Gintaro Visocko knyga „Didžioji Karabacho paslaptis” – publicistinio pobūdžio straipsnių rinkinys, papildantis ir tęsiantis autoriaus jau prieš 10 metų pasirinktą temą apie tragišką Karabacho istoriją, prieštaringus Armėnijos ir Azerbaidžano santykius, lietuvių visuomenės laikyseną šių dviejų kaimyninių šalių atžvilgiu.
Deja, iki šiol Lietuvoje vadovaujamasi tik armėniška įvykių versija, todėl žurnalisto G. Visocko tekstai, omenyje turiu „Juodojo sodo bylą”, „Ilga kelionė į Hankendį” bei naująją knygą „Didžioji Karabacho paslaptis”, padeda išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, atkreipia dėmesį į aplinkybes ir faktus, kurios nesutampa su mūsų visuomenėje politikų bei visuomenės veikėju pateikiamais vetinimais.
Knygą „Didžioji Karabacho paslaptis” yra lyg ir ankstesnės autoriaus knygos „Ilga kelionė į Hankendį” tęsinys. Abiejose knygose daug intriguojančių biografinio pobūdžio pasakojimų bei nutikimų iš autoriaus kelionių po Azerbaidžaną. Abi knygas galima vertinti kaip grožinės literatūros kūrinius, nors autorius pirmiausiai save laiko žurnalistu, todėl knygose esama tiriamosios žurnalistikos stiliumi parašytų apsakymų. Įdomūs ir įvairiapusiški pasakojimai nepalieka skaitytojo abejingu, skatina domėtis neiškraipyta Azerbaidžano istorija. Knygoje „Didžioji Karabacho paslaptis” greta pasakojimų apie autoriaus keliones po Azerbaidžaną pateikiama daug istorinių faktų apie žiaurias kovas dėl Karabacho, Armėnijos teroristinių organizacijų susikūrimą ir veiklą, nutylėtus istorikų komentarus dėl 1915 m. tragedijos Turkijoje, klastingus armėnų teroristų išpuolius prieš turkų diplomatus Europoje, armėniškas istorijos falsifikacijas.
Knyga skirstoma į keletą didesnių temų: klausimai dėl 1915 m. įvykių Turkijoje ir vadinamojo armėnų genocido; armėniškojo terorizmo atsiradimas ir jo veiklos istorija, slaptųjų tarnybų veikla ir provokacijos, armėnų ir azerbaidžaniečių tautų santykiai, Lietuvos politinio ir visuomenės elito laikysena Armėnijos ir Azerbaidžano atžvilgiu.
Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija
Mane kaip istoriką šioje knygoje labiausiai sudomino autoriaus pateiktas faktas, kad Armėnija į savo archyvus neįleidžia kitų šalių piliečių, nors Azerbaidžano ir Turkijos archyvuose užsieniečiams susipažinti su archyviniais dokumentais galima. Daugelis mūsų tautiečių iš žiniasklaidos ir politikų yra girdėję, kad 1915 m. Turkijoje vyko armėnų tautos genocidas, ne vienos šalies, tarp jų – ir Lietuvos parlamentas, yra pripažinęs šį faktą. G. Visockas knygoje pateikia žymių istorikų armėno Filipo Ekozjanco, austro Ericho Faiglo, olando Jano Boekestižno, brito Gvino Daierio, prancūzo Fernano Brodelio bei kitų Vakarų šalių istorikų, kurie yra tyrinėjo 1915 m. įvykius Turkijoje ir kurie mano, kad tuo metu šioje šalyje vyko pilietinis karas ir mažiau ar daugiau nukentėjo visos tautos, o genocido nebuvo. Deja, šie faktai Lietuvos skaitytojui nėra žinomi, G. Visockas pasidomėjo, ar lietuviškų knygynų lentynose yra istorikų, kurie pateikia alternatyvią nuomonę dėl 1915 m. įvykių Turkijoje veikalų. Ne, nėra. Užtat esama rašytojo Franco Verfelio į lietuvių kalbą išleistas romanas „Keturiasdešimt Musa Dagos dienų”, kuriame išdėstyta armėniška šių įvykių versija.
G. Visockas savo knygoje pateikia faktus apie Lietuvoje beveik nežinomą armėniškąjį terorizmą ir jo veiklos istoriją nuo 1885 iki 1988 metų, Turkijos ambasadų sprogdinimus ir šios šalies diplomatų žudymus. Knygos „Didžioji Karabacho paslaptis” skyriuje, pavadintame „Šiurpi Turkijos diplomatų medžioklė”, aprašytos 29 armėnų teroristinių organizacijų atakos prieš turkų diplomatus įvairiose pasaulio šalyse nuo Australijos iki Kanados, nuo Portugalijos iki Serbijos. Šių kruvinų atakų metu, vykusių beveik kasmet nuo 1973 iki 1987 metų, žuvo 15 turkų diplomatų ir 4 buvo sunkiai sužeisti, sprogimų metų žuvo nemažas būrys ir kitų šalių, kuriose buvo puolamos Turkijos diplomatinės atstovybės, piliečių. Daugeliu atveju šių kraštutinių priemonių buvo imamasi dėl keršto arba reikalaujant įvairių politinių nuolaidų. Po 1983 m. birželio 27 d. incindento Lisabonoje, kai armėnai teroristai pabandė šturmuoti Turkijos ambasadą, įkaitais pagrobė diplomatinės misijos pavaduotojo žmonaą, du vaikus ir nužūdė ambasadą saugojusį policininką, JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškė, kad armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti bei niekaip nepateisinami, ir nurodė šalies specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų priemonių prieš teroristus.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Armėniškasis terorizmas, viena iš kertinių G. Visocko knygos temų, plėtojama ne viename pasakojime. Pradedant bandymu nužudyti žurnaliste Tatjaną Čeladzę Rygoje 1988 m., baigiant kruvinomis skerdynėmis Armėnijos parlamente 1999 m., kai buvo iššaudyti beveik visi Armėnijos vyriausybės nariai. Gaila, kad autorius neparyškino azerbaidžaniečių požiūrio į terorą, įdomu, ar autoriaus išgirta tauta nesiėmė teroro veiksmų prieš armėnus, kai jie Rusijos kariškių remiami nuo Azerbaidžano atplėšė Karabachą ir dar 6 pasienio rajonus bei išvarė iš namų ten nuo seniausių laikų gyvenusius azerbaidžaniečius.
Kita autoriui bene aktualiausia tema – slaptųjų tarnybų veikla. G. Visocko knygoje ji atspindima rašant apie pagrindinio knygo herojaus žurnalisto Mikio (G. Visocko) nutikimus ir mintys pakliuvus į įvairias netikėtas situacijas. Skrendant į Baku dėl audros lėktuvui pakeitus kursą ir nusileidus Teherane knygos herojus Mikis nuogastauja, kad bus ap[klausiamas Irano slaptųjų tarnybų, o ši šalis Azerbaidžane garsėja tuo, kad masiškai verbuoja slaptaisiais agentais vietinius azerbaidžaniečius ir užsieniečius, kurie vyksta iš Irano pasisvečiuoti į Azerbaidžaną. Mikis bijo, kad netikėtas nusileidimas Irane sugriaus sunkiai pelnytą azerbaidžaniečių pasitikėjimą žurnalistu iš Lietuvos, jis neteks galimybės pakeliauti po šalį ir aplankyti atokius pasienio rajonus, kur dar neseniai vyko kariniai veiksmai.
Kitas įtemptas nuotykis Mikiui nutinka Baku oro uoste, kai jis ruošiasi skristi į namus, bet patikros poste yra sustabdomas muitininkų įtariant Mikį vežant neleistinus daiktus. Pirma, dėl šio atsitikimo kylusi mintis Mikiui – armėnų slaptosios tarnybos jam nežinant į jo bagažą įkišo narkotikų ir juos aptikus Mikio reputacija ir pasitikėjimas juo azerbaidžaniečių akyse bus sugriauti. Bet, pasirodo, kad tai buvo tik dovana – Kaspijos eršketo ikrų dvi dėžutės, o galima vežtis buvo tik vieną. Šios knygos herojaus mintys daug ką pasako ir apie patį autorių, kuriam pasitikėjimas yra svarbiausia, bet lengvai prarandama tarpusavio santykių vertybė. Kodėl knygos herojus, patekęs į netikėtas situacijas, pirmiausiai įžvelgia slaptųjų tarnybų pėdsaką, nėra tik fantazijos dalykai. Knygos apsakymuose, pavadintuose „akistata su FSB karininku” ir „zagonščikas” Mikis tiesiogiai susidūria su slaptųjų Rusijos bei Armėnijos tarnybų atstovais ir provokacijomis. Apsakymuose išsamiai aprašoma, kaip Mikį buvo bandoma užverbuoti ir sukompromituoti
Dar viena aktuali knygos „Didžioji Karabacho paslaptis ” tema – armėnų ir azerbaidžaniečių tautų charakterio bruožų palyginimas. G. Visockas savo knygoje armėnus vaizduoja juodomis o azerbaidžaniečius – šviesiomis spalvomis. Tai išryškinama rašant apie armėniškąjį terorizmą, grobikišką karą prieš Azerbaidžaną ir nacionalinį azerbaidžaniečių kultūrinį paveldą: Karabacho kilimą, muzikines azerbaidžaniečių operetes ir Karabacho veislės žirgus. Pasirodo, visas šias vertybes armėnai plačiai reklamavo kaip savo tautos paveldą. G. Visockas trijuose šios knygos pasakojimuose parodo, kad tikrieji šių vertybių kūrėjai ir saugotojai yra iš Karabacho kilę azerbaidžaniečiai.
G. Visockas bene vienintelis iš žinomų Lietuvos žurnalistų ir publicistų palaiko Azerbaidžano poziciją dėl Karabacho, bet daugelis pamiršta, kad ši pozicija teisinga ir tarptautinės teisės požiūriu, pripažįstant šį kraštą Azerbaidžanui, nors daug šalių, taip pat ir Lietuva, neoficialiai yra armėnų pusėje. Bet autoriui vertėtų ir armėnų tautoje paieškoti daugiau teigiamų savybių ir asmenybių, ne tik istoriko Filipo Ekozjanco, nes būtų įtikinamiau autoriui siekiant pagrindinio tikslo papasakoti neiškraipytą Azerbaidžano istoriją.
Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Knygoje yra pateikiama nemažai faktų, kai mūsų šalies politikai, žinomi visuomenės veikėjai atvirai proteguoja Armėniją ir vengia pasisakyti Azerbaidžano naudai. Daugelis nebando gilintis į šių kaimyninių šalių santykių istoriją, bet masto labai stereotipiškai; armėnai krikščionys ir jie yra nukentėję nuo musulmonų. Bet armėnai, o ne azerbaidžaniečiai buvo užgrobę svetimas žemes ir 30 metų jų negrąžino, kol sustiprėjęs Azerbaidžanas susigrąžino savo žemes tik karo veiksmų dėka. Iki šiol Armėnija yra ne Vakarų šalių, bet Rusijos sąjungininkė. Toks armėnų apsisprendimas kyla iš istorinės praeities ir šios tautos prigimties, to pačio kaip rusų pravoslavų tikėjimo.
Galima būtų suabejoti autoriaus objektyvumu, nes G. Visockas visada palaiko tik Azerbaidžaną, tuo tarpu armėnai šioje knygoje vaizduojami kaip blogiečiai. Tai manes iki galo neįtikina, be to, darant tokia išvadą reikia gerai žinoti šia temą, turėti daug kompetencijos ir sąžiningumo.
Visa tai autorius turi, bet į Azerbaidžaną jis žiūri per daug susižavėjusio šia šalimi žmogaus akimis, o tai gali trukdyti siekiant tiesos ir teisingo padėties nušvietimo. Bet knyga „Didžioji Karabacho paslaptis” – pirmiausiai grožinės literatūros kūrinys, todėl kai kurie netikslumai šio žanro knygoms yra leistini, svarbiausia, kad knyga yra parašyta įdomiai su daug intriguojančių pasakojimų ir daugeliui nežinomų faktų, todėl traukia skaitytoją, tą tvirtinu iš savo asmeninės patirties. Tad, mielas Lietuvos skaitytojau, nepagailėk vieno savo vakaro šiai įdomiai knygai, tikrai nesigailėsi ją perskaitęs.
Šiandien šių eilučių autorius linkęs optimistiškiau žvelgti į ateitį. G7 ir NATO vadovų susitikimai byloja, jog Vakarai tarsi nusprendė daugiau nebeflirtuoti su Kremliaus išsigimėliu. Tiek Vašingtonas, tiek Briuselis, tiek Londonas keičia taktiką – daugiau nei tris mėnesius abejoję, tūpčioję Vakarai dabar nusprendė siekti absoliučios Ukrainos pergalės. Rems ją finasiškai, siųs daug galingos, modernios ginkluotės. Siųs tiek, kiek reikės.
Ukrainos fronte – rimtas proveržis
Ukrainos prezidento administracijos patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Aleksejus Arestovičius birželio mėnesio įvykius tarptautinėje arenoje vadina „esminiu lūžiu“. Jo manymu, į gerąją pusę pakrypo Vokietijos kancleris Olafas Šolcas ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. Jų – nebeatpažinti. O ką jau bekalbėti apie Didžiosios Britanijos premjerą Borisą Džonsoną, kuris atvirai pasityčiojo iš V. Putino pomėgio demonstruoti neva raumeningą krūtinę kalnų fone sėdint ant arklio. Vakarai jau užsiima tikromis, o ne išgalvotomis, ne dirbtinai sukurtomis problemomis. Jau vis mažiau vakariečių politikų Kijevą prievartauja konfliktą su Kremliumi reguliuoti „išimtinai taikiomis priemonėmis, suteikiant agresoriui teritorinių nuolaidų“.
Dabar ne tiek svarbu, kodėl Vakarai atsikvošėjo. Akivaizdu, jog Vakarus žavi ukrainiečių drąsa bei pasiaukojimas karo frontuose bei šiurpina Rusijos vadovybės žiaurumai bombarduojant civilius objektus, įskaitant prekybos centrus. Nūnai svarbiausia – Berlynas, Paryžius ir Vašingtonas su Londonu išsiblaivė po kelis dešimtmečius trukusio apdujimo, girdi, su Kremliumi įmanoma susišnekėti, esą be Kremliaus neįsivaizduojama Vakarų civilizacija. Žinoma, kai Vakarų politikai skelbia padėsiantys Ukrainai visur ir visada, linkiu neprarasti budrumo. Tokiais atvejais praverčia JAV gyvenančio atsargos karininko Gario Tabaxo atsargumas: „kol vakarietiškų ginklų dėka Ukrainos kariškiai nepereis į puolimą, tol tvirtinsiu, jog Vašingtonas ir Briuselis tepadeda Kijevui žodžiais, maitina niekuo neparemtais pažadais“.
Griuvėsiai po Rusijos kariuomenės apšaudymų Ukrainoje. EPA – ELTA foto
Taigi galime brėžti atsargią išvadą, jog Vladimiro Putino šiandien niekas nebebijo. Net Kazachstano prezidentas, viename svarbiame forume atvirai paskelbęs, jog nepripažins prorusiškų separatistinių darinių Luhansko ir Donecko regionuose esant valstybėmis. Nebijo net Vilnius, subtiliai priminęs Maskvai, jog tranzitas į Kaliningradą driekiasi būtent per jos teritoriją, ir Lietuva turinti teisę jį apriboti ar net blokuoti.
Tiesa, Europos Komisija nei iš šio, nei iš to pakėlė triukšmą, esą Lietuva, skirtingai nei likusi Europos Sąjunga, taikanti Rusijai griežtas ekonomines sankcijas, privalo Rusijai daryti kažin kokių išimčių. Tikiuosi, EK išsipagirios – ims blaiviau žiūrėti į „tranzito klausimą“. O Lietuvos vadovai pasiųs išimtis sugalvojusius EK biurokratus „po velnių“. Pasiųs taip toli, kad daugiau niekam iš EK „gudruolių“ nekils mintis mokyti Lietuvos, kaip jai pravartu reguliuoti „žemyninius kelius į Karaliaučių“. Tikroji diplomatija – ne visuomet atsargūs, neutralūs, malonybiniai aikčiojimai. Tikroji diplomatija – tai ir aštrūs epitetai. Kitaip apkiautę biurokratai tebeskraidžios padebesiais, pliurps nesąmones, kurps nesusipratimus.
Ukraina. Masinė kapavietė Bučoje. EPA-ELTA nuotr.
Beje, ar mūsų ambasadorius Europos Sąjungoje ponas Arnoldas Pranckevičius visiems EK nariams išsamiai išguldė, jog Rusija dabartinę Kaliningrado sritį administruoja neteisėtai, jog Kaliningrado sritis – tai ne vokiškos, ne lenkiškos žemės, o visų pirma – Mažoji Lietuva? Ar EK pirmininkė Ursula von der Leyen išsamiai supažindinta su Prūsijos, Mažosios Lietuvos istorija? Jei ne, tai leiskite paklausti, ką gi Europoje veikia mūsų ambasadorius? O gal manote, jog atvirai pateikiami klausimai ambasadoriams – nekorektiški? Mano įsitikinimu, klausiama turi būti įvairiausiais tonais – ir griežtai, ir piktai, ne vien nusižeminus, ne vien įsitikinus, jog ambasadorius tam ir paskirtas, kad nieko konkretaus nepasakytų. Jei vadovausimės taisykle, jog „tyla – gera byla“, tuomet ir ateityje turėsime tokią Europą, kuri pajėgi svarstyti vien gėjų, pabėgėlių, abortų klausimus, o štai karo prevencija, agresoriaus pažabojimas, karo nusikaltėlių gaudymas – ne jų nosiai.
