiniano pasakyta Berlyne gali tapti „pirmu žingsniu išardant pastaraisiais mėnesiais tarp Jerevano ir Baku susiklosčiusių santykių status quo“. Jeigu „Regnum‘‘ turėtų komentarų skiltį, tai tiesiog prašytųsi parašoma: ne be jūsų, ponai, prisidėjimo.

2019.02.03; 09:00

Istorinės aplinkybės lėmė, kad Lietuvai labiau nei daugeliui kitų Europos šalių teko susidurti su skaudžia teritorinio vientisumo praradimo, okupacijos patirtimi. Tai skatina remti kitų šalių nepriklausomybės siekimą, smerkti Rusijos Federacijos įvykdytą Krymo aneksiją, nepripažinti separatistinių jėgų nuo Ukrainos teritorijos atplėštų Donecko, Luhansko „respublikų“. Lietuvos Respublika taip pat nėra pripažinusi Armėnijai Kalnų Karabacho – tačiau pastaruoju metu kartais tai „pamirštama“.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Kvietimas keliauti į „nepripažintą respubliką“

Baltijos šalių keliautojų grupė sukūrė interneto svetainę – kelionių vaizdo dienoraštį, vadinamąjį blogą. Panašių internetų svetainių yra ne viena, tačiau ši išsiskiria tuo, kad čia ganėtinai ryški Armėnijos, kaip patrauklios turizmo maršrutų krypties, tema.

Tarp meistriškai sukurtų reklaminių filmukų, kuriuose prieš akis keičiasi vienas už kitą įspūdingesni vaizdai, lydimi egzotiško muzikinio fono, – Kalnų Karabacho pristatymas.

Kaip teigia patys autoriai, tai Lietuvos ir Latvijos blogerių darbas. O sprendžiant iš filmuko pabaigoje pateiktų pavardžių, kūrėjus konsultavo, galimai ir armėnai.

Žiūrovui net neleidžiama suabejoti dėl Kalnų Karabacho priklausomybės Armėnijai.

Tik filmą pristatančiame straipsnelyje yra keistos ir painios formuluotės, kurios suponuoja mintį, jog Kalnų Karabache viskas yra puiku, svetingas kraštas laukia turistų, nepaisant nežinia kokių Azerbaidžano pretenzijų.

Cituojame:

„Kalnų tarpeklius, senovinius vienuolynus, archainius kaimus, šiuolaikinius miestus ir nuostabius žmones – visa tai galima pamatyti naujame filme apie nepripažintą respubliką Arcach, geriau žinomą Kalnų Karabacho vardu. (…)

Šio vaizdo įrašo tikslas – parodyti šią nuostabią vietą ir jos didžiulį turizmo potencialą visam pasauliui. (…)

Pastaraisiais metais daug nuveikta, kad ši šalis taptų patraukli pasauliui. Nutiesti patogūs keliai, atidaryti viešbučiai pagal kiekvieno skonį ir kišenę, sužymėti pažintiniai ir ekstremalūs maršrutai kalnuose. Problema tik tame, kaip tai parodyti visam pasauliui, gyvenančiam stereotipais ir baisiomis istorijomis iš Azerbaidžano. Gal šis filmas padės…“

Tekstas baigiamas „geležiniu“ argumentu – esą „Žemė yra per maža, kad kažkas bandytų uždrausti keliauti po ją“.

Atpažįstama ranka bei stilius

Atpažįstama ranka bei stilius, ištobulintas propagandos meistrų iš Kremliaus. Ne kartą su tuo susidurta, taikiniu tampa Lietuva ar Ukraina, Europos Sąjunga…

Kremliaus bokštai

Melą taip atmiešti tikrove, kad būtų sunku suprasti klastingą tikslą. Gali būti devyniasdešimt devyni procentai tiesos ir tik vienas procentas – netiesos. Ir ji bus sėkmingai užmaskuota, priimta už gryną pinigą.

Vaizdai yra paveikiausia, labiausiai įtikinanti pasąmonės veikimo priemonė.

Užaugo nauja karta, kai šis Azerbaidžano pietvakarių regionas, garsėjantis derlingomis žemėmis (ne veltui jo vardas azerbaidžaniečių kalba reiškia Juodąjį Sodą; armėnai kraštą vadina Arcach) buvo atplėštas jėga.

Ir štai įsijungė propagandos mašina, kuri gudriai siekia tarptautinės bendruomenės pripažinimo.

Nusitaikyta ne į aukštuosius politikus, o paprastus žmones iš buvusios Sovietų sąjungos „šeimos“. Logika yra aiški: nepriklausomybę iškovojusiose šalyse yra išlikusių asmeninių, užsimezgusių naujų dalykinių ryšių.

Panašu, kad Lietuvoje propagandos atakos sunkiau atpažįstamos, kai yra inicijuojamos mums galbūt netikėtų ar netradicinių jėgų bei yra nukreiptos netradicine kryptimi.

Keista viešnagė

2018 metų spalio mėnesio pradžioje Joniškyje lankėsi grupė svečių: Armėnijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Tigranas Mkrtchyan, konsulas Misakas Balayan, Diližano (Dilijan) miesto meras Armenas Santrosyan, administracijos direktorius Ara Martirosyan. Įvyko susitikimas su rajono savivaldybės meru Gediminu Čepuliu. Svečius visur lydėjo Joniškio verslininkas, armėnas Vardgesas Movsesjan.

Galima numanyti, kad bene svarbiausias apsilankymo atokesnėje Lietuvos savivaldybėje tikslas buvo Joniškio Raudonoji sinagoga. Mat čia T. Mkrtchyan pristatė Armėnijos (!) istorijos ir kultūros fotografijų dviejų dalių parodą: „Arcachas (Kalnų Karabachas) istorija ir dabartis“ ir „Ankstyvųjų viduramžių Didžiosios Armėnijos vienuolynai“.

Armėnijos ambasadorius Baltijos kraštams Tigranas
Mkrtchyan. Slaptai.lt nuotr.

Įdomu, kad parodų pristatyme dalyvavo ir LR Seimo narys, Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius.

Apie susitikimą informaciją pateikė Joniškio rajono savivaldybė savo interneto svetainėje, vietos žiniasklaida. Apie Jo­niš­kio Rau­do­no­jo­je si­na­go­go­je ati­da­ry­tą fo­topa­ro­dą, ku­rio­je „at­si­ve­ria Ar­ca­cho (Kal­nų Ka­ra­ba­cho) kas­die­ny­bė ir se­no­ji baž­ny­ti­nė ar­chi­tek­tū­ra“, savo skaitytojus informavo ir „Šiaulių kraštas“.

„Nėra jokios politikos“ 

Ar­mė­ni­jos am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vo­je T.Mkrtchyan akcentavo, kad šio­je pa­ro­do­je nė­ra jo­kios po­li­ti­kos – esą tie­siog no­ri­ma, kad žmo­nės su­pras­tų, jog Arcacho–Kalnų Ka­ra­ba­cho žmo­nės, il­gai ko­vo­ję už ne­prik­lau­so­my­bę, gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­mą.

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Išties jokios politikos? Akivaizdu, kad paroda – su slaptu užtaisu, kurį nieko bloga neįtardami prarijo parodos atidaryme buvę, ją lankę, informaciją apie renginį perskaitę žmonės. Tai siekimas įteigti, jog Kalnų Karabachas – armėnų istorijos ir kultūros lopšys.

Tokio pobūdžio renginyje puikiai derėjo ir šia proga pademonstruotas reklaminis fil­mas „Ke­lio­nė į Kal­nų Ka­ra­ba­chą“, nu­fil­muo­tas lie­tu­vių ir lat­vių blo­ge­rių (taip taip, tai tas pats filmas!).

Atplėšta teritorija – negyjanti žaizda

Atsiverskime patikimą šaltinį – „Visuotinę lietuvių enciklopediją“. Jos padedami prisiminkime problemos esmę.

Etninis konfliktas kilo dar sovietmečiu, kai Kalnų Karabachas buvo Azerbaidžano SSR autonominės sritis. Vietos armėnus palaikė Armėnijos SSR: jos Aukščiausioji Taryba 1990 metų rugpjūtį Kalnų Karabachą paskelbė Armėnijos dalimi. Po metų dvejų tai peraugo į karinį konfliktą. Kalnų Karabacho armėnai, palaikomi Armėnijos ir Rusijos, išstūmė iš teritorijos Azerbaidžano kalinius dalinius ir net okupavo kai kuriuos jo rajonus. Beveik visi azerbaidžaniečiai pasitraukė ar buvo ištremti.

Natūralu, kad Azerbaidžanas Kalnų Karabachą laiko savo teritorine dalimi. Kiekvienam azerbaidžaniečiui tai jautri, negyjanti žaizda.

Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva tai turėtų suprasti. Nepriklausomos valstybės atkūrimo šimtmetis kartu skatina prisiminti ir Vilniaus krašto praradimą ištisiems dvidešimčiai metų.

Jaunos valstybės besikuriančiai diplomatinei tarnybai tai buvo vienas iš didžiausių iššūkių – tarptautinei bendruomenei nuolat priminti apie Lenkijos okupuotą Lietuvos sostinę. Visoje Lietuvoje, taip pat ir emigracijoje plačiai veikė sąjūdis – Vilniui vaduoti sąjunga. Šios visuomeninės organizacijos veikloje dalyvavo 25 tūkst. narių, buvo 600 tūkst. rėmėjų, leistas žurnalas “Mūsų Vilnius”. Ir dabar internete galima rasti himnu tapusią dainą “Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim”. Spalio devintoji, sostinės praradimo diena, Lietuvoje minėta kaip Vilniaus gedulo diena…

Tarptautinės bendruomenės nuomonė

Azerbaidžano teritorinį vientisumą besąlygiškai pripažįsta NATO, Europos Sąjunga, taip pat ir Lietuva.

Tuo klausimu priimtas ne vienas svarbus dokumentas. 2008 m. balandžio 25 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija pareikalavo, kad Armėnija nedelsiant, visiškai ir nesąlygiškai išvestų visas ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų, o iš tų teritorijų išvaryti gyventojai turi nepaneigiamą teisę grįžti namo.

Aiškiai yra pasisakęs ir LR Seimas. 2011 m. rugsėjo 20 d. grupė Seimo narių paskelbė pareiškimą „Dėl Vietos savivaldos rinkimų Kalnų Karabacho regione“:

„Kalnų Karabacho ir aplinkinių rajonų teritorija tarptautinės teisės požiūriu yra Azerbaidžano Respublikos dalis, joks kitoks jos statusas nėra pripažintas. Todėl, rinkimų, įvykusių rugsėjo 18 dieną, surengtų vadinamoje Kalnų Karabacho Respublikoje bei rinkimų rezultatų negalima pripažinti teisėtais.  

Keli šimtai tūkstančių žmonių, gyvenusių Kalnų Karabacho regione, yra prievarta iškeldinti iš savo gyvenamųjų vietų ir iki šiol gyvena pabėgėlių stovyklose Azerbaidžane. Jie niekaip negali daryti įtaką vietinės valdžios formavimui, nors tokią teisę turi.   

Kalnų Karabacho klausimas turi ir gali būti sprendžiamas, atsižvelgiant į tarptautinę praktiką, taikos ir stabilumo užtikrinimą bei visų regiono tautų interesus. Skuboti rinkimai ir kitos panašaus pobūdžio valdžios nustatymo iniciatyvos Kalnų Karabache nepadeda pasiekti principinio sutarimo dėl šios teritorijos ir jos žmonių ateities.“ 

Beje, Armėnija taip pat kasmet moka savo kainą už Kalnų Karabacho okupaciją. Tai ekonominė ir energetinė priklausomybė nuo Rusijos bei dešimtys tūkstančių rusų kariškių pajėgų Armėnijos teritorijoje.

Kitaip tariant, čia laimėtojas yra Rusija. Suskaldytas Pietų Kaukazas užtikrina politinę įtampą ir kliūtis Azerbaidžano dujų bei naftos ištekliams pasiekti Europos rinkas.

Dabar jau niekam neužkliūva?

Pastaruoju metu suaktyvėjusi keista Kalnų Karabacho propaganda, atrodo, Lietuvoje nelabai kam užkliūva…

Plačiau žvelgti skatina, istorinės atminties ištrinti neleidžia, pavyzdžiui, interneto portalas slaptai.lt.

Gintaras Visockas publikacijoje „Nesižavėkime į Kalnų Karabachą važinėjančiais tinklaraštininkais“ (2018 10 09) atkreipė dėmesį į tai, nuo ko ir pradėjome šį straipsnį: „Visuomet sakiau ir sakysiu: Lietuvai derėtų atsargiai žiūrėti į įvairaus plauko tinklaraštininkus, specialiai važinėjančius į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės (be Azerbaidžano sutikimo). Tokios kelionės – keistos. Tokie blogeriai – keisti. (…) Na, Lietuva pretenduoja vadintis demokratine šalimi (Lietuvoje išties daug demokratijos), todėl ji negali savo piliečiams draust keliauti po pačius įvairiausius pasaulio kampelius. Ir vis tik Lietuvos užsienio reikalų ministerija nerekomenduoja savo piliečiams (tikriausiai panašius patarimus saviškiams išdėstė ir Latvijos URM) važiuoti būtent į Kalnų Karabachą“.

Armėnijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Neliko nepastebėta ir Joniškyje surengta fotoparoda (2019 01 01). Sauliaus Kizelavičiaus komentare „Kodėl Armėnijos ambasadorius Lietuvoje rengia svetimas žemes propaguojančias parodas?“ rašoma:

„Net ir pati Armėnija nepripažįsta, kad Kalnų Karabachas – savarankiška valstybė. Taip pat nenuginčijama ir ši tiesa: visas civilizuotas Vakarų pasaulis jau daugiau nei du dešimtmečius reikalauja, kad armėnų separatistai šias pagrobtas žemes grąžintų azerbaidžaniečiams – iš ten patrauktų savo ginkluotąsias pajėgas.

Nejaugi Joniškio krašto valdžiai šios aksiomos nežinomos? Jei nežinomos, tai pats metas žinoti, kad azerbaidžaniečiai niekad niekada savojo Kalnų Karabacho nevadino niekaip kitaip, išskyrus žodžių junginiu „Kalnų Karabachas“. Arcacho pavadinimą dažniausiai naudoja tie, kurie, Rusijos kariuomenės padedami, okupavo šias žemes. (…) Ginkluoti susirėmimai jau nusinešė ne vieną tūkstantį gyvybių tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. O ir dabar vos ne kasdien ten aidi šūviai, žūsta žmonės.

Dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių buvo priversti bėgti iš Kalnų Karabacho, kai į jį veržėsi Armėnijos – Rusijos ginkluotosios pajėgos. Nejaugi Joniškio krašto valdžia nėra nieko girdėjusi apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias ir vargus?“

2019.01.28; 06:00

Armėnijos užsienio reikalų ministerijoje surengtame priėmime laikinasis ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas kalbėjo apie šalies diplomatų uždavinius naujaisiais metais. Svarbiausia: daugiau aiškinti tarptautinei bendrijai Kalnų Karabacho konflikto esmę, nes ne visur ir ne visada ji teisingai suvokiama. Kokia ji – Armėnijos tiesa?

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Melagingi pareiškimai žinant tiesą ir medaliai už tai

Iš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano apdovanotų šalies diplomatų įsiminė vienas: pasiuntinys prie Šventojo sosto ir t.t. Mikaelas Minasianas. S.Sargsianas jį apdovanojo medaliu praėjusių metų pavasarį, baigdamas prezidentauti, kai lankėsi Vatikane. (Lapkričio pradžioje Jerevanas  atšaukė Minasianą, buvusio prezidento žentą, iš pareigų.)

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

O štai 2017 metų vasario pabaigoje S.Sargsianas lankėsi Briuselyje ir iš karto aštuoniems Europos parlamento nariams įteikė, kaip rašė žiniasklaida, aukštus Armėnijos Respublikos apdovanojimus. Tarp apdovanotųjų – Europos parlamento draugystės su Arcachu (taip vadinti Kalnų Karabachą pratina europiečius Armėnija specialiai, siekdama ištrinti tikrąjį šio regiono pavadinimą) grupės vadovas Frankas Engelis, parlamentinės Armėnijos-Europos Sąjungos bendradarbiavimo komisijos narys Jaromiras Štetinas, Europos Sąjungos-Armėnijos draugystės grupės Europos parlamente pirmininkė Eleni Teocharus.

Tai įvyko nepraėjus nė savaitei po to, kai žiniasklaida šias pavardes buvo nurodžiusi kita proga: Azerbaidžane trims Europos parlamentarams iškėlė baudžiamąją bylą. Jie kaltinami daug kartų neteisėtai lankęsi okupuotose šalies teritorijose ir varę propagandą separatistinio darinio „Kalnų Karabacho respublika“ naudai. Teismas leido minėtus parlamentarus suimti, kreiptasi į Interpolą dėl tarptautinės jų paieškos.

2017 m. vasario 20 d. Kalnų Karabache separatistai surengė „konstitucinį referendumą“. Ne tik vietiniams, bet ir atvykėliams „stebėtojams“ buvo aišku, kad pasiūlymas duoti „respublikai“ Arcacho vardą yra tik tarp kito. Svarbiausia – suteikti „prezidentui“ Bako Saakianui galimybę likti poste bent iki 2020 metų. Armėnijos ir Azerbaidžano deryboms dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo tarpininkaujanti vadinamoji Minsko grupė (JAV, Prancūzija, Rusija) paskelbė pareiškimą primindama: „nė viena valstybė, taip pat ir Armėnija, ne tik Azerbaidžanas, nepripažįsta Kalnų Karabacho nepriklausoma ir suverenia valstybe“. Referendumas neturės jokios įtakos deryboms ir Kalnų Karabacho teisinės padėties nustatymui. Liuksemburge išrinktas Europos parlamento deputatas Frankas Engelis po referendumo pasakė: „Pasaulio bendruomenė turi įsidėmėti, kad čia žmonės laisvai pasirenka, ko negalima pasakyti apie valstybę, kuri yra keli kilometrai nuo čia.“

Jaromiras Štetina, čekų žurnalistas, įsiminė pasakymu po to, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas apdovanojo Čekijos ir Moravijos komunistų partijos atstovą Europos parlamente ordinu (2016): „Aš manau, kad mums, kitiems Europos parlamento nariams, dėl to yra didelė gėda.“ Po „referendumo“ savo šalies žurnalistams paaiškino važiavęs į Kalnų Karabachą būti stebėtoju vietinio parlamento pirmininko kvietimu, dalį kelionės išlaidų apmokėjo iš savo kišenės, kitą – padengė Kalnų Karabacho valdžia. Čekijos užsienio reikalų ministerijos oficialiojoje interneto svetainėje nurodoma: “Čekijos pasiuntinybė Jerevane kategoriškai nerekomenduoja lankytis Kalnų Karabacho teritorijoje.“ Tiesa, Europos parlamentarui dėl apsilankymo ten kilsiantis nepatogumas gal ir nė motais: draudimas atvykti į Azerbaidžaną. Tačiau tuo jis pareiškė nepagarbą šios valstybės įstatymams, Europos ir tarptautiniams aktams.

2017-ųjų vasarą armėnų ginkluotųjų pajėgų pabūklai iš Kalnų Karabacho apšaudė Azerbaidžano kaimą, žuvo moteris ir jos pusantrų metukų vaikaitė. Karabacho oficialūs atstovai paaiškino, kad tai buvo atsakomoji ugnis, ir apkaltino Azerbaidžano pajėgas pabūklus išdėsčius netoli kaimo. Penki Europos parlamento nariai (labiausiai žinomi: Frank Engel, Jaromír Štětina, Josep-Maria Terricabras) demagogiškai pareiškė, jog dėl šių aukų kalti azerbaidžaniečiai: neva jie pažeidinėja paliaubas ir dažnai šaudo iš pozicijų, esančių pernelyg arti gyvenamųjų vietovių (draudžia Ženevos konvencija, karo nusikaltimas) ir stato į pavojų savo gyventojus. Deputatai savo pareiškime pareikalavo iš Azerbaidžano nedelsiant nutraukti karinę agresiją. Kalnų Karabacho konfliktas, anot jų, turi būti sprendžiamas taikiu būdu, suteikus vietos gyventojų teisę apsispręsti.

Europos parlamento deputatė iš Kipro (Eleni Theocharous) Facebook‘e parašė: „Žiauri ir nežmoniška yra dabartinės Azerbaidžano vyriausybės taktika panaudoti paprastų žmonių tragediją propagandos tikslams, pažeidžiant visas etines normas.“

Europarlamentarė Eleni Teocharus (Eleni Theocharous)

Lietuvos atstovas Europos parlamente Petras Auštrevičius irgi pareiškė didelį nerimą dėl šių įvykių konflikto zonoje ir paragino būti lygiai kritiškiems tiek Armėnijos pusei, tiek Azerbaidžano. Jis apgailestaujantis dėl aukų Azerbaidžano pusėje, tačiau ir smerkiantis azerbaidžaniečių teiginį, esą jie „šaudo į armėnų kariuomenę“. Anot jo, „tai – ne konflikto sprendimas“. Vis dėlto perskaičiusiems mūsų deputato atsiliepimą galėjo kilti įspūdis, kad lygiai tai lygiai, tačiau kažin kaip ne visiškai lygiai – jeigu armėnų leidinys News.am teisingai išvertė jo žodžius į rusų kalbą.

Deputatė iš Kipro ir jos kolegos rašė, kalbėjo apie tai, kas įvyko „praėjusią savaitę“. Tuo tarpu kitą dieną po apšaudymo nukentėjusiame kaime apsilankė Azerbaidžane akredituoti karo atašė, užsienio žurnalistai ir savo akimis įsitikino, kad „ugnies taškų“ apylinkėse nebūta. Kita vertus, armėnų pusė, kilus įtarimų, turėjo kreiptis į tarptautinius stebėtojus – nieku gyvu nešaudyti į kaimą, kuriame gyvena seniai ir moterys su vaikais!

Paryžiuje, Marselyje, Briuselyje su Strasbūru…

Daug kas atsitiko 2017-ųjų vasario pabaigoje. Paryžiuje „Prancūzijos-Arcacho draugystės rato“ prezidentas Fransua Rošbluanas pristatė savo kūrinį. Į aštuntą dešimtį įžengęs buvęs Nacionalinio susirinkimo deputatas pasigyrė, kad Kalnų Karabache lankėsi 13 kartų. Apie šį kraštą jis ir papasakojo savo 24 puslapių apimties veikale „Susipažinti su mažai žinoma valstybe per 10 minučių“. Autorius kreipėsi į armėnų bendruomenę Prancūzijoje: „Mes turime kartu kovoti ne tik už Armėniją, bet ir už Arcachą. Mes visi šiai šaliai turime padėti, kad apie ją išgirstų kuo daugiau žmonių.“ Svarbiausia, suprantama, ne brošiūros apimtis, o jos pavadinime žodžiai état ir république. 

Prieš kelerius metus šis impozantiškas prancūzas, tada dar Nacionalinio susirinkimo narys, Armėnijos parlamento vadovui davė vos ne įžadą visada ginti Karabacho interesus Prancūzijoje. O geriausia tų interesų gynyba yra, regis, puolimas – Azerbaidžano pusės. Nertrukus po Rošbluano veikalo pristatymo Briuselyje veikiančio nepriklausomo tyrimų centro (European Strategic Intelligence and Security Center) ekspertai pateikė schemą, kuri vaizduoja slaptą tinklą Europos politikų, varančių šmeižto kampaniją prieš Azerbaidžaną. Armėnai jį surezgė Europos Tarybos Parlamentinėje asamblėjoje. Viena linija nuo tuomečio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano veda prie šio pasakojimo herojaus (François Rochebloine). ESISC pranešime sakoma, jog vienpusiškais ir melagingais Azerbaidžano kaltinimais siekiama išsukti nuo atsakomybės Kalnų Karabachą okupavusią Armėniją.

Europos Strateginės žvalgybos saugumo centras, ESISC

Gal kada nors mesjė Fransua kad ir plonoje brošiūroje papasakos savo versiją apie tai, ką tų pačių 2017-ųjų rudenį atskleidė leidinys  „Mediapart“? Skaitytojai ją prarytų greičiau nei per 10 minučių. Rodos, nieko bloga, kad viename iš žinomų Paryžiaus restoranų jis sėdi prie vieno staliuko su Armėnijos pasiuntiniu Prancūzijoje ir tenykščiu „Arcacho respublikos oficialiuoju atstovu“. Tačiau, kaip prancūzai sako, voilà! Mesjė Fransua armėnams siūlo paskelbti jo turimą “sensacingą dosjė” apie Azerbaidžano ryšius su “Islamo valstybės” teroristais – “mainais į solidų atlyginimą”.

Praėjusių metų vasarą buvusį Prancūzijos nacionalinio susirinkimo deputatą, Prancūzijos-Arcacho draugystės grupės pirmininką Fransua Rošbluaną priėmė naujasis Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas. Jis įteikė prancūzui Armėnijos piliečio pasą ir pareiškė įsitikinimą, kad tam Armėnijos pilietybė bus akstinas toliau stiprinti ryšius su Armėnija, su armėnų tauta, dažniau lankytis Armėnijoje. Rošbluanas padėkojo premjerui už aukštą jo veiklos įvertinimą. Prancūzijos-Arcacho draugystės grupės pirmininkas pasakė dabar 33 kartą atvykęs į Armėniją ir patikino ateityje aktyviai prisidėsiąs prie Armėnijos-Prancūzijos santykių stiprinimo.

Apie tai Armėnijos vyriausybės spaudos tarnyba pranešė liepos 19 d. Tuo tarpu prieš dvi dienas „Arcacho respublikos parlamento pirmininkas“, sykiu ir Arcacho-Prancūzijos draugystės rato vadovas buvo išsiuntęs telegramą kitam prancūzui, Prancūzijos nacionalinio susirinkimo deputatui (Guy Teissier), kurioje sveikino jį su išrinkimu Prancūzijos-Arcacho draugystės rato pirmininku. Iki tol šis deputatas buvo pirmininko Fransua Rošbluano pavaduotojas. Kai Prancūzijos parlamento narys Gi Tesjė su trimis kolegomis apsilankė Kalnų Karabache 2011 metais, oficialusis Paryžius turėjo teisintis, kad tai buvo privati pačių deputatų iniciatyva ir kad „Prancūzija, kaip ir visos tarptautinės bendruomenės šalys, neišskiriant ir pačios Armėnijos, nepripažįsta šios teritorijos nepriklausomybės nuo Azerbaidžano“. Su mesjė Tesjėtada buvo atvykusi ir viena madam iš armėnų tankiai gyvenamo Marselio, vėliau triukšmingai išgarsėjusi, pasakytume, egzaltuotu armėniškumu (Valérie Boyer).

2017 metų pradžioje Prancūzijos konstitucinis teismas panaikino Nacionalinio susirinkimo priimtą įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimų žmoniškumui neigimą. Parlamentas tokį įstatymą buvo priėmęs du kartus ir abu sykius (2006, 2011) – deputatės Valeri Buajė teikimu. Galima sakyti, visos deputatės pastangos įtraukti į baudžiamąjį kodeksą „armėnų genocido Osmanų imperijoje 1915 metais“ neigimą, ko labiausiai siekė tas pats Fransua Rošbluanas ir visi kiti, nuėjo vėjais. Tuo tarpu daugeliui prancūzų buvo nė motais, kas šios deputatės galvoje – jie įsmeigė akis į tai, kas jai ant kaklo. 2016 metais TV kanale „France 2“ ji pasirodė pasipuošusi grandinėle su armėnišku kryželiu ir tai sukėlė pasipiktinimo audrą socialiniuose tinkluose (šalyje draudžiama viešai piršti religinius simbolius). Nors deputatė iš pradžių aiškino, kad niekada nenusiimanti kryželio („Jis visada su manimi, kai aš miegu ir kai aš prausiuosi“), tačiau kito TV kanalo laidoje pasirodė jau be šio papuošalo…

Armėno briliantų pirklio magija

2014-ųjų rudenį Kalnų Karabache buvojo Europos Sąjungos-Armėnijos grupės delegacija, vadovaujama jau minėtos ponios Eleni iš Kipro. Kai kartu su ja atvykusio profesoriaus (Bernard Coulie, Katholieke Universiteit Leuven) vienas Armėnijos valstybinio universiteto vadovų paklausė, kodėl Belgija iki šiol nepripažįstanti Arcacho nepriklausomybės, juk pati kadaise atsiskyrė nuo Nyderlandų, tas atsakė: tam trukdo politinės, ekonominės, geopolitinės priežastys, tačiau svarbiausia iš jų yra tai, kad žmonės labai mažai žino apie tai, kas vyksta Karabache… Vietinė naujienų tarnyba pranešimą apie Europos veikėjų apsilankymą pavadino „Dar vienas žingsnis Arcacho (Karabacho) nepriklausomybės pripažinimo link“. Delegacija atvyko lydima biuro „Ai Dat“ (armėnų teismas) Europoje vadovo Kasparo Karapetiano.

Armėnų lobistas Kasparas Karapetianas

Ponas Kasparas šalinasi žiniasklaidos, tačiau pasirodo nuotraukų su šiuo pagyvenusiu ponu ir greta jo įvairiais veikėjais. Mat kai ką jis daro tarsi parodai. Antai dažnai lankosi Artimuosiuose Rytuose (jaunystę praleido Beirute), kur pabrėžtinai sielojasi dėl vietinių krikščionių persekiojimo. Azerbaidžaniečiai žurnalistai, suprantama, padėjo daugiausia pastangų šio užkulisius mėgstančio Graikijos ir Armėnijos piliečio veiklai bent kiek plačiau nušviesti. Kaip rašo Einula Fatulajevas, ponas Kasparas nėra toks jau romus avinėlis, kokiu dedasi prieš armėnų katoliko sostą. Graikijoje jis vertėsi įvairiopa prekyba, o Belgijoje įsigijo juvelyrinių krautuvėlių. Deimantus vežasi iš neramių Afrikos regionų. Didelę dalį pelno ir aukas (iš labdaros vakarienių, kita) jis skiria okupaciniam režimui Kalnų Karabache, radikalioms armėnų organizacijoms ir teroristinėms grupuotėms finansuoti.

Karapetianas įsteigė ir vadovauja organizacijai, kuri dabar vadinama „Europos armėnų federacija už teisingumą ir demokratiją“ (European-Armenian Union for Justice and Democracy) ir kuri laikoma aktyviausiai veikiančia ES politinės vadovybės aukščiausiuose organuose; daugiausia EAFJD pastangomis 2013 metais Europos parlamente buvo įsteigta ES-Armėnijos draugystės grupė, jungianti 40 parlamentarų. Taip rašo armėnų autoriai.

Tuo tarpu azerbaidžaniečiai teigia, kad EAFJD priklauso Jerevane įsitaisiusiai Centrinei armėnų klausimų tarybai, o ši veikia išvien su Armėnijos užsienio žvalgyba. Akivaizdu viena: Karapetianas sugebėjo prikalbinti kai kuriuos Europos parlamentarus ir Belgijos deputatus apsilankyti Kalnų Karabache be Azerbaidžano leidimo ir ne vieną kartą pats juos lydėjo. Kaip jam tai pavyksta padaryti, nežinia.

Rugpjūčio pabaigoje Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas priėmė Europos parlamentarą, užsienio reikalų komiteto narį, atstovaujantį Vokietijai (Martin Sonneborn). Padėkojo už pastangas ginant armėnų interesus Europos parlamente, ypač dėl armėnų genocido ir Kalnų Karabacho konflikto vertinimų. Pašnekovai pabrėžė taikaus šio konflikto sureguliavimo tarpininkaujant ESBO Minsko grupei būtinybę. Po apsilankymo vyriausybėje svečias išvyko į Kalnų Karabachą…

Iš kitų šaltinių sužinome: deputatas Martinas Zonenbornas Briuselyje leidžia sau į valias išsimiegoti, o į Europos parlamentą vaikšto dienpinigiams gauti. Ir dar kolegoms stebėti. Balsuoja vienu algoritmu: taip – ne, taip – ne. Savo pastabas spausdina vokiškame žurnale „Titanic“ (kadaise pats buvo šio satyrinio žurnalo redaktorius). Jo tikinimu, kiekvieną mėnesį Europos parlamento kasa jam išmoka iki 33 tūkstančių eurų – už dalyvavimą posėdžiuose, keliones ir kita. Vokietis atkakliai vykdo prieš vienerius metus duotą rinkiminį pažadą – ištraukti kuo daugiau pinigų iš Strasbūro ir Briuselio. Partija-parodija taip ir vadinasi – „Die Partei“, o jos atstovo šūkis: „Už Europą, prieš Europą“. Rinkimuose į Europos parlamentą satyrikas gavo  80 tūkstančių balsų (0,6 %).

Šį veikėją pas Armėnijos ministrą pirmininką atlydėjo tas pats Kasparas Karapetianas. Nuotraukose iš susitikimo matomas rankų paspaudimas ir ne visiškai diplomatiškos šypsenos veiduose. Pašinianas, be abejo, žino, su kuo sveikinasi. Tačiau gal supranta ir tai, jog rimto Europos politiko, sutiksiančio keliauti iš Briuselio į Kalnų Karabachą, Karapetianas jam neatveš… Beje, spalio 30 d. „deputatų pirklys“ atlydėjo į okupuotą Karabachą dar vieną Belgijos federalinio parlamento narį (Jean-Jacques Flahaux).

Belgijos užsienio reikalų ministerija kantriai paaiškino: nors šis asmuo yra parlamento narys, tačiau neatstovauja valstybei. O Kalnų Karabachas – tai teritorija, kurios nepriklausomybės nuo Azerbaidžano pasaulio bendrija nepripažino. Belgijos vyriausybė palaiko Minsko grupės pastangas išspręsti konfliktą taikiai, abiejų šalių sutarimo pagrindu. Tūlas pasakytų: to deputato keista politinė orientacija: ko važinėti kur nereikia ir erzinti žmones? Nebent…

Armėnijos žentai ir marčios

Praėjusios vasaros pradžioje armėnų žiniasklaida pranešė, kad mūsų jau pažįstamas Europos parlamentaras Frankas Engelis viename vienuolynų Ararato srityje susižiedavo su Tetev Manukian, dabar gyvenančia Briuselyje išeive iš Armėnijos. Vestuvėse svarbiausias pareigas, kavoro, vykdė tuometis Armėnijos gynybos ministro pirmasis pavaduotojas Artakas Zakarianas. Žadėjo tuoktis Kalnų Karabache, bet vėliau persigalvojo – svečiams toli važiuoti… 2016-ųjų pavasarį, po vadinamojo „keturių dienų karo“, Tatev įdėjo į internetą nuotrauką, kurioje abu vilki armėnų tautiniais drabužiais. Ir labai pagyrė savo išrinktąjį: Frankas pasakė, kad azerbaidžaniečiams neteks nė milimetro žemės. „Prireikus, jis pats apsivilks kario uniformą.“

Europos parlamento narys Frankas Engelis pats pirmutinis pasirašė 2017 metų vasarą internete paskelbtą kreipimąsi „Mes norime Europos Kalnų Karabache“ (We want Europein Nagorno Karabakh). Parašų rinkimo akcija siekiant padėti „Kalnų Karabacho respublikos“ žmonėms yra „pirmas nedidelis akmuo, padėtas į tarptautinio Arcacho pripažinimo pamatą“. Pastaruosius žodžius žurnalistams pasakė viena iš peticijos sumanytojų, Armėnų labdaros sąjungos biuro Europoje atstovė Tatev Manukian.

Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.

Peticijoje sakoma, kad ši nedidelė, viena iš keleto po SSRS žlugimo 1991 metais atsiradusių nepripažintų valstybių, daugiau kaip 20 metų gyvena blokadoje. Nafta pertekęs Azerbaidžanas leidžia didelius pinigus ir deda visas pastangas, kad užsienio politiniai veikėjai, valdininkai, žurnalistai nepatektų į šią teritoriją. Per pastaruosius 20 metų čia nebuvo atvažiavęs nė vienas Europos Sąjungos valdininkas, gyventojai nesulaukė nė menkiausios ES pagalbos, nors ji teikiama 150 pasaulio valstybių, taip pat ir nepripažintoms – Abchazijai, Padniestrei, Šiaurės Kiprui. Peticijoje Europos Sąjunga raginama bendradarbiauti su Kalnų Karabachu, palaikyti projektus vietinių žmonių gyvenimo sąlygoms pagerinti.

Peticija susilaukė 3072 pritarėjų. Gal ne per daugiausia, tačiau parašų rinkimas, kaip pasirodė, ir nelaikytinas didžiausia iš Tatev valdomų instrumentų Armėnijos interesams Europoje tenkinti. Praėjusį pavasarį kilus Jerevane „aksominei revoliucijai“, ji savo Facebook‘ parašė: „Dabar aš esu Europos parlamento deputato žmona ir pažadu, kad jeigu prieš taikiai protestą reiškiančius žmones bus panaudota jėga, tai aš iškelsiu šį klausimą aukščiausiose tarptautinėse instancijose.“

Lietuviški reikalai

Ko siekiama viliojimu apsilankyti Kalnų Karabache ir sugrįžus viešai ištarti žodį „Arcachas“, akivaizdžiai parodė lietuvių pavyzdys. Kaip žinome, 2013-ųjų vasarį Lietuvos Seime įsisteigė „Draugystės grupė su Arcacho (Kalnų Karabacho) Respublika“ – taip rašyta „LR Seimo narių grupės deklaracijoje“. Ją tuoj pasveikino Lietuvos armėnų sąjunga. Tuo tarpu Azerbaidžano pasiuntinys Lietuvoje įteikė mūsų Užsienio ministerijai protesto notą: toks armėnų separatistų palaikymas „gali neigiamai atsiliepti dvišaliams santykiams“. Jam pritarė Turkijos pasiuntinys: „Kalnų Karabachas yra okupuota Azerbaidžano teritorija. Vadinamoji Kalnų Karabacho respublika ir jos parlamentas neturi jokio tarptautinio pripažinimo.“ Lietuvos pasiuntinį Azerbaidžane iškvietė pasiaiškinti į šios šalies užsienio reikalų ministeriją…

Buvome pamirštantys šios parlamentinės grupės vadovės Dalios Kuodytės kelionę į Jerevaną ir toliau – į armėnų okupuotą Azerbaidžano kraštą (2014), kur ji samprotavo apie Lietuvos ir čionykštės „respublikos“ santykių plėtojimą, kitus šios grupės narių žygius. Tačiau 2017-ųjų vasarą Lietuvoje  su „darbo vizitu“ apsilankė du „Arcacho respublikos parlamento deputatai“. Seime juos priėmę parlamentinės draugystės su Armėnija grupės nariai išklausė pasakojimą apie tai, kaip Kalnų Karabache vyksta „demokratinių institutų kūrimo procesas“, kaip Azerbaidžanas iš paskutiniųjų neva priešinasi taikiam konflikto sureguliavimui ir kokie svarbūs pastaruoju reikalu yra tarptautinių organizacijų pareiškimai. Ar išgirdo lietuviai tarsi ir raginimą visaip smerkti ir visur skųsti „agresorę“? Dar svečiai lankėsi Varėnoje, kur susitiko su buvusiais Lietuvos-Kalnų Karabacho draugystės grupės Seime veikėjais Algiu Kašėta ir Dalia Kuodyte, įteikė jiems „respublikos prezidento“ siunčiamus padėkos medalius. Kalbėjo apie jų Stepanakerto ir mūsų Varėnos merijų bendradarbiavimą, kultūrinius mainus, turizmą. Žodžiu, turime artimiau pažinti vienas kitą. O gal tik parodyti, kad štai – kokie mes bičiuliai?

Tų pačių 2013-ųjų pradžioje, praėjus kiek daugiau kaip savaitei nuo draugystės su Arcachu grupės Seime įsteigimo, armėnų politologas, “Karabacho išlaisvinimo dalyvis“ Levonas Melik-Šachnazarovas piktinosi, kad ši naujiena nesulaukė tinkamo atgarsio armėnų žiniasklaidoje. „O juk naujos parlamentinės grupės radimasis – tai nauja tribūna pateikti pasauliui tiesą apie Arcacho respubliką.“ Gal Amerikos valstijų ir Australijos valstybės pripažinimai yra svarbesni, nei parlamentinės draugystės grupės įsisteigimas Lietuvos Seime? Anaiptol! Svarbiausia yra precedentas, kurio patirtį būtina skleisti ir kitose valstybėse. Parlamentai – tai ta tribūna, kuri leidžia šalies gyventojams pateikti Kalnų Karabacho respublikos poziciją ir „nepastebėti dar vieno laiptelio mes neturime teisės“.

2017 metų rudenį „Arcacho respublikos“ leidiniai pasidžiaugė, kad „pripažinimo procesas“ įsismarkauja („Процесс признания Арцаха набирает новые обороты“). Štai Mičiganas, jau aštunta JAV valstija, pripažino šio krašto teisę apsispręsti. Prie tarptautinio pripažinimo prisideda įvairiose šalyse veikiančios draugystės grupės, pavyzdžiui, parlamentinė draugystės su Kalnų Karabachu grupė Lietuvos Seime (парламентская Группа дружбы с Нагорныйм Карабахом в Сейме Литвы), draugystės grupė “Prancūzija-Arcachas”. Neseniai, priminė žiniasklaida, draugystės su Arcachu grupės įkurtos Flamandrijos ir Valonijos parlamentuose Belgijoje…

2018.01.03; 06:25

Nėra nieko bjauriau už dvigubus standartus. Už dvigubus standartus bjauresni gali būti nebent … trigubi standartai. Beje, dvigubi standartai nenaudingi niekam: nei tiems, kurie juos taiko, nei tiems, kuriems jie priskirti. Nes tokį požiūrį visuomet lydi sumaištis, chaosas, nepasitenkinimas, pyktis. Dėl dvigubų standartų visuomet tenka kentėti. Anksčiau ar vėliau ateina metas, kada tenka sumokėti didelę kainą. Toji kaina – nauji konfliktai, nauji nesusipratimai.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas

Keičiasi požiūris į konfliktą dėl Kalnų Karabacho

Ypač apgailėtina, kai vadovaujantis dvigubais standartais vertinamos svetimas teritorijas pasiglemžusios valstybės. Dar apmaudžiau, kai taip elgiasi demokratijos, padorumo, tvarkos, sąžiningumo etalonu besivadinanti Europos Sąjunga.

Todėl skubu pasidžiaugti, kad Europos Parlamente šiais metais vis tik nebeliko dviprasmiško požiūrio į konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Šių metų gruodžio 12 dieną Europos Parlamentas balsų dauguma (401 – už, prieš – 173) priėmė rezoliuciją dėl ES užsienio politikos ir saugumo klausimų. Rezoliucija apibendrina ES užsienio politikos pasiekimus 2018-aisiais ir brėžia naująsias gaires, kokia ES politika turėtų būti 2019-aisiais metais.

2018-ųjų sutartis panaši į analogišką 2017-ųjų metų rezoliuciją. Bet esama ir skirtumų. Sakykim, 2017-aisiais metais priimtoje rezoliucijoje konstatuota, kad konfliktai Rytų partnerystės siekiančių šalių teritorijose, įskaitant Azerbaidžaną, privalo būti likviduojami griežtai laikantis tarptautinių normų – gerbiant šalių suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Rezoliucijoje pabrėžta, kad „Rytų partnerystės“ programoje dalyvaujančias valstybes kamuojantys teritoriniai konfliktai turi būti sureguliuoti nekeičiant jų valstybinių sienų.

