„Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Beveik pusė šalies gyventojų (46 proc.) teigia jaučią karo Ukrainoje įtaką Lietuvos ekonomikai ir turį pesimistinių lūkesčių dėl asmeninių ar šeimos finansų. Tokius duomenis atskleidžia „Swedbank“ Finansų instituto užsakymu atlikta reprezentatyvi šalies gyventojų apklausa.
„Daugiau nei mėnesį trunkanti Rusijos agresija Ukrainoje turėjo akivaizdžios įtakos gyventojų lūkesčiams dėl asmeninės finansinės situacijos ateities. Stebėdami smarkiau augančią infliaciją, neigiamą informacinį foną, žinias apie dėl sankcijų paveiktus verslus, beveik pusė lietuvių sako matą karo įtaką šalies ekonomikai bei mano, kad jų pajamos gali mažėti. Tokia pati dalis (46 proc.) teigia įtakos nejaučią, tačiau turį dėl to nuogąstavimų“, – sako Jūratė Cvilikienė, „Swedbank“ Finansų instituto vadovė.
Kaip pažymi J. Cvilikienė, „Swedbank“ ekonomistams atnaujinus Lietuvos ekonomikos augimo prognozes, šįmet tikimasi 1,7 proc. BVP augimo. Ekonomistai taip pat stebi stabilų vartojimo lygį bei arti rekordinių aukštumų esančius eksporto užsakymus.
„Esant neapibrėžtoms geopolitinėms aplinkybėms, natūralu, kad dalis gyventojų pasiduoda pesimistinėms nuotaikoms. Visgi norisi pabrėžti, kad nėra pagrindo manyti, jog didelio masto pajamų mažėjimo scenarijus galėtų realizuotis, kaip to baiminasi nemaža dalis šalies gyventojų“, − teigia „Swedbank“ Finansų instituto vadovė.
Nerimas dėl finansų aplanko dažniau
Kaip rodo tyrimo duomenys, dėl savo ar savo šeimos finansinės padėties bent keletą kartų per mėnesį nerimą jaučia beveik du trečdaliai (63 proc.) šalies gyventojų. Iš jų 17 proc. pažymi, kad dėl savo finansų jaudinasi keletą kartų per savaitę, 22 proc. teigia, kad dėl savo ar savo šeimos finansinės padėties jaudinasi kiekvieną dieną. Swedbank. Slaptai.lt nuotr.
„Nuo pandemijos pradžios gyventojai patyrė ne vieną finansinį išbandymą ir nerimo dėl finansų saugumo ateityje bangą. Visgi tyrimo duomenys atskleidžia, kad karas Ukrainoje lietuvių lūkesčiams dėl asmeninių finansų turėjo didesnės neigiamos įtakos nei pasaulinė pandemija. Pandemijos metu bent keletą kartų per mėnesį nerimą dėl finansų teigė jautę 10 procentinių punktų mažiau gyventojų nei šiuo metu“, – pažymi J. Cvilikienė.
Mariupolis – po barbarų atakų
Pasak finansų ekspertės, šiuo metu beveik trečdalis šalies gyventojų (32 proc.) visiškai sutinka arba sutinka su teiginiu, kad planuodami įprastas kasdienes išlaidas jaudinasi dėl pragyvenimo.
Palyginimui, 2020 m. įsismarkavus koronaviruso pandemijai šiam teiginiui pritariančių ir visiškai pritariančių šalies gyventojų dalis sudarė 25 proc.
„Kaip rodo apklausa, šiuo metu tik 8 proc. gyventojų sako nejaučią jokios įtakos savo finansams ir neturintys dėl to nuogąstavimų. Dažniausiai tai yra aukštesnio išsilavinimo bei didesnes pajamas gaunantys gyventojai“, − sako J. Cvilikienė.
Popiežius pasmerkė karą Ukrainoje, tačiau konkrečiai V. Putino neminėjo. EPA-ELTA nuotr.
Valeta, balandžio 2 d. (dpa-ELTA). Popiežius Pranciškus pasmerkė karą Ukrainoje, tačiau vengė tiesiogiai kritikuoti Rusiją. Pradėdamas savo viešnagę Maltoje, Katalikų bažnyčios vadovas šeštadienį sostinėje Valetoje sakė, kad iš Europos Rytų atslinko „karo tamsa“. „Keli galingieji“ vėl kursto konfliktus.
Tačiau 85-erių pontifikas, kaip jau ir anksčiau, konkrečiai neįvardijo nei Rusijos, nei jos prezidento Vladimiro Putino. Vladimiro Putino fizionomija
„Manėme, kad invazijos iš kitų šalių, brutalūs gatvių mūšiai ir branduolinė grėsmė yra tamsūs tolimos praeities prisiminimai“, – sakė popiežius savo kalboje diplomatams. „Tačiau šaltas karo vėjas, nešantis tik mirtį, sugriovimus ir neapykantą, įžūliai užgriuvo daugelio gyvenimus ir dienas“, – teigė jis. Pasak popiežiaus, liūdna matyti, kaip keli galingieji ieško erdvės ir įtakos zonų.
Pranciškus šeštadienį atvyko į Maltą, kur viešės dvi dienas. Skrydžio metu jis, atsakydamas į atitinkamą žurnalisto klausimą, patvirtino svarstąs vykti į Kyjivą.
Žeraras Depardje
Maskva, balandžio 1 d. (AFP-ELTA). Kremlius penktadienį pasiūlė „paaiškinti“ Maskvos veiksmus Ukrainoje prancūzų aktoriui Gerard‘ui Depardieu po to, kai jis pasmerkė Rusijos prezidento Vladimiro Putino „beprotiškus, nepriimtinus išsišokimus“.
G. Depardieu, kuris ilgą laiką buvo Prancūzijos kino žvaigždė, kol 1990 metais Peterio Weiro filmas „Žalioji korta“ pavertė jį Holivudo įžymybe, 2013 metais paliko Prancūziją ir priėmė Rusijos pilietybę, protestuodamas prieš tėvynėje siūlomą mokesčių didinimą turtingiesiems.
72-ejų metų aktorius tapo V. Putino draugu, tačiau pasisakė prieš konfliktą Ukrainoje ir paragino pradėti derybas praėjus vos kelioms dienoms po Maskvos karinės kampanijos Ukrainoje pradžios.
„Manyčiau, kad Depardieu greičiausiai ne iki galo supranta, kas vyksta“, – žurnalistams sakė Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas.
