Sara Lija Vitson (Sarah Leah Witson)

Teisės profesorius Judžinas Kontorovičius iš George’o Masono universiteto apkaltino organizaciją „Human Rights Watch“. Kaltinimai – dėl neobjektyvumo, dėl dvigubų standartų. 

Profesorius Kontorovičius įtakingame „The Wall Street Journal“ leidinyje paskelbė straipsnį, kuriame pastebi, jog „Human Rights Watch“ Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos padalinio vadovė Sara Lija Vitson (Sarah Leah Witson) tęsia išpuolius prieš Izraelį dėl okupuotų teritorijų apgyvendinimo politikos ir tuo pačiu palaiko armėnų imigrantų perkėlimą į okupuotas Azerbaidžano teritorijas.

Visų pirma, Sarah Leah Witson yra viena griežčiausių žydų valstybės buvimo Vakarų Krante kritikių, skatinanti boikotus ir tarptautinį patraukimą baudžiamojon atsakomybėn tuos, kurie siunčia žydų naujakurius apsigyventi Vakarų Krante. Tačiau kitais atvejais Sarah Leah Witson remia okupuotų teritorijų kolonizavimo politiką. Pavyzdžiui, Sarah Leah Witson remia oficialiojo Jerevano politiką armėnų tautybės žmonėmis apgyvendinti Azerbaidžanui priklausantį, tačiau iš Azerbaidžano šiuo metu atimtą (okupuotą) Kalnų Karabachą.

Po 1994-ųjų, kai šis Azerbaidžano regionas buvo okupuotas Rusijos kariuomenės remiamų armėnų separatistų, Armėnijos vadovybė Jerevane visąlaik aktyviai skatino armėnų naujakurių perkėlimą į rajoną. Nors daug armėnų Karabachą laiko savo istorine tėvyne, tačiau Jungtinės Tautos, tarptautiniai teismai, JAV ir Europos Sąjunga mano, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Be to, Karabachą savo tėvyne laiko ir šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių“, – savo straipsnyje rašo Judžinas Kontorovičius.

Autorius pažymi, kad Sarah Leah Witson, kilusi iš armėnų šeimos, 2018 memats dalyvavo lėšų rinkimo renginių organizacijoje Armenian National Committee of America (Armėnijos nacionaliniame Amerikos komitete – labdaros organizacijoje), finansiškai remiančioje Karabacho apgyvendinimą armėnais.

Kol S.L. Witson dirbo „Human Rights Watch“, siekdama boikotuoti Izraelio ekonominę veiklą Vakarų Krante, socialiniame „Twitter“ tinkle ji reklamavo armėniškus vynus, įskaitant ir tuos, kurie atkeliaudavo iš armėnų separatistų okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Paklausta apie įgyvendinamos politikos nenuoseklumą, S.L.Witson elektroniniu laišku atsakė: „Mano asmeninė parama Armėnijos diasporos organizacijoms yra susijusi su jų labdaringu ir švietėjišku darbu Armėnijoje bei pastangomis skatinti Armėnijos genocido pripažinimą“.

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Prof. Judžinas Kontorovičius pažymi, kad šis paaiškinimas prieštarauja „Human Rights Watch“ objektyvumo ir nešališkumo politikai.

„Tai taip pat prieštarauja faktams: p. Witson raginimai surinkti lėšų grupėms, kurios pasisako už armėnų gyvenviečių statybą Azerbaidžano teritorijoje, jokiu būdu nėra vien švietimo klausimai“. 

Ypač skandalinga, kad Sirijos armėnai specialiai, kryptingai perkeliami ne į Armėniją, o į Armėnijos okupuotą ir šiuo metu Armėnijos kontroliuojamą Kalnų Karabachą (šia veikla užsiima Armenian General Benevolent Union). Remiantis tarptautine teise, šitaip elgtis negalima.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Publikacijos autorius pažymi, kad Sarah Leah Witson yra toli gražu ne vienintelė aktyvistė, raginanti boikotuoti Izraelį dėl palestiniečių žemėse statomų žydų gyvenviečių ir tuo pat metu remianti armėnų gyvenviečių kūrimą iš Azerbaidžano atimtose teritorijose. Armėnijos imigrantus, apgyvendinamus Kalnų Karabache, taip pat palaiko „Code Pink“ boikoto kampanijos prieš Izraelį vadovė Nensi Krikorian (Nancy Krikorian). JAV atstovų rūmų iš Mičigano narys Rašidas Tlaibas (Rashidas Tlaibas) taip pat ragina boikotuoti Izraelį, kartu remdamas įstatymo projektą, skirtą normalizuoti santykius su neteisėtomis Armėnijos gyvenvietėmis Kalnų Karabache.

„Europos užsienio reikalų taryba (European Council on Foreign Relations) įdėjo daug pastangų apriboti Europos ir neteisėtai Vakarų Krante besielgiančio Izraelio bendravimą. Ši ekspertų grupė teigia, kad tai aiškiai ir konkrečiai diktuoja tarptautinė teisė. 

Tačiau neseniai paaiškėjo, kad kai kurie didžiausieji jos rėmėjai turi svarbių verslo interesų Maroko okupuotoje Vakarų Sacharoje. Taigi panašu, kad Taryba nėra susirūpinusi dėl ryšių su šiomis okupuotomis teritorijomis. Tai byloja, kad kai kurios įtakingos tarptautinės organizacijos vadovaujasi ne vien dvigubais, bet jau net trigubais, keturgubais standartais: kas leidžiama vienam, kitam –griežtai uždrausta.

Informacijos šaltinis – „The Wall Street Journal“

2020.01.17; 08:00

Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.

Portale slaptai.lt jau buvo rašyta, jog 2019-ųjų metų pabaigoje Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Taip pat buvo pateikta informacija, kad šis mokslininkas gruodžio 13-ąją Vilniuje perskaitė pranešimą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.

Pristatant svečią iš Turkijos pabrėžta, kad tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Beje, negalima pamiršti ir aplinkybės, jog šiam Turkijos mokslininkui nebuvo leista perskaityti paskaitos Lietuvos Mokslų Akademijoje. Jis ją perskaitė viename iš Vilniaus viešbučių.

Žurnalistas Gintaras Visockas savo publikacijose, pavyzdžiui, „Tikros ir tariamos istorija besidominčiųjų nuodėmės“ jau analizavo T.K.Tuncel išdėstytus argumentus ( https://slaptai.lt/gintaras-visockas-tikros-ir-tariamos-istorija-besidominciuju-nuodemes/).  

Vėliavų deginimas

Aš norėčiau pridurti savo trigrašį. Dėl nuolat turkams metamų kaltinimų, esą jie vis dar nekenčia Armėnijos ir visko, kas susiję su Armėnija. Bet ar tikrai? O gal – viskas atvirkščiai? Angliškame Turgut Kerem Tuncel videokomentare “OBJECTING DISINFORMATION IN DEFENSE OF SCHOLARSHIP AND FREEDOM of EXPRESSION” (https://slaptai.lt/turgut-kerem-tuncel-objecting-disinformation-in-defense-of-scholarship-and-freedom-of-expression-1/) rodomos nuotraukos, kaip Jerevane, minint 1915-ųjų įvykius, masiškai deginamos Turkijos vėliavos. Jos deginamos, pasirodo, beveik kasmet nuo 2013 iki 2019 metų. Bent jau taip nurodyta titruose.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti

Be jokios abejonės, pasitaiko akimirkų, kai išties niežti nagus sudeginti priešo vėliavą. Bet juk vėliavų deginimas (niekinimas), kad ir koks būtų patirtas skausmas ir pyktis, – nei solidu, nei vyriška, nei garbinga. Minėdami Sausio 13-ąją mes nedeginame nei Sovietų Sąjungos, nei Rusijos vėliavų. Nedeginame SSRS simbolių ir tuomet, kai pagerbiame savo partizanus – miško brolius. Nedeginome Rusijos imperijos vėliavų ir tuomet, kai perlaidojome rastus 1863-ųjų metų sukilėlių palaikus. Lygiai taip pat elgiasi dauguma civilizuotų, demokratiškų valstybių.

Sprendžiant iš mokslininko T.K.Tuncel pranešimo, Turkijoje taip pat neprigijo mada deginti Armėnijos vėliavas. O štai Jerevane oponentų vėliavos deginamos dažnai, masiškai, iškilmingai.

Ką vėliavų deginimas byloja apie tuos, kurie jas degina?!

Nukirsdinta galva

Paminklas Sogomonui Teilirianui, Talat Pašos žudikui

Svečias iš Turkijos minėjo ir dar vieną aspektą – kam Jerevane statomi didingi, įspūdingi paminklai. Imkim paminklą Sogomonui Teilirianui, kuris nužudė turkų generolą Talaat- pašą, neva atsakingą dėl 1915-ųjų tragedijos. Slaptai.lt žurnalistas G.Visockas yra prisipažinęs, jog laiko niekam tikusia taktika kitoms šalims, kitoms tautoms nurodinėti, kokiais paminklais jos turi teisę puošti savo gatves, aikštes ir skverus. Bet vienas paminklas generolą nužudžiusiam S.Teilirianui  – kraupus. S.Teilirianas stovi ant postamento pamynęs nupjautą Talaat – pašos galvą. Tas paminklas išdygo Širakskoje apskrityje.

Jei armėnai savo „didvyriui“ nusprendė statyti paminklus – jų valia. Tačiau tokių paminklų, kokį jie iškėlė Širakskoje apskrityje, – civilizuotoje visuomenėje niekas netoleruoja.

Pagerbė teroro aktą Paryžiaus oro uoste rengusį teroristą

Armėnijoje, pasirodo, taip pat garbinamas ir teroristinės orgaizacijos ASALA vienas iš vadeivų – Monte Melkonianas.

Antanas Rašimas portale slaptai.lt kadaise yra užsiminęs: „Akivaizdu, kad M.Melkonianas buvo tarptautinis teroristas, kurio kruvinų pėdsakų rasime visur – ne tik Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache (žiaurus elgesys su karo belaisviais ir įkaitais), bet ir Libane, Irane, Prancūzijoje. Vienu iš žiauriausių teroristinės organizacijos ASALA aktų, prie kurių nagus prikišo ir liūdnai pagarsėjęs M.Melkonianas, laikomas sprogimas Paryžiaus „Orli“ oro uoste 1983-iųjų metų liepos 15-ąją, kai žuvo 8 niekuo dėti keleiviai ir dar apie 80 žmonių buvo sužeista“.

Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

Sunku nesutikti su autoriumi, sakančiu: „Vien dėl šio vos prieš keletą dešimtmečių (ne viduramžiais) surengto išpuolio armėnai negali M.Melkoniano vadinti „nacionaliniu didvyriu“. Niekuo dėtų lėktuvo keleivių žudymas civiliame oro uoste Europos centre, – tai pačio aukščiausio lygio barbarizmas, nepateisinamas jokiais pareiškimais apie „teisingą kerštą“ ar „norą susigrąžinti savas teritorijas“. Jei esi tikras vyras, karines atakas ruošk prieš kariškius, bet ne civilius“.

Įsidėmėtina ir tai, kad 2017 metų lapkričio 21 dieną Armėnijos mieste Diližane buvo atidaryta karinė mokykla, kuriai suteiktas Montės Melkoniano vardas. Ceremonijoje dalyvavo tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas. Po tokio akibrokšto Prancūzijos prezidentai turėjo, mano supratimu, bent jau viešai pareikšti nusistebėjimą, išsikvietę pokalbiui Paryžiuje reziduojantį Armėnijos ambasadorių. Bet šiandieninis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasirašo potvarkį, įtvirtinantį požiūrį į 1915-uosius tuometinėje Osmanų imperijoje kaip genocidą, o tai, kas nutiko 1983-aisiais Paryžiuje, – į tai nekreipia dėmesio. Ignoruoja. Įdomu būtų žinoti, kokie motyvai taip elgtis verčia Prancūzijos vadovus?

„Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“

Dabar – apie Gareginą Nžde. Šio armėno pavardę vis tik vertėtų įsidėmėti. Mat Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti ne taip jau seniai buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas. Paminklas išdygo vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių.

Žurnalistas Gintaras Visockas jau yra ironiškai klausęs: „Kas gi buvo ponas Gareginas Nžde, kuriam oficialusis Jerevanas šiomis dienomis paskyrė tiek daug dėmesio? Poetas, rašytojas, mokslininkas?“

Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.

Gareginas Nžde. Paminklas Jerevane

1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip ir vokiečiai.

Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne tik žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju. Šis legionas žiauriomis akcijomis pasižymėjo daug kur – Lenkijoje, Kryme, Šiaurės Kaukaze. Ypač negailestingi šio legiono kariai buvo žydams ir čigonams.

Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.

1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.

Beje, Jerevane stovi paminklas armėnų maršalui Ivanui Bagramianui, Antrojo pasaulinio karto metais kariavusiam Stalino pusėje. Nūnai paminklas Bagramianui jau neatrodo toks įspūdingas kaip paminklas Hitlerio interesus gynusiam generolui Nžde. Bent jau vieta – mažiau prestižinė.

Ar ne keista? Mums, lietuviams, kai kurie įtakingi tarptautinės žydų bendruomenės atstovai bando neleist pakabinti kuklios atminimo lentos prie Vrublevskių bibliotekos sienos Vilniuje Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimui ar pavadinti trumputės gatvelės Kazio Škirpos vardu (esą šie vyrai turėjo kontaktų su fašistinės Vokietijos valdžia), o štai Armėnijai, paminklais garbinančiai G.Ndže, nė vieno priekaišto?

Lietuvos valdžios atstovai, pavyzdžiui, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, neseniai svečiavosi Armėnijoje. Ar girdėjote, kad jis bent vienu žodeliu būtų apgailestavęs dėl teroristams ir esesininkams statomų didingų paminklų? 

Kaip iššifruoti šį fenomeną?

2020.01.15; 09:00

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – du neatskiriami draugai. EPA – ELTA nuotr.

Naujasis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis su oficialiu vizitu viešėjo Azerbaidžane. Oficiali Ukrainos vadovo išvyka į Azerbaidžaną laikytina sėkminga.

Beje, lankydamasis kankinių alėjoje Baku V.Zelenskis pagerbė visus, kurie krito už Azerbaidžano nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Taigi pagerbė ir tuos, kurie žuvo nuo Armėnijos – Rusijos agresijos ginant Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą. Tarp tokių asmenų – Ukrainos sūnus Viktoras Sereginas, kurio kapas yra Kankinių alėjoje. Po mirties jam suteiktas Azerbaidžano nacionalinio didvyrio vardas. Azerbaidžano nacionalinio didvyrio vardas, be kita ko, suteiktas ir dar vienam Ukrainos sūnų – Ruslanui Polovinkai. Jie abu atidavė savo gyvybes gindami Azerbaidžaną.

O kokia buvo Armėnijos reakcija? Oficialusis Jerevanas ir vėl pademonstravo, kad jam labiau miela Kremliaus politika, kad jam – nusispjauti į Ukrainos lūkesčius susigrąžinti ne tik Krymo pusiasalio, bet ir rytinių Ukrainos teritorijų kontrolę. Pavyzdžiui, po Ukrainos prezidento V.Zelenskio vizito Azerbaidžane pasirodė pikta Armėnijos politologų, komentatorių, žurnalistų reakcija. Armėnijos žiniasklaida nurodinėjo, ką Ukrainos prezidentas, susitikęs su Azerbaidžano valdžia, privalėjo šnekėti. Suprask, Ukraina turėtų palaikyti ne azerbaidžaniečių, o armėnų teisę į Kalnų Karabachą. Nors NATO ir Europos Sąjunga kategoriška: Kalnų Karabachas nėra Armėnijos žemė, tai – Azerbaidžano teritorija. Tad jei gerbi tarptautinius šalių teritorino vientisumo principus, privalai gerbti ir Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą.

Bet būtent tokia oficialiojo Kijevo laikysena dėl Kalnų Karabacho Armėnijos valdžiai labai nepatinka.

Kai kurių armėnų politologų ir žurnalistų pyktis dėl principingos V.Zelenskio pozicijos remiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą ciniškas dar ir dėl to, kad premjero Nikolos Pašiniano vadovaujama Armėnija demonstratyviai negerbia … Ukrainos teritorinio vientisumo. Štai tik vienas iš paskutiniųjų pavyzdžių: šių metų liepos mėnesį ESBO Parlamentinės Asamblėjos Politinių reikalų ir saugumo komiteto posėdyje Armėnija atsisakė balsuoti dėl rezoliucijos, raginančios gerbti Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą jos istorinėse sienose, įskaitant Krymą. Žodžiu, Armėnija dabar ignoruoja ne tik JT Saugumo tarybos rezoliucijas dėl Kalnų Karabacho konflikto, bet ir niekina rezoliucijas, liepiančias Rusiją traukti iš Krymo ir rytinių Ukrainos žemių.

Įsidėmėtina ir dar viena aplinkybė: tuoj po V. Zelenskio vizito Baku Armėnija leido Rusijos aviacijos kompanijai „Ikar“ skraidyti tiesiogiai iš Krymo į Jerevaną bei atgal. Tokiu savo žingsniu oficialusis Jerevanas dar sykį nusispjovė į civilizuoto, demokratinio pasaulio nuostatą, jog Krymą galinti teisėtai kontroliuoti tik Ukraina. Juk visiems aišku, kad tiesioginiai skrydžiai Krymas – Jerevanas yra neteisėti. Leidimą tokiems skrydžiams duoti gali tik Ukainos valdžia.

Slaptai.lt informacija

2019.12.21; 10:38

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Tai – bloga naujiena. BNS ir LRT.lt praneša, kad „Turkija blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai“.

Oficialioji Ankara ėmė trukdyti NATO narėms deramai saugot Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją nuo galimos Rusijos agresijos? Juk be Turkijos paramos NATO vadovybei bus sunku greitai padidinti gynybinius pajėgumus Baltijos šalyse ir Lenkijoje, kilus karui, skelbia „Reuters“. Be Turkijos kariuomenės – visas Aljansas ženkliai silpnesnis!

Kas svarbiau – NATO vienybė, Baltijos šalių gynybos planai ar kurdai?

Beje, tai – ne pirmasis nedraugiškas Turkijos žingsnis. Prisiminkime primygtines amerikiečių rekomendacijas turkams nepirkti rusiškų raketų kompleksų S-400, bet, kaip dabar matome, Turkija nepaiso JAV prašymų.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė turįs vilčių, kad nesutarimai turėtų būti draugiškai užbaigti: „reikalingi sprendimai bus priimti iki kitą savaitę vyksiančio viršūnių susitikimo“. Bet iki susitikimo liko vos kelios dienos. NATO lyderių diskusija Londone prasideda gruodžio 3 dieną (kai bus minimos 70-osios Aljanso įkūrimo metinės). Ar NATO ras naują draugystės formulę?

Net jei ir suras, tai – tik pusė pergalės. Labai svarbu išsiaiškinti, kas nutiko, kad sąjungininkai tapo oponentais? Turkai turi paaiškinimą, kodėl jie atsisako paremti gynybos planą Baltijos šalims ir Lenkijai. Jų argumentai: „kol Aljansas neparodys daugiau politinės paramos jų kovai su Kurdų liaudies apsaugos daliniais (YPG) Šiaurės Sirijoje“.

Nesu rimtai studijavęs turkų ir kurdų nesutarimų istorijos, todėl man sunku atsakyti į klausimą, kas kaltas „būtent dėl šios priešpriešos“. Bet būtent kurdiškas Gordijo mazgas nėra itin painus: skaitlinga kurdų tauta iki šiol neturi savo valstybės; pagrindinis kurdų siekis – turėti valstybę, be kita ko, ir Turkijos teritorijų sąskaita. Turkija bijo karingųjų kurdų įsigalėjimo. Štai koks būtų paprasčiausias, primityviausias paaiškinimas.

Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.

Todėl į galvą šauna naivi mintis: kas trukdo NATO vadovybei geranoriškai pažvelgti į turkų prašymą? Nejaugi Turkija privalo kurdams atiduoti gabalą žemių? Nejaugi NATO kalta, kad kurdai niekad neturėjo valstybės? Galų gale – ar NATO vadovybė turi teisę ignoruoti Turkijos prašymą? Klausimų – daug, atsakymų – nė vieno.

Tėra aišku: NATO organizacija galinga tol, kol ji vadovaujasi principu „Vienas – už visus, visi – už vieną“. Jei NATO vadovybė ignoruoja Turkijos pageidavimus, ar turkai neturi bent jau moralinės teisės ignoruoti Briuselio prašymų? Juk Turkija – ne Lietuva. Ji – galinga, įtakinga, skaitlinga valstybė. Blogiausiu atveju išsivers ir be NATO. Pačiu blogiausiu atveju – sudarys karinį aljansą su Vladimiro Putino valdoma Rusija. O ar NATO bus gyvybinga be turkų kariuomenės – sunku pasakyti.

Antiturkiškos intrigos

Be kita ko, nors daug politikos apžvalgininkų (taip pat – ir Lietuvoje) mano, kad NATO ir Turkijos konfliktas įsiplieskė tik dėl kurdų, aš įžvelgčiau daugiau tiesiogiai – netiesiogiai įtakos turėjusių veiksnių. Pirma, Europos Sąjunga viliodama Turkiją į ES kelis dešimtmečius vedžiojo ją už nosies. Tas „priimsime – nepriimsime“ žaidimas nuo pat pirmosios dienos buvo nesąžiningas. Europa niekad nenorėjo priimti Turkijos, todėl nuolat ieškojo priežasčių, kad galėtų pasakyti „NE!“.

Mano supratimu, pagrindinis pretekstas, kodėl Turkija neįleidžiama į Europą, – visai ne europietiškų standartų neatitinkantys turkiški standartai. Paryžius su Berlynu privalo turėt drąsos pripažinti kursčius antiturkiškas intrigas: jie tiesiog bijo turkų galios. Jei Turkija bus priimta į ES kaip pilnavertė šalis, tiek prancūzų, tiek vokiečių įtaką nustelbs turkų įtakos. Štai didžioji paslaptis! Beje, prancūzų ir vokiečių norai – suprantami. Aš taip pat, jei manęs būtų teiraujamasi, nenorėčiau, kad Europoje pirmuoju smuiku griežtų turkai. Bet tokiu atveju nederėjo kvailinti įtakingos, galingos, karingos, NATO aljansui priklausančios valstybės. Su Turkija reikėjo bendrauti sąžiningiau, garbingiau, atviriau sakant karčią tiesą į akis, ir Ankaros elgesys, drįstu manyti, šiandien būtų visai kitoks.

Dabar gi įsižeidę turkai greičiausiai mąsto: „jei mūsų nepriima į ES, kodėl mes turime rūpintis ES narių saugumu (juk NATO daugumą sudaro būtent ES valstybės)“?