Tai – labai svarbus akcentas. Nes iki šiol kai kurie EP atstovai laikėsi nuostatos, kad aiškius, neginčijamus teritorinius praradimus yra patyrusios tik Moldova, Gruzija ir Ukraina. O dėl Azerbaidžano teritorinių praradimų neva dar galima ginčytis. Todėl nieko nuostabaus, kad 2017-ųjų rezoliucijos nuostatai, jog per pastaruosius keletą dešimtmečių teritorijų neteko ne tik ukrainiečiai, moldavai ir gruzinai, bet ir azerbaidžaniečiai, kaip įmanydama prieštaravo Armėnijos delegacija. Ji reikalavo arba visai išbraukti bet kokią užuominą apie „šalių teritorinį vientisumą“, arba tekstą papildyti sąvoka apie „tautų teisę atsiskirti“. Šitokiu būdu armėnų delegacija stengėsi paslėpti savo nusikaltimą – Kalnų Karabacho ir dar septynių azerbaidžanietiškų rajonų okupaciją. Suprask, jokios Kalnų Karabacho okupacijos nebuvo – atsiskirti nuo azerbaidžaniečių sumanė Kalnų Karabache gyvenanti tauta.

Europos Parlamentas

Tiems, kuriems šios subtilybės per daug painios, pateiksiu lietuviškų ir latviškų pavyzdžių. Jei EP būtų priėmęs oficialiojo Jerevano variantą, teisę atsiskirti nuo Lietuvos formaliai įgytų ir Vilniaus bei Šalčininkuose gyvenanti „lenkų tauta“, Latvijoje – Latgalijoje gyvenanti „rusų tauta“. Priėmus armėniškas žaidimo taisykles formaliai būtų iškilęs pavojus ir Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritoriniam vientisumui. Laimė, EP daugumai užteko proto neatidaryti „Pandoros skrynios“.   

Būtent minėta 2017-ųjų rezoliucija tapo pretekstu, leidžiančiu ES ir Azerbaidžanui šiais, 2018-aisiais, metais pasirašyti naują svarbų „Partnertystės prioritetai“ dokumentą, kuriame pabrėžiama, jog Europos Sąjunga gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Vadinasi, jei 2017-aisiais apie teritorinį vientisumą kalbėta omenyje turint visas „Rytų partnerystės šalis“, tai dabar, 2018-aisiais, specialiai išskirtas Azerbaidžanas. Tai – tarsi kompensacija už ankstesniaisiais metais pasitaikiusius nesusipratimus. Tiek 2017-ųjų, tiek ypač 2018-ųjų rezoliucija paneigia oficialiojo Jerevano pučiamą miglą, esą ES pripažįsta tik Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos teritorinį vientisumą bei galiojančias jų valstybių sienas, o į Azerbaidžano teritorinį vientisumą žiūri kiek kitaip.

Belieka džiaugtis, kad naujoji 2018-ųjų rezoliucija daro neįmanomas Armėnijos manipuliacijas, girdi, ES susirūpinusi tik Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos vargais dėl prarastų žemių. Šiais metais Europa labai konkrečiai ir griežtai įsipareigojo rūpintis „Rytų partnerystės“ šalis kamuojančiais „įšaldytais konfliktais“, atmetant bet kokius dvigubus standartus. ES nūnai įsipareigojo ne vien tik Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai, bet ir Azerbaidžanui – gerbsime jūsų teritorinį vientisumą, jūsų valstybines sienas ir jūsų pabėgėlių teisę grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Žodžiu, galima įžvelgti net kelias naujas politines tendencijas, kurios turėtų džiuginti visus, kurie gerbia tarptautinę teisę – galų gale ne tik Rusija, bet ir Armėnija labai aiškiai įvardyta šalimi, kuri karine jėga okupavo tai, kas jai, remiantis tarptautine teise, nepriklauso. K

Kokios gi tos tendencijos? Pirma: ES institucijos, pradedant „Rytų partnerystės“ viršūnių susitikimu 2017-aisiais, dabar didelį dėmesį skiria ir teritoriniam Rytų partnerystės šalių vientisumui užtikrinti.

Klastingos užmačios

Antroji tendencija: armėnų delegacijai jau nepavyksta primesti tik jai naudingų temų. Pavyzdžiui, Armėnijai nepasisekė prastumti rezoliucijos „dėl tautų apsisprendimo teisės“, kuria, vaizdžiai tariant, norėta paneigti Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Oficialusis Briuselis ženklia balsų dauguma atmetė šią klastingą nuostatą.

Norite paklausti, kas atstovavo Armėnijos pozicijai, stumiant gražiai skambantį lozungą apie tautas, turinčias teisę atsiskirti? Ogi vokiečių politikas Jiorgas Moitenas (Alternatyva Vokietijai). Būtent jis bandė įkišti tvirtinimą, jog ES gerbia tautų apsisprendimo teisę. Šią vokiečio stumiamą nuostatą parėmė tik 88 europarlamentarai (522 nariai balsavo prieš).

Taigi teisybė po truputį įsitvirtina ir dėl Azerbaidžano reikalų. Jei dar 2015-aisiais metais Rytų partnerystės viršūnių susitikime Rygoje europarlamentarai besąlygiškai rėmė tik Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos valstybinių sienų neliečiamumo principą (pripažino, kad jos neteko savo teritorijų), o Azerbaidžano praradimus beveik atvirai ignoravo, tai dabar, prabėgus trejiems metams, Armėnija jau nebegali džiūgauti, esą Europa nepastebi jos okupacinės politikos užimant svetimas žemes.

Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.

Trečia tendencija: pati Armėnija pripažįsta, kad jos lobistinė politika Europoje patyrė pralaimėjimą. Europa pradeda atsikvošėti – Kalnų Karabacho okupacijos nebelaiko „tautų apsisprendimu“. Štai lapkričio 17 dieną „Pirmasis armėnų informacinis portalas“ («Первый армянский информационный») pripažįsta, kad organizacija „Armėnijos draugai Europoje“ (EuFoA) patyrė fiasko. Nei ši, nei dar dvi panašaus pobūdžio organizacijos, taip pat akredituotos Briuselyje, nesugebėjo įtikinti EP, jog Armėnija niekuo dėta dėl Kalnų Karabacho okupacijos – suprask, atsiskirti nuo Azerbaidžano sumanė tame regione gyvenantys žmonės. Armėniškos lobistinės organizacijos viešai skundžiasi lėšų stoka ir savo nesėkmes pridengia įtakos neturinčių pavienių europarlamentarų išsišokimais – vizitais į Kalnų Karabachą be Azerbaidžano valdžios leidimo.

Pagirtina, kad Europa pradeda suvokti, jog skirtumas tarp Rusijos ir Armėnijos – tik dėl imperinių apetitų dydžių. Vaizdžiai tariant, Rusija gviešiasi susigrąžinti vos ne visas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, įskaitant ir Rytų Europą, tuo tarpu Armėnija taikosi nugvelbti tik azerbaidžanietiškas teritorijas, dar bandydama, beje, pretenduoti ir į gruziniškas bei turkiškas žemes.

Vadinasi, visiems vis aiškiau, kad Armėnija tėra mažoji Rusijos kopija. Žinoma, armėnų lobistai bando įrodinėti, esą turtingas nafta Azerbaidžanas „papirko vos ne visą Europą“. Bet šie propagandiniai pareiškimai jau nebeveikia, ypač turint omenyje faktus, kaip armėnų lobistai kryptingai ir intensyviai stengėsi nuteikti įvairioms šalims atstovaujančius europarlamentarus prieš Azerbaidžaną. Armėnų lobistai niekaip nenori pripažinti, jog tiesa anksčiau ar vėliau į paviršių išlenda ir be papirkinėjimų, kyšių, prabangių dovanų.

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus politika

Beje, armėnų delegacija vis tik griebėsi paskutinės galimybės – kaip skestantysis griebiasi šiaudo. Ji pabandė prastumti rezoliuciją apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje 2018-aisiais metais. Joje Azerbaidžanas įvardinamas kaip nuolat ir grubiai pažeidžiantis žmogaus teises. Šią rezoliuciją rengė bei pristatė mūsų europarlametaras Petras Auštrevičius. Ar Lietuvai – didelė garbė, kad rezoliuciją pristatė lietuvis? Mums vis tik būtina žinoti, kad Lietuvos prezidento posto siekiantį liberalą P.Auštrevičių oficialusis Baku traktuoja kaip vieną iš labiausiai antiazerbaidžanietiškai nusiteikusių Europos politikų. Dar prisiminkime, kad P.Auštrevičiaus patarėjas – Renatas Juška, buvęs Lietuvos ambasadorius Vengrijoje, tas pats, kuris kadaise telefoninio pokalbio metu leido sau vartoti Azerbaidžaną įžeidžiančius pareiškimus, – ir turėsime užtektinai aiškią panoramą.

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biuras Vilniuje. Slaptai.lt nuotrauka

Tad klausimas, ar mums reikalingas prezidentas, kuris nesmerkia svetimas žemes okupavusios valstybės ir tuo pačiu labai priešiškai žiūri į šalį, kuri patyrė teritorinių praradimų, – nėra vien retoriškas. 

Ir vis dėlto armėniškos intrigos išsikvėpia. ES šiais metais labai aiškiai, oficialiai ir konkrečiai pasakė: įšaldytas Kalnų Karabachas gali būti sureguliuotas tik gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą.

Pati Armėnija yra prisipažinusi

Šį straipsnį dar norėtųsi papildyti svarbiu štrichu – pati Armėnija ne sykį pripažino, kad ji okupavo ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynetą su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusių išskirtinai azeraidžanietiškų rajonų. Bet oficialusis Jerevanas nelinkęs grąžinti net tų, jų pačių požiūriu, akivaizdžiai azerbaidžanietiškų teritorijų.

Šių metų gruodžio 14 dieną baltarusių informacinė agentūra BELTA yra paskelbusi Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos interviu, duotą rusų žurnalistams. Minėto interviu metu A.Lukašenka prisiminė, kaip viename KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija) vadovų susitikime jis paragino tuometinį Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą grąžinti Azerbaidžanui bent jau septynis rajonus, kurie nepriskiriami Kalnų Karabachui (kuriuos pati Armėnija vadina išskirtinai azerbaidžanietiškais). Pasak Baltarusijos prezidento, tos teritorijos vis tiek pavirtusios dykromis: ten niekas negyvena, ten nėra pramonės…  

Šušos griuvėsiai (Kalnų Karabachas)

Ką, jūsų manymu, S.Sargsianas atsakė? Armėnija negrąžins tų teritorijų, nes azerbaidžaniečiai užblokuos ten nutiestus kelius… S.Sargsianas buvo nepalenkiamas – nesutiko grąžinti net rajonų, kuriuos visi oficialiai pripažįsta esant azerbaidžanietiškais. Panašios taktikos laikosi ir prezidentą S.Sargsianą pakeitęs premjeras Nikolas Pašinianas. Neužleis nė pėdos.

Kaip tarptautinei bendruomenei bendrauti su valstybe, kuri okupuoja svetimas žemes vien dėl to, kad tie rajonai – neva jai strategiškai svarbūs? Ir kaip Lietuva turėtų grįsti savo santykius su tokia valstybe?

Kaltinimai tendencingumu

Kai kas iš šį straipsnį perskaičiusiųjų bandys priekaištauti, girdi, esu tendencingas. Atsakysiu šitaip: vertinant Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimus labai sunku būti tendencingam. Štai kolegė Irma Dubovičienė portale slaptai.lt paskelbė publikaciją, kaip armėnai savinosi garsaus azerbaidžaniečių kompozitoriaus Uzeiro Hadžibekovo operetę „Aršin mal alan“. Norite paklausti, kodėl portale slaptai.lt nėra atsvaros – teksto, pasakojančio, kaip azerbaidžaniečiai vagia tarptautinį pripažinimą pelniusio žinomo armėnų kompozitoriaus kūrinį? Taip, tokio pobūdžio straipsnio nesame paskelbę. Bet ne todėl, kad mes – tendencingi, o todėl, kad istorija tiesiog nežino tokių atvejų – azerbaidžaniečiai nėra grobę armėnų kompozitorių kūrinių. Azerbaidžaniečiai nesivertė plagijatais.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Hadžibekovo operetės „Aršin mal alan“ reklama

Kolega Leonas Jurša parašė išsamių straipsnių apie teroristines armėnų organizacijas – ASALA, Krunk, Gnčak. Apie azerbaidžanietiškas teroristines organizacijas, siautėjusias Europoje, jis tikrai nerašo, bet ne todėl, kad esame neobjektyvūs, o todėl, kad istorija nežino azerbaidžaniečių teroristų, kurie Paryžiuje, Briuselyje ar Londone būtų žudę žmones vien dėl to, kad Pietų Kaukaze patyrė nesutarimų su kaimynais.

Arba imkime slaptai.lt publikacijas, kuriose pasakojama apie JAV, Vokietijoje bei Ispanijoje suimtus armėnų mafijos atstovus, – argi šie tekstai tendencingi? Klokite ant stalo įrodymus, kaip vokiečių, amerikiečių arba ispanų žvalgyba likviduoja azerbaidžaniečių mafijos gaujas Europoje, ir mes tą tekstą paskelbsime. Tačiau kol kas tokių duomenų tiesiog nėra.

O gal buvome tendencingi tuomet, kai parašėme, jog pogromai prieš Sumgaito mieste (labai netoli Baku) gyvenusius armėnus 1988-aisiais primena armėniškąją provokaciją? Bet juk 1988-ųjų pogromams prieš armėnus Sumgaite tikrai vadovavo armėnas Eduardas Grigorianas. Jis tikrai labai trumpai sėdėjo kalėjime. Jis dabar tikrai gyvena Rusijoje. Jerevanas tikrai nereikalauja, kad Maskva šį žudiką atiduotų jų teismui. Šių faktų nepaneigsi, neužtušuosi. Tad gal tendencingi ne mes, o tie, kurie, rašydami apie Sumgaito pogromus, pamiršta paminėti E.Grigoriano pavardę?

Galima būtų prisiminti ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose pastatytus armėniškus kryžius – chačkarus. Kodėl šių eilučių autoriui nepriimtina tokia tendencija – Lietuvoje turėti daug armėniškų kryžių? Todėl, kad ji – vienpusiška. Draugystė turėtų būti abipusė. Jei jau trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose iškilo armėniški chačkarai (chačkarai dažniausiai statomi norint prisiminti 1915-ųjų aukas), kodėl, leiskite paklausti, Armėnijoje nėra nė vieno lietuviško kryžiaus, pavyzdžiui, pagerbiančio žuvusius mūsų partizanus, politinius kalinius, tremtinius? Ironiškai kalbant, lietuvių partizanų atminimą menantį kryžių Armėnijos valdžia tegul pastato Giumri mieste, netoli dislokuotos Rusijos karinės bazės.

Galėčiau ir taip priekaištauti – kada oficialusis Jerevanas priims bent vieną rezoliuciją, smerkiančią komunistinius nusikaltimus Lietuvos teritorijoje 1940 – 1953-aisiais? Juk mes priėmėme dokumentą, įvardinantį 1915-ųjų tragediją Osmanų imperijos teritorijoje kaip „armėnų genocidą“ ! Dėl armėnų interesų mes nepabūgome susipykti su Europoje labai stiprią kariuomenę turinčia NATO nare Turkija – savo sąjungininke pagal NATO liniją. Tad, logiškai mąstant, Armėnija dėl lietuviškų reikalų neturėtų bijot susipykti su labai stiprią kariuomenę turinčia Rusija – savo sąjungininke.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Galų gale mūsų užsienio reikalų ministerija iš Lietuvoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano galėtų pareikalauti dokumentų, įrodančių, jog Žalgirio mūšyje lietuviams sumušti priešą tikrai padėjo kažin koks armėnų pulkas. Šią versiją Armėnijos diplomatas kiek įmanydamas platina, bet tezę apie armėnų pulką patvirtinančius dokumentus nuo mūsų istorikų kažkodėl slepia.

Štai dėl kokių priežasčių draugystė su Armėnija kol kas primena tendencingą „žaidimą į vienus vartus“.

2018.12.25; 18:30  

Gintaras Vaičiūnas

Perskaičiau jūsų internetinėje svetainėje paskelbtą straipsnį „Filipas Ekozjancas. Ką daryti armėnams?“ 

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Mano manymu, labai vertingas komentaras jau vien dėl to, kad apie Armėnijos istoriją kalba ne lietuvis, ne vokietis ir ne turkas, o būtent armėnų tautybės žmogus, kurio seneliai nukentėjo per 1915-ųjų karus.

Teisingai pasielgėte, kad susidomėjote youtube.com viešai skelbiamais F.Ekozjanco pareiškimais. Tačiau raginu būti atidiems. Kaip sakoma, devynis kartus tikrink, ir tik dešimtąjį – pjauk.

Ir vis dėlto noriu priminti, kad apart videointerviu „Ką daryti armėnams“ šis vyras yra paskelbęs ir daugiau įdomių pareiškimų Pietų Kaukazo istorijos temomis. Sakykim, youtube.com skelbiami videointerviu „Psichologiniai – istoriniai spąstai tautai Hai“ arba „Armėnų perkėlimas“, „Istorija, kurios mes neapkenčiame“. Su F.Ekozjanco skelbiama pozicija tikrai verta supažindinti Lietuvos skaitytojus, nes ne visi iš mūsų susigaudo kaukazietiškose subtilybėse. Žurnalistas Gintaras Visockas teisingai rašė, kad „lietuviai iki šiol kryptingai maitinti vienpusiška armėniška informacija, todėl tik dabar, beje, labai lėtai ir atsargiai, pradedame pažinti turkišką ir azerbaidžanietišką versijas“.

Taigi F.Ekozjancas teigia, kad „Kalnų Karabachas – tai, be jokios abejonės, Azerbaidžano Respublikos teritorija, viena iš stambiausių buvusios Persijos provincijų, kur gyveno dauguma musulmonų, o krikščionys, įskaitant ir armėnus, – buvo mažuma“.

Paklaustas, ar dėl tokios pozicijos nėra nukentėjęs nuo saviškių, F.Ekozjancas atsakė: „taip“. Beje, jis pabrėžia, kad niekad niekur nėra teigęs, esą kalba visos armėnų tautos vardu. Jis akcentavo, kad jo pareiškimai – tai jo asmeninė nuomonė. Savo oponentus jis ragino kalbėtis ne keiksmažodžių, ne grasinimų, o argumentų kalba.

Ar įmanoma išnarplioti dešimtmečiais trunkantį konfliktą dėl Kalnų Karabacho? F.Ekozjanas įsitikinęs, jog įmanoma, tereikia, kad vieni kitiems atleistų net pačias didžiausias nuoskaudas, nors „tai ir labai sunku padaryti“.

Armėnams susitaikyti trukdo, pasak F.Ekozjanco, primesta falsifikuota istorija. Armėnams nuo mažumės peršama nuomonė, kad jie apgauti, suklaidinti, nuskriausti. Vaizdžiai tariant, šiandieniniai armėnai išstumti iš realaus pasaulio į virtualųjį. O virtualiame pasaulyje – daug melo. Pavyzdžiui, kad armėnai nieko bendro neturi su savo kaimynais, kad beveik 400 metų trukusi Osmanų imperijos istorija – ne armėnų istorija, kad armėnų tautybės žmonės Osmanų imperijoje buvo skriaudžiami.

Taigi F.Ekozjancas, regis, nuoširdžiai apgailestauja, kad armėnai – ištumti iš realios istorijos. Jo įsitikinimu, didžiausi armėnų tautos priešai – ne turkai, ne azerbaidžaniečiai, o tie, kurie į armėnų galvas kalte kala virtualią istoriją. Pasak F.Ekozjanco, mums peršama nuomonė, kad mes – itin nukentėjusi tauta. Mes keliaujame po pasaulį nešdami vadinamąjį genocido kryžių, kurį mums sugalvojo ne mūsų draugai, bet mūsų priešai.

Genocido terminas, jo žodžiais tariant, įaugo į mūsų atmintį. Mes tapome pikti, užsidarę. Mes manome esą patys didingiausi, geriausi ir tuo pačiu – labiausiai nuskriausti. Mūsų artimiausi giminės – turkai, azerbaidžaniečiai, rusai. Bet mes to nenorime suprasti. 19-ame amžiuje mums įrodinėjo, kad didžiausi mūsų priešai – turkai, 20-ame amžiuje mums įrodinėjo, kad baisiausi armėnų priešai – azerbaidžaniečiai, nūnai bandoma įrodyti, jog Armėnijos priešai – rusai.

Mums įrodinėjama, kad mes turėjome vieną iš didingiausių istorijų. Tai – tiesa. Bet toji valstybė ne kažkokia išgalvotoji, neva egzistavusi prieš kelis tūkstančius metų, bet būtent … Osmanų imperija. Ir ten mes buvome armėnų tikėjimo osmanai. Mes ten gerai gyvenome. Tačiau būtent šios istorijos mes nekenčiame, nenorime į ją įsigilinti. Mums rodo užrašus, neva padarytus prieš 2000 metų. Tik kas šiandien gali įrodyti, kad juos paliko būtent armėnai, o ne turkų ar azerbaidžaniečių protėviai?

F.Ekozjancas įsitikinęs, kad armėnams būtina žinoti, ką apie 1915-ųjų genocidą mano turkai. Bet armėnai, apgailestauja F.Ekozjancas, labai siunta, kai raginami pažinti turkiškąjį variantą. Tie, kurie neleidžia susipažinti su turkiška versija, mums kenkia. Mus klaidina. Mes nieko tiksliai nežinome, kas dėjosi Armėnijoje iki beveik 15 amžiaus, bet mums vis tiek perša mintį, jog buvome labai didingi … prieš kelis tūkstančius metų. Užtat neigiama, nutylima, kad mes gerai jautėmės Osmanų imperijoje. Kad mūsų neskriaudė Osmanų imperijoje – neišgalvota. Tai – tikra. Tai – įrodoma. Bet kažkodėl – tai ne mūsų istorija. Mūsų tikroji istorija neva buvo prieš 2 tūkst. metų, nors tai patvirtinančių įrodymų nėra.

Be kita ko, dėl 1915-ųjų baisumų turkai patys, be niekieno raginimo ir prašymo, nubaudė saviškius, kurie tikrai buvo kalti. Bet mes ir toliau prievartaujame turkus atgailauti. Tarsi kalta būtų visa turkų tauta. Nors, pažvelgus giliau, dėl tų tragedijų esama ir mūsų kaltės, ir mes, skirtingai nei turkai, saviškių už beprasmes žudynes nei nubaudėme, nei pasmerkėme.

Bet įdomiausia, kad dėl Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo baisumų visi susitaikė: net prancūzai – su vokiečiais. Tik mums kažkodėl neleidžiama susitaikyti su turkais ir azerbaidžaniečiais. Kodėl, kam tai naudinga – kelia klausimą F.Ekozjancas.

Tai, kaip dabar pateikiama Armėnijos istorija – tai diversija prieš armėnus. Didžiausia armėnų bėda ta, kad buvo sugalvotas terminas „genocidas“, ir mes patikėjome, kad mūsų nesutarimai su kaimynais ir yra pats tikriausias genocidas. Tegul bus prakeiktas tas žodis „genocidas“, – sako F.Ekozjancas.

Štai tokia armėno F.Ekozjanco pozicija.

2018.12.16; 11:00

Skaitytojams siūlome susipažinti su vesti.az leidinyje kadaise paskelbta Bahramo Batyjevo publikacija apie padėtį kai kuriuose pietiniuose Rusijos regionuose. Kuo ši publikacija gali būti įdomi Baltijos šalims? Skelbiame ją be sutrumpinimų.

Vesti.az publikacijos iliustracija

Bahramas Batyjevas

Per vos ketverius savo gyvavimo metus informacijos agentūra Vesti.Az ne kartą bandė atmerkti akis rusų tautai į šliaužiančią armėnų ekspansiją, daugelį metų vykdomą Rusijos pietuose, Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose, taip pat ir Rostovo srityje („Armėnai kuria antrą Karabachą Rusijos pietuose“ (http://vesti.az/news/57489). „Stavropolio ir Krasnodaro kraštuose armėnai masiškai užgrobia žemes (http://vesti.az/news/58275), „Per „antiarmėniškus atsišaukimus“ išlindo kelių milijonų rublių vertės sklypas“  ir t. t.).

Mes stengėmės atkreipti mūsų šiaurinių kaimynų dėmesį į tai, kad Rusijos pietinių regionų šliaužiantis armėnizavimas vykdomas griežtai pagal armėnų katalikoso 1988 metų paliepimą: „Ne paslaptis, kad ne visos mūsų žemės priklauso mums, bet ateis laikas jas išsikovoti ir apgyvendinti. Per pastaruosius 40 metų armėnai užėmė protėvių žemes. Jų ten 60 proc. Palaipsniui iš Rusijos įtakos išlaisvinamos žemės Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose… Armavire (Šiaurės Armėnija, – taip armėnai vadina Rostovo sritį) mūsų žemių yra 80 proc… Ir jeigu teisingai elgsimės, mes apgyvendinsime ir Rostovo sritį… Nėra ko nerimauti, mus palaiko rusų cerkvė ir daugybė aukštus postus užimančių mūsų šalininkų. Manau, kad 480 000 armėnų Maskvoje šį bei tą reiškia. Vaikai mano, tyliai ramiai supirkinėkite namus… įkalbinėkite vietinius iš ten išvažiuoti, įsitvirtinkite gimtojoje žemėje… Dabar griūva SSSR, netrukus mes prisidėsime prie Rusijos griūties… Metas kryžiaus žygiui prieš tuos, kas išgujo mūsų iškankintą tautą iš jos žemių!“.

Ir atrodo, mūsų pastangos buvo sėkmingos. Šiomis dienomis „Južnyj Federalnyj“ portalas paskelbė Rostovo žurnalisto Jevgenijaus Michailovo straipsnį „Kubanės Karabachas“, kuriame autorius atvirai išdėsto savo nuogąstavimus dėl Rusijos pietų amėnizavimo.

„Ar rami, Kubanės valdžios nepastebima armėnų ekspansija neprives prie autonomijos klausimo, po kurio ranka pasiekiami ir šalies dalies atsiskyrimo reikalavimai?  

Pernai Krasnodaro krašto gubernatorius Tkačiovas kreipimesi į gyventojus pareiškė, kad kuriamos kazokų draugovės ir patruliai, padėsiantys policijai sutramdyti neteisėtą emigraciją iš Šiaurės Kaukazo respublikų. Tai sukėlė audringą polemiką žiniasklaidoje ir tarp blogų, kurių dalis pritarė jo iniciatyvai, o kiti kaltino tarpnacionalinės nesantaikos kurstymu.

Į neakivaizdinę polemiką su juo įsitraukė ir Čečėnijos galva – Ramzanas Kadyrovas, užsimindamas apie konfliktų kurstymą nacionaliniu pagrindu (http://ngkub.ru/news/dvgagad). Paskutiniai statistikos duomenys rodo, kad didelė dalis krašto gyventojų pritaria gubernatoriaus sprendimui, jie sutinka, kad Stavropolio kraštas jau nebėra filtras tarp Šiaurės Kaukazo ir Krasnodaro krašto. Tačiau kalbant apie emigracijos iš Kaukazo problemą, tai, mano manymu, nutylima kur kas gilesnė problema (o nepriklausomų analitikų nuomone, tai išvis uždelsto veikimo bomba, galinti sugriauti krašto vientisumą per artimiausius 20 metų). Tai – armėnų ekspansija.

Viršūnės ir šaknys

Dar 2003 metais interviu laikraščiui „Novaja gazeta“ (2003 03 28) gubernatorius Tkačiovas bandė suskirstyti mažumas į „grynus“ ir „negrynus“, „blogiems“ turkams jis kaip priešpriešą nurodė „gerus“ migrantus – armėnus ir graikus, girdamas pastaruosius už gerą asimiliaciją.

Nuo 2003 metų krašto nacionalinė politika armėnų atžvilgiu buvo pakoreguota iš pagrindų. 2003 metų liepos 3-iąją, kalbėdamas tiesioginiame eteryje per kelis krašto televizijos kanalus, Tkačiovas, išvardydamas čiabuves (vietines) Kubanės tautas, kartu su kitomis paminėjo ir armėnų.

Taip sakydamas jis tam tikra prasme įteikė armėnų diasporai carte blanche, tvarkant savo nacionalinius ir ekonominius interesus.

Oficiali statistika rodo, kad Krasnodaro krašte 2010 metais armėnų buvo ne daugiau kaip 5–5,5% (apie 300 000 ru.wikipedia.org., „Krasnodaro krašto gyventojai“). Tačiau neoficialiais duomenimis, realiai krašte gyvena žymiai daugiau armėnų. Nurodoma net nuo 500 tūkstančių iki milijono. Štai Rusijos armėnų sąjungos vadovo Aros Abramiano duomenimis, Krasnodaro krašte gyvena nuo 650 tūkstančių iki 700 tūkstančių armėnų (http://ru.wikipedia.org., „Armėnai Krasnodaro krašte“).

Armėnų naktys Sočyje

Šiuo aspektu ryškiausias pavyzdys – Sočis. Galima įvairiai žiūrėti į  dabar stiprėjančią tarpnacionalinę įtampą šiame mieste. Valstybinių analitikų nuomone, aiškių nacionalinių išorinių „ardomųjų desantų“, nepastebima. Nors nepriklausomi ekspertai pabrėžia, kad  smarkiai pagausėjo neteisėtų emigrantų srautų, ypač prieš Sočio olimpiadą (http://maxpark.com/community/2817/content/1361075).

Pagrindinė priežastis, kodėl daugėja nacionalinių problemų, yra neleistinai didelis mononacionalinis netolygumas (kai maksimumas siekia 15%, lyginant su tuo pačiu Krasnodaro kraštu, Sočyje armėnų vien tik oficialiais duomenimis gyvena daugiau kaip 20%). Tas procentas aiškiai sumažintas, – nepriklausomi šaltiniai mini 40–50%. Krašto, kur visgi gyvena ne daugiau 5–6%, fone tai didžiulis skirtumas. Kito tokio miesto Rusijoje, su tokia neįtikėtina daugianacionaline deformacija, paprasčiausiai nėra.    

Reikia pažymėti, kad gausėja ir čečėnų etnoso prieaugis šalia dagestaniečių iš Krasnodaro, kuris, beje, visiškai nekontroliuojamas. Staigus armėnų kiekio prieaugis Sočio regione, kai jie kryptingai užiminėja praktiškai visas verslo kryptis, o taip pat postus teisėsaugoje ir municipalinėse tarnybose, veda prie sunkiai tramdomo natūralaus vietinių gyventojų slavų ir kitų etnosų nepasitenkinimo.

Armėnai jaučia absoliutų antagonizmą čečėnams ir dagestaniečiams, nes nenori prileisti jų prie ekonominės erdvės „gardėsių“. Tad nuolat vyksta kruvini susirėmimai tarp tų etninių grupių (http://www.rosbalt.ru/federal/2012/05/30/986790.html).

Tokiomis aplinkybėmis rusai daugiausia lieka stebėtojais, nes jų pasionarumas pastaraisiais metais smarkiai susilpnėjo, nors, nepaisant valstybės spaudimo ir baudžiamųjų straipsnių (282 str. – „Ekstremizmas“), rusai pamažu atgyja, ir tai gresia galimu maištu prieš atvykėlių įsigalėjimą.

Analitikų nuomone, rusų visuomenės supratimas apie visišką ir nekonfliktišką armėnų asimiliaciją bendros religijos pagrindu – klaidingas, nes konfliktiškumo laipsnis šiuo atveju priklauso nuo slavų ir armėnų etnoso ekonominių interesų.

Gelbsti diaspora

Analitikų nuomone, valdžia negali nepastebėti armėnų ekspansijos Krasnodaro krašte, bet kokie vietinės valdžios mėginimai įvesti tvarką neteisėtos emigracijos sferoje atsimuša į stiprų, įskaitant ir finansinį, armėnų diasporos priešinimąsi. Visame pasaulyje ji laikoma viena turtingiausių ir ekonomiškai stipriausių. Buvęs krašto gubernatorius Mikolajus Kondratenka ne kartą yra pareiškęs, kad rusai praranda Adlerį, mokyklose jau daugiau kaip 50% moksleivių – armėnai: „Visas žemes superka armėnai, rusai – nemokūs“.

Ką tau reiškia mano pavardė?

Šiuo momentu visi Krasnodaro krašto miestai prie Juodosios jūros pastebi, kad armėnų bendruomenes smarkiai papildo atvykėliai iš Armėnijos, Abchazijos ir t. t. Tai sustiprina jų politinę ir ekonominę įtaką regione Juodosios jūros pakrantėje. To negali nepastebėti tik aklas. Atvykėliai keičia pavardes, pavyzdžiui, Zirinian – į Zirinovą, Šakarian – į Šakarovą ir t. t. Dažnai sudaro fiktyvias santuokas su vietiniais gyventojais, tai padeda jiems išsikovoti ekonominių ir politinių resursų.

Galimas dalykas, neseniai stambaus Anapos verslininko ir krašto Įstatymų leidimo susirinkimo deputato pono Zirinovo areštas prasklaidė rūką prieš akis gubernatoriui Tkačiovui. Grumdamasis dėl Anapos žemių Zirinovas pasikėsino į gubernatoriaus globotinius – kazokus, pabandęs likviduoti Anapos miesto atamano pavaduotoją, kuris protestavo prieš nusikalstamą armėnų diasporos atstovų elgesį – kurorto žemių grobimą (http://paffnyti.livekuban.ru/blog/507480 ).

Autonomija kaip pakelės stotelė?

Visai neseniai visuomeninės organizacijos “Mano Moldova“ atstovai parašė laišką V. Putinui, prašydami suteikti autonomiją Moldovos piliečiams, gyvenantiems Rusijoje (http://pan.md/news/Assotsiatsiya-Moya-Moldova-obratilasi-k-rossiyskomu-p…). Ir tas atvejis gana išraiškingas. Moldavai prašo išskirti teritoriją, kurioje gyvendami jie padės Rusijos plėtrai ir klestėjimui. Bet moldavai – tai maža nepavojinga tauta, be politinių ir ekonominių pretenzijų.

Na o kol kas, kol Rusijos valdžia visiškai nuolaidžiauja, ar nesusidarys situacija, kad sustiprėjusi ir galinga armėnų diaspora pareikalaus autonomijos? Po to ranka pasiekiamas ir Krasnodaro krašto Juodosios jūros pakrantės regiono atsiskyrimas nuo Rusijos, paskelbiant, kad tai Armėnijos respublika – „Kubanė“,  – rašo  J. Michailovas.

Žinoma, kad armėnų propagandistai nedelsiant apšaukė Rostovo žurnalistą „Baku ikrų diplomatijos auka“. Antai, armėnų propagandinis ruporas – laikraštis „Naujieji laikai“ („Новое время“) rašė, kad J. Michailovas „gavo gerą honorarą už bendradarbiavimą su savo opuso užsakovais azerbaidžaniečiais“. Inkščia armėnai ir komentuodami straipsnį portale „Pietų Federalinis“ („Южный Федеральный“) (http://u-f.ru/Article/u201/2013/06/27/657126), kaltindami autorių, kad šis gavęs užsakymą iš Baku. Tačiau pats J. Michailovas davė gerą atkirtį šmeižikams, parašęs: „Jeigu straipsnis jus taip įžeidė, vadinasi, jis pataikė į tikslą. O dėl palaipsnio armėnizavimo, nereikia ir azerbaidžaniečių. Patikėkite, mano vaikams niekada nebus gėda dėl tėvo, to ir jums linkiu“. Manau, tuo Jevgenijus Michailovas viską pasakė.

Artimiausiu metu mes planuojame susisiekti su J. Michailovu ir paimti iš jo interviu. Likite su mumis.

Bachramas Batyjevas, vesti.az

2018.07.24; 09:00

Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.

Pirmiausia norėčiau grįžti į 2014-uosius metus – prisiminti portale slaptai.lt paskelbtą publikaciją „Azerbaidžaniečiai klausia, kada Europa liausis taikiusi dvigubus standartus“ (https://slaptai.lt/azerbaidzanieciai-klausia-kada-europa-liausis-taikiusi-dvigubus-standartus/).

Minėtame rašinyje, be kita ko, retoriškai klausiau: kaip garsiai Europa triukšmautų, jei paaiškėtų, jog aukšto rango azerbaidžaniečių karininkas, grįžęs iš karinių operacijų Kalnų Karabache, kartu su savimi būtų parsivedęs dešimtis karo belaisvių ir juos išnaudojęs kaip pigią darbo jėgą – kaip pačius tikriausius vergus? O jei paaiškėtų, jog azerbaidžaniečių generolas apie dvejis metus savo namuose laikė dar ir jaunutį karo belaisvį – vos 15-a metų teturintį jaunuolį?

Nė neabejoju, tarptautinė bendruomenė reikalautų, jog vergu nepilnametį pavertęs azerbaidžaniečių kariškis būtų pripažintas karo nusikaltėliu, pažeidusiu visus tarptautinius įstatymus, įskaitant ir garsiąją Ženevos konvenciją, labai aiškiai apibrėžiančią, kaip būtina elgtis su karo belaisviais. Tokie reikalautų, kad Europa sučiuptų generolą ir pasodintų į kalėjimą kartu, sakykim, su buvusios Jugoslavijos karo nusikaltėliais.

Nesiginčiju – panašaus pobūdžio Europos reakcija būtų suprantama, priimtina.

Tik nesuprantamas Europos tylėjimas, kai paaiškėjo, jog būtent armėnų generolas Manvelas Grigorianas, dalyvavęs mūšiuose dėl Kalnų Karabacho, savo namuose beveik dvejis metus laikė karo belaisvį – penkiolikmetį azerbaidžanietį, pramintą Simonu. Europos reakcija – beveik jokios reakcijos. Nesipiktinta net armėnų generolo mėginimu teisintis, neva tas 15-metis vaikas buvo žiaurus piktadarys: specialiųjų pajėgų smogikas – profesionalas (neturėjo nė šešiolikos, o jau specialiųjų pajėgų profesionalas!)… Ši istorija nuskambėjo per vieną Radio Azatutiun (Radijo Svoboda, Armėnija) laidą. Bet Europos žiniasklaida kažkodėl neskubėjo domėtis šia sensacija. Apsimetė neišgirdusi.

Šią temą analizavau 2014-ųjų metų pabaigoje, paaiškėjus apie generolo M.Grigoriano pomėgį dėtis XX – XXI amžių vergvaldžiu – turėti juodžiausius ir sunkiausius darbus atliekančių vergų. Ši istorija – ne iš piršto laužta, ne iš kelmo spirta. Ji – neišgalvota, nepramanyta. Generolas M.Grigoranas pats prisipažino „Radijo Svoboda“ žurnalistams turėjęs vergų. 2014-aisiais jis gyrėsi, kad iš šimtų azerbaidžaniečių tik keletą išmainė į armėnų belaisvius, o visus kitus pasiliko kaip vergus. Už šią išpažintį generolą kritikavo net Armėnijos žmogaus teisių gynėjai. Tik, regis, barė generolą ne todėl, kad šis išnaudojo azerbaidžaniečių karo belaisvius kaip pigią darbo jėgą, o todėl, kad ėmė per daug atvirai kalbėti. 

Dabar – 2018-ieji. Ar kas nors pasikeitė? Postūmių gerojon pusėn esama. Armėnijos specialiosios pajėgos areštavo M.Grigorianą. Šis armėnas suimtas visai neseniai – birželio 16-ąją. Armėnijos saugumo tarnyba atlikdama kratą jo namuose Ičmiadzine rado daug nelegalių šaudmenų, ginklų ir sprogmenų. Pavyzdžiui, 18 prieštankinių granatų, 33 tūkst. šovinių, 20 rankinių granatų, 12 sprogstamųjų užtaisų (po 400 gramų trotilo), 79 šautuvus, 39 pistoletus. Kratos metu garaže aptiko dešimtis modernių ir antikvarinę vertę turinčių senoviškų automobilių.

Bet tai – dar ne visi duomenys, bylojantys apie generolo godumą. M.Grigoriano namo rūsiuose aptikta daiktų, kurie 2016-aisiais buvo surinkti kaip parama armėnų kariams, tarnaujantiems pavojingose fronto zonose. Taigi šis generolas, kurį armėnai iki šio laikė karo dėl Kalnų Karabacho didvyriu, vogė armėnų kariams surinktą labdarą – drabužius, medikamentus, maistą. Dėžių su pačia įvairiausia labdara armėnų saugumiečiai suskaičiavo dešimtis, šimtus.

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Ypač teisėsaugos atstovus šokiravo žinia, jog maistą, kurį armėnų tauta surinko kaip pagalbą fronte tarnaujantiems savo kariams, M.Grigorianas atiduodavo asmeniniame zoologijos sode laikomiems tigrams, meškoms. Kad M.Grigorianas turi asmeninį žvėryną, kuriame augina retų rūšių plėšrūnus, įrašytus į Raudonąją knygą, – patvirtino šveicarų žurnalistas Karlas Amanas, nuvykęs į Ičmiadziną. Jis plėšrūnus matė generolo namuose savo akimis. Vienas iš plėšrūnų jam net drabužius suplėšė.

Vos tik paaiškėjo, ką specialiosios tarnybos aptiko M.Grigoriano namuose, piktai prabilo naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Jis suskubo pareikšti, kad buvęs Armėnijos gynybos ministro pavaduotojas (2000-2008), Kalnų Karabacho karo veteranas, savanorių sąjungos vadovas M.Grigorianas greičiausiai bus kaltinamas ne tik dėl nelegaliai laikytų ginklų, bet ir dėl finansinės pagalbos, skirtos tarnaujantiems kariams, išgrobstymo. Armėnijos premjeras teisus: „Kas atima iš kareivių duonos riekę, neturi teisės į pasigailėjimą“. Ši taisyklė galioja visiems – ir eiliniams, ir ypač generolams.

Tačiau M.Grigorianas ilgokai jautėsi visagaliu, nes priklausė žiaurumu ir klasta garsėjančiam Karabacho klanui – klusniai vykdė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano nurodymus. Įsimintina ir tai, kad miesto, kur M.Grigorianas elgėsi kaip visagalis šeimininkas, mero pareigas ėjo jo sūnus. Tad kodėl nepasinaudojus palankia situacija ir nepasiautėjus?

Hodžaly aukoms atminti

Tačiau kodėl oficialusis Jerevanas ir dabar, 2018-aisiais, neužsimena apie galimus M.Grigoriano karinius nusikaltimus? Kodėl Jerevanui rūpi tik galimi finansiniai pažeidimai? Juk karo belaisvių pavertimas vergais – rimtas Ženevos konvencijos, nubrėžiančios taisykles, kaip reikia elgtis su suimtaisiais, pažeidimas. Beje, minėta konvencija Armėnijai privaloma, nes ši valstybė konvenciją ratifikavo dar 1992-aisiais, prieš įšaldant karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Juolab kad karo belaisvių išnaudojimas – ne visas juodasis M.Grigoriano „darbų“ sąrašas. Prieš beveik trejetą metų Armėnija piktinosi dėl azerbaidžaniečių karių žiaurumų Talyšo kaime. Tačiau dabar net armėnų spaudoje pasirodo užuominų, įtarimų, svarstymų, jog Talyše gyvenusius armėnus galėjo nužudyti minėto generolo vadovaujami savanoriai. Vis daugiau į paviršių iškyla faktų, jog M.Grigoriano vyrai plėšikaudavo – atimdavo visą okupuotų gyvenviečių ir miestelių gyventojų turtą. Konfiskuodavo turtą visiškai nekreipdami dėmesio į tautybę. Skriausdavo net savus, armėnus. Taigi gausu rimtų įtarimų, jog armėnus Talyše iššaudė generolo komandos nariai už atsisakymą gera valia atiduoti mantą (nenorėta palikti gyvų liudininkų?).