„Jis nesupranta, kas įvyko Ukrainoje 2014 metais, – sakė D. Peskovas, kaltindamas Ukrainą bombarduojant civilius gyventojus šalies rytuose. – Jei reikės, būsime pasirengę jam apie tai papasakoti ir paaiškinti, kad jis geriau suprastų“.
Rusijos įstatymų leidėjas Sultanas Chamzajevas teigė, kad iš aktoriaus turėtų būti atimta Rusijos pilietybė, o jo turtas perduotas našlaičiams.
Ketvirtadienį agentūrai AFP pateiktame pareiškime G. Depardieu sakė: „Rusijos žmonės nėra atsakingi už beprotiškus, nepriimtinus savo lyderių, tokių kaip Vladimiras Putinas, išsišokimus“.
Gavęs Rusijos pilietybę, G. Depardieu dažnai gyrė šią šalį, vadino ją „didžia demokratija“, o V. Putiną yra palyginęs su velioniu popiežiumi Jonu Pauliumi II.
Ukrainą palaikanti akcija prie Seimo sostinėje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienio vakarą šalia Seimo esančioje Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje vyko palaikymas jau mėnesį Rusijos karinę invaziją atremiančiai Ukrainai pareikšti skirta akcija.
Apie tūkstantį akcijos dalyvių greta Seimo susirinko pasipuošę Ukrainos vėliavomis, tarp susirinkusiųjų buvo ir Baltarusijos opozicinį judėjimą simbolizuojančias baltos-raudonos-baltos spalvų vėliavas nešančių asmenų.
Akcijos metu skanduotas šūkis „Šlovė Ukrainai, herojams šlovė!“, giedamas Ukrainos himnas. Laikyti plakatai „Nekenčiu Putino iki mėnulio ir atgal“, „Sustabdykime karą“, „Kovidai, prašau pasiimk Putiną“ ir kt. Minia skandavo Rusijos prezidentą smerkiančius šaukinius.
Renginį atidarė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. Jis savo kalbą pradėjo tylos minute žuvusiems Ukrainos kariams ir civiliams pagerbti.
„Nuostabu, kiek Lietuvos žmonės padeda ukrainiečiams Ukrainoje. Karinė pagalba, medicininė pagalba, visa pagalba yra įkvėpimas ir tai tebūna įkvėpimas kitoms šalims, nes Lietuva tikrai daugiausiai to padaro pagal šalies dydį. Mes toliau turime tą daryti ir apie tai kalbėti. Ir paskutinis dalykas, be abejo, apie kurį turime kalbėti dabar čia, tai pagalba bėgantiems nuo karo. Jei turime galimybę apgyvendinti nuo karo bėgančias šeimas – padarykime taip, tai sugrįš, tai reikalinga”, – susirinkusius ragino R. Šimašius.
Akcijoje taip pat pasisakęs Seimo narys Justas Džiugelis tikino, kad parlamentas yra pasiruošęs padėti Ukrainai uždarydamas jos oro erdvę ir atsisakyti rusiškos naftos ir dujų, tačiau apgailestavo, jog tam trūksta politinės valios Vakaruose.
„Labai gaila, kad Vakarų parteriai neturi tinkamo požiūrio į tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje. Tik šių šalių visuomenės, žmonės gali pasiekti biurokratų širdis“, – kalbėjo parlamentaras.
Renginyje taip pat leista pasisakyti visiems norintiems. Vienas jų atskleidė, kad dalyvavo ir šalia Baltarusijos pasienio šią savaitę vykusiame proteste, kuriame buvo stabdomi Baltarusijos ir Rusijos sunkvežimių vairuotojai.
„Tie žmonės, kurie važiuoja per Lietuvą, jie visi myli Putiną ir rėkia „Slava Rossii”, taip buvo pirmadienį. Iš tikrųjų kovojame labai ilgai, bet, kada bus rezultatas mes nežinome, nes, kada važiuoja tokie fūristai per Lietuvą ir rėkia „Slava Rossii”, tai yra skaudu. Tas palaikymas, kurį teikiame Ukrainai, grįš su kaupu, iš tikrųjų privalome nepamiršti, kad turime padėti kasdien, nesvarbu kas ir kaip. Jeigu girdime kalbas, kurie šneka kažką blogo apie ukrainiečius, reikia tiesiai į akis rėžti: „Eikite ten, kur tas laivas nuėjo”, – kreipėsi mitinguotojas.
Susibūrimo rengėjų pasirinkta data sutapo ir su ketvirtadienį Briuselyje vykstančiais trimis aukščiausio lygio vadovų posėdžiais: neeiline Europos Vadovų Taryba, neeiliniu NATO viršūnių susitikimu ir G7 valstybių susitikimu. Akcijos dalyviai siekė pademonstruoti Lietuvos palaikymą karo krečiamai šaliai ir reikalauti daugiau pagalbos Ukrainos iš Vakarų lyderių.
Ketvirtadienis – 29-oji Rusijos karinės invazijos Ukrainoje diena. Demokratinio pasaulio pasmerktos, Kremliaus vadinamos „specialiosios karinės operacijos“, metu intensyviai apšaudomi didieji Ukrainos miestai, tiek karinės, tiek civilinės infrastruktūros objektai.
Rusija kaltinama vykdomais karo nusikaltimais, trukdymu evakuoti karo zonose įstrigusius gyventojus ir suteikti jiems humanitarinę pagalbą. Jungtinių Tautų duomenimis, iki kovo 23 d. Ukrainoje žuvo bent 977 civiliai, dar beveik 1,6 tūkst. – sužeisti, beveik 3,7 mln. ukrainiečių jau paliko gimtąją šalį, o apie 6,5 mln. pasitraukė į saugesnes vietoves pačioje Ukrainoje.
Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgyba šią savaitę skaičiavo, kad kare žuvo apie 4 tūkst. Ukrainą ginančių karių ir savanorių bei daugiau nei 7 tūkst. Rusijos pajėgų narių. Ukrainos kariuomenė teigia, kad jų nukauta per 15 tūkst.
Rusijoje sulaikyti tūkstančiai prieš šį karą protestavusių asmenų.
Kultūros ministras Simonas Kairys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Vasario 24-ąją Kremliui pradėjus invaziją į Ukrainą, kultūros ministras Simonas Kairys tvirtina, kad Putino režimas, apnuodydamas piliečių protus, kultūrą sėkmingai išnaudojo paruošdamas „dirvą“ invazijai. Dėl šios priežasties, akcentuoja jis, šiuo metu kalbėti apie tolimesnį bendradarbiavimą su Rusijos meno atstovais būtų naivu.