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Kai turkai numušė rusų naikintuvą…

Kitas pretekstas turkiškoms nuoskaudoms – NATO vangiai užtarė Turkiją, išdrįsusią numušti jos oro erdvę pažeidusį rusų naikintuvą. Turkus parėmė Briuselis taip atsargiai, taip abstrakčiai, kad Turkija greičiausiai pasijuto išduota. O jei suprato esanti palikta likimo valiai (tvarkykis kaip išmanai), tai Turkija negalėjo neįsižeisti. Man regis, jei NATO būtų rimčiau parėmęs šią pietinę valstybę, dabar turėtume moralinę teisę priekaištauti turkams, kodėl šie susidraugavo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kodėl iš Rusijos perka kompleksus „S-400“. Šiandien mes tokios teisės neturime, nes Turkiją sunkiu jai metu palikome vienui vieną. Ją gynėme vien popierinėmis rezoliucijomis.

Prancūzijos klaida

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, panašiai kaip ir Lietuvos URM vadovas L.Linkevičius, sakė tikįs, kad NATO suras būdų suderinti išsiskyrusias Aljansui priklausančių valstybių pozicijas. Elta perdavė tokius G.Nausėdos žodžius: „Kol kas aš pasitikiu ir tikiuosi, kad sąjungininkai, NATO organizacija, kaip visuma, ieško sprendimų būdų, derasi ir suras tuos sprendimus, kurie patenkintų visas puses. Todėl susilaikysiu nuo kažkokių kategoriškų vertinimų“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Bet aš jau nesu toks tikras. Turkijos kantrybė išseko. Žvelgiant Turkijos akimis, mes ne tik ją apgaudinėjome neva nuoširdžiai kviesdami į ES, ne tik palikome vienui vieną po incidento numušus rusų karinį naikintuvą, ne tik nepasmerkėme jų nemėgstamos kurdų organizacijos. Mes jai nuolat prikaišiojame dėl … armėnų nelaimių 1915 metais, tarsi daugiau nei prieš šimtą metų nutikusi tragedija būtų pati svarbiausia, aktualiausia Europos tema.

Prisiminkime šių metų balandžio mėnesį. Prancūzija nusprendžia balandžio 24-ąją skelbti „nacionaline armėnų genocido atminimo diena“. Be kita ko, Prancūzija jau iki tol žiaurumus armėnų atžvilgiu Osmanų imperijoje buvo oficialiai pripažinusi genocidu. Tačiau Prancūzijos prezidentui  Emanueliui Makronui (Emmanuelis Macronas) kažkodėl prireikė dar gausiau pabarstyti druskos ant žaizdų. Turkijos prezidento Redžepo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) atstovas, žinoma, pasmerkė Paryžiaus iniciatyvą. „Kalbėti apie vadinamąjį genocidą yra politinis melas, neturintis teisinio pagrindo ir prieštaraujantis istoriniams faktams“, – pabrėžė Ankaros atstovas.

Tačiau svarbiausia, kad tokį nutarimą E.Makronas priėmė tikriausiai ne nuoširdžios užuojautos skatinamas – jį atkakliai spaudė gausi Prancūzijos armėnų diaspora, be kita ko, palaikanti tamprius ryšius su nuo Rusijos visiškai priklausoma Armėnija (Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė).

Vokietijos klaida

Panašiai kaip Prancūzija, prieš keletą metų pasielgė ir Vokietija. Čia pateikiu tik vieną ištrauką iš tekstų, kurių autoriai – turkų ir azerbaidžaniečių žurnalistai, politologai, istorikai. Turkų ir azerbaidžaniečių argumentus mums taip pat reikia žinoti.

Taigi: Europos Sąjunga Vokietijos asmenyje sumanė laikyti Turkiją už „trumpo pavadėlio“, pripažindama apgaulingą „armėnų genocidą“. Bet tai pati kvailiausia, pati pavojingiausia ir labiausiai griaunanti idėja, kuri tegalėjo ateiti į galvą Angelai Merkel ir jos proarmėniškiems patarėjams. Išsikapstyti iš migracinių spąstų Europa galėjo tik susitarusi su Ankara.

Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

O gąsdinti Turkiją ir spausti ją – tai nerimta, tuo labiau, turint omenyje, kiek toje šalyje gyvena daug turkų. Pakanka paprasčiausiai pasidomėti turkų tautos istorija, kad suprastum, kokia pražūtinga tokia idėja. Viskas, ko pasieks Bundestagas, tai tik atstums Ankarą.

Galima sakyti, kad dabartiniu sprendimu Vokietija prarado Turkiją. O juk galėjo, priešingai, įgyti dar ištikimesnę ir patikimesnę partnerę, jeigu nebūtų šiandieninio balsavimo. Stipri musulmoniška, bet ištikima vakarietiškoms vertybėms valstybė galėjo tapti tvirta užtvara Europai, jeigu ši būtų atsisakiusi savo puikybės ir priešiškumo viskam, kas „nekrikščioniška“ ir nepakankamai „balta“…

Ką gi, dėl šiandienio Bundestago sprendimo pralaimės visi. Žinoma, tai smūgis Turkijai, bet ir pati Europa smarkiai pralaimėjo.

Šis komentaras 2016-aisiais buvo paskelbtas Day.az portale, šių minčių autorius – Zulfugaras Ibrahimovas.

Amerikietiška klaida

Dera prisiminti ir šių metų lapkričio mėnesį kilusią įtarmpą tarp JAV ir Turkijos dėl to paties „armėnų klausimo“. Turėjęs skirsti į Vašingtoną turkų prezidentas R. T. Erdoganas ėmė svarstyti, ar verta, kadangi Atstovų Rūmai, be kita ko, pripažįsta masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje buvus genocidu ir siekia sankcijų Turkijai dėl pradėtos karinės operacijos Sirijoje.

Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.

Susimąstykime: Amerika nė per nago juodymą nepaiso Turkijos interesų, ignoruoja visus turkų prašymus, tad ar tikrai keista, kad Turkija vieną gražią dieną nusprendė atsakyti tuo pačiu, pavyzdžiui, nekreipt dėmesio į amerikietiškus raginimus nepirkti ginklų iš Rusijos?

Lietuviška klaida

Keistai yra pasielgusi ir Lietuva. Pavyzdžiui, kas man galėtų paaiškinti, kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido? Juk nei tuomet, 2005-aisiais, nei dabar, 2019-aisiais, apie tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje mes nieko dorai nežinome. Teturime labai paviršutinišką įsivaizdavimą. Žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus vien tik Armėnijos akimis. Kodėl – tik Armėnijos akimis?

Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ priimta 2005 m. gruodžio 15 dieną, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse, kada šalyje tvyrojo šventinės, ne darbinės, nuotaikos. Posėdyje dalyvavo labai mažai parlamentarų – tik 55 iš 141. Rezoliucija pateikta, apsvarstyta ir priimta per dešimt minučių. Ar ne per greitai, ne per lengvai Lietuvos parlamentarai vieną tautą paskelbė esant auka, o kitą – agresore? Jei tame posėdyje būtų sprendžiamas Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos įvaizdis, – tuomet dar būtų galima pateisinti skubėjimą. Šias valstybes mes pažįstame – su jomis kariavome, nuo jų kentėjome, savo kailiu patyrėme, kas yra rusifikacija, polonizacija, germanizacija… Bet lengva ranka nutarti, kas kaltas dėl 1915-ųjų nelaimių tolimojoje Osmanų imperijoje, – argi atsakinga? Kodėl niekam iš Lietuvos parlamentarų nešovė į galvą mintis į posėdį pakviesti Lietuvoje reziduojančius Turkijos diplomatus – išklausyti jų nuomonės? Dėl šventos ramybės.

Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas nuolat Vilniuje rengia 1915-ųjų įvykių minėjimus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, Seimo narė Dangutė Mikutienė anuomet siūlė neskubėti. Ji ragino įsigilinti į šį sudėtingą, specifinį klausimą. Kvietė bent jau išgirsti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonę. Bet buvo akivaizdžiai skubama, ir į parlamentarės siūlumą elgtis apdairiai – neatsižvelgta. Tuomet nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo dirbęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Jei ką nors apie tuos tolimus įvykius ir žinojome, tai dažniausiai tik iš armėniškųjų šaltinių. Ir vis tik dauguma Lietuvos parlamentarų tąsyk nutarė, jog nieko blogo nenutiks, jei rezoliucija bus palaiminta.

Taigi turime situaciją, dėl kurios kaltinti vien Turkiją – nekorektiška. Jei Lietuvai nusispjauti į Turkijai rūpimus klausimus, kodėl Turkijai turėtų skaudėti galvą dėl Baltijos gynybos planų? Jei Lietuvai pats svarbiausias uždavinys pripažinti „1915-uosius buvus armėnų tautos genocidu“, tai ir karinės pagalbos nuo galimos Rusijos agresijos ieškokime Jerevane… Maždaug taip. Štai Gitanas Nausėda dar tik pradėjo prezidentauti, o jo žmona Diana Nausėdienė jau suspėjo susitikti su taikos planus siūlančia Armėnijos premjero žmona, užuot pirmuosius susitikimus surengusi su taikos planų turinčiomis Turkijos politikų žmonomis.

Dėl ko apgailestavo turkų diplomatas Oguz Ozge?

Baigdamas šiuos svarstymus dar norėčiau prisiminti 1999 metais portale slaptai.lt paskelbtą interviu su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Lietuvoje ponu Oguz Ozge. Diplomatas, be kita ko, apgailestavo:

Oguz Ozge
Turkijos diplomatas Oguz Ozge. Slaptai.lt nuotr.

„Kartais susiduriame su klausimais, kurie neatitinka narystės ES kriterijų. Turkija sutinka, kad jai privalu įvykdyti ES reikalavimus, kad taptų nare. Tačiau mes nesame įpareigoti laikytis bet kurių reikalavimų, kurie nekyla pagal ES kriterijus. Gal ir žinote, kad Turkija yra viena pirmųjų šalių, pripažinusių Armėnijos nepriklausomybę ir suverenumą suirus Sovietų Sąjungai. Tačiau Armėnija vis dar neatsisakė savo teritorinių pretenzijų Turkijai. Nepaisant to mes norėtume normalizuoti savo santykius su Armėnijos valstybe. Siekiant šio tikslo ir buvo naujai pradėtas normalizavimo procesas. Turime vilties, kad čia bus pasiekta patenkinamų rezultatų. Taip pat tikriausiai žinote, jog Armėnija nori, kad Turkija atidarytų tarp mūsų šalių esančią bendrą sieną. Siena buvo uždaryta po to, kai Armėnijos kariuomenė okupavo arzerbaidžaniečių teritorijas (omenyje turimas Kalnų Karabachas – G.Visocko past.). Iki Armėnijos kariuomenės išvedimo iš Azerbaidžano teritorijos sienos atidarymo klausimas nesvarstytinas. Be to, viena didžiausių Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimo kliūčių gali būti armėnų diasporos pozicija. Armėnų diaspora, mesdama nepagrįstus kaltinimus, mano šalimi nori naudotis kaip priemone, kuri padėtų išlaikyti po visą pasaulį išsisklaidžiusių armėnų tapatybę.“

Žodžiu, atidžiai žvelgiant į šiandieninius Turkijos ir NATO nesutarimus kyla įtarimas, jog mus ir vėl kvailina, kiršina, mulkina. Tai – Rusijos darbas. Tiesa, siekdamas paslėpti savo ardomąją veiklą Kremlius sumaniai išnaudoja šiandien visas jo rankose esančias priemones – net ir vadinamąjį „armėnų klausimą buvusioje Osmanų imperijoje“.

Naivi Europa pamiršta, jog Armėnijoje dislokuota galinga rusų karinė bazė. Ji ten dislokuota ne dėl gražumo…

209.11.29; 07:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Užsienio politika – sudėtingas užsiėmimas. Ypač Lietuvai, kuri dėl savo mažumo turi ribotas galimybes tiek gintis, tiek daryti įtaką. Tačiau mes puikiai žinome, kad valstybės gyvenime pasitaiko akimirkų, kai privalome būti itin principingi. Jokių „galbūt“, „dar pagalvosime“.

Baltarusiški niuansai

Viešojoje erdvėje emocingai diskutuota dėl Prezidento Gitano Nausėdos pozicijos Baltarusijos atžvilgiu. Viena vertus, Baltarusija išties mums pakišo „kiaulę“, šalia Vilniaus statydama rimtų pavojų keliančią Astravo atominę jėgainę, kita vertus, Baltarusija – mūsų kaimynė, su kuria visiškai nebendrauti – taip pat bloga išeitis. Tad ką daryti?

Šių eilučių autorius linkęs pritarti Prezidento pozicijai, jog jis yra „atviras dialogui, bet šiuose santykiuose neperžengs raudonųjų linijų“. Taip bent jau tvirtino prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė po Prezidentūroje vykusios neformalios diskusijos, kurioje aukščiausi valstybės asmenys aptarė Lietuvos ir Baltarusijos tolesnio bendradarbiavimo galimybes.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Tačiau tikriausiai teisūs ir tie, kurie klausia, kokia nauda iš Minsko – Vilniaus dialogų, jei Baltarusija taip pat nusibrėžusi savo „raudonąsias linijas“, kurių neketina ignoruoti arba kurių jai neleis pamiršti Kremlius.

Suprantu, Lietuvos Prezidentui svarbu demonstruoti, kaip sėkmingai jis pluša užsienio politikos sferose. Ir vis tik kartais galbūt geriau nieko nedaryti, išmintingai tylint, nei tuščiai aušinti burną. Kai oficialusis Minskas pradės siųsti ženklus, jog tikrai trokšta rimto dialogo, tada ir atsiliepkime.

Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O kol Aliaksandras Lukašenka žaidžia savąją šachmatų partiją, jokio skirtumo, ar mes tylėsime, ar kasdien jam skambinsime kviesdami diplomatiniams pietums. Nejaugi esame tokie naivūs, kad nuoširdžiai manome, jog įmanomas rimtas dialogas su Minsku, kol Baltarusijos miškuose knibždėte knibžda rusų kariškių? Netikiu ir netikėsiu galimais pokyčiais Baltarusijos fronte, kol Baltarusijoje dislokuota bent viena mažytė Rusijos karinė bazė. Vaizdingai tariant, jei mums reikalingas sukalbamesnis Minskas, turime palūkuriuoti, kol kaimyninėje šalyje neliks Rusijos kariaunos.

Armėniškos intrigos

Panaši painiava – ir dėl Armėnijos. Apie kokias Rytų partnerystes ir taikos programas įmanoma su Armėnija rimtai diskutuoti, jei ten ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė? Solidaus dialogo su oficialiuoju Jerevanu nėra ir nebus dar ir dėl to, kad Armėnija, kaip ir Rusija, neišveda savo kariaunos iš okupuotų teritorijų. Rusijos ginkluotosios pajėgos nepalieka Padniestrės, Pietų Osetijos, Abchazijos, Rytų Ukrainos, Krymo, o armėnų kariniai daliniai vis dar neteisėtai įsitvirtinę Kalnų Karabache.

Todėl nustebino viešai pasirodžiusi informacija, jog lapkričio 18-ąją Vilniuje buvo surengtas Lietuvos Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės susitikimas su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian.

Oficialiame Lietuvos Respublikos Prezidento internetiniame puslapyje rašoma:

„Diana Nausėdienė susitiko su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobyan, kuri yra aktyvi šalies visuomenės veikėja, garsi žurnalistė. Armėnijoje vykstant Aksominei revoliucijai ji palaikė sutuoktinį Nikol Pashinyan, o jį išrinkus Armėnijos Ministru Pirmininku, A.Hakobyan aktyviai ėmėsi pirmosios ponios vaidmens: įsteigė labdaros fondus, kurie padeda spręsti socialines, švietimo, sveikatos, kultūros, sveikatos problemas, kurių dėl tam tikrų priežasčių vyriausybė negali išspręsti.

Ji taip pat pradėjo kampaniją „Moterys už taiką“, kuri skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą.

D.Nausėdienė išsakė paramą A.Hakobyan socialinei veiklai bei taikos iniciatyvoms, sakydama, jog viliasi, jog vis daugiau pasaulio lyderių stengsis užtikrinti taiką pasaulyje: „Moterų balsas yra svarbus ir stiprus siekiant taikos bet kuriame žemės taške. Tikiuosi, kad vis daugiau mūsų prisijungs prie šio tikslo“.

Šių eilučių autorius labiausiai įsidėmėjo pareiškimą, jog „Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobyan pradėjusi kampaniją, skirtą rūpintis taikiu Kalnų Karabacho konflikto sprendimu“.

Bet juk tai – demagogija. Mus tiesiog mulkina, apgaudinėja.

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Taiką sugrąžinti į šį regioną Kaukaze labai paprasta. Tereikia Armėnijos ir Rusijos karinėms pajėgoms pasitraukti iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho, ir daugiau nebežus nei armėnų, nei azerbaidžaniečių kariai.

Bet juk Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan, atvirai prieštaraudamas tiek NATO, tiek Europos Sąjungos, tiek Jungtinių Tautų pozicijai, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, visai neseniai pareiškė, girdi, „Kalnų Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“! Tad apie kokias taikos kampanijas Lietuvai gali papasakoti Armėnijos premjero sutuoktinė? Net jei Armėnijos premjeras nuoširdžiai norėtų grąžinti tai, ką iš Azerbaidžano neteisėtai, pažeidžiant tarptautinę teisę, atėmė jo tautiečiai, jis Kalnų Karabacho negalėtų grąžinti azerbaidžaniečiams, nes šitaip pasielgti jam neleis Kremlius, suinteresuotas įtampos eskalavimu Pietų Kaukaze.

Norėdamas smulkiau išsiaiškinti, apie ką dvi ponios šnekėjosi lapkričio 18-ąją, Prezidentūros Komunikacijos grupei nusiunčiau elektroninį laišką prašydamas komentaro.

Laiške, be kita ko, rašiau:  

„Pirmiausia norėčiau žinoti, kas ir kodėl Vilniuje lapkričio 18-ąją organizavo susitikimą su Armėnijos premjero Nikol Pashinyan žmona Ana Hakobian?

Antra, rūpi daugiau sužinoti apie armėniškąją kampaniją „Moterys už taiką“, kuri, pasak A. Hakobian, „skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą“. Ar viešnia papasakojo, kaip ji konkrečiai ruošiasi skatinti taiką Kalnų Karabache“, ar apsiribota „bendrosiomis frazėmis“?

Trečia, kokia oficiali Lietuvos Prezidentūros pozicija dėl Kalnų Karabacho: šis regionas yra neatskiriama Azerbaidžano ar Armėnijos teritorija? Informacija, kuria disponuoju, man leidžia teigti, jog NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą traktuoja kaip azerbaidžanietišką teritoriją, taigi tokia pat turėtų būti ir oficiali Lietuvos pozicija.

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ketvirta, ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė, susitikdama su premjero N. Pashinyan žmona A. Hakobian, žinojo, jog  į savo gimtuosius namus Armėnijoje bei Kalnų Karabache šiuo metu negali grįžti apie milijonas azerbaidžaniečių (jie tapo pabėgėliais)? Ar Lietuvos Prezidentūra turi informacijos, kokiomis priemonėmis milijonas azerbaidžaniečių buvo išvaryti iš gimtųjų namų Armėnijoje ir Kalnų Karabache?

Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė prieš šį susitikimą domėjosi Azerbaidžano požiūriu į Kalnų Karabacho konflikto priežastis, konflikto pradžios niuansus (pavyzdžiui, kas pirmieji pradėjo šaudyti), ar jai buvo papasakota apie Hodžaly miesto tragediją?

Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė žino: Rusijos armija padėjo armėnų pajėgoms kovose dėl Kalnų Karabacho; Armėnijos mieste Giumri dislokuota Rusijos karinė bazė; Armėnijos delegacija Jungtinėse Tautose, kai kalbama apie Sakartvelo (Gruzijos), Moldovos ir Ukrainos teritorinio vientisumo klausimus, visuomet balsuoja kaip Rusijos delegacija, t.y. palaiko svetimas teritorijas okupavusio Kremliaus politiką; Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan jau devynetą kartų svečiavosi Kremliuje, nors Armėnijai vadovauja vos keletą metų…

Ar numatytas Pirmosios ponios D. Nausėdienės susitikimas su Azerbaidžano (šioje šalyje nėra nė vienos Rusijos karinės bazės ir ji JT sesijose dėl Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos teritorinio vientisumo klausimų balsuoja ne taip, kaip Kremlius) Prezidento žmona, kuri irgi greičiausiai turi taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo programų?“

Prezidentūros Komunikacijos grupė atsiuntė atsakymą: „Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.

Ką byloja šis „išsamus“ Prezidentūros Komunikacijos grupės atsakymas?

2019.11.21; 07:30

Rusijos ambasadoriui Azerbaidžane Michailui Bočiarnikovui trečiadienį Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijoje buvo įteikta protesto nota dėl nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos (KKR) atstovų kelionės į Maskvą, kur jie susitiko „su kai kuriais Rusijos ekspertais ir akademinių centrų darbuotojais“.
 
Pasak Azerbaidžano URM spaudos tarnybos, M. Bočiarnikovas „pabrėžė, kad Rusijos pozicija Kalnų Karabacho konflikto klausimu yra gerai žinoma ir nesikeičianti“.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika.
 
Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.07; 04:00

Zograbas Mnacakanianas, Armėnijos užsienio reikalų ministras

Antanas Rašimas

Didžiosios Britanijos radijas BBC šių metų spalio 25 dieną transliavo laidą „Hard talk“ („Sunkus pokalbis“), į kurią buvo pakviestas Armėnijos užsienio reikalų ministras Zograbas Mnacakanianas.

Armėnijos diplomatijos šefą kamantinėjo BBC žurnalistas Stivenas Sakuras.

Interviu būta labai įdomaus. Apie jį derėtų žinoti ir Lietuvos skaitytojams. Mat žurnalistas S.Sakuras sugebėjo meistriškai atskleisti visus Armėnijos URM vadovo nenuoseklumus, išsisukinėjimus. Atvirai kalbant, Armėnijos diplomatijos šefas neatsakė nė į vieną BBC žurnalisto klausimą. Vyriausiasis Armėnijos diplomatas kalbėjo abstrakčiai, bėgo nuo aštrių klausimų, vengė atviro pokalbio.

Remdamasis BBC laida, „Vestnik Kavkaza“ ir civilnet.am, portalas slaptai.lt šioje publikacijoje pateikia labiausiai akis badančius nenuoseklumus. Armėnijos atstovo gudravimai ypač išryškėjo, kai žurnalistas pasidomėjo, koks dabar oficialus Jerevano požiūris į konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Pavyzdžiui, Armėnijos diplomatijos šefas bandė klausytojus įtikinti, jog Armėnija trokšta taikos. Tada žurnalistas pasiteiravo, kodėl dar rugpjūčio mėnesį premjeras Nikolas Pašinianas paskelbė, esą „Karabachas – tai Armėnija“. Juk šis N.Pašiniano teiginys prieštarauja tarptautinės bendruomenės nuostatai, jog Karabachas – Azerbaidžano žemė. Tad ar N.Pašinianas, žurnalisto nuomone, tikrai nori taikos, jei skelbia tarptautinei teisei ir tarptautinei nuomonei kardinaliai prieštaraujančius pareiškimus?