Taip pat puikiai žinoma, jog M.Grigorianas ir jo savanoriai dalyvavo 1992-ųjų metų kariniuose veiksmuose azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste. O tai reiškia, kad generolas bent pasyviai turėjo matyti, kaip masiškai žudomos azerbaidžaniečių moterys, vaikai ir seneliai (iš viso nužudyta 613 žmonių; iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus žmonių; 8 šeimos buvo pilnai išžudytos; 25 vaikai prarado abudu tėvus; 130 vaikų prarado vieną iš tėvų; 487 žmonės buvo sužeisti, tarp jų 76 vaikai; 1275 žmonės buvo paimti įkaitais; 150 žmonių dingo be žinios).

Kodėl šių temų 2014-aisiais neanalizavo Armėnijos teisėsauga, – suprantama. Armėnijoje tuomet prezidentavo Seržas Sargsianas, vienas iš separatizmą ir didžiavalstybinį šovinizmą propaguojančio Karabacho klano vadeivų. S.Sargsianas buvo linkęs dovanoti bet kokias sėbro niekšybes.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Bet juk N.Pašinianas dedasi esąs demokratas, kuriam nepriimtinas barbariškas elgesys. Ar N.Pašinianas nuoširdus, vaizduodamas civilizuotą politiką, dar pamatysime. M.Grigoriano teismas kaip lakmuso popierėlis parodys: jei šis karininkas bus teisiamas vien už vagystes, o galimi karo nusikaltimai teisėsaugai nė kiek nerūpės, bus aišku, kad Armėnijos premjero pasižadėjimai elgtis sąžiningai ir moraliai – mažai ko verti.

Beje, jau ir dabar aišku, kad N.Pašinianas – ne tas politikas, kuriuo galima pasitikėti. Vienas iš pirmųjų jo vizitų buvo į Gruziją (Sakartvelą), girdi, armėnai ir gruzinai yra ištikimi draugai ir bičiuliai per amžių amžius. Sakartvelas armėnų politiką priėmė pompastiškai, kaip labai svarbų labai įtakingos valstybės pirmąjį asmenį.

Bet vos tik Jerevanui iškilo proga įrodyti draugystę – Jungtinėse Tautose palaikyti rezoliuciją, remiančią Sakartvelo teritorinį vientisumą, Armėnijos atstovas nusprendė remti Sakartvelą puldinėjusios ir dalį jos žemių okupavusios Rusijos pusę. Žodžiu, oficialusis Tbilisis sulaukė antausio – gavo tarsi purvinu skuduru per veidą. Pasirodo, oficialusis Jerevanas tik dėjosi dideliu Tbilisio draugu, nes kai teko draugystę įrodyti konkrečiais darbais, nusispjovė į visus kiek anksčiau duotus pažadus.

Štai kodėl mažai tikėtina, jog ir M.Grigorianui bus pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų karo lauke. Agresyvi, prorusiška, grobuoniška Armėnijos užsienio politika nesikeičia keičiantis prezidentams bei premjerams.

Ir vis dėlto užsienio politikos klausimų neturėtų pamiršti tiek Lietuvos, tiek Europos žmogaus teisių organizacijos. Generolo M.Grigoriano elgesys Karabacho fronte turėtų būti aptariamas kiekviena proga – atvykstant oficialiems Armėnijos pareigūnams, šnekučiuojantis oficialiuose priėmimuose su Armėnijos ambasadoriais, duodant interviu armėnų žurnalistams.  Tokių dalykų negalima pamiršti.

2018.06.25; 09:00

Leonas Jurša

Birželio 20-oji – Pasaulinė pabėgėlių diena. Neseniai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja vėl  priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Prieš“ balsavo 16 valstybių, tarp jų Rusija ir Armėnija. Naujas Armėnijos vadovas čiulba apie armėnų ir gruzinų brolybę, tačiau kaip ir jo pirmtakas nė piršto nepajudina dėl Gruzijos – kad nesusilauktų antausio nuo Rusijos. Niekas nepasikeitė. 

Duokite kelią, broliai krikščionys!

2016-ųjų vasaros pradžioje nuošliauža užtvenkė Gruzinų karo kelią. Taip atsitinka ir stichijos akibrokštas pamirštamas vos spėjus atnaujinti eismą per Kaukazo kalnus. Tačiau šį kartą buvo kitaip. Kaukazo visuomeninis-politinis laikraštis „KavkazPlius“ išspausdino tekstą „Armėnija, prieš tris savaites neleidusi gruzinų pabėgėlių į Pietų Osetiją, nori paleisti krovininius sunkvežimius pro jų namų griuvėsius“. Jo autorius pradeda tiesiai šviesiai: „Jerevano režimo egoizmas, klasta ir dvilypumas iš tiesų neturi ribų“ ir reikalą dėsto itin emocingai.

Seržas Sargsianas, visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino. Karikatūra

Visiškai neseniai, skaitome, birželio pradžioje, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Armėnija jau devintą kartą iš eilės balsavo prieš gruzinų pabėgėlių teisę grįžti į Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) ir Abchaziją. O praėjus trims savaitėms visiškai nuo tranzito per Gruziją priklausanti Armėnija pateko į bėdą: netikėtai Gruzinų karo kelią užklojo nuošliauža, sustabdė eismą ir Armėnija atsidūrė blokadoje. Kitų šalių transportas pasuko į Rusiją per Azerbaidžaną, tačiau Armėnija yra okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Karabachą ir dėl to neturi galimybės gabenti krovinių šiuo maršrutu.

Tada armėnų politikai, anot „KavkazPlius“, ir prisiminė Pietų Osetiją. „Ne todėl, kad jiems prabilo sąžinė, apėmė atgailos dėl neseno balsavimo Generalinėje Asamblėjoje jausmas ir jie panoro grąžinti ten gruzinus pabėgėlius. Ne! Jiems prireikė kelio!“ Autorius duoda valią savo jausmams. Girdi, armėnams nusispjauti į žmones, kuriuos, Armėnijai ko nors iš Gruzijos prireikus, vadina „broliais krikščionimis“ ir „broliais gruzinais“. Tegul pabėgėliai glaudžiasi kur išgali, o armėnų sunkvežimiai važiuos į Rusiją pro jų paliktus ir sugriautus namus. Armėnų sunkvežimiai gali laisvai važiuoti ir per Gruziją, ir per Pietų Osetiją, o štai gruzinams negalima grįžti į gimtuosius namus!

Dar vienas leidinys apie tą patį parašė su tokia antrašte: „Armėnija iš pradžių išdavė Gruziją, o dabar maldauja pagalbos“. Emocijos – ne visada geriausias patarėjas, tačiau argi galima likti abejingam, kai šitaip dedasi? Oficialusis Tbilisis, skaitome dar viename tekste, tokį armėnų balsavimą Generalinės Asamblėjos sesijoje pavadino „liūdnu faktu“ ir pareiškė dėl to apgailestavimą. Pasirodo, Gruzijos užsienio reikalų ministerija oficialiame laiške savo kolegoms Jerevane aiškino, kad rezoliucija yra ne politinio, o perdėm humanitarinio turinio, ir prašė jai pritarti, tačiau Armėnija, atėjus metui balsuoti, nepalaikė Gruzijos. Oficialusis Tbilisis, rašoma, ir toliau dės pastangas, kad įtikintų Gruzijos pozicijos teisingumu kolegas Armėnijoje.

Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Toks pat priklausomas – ir N.Pašinianas? Karikatūra

Gruzija nuo 2008-ųjų JT Generalinėje Asamblėjoje kalba dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų teisės sugrįžti į gimtuosius namus. Pirmą kartą rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Gruzijos – Abchazijos ir Cchinvalio krašto teisinės padėties Generalinė Asamblėja priėmė 63 sesijoje 2009-ųjų rudenį. Dokumente pripažįstama teisė visiems perkeltiesiems asmenims ir pabėgėliams nepriklausomai nuo etninės priklausomybės, jų palikuoniams sugrįžti į jų namus visoje Gruzijos teritorijoje, taip pat Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Visiems šiems nuo konfliktų Gruzijoje nukentėjusiems  asmenims pripažįstama teisė į jų turėtą nuosavybę. Pripažįstama esant neleistina prievarta keisti demografinę padėtį.

Čiulba apie brolybę…

Praėjusių metų pabaigoje į Tbilisį su oficialiu vizitu atvykęs Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas tikino: „Mes siekiame visose derybose priimti tokių pareiškimus, dokumentus, kurie nepakenktų Gruzijos interesams.“ Dar jis kalbėjo, jog Gruzija yra Armėnijai „ypatinga, gimininga šalis“. Rusijos žiniasklaida nepraleido pro akis šio vizito, o Pravda.ru nurodė tokį jo tikslą: nesant susisiekimo geležinkeliu per Gruzijos teritoriją Armėnija lieka sudėtingoje geopolitinėje padėtyje ir Sargsianas dar kartą mėgins „pralaužti blokadą“. Taip manė ir Armėnijoje. Leidinio „Lragir“ apžvalgininkė Naira Airumian paaiškino: „Armėnija turi tik vieną sausumos kelią, siejantį ją su Rusija per Gruziją. Jis buvo atidarytas po 2008 metų Rusijos-Gruzijos karo Armėnijai prašant. Tačiau šis kelias dėl oro sąlygų beveik pusę metų būna uždarytas. Ir Armėnija neslepia, kad jai reikalingas saugesnis ir patikimesnis tranzitas per Gruziją.“

Neliko nepastebėtas ir toks sutapimas: Armėnijos pusė buvo atidėjusi vizitą ir jis įvyko po to, kai Gruzija užbaigė derybas su Šveicarijos kompanija SGS. Po „penkių dienų karo“ Gruzija nutraukė su Rusija diplomatinius santykius, tačiau 2011 metais vis dėlto sutiko derėtis dėl „prekybinių koridorių“ per okupuotas Abchaziją ir Pietų Osetiją. Dabar Gruzijos ministras pirmininkas Grigorijus Kvirikašvilis prabilo, kad būtent ši Šveicarijos kompaniją prižiūrės krovinių gabenimą „koridoriais“ ir jais fors majeure atvejais (kelią Jerevanas-Tbilisis-Vladikaukazas užtvenkus lavinai ar smarkiai prisnigus) galės pasinaudoti kitos šalys. Tačiau tokia galimybė gali rastis tik po to, kai susitarimą pasirašys ir Rusija, o tuo tarpu ji kelia Gruzijai nepriimtinus reikalavimus… Įžvalgiausieji spėjo Sargsianą atvykus į Tbilisį su viltimi perkalbėti gruzinus, kad jie nusileistų Maskvai.

Gegužės 8 d. Armėnijos ministras pirmininkas išrinktas Nikolas Pašinianas pirmajam oficialiam užsienio vizitui pasirinko kaimyninę Gruziją (gegužės 14 d. susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Sočyje, kur vyko Eurazijos ekonominės tarybos posėdis). Kelionės į Tbilisį išvakarėse per TV jis tikino tautiečius Gruziją esant draugiška Armėnijai šalį. „Broliški Gruzijos ir Armėnijos santykiai turi plėtotis, nes mes esame broliškos šalys ir artimi partneriai.“ Ir šie santykiai neturėtų būti grindžiami „geopolitiniais veiksniais“, kurie „ne visada, deja, būna pozityvūs“. Gegužės paskutinėmis dienomis į Tbilisį atvykusį naują Armėnijos vadovą priėmė labai šiltai, Gruzijos prezidentas Georgijus Margvelašvilis jį netgi pasveikino armėniškai. Jis apsilankė Achalkalakio mieste, armėnų gyvenamoje Samcche-Džavacheti srityje, kur „didelių žmonių“ iš Armėnijos nematė nuo 2011-ųjų, kai čia buvojo Visų armėnų katolikas Garagenas II.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Pašinianas iškalba visa galva pranoko savo pirmtaką ir buvusį priešininką. Achalkalakyje jis sakė atvažiavęs į Gruziją su meilės ir solidarumo patikinimu. Jis žiūrįs tiesiai į akis Gruzijos vadovams, kad jie galėtų perskaityti, kas parašyta jo žvilgsnyje. „O ten parašyta viena: mes ryžtingai nusiteikę pakelti armėnų-gruzinų santykius į aukštesnį lygį, suteikti naują impulsą draugystei ir brolybei tarp mūsų tautų.“ Per Gruzijos ministro pirmininko pataisytus oficialius pietus tikino: jie su Grigorijumi Kvirikašviliu esą ne tik kaimyninių šalių vadovai, tačiau ir draugai: „Mes kreipiamės vienas į kitą vardu.“

Pašinianas kalbėjo apie naują jų tautų santykių formulę: „Gruzija ir gruzinų tauta turi būti įsitikinę, kad Armėnijos ir armėnų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš Gruziją ir gruzinų tautą. Armėnų tauta ir Armėnija savo ruožtu turi būti įsitikinę, kad gruzinų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš armėnų tautą ir Armėniją.“

Nikolo Pašiniano žodžiais, Gruzijos galia – tai Armėnijos galia ir atvirkščiai. Jie turį tvirtai stoti vienas už kitą ir stiprinti abi valstybes, tautas, tikėjimą ir pasitikėjimą bendra ateitimi. Jis priminė Jerevane užsimojus sustabdyti migraciją iš Armėnijos ir pradėti repatriaciją. Ir pareiškė įsitikinimą, jog tokia pati esanti ir Gruzijos politika ir kad ši politika vykdoma taip pat armėnų gyvenamose Gruzijos srityse. „Esu tikinęs, kad mes galvojame vienodai ir padėsime vienas kitam.“ Jis pasakė Armėnijos pusę tikintis artimiausioje ateityje pamatyti Gruzijos ministrą pirmininką Jerevane.

… ir toliau gūžiasi prieš Maskvą

Nepraėjus nė dviem savaitėms JT Generalinė Asamblėja 72 sesijoje vėl priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Už“ balsavo  Už“ balsavo 81 valstybė (daugiausia nei kada nors anksčiau), susilaikė 62 valstybės. „Prieš“ balsavo 16 valstybių: Armėnija, Baltarusija, Burundis, Filipinai, Kuba, Laosas, Mianmaras, Nauru, Nikaragva, Pietų Sudanas, Sudanas, Šiaurės Korėja, Rusija, Venesuela, Vietnamas, Zimbabvė. Balsavime nedalyvavo Sirija, ne per seniausiai pripažinusi Abchazijos ir Pietų Osetijos „respublikas“ (anksčiau pripažino Rusija, Nikaragva, Venesuela ir Nauru); oficialusis Tbilisis nutarė nutraukti su Sirija diplomatinius santykius.

Armėnijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto ekspertas Gevorgas Melikianas pripažino, kad „toks balsavimas tarptautinės bendrijos akyse kelia abejonių dėl Armėnijos galimybių priimti savarankiškus sprendimus“. Šitaip Armėnija radosi diskredituotų valstybių sąraše. Tai – anaiptol ne pirmas kartas, kai tarptautiniuose forumuose Armėnija balsuoja prieš Gruziją. Atrodo, ir apie armėnų ir gruzinų brolybę gražbyliaujanti Armėnija galėtų nedalyvauti balsavime arba susilaikyti balsuojant, tačiau ji ir to nedrįsta sau leisti – nes kaip mat susilauksianti Maskvos antausio.

Žiniasklaida primena kai kuriuos ankstesnių metų oficialiojo Jerevano žygius, kurių niekaip negalima pavadinti „broliškais“. Antai 2015-ųjų metų pavasarį tuometis Armėnijos nacionalinio susirinkimo  pirmininkas Karabache susitiko su „Pietų Osetijos parlamento vadovu“. Gruzija pareiškus griežtą protestą, Armėnijos ministras pirmininkas paskubėjo patikinti, kad Armėnija palaikanti Gruzijos teritorinį vientisumą…

2016 metų rudenį „Karabacho nepriklausomybės 25-metį“ kartu su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsianu šventė Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padnestrės separatistinių režimų vadai. Likus trims dienoms iki Gruzijos ministro pirmininko vizito į Jerevaną.

Tais pačiais 2016 metais, kaip sužinota, Armėnijos pusė mėgino tartis „tiesiogiai“ su Abchazijos separatistais dėl krovinių tranzito per okupuotą teritoriją. Tačiau Suchumyje juos sutiko nepatikliai ir mainais į leidimą naudotis keliu pareikalavo pripažinti Abchazijos nepriklausomybę… Beje, Gruzijoje priimtame įstatyme „Dėl okupuotų teritorijų“ atvykimas į Abchaziją ir Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) be oficialiojo Tbilisio leidimo laikomas neteisėtu ir baudžiamas nemaža pinigine bauda arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Ir šit naujas akibrokštas. Gegužės 16 d. viena Abchazijos gyventoja paskelbė internete nuotrauką, liudijančią į Armėniją ją atskridus su „Abchazijos respublikos pasu“. Jame matyti Armėnijos pasienio tarnybos spaudai apie atvykimą ir išvykimą. Išeitų, Armėnija pripažįsta „Abchazijos respublikos pasą“, taigi ir patį separatistų režimą?

Nuo pabėgėlių nepabėgti

Gruzijoje veikia ministerija, kokių būna ne dažnoje valstybėje – Priverstinai perkeltųjų iš okupuotų teritorijų ir pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo, trumpiau vadinama „Pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo“. Dabartiniu metu Gruzijoje įregistruota  280 055 pabėgėliai, arba 89 322 šeimos. Būstus turi 110 tūkstančių pabėgėlių – 38 670 šeimų, iš  jų 15 600 šeimų aprūpinta būstais per pastaruosius 5 metus. Šiuo metu jiems statoma 2 134 butai.

2018 metų balandžio 25 d. Gruzijos užsienio reikalų ministras Michailas Džanelidzė kalbėjo viename aukštų forumų Jungtinėse Tautose: po „2008 metų Rusijos karinės agresijos“ okupuotose teritorijose susidarė „tarptautinis vakuumas“, ten neįsileidžiamos tarptautinės taikdarių stebėtojų misijos. „Šimtams tūkstančių perkeltųjų asmenų neleidžiama grįžti į jų namus, o ten likusieji yra diskriminuojami, jų pagrindinės teisės pažeidžiamos.“ Separatistiniai režimai neteisėtai suiminėja, grobia ir žudo žmones. Ministras priminė, kad prieš mėnesį Cchinvalio krašte okupacinis režimas sulaikė ir užmušė Gruzijos pilietį – perkeltąjį asmenį. Anksčiau Abchazijoje prie okupacinės linijos irgi nužudė perkeltąjį asmenį – žudikai ir ten liko laisvėje.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Paslaptinga 34 metų Gruzijos piliečio, buvusio Gruzijos ginkluotųjų pajėgų atsargos seržanto mirtis Pietų Osetijoje sukėlė tarptautinį skandalą. Teisingiau sakant, net ne pati mirtis, o atsisakymas atiduoti palaikus artimiesiems (atidavė po 26 dienų). Dėl to į Rusijos pusę, be Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus, „Amnesty International“ organizacijų, JAV pasiuntinio Gruzijoje, kreipėsi ir Gruzijos armėnų katolikas Ilija II – jis paprašė Maskvos patriarcho Kirilo tarpininkauti, kad palaikai greičiau būtų atiduoti artimiesiems. Pietų Osetijos „saugumo tarnyba“ paaiškino įtarusi gruziną esant žvalgą diversantą, apsimetusį vaisių ir daržovių pardavėju. Sulaikytasis esą užpuolęs sargybinį, grumtynių metu nusiritęs laiptais ir miręs ligoninėje nuo žaizdų. „Saugumo tarnyba“ tvirtino šį Gruzijos pilietį 2008 metais prisidėjus prie  taikių gyventojų žudymo 2008 metų rugpjūtyje, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tuo laiku jis tarnavo tarptautinėje taikdarių misijoje Irake.

Niekur ir Armėnijai nesidėti nuo pabėgėlių. Praėjusių metų pabaigoje Europos žmogaus teisių teismo aukštieji rūmai priėmė dar vieną sprendimą byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“: Armėnijos vyriausybė turi išmokėti kiekvienam iš šešių ieškovų po 5 tūkstančius eurų materialinei ir moralinei žalai atlyginti, taip pat padengti bendrąsias išlaidas. 2015 m. birželio 16 d. EŽTT šioje byloje pripažino, kad esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartiniu metu didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Teismas nurodė sulaukęs daugiau kaip vieno tūkstančio skundų iš asmenų, kurie neteko savo gimtųjų namų Kalnų Karabacho konflikto metu, iš jų kiek daugiau kaip pusė nukreipta prieš Armėniją, likusi dalis – prieš Azerbaidžaną.

2018.06.21; 14:28

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nepagrįstų, išgalvotų, dezinformuojančių šmeižtų, nukreiptų prieš Azerbaidžaną, – niekad netrūko. Kai kurios Europos šalys instinktyviai linksta ginti „krikščioniškąją Armėniją“, neva kenčiančią nuo „musulmoniškojo Azerbaidžano“. Tokiais atvejais per daug nekvaršinama galva svarstant, kas gi iš tiesų kaltas dėl Kalnų Karabacho konflikto. Tiesiog vadovaujamasi primityvia taisykle: jei – armėnai yra krikščionys, vadinasi, privalu palaikyti armėnus. Nepadeda net žinojimas, jog armėnai nesutaria ne tik su musulmonais azerbaidžaniečiais ar turkais, bet ir su krikščionimis gruzinais.

Pavojingiausi tie, kurie pučia miglą specialiai

Tokiems fanatikams, matyt, atrodo, jog tikras krikščionis privalo remti krikščionį net tuomet, kai šis – akivaizdžiai neteisus. Šių eilučių autorius įsitikinęs, jog didžioji krikščionio prievolė – visur ir visada ieškoti tik tiesos ir teisybės. Jei Europos Sąjunga ir NATO pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tai mes, katalikiško krašto žmonės, privalome elgtis kaip tikri krikščionys – sudrausminti armėnus: grąžinkite musulmonams tai, ką iš jų atėmėte.

Beje, pastaraisiais metais analizuodamas priešiškumo Azerbaidžanui pavyzdžius apčiuopiau, mano supratimu, keletą įdomių priežasčių. Pirmoji – banali. Ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje gyvena daug žmonių, kurie vengia bent kiek rimčiau domėtis Pietų Kaukazo istorija, nes tai atima laiko ir jėgų. Todėl jie iki šiol vadovaujasi kadaise Armėnijos lobistų tendencingai suformuotomis bei plačiai paskleistomis klišėmis. Šie nėra piktybiškai nusiteikę prieš azerbaidžaniečius, tiesiog jie – tinginiai. Jų nepriversi rimtai domėtis net savos šalies istorija, tad naivu tikėtis, kad pradėtų gilintis į kažkur toli nuo gimtųjų namų esančio Pietų Kaukazo praeitį.

O tie, kurie specialiai, sąmoningai nenori išklausyti azerbaidžanietiškų argumentų, vien tik armėniškus, – jau pavojingesni. Vieni iš jų vengia pažinti kaukazietiškas subtilybes tik todėl, kad nereikėtų prisipažinti klydus – per daug lengvai patikėjo armėniškoms pasakoms ir legendomis. Juk, kad ir kaip bežiūrėsi, nemalonu pasijusti apgautam, suklaidintam.

Tačiau patys pavojingiausi – tie, kurie dėl nežinomų priežasčių pučia miglą specialiai, kryptingai.

Žodžiu, prognozės nėra optimistinės. Antiazerbaidžanietiška kampanija, esą pikti musulmonai skriaudžia vargšus armėnus, Europoje tikriausiai stiprės. Šią legendą skatina jau ne tik armėnų separatistai, siekiantys bet kokia kaina savo rankose išlaikyti Kalnų Karabachą. Šio darbo šiandien imasi ir Rusijos propagandistai (kad Rusijos užsienio reikalų ministerija nuo šių metų gegužės mėnesio ėmė oficialiai bendradarbiauti ne tik su Moldovą ir Gruziją skaldančiais Padniestrės, Pietų Abchazijos, Osetijos, bet ir su vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos separatistais, – jau rašėme: https://slaptai.lt/gintaras-visockas-rusija-pradeda-atvirai-globoti-kalnu-karabacho-separatistus/ ).

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Tik nereikia manyti, kad šmeižto kampanija bus įgyvendinama rusiškomis arba armėniškomis rankomis. Ši „garbinga“ užduotis bus patikėta mums – europiečiams. Vaizdžiai tariant, Europoje bus ieškoma patiklių žmonių, kuriuos lengva įtikinti, kaip „pikti musulmonai engia mūsų tikėjimo brolius“. Beje, lengvatikių tarp mūsų būtinai suras. Ir tai – kelia nerimą. Drįstu manyti, jog per pastaruosius septynerius metus, domėdamasis Kaukazo istorija, pažinau Azerbaidžaną užtektinai giliai, kad galėčiau tvirtintinti – ši valstybė yra patikimas Europos partneris, tik šiai draugystei visomis išgalėmis kenkia imperinių ambicijų neatsikračiusi Armėnija ir jos rėmėja Rusija.

O dabar slaptai.lt skaitytojams paaiškinsiu, kodėl įtariu, kad šį sykį aktyvią, bet sumaniai maskuojamą antiazerbaidžanietišką kampaniją pradeda Rusija.

Azerbaidžanietiškos dujos keliauja į Europą

Šių metų gegužės 29-ąją Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingai atidarė dujotiekį „Pietinis dujų koridorius“. Šis dujotiekis gyvybiškai svarbus ypač Europai. Būtent juo į Europą bus transportuojamos azerbaidžanietiškos dujos. Būtent jis taps rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo“ dujoms. Jis taip pat konkuruos su Vokietijos palaimintu rusišku „Nord Stream 2“. Taigi akivaizdu, kad Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus (maždaug po dvejų metų) galės mažiau bijoti Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo bei šantažo. Jei Rusija manipuliuos dujų kainomis reikalaudama politinio lojalumo, bus įmanoma rinktis azerbaidžanietiškąjį variantą.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių“. Azertaq.az nuotr.

Beje, oficialiame dujotiekio „Pietinis dujų koridorius“ atidaryme dalyvavo ir JAV, ir Jungtinės Karalystės naftos bei dujų kompanijų vadovai. Azerbaidžaną atidarant svarbų projektą taip pat sveikino ir Europos Sąjungos vadovai.

Taigi speciali, moderni dujų vamzdynų sistema nuo azerbaidžanietiškų išteklių Šah-Denize (Kaspijos jūra) keliaus į pietų Italiją (per Gruziją, Turkiją, Graikiją ir Albaniją). Būtent ja numatyta gabenti 6 milijardus kubinių metrų į Turkiją ir 10 mlrd. kubinių metrų – į Europą. Kontraktą su devyniomis tarptautinėmis dujų ir naftos kompanijomis Azerbaidžanas pasirašė 25-eriems metams į priekį.

Kaspijos šelfe esančio Šah Denizo ištekliai – solidūs. Maždaug 1,2 trilijonų kubinių metrų.

Kiek anksčiau manyta, kad prie šio projekto prisijungs ir Turkmėnistanas bei Iranas. Tačiau su šiomis šalimis Azerbaidžanui susitarti nepavyko. Turkmėnija vis tik dujas nusprendė eksportuoti į Kiniją.

Kaip pranešė lietuviškoji informacijos agentūra ELTA, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingame atidaryme pareiškė: „Mūsų dujų atsargos sudarys sąlygas 100 ir daugiau metų jas tiekti partneriams. Azerbaidžanas ne tik užtikrina regiono energetinį saugumą, bet jau ir įgijo tokį statusą tarptautiniu mastu“.

Štai šis politinis Azerbaidžano savarakiškumas Kremlių ir erzina – juk kiekvienas naujas dujų verslo žaidėjas Europą daro mažiau priklausomą nuo Rusijos gamtinių išteklių. Rusija norėtų, kad Europa priklausytų tik nuo jos. Ir vis dėlto Azerbaidžanas neišsigando Kremliaus intrigų ir savo dujų, kaip, pavyzdžiui, turkmėnai, nepasuko kiton pusėn.

Todėl visiems ir be specialių aiškinimų akivaizdu, kodėl Rusija įsiuto ir kaip supykęs Kremlius dažniausiai elgiasi – imasi šantažo ir melo. Vadinasi, mums reikia būti budriems – nepakliūkime į Kremliaus kuriamas propagandines pinkles.

Arvydo Juozaičio akibrokštas

Gilindamasis į geopolitinę Pietų Kaukazo temą prisiminiau filosofo Arvydo Juozaičio žodžius, visai neseniai išguldytus straipsnyje „Laisvė turėjo savo kainą, kurios nenorėjome mokėti“ (laikraštis „Respublika“). Pasakodamas savąją versiją apie lemtingus Lietuvai metus, kada kūrėsi Sąjūdis ir jo lyderiai svarstė Lietuvos pasitraukimo iš SSRS imperijos galimybes, be kita ko, A. Juozaitis metė štai tokią pastabą: „Nebuvome pirmieji. Taip, galime didžiuotis, kad pirmieji deklaravome Nepriklausomybę, bet čia ne atkūrimas, o deklaravimas. Nes atkūrimas vis dėlto įvyko visų Baltijos šalių pajėgomis (Baltijos kelias), ir ypač padedant Armėnijai, kas dabar visai nutylima. Armėnai, o paskui ir gruzinai ant laisvės aukuro sudėjo didžiausias aukas…“

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrtčianas. Slaptai.lt nuotr.

Ironiškai kalbant, ačiū A. Juozaičiui bent už tai, jog neleptelėjo, esą Kalnų Karabachas privalo atitekti Armėnijai. Filosofas, matyt, supranta, kad toks pareiškimas drastiškai prieštarautų oficialiai NATO ir ES nuostatai (kurios laikosi ir Lietuva) – Kalnų Karabachas negali atitekti Armėnijai, nes tai yra sudėtinė Azerbaidžano dalis, nebent Baku nuspręstų šias žemes padovanoti Jerevanui; visi, kurie tvirtina priešingai, neigia tarptautinius teritorinio vientisumo principus – Lietuvą stumia nepatogion padėtin.

Armėnijos ambasadoriaus atradimas

A. Juozaičio pareiškimas priminė kadaise nuskambėjusius Armėnijos ambasadoriaus Baltijos šalims pono Tigrano Mkrtčiano žodžius. Keistąją Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano citatą apie Žalgirio mūšį, prieš keletą metų pasirodžiusią rus.delfi.ee portale, pateikiu be sutrumpinimų:

„Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.

Leiskite paklausti, kas nutiko: už Žalgirio mūšio pergalę 1410-aisiais privalome dėkoti armėnų pulkui, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1990 – ųjų Kovo 11-ąją – vėl armėnų nuopelnas? Armėnai – daugiausiai aukų ant laisvės aukuro sudėjusi tauta, o štai azerbaidžaniečiai laisvę, suprask, atgavo be vargo ir nuostolių? Galų gale kiek nuostolių, siekdami laisvės, patyrė lietuviai, žvelgiant plačiai, o ne vien prisimenant 1991-ųjų sausio 13-ąją? Labai keistas filosofo svarstymas, kieno kraujas – raudonesnis… 

Žvelgdamas į ateitį skubu retoriškai paklausti: už ką dar lietuviai privalės dėkoti armėnams?

Lavašo išradėjai

Šiandien, regis, armėnams privalome dėkoti už … lavašą. Juk jei ne armėnai, pasirodo, nežinotume, kas tai per valgis. Atkreipkite dėmesį: kai kuriuose lietuviškuose prekybos centruose pardavinėjama šios rūšies duonos. Kad lavašas vadinamas armėnišku – nematau nieko blogo. Toks pavadinimas įmanomas. Kaip ir pavadinimas „lietuviška duona“.

Tačiau glumino paaiškinimas, besipuikuojantis ant celofaninio maišelio: „Lavašas – viena seniausių ir populiariausių duonų Rytuose, kilusi iš Armėnijos“. Ar tikrai ji kilusi iš Armėnijos? Juk lavašą nuo pat seniausių laikų kepa ir valgo azerbaidžaniečiai su turkais. Gal vis tik lavašo gimtinė – Turkijoje ar Azerbaidžane, bet ne Armėnijoje? O gal lavašą tuo pačiu metu kepė net kelios tautos, ne vien armėnai? Ir kodėl lietuviškai firmai prireikė būtent užrašo, jog lavašas – armėniškos kilmės?

Tad nejaugi nesuprantame, už ką, kam ir kodėl privalome dėkoti – už armėnišką lavašą bei menamą pagalbą 1410-aisiais, ar už Europos nepriklausomybę nuo Kremliaus įtakos išlaisvinančias azerbaidžanietiškas dujas?

2018.06.08; 06:00

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 100 metų Pietų Kaukaze susikūrė nepriklausomos Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos respublikos. Ir gruzinai šoka dainuoja, ir azerbaidžaniečiai neliūdi. Tik armėnai nepaliauja raudoję, kad prieš 100 metų juos nuskriaudė. Ir atranda pritariančių balsų.

Jubiliejinės kaltųjų paieškos

Neseniai Rusijos visuomeninis-politinis leidinys Lenta.ru išspausdino tekstą su Azerbaidžaną kaltinančia antrašte – „При поддержке Азербайджана армян вынудили покинуть родину“. Rusiškai parašyta ne visada pavyksta tiksliai išversti į lietuvių kalba, tačiau šiuo atveju ir geriausias rusų kalbos žinovas sutriktų – „Su Azerbaidžano palaikymu armėnus privertė palikti tėvynę“? Su pagalba? Pritarimu? Toliau aišku: „Juos pjovė turkai, žudė kaimynai musulmonai ir išdavinėjo Rusija“ (Их резали турки, убивали соседи-мусульмане и предавала Россия)… Fotografija „Armėnė ir jos vaikai trėmimo į Sirijos dykumą metu“… Galiausiai sužinome ir pokalbio temą: prieš 100 metų, suirus neseniai įkurtai Užkaukazės demokratinei federacinei respublikai, politiniame pasaulio žemėlapyje vėl atsirado nepriklausoma Armėnijos valstybė. Apie tai – leidinio žurnalisto pokalbis su Armėnijos nacionalinės mokslų akademijos Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju, istorijos daktaru, profesoriumi Karenu Chačatrianu.

Taigi prieš 100 metų, kai radosi valstybė, kažin kas vertė armėnus palikti tėvynę, o Azerbaidžanas tuos nežinomus piktadarius palaikė?  (Jeigu nebūtų palaikęs, tai gal nebūtų ir privertę?) Kas tie armėnus žudę kaimynai musulmonai – irgi azerbaidžaniečiai? Kadangi kabutės antraštėje reiškia pašnekovo žodžius, ieškome atsakymo, kur ir kaip istorikas tai pasakė.

Iš profesoriaus žodžių sužinome, kad Armėnijos Demokratinė Respublika buvo paskelbta istorinės Rytų Armėnijos teritorijoje, kuri nuo XIX pradžios buvo Rusijos imperijos sudėtyje (1828 – 1840 metais Armėnų sritis, vėliau – Erivanės gubernija). Netrukus suprantamai iškilo reikalas dėl Rytų Armėnijos ir Vakarų Armėnijos suvienijimo ir 1919 m. gegužės 28 d., tai yra praėjus lygiai vieniems metams nuo Armėnijos respublikos paskelbimo, vyriausybė priėmė istorinį aktą dėl vieningos ir nepriklausomos Armėnijos. Reikalas, tiesa, neišdegė… Bet Azerbaidžanas dėl to, atrodo, nekaltas.

Štai: „Kaimynų nesantaika“. Žurnalistas sako, kad tą pačią 1918 m. gegužės 28 d. buvo paskelbta Azerbaidžano Demokratinė Respublika, ir klausia pašnekovo, kodėl iš pat pradžių santykiai tarp dviejų naujų valstybių, švelniai kalbant, nesusiklostė. Profesorius pradeda nuo to, kad tarp armėnų ir Kaukazo totorių, gyvenusių tose žemėse, kur susikūrė Azerbaidžano Respublika, nesutarimų bei pykčių būta ir Rusijos imperijos laikais. Armėnijai ir Azerbaidžanui paskelbus nepriklausomybę, tarp jų iš karto kilo nesutarimai dėl sienų, privedę iki karo. Be teritorinių pretenzijų, – aiškina profesorius, – Azerbaidžane parodė visišką solidarumą su Turkijos politika pamėginti susidoroti ir su rytiniais armėnais, neleisti sukurti armėnų valstybės. Visa tai sutrukdė susiklostyti normaliems santykiams tarp dviejų naujai susikūrusių valstybių

Azerbaidžanas sveikina Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

Toliau žurnalistas klausia, ar Nachičevanė bei Karabachas didžiųjų valstybių – Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų sprendimu irgi turėjo tekti nepriklausomai Armėnijai. Profesorius: anglų karinė atstovybė sutiko, kad Nachičevanę valdytų Armėnijos Respublika ir dėl to 1919 metų gegužės pradžioje buvo pasirašytas atitinkamas dokumentas. Deja, Turkijos ir Azerbaidžano palaikoma krašto musulmonų dauguma grasindama sunaikinimu netrukus privertė tūkstančius armėnų palikti savo gimtuosius židinius. Dėl Karabacho istorikas nieko nepaaiškino. Apskritai, armėnų istoriko žodžiais, turkų-armėnų kare 1920 metais Sovietų Rusija siuntė turkams ginklus, šelpė pinigais ir beveik iš visų pusių priešų supama armėnų respublika buvo pasmerkta. Be to, Armėnijos sąjungininkės – Vakarų valstybės parodė nusikalstamą neveikimą.

Taigi profesorius pasakė, kad sukurti „vieningą ir nepriklausomą Armėniją“ sutrukdė turkai, jiems ginklus tiekė Sovietų Rusija, turkų politikai pritarė Azerbaidžanas ir nė piršto dėl armėnų nepajudino Vakarų valstybės. Žurnalistui iš viso pasakyta svarbiausia pasirodė, kad Nachičevanėje armėnus privertė palikti gimtuosius židinius būtent Azerbaidžano palaikomi šiame krašte gyventojų daugumą sudarantys musulmonai.

Tai, kad teksto antraštėje neliko pašnekovo nurodytos Turkijos, galima suprasti: Maskva pastaruoju metu sutaria su Ankara, o vienas iš pagrindinių Rusijos naujienų internetinių leidinių, Lenta.ru, dabar laikomas Kremliaus projektu (nuo 2014 metų, kai atleido vyriausiąją redaktorę ir redakciją paliko daugiau kaip pusė žurnalistų). Kita vertus, ir su Azerbaidžanu Rusija nesipyksta. Ir vis dėlto viskas atrodo taip, tarytum kažin kas autoriaus ar redaktoriaus labai paprašė: užpliekite Azerbaidžanui! Juk sunku patikėti nesuprantant, jog ginklų tiekimas yra didesnė blogybė negu nežinia ką reiškiantis palaikymas.

Tekstas sukėlė skaitytojų diskusiją, o kai kurie jos dalyviai kaip reikiant susipliekė… Vienas komentatorius pasiskundė, kad moderatorius pašalino jo pirmą komentarą:  šio straipsnio nereikėjo spausdinti, nes jis nieko neduoda abiem tautoms, tik kursto neapykantą. Straipsnis ne tik iškraipo faktus. Jis kaitina armėnų pyktį – mes nieko nenusikaltome, o mus nuskriaudė! Jis kursto azerbaidžaniečių neapykantą, nes jame rašoma, kad tokios tautos iki praėjusio amžiaus pirmųjų dešimtmečių iš viso nebuvo. Melas. Tačiau rusų leidiniai kaip mantrą kartoja armėnų peršamas pasibaisėtinas klastotes be jokių dvejonių ir gėdos… Kitas komentatorius Lenta.ru tekstą pavadino paskviliu: ar ne kartą šiame paskvilyje minėtų Turkijos ir Azerbaidžano ekspertai irgi gaus galimybę pasisakyti?

Azerbaidžaniečiams nusileidus, armėnai ėmė lipti ant galvos

Anot profesoriaus, „vieningos ir nepriklausomos Armėnijos“ teritorija turėjo apimti 160 tūkstančių kvadratinių kilometrų ir siekti Juodąją jūrą… Paprastai armėnų autorių rašomi straipsniai apie Pirmąją respubliką pradedami nuo išsamaus išvardijimo žemių, į kurias ji pretendavo. O pretendavo teisėtai, nes šiose teritorijose daugėjo armėnų gyventojų: pradedant 1917 metais turkų iškeldinti armėnai pradėjo grįžti į gimtąsias vietas, atstatinėti savo namus ir dirbti žemę. (dic.academic.ru). Visiems bėgėliams sugrįžus, armėnai Vakarų Armėnijoje būtų sudarę apie 2 milijonus žmonių (https://ru.wikipedia.org).

Iš tikrųjų nepriklausomos respublikos paskelbimo dieną armėnai nežinojo, kur eis jų valstybės sienos, neturėjo sostinės nei „Vakarų Armėnijoje“ (kur Rytų Anatolija), nei „Rytų Armėnijoje“ (Pietų Kaukaze). Tačiau rasime parašyta, kad valstybės kūrėjai pasirinko Jerevaną (tada Erivanę). Gegužės 29 d. Azerbaidžano nacionalinės tarybos posėdyje vyriausybės pirmininkas Fatali Choiskis pranešė apie derybas su Armėnų nacionalinės tarybos atstovais dėl Azerbaidžano ir Armėnijos sienų ir kitų dalykų: Armėnijai reikalingas politinis centras. Aleksandropolį (Giumrį) užėmus turkų kariuomenei, tam tetinka Erivanė (Эривань), todėl miesto perleidimas armėnams yra neišvengiamas. Kalbėję dar keturi tarybos nariai pripažino, kad Erivanės perleidimas yra istorinė būtinybė, neišvengiamas blogis. 16 narių balsavo už, vienas – prieš, trys – susilaikė. Tą pačią dieną Choiskis parašė užsienio reikalų ministrui Mamedui Gadžinskiui: Mes padarėme galą visiems ginčams su armėnais, jie priims ultimatumą ir nutrauks karą (iki kovo mėnesio iš Rytų Anatolijos pasitraukę armėnų ginkluoti būriai vien buvusioje Erivanės gubernijoje nusiaubė 198 gyvenvietes). Mes perleidome jiems Erivanę.