„Karas yra karas, todėl posakis, kad, kai ginklai žvanga, mūzos tyli, turi pagrindo“, – interviu Eltai teigė S. Kairys.
Ministras taip pat sukritikavo viešojoje erdvėje pasigirdusius nuogąstavimus, esą kultūrą būtina atskirti nuo politikos. Jo teigimu, diskusijų dėl ribojimų ir žodžio laisvės kyla ir tarptautiniu lygmeniu, tačiau žodžio laisvė, akcentuoja ministras, negali būti vertybė, jei ji yra pastatyta ant melo pagrindų.
– Ministre, jau daugiau nei dvi savaites kalbama apie tai, kaip karas pakeitė pasaulio geopolitiką ekonomiką, socialinį klimatą, o kokį poveikį, jūsų vertinimu, tai turi Lietuvos ir pasaulio kultūrai?
– Vienareikšmiškai vasario 24 dieną pasaulis pasikeitė. Manau, apsimesti ar to nesuprasti, arba bandyti bėgti nuo klausimų, ką mes patys padarėme ir ko nepadarėme, kad vasario 24-oji neišauštų tokia, kokia išaušo, yra klausimas mums patiems. Mes turbūt per ilgai buvome užsiliūliavę, per ilgai, sakyčiau, tingėjome galvoti, kas vyksta su mūsų didžiąja kaimyne ir toks tingumas, ta patogi laikysena, nekalbu tik apie kultūrą, kalbu absoliučiai apie visus sektorius, atvedė mus ten, kur dabar ir esame. (…)
– Galime pastebėti, kad po V. Putino invazijos valdžia atsisako bendradarbiavimo su Rusijos menininkais. Teatrai, kino festivaliai atšaukė Rusijos spektaklius ir kitus renginius. Bet, vis dėlto, viešojoje erdvėje atsiranda pasvarstymų esą kultūrą būtina atskirti nuo politikos. Tarkim, V. Tomaševskis, kuris tariasi atstovaująs rusų bendruomenę, sako, kad sprendimas uždaryti rusiškus kanalus nepagrįstas ir turintis daugiau žalos nei naudos. Kaip jūs pats manote, ar politika ir kultūra karo kontekste turėtų būti atskirta?
– Politiką nuo kultūros įmanoma atskirti tik demokratiniame pasaulyje, kai žmonės yra laisvi savo pasirinkimuose, savo nuomonėje. Deja, tas atskyrimas priklauso ir ne nuo pačių kultūros žmonių. Tokios šalys kaip Rusija, kaip Putino režimas, kultūrą labai sėkmingai išnaudoja apnuodydami, pirmiausia, mūsų protus, mūsų veiksmus, nuomones, paruošdami dirvą invazijai, kai kariuomenė ateina ne tik į mūsų protus, bet su ginklu kėsinasi į mūsų gyvybes. Tad aš neįsivaizduoju, kaip galima to nematyti, būti tokiems naiviems ir to nesuprasti. Ir, manau, kad šitas karas kaip niekada išryškino, ką reiškia minkštoji galia.
Vladimiras Putinas. Išsigimėlis
Ir karas Ukrainoje… Nors jo pradžia yra vasario 24-oji, bet labai kryptingas ir nuoseklus darbas vyko nuo pat 2014 metų. Ne be reikalo buvo įvairūs atlikėjai ar kiti menininkai vežami į okupuotas Rusijos teritorijas Ukrainoje, į Krymą, į Donbasą. Galų gale, net pandemijos laikotarpiu buvo privalu Kultūros ministerijai derinti įvairių menininkų iš Rusijos įvažiavimą į Lietuvą ir labai aiškiai matėme, kad mes nekalbame apie disidentus, apie kovotojus už laisvę, mes kalbame iš esmės didžiąja dalimi apie popkultūrą, mažesne dalimi ir apie didžiąją kultūrą, bet, iš esmės, tendencija tokia, kad pasirenkamos ir valstybei svarbios datos, ir tie renginiai, koncertai, į kuriuos norima atvažiuoti, jie irgi ant didžiulio klaustuko ribos. Tad mes tikrai jaučiame labai kryptingą Putino režimo darbą, pasitelkiant ir kultūros žmones. Ir, aš labai tikiu, kad dabar jau mes pradėsime šituos dalykus vertinti visiškai kitaip.
O sureaguojant į tai, ką sako ponas Tomaševskis. Aš tiesiogiai į jo mintis nenorėčiau reaguoti, nes nemanau, kad jis tiesiogiai kažką labai atstovauja. Ši situacija yra labai svarbi tuo, kad mes iš naujo turime pervertinti savo supratimą apie vieną ar kitą vertybę. Paminėjote tuos pačius rusiškus ar baltarusiškus kanalus… Tikrai vyksta ir ES lygmeniu daug diskusijų, kur čia propaganda, kur žiniasklaidos laisvė. Bet juk esminis dalykas, kad minties, žodžio, žiniasklaidos laisvė negali būti vertybė, jei ji yra pastatyta ant melo pagrindų.
– Sugrįžtant prie bendradarbiavimo su Rusijos menininkais, minėjote, kad pradėsime dalykus vertinti kiek kitaip. Panašu, kad jau dabar tai ir darome – imamės prevencinių priemonių. Tarkim, R. Šimašiaus teigia, kad Vilnius „apsivalo“: nutraukiami ryšiai su buvusiais partneriais Baltarusijoje ir Rusijoje, miestas atsisakys kontraversiškai vertinamų renginių. Tai, klausimas, kaip po tokio „apsivalymo“ atrodys rusiškos kultūros pulsavimas tiek Lietuvoje, tiek pasauliniu lygmeniu?
– Pirmiausia, mes negalime nei priešinti visuomenės tautybės pagrindu, nei laikyti Lietuvoje gyvenančių rusakalbių ne lietuviais ar priešais. Taip tiesiog negali būti. Integracija, dialogas su jais turi būti dar tvirtesnis. Šlykšti sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet, grįžtant prie kito klausimo, kaip ir minėjau, tai yra pirmiausia ne Lietuvos, ne laisvojo pasaulio pasirinkimas – tai yra pačios Putino valdomos Rusijos pasirinkimas. (…) Tai aš dar kartą kviečiu atsikratyti to naivumo ir suprasti realią situaciją. Bus įvairių kūrėjų, kurie pasisako prieš Putino režimą, jų daug turbūt atsiras ir Europoje ir čia tikrai įmanomos įvairios bendradarbiavimo formos. Galų gale, jei jie patys yra už laisvą mintį, jie kaip tik nori ir veikti, ir integruotis į laisvą pasaulį. Tai keista dabar girdėti net tokius pamąstymus, kodėl čia negali būti dalis Rusijos kultūros. Karas yra karas, todėl posakis, kad kai ginklai žvanga, mūzos tyli, turi pagrindo. Dabar, nors ir labai svarbūs ir mūsų rusakalbiai piliečiai, šiuo klausimu Lietuvoje turime turėti rimtį ir ramybę – visgi, pirmas dėmesys yra ukrainiečiams. Todėl, kaip ir minėjau, pats Putino režimas veda šalį į tokį modelį, su kuriuo būtų labai sunku įžvelgti bendradarbiavimą.