Armėnijos diplomatas nepajėgė nieko konkretaus paaiškinti. Jis tik įrodinėjo, jog N.Pašinianas omenyje turėjo būtinybę kuo greičiau taikiomis priemonėmis likviduoti šį konfliktą. Ponas Z.Mnacakanianas taip pat tvirtino, kad oficialusis Jerevanas laukia iš Azerbaidžano žinutės, kuri būtų priimtina tiek Armėnijai, tiek žmonėms, kurie dabar gyvena Kalnų Karabache. Suprask, šį konfliktą privaloma sureguliuoti taip, kad liktų patenkinta ir Armėnija, ir Kalnų Karabacho žmonės (Z.Mnacakanianas juos vadina Arcacho tauta), ne tik Azerbaidžanas.

Stivenas Sakuras, BBC žurnalistas

Sulaukęs šių paaiškinimų žurnalistas S.Sakuras priminė: kad ir kokią prasmę N.Pašinianas įtrauktų į posakį „Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“, toks šūkis kardinaliai prieštarauja viso pasaulio pozicijai, jog šis regionas – tai azerbaidžanietiška teritorija. Net Rusija, artimiausia ir ištikimiausia Armėnijos sąjungininkė, laikanti savo karinę bazę Armėnijoje, nūnai kritikuoja N.Pašiniano poziciją.

Aštrių klausimų nevengiančio žurnalisto kamantinėjamas Armėnijos diplomatijos vadovas užsiminė apie Armėnijos ir Kalnų Karabacho susijungimo galimybę. Kodėl Armėnijai turėtų būti leista prisijungti Kalnų Karabachą? Tik pamanyk, Kalnų Karabache gyvena armėnų bendruomenė, todėl Armėnija neva turi teisę susijungti su Kalnų Karabachu?

Kai Armėnijos dioplomatijos šefas dar sykį pareiškė, jog iš Azerbaidžano laukia aiškių signalų dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo, BBC žurnalistas paklausė, o kokius signalus siunčia pati Armėnija? Juk ji irgi turi siekti kompromisų. Vienpusiškumas tokiais atvejais veda tik į aklavietę.

Deja, Armėnijos atstovas nepateikė nė vieno konkretaus pasiūlymo. Armėnijos URM vadovas vis kartojo, girdi, Armėija – vienintelis Kalnų Karabache gyvenančių armėnų (Armėnija įsitikinusi, kad jų ten – 150 tūkst.) saugumo garantas.

Po to žurnalistas klausinėjo apie Armėnijos kariuomenės nusikaltimus, padarytus kariaujant dėl Kalnų Karabacho. Niekas negali paneigti, jog tokių nusižengimų būta. Armėnijos ginkluotų formuočių nusikaltimai užfiksuoti Jungtinėse Tautose, taip pat – Europos Žmogaus Teisių Teisme. Apie armėnų karinių formuočių nusikaltimus žmoniškumui ne sykį kalbėjo ir „Amnesty International“ organizacija. Ar Jerevanas pasiruošęs pripažinti savo nusižengimus?

Ir į šį klausimą nieko konkretaus neatsakyta. O juk Europos Žmogaus Teisių teismas (EŽTT) yra paskelbęs net 11 verdiktų, kuriuose nustatyti armėnų kariškių padaryti grubūs žmogaus teisių pažeidimai.

Armėnijos URM vadovas vis kartojo, esą Armėnija – vienintelis Kalnų Karabache gyvenančių armėnų saugumo garantas.

Žurnalistui paklausus, kodėl šių metų spalio 17 dieną Azerbaidžanas apkaltino Armėniją net 20 kartų pažeidus ugnies nutraukimo fronto linijoje susitarimą, Z.Mnacakanianas vėl nieko aiškaus nepasakė. Jis tesugebėjo pasakyti, jog ši tema – jų dėmesio centre, jog susišaudymų fronto linijoje pavyko ženkliai sumažinti.

Beje, įdomūs buvo ir kiti, su Kalnų Karabacho karu nesusiję klausimai. BBC žurnalistas domėjosi, ar į valdžią taikiu būdu atėjęs Nikolas Pašinianas sugebės valstybę vesti teisingu keliu, jei jo komandoje – daug buvusiųjų, ankstesnėms valdžioms ištikimai tarnavusiųjų? Vienas iš buvusiųjų – pats Z.Mnacakanianas. Bet Armėnijos diplomatų lyderis nieko konkretaus nepaaiškino. Tik pridūrė, kad jis iš diplomatinių sferų dabar atėjo į … politiką.

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Kitas su Kalnų Karabachu nesusijęs klausimas – ar sėkminga toji kova su korupcija? Žurnalistas priminė, jog N.Pašinianas yra pasigyręs Europos Parlamento tribūnoje, esą jam pavyko šalyje išgyvendinti sisteminę korupciją. Bet juk Antikorupcijos komitetas pradės, pasak BBC žurnalisto, veikti tik 2021-aisiais metais. Tad gal N.Pašinianas per anksti giriasi, o, antra, kuo Armėnija tokia ypatinga, kad jai reikėtų net kelerių metų įsteigti veiksmingą komitetą, kovosiantį su korupcija?

Sakykim, visai neseniai asmeniškai N.Pašiniano paskirtam asmeniui į Valstybės žvalgybos vadovo postą pareikšti rimti įtarimai, primenantys konkrečius kaltinimus.

Žinoma, ponas Z. Mnacakanianas apsiribojo skelbdamas abstraktaus pobūdžio pareiškimus apie armėnų norą išgyvendinti korupciją visiems laikams.

2019.10.26; 16:30

Konstantinas Zatulinas

Rusijos Dūmos deputatas Konstantinas Zatulinas ir vėl pateko Azerbaidžano nemalonėn. Azerbaidžane jis jau senokai laikomas „persona non grata“. Mat neslepia savo simpatijų Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano atplėšusiems separatistams.

Paskutinį sykį oficialiojo Baku protestų Rusijos Dūmos narys sulaukė tuoj po to, kai ir vėl aplankė armėnų okupuotą Kalnų Karabachą. Kalnų Karabacho sostinėje Stepanakerte (tikrasis sostinės pavadinimas – Hankendi) šis rusų parlamentaras dalyvavo surengtoje konferencijoje skambiu pavadinimu – „Bendradarbiavimas vardan teisingumo ir taikos“.

Oficialusis Baku tvirtina, kad K.Zatulinas, būdamas oficialiu asmeniu (jis – vienas iš Rusijos Dūmos komiteto, kuruojančio Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių tarpusavio santykių, Euroazijos integracijos ir užsienyje gyvenančių rusų teisių gynimo klausimus, vadovų), neturėjo teisės keliauti į Azerbaidžanui priklausantį, bet šiuo metu iš jo atimtą ir jo nekontroliuojamą Kalnų Karabachą.

Azerbaidžano URM vadovybė mano, kad toks K.Zatulino vizitas prieštarauja ne tik NATO ir Europos Sąjungos šalių, bet ir pačios Rusijos nostatai, jog Kalnų karabachas – Azerbaidžano teritorija. Tad visi, kas siekia nuvykti į Hankendi (toks azerbaidžanietiškas Stepanakerto pavadinimas), pirmiausia privalo gauti Baku leidimą. Tokio leidimo K.Zatulinas nepašė.

Todėl akivaizdu, kad K.Zatulinas, garsėjantis simpatijomis armėnų separatistams, nepaisė šios tarptautinės taisyklės. Todėl Azerbaidžano valstybė nusiuntė Rusijos URM oficialią protesto notą. Protesto pareiškimą paskelbė ir Maskvoje reziduojantis Azerbaidžano ambasadorius Poladas Biulbiul-ogly bei Rusijoje veikianti azerbaidžaniečių bendrija.

Slaptai.lt informacija

2019.10.21; 08:30

Vitalijus Balasanianas prisipažino nužudęs du civilius azerbaidžaniečius

Saulius Kizelavičius

Armėnijos spaudoje neseniai paskelbtas interviu su Kalnų Karabacho kare aktyviai dalyvavusiu armėnų separatistų vadeiva Vitalijumi Balasanianu. Šis vyras atvirai, viešai pareiškė, jog 1988-aisiais metais netoli Askerano būtent jis yra nužudęs du civilius azerbaidžaniečius.

Remiantis armėniška spauda, V.Balasanianas štai taip pasakė: „Aš buvau organizatorius, šaulys, žudikas. Aš prisipažįstu“.

Du ginklų neturėjusius taikius azerbaidžaniečių civilius šis vyras bus nušovęs 1988 metų vasario 22 dieną. Tądien keli šimtai azerbaidžaniečių iš Agdamo patraukė į tuometinį Stepanakertą (Kalnų Karabacho sostinė), kad pareikštų savo nuomonę – jie nesutinką su armėnų separatistų potvarkiais, girdi, Kalnų Karabachas privalo atsiskirti nuo Azerbaidžano ir kuo greičiau prisijungti prie Armėnijos.

Šiems jokios agresijos nerodžiusiems, tiesiog savo nuomonę pareikšti ketinusiems azerbaidžaniečiams netoli Askerano kelią pastojo ginkluotų armėnų būrys. Smogikai stengėsi sulaikyti azerbaidžaniečius. Armėnų smogikai nenorėjo, kad azerbaidžaniečiai patektų į Stepanakertą ir ten išdėstytų savo požiūrį dėl Kalnų Karabacho likimo. Armėniškojo separatizmo lyderiams buvo svarbu demonstruoti, esą visi tuometinio Kalnų Karabacho gyventojai trokšta kuo greičiau atsiskirti nuo Azerbaidžano. Jie jokiu būdu nenorėjo suteikti tribūnos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiams. 

Tarp ginkluotų armėnų buvo ir minėtasis V.Balasanianas. Susidūrimo metu buvo nužudyti du jokioms karinėms struktūros nepriklausę, jokių ginklų, net peilių, neturėję azerbaidžaniečiai – Ali Gadžijevas ir Bachtijaras Gulijevas.

Iki šiol Azerbaidžano teisėsauga nebuvo tikra, kas būtent šiems azerbaidžaniečiams atėmė gyvybes.

Dabar, remiantis Armėnijos spauda, galima tvirtinti, jog krauju suteptos būtent V.Balasaniano rankos.

Svarbu pabrėžti, kad nužudęs du azerbaidžaniečius V.Balasanianas netrukus paskirtas Askerane įsitvirtinusio separatistų būrio vadu. Tuometiniams antiazerbaidžanietiškai nusiteikusiems smogikams imponavo V.Balasaniano žiaurumas, šaltakraujiškumas?

Beje, šis vyras Armėnijoje iki šiol laikomas didvyriu, juo didžiuojamasi.

2019.10.19; 10:27

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis nesiteikė atsakyti nė į vieną slaptai.lt klausimą dėl praėjusią savaitę surengtos oficialios viešnagės į Armėniją. Kelionės išvakarėse keletą klausimų buvau nusiuntęs parlamento vadovo atstovams spaudai. V.Pranckiečiui grįžus iš Jerevano – klausimus pateikiau pačiam Seimo pirmininkui. Ir pirmu, ir antru atveju – mirtina tyla.

Suprantama, Seimo pirmininkas – užsiėmęs. Daug pluša ir jo pagalbininkai. Be to, Pirmininkas turi asmeninių rūpesčių – nežino, ar dar ilgai išsilaikys įtakingame Lietuvos valdžios krėsle. Be to, slaptai.lt neturi tokio didelio tiražo, kaip, pavyzdžiui, delfi.lt portalas, todėl mūsų klausimų galima ir nepastebėti.

Tačiau šiuo konkrečiu atveju dingojasi, kad ponas V.Pranckietis nepanoro brūkštelėti bent kelių žodelių tik todėl, kad pats dorai nežino, kodėl važiavo į Jerevaną. Analizuojant oficialią informaciją, paskelbtą LRS.lt puslapyje, susidaro įspūdis, jog Lietuvos Seimo pirmininkas Jerevane neturėjo jokių svarbių reikalų: draugiški, bet abstraktūs, neįpareigojantys pokalbiai apie šį bei tą oficialiose valdžios įstaigose bei gėlių ir vainikų nešimas prie Armėnijai svarbių paminklų. Štai ir viskas. Nebent dar būtų galima pridurti – V.Pranckietis kaip krikščioniškos valstybės atstovas demonstravo simpatijas kitai krikščioniškai valstybei.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Sutinku, krikščionys privalo palaikyti savo tikėjimo brolius, kur jie begyventų. Ir vis dėlto nenoriu sutikti, kad krikščionys privalo palaikyti neteisingai besielgiančius tikėjimo brolius. Viešėdamas Jerevane Lietuvos Seimo pirmininkas tikriausiai nedrįso nė užsiminti, kodėl Armėnija iki šiol neįgyvendino Jungtinių Tautų reikalavimų – nepasitraukė iš Kalnų Karabacho. O juk Lietuva kaip ir kitos NATO ir Europos Sąjungos valstybės kategoriškos: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, Armėnija šį regiona privalanti kuo greičiau grąžinti teisėtiems šeimininkams…

Svečiuodamasis Armėnijoje mūsų Seimo pirmininkas, matyt, neprasitarė ir dėl kitų gyvybiškai svarbių klausimų – kada oficialusis Jerevanas ketina atsisveikinti su Giumri mieste dislokuota Rusijos karine baze. Galų gale ar V.Pranckietis išdrįso priekaištauti Jerevanui, kodėl šis, kai Jungtinėse Tautose svarstomi Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos teritorinį vientisumą palaikantys dokumentai, Armėnija balsuoja lygiai taip pat, kaip Rusija? Ji spjauna į Kijevo, Tbilisio ir Kišiniovo pastangas susigrąžinti žemes, kurias okupavo Rusija?

Taip pat nesuprantama, kodėl Seimo pirmininkui buvo būtina padėti gėlių prie 1915-ųjų metų nelaimes įamžinančio paminklo. Taip, Lietuva kadaise paskelbė rezoliuciją, kurioje sakoma, jog „1915-aisiais metais turkai surengė armėnų tautos genocidą“. Tad V.Pranckietis pasielgė tarsi logiškai. Tačiau logikos pasigendu štai kur: nė vienas Lietuvos istorikas nėra šios tragedijos nagrinėjęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Todėl Lietuva, jei žvelgsime priekabiai, nepajėgi tiksliai žinoti, kas ir kaip dėjosi 1915-aisiais tuometinėje Osmanų imperijoje. Vadinasi, Lietuva privalėjo pasielgti kur kas apdairiau, vertindama prieš šimtą metų nutikusius karus. Nereikėjo lietuviams rėžti iš peties. Derėjo pasielgti taip, kaip darė Estija ir Latvija. Jos juk pasirinko abstraktesnes formules. Nei Talinas, nei Ryga 1915-ųjų tragedijos nepavadino genocidu. Tik Lietuva iš Baltijos šalių išsišoko.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Šis akibrokštas Lietuvai gali brangiai kaštuoti. Toks mūsų elgesys – tai spjūvis galingiausią kariuomenę Europoje turinčiai NATO narei Turkijai. Seimo pirmininkui reikėtų įsidėmėti: ne Armėnija, o Turkija priklauso NATO aljansui. Jei Lietuvai iškils mirtinas pavojus, o jis gali iškilti, mums pagalbos ranką išties ne armėnai, o būtent turkai. Jei Rusija puls Baltijos šalis, Armėnija bus ne mūsų, o kitoje barikadų pusėje. Bent jau taip manyti leidžia jos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė.

Žinoma, dabar Seimo pirmininkas V.Pranckietis gali nuskristi ir į Azerbaidžaną arba Turkiją. Vien tam, kad neva išlaikytų pusiausvyrą. Tačiau Azerbaidžane ar Turkijoje padėdamas gėlių prie paminklų, kuriais ten gerbiamas nuo armėnų smogikų ir teroristų rankų žuvusiųjų atminimas, slogaus įspūdžio neištaisysi. Bijau, kad į mus pradės žiūrėti kaip į pagarbos nevertą besiblaškančią politinę prostitutę.

Liūdniausia, kad mūsų principingumu ims abejoti ne tik Turkija ir Azerbaidžanas, bet ir Ukraina, Moldova, Gruzija. Jei jau Lietuva taip karštai bičiuliaujasi su klusnia Rusijos satelite Armėnija, Kijevui, Kišiniovui ir Tbilisiui negali nekilti abejonių – gal Lietuva tik apsimeta esanti ištikima tarptautinėms teritorinio vientisumo taisyklėms?

Įdomu, ar prieš skrisdamas į Jerevaną mūsų Seimo pirmininkas bent jau išklausė youtube.com erdvėje skelbiamų armėno Filipo Ekozjanco videointerviu, kuriuose šis armėnas narplioja dilemą – ką derėtų laikyti pagridiniu, svarbiausiu, pavojingiausiu armėnų priešu. Šis dešimtis aštrių, atvirų videointerviu paskelbęs vyras tvirtina, kad jo tautiečiai daro mirtiną klaidą manydami, esą visos tos teritorijos, kuriose gyveno arba šiuo metu gyvena bent vienas armėnas, būtinai yra Armėnija. Be kita ko, F.Ekozjancas skeptiškai žiūri ir į pasakojimus, esą prieš tūkstantį metų ar dar seniau gyvavo galingos, įtakingos Armėnijos valstybės, tik jas vėliau … prarijo blogi musulmonai.

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Tokių armėnų kaip F.Ekozjancas – vis daugiau. Kiekvieną kartą, prieš skrendant į Armėniją, derėtų įsiminti ir armėnų mokslininkės Matenadarana Gajane Aivazian pareiškimus, esą jai nusibodo klausytis nuolatinių armėniškų verkšlenimų, kad „Araratas – mūsų kalnas“, kad „Ilhamas Alijevas – labai labai blogas“, kad „konflikto sureguliavimas turi būti priimtinas Azerbaidžano, Armėnijos ir kažin iš kur atsiradusiai Kalnų Karabacho tautai“. Ši mokslininkė mano, kad Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas taikliai atkirto Armėnijos premjerui Nikolai Pašinianui, esą „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. I.Alijvas pasakė N.Pašinianui: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė, ir taškas.

Armėnų mokslininkė Matenadarana Gajane Aivazian

Taigi nėra, nebuvo ir nebus Kalnų Karabacho tautos. Ją išgalvojo agresyvieji armėnų separatistai. Kalnų Karabacho gyventojus skirstyti įmanoma tik į dvi dalis – azeraidžaniečius ir armėnus. Kalnų Karabacho konflikte Armėnija nėra teisi. Nėra teisi nuo pat pradžios, nuo pat pirmosios dienos.

Todėl Lietuvai, pasaulyje ieškančiai tiesos ir teisingumo, svečiuotis neteisingai besielgiančiose šalyse, net ir krikščioniškosiose, reikėtų kuo rečiau – tik itin svarbiais, tik neišvengiamas atvejais.

2019.10.08; 08:42 

Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Okupantai visur elgiasi vienodai. Jie ne tik okupuoja teritorijas, bet ir grobia tai, ką randa vertinga.

Taip elgėsi sovietai, 1945-ųjų balandį įsiveržę į Berlyną: ko nepajėgė išsivežti – sunaikino. O  kilnojamąjį turtą – meno vertybes, baldus, prabangos daiktus – į Sovietų Sąjungą gabenosi vagonais. Ypač godūs buvo aukštieji karo vadai, tarp kurių minimas ir vadinamasis „pergalės maršalas“ Georgijus Žukovas. Eiliniai kareiviai pasitenkindavo kur kas menkesniu grobiu.

Tokiu pat grobuoniškumu pasižymėjo ir 90-tieji praėjusio šimtmečio metai, kuomet griuvo viena didžiausių ir nuožmiausių imperijų – Sovietų Sąjunga. Praėjus ištisiems dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo, žmonija nieko nepasimokė. Vėl – teritorijų perdalijimas, grobikiški karai, vertybių (kultūrinių taip pat) pasisavinimas, naikinimas, masiniai žmonių ir ištisų tautų prigimtinių teisių pažeidimai.

Tokiu pat bjauriu elgesiu Rusija pasižymėjo ir Rytų Ukrainoje 20014 metais, pradėjusi ten iki šiol besitęsiantį konfliktą. Pasak ukrainiečių, buvo išmontuojami ir masiškai išvežami pramonės įrengimai, ko nesugebėta – sunaikinta.

Kitas pavyzdys – Armėnijos okupuotas, Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas. Tai chrestomatinis atvejis, akivaizdžiai demonstruojantis, kaip nesiskaitoma su kitu tautų teritorijų vientisumu, kaip paminamos ir pasisavinamos kultūrinės vertybės.

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Armėnijos okupuotose teritorijose armėnų buvo sugriauta per 600 istorinių ir architektūrinių paminklų, 22 muziejai. Ypač vertingi buvo Kelbedžaro ir Lačino istorijos ir kraštotyros muziejų eksponatai – įvairių istorinių epochų paminklai. Muziejai buvo tiesiog nusiaubti, o didžioji dalis vertingų kolekcijų išvežta į Armėniją. Štai tarp sunaikinto muziejaus Agdame eksponatų buvo toks retas eksponatas kaip suakmenėję kviečiai, kurių amžius – septyni tūkstančiai metų.

Išvežtos iš Azerbaidžano arba sunaikintos ne tik muziejinės vertybės, bet ir iš privačių asmenų įsigyti arba atimti meno kūriniai.

Apie vieną tokį atvejį – Karabacho audėjos išaustą kilimą pasakoja Filosofijos mokslų daktarė, Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorė, Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) prezidentė Širin J. Melichova.

Garsusis Azerbaidžano kilimų muziejus

Pasak jos, JAV gyvenantis azerbaidžanietis Elšadas Tairovas kolekcionuoja azerbaidžaniečių kilimus ir knygas apie Letifą Kerimovą – pasaulyje žinomą ir garsų mokslininką, kilimų tyrinėjimo pradininką ir audėją.

Prieš keletą metų viename iš meno dirbiniais prekiaujančių interneto portalų jis išvydo Karabacho kilimą. Aukcione pateiktą kaip armėnišką, nors jo piešinyje buvo aiškiai matyti azerbaidžaniečių kalba kirilicos rašmenimis užrašyta: „1971 metų sausio 1 d. motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“.

Elšadas Tairovas iš karto suprato, kad tas kilimas buvo armėnų pagrobtas ir išgabentas iš Azerbaidžano. Jį už savo lėšas išpirkęs kolekcininkas atsiuntė į Bakų ir padovanojo muziejui. Dabar juo pradedama Šušos filialo ekspozicija.

Šušos filialas buvo atidarytas 1985 metais. Jame eksponuojama Karabacho liaudies kūryba – kilimai, siuviniai, tautiniai rūbai, papuošalai. 1992 metais, kai Karabachą okupavo Armėnija, šio filialo vos neištiko toks pats likimas, kaip ir kitų muziejų, bet jo direktoriui pavyko daug eksponatų išvežti į Baku.

Dabar ši ekspozicija pristatoma muziejuje, o azerbaidžaniečiai viliasi, jog ateis laikas, kai ji vėl užims teisėtą vietą išvaduotoje Šušoje.