1918 m. liepos 31 d. Choiskis pasiuntė Stambulo derybose dalyvaujančios Azerbaidžano delegacijos pirmininkui Mamedui Rasulzadei žemėlapius su juose paženklintomis Azerbaidžano sienomis ir priesaku jas visais būdais ginti. Kaip antai: armėnams pareiškus pretenzijas į Karabachą, atsisakyti jiems perleisti Erivanę ir dalį Kazacho apskrities (Jelizavetpolio gubernijos rytiniame pakraštyje); armėnams laikantis anksčiau pasiekto žodinio susitarimo, galima būtų net perleisti jiems Erivanės apskrities dalį, žemėlapyje apibrėžtą punktyru…

Azerbaidžano kareiviai iškėlę nacionalinę Azerbaidžano vėliavą

Dabar daugelis Azerbaidžano istorikų ir politikų mano šį Azerbaidžano nacionalinės tarybos sprendimą buvus abejotiną ir net klaidingą. Esą Batumio derybose (truko nuo 1918 m. gegužės 11 d. iki birželio 4 d., kai buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Osmanų imperijos ir spėjusiomis savarankiškumą paskelbti Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos respublikomis) Azerbaidžano atstovai sutiko perleisti Erivanę su kai kuriomis aplinkinėmis teritorijomis turkų spaudžiami. Savo ruožtu Armėnija įsipareigojo iškeldinti iš Baku armėnų karinius dalinius, nutraukti armėnų gaujų siautėjimą musulmonų gyvenamose apskrityse, garantuoti musulmonams teisę laisvai išpažinti tikėjimą ir mokytis gimtąja kalba Erivanėje ir kitose jai paliktose teritorijose (apie 12 tūkstančių kv. kilometrų); Armėnija turėjo atsisakyti teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui.

Armėnai nenutraukė karo, kaip to tikėjosi Azerbaidžano vyriausybės pirmininkas Choiskis. 1918 metų vasaros pradžioje iš Turkijos parsiradusi armėnų kariauna, vadovaujama Andraniko Ozaziano, įsibrovė į Zangezurą – buvusią Jelizavetpolio (Giandžios) gubernijos apskritį. Siaubė kaimus, žudė musulmonus, ginė juos iš namų. Prancūzų misija Kaukaze pripažino, kad Andraniko ir vietinio armėnų komiteto veiksmai prieš totorius buvo nežmoniški. Su Andraniko kariauna iš Turkijos atslinko 30 tūkstančių armėnų pabėgėlių: dalis liko Zangezure, o kiti patraukė į Erivanės apskritį.

Pasirašius Mudroso paliaubas (1918 m. spalio 30 d.), Turkija pasitraukė iš Pietų Kaukazo, užleisdama vietą Santarvės atstovams. Vokiečiai pareikalavo iš armėnų liautis puldinėjus Karabachą ir šie pritilo, tačiau neilgai tvėrė. Į Azerbaidžaną sugrįžusių britų karinės atstovybės vadas generolas Tomsonas pasiskelbė Baku generalgubernatoriumi ir tapo tikruoju krašto valdytoju. Gruodžio pradžioje jis pasiuntė Giandžios, Kazacho ir Džavanširo apskričių armėnų vadeivoms telegramas, reikalaujančias nustoti smurtavus prieš musulmonus. Telegramose įsakyta visiems armėnams pranešti: sėdėti savo namuose ir nekelti galvos. Nepaklusę šiam įsakymui atsakys už pralietą kraują ir piktadarystes. Metams baigiantis, Armėnija pradėjo karą su Gruzija…

Lenta.ru žurnalisto parašymas „Juos pjovė turkai, žudė kaimynai musulmonai ir išdavinėjo Rusija“ reiškia, kad ir vidurinis šio sakinio narys yra valstybė. Jeigu turima galvoje karai, tai „juos“ žudė ir kaimynai krikščionys – Gruzijos kariuomenės kariai. Krikščionys šaudė vienas į kitą, o musulmonai, tai matydami, trynė delnus? 1918 m. gruodžio 20 d. Azerbaidžano nacionalinio parlamento nariai neeiliniame posėdyje su giliu dvasiniu jauduliu išklausė liūdną pranešimą apie kruvinus susirėmimus tarp kaimyninių Armėnijos ir Gruzijos respublikų. Ir pasiuntė jų vyriausybėms kreipimąsi, raginantį sustabdyti kraujo liejimą ir neleisti Užkaukazei vėl panirti į kruviną verpetą, nes šiame kraujyje ir gaisre – mūsų laisvės ir nepriklausomybės žūtis.

Patys muša, patys šaukia

Armėnų profesorius Lenta.ru žurnalistui kalba apie Vakarų valstybių – Santarvės narių nusikalstamą neveikimą. Tiesa, pripažįsta anglų karinės atstovybės palankumą armėnų pretenzijoms į Nachičevanę (Rusijos imperijoje – Erivanės gubernijos apskritis, dabar – autonominė respublika Azerbaidžano sudėtyje). Daugelį dešimtmečių sovietiniai istorikai tylėjo ir dabar ne per daugiausia rašoma apie kalbamuoju metu „istorinėse Armėnijos žemėse“ vietinių musulmonų nacionalinių tarybų paskelbtas dvi respublikas.

Kaip tik profesoriaus nurodytoje Nachičevanėje musulmonai 1918 m. lapkričio 3 d. paskelbė Arakso respubliką; kitų metų vasaros pradžioje armėnai ginklu užėmė Nachičevanės miestą anaiptol ne be „santarvininkų“ pritarimo. 1918-ųjų gruodžio mėnesį susikūrė musulmoniška Pietvakarių Kaukazo respublika su centru Karso mieste. 1919 metų pradžioje ten buvo išrinktas parlamentas, vėliau sudaryta vyriausybė, užsibrėžusi laikytis neutralumo ir gerų santykių su visomis valstybėmis – britų karinė atstovybė tam iš pradžių neprieštaravo; vyriausybė rengėsi pasiųsti savo atstovus į Taikos konferenciją. Tačiau 1919 m. balandžio 12 d. anglai suėmė 35 vietinio parlamento ir vyriausybės narius; tą pačią dieną į „Karso respubliką“ įžengė grįžtančiais pabėgėliais apsimetę armėnų kariai, vedęsi Erivanės paskirtą „srities gubernatorių“.   

Armėnai iš kailio nėrėsi juodindami Karso ir Arakso respublikas Santarvės valstybių akyse – esą turkai nori išsaugoti savo įtaką šiuose kraštuose, atkirsti „Rytų Armėniją“ nuo „Vakarų Armėnijos“, o Azerbaidžanas veržiasi susilieti su Osmanų imperija į vieną musulmonų karaliją nuo Viduržemio jūros iki Indijos vandenyno. Armėnų ir gruzinų atakuojama „Karso respublika“ šaukėsi Azerbaidžano vyriausybės paramos, tačiau ši tegalėjo viena – protestuoti. 1919-ųjų vasarai baigiantis vyriausybės pavedimu Azerbaidžano delegacija Paryžiuje įteikė Taikos konferencijos pirmininkui protestą dėl Santarvės atstovų nuolaidžiavimo armėnams. Azerbaidžano atstovai nurodė būsiant teisinga Karso srities valdymą palikti „santarvininkų“ rankose ir išvesti iš ten kitų kariuomenių dalinius. Dėl Nachičevanės, Erivanės (dalies) ir dar dviejų apskričių, kur akivaizdžią gyventojų daugumą sudaro musulmonai – tos pačios tautybės, to paties tikėjimo, kalbantys ta pačia kalba, kaip ir tikrieji Azerbaidžano gyventojai, tai šios apskritys neabejotinai turi likti Azerbaidžano vyriausybės pavaldume.

Rusų kalba leidžiamas laikraštis „Azerbaidžan“ musulmonų padėtį pačioje Armėnijos Respublikoje 1919-ųjų metų vasarą pavadino tragiška. Prie Erivanės artinantis turkų kariuomenei, musulmonai – turtingiausių namų ir didžiausių sodų savininkai pasitraukė iš miesto. Jų paliktą turtą užgrobė iš Turkijos atplūdę armėnų pabėgėliai. Pripažinusius Armėnijos valdžią ir grįžtančius į Erivanę pakeliui apiplėšė ginkluoti armėnai. Sugrįžusių namų ir sodų savininkų armėnai pabėgėliai neįleido į jų valdas. Armėnų vyriausybė verčia tūkstančius nuskurdusių, alkanų, ligotų musulmonų gyventi po atviru dangumi. Musulmonų patirtų kančių neįmanoma aprašyti

Rugpjūčio pabaigoje Armėnijos parlamento nariai socialistai-revoliucionieriai (iš 80 deputatų tik aštuoni nepriklausė „Dašnakcutiun“) pareikalavo iš vidaus reikalų ministro pasiaiškinti, kodėl daugelyje gyvenamųjų vietovių totorius gyventojus žudė, ginė iš namų, plėšė jų turtą, tuo tarpu vietinė administracija ne tik nestabdė, tačiau netgi pati dalyvavo plėšimuose ir pogromuose.

Karabachas: kas sužlugdė paliaubas

1919 metų pradžioje Paryžiaus taikos konferencija paskelbė, kad ginčytinose teritorijose bet kokie vienpusiai veiksmai neleistini ir bus griežtai tramdomi. Birželio pradžioje armėnai atidengė ugnį Šušos mieste. Gali būti, ginklo griebtasi nepavykus įvesti savo valdžią Karabache be triukšmo. To meto Armėnijos vyriausybės ir vietinių armėnų veikėjų susirašinėjime pabrėžiama: Ypatingai būtina imtis energingiausių veiksmų armėnų valdymui įvesti jų gyvenamose Karabacho dalyse. Tai yra itin neatidėliotinas uždavinys. Negalima gaišti nė valandos. Iš Erivanės į Karabachą pasiųsta komisija turėjo atgabenti daug pinigų ir šovinių, veikti be triukšmo ir slėpti tikrąją savo priklausomybę: Būtina, kad visi asmenys, įvedantys civilį valdymą, veiktų ne Respublikos vardu

Į Šušos miesto armėnų kvartalą iš tikrųjų atgabeno daug ginklų, tačiau jie nepadėjo – krašto generalgubernatorius Chosrovas Sultanovas ryžtingai numalšino sukilimą, jam vadovavusius vietinio armėnų komiteto narius ištrėmė iš Karabacho. Apie armėnų nepritarimą sprendimui palikti Karabacho ir Zangezuro apskritis Azerbaidžano pavaldume generolas Tomsonas pasakė: Kai kurie armėnai labai nusivylę, kad britų okupacija nesuteikė jiems galimybės atsikeršyti. Jie nenori pripažinti to, kad viską nuspręs Taikos konferencija, o ne karinės pajėgos.

1919 m. rugpjūčio 15 d. 7-asis Karabacho armėnų suvažiavimas pritarė anksčiau pasirašytam laikinajam susitarimui su Azerbaidžano vyriausybe. Šio dokumento įžangoje sakoma, kad Karabacho kalnuotosios dalies pavaldumas priklausys nuo Taikos konferencijos sprendimų, tačiau bet kuriuo atveju armėnai ir musulmonai turės gyventi kartu. Iki priimant sprendimą Paryžiuje armėnų gyvenamos Karabacho sritys lieka Azerbaidžano Respublikos sienose. Visų gyventojų teisėms ginti prie generalgubernatoriaus administracijos įkuriama Taryba, į kurią azerbaidžaniečiai ir armėnai renka po tris atstovus. Armėnų bendruomenė renka savo nacionalinę tarybą. Gali būti kviečiami bendri azerbaidžaniečių ir armėnų atstovų suvažiavimai… Vyriausybė garantuoja, kad niekas nebus persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, anksčiau dėl šito iš Karabacho išvykę armėnai gali sugrįžti ten, kur gyveno; garantuojama žodžio, spaudos, susivienijimų laisvė…

Rugpjūčio 25 d. kalbėdamas parlamento posėdyje Azerbaidžano vyriausybės pirmininkas Nasibas Usubekovas pasidžiaugė, kad Karabache pavyko sugrąžinti rimtį nepraliejus nė lašo kraujo. Po trijų mėnesių, pristatydamas parlamente vyriausybės veiksmų programą, jis siūlė Karabacho patyrimą (armėnų nacionalinės mažumos teisių pripažinimas, armėniškų mokyklų statyba ir kt.) taikyti ir maištininkų rankose tebesančioje kaimyninės Zangezuro srities dalyje. (Lapkričio 23 d. Azerbaidžanas ir Armėnija pasirašė susitarimą visus nesutarimus spręsti derybomis ir ginklo jėga nesikėsinti į kitos pusės kontroliuojamas teritorijas. Azerbaidžanui išvedus savo karius iš Zangezuro, armėnai užpuolė ir nusiaubė čia apie 40 musulmonų gyvenviečių.) Mes siekiame viską spręsti taikiai ir tai patvirtiname ne žodžiais, o darbais, – dar pasakė parlamente vyriausybės pirmininkas ir pareiškė viltį kaimynus paseksiant jų pavyzdžiu: – Mes turime atsiminti, kad ir Azerbaidžano, ir Armėnijos ateitis susijusi su tautinių mažumu teisių gerbimu.

Taika Karabache truko 7 mėnesius – armėnai vėl sukilo per 1920-ųjų pavasario lygiadienį, naktį iš kovo 22 į 23 d., kai musulmonai šventė savo Naujuosius metus. Armėnai užpuolė azerbaidžaniečių įgulas Šušoje, Hankendyje ir kitose vietovėse, užėmė Askerano tvirtovę pakeliui iš Šušos į Agdamą. Tai buvo ne sukilimas, o tikriausias nepaskelbtas karas. Iš Zangezuro pusės į Karabachą įsiveržė Armėnijos reguliariosios kariuomenės daliniai (Jerevanas oficialiai neigė Armėniją dalyvaujant šiuose įvykiuose). Baku pasiuntė į Karabachą beveik visą savo kariuomenę (iki 20 tūkstančių karių). Karas truko 12 dienų ir jį laimėjo azerbaidžaniečiai, tačiau pergalės vaisiai buvo kartūs. Baku galvas pakėlę bolševikai žvelgė į šiaurę, iš kur artinosi Raudonoji armija. Balandžio 27 d. vėlų vakarą Azerbaidžano nacionalinis parlamentas nutarė taikiai perduoti valdžią komunistams – kad nebūtų kraujo praliejimo. Maskvos bolševikų kariuomenė užėmė Baku be mūšių. Tūkstančiai azerbaidžaniečių karių tuo metu tebebuvo Karabache…

36 tomai tragedijos liudijimų

1918 m. liepos 15 d. Giandžioje įvykusiame Azerbaidžano vyriausybės posėdyje nutarta įsteigti Ypatingąją tyrimo komisiją. Tam paskatino Užsienio reikalų ministro Mamedo Gadžinskio pranešimas, kad Europos spauda esanti visiškoje armėnų įtakoje ir skelbianti nebūtus dalykus. Štai jau keturi mėnesiai Azerbaidžano sritis siaubia ginkluoti armėnų būriai ir kitos gaujos, prisidengusios bolševikų vardu, žvėriškai žudo taikius musulmonus, plėšia jų turtą, o Europą tepasiekia šių gaujų vadeivų skleidžiami melagingi pranešimai. Vyriausybė pavedė Ypatingajai tyrimo komisijai tuoj pat, karštomis pėdomis, nustatyti nusikaltimų prieš musulmonus gyventojus aplinkybes, jų vykdytojus, žalos dydį ir visa tai paskelbti spaudoje pagrindinėmis Europos tautų  kalbomis.

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš Komisijos nustatytų nusikaltimų dalį pagarsino Azerbaidžano atstovai Paryžiaus taikos konferencijoje – jiems pasiuntė 6 tomus dokumentų, liudijančių apie armėnų dalyvavimą musulmonų masinėse žudynėse Baku, Šemachoje, Kuboje, taip pat apskrityse (уездах). Tą patį liudijantys dokumentai buvo pateikti Stambule prancūziškai išleistoje 72 puslapių brošiūroje. Iš viso Komisijos per trumpesnį nei pusantrų metų laikotarpį sudarytoje byloje buvo 3 500 puslapių (36 tomai). Ketinta baudžiamojon atsakomybėn patraukti apie 200 asmenų. Daugiau kaip pusė jų buvo suimta. Visus įtariamuosius amnestavo 1920 metų pradžioje, Europos valstybėms pripažinus Azerbaidžano Demokratinę Respubliką de facto.

Ypatingoji komisija nustatė, kad 1918 metų kovo 30 d. – balandžio 1 d. Baku mieste buvo nužudyta apie 12 tūkstančių musulmonų gyventojų. Žudynes sukurstę bolševikai siekė sutriuškinti Baku mieste vis daugiau šalininkų įgyjančią nacionalinę demokratinę partiją „Musavat“. Ši partija praėjusį rudenį įvykusiuose Baku tarybos rinkimuose gavo apie 40 procentų rinkėjų balsų. „Musavat“ siekė azerbaidžaniečių nacionalinės autonomijos, kurioje  bolševikams nebuvo vietos. Sprendėsi Užkaukazės likimas, – aiškino, kodėl reikėjo pirma dingstimi ginklu užpulti musulmonų partiją, bolševikų vadas Stepanas Šaumianas. – Jiems paėmus viršų Baku, miestas būtų buvęs paskelbtas Azerbaidžano sostine

Pats Šaumianas (ištikimo armėnų tautos sūnaus vardu nuo sovietinių laikų vadinama dabartinė „Kalnų Karabacho respublikos sostinė“ Stepanakertas) aiškino Baku kilus pilietinį karą. Jis parašė ataskaitoje savo vadams Maskvoje, kad armėnų partijos „Dašnakcutiun“ ginkluotų būrių (3-4 tūkstančiai žmonių) dalyvavimas suteikė pilietiniam karui nacionalinių skerdynių pobūdį, bet išvengti to nebuvo galima. Mes sąmoningai tai darėme. Persų pasiuntinys, tuščiai mėginęs taikyti priešininkus ir gelbėti Persijos valdinius, visa tai pavadino musulmonų skerdynėmis, kurias sukurstė ginkluotos armėnų pajėgos. Didžiosios Britanijos pasiuntinys aiškino, kad bolševikai vieni niekada nebūtų ryžęsi pulti musulmonų; armėnų prisidėjimą prie bolševikų jis pavadino viena didžiausiu Armėnų nacionalinės tarybos klaidų jos istorijoje ir dėlto kalčiausia esanti armėnų politinė organizacija „Dašnakcutiun“.

Armėnų vadeivų vedami baudėjų būriai, prisidengę sovietinės kariuomenės vardu, žvėriškai žudė musulmonus Baku apylinkėse ir kituose Azerbaidžano miestuose. Ypač nukentėjo Šemacha, kur, anot Komisijos ataskaitos, jie nužudė beveik visus su musulmonų kariuomene nepasitraukusius vyrus, moteris ir vaikus. Šemachoje žuvo 8 tūkstančiai taikių gyventojų, sudeginta visa musulmoniškoji miesto dalis su trylika mečečių ir aštuonių amžių senumo didžiąja šventykla; nusiaubta 72 kaimai apylinkėse. Kuboje taikius gyventojus žudė armėnų sudaromas būrys (1920 metų rudenį Armėnijoje valdžią užgrobę bolševikai nugalabijo šio būrio vadą Amazaspą ir kitus suimtus buvusius savo bendražygius neįprastu būdu – užkapojo kirviu, tuo tarpu šio būrio komisaras iškopė į aukščiausius Sovietų Sąjungoje postus – Anastazas Mikojanas)… Ypatingosios tyrimo komisijos duomenimis, Baku, kituose miestuose ir srityse iš viso nužudyta 30 tūkstančių musulmonų.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Ypatingoji komisija, suprantama, veikė Azerbaidžano respublikos sienose, o musulmonų žudynių buvusioje Erivanės gubernijoje aplinkybės daugeliu atveju taip ir liko nežinomos. Antai 1918 m. vasario 17 – 21 dienomis pulkininko Pirumovo vadovaujami armėnų reguliariosios kariuomenės daliniai nušlavė nuo žemės paviršiaus 21 azerbaidžaniečių kaimą. Nušlavė – nes griovė iš patrankų; gyventojų likimas – nežinomas… Akivaizdu štai kas: 1920 metų lapkrityje Armėnijos SSR priskaičiuota 12 tūkstančių azerbaidžaniečių, kai 1916 metais penkiose Erivanės gubernijos apskrityse, tekusiose sovietinei Armėnijai, gyveno  246,5 tūkstančio „Aderbeidžano totorių“. Per paskesnius dvejus metus sugrįžo 60 tūkstančių čia gyvenusių azerbaidžaniečių ir 1922 metais Armėnijos SSR jų gyveno  72 596 žmonės.

1921 metais Armėnijai tekusioje Zangezuro apskrities vakarinėje dalyje 6,5 tūkstančio azerbaidžaniečių sudarė vieną 1/10 visų gyventojų (armėnai – 89,5 %), kai tuo tarpu 1916 metais apskrityje jų buvo 119,5 tūkstančio (53,3%). 1992-1994 metų Armėnijos-Azerbaidžano karo metų armėnai okupavo ir likusias žemes, kadaise priklaususias Zangezuro apskričiai.

1919 ir 1920 metais kovo 31-oji Azerbaidžano Demokratinėje Respublikoje buvo minima kaip Nacionalinio gedulo diena. 1998 metų pavasarį Azerbaidžano Respublikos prezidentas Geidaras Alijevas išleido įsaką, skelbiantį kovo 31-ąją Azerbaidžaniečių genocido minėjimo diena. Visos Azerbaidžaną XIX-XX amžiuose ištikusios tragedijos, lydimos žemių grobimo, sakoma įsake, yra atskiri sąmoningos ir planingos armėnų genocido prieš azerbaidžaniečius politikos etapai.

2018.05.23; 18:00

Armėnijos opozicijos lyderis Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Kol armėnų opozicijos lyderis dar nebuvo premjeras, bet jau buvo aišku, kad šalies parlamentas privalės jį tvirtinti Ministru Pirmininku, šių eilučių autoriaus galvoje kirbėjo atsargi mintis – gal gi naujojo Armėnijos vadovo Nikolo Pašiniano užsienio politika vis tik bus civilizuota, paremta tarptautine teise bei pagarba kaimyninių šalių teritoriniam vientisumui?

Nieko panašaus. Tikrieji Nikolo Pašiniano ketinimai išryškėjo labai greitai. Jau gegužės 9-ąją naujasis premjeras nuvyko į Kalnų Karabachą. Vien tik šis faktas – nuvykimas – byloja, jog buvo grubiai pažeistas kaimyninės šalies teritorinis vientisumas. Kalnų Karabachą (arba Juodąjį Sodą, išvertus į lietuvių kalbą) kaimyninis Azerbaidžanas laiko sava teritorija.

Į diskusijas, kodėl oficialusis Baku teisus, traktuodamas Kalnų Karabachą esant savu, šį sykį nesileisime (apie tai jau daug rašyta, visi argumentai seniai žinomi, be to, šiandien noriu apžvelgti visai kitus apsektus). Ir vis dėlto privalau priminti, kad Azerbaidžano poziciją dėl Kalnų Karabacho remia ir tarptautinė bendruomenė, įskaitant NATO bei Europos Sąjungos šalis. Tad, vadovaujantis tarptautine teise, N.Pašinianas tikrai neturėjo teisės vykti į Kalnų Karabachą negavęs Azerbaidžano leidimo – vizos. Bet nuvažiavo. Nepaisė aplinkybės, jog po šio akibrokšto oficialusis Baku bus priverstas griežtai reaguoti (taip pasielgtų bet kuri kita valstybė, jei į jos teritoriją įžengtume be jos sutikimo).

Tad akivaizdu, kad N.Pašinianas, net nespėjęs deramai įsitaisyti premjero krėsle, jau savo pirmaisiais žingsniais pademonstravo nepagarbą ne tik Azerbaidžanui, bet ir tarptautinei bendruomenei, taip pat – ir Lietuvai. Suprask, jam nusispjauti į mūsų rezoliucijas, raginančias grąžinti Juodąjį Sodą teisėtiems šeimininkams.

Beje, remiantis naujausiomis žiniomis, N.Pašinianas, regis, dar aršesnis separatistas nei liūdnai pagarsėjęs jo pirmtakas eksprezidentas Seržas Sargsianas. Tuoj paaiškinsiu – kodėl. Maždaug prieš du dešimtmečius Jerevanas liovėsi viešai svaičiojęs apie Kalnų Karabacho prisijungimą tenkindamasis vien minimum programa: „Kalnų Karabacho tauta nori nepriklausomybės“. Armėnijos politikai tuomet suprato, kad, tarptautinei bendruomenei vieningai smerkiant Kalnų Karabacho okupaciją, jiems nepavyks sulaukti Vakarų palaiminimo mechaniškai prijungus žemes.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Armėnija pradėjo taikyti gudresnę taktiką – neva Kalnų Karabache gyvena kažin kokia ypatinga Arcacho tauta, skelbianti nepriklausomybę nuo Azerbaidžano, mat buvo azerbaidžaniečių engiama ir skriaudžiama. Gudriau nesugalvosi. Pirmiausiai įtvirtinkime Vakarų sąmonėje nuomonę, kad Kalnų Karabachas – atskira valstybė, o jos gyventojai – unikali tauta, o jau tada, nurimus aistroms ir pasipiktinimams, toji atskira valstybė neva demokratinio referendumo būdu panorės prisijungti prie draugiškos Armėnijos.

Šią nuosaikiai klastingą poziciją armėnų lobistai atkakliai kalė į sąmonę tiek Amerikos, tiek Europos politikams, žurnalistams kelis dešimtmečius be sustojimo. Šią nuostatą garsino ir dešimt metų Armėnijai vadovavęs aršus separatistas S.Sargsianas, buvęs šalies prezidentas.

Be abejo, Armėnijai nepavyko apgauti Vakarų, jog Kalnų Karabache dabar esantys žmonės tiesiog nori gyventi nepriklausomi nuo neva nesukalbamų azerbaidžaniečių. Tačiau armėniškos gudrybės slepiant tikrąsias priežastis – teritorines pretenzijas Azerbaidžanui – kai kam Vakaruose susuko galvas. Juk lozungai apie tautos teisę į nepriklausomybę bei apie nuolat visų skriaudžiamus vargšus armėnus žadina užuojautą. Ir vis dėlto patikėjusių Jerevano pasakomis – mažuma. Tiek Vašingtono, tiek Briuselio pozicija liko nepalaužiama: Kalnų Karabachas – okupuotas, okupantai, t.y. armėnai, privalo pasitraukti.

Dabar Vakarams teks būti dar atidesniems, principingesniems, piktesniems. Mat naujasis Armėnijos premjeras, nuvykęs į Kalnų Karabachą, pradėjo kalbėti netikėtai aršiai. Užuot prabilęs bent jau taip, kaip kadaise sakydavo jo pirmtakas S.Sargsianas, N.Pašinianas rėžė be diplomatinių vingrybių: jam jau neužtenka atskiros Kalnų Karabacho respublikos, jis atvirai reikalauja Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos. Užuot pripažinęs armėniškas kaltes ir klaidas jis tvirtino sieksiąs tarptautinio Arcacho (taip dabar armėnai vadina Kalnų Karabachą) pripažinimo. Jis net pareiškė norįs keisti derybų sąlygas: tegul diskusijose dėl Kalnų Karabacho dalyvauja ne tik tarptautinės bendruomenės atstovai, Azerbaidžanas ir Armėnija, bet ir tie, kurie nūnai gyvena Kalnų Karabache. Akivaizdus bandymas susilpninti Azerbaidžano pozicijas. 

Tokią poziciją N.Pašinianas demonstravo tiek kalbėdamas Armėnijos parlamente gegužės 1-osios ir 8-osios dienomis, tiek gegužės 9-ąją neteisėtai nuvažiuodamas į Kalnų Karabachą. „Kai Arcachą pripažins tarptautinė bendruomenė, tada Armėnijos ir Arcacho tautos pareikš savo poziciją dėl susijungimo“, – kalbėjo N.Pašinianas.

Kodėl N.Pašinianas tapo net aršesnis separatistas nei jo pirmtakai, – atspėti lengva. N.Pašinianas tikisi, kad Vakarai, sužavėti jo antikorupcinėmis kalbomis bei pažadais demokratiškai valdyti šalį, ims nebepastebėti konfrontacinės Jerevano politikos kaimynų atžvilgiu. Jis deda dideles viltis, kad Vakarams labiau rūpės demokratija nei Kalnų Karabacho likimas.

N.Pašinianas daro lemtingą klaidą. Vakarai negali ignoruoti šalių teritorinio vientisumo taisyklių pažeidimų Pietų Kaukaze, nes priešingu atveju bus sukurtas precedentas naujoms teritorinėms pretenzijoms atsirasti bet kurioje pasaulio teritorijoje. Dėl teritorinių pretenzijų Vakarai turi būti principingi visur – ne tik Pietų Kaukaze. Tai supranta ir Vašingtonas, ir Briuselis, ir Berlynas, ir Paryžius. Nusileisi vienur, gaisras įsiliepsnos kitur.

Savo politikos klaidingumo nesuvokia, regis, tik Jerevanas. Jei Armėnija nebūtų okupavusi Kalnų Karabacho (aktyvūs veiksmai plėtojosi 1988 – 1994 metais), šiandien ji būtų visai kitokia šalis. Bent jau žymiai turtingesnė, nes nereikėtų pyktis nei su Turkija, nei su Azerbaidžanu (būtų atvira prekyba), bei mažiau priklausoma nuo Rusijos (nereikėtų Rusijos karinės bazės), nes netektų baimintis Azerbaidžano karinės galios.

Pažymėtina, kad jau pirmieji N.Pašiniano raginimai „kaimynams gyventi draugiškai“ pasirodė esantys klastingomis intrigomis. Prisiminkime, kaip N.Pašinianas bandė susidraugauti su Turkija ignoruodamas Azerbaidžaną. Naujasis Armėnijos premjeras tikriausiai svarstė: „Turkija – didesnė, galingesnė už Azerbaidžaną. Jei su ja pavyktų pradėt bent minimalų dialogą, sukalbamesnis taptų ir Azerbaidžanas“.

Nepavyko. Turkijos užsienio reikalų ministerija iš karto atkirto: negali būti jokių kalbų apie Ankaros ir Jerevano draugystes, kol armėnai laiko okupavę Kalnų Karabachą. Turkija atmetė ir Jerevano pastangas pradėti bet kokias kitas derybas. Nes Jerevanas vis dar reikalauja, kad Turkija pripažintų 1915-ųjų tragediją „armėnų tautos genocidu“. Turkai stebisi, kodėl tada Jerevanas neatidaro savo archyvų, kad įrodytų tokias tiesas? Juk jei 1915-ieji – genocidas, kodėl Armėnija nuo tartpautinės bendruomenės slepia savo archyvuose faktus, įrodančius turkų kaltę? Pavyzdžiui, turkai senų seniausiai atidarę savo archyvus: ieškokite ko tik norite. O armėnai – slapukauja. Keistas, įtartinas slapukavimas.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Žodžiu, konfrontacija su Azerbaidžanu (o tuo pačiu – ir su tarptautine bendruomene) tikriausiai tęsis šaliai vadovaujant ir N.Pašinianui. Turime padėtį be išeities. Jei N.Pašinianas – separatistų pusėje, vadinasi, jis – ne tas armėnų lyderis, su kuriuo Vakarams derėtų nuoširdžiai glebesčiuotis. Sveikindami demokratinius procesus Armėnijoje mes privalome nuolat reikalauti, kad armėnai kuo greičiau pasitrauktų iš okupuotų teritorijų. Kol Armėnija – mažoji Rusijos kopija, Vakarų draugystė su naujuoju premjeru N.Pašinianu privalo būti atsargi, rezervuota. Jei N.Pašinianas laimina svetimų teritorijų grobimą, jis negali būti priskirtas civilizuotų politikų grupei. Jei N.Pašinianas skatina teritorines pretenzijas (esama pavojaus, kad įšaldytas konfliktas dėl Kalnų Karabacho peraugs į rimtą karą), jis neturėtų būti priimamas Vakarų sostinėse kaip lygiavertis politikas. „Pirma – grąžink, ką neteisėtai užgrobei, štai tada, tik tada, pradėsime draugiškai kalbėtis“ – tokia privalo būti vieninga Vakarų laikysena bendraujant su ponu N.Pašinianu.  

Maža vilčių, jog Armėnija pradės gerbti Jungtinių Tautų rezoliucijas, įpareigojančias grąžinti užgrobtas teritorijas, dar ir dėl to, kad prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos per parą apšaudė azerbaidžaniečių pozicijas fronto linijoje net 130 kartų. Viešojoje erdvėje niekur neaptikau pranešimų, jog N.Pašinianas būtų liepęs nedelsiant nutraukti ugnį.

Iškalbinga tyla. Tyla prieš audrą?

2018.05.11; 11:10

Azerbaidžano sostinė Baku vakare

Pasaulinių parodų sulaukiame kas penkeri metai ir miestą, kuriame ji vyksta, vadiname Pasaulio sostine. 2020 metais WORLD EXPO dalyviai įsikurs Jungtinių Arabų Emyratų mieste Dubajuje, o kur keliaus paroda dar po penkerių metų, paaiškės šių metų rudenį – dėl teisės ją surengti varžosi Japonijos miestas Osaka, Rusijos – Jekaterinburgas ir Azerbaidžano sostinė – Baku.

Paryžius pasitraukė,  Baku žengia į priekį

Kas galėjo pamanyti iš varžytuvių dėl teisės surengti EXPO-2025 pasitrauksiant Paryžių! Pirmoji „Visų tautų“ pasiekimų paroda įvyko Londone 1851 metais, tačiau jos pirmtaku laikytinos prancūzų rengiamos parodos ir ypač 1844 metais Paryžiuje surengta „tarptautinė paroda“. 1889 metais į Paryžiuje surengtą pasaulinę parodą atvykę svečiai pamatė ta proga pastatytą „300 metro aukščio bokštą“ (tada manyta, parodai pasibaigus, šią architekto Gustavo Eifelio su bendradarbiais sukonstruotą metalinę piramidę išardyti – gal nė patys statytojai neįsivaizdavo, kokia ateitis jos laukia).

Paryžiuje įvyko šešios pasaulinės parodos, tiesa, iš jų tik viena XX amžiuje – 1937-aisiais (pirmą kartą dalyvavo Lietuvos Respublika). Paryžiuje įsikūręs Tarptautinis parodų biuras (pr. Bureau International des Expositions, BIE), veikiantis pagal konvenciją, kurios narėmis yra 170 valstybių (jų atstovai slaptu balsavimu generalinėje asamblėjoje ir išrenka miestą – parodos rengėją). 

Daugelio manymu, Paryžius turėjo visus šansus laimėti ateinantį lapkritį įvyksiančius rinkimus. Tokių lūkesčių neslėpė ir patys prancūzai praėjusios vasaros pradžioje įvykusioje BIE generalinėje asamblėjoje, kurios metu EXPO-2025 surengti pasišovusių miestų atstovai pasakojo, kaip tai padarysią. Paryžiečiai bene aiškiausiai apibūdino tokio renginio esmę: „Paroda – tai mėginimas parodyti, ko mums reikia drauge žengiant į ateitį.“ Tiesa, nepasakė, iš kur paimsią tokio masto projektui įgyvendinti reikalingus pinigus. Ir štai šių metų pradžioje Prancūzija atšaukė savo paraišką:  šaliai, kuri 2024 metais rengia Vasaros olimpines žaidynes, būtų pernelyg sunki našta dar ir  EXPO.

Surengti Pasaulinę parodą, kaip sako pretendentai, yra „didelė garbė“,  tačiau tai – itin nepigus malonumas. Paryžius ketino tam išleisti €3,5 milijardo eurų, palyginti kuklią sumą, nes Milane 2015 metais vykusios parodos biudžetas sudarė €14 milijardų (Italijos prokurorai dar aiškinasi, ar dalis šių pinigų neprilipo kam prie rankų), o penkeriais metais anksčiau Kinija tikrai nepasikuklino: Šanchajuje išleista kaip niekur iki tol – $60 milijardų.

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Minėtos  BIE generalinės asamblėjos metu Jekaterinburgo atstovai patikino, kad jiems nepritrūks pinigų parodai „tinkamai“ surengti. Baku atstovai pasakė dar aiškiau: mus remia aukščiausioji šalies vadovybė, esame pasirengę išleisti tiek, kiek reikės. Azerbaidžano pusė lapkritį surengė Paryžiuje priėmimą, kuriame dalyvavusi šalies pirmoji viceprezidentė Mehriban Alijeva patvirtino: Baku laimėjus balsavimą, Azerbaidžanas yra pasirengęs skirti parodai surengti reikiamas lėšas ir dar „paremti besivystančiųjų šalių dalyvavimą parodoje“.

Šiame priėmime Mehriban Alijeva kalbėjo, kad pasaulinėse parodose siekiama atskleisti įvairovę lygybės ir visų kultūrų gerbimo pagrindu, telkti tarptautinę bendruomenę visam pasauliui svarbių dalykų aptarimui ir bendradarbiavimui. Azerbaidžanas yra viena tinkamiausių vietų tokiam renginiui. Žemynų ir civilizacijų sandūroje išsidėsčiusi šalis yra prekybos, politikos, kultūros tiltas tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Ištisus du tūkstantmečius per Azerbaidžano žemes driekėsi Šilko kelias, kuriuo vyko įvairiopi mainai. Per amžius įvairios etninės bendrijos ir religijos šiose žemėse gyvavo savitarpio darnoje ir pagarboje. Taip klostėsi Azerbaidžano kultūra. „Etninė ir religinė įvairovė, daugelio kultūrų sąveika – tai ne tik mūsų valstybės politika, tačiau ir mūsų gyvenimo būdas, – sakė viceprezidentė. – Tai yra ir mūsų istorija, ir šios dienos tikrovė. Mes esame pasaulietinė, daugelio kultūrų ir įvairių tikėjimų visuomenė ir tuo didžiuojamės.“

Dar kalbėtoja paaiškino, kas svarbiausia šūkyje, kuriuo sektų Baku atstovai, išrinkus jų miestą pasaulinės parodos rengėju: „Žmogiškojo kapitalo gausinimas ir geresnės ateities kūrimas“ (angl. Developing human capital, building a better future). Žmogiškasis kapitalas – svarbiausias pasaulio turtas. Technologijos veikia žmoniją, tačiau reikia mesti žvilgsnį toliau nei siekia technologijos ir sutelkti dėmesį į žmones, kurie valdo ekonomiką, visuomenę ir visą kūrybą – pradedant lyderiais ir baigiant paprastais žmonėmis. Paroda sudarys galimybę aptarti, kaip sukauptas žinias ir patirtį, gabumus ir mokėjimą veiksmingiausiai telkti visuomenės narių gėrovės vardan (apie tai ir apie daug ką kita galima sužinoti svetainėje  www.bakuexpo2025.com).

Kaip žinome, 2000 metais 147 pasaulio valstybės susitarė dėl pagrindinių socialinės-ekonominės politikos krypčių skurdui įveikti iki 2015 metų, tačiau per tuos metus žmonija pažengė ne per toliausiai. Naujos Jungtinių Tautų programos numato mažinti skurdą ir badą, užkardyti labiausiai išplitusias ligas, saugoti  gamtą ir bendradarbiauti visame kame, kas kelia žmonijai grėsmę. Daugeliui atrodo, jog šiomis pastangomis ir siekiama gausinti žmogiškąjį kapitalą. Šiuo terminu mokslininkai (tarp jų ir Nobelio premijos laureatai, to paties Alfredo Nobelio, kurio turtą gausino ir Baku naftos verslovės) trumpai apibūdina intelektą, sveikatą, išsilavinimą, našų, tinkamai atliekamą darbą, pasitenkinimą  gyvenimu ir laiko visa tai svarbiausiu nacionaliniu turtu.  

Jerevanas griežia dantimis

Minėtoje BIE generalinėje asamblėjoje, vykusioje praėjusią vasaros pradžioje Paryžiuje, susilaukta ir akibrokšto. Baku atstovai pasakojo apie Azerbaidžano gamtą ir jos turtus (ne tik naftą ir dujas), daugelį amžių kurtą kultūrą, pradedant uolų įrašais (Gobustano archeologinis draustinis, 2007 metais UNESCO paskelbtas pasaulio paveldo vietove), „Naująjį šilko kelią“ (tarptautinius transporto koridorius), popiežiaus Pranciškaus vizitą (kultūrų ir tikėjimų glaudumą) bei kita. Azerbaidžaniečiams pristačius savo paraišką, žodį paėmė Armėnijos pirmasis konsulas Prancūzijoje ir visoje salėje, kaip parašė Jekaterinburge įsikūrusios Uralo internetinės naujienų tarnybos Ura.Ru reportaže iš Paryžiaus, „kilo įtampa, o galinės eilės paniuro“.

Armėnas pareiškė, kad „mūsų vyriausybė pasisako prieš tarptautinės parodos rengimą Baku“. Girdi, Azerbaidžanas esąs įtampos Kaukazo regione židinys, savo politiką grindžia ginklavimusi, auklėja jaunimą neapykantos dvasioje. „Tai valstybė, kuri pastoviai grasina savo kaimynei – Armėnijai.“ Tad spręskite, ar tokioje valstybėje gali vykti tarptautinė paroda. „Azerbaidžano atstovas oponentui, kaip rašo ta pati Ura.Ru, atsakė stengdamasis neprarasti savitvardos.“ Mums ne naujiena, kalbėjo jis, tokie pareiškimai. Mes pripratome prie to, kad kolegos armėnai nuolat politizuoja visus klausimus. Mes didžiuojamės savo kandidatu ir esame tikri padarysią visa, kas būtina parodai tinkamai surengti. O Armėnija – ne ta šalis, kuri turi teisę taip kalbėti. Ji okupavo Azerbaidžano teritoriją ir tai pripažįsta pasaulio bendruomenė, vykdo nusikaltimus Azerbaidžano žemėse.

Azerbaidžanas – labai įdomi šalis turistams ir keliautojams

Kylančias aistras numalšino Tarptautinio parodų biuro sekretorius Stinas Kristensenas: „Norėčiau priminti visiems čia esantiems – mūsų pareiga yra išrinkti miestą, kur vyks EXPO-2025 ir mes nenukrypstamai laikysimės šio kelio.“

Visiškai neseniai Bangladešo sostinėje Dakoje 45-oji Islamo bendradarbiavimo organizacijos valstybių-narių užsienio reikalų ministrų sesija priėmė ne vieną rezoliuciją, kurioje kalbama ir apie šiuos dalykus. Ministrai pareiškė, kad konfliktus ir krizes reikia spręsti laikantis JT įstatų pripažįstamų tarptautinių normų. Azerbaidžano teritorinis vientisumas yra neliečiamas. Rezoliucijoje „Armėnijos Respublikos agresija prieš Azerbaidžano Respubliką“ nurodoma, kad Armėnija nevykdo JT Saugumo Tarybos reikalavimo išvesti kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano žemių, ir visos valstybės raginamos netiekti Armėnijai ginklų bei neleisti jų gabenti per savo sienas. Taip pat valstybės-narės skatinamos ryžtingai pasmerkti Armėnijos ginkluotųjų pajėgų įvykdytas masines taikių gyventojų žudynes Chodžalyje 1992 metų vasario mėnesį ir kitur okupuotose Azerbaidžano žemėse bei pripažinti tai kariniu nusikaltimu, nusikaltimu žmoniškumui ir genocidu.

Ministrai taip pat paragino palaikyti Baku kandidatūrą EXPO-2025 miesto-rengėjo rinkimuose.