– Ar nematote problemos tame, kad dėl Putino pradėto karo nutrūks bendradarbiavimas ir su tais rusų kultūros veikėjais, kurie nepalaiko kruvinos Kremliaus politikos? Ir tuomet tenka ieškoti alternatyvų, pavyzdžiui, buvo siūlymas leisti rusams ir baltarusiams koncertuoti tik tuo atveju, jei deklaruos savo nepritarimą Rusijos veiksmams Ukrainoje. Tai, jūsų vertinimu, kaip dar būtų galima išspręsti šią dilemą?
– Aš, kaip ir minėjau, dabar visas fokusas ir prioritetas yra Ukrainos žmonėms, Ukrainos menininkams, mūsų kultūrų įstaigoms ir jų atvirumui kalbant apie karo pabėgėlius, apie Ukrainos menininkų integraciją. Šiandien yra tokia situacija, kad Rusijos ir Baltarusijos piliečiai negali gauti vizų arba gali jas gauti kokiu nors humanitariniu keliu. Tai kelias pabėgti įmanomas, bet kyla grėsmės gyvybei ar kitiems dalykams. Dabar manau, apie kai kuriuos dalykus yra ankstyva galvoti, patys nežinome, kiek truks karas, kiek ši situacija rutuliosis, bet pagalba ir žmogiškumas dabar yra pirmoje vietoje. Tikrai karas dar trunka nepilną mėnesį ir mums dabar piešti perspektyvą, kaip viskas turėtų atrodyti, kokie čia bendradarbiavimai, tai man tikrai atrodo naivu.
– Bet, kita vertus, panašu, kad atsiranda vis daugiau jaunų žmonių, bėgančių nuo to „proto užteršimo“. Dabar valdžios institucijos pažymi, kad Lietuva yra tam tikras Rusijos ir Baltarusijos opozicijos centras. Ar Putino režimui toliau dominuojant Rusijoje, gali nutikti taip, kad Lietuva taps nuo Rusijos režimo bėgančių meno ir kultūros atstovų centru. Centru, kuriame bus buriama kultūrinė bendruomenė be putinizmo ir rusiško šovinizmo alsavimo?
– (…) Iš esmės, visada Lietuva yra aktyviai kalbanti apie laisvąjį pasaulį, apie demokratišką santvarką. Kaip ir minėjau, natūralu, kad dabar didžiausias dėmesys yra ukrainiečiams. Bet natūralu, kad žmonės žmonėms visada padės ir tas humanitarinis kelias dabar yra įmanomas, kalbant apie iš Rusijos bėgančius menininkus. Tik kaip čia toliau viskas rutuliosis, kaip viskas vystysis, matysime. Kultūra turi būti universali kalba, vertybė, ji iš esmės neturėtų turėti sienų, bet ji neturėtų būti paveikta vienų ar kitų piktai nusiteikusių režimų. Tai aš šiek tiek matau globaliau visą situaciją, matau galimybes didesnėms partnerystėms, laisvesnei kultūros raiškai, jų kažkaip neskirstydamas į tokius stalčiukus, kad čia yra vienos šalies kultūra, čia antros, čia trečios. Aš manau, kad laisvame, demokratiškame pasaulyje kultūra turėtų judėti be sienų, bet tuo pačiu be piktavalių valstybės vadovų ar net žudikų įtakos.
– Pabaigai: pastaruosius kelerius metus pakankamai aktyviai diskutuota dėl istorijos politikos: visai neseniai nukeltas Petro Cvirkos paminklas, nuo Žaliojo tilto nukeltos sovietinės skulptūros, atsisakoma gatvių pavadinimų. Jūsų manymu, ar šis karas gali tapti papildomu postūmiu atsisakyti dviprasmiškų reliktų ir monumentų?
– Vėlgi, paminėjus klausime dviprasmiškumą, norisi pabrėžti, kad dabar negalime būti situacijos viduriuke, bet, kita vertus, yra dvi klausimo pusės. Tikrai turime įvairių sovietinių reliktų, net ir paminėtas paminklas Petrui Cvirkai. Mes jį pirmiausia vertinome net ne iš sovietinio simbolio perspektyvos, bet kaip iš prioriteto paveldo srityje. Tai čia nėra visiškai tapatus sulyginimas, bet, filosofine prasme, yra labai aiškus klausimas: ar teisinga mums įsikabinti mūsų okupantų reliktus ir ženklus, kai mūsų buvę kultūros židiniai, tarkime, dvarai akyse nyksta ir griūva? Aš manau, kad iš principo yra neteisinga ir mes kaip visuomenė esame užstrigę, bet yra ir karta, kuri dar gyveno sovietinėje santvarkoje. Tai irgi turime suprasti.
Petras Cvirka. Paminklas, kadaise stovėjęs Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Bet yra situacijų, kai tam tikri dalykai kliudo Lietuvai žengti žingsnį į priekį, jai modernėti, tapti šiuolaikiškesne, atliepti jau naujos kartos poreikius, kurie yra jau gimę laisvoje Lietuvoje. Ir tie klausimai, jie, aišku, turi būti savalaikiai, išdiskutuoti ir turi dalyvauti ekspertai. Net Cvirkos ar Žaliojo tilto skulptūrų klausimu, mano galva, labai buvo puikiai pasielgta vien dėlto, kad jos nėra drastiškai išmetamos, jos bus muziejuje, kur bus būtent kontekstas ir bus kalba, kokie buvo dalykai Lietuvoje, kokie buvo įvairių asmenų pasirinkimai. Manau, tai yra pati geriausia edukacija ir pats geriausias mūsų pilietiškumo stiprinimas ir auginimas.