Šis kilimas, pasakoja muziejaus direktorė Širin J. Melichova, vaizduoja tradicinę Bachčadagullar (Gėlės sode) kompoziciją. Jame sodriomis spalvomis skleidžiasi didžiulės karmininės rožės.

Pasak direktorės, pasakojimas apie jį įtrauktas į paskaitų ciklą apie meną. Paskaitas lanko daugybė žmonių, meno mylėtojų. Šio kilimo istorijos įkvėptas Valstybinio pantomimos teatro režisierius Bachruzas Achmedly net pastatė spektaklį „Motinos dovana“.

Armėnija – artima Rusijos Federacijos sąjungininkė, regis, eina savo globėjos pėdomis. Pastaroji ne taip seniai bandė savintis garsųjį filosofą Emanuelį Kantą, Armėnija – garsiąją azerbaidžaniečių operetę. Tik tai buvo gerokai anksčiau. Tai nutiko 1916-aisiais…

„Arshin mal alan“ operetės afišos

1916 metais armėnai pamėgino nuplagijuoti azerbaidžaniečių muzikos perlą – Uzeiro Gadžibekovo operetę „Aršin mal alan“. Ir jiems tai pasisekė; diskusijos, kieno iš tikrųjų šis kūrinys, – truko ištisus dešimtmečius.

Gėda, kuri yra moralinė dimensija, šiuolaikiniame pasaulyje vis dažniau lieka paraštėse, bet juk jos nebuvimas arba ignoravimas yra daugelio žmonijos bėdų viena iš priežasčių. Tik tai mes, deja, dažnai pamirštame.

Tragiškiausias įvykis  šiuolaikinėje istorijoje įvyko 1992 m. vasario 26 d. naktį, kai Armėnijos pajėgos įvykdė pasibaisėtiną azerbaidžaniečių genocidą Chodžaly kaime.

Chodžaly aukoms atminti

Tai buvo baisiausias masinis genocidas, įvykdytas armėnų separatistų ir Armėnijos karinių dalinių, kurį galima lyginti su fašistų rengtomis žudynėmis II-ojo pasaulinio karo metu. Tai Armėnijos pajėgoms leido užimtą Šušą 1992 m. gegužę, taip įsibraunant kone į visą Kalnų Karabacho teritoriją. Čia Armėnija nesustojo ir tęsė karą su Azerbaidžanu, 1993 m. liepos–spalio mėnesiais įsiverždama į Agdamą, Fizulį, Džebrajilą ir Zengilaną.

1993 metais azerbaidžaniečių tautai kilo būtinybė sukurti tvirtus valstybės pamatus, išplėtoti žmogiškąjį potencialią.

Heidaro Alijevo grįžimas 1993 m. birželio 15 d. atvertė naują puslapį Kalnų Karabacho konflikto istorijoje. 1993 metais Heidaras Alijevas padėjo pamatus naujajam Azerbaidžano valstybingumui. Čia į Kalnų Karabacho problemą buvo žvelgiama tik per šią prizmę: „Azerbaidžano teritorinis vientisumas nėra ir niekada nebus derybų objektas. Azerbaidžanas nesitrauks iš savo pozicijos nė per žingsnį. Tai reiškia, kad nebus jokių kompromisų dėl Azerbaidžano teritorinio vientisumo.“ Šie žodžiai atspindi Heidaro Alijevo politinio kurso tęsimą, vykdomą dabartinio Azerbaidžano Respublikos Prezidento Ilhamo Alijevo.

Jungtinių Tautų Organizacija pripažino, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą. JT Saugumo Taryba priėmė keturias rezoliucijas (Nr. 822, 853, 874, 884) dėl Armėnijos pasitraukimo iš azerbaidžaniečių žemių, bet Armėnija šių rezoliucijų nevykdė.

Okupacinio karo prieš Azerbaidžaną metu Armėnija įsibrovė 360 kilometrų nuo sienos, užgrobė 20 proc. azerbaidžaniečių žemių ir perėmė kontrolę regionuose nuo Horadiso Fizulio rajone iki Zangilano bei 198 kilometrų ilgio Azerbaidžano ir Irano pasienį. Vykdant invaziją, buvo užimti du miestai, vienas  rajonas ir 53 kaimai Karabache, į nelaisvę paimta beveik 50 tūkstančių žmonių. Be Karabacho, karinės invazijos metu buvo užimta 890 miestų, kaimų ir rajonų. Sunaikinta daug pastatų, užimta daug žemių ir miškų: 150 000 gyvenamųjų pastatų, 7000 viešųjų įstaigų, 693 vidurinės mokyklos, 695 medicinos įstaigos, 800 km automobilių kelių, 160 tiltų, 2300 km vandens vamzdynų, 150 000 km elektros linijų, 280 000 hektarų miškų, 200 000 hektarų pievų, 464 istorijos muziejai ir paminklai.

Azerbaidžanui padaryta žala iš pradžių buvo įvertinta 60 milijardų JAV dolerių. Be to, okupuotose žemėse buvo visi gyvsidabrio, vulkaninio stiklo ir perlito ištekliai, 35 proc. statybos ir apdailos medžiagų, 23,8 proc. miškų, 7,8 proc. vandens išteklių ir kito turto.

Chodžaly tragedija – dokumentinėse knygose. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas – azerbaidžaniečių širdgėla. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių tapo priverstiniais pabėgėliais, išvytais iš Kalnų Karabacho ir Armėnijos.

Tačiau pasaulis jau beveik tris dešimtmečius, tarsi užmerkęs akis abejingai stebi šią neteisybę, tekusią Azerbaidžano  tautai ir jos žmonėms.

2019.08.31; 05:00

„Grigaliaus bažnyčia kaip šnipinėjimo instrumentas prieš Sefevidų valstybę XVII – XVIII amžiais“

Kas dar krito į akis skaitant Ramizo Mechtijevo veikalą?

Kai į valdžią atėjo šachas Abbasas Didysis, jam, be abejo, prireikė vakarietiškų artilerijos pabūklų ir šaunamųjų ginklų. Juk tuo metu sefevidai konfliktavo su galinga Osmanų imperija. Šachas taip pat planavo, kad pagrindiniai prekybos keliai, kuriais į Vakarus gabenamas azerbaidžanietiškas šilkas, aplenktų Osmanų imperijos teritorijas. Tada turkai negalėtų jo šantažuoti. Todėl jam teko užmerkti akis į kai kurias Vatikano intrigas. Pavyzdžiui, nematyti, kaip katalikiški ordinai įžūliai, beveik atvirai perša savo tiesas musulmonams. 

Vakarų akimis žvelgiant, sėkmingiausiai, o azerbaidžaniečių supratimu, – įžūliausiai, dirbo trys ordinai: karmelitai, kapucinai ir jėzuitai. Mainais į ginklus ir mėginimą sulaukti politinės Vakarų pagalbos šachas Abbasas I dar 1599 metais paskelbia įstatymą, kuris apibrėžia musulmonų žemėse veikiančių krikščioniškų ordinų teises ir pareigas. Popiežiui jis siunčia raginimą atsiųsti nuolat veikiančią misiją. Popiežius mielai sutiko – 1604 metais į Sefevidų žemes atvyksta grupė vadinamųjų basakojų karmelitų. Jie tapo nepamainomais tarpininkais tarp krikščionių ir musulmonų.

Ne visuomet – garbingai besielgiantys. Išlikę archyvai byloja, kad katalikų ordinai musulmonų žemėse veikė kaip tikri šnipų centrai. Jie rinko ekonominio, politinio, karinio pobūdžio žinias, stengėsi išsiaiškinti, kuo kvėpuoja šacho aplinkos žmonės, rinko duomenis, kuriuos iš jų galima papirkti. Be to, karmelitai rašė laiškus juos sumaniai šifruodami. Karmelitų tekstų niekas nesugebėjo perskaityti išskyrus juos pačius. Sefevidai tiesiog nežinojo naudojamų kodų ir slaptažodžių.

Kas finansiškai išlaikė katalikų misijas Kaukazo regione? Juk karmelitai išmaldos beveik niekad nepašė (jie buvo įsitikinę, ir beje, teisingai manė, kad malonės prašymas musulmonų kraštuose kenkia jų įvaizdžiui; be to, prašyti išmaldos – neefektyvu, nes muslmonai neskubėdavo aukoti tokioms organizacijoms). Todėl nieko stebėtino, kad svarbiausias finasavimo šaltinis buvo Vatikanas. Pradedant 1656 metais karmelitų ordinas iš Vatikano kasmet sulaukdavo solidžios piniginės paramos. Šiuos ordinus taip pat finansavo ir Vakarų valstybės, kurioms rūpėjo, kas dedasi Azerbaidžane ir Irane. Mainais už solidžią piniginę paramą vienuoliai šioms valstybėms teikdavo žvalgybinių žinių bei atlikdavo subtilias paslaugas – esant būtinybei, papirkdavo šacho aplinkos žmones.

Ramizas Mechtijevas, Azerbaidžano mokslininkas. Slaptai.lt nuotr.

Koks buvo šiame Vakarų – Rytų žaidime dalyvavusios armėnų bažnyčios tikslas? Viena vertus, armėnų šventikai norėjo talkinti tiek Europos diplomatams, tiek krikščionių vienuoliams, kita vertus, armėnai nenorėjo patekti į absoliučią Vatikano įtaką.  Armėnų bendruomenė labai greitai perprato, ko Irane ir Azerbaidžane ieško karmelitai ar jėzuitai, ir puolė jiems padėti, ieškodami asmeninės naudos. Jie ypač buvo stiprūs kuriant Europos įtakos agentus šachų aplinkoje.

Mainais už tai jie pirmiausia siekė ekonominės naudos, troško turėti įtakingų užtarėjų Europoje. Bet finansinė nauda – dar ne viskas. Armėnai norėjo, kad Vakarai padėtų jiems daryti politinę įtaką Sefevidų valdovams.

Įsimintina, kad armėnų bažnyčios atstovai Europoje svečiavosi 1547 ir 1562 metais. Tai buvo itin slapti vizitai. Nors armėnai bando pavaizduoti, pasak knygos „Armėnų tautos istorija“ autorių B.N.Arakeliano ir A.R.Ionisiano, kad Europa abejingai žvelgė į armėnų interesus, derybos vis tik buvo ganėtinai rezultatyvios. Vatikane įsidėmėjo armėnų norą atstovauti krikščionių pasaulio inetresus Irane ir Azerbaidžane. 

Pirmoji gausi karmelitų delegacija rezidavo šacho dvare nuo 1607 metų rugsėjo mėnesio. Atsiverskite L.A.Semionovos veikalą „Karmelitų ordinas kaip europiečių ginklas skverbiantis į Iraną“, paremtą autentiška „Karmelitų kronika“. Sužinosite, kad armėnai buvo puikūs šnipai, taigi dėl teisės juos verbuoti egzistavo net trintys tarp Ispanijos karaliaus remiamų karmelitų bei augustinų.

Armėnai informuodavo Vakarus apie svarbiausius šachų planus. Pavyzdžiui, būtent šių informatorių dėka Vakarams pavyko sužlugdyti šachų sugalvotą planą: gausų armėnų būrį pervilioti į Islamą.

Beje, šachui nepatiko vienpusiškumas: armėnus vilioti į islamą – blogai, negražu, smerktina, o musulmonus verst katalikais – sveikintina, pagirtina? Šachas užsirūstino, kad karmelitai atkakliai verbuoja žmones net iš jo artimiausios aplinkos. Tarp karmelitų ir šacho Abbaso tada kilo rimtų nesutarimų.

Bet akivaizdu, jog šachas nenorėjo labai susipykti su Vakarų valstybėmis. Teko laviruoti. Ir vis tik karmelitai beveik metams buvo išvyti, o grįžę neturėjo teisės kelti kojos į šacho Abbaso rezidenciją – net iki pat jo mirties. Bet tada karmelitai palaikė ryšius per armėnų diasporą, kuri žaidė dvigubą žaidimą. Viena vertus, apsimesdavo uoliais katalikų šalininkais, o iš kitos pusės juos kiršino su musulmonais.

Išlikę žinių, kad 1655 metais liepos 9 dieną tėvas Baltazaras skundėsi Vatikanui, jog armėnų bažnyčios vadovai jiems nuolat kenkia, priešiškai nuteikdami musulmonus. Karmelitai tuomet atsakydavo tuo pačiu – keršijo po Europą keliaujantiems armėnų pirkliams.

Įdomu ir tai, kad vienuoliams paversti musulmonų katalikais dažniausiai nepavykdavo. Per šimtą metų – labai mažai tokių atvejų. Štai kaip 1675 metais skundėsi karmelitas Feliksas: per visus 26 metus, kuriuos jis praleido Rytuose, nė sykio negirdėjo, jog musulmonas būtų atsivėręs į katalikybę.

Be kita ko, kai kurie karmelitai labai nepagarbiai bendravo su musulmonais. Štai kas nutiko Šamachoje: šie vuonuoliai demonstratyviai paniekino jų pranašą Mohamedą. Karmelitai ironizavo: mes negerbiame jūsų Mohamedo? O kas tas Mohamedas, kad mes jį gerbtume? Koks skirtumas, ar su šuniu kalbėti, ar su jūsų pranašu šnekučiuotis – lygiai tas pats. Tokios kalbos mirtinai įžeidė musulmonus. Tokius žodžius ištarę karmelitai buvo nužudyti. Tai nutiko Šacho Abbaso Didžiojo valdymo metais.

Apie Sefvidų valdovus daug rašoma lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Ideologinis ir žvalgybinis karas prieš Sefevidus – Vakarų ir armėnų bažnyčios bendras projektas. Kruvinas projektas. Pavyzdžiui, Popiežius Povilas V laiške (saugomas slaptame Vatikano archyve, datuotas jis 1605 metų liepos 20 dieną, o adresuotas šachui Abassui I) apgailestauja  sužinojęs, kad Europoje buvo nužudytas sefevidų pasiuntinys Guseingulu-bekas. Musulmonų pasiuntinys nužudytas Romoje. Dabar labai sunku pasakyti, kodėl musulmonas neteko gyvybės. Iš laiško tono galima tik nuspėti, jog Popiežius turėjo informacijos apie jam iškilusį pavojų.

Taip pat žinoma faktų apie grubų, atvirą spaudimą, kai į Vakarus pasiųsti sefevidų pasiuntiniai buvo per prievartą verbuojami išduoti savo valstybę ir tikėjimą. Apie tai mums praneša Orudžas-bek-Bajatas – pasiuntinybės sekretorius. Jis aprašo atvejį, kai pasiųsti į Europą 1599 metais musulmonai grįždami namo užsižiūrėjo, jog trūksta trijų atstovų. Jie grįžo ieškoti saviškių ir pamatė, kad šie ruošiasi tapti Romos Katalikų bažnyčios nariais. Pasiuntinys dar bandė išsiaiškinti aplinkybes, paskatinusias tokiam žingsniui, tačiau Popiežius nekomentavo, teisindamasis, jog viskas Dievo valioje…

Bijodami Popiežiaus priekaištų, kad niekaip nepavyksta musulmonų pervilioti į krikščionybę, karmelitai siųsdavo į Romą pagražintas ataskaitas. Net ėmėsi į savo tikėjimą vilioti mažamečius vaikus, ypač sergančius mažylius. Išlikę tokie duomenys: Isfahane ir jo apylinkėse į katalikų tikėjimą 1647 metais pervilioti 95 musulmonų vaikai, 1648 metais – 20 vaikų, 1649 – 375 vaikai, 1650 – 326 mažyliai, 1659-aisiais – trys tūkstančiai ir t.t.

Žinoma ir tai, kad šacho Abbaso Didžiojo 1622 metais Sefevidai buvo priversti likviduoti galingą krikščionybės bazę Irane ir Azerbaidžane – portugalų portą, ginkluotą to meto moderiausiomis patrankomis ir šaunamaisiais ginklais – Ormuzdą. Šita vbazė, įsikūrusi prie Sefevidų pasienio, tapo europiečių punktu, iš kurio jie galėjo daryti milžinišką įtaką. Taip pat žinoma, kad portugalai imdavo milžiniškus muitus – tiesiog grobdavo, apiplėšdavo visus persus ir iraniečius bei azerbaidžaniečius.  Karmelitai talkino portugalams. Pavojaus akimirkomis karmelitai slėpdavosi pas portugalus, o, esant reikalui diplomatiškai veikti, – portugalai pasiūsdavo derėtis karmelitus.

Kaip sefevidai įveikė portugalus – į pagalbą pasitelkė britus, portugalų konkurentus. Pasinaudojo britų laivais išsilaipinant į salą, kur šeimininkavo portugalai. Išsilaipinę puolė portugalus. Nors musulmonų buvo mažiau, musulmonai įveikė portugalus – vieną iš stipriausių to meto Europos kariuomenių. Ir labai sustiprino savo įvaizdį, autoritetą.

Beje, patys europietiški šaltiniai byloja, kad krikščionys portugalai ten elgėsi itin amoraliai – ne tik žudė musulmonus, bet dėl pinigų vienas su kitu kariavo ir visai nežiūrėjo tikėjimo. Taip rašo prancūzų keliautojas ir filosofas F.Bernje (1620-1688).

Sefevidai sumaniai neleido iki galo Romai užvaldyti ir armėnų bažnyčios. Roma jau seniai norėjo, kad armėnai būtų visiškai nuo jų priklausomi.  Sefevidai suprato, kad jei armėnų bažnyčia atiteks Romai, tai ji atiteks kaip Sefevidų žemėse veikianti priešiška penktoji kolona. Sefevidai skaldė Armėnų bažnyčią. Armėnų bažnyčiai neleista paklusti Romai. Ji liko priklausoma nuo sefevidų. 

Kai 1708 ir 1715 metais buvo pasirašytos ekonominės sutartys, buvo įrašytas ir punktas, kaip saugomos katalikų teisės. Katalikai buvo deramai saugomi. Bet šie įstatymai taip ir neįsigalėjo. 1715 metais mirė karalius Liudvikas XIV, o Sefevidų valstybė krito į politinę ir ekonominę krizę.

R.Mechtijevo knygoje brėžiamos išvados, kad armėnų istorikai turėtų dėkoti Sefevidų valdovams, saugojusiems armėnų bažnyčią nuo katalikų spaudimo. Jei ne Sefevidai, Vatikanas greičiausiai būtų armėnų bažnyčią priglaudęs po savo sparnu.

Be abejo, R.Mechtijevo knyga apie sudėtingus Vatikato ir Sefevidų tarpusavio santykius – verta dėmesio. Ją perskaičius lengviau perprasti ne tik pasitaikančias trintis tarp musulmonų ir katalikų, bet ir šiandieninius Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus. R.Mechtijevo veikalas byloja: ne visada ir ne visur kalti musulmonai.

Man regis, lietuvių skaitytojams ji būtų įdomi – kodėl neišvertus jos į lietuvių kalbą? 

2019.08.30; 10:35

Prieš keletą dienų Azerbaidžanas oficialiai pareiškė, kad iš armėnų ginkluotųjų pajėgų, dislokuotų Kalnų Karabache, pasitraukė karys Araikas Kazarianas. Eilinio kario laipsnį turėjęs būtinosios karo tarnybos karys perbėgo fronto liniją ir Azerbaidžane paprašė prieglobsčio.

Oficialusis Baku įvardina pagrindines perbėgimo priežastis: nelaimėlis neapsikentė Armėnijos ginkluotosiose pajėgose egzitavusios netvarkos: jį skriaudė tiek karininkai, tiek vadinamieji „seniai“. Pasak į Azerbaidžaną perbėgusio armėnų kario, ginkluotosiose armėnų pajėgose, kur jam teko tarnauji, nėra elementariausios tvarkos – savivaliauja karininkai, paskendę korupcijoje, bei įteisinta vadinamoji „diedovščina“, kada daugiau atitarnavę kareiviai skriaudžia naujokus karius.

Koks tolimesnis šio armėnų kario likimas, – nėra aišku. Greičiausiai Azerbaidžanas neperduos kario Armėnijai. Perbėgėliui bus suteiktas leidimas gyventi Azerbaidžane. Galimas ir kitas variantas: armėnų karį azerbaidžaniečiai perduos tarptautinėms humanitarinėms organizacijoms, besirūpinančioms žmogaus teisėmis.

Kad iš Kalnų Karabache dislokuoto dalinio pabėgo Araikas Kazarianas, rugpjūčio 12-ąją patvirtino ir oficialusis Jerevanas. Tiesa, apie dezertyravimo priežastis Armėnija nelinkusi garsiai kalbėti. Štai Armėnijos gynybos ministras Davidas Tonojanas viešai tvirtino, esą A.Kazarianas ne perbėgo į Azerbaidžano pusę, o tiesiog pasiklydo „fronto linijose“.

Bėda ta, kad Armėnijos gynybos ministro D.Tonojano versija netiki net patys armėnai. Atsiverskite armenianreport.com leidinį. Jame Galust Grigiorian itin ironiškai vertina gynybos ministro teiginius dėl neva fronto linijoje pasiklydusio kario.

Slaptai.lt informacija

2019.08.19; 09:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas, Padnestrė, o dabar ir Krymas – tai teritorijos, dėl kurių kyla nelaimės, kurstančios tautinę neapykantą, nenormalius tarpvalstybinius santykius, užuot valstybėms bendradarbiavus nelengvame žmonijos kelyje į ateitį.

Naujausi Armėnijos valdžios pareiškimai dėl Kalnų Karabacho

Visai neseniai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, rugpjūčio 5 dieną atvykęs į ginčytino Kalnų Karabacho administracinį centrą Stepanakertą (azerbaidžanietiškas šio miesto vardas – Hankendi), dar sykį viešai kaip kirviu nukirto, esą „Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“.

Netrukus jo žodžius pakartojo Armėnijos diplomatijos šefas Zograbas Mnacakanianas. Susitikęs su Urugvajaus užsienio reikalų ministru Rodolfo Nin Novoa vyriausiasis armėnų diplomatas patvirtino, esą „jam nėra kuo papildyti pono N.Pašiniano žodžius „Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“.

Taigi “Rytų fronte nieko naujo”, nežiūrint, kad civilizuotas pasaulis nepripažįsta Kalnų Karabacho aneksijos ir Armėnijos veiksmus Kalnų Karabache laiko neteisėtais. ESBO Minsko grupė iki šiol ragina abi puses, Azerbaidžaną ir Armėniją, kuo greičiau išnarplioti šį Gordijo mazgą, nes konfliktas jau tęsiasi daugiau nei du dešimtmečius. Ragina ne bet kaip išnarplioti, o būtent taikiai, nepraliejant kraujo…

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Deja, demokratiniu būdu (koks tas demokratinis būdas Armėnijoje – dar reikėtų išsiaiškinti) į valdžią atėjęs N.Pašinianas laikosi tos pačios pozicijos kaip ir visi jo pirmtakai, taip pat ir Seržas Sargsianas (apie jį – vėliau), jokiu būdu nenorėję grąžinti Azerbaidžanui nei okupuoto, faktiškai – aneksuoto, Kalnų Karabacho, nei užimtų septynių gretimų Karabachui rajonų.

