„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sako, kad prezidentės išsakyta kritika premjerui Sauliui Skverneliui yra bandymas paveikti politinį procesą. R. Karbauskis neslepia esąs pasipiktinęs D. Grybauskaitės teiginiu, kad premjero sprendimai užtraukia tarptautinę gėdą Lietuvai. Jo teigimu, premjeras kontraversiškai įvertintu pasisakymu, esą latviai nėra broliai, o konkurentai, santykių su Latvija nesugadino. Pasak jo, jie ir taip, daugiausiai dėl prezidentės kaltės, yra blogi.

R. Karbauskis pabrėžė, kad dėl prezidentės sekmadienį išsakytų teiginių svarstė kreiptis ir į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK). 

„Mes visi žinome, kad negalima daryti jokių politinių pareiškimų rinkimų dieną, nes galima daryti įtaką rinkimų procesui. O prezidentė išvadina premjero politiką gėdinga. Aš klausiau partijos kolegų, ar nereikėtų kreiptis į Vyriausiąją rinkimų komisiją išaiškinimo“, – Eltai kalbėjo R. Karbauskis. 

Jis teigė iš principo nesutinkantis su prezidente, teigiančia, kad premjero sprendimai užsienio politikoje yra gėdingi. Jo teigimu, būtent D. Grybauskaitės vadovavimo šaliai laikotarpiu sėkmių užsienio politikoje praktiškai nebuvo. 

„Pirmiausia, jeigu šnekant apie sėkmes, tai reikėtų pasakyti, kad sėkmių užsienio politikoje pastaruoju laikotarpiu – pastaruosius dešimt metų – praktiškai neturėjome“, – sakė R. Karbauskis. Jo teigimu, prezidentė yra neteisi ir sakydama, kad su niekuo nederintas premjero pasiūlymas Baltarusijai dėl Astravo atominės elektrinės yra antikoinstitucinis. 

„Labai keista girdėti, kad premjero pasiūlymas Baltarusijai yra antikonstitucinis. Kiek man yra žinoma, šiuo klausimo prezidentė niekada jokių pasiūlymų neturėjo. Galima teigti, kad geras pasiūlymas ar blogas, galima jį kritikuoti, bet sakyti, kad kreipimasis pats savaime yra problema, kad tai antikonstitucinis – kuria prasme?“, – klausė R. Karbauskis. 

Politikas apskritai abejojo, ar premjero pasiūlymai dėl Lietuvos pašonėje statomos nesaugios Astravo atominės elektrinės yra susiję su užsienio politika.

„Kiek tai yra susiję su Lietuvos saugumu – taip, tai yra užsienio politika. Bet, kita vertus, tai yra ekonominis pasiūlymas“, – sakė R. Karbauskis ir pabrėžė, kad prezidentė negali tiesiog kritikuoti, o turi duoti ir konkrečius pasiūlymus.

„Prezidentė neturėtų dabar šnekėti apie tai, kad sprendimas atitinka Konstituciją ar ne. Ji turėtų šnekėti, ar geras pasiūlymas, ar ne. Tai tokios kritikos dabar nėra. O rinkimų dieną dabartinis pareiškimas yra absoliučiai politinis ir tai rodo, kad dedamos maksimalios pastangos veikti politinį procesą“, – kalbėjo „valstiečių“ lyderis. 

R. Karbauskis tvirtino, kad nėra susipažinęs su kontekstu, dėl ko, prakalbęs apie santykius su Latvija, yra kritikuojamas S. Skvernelis. Tačiau, pabrėžė jis, galįs garantuoti, kad S. Skvernelis deda visas pastangas, jog santykiai su Latvija būtų geri. 