Apie tai, kad Azerbaidžanas svariai prisideda prie geresnio įvairių kultūrų ir tikėjimų žmonių savitarpio supratimo, liudija čia vykstantys tarptautiniai renginiai. Antai Azerbaidžanui paskatinus užsimezgė Pasaulinis kultūrų forumas, radęs pritarimą Jungtinėse Tautose, UNESCO, Europos Taryboje, JT Civilizacijų aljanse, Pasaulinėje turizmo organizacijoje, čia susitinka religiniai veikėjai. 2015 metais Baku įvyko I Europos žaidynės, o 2017 metais – IV Islamo solidarumo žaidynės… Visi tai mato. Tik armėnai to vis neprisiverčia pripažinti.

Šalis – EXPO šeimininkė turi nemažai išleisti, tačiau gali tikėtis ir įvairiopos grąžos. Pirmiausia tai pajamos prekybos, bankininkystės, oro skrydžių, viešbučių ūkio, transporto srityse, nekilnojamojo turto rinkoje. EXPO 2010 Šanchajuje sulaukė daugiau kaip 73 milijonų lankytojų iš daugiau kaip 190 šalių ir atnešė $12 milijardų pelno. Ekspertai apskaičiavo, kad Dubajui rengiantis parodai Jungtinių Arabų Emyratų ekonomika pasipildys $23 milijardais. To gali tikėtis ir Azerbaidžanas, nors čia apsilankytų, kaip manoma, nepalyginti mažiau nei Kinijoje žmonių – apie 18 milijonų. Galiausiai – šalies reputacija. Azerbaidžano – regiono lyderio – pozicijos dar labiau sutvirtėtų.  Visi to linki. Tik ne armėnai…

Katalikai, judėjai – visi broliai

Dauguma Azerbaidžano gyventojų išpažįsta islamo tikėjimą, tačiau čia veikia ir kitos religinės bendruomenės, tarp jų – katalikų (vieni nurodo 300 narių, kiti – daugėliau). 2016 metų rudenį Baku lankęsis Romos popiežius Pranciškus susitikimo su šalies prezidentu Ilhamu Alijevu metu pasakė, kad Azerbaidžano žmonės gali laisvai išpažinti savo tikėjimą, o skirtingos religinės bendruomenės broliškai sutaria. Tai buvo ne pirmas Šventojo Sosto ir Vatikano valstybės vadovų vizitas Azerbaidžane – 2002 metais čia viešėjo Jonas Paulius II. Po šio popiežiaus apsilankymo tuometis šalies prezidentas Heidaras Alijevas patvarkė skirti katalikų bendruomenei neatlygintinai žemės sklypą bažnyčios statybai. Dabar jo įpėdinis aukojo mišias čia pastatytoje Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje. Be vietinių katalikų, ją lanko keli tūkstančiai Azerbaidžane gyvenančių užsieniečių. Beje, 2016-ieji Azerbaidžane buvo paskelbti, lietuviškai sakant, kultūrų sąveikos metais.

Azerbaidžano sostinėje Baku

Pats Ilhamas Alijevas Vatikane lankėsi 2015-ųjų pavasarį ir susilaukė popiežiaus padėkos už svarų prisidėjimą prie žmonijos dvasinio paveldo išsaugojimo. Mat Azerbaidžane veikiantis didžiausias nevalstybinis Heidaro Alijevo fondas skyrė lėšų ankstyvosios krikščionybės išpažintojų katakomboms, taip pat Siksto koplyčiai restauruoti. Toks indėlis, kaip parašė „Forbes“, yra pirmas, pasiekęs Vatikaną iš musulmonų gyvenamos valstybės. Straipsnio šiame įtakingame žurnale autorius ((Wade Shepard), Kinijos šių dienų gyvenimo ir „Naujojo šilko kelio“ tyrėjas, mano, kad popiežiaus Pranciškaus vizitas Baku, jo susitikimai su čionykščių religinių bendruomenių atstovais buvo ir atsakas į Azerbaidžano politinės vadovybės siekį „tapti svarbia tautų ir kultūrų kryžkele“.

Iš Azerbaidžano kilęs žydas (Arye Gut) leidinyje „The Jerusalem Post“ tvirtina: jeigu EXPO-2025  vyktų Baku, tai paroda tikrai susilauktų pasisekimo. Šito, tarptautinių santykių eksperto nuomone, neabejotinai nusipelno ketvirtį amžiaus nepriklausomai gyvuojanti „Ugnies šalis“ – politiškai stabili ir ekonomiškai pajėgi valstybė, vaizdingas, svetingas ir saugus kraštas. Autorius primena Baku su vizitu viešėjusio Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanjahu atsiliepimą apie šių dviejų šalių bendradarbiavimą: „Pasaulyje tiek nepakantumo, tiek tamsumo, ir štai pavyzdys, kokie visur galėtų ir turėtų būti musulmonų ir žydų santykiai.“ Taip pat pateikiama ir Ilhamo Alijevo nuomonė: „Daugelį amžių Azerbaidžanas ir žydų tautos gyveno taikoje kaip seni geri kaimynai ir ši draugystė bei broliški santykiai toliau gyvuoja tarp mūsų šalių. Žydų bendruomenė energingai padeda mums stiprinti dvišalius santykius. Azerbaidžane esama septynių sinagogų, iš kurių penkios – sostinėje Baku, veikia žydiškos mokyklos.“

„The Jerusalem Post“ autorius priduria: pastatytas didžiausias Pietų Kaukaze žydų švietimo centras, numatyta įkurti pirmąjį šiame regione žydų muziejų. Šiaurės Azerbaidžane, musulmonų gyvenamo Kubos miestelio pašonėje,  gyvuoja žydų miestelis – vienintelis už Izraelio sienų (Qirmizi Qesebe). Šiame krašte žydai ir musulmonai darniai sugyvena nuo amžių ir tai yra „geriausias civilizacijų ir konfesijų dialogo modelis“. Kadaise apie šią žydų kalniečių gyvenvietę rašė šveicarų laikraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Mat keli Rusijos nekilnojamo turto karaliais vadinami turtuoliai yra kilę iš šio miestelio. „Prezidentas Ilhamas Alijevas apie žydus atsiliepia kaip apie savo bičiulius, – rašo laikraštis, – o žydus kalniečius vadina savo broliais.“

2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į  Kaukazo Albanijos valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda). Iki Rusijai pavergiant Pietų Kaukazą udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache.

Azerbaidžanas. Sostinė Baku

1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šventosios Jekaterinos vienuolyne, aptiko albaniškai parašytą liturginių skaitinių rinkinį. 2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis  veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų rankos) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėnišką“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).

Tų pačių 2003 metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta atnaujinta Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Čia kasinėjimą vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta. Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji šv. Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.

Į visas keturias pasaulio puses

Kadaise Didysis šilko kelias driekėsi (atsišakodamas, keisdamas vietą) daugiau kaip 12 tūkstančių kilometrų ir siejo Rytus su Vakarais – nuo Romos iki Kinijos. Baku senamiestyje turistai aplanko du pirklių ir keliautojų (keliavo ir mokslininkai, amatininkai, poetai) nakvynės namus,  vadintus karavansarajais; žinoma, jie mena ne pačius seniausius amžius. (Paprastai teisės rengti EXPO-2025 laimėtojai įkurdina parodos dalyvius kurioje nors iš stingulio pažadintoje miesto dalyje ar buvusiame tyrlaukyje. Baku laimėjus EXPO-2025 miesto-šeimininko rinkimus, parodai skirtos teritorijos viduryje rastųsi greičiausiai būtent karavansarajaus apybrėžų Azerbaidžano nacionalinis paviljonas; ne per toliausiai išsidėstę tarptautinis Heidaro Alijevo oro uostas, golfo laukai ir senovės ugnies garbintojų šventykla.) Istoriškai labai netolimais 1998 metais Baku įvyko konferencija, kurioje 33 valstybių pasiuntiniai sutarė gaivinti Didįjį šilko kelią, šių dienų žodžiais kalbant – tiesti transporto koridorių „Europa-Kaukazas-Azija“.

Dabar Azerbaidžaną kertantys tarptautiniai keliai veda į visas keturias pasaulio dalis. 2005 metais Azerbaidžanas prisidėjo prie tarptautinio transporto koridoriaus „Šiaurė-Pietūs“ tiesimo. Azerbaidžanas – vienintelė valstybė, turinti sieną ir su Rusija, ir su Iranu. Azerbaidžaną su Iranu sujungsiantis geležinkelis reiškia tiesioginį susisiekimą tarp Persijos įlankos baseino valstybių (Indija, Pakistanas, Iranas) ir Baltijos jūros uostų – iki Skandinavijos. Be kita ko, Azerbaidžaną su Iranu jungiantis geležinkelis pagyvins abipusį turizmą; azerbaidžaniečiai maldininkai  juo keliaus į Irane esančias šventąsias vietas. 

Specialistai apskaičiavo, kad per Azerbaidžaną veda trumpiausias ir pigiausias krovinių kelias iš Persijos įlankos pakrančių prie Juodosios jūros ir toliau – į Europos Sąjungos valstybes. Nugabenti krovinius iš Persijos įlankos šalių ir Indijos į Europą per Sueco kanalą trunka 30-40 parų, o transporto koridoriumi „Pietūs-Vakarai“ teprireikia 15 parų ir pigiau kainuoja. Tuo tarpu krovinių apyvarta tarp Indijos ir Europos šalių vis didėja.

Azerbaidžaniečiai – svetinga tauta. Slaptai.lt nuotr.

2014 metais atvėrė vartus naujasis Baku tarptautinis jūros prekybos uostas. Su krovinių oro uostu, logistikos centru ir laisvosios prekybos zona ir visa kita jis tampa didžiausia transporto kryžkele iš rytų į vakarus ir iš šiaurės į pietus. Susitarta krovinių gabenimui maršrutu Azija-Kaspijos jūra-Europa (Kinija-Kazachstanas-Azerbaidžanas – Gruzija-Turkija…) taikyti lengvatinį apmokestinimą. 2017-ųjų rudenį atidarytas geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas – dar viena svarbi „Naujojo šilko kelio“ atkarpa. Kaspijos jūrą ir Azerbaidžaną kertantis transporto koridorius  „Rytai-Vakarai“ yra trumpiausias kelias kroviniams gabenti iš Kinijos Europą. Galiausiai telieka susieti transporto koridorius – tai reiškia galimybę krovinius gabenti bet kuria pageidaujama kryptimi.

Beje, praėjusiais metais Lietuva su Europos Sąjungos parama elektrifikavo geležinkelį nuo Naujosios Vilnios iki Kenos, o iki 2022 metų ketina tai padaryti ir visoje linijoje iki Klaipėdos; baltarusiai savo ruožtu elektrifikavo iš Molodečno iki Lietuvos pasienio vedantį geležinkelį, kaimynams padėjo Kinijos bankas – „šilku“ kvepia ir mūsų pusėje, tik reikia nežiopsoti.

O pavydėti gali tik nenorintis žengti su Azerbaidžanu vienu keliu…

2018.05.08; 06:00

Karingasis Seržas Sargsianas. Karikatūra

Iš Armėnijos ateina vis daugiau nerimą keliančių žinių. Opozicija tvirtina, kad į Jerevano gatves protestuoti prieš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano paskyrimą į milžiniškus įgaliojimus turinčio premjero postą jau išėjo per 160 tūkst. žmonių. Tuo tarpu oficialusis Jerevanas teisinasi, kad protestuotojų kelis kartus mažiau – vos apie 35 tūkst., o tai esą vos 7 – 8 proc. rinkėjų. Taigi valdžia, pasak oficialiojo Jerevano, neturinti paklusti menkutės opozicijos reikalavimams.

Guminės lazdos ir garsinės granatos

Paskutiniais duomenimis, Armėnijos policija prieš protestuotojus naudoja jėgą: ne tik gumines lazdas, bet ir garsines granatas. Manoma, kad policija suėmė per 300 aktyviausių mitinguojančių. Tikriausiai jau bus sulaikyti ir visi svarbiausi opozicijos lyderiai. Bent jau užsienio informacijos agentūros teigia, kad Armėnijos jėgos struktūrų atstovai sekmadienį sučiupo pagrindinį antivyriausybinių protestų lyderį Nikolą Pašinianą. Tai greičiausiai įvyko tuoj po trumpo pokalbio su šalies ministru pirmininku Seržu Sargsianu.

Kiek vėliau kartu su N.Pašinianu buvo suimtas ir opozicionierius Sasunas Mikaelianas, raginęs mitinguojančius ginti suimamą lyderį N.Pašinianą. Tiesa, kai kurie leidiniai, remdamiesi oficialiais Jerevano pranešimais, teigia, kad opozicijos lyderis nebuvo suimtas, o tik išvestas iš pastato po nepavykusios diskusijos su S.Sargsianu.

Rusiška rokiruotė

Armėnijoje protestai įsiplieskė balandžio 13-ąją. N. Pašiniano vadovaujami opozicionieriai smerkia valdžios rokiruotę, kurios metu pastarąjį dešimtmetį prezidentu (dvi kadencijos) buvęs S. Sargsianas tapo premjeru (jį išrinko jo partijos kontroliuojamas parlamentas). Be kita ko, premjeru S.Sargsianas tapo po specialiai pakoreguotos Konstitucijos, suteikiančios premjerui daugiau valdžios nei prezidentui (prezidentas dabar turės tik simbolines galias, o premjero rankose bus sukoncentruota reali vykdomoji valdžia).

Žodžiu, Armėniją ištisą dešimtmetį valdęs S.Sargsianas sužaidė rokiruotę, panašią į tą, kurią kadaise surengė Rusijos valdžia: prezidentas Vladimiras Putinas trumpam pasikeitė vietomis su premjeru Dmitrijumi Medvedevu. Skirtumas tarp Armėnijos ir Rusijos tik toks: Rusijoje pirmuoju smuiku groja prezidentas, Armėnijoje svarbiausiu orkestro dirigentu tampa premjeras.

Taigi remiantis 2015-aisiais metais įsigaliojusiais Konstitucijos pakeitimais pagrindinės prezidento galios perduotos premjero postą užimančiam S.Sargsianui.

Gėdingiausias šios istorijos momentas – sulaužytas pažadas. S.Sargsianas kadaise viešai tvirtino po antrosios prezidento kadencijos daugiau nesieksiąs valdžios. Tačiau šį pažadą sulaužė. Jo aplinka šitaip teisino nuomonių kaitą: S.Sargsianas nenori tapti premjeru, bet į šį postą jį kelia jo partija, kontroliuojanti parlamentą. Suprask, vargšas eksprezidentas negali kitaip pasielgti – privalo paklusti partinės vadovybės sprendimui.

Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Karikatūra

Kol kas sunku prognozuoti, ar šie daugiau nei savaitę trunkantys neramumai išsikvėps, ar peraugs į dar didesnius mitingus, kurie iš valdžios potų išstumtų per dešimtmetį tvirtai įsigalėjusį korumpuotą S.Sargsiano klaną. Taip pat sunku atspėti, kokių veiksmų imsis naujasis premjeras, jei opozicija spaus jį į kampą. Europos Sąjunga perspėja Armėnijos valdžią nesiimti represijų prieš taikiai mitinguojančius.  Tačiau turintis patirties išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas moka griebtis provokacijų, leidžiančių panaudoti griežtesnes tramdymo priemones. Pavyzdžiui, apkaltins opozicionierius regiant teroro aktus. Tokiu atveju represinių struktūrų rankos būtų žymiai laisvesnės areštuojant įtariamuosius, naudojant jėgą, atliekant kratas.

Beje, taip ir atsitiko.

Apkaltino terorizmu

Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba šeštadienį pareiškė užkirtusi kelią serijai teroro aktų šalyje, praneša „RIA Novosti“.

„Du Armėnijos piliečiai ketino susprogdinti visuomeninę svarbą turinčiose vietose 100-150 savadarbių nuotolinio valdymo sprogstamųjų įtaisų“, – sakoma tarnybos tinklalapyje paskelbtame pranešime.

Pasak Armėnijos pareigūnų, sulaikytieji susiję su nuteistu opozicijos aktyvistu Žirairu Sefilianu ir grupe „Casna Crer“, kurios nariai 2016 metais užėmė policijos bazę Jerevane.

Specialiųjų tarnybų duomenimis, teroro aktai buvo planuojami Laisvės aikštėje Jerevane, sostinės prekybos centruose, transporto priemonėse, netoli gyvenamųjų namų, kitose vietose. Iškelta baudžiamoji byla, sulaikytiesiems gresia iki 15 metų kalėjimo.

Šią informaciją pateikė ir lietuviškoji ELTA.

Ar atnaujins karą dėl Kalnų Karabacho? 

Tačiau kaltinimai terorizmu – kur kas mažesnė bėda nei atnaujinti koviniai veiksmai dėl Kalnų Karabacho. Žinių, jog šiomis dienomis kilo susišaudymų fronto linijoje, skiriančioje Armėnijos ir Azerbaidžano ginkluotąsias pajėgas, kol kas nėra. Ir vis dėlto provokacijų meistras S.Sargsianas gali įsakyti savo kariuomenei atnaujinti šaudymus bandant kaltę dėl paliaubų pažeidimų suversti azerbaidžaniečiams. Tada jam būtų lengva reikalauti iš armėnų rimties, susiklausymo ir vienybės. Taip ne sykį jau būta. Aršių karinių susidūrimų paženklinti 2010, 2011, 2012, 2014, ir 2016-ieji metai.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Ypač neramūs buvo 2016-ieji. Tąsyk fronte dėl Kalnų Karabacho žuvo 80 žmonių (daugiausia po 1994-aisiais pasiektų paliaubų). Kas tąsyk nutiko? Susirėmimai truko net penketą dienų, skirtingai nei anksčiau. Baku apkaltino armėnų separatistus su tankų bei aviacijos pagalba užėmus kelias strategines aukštumas Kalnų Karabache. Oficialusis Jerevanas savo ruožtu pareiškė, kad tai Azerbaidžanas smogė separatistams. Nors Azerbaidžano pajėgos tiesiog susigrąžino aukštumas, kurias Kalnų Karabachą okupavusios armėnų pajėgos buvo netikėtai užėmusios. Azerbaidžanas parodė, kad daugiau neleis užimti nė pėdos Kalnų Karabacho žemių.

Beje, tokiais atvejais nustatyti, kas pirmasis pradėjo šaudyti, o kuri pusė vien tik gynėsi, – dažniausiai sudėtinga. Bet Lietuva privalo vadovautis būtent šia taisykle: tarptautinė bendruomenė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos (ES), Atlanto aljanso (NATO), apskritai visų tarptautinių organizacijų asmenyje niekada nepripažino ir pepripažįsta Armėnijos 1992-aisiais įvykdytos Kalnų Karabacho aneksijos, o Jerevanas, nepaisydamas tarptautinės kritikos, tebekontroliuoja virš 11 tūkstančių kvadratinių kilometrų šio regiono teritorijos ir dar okupuoja kitas septynias gretimas Azerbaidžano provincijas. 

Todėl, kad ir kaip bežiūrėsime į Pietų Kaukazo įvykius, azerbaidžaniečių kariai šaudo gindami savo žemes ir teritorijas, o Armėnijos pajėgos šaudo tik tam, kad išlaikytų tai, kas neteisėtai užgrobta.

Ar trokšdamas bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas griebsis provokacijų Kalnų Karabache, – netrukus pamatysime. Situacija ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga, kadangi Armėnijoje dislokuota galinga Rusijos karinė bazė. Niekas šiandien nežino, kokių veiksmų gali griebtis valdžioje taip pat išsilaikyti trokštantis V.Putinas. Gal jam bus naudinga kariauti ne tik Rytų Ukrainoje, Sirijoje, bet dar ir Pietų Kaukaze>

2018.04.23; 03:00

Pistoletas Mauzeris

Neseniai JAV Kongreso Armėnų reikalų komitetas paskelbė laišką prezidentui Donaldui Trampui su raginimu balandžio 24 d. „deramai pagerbti armėnų genocido aukas“. 2015-ųjų pavasarį Armėnų apaštališkoji bažnyčia prieš 100 metų žuvusiuosius pagerbė pakėlusi į šventuosius kankinius. Pati Bažnyčia kada ne kada susilaukia priekaišto dėl tuomečio nusistatymo: atkalbinėjo nuo pasipriešinimo, mokė nuolankumo ir kantrybės.

Argi?

Aštuonias dienas be perstojo skambėjo varpai

Po praėjusių metų pavasarį įsiplieskusio armėnų-azerbaidžaniečių keturių dienų karo viena armėnų žurnalistė apsilankė nepripažintoje respublikoje ir parašė reportažą „Kalnų Karabacho konfliktas: šventikai tarp kryžiaus ir ginklo“ (Конфликт в Нагорном Карабахе: священники между крестом и оружием). Armėnų priešakinėse pozicijose ji pamatė pačių kareivių iš akmenų sukrautas miniatiūrines koplytėles – su kryžiais ir ikonomis viduje. 25-erių kapelionas jai pasakė, kad pagrindinis armėnų dvasininkų vaidmuo čia – melstis už savo kareivius. Čia jų, šventikų, tarnauja daugiau kaip pusė šimto, o vykstant mūšiams buvo atvykę savanoriai, kurie kartu su kryžiumi ėmė į rankas ir automatą. Tačiau tokių buvo nedaug, nes karas Karabache – ne dėl tikėjimo, o dėl teritorijos. Žurnalistė rašo, kad kareiviai jai rodė į XIX amžiaus mečetės minaretus, stūksančius viršum užžėlusių miesto vaiduoklio Agdamo griuvėsių: Karas lieka karu, tačiau svetimų šventyklų mes negriauname ir neniekiname.

Senesnioji karta prisimena tuos laikus, kai šie kareiviai dar nebuvo gimę: 1993 metų vasarą armėnų ginkluotosios pajėgos artilerijos pabūklų ir reaktyvinių įtaisų „Grad“ ugnimi nušlavė Azerbaidžano miestą Agdamą. Tarptautinių stebėtojų nuomone, miestas buvo apiplėštas ir sudegintas armėnų vadovybės įsakymu. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pasmerkė Agdamo rajono užgrobimą ir pareikalavo nedelsiant išvesti armėnų okupacinę kariuomenę iš šio ir kitų okupuotų Azerbaidžano rajonų. Mieste, kuriame gyveno 50 tūkstančių žmonių, neliko nė gyvos dvasios. Armėnai, viską pavertę griuvėsiais, nepalietė mečetės – juk azerbaidžaniečiai į ją nešaudys, o iš aukštai toli matyti…   

Vis dėlto svarbiausia armėnų žurnalistės reportaže pasako ne šventikas, o etnologas, Granušas Chalatianas. Anot jo, dvasinė tarnyba Armėnijos ir Kalnų Karabacho kariuomenėse buvo įteisinta 1997 metais. Šventikų dalyvavimas karo veiksmuose nenumatytas, tačiau etnologui atrodo, kad  per pastaruosius dešimtmečius jie vis labiau prisideda prie karių priešakinėse pozicijoje ir neatmetama tokių atvejų galint pasitaikyti dar dažniau. Po šių žodžių ekspertas panirsta į istorijos gelmes: pas mus daug kalbėta, kad 1915 metų genocido metu armėnai galėjo geriau gintis, jeigu dvasininkai nebūtų jiems teigę minties apie paklusnumą, kantrybę. Bažnyčia pabėgėliams teikė prieglobstį, tačiau nuo pasipriešinimo ginklu – atkalbinėjo. XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios grožinėje literatūroje buvo priekaištaujama bažnyčiai dėl to, kad ji nusišalino nuo nacionalinio išlaisvinimo judėjimo, kvietė vietoj ginklo imti į rankas kastuvus ir statyti

Dašnakų emblema

Armėnų ir gruzinų bažnyčių istorinį vaidmenį ir tai, kur eina plona linija tarp religijos ir politikos, aiškinosi Tbilisyje įsikūrusio nepriklausomo internetinio leidinio „Sova.News“ žurnalistai. Apie Armėnų apaštališkąją bažnyčia leidinio rusiškai parašyta su žodžiais „народ” (liaudis, tauta) ir “существование“ (gyvavimas, egzistencija) prašosi išverčiama šitaip: armėnų tautos tradicijų sergėtoja ir pačios jos būties gynėja (охранитель традиций армянского народа и защитник самого его существования).

O juk, pasirodo, galėjo dar geriau ginti – jeigu nebūtų atkalbinėjusi nuo pasipriešinimo ginklu! Geriau negu antai parašyta mokslo veikale apie Grigaliaus bažnyčios šventikų žygius Pirmajame pasauliniame kare Rusijos pusėje („Участие армянского духовенства в Первой мировой войне на стороне России“): Armėnų dvasininkijos atstovai sunkiausią išmėginimų valandą neapleido savo parapijiečių ir ginklu, kryžiumi bei Dievo žodžiu gynė savo tėvynę. Jo autorius Stepanas Stepaniancas vieną šventikų, dalyvavusių didvyriškuose 1918 metų gegužės mūšiuose prieš turkus (nuo Aragaco kalno iki Sevano ežero aštuonias dienas be perstojo skambėjo varpai, raginantys žmones imtis ginklo) vaizduoja šitaip: ginkluotas mauzeriu, karininko kardu ir Mosino sistemos šautuvu… paėmęs į rankas kryžių… Istorikas didvyriška laiko ir Vano savigyną 1915 metų pavasarį, kurios metu iš armėnų užimto minareto aukštumos vietinis dvasios ganytojas taikliais šūviais naikino miestą apsiautusius turkų artileristus.

Saldybės pažadas ir šautuvai

Rusija paskelbė Turkijai karą 1914 m. lapkričio 2-ąją. Po penkis amžius trukusio despotiško jungo, – parašė imperatorius Nikolajus II kreipimesi į armėnus, – laisvės valanda išmušė ir jums. Imperatorius pareiškė įsitikinimą, jog tiek amžių ištikimybę Rusijai rodančios armėnų tautos atstovai vykdys jų laukiančią pareigą su nepalaužiamu tikėjimu rusų kariuomenės pergale. Susivieniję su savo kraujo broliais, – tikino imperatorius, – jūs galiausiai patirsite laisvės ir teisingumo saldybę. Kaukaze veikiančios armėnų partijos „Dašnakcutiun” vadovybė netruko atsiliepti palinkėjimu imperatoriui įgyvendinti istorinius siekius Rytuose (tegul Rusijos vėliava laisvai plevėsuoja viršum Bosforo ir Dardanelų) ir, suprantama, išspręsti „armėnų klausimą (tegul Jūsų valia, Didysis valdove, gauna laisvę tautos, tebesančios Turkijos junge).

Kadangi Kaukazo fronto ugnyje galėjo atsidurti Ečmiadzino vienuolynas – Grigaliaus bažnyčios židinys ir Visų armėnų katoliko buveinė, iš ten daugiau kaip 100 skrynių su brangenybėmis (aukso dirbiniais, senaisiais rankraščiais ir kita) išgabeno į Maskvą, į armėnų Šventojo kryžiaus bažnyčią. Visų armėnų katolikas prašo išduoti jo žiniai 250 šautuvų su šoviniais, kuriuos jis išdalinsiąs savo nuožiūra, – rašė Kaukazo armijos tiekimo tarnybos viršininkas generalinio štabo viršininkui generolui Judeničiui ir šis patenkino prašymą. Vienuoliai patys ėmė į rankas ginklus ir dalijo juos kitiems – apsigynimui. Tuo tarpu jų aukščiausieji viršininkai anaiptol ne gynybą kėlė svarbiausiuoju siekiu.

Armėnų istoriko Džono Kirkosiano partijos „Dašnakcutiun” veikėjams taikomi žodžiai, kad jie Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse visiškai įsikinkė į rusų karinį vežimą ir sudarė sąjungą su carizmu – tautų laisvės priešu, kuo geriausiai tinka ir Grigaliaus bažnyčios hierarchams. Apie tai liudija ne tik katoliko Gevorgo V kreipimasis: Kartu su visa Rusija ir pergalinga rusų kariuomene armėnai turi sutelkti visas galias kovoje su bendru priešu. Arba jo palaiminimas Tbilisyje įsteigiant Armėnų nacionalinį biurą ir vėliau – išsiunčiant šio biuro sutelktas armėnų savanorių rinktines (дружины) į Kaukazo frontą. Arba tai, kad šio biuro garbės pirmininku buvo Gruzijos armėnų dvasinis vadovas vyskupas Mesropas (šis savuosius ragino dėl rusų ginklo pergalės negailėti ne tik viso turto, bet ir gyvybės: Atėjo metas aukotis, ir mūsų nesulaikys nė didžiausios aukos).

Savanoriai buvo telkiami Kaukaze, kitose armėnų gyvenamose Rusijos vietovėse ir užsienio valstybėse, kur armėnų bažnyčios, kaip randame parašyta, buvo šio reikalo pagrindinis organizatorius; užsienyje gyvenantys armėnai vyko į Kaukazą tenykščių vyskupų siunčiami. Vyskupas Mesropas karo išvakarėse pats pasiūlė Rusijos vietininkui Kaukaze grafui Voroncovui-Daškovui savanorių paramą, todėl drąsiai galima teigti, kaip rašo Stepanas Stepaniancas, kad armėnų nacionalinių karinių būrių telkimą inicijavo armėnų dvasininkija (armėnų mobilizacija į Rusijos kariuomenę vyko savo ruožtu). Šis istorikas atskleidžia ir kai kurias Ečmiadzino paslaptis, kaip antai: dar 1913-ųjų pavasarį vyskupas Mesropas su įtakingais palydovais aplankė vietininką ir prašė skirti ginklų Osmanų imperijos rytinėje dalyje (Rytinėje Anatolijoje) gyvenantiems armėnams – nuo turkų ir kurdų gaujų puldinėjimų gintis.

Likus savaitei iki karo Europoje pradžios, Ečmiadzine radosi nuo svetimų akių itin saugotinas dokumentas: dėl slapto armėnų ginklavimo bendro reikalo labui. Apie jį žinant ne toks mįslingas atrodo Rusijos vietininko tą rudenį katolikui pasiųstas raginimas sužiūrėti, kad prasidėjus Rusijos-Turkijos karui mūsų armėnai kartu su gyvenančiais už sienos būtų pasirengę atlikti veiksmus, kuriuos laikysiu esant reikalingus ir nurodysiu vykdyti. Dar prieš kelerius metus Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras Sazonovas nurodė būtinybę palaikyti glaudžiausius ryšius ir su armėnais, ir su kurdais, kad galima būtų išnaudoti juos kiekvienu momentu, nutrūkus santykiams su Turkija. Šiuo požiūriu, – dėstė ministras, – būtų pageidautini įvairaus pobūdžio parengiamieji veiksmai greitam ginklų ir atsargų persiuntimui per sieną ir jų išdalijimas užsienio (Turkijos) gyventojams.

Katolikas kišasi į generolų planus

Galiausiai Armėnų apaštališkoji bažnyčia susigrąžino krikščionybės atsparos Rytuose šlovę, – rašo istorikas. – Kaip ir armėnų karaliaus Ašoto Geležinio žygiuose X amžiuje, kai kariuomenės priešakyje nešė vėliavas ir Šventąjį Kryžių, dabar armėnų rinktinių priekyje žengė šventikas, aukštai iškėlęs armėnų kryžių. Tokiu aukštu stiliumi pranešama apie tai, kad 1915-ųjų rudenį Rusijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės išleista instrukcija nurodė ir Armėnų bažnyčios šventikus turint vietą daliniuose. Suprantama, Stepanas Stepancianas šitai priskiria prie Ečmiadzino nuopelnų. Šis autorius nutyli, kad vis dėlto ne visi Grigaliaus bažnyčios aukštųjų hierarchų pageidavimai rasdavo atgarsį Peterburge ar Tbilisyje; kiti šaltiniai praneša šitaip atsitikus ne kartą.

2014-ųjų vasaros pradžioje Rusijos vietininkas Kaukaze (ir pirmas Kaukazo armijos vyriausiasis vadas) grafas Voroncovas-Daškovas paskelbė amnestiją nusikaltimais, daugiausia terorizmu ir banditizmu, įtariamiems “Dašnakcutiun” partijos nariams (1904-1906 metais armėnų teroristai Tifliso ir Baku bei Osmanų imperijos Vano srityse įvykdė 105 politines žmogžudystes). Į Nacionalinį biurą įėjo ir du armėnų savanorių rinktinių vadai, Drastamatas Kanianas ir Andranikas Ozanianas, labiau žinomi kaip teroristai, pravardėmis Dro ir Andranikas; dar vienas rinktinės vadas iki amnestijos buvo katorgoje, o ketvirtą persekiojo persų policija. 

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Dro vadovaujamame būryje (daugiau kaip 700 „savanorių“), kaip pranešė karo vadams Tbilisio žandarų viršininkas, beveik visi yra teroristai. Įžengus šioms rinktinėms į Rytų Anatoliją, prie jų prisidėjo iš vietinių armėnų susibūrusios partizanų rinktinės (taip šie būriai, keliantys nuolatinę grėsmė priešo užnugariui, pavadinti Kaukazo armijos štabo pranešime). Neilgai trukus išaiškėjo rinktinių vadus nelinkstančius visur ir visada paklusti rusų generolų įsakymams.

Armėnai nė kiek nesiveržė į priešakines pozicijas, jų vadai vis prašėsi pasiunčiami į fronto užnugarį: družinos esą labiau pakenksiančios priešui partizaniniu veikimu, keldamos suirutę ir paniką. Armėnų vadų raginami Nacionalinis biuras ir pats katolikas kreipėsi dėl šio reikalo į rusų vadus, tačiau tai nepadėjo. 1915 metų vasaros pradžioje katolikas rašė Voroncovui-Daškovui gaunantis rinktinių vadų nusiskundimų, esą rusai sąmoningai siunčia armėnus į priešakines pozicijas pražūčiai ir apskritai yra prieš juos nusistatę.

Generalinis štabas griežtai atsikirto: katoliko priekaištai yra akivaizdus kišimasis į armijos vadovavimą ir to leisti negalima (tiesa, katolikas šios nuomonės neišgirdo, nes grafas jam atsakė raminamu laišku: priešiškumo armėnams nenustatyta).

Kas antras šaulys – su „Mauser“

Patys turkai ėmė įtarti rusus kažin ką rezgant jų valstybės viduje po to, kai 1913-ųjų pradžioje pasieniečiai susidūrė su mėginimais įvežti į šalį ginklų krovinius; sulaikytos ir  kelios ginkluotos armėnų grupės, ketinusios slapta pereiti sieną. Rusijos parengiamuosius veiksmus (armėnų ginklavimą abipus sienos) įžvelgę Rytų Anatolijos sričių gubernatoriai 1914 metų rudenį įspėjo kariuomenės vadus ir vidaus reikalų ministrą apie galimus armėnų sukilimus, Rusijai užpuolus.

Turkai triuškinamai pralaimėjo rusams 1914-ųjų pabaigoje – 1915-ųjų pradžioje pasienyje vykusius mūšius ir buvo priversti trauktis. Apie tai, kas vyko po to, Rusijos kariuomenės generalinio štabo karininkas Nikolajus Korsunas vėliau savo prisiminimuose rašė: Turkijos armėnų sukilimas, nenurodinėjant Rusijos vadovybei Kaukazo fronte, balandžio pradžioje įsiplieskė ir Vano ežerą supančiose srityse. Kai prisidėjimas prie slapto veikimo pabrėžtinai neigiamas, iškart norisi manyti buvus priešingai. Arba, šiuo atveju, paklausti: vadinasi, buvo ir sukilimų, kurie vyko nurodinėjant rusų karinei vadovybei?

1914-ųjų pavasario įvykius Vano mieste armėnų istorikai vadina ištisą mėnesį trukusia didvyriška savigyna (toji pati, kur armėnų šventikas, kaip jau žinome, šaudė iš minareto). Nuo 12 tūkstančių turkų kareivių puolimo gynėsi ne daugiau kaip 1 500 kovotojų, turėjusių viso labo 505 šautuvus ir 750 mauzerių su nedidele šovinių atsarga. Gaila, nenurodoma kokių mauzerių. Turkai buvo nupirkę policijai, kariuomenei ir sultono apsaugai 1 000 pistoletų-karabinų C96, tačiau nepanašu, kad sukilėliai būtų didžiąją dalį jų atėmę, nors rašoma ir apie jų įgytus trofėjus.

Šiaip jau Vane neturėta stokoti šovinių. Kai kurie armėnų autoriai išsijuosę giria vietinių dašnakų vadą Aramą Manukianą: jam vadovaujant ginklų tiekimas iš Persijos ir Rusijos buvo toks sklandus, kad vien 1906 metais Vano armėnai jų gavo daugiau negu per ligtolinius 15 metų. 1915-ųjų pavasarį armėnai gerokai pašaudė dar iki sulįsdami į apkasus… Visiškai neseniai vokiečių „Deutsche Welle“ pranešė, kad Osmanų imperijai ginklus, iš kurių žudė armėnus, tiekė Vokietija; prie to prisidėję vokiečių kareiviai buvo ginkluoti „Mauser“ šautuvais bei karabinais, o karininkai – „Mauser“ pistoletais. Tikra tiesa: turkų valstybė dar gerokai iki karo pirko brolių Mauzerių gaminamus šautuvus – lindo į skolas, bet ginklavosi. O kas mokėjo už dašnakams ir kitiems armėnų revoliucionieriams, taip pat eiliniams „gynėjams“ tenkančius mauzerius?

Mauzeris buvo prestižinis ginklas ir brangiai kainavo (Vokietijoje – 5 000 markių, automobilis „Opel“ – 3 500 markių). Kai rašoma, kad 1896 metais Stambule banką užgrobę „Dašnakcutiun“ teroristai grasino mauzeriais ir bombomis, galima tuo tikėti (šį ginklą jau gamino) ir netikėti (dašnakas ir apskritai armėnų revoliucionierius neįsivaizduojamas be šio ginklo). Pasak vieno sovietinio armėnų istoriko, partija „Dašnakciutun“ Armėnijoje siekė atkurti kapitalo ir mauzerio diktatūrą… Dašnakus tebevadina mauzerininkais ir vaizduoja būtinai su šiuo ginklu. (Armėnai pasakoja anekdotą: amerikietis, rusas, armėnas ir dašnakas išsilaipina Marse. Pirmas koją pastato amerikietis: „Skelbiu Marsą JAV teritorija!” Rusas įsmeigia savo valstybės vėliavą: „Čia – Rusija!“ Dašnakas iš mauzerio nušauna armėną ir pareiškia: „Čia pralietas armėnų kraujas. Marsas – nuo seniausių laikų yra armėnų teritorija!“)

Pergalės puota ant musulmonų kaulų

Rusų generolo Nikolajevo vadovaujami daliniai, tarp kurių buvo ir trys armėnų savanorių rinktinės, gegužės 6 d. Vaną užėmė be mūšio, nes jų pabūgę turkai buvo atsitraukę ir dvi pastarąsias paras miestą valdė sukilėliai. Ta proga sutaisytose rytietiškose vaišėse sukilėlių vadas Aramas Manukianas paskelbė tostą už pergalingą Rusijos imperatoriškąją armiją; rusų generolui leidus, Nikolajui II pasiųsta telegrama: Jūsų Didenybės gimimo dieną, sutapusią su Jūsų kariuomenės įžengimu į Armėnijos sostinę, linkėdami Rusijai didybės ir pergalės, mes, nacionalinės Armėnijos atstovai, prašome ir mus priimti į Jūsų globą. Iš Peterburgo gautoje telegramoje imperatorius dėkojo asmeniškai sukilėlių vadui už Rusijos kariuomenei suteiktą paramą ir visiems miesto armėnams – už pasiaukojimą.

Kai kurie autoriai tvirtina Rusijos imperatorių leidus paskelbti Vano srityje Armėnų respubliką. Viename rusų kariniame pranešime Aramas Manukianas vadinamas laikinuoju gubernatoriumi. Kaip žinoma iš rusų-turkų karų istorijos, Rusija ne kartą buvo okupavusi kai kurias Osmanų imperijos sritis, gyvenamas armėnų. Tačiau arba pasitraukdavo ir armėnai turėdavo bėgti įkandin (Erzerumas, 1829), arba armėnai vis viena likdavo be „autonomijos“. Šį kartą armėnai, kaip savo prisiminimuose rašė Rusijos kariuomenės žygio į Vaną dalyvis, tuo metu puskarininkis Fiodoras Jelisejevas, buvo įsitikinę, kad dabar tai tikrai, padedant rusų pergalingajai kariuomenei, bus išlaisvinta ir sukurta jų Didžioji Armėnija.

Armėnų respublika išgyvavo viso labo 70 dienų, iki liepos 23-osios, kai rusų kariuomenė ėmė trauktis iš Vano miesto ir apylinkių. Tuo tarpu čia, plūstant minioms iš aplinkinių sričių, buvo susitelkę mažiausiai 250 tūkstančių armėnų. Pasak liudininkų, kilo neapsakoma sumaištis. Po pasipriešinimo turkams, po miesto išlaisvinimo, po armėnų vyriausybės sukūrimo – viskas buvo prarasta. Daugiau kaip 200 000 armėnų bėgo kartu su  atsitraukančia rusų kariuomene į Pietų Kaukazą…

Armėnijoje, Udžano kaime, stovi paminklas Vano miesto gynėjams – didvyriams (beje, ir karvedžiui Andranikui Ozanianui, jo daugybės aukų turkų, kurdų, azerbaidžaniečių gentainių vadinamam galvažudžiu; nukentėjo nuo jo ir patys armėnai). Kaip tik čia prieš 100 metų apsigyveno nemaža pabėgėlių iš Vano srities. Pačiame Vane, Turkijoje, tuos laikus primena memorialas – armėnų nužudytiems vietiniams musulmonams atminti. Prieš įžengiant Rusijos daliniams į Vaną, armėnų sukilėliai padegė uolos-tvirtovės papėdėje plytėjusį musulmonų gyvenamąjį kvartalą ir ėmė žudyti nespėjusius pasitraukti jo gyventojus (tvirtinama iš viso žuvus 30 tūkstančių turkų, kurdų, azerbaidžaniečių).

Jelisejevas rašo, ką jie išvydo įžengę į Vaną: visas turkų miestas buvo sudegintas. Tuo tarpu armėnų gyvenamoji miesto dalis visiškai nenukentėjo. Rusų štabo generolo Bolchovitinovo pranešime fronto vadovybei buvo rašoma, jog vaduojant Vano miestą armėnų draugovininkai (дружинники) kurdų kaimuose nepaliko akmens ant akmens, nepagailėję ten nei vieno žmogaus. Savo liudijimą paliko ir rašytojo Levo Tostojaus duktė Aleksandra, tarnavusi Kaukazo fronte gailestingąja seseria. Kanadoje išleistoje prisiminimų knygoje „Dukra“ ji rašė: Žiaurumo būta iš abiejų pusių, tačiau čia, Vane, teko matyti nežmogišką armėnų žiaurumą (нечеловеческую жестокость армян). Pasakojo, armėnai nupjaudavo moterims krūtis, išsukinėdavo, laužydavo joms kojas, rankas, ir šio nežmogiško žiaurumo aukas mačiau savo akimis.

Šveicarų misionierius savo prisiminimuose parašė apie armėnus sukilėlius itin diplomatiškai: veikė nesilaikydami Ženevos konvencijos ir juo labiau – Jėzaus Kristaus priesakų. Armėnų sukilėlių komiteto sekretorius neslėpė: Jokia valdžia negalėjo sustabdyti gaivališko keršto, apėmusio Vano armėnus. Garsas apie armėnų žvėrišką susidorojimą su taikiais Vano gyventojais musulmonais pasiekė Tbilisį ir Nacionalinis biuras atsiuntė du savo atstovus reikalui ištirti; generolas Nikolajevas papasakojo jiems apie armėnų smurtą ir nežabotą plėšikavimą.