Argi noras atkurti Didžiąją Armėniją “nuo jūrų iki jūrų” – armėnų sąmonėje iki šiol aktualus?

Būta laikotarpio, kai dėl šio konflikto tarp Armėnijos, kaltininkės, ir Azerbaidžano, nukentėjusiosios pusės, vyko derybos. Tuo metu abi valstybės jau buvo Jungtinių Tautų narės, o JT Įstatai įsakmiai reikalauja valstybes nares gerbti viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą.

Tokios derybos, be abejo, buvo konfidencialios, ir pasaulio visuomenė iki šiol visko nežino, kokie kompromisai jose galėjo būti svarstomi. Stenogramų, jei tokios ir buvo, niekas nematė. Iš pranešimų spaudai aišku tik tai, kad Azerbaidžanas siūlė suteikti Kalnų Karabache gyvenantiems armėnams, o konflikto metu išgujus azerbaidžaniečius jų jau buvo dauguma, plačią kultūrinę ir religinę autonomiją.

Kruvinos skerdynės Armėnijos parlamente

Po poros mėnesių Armėnija minės (o gal neminės) tai, kas nutiko Jerevane 1999 metų spalio 27-osios vakarą. Tądien Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija. Apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus. Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.

Teroristas Nairi Hunanyanas

Šiam išpuoliui vadovavo Nairi Unanianas. Jam talkino brolis, dėdė ir dar du vyrai. N.Unanianas ir jo sėbrai tvirtino, kad jie save laiko patriotais, nusprendusiais drastišku būdu likviduoti tuos Armėnijos politikus, kurie Armėniją stumia į katastrofą. Jie tvirtino padedantys armėnų tautai atsikvošėti – atsikratyti armėnų kraują siurbiančių niekšiškų politikų. O tokiais anuomet galėjo būti laikomi tie, kurie Armėniją vedė į NATO ir ES. Tokių pareiškimų būta.

Beje, užpuolio vadeiva N.Unanianas vėliau tardytojams tvirtins, esą jie troško nušauti tik tuometinį Armėnijos premjerą. Kiti nušauti bei sužeisti – netyčia, per klaidą.

Užpuolikų likimas – nepavydėtinas. Nors jie ir paėmė įkaitais apie 50 žmonių, reikalavo teisės per Armėnijos televiziją paskelbti politinį pareiškimą bei sraigtasparnio, kuriuo galėtų pabėgti, kitą dieną, t.y. spalio 28-ąją, suimtuosius jie paleido, o patys pasidavė. Į Jerevaną permestų Armėnijos karinių pajėgų bei iš Rusijos skubiai atskridusio antiteroristinio būrio paramos neprireikė.

Spalio 30 – 31 dienomis Jerevane laidojo nušautus politikus. Laidotuvėse Jerevane dalyvavo tuometinis Rusijos premjeras Vladimiras Putinas. Iškalbinga detalė?

Svarbu pastebėti ir tai, kad Armėnijos teisėsauga užuolikus traktavo kaip teroristus, jėga siekusius nuversti teisėtą valdžią. Jų nusikaltimus tyrė vyriausiasis karinis Armėnijos prokuroras Gagikas Džangirianas. Tyrimas baigtas ir perduotas teismui 2000 metų liepos mėnesį. 2003-ųjų gruodžio mėnesį visi penki skerdynes Armėnijos parlamente surengę smogikai nuteisti kalėti iki gyvos galvos.

Ko iš tiesų siekė į Armėnijos premjerą šaudžiusieji smogikai?

Apklausų metu jie pasakojo siekę Armėnijai gero, be to, veikė niekieno nei įtakojami, nei verčiami. Suprask – jie patys sugalvojo ir patys realizavo užpuolimo planą.

Daug kas Armėnijoje iki šiol mano, kad šauliai žudynes surengė tam, kad savo politines pozicijas sustiprintų tuo metu Armėnijos prezidentu buvęs Robertas Kočarianas bei tuometinis Armėnijos nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas, kaip jau paminėta, kietos politikos Kalnų Karabacho klausimu šalininkai. Ir iš tiesų, po 1999-ųjų spalio 27-osios skerdynių tiek R.Kočarianui, tiek S.Sargsianui tikrai pavyko sustiprinti savo valdžią.

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Tokios nuomonės iškart po incidento laikėsi pirmasis Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas. Net ir prabėgus dešimčiai metų L.Ter-Petrosianas buvo tokios pat nuomonės: šaudymai naudingi R.Kočarianui ir S.Sargsianui, siekusiems nustumti į šalį politinius priešininkus.

Bet ar tai buvo tik vidinių nesutarimų Armėnijoje klausimas?

RF specialiųjų tarnybų braižas

Kelyje į laisvę buvo tik trys kruvinos Kremliaus atakos prieš nepriklausomybės siekiančias respublikas: Sausio 13-oji Lietuvoje, “kastuvėlų balius” Gruzijoje ir kruvinas susidorojimas su nepriklausomybės šalininkais Azerbaidžane 1990-ųjų sausio 20-ąją, kur kas kruvinesnis, negu Lietuvoje 1991-aisiais. Armėnija tokių atakų išvengė. Įsidėmėtina detalė?

Aleksandras Litvinenka, į Vakarus pabėgęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas

2005 metais, duodamas išskirtinį interviu Azerbaidžano spaudai į Vakarus pabėgęs Rusijos specialiųjų tarnybų karininkas Aleksandras Litvinenka (paskui nunuodytas radioaktyviuoju poloniu Londone) dėl išpuolio Armėnijos parlamente apkaltino Rusijos slaptąsias tarnybas – Vyriausiąją žvalgybos valdybą GRU. Esą Rusijos slaptosios tarnybos įsikišo tam, kad sužlugdytų sėkmingai besirutuliojančias Azerbaidžano – Armėnijos derybas dėl Kalnų Karabacho ateities. Penkių armėnų “vienišių” rankomis GRU likvidavo įtakingus armėnų politikus, kurie blaiviai žvelgė į situaciją suprasdami, kad Jerevano pretenzijos į šį kraštą – neteisėtos, nepagrįstos.

Beje, jei tai tiesa, GRU ne tik pašalino iš didžiosios politikos nepalankius armėnų politikus, bet įbaugino ir kitus, ketinusius sureguliuoti tarp Azerbaidžano – Armėnijos kilusį teritorinį ginčą. Tokių armėnų politikų, kurie supranta, kad šiais laikais pastangos gvieštis svetimų žemių atneša vien bėdas ir vargus, – esama. Bet jie – užguiti, įbauginti, nedrįsta net prasižioti. Nes nenori būti sušaudyti arba parlamente, arba kur nors gatvėje.

Kodėl Nikolas Pašinianas tapo akivaizdžiai kategoriškas?

Ir vis dėlto versija apie Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsaką 1999 metų spalio 27-osios įvykiuose – labai panaši į tiesą. Tokiais atvejais nereikia reikalauti net konkrečių faktų: jei slaptoji operacija parengta be priekaištų, jokių įrodymų ir nerasime. Nebent po kelių šimtų metų, jei Rusija atidarys savo slaptuosius slaptųjų tarnybų archyvus.

GRU ir Vladimiras Putinas. kremlin.ru nuotr.

Bet jei konkrečių, neginčijamų faktų neįmanoma rasti, dar nereiškia, kad negalima svarstyti, kodėl tiesos, doros ir demokratijos keliu neva norintis žygiuoti N.Pašinianas šiuo metu būtent mosuoja tarsi kirviu? Kodėl jis verčiau linkęs susipykti su Vakarų bendruomene, laikančia šį kraštą Azerbaidžano teritorija, bei konfliktuoti su pačiu Azerbaidžanu, galingu tiek ekonomiškai, tiek kariniu požiūriu, nei padaryti bent keletą tegul ir simbolinių nuolaidų? Pavyzdžiui, grąžinti bent tuos septynetą rajonų, kurie nepriklauso Kalnų Karabachui, tačiau kuriuos Armėnija okupavo neva saugumo – buferinės zonos – sumetimais.

Sunku atspėti, kas iš tiesų dedasi N.Pašiniano galvoje. Gal jis ir norėtų pasielgti taip, kaip reikalauja tarptautinės teritorinio šalių vientisumo taisyklės. Bet svarsto, kaip tokiu atveju reaguotų ir savi fanatikai, ir ypač – Rusija. Juk Armėnijoje dislokuota stipri Rusijos karinė bazė. Tik naivuoliai mano, jog Rusijos karinė bazė Giumri įkurta tam, kad apsaugotų vargšus armėnus nuo Azerbaidžano ar Turkijos puolimo. Ji ten dislokuota pirmiausia dėl to, kad Armėnija būtų klusni Kremliaus vasalė, o Azerbaidžanas taip pat būtų priverstas taikytis prie Kremliaus nuotaikų. Nejaugi nematome, kaip, manipuliuodamas ginču dėl Kalnų Karabacho, Kremlius daro milžinišką spaudimą abiem konflikto pusėms – ir Armėnijai, ir Azerbaidžanui?

Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai

Rusija akivaizdžiausiai nenori, kad tiek Azerbaidžanas, susigrąžinęs Kalnų Karabachą, tiek Armėnija, atsisakiusi okupantės pretenzijų, patrauktų savo keliais – pasuktų Vakarų pusėn. Todėl laikydamas karinę bazę Giumri regione Kremlius nušovęs du zuikius: neleidžia atitolti nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui. Rusijai reikalingas tik neišspręstas Kalnų Karabacho konfliktas. Vos tik Kalnų Karabachas bus grąžintas teisėtiems šeimininkams, Rusijos nereikės nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui. Štai ir visa paslaptis.

Apie publikacijos autorius

Kastytis STALIORAITIS – buvęs ilgametis Seimo informacijos analizės centro analitikas, gamtos mokslų daktaras;

Gintaras VISOCKAS – žurnalistas, besidomintis žvalgybų temomis bei Kaukazo regionu.

2019.08.18; 08:19

Atsigręžti į temą, kuri viešojoje erdvėje nagrinėjama gana retai, paskatino nedidelės apimties straipsnis viename žurnale, kuriame atskleistas meno vertybės neteisėto pasisavinimo mūsų dienomis faktas. Trofėjinis menas ir kultūros vertybių grąžinimas šiandien yra aktualus istorinių tyrimų ir visuomenės sąmoningumo klausimas. Nesvarbu, kuriuo istoriniu laikotarpiu per ginkluotus konfliktus ir karus vertybės buvo kitos šalies pasisavintos: tolimoje praeityje ar palyginti neseniai, ar mūsų dienomis.

Antrojo pasaulinio karo trofėjų istorija dar nesibaigia

Branderburgo vartai Vokietijos sostinėje Berlyne

Vermachto okupuotose teritorijose nacionalsocialistai plėšė pilis, bibliotekas, muziejus, privačias kolekcijas. Trofėjiniams meno kūriniams Lince (Austrija) buvo kuriamas „Fiurerio muziejuje“, dalies vertybių, siekiant gauti valiutos, buvo parduota tarptautiniame meno aukcione. Dalis meno kūrinių rasta privačioje Hermano Geringo kolekcijoje; dalis jos pražuvo baigiantis karui, buvo išgrobstyta marodierių. Trofėjinio meno tyrėjo Giunterio Vermušo vertinimu, okupuotose teritorijose nacionalsocialistų buvo pagrobta 3-5 mln. meno objektų. Apie 80 proc. objektų iki praėjusio amžiaus vidurio buvo grąžinta teisėtiems jų savininkams, tačiau mažiausiai 500 tūkst. vertybių iki šiol nėra grąžinti jų buvusiems savininkams ar paveldėtojams.

Pavieniai grąžinimai nuolat tęsiasi. Štai keli pavyzdžiai.

…2017 m. Vokietija Rusijai grąžino keturias kultūros vertybes, tarp jų paveikslus, kurie 1944 m. buvo išgabenti iš Gatčinos rūmų.

…Austrijos Zalcburgo muziejus pranešė apie ketinimą Rusijos Federacijos Krasnodaro krašto Temriuko archeologijos muziejui šį rudenį perduoti neteisėtai išvežtus Antikos laikų eksponatus (penkis horeljefus ir tris senas graikų amforas), kuriuos 1943 m. į savo tėvynę išsiuntė vienas iš Zalcburgo kilęs karininkas. Austrų muziejininkai tai atskleidė įgyvendindami didelį projektą, dokumentus ir meno vertybes ištyrę pasitelkiant unikalius šiuolaikinius metodus. Darbas tik pradėtas: Zalcburgo muziejaus saugyklose yra iš viso apie penki tūkstančiai abejotinos kilmės eksponatų. Tiesai atskleisti, pasak muziejininkų, dar prireiks šiek tiek laiko.

…Šių metų gegužės 30 d. Ukrainos kultūros ministerija nacionalinei bibliotekai oficialiai perdavė unikalų Vokietijos sugrąžintą 1708 m. istorinį dokumentą, – Petro pirmojo raštą mitropolitui Josafui (Krokovskiui) dėl jo paskyrimo į Kijevo katedrą. Tai buvo paskutinis stačiatikių bažnyčios vadovas, laisvai išrinktas Kijevo dvasininkų ir patvirtintas caro, o ne paskirtas iš Maskvos. Svarbus bažnyčios istorijos dokumentas, kaip karo trofėjus išvežtas 1941 m., buvo laikomas Baden-Viurtembergo žemės Tiubingeno universiteto Rytų Europos istorijos ir geografijos instituto bibliotekoje. Ukrainai dokumentas sugrąžintas šalių Užsienio reikalų ministerijų, komisijų dėl kultūros vertybių ir restitucijos procesų pastangomis. Beje, Rusijos Federacija dėl to išreiškė nepasitenkinimą – esą dokumentas susijęs su Rusijos istorija, ir turėjęs būti perduotas Rusijos Federacijai.

Nugalėta Vokietija taip pat buvo plėšiama, iš jos išgabenta per milijoną eksponatų.

Esama žinių, kad meno vertybių prikimštas lėktuvas 1945 m. iš Miuncheno pakilo į JAV. 17 a. olandų meistrų paveikslų kolekcija galėtų būti saugoma Nacionalinėje galerijoje Vašingtone.

Tačiau daugiausia trofėjinių kultūros ir meno vertybių iškeliavo Sovietų Sąjungos kryptimi.

Dresdeno galerijos paveikslus, siekdami apsaugoti nuo bombardavimo, vokiečių muziejininkai buvo paslėpę prekiniame vagone, apleistoje šachtoje 30 km už miesto. Tarp šių paveikslų buvo vienas garsiausių pasaulyje – Rafaelio „Siksto madona“ (1512/1513); šedevras Vokietijai priklausė nuo 1754 m., kai jį įsigijo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Saksonijos kurfiurstas Augustas III. Vagoną su paveikslais 1945 m. gegužę aptiko grupė sovietų kareivių. „Siksto madona“ su kitais paveikslais atsidūrė Maskvoje. Rafaelio paveikslas, kaip ir kitos trofėjinės vertybės, buvo slepiamas fonduose. Į Puškino muziejaus parodų salę žiūrovams buvo iškeltas vienintelį kartą 1955 m., kai sovietų valdžia ryžosi Rytų Vokietijai grąžinti paveikslą kartu su visu Dresdeno rinkiniu.

Rafaelio (1483-1520) paveikslas „Siksto Madona“

Trofėjiniam menui bei kultūros vertybėms ilgus dešimtmečius galiojo grifas „visiškai slaptai“. Čia yra detektyvo elementų ir politikos, yra darbo ir diplomatams, ir muziejininkams, mokslininkams. O kada bus baigta narplioti sudėtinga kebeknė – nežinia. Štai tik vienas konkretus pavyzdys…

Vokietija ilgus metus nesėkmingai siekia susigrąžinti vokiečių verslininko, archeologo mėgėjo Henriko Šlymano (1822-1890) Trojos rinkinį. Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje Berlyne, kuriame yra Šlymanui dedikuota salė, eksponuojamos rinkinio kopijos bei Rusijos keli Rytų Vokietijai grąžinti originalai – aštuonios sidabrinės vazos. O originalūs eksponatai nuo 1996 m. demonstruojami nuolat veikiančioje parodoje Maskvoje, Puškino muziejuje.

Archeologas šlovę jam atnešusį Trojos rinkinį (pavadino jį Priamo lobiu), datuojamą apie 2000 m. per. m. e.,  kuriame net aštuoni tūkstančiai įvairių daiktų iš tauriojo metalo, aptiko 1873 m. Įvykį aptemdė konfliktas su Osmanų vyriausybe, mat pagal sutartį archeologas buvo įsipareigojęs lobiu pasidalyti perpus, bet to nepadarė. Jam teko daugiau nei metus bylinėtis, sumokėti apvalią teismo priteistą sumą. Galiausiai Trojos lobį Šlymanas padovanojo Berlyno etnologijos muziejui.

1945 m. sovietų armijai įžengus į Berlyną, Trojos lobis vieną gegužės dieną buvo nuskraidintas į Maskvą ir slapta padėtas į Puškino muziejaus fondus. Vėl apie jį išgirsta tik perestroikos metais. 1993 m. Rusijos Federacijos vyriausybė pripažino ankstesnių valdžių nusižengimus. Nedaug trūko, kad būtų grąžintas visas lobis. Tačiau to nenutiko.

Dabar Rusija aiškina, kodėl negali Trojos lobio grąžinti teisėtam savininkui. Esą į kolekciją taip pat pretenduoja Turkija. Be to, pasak Rusijos prezidento atstovo tarptautiniam kultūriniam bendradarbiavimui Michailo Švydkovskio, kol tarp Rusijos ir Vokietijos neįsivyraus sveikas politinis dialogas, apie jokius kultūrinius mainus negali būti kalbos, juolab kad pagal Rusijoje 1998 m. priimtą įstatymą (Dėl vertybių, perkeltų į RF dėl Antrojo pasaulinio karo ir jo pasekmių), tai yra Rusijos kultūros paveldas, ir jis negali būti perduotas kitoms šalims.

Nauja pasaulio tvarka: metas meno dekolonizacijai

Atėjo metas naujai pasaulio tvarkai. 2016 metais Benino Respublikos prezidentas Patrikas Talonas (Patrice Talon) kreipėsi į Prancūziją su prašymu grąžinti artefaktus, tarp jų įvairius bareljefus, lazdeles ir šventąsias duris, kuriuos prancūzų kolonizatoriai pagrobė iš 17 a. karališkųjų rūmų Abomėjuje. Tai buvo ikikolonijiniu laikotarpiu dabartinėje Benino bei Togo teritorijoje klestėjusios Dahomėjos sostinė.

Į Benino prašymą Prancūzija tuomet atsakė neigiamai argumentuodama, kad valstybei priklausančias meno vertybių kolekcijas draudžia įstatymai.

Tai nebuvo vienintelė pretenzija iš buvusių Juodojo žemyno kolonijų. Keičiasi plačiosios visuomenės ir politikų požiūris, nėra nepajudinami ir įstatymai.

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) 2017 m. lapkričio 28 d. Uagadugu (Burkina Fasas) pasakė garsiąją kalbą, kurioje, be kita ko, pareiškė, jog Afrikos paveldas daugiau neturi būti laikomas Europos muziejuose, ir pažadėjo sudaryti visas prielaidas, kad šis paveldas būtų laikinai ar visam laikui sugrąžintas į Afriką.

Šiandien jau nekyla klausimas, ar dera Afrikai grąžinti pagrobtas meno ir kultūros vertybes. Klausimas tik – kaip grąžinti.

Makronas nusipelno pagarbos. Iš kolonijinių valstybių jis ryžosi žengti pirmąjį žingsnį. Prancūzijos vadovo įgalioti ekspertai – Berlyne ir Paryžiuje dėstanti meno istorikė Bededikta Savua (Benedicte Savoy) bei Senegalo mokslininkas ekonomistas Felveinas Saras (Felwine Sarr) – atliko tyrimą: kiek Prancūzijos muziejuose yra eksponatų iš Afrikos?

Šokiruojantys tyrimo faktai buvo sudėti į 190 psl. ataskaitą, kuri 2018 m. lapkričio pabaigoje įteikta prezidentui Makronui. Vėliau jos pagrindu išleista knyga (Sugrąžinti. Apie Afrikos kultūros paveldo restituciją); šiemet ji išversta ir į vokiečių kalbą, sulaukė didėlio žiniasklaidos bei visuomenės susidomėjimo.

Prancūzijos vadovas ypatingos ataskaitos pateikimą savo ruožtu pažymėjo atitinkamu gestu. Per pasaulio žiniasklaidą nusirito sensacinga žiniai, kad Beninui perduodamos 26 bronzinės skulptūros. Jas kartu kitomis vertybėmis į Prancūziją 1892 m. atgabeno prancūzų kolonijinėse kampanijose pasižymėjęs generolas Alfredas Dodsas (Alfred Dodds)  (1842-1922). Beje, jo vardu praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pavadinta viena Paryžiaus gatvė.

Kolonijinis menas buvo eksponuojamos Paryžiaus pirmykščio (primityviojo) meno muziejuje Branli krantinėje (Quai Branly). Pasak ekspertų, vien tik šiame muziejuje yra 70 tūkst. eksponatų iš Sacharos. Daugiau nei 17 tūkst. tokių eksponatų yra kitų Prancūzijos muziejų (apie 100) kolekcijose. Kolonijinio konteksto eksponatai į Prancūziją buvo atgabenti 1885-1960 m. laikotarpiu.

Savuair F. Sarotyrimas patvirtino, kad Paryžiaus muziejuose ištisus dešimtmečius galiojo neteisėta eksponatų įsigijimo praktika. Gausių mokslinių ekspedicijų dalyviai patys grobė, sukčiavo muitinėje.

Pirmųjų skulptūrų grąžinimas kol kas simbolinis aktas. Tam, kad restitucija įsibėgėtų, pasak ekspertų, reikia tinkamai pasiruošti, taip pat ir teisiškai. Sudarytas tam tikras darbų tvarkaraštis. Šiuo metu sudarinėjami svarbiausių meno vertybių sąrašai pagal šalį kilmę. Vėliau iki 2022 m. Prancūzija planuoja „intensyvų dialogą“ su atitinkamomis šalimis. Tuomet prasidės Afrikos paveldo grąžinimo etapas.

Afrika. EPA-ELTA nuotr.

Bręsta dideli dalykai. Ekspertų ataskaita išprovokavo restitucijos prašymų bangą. Užklausas parengė ne tik Beninas, bet ir Dramblio Kaulo Krantas, Gabonas, Burkina Fasas, Malis, Senegalas, Marokas…

Kolonijinio konteksto eksponatų turi visi Europos etnologijos muziejai: Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Austrijoje, kitur. Antai Štutgarto Linden muziejaus rinkiniuose 90 proc. eksponatų iš Kamerūno bei Namibijos atgabenti iš kolonijų. Vokietijos aukšti pareigūnai, beje, pernai gruodį oficialiai pripažino esminį restitucijos problemos klausimą: kaip muziejai ir kolekcijos gali pateisinti kolonijinio konteksto objektus, kai tai prieštarauja Vokietijos ir šiuolaikinei vertybių sistemai?