„Aš net nežinodamas konteksto galiu pasakyti, kad santykiai su Latvija yra labai blogi, ir tai, kad prezidentė nevažiavo paminėti Latvijos šimtmečio, yra vienas iš pavyzdžių, kokioje būklėje yra tie santykiai. Kiek man žinoma, premjeras deda visas pastangas, kad tie santykiai gerėtų, ir aš tikiuosi, kad tas santykių pagerėjimas įvyks“, – sakė R. Karbauskis. 

Sekmadienį rinkimų į merus antrajame ture balsavusi prezidentė sukritikavo premjerą dėl pasisakymo apie Latviją bei anksčiau vykusio vizito į Izraelį. Pasak jos, reikia didelių sugebėjimų, kad darytum tokią tarptautinę gėdą, kokią daro premjeras. 

„Pastaruoju metu sugebėta grįžti iš Izraelio komandiruotės su protesto nota iš Palestinos. Sugebėta pasakyti kai ką apie artimiausius kaimynus. Reikia didelių sugebėjimų iš premjero pusės daryti tokią tarptautinę gėdą“, – žurnalistams sekmadienį sakė D. Grybauskaitė. 

Pats premjeras nuo komentarų susilaiko. 

„Rinkimų dieną premjeras susilaikys nuo politinių pareiškimų ir jų komentavimo“, – Eltai sakė S. Skvernelio patarėjas viešiesiems ryšiams Tomas Beržinskas.

S. Skvernelis susikaukė kritikos ir dėl Baltarusijai pateikto siūlymo dėl Astravo atominės elektrinės. Pasak prezidentės, tai, kad premjeras savo veiksmų nederino su Prezidentūra, pažeidžia Konstituciją.

„Konstitucija numato, kad sprendimus priima tik prezidentas, užsienio politika vykdoma kartu su Vyriausybe. Kadangi nebuvo derinta ši tema, o tai yra strateginis užsienio politikos tikslas, manau, kad tai antikonstitucinis veiksmas“, – žurnalistams sakė D. Grybauskaitė.

Prieš savaitę Vyriausybė pranešė, kad premjeras laišku kreipėsi į Baltarusijos ministrą pirmininką Sergejų Rumasą su pasiūlymu apsvarstyti galimybę vietoj Astravo AE plėtoti modernią dujinę elektrinę.

Kaip skelbė portalas LRT.lt, penktadienį Lazdijuose viešėjęs į prezidento postą kandidatuojantis ministras pirmininkas S. Skvernelis pareiškė, jog latviai lietuviams yra ne broliai, o konkurentai ekonomikos srityje.

„Latviai, estai, atrodo, visiškai būtų mūsų broliai, bet taip nėra. Jeigu kalbėti apie tą pačią Latviją, tai yra vienas iš mūsų didžiausių ekonomikos plotmėj konkurentų“, – tuomet kalbėjo premjeras.

Pats S. Skvernelis vėliau savo „Facebook“ paskyroje teigė, kad nacionalinio transliuotojo internetiniame portale pateikta citata yra netiksli. Nors kartu ir tvirtino, kad su Latvija ekonomikos srityje yra konkurentai.

ELTA primena, kad viešos kritikos ir Palestinos notos Vyriausybės vadovas susilaukė dėl savo vizito į Izraelį. Palestina pasipiktino tuo, kad S. Skvernelio vizito Izraelyje metu jis taip ir neapsilankė Palestinoje, taip pat, kad S. Skvernelį vizito Rytų Jeruzalėje metu lydėjo Izraelio ambasadorius. Pasak Palestinos, taip Lietuva pažeidė tarptautinės teisės normas ir bendrą Europos Sąjungos politiką.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.18; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Mes gyvename laukiniame krašte. Čia dažnai kalbama apie parengties pasipriešinti galimai Rusijos okupacijai budinimą, kas yra labai teisinga, tačiau dabartinė mūsų valdžia kartas nuo karto parodo ne mažiau baisų savo veidą nei įsivaizduojamas okupanto ambrozdėlis.