Po Rusijos atakų Kyjive. EPA-ELTA nuotr.
Todėl negalėjo nepatikti Seimo Saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno ištarti žodžiai, esą žmogaus teisių gynėjai, kaltinantys lietuvius barbariškai besielgiant su nelegaliais migrantais, – lyg iškritę iš Mėnulio. Labai taiklus apibūdinimas.
Žodžiu, laukiu nesulaukiu, kada Ukraina pereis į kontrpuolimą. Tuo pačiu perspėju saugotis netikrų pranašų, šūkaujančių, esą Ukrainos – Rusijos konfliktą būtina kuo greičiau užbaigti „taikos derybomis“. Žodis „taika“ – gražus, viliojantis, siektinas. Taika – geriau nei karas. Tačiau drįstu manyti, jog konfliktą svarbiausia užbaigti ne taikiai, ne derybomis, o teisingai, sąžiningai, principingai. Auka turi atgauti tai, ką buvo praradusi, agresorius – sulaukti griežčiausių bausmių. Kaip byloja Pasaulio istorija, taikiomis derybomis konfliktai neužbaigiami. Taikiomis derybomis dažniausiai konfliktai tik užšaldomi – iki naujo kraujo praliejimo. Agresorius labai retai sutinka gera valia atiduoti tai, ką neteisėtai pagriebė.
Štai kodėl pabrėžiu: taikos derybos tarp Rusijos ir Ukrainos įmanomos tik tuomet, kai ukrainiečių kariai išvys rusų kariškius iš visų savo žemių. Visi kiti pasiūlymai kuo greičiau Ukrainai sėstis prie derybų stalo – pasalūniški, išdavikiški, Kremliaus įtakos agentų arba „naudingų idiotų“ pakuždėti.
Džiaugiuosi, jog Lietuva laikosi aiškios, konkrečios pozicijos – jokių nuolaidų Kremliui dėl Ukrainos. V. Putinas privalo triuškinančiai pralaimėti, kad ne tik jis pats, bet ir visi kiti jį kada nors pakeisiantys prezidentai bijotų kreivai pažvelgti Ukrainos pusėn. Štai tada 2022-ųjų vasario mėnesį Rusijos pradėta invazija bus teisingai atmušta.
Apie lietuvišką akibrokštą 2012-aisiais metais
Tačiau naudodamasis šia proga noriu prisiminti vieną atvejį, kuomet kvailiojo … Lietuva. Kada ir kodėl elgėmės neteisingai? Tai nutiko lygiai prieš dešimt metų – 2012 metų gegužės 10 dieną. Tąsyk Lietuvos Seime balsavimui buvo pateikta rezoliucija „Dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Šioje diskusijoje aktyviai kalbėjo net vienuolika Lietuvos parlamentarų (dauguma jų šiandien – nebe parlamentarai).
Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ginčytasi iki užkimimo, kuo šis pareiškimas naudingas arba nenaudingas. Mano supratimu, nesvarbu, ar toji rezoliucija anuomet buvo palaiminta balsų dauguma. Bet kuriuo atveju – bereikšmis popiergalis. Vis tiek Azerbaidžanas 2020-ųjų pabaigoje buvo priverstas per 44 dienų trukusį karą jėga susigrąžinti jam priklausančias teritorijas. Nes veik tris dešimtmečius trukusios derybos tarp Baku, Jerevano ir Vakarų akivaizdžiausiai bylojo, jog iš ilgai trunkančių svaičiojimų apie taiką ir ramybę – maža naudos.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Šiuo konkrečiu atveju skandalingiausia – visai kas kita. Skandalingiausia, kad nė vienas tame plenariniame posėdyje dalyvavęs lietuvis seimūnas nepareiškė, jog konfliktą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos būtina sureguliuoti teisingai. Visi tarsi apkerėti šaukė „taikiai, taikiai, taikiai“. Tačiau niekas iš jų viešai nepaklausė, ar Lietuvoje esama politikų, žurnalistų, istorikų, kurie būtų studijavę azerbaidžanietiškus, turkiškus archyvus apie Karabacho praeitį? Niekas iš posėdyje kalbėjusiųjų nepasidomėjo, ar kas nors iš Lietuvos atstovų buvo pravėręs armėniškų archyvų duris? Juk ši aplinkybė – svarbi. Prieš pakeliant ar nepakeliant balsuoti ranką būtina išmanyti Pietų Kaukazo praeitį (šį regioną mes kur kas blogiau pažįstame nei Rusiją, kad galėtume brėžti griežtas išvadas).
Liūdna, kad niekas iš kalbėjusių neištarė ir dar vienos svarbios pastabos: remiantis tarptautine teise Karabachas priklauso Azerbaidžanui, ir visos armėniškos jėgos, administruojančios šį regioną, – neteisėtos, privalo kuo greičiau nešdintis lauk. Niekas iš lietuvių parlamentarų nesušuko: o juk Armėnija – neteisi, todėl oficialusis Vilnius teturi vieną pareigą – reikalauti armėnų pajėgų pasitraukimo iš Hankendžio, Šušos, kitų Karabacho miestų, gyvenviečių. Jei Lietuvai rūpi tiesa ir teisingumas, Lietuvos politikams turi rūpėti ir maždaug milijono iš gimtųjų žemių išvytų azerbaidžaniečių pabėgėlių likimas.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
Bet 2012-ųjų gegužės mėnesį lietuviai parlamentarai elgėsi maždaug taip, kaip visai neseniai tarė amerikiečių politikas Henris Kisendžeris, reikalavęs, jog Ukraina padovanotų Rusijai naujų savo teritorijų – klusniai sėstųsi su V. Putinu prie apskritojo stalo. 2012-ųjų gegužės 10-ąją lietuviškieji henriai kisindžeriai prievartavo Azerbaidžaną nusileisti Armėnijos teritorinėms pretenzijoms, nors tarptautinė teisė dar ir šiandien skelbia, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas.
Kodėl lietuviai politikai kvailiojo 2012-ųjų gegužės mėnesį, – nežinau. Tikiuosi, jog daugiau panašių akibrokštų mes neiškrėsime niekad niekada ir niekas negalės mūsų kaltinti taikant „dvigubus standartus“ – vienokius Rusijai ir kitokius – Armėnijai.
Duomėdamasis Azerbaidžano – Armėnijos konfliktu dėl Karabacho sulaukdavau labai daug kvailų, primityvių priekaištų, kaltinimų. Per pastaruosius dešimt metų nutiko įvairiausių kuriozų. Ypač jų pabirdavo kaip iš rėčio, kai iš spaustuvės parsivežiau „Juodojo Sodo bylą“, o po kelerių metų – „Ilgą kelionę į Hankendį“. Jei visus šmeižtus sudėčiau į krūvą, o jei dar konkrečiai įvardinčiau, kas juos, kaip ir kodėl platina, – galėčiau parašyti išsamią prisiminimų knygą. Gal kada nors taip ir pasielgsiu. Intrigų ir gandų platinimas – labai įdomi tema.
Šiandien tenoriu papasakoti apie paskutinįjį nustebinusį nutikimą. Į Vilnių iš Estijos sugrįžo vienas pažįstamas žurnalistas. Nei draugas, nei bičiulis. Bet kai pakvietė pasišnekučiuoti sostinės centre, sutikau. Buvo smalsu, kuo užsiima, kuo domisi.
Tik nuoširdaus pokalbio neturėjome. Vos tik padovanojau „Ilgą kelionę į Hankendį“ bei „Didžiąją Karabacho paslaptį“, – čia pat susiraukė. Puolė akis draskyti – kaip aš drįstu palaikyti azerbaidžaniečius? Man beliko gūžtelėti pečiais. Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Tokia oficiali Vakarų, įmant ir Lietuvą, pozicija. Jei esame sąžiningi lietuviai, privalome atmesti visas religines, istorines, kultūrines simpatijas ir antipatijas. Ieškokime tikrųjų tiesų. Tai, kad šiandien Armėnijoje – itin sudėtinga padėtis, nes ten tarpusavyje pjaunasi dvi kardinaliai priešingos jėgos, viena linkusi Azerbaidžanui grąžinti prieš kelis dešimtmečius užgrobtas žemes, kita – dantimis ir nagais tam prieštaraujanti, – Azerbaidžanas niekuo dėtas. Patys neteisėtai, naudodami karines priemones ir klastojimus, užgrobė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių ir, norom – nenorom, įsivėlė rimtą konfliktą. Naiviai manė, jog Azerbaidžanas susitaikys su šiomis netektimis. Naiviai tikėjo, jog atpildo nesulauks. Dabar, kai Baku beveik visą Karabachą sėkmingai susigrąžina, Armėnijoje kilęs sąmyšis. Oficialusis Jerevanas iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti savo rankose bent trupinius. Bet jam, regis, nesiseka. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas laviruoja. Dar nežinia, kuri armėnų grupuotė laimės.
Žurnalo „Karabachas” viršeliai
Mano supratimu, Lietuva privalo džiaugtis Azerbaidžano pergalėmis, nes tai bus dar vienas tarptautinis pavyzdys, bylojantis, kad okupantai, įsiveržę į svetimas žemes, ilgainiui atsiduria ties suskilusia gelda. Armėnija – tarsi mažoji šiandieninės Rusijos kopija.
Bet mano pašnekovas buvo kategoriškas. mane kaltino neišmanymu. Kokie jo argumentai? Kai jis kadaise tarnavo viename iš sovietinės armijos dalinių, dislokuotų Azerbaidžane, jį buvo sumušę azerbaidžaniečiai. Supratau, kad gavo lupt nuo azerbaidžaniečių net ne vieną sykį.
Štai pagrindinis ir vienintelis iš Estijos atvykusio žurnalisto argumentas: mes privalome palaikyti Armėniją, nes jį apie 1985-uosius kariuomenėje apstumdė jaunuoliai iš Azerbaidžano.
Mano argumento būta kitokio: o jei tave būtų sumušę estai, tu ir Estijos nekęstum, džiaugtumeisi, jei ją užpultų, sakykim, Rusija?
Žodžiu, pokalbis neužsimezgė. Atvirai kalbant, dar tokio idiotiško argumento, kodėl Lietuva turėtų remti Armėnijos pastangas išlaikyti savo rankose Karabachą, nesu girdėjęs. O juk mano pažįstamas nėra kvailas. Ir aukštuosius mokslus krimto, ir daug rimtų knygų perskaitė. Ir vis tiek asmenines nuoskaudas laiko svarbiausiu argumentu narpliojant tarptautinius reikalus. Pavojingi tokie išminčiai…
Naudodamasis proga šiandien skelbiu nedidelę ištrauką iš neseniai dienos šviesą išvydusios knygos „Didžioji Karabacho paslaptis“. Ten aprašomas panašus nutikimas.
XXX
Gintaras Visockas
„Zagonščikas“ – nebūtinai KGB agentas
Jau kitą rytą, deramai neatsigavęs po kelionės įtampų, Mikis sėdėjo namuose prie rašomojo stalo ir bandė visa tai, ką sužinojo Azerbaidžane, paversti įdomiais, patraukliais straipsniais. Židinyje linksmai traškėjo pliauskos, ant stalo kampe garavo puodelis su kava. Mikis dirbo. Kasdien rytais – po šešetą ar net aštuonetą valandų barškino kompiuterio klavišais. Po pietų pertraukos peržiūrėdavo, ką prirašęs. Ir taip beveik mėnesį. Jokių pramogų, pasilinksminimų. Kol nebrūkštelės paskutinio sakinio, tol, nusprendė, niekur nevaikščios. Neblaškys minčių. Gyvens tarsi asketas.
Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija
O Mikio priešai, patyrę, jog vaikinas grįžo iš beveik dvi savaites trukusios kelionės, ir, analizuojant pranešimus azerbaidžanietiškoje spaudoje, toji kelionė buvo sėkminga, net perbalo iš pykčio. Nepaklusnusis blondinas, nepanorėjęs perbėgti pas armėnus, vis dar neišvoliotas purve. Šūkaliojimai, esą žurnalistas tapo Azerbaidžano draugu susigundęs azerbaidžanietišku konjaku, atrodytų neįtikinamai, primityviai. Taip prikibti galima prie bet ko.
Beje, šie priekaištai kenktų lietuviams, kurie išsijuosę gina Lenkijos, Izraelio, Armėnijos, Gruzijos, Baltarusijos interesus, domisi, pavyzdžiui, Indija ar Brazilija. Jei anie nuoširdžiai, be užkulisinių interesų, viešojoje erdvėje pasakoja lenkiškas, žydiškas, armėniškas, gruziniškas, baltarusiškas, indiškas istorijas, kodėl negalima tvirtinti, jog ir Mikis pasirinko azerbaidžanietiškąją temą natūraliai? Giedriui Drukteiniui leidžiama išleisti knygą „Izraelis, žydų valstybė“, Rimvydui Valatkai – „Jogailos akmenį“, Virginijui Savukynui – autorinėse televizijos laidose ieškoti lenkiškų, žydiškų argumentų, kuriais neva perspjaunami lietuviškieji argumentai, o štai Mikio susidomėjimas Azerbaidžanu – įtartinas? Žvelgiant atidžiau – jokio įtartinumo. Vaikinas turi nenuginčijamą alibi – tai 1994-ųjų kelionė į Grozną pas čečėnus. Po pusmečio, 1995-aisiais, parsiradęs iš Šiaurės Kaukazo vaikinas lietuviškiems leidiniams pateikė ilgoką „Čečėnijos dienoraštį“ apie šaunius Džocharo Dudajevo čečėnus. Dabar atėjo metas atidžiau pasižvalgyti po Pietų Kaukazą. Akivaizdu, jog Mikis nuoseklus.
Vis tik intrigantai aptiko silpnąją Mikio pusę. Jie iššniukštinėjo, kuo vaikinas užsiėmė 1984–1986 metais, kai tarnavo viename iš Maskvos karinėje apygardoje dislokuotų statybos pulkų. Taip, Mikis beveik iškart buvo įdarbintas pas vieną majorą raštininku. Kiek vėliau – raštininku pas darbų vykdytoją statybose. Tarnybos nepavadinsi labai sunkia. Plytų netampė, griovių nerausė (sunkiau tebuvo sugrįžus vakarais į dalinį ir savaitgaliais, kai neveždavo į darbus; tuomet kuopos vadas Diadko atsigriebdavo prigalvojęs įvairiausių nesąmonių – žygių, treniruočių, krosų).
Žvelgiant priekabiai – įtartina. Prisiminkime: į lietuvius anuomet žiūrėta nepatikliai – vakariečiai, tik ir laukiantys, kada pasitaikys proga sprukti iš Sovietų Sąjungos. Tačiau analizuojant objektyviai, šauktiniai iš Baltijos šalių garsėjo kaip darbštūs, pareigingi, sąžiningi vaikinai. Jei draugiškai paprašysi, atliks kokybiškai ir nė minutės nepavėluos.
Tačiau priešai išsiaiškino, kad, be vadinamųjų „pisoriaus“ užduočių, Mikiui atiteko dar vienos svarbios pareigos. Drauge su kitais kareiviais iš trečiosios kuopos išsiųstas lenkti nugarą į milžinišką slaptą mokslinį institutą beveik pačiame Maskvos centre Mikis stebėtinai greit, vos po kelių savaičių, ten tapo dar ir „zagonščiku“.
Net neaišku, kaip tiksliai į lietuvių kalbą išverčiamas žodis „zagonščik“. Tiesiog kiauras paras lindėdamas ankštoje darbų vykdytojo būdelėje prie telefono Mikis karts nuo karto sulaukdavo skambučių iš instituto teritoriją saugojusių KGB karininkų. Civilių švarkus dėvintys, pistoletais ginkluoti KGB karininkai pranešdavo, prie kurių vartų Mikiui būtina atlėkti – vakarinių, rytinių ar pietinių. Instituto teritorija – milžiniška. Sparčiu žingsniu Mikis tik po pusvalandžio pasiekdavo atokiausius vartus. Atėjęs į sargybinio postą pasirašydavo specialiame žurnale, jog savo žinion perima į teritoriją įvažiuojantį sunkvežimį su plytomis, vamzdžiais ar skiediniu. Tada įsitaisydavo greta vairuotojo. Mikio pareiga – prižiūrėti, jog šoferis nieko nefotografuotų, nieko nefilmuotų. Pagal instrukciją Mikis privalėjo vairuotoją sekti net tuomet, jei šis užsimanydavo į tualetą.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Sunkvežimį iškrovus, Mikis palydėdavo vairuotoją atgal prie vartų, pro kuriuos įvažiuota. Sunkvežimiui išvingiavus iš teritorijos, žurnale suraitydavo parašą, jog incidentų neužfiksuota. Suprask, šoferis elgėsi taip, kaip jam liepta: neišlipo iš automobilio kabinos, nesišnekėjo su kareiviais, nesidomėjo, ką veikia žmonės baltais chalatais jau įrengtuose 12–14 aukštų korpusuose.