Tačiau didžiausias kolonijinės praeities muziejus yra pačioje ES širdyje – Briuselyje. Tai šiek tiek į rytus Tervurene esantis Karališkasis Centrinės Afrikos muziejus. Jo kolekcijose iš Juodojo žemyno atgabenta 180 tūkst. įvairių eksponatų. Jie primena Belgijos karaliaus Leopoldo II (1835-1909) vykdytą kolonijinę politiką. Karaliaus nurodymu Konge buvo steigiamos įvairios komercinės kompanijos, rengiamos ekspedicijos. Europai valstybėms pripažinus Laisvosios Kongo valstybės suvereną, Leopoldas II tapo jos vadovu (1885-1908). Vietos žmonės faktiškai buvo beteisiai, žiauriai išnaudojami. Norėdamas įtikinti tautą savo kolonijinio projekto Konge nauda, Leopoldas II 1897 m. Briuselyje surengė tarptautinę Afrikos meno parodą. Nuo šios parodos ir prasidėjo Karališkasis muziejus. Arlono miese (Liuksemburgo provincija) yra paminklas karaliui Leopoldui II, o užrašas ant akmens byloja: „Aš veiklą Konge pradėjau civilizacijos interesais ir Belgijos gerovei“…

Lietuvos pozicija ganėtinai atsargi

Lietuvos pozicija į kultūros paveldo sugrąžinimą ganėtinai atsargi. Kultūros vertybės iš dabartinės šalies teritorijos buvo vežamos įvairiais laikotarpiais, pradedant 17-18 a. karais ir baigiant sovietmečiu.

Pagal Lietuvos ir Rusijos 1920 m. sutartį bei po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvai esant SSSR sudėtyje, dalis į Rusiją išvežtų Lietuvos kultūros vertybių buvo grąžinta, tačiau daugelis jų tebėra šioje ir kitose užsienio valstybėse.

Atkūrus nepriklausomybę, ilgus metus ši tema politikoje tarsi neegzistavo. Tik 2003 m. spalio 30 d. Vyriausybė priėmė nutarimą „dėl Lietuvos kultūros vertybių, esančių užsienyje, paieškos ir integravimo į Lietuvos visuomeninį gyvenimą koncepcijos“. Veiksmų programa buvo patvirtinta vėlgi praslinkus ilgiems metams. O kol toms reikmėms atsirado reikalingų lėšų ir ėmė ryškėti pirmieji darbų rezultatai, atėjo 2018-ieji.

Pravartu žinoti, kad Lietuvos kultūros vertybių užsienyje paieškas ir integravimo į šalies visuomeninį gyvenimą darbus koordinuoja Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentas, bendradarbiaudami su Muitinės departamentu, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių tarnybos Interpolo Lietuvos nacionaliniu skyriumi, Lietuvos vyriausiuoju archyvaru, Užsienio reikalų ministerija, taip pat šalies mokslinių tyrimų ir kultūros įstaigomis.

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kultūros ministerija ir paveldosaugininkai priėjo prie išvados, kad „to, kas prarasta, atgauti praktiškai neįmanoma, tačiau būtina fiksuoti lietuvybės pėdsakus plačiajame pasaulyje“.

2018 metų kovą buvo atverta Valstybinės kultūros paveldo komisijos sukurta ir nuolat pildoma duomenų bazė (https://vkpk.lt/u-zemelapis/). Platformoje U-PAVELDAS susisteminti duomenys apie Argentinoje, Australijoje, Austrijoje, Baltarusijoje, Brazilijoje, Čilėje, Danijoje, Estijoje, Indijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kanadoje, Karaliaučiaus srityje, Kirgizijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Turkijoje,  Ukrainoje, Vengrijoje, Vokietijoje esantį Lietuvai reikšmingą kultūros paveldą.Bendradarbiaujant su Lietuvos institucijomis ir organizacijomis bei Lietuvos Respublikos atstovybėmis ir lietuvių bendruomenėmis užsienyje, vertybių paieška toliau tęsiama, o duomenų bazė nuolat pildoma.

Kultūros ministerijos puslapyje galima rasti Lietuvai reikšmingo nekilnojamojo kultūros paveldo įvairiose šalyse sąrašus (lrkm.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kulturos-paveldo-apsauga/kulturos-paveldas-uzsienyje), Lietuvai reikšmingų kilnojamųjų kultūros vertybių, esančių užsienyje, sąvado informacinė sistema. Tiesa, ji nėra atvira, norint prisijungti prie sistemos reikia kreiptis į ministeriją.

Noro visuomenei populiarinti, plačiau pateikti informaciją bei apie užsienyje esančius Lietuvos kultūros lobius – trūksta.

Už skaidrią, atsakingą ir etišką meno rinką

Šių metų sausio 17 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl tarpvalstybinių prašymų grąžinti meno kūrinius ir kultūros vertybes, pagrobtas per ginkluotus konfliktus ir karus. Dokumente pripažįstama, kad nepaisant tarptautinių susitarimų (1954 m. Hagos konvencija dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto atveju, 1970 m. UNESCO konvencija dėl neteisėtos kultūros vertybių importo, eksporto ir nuosavybės teisių perdavimo uždraudimo ir prevencijos priemonių, 1995 m. UNIDROIT konvencija dėl pavogtų ar neteisėtai eksportuojamų kultūros objektų ir kt.) grąžinimo procesas yra lėtas. Po Vašingtono konferencijos (1998) teisėtiems savininkams ar paveldėtojams grąžinta tik 1-2 tūkst. Nėra išsamaus pastaraisiais metais grąžintų meno kūrinių sąrašo, net 80-90 proc. pasaulyje parduodamų antikvarinių vertybių kilmė yra neteisėta.

Kultūros paveldas yra vienas pagrindinių civilizacijos elementų, įkūnija žmonijos kultūrinę atmintį. EP išreiškia susirūpinimą dėl pastaraisiais metais konfliktuojančių grupuočių bei teroristinę veiklą vykdančių subjektų, kurie visame pasaulyje įvykdė ne vieną nusikaltimą pasaulio kultūros paveldui. Vertingi meno kūriniai, archeologiniai radiniai neretai iš trečiųjų šalių parduodami į ES, o iš to gaunamas pelnas gali būti naudojamas teroristinei veiklai finansuoti.

Komisija raginama remti bei skatinti tarpvalstybinius ieškinius dėl meno vertybių, prarastų arba pasisavintų vykdant valstybės sankcionuotus grobimo veiksmus arba išplėštų per ginkluotus konfliktus, restitucijos; toliau dėti pastangas tarpvalstybinės per ginkluotus konfliktus ir karus pagrobtų meno kūrinių ir kultūros vertybių restitucijos srityje.

Siūloma pasitelkti sistemingus aukštos kokybės nepriklausomus mokslinius kilmės vietos tyrimus, kurie padėtų identifikuoti pagrobtus meno kūrinius, kurti vieningą kultūros vertybių dokumentų sąvadas ar sandorių registrą.

Motinos dovanos dramatiška istorija

Straipsnio pabaigai – tai, apie ką užsiminiau pradžioje: konkretus pavyzdys, kad kultūrinės vagystės tęsiasi ir mūsų dienomis.

Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorė, Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) prezidentė filosofijos mokslų daktarė menotyrininkė Širin Jašar Melikova žurnale „Kultūros barai“ (2019, 5 nr.) atskleidė vieno kilimo istoriją, kurios pagrindu galėtų būti sukurtas filmas. Ji jau dabar įkvepia Azerbaidžano kūrėjus.

2017 m. viename elektroninės prekybos meno dirbiniais portale Los Andžele (JAV) gyvenantis Letifas Tairovas pamatė azerbaidžanietišką kilimą. Nacionalinio meno gerbėjui ir kolekcininkui tuo neleido abejoti būdingas raštas bei užrašas azerbaidžaniečių kalba: „1971 metų sausio 1 d. motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“. Tačiau aukcionui šis kilimas buvo pateiktas kaip armėniškas.

Buvo akivaizdu, kad kilimas į JAV buvo atgabentas armėnų. Kilimas buvo išpirktas ir padovanotas Baku esančiam Kilimų muziejui. Azerbaidžano kilimų menas 2010 m. įtrauktas į reprezentatyvųjį UNESCO reprezentatyvųjį Nematerialaus žmonijos kultūros paveldo sąrašą.

Šis kilimas, vaizduojantis tradicinę kompoziciją „gėlės sode“ (karmininės rožės juodame fone), yra pavyzdys to, kaip mūsų laikais politinių konfliktų metu „pažeidžiamos kultūrinės sienos, kai viena tauta savinasi ar naikina kitos kultūros kultūrą“.

„Beveik kiekvienoje šeimoje audė kilimus ir kilimų gaminius. Todėl turguje paklausą turėjo tik aukščiausio lygio meistrės. Pirkliai dideliais kiekiais supirkdavo garsiuosius Šušos kilimus, juos norėdami parduoti Rusijoje, Turkijoje, Irane ir Europoje. Tradiciškai nuo seno tarp prekeivių būdavo daug armėnų. Jie Karabacho kilimus dažnai pateikdavo kaip armėniškus. Todėl kai kurie Karabacho kilimai pasaulio muziejuose eksponuojami kaip armėniški. Šušos kilimai išsiskyrė ne tik aukščiausia kokybe bei menine verte, bet ir dideliais matmenimis. Šušoje gyveno labai daug turtingų princų, bekų, pirklių ir amatininkų“, – taip apie Šušos kilimų audimo tradiciją rašo fizikas akademikas Čingizas Kadžaras, Azerbaidžano nacionalinės mokslų akademijos Fizikos instituto direktorius, kuris aistringai domisi Azerbaidžano istorija bei šalies vaizduojamuoju menu, yra išleidęs ne vieną knygą. Tarp jų „Senoji Šuša“ (Baku, 2007), IV tarptautiniame konkurse „Knygų menas“ Maskvoje įvertinta aukso medaliu. Šiais metais apie Šušą išleista dar viena mokslininko knyga – „Senovinė Šuša“.

Garsusis Azerbaidžano kilimų muziejus

Okupuotose Kalnų Karabacho teritorijose buvo sugriauta daugiau kaip 600 istorinių ir architektūrinių paminklų, tarp jų 22 muziejai, o jų kolekcijų didžioji dalis išvežta į Armėniją. Toks pat likimas ištiko kūrinius, įsigytus iš privačių asmenų.

Dėl karo konflikto tarp Azerbaidžano ir Armėnijos 1992 m. nutraukė veiklą ir Šušoje veikęs Azerbaidžano kilimų muziejaus filialas. Laimei, didžiąją dalį eksponatų spėta evakuoti. Šiuo metu Šušos filialas veiklą tęsia Azerbaidžano kilimų muziejuje, o ekspozicija pradedama į Azerbaidžaną netikėtai sugrąžintu kilimu.

Slaptai.lt informacija

2019.06.20; 06:00

Gegužės 29-oji diena svarbi ne tik Prancūzijai. Ji įsimintina Azerbaidžanui ir Armėnijai. Toji diena aktuali net Lietuvai.

Būtent tąsyk Prancūzijos administracinis teismas anuliavo Draugystės deklaraciją, kurią 2018-aisiais metais buvo pasirašiusi Prancūzijos Arnuvilio miesto valdžia su šiuo metu Kalnų Karabachą administruojančiais armėnais. Omenyje turima sutartis tarp Arnuvilio ir Martuninsko (azerbaidžanietiškai – Hodžavendas) rajone gyvenančiais armėnais.

Taigi Draugystės deklaracija, kurią prieš metus sudarė Arnuvilio meras Paskalis Dolu ir vienas iš armėnų separatistų atstovų Mhitaras Mangsarianas, – oficialiai neteko galios.

Prancūzijos teismas rėmėsi Vakaruose visuotinai pripažinta nuostata, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, o šį regioną nūnai administruojanti armėnų valdžia – neteisėta. Todėl nė viena valstybinė Prancūzijos struktūra, teismo tvirtinimu, neturi teisės bičiuliautis ar dar kaip nors kitaip bendrauti su svetimos šalies teritoriją okupavusiomis separatistinėmis jėgomis. Jei norima draugauti su Kalnų Karabachu, sutartį būtina pasirašyti su Azerbaidžano valdžia.

Be kita ko, Arnuvilio miesto merui teisiškai atsirugs prieš metus su armėnų separatistais užmegsta draugystė. Jis kaltinamas įgaliojimų viršijimu bei įstatymų laužymu. Jam gali tekt sumokėti solidžią baudą.

Apie šį Armėnijai nemalonų įvykį praneša prancūzų kalba leidžiamas leidinys „Nouvelles Armenia“.

Ši informacija aktuali ir lietuviams, kurie, skatinami aktyvios armėnų diasporos, taip pat galbūt norėtų bičiuliautis (arba anksčiau bičiuliavosi) su jau kelis dešimtmečius Stepanakertą kontroliuojančia (tai – Kalnų Karabacho sostinė, bet tikrasis jos pavadinimas azerbaidžanietiškas – Hankendi) valdžia. Gegužės 29-osios Prancūzijos administracinio teismo verdiktas aiškiai byloja – tai būtų neteisėtas žingsnis.

Net aplankyti Kalnų Karabacho teritorijos kaip turistui nederėtų, nes teisėtą leidimą įvažiuoti į šį regioną gali duoti tik oficialusis Baku.

Informacijos šaltinis – slaptai.lt

2019.06.05; 10:00

Nikolos Pašiniano karikatūra

Tarp Jerevano ir Stepanakerto – įtampa. Susipriešinimas toks ryškus ir akivaizdus, kad priešpriešą galima pavadinti net karine padėtimi. Neoficialia, žinoma.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas giliai nepatenkintas šiuo metu Stepanakerte šeimininkaujančiu vadinamuoju Karabacho klanu. N. Pašinianas čia šeimininkaujančius armėnus norėtų pakeisti savo aplinkos žmonėmis. Šie – priešinasi. Kad abipusė neapykanta itin didelė, byloja kad ir šis faktas: iš Kalnų Karabacho, kuris priklauso Azerbaidžanui, bet šiuo metu armėnų pajėgų okupuotas, N. Pašinianas skubiai išsivežė ten privalomąją karinę tarnybą atlikusį sūnų. Matyt, išsigando, kad Karabacho klano vadeivos nepaimtų jo įkaitu.

Slaptai.lt dar visai neseniai rašė, kaip demonstratyviai, pompastiškai N. Pašinianas išsiuntė sūnų Ašotą tarnauti ne į Jerevaną, kur saugu ir ramu, bet į Kalnų Karabache dislokuotus dalinius, prie fronto linijos su regioną atsiimti siekiančio Azerbaidžano karinėmis pajėgomis. Žurnalistams komentuodamas šį sprendimą N. Pašinianas pagyrūniškai tvirtino, esą tarnybos Armėnijos kariuomenėje neturėtų vengti net aukščiausių šalies vadovų sūnus. Be to, būtent Armėnijos prezidentų, premjerų, parlamentarų, teisėjų, bankininkų sūnus privalo atlikti karinę tarnybą tuose regionuose, kur sunkiausia ir pavojingiausia. N. Pašiniano šeima, – neva puikus pavyzdys.

Nikolas Pašinianas ir Ana Akopian – armėnų užgrobtame Kalnų Karabache. Socialinių tinklų foto

Dabar iš šio garsaus pareiškimo nieko nebeliko. Ašotas Pašinianas iš Stepanakerto (azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho sostinės pavadinimas – Hankendi) perkeltas į karinį dalinį prie Jerevano.

Pretekstas tokiam perkelimui – Ašotas neva išsiųstas į trumpalaikius karinius kursus.

Bet tie trumpalaikiai mokymai užsitęsė. Galima spėti, kad Ašotas daugiau niekad nebegrįž į Kalnų Karabache dislokuotą karinį dalinį.

Kodėl nesutarimai kilo tarp Jerevano ir Stepanakerto valdžių, – lengva paaiškinti. Priežasčių – užtektinai. Pavyzdžiui, Kalnų Karabachą okupavę armėnai buvusį Armėnijos prezidentą Robertą Kočarianą laiko teisingu, sąžiningu, principingu politiku, o N. Pašinianas bet kokia kaina siekia jį ilgam pasodinti už grotų. R. Kočarianui šiandien inkriminuojami sunkūs nusikaltimai: piktnaudžiavimas valdžia ir finansiniai nusižengimai.

N. Pašiniano tikslai akivaizdūs: jis norėtų Kalnų Karabacho klaną atskiesti savo žmonėmis.

Įtampa tarp šių dviejų grupių nūnai tokia rimta, kad Kalnų Karabache gyvenantys armėnai demonstratyviai nevažiuoja į Jerevaną švęsti valstybinių Armėnijos iškilmių, o Jerevanas nesiunčia delegacijų į Stepanakerte organizuojamus renginius.

Jerevano ir Stepanakerto grumtynių tema aptariama ir armėniškame armenianreport.com leidinyje. Įdomiausia, kad šiame portale straipsnio „Armėnija – Arcachas: pleištas pavirto praraja“ autorius Tevos Aršakian vartoja terminą „dvi Armėnijos valstybės“. Omenyje greičiausiai turima Armėnija ir užgrobtas Kalnų Karabachas.

Žodžiu, tarpusavyje besipykdami armėnai jau ne tik nesusigaudo, kas teisus, kas kaltas, bet dar net nežino, kiek iš viso valstybių jie šiuo metu turi – vieną ar dvi.

Vaizdžiai tariant, belieka laukti, kada Jerevanas paskelbs Stepanakertui karą. Arba atvirkščiai – Kalnų Karabachą okupavę armėnai prašys pagalbos, kad tarptautinė bendruomenė apgintų juos nuo … Armėnijos agresijos.

2019.06.04; 10:00

Žurnalo apie Karabachą viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Kiekviena šalis skirtingu istorijos laikotarpiu turi pagrindinę problemą, nuo kurios sprendimo priklauso jos ateitis. Azerbaidžanui tokia problema per visus nepriklausomybės metus yra Armėnijos Respublikos agresija, kai buvo okupuotas Kalnų Karabachas ir aštuoni aplinkiniai rajonai, iš kur išguiti visi jų gyventojai.

Susivienijimui „Karabacho išlaisvinimo organizacija“ (KIO) priklauso pabėgėliai ir perkeltieji asmenys – pagrindinės Armėnijos agresijos aukos, taip pat ir karo už Karabachą dalyviai.

Viena iš svariausių KIO priemonių yra kasmetė Karabacho problemas aptarianti konferencija, kurios išvakarėse išleidžiama konferencijos dalyvių pranešimų knyga. Atrodo, kad nė viena kita visuomeninė organizacija nerengė tokių didelių mastų renginio pastaruosius 20 metų.

Ką tik (2019 metų gegužę) baigėsi 18-oji konferencija ir išleista „Karabachas vakar, šiandien, rytoj“ serijos 18-oji knyga, skirta Azerbaidžano Demokratinės Respublikos (ADR) vyriausybės 1919 metais įsteigtos generalinės gubernatorystės etniniams susirėmimams įveikti šiame regione 100-mečiui.

Apskritai, pagal tradiciją, kiekviena konferencija skiriama reikšmingiems istoriniams įvykiams, susijusiems su Karabacho istorija, bet tai netrukdo publikuoti straipsnių, tiesiogiai nesusijusių su paskelbta tema. Taigi, 2018 metų konferencija buvo skirta ADR 100-mečiui, kuris buvo plačiai minimas visoje respublikoje.

Reikia pažymėti, kad Azerbaidžano Respublika, 1991 metais paskelbdama savo nepriklausomybės atkūrimą, pasiskelbė ADR teisių perėmėja, tuo pačiu pabrėždama tos nepriklausomos valstybės istorinį vaidmenį azerbaidžaniečių tautos likime.

Publikuotų straipsnių autoriai – ne tik Azerbaidžano mokslininkai, visuomenės veikėjai ir politikai, bet ir užsienio valstybių (Irano, VFR, Sakartvelo, Lietuvos, įvairių Rusijos regionų ir miestų, Turkijos, Japonijos ir t. t.) atstovai, besigilinantys į Karabacho problemas. Straipsniai publikuojami azerbaidžaniečių, anglų ir rusų kalbomis.

Antai, dviejuose paskutiniuose serijos „Karabachas vakar, šiandien, rytoj“ leidiniuose plačiai pateikiami straipsniai, skelbti portale slaptai.lt, kurį veda žurnalistas Gintaras Visockas. Jame skelbiami paties G. Visocko, taip pat Leono Juršos, Irmos Dubovičienės, Juozo Strėvos straipsniai.

Kai dėl paskutinio serijos leidinio, čia atkreipia dėmesį Alio Abasovo publikacija „1988metų vasario 27–29 Sumgaito įvykiai: analizė po 30 metų“ anglų ir azerbaidžaniečių kalbomis. Nuo Sumgaito įvykių iki šiol nepašalintos „baltos dėmės“, daugelis epizodų Rusijos archyvuose iki šiol paženklinti slaptumo grifu. Todėl labai svarbi autoriaus atlikta tų įvykių klasifikacija pagal skirtingus scenarijus, leidžianti skaitytojams patiems susiformuoti nuomonę apie tuos beveik detektyvinius įvykius.

Neabejotinai sudomins profesoriaus Abulgasano Abasovo straipsnis „Karabacho problema naujos pasaulio tvarkos formavimo kontekste“, siejantis lokalinę problemą su pasauliniu politiniu procesu.

Įdomų pranešimą, irgi išspausdintą šiame leidinyje, padarė KIO pirmininkas Akifas Nagy „Karabachas – nacionalinė pasaulio azerbaidžaniečių idėja“. Skaičiuojama, kad visame pasaulyje gyvena apie 50 milijonų azerbaidžaniečių (Azerbaidžane tik 10 mln.), todėl ši tauta yra viena iš diasporiškiausių. Galimybė, kad ją suvienytų bendra nacionalinė idėja – tai gana sėkmingas projektas, padedantis ne tik konsoliduoti, bet ir spręsti pagrindinę Azerbaidžano problemą visame pasaulyje.

Ryšium su tuo sudomins ir Džeichuno Tagi straipsnis „Vokietijos spauda apie Kalnų Karabacho konfliktą“, nes jame pateiktos paskutinės VFR žiniasklaidos publikacijos, nevienodai objektyviai aiškinančios Karabacho įvykius Vokietijos skaitytojams.

Istoriniu aspektu dėmesį patrauks filosofijos daktaro Asado Gurbanly straipsnis „Kai kurios nenušviestos azerbaidžaniečių deportacijos iš jų istorinės etninės teritorijos Armėnijos TSR (1947–1953 m.) problemos“, nes rodo, kad etniniai valymai Armėnijoje prasidėjo gerokai prieš konflikto pradžią.

Paminklas žuvusiems už Azerbaidžano nepriklausomybę. Gazacho miesto kapinės. Slaptai.lt nuotr.