Skaitytoją iškart noriu nuraminti dėl to, kad toks teisėtai išrinktos valdžios lyginimas su baisiausiu priešu demokratinėje visuomenėje yra ne tik galimas, kai yra tam pagrindas, bet ir teisėtas. Jau ne kartą turėjau progą atkreipti dėmesį, jog tautos kaip suvereno teisės ir administracinė valdžia yra labai skirtingi, kartais net stojantys priešpriešai vienas kitam dalykai https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2016/07/07/news/valdzia-nera-valstybes-dalis-1269138/. Lietuvoje vyraujančios demokratinės būklės luošumą rodo ir tai, kad tokios svarbios institucijos kaip Valstybės saugumo departamentas (VSD) direktorius savo viešuose pasisakymuose kartas nuo karto valstybę tapatina su valdžia, nė truputėlio dėl to nenurausdamas, nejausdamas jokio konfūzo. Tai bent nervai! Tiesą sakant, net nežinau, ko čia daugiau yra tokiame sąvokų sumaišymą – visiško dalykų padėties neišmanymo, politinio neraštingumo ar nesugebėjimo suvaldyti savo prasikišantį norą įsiteikti vienadieniams politikams?

Parašyti šį piktą straipsnį paskatino lrytas.lt paskelbtas interviu su moterimi iš Alytaus miesto, panorusiai įsivaikinti mergaitę iš vaikų namų, kai savo ruožtu vaiknamio administracija visomis išgalėmis trukdo tokiai tauriai mūsų tautietės akcijai  https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2019/03/09/news/ivaikinimo-i-naujaja-zelandija-drama-prabilo-alytiske-norinti-globoti-mergaite-9515800/.

Nesunku nuspėti, kad nežmogiškos batalijos čia užvirė dėl to, jog našlaitė mergaitė jau yra pažadėta taip pat įvaikinimo siekiančiai porai iš Naujosios Zelandijos. Kas galėtų paneigti, kad dideli pinigai už mergaitę jau yra sumokėti, dabar kažkam reikia atidirbti. Galiausiai, jeigu afera neišdegtų, naujazelandiečiai gali viešai paporinti apie tai, kokie pinigai vaikšto šiame versle. Dėl to galimai ir draskosi vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojai, kuriems būtų patogiau pratupėti šešėlyje, tačiau degant šiknai privalantys išlįsti į viešumą (skaitant komentarus po interviu, kaip žarija išdžiūvusio šieno kupetoje prasikiša galimai pinigus į savo kišenę paėmusių žmogeliukų mekenimai).

Kita vertus, šioje istorijoje dėl vienos našlaitės mergaitės pasimato visu gražumu atgrasus mūsų valdžios supuvimas. Ar jūs girdėjoje, kad buvo imtasi kokių nors akcijų, Mindaugui Puidokui viešai paskelbus, jog Lietuva nesilaiko tarptautinių įsipareigojimų atskirti vaiko teisių gynimo instituciją nuo įvaikinimo tarnybos. Kaip visi suprantame, toks atskyrimas yra būtinas mažinant korupcijos riziką labiausiai jautrioje našlaičių įvaikinimo sferoje! Ar Saulius Skvernelis pajudino savo storą šikną, skubėdamas spręsti šį nesusipratimą. M.Puidokas taip pat kalbėjo, kad tik Lietuvoje ir dar keliose (berods, dviejose be Lietuvos) labiausia atsilikusiose Azijos šalyse veikia privačios našlaičių įvaikinimo į užsienio šalį bendrovės. Ar išvis tokia privati įstaiga Lietuvoje kaip „Įvaikinimas į Naująją  Zelandiją“ gali veikti pagal mūsų šalies įstatymus ir sveiko proto principus? Išties, protu tai nesuvokiama, tačiau pinigai Lietuvoje kuria net labiausiai neįtikinamus siurrealistinius spektaklius. Ar būtų galima bent įsivaizduoti, kad šitokių bendrovių veikla Lietuvoje domėtųsi gerai įmitę vyrukai iš STT, VSD, Generalinės prokuratūros ir panašių institucijų?