O paveldo politika, akivaizdu, kad ji turi ir atliepti jau šiuolaikinės Lietuvos poreikius. Labai svarbu pažymėti, kad daugybė tų paveldo elementų, objektų į paveldo apsaugą buvo įtraukti automatiškai iš sovietinių enciklopedijų. Tai, galų gale, virš 30 metų Lietuvai būnant laisvai, sprendžiant savarankiškai, tikrai nėra absoliučiai nieko blogo tuos dalykus peržiūrėti, įvertinti ir priimti vienokius ar kitokius sprendimus.
Rusų kariuomenės netektys Ukrainoje
Kyjivas, kovo 15 d. (ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis naktį į antradienį parodytame vaizdo įraše pareiškė, kad per 19 dienų Rusija Ukrainoje neteko daugiau kareivių negu per du kruvinus ir daug metų trukusius karus Čečėnijoje, praneša UNIAN.
Pasak valstybės vadovo, Rusijos kariuomenė Ukrainoje patiria didžiulių nuostolių.
„Jau netrukus numuštų Rusijos sraigtasparnių skaičius pasieks šimtus. Jie jau neteko 80 lėktuvų, šimtų tankų, tūkstančių technikos vienetų. Per 19 dienų Ukrainoje žuvo daugiau Rusijos kareivių negu per du kruvinus ir daugelį metų trukusius karus Čečėnijoje. Dėl ko?“ – sakė V. Zelenskis.
Ukrainos prezidentas taip pat padėkojo tiems Rusijos žmonėms, kurie mėgina kovoti su dezinformacija ir skleisti tiesą apie Kremliaus agresiją.
Kinijos karinė galia. Youtube.com
Vašingtonas, kovo 14 d. (AFP-ELTA). Rusija paprašė Kinijos karinės ir ekonominės pagalbos karui Ukrainoje, sekmadienį pranešė JAV žiniasklaida, praėjus kelioms valandoms, kai Baltieji rūmai perspėjo, jog Pekinas susidurs su rimtomis „pasekmėmis“, jei padės Maskvai išvengti sankcijų.
JAV pareigūnai žiniasklaidai sakė, kad Rusija paprašė karinės įrangos ir paramos iš savo pagrindinės sąjungininkės. Maskva taip pat prašė Pekino ekonominės pagalbos, kad išvengtų didelę žalą darančių sankcijų, kurias jai taiko dauguma Vakarų pasaulio šalių, rašo „The New York Times“, cituodamas anoniminius pareigūnus. Pareigūnai atsisakė paaiškinti, ko tiksliai Rusija prašė ir ar Kinija atsakė. Apie tai klausiamas Kinijos ambasados Vašingtone atstovas spaudai daugeliui leidinių sakė „niekada apie tai negirdėjęs“.
Pranešimai paskelbti praėjus vos kelioms valandoms, kai Baltieji rūmai paskelbė, kad aukšto lygio JAV delegacija pirmadienį Romoje susitiks su aukščiausiu Kinijos pareigūnu. Nacionalinio saugumo patarėjas Jake’as Sullivanas ir Kinijos komunistų partijos vyriausiasis diplomatas Yang Jiechi „aptars nuolatines pastangas valdyti konkurenciją tarp mūsų šalių ir Rusijos karo prieš Ukrainą poveikį regioniniam ir pasauliniam saugumui“, sakoma Nacionalinės saugumo tarybos atstovės Emily Horne pareiškime.
Pekinas tiesiogiai nepasmerkė Maskvos už jos pradėtą invaziją ir dėl įtampos tarp Rusijos ir Ukrainos didėjimo ne kartą kaltino NATO „plėtrą į rytus“, kartodamas Kremliaus skundą.
J. Sullivanas sekmadienį sakė, kad Baltieji rūmai „atidžiai stebi“, ar Kinija teikia materialinę ar ekonominę paramą Rusijai. „Neliksime nuošalyje ir neleisime jokiai šaliai kompensuoti Rusijai jos nuostolių dėl ekonominių sankcijų“, – sakė jis CNN laidoje.
Praėjusią savaitę Pekinas pareiškė, kad jo draugystė su Rusija išlieka „tvirta kaip uola“, nepaisant tarptautinio Maskvos pasmerkimo, ir leido suprasti, kad yra pasirengęs padėti tarpininkauti užbaigiant karą Ukrainoje.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Roma, kovo 6 d. (AFP-ELTA). Popiežius Pranciškus sekmadienį pasmerkė tai, ką jis pavadino „kraujo ir ašarų upėmis“, plūstančiomis Ukrainoje po Rusijos invazijos, ir reikalavo sukurti humanitarinius koridorius pabėgėliams.
„Ukrainoje liejasi kraujo ir ašarų upės. Tai ne tik karinė operacija, bet ir karas, sėjantis mirtį, sunaikinimą ir kančias“, – sakė pontifikas.
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
Vilnius, kovo 1 d. (ELTA).Vilniaus apylinkės prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Egidijaus Dragūno socialiniuose tinkluose paskelbto vaizdo įrašo karo Ukrainoje tema.
Tyrimas pradėtas siekiant įvertinti, ar nepadaryta nusikalstama veika, numatyta Baudžiamojo kodekso 170 str. 3 d. Jame teigiama, kad tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų, rašoma pranešime spaudai.
Ikiteisminį tyrimą organizuoja Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras, jį bus pavesta atlikti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams.
ELTA primena, kad E. Dragūnas savo instagrame teigė, kad Rusijos vykdomas karas Ukrainoje yra „natūralus planetos išvalymas“. Kiek vėliau įrašas buvo pašalintas.
Nuotraukų paroda, skirta Ukrainos laisvės gynėjams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir leidykla „Briedis“ pristatė Romano Zinenkos – Dnepropetrovske gyvenančio Ukrainos kario – atsiminimų knygą „Ilovaisko dienoraštis“.
Susirinkusiai publikai Jonas Ohmanas, švedų publicistas, vertėjas, filmų kūrėjas, Ukrainos problematikos žinovas, sakė, kad ši knyga – reikalinga ir svarbi, leidžianti geriau suprasti, kas vyksta Ukrainoje. Tai jau ne pirmoji lietuviškai išėjusi knyga apie karą Ukrainoje (be šios, išleista Lietuvos žurnalisto Dovydo Pancerovo „Kiborgų žemė“ ir Ukrainos karo korespondento ir fotografo Sergejaus Loiko „Oro uostas“), tačiau ji įdomi tuo, kad perduoda atmosferą Rytų Ukrainoje labai autentiškai – įvykių dalyvio akimis.