Tokių reisų per dieną pasitaikydavo keliolika. Mikis vos spėdavo lakstyti nuo vienų vartų ligi kitų. Bet kareiviui – tai prestižinis užsiėmimas. Svajonė. Mikio nedraugai, suuodę apie „zagonščiko“ pareigas, puolė šią žinią platinti visoje Lietuvoje. Esą tokias pareigas KGB skirdavo tik labai patikimam, patikrintam kareiviui.
Ir vis tik, kodėl instituto vadovybės akys pakrypo Mikio pusėn? Intrigantai nutylėjo, jog vaikinas, be sąžiningumo, dar turėjo aukštąjį išsilavinimą. Būtent dėl šios priežasties jį pasirinko. Jaunuolis lengvai nurungė armėnų tautybės kareivį, taip pat pretendavusį tapti „zagonščiku“. Darbų vykdytojui labiau patiko aukštąjį išsilavinimą turintis atviras, nuoširdus „pribaltas“, nei itin suktas, slidus, tinginiauti mėgstantis Ara iš aukštosios mokyklos Jerevane. Tas Ara visur gudraudavo, visur ieškojo naudos. Darbų vykdytojui tai nepatiko. Štai tokia buitinė paslaptis.
Dabar belieka paklausti, kodėl Jerevane gyvenantis Ara paskambino į Vilnių? Armėnas, su kuriuo Mikiui teko tarnauti toje pačioje kuopoje ir pusantrų metų beveik kasdien važinėti į kompleksą „Iks“, jį atpažino iš publikacijų, pasirodžiusių rusų kalba azerbaidžanietiškuose leidiniuose. Arai, žinoma, nepatiko proazerbaidžanietiška Mikio laikysena. O gal užantyje laikė pyktį, jog Mikiui, o ne jam kadaise atiteko prestižinės „zagonščiko“ pareigos. Todėl pasiteiravo Vilniuje gyvenančių tautiečių, gal galėtų kuo pagelbėti. Taip Vilnius sužinojo apie prestižinę „zagonščiko“ tarnybą. Ara atsiuntė net specialų laišką armėnų ir rusų kalbomis. Vilniuje tekstas buvo išverstas į lietuvių kalbą. O vienas ypač bjaurus Mikio nedraugas, eidamas, sakykim, į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, Seimo Užsienio reikalų komitetą ar Prezidentūrą, su savimi visuomet pasiimdavo ir lietuviškai išguldytą Aros pasakojimą apie neva Maskvoje dar sovietinių saugumiečių užverbuotą blondiną. Jei tik pasitaikydavo proga, tą laišką intrigantas visuomet kyšteldavo Mikio knyga „Juodojo Sodo tragedija“ susidomėjusiam parlamentarui ar diplomatui – tegul susipažįsta ir su liudininko Aros įtarimais.
Bet Mikio galva tuo metu plyšo visai nuo kitų rūpesčių. Priešiškais šmeižtais jis neturėjo kada domėtis. Negi užčiaups jiems burnas? Tegul loja. Protingi atsirinks, o patikliems, naiviems – aiškink neaiškinęs, vis tiek nesupras. Svarbiausia kuo greičiau, kuo tiksliau, kuo įdomiau surašyti azerbaidžanietiškas istorijas. Vaikinas dirbo pasiraitojęs rankoves: kas dvi–tris paras dienos šviesą išvysdavo nauja publikacija.
Kai jau buvo paskelbta dešimtoji, Mikis netikėtai sulaukė žinios, jog vėl yra kviečiamas į Azerbaidžaną. Kaip visuomet: 2–3 dienas truks oficialioji konferencija, o po jos Mikis turi teisę pasirikti specialiąją kelionę į bet kurį Azerbaidžano regioną, kur tik panorės.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
Mikis iškart sutiko. Tik kokį regioną pasirinkti? Jis labiausiai norėjo keliauti į Karabachą – pamatyti garsiąją Šušą, kultūrinę Azerbaidžano sostinę, bei pasisvečiuoti Hankendyje, oficialiojoje Karabacho sostinėje. Tačiau 2017 metais Karabache dar šeimininkavo okupacinės Armėnijos pajėgos. Į Karabachą patekti proazerbaidžanietiškai nusiteikusiems žurnalistams buvo neįmanoma.
Mikis vylėsi, jog laisvą Karabachą anksčiau ar vėliau pamatys. Juk tiesa – ryžtingai nusiteikusių azerbaidžaniečių pusėje. Kad ir kaip būtų sunku, jie būtinai susigrąžins prieš kelis dešimtmečius prarastas žemes.
Azerbaidžaniečiai negali gyventi be Karabacho. Tai – gyvybės ar mirties klausimas. Kaip kadaise lietuviai dainavo „mes be Vilniaus nenurimsime“, taip ir azerbaidžaniečiai turi savo posakių apie Karabachą. Tiesiog reikia truputį luktelėti. Tuomet jį būtinai pakvies pasisvečiuoti…
Dabar, kai knygynų lentynos lūžta nuo knygų gausos, sunku išsirinkti, ką vertėtų būtinai perskaityti. Čia pateikiu keletą nuotraukų, kuriose užfiksuotos mane sudominusios knygos.
Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto
Jerevanas, birželio 4 d. (dpa-ELTA). Armėnijoje per protestus prieš vyriausybės vadovą Nikolą Pašinianą yra sužeistųjų. Keli demonstrantai buvo sulaikyti.
Sostinėje Jerevane penktadienio vakarą vyko vyriausybės priešininkų susirėmimai su policija. Apie 20 žmonių, tarp kurių yra pareigūnų, buvo sužaloti, jiems prireikė medikų pagalbos, pranešė universitetinės klinikos atstovė.
Protestuotojai susirinko prie N. Pašiniano rezidencijos. Jie vadino premjerą „išdaviku“ ir reikalavo jo atsistatydinimo.
Demonstracijos Jerevane vyksta jau nuo balandžio vidurio. Jos nukreiptos prieš N. Pašiniano politiką, susijusią su ginčijamu Karabacho regionu. Demonstrantai kaltina jį ketinant atiduoti Azerbaidžanui dalį Karabacho teritorijos, kurią vis dar kontroliuoja armėnai.
Didelė dalis prieš tai Armėnijos kontroliuoto Karabacho po abiejų šalių karo 2020 metų rudenį atiteko Azerbaidžanui. Tai sukėlė didelę politinę krizę Armėnijoje. Nors N. Pašinianas pernai laimėjo naujus rinkimus, šalis nerimsta. Daugelis armėnų ir toliau kaltina jį pralaimėjus karą. Stebėtojai prognozuoja, kad galimi nauji rinkimai.
Armėnijos opozicija. EPA-ELTA nuotr.
Jerevanas, birželio 3 d. (ELTA). Penktadienio vakarą Jerevane, prie vyriausybinių vilų komplekso, kur gyvena Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, prasidėjo opozicijos šalininkų ir policijos susirėmimai. Kaip praneša naujienų agentūra „Interfax“, pareigūnai naudoja kurtinamąsias granatas, specialiąsias priemones, sulaiko protestuotojus.
Anksčiau Armėnijos parlamento pirmininko pavaduotojo Išchano Sagateliano vadovaujama eisena atžygiavo nuo Vyriausybės rūmų prie N.Pašiniano rezidencijos, kad susitiktų su juo ir perduotų opozicijos reikalavimus.
Jerevane nuo balandžio 17 d. vyksta opozicijos rengiamos antivyriausybinės akcijos, eitynės ir mitingai. Protestų bangą Armėnijoje sukėlė ministro pirmininko N. Pašiniano kalba parlamente, kurioje jis pasiūlė „nuleisti kartelę Karabacho statuso klausimu“ ir paragino pasirašyti taikos sutartį su Azerbaidžanu.
Opozicinės partijos kaltina N. Pašinianą ketinant atiduoti Azerbaidžanui dalį Kalnų Karabacho teritorijos, kurią vis dar kontroliuoja armėnai.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Baku, gegužės 27 d. (dpa-ELTA). Per ateinančius metus į Karabachą turėtų sugrįžti iki 4 000 azerbaidžaniečių, kurie buvo tapę pabėgėliais šalies viduje, penktadienį Baku žurnalistams sakė Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeihunas Bairamovas.
Tikimasi, kad 2023 metais sugrįš nuo 3 000 iki 4 000 perkeltųjų asmenų, sakė Dž. Bairamovas. Tai būtų pirmoji didelė grįžtančiųjų grupė nuo konflikto pabaigos 2020 metais.
Šiuo metu Baku tiesia keletą kelių susisiekimui tarp Karabacho ir vakarų Azerbaidžano, sakė jis. Be to, buvo imtasi bendrų pastangų išvalyti teritoriją nuo daugybės minų.
2020 metais Azerbaidžanas atgavo didelę Karabacho dalį, kurią dešimtmečius kontroliavo Armėnija.
Apie grįžimą į Karabachą pranešta po to, kai neseniai buvo paskelbta ES vadovaujama iniciatyva sudaryti taikos sutartį tarp šių dviejų buvusių sovietinių kaimynių.
Jei klausiate, ar šių eilučių autoriui patinka Švedijos ir Suomijos ketinimai įsilieti į NATO, tai atsakymas būtų kategoriškas: taip, labai patinka. Remiu visomis keturiomis.
Tačiau negaliu neprisiminti, ką esu girdėjęs, kai prieš keliolika metų viename lietuviškame įtakingame leidinyje daug rašiau karinėmis temomis. Berengiant karinį priedą „Vardan Lietuvos“ anuomet teko svečiuotis pas vokiečių, danų, lenkų, latvių, estų, čekų, belgų kariškius. Keletą sykių specialios komandiruotės buvo organizuotos ir Švedijon bei Suomijon. Užtektinai aukšto rango suomių ir švedų majorų, pulkininkų, generolų būtinai teiraudavausi, kodėl Stokholmas ir Helsinkis nestoja į NATO. Juk kartu būtume stipresni. Drauge – drąsiau, ramiau. Suomių ir švedų kariniai ekspertai atsakydavo, jog jiems nėra ko veržtis į NATO, mat jie, skirtingai nei mes, karštakošiai lietuviai, moka susitarti su Rusija. Maskvos neerzina, bet ir neišduoda savų interesų. Maždaug taip – moka laviruoti.
Negalėčiau tvirtinti, jog suomiški ir švediški paaiškinimai pasirodė itin įžeidūs. Tačiau pasipūtimo ir arogancijos niuansų įžvelgiau: tik pamanyk – jie moka derėtis su Kremliumi, o temperamentingieji lietuviai – tepykdo Kremlių!
Šiandien norėčiau atvirai paklausti anų suomių ir švedų: kas atsitiko, kad kardinaliai pakeitėte nuomonę? Praradote gebėjimus laviruoti?
Žinoma, Suomiją ir Švediją būtina kuo greičiau priimti į NATO. Nepaisant karčios tiesos: narystės NATO aljanse šiandien labiausiai nusipelnė Ukraina. Jei gyvenimas šioje Žemėje klostytųsi pagal doros, sąžinigumo, padorumo principus, Stokholmas ir Švedija turėtų kukliai palaukti, nes per daug ilgai svarstė, skaičiavo, lygino, derėjosi. O Ukraina privalėjome priimti nedelsiant, nes ji ne žodžiais, ne deklaracijomis, ji krauju įrodinėja, kas yra tikroji demokratija ir tikrasis teisingumas.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Juolab niekam neleistina atsainiai žvelgti į NATO narės Turkijos priekaištus. Oficialioji Ankara elgiasi labai teisingai, kai garsiai ir atvirai įvardina savus priekaištus. Taip ir turėtų būti organizacijoje, kur susirinkę draugai, bičiuliai, partneriai. Privalu liautis stumdyti Turkiją tarsi antrarūšę valstybę. Šitaip sakydamas galvoju ne tik apie Skandinaviją, bet ir apie Baltijos šalis. Į Europos Sąjungą priimti Turkijos neskubame, vadinamąjį armėnų genocidą 1915-aisiais pripažinome nė nežvilgtelėję į turkiškus archyvus. Jei Turkija poną Giuleną laiko savo priešu, mes būtinai tvirtinsime atvirkščiai. Jei Turkija kariauja su kurdų grupuotėmis, tuos kurdus būtinai laikysime šventais.
Jokiu būdu nesakau, kad Turkija visur ir visuomet – teisi. Bet man atrodo, jog rimčiau įsiklausyti į Turkijos interesus – būtina. Kitaip anksčiau ar vėliau sulauksime dienos, kai Turkija ignoruos mūsų interesus. Šiandien taip ir atsitiko. Dar visai neseniai buvo kvailai įkliuvusi Lietuva, nes keletą dešimtmečių labai atvirai nuolaidžiavo Rusijos satelite tapusiai, svetimas žemes okupavusiai Armėnijai. O kai Lietuvai prireikė, kad Turkija palaimintų Baltijos šalių gynybos planus, turkai pusiau juokais, pusiau rimtai atkirto: „tegul dabar jus gins padoriosios Armėnijos kariuomenė”.
Panašiai nutiko ir skandinavams. Suomija ir Švedija, matyt, manė, kad jos turinčios teisę ignoruoti Ankarą su Stambulu – niekad neprireiks turkiškos paramos. Prireikė. Toks gyvenimas. Pavojinga pamiršti patarlę: nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti vandenį.
Beje, ant to pačio grėblio vėl lipame. Kokias išvadas galėčiau brėžti po Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos vizito Pietų Kaukaze? Štai kas nepatiko. Po susitikimo su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu buvo surengta bendra spaudos konferencija. Remiantis oficialiais pranešimais, Azerbaidžano lyderis šnekėjo ne vien apie bendradarbiavimus ekonomikoje. Jis analizavo ir Karabacho temą. Analizavo tai, kas Azerbaidžanui šiandien labai svarbu. Tuo tarpu Lietuvos vadovas kalbėjo tik apie ekonominius bendradarbiavimus. Tyčia ar per žioplumą nutylėjo kovų dėl Karabacho skaudulius. Netikiu, kad Azerbaidžanas neįsidėmėjo šios lietuviškos „smulkmenos“.
Prezidentas Gitanas Nausėda su oficialiu vizitu lankosi Azerbaidžane. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Iškalbinga ir tai, kad Azerbaidžanas specialiai pagerbė kadaise Baku gyvenusio ir dirbusio lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės – Mickevičiaus atminimą. Rašytojas vertas, kad Azerbaidžane jo vardas skambėtų kuo plačiau. Tačiau ar prezidento G. Nausėdos patarėjai supranta, kad dabar ir Lietuva privalo atsakyti tuo pačiu – Vilniuje turėkime bent vieną azerbaidžaniečiams svarbią paminklinę lentą, biustą ar net paminklą. Draugystė vaisinga tik tuomet, kai ji abipusė. Kitaip tai jau – ne draugystė. Tačiau mes vėl greičiausiai pasielgsime nei šiaip, nei taip. Ironiškai kalbant, vietoj azerbaidžaniečiams svarbaus paminklo savo aikštėse pastatysime dar vieną … armėnišką chačkarą, primenantį apie 1915-ųjų tragediją. Nors, vėl akcentuoju, niekas iš mūsų niekad nestudijavo turkiškų archyvų (armėnai į savus archyvus tyrinėtojų kažkodėl neįsileidžia), todėl apie tuos įvykiu neturime išsamios informacijos.
O ką mūsų prezidentas veikė Armėnijoje? Džiaugėsi demokratiniais Jerevano pasiekimais ir perspektyvomis šiai šaliai įsilieti į Europą. Vaikiškas naivumas. Nejaugi tie, kurie svetimas žemes laiko užgrobtomis, vilkina jų grąžinimą teisėtiems šeimininkams, nesilaiko duoto žodžio Briuselyje ir Strasbūre, vadintini demokratais? Nejaugi tikrai manome, jog europiniai pinigai, kuriuos Briuselis skirs Armėnijai, šį sykį jau nebus išgrobstyti?
Dar viena tema: Amerikos karinė parama Ukrainai. Šiandien ji tarsi velniškai didelė – dešimtys milijardų. Bet išklausę ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, kuris lygina, kiek Vašingtonas anuomet skyrė lėšų, pavyzdžiui, Afganistanui ir kiek dabar atseikėja Ukrainai, – pamatysime, jog turime painų Gordijo mazgą. O jei palyginsime, kiek karinės pagalbos, skaičiuojant procentais, Ukrainai šiandien skiria Estija ir kiek Ukrainai duoda JAV, vėl apstulbsime. Amerika greičiau skūpi, nei dosni Ukrainai.