Įdomu dar ir tai, kad vaikų grobimo iš šeimų ir jų įvaikinimo svetur iniciatyvas Lietuvoje palaiko užsienio kapitalo sukurti interneto portalai ir aptarnaujantys užsienio kapitalą broliai šaunuoliai apžvalgininkai.  Jiems Lietuva yra tik Ferma, nieko daugiau.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar visai neseniai S.Skvernelis draskėsi viešojoje erdvėje, gąsdindamas mus dėl to, kad neva Lietuvoje puoselėjami planai nuversti jo paties ir Ramūno Karbauskio valdžią. Tiesą sakant, aš neišsigandau! Tačiau ši nešvanki istorija apie manipuliacijas mažo žmogučio, našlaitėlio likimu prikišamai rodo, kad reikia ne tik puoselėti planus, bet jau nieko nelaukus versti iš valdžios Skvernelį, miežti visą šitą Karbauskio mėšlą. Nežinau kaip tai daroma, kaip galima būtų organizuoti, tačiau šeimos užpuolimui ir našlaičių pardavinėjimui privalome priešintis visomis įmanomomis priemonėmis, taip pat ir išeidami į gatves su masinio nepaklusnumo akcijomis.

Tai yra ne tik tautos kaip suvereno teisė, bet ir pareiga.

2019.03.09; 16:31 

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigia suklydęs, kai deklaravo ambiciją „valstiečiams“ sekmadienį vykusiuose savivaldos rinkimuose laimėti daugiausiai mandatų į tarybas ir merus. 

„Nemanau, kad mus už ką nors baudė, mes tiesiog norėjome laimėti, bet nelaimėjome. Suklysti galima, šiuo atveju aš skaičiuodamas suklydau, tačiau džiaugiuosi, kad rinkimuose turime labai daug mums artimų kolegų, kurie laimėjo. Tai yra komitetai, ir mes su jais dirbsime“, – sakė R. Karbauskis pirmadienį vykstančioje konferencijoje rinkimų rezultatams apžvelgti. 

Pasak jo, tai, kad nebuvo pasiekti užsibrėžti rezultatai, susiję ir su tuo, kad ne visi „valstiečių“ kandidatai buvo stiprūs.

„Aš manau, kad kai kuriose savivaldybėse mūsų kandidatai nebuvo tokie stiprūs ir nepagerino savo rezultato. Tačiau žiūrint bendrą mandatų skaičių ir jų didėjimą – tai ženklus (partijos laimėtų mandatų. – ELTA) padidėjimas ir aš galvoju, kad jau kituose savivaldybių rinkimuose mes labai rimtai kibsime į atlapus“, – sakė R. Karbauskis. 

R. Karbauskis prieš rinkimus teigė, kad „valstiečiai“ laimės daugiausiai savivaldos tarybos narių ir merų postų. Tačiau už „valstiečius“ daugiau tarybos narių mandatų surinko visuomeniniai rinkimų komitetai (26,76 proc.), konservatoriai (16,03 proc.) ir socialdemokratai (13,26 proc.). Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą surinko 11,14 proc. mandatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.04; 09:45

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Į prezidento rinkimų maratoną oficialiai įsijungus premjerui Sauliui Skverneliui, pastebimai atkuto žiniasklaida bei visuomenės nuotaikas tiriančios agentūros.

Nors agentūros mėgina kurti intrigą iš kandidatų reitingų svyravimų, pats premjeras ir jo svita dėmesį sutelkė išsiūbuoti sūpynėms, kuriose supasi dviese: premjeras ir prezidentė.

Nespėjo nurimti ratilai, kuriuos ne be paties premjero sąmoningų pastangų sukėlė jo vizitas į Izraelį,  tuoj įsiplieskė aplinkos ministro (ne)patvirtinimo drama, kurioje premjero vaidmuo nebe toks aiškus: ar ir čia jis intrigos autorius, o gal – prezidentės „nemeilės“ auka?