„Karas Ukrainoje nėra tik ukrainiečių reikalas. Tai mūsų reikalas taip pat. Nuo jo baigties priklausys ir mūsų padėtis“, – tokius žodžius, kalbėdamas apie knygą „Ilovaisko dienoraštis“, ištarė J. Ohmanas.
Ukrainos laisvės byla
Jis atkreipė dėmesį į tai, koks reikšmingas ir svarbus dalykas yra pačių žmonių laikysena bei įsitraukimas. Pasak jo, CŽV dokumentai rodo, kad 1991 m. sausio 11 d. Vakarai Lietuvą jau buvo „nurašę“. Bet Sausio 13-oji viską pakeitė. Niekas nesitikėjo, kad žmonės taip stipriai gins savo laisvę. Ir Ukrainos žmonių pasiryžimas gintis daug ką keičia ir daug kam atveria akis.
Kitas renginio prelegentas Vytautas Keršanskas, Rytų Europos studijų centro analitikas, pabrėžė, kad knyga jaudina savo tikroviškumu. Paprastais žodžiais, be didelių emocijų perduota rūsti karo kasdienybė kaip tik ir daro didžiausią įspūdį.
Ukrainiečių skausmas
Jo žodžiais, negalima suvokti to, kas vyksta Ukrainos rytuose, neturint tinkamo supratimo apie Maskvos politiką. V. Keršanskas nurodė rusų žurnalisto, rašytojo ir dokumentinių filmų autoriaus Mikhailo Zygaro veikalą „Visi Kremliaus vyrai: Vladimiro Putino dvaro viduje“ („All the Kremlin’s Men: Inside the Court of Vladimir Putin“) ir amerikiečių analitiko Davido J. Kramerio knygą „Atgal prie atgrasymo: Kova su Putino režimu“ („Back to Containment: Dealing with Putin‘s Regime“) kaip svarbius šaltinius, padedančius geriau suprasti Kremlių valdančio režimo genezę, Vakarų visuomenės santykių su Rusija klaidas, santykių su Kremliumi formavimo strategijas.
Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pažymėjo, kad biblioteka skiria daug dėmesio viešindama mūsų draugų Ukrainoje kultūros paveldą, literatūros pasiekimus, stengiasi atspindėti dramatišką šalies šiandieną ir taip prisidėti prie Ukrainos vardo, jos bylos garsinimo. Direktorius paminėjo praėjusiais metais bibliotekoje veikusią Jurijaus Veličkos, garsiojo Ukrainos 46-ojo specialiosios paskirties savanorių bataliono „Donbas-Ukraina“ kario, parodą „Gyvenimas ant nulinės ribos“, akcentavo partnerystę šiemet pradėtame vykdyti projekte „Už jūsų ir mūsų laisvę“, kurio tikslas – pristatyti Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimą, apimantį ir istorinį, ir šiandienos kontekstus.
Ukrainiečiai narsiai kaunasi dėl savo laisvės
Renginio dalyviai turėjo galimybę teletiltu bendrauti su knygos autoriumi R. Zinenka ir išgirsti jo pasakojimą apie knygos sukūrimo aplinkybes bei autentiškas įžvalgas apie dabartinę Ukrainos situaciją.
Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis, moderuodamas renginį, sakė, kad R. Zinenkos knyga „Ilovaisko dienoraštis“ aktuali ne vien pažintine prasme – norint suprasti, kas vyksta Ukrainoje. Ji atskleidžia ir hibridinių grėsmių pobūdį, naudojamas priemones, kurios atpažįstamos ir Lietuvoje, nors jų intensyvumas ir arsenalas nėra toks platus kaip Ukrainoje.
Informacijos šaltinis ir nuotrauka – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
Europos Sąjungos (ES) ir šešių Rytų partnerystės šalių lyderiai penktadienį susitinka Briuselyje rengiamame ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime, kuriame bus siekiama stiprinti ryšius. Tačiau tokie opūs klausimai, kaip Rusijos įtaka ir karas Ukrainoje, buvo išbraukti iš darbotvarkės.
Lyderiai didžiausią dėmesį skirs planams padėti Ukrainai, Gruzijai, Moldovai, Armėnijai, Azerbaidžanui ir Baltarusijai kovoti su korupcija, stiprinti teisinės valstybės principus ir modernizuoti jų ekonomiką.
Remiantis naujienų agentūros dpa pranešimais, tai bus penktasis nuo 2009 metų viršūnių susitikimas, kuriame ES susitinka su Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos lyderiais, siekiant ekonomiškai ir politiškai priartinti šias šalis prie Europos.
Taip pat bus diskutuojama, kaip toliau bendradarbiauti kuriant stipresnę ekonomiką, valdymą ir visuomenę šiose šešiose Rytų partnerystės šalyse. Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija, Moldova ir Ukraina į viršūnių susitikimą siunčia savo prezidentus ir ministrus pirmininkus, tuo tarpu Baltarusija siunčia užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makejų, nors kvietimas buvo skirtas prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai. Tai pirmasis kartas, kai ES pakvietė A. Lukašenką, nes ankstesnių Rytų partnerystės viršūnių susitikimų metu prezidentas buvo įtraukas į ES sankcijų sąrašą.
Taip pat tikėtina, kad susitikimą Briuselyje temdys Didžiosios Britanijos išstojimas iš ES, nes jame taip pat dalyvaus Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Teresa Mei (Theresa May).
Pirmadienį „Skalvijos“ kino teatre žiniasklaidai buvo pristatytas žinomo kino režisieriaus Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ („Frost“), pasakojantis apie karą Ukrainoje.
Kino režisierius Šarūnas Bartas, sukūręs filmą apie karą Ukrainoje. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Š. Bartas, bene ryškiausias lietuviško kino ambasadorius pasaulyje, gegužę „Šerkšną“ pristatė 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“. Pasaulinė filmo premjera buvo palydėta kelias minutes trukusiomis ovacijomis žiūrovams atsistojus.
Prie „Šerkšno“ dirbo didžiulė tarptautinė kinematografininkų komanda iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Prancūzijos. Filmas buvo įgarsintas ir sumontuotas Prancūzijoje.
„Šerkšnas“ – tai Š. Barto žingsnis į kitą temą, kitokią kino formą. Čia viskas konkretu, realu. Aktoriai, kaip visada Š. Barto filmuose, vaidina nevaidindami, ir tai, kaip sakė režisierius, jam yra aukščiausias meistriškumo lygis. Jų tarpusavio dialoguose apstu improvizacijų.