Trys kaukės. Slaptai.lt foto
Kaip šį sykį neprisiminus JAV nuolat kartotų žodžių, jog Vašingtonas nepripažįsta 1940-aisiais surengtos Baltijos šalių okupacijos. Labai svarbūs, labai reikalingi pareiškimai. Ačiū už tą laikyseną. Be jos būtume galbūt visai prapuolę. Būtent Amerika pralaužė geležinę Blogio imperijos geležinę uždangą. Bet kai 1990-ųjų kovo 11-ąją Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, JAV neskubėjo pripažinti iš Sovietų Sąjungos drąsiai pasitraukusios Lietuvos. Pirmiausia mus pripažino Islandija ir Danija. Be abejo, netikiu, kad Reikjavikas ir Kopenhaga, prieš žengdami šį žingsnį, nebūtų pasitarę su Vašingtonu, nebūtų sulaukę Vašingtono palaiminimo. Ir vis tik atidžiau lygindami, kas ir kaip, matysime, kad JAV atkūrė su mumis diplomatinius santykius viena iš paskutiniųjų – tik 1991-ųjų rugsėjo 2 dieną, jau gerokai po tragiškos Sausio 13-osios ir po 1991-ųjų rugpjūčio mėnesį Maskvoje žlugusio pučo.
Taigi kaip pažiūrėsi: žodžiais labai garsiai rėmė, o kai atėjo metas pripažinti – viena iš paskutiniųjų. Štai kodėl mums visuomet reikalingi palyginimai. Tik gretindami, tik sverdami matome visus kampus. Kartais labai vertinga žvilgtelėti į veidrodį – pamatyti save ir savo partnerius tarsi iš šono, tarsi kitomis akimis…
Latvijos gynybos ministras Artis Pabriksas – Azerbaidžano televizijos laidoje
Youtube.com erdvėje teko matyti Azerbaidžano televizijos CBC.az laidą, kurioje Anastasija Lavrina kalbino Latvijos gynybos ministrą, Latvijos Vyriausybės vadovo pavaduotoją Artį Pabriksą.
Pasirodo, gegužės pradžioje šis aukšto rango Latvijos politikas ne tik dalyvavo svarbiuose susitikimuose su Azerbaidžano valdžia sostinėje Baku, bet ir aplankė keletą teritorijų, kurias 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą Azerbaidžanas sugebėjo išvaduoti iš Armėnijos okupacijos gniaužtų.
Remiantis šiuo videointerviu galima brėžti išvadą, kad Latvija labai principingai remia Azerbaidžaną, atkuriantį savo teritorinį vientisumą, palaiko su šia šalimi dalykiškus, pragmatiškus santykius, ieškodama bendrų ekonominių, finansinių projektų tiek energetikos, tiek transporto srityse, tiek atkuriant iš armėnų atkovotą Karabachą. Ponas A. Pabriksas aiškiai pabrėžė, jog Latvija vertianti ir branginanti draugystę su Azerbaidžanu, Azerbaidžaną laiko patikima, įtakinga valstybe.
Latvijos gynybos ministras A. Pabriksas neslėpė, jog Latvija palaiko draugiškus santykius ir su Turkija, su kuria taip pat bendradarbiauja pačiose įvairiausiose srityse, įskaitant karinę ginkluotę.
Klausydamasis šio beveik 25 minutes trukusio pokalbio svarsčiau, o kaip su Azerbaidžanu ir Turkija sekasi bendrauti Lietuvai? Pavyzdžiui, kiek aukšto rango Lietuvos politikų ir pareigūnų jau viešėje iš Armėnijos išvaduotoje Šušoje? O gal vis dar mūsų valdžia mano, jog Azerbaidžanas pasielgė netinkamai, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžinęs jam pagal visas tarptautines teises priklausantį Karabacho regioną? Gal vis dar gaila Armėnijos, kuri šiandien draskoma į dvi priešingas puses: vieni armėnai supranta, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl nusikalstama dėl jo kariauti su Baku; kiti rėkia, esą būtinas naujas karas su Azerbaidžanu dėl šio neva armėnams priklausančio regiono. Taigi dar nežinia, kas laimės Jerevane – sveikas protas ir pagarba tarptautinėms taisyklės ar barbariškumas, agresyvumas ir žiaurumas.
Žodžiu, Latvijos gynybos ministro vizitas į Baku svarbus dar ir dėl to, kad ši Baltijos šalis aiškiai demonstruoja savo poziciją: Azerbaidžanas turėjo teisę susigrąžinti Karabachą (iš beveik tris dešimtmečius trukusių taikos derybų nebuvo jokios naudos), o armėnų pretenzijos į šias žemes – neteisėtos.
Beje, internetinėje erdvėje gausu armėnų blogerių, kurie nūnai atvirai pasakoja, kas dėjosi Karabache 1994- 2020 metais, kai šias žemes kontroliavo vadinamasis Karabacho klanas.
Štai – keletas ištraukų: „Kiek daug provokatorių šiandien šaukia, esą Šušą reikia armėnams susigrąžinti bet kokia kaina, nes šis miestas armėnams – šventas. Šie pareiškimai demagogiški, juokingi. Mes, armėnai, puikiai prisimename, kaip Karabacho klanas elgėsi Šušoje 1994-2020 metais.
Šuša. Kalnų Karabachas. Štai kas liko po armėnų valdymo iš Chano rūmų
Tiek armėnų generolai, tiek armėnų bažnyčios tarnai, tiek armėnų politikai pirmiausia puolė dalinti azerbaidžaniečių namus ir butus. Ne už dyką, o už pinigus. Pardavinėjo svetimą turtą tarsi savąjį. Butą ar nedidelį namuką Šušoje buvo galima įsigyti tik už 2 tūkst. JAV dolerių. Nė vieno buto dykai nedavė net armėnų pabėgėliams iš Šaumiano rajono. Vienas garsus armėnų šventikas Šušoje į kairę ir dešinę taip sėkmingai pardavinėjo nekilnojamąjį turtą, kad tapo milijonieriumi ir šiandien sočiai gyvena JAV.
Armėnai šaukia, kad jiems Šuša labai brangi, vertinga. Tačiau per 26-erius metus į šį miestą atsikėlė gyventi tik 2965 armėnai. Pasaulyje – net 11 milijonų armėnų, bet Šušoje per paskutiniuosius tris dešimtmečius apsigyventi panoro mažiau nei trys tūkstančiai armėnų. Argi tai nėra iškalbingi skaičiai?
Per 26 metus Šušoje nebvo įkurta nė vieno restorano. Tiesiog gėda – nebuvo kur normaliau papietauti. Nebuvo nė vieno baseino, kur galėtum paplaukioti. Niekas niekad čia nerengė nemokamų, labdaringų koncertų. Nesugebėta organizuoti viešojo transporto, jungiančio Šušą su Karabacho sostine, nors abu miestus teskyrė vos 8 kilometrai. Čia nepastatyta nė vienos naujos gamyklos, neįrengta nė vienos vaikų žaidimo aikštelės.
Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai
Užtat čia veikė prabangus viešnamis, kuriame linksminosi ne tik Karabacho klano bosai, bet ir žinomi Armėnijos politikai. Užtat Šušoje veikė kalėjimas, kuriame kalinti niekuo nenusidėję kariai ir niekuo neprasikaltę verslininkai. Jie ten buvo kankinami tol, kol už juos būdavo sumokama išpirka arba šie sutikdavo perleisti savo verslą.
Tiesa, Karabacho klano atstovų dėka į Šušą buvo perkelta Kultūros ministerija. Daug šiam projektui skirtų pinigėlių atsidūrė ne tose piniginėse ir kišenėse, kur jie turėjo atsidurti. Be to, klano žmonės šioje įstaigoje įdarbino savo žmonas, vaikus, meilužes, seseris.
Šušos cerkvės tapo pinigų plovimo įstaigomis…“
Tokių komentarų viešojoje erdvėje – vis daugiau, vis gausiau. Baisieji Karabacho klano nusikaltimai, kuriuos Armėnijos valdžia kruopščiai slėpė, iškyla į paviršių. Tampa žinomi plačiąjai Armėnijos visuomenei.
Azerbaidžano Mokslų Akademija. Kalba istorikas Algimantas Liekis, knygos „Tautų kraustymai Kaukaze” autorius
Apie tai, kas iš tiesų dėjosi Karabache, kai jį valdė okupacinės Armėnijos pajėgos, derėtų rimčiau susidomėti ir Lietuvos politikams, diplomatams. Nes karts nuo karto Lietuvoje vis dar daromos grubios politinės klaidos bet kokia proga teisinant Armėniją ir nepagrįstai priekaištaujant Azerbaidžanui.
Sakykim, 2017-ųjų metų kovo 3 dieną Azerbaidžano Mokslų Akademijoje istorikas prof. Algimantas Liekis pristatė savo veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Į šį renginį atvyko per penkiasdešimt žinomų Azerbaidžano politikų, istorikų, žurnalistų. Šiame renginyje nebuvo tik Azerbaidžane reziduojančių Lietuvos diplomatų. Nebuvo ne todė, kad jų neinformavo ar jie neturėjo laiko. Lietuvos diplomatai ignoravo renginį greičiausiai tik todėl, kad istorikas palaikė Azerbaidžano teisę į Karabachą. Tiksliau tariant, nebuvo palankus Armėnijai.
Tokių lietuviškų nesusipratimų, deja, vis dar gausu.
Nikolas Pašinianas ir rusiški naikintuvai
Jerevanas, gegužės 2 d. (dpa-ELTA). Per naujus protestus prieš ministrą pirmininką Nikolą Pašinianą Pietų Kaukazo Armėnijos Respublikos sostinėje Jerevane suimta 250 žmonių.
Policija itin griežtai elgiasi su demonstrantais, tarp kurių yra parlamento narių, pirmadienį Armėnijos žiniasklaidai sakė opozicijai priklausantis parlamento vadovo pavaduotojas Išchanas Sagatelianas. Sulaikytieji kaltinami pasipriešinimu valdžiai.
Demonstracijos prieš vyriausybę visiškai nuskurdusioje buvusioje sovietinėje respublikoje vyksta jau kelias dienas. Sekmadienį opozicija centrinėje aikštėje priešais Jerevano operos ir baleto teatrą įkūrė nuolatinę stovyklą, kurią ketina išardyti tik atsistatydinus ministrui pirmininkui N. Pašinianui. Demonstrantai užblokavo daugybę sostinės gatvių. Nauji protestai paskelbti pirmadienio vakarą.
Protestai nukreipti prieš N. Pašiniano politiką Kalnų Karabacho regione, dėl kurio nesutaria Armėnija ir Azerbaidžanas. Didžioji dalis anksčiau Jerevano kontroliuotos teritorijos atiteko Baku po 2020 m. rudenį kilusio karo tarp abiejų šalių. Tai sukėlė rimtą politinę krizę Armėnijoje.
Nors pernai N. Pašinianas laimėjo naujus rinkimus, daugelis armėnų vis dar kaltina jį pralaimėjus karą. Armėnija dabar siekia taikos susitarimo su savo nedraugišku kaimynu Azerbaidžanu, tarpininkaujant tarptautiniu mastu, įskaitant Rusiją. Kol kas paliaubas tarp azerbaidžaniečių ir armėnų kalnuotame regione stebi Rusijos kariai. Ginkluoti susirėmimai pasienyje nuolat kartojasi.
Vis daugiau ženklų, jog Vakarų civilizacija tampa išties padoria, sąžininga, principinga. Ką turiu omenyje, tardamas šiuos žodžius?
Tiek JAV, tiek kitos NATO bei Europos Sąjungos šalys vis drąsiau ir gausiau tiekia rimtos ginkluotės nuo agresoriaus narsiai besiginančiai Ukrainai. Net vokiečiai, dar visai neseniai gėdingai tūpčioję vietoj ir bejėgiškai skėsčioję rankomis (iš pradžių žadėjo Kijevui atsiųsti tik šalmų ir medicininės įrangos), dabar jau prabilo net apie sunkiosios ginkluotės siuntas. Ne tik pažadėjo, bet jau siunčia.
Džiugu, kad vis daugiau Vokietijos politikų kritikuoja buvusios kanclerės Angelos Merkel politiką nuolaidžiavus Kremliaus diktatoriui, kad vis daugiau vokiečių mano, jog šalis turėtų bausti su Vladimiro Putino naftos ir dujų kompanijomis bendradarbiavusius vokiečius, įskaitant buvusį kanclerį Gerhardą Šrioderį. Kliūna ir dabartiniam kancleriui Olafui Šolcui, kad pirmosiomis valandomis, vos tik Rusija užpuolė Ukrainą, šis politikas apsiribojo dviprasmiškais pareiškimais, nė nemanydamas Ukrainai duoti nė vieno šovinio. Vokietija pritarė Ukrainai ir tuomet, kai ši nepageidaujamu savo žemėje paskelbė Vokietijos prezidentą Franką – Valterį Štaimajerį (Frank-Walter Steinmeir), pagarsėjusį tuo, kad Kijevo ir Maskvos derybų metu Ukrainai brukte bruko pražūtingas, tik V. Putinui naudingas formules.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
JAV politika taip pat pasikeitė. Kardinaliai pasikeitė. Vasario 24-ąją oficialusis Vašingtonas pasielgė itin šlykščiai, siūlydamas Ukrainos prezidentui Volodymirui Zelenskiui sprukti iš šalies. JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) garantavo V. Zelenskiui politinį prieglobstį. Žvelgiant giliau, J. Bidenas kvietė V. Zelenskį išduoti Ukrainą. Kvietė bėgti – tapti iš skęstančio laivo sprunkančia žiurke. J. Bidenas pasižymėjo ir tuo, kad karo išvakarėse nedavė Ukrainai ginklų, skūpiai dalino finansinę paramą, neskubėjo į Ukrainą atsiųsti JAV ambasadoriaus. Vašingtonas netikėjo, jog ukrainiečiai išsilaikys bent keletą parų? Manė, kad įvykiai klostysis panašiai, kaip Krymo okupacijos dienomis?
Kaip ten bebūtų, šiandien J. Bideno neįmanoma atpažinti. JAV pagalba Ukrainai – neįkainuojama. Jau ko vertas vien 40-ies valstybių gynybos ministrų pasitarimas JAV karinėje bazėje Ramšteine (Vokietija).
Taigi neprabėgo nė kelios karo savaitės, ir Vakarai išvydo, kaip narsiai ir sėkmingai ukrainiečiai gina savo laisvę. Vakarams tapo gėda, kad taip ilgai pataikavo V. Putinui, kad taip paniškai bijojo jo „popierinės kariuomenės“. Vakarai atsikvošėjo. Vakarai ėmė išties ginti laisvę ir demokratiją. Ne žodžiais, o konkrečiais darbais.
Kaip sako Ukrainos prezidento tarnybos patarėjas, karinės žvalgybos darbuotojas Aleksejus Arestovičius (Marko Feigino internetinė televizija), Vakarai dabar jau lenktyniauja, kas Ukrainai greičiau ir daugiau atveš sunkiųjų artilerijos pabūklų, tankų, priešlėktuvinių ginklų. Šis karinės žvalgybos ekspertas mano, kad Vakarų pasikeitimai po Ukrainos sėkmingo pasipriešinimo agresoriui, – ne vienadieniai. Jie – giluminiai. Vakarai – sukrėsti, kaip pasielgė Kremlius, ir Vakarai daugiau nepuls ant kelių prieš V. Putiną. Vakarai taip pat susigėdę, kaip jie bjauriai egoistiškai elgėsi pastaruoius kelis dešimtmečius, nuolaidžiaudami V. Putinui.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas
Įsidėmėtinas ir Ukrainos prezidento V. Zelenskio interviu, kurį jis prieš keliolika dienų davė Kijevo požeminiame metropolitene. Klausantis Ukrainos prezidento raginimų, jog Vakarai, jei jiems tikrai rūpi demokratija, padorumas, teisė ir sąžiningumas, privalo siųsti Ukrainai rimtų ginklų dar sparčiau, dar gausiau. Nes kiekviena uždelsta valanda – tai naujos mirtys.
Svarbu tai, kad kalbėdamasis su Vakarų žurnalistais V. Zelenskis išskyrė Azerbaidžaną, kuris, jo žodžiais tariant, elgiasi labai garbingai ir principingai. Ukraina dėkinga Azerbaidžanui už humanitarinę pagalbą. Oficialusis Kijevas puikiai supranta, jog azerbaidžaniečiams tiekti ginklus Ukrainai kol kas sudėtinga, nes patys turi panašių bėdų kaip Ukraina (Armėnijos karinės pajėgos išvytos dar ne iš visų Karabacho vietovių, nors, remiantis tarptautine teise, Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija).