Izraelyje premjeras Saulius Skvernelis su oficialiu vizitu lankėsi vasario pirmąją savaitę. Kaip žiniasklaidai aiškino vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis, vizitas vyko Izraelio premjero kvietimu ir buvo atsakomasis. Vadinasi, vizito programa buvo suorientuota taip, kad atitiktų pradinio vizito nubrėžtas gaires bei užbaigtų pradėtus svarstymus.

Ir premjeras, ir jo komanda įvertino šį vizitą labai teigiamai. Tačiau palestiniečiai yra kitos nuomonės, kurią jie išsakė oficialioje notoje. Palestina neigiamai įvertino tą faktą, kad Lietuvos premjeras, lankydamasis Izraelyje, pažeidė jau susiklosčiusią tarptautinę tradiciją ir neapsilankė Palestinoje.

Be to, kai kurie politikai ir politologai nevengė priekaištų ir pašaipų premjerui, kad šis vizito metu jis kalbėjo ne angliškai, o lietuviškai.

Taigi, negalima nematyti, kad premjeras savo laisva valia žengė tuos žingsnius, už kuriuos vienodai aistringai jį kritikuoja ir prezidentė D. Grybauskaitė, ir viešąją nuomonę atstovaujantys žiniasklaidos kanalai.

Bet ar tikrai visa visuomenė, kuri tuo pačiu yra ir ausis pastatęs elektoratas, nuoširdžiai piktinasi premjerui priskiriamais „nusidėjimais“?

Saulius Skvernelis apie vizitą Izraelyje: vizitas tikrai davė didelės naudos. LR Vyriausybės kanceliarijos nuotr.

Esama nemažai žmonių, kurie pritaria premjero nuostatai lietuvių kalbą vartoti valstybiniame – tarptautiniame lygmenyje, o mūsų politikų, ministrų puikavimąsi savo anglų kalbos žiniomis lygina su nosį virš karvės uodegos iškėlusių piemenų puikavimusi visokiais svetimų kalbų žargonizmais.

Tiesa, galima abejoti, ar toks buvo ir premjero tikrasis sumanymas, bet šiaip ar taip, lingvistinio pobūdžio priekaištai praktiškai ne tik nepakenkė premjero reputacijai, bet ir pritraukė jam daugiau rinkėjų simpatijų.

Nėra vienareikšmiškos, premjerą smerkiančios nuomonės ir dėl neva netaktiško nedėmesingumo Palestinai ir palestiniečiams. Visi, jų tarpe – ir premjero oponentai, žino, jog tai, kas vadinama tradicija, nėra privaloma, ir valstybių vadovai laisvai renkasi vizito programą, derindami ją su pakvietusia šalimi. Taip pat ne paslaptis, kad Lietuva iki šiol neturi nuoseklios pozicijos, vertinant Izraelio ir Palestinos santykius. Tam įtakos turi tiek Lietuvos vidinės problemos, tiek ir pagrindinio Lietuvos partnerio, ES nenuoseklumas Izraelio ir Palestinos atžvilgiu.

Kaip žinome, ES vis dažniau (bet dar ne visada) linksta įsiklausyti į Palestinos balsą, ir tas „polinkis“ stiprėja proporcionaliai daugėjant ES valstybėse apsigyvenančių emigrantų iš islamą išpažįstančių šalių skaičiui.

Lietuvoje gi (kaip, beje, ir kitose Rytų Europos šalyse), kur musulmonų diaspora dar tebėra negausi, jautriau įsiklausoma į Izraelio poziciją, – ir dėl tragiškų Lietuvos žydų istorijos puslapių, ir dėl to, kad Lietuva, kaip ir Lenkija ar kitos Baltijos šalys labiau pasitiki JAV, kaip jų saugumo garantu, nei ES. Todėl galima spėti, jog nepaisant prezidentės ir kitų nulietuvėjusių „europiečių“ pastangų neigiamai nušviesti šį premjero „pasispardymą“ tarptautiniame hipodrome, rezultatas gali būti priešingas siekiamybei: prijaučiančių premjerui rinkėjų gali tik padaugėti.