„Ką reiškia – kita tema? Ką reiškia pavojus? Ką nors imituoti, nematant to, kas ten vyksta, būtų neteisinga. Nesąžininga“, – sakė Š. Bartas.
Anot režisieriaus, situacija prie fronto linijos gali pasikeisti per tris dienas, todėl filmo prodiuserės Jurga Dikčiuvienė ir Liuba Knorozok iš Ukrainos vis važinėdavo į žvalgytuves.
Filmo pavadinimas „Šerkšnas“ atkeliavęs iš Lietuvos, iš tragiškų 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių, kai sovietų tankai bandė užimti Lietuvos radiją ir televiziją bei televizijos bokštą. Kaip prisiminė Š. Bartas, tada Lietuvoje buvo didelis šerkšnas, medžiai buvo tarsi apaugę magiškais kristalais. Tada jis filmavo savo pirmąjį ilgametražį filmą prancūzų televizijai ARTE. Bet išgirdęs, kad atvažiuoja tankai, sustojo ir iki pat pavasario filmavo dokumentiką apie tai, kas dėjosi Lietuvoje.
„Kažką panašaus matėme ir ten, kur filmavome dabar. Iš tos nufilmuotos medžiagos apie sausio 13-osios įvykius nebuvo padarytas filmas, bet ji vadinosi „Šerkšnas“. Sukūriau šį, Ukrainos, „Šerkšną“. Tai – viena.
Antra – vienas svarbių dalykų, į kurį neatsakiau ir atsakymo nežinau, – tai pats karo klausimas. Kodėl žmogus kariauja? Kodėl jis renkasi mirtį? Kodėl tai vyksta taip ilgai – nuo pat civilizacijos pradžios? Galima įvairiai apie tai kalbėti, ir atsakymų yra įvairių, bet nė vieno – galutinio. Tai noras ir būtinybė besiplečiant nacijai užkariauti kitas žemes. Bet tai – labai prieštaraujantis dalykas pagrindiniam žmogaus tikslui – gyventi. Mirtinai sužeistas žmogus tikisi dar išgyventi – šliaužia, užsispaudžia žaizdas.
Kadras iš Šarūno Barto filmo „Šerkšnas”. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Staiga viena valstybė kerta kitos valstybės sieną su mirtina karine technika ir bando atplėšti tos valstybės gabalą. Europoj tai atrodo keistai, bet tai vyksta. Ir tai vykdo imperialistinė Rusija. Tą ji darė ir su mumis, ir paskui sėdėjom 50 metų po jos padu. Tai – diskusijų, aptarimų klausimas. Kitas kitaip sakytų, trečias – trečiaip. Yra žmonių, kurie teisina Rusiją ir sako, kad taip turi būti, kad Ukraina yra vos ne Rusijos dalis. Jie motyvuoja net kalba. Jei Luhanske žmonės kalba rusiškai, tai pasiimam jį. Tai kodėl Vokietijai neužgrobt Austrijos, o prancūzams neokupuoti dalies Šveicarijos, kur dauguma kalba prancūziškai? Tai – tokie ciniški pasiteisinimai, veiksmai. Ir netikėti. Nes ukrainiečiai ir rusai turėjo draugiškus ryšius. Vis dėlto imperialistinis godumas nugalėjo.
Bandoma suvaldyti šitą dalyką. Jeigu nebūtų jėgų, kurios tam priešinasi, pas mus greitai atsirastų tankų. Ačiū Dievui, kad atsirado atgrasymo priemonių. Meluodami, apsimetinėdami, naiviai, kvailai ir įžūliai tą karą vykdo, nors jis yra nepaskelbtas, – čia dar vienas keistas dalykas. Realiai karas vyksta, o oficialiai paskelbtas nėra. Oficialiai tos dvi valstybės nekariauja“, – kalbėjo Š. Bartas.
Š. Bartas priminė, kad filmavimo metu internete iš Rusijos pusės buvo visokių pasiūlymų, kaip antai, išguiti lietuvių nacionalistus, kurie suka ten filmą.
„Šerkšne“ vaidina žinoma Prancūzijos kino aktorė ir dainininkė Vanesa (Vanessa) Paradis bei garsus lenkų aktorius Andžejus Chyra (Andrzej Chyra). Tačiau pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojantys jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas (Rokas) ir Lyja Maknavičiūtė (Inga).
Dar ką tik buvę paaugliai, užaugę nepriklausomoje, karo nepatyrusioje Lietuvoje, jie avantiūristiškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą, tačiau galiausiai atsiduria prie fronto linijos Donbase. Karo akivaizdoje jauna pora suvokia gyvybės trapumą bei meilės vertę.
„Suprantu, kad kinas gali būti ne tikslas, o gyvenimo padarinys, kas buvo labai įdomu. Man atrodo, dabar reikia apie tai kalbėti, dabarties kontekstas šaukia apie šitą temą. Visiškai neaišku, kur nueis pasaulis ateityje. Man buvo unikali patirtis – tiek vaidybos, tiek vidinės kino virtuvės pamatymo, tiek karo prasme. Iki tol tuo karu domėjausi teoriškai – kas Maidane vyksta ir kas separatistų pusėje. Jį mistifikuoji todėl, kad ten nesi. O kai pabūni, pamatai, kad tai – visai paprasta. Pavyzdžiui, mano mamą užmuša. Ką aš darau? Žudau, ir viskas. Arba – kodėl aš žudau? Todėl, kad ginu savo valstybę“, – dėstė M. Jančiauskas.
Dar vienas epizodas iš kino režisieriaus Šarūno Barto filmo „Šerkšnas”. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Abiem aktoriams tai yra debiutas kine, tačiau greta jų atsidūrė du ypač patyrę profesionalai: prancūzė V. Paradis („Cafe de Flore“, „Mergina ant tilto“) ir lenkas A. Chyra („Katynė“, „Jungtinės meilės valstijos“). V. Paradis „Šerkšne“ yra karo žurnalistė, kuri Rokui duoda pamoką apie meilės reikšmę. Jos veidas matomas ir ant filmo plakatų. Kaip V. Paradis atsidūrė Š. Barto filme – negi jis ėmė ir jai paskambino, ir ši sutiko? „Taip ir buvo – paskambinau, ir ji sutiko. Ji žinojo mano kūrybą. Pasisekė, kad Vanesa tuo metu buvo laisva, tai ir sutiko filmuotis“, – sakė režisierius.
Andžejaus Chyros personažas kuruoja užsienio žurnalistų Ukrainoje darbą ir prižiūri Roko ir Ingos kelionę.