Istorijos mokslų daktarės Firdousi Achmedovos straipsnyje parodyta, kad pirmoji kultūrinė autonomija Pietų Kaukaze buvo įsteigta Azerbaidžane (Karabache) prieš šimtą metų.

Apskritai, dauguma leidinio straipsnių skirti istorijos problemoms, antai, Giultekino Nadžaflio „Slapti generolo Zubovo nurodymai dėl armėnų valstybės įsteigimo Karabache (Rusijos archyvinių dokumentų aspektu)“, Ilgaro Niftalijevo „Gareginas Nždė – armėnų fašizmo ideologas“, Ismailo Musos „Kosovo sureguliavimas: rezultatai ir problemos“, filosofijos mokslų daktaro Kerimo Šukurovo „Rusijos imperijos geopolitinis Užkaukazės regionas: formavimas ir politika Azerbaidžano žemių atžvilgiu“, Mechribano Alijevo „Pirmojo pasaulinio karo pradžia ir Dašnakcutiun partija“ ir kt.

Daugelis straipsnių siejasi su literatūriniais kūriniais, atspindinčiais įvairius Karabacho problemos aspektus.

Trys straipsniai pristato autorius iš Irano ir Turkijos.

Tad galima pažymėti, kad knyga aprėpia platų autorių ratą ir daugybę straipsniuose nagrinėjamų temų.

Būtina pabrėžti, kad serijos „Karabachas vakar, šiandien, rytoj“ publikacijos domina ne tik šalies visuomenę, bet ir paties plačiausio profilio Azerbaidžano mokslininkus.

2019.05.27; 21:50

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaukazas – ypatingas regionas. Įsispraudęs tarp dviejų jūrų, paskendęs aukštuose kalnuose, padabintas vešlių ir turtingų slėnių. Tai etniškai ir lingvistiškai vienas įvairiausių regionų Žemėje. Kaukazo regionas (Caucasia) geografiškai priklauso Azijai, tačiau istoriškai ir kultūriškai jis priskiriamas Europai. Graikų mitologijoje Kaukazas buvo vienas iš stulpų, laikiusių pasaulį. Čia Dzeusas prie uolos prikalė Prometėją.

Istoriškai tai kultūrinės, karinės, religinės ir politinės konkurencijos arena. Dėl pozicijų Kaukaze visą laiką kovėsi trys jėgos – Turkija, Iranas ir Rusija. Pastaroji regione įsigalėjo tik XIX a. viduryje, išvijusi kadžarų dinastiją, 131 metus valdžiusią Persiją. 

Čia ilgus amžius didžiulę įtaką turėjo įvairios imperijos, bet anksčiausiai – VII a. pr.m.e. – minima Armėnijos karalystė. 301 metais ji tapo pirma krikščioniška valstybe pasaulyje, bet musulmonams užėmus Iraną, regioną užėmė arabai, o 1045 m. Armėnijos emyratą užvaldė Bizantija. Žlugus Bizantijai 1204 m., galingiausia krikščioniška šalimi visuose Artimuosiuose Rytuose buvo Gruzija. Vėliau Kaukazą valdė turkai, mongolai, vietinė karalystės, Persija ir galiausiai Rusija.

Naujaisiais laikais, žlugus SSRS, 1991 m. Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija – didžiausios Kaukazo teritorijos – tapo nepriklausomos, bet ir tuomet regionas neišvengė konfliktų ir karų: Kalnų Karabacho karas (1988–1994 m.), Osetinų-ingušų konfliktas (1989–1991 m.), Abchazijos karas (1992–1993 m.), Pirmasis Čečėnijos karas (1994–1996 m.), Antrasis Čečėnijos karas (1999–2009 m.) ir Pietų Osetijos karas (2008).

Ekspansinė Rusijos politika

Kone visi jie pažymėti vienu ekspansiniu ženklu: savo nagus prie jų prikišo Rusija. Iki šiol Maskvos propagandistai tvirtina, kad nuo seniausių laikų Rusija tik ginasi, tai yra, visuomet kariauja „šventą karą“. Anaiptol. Pasitelkę savo tradicinius sąjungininkus armėnus jie nuo Petro I laikų įgyvendina savo interesus šiame regione.

Žinomas istorikas profesorius Algimantas Liekis savo knygoje „Tautų kraustymai Kaukaze XX a.“ (Mokslotyros institutas, 2016) skyriuje „Mažosios tautos didžiųjų žaidimuose“ pabrėžė, kad „Rusija, jos caras Petras I, matydamas, kad Kaukazą ir išėjimą į Pietų jūras gali dar negreitai laimėti ginklu, ėmė ieškoti sąjungininkų tarp pačios Osmanų imperijos tautų, ir čia perspektyviausiai atrodė armėnų tauta, taip pat kaip ir rusai krikščionys. Ji buvo susikūrusi mitą apie savo turėtą galingą valstybę ir senovinę didybę ir manė, kad geriausia sąjungininkė gali būti tik krikščioniškoji Rusija. Ypač viltingai į ją žiūrėjo Armėnų krikščionių bažnyčios hierarchai.

Algimantas Liekis. Tautų kraustymai Kaukaze. Slaptai.lt nuotr.

Dar 1701 metais armėnai, neradę paramos Europos šalyse, kreipėsi į Petrą I, ir nuo to viskas prasidėjo. Po trejų metų šios bažnyčios atstovas Izraelis Orius nugabeno į Peterburgą Popiežiaus tarpininkavimo raštą, kuriame prašė perimti armėnus caro globon ir visiškai remti kovoje su musulmonais. Netrukus pasirodė Petro I dekretai, kad armėnai gali atvažiuoti į imperiją be jokios baimės, įsikurti, gyventi, prekiauti. Iki tol jų Rusijos imperijoje išvis nebuvo.

Ilgai laukti nereikėjo: jau per 1722-1723 m. karą su persais Rusijos kariuomenė užvaldė Kaspijos jūros pakrantes ir daug azerbaidžaniečių miestų ir čia atkeldino armėnų krikščionis.

Paskui estafetę perima Jekaterina II, kurios įsakuose bylojama: „Leidžiame jums valstybėje naudotis ne tik visomis tomis teisėmis ir privilegijomis, kaip visi kiti pavaldiniai, kurie mūsų ir mūsų protėvių malone naudojasi, tačiau priedo ir papildomomis (ilgas sąrašas).“

Kaukazas tada dar nebuvo galutinai Rusijos imperijos dalis, vyko nuolatiniai kivirčai su Iranu ir Turkija. O štai azerbaidžaniečiai, kaip ir totoriai, Petrui I buvo lyg ašaka gerklėje. Reikėjo perkelti sau ištikimus pavaldinius, kad ir visą etnosą, bei sukurti forpostą, tarnaujantį imperijai.

Žurnalistas Leonas Jurša savo tyrime „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (Vilnius, 2017) rašo, jog Petras I Šiaurės Azerbaidžane, o Jekaterina II Karabache ketino įkurti jai pavaldžią ir ištikimą armėnų valstybę, kad Rusija įsitvirtintų Pietų Kaukaze ir galėtų žygiuoti toliau. Jų pastangas tęsė Aleksandras I, o tai padaryti galiausiai pavyko Nikolajui I… Kitaip sakant, Rusijos carai žarijas puikiai žarstė kitų – pirmiausiai vasališkai atsidavusių armėnų – rankomis…

Leonas Jurša. Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

„Skaldyk ir valdyk“ su parankinių pagalba

Iš tikrųjų, nesantaikos grūdą tarp Kaukazo tautų pasėjo carinė Rusija, visą XIX a. pirmąją pusę plėtusi savo įtaką Kaukaze. Mokomajame portale Istorija.lt rašoma, kad, kovodama su Turkija, Rusija veržėsi į Šiaurės Kaukazą ir Užkaukazę. Ji teisino savo ekspansiją Kaukazo krikščionių globa bei gynimu, nors dauguma Šiaurės Kaukazo ir kai kurios Užkaukazės tautos buvo musulmonai. Kaukaze būta daug didelių ir mažų, stiprių ir nusilpusių karalysčių, chanysčių ir kitokių valstybės darinių. Kaukazas Rusijai buvo labai svarbus kaip užtvara derlingoms pietinėms stepėms ir Juodosios jūros uostams.

Šio amžiaus pradžioje Rusija prisijungė ir dalį dabartinio Azerbaidžano — Gandžos chanystę ir kitas žemes. 1805 m. kilo Rusijos karas su Iranu. Tai padėjo Rusijai užimti Azerbaidžano žemes. Ji prisijungė Karabacho, Sekino ir Širvano chanystes. Rusų kariuomenė užėmė Derbentą ir Baku, o 1806 m. prasidėjusio karo su Turkija metu — Suchumį ir kitus pajūrio miestus. Rusija greitai prisijungė visą Abchaziją ir sustiprino savo pozicijas Juodosios jūros Kaukazo pakraštyje. Pagal Bukarešto taikos sutartį (1812 m.) Rusijai atiteko jau anksčiau prisijungta Gruzija ir Abchazija.

Galutinai užvaldyti Kaukazą Rusijai nebuvo lengva. Karas su nedidelėmis Šiaurės Kaukazo tautomis truko beveik 50 metų ir buvo pavadintas Kaukazo karu (1817—1864 m). Rusų kariuomenė keldino vietinius gyventojus, grobė jų turtą ir griovė ūkį. Sunkiausiai Rusijai sekėsi kovoti su Dagestanu ir Čečėnija. Šiaurės Kaukazo tautos atkakliai grūmėsi su rusų armija, negaudamos iš kitų šalių jokios paramos. Imamas Šamilis 1834 m. sukūrė gana stiprią Dagestano ir Čečėnijos kalniečių valstybę. Todėl Dagestanas ir Čečėnija priešinosi ilgiausiai. Bet ir ši galiausiai krito XIX a. viduryje.

Carinei, sovietinei ir putiniškai Rusijai lengviau įgyvendinti savo tikslus, kai atsiranda vietinių lyderių, netgi tautų, ieškančių prieglobsčio imperijose. Tokia buvo ir Armėnija, kuri, neturėdama jokio išėjimo į pasaulines jūras ir platesnes teritorijas, didžiuodamasi vien savo senąja praeitimi, ėmė vasališkai tarnauti stipresniajai jėgai. Jie iki šiol didžiuojasi sugalvota pseudoistorija, neva armėnai yra viena pirmųjų pasaulio tautų, jie ne indoeuropiečiai (kad armėnai indoeuropiečiai, įrodyta jau senokai), turintys savo pradininką Haiką, ir t.t. Bet tai tuščias pasididžiavimas.

Ar buvo armėnų genocidas?

Tragiškas istorijos pavyzdys – vadinamasis armėnų genocidas 1915 m. Dar ir šiandien gaji versija, uoliai skleista sovietmečiu, esą Osmanų imperija per kelerius metus, pradedant 1915 m. balandžio 24-ąją ir baigiant kokiais 1923 m., kai Berlyne ir Tbilisyje buvo nužudyti armėnų pjautynių organizatoriai, buvo išžudyta daugiau kaip pusantro milijono armėnų. Pagal JAV istoriką ir demografą, Turkų istorijos studijų instituto profesorių Džastiną Makkartį (Justin McCarthy), imperijoje tada gyveno 1,698 mln. armėnų tautybės žmonių.

1915-ųjų balandį, kai Europoje griaudėjo Pirmojo pasaulinio karo kanonados, Osmanų imperijos, užėmusios dalį Armėnijos – Rytų Anatoliją, vidaus reikalų ministras išleido potvarkį, skelbiantį armėnus imperijos priešais. Mat, Didžiajame (Pirmajame pasauliniame) kare Turkija buvo Vokietijos sąjungininkė, o tuometinė Armėnija buvo padalinta į dviejų imperijų – Rusijos ir Osmanų – zonas. Apie 60 tūkstančių armėnų tarnavo turkų, o kur kas daugiau – apie 200 tūkstančių – carinėje Rusijos armijoje. Turkai pralaimėjo mūšį po mūšio ir dėl to apkaltino abiejose kariuomenėse tarnavusius armėnus ir jų pagalbininkus Konstantinopolyje.

Tai armėniškoji versija, kuri tapo populiari visame pasaulyje ir netgi prilyginama holokaustui. Ypač daug pastangų čia deda sionistinės jėgos ir visokie žydų centrai, nuo seno konfliktuojantys su islamiškuoju, ypač šiitų (Iranas, Azerbaidžanas), pasauliu ir remiantys stačiatikių (Rusija, Armėnija) terpę.

Dėl genocido versijų susipriešinimo kilo nemažai diplomatinių skandalų. Vienas jų įsiliepsnojo 2012 m. tarp Turkijos ir Prancūzijos. Abejuose Amerikos Kongreso rūmuose vyko aštrios diskusijos, o balandžio 24-ąją Barackas Obama pasakė ryžtingą kalbą apie vadinamojo „Mec Egerna“ (armėn. „Didysis nusikaltimas“) metines, pagerbdamas jo aukas, nors žodžio „genocidas“ jis nepavartojo, matyt, nenorėdamas įžeisti NATO sąjungininkės Turkijos. Beje, jo nevartojo ir Donaldas Trumpas, šiemet sakydamas kalbą Kapitolijuje šios sukakties proga.

Užtat Prancūzijos vadovas Nicolas Sarkozy net per savo rinkimų kampaniją nevengė besąlygiškai palaikyti armėnų (apie pusę milijono šalies gyventojų yra armėnų kilmės). Turkija buvo atšaukusi savo pasiuntinį iš Paryžiaus, kai Prancūzijos Senatas genocidu pripažino 1915 m. turkų žiaurumus. Iki 2012 m., kaip pranešė portalas www.tja.lt, 1915 m. armėnų žudynes genocidu oficialiai pripažino daugiau kaip dvi dešimtys valstybių (Lietuvos Seimas tai padarė 2005 m., o pirmasis buvo Urugvajus 1965 m.), per 40 JAV valstijų, Europos Parlamentas, kai kurios tarptautinės organizacijos. Deja, šis pripažinimas nei liepsnojančių regioninių konfliktų, nei paties genocido esmės neišsprendžia, o tik pagilina nesutarimus tarp konfliktuojančių ir diplomatinius santykius nutraukusių šalių.

Žudynes pradėjo armėnai…

Šiaip jau pats genocido terminas atsirado tik prieš 70 metų, jį sukūrė prie Lietuvos sienos esančiame Valkaviske (dab. Baltarusija) gimęs Lenkijos žydas teisininkas Raphaelis Lemkinas (1900–1959). R. Lemkinas šį terminą iš graikiško ir lotyniško žodžių sukomponavo kalbėdamas apie 1915 m. armėnų, graikų ir asirų genocidą. Armėnų genocido (arm. Hayots Tseghaspanutyun, arba Medz Yeghern), kurio metu buvo prarasta daugiau kaip 1,5 mln. žmonių, pasak mokslininkų, istorija yra kur kas sudėtingesnė, nei teigia armėnų pusė, sakanti, kad turkai tiesiog negailestingai naikino armėnus, o tam esą nebuvo jokios svarios priežasties.

Turkai šoka Vilniaus Rotušės aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Priežastis buvo. Gi turkiškoji pusė įrodinėja, kad jokio genocido nebuvo. O pažaboti armėnų teroristus prireikė po daugybės armėnų sukilimų, trukusių šimtmetį nuo 1815-ųjų, kai armėnai išžudė dešimtis tūkstančių turkų. Tada osmanų vyriausybė informavo aukšto rango armėnų atstovus, kad ji imsis būtinų priemonių, jei armėnai toliau žudys turkus. Deja, armėnų sukilėliai įspėjimą ignoravo, toliau puldinėjo beginkles turkų moteris ir vaikus. 1915 m. balandžio 24 d. vyriausybė dėl minėtų nusikaltimų uždarė armėnų komitetus ir areštavo daugiau kaip 2300 šių organizacijų vadovų, stačiatikių dvasininkų. Už bendradarbiavimą su Rusija tūkstančiai armėnų buvo išvaryta į Sirijos ir Mesopotamijos dykumas.

Turkijos laikraščio „Star gazete“ apžvalgininkas Resulas Tosunas (Resul Tosun) aiškina, kad armėnai Osmanų imperijoje tarnavo carinei Rusijai ir per Pirmąjį pasaulinį karą nuolat rengė sukilimus prieš islamiškąją valdžią. Jie formavo partizanų būrius ir užpuldinėjo musulmonų kaimus. Taip rusų okupuotose teritorijose armėnų smogikai išžudė apie 120 tūkstančių musulmonų. Todėl turkai pradėjo vykdyti vadinamą „perkėlimo programą“ ir visus armėnus, galinčius priešintis Osmanų imperijai, išsiuntė iš šalies rytų į pietus, kur daugiausiai plytėjo dykumos. Vakariniai rajonai nebuvo paliesti. Ištremtieji buvo aprūpinami vandeniu ir maistu, jų likęs turtas buvo saugomas, rašo „Star gazete“.

Iš tiesų, perkėlimo metu nuo ligų ir nepriteklių mirė apie 60 tūkst. armėnų. 1397 jų aktyvistai, priešinęsi valdžiai, buvo nuteisti kalėti ir mirties bausme. Kai karas baigėsi, 1918 m. gruodžio 22 d., apie 200 tūkst. armėnų grįžo į savo namus, bet buvo akylai stebimi policijos. Įsikurti iš biudžeto jiems buvo skirta 120 mln. lirų, t.y. apie milijardas JAV dolerių. O kai karas baigėsi, vadinamasis „genocidas“ išblėso.

Tariamai išžudytųjų skaičius – daugiau kaip 1,6 mln. – neišlaiko jokios kritikos, rašo Turkijos spauda. Osmanų imperijoje 1919 m. iš viso gyveno 1,4 mln. armėnų tautybės asmenų. Kaip čia išeina, stebisi R. Tosunas: iš beveik 1,7 mln. išžudyta 1,5 mln. ir dar liko 1,4 mln.?

Vadinasi, genocido sąvoka šiuo atveju sunkiai pritaikoma. Turkija neginčija 100 tūkstančių armėnų aukų, bet kartu pateikia ir kitą skaičių: šio konflikto metu žuvo 120 tūkst. musulmonų. Tai abipusis skausmas. Kartu ji ragina sukurti tarptautinę istorikų komisiją ir išsiaiškinti tikrąją padėtį, o ne priimti sprendimus balsuojant parlamentuose.

Vietoj išvadų

Atidžiau pažvelgėme į vieną istorinį Kaukazo skaudulį, išeinantį už posovietinės erdvės ribų. O jų buvo ir yra daugiau. Informacinę erdvę užvaldžiusios armėniškosios-rusiškosios propagandinės klišės šiuos konfliktus traktuoja vienpusiškai, nepalikdamos vietos kitoms, kur kas tikroviškesnėms versijoms, kurios vertina ir konfliktų priežastis, kilmę, ir jų pagrindinius iniciatorius, ir konflikto padarinius. Tiek vadinamasis armėnų genocidas, tiek tebevykstantis Kalnų Karabacho konfliktas, tiek Chodžaly tragedija nepasiduoda vien tik armėniškoms interpretacijoms. Juo labiau, kad beveik visur (kaip, beje, visoje posovietinėje, ir ne tik posovietinėje, erdvėje) pastebimas ekspansinis Rusijos pėdsakas.

Kita vertus, Armėnijos ambicijos, nuolat eskaluojant įvairius konfliktus, neturi menkiausio loginio ir ekonominio pagrindo. Prie jūrų išėjimo neturinti Armėnija negali lygintis su savo kaimyne nei gyventojų skaičiumi (apie 3 mln. ir 10 mln.), nei plotu (30 t. kv. km ir 86 tūkst.), nei žemės ištekliais. Armėnija importuoja visą kurą iš Rusijos, o tai didina jos priklausomybę nuo Maskvos. Smarkiai skiriasi ne tik BVP vienam gyventojui, bet ir nedarbo lygis: Armėnijos jis siekia 19 proc., o Azerbaidžane – 13 proc. Šiuos skaičius skelbia JAV CŽA duomenų bazė „The World Factbook“.

Niekas netvirtina, kad tai lemia valstybių santykius ar tautų tarpusavio gyvenseną. Tačiau Jerevano nuolaidžiavimas tiems, kurie kursto šią – religinę ir tautinę – nesantaiką, užkerta kelia kaimyniškoms deryboms tiek bendradarbiavimo srityje, tiek sprendžiant etninius konfliktus, tiek aiškinantis istorines nuoskaudas.

2019.05.06; 13:30

Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.

Žinomo Rusijos žurnalisto postcriptum jo paties ir kolegų prieš 30 metų parašytiems reportažams: mes buvome neteisūs, nes skelbėme tik vienos pusės nuomonę.

Maskvai tylint audra Baku ir Jerevane

1987 metų pavasarį prancūzų „L‘ Figaro“, paskiau kiti Europos ir JAV leidiniai paskelbė 10 garsių emigrantų iš Rusijos laišką: kas dabar daroma Sovietų Sąjungoje – nepakankama, reikia esminių reformų visose srityse, pripažinti komunistų režimo nusikaltimus, duoti laisvę spaudai. „Visos pažangiosios visuomenės nuostabai“, vieno pasirašiusiųjų žodžiais, laišką perspausdino savaitraštis „Moskovskije novosti“, tiesa, su griežtu vyriausiojo redaktoriaus Jegoro Jakovlevo komentaru (girdi, bepigu stovėti nuošalėje mūvint baltomis pirštinėmis).

Tokio teksto pasirodymas sovietinėje spaudoje buvo visiškai neįtikėtinas dalykas. Šio laikraščio naują numerį galima buvo paskaityti ir stende prie redakcijos pastato –  laiškas „Tegul Gorbačiovas mums įrodo“ sutraukė didžiulę minią (toji vieta vėliau bus vadinama „Haidparku“, visa siena išilgai bulvaro, apie 200 metrų, margavo nuo atsišaukimų, savilaidos laikraščių, plakatų, skelbimų). Dar neseniai komunistinės propagandos klišes pasauliui platinęs savaitraštis „Moskovskije novosti“ tapo SSRS paskelbto „viešumo“, arba „atvirumo“, šaukliu.

Azerbaidžaniečių pabėgėliai

Sovietinė spauda pratrūko publikacijomis apie praeityje buvusias represijas ir visa iki tol slėpta. Kitas reikalas – tuo metu SSRS dėjęsi įvykiai. 1988-ųjų pavasarį Andrejaus Sacharovo į savaitraščio „Moskovskije novosti“ redakciją nuvežtą „atvirą laišką“ Gorbačiovui Kremliuje tikrai perskaitė, tačiau tik po dviejų savaičių leidinyje pasirodė paties akademiko trumpas pranešimas, kad jis parašęs SSKP CK generaliniam sekretoriui savo nuomonę dėl Krymo totorių ir Kalnų Karabacho. Per tas dienas Gorbačiovo bendražygiai ir padėjėjai išaiškino laiško autoriui Kremliaus redakcinę politiką dėl neramumų šalyje: atidėti informacijos skelbimą, jeigu tai gali suaudrinti žmones; skelbti ne visą; niekada neskelbti melagingos.