Kurgi ne: toks ištikimas Lietuvos interesams, valstybės kultūrai (pagarba lietuvių kalbai) ir saugumui (mąsto kaip mūsų gynėja ir ištikima draugė JAV) atsidavęs, nesavanaudiškas lyderis!

Tad kuo daugiau tą lyderį pešioja prezidentė ir kiti oponentai, tuo palankiau į jį žvelgia jautrusis vyresniojo amžiaus elektoratas…

Tačiau kitas skandalas, į kurį sąmoningai ar nesąmoningai įsivėlė premjeras, rutuliojasi toli gražu ne taip palankiai kandidato į prezidentus įvaizdžiui, kaip romanas su Izraeliu. Turiu galvoje nevykusį bandymą paskirti naują aplinkos ministrą.

Šioje situacijoje premjeras paslydo net ne ant vienos, o ant nesuskaičiuojamos daugybės banano žievių, ir tai leidžia įtarti premjerą sergant politine ir/ar etine trumparegyste.

Pirma: premjeras pernelyg giliai į širdį priėmė priekaištus dėl to, kad jo vyriausybėje nebeliko moterų, patikliai išklausė Gedimino Kirkilo rekomendacijas ir šmaukšt braukšt, lyg iliuzionistas triušį iš skrybėlės, iš ministerijų gelmių ištraukė ir pateikė prezidentei jauną, veržlią, žaviai besišypsančią moteriškos giminės būtybę – kandidatę į ministres.

Antra: stebina tai, vadovas vyriausybės, kuri žadėjo remtis išimtinai profesionalais, susigundė kandidate, kurios vienintelis nuopelnas, pasak ją rekomendavusio G. Kirkilo, tas, kad ji – ne profesionalė aplinkosaugos srityje. Ir tas jos neprofesionalumas badyte badė akis ir ausis jau spaudos konferencijoje, kurią veržlioji debiutantė surengė po priėmimo prezidentūroje. O prezidentė, kuri su kandidate kalbėjo ilgiau ir atidžiau, jos nepasirengimą numatytoms pareigoms, be abejo, įžiūrėjo dar aiškiau.

Trečia, ant dar vienos žievės slystelėjo visa trijulė vadukų: ne tik premjeras, bet ir G. Kirkilas, ir R. Karbauskis. Koją jiems pakišo tvirtas, iš komunistų valdymo laikų išsaugotomis tradicijomis grįstas įsitikinimas, kad po pokalbio su premjeru, kurio metu premjeras liaupsino kandidatę, prezidentė PRIVALĖJO aklai jų kandidatūrą patvirtinti.

Atrodo, trijulė, savo kategoriškumu primenanti Stalino laikų partines „trojkas“, nė girdėti nebuvo girdėjusi apie demokratinę, Konstitucijoje patvirtintą ministrų skyrimo procedūrą, kur visi etapai sudėlioti juodu ant balto, ir niekur nėra tokio „etapo“, kad premjeras, nubėgęs pas prezidentą/-ę, pakiša jam/jai tą kandidatą, dėl kurio susitarė „grupė draugų“, o prezidentė klusniai tą kandidatą patvirtina.