Įsidėmėkime – Ukrainos prezidentas aiškiai, nedviprasmiškai padėkojo Azerbaidžanui už pagalbą. O Armėnijai – nė menkiausio „ačiū“. Kodėl – akivaizdu. Prisiminkime istoriją, kai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas atidavė Rusijos kariuomenei keletą savo modernių naikintuvų, puikiai žinodamas, jog Maskva juos siųs į Ukrainos frontą. Prisiminkime tuos prie Rusijos ambasados Jerevane surengtus mitingus, kurių dalyviai smerkė „fašistinę Ukrainą“ ir liaupsino „taikdariškąją Rusiją“. Mitinguotojai net prašė, kad nedelsiant būtų pasiųsti kariauti prieš ukrainiečius. Galų gale prisiminkime ir akimirkas, kaip oficialusis Jerevanas elgėsi, kai buvo užpulta Gruzija, okupuojamas Krymas…
Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai
Negarbingo Armėnijos elgiasio pavyzdžių – vis daugiau. Štai Kazachstanas pareiškė, jog gegužės 9-ąją nesiruošia švęsti jokių pergalių, rengti karinių paradų. Taip kazachai nusprendė palaikyti Ukrainą, o ne Rusiją. Kazachstanas remia ukrainiečių kovą, o Rusijos agresiją – smerkia. Ir štai neiškentęs Rusijos TV žurnalistas Tigranas Keosajanas youtube.com kanale paskelbė kupiną pagiežos ir pykčio komentarą, esą kazachai – ir šiokie, ir tokie. Ofciali Kazachstano valdžia pasmerkė T. Keosajaną. Ypač įdomus kazachų žurnalisto Armano Šurajevo atkirtis. Žurnalistas pabėžė, jog kazachai – padori tauta, todėl gins tuos, kurie teisūs.
Nikolas Pašinianas ir rusiški naikintuvai
Jūs klausiate, kuo čia dėta Armėnija, jei T. Keosajanas – Rusijos žurnalistas? Taip, oficialiai jis – Rusijos pilietis. Kaip ir jo žmona Margarita Simonian, liūdnai pagarsėjusi Rusijos propagandistė, stojusi Kremliaus pusėn. Peržiūrėjus pastaruosius jų abiejų viešus pareiškimus viešojoje erdvėje, tampa akivaizdu, kad jie – ne tik mirtini Azerbaidžano priešai. Jie – dar ir Ukrainos, Moldovos, Gruzijos (Sakartvelo) priešai. Jie – fanatiški Kremliaus ruporai, kuriems tiesa ir teisingumas – nė motais. Jie senų seniausiai nusispjovę į valstybių teritorinį vientisumą apibėžiančias tarptautines taisykles. Jie nepasmerkė Kremliaus išpuolių prieš Moldovą, Gruziją (Sakartvelas). Jie net užkimę neigia, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas priklauso Azerbaidžanui, ir azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo žemes arba derybų, arba karo keliu. Žodžiu, jie – agresyviai besielgiančios Armėnijos šalininkai.
Tigranas Keosajanas
Šį komentarą parašiau todėl, kad mūsų politikai, politologai, žurnalistai atkreiptų dėmesį į dviprasmišką Jerevano elgseną bent jau dabar. Oficialusis Vilnius smerkia Vengriją ir Bulgariją, kai šios neskuba paremti Ukrainos, o štai Armėnijos – nekritikuoja net už kur kas bjauresnius žingsnius. Žiūrėk, dar pakvies dalyvauti Rytų partnerystės programose…
Kodėl? Lietuvoje pilna savų simonianų ir keosajanų? Lietuviai jau protestavo Vilniuje prie Rusijos, Vengrijos, Vokietijos ambasadų. O prie Armėnijos ambasados dar nebuvo nė vienos protesto akcijos, nors Armėnija taip pat verta pasmerkimo.
Armėnija ir Azerbaidžanas ruošiasi taikos deryboms. EPA-ELTA nuotr.
Jerevanas, balandžio 7 d. (AFP-ELTA). Armėnija ir Azerbaidžanas, Jerevano duomenimis, ruošiasi taikos deryboms besitęsiančiame konflikte dėl Karabacho. Dėl to per ES tarpininkaujamus pokalbius trečiadienį Briuselyje susitarė Armėnijos vyriausybės vadovas Nikolas Pašinjanas ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, ketvirtadienį pranešė Armėnijos užsienio reikalų ministerija.
Rengtis deryboms patikėta abiejų šalių užsienio reikalų ministrams.
Abiejų šalių vyriausybės prieš tai pareiškė esančios iš principo pasirengusios taikos pokalbiams. Armėnija ir Azerbaidžanas dešimtmečius ginčijasi dėl Karabacho kontrolės. 2020 metų rudenį tarp šalių kelias savaites vyko nuožmūs mūšiai, per kuriuos žuvo daugiau kaip 6 500 žmonių. Susirėmimai 2020 metų lapkritį baigėsi paliaubų susitarimu, kurį pasiekiant tarpininkavo Rusija. Nuo tada būta pavienių mūšių, per kuriuos neišvengta žuvusiųjų ir sužeistųjų.
Kovą Rusija pirmą kartą apkaltino Azerbaidžaną pažeidus paliaubas. Maskva po šešių savaičių susirėmimų 2020-aisiais Kaukazo regione dislokavo karius. Jei įtampa čia vėl paaštrėtų, tai gali būti našta Rusijai, nes dešimtys tūkstančių rusų kareivių jau kariauja Ukrainoje.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir naikintuvai
Gintaras Visockas
Šių metų balandžio pradžioje „The Boston Globe“ apkaltino proarmėniškus lobistus JAV Kongrese, kad šie, talkindami Armėnijai, talkina tuo pačiu ir Rusijai. Nes Jerevanas visuomet bičiuliavosi ir tebesibičiuliauja su Kremliumi nepaisant karts nuo karto pasitaikančių trinčių.
Omenyje turimas Polo Anuzio straipsnis, kuriame klausiama, kodėl JAV Kongreso atstovai remia prorusišką separatistinę respubliką. Būtent toks straipsnio pavadinimas.
Beje, kai kalbama apie „prorusišką separatistinę respubliką“, dažniausiai omenyje turimi dariniai, kuriuos Kremlius dirbtinai, naudodamas grubią karinę jėgą, įkūrė Ukrainos teritorijoje -Donbaso ir Luhansko regionuose.
Polas Anuzis – asociacijos 60 Plus prezidentas, Pagyvenusių žmonių asociacijos vadovas, buvęs Respublikonų partijos Mičigano valstijoje pirmininkas. Dar labai svarbu – jis yra lietuvių kilmės.
Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai
Sakydamas „prorusiška separatistinė respublika“ teksto autorius P. Anuzis šį sykį turėjo omenyje ką kitą. Jis kalbėjo apie Karabachą, kurį iš Azerbaidžano 1992 – 1994 jėga atėmė Rusijos remiama Armėnija ir šį Azerbaidžanui priklausantį regioną tebevadina Arcahu (per 2020-ųjų rudens karinę kampaniją Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, susigrąžino apie tris ketvirtąsias šios teritorijos ir linkęs kuo greičiau atsiimti visas likusias). P. Anuzis kritikuoja į Kongreso žvalgybos komitetą nuo Kalifornijos išrinktą Adamą Šiffą, kuris rūpinosi, jog Amerika Azerbaidžano teritoriją užgrobusiems armėnų separatistams, būtent separatistams, iš valstybės biudžeto atseikėtų gražaus pinigėlio. Šią savo idėją A. Šiffas stūmė drauge su kongresmenais Frenku Pallone ir Džeku Špeieriu iš Demokratų partijos.
Teksto autorius tvirtina suprantąs A. Šiffą. Jis išrinktas Kalifornijoje, kur gausi ir įtakinga armėų diaspora. Jis gali teisintis, esą tiesiog atlieka pareigą savo rinkėjams. Bet bandymai nors vienu doleriu paremti vadinamąjį Arcahą, tai tas pats, kaip finansiškai remti apsišaukėles Donbaso ir Luhansko liaudies respublikas. Tai tas pats, jei kongresmenas Šaltojo karo metais, kai Lietuva kentė sovietų okupaciją, būtų prašęs pinigais paremti Lietuvos socialistinę respubliką, t.y. Lietuvą užgrobusius sovietų okupantus.
Laimė, separatizmą remiantis projektas neįtrauktas į darbotvarkę. Tačiau pasirodė švelnioji versija. Jei negalima atseikėti tiesiogiai Karabachą išlaikyti savo įtakos zonoje siekiantiems armėnų separatistams, tai gudraujama 45 milijonus dolerių skirti separatistus remiančiai Armėnijai, ir dar 2 milijonus dolerių skirti Karabacho teritorijos išminavimui, nors patys armėnų separatistai jį ir užminavo.
Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas
P. Anuzis primena: kai Europos Taryba liepė Rusijai sustabdyti veržimąsi į Ukrainą, Armėnijos atstovas nepalaikė šio Europos reikalavimo. Armėnijoje – net dvi karinės rusų bazės, pagal sutartis įsikūrusios ilgam. Kai Kazachstane kilo neramumai, oficialusis Jerevanas rūpinosi, kad KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, kur pirmuoju smuiku griežia Kremlius) pajėgos įžengtų į Kazachstaną ir ten gintų Rusijos interesus. Neleistina užmiršti: Rusija finansavo JAV esančias armėnų organizacijas, kad šios amerikiečius kiršintų su turkais (Turkija – NATO narė). Niekam ne paslaptis, jog 1970 – 1980 metais KGB finansavo armėnų teroristinę organizaciją „Dašnakcutiun“. O kur dar žinia, jog Armėnija perdavė Rusijai keturis savo naikintuvus drauge su lakūnais, kad šie skristų bombarduoti Ukrainos?
Laimė, armėnų lobistai Amerikoje sulaukia vis daugiau rimtų klausimų.
Lietuvoje formuojasi keista politinė srovė, kurios atstovai painioja sąvoką „teritorinis vientisumas“ su terminu „demokratija“. Įtariu, jog šios dvi skirtingos temos kaitaliojamos ir priešinamos specialiai – kad susipainiotų ir Lietuvos skaitytojai bei žiūrovai. O gal tai – ne tiek specialus, kryptingas sąvokų painiojimas, kiek nuvalkiota „dvigubų standartų“ politika, tik pridengta kita suknele?
Štai ką turiu omenyje? Jei valstybė, žvelgiant oficialiojo Vilniaus akimis, yra demokratinė arba bent jau pareiškusi, jog siekia demokratijos, svajoja apie demokratiją, tai ji, lietuvių politologų, politikų, žurnalistų manymu, turinti teisę ginti savas teritorijas. Jei šalis, oficialiojo Vilniaus žvilgsniu, nėra demokratinė, iš jos tarsi atimama teisė rūpintis savo žemių apsauga. Tokiai valstybei neva negalima vadovautis tarptautinėmis normomis dėl „teritorinio vientisumo“.
Vienas iš paskutiniųjų keistų akibrokštų viešojoje erdvėje – Lietuvos tarptautinių santykių ir politikos instituto (TSPMI) dėstytojo Vyčio Jurkonio straipsnis „Rusijos kaimynystėje atsivėrė senas konfliktas: įtaria suokalbį tarp didžiųjų žaidėjų“, pasirodęs delfi.lt portale ir LNK „Žiniose“ (kovo 29-oji).
Politologas V.Jurkonis sunerimo, ar tikrai Karabache esančiame Farrucho kaime buvo iškelta Azerbaidžano vėliava? Štai pirmoji citata iš jo teksto: „Todėl, kad suokalbį prieš Jerevaną mes galėjome stebėti ir prieš metus, kuomet gana keisti partneriai bendradarbiavo – ir Azerbaidžanas, ir Turkija, ir taip pat Maskva leido tam karui vykti. Jis ruseno ir anksčiau, bet iš principo matėme milžinišką eskalaciją. Ir Kremlius iki tam tikros linijos nebuvo prieš šiuos veiksmus“.
Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai
Kita citata: „Jau matėme prieš metus, jog Kremlius savotiškai bando bausti Jerevaną už tam tikras demokratines nuostatas arba norą judėti demokratijos link“.
Trečioji citata: „Teigiama, kad Azerbaidžano kariai net pareikalavo, kad rusai iš Karabacho patrauktų Armėnijos karius“.
Manau, iš šių kelių sakinių susidarėte nuomonę, kokias nuotaikas mums perša TSPMI dėstytojas. Žinoma, V.Jurkonio tekste esama teisingų išvadų. Tačiau bendroji pozicija – šokiruoja. Jis nutyli svarbiausią klausimą – kam priklauso Karabachas, įskaitant ir Farrucho kalną?! Jei ši teritorija – Armėnijos, tuomet Azerbaidžanas tikrai elgiasi bjauriai. Bet juk Karabachas, remiantis tarptautine teise, yra Azerbaidžano teritorija, kurią 1988 – 1994-aisiais neteisėtai okupavo Rusijos karinių pajėgų remiama Armėnija.
Tik 2020-ųjų rudenį padedamas Turkijos per 44 dienas trukusią karinę operaciją Azerbaidžanas sėkmingai daugumą anuomet prarastų žemių susigrąžino (susigrąžino apie tris ketvirtąsias). Bet V.Jurkonis net nešnibžtelna, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl azerbaidžaniečiai, vadovaujantis sveiku protu, turi teisę savo žemėse elgtis kaip tinkami: nori – iškelia šalies vėliavą virš Farrucho, nori – veja lauk rusų „taikdarius“.
Nikolas Pašinianas ir rusiški naikintuvai
V.Jurkonis, žinoma, neužsimena ir apie tai, jog Lietuva gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, o tai reiškia, kad Lietuva pripažįsta Karabachą esant azerbaidžanietišką.
Štai šis nutylėjimas – kam priklauso Karabachas , mano supratimu, ir yra pats didžiausias nesusipratimas, iškreipiantis temos sudėtingumą.
Be kita ko, stebina ir kiti niuansai. Neva Armėnija trokšta judėti demokratijos keliu (jei Armėnijos parlamente deputatai dažnokai mušasi, stumdosi – tai jau demokratija?), todėl jai daug atleistina, ji turinti teisę nepaisyti tarptautinių taisyklių dėl šalių teritorinio vientisumo. Klausiant dar aiškiau: jei Lietuva kada nors, neduok Dieve, atsisakys demokratijos, iš jos bus galima atimti Klaipėdą bei Vilnių? Jei Rusija kada nors taps demokratinė, o Ukraina – ne, vadinasi, ukrainiečiau jau nebeteks teisės į Krymą ir Donbasą?
Vytis Jurkonis
Keistas V.Jurkonio bandymas teisinti Armėniją ir dėl pozicijos Ukrainoje: „ …karo Ukrainoje kontekste tai nėra atvirai Kijevą palaikanti valstybė, bet vis dėlto nėra ir ta, kuri kaip Baltarusija atvirai palaiko Kremlių kare su Ukraina“.
Šių eilučių autoriaus patarimas: suskaičiuokime, kiek sykių Jerevane prie Rusijos ambasados surengta antiukrainietiškų mitingų, įsidėmėkime, jog Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas padovanojo Rusijai keturis modernius naikintuvus, tegul šie bombarduoja Ukrainos miestus ir gyvenvietes, iš atminties neišbraukime Rusijos karinės bazės Giumri mieste, – ir matysime tikrąjį Armėnijos veidą.
O jei pridėsime žinią, jog Azerbaidžanas siunčia į Ukrainą humanitarinės pagalbos, kuro siuntas, jog vienas Rusijos parlamentaras pareikalavo Azerbaidžaną griežtai bausti už proukrainietišką laikyseną (tiesa, vėliau pasirodė žinių, jog atsiprašė oficialiojo Baku), bus aišku, ko verti V.Jurkonio pastebėjimai apie „atvirai Rusijos nepalaikančią Armėniją“.
Neturėkime naivių iliuzijų. Net ir dėl neva noro tapti demokratiška. Armėnija nusipelno griežto pasmerkimo. Ji – Rusijos sąjungininkė kare prieš Ukrainą. Ji – mažoji Rusijos kopija, nes vis dar pretenduoja į svetimas žemes.
Dabar, kai Rusija įklimpo Ukrainoje, prarasdama ypatingai daug karinės ginkluotės ir karių, susiklostė unikali situacija. Kariniu požiūriu Kremlius nebegali garantuoti visų savo sienų apsaugos taip, kaip iki šių metų vasario 24-osios. Tiesiog jai trūksta žmonių, ginklų.
Pasak Ukrainos prezidento atstovo, karinio eksperto Aleksejaus Arestovičiaus, Vladimiras Putinas permeta link Ukrainos karinius pastiprinimus iš visur, iš kur tik įmanoma: iš Kamčiatkos, Sibiro, Čečėnijos, Kaliningrado srities, Armėnijos… O tai reiškia, kad Rusija šiandien beveik nesaugo savo sienų. Jei saugo, tai labai silpnai. Valstybės, kurios kadaise kentėjo nuo Rusijos agresijų, prarasdamos teritorijų, turi unikalią galimybę bent jau labai garsiai reikšti pretenzijas. Žinoma, toks žingsnis – rizikingas. Įtampos kėlimas – tokia veikla, kai niekas, net išmintingiausi analitikai, nežino, kuo ji baigsis. Neramiais laikais – daug nežinomųjų.