Valstybės priešų pusėje

Artėjant karui, Turkijos valdančioji partija „Vienijimasis ir pažanga“ (jaunaturkiai) irgi siekė palenkti vietinius armėnus savo pusėn. 1914-ųjų rugpjūtį susitikime su „Dašnakcutiun“ partijos vadais jie kalbėjo, jog armėnams sutikus stoti prieš Rusiją pakaktų 200-300 tūkstančių kariuomenės rusams nustumti už Kaukazo kalnų; atlygiu už tai būtų Armėnijos autonomija Pietų Kaukazo ir Rytų Anatolijos srityse. Dašnakai atsakė karo metu nekelsiantys politinių tikslų ir liksiantys lojalūs valstybių, kuriose gyvena, vyriausybėms. Spalio pabaigoje jaunaturkiai apsilankė pas Konstantinopolio patriarchą Zaveną ir pasiūlė jam kreiptis į armėnų tautą su raginimu laikytis rimties ir prisidėti prie šalies karinės galios stiprinimo. Laikraštis „Ruskoje slovo“ (Русское слово) parašė, esą patriarchas sutiko pasirašyti turkų parengtą kreipimąsi tik po to, kai jų atstovas su revolveriu rankoje pagrasinęs nesutikimą skaudžiai atsiliepsiant visiems armėnams… 

Ypač atkakliai paveikti armėnus siekė turkų sąjungininkai vokiečiai. Jų raginami jaunaturkiai dar kartą susitiko su dašnakais lapkričio pabaigoje, tačiau armėnai vėl atsakė nesikišią. 1914-iesiems baigiantis ir jau vykstant kautynėms Kaukazo fronte, vokiečiai dar nebuvo praradę vilties perkalbėti Turkijos armėnų. Į Stambulą atvykęs Vokiečių – armėnų draugijos įgaliotinis turėjo tikinti patriarchą, „Dašnakcutiun“ vadus ir kitus įtakingus armėnų veikėjus palaikyti turkų vyriausybę, nes esą tik toks išmintingas veikimas išeisiantis į naudą visai armėnų tautai. 1915-ųjų pradžioje triuškinamai žlugus turkų armijų puolimui Rytų Anatolijoje („Sarykamyšo operacija“), karo ministras Enveras nusiuntė Konstantinopolio patriarchui laišką, kuriame rašė apie Turkijos kariuomenės gretose kariavusių armėnų kareivių didvyriškumą ir pasiaukojimą. Dar 1915 m. vasario 18 d. jaunaturkių laikraštis ”Jeune Тurк” gyrė armėnus esant ištikimus Turkijos pavaldinius…

Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.

Tik  balandžio viduryje, kai du Osmanų parlamento nariai atvyko pas vidaus reikalų ministrą Talatą klausti, kodėl vyriausybė ėmė šnairuoti į armėnus, šis atsakė: Jūsiškiai nusileido iš kalnų ir padedami miesto gyventojų armėnų užgrobė Vaną. Gegužės 2 d. vidaus reikalų ministras gavo karo ministro laišką su prašymu imtis represijų prieš Vano ežero apylinkių gyventojus armėnus, kurie tęsia ginkluotą pasipriešinimą. Jis sužinojęs, jog balandžio 20 d. rusai pradėjo tremti savo pavaldinius musulmonus į Turkijos teritoriją, todėl atsakant į tai būtina arba išsiųsti armėnus ir jų šeimas į Rusijos valdas, arba iškraustyti į kitas Anatolijos sritis. Prašau nuspręsti, kas yra labiau priimtina, ir veikti. Gegužės 26-osios naktį įvykusiame posėdyje jaunaturkių vadovybė išklausė Talato pranešimą (armėnai sulaužė praėjusių metų rugpjūtį duotą pažadą būti lojaliems, pasiuntė savanorius į rusų armiją, sudarė laikinąją vyriausybę Vano mieste) ir priėmė nutarimą dėl armėnų gyventojų perkėlimo. Kitą dieną užsienio valstybių atstovybėms buvo įteiktas atitinkamas vyriausybės nutarimas su pridėtu Perkėlimo įstatymo projektu.

Tam, kad pažabotų armėnų šnipinėjimą ir užkirstų kelią naujam masiniam armėnų bruzdėjimui, Enveras Paša ketina uždaryti daug armėnų mokyklų, armėnų laikraščių, uždrausti susirašinėjimą paštu ir iš neseniai sukilimo apimtų armėnų židinių perkelti į Mesopotamiją visas ne visiškai patikimas šeimas, – pranešė Vokietijos pasiuntinys į Berlyną. – Jis primygtinai prašo, kad mes tam netrukdytume. Aišku, turkų veiksmai vėl sukels rimtą bruzdesį visame mums priešiškame pasaulyje ir bus panaudoti prieš mus. Šios priemonės, aišku, atsilieps armėnams didžiuliais vargais. Manau, turime sušvelninti jų pavidalus, bet iš esmės netrukdyti. Rusijos remiamų armėnų ardomieji veiksmai įgijo tokius mastus, kad kelia grėsmę Turkijos išlikimui.

Kaip žinome, turkai iškėlė į atokias vietas ir daug graikų – tačiau vėliau, po to, kai Graikija įstojo į karą Antantės pusėje. Rusijos karinė vadovybė iškeldino Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Turkijos piliečių, žydų ir kitų tautybių pavaldinius iš frontų artumos jiems dar niekuo nenusikaltus; uždraudė vokiečių visuomenines organizacijas, vokiškus laikraščius, mokyklas ir net pokalbius viešumoje. 1915 metų gegužės pradžioje iš Kauno ir Gardino gubernijų išsiųsta 150-160 tūkstančių žydų, vyko pogromai. 1917 metų pavasarį visi Pavolgio vokiečiai turėjo būti išsiųsti į Sibirą… Beje, nemažai į Rusijos kariuomenę mobilizuotų vokiečių tarnavo Kaukazo fronte, daugiausia visokiuose pagalbiniuose baruose, dažnai plušėjo kartu su turkais belaisviais. Rusai žiauriai susidorojo (nužudė, ištrėmė) su Batumo srities (Adžarijos) musulmonais, sukilusiais prieš juos po turkų atėjimo: iš 137 tūkstančių prieš karą ten gyvenusių žmonių 1916-aisiais buvo likę 86 tūkstančiai (Batumo srities generalgubernatoriaus generolo Liachovo įsakymu, kaip tvirtina amerikiečių istorikas Tadeušas Sventochovskis, Čorocho upės slėnyje sunaikinta 35 tūkstančiai žmonių).

Armėnų istorikas: caras suvedžiojo ir pametė

Kai kurie autoriai rusams negaili liaupsių: asmeniškai įsakius imperatoriui Nikolajui II, rusų kariuomenė ėmėsi veiksmų armėnams gelbėti ir iš 1 651 tūkstančių Turkijoje gyvenusių armėnų buvo išgelbėta 375 tūkstančiai, tai yra 23 % – savaime labai įspūdingas skaičius. Rašoma, jog tiktai vieno rusų kariuomenės atsitraukimo nuo Vano miesto metu 1915 metais daugiau kaip 200 tūkst. armėnų iš Vakarų Armėnijos persikėlė į Erivanės guberniją. Kitur skaitome: Rusų kariuomenės žygis į Vaną išgelbėjo 250 tūkstančių armėnų gyvybę.

Naujajame Armėnų muziejuje Maskvoje stovi Nikolajaus II skulptūra – to paties, 1903 metais užsimojusio ant Ečmiadzino valdomų turtų ir tuo užsitraukusio ant savo galvos Grigaliaus bažnyčios prakeiksmą. Tačiau muziejaus lankytojams jis pristatomas ne kaip Armėnų bažnyčios persekiotojas, o kaip didelės dalies (значительной части) armėnų tautos Pirmojo pasaulinio karo metais išgelbėtojas.

„Genocidas – tai nuodėmė, reikalaujanti atgailos“ (Геноцид – это грех, который придется искупать) – taip rusų apžvalgininkas pavadino savo pokalbį su Rusijos ir Naujosios Nachičevanės arkivyskupu Jezrazu Nersisianu armėnų genocido Osmanų imperijoje 100 metų sukakties išvakarėse. Sužinome, jog Armėnų bažnyčia devynerius metus svarstė visų nekaltai nužudytųjų paskelbimo naujaisiais kankiniais klausimą ir nutarė juos kanonizuoti kaip žuvusius už tikėjimą. Juos žudė tik už tai, kad jie išpažino krikščionybę ir buvo armėnų tautybės. Po arkivyskupo nuotrauka parašyta, kad jis primena Rusijos vaidmenį gelbstint armėnų pabėgėlius, tačiau tekste apie tai, gaila, – nė žodelio.

Paprasti armėnai iš visų savo istorikų labiausiai gerbia sunkiausių jų tautai tekusių negandų liudytoją Arakelą Babachanianą, pasirašinėjusį savo istorinius ir grožinius veikalus Leo vardu; rusų rašytojas Andrejus Bitovas kadaise tikino Armėnijoje nesant namų, kurių nepuoštų Leo parašytos „Armėnijos istorijos“ tomai (trys, daugiau nesuspėjo). Dar Leo išleido knygą „Iš praeities“, kurioje dėl tautos nelaimių Pirmojo pasaulinio karo metais kaltino ir turkus, ir jų priešininkes Santarvės valstybes, o ypatingai – Rusijos imperiją, kurių pažadais dešimtmečius tikėjo armėnų vadovai (nepagailėdamas priekaištų ir šiems). Leo išliejo savo kartėlį tokiais žodžiais: Dar neseniai caro vietininkas kurstė armėnus sukilti, mainais žadėdamas atkovotą tėvynę, nors iš tikrųjų ruošėsi šią tėvynę prijungti prie Rusijos imperijos ir apgyvendinti joje kazokus; armėnais reikėjo pasinaudoti ir atsikratyti.

Tada, 1915-ųjų vasarą, Kaukazo armijos 4-o korpuso vadas pranešime armijos štabui rašė, jog jam visiškai nežinomos armėnų masinio traukimosi iš Vano rajono priežastys, nes ten nebuvo turkų. Tuo tarpu Leo įtarė rusus turėjus slaptų kėslų, mat nebuvo bent kiek tikresnės priežasties jiems skubiai trauktis iš užimtų Vano ir Manazkerto miestų; po kelių savaičių kariuomenė sugrįžo į ištuštėjusius miestus. Tuo tarpu pakeliui į Kaukazą ir pačioje Erivanės gubernijoje, kurią pabėgėliai šiaip taip pasiekė (pasak istoriko, jų buvo likę 100 tūkstančių), juos šienavo badas, ligos ir kitos negandos. Armėnams ėmė rodytis šitą atsitraukimą buvus iš anksto numatytą, be būtinos priežasties, ir vykdytą norint, kad armėnai atsidurtų kaip tik tokioje padėtyje. Rusams reikėjo istorinių Armėnijos žemių, Turkų Armėnijos, bet be armėnų – tiktai tuo, kaip tvirtino Leo, galima paaiškinti kai kuriuos keistus rusų kariuomenės veiksmus Rytų Anatolijoje.

Kai kurie autoriai teigia, jog sunkiai paaiškinamų rusų veiksmų užimtose Turkijos žemėse priežastis buvo neteisingi, neapgalvoti sprendimai, o dažnai jų iš viso nebuvo. Girdi, pats imperatorius, karo, kiti ministrai ir visi Peterburge gyveno Vakarų fronto reikalais ir visiškai nesuko galvos dėl Kaukazo, kur valdė Voroncovas-Daškovas. Deja, grafą jau karo pradžioje ligos prikaustė prie patalo, jis neįstengė tinkamai vadovauti ir leido kilti suirutei… Šitaip samprotaujama ieškant atsakymo į klausimą, kuris kadaise nė prisisapnuoti negalėjo: ar galėjo rusų kariuomenė (vadinasi, Rusija) užkirsti kelią armėnų genocidui? Deja, teigia vienas istorikas, kol Peterburgas galiausiai įvedė tvarką Kaukazo fronte, jaunaturkiai jau buvo spėję padaryti sunkiausius savo nusikaltimus…

Istoriko Olego Kuznecovo veikalas, sukėlęs didelį armėnų nepasitenkinimą. Jame – apie armėnų teroristus.

Dėl Voroncovo-Daškovo, tai Nikolajus II jį mandagiai atstatydino iš Kaukazo vietininko ir armijos vyriausiojo vado postų 1915 metais, rudeniop. Kai kurie autoriai kalba apie laišką, kurį grafas pasiuntęs Ečmiadzino katolikui. Jame rašo rusus pervertinus armėnų tautos galimybes, politinę ir karinę galią. Trėmimai ir skerdynės, vykusios 1915 metų vasarą ir rudenį, buvo mirtini smūgiai armėnų reikalui. Ir dabar nėra prasmės svarstyti, kokia dalimi armėnų savanorių dalyvavimas kare lėmė armėnų tragediją. Tačiau karą prieš vyriausybę jie pradėjo anksčiau, prieš kelis dešimtmečius. Jos padariniai buvo armėnų išvarymas iš Turkijos. Tai yra siaubinga tiesa.

Rusų kulka muša į koją, armėnų – į širdį

Rusijos užsienio reikalų ministerijos parengtame Ministrų tarybai pranešime armėnų klausimu (1916) džiaugiamasi, jog lemtingąją valandą Turkijos armėnai ne tik nebuvo turkų pusėje, kaip to reikalavo jų pilietinė pareiga, tačiau dar ir subūrė daugiatūkstantines rinktines. Esą vienas jaunaturkių vadovų apibūdinęs jiems armėnų daromą žalą tokiais žodžiais: Rusų kareivio kulka muša mums į koją, o armėno kulka – į širdį. Dar primintas vieno žuvusio turkų karininko dienoraštyje rastas įrašas: Jeigu mūsų armėnai būtų ėję su mumis, būtume seniai sumušę rusus.

Iš karinių to meto pranešimų sužinome ir tai, kaip veikė atvykę ir vietiniai armėnų savanorių būriai rusų užimtose Turkijos vietovėse. Generolas Bolchovitinovas: ištisai naikina kurdų aūlų gyventojus, nežiūrėdami lyties ir amžiaus. Generolas Nikolajevas: daugelis armėnų gyventojų mūsų užimamoje Turkijos teritorijoje apsiginklavę seka įkandin mūsų kariuomenės, plėšdami ir smurtaudami prieš musulmonus. Tarsi apibendrindamas 1918 metų pavasarį rusų karininkas Tverdochlebovas savo dienoraštyje įrašė: Tuo metu, kai mes atvirame mūšyje kovojame su puolančiaisiais ir krūtine giname Erzerumą, už mūsų nugarų armėnai, šie kraujo ištroškę ir bailūs kovotojai dėl laisvės, jau pradeda bejėgių senių, moterų ir vaikų skerdynes, visiška nepaisydami, kad niekšingai apgaudinėja mus ir užsitraukia gėdą prieš visą pasaulį ne tik sau, tačiau daro gėdą ir rusų karininko vardui…

Tų pačių 1916-ųjų rudenį įvykusiame partijos „Vienijimasis ir pažanga“ kongrese (paskutiniame) Talatas sakė valstybę negalėjus likti abejinga armėnų keliamai grėsmei tuo metu, kai sprendėsi jos  likimas. Kariuomenės veikimą Rytų Anatolijoje trikdžiusias armėnų gaujas palaikė visi armėniškųjų rajonų kaimai. Patekusios į keblią padėtį, jos siųsdavo žinią apie tai kaimų gyventojams, ir šie, paėmę ginklus, saugomus bažnyčiose, skubėdavo joms padėti.

JAV kariuomenės atsargos karininkas, Jūros pėstininkų universiteto bendradarbis ir Tarptautinės tyrimų asociacijos narys Edvardas Dž. Eriksonas “Strateginių tyrimų žurnale“ (The Journal of Strategic Studies, 2005) gilinasi į turkų kariuomenės generalinio štabo pranešimus per pirmuosius tris karo su Rusija mėnesius. Juose kalbama apie grėsmę, kurią kelia ginkluoti armėnai 3-os ir 4-os armijų užimamuose baruose. Padažnėjo teroristinių aktų, tarp jų – sprogdinimų, nuo kurių žuvo taikių gyventojų ir vietinių valdininkų. Įsidėmėtina ši vieta: Armėnų patriarchas Konstantinopolyje perdavė  rusams karines paslaptis ir duomenis apie dispoziciją.

2002 metais JAV išėjo Samuelio Vimso knyga „Armėnija. „Krikščioniškosios“ teroristinės valstybės paslaptys“ (Samuel A. Weems, Armemia. Secrets of the „christian“ terrorist State). Suprantama, knyga („krikščioniškosios“!) susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Viename iš interviu autorius kalbėjo: Osmanų vyriausybės lyderiai netgi paprašė Armėnų bažnyčios vadovo padėti jiems sustabdyti armėnų sukilimą, priešingu atveju jie bus priversti pašalinti armėnus iš savo kariuomenės užnugario. Vyriausiasis armėnų šventikas atmetė šitą prašymą padėti… Rytų Anatolijos armėnai sumokėjo baisią kainą už tai, kad jų Bažnyčia atsisakė jiems padėti…

Argi paklusnumo ir kantrybės mokė Armėnų bažnyčia?

Rauda be galo

Amerikiečiai demografai Karolina ir Dastinas Makarčiai savo veikaluose teigia: Pirmojo pasaulinio karo metais Turkijos rytinėse provincijose žuvo beveik 600 tūkstančiai armėnų ir daugiau kaip 2,5 milijono musulmonų. Mūsų dienomis Anatolijoje tebeatrandama musulmonų bendro palaidojimo vietų; iš viso jų aptikta daugiau kaip 180. Rusijos armėnų dvasinis ganytojas, priekaištaudamas kitiems trūkstant drąsos pripažinti armėnų žudynes, šitai nutylėjo. Anot amerikiečių tyrėjų, karas Rytų Anatolijoje buvo vienas žiauriausių istorijoje, abi pusės patyrė didžiausias kančias ir todėl pats mėginimas nuspręsti, kas nukentėjo labiau, yra amoralus.

(Galima pridurti, kad Pirmojo karo metais Vokietijoje nuo bado ir jo sukeltų ligų mirė, kaip sako vieni, 400 tūkstančių žmonių, pasak kitų  – 760 tūkstančių. Turkijos ir Rusijos kaimynė Persija pasiskelbė šiame kare nepalaikanti nei vienos pusės, o nukentėjo nuo visų. Apie tai iki šių dienų europiečiai vengia garsiai kalbėti. Persijoje siautėjęs badas ir visa kita nusinešė 8-10 milijonų gyvybių, tai yra žuvo ir mirė apie pusė šalies gyventojų.)

Žinovai mums primena apie Turkijos nepriklausomos valstybės įkūrėjo Mustafos Kemalio (Atatiurko) ir jo vyriausybės vykdytą politiką „Taika namuose, taika užsienyje“. Turkijos vyriausybė pareiškė netrokštanti atsikovoti prarastų teritorijų: turkai gyvens žemėse, kurios joms liko. Apie prarastas teritorijas uždrausta rašyti vadovėliuose ir spaudoje. Uždrausta kaitinti keršto seniesiems priešams, taip pat ir armėnams, jausmus. Praeities skriaudų pamiršimo politika pasiteisino pačioje Turkijoje. Tačiau pasaulyje teliko girdimas Armėnijos balsas.

Tas pats generolas Bolchovitinovas perspėjo, kad žuvusių Vano pabėgėlių skaičių nustatyti labai keblu, o armėnų pranešimus apie daugybę aukų derėtų vertinti atsargiai – dėl armėnų polinkio išpūsti. Viename 1921–1937 metais Berlyne leisto „Rusų revoliucijos archyvo“ tomų (išėjo 22) spausdinamas „Slaptas Šiaurės Vakarų fronto pranešimas apie rusų padėtį Estijoje“. 1919-ųjų rudenį generolo Judeničiaus (kaip prisimename, vadovavo Turkiją okupavusiai Kaukazo armijai) vedamai armijai nepavyko užimti bolševikų valdomo Petrogrado, baltagvardiečiai buvo priversti atsitraukti į Estijos teritoriją, kur buvę sąjungininkai juos nuginklavo. Kartu su kariuomene atplūdo ir daugiau kaip 10 tūkstančių pabėgėlių iš Petrogrado gubernijos. Žiemą žmonės kentė šaltį ir badą, daug jų mirė nuo šiltinės.

Rusus ištikusios negandos mastą pranešimo autorius apibūdino tokiu palyginimu: jeigu tai būtų atsitikę su armėnais, tai visa Europa būtų pakraupusi nuo siaubo.

2018.04.23; 06:00

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Visų dėmesys dabar, be abejo, – į Siriją, geopolitikos ekspertams buriant (būtent buriant, nes situacija neišaiškinama logiškomis prielaidomis), išprovokuos pasaulio galingųjų susidūrimas šioje nelaimingoje teritorijoje globalų konfliktą ar ne. Bet tai toli gražu ne vienintelis karo židinys geopolitiškai perkaistančioje planetoje. Pietų Kaukazo konfrontuojančios pusės dėl Kalnų Karabacho formaliai lyg ir paiso 1994-aisiais pasiektų paliaubų, tačiau iš tiesų jas reguliariai trikdo snaiperių susišaudymai ar rimtesni susidūrimai palei armėnų bei azerbaidžaniečių pajėgas skiriančią liniją.

Kadangi klausimas atviras, ar paliaubų iš tiesų paisoma, čia pateikiama vien įvykių kronika nuo šio dešimtmečio pradžios. 2010-ųjų rugsėjo 4 dieną įvykus kariniam susidūrimui Mardakerto rajone šiaurrytinėje Kalnų Karabacho dalyje žuvo Azerbaidžano armijos karys, dar vienas po sužeidimų mirė ligoninėje. Tų pačių metų birželio 18-ąją netoli Čaily kaimo žuvo 4 armėnų kareiviai ir vienas azerbaidžaniečių karys. Rugpjūčio 31 dieną ten pat įsiplieskė dar vienas susišaudymas, apie abiejų pusių praradimus nepranešta. 2011 metų kovą Azerbaidžanas informavo apie armėnų snaiperio nušautą 9-erių metų azerbaidžanietį berniuką, Armėnijos prezidentas šio fakto nepripažino.

Prancūzų „Le Figaro“ 2011-ųjų kovo 9-osios numeryje konstatavo, jog po „karštos“ karo fazės 10992-1994 metais terminas „įšaldytas“ konfliktui dėl Kalnų Karabacho negali būti taikytinas, nes susidūrimų skaičius palei konflikto puses skiriančią liniją per keletą mėnesių (kalbama tik  apie 2011 metus) buvo išaugęs tiek, jog regione sužmėžavo naujo karo šešėlis. Ir dienraštis „The Washington Post“ 2011-ųjų rugpjūčio 12 dienos numeryje situaciją apibūdino kaip ypač rizikingą: greta nesiliaujančios karingos retorikos snaiperiai iš abiejų pusių apsišaudydavo  kasdien, kai kada tai baigdavosi žmonių aukomis, pasak JAV dienraščio, karas galėjo atsinaujinti dėl žmogiškojo faktoriaus – klaidos ar kažkam praradus savitvardą.

2012-ųjų birželio 6 dieną Azerbaidžano pusė apkaltino Armėniją valstybinės sienos pažeidimu bei penkių azerbaidžaniečių karių nužudymu, dieną prieš tai armėnai pareiškė, jog Azerbaidžano kariškiai nužudė tris armėnų karius. Tų pačių metų liepos 20-ąją tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl pasirodė žinių apie reguliarius susišaudymus Kalnų Karabache ir kad nuo 2011-ųjų pabaigos regione žuvo apie 20 abiejų kovojančių pusių kareivių.

2014 metų rugpjūčio pradžioje Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas serijoje įrašų savo paskyroje interneto socialiniame tinkle „Twitter“ pagrasino Armėnijai karu po to, kai eilinį kartą kilę ginkluoti susidūrimai Kalnų Karabache nusinešė mažiausiai 14 žmonių gyvybes. Pasak apie tai informavusio britų „The Guardian“ (2014 08 08), susidūrimų priežastys bei detalės liko neatskleistos, bet tai nesutrukdė kovojančioms pusėms pasikeisti kaltinimais. Lapkričio viduryje pasirodė informacija apie Azerbaidžano numuštą armėnų sraigtasparnį su trimis pilotais danguje virš Kalnų Karabacho. Baku neneigė, jog jo karinės pajėgos numušė Armėnijos „Mi-24“, tačiau tvirtino, jog jis atakavo azerbaidžaniečių pajėgas. Jerevanas savo ruožtu teigė, kad sraigtasparnyje ginkluotės nebuvo, jis tik dalyvavo Armėnijos bei nepripažinto Kalnų Karabacho karinių pajėgų bendruose mokymuose. Ryšium su incidentu tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl nuskambėjo perspėjimas dėl keletą mėnesių augusios įtampos.

„Los Angeles Times“ 2016-ųjų balandžio 20 dienos numeryje informavo apie to mėnesio 5 dieną pasiektas paliaubas tarpininkaujant Maskvai, kurios buvo tuoj pat pažeistos, atsinaujinusiuose susidūrimuose abi konflikto pusės vėl patyrė aukų. Prieš tai, balandžio 2-ąją, Baku apkaltino armėnų separatistus su tankų bei aviacijos pagalba užėmus kelias strategines aukštumas Kalnų Karabache. Oficialusis Jerevanas savo ruožtu pareiškė, kad tai Azerbaidžanas smogė separatistams, ir pagrasino pripažinti Kalnų Karabachą nepriklausoma valstybe. Vėl sušmėžavo karo grėsmė, kai įsiplieskusiuose susidūrimuose iš abiejų pusių žuvo 80 žmonių (daugiausiai po 1994-aisiais pasiektų paliaubų).

Tąkart komentuodamas kovojančių pusių beatodairiškus pareiškimus Maskvos politologas Borisas Dubnovas nurodė, kad jų ryžtą maitina įsitikinimas, jog Baku ir Jerevaną kas nors vis tiek sutaikys. Ir iš tiesų, pasak „Los Angeles Times“, abiejų pusių „sunkiasvoriai gynėjai“ bematant įstitraukė į žaidimą – Maskva išsireikalavo paliaubų (tiesa, trumpalaikių), Iranas pasisiūlė būti tarpininku, o Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas perspėjo būsiąs Azerbaidžano pusėje iki pat galo.

Austrijos Ludwigo Boltzmanno vardo karų pasekmių tyrimo instituto mokslinis bendradarbis Christophas Benedictas dienraštyje „Die Presse“ (2016 0421) ryšium su tuo išreiškė nuomonę, kad konfliktą Kalnų Karabache galima išspręsti proporciškai padalinant teritoriją etniniu principu. Siūlymas tikriausiai nenaujas, bet primintina aplinkybė, kad tarptautinė bendruomenė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos (ES), Atlanto aljanso (NATO), apskritai visų tarptautinių organizacijų asmenyje niekada nepripažino ir pepripažįsta Armėnijos 1992-aisiais įvykdytos Kalnų Karabacho aneksijos, nors Jerevanas nepaisydamas tarptautinės kritikos tebekontroliuoja virš 11 tūkstančių kvadratinių kilometrų šio regiono teritorijos ir dar okupuoja kitas septynias gretimas Azerbaidžano provincijas. 

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Kalbant apie Maskvos „taikdarystę“, ji konflikto Kaukaze negali išspręsti vien dėl to, kad Rusija tiekia ginkluotę ir Azerbaidžanui, ir Armėnijai, nors skelbiasi pastarosios sąjungininke ir laiko šios respublikos Giumri mieste karinę bazę. Maskvos geopolitinė laikysena šiame regione pašaukta ne tiek siekti stabilumo, kiek „suturėti“ Jerevaną nuo integracijos į Europą, tokia dviprasmiška parama, pavyzdžiui, siekiant priversti susilaikyti Armėniją nuo aktyvesnio dalyvavimo ES „Rytų partnerystės“ programoje. Akivaizdžiai su neoimperiniu dominavimu susijęs tikslas, beje, kaip tik šiuo metu save galutinai diskredituojantis Sirijoje.

„The Washington Post“ 2016-ųjų balandžio 27 dienos numerio publikacijoje „“Kalnų Karabachas: atnaujintas konfliktas Kauakaze“ informuota apie nukautus armėnų karius per Azerbaidžano artilerijos apšaudymą balandžio 2-ąją ir po to įsiplieskusias aršias kovas, kurių metu per 4 dienas (iki eilinių paliaubų paskelbimo) žuvo 31 azerbaidžaniečių karys, 44 Kalnų Karabacho kariškiai bei 10 taikių gyventojų.

Ir dar sykį priminė apie Rusijos oportunizmą, užimant konflikte „vidurio“ poziciją bei ginkluojant abi puses. Pasak dienraščio, regione eilinį kartą grasino aktualizuotis „amžino karo“ būsena. Kaip nurodė Kalnų Karabache apsilankęs „The Washington Post“ žurnalistas Davidas Ignatiusas (beje, armėnų kilmės), jam susidaręs įspūdis, jog karingos nuotaikos auga abiejose pusėse.

Jau šių metų kovo 9-ąją tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl pasirodė informacija apie paliaubų pažeidimus po vadinamojo „keturių dienų karo“ 2016-ųjų balandį. Taip pat atsargiai konstatuota, kad pažeidimų mastas regimai mažesnis nei anksčiau. Vargu ar tai gali nuteikti labai viltingai, turint galvoje aplinkybę, kad daugiau kaip prieš 20 metų užsiplieskęs konfliktas jau nusinešė virš 35 tūkstančių gyvybių, neapsieita be etninių valymų. Kalnų Karabache tenka tenkintis nežinia kelintu eiliniu ugnies nutraukimu be šansų bent apkalbėti tokias įšaldytas problemas kaip pasikeitimas kariniais belaisviais, karinių nusikaltimų teisinis įvertinimas, perkeltaisiais asmenimis išliekančių žmonių statuso nustatymas etc. Konfliktui sureguliuoti lyg ir pašaukta vadinamoji Minsko grupė, kuriai vadovauja Rusija, Jungtinės Valstijos bei Prancūzija, taip ir neįstengė rasti diplomatinio sprendimo.

Taigi štai toks dar vienas permanentinio karo židinys ir šiaip geopolitiškai perkaistančiame pasaulyje.

2018.04.20; 06:00

Kadras iš režisieriaus Asif Kapadia sukurto objektyvaus meninio filmo apie Azerbaidžano istoriją. Filmo pavadinimas – „Ali ir Nino“

Esu priverstas grįžti prie kadaise portale Slaptai.lt gvildentos temos, kodėl kai kurie lietuviški leidiniai, rašantys apie Baku – Jerevano konfliktus, nenori priminti, jog Lietuva, kaip ir visos kitos Europos Sąjungos bei NATO šalys, Kalnų Karabachą traktuoja neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Dviprasmiškų atvejų, kai tyčia ar specialiai nutylima ši aplinkybė, deja, vis dar pasitaiko privačiuose Lietuvos laikraščiuose, portaluose.

Lietuvos pozicija – aiški

Kai rašome apie Krymą, juk būtinai pabrėžiame, akcentuojame, primename, kad jį okupavo Rusija. Kai rašome apie Gruzijos, Moldovos bėdas, visuomet akcentuojame, kokias teritorijas okupavo Rusija. O kai gilinamės į Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykius, tarsi vengiame, tarsi nenorime pabrėžti oficialios lietuviškos pozicijos: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano nuosavybė.

Jūsų dėmesiui – vienas iš paskutiniųjų keistųjų pavyzdžių. Šių metų kovo 29-ąją ELTA išplatino pranešimą. Atidžiai perskaitykite.

„Ketvirtadienio rytą Kalnų Karabache per prieštankinės minos sprogimą žuvo trys Didžiosios Britanijos išminavimo organizacijos „HALO Trust“ darbuotojai. Tai pranešė organizacijos atstovai. Incidentas įvyko nepripažintos respublikos Mardakerto rajono Kazanči gyvenvietėje. Dar du „HALO Trust“ darbuotojai buvo sužeisti, jie nugabenti į ligoninę.

Sprogimo aukos ir nukentėjusieji – Kalnų Karabacho gyventojai. Jie važiavo automobiliu, apžiūrėdami teritoriją.

Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.

Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho konflikto taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.“

Štai tokius tendencingumus sunku pateisinti. Net jei ši pozicija prasiveržia netyčia, neturint blogos valios, vis dėlto taip rašyti, kaip informaciją „Kalnų Karabache sprogus minai, žuvo trys organizacijos „HALO Trust“ darbuotojai“ pateikė agentūros ELTA ir TASS, – negalima. Juk šioje informacijoje nėra svarbiausio akcento – kam, vadovaujantis tarptautiniais įstatymais bei visuotiniais teisingumo principais, privalo priklausyti Kalnų Karabachas. Bet Lietuvos nuomonė, dar sykį primenu, – labai aiški. Be jokių „gal“, „tikriausiai“. Oficialusis Vilnius kartu su ES ir NATO partneriais tvirtina, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kad šios žemės iš Azerbaidžano atimtos neteisėtai ir kad jas privalu kuo greičiau grąžinti teisėtam šeimininkui.

Kokie Kalnų Karabacho okupacijos nuotoliai?

Aš neraginu, kad, rašydami apie Jerevano – Baku nesutarimus, dar primintume, kokius nuostolius Azerbaidžanas patyrė dėl Rusijos remiamos Armėnijos išpuolių. Nors šią informaciją taip pat būtų galima skelbti. Pavyzdžiui, oficialusis Baku mano, kad Kalnų Karabacho ir dar septynių gretimų rajonų okupcija jam kaštavo 818 milijardų JAV dolerių. Oficialusis Baku taip pat teigia, jog Kalnų Karabachą su karine Rusijos pagalba užimdami armėnų separatistai surengė 103 genocido, 107 – deportacijos, 113 – smurto, 115 – karo nusikaltimų atvejus bei 116 sykių nusižengė tarptautinėms humanitarinėms normoms.

Suprantu, tai – slidi tema. Duomenys nebūtinai absoliučiai tikslūs. Tačiau tai, kad Vakarai traktuoja Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija, – nekelia jokių abejonių.

Tad kodėl mes vis dar kartais aiškiai neįvardiname kaltųjų?

Armėniški mitai nėra tiesa

Lietuvoje gajūs mitai, esą Armėnija – labai sena valstybė, kurią dar žiloje senovėje sunaikino žiaurūs musulmonai. Todėl krikščioniškai Lietuvai neva privalu palaikyti armėnus. Prisimenu, kaip Vilniaus Karininkų Ramovėje pristatydamas savo knygą apie Azerbaidžano istoriją „Juodojo Sodo tragedija“ sulaukiau prof. Vytauto Daujočio replikos, girdi, Armėnija – tūkstančius metų skaičiuojanti valstybė, egzistavusi dar tuomet, kai jokio Azerbaidžano nė nebuvo (cituoju iš atminties).

Tąsyk nesiginčijau. Ir vis dėlto keista, kad kai kurie mūsų šviesuoliai, įskaitant ir internetinius komentatorius, primygtinai liepiančius šių eilučių autoriui „liautis ginti musulmonus“, puikiai prisimenama, ką prieš tūkstantį metų veikė armėnai, o kas Pietų Kaukaze dėjosi žymiai vėliau, sakykim, prieš šimtą arba du šimtus metų, – nenori prisiminti. Net jei iš tikrųjų prieš keliolika šimtmečių egzistavo minėta armėnų valstybė, kunigaikštystė ar karalystė, ar tai reiškia, kad dabartinės valstybių sienos turi būti braižomos būtent pagal anuos senuosius laikus? Mes kadaise irgi turėjome nuo jūrų iki jūrų išsiplėtusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet jei šiandien pradėtume reikalauti kadaise valdytų teritorijų, Pasaulis mus laikys pavojingais bepročiais.

Beje, kokiais argumentais remiantis (Turkija ir Azerbaidžanas savo archyvus atvėrė istorikams, politikams, žurnalistams, o Armėnija – ne) armėnams galima pretenduoti į Kalnų Karabachą? Juk per pastarąjį tūkstantmetį nutiko daug svarbių, neginčijamų įvykių, bylojančių, jog Pietų Kaukaze paskutiniaisiais šimtmečiais dauguma gyventojų buvo ne armėnai, o azerbaidžaniečiai. Pavyzdžiui, dar 20-ojo amžiaus pradžioje dabartinė Armėnijos sostinė Irevanas (Jerevanas) buvo musulmoniškas – azerbaidžaniečių ten gyventa žymiai daugiau nei armėnų. Tai – ne išsigalvojimas. Ką jau bekalbėti apie tuomtinę Kalnų Karabacho nacionalinę sudėtį?

Kaip kolonizuotas Pietų Kaukazas?

Nejaugi mes tokie akli, kad nežinome, jog Rusija ištisus 150 metų nuo pat 1763 iki 1913 vykdė brutalų, kryptingą Kaukazo kolonizavimą. Tiksliau tariant, kolonizavo Pietų Kaukazą ne vien rusų, kiek Rusijos imperijai lojaliais armėnų tautybės žmonėmis. Kaip rašo publicistas Leonas Jurša praėjusiais metais išleistoje monografijoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017-ieji, Mokslotyros institutas), „Rusija, perkeldama armėnus į užkariautas žemes, ne tiek saugojo juos nuo asimiliacijos Irano ir Osmanų valstybėse, kiek siekė savo politinių, konfesinių ir apskritai kolonijinių tikslų“. Žodžiu, 1828 metais perkelta 40 tūkst. armėnų, 1829-aisiais – apie 90 tūkst… Ir taip – ne vieną sykį ne vieną dešimtmetį. Ypač lemtinga azerbaidžaniečiams buvo 1828-aisiais tarp Irano ir Rusijos pasirašyta Turkmančajaus sutartis, kada armėnus pradėta masiškai kelti į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas. Tad prof. V. Daujočiui ir jo bendraminčiams siūlyčiau domėtis ne tik tuo, kas tuose kraštuose dėjosi prieš 1000 metų, bet ir įvykiais, kurie nutiko prieš 100 ar 50 metų. Taip bus racionaliau.

Dar vienas kadras iš meninio filmo apie Azerbaidžaną „Ali ir Nino“. Režisierius – Asif Kapadia

Ypač nederėtų pamiršti, kada sustiprėjo mitai apie neva kadaise egzistavusią Rytų ir Vakarų Armėniją. Ogi tada, kai Sovietų imperiją valdė Stalinas, specialiai kiršinęs tautas drastiškai perbraižydamas žemėlapius bei dirbtinai organizuodamas tautų kraustymus. Nejaugi imsime ir aklai patikėsime akademikais, istorikais, kurie rašė armėnų tautos istoriją akylai prižiūrint Stalinui? Šios versijos Armėnijoje mielai tiražuojamos.

Armėnija tampa Rusijos gubernija

O dabar – apie naujausius laikus, bylojančius, kad Armėnija ir šiandien tebėra Rusijos provincija.

Jau senokai Armėnijoje dislokuotoje 102-ojoje Rusijos karinėje bazėje (pagal sutartį ji ten dar labai ilgai veiks) nūnai formuojamas karinės policijos padalinys. Apie tai pranešė Rusijos karinių pajėgų Pietų karinės apygardos spaudos tarnyba. Naują padalinį sudarys specialistai, kurie įgijo papildomą parengimą karinės policijos mokymo centre Vladikaukaze. Apie tai rašo armėniškas leidinys 1in.am.

Pirmiausia, koks teisinis šio žingsnio pagrindas? Nejaugi Armėnijos ir Rusijos susitarimas numato karinės policijos padalinių dislokavimą 102-ojoje karinėje bazėje? Toks žingsnis panašus į vienašališką Maskvos iniciatyvą.

Rusija kelia pavojų Pietų Kaukazui

Kitas klausimas – ar tai byloja, jog Rusija gausina savo karinį buvimą Armėnijoje neturėdama jokio teisinio pagrindo (Rusijos – Armėnijo sutartis dėl karinės bazės dislokavimo Giumri mieste nenumato karo policijų)? Ir kodėl Rusija gausina pajėgas šioje Pietų Kaukazo valstybėje? Nejaugi nesuvaldo situacijos? Galų gale ar Rusijos karo policija patruliuos tik Giumri, ar turės teisę patruliuoti ir, sakykim, Jerevane?

Tarptautiniai ekspertai mano, kad 102-oji bazė Giumri jau seniai virto nestabilumo židiniu, darydama blogą įtaką kriminogeninei situacijai mieste. Jeigu karinės policijos padaliniai karinės bazės teritorijoje dislokuojami tam, kad užkirstų kelią nevaldomai savivalei, tai Rusija norom – nenorom pripažįsta, kad situacijai valdyti būtina papildoma jėga. Kita vertus, net Rusijos spauda rašo, kad nestatutiniai santykiai Rusijos armijoje yra neveiksmingo valdymo rezultatas, keliantis vidinius pavojus.

Azerbaidžano ekspertai įtaria, kad Rusijos karo policija įkurdinama Armėnijoje tam, kad, prireikus galėtų įtakoti vidaus politiką. Maskva ne kartą užsiminė apie savo pareigą tramdyti visas „spalvotąsias revoliucijas“ visoje posovietinėje erdvėje. O Armėnijoje – ne viskas klota rožėmis. Armėnijoje – milžiniška korupcija. Žmonės gyvena labai skurdžiai. Šalies turtus valdo buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano klanai, todėl masiškas armėnų nepasitenkinimas – įmanomas scenarijus. Juolab kad prieš keletą metų armėnai masiškai išėjo į gatves pasipiktinę aukštomis kainomis būtiniausioms prekėms.

Problema turi ir kitą svarbų komponentą. Rusijos ir Vakarų priešpriešos fone Rusija akivaizdžiai gausina savo karinį buvimą Armėnijoje. Rusijos karinė bazė Giumri mieste tampa gėdingu Armėnijos kolonizavimo simboliu (panašiai – kaip ir Rusijos karinės bazės Baltarusijoje).

Svečiai iš Rusijos

Įdomu ir tai, kad pastarąjį mėnesį Armėnijoje apsilankė iškart dvi Rusijos parlamentinės delegacijos. Prieš porą savaičių į Jerevaną atvyko Federacijos Tarybos delegacija, vadovaujama Tarptautinių reikalų komiteto vadovo Konstantino Kosačiovo, o šiomis dienomis parlamente viešėjo Valstybės Dūmos deputatai, vadovaujami NVS reikalų ir ryšių su tėvynainiais komiteto pirmininko pavaduotojo Konstantino Zatulino. Vizitai – neatsitiktiniai. Rusijai aršiai konfrontuojant su Vakarais Kremlius intensyviai ieško sąjungininkų rytuose. Bet sunkiai randa. Azerbaidžanas, Kazachstanas, Uzbekistanas, Kirgiztanas stengiasi nepasiduoti Kremliaus spaudimui ir vilionėms. Belieka mažytė Armėnija, pati save įspraudusi į kampą dėl liguistų norų turėti valstybę nuo jūros iki jūros.

Užuot tapusi didžia, Armėnija praranda ir tai, ką turėjo, ką turi. Šiandien Armėnija faktiškai yra Rusijos gubernija. Didžioji dalis Armėnijos įmonių – Maskvos rankose. Politinis elitas seniai tapo Rusijos pastumdėliu. Dar pridurkime, kad “nepriklausomos“ šalies sienas saugo kariškiai iš 102-osios karinės bazės Giumri, ir viskas bus aišku.