Beje, akademikas šiame laiške (išspausdintame tik 1992 metais) teisingai pastebėjo, kad jau ne pirmą kartą, kilus aštresniam susikirtimui „viešumas“ suvaržomas – kaip tik tuo metu, kai jo labiausiai reikia. Kitas SSRS savaitraštis („Аргументы и факты“) klaidino 9 milijonus savo  skaitytojų 1988 metais, kai skelbė: „Ne sovietinės spaudos tradicija yra kurstyti aistras emocingais, sielą stingdančiais pasakojimais apie žudynių, prievartavimų, tyčiojimosi, pogromų smulkmenas“. Iš tikrųjų vis dar komunistų partijos vadovybė (politinis biuras) nurodinėjo, kaip rašyti apie kai kuriuos gyvenamojo momento įvykius.

Azerbaidžaniečių deportacija

2001 metais Andrejaus Sacharovo muziejaus ir visuomeninio centro išleistoje knygoje – straipsnių rinkinyje apie Azerbaidžano ir Rusijos santykius („Азербайджан и Россия: общества и государства“) randame parašyta apie tai, kaip Rusijos spauda vaizdavo Azerbaidžaną 1988–2000 metais. Straipsnio autorius – tuo laikotarpiu „Moskovskije novosti“ redakcijoje dirbęs žurnalistas Azeras Mursalijevas – pastebi, kad nuo 1988 metų iki beveik 10 dešimtmečio vidurio diduma vertinamojo pobūdžio publikacijų Maskvos spaudoje su įvykiais šioje respublikoje buvo susiję netiesiogiai. Jos dažniausiai atspindėjo ne tiek konkrečią padėtį Azerbaidžane, kiek pačioje Maskvoje vykusią kovą tarp „reformatorių“ ir „konservatorių“. Kaip tik dėlto keisdavosi, kai kada labai staigiai, jų autorių nusistatymas Azerbaidžano atžvilgiu.

„Reformatoriai“ ir juos remianti liberalioji inteligentija nuo pradžių ir beveik be išlygų Karabacho konflikte palaikė armėnų pusę: armėnai stoja prieš esamą tvarką ir nori permainų, todėl jie yra mūsų sąjungininkai. „Konservatoriai“ buvo prieš bet kokį teritorijų perdalijimą – ne dėl Karabacho, o baimindamiesi (pagrįstai) precedento. Kartkartėmis politinis biuras nurodydavo iš viso nekelti Karabacho temos – kad atlėgtų aistros. Kad žmonės nedegintų aikštėse laikraščių. Ir tada žurnalistai rašydavo apie laukų darbus, spartuolius, kultūrą. Tuo tarpu Baku ir Jerevano aikštėse mitinguotojai niršo, kad jų balsas lieka be atgarsio.

Žmonėms abiejose konflikto pusėse teliko manyti viena: jų pareiškimų nutylėjimas centrinėje televizijoje ir spaudoje reiškia pritarimą priešininkams. Viename straipsnyje sakoma, prie ko privedė sovietinės žiniasklaidos mėginimas nuslėpti nuo visuomenės konflikto aštrumą: radosi gandų ir prasimanymų pritvinkusi atmosfera, kuri dar labiau kaitino konfliktą. Šį straipsnį, paskelbtą taikinimo organizacijos „Conciliation Resources“ leidinyje ( 2005), parašė du autoriai, žurnalistikos tyrėjai – Markas Grigorianas ir Šachinas Rzajevas.

Žodžio blokada

Jerevane tuo metu gyvenusi ir netgi prisidėjusi prie armėnų „revoliucionierių“ sociologė Svetlana Lurjė vėliau stebėjosi: maždaug 1988 m. lapkričio 28–gruodžio 2 d. iš Armėnijos deportavo beveik visus ten gyvenančius azerbaidžaniečius, tačiau ne tik Rusijoje, bet ir Armėnijoje, tai yra Jerevane, apie tai sužinota tik 1989-ųjų vasarą, kai prekyvietėse pirkėjai pasigedo azerbaidžaniečių tiekiamų maisto produktų. Ir Armėnijos blokavimas (transporto, energetikos) prasidėjo gerokai vėliau, negu apie tai pradėjo rašyti spauda. Žmonės skaitė Armėniją likus be dujų ir stebėjosi, nes visuose namuose dujos buvo; jų neliko artinantis 1991 metų rudeniui, tačiau spauda tuo jau nesidomėjo. Dar 1991 metų vasarą per Azerbaidžano teritoriją ėjo traukiniai į Armėniją, tarp jų keleivinis Jerevanas-Kafanas (mokslininkė tuo metu gyveno prie stoties ir matė savo akimis), kai tuo tarpu dauguma Jerevane nė neabejojo susisiekimo tarp dviejų respublikų seniai nelikus.

Dėl blokados, tai vienpusiškai rašė ir didieji pasaulio laikraščiai. „The New York Times“ 1990 m. sausio 19 d., tai yra prieš pat sovietų kariuomenės įvedimą į Baku, dėstė („Nationalism at Its Nastiest“), kad Azerbaidžanas – ne Lietuva, Azerbaidžane nacionalistai irgi kalba apie nepriklausomybę,  tačiau jų protestai baigiasi „kruvinais pogromais“ (bloody pogroms) prieš kaimynus armėnus. Pranešama, kad azerbaidžaniečiai uždarė geležinkelį į Armėniją, tačiau nieko nesakoma, jog Armėnija nuo 1989-ųjų vasaros blokuoja Nachičevanės autonominę respubliką.

1989 metų rudenį į Azerbaidžaną atvykusiam žurnalo „Ogoniok“ („pertvarkos ir viešumo flagmanas“, vėliau pirmas nepriklausomas leidinys SSRS) korespondentui Georgijui Rožnovui, irgi gerai žinomam, žmonės sakė: kokia nauda iš jūsų važinėjimų, jeigu visi centriniai laikraščiai ir žurnalai, radijas ir televizija nutyli apie tikrą padėtį arba begėdiškai meluoja? Esą, kad ir kas atsitiktų etniniame konflikte, skaitytojui ar klausytojui buvo pateikiama viena ir ta pati dramatiškų įvykių versija: Azerbaidžanas vos ne kraugerys agresorius, o jo kaimynai – be kaltės kaltos aukos. Savo reportaže Rožnovas, be kita ko, parašė, kad Megrio (Armėnija) geležinkelio ruože iš Azerbaidžano ateinančių traukinių lokomotyvus apšaudo, apmėto akmenimis; mašinistus lydi kareiviai; vidaus kariuomenės pulkininkas, apeidamas vieną geležinkelio ruožą, aptiko ir nukenksmino galingą sprogmenį.

„Praėjo daugiau kaip du mėnesiai, o aš iki šiol nepaskelbiau iš kelionės į Azerbaidžaną ir Armėniją nė vienos eilutės, – sakoma Rožnovo laiške vienam Baku laikraščiui („Вышка“). – Nei vienas Maskvos laikraštis, nei vienas žurnalas nesiteikė skirti man vietos savo puslapiuose. Kodėl? Atsakymas paprastas: mano papasakotoji tiesa pernelyg skiriasi nuo tos, kurią mėnesis po mėnesio kalė į skaitytojų ir klausytojų galvą.“ Jis rašo po komandiruotės į Pietų Kaukazą supratęs, kad toliau tylėti negalima, todėl ir siunčia savo apybraižą, neišvydusią dienos šviesos Maskvoje, į Azerbaidžaną.

Teroristų pašlovinimas

1990 metų pavasarį per sovietų vidaus kariuomenės dalinio užpuolimą nušautus 20 armėnų teroristinės organizacijos smogikų Jerevane paskelbė didvyriais, vos ne šventaisiais kankiniais. Žurnalas „Ogoniok“ apie jų laidotuves (tūkstantinės juodos palydinčiųjų gretos su iškeltais kumščiais, atviruose karstuose juodomis palaidinėmis apvilkti žuvusieji) paskelbė, kaip vėliau rašė vienas autorius, net ne reportažą, o gedulingą odę prozoje. Žurnalo tiražas tais laikais siekė apie 4,5 milijono egzempliorių, o Kalnų Karabache, Stepanakerte, jau kitą dieną pasirodė „odės“ kopijos. Anot to paties autoriaus, tai buvo „tikra ideologinė bomba“ ir dar kartą paliudijo žurnalo redaktoriaus Vitalijaus Korotičiaus, dažnai pavadinamo legendiniu „viešumo“ laikotarpio veikėju, poziciją. Azerbaidžane šį žurnalą vadino vos ne Armėnų revoliucinės federacijos „Dašnakcutiun“ organu; redakcinėje kolegijoje buvo ir Andrejaus Sacharovo sutuoktinė Jelena Boner („Armėnijoje nustoju buvusi žyde ir tampu armėne“).

Tiesa, 1988 metų rudenį žurnalas paskelbė pokalbį su Azerbaidžano istoriku akademiku Zija Bunijatovu: Antrojo pasaulinio karo dalyvis, SSRS didvyris kalbėjo tuo metu centrinėje spaudoje reikšminamos „tautų draugystės“ dvasia, smerkė ir saviškius istorijos gražintojus. Tai – ne “Kodėl Sumgaitas?” – akademiko straipsnis, pasirodęs Baku spaudoje 1989 metų pradžioje. Jame primenama armėnų terorizmo istorija, tiesiai sakoma pogromų Azerbaidžano mieste kurstytojais buvus armėnų nacionalistus ir patariama Sacharovui su kitais nesikišti kur neišmano, o dirbti darbą, už kurį valstybė jiems moka pinigus.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Dar būta atvejo, kai ir nenorint padedama. 1992 metų pavasarį „Ogoniok“ papasakojo apie tai, kaip armėnų separatistai atakavo prie Agdamo miesto vienoje kalvų stovinčioje bažnyčioje įsitvirtinusius azerbaidžaniečius. Žurnalas išspausdino nuotrauką, kurioje matyti du ginkluotus „barzdočius“ lydint jauną vyrą su Azerbaidžano trispalve rankoje. Išaiškėjo, kad jis pasidavė po armėnų ultimatumo: jeigu nepasiduosite, tai sušaudysime įkaitais paimtus Chodžalio gyventojus (tai vyko netrukus po armėnų surengtų taikių gyventojų žudynių ir lavonų niekinimo Agdamo apylinkėse). Straipsnio nė iš tolo negalima buvo pavadinti palankiu azerbaidžaniečiams, tačiau iš jo sužinota apie savigynos būrio kovotoją Natigą Gasymovą, kuris penkias dienas, žuvus draugams, vienas gynėsi nuo užpuolikų. Šio Azerbaidžane didvyriu pripažinto kovotojo likimas nežinomas iki šiol.

Pagaliau pamatė, kam padeda

1992 metais išleista Sankt Peterburgo rašytojo Jurijaus Pompejevo knyga („Кровавый омут Карабаха“) nuo tuometės literatūros Kalnų Karabacho tema skyrėsi kaip diena nuo nakties. Autorius ilgai kentėjęs sąžinės priekaištus dėl nesipriešinimo iš visų pusių plūstančiam melui ir galiausiai ėmėsi plunksnos – sukrėstas Rusijos spaudos tylėjimo dėl azerbaidžaniečių žudynių Hodžalyje. Tas pats savaitraštis „Moskovskije novosti“ paskelbė reportažą daugiau kaip po dviejų savaičių („Я шла вместе с ними…“). Peterburgo literatas šį savaitraštį laikė separatistų smogikų („fidajų“) garbintoju, o dabar žurnalistė ėjo puolančiųjų pusėje, ne priešakinėse gretose, bet vis viena su jais…

Vokiečių žurnalas „Der Spiegel“ paskelbė du pranešimus, kuriuose nužudytieji Chodžalyje („azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstantį žuvusiųjų“) minimi tarp kitų aukų (aštuoni žmonės, moterys su vaikais, žuvo azerbaidžaniečiams numušus sraigtasparnį). Nutylėjus, kad armėnų pajėgos įsibrovė į kaimyninę valstybę, skaitytojams turėjo susidaryti įspūdis armėnus ir vėl tapus aukomis, o azerbaidžaniečius esant tokius pat žiaurius, kaip kadaise turkai. Vis dėlto ne vienas užsienio leidinių žurnalistas nusigavo į tragedijos vietą ir pranešė apie “krūvas lavonų Karabache” (britų dienraštis “The Times”). Naujienų tarnybos „Reuters“ korespondentas pranešė apie daugybės žmonių, žuvusių armėnų puolimo metu, laidotuves. “Pasaulis nenori žinoti, kas čia vyksta, – šaukė žurnalistams vienas laidotuvių dalyvis. -Mus žudo, o jus tylite.“

„Daugumai tarptautinės arenos veikėjų, įskaitant ir rusus, pasidarė aišku armėnus nuėjus pernelyg toli“, – savo straipsnyje toje pačioje knygoje apie Azerbaidžano-Rusijos santykius rašo žinomas švedų mokslininkas Svantė Kornelas. 1993 metais Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė keturias rezoliucijas primygtinai reikalaujančias išvesti ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano teritorijų (1992 metų pavasarį Azerbaidžano valstybė tapo JTO nare – su visomis turimomis žemėmis, taigi ir Kalnų Karabachu).

Kuo toliau, tuo greičiau nyko Vakarų žiniasklaidos palankumas Armėnijos pusei. Armėnų pajėgos užėmė ne tik Karabachą, bet ir apie penktadalį kitų Azerbaidžano žemių – pranešė tas pats „Der Spiegel“ („Kaukasus: Smartes Stück Kolonialismus“, 1993 10 16). Neliko abejonių armėnų pusėje kariaujant Rusijos specialiosios paskirties dalinius. Armėnų sukilėliai skelbia nesikėsinantys į Azerbaidžano teritoriją, tačiau degina užimtus miestus ir gyvenvietes – jie šito nedarytų, jeigu nesiektų aneksuoti azerbaidžaniečių žemių. Armėnai kare su Azerbaidžanu laimi visomis kryptimis, o prieš užsienį tebevaizduoja esantys aukos ir šaukia gelbėti Armėniją nuo genocido (Rettet Armenien vor dem Holocaust!). Šiuo šūkiu jau netikima. „Armėnai dabar yra daug dažniau nusikaltėliai nei aukos“ (Die Armenier sindjetzt viel öfter Täterals Opfer). Tuo tarpu Azerbaidžano vyriausybė „dėl agresijos prieš Kalnų Karabachą“ vienintelė iš visų buvusių sovietinių respublikų negauna jokios pagalbos iš Amerikos.

1994 metų vasarą Kalnų Karabacho separatistų „gynybos komiteto“ vadas Robertas Kočarianas pripažino „TheNew York Times“: „Mes žinome, kad netenkame pasaulyje palankumo.“

Chodžaly aukoms atminti

Daugelis sutaria, kad būtent po Chodžalio tragedijos pasaulis ėmė suvokti Pietų Kaukaze regintis anaiptol ne „tautos apsisprendimo“ reikalą. Nebuvo to reikalo nė pradžioje. Jurijus Pompejevas savo knygoje primena vieno partijos „Dašnakcutiun“ vadų pareiškimą, pasirodžiusį Prancūzijoje išeinančiame armėnų laikraštyje „Gamk“ dar 1987-ųjų vasarą: armėnai turi istorines žemes Kaukaze ir mes aiškiai reiškiame savo teritorines pretenzijas. Tai buvo ne kokia asmeninė nuomonė. Tas pats laikraštis „Gamk” 1985 metų pabaigoje skelbė „Armėnų revoliucinės federacijos politinį manifestą“: suvienytosios Armėnijos sienos turi apimti armėnų teritorijas su Nachičevane, Achalkalakiu ir Karabachu.

Kai britų tyrėjas Tomas de Vaalas paklausė vieno armėnų separatistinio judėjimo pradininkų, Igorio Muradiano, ką jie manė dėl 40 tūkstančių Kalnų Karabache gyvenusių azerbaidžaniečių, tas atsakė: „Mūsų nedomino šių žmonių likimas. Šie žmonės buvo paklusnus valdžios įrankis, daugelį dešimtmečių, netgi amžių jie buvo prievartos prieš mus įrankis.“

Tomas de Vaalas, 2003 metais išėjusios knygos („Black Garden: Armenia and Azerbaijan Through Peace and War”) autorius, buvo susitikęs ir su tuomečiu Armėnijos gynybos ministru Seržu Sargsianu (šis 1992–1993 metais vadovavo separatistų karinėms pajėgoms). Būsimasis Armėnijos prezidentas, palydėdamas britą po pokalbio, pavymui pridūrė, kad svarbu buvo net ne Karabacho teritorija. „Svarbu, kad Armėnijoje liko viena tauta.“ Kai kuriuose Armėnijos srityse azerbaidžaniečiai sudarė iki 70 procentų gyventojų. „Mūsų kultūros nesuderinamos.“

Profesorius moko nekartoti jo klaidų

Žurnalistė Tatjana Čaladzė, rašydama apie informacijos blokavimą tuometėje sovietinėje spaudoje, nurodo pastebėjusi savaitraštyje „Moskovskije novosti“ per 1988–1989 metus nepasirodžius nei vienos azerbaidžaniečiams palankios žinelės! Ir priešingai – armėnams naudingi pranešimai rodėsi ar ne kas antrame numeryje (1988-ųjų pabaigoje Armėniją nusiaubė žemės drebėjimas, bet tūlas skaitytojas ne visada skyrė humanitarinę paramą nuo politinės). Tatjana prisimena, kad 1992 metų rudenį, kai ji dirbo Latvijoje, respublikos parlamento laikraštyje per mėnesį buvo išspausdinta 17 didžiulių tekstų Kalnų Karabacho tema, kuriuose Azerbaidžano pusė buvo vaizduojama pačiomis juodžiausiomis spalvomis (suprantama, pasistengė ne patys latvių žurnalistai); apie Azerbaidžano poziciją respublikos laikraščiuose nebuvo nė vienos eilutės.

Tatjana Čeladzė

(Kaip ir Lietuvoje. Penki Azerbaidžano mokslininkai pasiuntė laišką į Vilnių, vieno rusų kalba tada ėjusio demokratinio leidinio redakcijai: ar nesuprantate, kad nemokšiškai ir šališkai pateikta Kalnų Karabacho istorija kursto tautų nesantaiką, o respublikų sienų kilnojimas gali sukelti nenuspėjamas ir tragiškas pasekmes kituose šalies regionuose?)

1988-ųjų pavasarį Baku spaudoje pasirodė vietinės armėnų bažnyčios vyresniojo laiškas. Esą į bažnyčią atėjęs žmogus prisistatė „Moskovskije novosti“ korespondentu, klausinėjo apie parapijiečių nuotaikas ir kita. Vėliau tame laikraštyje pasirodė parašyta, kad armėnų bažnyčią norėta padegti. Šventiką tai papiktino: jis nieko nesakęs žurnalistui apie padegimą, o tas parašė! „Moskovskije novosti“ paskelbtame reportaže iš Sumgaito pogromų kaltininkų teismo („Сумгаит. Эпилог трагедии“) apie bažnyčią tebuvo kelios eilutės: ateinančiųjų apmažėjo, parapijiečius labai nuliūdino žinia norėjus ją padegti. Tačiau nuo jų skaitytojams tegalėjo kilti viena mintis: azerbaidžaniečiams nėra nieko šventa. Šį reportažą parašė Viktoras Lošakas.

Šis žurnalistas daug sykių buvojo Pietų Kaukaze, taip pat ir žemės drebėjimo nusiaubtuose Armėnijos rajonuose (apėmė 4/5 respublikos teritorijos, žuvo mažiausiai 25 tūkstančiai žmonių). Jam įstrigo, kad po šios gamtinės katastrofos armėnai jam pasakojo ne apie patirtą siaubą, mirtis, nepriteklius, o tikino: Azerbaidžanas atsiuntė keletą sunkvežimių su medikamentais ne armėnams gelbėti, o marinti… 1991 metais Viktorą paskyrė „Moskovskije novosti“ redaktoriaus pirmuoju pavaduotoju, o 1993 metais jis pakeitė garsųjį Jegorą Jakovlevą ir išbuvo vyriausiojo redaktoriaus poste 10 metų. 

Tomas de Vaalas 2000 metais kalbino ir Viktorą Lošaką. „Mums atrodė, kad Karabacho grąžinimas Armėnijai yra Sovietų Sąjungos demokratizavimo proceso dalis, – pasakė žinomas žurnalistas. – Mums tada atrodė, kad atkuriamas teisingumas. Mums atrodė, kad mes teisūs. Iš tikrųjų mes buvome absoliučiai neteisūs ta prasme, kad visiškai nepaisėme kitos pusės nusistatymo. Mes negalvojome, ką pamanys žmonės, kurie Kalnų Karabachą laiko savo šalies dalimi.“ (Daugiau žinančiam skaitytojui šiose žodžiuose turėtų užkliūti „Karabacho grąžinimas“: kaip galima atsiimti tai, kas niekada tau nepriklausė? Nebent turima galvoje, kad tada taip manyta – „grąžinimas“.)

Rusijos mokslininkas Dmitrijus Furmanas viename savo straipsnių prisimena per televiziją girdėjęs Viktorą Lošaką sakant, kad jam gėda dėl to, kaip „Moskovskije novosti“ rašė apie Karabacho konfliktą.

2007 metais Viktoras Lošakas su azerbaidžaniečių žurnalistu Emiliu Gulijevu žurnale „Ogoniok“ papasakojo apie tai, kas „po beveik 20 metų abipusio priešiškumo atrodė neįmanoma“: žinomų Azerbaidžano ir Armėnijos inteligentijos atstovų susitikimą Kalnų Karabache („Большой прорыв“). Pasiuntinių Rusijoje, kompozitorių Polado Biul Biul Ogly ir Armeno Smbatiano vadovaujamas nedideles delegacijas priėmė abiejų valstybių prezidentai. Žurnalas suteikė žodį abiejų valstybių ambasadoriams; pabaigoje įdėjo „Konflikto chronologija“, kurios paskutinėje eilutėje nurodoma: karinių veiksmų eigoje žuvo 40 tūkstančių žmonių, apie 1 milijonas tapo pabėgėliais.

Azerbaidžano sostinė Baku. Paminklas 1990-ųjų Sausio 20-osios aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

2014 metų vasaros pabaigoje Azerbaidžano ir Armėnijos prezidentai, derėjęsi tarpininkaujant Rusijos prezidentui Sočyje, vėl nuvylė žurnalistus – šiems atrodė, kad galima buvo susitarti ir dėl šito, ir dėl ano. Viktoras Lošakas parašė: „Dabar tai visiškai akivaizdu: nei politikas, nei žurnalistas negali būti teisėjas tokioje tautų nesantaikos byloje, negali rašyti žmonėms receptų, dalyti į teisius ir neteisius. Deja, pradedant 1987 metais ir žurnalistai, ir politikai iš Maskvos mėgino labai negrabiai tai daryti Kalnų Karabacho įvykiuose.“

2019.03.28; 07: 00