Tačiau 2022-ųjų pavasaris – tai tas metas, kuomet Moldova turi teisę bent susimąstyti, gal gi susiklostė palankios aplinkybės susigrąžinti Padniestrę? beje, taikiai susigrąžinti. Panašių minčių turėtų kilti ir gruzinams, jei tik Sakartvele (Gruzija) nūnai nesėdėtų daug prorusiškų politikų. Japonija vėl garsiai supyko, primindama Rusijai, jog ši privalanti grąžinti jai keturias Kurilų salas, užgrobtas kaip trofėjų Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuvai verta permąstyti savo ligšiolinę politiką dėl Kaliningrado sities. Nejaugi šis Rusijos užgrobtas anklavas taip ir liks amžiams Kaliningradu? Koks tai Kaliningradas, jei tai – lietuviams itin giminingos prūsų tautos žemė, jei tai – Mažoji Lietuva, neturinti nieko bendro su Rusija? Juolab kad šios žemės, remiantis Antrojo pasaulinio karo laimėtojų parėdymais, atiduotos Maskvai administruoti tik laikinai. Beje, toks bent jau žodinis moldavų, gruzinų, japonų, lietuvių spaudimas daug svetimų teritorijų tebevaldančiai Rusijai būtų … parama Ukrainai. Rusijai būtų baugu visus karinius resursus mesti į Ukrainą paliekant nepridengtą nugarą. Šią mintį viešai leidinyje „Ukrainskaja pravda“ išdėstė Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos sekretorius Aleksejus Danilovas.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė
Tačiau šiandien vienintelis Azerbaidžanas iškrėtė Rusijai rimtą akibrokštą. Azerbaidžaniečiai prieš keliolika valandų susigrąžino Karabache esančio Farrucho kalno ir aplink išsidėsčiusių gyvenviečių kontrolę. O juk Farruchą dar visai neseniai valdė Armėnijos separatistams pataikaujantys vadinamieji rusų „taikdariai“. Bet kadangi V.Putinas, neturėdamas kitos išeities, daug Karabache neva tvarką palaikančių rusų karių permetė į Ukrainos frontą (rusų karinė bazė Armėnijos mieste Giumri taip pat beveik tuščia dėl Kremliaus nesėkmių ties Kijevu, Charkovu ar Mariupoliu), Azerbaidžanas ėmėsi ryžtingų veiksmų. Teisėtų veiksmų.
Azerbaidžanas nusiteikęs ryžtingai
Per 2020-ųjų rudenį surengtą 44 dienų trukmės karinę operaciją Baku susigrąžino ne visą Karabachą (maždaug tris ketvirtąsias). Neapibrėžtumas dėl Karabacho tvyrojo visus pastaruosius dvejis metus. Šio laikotarpio užteko, jog Azerbaidžanas dar sykį įsitikintų – armėnų separatistai nerimsta, nesudeda ginklų, nuolat rengia bjaurias diversijas, apšdaudymi azerbaidžaniečių karius (pavyzdžiui, 2021-ųjų lapkričio mėnesį armėnų teroristas Norair Mirzojan metė granatą į azerbaidžaniečių karius). Oficialusis Jerevanas ignoravo Azerbaidžano prašymą geranoriškai, savo valia, iš viso Karabacho išvesti visas savo pajėgas. Jerevaną priešintis netiesiogiai skatino į Karabachą permesti „rusų taikdariai“.
Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas
Dabar situacija kardinaliai pasikeitė. Azerbaidžanas nelinkęs daugiau laukti stebuklų. Jei tik aplinkybės – palankios, kodėl nesusigrąžinus Farrucho? Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas apimtas panikos. Azerbaidžaniečiai gali bet kada įžengti ir į Hankendį, Karabacho sostinę.
Beje, Rusijos valdžia pasipiktino tokiu Baku įžūlumu. Rusijos gynybos ministerija nusiuntė į Baku griežtą notą. Tačiau Baku neišsigando – nusiutė savąją notą, kurioje išdėstė savo priekaištus: rusų “taikdariai“ neatliko jiems skirtos misijos, armėnų separatistai tebepuldinėja azerbaidžaniečių pajėgas, Armėnija nesilaiko duotų įsipareigojimų ir t.t. Dar priminė, kad Kalnų Karabachą dabar privalu vadinti tik Karabachu. Azerbaidžaną belieka pasveikinti: jis vaduoja iš armėnų separatistų jungo savas teritorijas. Lygiai taip pat, kaip šiandien Ukraina vaduoja savas žemes nuo rusų okupantų.
Azerbaidžaną derėtų pasveikinti dar ir dėl to, jog Ukrainai teikia humanitarinę pagalbą, nepripažįsta Krymo okupacijos. O Armėnija šiandien nusipelno paniekos. Kiek Jerevane jau surengta antiukrainietiškų mitingų? Kiek sykių protestuotojai Jerevane šaukė norintys kariauti prieš ukrainiečius? Vienas iš įžūliausių Armėnijos intrigų: oficialusis Jerevanas perdavė Rusijos kariuomenei keturis modernius savo naikintuvus ir apmokytų lakūnų, kad šie, vadovaujami Rusijos generolų, pultų Ukrainą.
Šią Armėnijos išdavystę būtina įsiminti visiems proarmėniškai nusiteikusiems lietuviams. Mes turime puikią patarlę: draugą pažinsi nelaimėje.
Dabartinio Kaliningrado simbolis – tankas
Įsidėmėtinas ir Lenkijos generolo, kadaise vadovavusio Lenkijos sausumos pajėgoms, Valdemaro Skšipčako pareiškimas, esą visa dabartinė Kaliningrado sritis Rusijai priklauso neteisėtai – ji turi atitekti Lenkijai. Esą oficialioji Varšuva privalo pareikšti pretenzijas į šias žemes („Evropeiskaja pravda“ ir „Do Rzeczy“). Taip – Kaliningrado žemes Kremlius valdo neteisėtai. Bet kodėl jos turi atitekti Lenkijai, jei tai – Mažoji Lietuva? Kaliningrado sritis – tai prūsiškos, lietuviškos žemės, neturinčios nieko bendro su Lenkija. Gal pirma šis lenkų generolas tegul atsiprašo Lietuvos už Vilniaus okupaciją, pareikalauja, jog Lenkija gražiuoju grąžintų Lietuvai bent Punską, Seinus?
Taigi: būkime budrūs. Ne visuomet besidedantys draugais yra nuoširdūs bičiuliai. Šiuos žodžius pirmiausia adresuoju Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai, kuris palaiko šiltus santykius su Lenkijos prezidentu ir Armėnijos premjeru.
Draugas – JAV lietuvių laikraštis
JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org (www.draugas.org)
Jūsų dėmesiui – Bodrooo News kanale parodytas 53 minučių trukmės videointerviu su armėnų intelektualu Oniku Kardašu. Alberto Isakovo kalbinamas Onikas Kardašas pasakoja apie dašnakų nusikaltimus Karabache, svarsto, iš kur kyla jų neapykanta musulmonams, kodėl armėnų separatistai, kariaudami su Azerbaidžanu dėl Karabacho, rėmėsi Rusijos pagalba…
Slaptai.lt manymu, interviu – labai įdomus ir vertingas. Mat apie armėnų nacionalistinių, separatistinių, teroristinių grupuočių nusikaltimus pasakoja ne azerbaidžanietis, ne turkas, o armėnas.
Tai – 2-oji interviu dalis. Interviu – rusų kalba
2022.03.02; 05:45
Video grotuvas
Media error: Format(s) not supported or source(s) not found
Jūsų dėmesiui – Bodrooo News kanale parodytas 53 minučių trukmės videointerviu su armėnų intelektualu Oniku Kardašu. Alberto Isakovo kalbinamas Onikas Kardašas pasakoja apie dašnakų nusikaltimus Karabache, svarsto, iš kur kyla jų neapykanta musulmonams, kodėl armėnų separatistai, kariaudami su Azerbaidžanu dėl Karabacho, rėmėsi Rusijos pagalba…
Slaptai.lt manymu, interviu – labai įdomus ir vertingas. Mat apie armėnų nacionalistinių, separatistinių, teroristinių grupuočių nusikaltimus pasakoja ne azerbaidžanietis, ne turkas, o armėnas.
Tai: 1-oji interviu dalis. Interviu – rusų kalba. Rytoj bus paskelbta 2-oji dalis.
Video grotuvas
Media error: Format(s) not supported or source(s) not found
Kelionė iš Vilniaus į Karabachą, mirties laukai, tikėjimas gerumu ir draugyste
Kiekvieno žurnalisto misija – nušviesti įvykius ir pateikti faktus, išlaikant neutralumą. Tais sudėtingais 1990-aisiais, kai Azerbaidžanas susidūrė su kaimyninės Armėnijos agresija, daugelis netikėjo, kad tai baigsis milžinišku karu.
Pirmaisiais aktyvių kovų Karabache mėnesiais lietuvių kilmės Ričardas Lapaitis atvyko į regioną, norėdamas sužinoti tiesą – tiesą apie civilių gyventojų tragediją Karabache.
Tai pakeitė jo gyvenimą, jis nusprendė atsidėti karo žurnalistikai ir vienas pirmųjų paskleidė informaciją apie siaubingas azerbaidžaniečių žudynes Chodžaly mieste.
Praėjus trisdešimčiai metų, nusprendėme sugrįžti į tas tragiškas dienas ir išgyventi neatskleistus sudėtingos lietuvių žurnalisto karjeros aspektus pas jį svečiuose, tolimoje Lietuvoje.
***
Po žemės drebėjimo Spitake buvote Jerevane ir girdėjote šūkį „Karabachas yra mūsų”. Armėnų nacionalistams ir Armėnijos SSR komunistų partijos centriniam komitetui pareikalavus prijungti Kalnų Karabacho apskirtį prie Armėnijos SSR, etniniai santykiai regione netrukus perėjo į naują etapą – aktyvius karo veiksmus. Kaip ir kodėl šių įvykių išvakarėse atsidūrėte Karabache?
1989 m. man buvo tik 23-eji ir buvau daug keliavęs – prieš tai apkeliavau visą Sibirą, Užbaikalę ir Šiaurės Uralą. Tada visus metus praleidau už poliarinio rato, lankiausi Ukrainoje ir Moldovoje. Tačiau niekada nebuvau buvęs Kaukaze ir neturėjau nieko prieš azerbaidžaniečius ar armėnus. Pirmiausia nusprendžiau aplankyti Armėniją. Į Jerevaną atvykau dviračiu iš Vilniaus. Noriu pabrėžti, kad buvau keliautojas, o ne žurnalistas. Idėja buvo vykti per Gruziją ir Armėniją, o kadangi turėjau žemėlapį, pamačiau, kad iš Jerevano galėčiau vykti į Karabachą, ten aplankyti Šušą, Chankendį, Chodžalį, Agdamą ir tada vykti į Baku.
Chodžaly tragedijai atminti. Slaptai.lt nuotr.
Į politiką neįsitraukiau, bet iš karto pamačiau mitingą Jerevane, skirtą Karabacho separatistams paremti. Jie šaukė „Karabachas yra mūsų” ir pamatė, kaip aš su dviračiu atsisėdau ir pradėjau rašyti į dienoraštį. Jie sakė, kad azerbaidžaniečiai mus žudo, atima mūsų žemes. Žinoma, pagalvojau: taip, tai blogai, taip, tai nesąžininga. Vieną dieną berniukas iš Jerevano pasikvietė mane į svečius namo. Šeima buvo išsilavinusi. Jo tėvas buvo fizikas, o motina dirbo mokytoja, ir jie mane priėmė, neimdami iš manęs jokių pinigų. Tada atskleidžiau jiems savo tikslą ir nurodžiau, kad ketinu tęsti kelionę į Karabachą. Jie pradėjo sakyti, kad nereikėtų vykti į Azerbaidžano pusę. Posovietinėje erdvėje man to niekada nebuvo sakyta jokioje respublikoje. Matote, keliauti dviračiu nėra lengva, o aš važiavau lėtai ir dažnai stabtelėdavau, todėl turėjau daug laiko viską išanalizuoti ir pamatyti. Jie pasakė: azerbaidžaniečiai tave nužudys. Jei papulsi pas juos per vestuves, jie nupjaus tau galvą. Jie atneš tavo galvą prie stalo ir padės ant jo. Kol būsi čia, tau nieko neatsitiks, bet kai tik atsidursi Azerbaidžano pusėje, būsi nužudytas. Kadangi manęs neišleido, man kilo abejonės, ir kadangi jau taip nutiko, iš Jerevano grįžau atgal į Maskvą. Buvo planuota, kad grįšiu namo, bet aplankysiu iš Azerbaidžano pusės ne Karabachą, o tik sostinę Baku. Atėjo 92-ieji metai, ir aš nusprendžiau be dviračio nuvykti į Azerbaidžaną, o iš ten – į Vidurinę Aziją.
Trumpai papasakosiu, kodėl nusprendžiau vykti į Chodžalį. 1992 m. vasario mėn. atvykęs į Baku turėjau tikslą apžiūrėti Baku ir vykti toliau. Po kai kurių įvykių Baku mane priglaudė Šahinas Babajevas, jaunas vaikinas iš Ordubado. Per 1990 m. sausio įvykius buvo nužudytas jo brolis Rahimas Babajevas, kuris buvo palaidotas Šehidų alėjoje. Aš pas jį svečiavausi. Atvykau su tokiu nepasitikėjimu ir baime, o Šahinas buvo pirmasis mano sutiktas azerbaidžanietis, kuris man atvėrė akis, papasakojęs priešingą istoriją. Jis nekalbėjo su neapykanta apie armėnų tautą, bet išdėstė faktus apie tai, su kuo susiduria Azerbaidžanas. Jis sakė, kad Karabache vyksta stiprus karas ir žūsta civiliai gyventojai. Kai jis kalbėjo apie brolį, mačiau, kaip Šachinas pergyvena. Ten, kur jis gyveno, buvo daug pabėgėlių. Man kilo mintis, kad dėl Šahino Babajevo svetingumo ir dėl jo mirusio brolio aš vieną kartą nuvažiuosiu į Karabachą. Kadangi buvo traukinys į Agdamą, nusprendžiau nuvykti ten. Todėl ten ir atsidūriau. Naktį parašiau jam laišką ir paprašiau, kad jis pasaugotų mano daiktus, pasiėmiau kai kuriuos daiktus su savimi ir išvykau. Maniau, kad daugiau niekada nebegrįšiu į Baku, nes maniau, kad ten galiu mirti. Net neįsivaizdavau, kad bus vykdomas toks etninis valymas.
Kiekvieno žurnalisto misija – nešališkai pateikti faktus. Kaip nufilmavote šią medžiagą ir kokia buvo užsienio žiniasklaidos ir jos auditorijos reakcija?
Azerbaidžane aš neturėjau jokio kanalo žiniasklaidoje, ir įsivaizduokite, koks stiprus turi būti tavo vidus, kad ryžtumeisi tokiam žingsniui. Esu toks žmogus, kai matau užuojautos skausmą ir per jį matau visos tautos skausmą, dažnai priimu tokį sprendimą. Negalėjau įsivaizduoti, kaip bus, maniau, kad tai, ką mačiau per karą, liks mano dienoraščiuose.
Po Chodžaly žudynių prie Agdamo mečetės susirinkusios azerbaidžaniečių moterys verkė ir šaukė. Jie supainiojo mane su žurnalistu ir pasakė, kad jie nežino, iš kokios šalies esu, bet kai grįšiu į tėvynę, turiu parašyti bent vieną tiesos žodį apie tai, ką čia mačiau. Šie žodžiai privertė mane susimąstyti apie tai, kad gal reikia apsispręsti, t. y. eiti toliau ir pradėti naują karo žurnalisto kelią. Daviau jiems žodį, kad grįžęs į Lietuvą apie tai parašysiu. Kai grįžau į Lietuvą, nuėjau į laikraščio „Respublika” redakciją. Pasakysiu atvirai – kiti leidėjai būtų uždarę duris, jei būčiau atėjęs su žinia, kad armėnai išžudė visą miestą. Tačiau „Respublikoje” jie nebijojo, ieškojo naujų temų ir pamatė, kad yra karo tema, o pats žmogus buvo ir yra jos liudininkas. Redaktorius Algimantas Žukas klausė: ar tai žuvusių armėnų kūnai ir ar tai padarė azerbaidžaniečiai? Sakiau, kad priešingai, tai buvo armėnų nužudyti azerbaidžaniečiai. Jis sakė, kad mes visada rašėme, jog azerbaidžaniečiai žudo armėnus, o jūs sakote priešingai. Ar žinote, kas nutiks, jei tai išspausdinsime? Ar suvokiate, kokią „bombą” įnešėte ir kas nutiks rytoj, jei tai išspausdinsime?
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
Tada pagalvojau: kokia žiniasklaida ir kam mums reikalinga žurnalistika, jei bijome pažvelgti tiesai į akis? Bet Algimantas Žukas pasakė štai ką: aš sutrumpinsiu tavo straipsnį, o jei ir paliksiu ką nors apie Chodžaly, tai bus bomba. Jis sakė, kad rytoj jie vis tiek mus puls iš visų pusių. Kad nešokiruotume ir netraumuotume žmonių ir vaikų, panaudojome fotografiją be smurto scenų. Kovo pradžioje Lietuvos spaudoje pirmą kartą pasirodė straipsnis. Nežinojau, kad armėnų diaspora Lietuvoje siautėja, nes buvau pakeliui į Karabachą. Kitas laikraštis, „Lietuvos aidas”, rašė, kad Lapaitis meluoja, o Chodžaly įvykių nebuvo. Juos rėmė armėnų diaspora. Sužinoti, kas čia vyksta, atvyko net deputatas Akopas Akopianas. Naudodamiesi savo ryšiais, jie kreipėsi į radiją, sakydami, kad neklausykite, nes visa tai netiesa. Tuo tarpu „Respublika” išvertė straipsnį į anglų kalbą ir apie Chodžaly sužinojo visi Vakarai. Man grėsė pavojus, nes netylėjau.