Beje, prisiminkime rusų kariškio Valrijaus Permiakovo, išžudžiusio armėnų šeimą, istoriją. Kruvinas susidorojimas su armėnų šeima neprivertė armėnų politikų mažiau bičiuliautis su Kremliumi. Maža to, Armėnijos dalyvavimas V. Permiakovo teisme buvo tik formalus. Kaip turi būti baudžiamas šauktinis, sprendė ne Armėnija.

Žodžiu, įvykiai Armėnijoje ir aplink Armėniją – verti Lietuvos dėmesio. Tik reikia išmokti atskirt pelus nuo grūdų. Per daug ilgai į Pietų Kaukazo istoriją žvelgėme vien Maskvos ir Jerevano akimis.

2018.04.11; 08:00

Karikatūra: Seržas Sargsianas pats save apdovanoja

Dešimt metų Armėniją valdęs Seržas Sargsianas sakosi nesitaikantis tapti ministru pirmininku, kuris nuo šiol bus valstybėje pirmuoju asmeniu. Tačiau valdžioje esantys ir pinigais aptekę jų šalininkai vos ne ant kelių maldauja neatsisakyti. Tik iš tikrųjų parklupdyti žmonės ištuštėjusioje tėvynėje tyli.

Prezidentą šalin, tegyvuoja ministras pirmininkas!

Kodėl Armėnijoje parlamento naujai išrinktą šalies prezidentą lygina su Elžbieta II, o kandusis Shame.am net pavadino „Anglijos karaliene“? Ne todėl, kad balandžio 9 d. parlamente –  Nacionaliniame susirinkime prisiekęs Armenas Sarkisianas buvo Armėnijos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje ir bičiuliavosi su karališkos šeimos nariais. Tiesiog šalies konstitucijos pataisos, priimtos 2015 m. gruodžio  6 d. vykusiame referendume, paliko prezidentui visiškai nedaug tų galių, kuriomis dešimt metų naudojosi jo bendrapavardis. Naujasis prezidentas prisiekė būsiąs konstitucijos vykdymo nepolitinis garantas. Naujajam prezidentui pradėjus vykdyti savo pareigas, vyriausybė nustoja savo įgaliojimų, tačiau iki balandžio 17-osios, kai išrinks naują ministrą pirmininką, pirmuoju asmeniu šalyje bus ne prezidentas, o Nacionalinio susirinkimo pirmininkas; bent taip rašoma, nes ir patiems žurnalistams keblu susivokti permainose.

Didžioji galių dalis tenka naujajam ministrui pirmininkui, kuris ir bus valstybės pirmasis asmuo. Beje, jam paliekama ir prezidento rezidencija, taip pat prezidentiniai lėktuvas ir sraigtasparnis. Nors Armėnija vadinsis parlamentine respublika, girdėti balsų iš tikrųjų joje būsiant vienvaldystę – ministro pirmininko. Antai negausios parlamento opozicinės frakcijos „Jelk“ atstovai mano, kad naujoji konstitucija suteikia ministrui pirmininkui absoliutinę valdžią. Niekas negalės jo sugriebti už rankos darant nusikaltimą, nes jam pavaldi bus ir policija, ir nacionalinio saugumo tarnyba. Pridurtina, kad karo atveju jis bus ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas.

O kodėl tą pačią balandžio 9-ąją dešimt metų valdymą prezidento poste pabaigęs Seržas Sargsianas lyginamas su Vinstonu Čerčiliu? Pastarasis pripažintas labiausiai Didžiajai Britanijai nusipelniusiu veikėju per visą karalystės istoriją ir pripažintas visų laikų tikriausiu džentelmenu. Tuo tarpu Sargsiano  Armėnijoje vis dėlto nevadina „Seržiku Didžiuoju“. Viskas prasidėjo dar 2014-ųjų pavasarį, kai Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas sutiko pataisyti konstituciją ir pusiau prezidentinį valdymą joje pakeisti parlamentiniu.

O kuo Seržas Sargsianas prastesnis už Vinstoną Čerčilį?

Tada, 2014 metų pavasarį, jis pasakė, kad įvykus šiai permainai nesieksiąs aukščiausių valstybės postų: Aš netgi įsitikinęs, kad vienas asmuo per savo gyvenimą negali pretenduoti daugiau kaip du kartus stovėti prie valdžios vairo. Šitą pažadą žurnalistai priminė praėjusiais metais, kai parlamento rinkimus laimėjusios Armėnijos respublikos partijos atstovai tai šen, tai ten prasitarė 2018 metų pavasarį geriausiu kandidatu į ministro pirmininko postą esant jų pirmininką – Seržą Sargsianą.

2017 metų gruodžio 19 d. Armėnijos nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas (kitos  jo pareigos – Armėnijos respublikos partijos spaudos sekretorius), komentuodamas valdančiosios respublikonų partijos atstovų tikinimus vieninteliu ir nepakeičiamu kandidatu į premjerus esant Sargsianą, pasakė: Kai tam ateis laikas, mes sukviesime posėdį dalyvaujant Armėnijos prezidentui ir apsvarstysime visas kandidatūras. Sargsiano žodis, žinoma, bus lemiamas (mes – tai respublikonų partijos Vykdomasis organas, kuri sudaro 21 narys, ir Taryba).

Seržas Sargsianas. Karikatūra

Tačiau pritarė partijos bičiuliams, kad jų pirmininkas geriausiai tinka į šį postą: Išmintingesnio ir geriau pasirengusio veikėjo visose srityse, pradedant gynybos sritimi ir baigiant užsienio politika, iš veikiančių politikų aš tiesiog nežinau. Be to, nepamirškite, būtent Seržas Sargsianas jau seniai dalyvauja derybose dėl Karabacho klausimo sureguliavimo.

Šarmazanovas tada sakė, kad naujasis premjeras bus atsakingas ne tik už vyriausybės politikos ekonominę dalį, bet ir už vidaus bei užsienio politiką. Tai labai sunki našta, ir mes visi kartu nuspręsime, ant kieno pečių turime ją užkelti. Žurnalistai priminė: o kaip Sargsiano pažadas neiti į valdžią, pasibaigus prezidento įgaliojimams? Šarmazanovas paaiškino: kai Seržas Sargsianas tai sakė, nebuvo įvykę kai kurie įvykiai. Istorijoje yra tūkstančiai atvejų, kai pasikeitus politinėms aplinkybėms keitėsi ir tų ar kitų veikėjų planai. Pirmiausia Seržas Sargsianas vadovausis valstybės interesais, jis premjero ministro pareigose reikalingas visai mūsų tautai. Tai ne jo noras – taip susiklostė aplinkybės.

Artėjant pavasariui, respublikonai prabilo visu balsu. Tiesa, didele iškalba jie negarsėja. Respublikonų partijos pirmininko pavaduotojas Galustas Saakianas tiesiog nemato Armėnijoje nė vieno, prilygstančio Seržui Sargsianui: Kadaise jis pareiškė, kad nenori būti premjeru ministru, ir dabar jis to nenori, tačiau sistema tokia, kad nėra kito žmogaus, į kurį galėtume kreiptis, kad jis taptų premjeru ministru. Respublikonų frakcijos parlamente vadovas Vagramas Bagdasarianas vasario 27 d. leido suprasti, kad partijos pirmininkas kaip ir spyriojasi, tačiau jam nėra kur dėtis: Seržas Sargsianas ne tik Armėnijos respublikos partijos lyderis, bet ir eilinis jos narys, jis privalo paklusti politinės jėgos sprendimams. Žodžiu, jeigu ožiuosis – priversime.

Kitą dieną tas pats Šarmazanovas pakartojo žurnalistams sakyta pernai, pridūręs (tai išimtinai mano nuomonė, kuriai pritaria daugelis mūsų partijos narių) naujų epitetų: neturime labiau tinkamo, atsakingo, patyrusio, išmintingo, lanksčiai, kilus iššūkiams, veikiančio… Priešingai kitiems veikėjams, Seržas Sargsianas yra valstybės veikėjas, o valstybės veikėjas vadovaujasi ne savo asmeninėmis ambicijomis, o valstybės interesais. Kaip to reikalaus valstybės interesai, taip mes ir padarysime. Ir vėl – o pažadas priėmus konstitucines pataisas nepretenduoti į aukščiausius valstybės postus? Čerčilis ir Šarlis de Golis pareikšdavo viena, o vėlesniais metais žengdavo žingsnius, kurie prieštaravo šiems pareiškimams, tačiau atitiko jų tautų ir valstybių interesams. Skambu!

Tarp kita ko: Čerčilis meluodavo, tačiau kitaip

Buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano, tampančio Armėnijos premjeru, karikatūra

Tai sakydamas respublikonų partijos spaudos sekretorius greičiausiai turėjo galvoje užsienio politiką (jų tautų ir valstybių interesams), tačiau konkrečių šių veikėjų žingsnių nenurodė. Ir iš viso – iš kur jis, beje, istorikas, visa tai ištraukė? Didžioji Britanija kovojo vienoje pusėje su Sovietų Sąjunga prieš Hitlerį, tačiau Čerčilis, didelis komunistų priešininkas, niekada neprisiekinėjo nepaduosiąs Stalinui rankos. Prancūzija 7 dešimtmečio viduryje atsisakė atsiskaitinėti doleriais ir išstojo iš NATO, tačiau Šarlis de Golis ir nežadėjo niekada to nedaryti, priešingai – jis ne kartą sakė, kad Prancūzija, kaip savo politikos šeimininkė, turi teisę viską daryti savo nuožiūra. 

Dėl vidaus reikalų, tai konservatoriams pralaimėjus Čerčilis pasitraukė iš valdžios (1945), o laimėjus (1952) vėl grįžo į premjero pareigas ir atsistatydino ėmus šlubuoti sveikatai (1956). Mirė 1965 metais, palaidotas su labai nedaugeliui tekusiu valstybiniu pagerbimu. De Golis 1946 metais demonstratyviai atsistatydino iš vyriausybės vadovo pareigų, ketindamas vėl grįžti į valdžią susiklosčius daug palankesnėms aplinkybėms (anot jo paties, kaip Napoleonas) ir sulaukė savo valandos: jį išrinko prezidentu 1959 ir 1965 metais, tiesa, teko kaip reikiant pakovoti. 1969 metų pavasarį pateikė parlamento aukštųjų rūmų pertvarkymo projektą referendumui, iš anksto pasakęs, kad projekto nepriėmus atsistatydinsiąs. Dar nesulaukęs suskaičiuojant balsus, tačiau matydamas persvarą būsiant ne jo šalininkų pusėje, tuoj po pusiaunakčio pranešė ministrui pirmininkui: Aš nustoju vykdęs prezidento pareigas. Šis sprendimas įsigalioja šiandien, vidurdienį. Atsistatydinęs rašė savo sodyboje prisiminimus, kritikavo naują valdžią, sugriovusią Prancūzijos didybę, ir nė nežiūrėjo į Paryžiaus pusę, nors jo nesaistė jokie įsipareigojimai. Netrukus mirė, palaidotas, kaip prašė, kaimo kapinėse, dalyvaujant artimiesiems ir Pasipriešinimo bendražygiams.

Tikriausias anglų džentelmenas Vinstonas Čerčilis politikoje dar ir kaip pameluodavo, tačiau jis neprisiekinėjo taip, kaip Armėnijos prezidentas 2014 metų balandį: … oficialiai pareiškiu, kad aš, Seržas Sargsianas, daugiau niekada… Ir Šarlis de Golis: pasakė – padarė. Balsas tyruose (komentaras): Vyras, nekalbant jau apie šalies vadovą, turi būti savo žodžio šeimininkas. Ir jeigu jis (Sargsianas) nenori būti savo žodžio įkaitu, tai kodėl armėnų tauta turi būti šio nevykusio režimo įkaitu?

Planas „Forever“ – iki gyvos galvos?

Galiausiai kovo 19 d. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas internetiniam leidiniui Tert.am pasakė, ką manąs apie prieš ketverius metus pasakytus savo žodžius. Aš aiškiai pasakiau, kad nebūsiu Armėnijos prezidentu ir dabar nepretenduoju į premjero ministro postą. Tačiau aš niekada nelaikiau savęs žmogumi, kuris vadovaujasi prietarais ar stereotipiniu mąstymu. Aš negaliu nesiskaityti su realybe ir vengti atsakomybės už mūsų valstybės tolesnį sklandų vystymąsi. Jis paaiškino, kad, viena vertus, užsienio politikoje matyti akivaizdūs teigiami poslinkiai, suteikiantys valstybei rimtą tvarumo atsargą, o vidaus politikos stabilumas pasiekė tokį lygį, kad ėmė palankiai veikti ir ekonomikos raidą. Kita vertus, negalima nematyti grėsmių, kurios vykdant konstitucinę reforma, deja, tik padidėjo. Priminė mūšį su Azerbaidžano kariuomene praėjusių metų balandžio mėnesį, ginkluoto maištininkų būrio ataką pačiame Jerevane, mitingus ir demonstracijas.

Aišku – niekas kitas, tik Seržas Sargsianas apgins Armėniją nuo šių grėsmių! Kovo 28 d. Armėnijos išeivijos reikalų ministrė, respublikonų partijos Vykdomojo organo narė Granuš Akopian, kalbėdamasi su žurnalistais, pasakė neabejojanti, kad Seržo Sargsiano kandidatūra bus iškelta ir jis bus išrinktas. O apie tai, ką jis pasakė prieš ketverius metus, neverta nė kalbėti: Gyvenimas nėra dogma, kad šiandien kažką pareiškus būtina tai daryti (ateityje). Gyvenimas keičiasi, vystosi. Manau, visi žino apie dialektikos dėsnius. Tai buvo ne pažadas, tai buvo pasakyta tuo konkrečiu momentu. Kiekvienas momentas turi savo logiką. Akopian žodžiais, dabar susiklostė tokia situacija, kai sistemai labai reikia Seržo Sarsiano darbo patirties. Juk siūlant kandidatą turi būti atsižvelgiama į jo žinias, ryšius, patirtį. Negalima to ignoruoti, – kalbėjo ji. – Pažiūrėkite, Angela Merkel renkama jau ketvirtą kartą ir Vokietijoje tam neprieštaraujama.

Tą pačią kovo 28-ąją savo žodį tarė nepartinis parlamento valdančiosios koalicijos narys, valstybės ir teisės komisijos pirmininkas Gevorkas Kostanianas (2008-aisiais tapo prezidento Seržo Sargsiano patarėju, vėliau ėjo generalinio prokuroro pareigas, irgi Vykdomojo organo narys). Jis žurnalistui pasakė savo ausimis girdėjęs Sargsiano pažadą nepretenduoti į prezidento ir ministro pirmininko postus. Išeivijos reikalų ministrė, kaip girdėjome, pasitelkė dialektiką (toli gražu ne visi žino apie jos dėsnius, o moka juos taikyti vienetai, bet daugelis išmano demagogijos taisykles). Tuo tarpu buvęs prokuroras pasirinko lingvistinę logiką. Jis esą pats nepretendavo į generalinio prokuroro postą, tačiau buvo išrinktas. Seržas Sargsianas irgi nepretenduoja (nesiima veiksmų norui įvykdyti) į ministrus pirmininkus. Ar gali jis tapti premjeru? Mano giliu įsitikinimu, dabartinės realybės sąlygomis tai neišvengiama, – pasakė buvęs prokuroras ir kaip kirviu nukirto: – Man svarbiausia, kad kare vadas nekeičiamas, viskas.

Dabar Rusijoje naujienų tarnyba „Regnum“ (piestu stoja už Armėniją su Kalnų Karabachu, tačiau Sargsiano toli gražu neliaupsina) primena: tada, prieš ketverius metus, Seržas Sargsianas sakė esąs prieš tai, kad šalis pereitų prie parlamentinio valdymo, tačiau daugeliui jau tada buvo akivaizdu – visa išmonė su naująja Konstitucija yra Seržo Sargsiano plano likti valdžioje po 2018 metų balandžio mėnesio dalis. Labai greitai pamatysime, ar iš tikrųjų toks planas buvo.

Neramumai Jerevane. Scanpix/Sputnik nuotr.

Vasario pabaigoje politologas Armanas Grigorianas paaiškino, kad respublikonų partija visaip vilkins pagarsinti kandidato į premjerus vardą ir paskelbs apie savo sprendimą iškelti į šitą postą Seržą Sargsianą pačią paskutinę valandą, kad neaudrintų visuomenės. Jo manymu, Sargsianas neturi politinių konkurentų, tačiau vis viena prisibijo galint žmones išeiti į gatves, paskelbus jo planus iš anksto (toks bruzdėjimas jau vyksta, naujas sąjūdis „Armėnijos valstybės vardan“ pagąsdino balandžio 9-16 dienomis protestuosiąs prieš Seržo Sargsiano išrinkimą ministru pirmininku – kasdien). Politologas nesuklydo. Likus mėnesiui iki ministro pirmininko rinkimų, žiniasklaida pranešė, kaip viskas vyks, valandomis: balandžio 15 d. respublikonų partijos viršūnės aptars kandidatūrą, balandžio 16 d. iki 18:00 ji bus pateiktas parlamentui, o balandžio 17 d. 12:00 parlamente įvyks balsavimas. Protestams lieka pusdienis…

10 metų rengėsi užsimoti

Respublikonų vadovybė kiek įmanydama liaupsina Seržo Sargsiano išmintį, patirtį, institucinę atmintį (Gevorkas Kostanianas). Atrodo, vos ne ant kelių maldaujamas užimti ministro pirmininko postą jis kaip ir nesipriešina, dargi prašo jam leisti pasidarbuoti valstybės vadovui formaliai nepriklausančiame bare: norėtų pamokyti jaunus politinius lyderius. Pasak jo, šis klausimas yra labai svarbus, prie jaunųjų ugdymo turi prisidėti visi, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų. Sargsianas norėtų perteikti jauniesiems regimąją ir paslėptąją mūsų šalies patirtį per praėjusius ir dabartinius metus.

Pakalbėkime apie regimąją patirtį. Ko gali pasimokyti jaunimas iš dešimt metų šalį valdžiusio Seržo Sargsiano ir jo bendražygių? Praėjusių metų vasarą, Sargsiano 63 metų sukakties proga, leidinys Sut.am paskelbė prezidento neįvykdytų pažadų sąrašą (Sut.am – Armėnijos visuomeninės organizacijos „Informuotųjų piliečių sąjunga“ įkurtas leidinys, seka, kas valdžios žmonių kalbose ir oficialiuose pranešimuose neatitinka tikrovės, kitaip sakant, ką jie pameluoja).

2008-ųjų metų prezidento rinkiminės kampanijos metu Sargsianas dievagojosi: Patikinu jus, kad aš niekada neleisiu atsitraukimo (rusiškame tekste tarptautinis žodis – регресса) nei vienoje srityje: ar tai būtų ekonomika, ar demokratija, ar žmogaus teisės. Kai 2009 metais ekonomika smuko iškart 14%, prezidentas skėstelėjo rankomis: pasaulinė finansinė krizė, nieko nepadarysi. 2013 metais prezidentas pagrasino: vyriausybė, kuri nepasieks ekonomikoje kasmetinio 7 % prieaugio, privalo atsistatydinti. Tokio prieaugio taip ir nesulaukta, tačiau vyriausybės dirbo kaip niekur nieko, o jų vadovai keitėsi dėl kitų dalykų. Net nacionalinė statistikos tarnyba turėjo pripažinti, kad žmonių gyvenimas pablogėjo: 2008 metais skurdo 27,6% gyventojų, o 2016 metais – 29,4%. Per Sargsiano valdymo metus kelis kartus padidėjo valstybės skola – iki $ 7 milijardų. Dėl demokratijos ir laisvių: ankstesniais metais „The Economist Intelligence Unit“ Armėniją įrašė pusiau autoritarinių valstybių sąraše, o 2017 metais ji atsidūrė autoritarinių grupėje, greta Nigerijos, Mauritanijos…

2008-ųjų gruodyje Giumrio mieste, prieš du dešimtmečius smarkiai apgriautame žemės drebėjimo, prezidentas Seržas Sargsianas pasakė: Per kelerius metus mums pavyks visiškai įveikti katastrofos pasekmes. Kai sakau „visiškai“, turiu galvoje, kad neliks šeimų, neturinčių stogo virš galvos. Ir statė, dargi prezidento brolis Aleksandras (pravarde „Sašikas 50%“) prisidėjo, greičiausiai, ne be naudos sau. Praėjusių metų pabaigoje šiame mieste lankęsis partijos „Klestinčiosioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas skyrė vargingai gyvenantiems miestiečiams išdalyti 100 milijonų dramų, iš jų 50 milijonų – gyvenantiems nameliuose. Jau rytojaus dieną dosniojo deputato patikėtiniai pradėjo dalybas: 5 000 šeimų – po 20 tūkstančių dramų. Nesunku apskaičiuoti, kiek žmonių, praėjus jau trims dešimtims metų, glaudžiasi dar sovietinės valdžios tam kartui suteiktuose konteineriuose, barakuose – nameliuose. Turi stogą, tačiau ne iš prezidento malonės. Iki žemės drebėjimo Giumryje gyveno 240 tūkstančių žmonių, dabar jų likę beveik tris kartus mažiau. Širako apskrityje, kurios administracinis centras yra Giumris, 46% žmonių gyvena blogiau skurdo ribos – tai didžiausias neturtas visoje Armėnijoje.

Dabar Sargsianą nei į tvorą, nei į mietą palygino su Čerčiliu, tačiau su juo pačiu jau galima lyginti tuos žmones, kurie kalba apie neįgyvendinamus dalykus, ir sakyti apie tokius svajotojus: užsimojo kaip Seržikas. Pradėdamas valdyti sakė Armėniją tuoj pat pradėsiant statyti naują atominę jėgainę, žadėjo nutiesti geležinkelį, tačiau viskas susiklostė pagal Jerevane sumanytos dialektikos dėsnius: pažadėta nebūtina daryti. 2017 metų pavasarį, kalbėdamas naujai išrinktame parlamente, privertė visus suklusti: iki 2040 metų reikia padidinti bendrojo vidaus produkto dydį (BVP) iki $ 50-60 milijardų, o skaičiuojant vienam gyventojui – iki $ 15 000. Dabar BVP sudaro 10,5 milijardo ir 3,5 tūkstančio žmogui, tačiau kasmet didinant jį po 5 % esą ir susidarys 50-60 milijardų.

Šiaip jau drąsiausi ekonomistai šiame sparčiai kintančiame pasaulyje taip toli nežvelgia, kadaise sovietai planavo penkmečiais, tačiau ir dabar paprastai planuojama 5-10 metų į priekį. Sunku tikėtis Sargsianą būsiant valdžioje po ketvirčio amžiaus ir atsiskaitysiant šiandien dar negimusiems. Vis dėlto imta skaičiuoti. Anot Sut.am, paprasta aritmetika rodo, kad 10,5 milijardo, kasmet pridedant po 5 %, per 23 metus tepadidės tris kartus, o ne penkis su puse, kaip paskelbė prezidentas. Savo ruožtu rimti ekonomistai paskaičiavo: Iki 2040 metų BVP vienam žmogui įmanoma padidinti iki $10 000 ir jis sudarys apie $22 milijardus, tačiau su sąlyga, kad tuo metu Armėnijoje gyvens ne daugiau kaip 2,1 – 2,2 milijono žmonių. Tačiau tai prieštarauja kitam Sargsiano užmojui – iki tų pačių 2040-ųjų pasiekti, kad Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių.

Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?

Apie keturis milijonus gyventojų iki 2040 metų Sargsianas pasakė praėjusį rudenį vykusiame 6-ajame Armėnijos ir armėnų išeivijos atstovų kongrese. Netrukus postą turintis palikti šalies prezidentas kalbėjo: mes skelbiame savo siekiu… artimiausiais metais mūsų pastangos bus nukreiptos… Jau kitame kongrese (ne tuoj pat, tačiau ir labai ilgai nedelsiant) bus kalbama, kaip padaryti ir ką turi nuveikti vyriausybė ir visos bendruomenės, kad 2040 metais Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių. Kritikai nesusilaikė: o ką jis darė visus dešimt savo valdymo metų? 2011 metais viename pasitarime prezidentas Sargsianas nuogąstavimą šalyje smarkiai mažėjant gyventojų pavadino išsigalvojimu, o dabar – grėsminga tendencija.

Tiesa, nepasakė, kad per jo valdymo metus šalį paliko, oficialiais duomenimis, 300 tūkstančių žmonių (10% gyventojų). Jungtinių Tautų demografijos fondo specialistų nuomone, iki 2035 metų gyventojų Armėnijoje bus likę  2,5-2,6 milijono – jeigu nebus imtasi rimtų žygių; kaip reikiant sukrutus galima būtų tikėtis apie 3,2 milijono. 2017 metais šalyje gimė kaip niekada mažai vaikų – 37 700 (2010-aisiais – apie 45 tūkstančius). Mokyklų klasėse matyti labai mažai mergaičių – dėl atrankinio nėštumo nutraukimo (tėvai mažiau tikisi iš mergaičių ateityje). 2016 metais vadinamuosius selektyvinius abortus uždraudė, tačiau specialistai neatmeta, kad dėl jų iki 2060 metų bus netekta 93 tūkstančių mergaičių.

Autoriams, kurie ne per seniausiai parašė, kad Armėnijos istorija yra daugiau kaip dviejų tūkstančių metų senumo, respublika užima 29,8 tūkstančio kvadratinių kilometrų teritoriją, o gyventojų skaičius, 1995 metų duomenimis, sudarė 3,8 milijono gyventojų, reikėtų priminti: didžiausias Armėnijos gyventojų skaičius, oficialiais duomenimis, buvo 1990 metais – 3,5 milijono. Ir paklausti: argi nesama naujesnių duomenų? Armėnijos nacionalinė statistikos tarnybos pranešimu, 2018 m. sausio 1 d. nuolatinių gyventojų skaičius šalyje buvo 2 972,9 tūkstančio, arba 13,2 tūkstančio mažesnis nei prieš metus (išvyko 23,5 tūkstančio, natūralusis prieaugis – 10,3 tūkstančio).

Tai – oficialūs duomenys. Pasak ekonomikos apžvalgininko Aiko Gevorkiano, tikrovė yra daug liūdnesnė (Реальность намного печальнее). Tačiau ir jis neatsako į klausimą, kurį Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ pateikė dar 2011 metų pavasarį: „Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?“ (Так сколько же в Армении осталось населения?). „Regnum“ sudomino pranešimas armėniškame laikraštyje „Graparak“ (laikomas liberaliu, vakarietiškos krypties): statistikos tarnyba skelbė, kad 2009 m. balandžio 1 d. Armėnijos gyventojų skaičius buvo 3 238 900, tačiau oficialūs duomenys apie gyventojų skaičių yra beveik du kartus didesni už realius. Tai, kad Armėnijoje gyvena mažiau kaip 2 milijonai žmonių, leidinio šaltiniui pasakęs vienos Europos valstybės, kurios „Graparak“ nenurodė, pasiuntinys Jerevane.

Šis klausimas  (Так сколько же в Армении осталось населения?) buvo keliamas iki tol ir po to. 2001 metais Maskvos savaitraštyje „Novoje vremia“ žurnalistė Nairi Ovsepian parašė: labai apytiksliais apskaičiavimais, šalyje likę nuo 1,8 iki 2 milijonų žmonių. 2006 metais „Ekspert Online“ (vienas iš įtakingiausių Rusijos savaitinių analitinių verslo leidinių, kaip pats skelbiasi) išspausdino išsamų straipsnį apie Armėniją. Jo autoriai rašo, kad Armėnija per praėjusius 15 metų pasiekė absoliutų gyventojų migracijos rekordą – iš šalies išvyko daugiau kaip pusė gyventojų ir dabar likę 1 milijonas 800 tūkstančių.

Opozicinės partijos „Erkir Cirani“ (Abrikoso šalis) pirmininkė Zaruji Postandžian praėjusių metų pabaigoje paskelbė kaip ir manifestą: Iki atkuriant mūsų Tėvynės teritorinį vientisumą mes privalome atkurti šiuolaikinės armėnų tautos vienumą vadovaujant vienam prezidentui, vyriausybei ir parlamentui. Kitaip sakant, valstybę turi sudaryti visi armėnai – kad ir kur jie gyventų. Kam to reikia? Kai kuriais duomenimis, armėnų skaičius pasaulyje sudaro daugiau kaip 10 milijonų. Atgavus nepriklausomybę, atrodė, jog Armėniją užplūs grįžtančiųjų banga. Deja, apgailestauja politikė, esama politinė santvarka susino politinį, ekonominį ir kultūrinį Sovietinės Armėnijos potencialą, neskatino išeivijos prisidėti prie valstybės stiprinimo. Deja, per ketvirtį amžiaus Armėniją paliko daugiau kaip 1,5 milijono žmonių (oficialiais duomenimis – 600 tūkstančių).

Dar kartą prisiminkime Armėnijos geopolitikos šventajame gėrio ir blogio kare kūrėją Rubeną Barencą, kuris 2016 metais išleistoje savo knygoje („Где путь спасения, камогрядеши?“) rašo: Armėnijoje turėjo būti 5-6 milijonai žmonių, o likę gyventi daugiausia 1,8 milijono (Kalnų Karabache gyventojų skaičius sumažėjo nuo 150 tūkstančių iki 70-80 tūkstančių). Dėl viso to kalti šalies vadovai. Apie pirmąjį prezidentą, Levoną Ter Petrosianą, autorius nė nenori kalbėti (pasaulinio judaizmo agentas), o štai du paskesni, Kočarianas ir Sargsianas, įvykdė armėnų tautos genocidą.

Vargšai sviesto ir mėsos nepripažįsta

Praėjusių metų pabaigoje Armėnijoje sunerimus dėl artėjančio maisto produktų ir kita pabrangimo, valdančiosios respublikonų partijos atstovai kalbėjo, esą tai neatsilieps paprastiems žmonėms – nes jie valgo ne mėsą ir sviestą, o bulves. Parlamento sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų nuolatinės komisijos pirmininkas Akopas Akopianas pasidalijo savo įžvalga apie vieną vargingai gyvenančių žmonių įprotį: jie vengia pirkti pabrangusias ar brangias prekes. Ne todėl, kad neturi pinigų, o todėl kad taip įpratę, taip juos vaikystėje auklėjo… Kitas deputatas šitaip samprotavo: koks skirtumas šeimoms, kurios maitinasi tik bulvėmis, ar mėsa brangi, ar pigi – jos vis viena neturi pinigų mėsai pirkti ir toliau minta bulvėmis.

Riaušės Jerevane. Reuters/Scanpix nuotr.

„Akakanžamanak“ nusprendė atverti akis šiems deputatams ir visiems valdančiosios partijos atstovams (dienraščiui vadovavo iki išrenkamas į parlamentą 2012 metais Nikolas Pašinianas, vienas kalbiausių režimo kritikų). Armėnijoje varguoliai vis dar mato ant savo stalo sviestą ir net valgo mėsą! Tik vis mažiau – nuo 2008 metų, kai šalį ėmė valdyti respublikonų partija ir jos vedlys Seržas Sargsianas. Tai matyti iš oficialių statistikos tarnybos duomenų. 2008 metais vargingiausio gyventojų sluoksnio atstovai (10%) vartojo per mėnesį vidutiniškai po 200 g sviesto, o 2016-aisiais – 100 gramų; mėsos ir mėsos produktų – atitinkamai 1 kg ir 900 gramų; vaisių ir uogų – 2 kg ir 1,7 kilogramo; cukraus vartojimas sumažėjo 2 kartus. O bulvių? Vargšai Armėnijoje tiek nuskurdo, kad net ir bulvių ėmė vartoti mažiau: 2008 metais vartojo vidutiniškai po 3,3 kg per mėnesį, o 2016-aisiais – 2,8 kilogramo.

Viskas suskaičiuota, viskas žinoma dešimtųjų dalių tikslumu. Kita vertus, kaip mano, etnografė Granuš Charatian tvirtina: nacionalinės statistikos tarnybos duomenys neparodo tikrojo skurdo masto šalyje. Sociologo Agarono Adibekiano tyrimais, apie 50% Armėnijos gyventojų laikosi žemiau skurdo ribos, nes jų dienos pajamos yra mažesnės negu $2 (Jungtinių Tautų nustatytas skurdo slenkstis). Be to, 25% jų pajamų sudaro valstybės pašalpa… O štai ir „dialektika“: Pasaulio bankas paskelbė pranešimą apie žmonių gėrovę 141 valstybėje, iš kurio matyti Armėnijoje ėmus gyventi bent kiek geriau. Tačiau čia pat priduriama: rodikliai pasikeitė sumažėjus gyventojų.

Rinkėjų balsai pigiai perkami…

Viename armėnų leidinyje ne be kartėlio pripažįstama: Armėnijos ateitį vėl lėmė ne sveikas protas, ne jos piliečių atsakomybė dėl jų pačių ateities, o apgailėtini 10 000 dramų ($20 su viršum), visur kur dalijamų vilties netekusiai liaudžiai, kuri graibė šiuos grašius, ramiai ir nuolankiai parduodama savo balsą, taigi ir teisę turėti orumą ir ginti jį. Tai buvo balandyje (rinkimai į respublikos parlamentą, 2017), o dabar, gruodyje, pagarsėję atstovai partijos, nupirkusios už 10 000 dramų dalies tautos orumą, siūlo šiems piliečiams, o kartu su jais – visai armėnų tautai, neverkšlenti dėl produktų pabrangimo ir sėdėti ant savo bulvių – šios, girdi, nebrangsta (beje, gerokai pabrango).

Iš tikrųjų – 2017-ųjų vasario pradžioje, artėjant parlamento rinkimams, svarbiausioji pokalbių tema buvo rinkiminės pakyšos dydis. Apie jas, rašė žiniasklaida, jau sklinda legendos. Kalbama, jog už vieną balsą žadama nuo 10 tūkstančių iki 40-50 tūkstančių dramų. Artėjantys rinkimai gali virsti pinigų karu (168 Žam). Respublikonų partija eina teisingu keliu, ne be ironijos rašė „Aikakanžamanak“. Viskas rodo, jog skurdo mažinimas – tiesioginė grėsmė šiai partijai. Pirkti balsus rinkimuose yra kebliau, kai vargšų mažėja – brangiau kainuoja. Vadinasi, respublikonams yra naudingiau, kad žmonės liktų skurde, tačiau ne mirštantys iš bado, o dar įstengiantys paimti pinigus ir balsuoti…

Po 2017-ųjų pavasario parlamento rinkimų pirmas Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas išspausdino straipsnį leidinyje iLur.am, kuriame nesutiko su tais, kurie dėl tokios rinkimų baigties kaltino ne balsų pirkėjus, o paperkamuosius. Anot jo, demokratinėse valstybėse rinkimų rezultatus lemia ne administraciniai ištekliai, ne turtuoliai ar skurdžiai, o vidurinioji klasė. Tačiau šioji klasė Armėnijoje tiesiog sunaikinta. Dabar šalis yra papirkinėjamų valdininkų, siundomos teisėtvarkos pareigūnų, kriminalinių nusikaltėlių ir monopolistų oligarchų rankose. Paprasta liaudis savo šalyje paversta baudžiauninkais ir akivaizdu, kad duonos kriaukšliu gyvi, skolose ir paskolose paskendę žmonės neatsispiria rinkiminei papirkai. Baimė netekti darbo, atsidurti gatvėje be pragyvenimo šaltinio verčia žmones išsižadėti savo principų ir politinių nuostatų.

Ne rinkėjus reikia kaltinti, kad ima pinigus, o valdžią, įstūmusią piliečius į neviltį. Tai, kaip išdidžią tautą, įstengusią sutelkti jėgas ir stoti prieš sovietų tironiją, per 20 metų tiesiog paklupdė, yra sukrečiama, – rašo kruopščiai žodžius pasveriantis filologijos daktaras, senųjų rankraščių tyrinėtojas.

1998 metų pradžioje Ter Petrosianas atsistatydino iš prezidento posto, nes jo pasiūlytam Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo planui (išvesti kariuomenę, grąžinti Azerbaidžanui dalį okupuotų žemių) nepritarė vyriausybės nariai: ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, gynybos ministras Vazgenas Sarkisianas (vėliau premjeras, žuvo parlamento rūmuose nuo įsibrovusių teroristų kulkų 1999 10 27, pagrindinis jų taikinys), vidaus reikalų ir nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas. 2007-ųjų rudenį kandidatas į šalies prezidentus Ter Petrosianas kritikavo Kočariano vyriausybę dėl masinės korupcijos ir pavogus mažiausiai tris iš keturių milijardų dolerių per praėjusius penkerius metus. Kitų metų pradžioje vykusius prezidento rinkimus laimėjo Seržas Sargsianas (tiksliau būtų sakyti, rinkimų komisija paskelbė jį nugalėtoju), o išėję protestuoti Ter Petrosiano šalininkai buvo išvaikyti ginklo jėga, aštuoni žuvo, daugelį policininkai ir kareiviai sužeidė. Praėjo dešimt metų, tačiau prezidentas Seržas Sargsianas nė piršto nepajudino, kad būtų nustatyti kaltieji.

…ir pelningai perparduodami

2015-ųjų pradžioje jau patį Seržą Sarsgsianą panašiais žodžiais kaltino partijos „Klestinčioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas. Per Sargsiano valdymo laikotarpį šalies užsienio skola padidėjo 3 milijardais dolerių – kur šitie pinigai, pone Sargsianai? Kur pinigai, priklausantys pensininkams, gydytojams, mokytojams, valstiečiams, kariams, policininkams, dėstytojams ir studentams? Pasikeitus valdžiai, iš tautos milijardus dolerių pavogę 2-3 žmonės turės grąžinti juos į biudžetą! “Armenian Report“ apžvalgininko nuomone, neviltyje gyvenantys Armėnijos žmonės patikėjo Carukianą esant nesutaikomą kovotoją su valdžia. Tačiau karštas taikaus perversmo šauklys netrukus visiškai dingo iš politikos, o grįžęs su kitais partijos atstovais parlamente (aljansas „Carukian“) balsuoja taip, kaip pageidauja respublikonai, nors formaliai užima opozicijos vietas.

Per tą laiką oligarchas Carukianas (kadaise kėlęs balsą: kodėl verslo terorizavimas tapo valstybės politika, kodėl emigracijos tempai didėja su kiekviena diena, kodėl šalyje finansinis nestabilumas, kodėl bankuose užstatyti ištisi kaimai, namai, piliečių turtas?) tapo monopolistu lošimų versle, jo žentą paskyrė Kotaiko srities gubernatoriumi, mokesčių inspektoriai parodomai tikrina jo verslą, tačiau pažeidimų neranda. Kažin kokia aukšta kėdė (ar kelios) „Klestinčiosios Armėnijos“ atstovams turėtų tekti ir išrinkus naują ministrą pirmininką. Balsai ne tik perkami, bet ir pelningai perparduodami.

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?

Politikos apžvalgininkas, buvęs Armėnijos nacionalinio kongreso narys Davidas Šachnazarianas dar 2013 metais sakė: Baisiausia dabar Armėnijoje tai, kad oligarchija jau užėmė opozicijos lauką, ir tai padarė „Klestinčioji Armėnija“. Ji ir pati pripažįsta, kad yra ne opozicija, dar daugiau – ji valdžioje. „Klestinti Armėnija“ buvo ir lieka valdžioje. 2017 metų pradžioje, jau kylant pabrangimo bangai, Nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas „Carukian“ atstovas Mikaelas Melkumianas žurnalistams pareiškė: Armėnijoje nesama ypatingų prielaidų socialiniam maištui kilti. Kartu jis pripažino, jog šalyje išlieka didelis skurdas (30%) ir nedarbas (20%), daug žmonių išvykę uždarbiauti svetur. 2018 metų valstybės biudžete nenumatyta didinti atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Valstybės skola padidės iki $7,2 milijardo (praėjusiais metais siekė 6,8 milijardo). Ir vis dėlto – nesama prielaidų.

Radosi nemažai jam pritariančių: Armėnijoje yra visos socialinio maišto prielaidos, išskyrus vieną esminių – politinę  jėgą, kuri reikštų žmonių nepasitenkinimą. 2015-ųjų vasarą, padidinus elektros energijos kainą, Jerevane daugybė žmonių bruzdėjo aikštėse ir gatvėse gal pusę mėnesio. Kaukazo instituto direktorius Aleksandras Iskandarianas atkreipė dėmesį: pro praėjusių metų balandyje įvykusių parlamento rinkimų neįvyko protesto akcijų – pirmą kartą nepriklausomos Armėnijos istorijoje pagrindinės politinė jėgos pripažino rinkimų rezultatus. Armėnijoje tikrąją politinę opoziciją visiškai sunaikino. Pasak šio specialisto, opozicija iš esmės nustojo atstovauti armėnų visuomenei.

Lapė pamokys vištidę saugoti

Armėnijoje reikalinga nauja politinė kultūra, teigė tas pats Aleksandras Iskandarianas praėjusių metų lapkričio pabaigoje, klausiamas apie artėjančias permainas respublikos santvarkoje (parlamentinė respublika). Viena aišku, sakė, žmonės seniai pradėjo tolti nuo politikos, o dabar matyti visiška jų apatija. O jeigu žmogus niekuo netiki, niekuo nepasitiki ir nieko nesitiki, tai gali balsuoti, kaip jo paprašys bendruomenės vadovas, darbdavys, pažįstamas valdininkas, verslininkas. Jam už tai atlygins: pinigais ar kitaip. Kaip tik taip dabar Armėnijoje balsuoja didelė dalis žmonių. Imti 10 tūkstančių dramų ir tuo pat metu tikėtis šalyje įvyksiant esmines permainas vien dėl to, kad valdžioje pasirodys penki nauji žmonės vietoj penkių pasitraukusių – tai nesubrendimas, kurį visuomenė vieną kartą turi įveikti. Pasak Iskandariano, permainos įmanomos tik brandinant politinę kultūrą ir to labui dar daug turi nuveikti politologai, žurnalistai, mokyklų ir universitetų dėstytojai. Imant pakyšą negalima tikėtis revoliucinių permainų. Tai neįmanoma.

… Tą pačią kovo 19 d.Seržas Sargsianas susitiko su ginkluotųjų pajėgų vadovybe ir kalbėjo apie korupciją: Šis reiškinys tapo blogiu ir mūsų valstybėje, ir mūsų armijoje. Gynybos ministerija – didelis vartotojas ir pirkėjas. Kareivių ir jaunesniųjų karininkų nepasitikėjimo vadovybe ir valstybe šaknys glūdi korupcijoje. Kiekvienas kareivis širdyje turi laikyti, kad armijos ir valstybės turto švaistymas – nedovanotina, tai nusikaltimas, lygus išdavystei. Geras pamokymas. Bet štai apie patį Seržą Sargsianą skaitome: Būtent jis, būdamas gynybos ministru, pavertė Armėnijos ginkluotąsias pajėgas visuotinės korupcijos ir kriminalinių nusikaltimų daigynu. Jo pėdomis bene toliausiai nužengė generalinio štabo viršininkas Jurijus Chačaturovas. Didžiausias akibrokštas: popieriuje gyvavo 5 tūkstančių pagal sutartį tarnaujančių karių pulkas, kurio gyvo niekas akyse neregėjo. Tačiau jam nenutrūkstama srove tekėjo milijonai: atlyginimams ir visiems kitiems reikalams. O ir muilą su dantų pasta „mirusioms sieloms“ tiekė su viršininku susijusi bendrovė…

Tad ko į ministrus pirmininkus šiaip nepretenduojantis, tačiau kitos išeities neturintis (tauta nesupras) Seržas Sargsianas gali pamokyti jaunimą? 