Kartu su 30-ies žmonių komanda Š. Bartas tris mėnesius keliavo automobiliais po Ukrainą. Iš viso nuvažiavę 13 tūkst. kilometrų, filmo kūrėjai pasiekė atšiaurius šalies regionus. Kai kurios scenos filmuotos 200-300 metrų nuo fronto linijos. Filmavimo grupė girdėjo šūvius į jų pusę.
„Su Lyja temstant stovėjome apsikabinę, filmavome vieną iš scenų. Jokių garsų aplinkui, tik slegianti, nežmoniška tyla. Ir tada pasigirdo šūviai iš separatistų pusės. Mes kritome ant žemės“, – prisiminė M. Jančiauskas. Aktoriams, kaip ir jų herojams filme, tai buvo pirmasis prisilietimas prie realaus karo.
Visi kariai, kurie pasirodo filme, yra Ukrainos kariai, filmavimo metu buvę fronte. Kalbėdami nesurežisuotais monologais, jie naiviam, bet karą pažinti norinčiam Rokui paaiškina, kodėl išėjo į frontą ir ką reiškia laidoti žuvusį draugą.
„Šerkšno“ autentiškumą dar labiau sustiprina tai, kad visi Roką ir Ingą filme sutinkantys žmonės, kaip ukrainietė pardavėja, Lenkijos pasienio darbuotojai ar nakvynės priimantis ukrainietis senukas, nėra profesionalūs aktoriai. Jie – žmonės, kuriuos filmo komanda sutiko kelionės metu ir nufilmavo jų natūralioje aplinkoje.
Filmuoti „Šerkšną“ Š. Bartas patikėjo jaunosios kartos operatoriui Eitvydui Doškui. Jie kartu dirbo prie ankstesnio Š. Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“, pernai pripažinto geriausiu lietuvišku metų filmu.
Ukrainos kova už nepriklausomybę režisierius domisi seniai. „Oranžinės revoliucijos“ metu Š. Bartas Ukrainoje filmavo savo juostą „Septyni nematomi žmonės“, jis kasdien sekė Maidano ir vėliau įvykusios Krymo okupacijos naujienas. Po premjeros Kanų kino festivalyje „Šerkšną“ puikiai įvertino Prancūzijos kritikai.
„Šerkšnas“ – jau penktas Š. Barto filmas, parodytas Kanuose. Šiauliuose gimęs, 30 metų kiną kuriantis Š. Bartas Prancūzijoje ypač vertinamas – pernai prestižinis Paryžiaus šiuolaikinio meno centras „Pompidou“ pagerbė režisierių, parodydamas jo filmų retrospektyvą.
Lietuvos kino teatruose filmas „Šerkšnas“ bus rodomas nuo rugpjūčio 18 d.
EPA-ELTA nuotrauka: kam tiesia ranką JAV prezidentas Donaldas Trampas?
Kremlius tikisi, kad Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas padės sukurti veiksmingą dialogą.
Taigi Kremlius trečiadienį oficialiai pareiškė manąs, kad šią savaitę suplanuotas Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Jungtinių Valstijų vadovo Donaldo Trampo (Donald Trump) susitikimas vis tik padės kurti tarp abiejų šalių veiksmingą dialogą. Apie tai nformuoja naujienų agentūra „Reuters“.
Kremliaus manymu, toks dialogas tarp Maskvos ir Vašingtono reikalingas, siekiant veiksmingai likviduoti konfliktus visame pasaulyje.
Penktadienį Hamburge vyksiančio G20 viršūnių susitikimo užkulisiuose numatyto abiejų lyderių susitikimo metu bus diskutuojama, ar abi valstybės pasiruošusios kartu kovoti su tarptautiniu terorizmu Sirijoje. Taip užsienio šalių reporteriams sakė liūdnai pagarsėjęs Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.
Anot daug sykių netiesą sakusio Kremliaus atstovo, Rusijos lyderis taip pat pasinaudos pirmuoju akis į akį susitikimu su D. Trampu išsiaiškinti pozicijas konfliktų Sirijoje ir Ukrainoje atžvilgiu.
Itin triukšmingai aptarinėjamas pirmasis abiejų lyderių susitikimas numatytas Jungtinėse Valstijose atliekant rimtą tyrimą dėl D. Trampo kampanijos ryšių su Kremliumi.
2014 metais Rusijai aneksavus Ukrainos Krymo pusiasalį itin atšalo Vašingtono ir Maskvos santykiai. Anksčiau skelbta, kad dvišaliai jų santykiai pasiekė didžiausias žemumas nuo pat Šaltojo karo laikų. Rinkimų kampanijos metu JAV prezidentas ne vieną sykį žadėjo mėginti gerinti santykius su Rusija ir nešykštėjo pagyrimų Rusijos lyderiui.
Spalio 17 d., šeštadienį, 14 val. Kauno miesto muziejaus rūsio galerijoje (M. Valančiaus g. 6) atidaroma Artūro Morozovo fotografijų paroda “Vijna”.
Tai pasakojimas apie karą Ukrainoje, kurį kaunietis fotožurnalistas fiksavo nuo “Maidano” revoliucijos pradžios iki karinių veiksmų šalies Donbaso regione 2014-2015 metais.
Vakarams atėjo metas žengti lemiamą žingsnį kovoje su nereguliariuoju Vladimiro Putino karu Ukrainoje. Apie tai kalbama Pentagono vyresniojo konsultanto Džefrio Steinsio ir buvusio JAV ambasadoriaus Ukrainoje Džono Herbsto straipsnyje, išspausdintame laikraštyje Foreign Policy.
„Rusijos prezidentas įvedė į tarptautinę sistemą naują pavojingą normą – neva tai esą teisėta pažeidinėti kitų valstybių sienas, kad „apgintų“ ne šiaip jau etninius rusus, o „rusakalbius gyventojus“, ir, jeigu prireiks, karinėmis priemonėmis“, – pažymi autoriai.
Mums sakoma: nemaišykime sporto su politika… Nemaišykime meno su politika… Nemaišykime verslo su politika… Bet juk dabar viskas – politika, absoliučiai visos reikšmingesnės visuomenės veiklos sritys – politizuotos.
Žiaurus, Rusijos primestas kruvinas „šaltasis karas“ palietė kiekvieną Europos valstybę, kiekvieną europietį (ir ne tik). Ir jau kitaip nebus. Visi turėsime politikuoti, jeigu norėsime išvengti tikro karo, koks jau vyksta Ukrainoje.