Ričardai, tuoj po tos tragiškos nakties slapta atvykote į Chodžalį. Ar turėjote kokią nors galimybę patekti į tą mišką?
Praktiškai ne. Neturėjau tokių ryšių kaip kiti žurnalistai.
Neturėjau asmens tapatybės dokumento ir negalėjau pagrįsti, ką čia veikiu. Būčiau buvęs suimtas. Norėčiau pabrėžti, kad Chodžalį puolė daugiau kaip 20 kovinių dalinių su savo vadais, tarp jų ir Monte Melokonianas, o greta 366-ojo pulko buvo ir samdinių iš Prancūzijos ir Artimųjų Rytų, taip pat iš Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Nežinau, kaip jausčiausi, jei taip būtų nužudyta mano šeima. Kai pamačiau azerbaidžaniečių žurnalistą Ilgarą Jafarovą, tai man buvo išsigelbėjimas. Jis pats taip pat buvo ištiktas šoko. Tada susipažinau su Olegu Litvinu, paskui su Seydagoi Movsumovu. Vėliau sutikau Allahverdi Bagirovą – legendinį žmogų.
Pasibaigus antrajam Karabacho karui buvote Agdame. Kokie buvo jūsų jausmai? Kiek žinau, jus siejo daug prisiminimų su Azerbaidžano nacionaliniu didvyriu Allahverdi Bagirovu.
Su Allahverdi Bagirovu susipažinau per kovas Agdame, po Chodžaly įvykių. Tokius žmones kaip Allahverdi Baghirovas ir Alifas Hadžijevas, kurie gynė Chodžaly oro uostą, laikau didžiais žmonėmis. Į šiuos įvykius žvelgiame paviršutiniškai. Mes sakome, kad blogieji armėnai įvykdė žmogžudystes. Alifas paliko savo mažametes dukras ir jauną žmoną Baku ir išvyko į Chodžaly oro uostą. Kaip atrodytų, jei kas nors užpultų Rygos, Maskvos, Paryžiaus oro uostus? Tai būtų košmaras, vadintume juos teroristais, o tie, kurie gintų oro uostą, iškart taptų didvyriais visam gyvenimui. Alifas buvo Azerbaidžano vidaus reikalų ministerijos pareigūnas. Visi tie, kurie žygiavo prieš Chodžalį, ir tie, kurie žygiavo prie oro uosto, yra tarptautiniai nusikaltėliai ir teroristai, ir viskas. Alifas yra amžinas didvyris, nes jis juos gynė. Allahverdi yra tas pats. Kartą per mūšį buvau jo dalinyje. Allahverdi Bagirovas buvo tarsi uola. Jis buvo tarsi tėvas bet kuriam kareiviui, bet kuriam civiliui. Jis buvo toks žmogiškas, kad, nepaisant visų šių aukų, netapo panašus į armėnus. Štai koks skirtumas.
Kartą kartu lankėmės Nachčivaniko kaime, Askerano srityje (dabar Nachčivanly, Chodžaly sritis). Ten degė namai, buvo daug nužudytų azerbaidžaniečių kareivių. Šiame kaime armėnai žudė Chodžaly gyventojus ir žudė sužeistuosius. Buvo ūkis, kuriame stovėjo kartuvės. Viskas atrodė kaip Vietname. Kartuvėse buvo azerbaidžaniečių – pakartų ir nužudytų civilių – kraujo ir plaukų. Jis išvažiavo iš kaimo lygiu keliu palei Chodžavandą, paskui link Agdamo ir toliau. Jis nenorėjo, kad mane nužudytų, ir liepė man iš čia dingti.
Žinau tik tiek, kad po Chodžaly jis daug kalbėjosi su pažįstamais ir susitarė su vienu iš armėnų separatistų vadų Vitalijumi Balasanjanu. Net pats Balasanyanas visada jį minėjo teigiamai ir pagarbiai.
1993 m. iki Agdamo okupacijos buvo 5-6 dienos. Beje, armėnai nešaudė į Agdamo vyno fabriką. Į jį nepateko nė viena kulkų kruša, nė vienas sviedinys, nes jie norėjo jį pasilikti sau. Šiomis dienomis nuvykome prie Alachverdžio Baghirovo kapo, ir visas kapas buvo nusėtas gėlėmis, o kapavietė – nepaliesta. Taip pat norėčiau pažymėti, kad, kai žmonės grįždavo iš nelaisvės, užteko vieno azerbaidžaniečių karo belaisvių liudijimo, kad įsivaizduotume, kokie siaubingi buvo pragaro baisumai, kaip su jais buvo elgiamasi ir ką jie patyrė.
Buvote vienas iš tų, kurie dalyvavo filmuojant filmą „Begalinis koridorius” Filme galėjote pasidalyti savo prisiminimais. Kokie buvo jūsų jausmai?
Aleksandras Brokas yra pagrindinis filmo režisierius ir iš pradžių tai buvo jo idėja ir kelionė. Dalyvavo žurnalistai iš 14 šalių. Tai buvo milžiniškas darbas. Filmą žiūrėjo daugiau nei pusė milijardo planetos žiūrovų. Pristatymai vyko daugiau nei 100 pasaulio šalių. Filmą transliavo tokie kanalai kaip „Al Jazeera”, Izraelio ir Turkijos televizijos, JAV ir Europa. Pagrindinis tikslas buvo įrodyti viską, ką liudytojai pasakojo, kad niekas negalėtų prisikabinti. Praeis laikas, ir Brokas pasakys šiuos žodžius: „Po „Begalinio koridoriaus” jau galiu drąsiai sakyti, kad galiu dirbti morge. Norėčiau pabrėžti, kad nė vienas veikėjas, įskaitant mane, nenorėjo vaidinti šiame filme. Pasakysiu jums, kodėl: po to, kai papasakojau jums visus šiuos prisiminimus, man vėl buvo sunku. Kai jūs išvažiuosite, visa mano siela bus sugniuždyta. Kas dalyvavo šiame filme? Tie, kurie praėjo baisų kelią iš Chodžaly į Agdamą, arba tie, kurie pateko į nelaisvę. Prisiminimai žudo. Po to kai kurie filmo herojai norėjo nusižudyti. Iki šiol nieko nežinoma apie daugiau kaip 150 Chodžaly vyrų likimą. Tai reiškia, kad jie buvo žiauriai nužudyti ir palaidoti. Tarp jų buvo vaikų, moterų ir pagyvenusių žmonių. Jie norėjo surasti garsių žmonių lavonus, nupjauti jiems galvas ir tyčiotis iš jų. Armėnai kovojo prieš lavonus. Po kiekvienos kelionės į Azerbaidžaną grįždavau kaip lavonas. Filmuota 4 metus. Buvau visiškai pasinėręs į praeitį. Šį filmą vargu ar galima pakartoti, nes vienas iš Chodžaly puolimo organizatorių – Šahnazarianas buvo vienas iš filmo filmavimo grupės sėkmės kalvių. Filmo filmavimo grupei tai – sėkmė. Filmavimo grupei pavyko nieko nepagražinti ar pridėti. Pavyzdžiui, Šahnazarian viską pasakoja su šypsena. Galiausiai nebenorėjau važiuoti, nes buvo sunku.
Ten jie susitarė su armėnu, kuris sutiko lydėti filmavimo grupę į Chodžaly. Filmavimo grupė turėjo informacijos apie tai, kur masiškai deginami lavonai. Jie norėjo nufilmuoti šias vietas, bet Armėnijos saugumo tarnybos apie tai sužinojo ir sulaikė juos Jerevano oro uoste bei atėmė kamerą. Tada įsikišo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linkevičius ir pasakė, kad jei nenorite didelio skandalo, grąžinkite kameras ir paleiskite filmavimo grupę. Kai žiūrite filmą, Tadevosianas pasakoja apie tai, kaip politikai esą privertė pralieti kuo daugiau kraujo. Sunkiausia buvo įrodyti 366-ojo pulko dalyvavimą puolime, ir Tadevosianas paėmė žemėlapį – to meto karinį žemėlapį, kuriame buvo nurodytos 4 Chodžaly puolimo kryptys, o kiekvienoje kryptyje buvo užrašyta, kas iš kurios pusės atėjo, ir ant vienos iš pagrindinių krypčių buvo užrašyta „Ženia 2 BMP”, o Ženia buvo Jevgenijus Nabokichas, vieno iš 366-ojo pulko batalionų vadas.
Chodžaly tragedija… Ar ji panaši į kitas žudynes, nukreiptas prieš tam tikrą etninę grupę, įvykusias XX a. 9-ajame dešimtmetyje, ar skiriasi nuo kitų žudynių?
Įsivaizduokite, visas pasaulis pasikeitė, o kaimyninės šalies ideologija vis dar serga.
Chodžaly tragedijos negalima lyginti su niekuo kitu. Toks liguistas azerbaidžaniečių požiūris išliks tol, kol Armėnijos vadovybė neras jėgų pripažinti genocidą Chodžalyje. Armėnija vis dar meluoja. Armėnijos fašistinė psichologija verčia armėnus gyventi apgaulės pasaulyje. Nors daugelis Armėnijos gyventojų jau suvokia savo klaidas, jie bijo visa tai pripažinti.
44 dienas trukęs karas, kuriuo buvo siekiama išlaisvinti okupuotas Azerbaidžano teritorijas, baigėsi Azerbaidžano pergale. Nuo to laiko daugelis žurnalistų, tarp jų ir jūs, galėjo apsilankyti išlaisvintose teritorijose. Kaip jautėtės karo metu ir po to, kai atsidūrėte išlaisvintose Azerbaidžano teritorijose?
Per karą nuolat skambindavau savo draugams ir pažįstamiems Azerbaidžane. Dar karo metu supratau, kad karas baigsis mūsų pergale. Kodėl sakau „mūsų”? Nes nesvarbu, ar esi lietuvis, ar prancūzas, ar rusas – jei turi sąžinę, turi suprasti, kad tai yra žmogaus pergalė.
Po Pirmojo Karabacho karo, kai su skausmu širdyje išvykau iš Azerbaidžano, parašiau straipsnį laikraščiui „Baku Worker” ir pažymėjau, kad būtinai grįšiu į Šušą.
Visą laiką tikėjau, kad Azerbaidžanas susigrąžins Šušą.
Nufilmavęs „Begalinį koridorių” nusprendžiau kurį laiką pasilikti fronto zonoje. Lankiausi Chodžavando regiono fronto zonoje ir palei Azerbaidžano ir Armėnijos sieną.
Norėčiau pabrėžti, kad po 2016 m. balandžio mėn. kovų tapo aišku, jog vadinamoji „armėniška taika” ilgai netruks.
Žinote, aš dažnai lankiausi Hasangajos kaime, Tertero totorių rajone. Ten gyveno „priverstiniai persikėlėliai“. Iš ten plika akimi galima pamatyti Agderės miestą. Dažnai žaisdavau futbolą su vietiniais berniukais, prisimenu, kad buvo mergaitė vardu Turana. Ji labai gerai žaidė ir buvo labai maloni. Kai balandžio mūšių išvakarėse grįžau į Gasanają, Turanos nebemačiau. Man buvo pasakyta, kad jos nebėra – ji nužudyta. Pirmą kartą gyvenime nieko nesakiau. Pasijutau labai blogai ir tuomet pagalvojau, kad bailio, nužudžiusio Turaną, dienos suskaičiuotos. Žinojau, kad tai tik laiko klausimas.
Kaip Jūs jautėtės, kai iš Azerbaidžano aukščiausiojo vado, prezidento Ilhamo Alijevo rankų gavote „Dostluq“ („Draugystės“) ordiną?
Tai buvo stebuklas. Žinote, esu tik karo reporteris. Šį apdovanojimą skiriu visiems, kurie visą laiką buvo su manimi.
Gerbiamas prezidentas manimi tikėjo. Esu įsitikinęs, kad kandidatų buvo labai daug, o būti apdovanotam šiuo ordinu yra stebuklas!
Esate laikomas aktyviu žmogumi karo žurnalistikos srityje, kaip manote, kaip Lietuvos žmonės vertina genocidą, ar pavyko išsaugoti ir suteikti informacijos jaunajai kartai?
Dvigubi standartai Azerbaidžano atžvilgiu tebėra aktualūs. Kartais susiduriu su tuo, kad kai kurie žmonės nenori įžeisti armėnų jausmų, nors žino apie įvykius Chodžalyje, Karadaglyje, Mešalyje.
Pavyzdžiui, „Begalinis koridorius” buvo transliuojamas daugiau nei 100 pasaulio šalių, išskyrus Lietuvos televiziją.
Stengiuosi daryti viską, kad daugelis žmonių sužinotų tiesą apie tuos kruvinus įvykius Karabache, ir manau, kad Lietuvos visuomenė čia nėra išimtis.
Antrojo Karabacho karo metu pasaulio žiniasklaida informavo, teikė informaciją. Koks didžiausias skirtumas tarp pirmojo ir antrojo karo?
Antrojo Karabacho karo metu pasaulio žiniasklaida puikiai suprato, kad Azerbaidžanas kariavo išlaisvinimo karą ir atkūrė savo teritorinį vientisumą.
Khodžaly skausmas. Slaptai.lt
Norėčiau pažymėti, kad Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas interviu pasaulio žiniasklaidai ne kartą yra pareiškęs, kad Azerbaidžano kariuomenė nekariauja prieš Armėnijos civilius gyventojus.
Nepaisant to, kad Armėnija bombardavo Gandžą, Bardą, Terterą ir Naftalaną, Azerbaidžanas nesiėmė panašių veiksmų prieš Armėnijos miestus.
Po karo kaip žurnalistas grįžau į Šušą ir pamačiau, kaip Azerbaidžanas atstato mieste esančią armėnų bažnyčią. Priešingai nei armėnai, kurie naikino azerbaidžaniečių mečetes, antkapius ir rūmus, azerbaidžaniečiai, priešingai, atstatė jų paminklus. Tai dar kartą parodo azerbaidžaniečių kultūros lygį. Galiu drąsiai teigti, kad Azerbaidžano įvaizdis dabar yra aukšto lygio.
Kaip manote, kas pasikeitė Azerbaidžane po to, kai apsilankėte išlaisvintose teritorijose, ir ką galvojote, grįždamas namo į Lietuvą?
Kai grįžau į Karabachą, pamačiau griuvėsius ir barbariškai naikinamą azerbaidžanietišką paveldą. 30 metų jie viską sistemingai naikino. Įsivaizduokite, 30 metų jie valgė konservuotą maistą ir mėtė šiukšles visoje šioje teritorijoje, upėse ir pavertė jas sąvartynu.
Atvykau į Šušą filmuoti filmo apie Antrąjį Karabacho karą. Tačiau tuo metu jaučiausi kaip namie. Norėčiau apsistoti Šušoje, tyrinėti miesto paveldą ir būti „Šušos balsu”.
Su draugu Arūnu Sartanavičiumi ilgai filmavome filmą „44 dienos”, kurio premjera įvyks šių metų gegužę. Filmuodamas Agdame tapau vandalizmo liudininku. Mačiau, kaip kapinėse buvo išmėtyti žmonių kaulai ir kaip vandalai, ieškodami aukso, barbariškai niokojo antkapius.
Žinome, kad savo namuose turite portretą, kurį 1992 m. jums padovanojo draugas Šachinas. Kaip jaustumėtės 2022 m., žiūrėdamas į portretą?
Tuo metu Ričardas atsistoja ir kažkam paskambina.
Paminklo Khodžaly aukoms atminti fragmentas. Baku. Slaptai.lt
„Sveikinu tave, mano brangus broli Šachinai. Šiandien tavo gimtadienis, o dabar pas mane lankosi Samiras ir Suliddinas, kuris prisijungia per „Zoom”. Jie yra iš Azerbaidžano ir ima iš manęs interviu. Sveikinu tave iš visos širdies.
„Šachinai, nuėjome ilgą kelią. Vėl keliausime į Ordubadą”.
1992 m. Šachinas priėmė mane į savo namus. Kai per juodąjį sausį žuvo Šachino brolis, jis gedėjo ir nenorėjo gyventi. Jis sapnavo, kad Jėzus Kristus atėjo pas jį, ir jis tai nupiešė.
Jis padovanojo man šį paveikslą.
Jūsų „Facebook” statusas apie gerumą Pirmojo Karabacho karo metu ir po jo sujaudino daugybę žmonių. Daugelį nustebino grandininės reakcijos efektas, kad gerumas visada sugrįžta ir tampa mūsų gyvenimo epicentru. Ar tęsiasi grandininė gerumo reakcija, atsiradusi Jūsų gyvenime po Pirmojo Karabacho karo?
Ji tikrai tęsiasi. Labai džiaugiuosi, kad sutikau gerų žmonių. Gerumo srovelė virto upe.