2018.04.09; 05:00

EPA – ELTA nuotraukoje – Vladimiras Putinas

Rusų generolams, kurie be gailesčio sprogdina ir šaudo, labiau už klastingiausią priešą pavojingas jų vyriausiasis vadas – čekistas šaltomis žuvies akimis, pasirengęs viskam…

Rusų generolai krinta kaip lapai

Tarptautinės tyrėjų bendrijos „Inform Napalm“ savanoriai 2016 metų pradžioje paskelbė Rusijos generolų ir admirolų, mirusių ar žuvusių per pastaruosius 25 metus ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis, sąrašą. Iš 42 kariuomenės, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų generolų tik trys, tikėtina, mirė savo mirtimi. 14 generolų nusišovė arba buvo nušauti; 10 žuvo eismo įvykiuose; du pasikorė ir dar 13 rasti negyvi nežinia dėl ko. Praėjusį rudenį žuvo dar vienas – priešakinėse pozicijose, kur generolams ne vieta.  

Boriso Jelcino valdymo metu gal didžiausio atgarsio sulaukė Valstybės dūmos deputato, Visos Rusijos sąjūdžio armijai, gynybos pramonei ir karo mokslui remti pirmininko generolo leitenanto Levo Rochlino mirtis – jį 1998 metų liepos pradžioje nušovė jo paties vasarnamyje pamaskvėje. Nežinia, ar kas patikėjo prokurorų išvada, kad tai padarė jo sutuoktinė. Rochlinas vadovavo Čečėnijos prezidento rūmų šturmui Grozne, kitoms operacijoms. 1997 metais sukūrė politinį sąjūdį, kritikavo Jelciną ir, pasak kai kurių autorių, kūrė planus išversti jį iš valdžios ginklu. Beje, būdamas Dūmos gynybos komiteto pirmininku, pirmas prabilo apie slapta siunčiamas dideles ($ 1 milijardas) rusiškų ginklų partijas Armėnijai.

2010 metų rudenį buvęs Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojas (1992) Michailas Poltoraninas, pristatydamas iš spaudos išėjusią savo knygą  (“Власть в тротиловом эквиваленте. Хроника царя Бориса“) papasakojo bendravęs su generolu Rochlinu kelios dienos iki jo žūties ir tas jam ištaręs: Mane užsakė. Girdi, Rochlinui paskambinęs prezidento žentas („Jelcino šeimos“ narys): Borisas Nikolajevičius siūlo gynybos ministro pavaduotojo pareigas; generolas pasiuntęs prezidentą velniop…

Generolą nušovė liepos 3-iosios paryčiais, o dieną ne per toliausiai nuo jo vasarnamio miške rado trijų smarkiai apdegusių 25-30 metų vyrų lavonus; tą pačią dieną pasikėsinta į generolo bendražygį – teisinių paslaugų bendrovės vadovą. Liepos 23 d. Jelcinas paskyrė Federalinės saugumo tarnybos (FSB) direktoriumi dar mažai kam šalyje žinomą prezidento administracijos viršininko pavaduotoją Vladimirą Putiną. Kalbos apie tai, kad prie Rochlino nužudymo prisidėjo Putinas, pasigirdo dar naujojo amžiaus pradžioje. Poltoraninas žurnalistams pareiškė tada negalėjęs tiesiai pasakyti, kad Rochlino nužudymą parengė Putinas, nes iškart būtų padavę į teismą ir pareikalavę įrodymų. Tačiau tikrai nustatytų įvykių ir faktų visuma rodo, kad tos kalbos buvo ne be pagrindo. Jelcino artimiausioji aplinka iš pradžių norėjo šį reikalą patikėti FSB Maskvos padalinio viršininkui, tačiau vėliau pasirinko čekistą šaltomis žuvies akimis, pasirengusį viskam… 

Borisas Jelcinas

Paties Putino valdymo pradžioje daugiausia kalbų sukėlė generolo Aleksandro Lebedžio žūtis 2002-ųjų pavasarį, nukritus sraigtasparniui, skraidinusiam jį su palyda; generolą sutraiškė 1,5 tonos sveriantis sraigtas… Tuo metu jis buvo Krasnojarsko krašto gubernatorius. Iki tol desantininkų generolas pabuvojo daugelyje „karštų vietų“. Kariavo Afganistane, vadovavo Rusijos kariuomenės desantininkams, siautėjusiems 1989 metų balandį Tbilisyje (žuvo 18 žmonių), 1990 metų sausį Baku (130 aukų), o 1992 metais – 14-ai armijai Padniestrėje… Su Putinu nedraugavo, tačiau ir nieko pikta, regis, nebuvo jam iškrėtęs. Tačiau daug kitų jo nemėgo, tarp jų ir buvęs prezidentas Jelcinas, pasakęs: Šito žmogaus negalima leisti prie šalies valdymo nė per patrankos šūvį. Karštos galvos ragino pakelti 14-ą armiją ir nukreipti ant Maskvos, tačiau generolui šie raginimai buvo tuščias garsas. 

Lebedį iškėlė į Rusijos prezidentus ir jis rinkimuose (1996) iškovojo trečią vietą. 1998 metais jį išrinko Krasnojarsko krašto gubernatoriumi. Buvo ūmaus ir valdingo būdo; be kita ko, žmonėse paplito kai kurie jo „sparnuotieji posakiai“ (Paskutinis juokiasi tas, kas šaudo pirmas; Lekiančio laužtuvo nepagauti; Aš stukteliu du kartus, pirmą kartą – į kaktą, antrą – į karsto dangtį…), paprasti žmonės jį mėgo. Daugelis jį, „rusų Pinočetą“, laikė Jelcino įpėdiniu (ar tik ne Jelcino aplinkoje ir pažadėjo jam, kad „Senis“ ilgai netrauks ir tada prezidento postas teks jam, Lebedžiui, rinkimuose atėmusiam nemažai balsų iš komunistų kandidato; Jelcinas žinojo generolą laukiant jo paskutinių dienų, todėl ir nemėgo ).

Vienas Krasnojarsko krašto deputatas paskleidė per generolo laidotuves Maskvoje iš dviejų GRU (Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos) karininkų išgirdęs, kad daugeliui neįtinkantis generolas žuvo specialios operacijos metu. Kalbos apie tai, kad sraigtasparnis nukrito ne šiaip sau, sklandė iki 2004-ųjų, kai teismas pripažino įgulos kaltę. Tačiau įsidėmėtina, kad diversija laikyta visiškai įmanoma… Tais pačiais 2002-aisiais vienas armijos generolas mirė nuo širdies priepuolio, kitas, generolas majoras, – eismo įvykyje, dar vieną generolą majorą nušovė atsitiktinė pakeleivė iš jo paties pistoleto, trečias generolas majoras sudegė savo automobilyje, ketvirtas – mirė; vienas generolas leitenantas žuvo automobilio avarijoje, o kitą su visa automobilyje buvusia palyda sušaudė Grozne. Galiausiai rudenį numirė dar vienas armijos generolas – šis buvo senyvo amžiaus ir ilgai sirgo, tačiau kiekviena aukšto rango karininko mirtis jau rodėsi įtartina.

Kiek kryžių – tiek klaustukų

2009 metų lapkričio pabaigoje neaiškiomis aplinkybėmis mirė GRU karininkas 48-erių Antonas Surikovas. Tikrai net nežinoma, kokį laipsnį jis turėjo – pulkininko ar generolo, dar tirštesnė migla dengė jo žygius. Kaukaze jį pažinojo Mansuro Načojevo vardu. Kalbėta, sukėlė karą Abchazijoje, vertė iš prezidentų Zviadą Gamsachurdiją Gruzijoje, sukurstė Šamilį Basajevą užpulti Dagestaną… Surikovą siejo su paslaptinga bendrove „Far West Ltd.“, ginklų prekyba (pardavinėjo strategines raketas X-55 Iranui, siuntė ginklus į Afganistaną, Šiaurės Afriką, Kalnų Karabachą) ir dar daug su kuo… Rodosi, jam buvo žadamos GRU viršininko pareigos…

Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai

Pulkininką (ar generolą), slaptąjį Rusijos vyriausybės patarėją palaidojo Maskvoje, dalyvaujant aukštiems valdžios pareigūnams ir lydint  šnabždesiui, kad buvo nunuodytas Rusijos ginklų kalvėje, Iževsko mieste, kavinėje… Vadinasi, vyksta pjautynės tarp Rusijos specialiųjų tarnybų ar jų viduje? 1996 metais Surikovas kalbėjo apie Rusijos kariuomenės įvedimą į Baltijos šalis tuo atveju, jeigu šios įstosiančios į NATO. Keli mėnesiai prieš mirtį samprotavo: Pašalinus Putiną ir išlaisvinus Chodorkovskį, prasidės Perstroika-2 ir Rusijos tautoms reikia būti pasirengusioms nepriklausomybei. Jeigu to neįvyks, tai, jo galva, dar 10–15 metų tęsis „primityvios žaliavinės ekonomikos“ griūtis, o Rusijos federacijos ir buvusios Sovietų sąjungos tautos turės rengtis karui. Trečio kelio nėra… 

2010-ieji tapo paskutiniais gyvenimo metais dar keliems generolams. Atsargos generolo leitenanto Georgijaus Dubrovo žūtis spalio 28 d. buvo itin, pasakytume, nepritinkanti generolui: nukrito nuo perono po atriedančio traukinio ratais. Kodėl imta manyti, kad tai buvo ne tragiškas incidentas, o užsakomoji politinė žmogžudystė? 73-ejų Dubrovas buvo Rusijos aukščiausiosios karininkų tarybos pirmininkas, 2010 metų vasario mėnesį jam pirmininkaujant įvyko Visos Rusijos karininkų pasitarimas, kuriame buvo nutarta priešintis Putino ir Medvedevo režimui. Lapkričio 7-ąją Dubrovas turėjo sakyti kalbą Rusijos desantininkų sąjungos telkiamame mitinge „Armija prieš  Serdiukovą“ (tuometį gynybos ministrą); žuvo grįždamas namo iš šio mitingo organizavimo komiteto posėdžio.

Šio mitingo nesulaukė ir atsargos generolas leitenantas Borisas Debašvilis: jį spalio 30 d. rado negyvą prie vieno daugiaaukščių Maskvos centre be smurto žymių. Mitinge turėjo dalyvauti ir generolas leitenantas Vladimiras Šamanovas, tačiau tą pačią dieną prie Tulos automobilį, vežusį Oro desanto pajėgų vadą, taranavo į priešingą eismo juostą išvažiavęs sunkvežimis; žuvo BMV vairuotojas, o sužalotas Šamanovas atsidūrė ligoninėje.

Rusijos oro desanto pajėgų vadu Šamanovą paskyrė 2009 metais, o iki tol jis vadovavo desantininkų padaliniams per abejus karus Čečėnijoje (1999 metais jam suteikė Rusijos didvyrio vardą), Abchazijoje, Gruzijoje, Kryme. Jau pačioje pradžioje čečėnai jam davė „Antrojo Jermolovo“ pravardę, prilyginę Kaukazo kare XIX amžiuje žiaurumu pagarsėjusiam caro generolui. 1999 metų rudenį rusų aviacija subombardavo čečėnų pabėgėlių minią, žuvo ne mažiau kaip 150 gyventojų ir Strasbūro žmogaus teisių teismas atsakingu dėl jų žūties pripažino Šamanovą. Tad nenuostabu, kad jį dar vadino „mėsininku“, „čečėnų tautos maru“…

Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalbama, daug kas nerimavo dėl būsimojo mitingo, neišskiriant ir Kremliaus šeimininko. Ar tik ne karinis perversmas rengiamas? Prokuroras atsiuntė Rusijos desantininkų sąjungos vadovui, buvusiam Oro desanto pajėgų vadui Vladislavui Ačalovui įspėjimą užkardyti mitinge net ir menkiausią ekstremizmą. Mitingo išvakarėse Maskvoje įvyko šios sąjungos konferencija, kurioje perskaitė generolo Šamanovo laišką, raginantį nestoti į priešpriešą su gynybos ministerija; Šamanovas rašė (ar jam kas parašė) neabejojąs, jog oro desanto pajėgos po reformų bus dar galingesnės.

Lapkričio 7 d. Maskvoje, ant Poklonajos kalvos, įvykusiame mitinge „Apginsime armiją ir laivyną nuo valdininko Serdiukovo savivalės“ dalyvavo, anot „Lenta.Ru“, apie 1 000 žmonių (rengėjai prašė miesto valdžios leisti susirinkti 10 000, gavo leidimą 5 000). Kas tikėjosi mitingo dalyvius ryžtingai patrauksiant Kremliaus link, tas turėjo smarkiai nusivilti… (Beje, generolas pulkininkas Ačalovas, dėl nesutaikomo priešiškumo Putino režimui vadinamas „generolu maištininku“, mirė 2011-ųjų vasaros pradžioje, eidamas 66-uosius, tačiau ir šią mirtį lydėjo abejonės: ar tikrai dėl ilgos ir sunkios ligos?).

Paslapčių nugramzdintas skenduolis

Bene su didžiausiomis paslaptimis šį pasaulį 2010 metų rugpjūtį paliko GRU viršininko pavaduotojas, generolas majoras Jurijus Ivanovas. Tačiau pradėkime nuo kiek ankstėliau buvusį Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) pulkininką Sergejų Tretjakovą ištikusios mirties. Šis iki 2000 metų buvo rusų šnipų Niujorke rezidento pavaduotoju, dėdamasis Rusijos atstovybės Jungtinėse Tautose pirmuoju spaudos atašė (vadovavo dabartinis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas), o po to perėjo į amerikiečių pusę. 2008 metais išleido prisiminimų knygą. Mirė savo namuose 2010 m. birželio 13 d., teigiama, paspringęs, tačiau žiniasklaidoje tuo ne visi patikėjo: esą tai Maskva atkeršijo išdavikui. Priminė, ką velionis sakęs po Lenkijos prezidento lėktuvą prie Smolensko balandžio 10 d. ištikusios katastrofos: Rusijoje naudojami įvairūs planai ir scenarijai užsienio lyderiams likviduoti, kai to pageidauja Putinas ir FSB. Esama įrodymų, patvirtinančių Putiną ir jo specialiąsias tarnybas prikišus ranką prie Kačinskio žūties

Samdomas žudikas

O rugpjūčio 13 d. turkų žiniasklaida paskelbė, kad prieš penkias dienas Viduržemio jūros pakrantėje žvejai užėjo skenduolį su stačiatikių kryželiu ant kaklo. Rusijos pasiuntinybės Turkijoje aiškinimu, tai buvo 53-ejų metų rusų diplomato Jurijaus Ivanovo kūnas; diplomatas atvyko į Sirijos miestą Latakiją turistu ir nuskendo maudydamasis. Dar po kelių dienų apie rusų diplomato mirtį pranešė ir Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“. O rugpjūčio 28 d. „Novosti“ skaitytojai sužinojo tą Ivanovą buvus visiškai ne diplomatą: maudydamasis žuvo GRU viršininko pavaduotojas (ne nuskendo, o, kaip pasakyta antraštėje, žuvo, beje, vos prieš kelias dienas – „Несколько дней назад во время купания погиб генерал-майор Юрий Иванов“.

Apie generolo laidotuves, įvykusias rugpjūčio 28-ąją, po dviejų dienų pranešusi „Rosijskaja gazeta“ nurodė ir mirties oficialiąją versiją: žvalgas poilsiavo Sirijoje, nuėjo maudytis ir nuskendo, pervertinęs savo jėgas. Tačiau mirties (tragedija įvyko dar rugpjūčio 6 d.) aplinkybės taip ir liko migloje. Ar verta spėlioti? – klausė vyriausybinis laikraštis. – Pastarąją vasarą nuskendo daugybė žmonių, dargi labai gerų plaukikų. Todėl ir tai, kad šitaip žuvo net profesionalus žvalgas, nėra kažin kas ypatinga.

Vienas žydų autorius netrukus brūkštelėjo apie Rusijos oficialių pranešimų reputaciją: Jeigu Vakarų ir nepriklausomi analitikai bei žurnalistai nelaikytų Rusijos oficialiųjų organų pranešimų žinomai melagingais arba tuščiažodžiavimu, tai pagrindinio oficialaus laikraščio pranešimas apie tai,  jog rusų aukšto rango žvalgai krinta tiesiog kaip musės nuo visokių atsitiktinių priežasčių ir nieko ypatinga čia nėra, būtų buvęs tikra sensacija.

Rugpjūčio 30 d. Rusijos žiniasklaida parašė: GRU nesiims vidinio tyrimo dėl generolo mirties  – suprask, viskas aišku kaip ant delno. Vienas Rusijos vyriausiosios karinės prokuratūros karininkas žurnalistams pašnibždėjo: darant skrodimą kūne aptikti pėdsakai medicininių preparatų, kurių didelė dozė ir spaudimo permaina (generolas buvo povandeninio plaukiojimo mėgėjas) galėjo ūmiai sutrikdyti širdies raumens veikimą. Rusijos žiniasklaida dar piršo mintį, kad generolas, gali būti, nardė įkaušęs.

Izraelio naujienų tarnyba „Debka File“ (rašo gynybos ir žvalgybos temomis) netrukus paskelbė šalies specialiųjų tarnybų spėjimą, kad Jurijus Ivanovas ne nuskendo, kaip tvirtina Rusijos žiniasklaida, o buvo nužudytas. Pasigirdo, jog ir Ivanovo bičiuliai, GRU karininkai, ėmęsi neoficialaus tyrimo, padarė išvadą: jų šefą išvalė („зачистили“) FSB specialistai. Oficialioje žūties versijoje iš tikrųjų nesimezgė galai: jeigu prigėrė, tai kūnas turėjo nugrimzti į dugną, o ne plaukti bangų nešamas; per dvi paras lavoną nuplukdė net 90 km, iki Turkijos pakrantės; neįtikėtinu būdu ant kaklo liko bangų nenuplėštas kryželis…

Apdovanoti ir nedovanoti

2000 –2006 metais generolas Jurijus Ivanovas vykdė Šiaurės Kaukazo karinės apygardos žvalgybos viršininko pareigas ir kurpė slaptus  čečėnų kovotojų vadų ir Putino asmeninių priešų naikinimo planus. Ne vienas autorius tikino GRU generolą prikišus ranką ir prie Lenkijos prezidento lėktuvo Tu-154M katastrofos. Kai kurie Lenkijos žurnalistai ir ekspertai tvirtino, jog būtent jis vadovavo teroristinei operacijai, kurios eigoje buvo sunaikintas Lenkijos prezidento lėktuvas. Kai kam Lenkijoje pasirodė, kad generolas nuskendo vonioje savo bute Maskvoje, tiksliau – buvo nuskandintas rugpjūčio 24-26 d. Mes esame tikri, – parašė Lenkijos naujienų tarnyba „Polska Web News“, – kad „vonioje prigėręs“ Ivanovas vadovavo balandžio 10 d. sąmokslui Smolenske, bendradarbiaudamas su vienu lenkų generolu iš karinės žvalgybos WSI. Dar vienas lenkų leidinys, „Pardon“: Vienas iš svarbiausių žmonių rusų žvalgyboje prieš kelias dienas… nuskendo maudydamasis. Taip būna tik Rusijoje.

Ukrainos politiko, buvusio karinės kontržvalgybos kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu skyriaus viršininko Grigorijaus Omelčenkos įsitikinimu, po kiekvienos svarbesnės Kremliaus nusikalstamos operacijos Putino nurodymu slaptas FSB padalinys vykdo „valymus“ Rusijos aukščiausioje karinėje vadovybėje. Jo duomenimis, būdamas Latakijoje ir išgėrinėdamas su kolegomis iš kitų rusų specialiųjų tarnybų, Ivanovas pasigyrė savo žygiu prieš lenkus. Girdi, kaip kadaise Ivanas Susaninas paklaidino liachus miške prie Smolensko, nuleido „psia krew“ (šunišką kraują) Kačinskiui ir kitiems. Viskas buvo padaryta kaip reikiant – uodas snapo neįkiš. Už tai iš Putino rankų gavo ordiną… Šis prasitarimas esą ir kainavęs jam gyvybę.

Pasak kitų, priešingai – operacijos prie Smolensko nepavyko nuslėpti. Netrukus po Lenkijos lėktuvo sudužimo internete pasirodė vaizdo liudijimas: katastrofos vietoje šmirinėja rusiškai kalbantys asmenys (Visi atgal, dingstame iš čia!) ir girdėti pistoleto šūviai. Lenkų ir kiti apžvalgininkai padarė išvadą, jog pirmieji lėktuvo sudužimo vietoje, dar iki atvažiuojant ugniagesiams, atsirado greičiausiai GRU specialiosios grupės smogikai – mat aerodromas „Smolensk-Severnyj“ yra karinis. Vaizdo įraše girdėti ir lenkiškai kalbant (Nežudykite mūsų!), šmėžuoja vien baltiniais vilkintys žmonės – greičiausiai įgulos nariai. Visa tai telefonu nufilmavo netoli tragedijos vietos esančios techninio aptarnavimo stoties darbininkas.

Vadinasi, lėktuvui sudužus ne visi keleiviai žuvo! Įraše girdėti šūviai – iš to galima daryti išvadą, kad rusų smogikai pribaigė gyvuosius. Vėliau rusai pranešė, kad 21 žuvusiojo nepavyko atpažinti (liko tik genetinė medžiaga). Ekspertų nuomone, iš nedidelio aukščio nukritusiame lėktuve neatpažįstamai sudarkytų kūnų galėjo būti daugiausia 10-12. Ir žūti visi ligi vieno negalėjo. Mat prieš šią katastrofą prie Maskvos leisdamasis sudužo lėktuvas Tu-204, irgi miške, jam irgi nuplėšė sparnus, tačiau visi (tiesa, skrido tik įgulos nariai) liko gyvi, nors keli ir buvo smarkiai sužaloti. Prie Smolensko sudužus lėktuvui gyvų galėjo likti nuo 10 iki 21, tai yra tie, kurių kūnų nepavyko atpažinti. Dauguma jų buvo karininkai ir prezidento asmens sargybiniai, supratę, kad jų lėktuvą numušė. Juos ir pribaigė rusų specialiųjų tarnybų grupė (juk su rusiška kulka galvoje, kaip 1940 metais, žuvusio lėktuvo katastrofoje artimiesiems nesugrąžinsi).

Lenkijos vyriausybinio lėktuvo katastrofa prie Smolensko aerouosto

Sklido kalbos vieną aukštą karininką iš Rusijos gynybos ministerijos prasitarus, kad Smolensko operacijos vykdytojų jau nėra tarp gyvųjų. Nelikę ir antros linijos šaulių, kurie pateko į telefono objektyvą. Putinas esą nedovanojo operacijai vadovavusiam generolui Jurijui Ivanovui, nesugebėjusiam nuslėpti galų – po keturių mėnesių tarp gyvųjų neliko ir jo…

Ir dar apie vieną mirtį – lenkų kario. Prokurorai, aiškindamiesi katastrofos aplinkybes, tarp kitų apklausė ir lenkų lėktuvo Jak-40 įgulos techniką Remigiušią Mušą. Jie ne be vargo nutūpė „Smolensk-Severnyj” likus 1 valandai iki numatomo prezidento lėktuvo pasirodymo. Technikas sėdėjo lėktuvo kabinoje ir girdėjo rusų skrydžių valdymo tarnybos nurodymus prie nusileidimo tako artėjančio prezidento lėktuvo įgulai. Lenkas girdėjo ką kita, negu vėliau radosi šio pokalbio popieriniame variante: jis girdėjo įgulai leidžiant skristi iki 50 m aukštyje, o ant popieriaus buvo parašyta būti pasirengusiems kilti antram ratui pasiekus „100 m aukštį”… 2012 metų rudenį šį liudytoją rado savo namų rūsyje pasikorusį.

„Rusų pavasario“ ruduo

Per dvejus metus, rašo Rusijos nepriklausomų žurnalistinių tyrimų laikraštis „Naša versija“, iš gyvųjų tarpo pasitraukė beveik visi Donbaso savanorių vadai (донбасского ополчения – Гиви, Моторола, Бэтмен, Болотов, Ищенко, Дрёмов и Мозговой). Žuvo ir kai kurie aukšti Rusijos karininkai, dalyvavę „rusų pavasario“ įvykiuose Kryme ir Donbase. Ar tai stebėtina nelaimingų įvykių virtinė, ar vis dėlto jų mirtys buvo neatsitiktinės?

2017-ųjų rudenį Sirijoje, Deir ez Zoro miesto apylinkėse, žuvo rusų patarėjų grupės vyresnysis, generolas leitenantas 51-erių metų Valerijus Asapovas. Iki komandiruotės į Artimuosius Rytus buvęs 5-os armijos vadas tarnavo Donbase, kur nuo 2015 metų rudens vadovavo „Donecko liaudies respublikos milicijai“ – Donecko separatistų, vadinančių save savanoriais, pajėgoms; ten jį pažinojo kaip Valerijų Primakovą. Tai išaiškino ukrainiečių kontržvalgyba ir tai dar kartą parodė Maskvą meluojant, kad Donbase nėra Rusijos kariuomenės.

Tokio aukšto rango patarėjo žūtis – ypatingas atvejis. Sunkiai įtikėtina tai buvus atsitiktinumą. Rusijos federacijos tarybos (aukštųjų rūmų) saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Francas Klincevičius, pats telkęs ir lydėjęs rusus savanorius į Krymą, pasakė: Esama tikrų duomenų, kad tai buvo išdavystė.

Kartu su Asapovu žuvo dar vienas Rusijos karininkas – pulkininkas, kuris 2014 metų pavasarį okupuojant Krymą derino kariuomenės junginių ir specialiųjų tarnybų veiksmus. Jis nelindo į akis, tačiau paslapčių žinojo kaip niekas kitas. Paskutinis atsisveikinimas su juo įvyko rugsėjo 19 d. Jekaterinburge, kur tarnavo. Tarnybos draugai taip ir nesužinojo tikrų jo žūties aplinkybių. Juos nustebino, kad kare žuvusį karininką pašarvojo vienos miesto ligoninių ritualinių paslaugų salėje, kai tam labiau tiko karininkų namai.

Generolas Asapovas žuvo rugsėjo 23 d., o prieš savaitę įvyko įsidėmėtinas incidentas – Murmansko srityje vidury baltos dienos, kaip rašo „Naša versija“, susidūrė du automobiliai ir avarijoje tik per stebuklą liko gyvas generolas pulkininkas Andrejus Serdiukovas – Rusijos oro desanto pajėgų vadas; sunku pasakyti, ar jis galės tęsti tarnybą. Jis laikomas vienu „rusų pavasario“ didvyrių, ukrainiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai tvirtina jį tiesiogiai vadovavus Krymo pusiasalio užgrobimo operacijai. Vėliau jis (pravarde „Sedov“) vadovavo abiejų apsišaukėlių respublikų separatistų pajėgoms. Kartu su Serdiukovu Kryme veikė dar du generolai – Aleksandras Šušukinas ir Igoris Sergunas.

Pirmasis – oro desanto pajėgų štabo viršininko pavaduotojas – mirė 2015 metų pabaigoje būdamas 52 metų, sustojus širdžiai, Kryme jis vykdė Andrejaus Serdiukovo įsakymus. Antrasis – Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas – mirė, oficialiu pranešimu, 2016 m. sausio 3 d., turėdamas 57 metus, nuo infarkto (amerikiečių privati kompanija „Stratfor“ pranešė generolas mirus ne pamaskvėje, o Libane, pirmosiomis 2016 metų dienomis). Įžvalgieji atkreipė dėmesį, kaip Rusijos leidinyje „Vesti.Ru“ parašyta apie gynybos ministro užuojautą: Šoigu užjaučia dėl GRU viršininko Serguno žūties; tiesa, netrukus žūtį pakeitė, bet abejonės liko. Ukrainiečiai tvirtina Serguną buvus pagrindiniu slaptu visų Rusijos operacijų Ukrainoje vykdytoju. Taigi dabar didžiausias „rusų pavasario“ paslaptis težino sužalotasis generolas Serdiukovas.

Dar ne visi. Šie, tiesa, ne generolai, tačiau buvo greta. 2015-ųjų kovo mėnesį neliko ir trijų šaukimų Ukrainos parlamento deputato Viktoro Janukovyčiaus, nuverstojo šalies prezidento jaunesniojo sūnaus. Nuskendo… Baikale (su keturiais bičiuliais keliavo ežero ledu ir jam įlūžus vienintelis neįstengė išsigelbėti). Janukovyčius jaunesnysis, kalbama, buvo pagrindinis Krymo okupacijai vadovavusio rusų štabo ir Maskvai artimų Ukrainos politikų ryšininkas, taigi Rusijos specialiųjų tarnybų agentas, kurį jos vėliau aprūpino naujais asmens dokumentais… „Krymo pavasario“ mirtininkų sąrašą 2015 metų gruodį papildė dar vienas. Sevastopolyje už prisijungimą prie Rusijos aktyviai veikęs Valerijus Saratovas po visų įvykių išvyko į Maskvą gydytis. Ten jam darė chirurginę operaciją, kurios metu ir mirė.

Ukrainiečių skausmas

2017 metų rudenį į Maskvą sugrįžęs buvęs „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Strelkovas-Girkinas savo internetiniams skaitytojams pranešė: į Siriją gena vis naujas partijas patrankų mėsos – buvusius Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ kovotojus. Šių metų vasario pradžioje JAV karo aviacija nušlavė prie Deir ez Zoro miesto kurdų pozicijas atakavusias Sirijos vyriausybines pajėgas, kurių gretose buvo ir Rusijos pasiųstų samdinių. „Laisvės“ radijo korespondentės kalbinamas kazokų atamanas Jevgenijus Šabanovas pakartojo tai, ką buvo sakęs dar iki įvedant kariuomenę į Siriją. Kremliuje vyko pasitarimas, kur, jo žiniomis, Aleksandrui Borodajui (buvusiam „Donecko liaudies respublikos“ veikėjui, nuo 2015 metų rudens – „Donbaso savanorių sąjungos“ pirmininkui) nurodė utilizuoti tą daugybę žmonių, kurie matė, kaip galima keisti valdžią, pasakykime, ne rinkimų keliu. Tokie žmonės nereikalingi mūsų šalyje. Maskva pasiuntė samdinius naftos ir dujų verslovėms užgrobti, tačiau turėjo ir kitą tikslą – Donbaso veteranų utilizavimą. Daugelis anksčiau ten nuvykusių buvo likviduoti (зачищены), tiksliau – juos siuntė šturmuoti Sirijos miestų pirmose gretose… Atamanas neslėpė, kad neatšauktas ir to paties Strelkovo-Girkino likvidavimas.

Stalinas būtų patenkintas

Kitaip samprotauja žinomas rašytojas ir istorikas Borisas Sokolovas; profesorius parašė daugiau kaip 40 knygų, tarp jų – apie Stalino represijas, kritikavo paplitusį teiginį SSRS per Antrąjį pasaulinį karą netekus apie 27 milijonų karių ir civilių, tvirtindamas, kad žuvusiųjų buvo daugiau – iki 43 milijonų. Viena pastarųjų jo knygų – apie prieškariu bene labiausiai pagarsėjusį SSRS karvedį maršalą Tuchačevskį, Stalino pasmerktą myriop 1937 metais ir tapusį masinių represijų Raudonojoje armijoje simboliu.

Sokolovas rašo, kad Kremliui būtų prireikę šalinti anaiptol ne šlovingų Rusijos ginkluotųjų pajėgų žygio į Krymą liudytojus nebent tuo atveju, jeigu pusiasalis tuoj turėtų grįžti Ukrainai. Tačiau net ir šiuo atveju valymas (зачистка) netrodo kaip kažin kas būtiniausia; tuo tarpu Putinas visiškai nesirengia atsisakyti Krymo. Labiau tikėtinas kitas dalykas: ir Šušukino, ir Serguno pavaldume buvo, pabrėžia profesorius, specialiosios paskirties daliniai. Jų uždavinys yra greitai ir netikėtai užgrobti priešininko rankose esančius objektus, tarp jų – ir vyriausybinius pastatus. Sokolovas siūlo prisiminti, kas vyko prieš šešiasdešimt metų, kai SSRS valdė Chruščiovas.

nikita_ch
Nikita Chruščiovas

Tada gynybos ministras maršalas Žukovas, labiausiai išliaupsintas sovietinis karvedys, nutarė įkurti prie Tambovo miesto „diversantų mokyklą“ (2 tūkstančiai specialios paskirties pajėgų karininkų). Chruščiovas apie „diversantų mokyklą“, steigiamą be Sovietų Sąjungos komunistų partijos prezidiumo žinios ir pritarimo, sužinojo likus porai mėnesių iki jos atidarymo. SSRS valdovui pasirodė Žukovą telkiant patikimą padalinį, pajėgų įvykdyti valstybinį perversmą: diversantams nieko nereiškė kaip mat atsidurti Maskvoje. Dar Žukovas siūlė vidaus reikalų ministru paskirti savo bendražygį maršalą Konevą, Valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininku – irgi Ginkluotųjų pajėgų atstovą (greičiausiai GRU viršininką Štemenką, „diversantų mokyklos“ globėją). Chruščiovui teliko manyti, kad Žukovas rezga patį tikriausią valstybės perversmą.

Chruščiovo valioje buvo padaryti taip, kaip būtų padaręs Stalinas: tiesiog sušaudyti Žukovą ir jo artimiausius bendražygius. Tačiau sąmokslininkams galvos liko ant pečių: Žukovą atleido iš ministro pareigų, Štemenkai pažemino laipsnį, o Konevą privertė pasirašyti po Žukovą smerkiančiu straipsniu pagrindiniame komunistų partijos laikraštyje „Pravda“. Griežčiausių represijų nesiėmė gal manydamas, kad ateityje nauji sąmokslininkai nepagailėtų ir jo paties. Taip ir atsitiko 1964 metais: Brežnevas su savais paėmė valdžią be kraujo, tiesiog išvarę Chruščiovą į pensiją.

Visiškai įtikėtina, rašo Sokolovas, kad Putiną pasiekė ar tikri, ar pramanyti gandai generolus kažin ką rezgant prieš jį. Tačiau dabartinis Kremliaus valdovas, skirtingai nuo Chruščiovo, sąmokslininkų nepasigailėjo (perspėdamas ir kitus). FSB slaptose laboratorijose, paveldėtose iš KGB ir dar ankstesnių pirmtakų, seniai esama nuodų, sukeliančių ūmų širdies nepakankamumą… Tačiau nieko tikra nežinoma, perspėja Sokolovas. Teoriškai galima įtarti, kad du generolus pašalino ir kokia nors ukrainiečių diversantų grupė, tačiau sunku patikėti ją galėjus atlikti tokį žygį. O svarbiausia, – neabejoja profesorius, – visiškai neįtikėtina, kad tokią užduotį galėjo duoti politinė vadovybė.

Taigi nė galvon neateina mintis Kijevą galint ryžtis tokiam žingsniui, o štai Kremliaus klasta turima omenyje visada, vos kokį garsesnį asmenį ištinka mirtis. Tokia reputacija. 

2018.04.02; 05:00

Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.

Sutikime, reikėtų gerokai pavargti, norint šiandien rasti analitinės, ekspertinės ir nešališkos informacijos apie mums taip menkai pažįstamą šalį, – Azerbaidžaną. Todėl nemenkas atradimas pasirodė lietuvių publicistų Leono Juršos („Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“) ir Gintaro Visocko („Juodojo sodo tragedija“) monografijos apie šią musulmonišką, ganėtinai paslaptingą ir per sudėtingus istorijos vingius gerokai nukraujavusią šalį ir jos tautą.

Atvirai prisipažinsiu, kas pirmiausiai, paėmus šias knygas į rankas, mane nustebino: tai informacijos, preciziškai surinktos bei meistriškai pateiktos, gausa. Ypač tai maloniai nustebina šiais laikais,kuomet rašantieji publicistiką labiau linkę pasikliauti savo susigalvotomis interpretacijomis, o ne gilia faktų analize bei jų susisteminimu.

Abi knygos labai kūrybiškai iliustruotos, išleistos Mokslotyros instituto, išspausdintos „Standartų spaustuvėje“. G. Visocko – 2016 m., L. Juršos – 2017 m.

Bandydamas bent probėgšmais apžvelgti šiuos du veikalus, pirmiausiai norėčiau sustoti ties G. Visocko „Juodojo sodo tragedija“, kurio pavadinimas, išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos reiškia Kalnų Karabachas.

Kaip atsirado ši knyga? Anot paties autoriaus, tai ne vienerių metų darbas, pažymėtas kantriu ir nuosekliu faktų rinkimu – po kruopelytę, žingsnis po žingsnio studijuojant kiek įmanoma daugiau ir įvairių šaltinių. Jeigu neklystu, autorius kažkur yra užsiminęs, jog Azerbaidžano tematika yra paskelbęs per 100 straipsnių. Ir štai – rezultatas, sutalpintas į 240 psl. knygą.

Ir, atrodo, jis pavykęs.

O dabar svarbiausias klausimas: kodėl Azerbaidžanas?

Į jį autorius atsako labai paprastai ir nuoširdžiai:

Jokios paslapties nėra. Vaizdžiai tariant, kalčiausias šioje istorijoje… lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius. Tuomet, kai Lietuvoje mažai kas domėjosi, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas – armėnams ar azerbaidžaniečiams, į rankas pateko V. Krėvės tekstai, kuriuose apie azerbaidžaniečius rašoma labai palankiai. Tai buvo neįprasta, mat apie armėnus Lietuvoje anuomet vyravo palankesnė nuomonė nei apie azerbaidžaniečius. Ir vis dėlto Azerbaidžano sostinėje Baku kadaise gyvenusį mūsų rašytoją sunku įtarti buvus tendencingą ar nesąžiningą! Pradėjau ieškoti papildomų argumentų, faktų, skaičių. Pasirodo, apie azerbaidžaniečius Lietuvoje paskleista daug klaidinančių mitų…

G. Visocko knygą sąlyginai galima suskirstyti į tris dalis. Pirmojoje vyrauja faktinė publicistika, paremta asmeniniais pastebėjimais (publicistas ne kartą lankėsi šioje šalyje, artimai bendravo ne tik su paprastais piliečiais, bet ir žinomais visuomenės veikėjais – aut. past.); antrojoje – skaudžios azerbaidžaniečiams Kalnų Karabacho temos nagrinėjimas. Trečiojoje dalyje autorius pateikia gausybę nenuginčijamų faktų apie tai, kaip per kelis šimtmečius azerbaidžaniečių tauta patyrė begalę neteisybių ir skriaudų, pralaimėjimų, neteko daug savo teritorijų.

Būdingas šios knygos bruožas – nesumeluota autoriaus meilė šiai šaliai. Pripažinkime – to nesuvaidinsi net ir būdamas labai rafinuotu rašytoju.

…Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmoniškos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną (…). Taip, mums, lietuviams, ši diena – neįsimintina. Jokių iškilmių. O azerbaidžaniečiams gegužės 28-oji – šventas reikalas (…). Tai – lietuviškosios Vasario 16-osios analogas. Būtent 1918-ųjų gegužės 28-ąją buvo įkurta Azerbaidžano demokratinė valstybė. Beje, Azerbaidžanas anuomet buvo vienintelė pasaulietinė valstybė musulmoniškuose Rytuose. Tik, skirtingai nei Lietuva, ji nepajėgė atremti tuometinės sovietinės Rusijos klastų bei puolimų. Po kelerių metų Azerbaidžaną okupavo sovietinė Rusija, ir okupacija tęsėsi beveik iki 1991-ųjų (…).

Apie Azerbaidžaną lietuviškai jau išleista be „Juodojo Sodo tragedijos“ dar keletas svarbių veikalų: istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau toji meilė tolimajam kraštui, toli gražu, nereiškia autoriaus angažuotumo vertinant istorinius įvykius. Publicistas tiesiog kelia klausimus: kodėl Pietų Kaukaze dar septynioliktojo amžiaus pradžioje vyko sistemingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas, kurį organizavo Rusijos imperija; kodėl ir dabar tarp šių dviejų tautų tvyro nuolatinė įtampa; kodėl armėnai nenori pripažinti, kad jau su šiuolaikinės Rusijos pagalba okupuotame Kalnų Karabache – istorinės azerbaidžaniečių šaknys, ir pan.?

Mano kukliu manymu, tie klausimų knygoje iškėlimai galėtų turėti ne tik pažintinę prasmę, besidomintiems geopolitika, bet ir edukacinę reikšmę esamiems bei būsimiesiems politologams, vertinantiems dabartinio pasaulio konstruktą, politinius prieštaravimus ir ateities vizijas.

Gaila, bet šiandieniniame pasaulyje beprotiškas įvykių greitis, jų kaita užgožia atrodytų dar nesenus okupuotų tautų skaudulius. Ką jau kalbėti apie 1991 – 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba armėnų okupuotą Kalnų Karabachą, jei senojoje Europoje vis rečiau minima ligi šiol nuo Rusijos okupantų rankų krauju liejama Ukrainos žemė…

Štai kodėl, manau, verta ir net reikia perskaityti Juodojo sodo tragediją. Taip pat ir Tautų likimus pakeitusių politikų sprendimus. Tai, sakyčiau, retos knygos mūsų istoriografijoje.

Retos ir pamokomos.

Perskaityti ir apmąstyti vieną, mano manymu, baisiausių šiuolaikinės (?) žmonijos ydų, – tai trumpą atmintį, dėl kurios atsiranda visuotinis nesusikalbėjimas, skirtingas, neretai kardinaliai priešingas istorinių faktų interpretavimas.

Juk dar Julijus Cezaris yra rašęs: „Blogiausia, kad žmonės prisimena tik tai, kas įvyko paskiausia. Paikų žmonių atmintyje išliks ne blogi šių nusikaltėlių (…) darbai, o bausmė, kurią jiems skyrėme, – ypač, jeigu ji bus neįprastai  žiauri“.

Dabartiniame pasaulyje, ačiū Dievui, jau nekalbama apie žiaurias bausmes, bet ir vis rečiau, deja, kalbama apie tiesos ir teisingumo atstatymą karų ir kitokių negandų draskomose šalyse.

Viena iš tokių – ir yra Azerbaidžanas.

Istorija, kaip žinoma, yra linkusi kartotis. Šiandien mes vėl regime tautų kraustymąsi. Pabėgėlių srautai iš Rytų vėl plūsta į Europą. Vieni bėga dėl sotesnio duonos kąsnio, kiti – nuo karo nešamos mirties.

Man regis, kad ir dėl to, jog gerai neapmąstome praeities žmonijos padarytų klaidų ir neteisybių, šiandien vieningoji (?) Europa nebežino, ką daryti su naujais iššūkiais, yra paskendusi tarpusavio ginčuose.

Faktai, net jeigu jie ir nuogi, turi versti juos įsiminti. Kam? Į šį klausimą, regis, taikliausiai atsakė prof. dr. Istorikas Algimantas Liekis, taip pat besidomintis Azerbaidžano istorija:

„Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.

2018.03.30; 08:31