Gerumas visada sugrįžta. Prieš šešis mėnesius susidūriau su sunkumais kuriant filmą ir nusprendžiau parašyti Azerbaidžano pirmajai poniai Mehriban Alijevai. Patikėkite, atsakymą gavau tą pačią dieną. Štai kas yra gerumas. Tikiuosi, kad filmo premjera įvyks Nizami kino teatre ir joje dalyvaus Mehriban Alijeva.
Pagrindinis mūsų filmo tikslas – pagerbti atminimą tų, kurių jau nebėra. Turiu omenyje antrųjų ir pirmųjų karų, taip pat 1918-20 metų didvyrius. Labai noriu palikti bent mažą prisiminimą.
Svečiuose – rašytojas Vaclovas Mikailionis. Vytauto Visocko nuotr.
Rašytojas Vaclovas Mikailionis – apie žurnalisto Gintaro Visocko knygas „Ieškau kelrodės žvaigždės” ir „Juodojo Sodo byla”
Ar suradai kelrodę žvaigždę? Tokį klausimą norėjosi užduoti Gintarui Visockui, išleidusiam knygą „Ieškau kelrodės žvaigždės“. Tai labai atvira ir nuoširdi, apmąstanti įpusėtą gyvenimo kelią knyga, kuriai autorius suteikė ir kitą pavadinimą – Žurnalis
to išpažintis. O kelias pasirinktas nelengvas. „Laikiau save žurnalistu, – paaiškino, – siekiančiu, jog turėtume stiprią, patikimą kariuomenę“. Tai juk žvalgybos ir kontržvalgybos sritis. Tad teko domėtis, pvz., tais Lietuvos karininkais, kurie atostogauti vykdavo į Rusiją pas savo žmonų tėvus ir sulaukdavo ten rusiškų slaptųjų rusiškų tarnybų dėmesio, tačiau pranešti apie tai kažkodėl mūsų kontržvalgybininkams būdavo nelinkę. Taigi ir Gintaras siekė, kad kuo mažiau įtartinų generolų bei pulkininkų būtų mūsų ginkluotosiose pajėgose.
Tačiau ne tik apie šnipus bei kariškius rašė jaunas žurnalistas. Tos dvi dešimtys knygon sudėtų istorijų, į kurias nori nenori teko „įsipainioti“ Gintarui, liudija, jog jam, nors ir neretai, bet tikrai pavykdavo aptikti kelrodę žvaigždę. Pavykdavo garbingai atlikti savo kaip karo korespondento misiją. Palaipsniui išugdytas karo korespondentas, prilygstantis bet kurios kitos šalies „karštųjų“ žemės taškų žinovui. Bene tokį atkaklų ir nebijantį rizikuoti vos ne vienintelį tarp lietuviškos žurnalistų dabartinės gildijos, kuris mums tiesiogiai pasakoja, pvz., apie įvykius „karščiuojančiame“ Kaukaze. Beje, tiems įvykiams žurnalistas skyrė daug atidos ir nuoširdaus dėmesio kovotojams, siekiantiems išsivaduoti iš griūvančios sovietų imperijos gniaužtų.
1994-ųjų ruduo… Gintaras jau veik metus Kaukaze ir siunčia straipsnius apie tai, kad ir čia tarsi tęsiasi lietuviško Sąjūdžio banga. Šviesiaplaukis aukštas vaikinas tarp juodbruvių kalniečių krenta į akis, o kai sužinoma, kad jis lietuvis, atsiveria ne tik daugelio namų durys, bet ir širdys. Tai džiugina ir kelia pasididžiavimą savo tauta, o kelrodė žvaigždė aiškiai nušviečia, kas teisus ir ką būtina palaikyti.
Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Dabar jis turi iš Tbilisio gruzinų karo keliu, kurį kontroliuoja įvairios gaujos, nuvykti į „banditų kontroliuojamą Čečėniją“ – vien taip apibūdina Džocharo Dudajevo vadovaujamą už laisvę kovojančią šalį Kremliaus propaganda. Ir jis nuvyksta, stebi įvykius „gyvai“, o ne iš redakcijos Vilniuje kabineto.
Tarp kitko, kabinetiniai Gintaro viršininkai net nenutuokia apie tą sudėtingą ir pavojingą padėtį, kurioje atsidūrė žurnalistas. Ir reikalauja kvailiausių dalykų: kiek tankų Dudajevas slepia kalnuose ar kitų karinių paslapčių. Bet jis laimingas, nes gavo progą dalyvauti herojinėje kovoje, jį žavi didvyriškų mūšių vaizdai ir šaunūs jauni čečėnų kariai. Tie puslapiai parašyti taip, tarsi atsidūrus nuotykių kupiname detektyviniame romane. Skirtumas tik tas, jog tai neprasimanyta, o išgyventa. Ir kokie gražūs bei taurūs čečėnų vaikinai su granatsvydžiu ant peties.
„Informaciją, jog po kelių valandų į Čečėniją veršis rusų tankai, man perdavė taip tarsi ši žinia būtų beveik neverta dėmesio. Na, šturmuos sostinę, taip, gatvių mūšiai neišvengiami. Tačiau kam jaudintis, juk pergalę švęs ne tie, kurie susiruošė ant kelių parklupdyti Džocharą Dudajevą!“ Taip autorius pradeda savo pasakojimą kaip pirmojo rusų tankų puolimo stebėtojas ir dalyvis Grozne. Jį žavi čečėnų drąsa. Lietuvių žurnalisto bičiuliai generolo Dudajevo apsaugos vyrai tą dieną atsisveikindami dar priduria: „Rytoj pamatysi, kaip kaunasi tikri čečėnai“. Jie tokie tikri savo pergale, jog linksmai atsisveikina: „Nepamiršk, vakare valgysime šašlykus“. Keisčiausia, jog išties po masinės tankų atmuštos atakos taip ir bus.
Tą dieną lietuvių žurnalistas ne tik pamato, bet ir viską pasakoja knygos skyriuje „Pirmasis Grozno mūšis“. Šį pasakojimą derėtų ištisai cituoti ne tik kaip įdomiausią nuotykinę apysaką, parašytą prozos meistro ranka. Esminis skirtumas čia tik toks, jog karas vyksta iš tikrųjų ir tikri rusų tankai iš visų pusių braunasi į Grozną.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai.
Beje, čečėnai tankų kolonas specialiai įsileido į miestą, kad be vargo išgliaudytų kaip graikinius riešutus. Juk tankas be pėstininkų – puikus taikinys. Įdomu, jog čečėnai, tikriausiai netgi to nežinodami, pritaikė tą pačią taktiką, kaip vokiečiai Berlyne, kai po Georgijaus Žukovo idiotiško įsakymo ištisos tankų armijos buvo suvarytos į Berlyno gatves ir paauglių vokietukų supleškintos faustpatronais.
1994-aisiais kitas rusų generolas Pavelas Gračiovas, pravardžiuojamas dėl kyšių ir Paška Mersedesu, savo tankus lygiai taip pražudys Grozne. Tik čečėnai pasielgs išmintingiau. Apie tai ir rašo lietuvių žurnalistas: „Ties Dagestano ir Laisvės prospekto sankryža degė du rusų tankai – priekinis ir paskutinis. O iš trijų viduryje užspiestų tankų ropštėsi rusų kariai iškeltomis aukštyn rankomis. Belaisviai.“
Taip čečėnai prasimanė tankų. Trejetą vien tik šioje sankryžoje. O tą dieną jų prisirinko dešimtimis. Beje, ir dar vieną išmintingą sprendimą jie padarys. Belaisviai bus vėliau paleisti. Tik su viena sąlyga: turi pasižadėti daugiau nepuldinėti Čečėnijos, nes antrą sykį patekę į jų rankas bus teisiami pagal karo lauko įstatymus – mirties bausme. Taip jie nusipelnys padėką ir pagarbą iš visų šių rusų kareivių šeimų bei giminaičių. Garsas apie taurų poelgį plačiai nuaidės po Rusijos federaciją.
O pasakojimą apie tai, kurią pusę pasirinkti Gintarui padėjusi jo kelrodė žvaigždė, tiktų užbaigti tokiu epizodu. Kai po mūšio su rusų tankistais belaisviais susitikti į Grozną sugužėjo rusų žurnalistai ir viena rusų televizininkė cypiančiu balseliu įkyriai klausinėjo, ką privalo perduoti suimtųjų vyrų žmonoms, čečėnų sargybinis neištvėrė: „Pranešk žmonoms, kad jų vyrų kišenėse radome prezervatyvų“.
Moraliai pakrikusios maskvietiškos imperijos kariaunos geriau ir neapibūdinsi. Šiuo atveju pasirinkimas – remti didvyrišką čečėnų kovą – buvo akivaizdus.
Juodojo Sodo byla
Tačiau Gintarui tekdavo ieškoti tiesos ir daug sudėtingesniais atvejais. Itin paini atrodė vadinamoji Juodojo Sodo (Karabacho) byla. Kalnų Karabachas buvo tapęs ilgalaikiu nesantaikos obuoliu tarp armėnų ir azerbaidžianiečių tautų. Nors pastarųjų teisė į šį žemės gabalėlį seniai buvo pripažinta netgi tarptautiniu mastu, tačiau daugelis šalių, taip pat ir Lietuva, oficialiai buvo armėnų pusėje. Tiesiog todėl, kad jie krikščionys ir labai įkyriai visam pasauliui aiškino, kaip nukentėję, o azerbaidžaniečiai musulmonai, be to, ir patys kalti, kad nenaudojo turistinės agitacijos bei visokių kitokių propagandos triukų.
Nedaugelis tokiu atveju galėjo ryžtis ginti teisiąją pusę. Todėl palaikantis azerbaidžianiečių teisę į Kalnų Karabachą žurnalistas atrodė išties kaip balta varna. Ir vis dėlto po dešimtmetį trukusios žurnalistinės atkaklios veiklos, ypač tinklalapyje slaptai.lt, išaiškėjo, jog teisūs buvo ne armėnai, Rusijos Federacijos karinės bazės kariškių remiami, atlikę tik Kaukazo tautų kiršintojo vaidmenį. Nors ir skelbęsi esą skriaudžiami, nes osmanai, tad ir dabartinė Turkija, yra kalti dėl armėnų tautos genocido 1915-1916 metais.
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Realų požiūrį į šį painų genocidinį mazgą pateikė armėnas, kuris nekaltino nei turkų, nei azerbaidžianiečių. Filipas Ekozjancas savo knygose atskleidė ir įtikinamai įrodė, jog šiuo atveju nedera kalbėti vien apie armėnų genocidą. Juk tais laikais didelė nelaimė buvo ištikusi visus tuometinės Osmanų imperijos gyventojus – ir turkus, ir kurdus, ir armėnus, ir musulmonus, ir krikščionis…
F.Ekozjancas tai glaustai išdėstė ir interviu slaptai.lt: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį)“. Žr. plačiau „Juodojo Sodo byla“ (Vilnius, 2021, p. 94-101). Taigi ir vėl kelrodė žvaigždė Gintarui nurodė tiesos kelią, nes iš tikrųjų Juodojo Sodo žemė pagaliau po trijų dešimtmečių sugrąžinta į azerbaidžianiečių rankas.
Taip, nelengvą kelią pasirinko Gintaras – karo korespondento duona rupi, tačiau tos akimirkos, kai pavyksta išvysti kelrodės žvaigždės spindulį, neprilygstamos.
Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Pernai skaitytojus pasiekė dvi žurnalisto Gintaro Visocko knygos „Juodojo sodo byla“ ir „Ieškau kelrodės žvaigždės“, šiemet jau keliauja pas skaitytojus trečia šio autoriaus knyga – „Ilga kelionė į Hankendį“.
Gintaras Visockas yra tarp ryškiausių tiriamosios žurnalistikos atstovų, nesitaikstančių su korupcija, vadovų savivaliavimu, nepaisymu moralės kodekso. Prieš 30-imt metų baigęs studijas Vilniaus universitete dirbo įvairiuose Lietuvoje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose, turėjo daug progų įsitikinti, kad beveik neįmanoma būti nepriklausomu žurnalistu. Jis nenorėjo būti darbdaviams, statytiniams redaktoriams tik jų interesus ginančiu, jų pažiūroms pritariančiu žurnalistu. Matyt, tai paakino būtinybę atsirasti internetiniui leidiniui slaptai.lt, kurio redaktorius ir savininkas yra Gintaras Visockas.
Gintarui Visockui teko atsidurti ten, kur švilpė kulkos. Sprogo bombos, neretai kildavo grėsmė gyvybei. 1994 – 1995 metais jis dirbo karo korespondentu Čečėnijoje. Vėliau jam parūpo išsiaiškinti, kodėl Kaukazo ir Užkaukazės regionuose gyvenančių tautų santykiai tokie sudėtingi ir skausmingi. Žvilgsnį nukreipė į Armėniją ir Azerbaidžaną. Pasigilinus paaiškėjo, kad Kalnų Karabachą (Juodąjį Sodą) ir kai kuriuos kitus nuo seno priklausius Azerbaidžanui regionus yra okupavusi Armėnija. Gintaras ryžosi ginti teisųjį, pasitelkęs istorinius faktus polemizuoti su Armėnijos šalininkais. Kalnų Karabacho, Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktų tematikos straipsniai, publikuoti portale slaptai.lt, buvo atrinkti 2016 metais išėjusiai Gintaro Visocko knygai „Juodojo Sodo tragedija“.
Juodojo SODO byla. Slaptai.lt foto
Ta pačia tema, argumentuota analitine publicistika pernai pasirodė politikams, žurnalistams ir plačiai visuomenei skirta knyga „Juodojo sodo byla“. Ją pristatydamas skaitytojams autorius rašo: „Šioje knygoje surinktos 2018 – 2019-aisiais metais portale Slaptai.lt paskelbtos publikacijos pasakoja, kodėl šalies teritorinį vientisumą atkurti sugebėjęs Azerbaidžanas vertas pagarbos ir sveikinimų. Šioje knygoje ginčijimasi su oponentais, nematančiais jokių Armėnijos ir Europos klaidų“.
Pati naujausia, ką tik pasirodžiusi Gintaro Visocko knyga „Ilga kelionė į Hankendį“, autoriaus skirta šviesiam senelių atminimui, tai pasakojimas apie žurnalisto viešnagę pamiltoje Azerbaidžano šalyje.
Patirti nuotykiai, įspūdžiai pasakojami trečiuoju asmeniu, kai kur paryškinti išmone, pinasi su autoriaus tikroviškomis pajautomis. Aiškus Gintaro noras beletrizuoti tekstą, gebėjimas suintriguoti, pasitelkti detektyvo raišką. Įdomioje knygoje pinasi beletristika su žurnalistika.
Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Skaitomiausia ir pačiam autoriui reikšmingiausia knyga „Ieškau kelrodės žvaigždės“. Paantraštė „Žurnalisto išpažintis“. Šioje knygoje gausu autobiografijos, prisiminimuose vaikystės, jaunystės beletrizuoti epizodai, pamąstymai apie žurnalisto darbą. Įtaigų pasakojimą sušildo emocija, pagyvina autoironija, suintriguoja detektyvo priemonės. Sunku būtų nusakyti knygos žanrą, kai kuriuos momentus galima būtų priskirti novelei, detektyvinei literatūrai, yra dienoraščio puslapių, publicistikos racionalumo.
Tačiau ne taip svarbu tas žanras, kur kas svarbiau pažintis su autoriaus asmenybe, nepakančia blogiui, klastai, veidmainystei. Paperka skaitytoją ir autoriaus nuoširdumas, knygos įvade kvietimas pasekti jo „žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsą, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškomi prasmingi nuotykiai“.
Negali likti abejingas, kai perskaitai dedikaciją: „Šią knygą skiriu šviesiam Mamos ir Tėčio atminimui. Dėkoju jiems, kad padovanojo man gyvenimą – tokį įdomų, spalvotą ir prasmingą!‘‘
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Kone visose Gintaro Visocko knygose randame užuominų apie grožinę literatūrą, slypintį norą išbandyti jėgas šioje plotmėje. Manau, kad Gintarui, jaučiančiam lietuviško žodžio spalvą ir skambesį, gebančiam suintriguoti, būtų įmanoma realizuoti svajones, turbūt labiausiai sektųsi rašyti detektyvą, įdvasinti mintį novelėje, analitinės žurnalistikos metodologija praverstų ir dokumentinei prozai, gyvenimo kelyje buvę išbandymai, įgyta patirtis diktuotų siužetus.
Mielas Gintarai, Tau jau nebereikia ieškoti kelrodės žvaigždės. Kur jos ieškoti, Tau rodė tėvų pavyzdys, jų meilė Tėvynei, tikrų gyvenimo vertybių samprata. Žinau, kaip džiugino juos Tavo ištikimybė pasirinktam pašaukimui būti žurnalistu, ieškoti gėrio ir grožio, demaskuoti visokį blogį. Taigi dar vaikystėje įspindęs kelrodės žvaigždės šaukinys vedė ir veda į šviesą ir tiesą, neleidžia paklysti. Tegu visada toji kelrodė žvaigždė būna ir pačiame Tavyje.