Deja…

Kad žalieji valstiečiai neskaito Konstitucijos ir su ja nesiskaito, net jei kas jiems ją ir primena, ėmė aiškėti nuo pirmųjų jų valdymo metų. Ne kartą apie tai buvo rašyta ir kalbėta žiniasklaidoje, bet nuo naujosios daugumos politikų visos tos kalbos – kaip nuo žąsies vanduo… Netgi priešingai, įkvepia naujiems mėginimas perrašinėti Konstituciją taip, kaip jiems patogiau, – ar būtų kalbama apie valstybinės kalbos teises ir reikalavimus, ar apie referendumų organizavimą, ar, pagaliau, apie trijų aukščiausių valdžios institucijų teisių ir funkcijų pa(si)dalijimus…

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Šį kartą Konstitucijos ignoravimas apnuogino pačias silpnąsias Seimo valdančiosios daugumos puses, ir prezidentė čia niekuo dėta. Ji veikė taip, kaip Konstitucijoje apibrėžta, ir nieko daugiau.

O štai kuris dėl nepatvirtintos ministrės įsižeidęs politikas pasirodė didesnis politinis skurdukas, nesiimu lyginti. Palieku Rimvydai Valatkai, jis tai daro ir sąmojingiau, ir pikčiau. Tačiau minėti politikai pasirodė išties „žali“ t. y. nebrandūs: ir juokingai vaikiškai įsižeidęs, atsiprašymo iš prezidentės užsimanęs Ramūnas Karbauskis (o kas bus, jei neatsiprašys? Apskųs Briuseliui?), ir nė vieno protingo argumento, diskutuodamas su Rasa Juknevičiene, taip ir nesuradęs Gediminas Kirkilas…

Bet „mizerniausiai“ šitoje situacijoje pasireiškė premjeras, iš pradžių pagrasinęs nebeteikti kitos kandidatūros į aplinkos ministrus, kol nepasikeis Daukanto aikštės šeimininkas, o paskui sumąstęs išvis panaikinti aplinkos ministeriją, sujungus ją su energetikos ministerija. Kokiais sumetimais? Ar kad valstybei būtų geriau, ar kad prezidentei būtų blogiau?

Seimo narys liberalas Eugenijus Gentvilas pasidalino su Elta spėjimu, kad „S. Skvernelis nėra toks neišmanantis, kad nesuprastų pasakęs nesąmonę, bet jis tai sako savo rinkėjams bei toliau erzina prezidentę ir tęsia kovą su ja“.

Tačiau aš nesu tikra, kad premjeras supranta pasakęs nesąmonę. Įtariu, kad jis išties kalba tai, ką pajėgia sugalvoti, ir tiki tuo, ką leptelėjęs. O kada prezidentūron susiruošęs premjeras šneka „į temą“, o kada – nesąmones, tesprendžia rinkėjai.

Tad sūpynių pusė, kurioje sėdi premjeras su pečius sveriančia tuščia aplinkos ministro kėde, regis, nusileido gerokai žemiau premjero prezidentinių ambicijų.

O tam, kad jos vėl kiltų į viršų, reikėtų bent jau vadovautis protingų žmonių patarimais. Jei premjero aplinkoje tokių nėra, ne pro šalį atsiversti klasikus. Pavyzdžiui, fiziką Albertą Einšteiną, kuris mokino: „Siek tapti ne sėkmingu žmogumi, o žmogumi, kuriam svarbios yra vertybės“.

Ir netikėkite tais, kurie sako, kad visi fizikai – pragmatikai.

2019.02.11; 06:30

Premjero Sauliaus Skvernelio užmojis prezidentei Daliai Grybauskaitei nebesiūlyti kandidato į aplinkos ministrus rodo nepagarbą Konstitucijai ir ketinimą nevykdyti Vyriausybės vadovui privalomų pareigų, sako vienas iš Lietuvos Konstitucijos architektų, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Vytautas Sinkevičius.

Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Premjeras negali vadovautis asmeninėmis ambicijomis ir vien dėl to, kad įsižeidė, prezidentei nebesiūlyti kandidatų, turinčių užimti laisvus ministerijų vadovų postus. Pasak konstitucinės teisės specialisto, Vyriausybės vadovo konstitucinė pareiga yra prezidentei teikti ministrų kandidatūras, todėl šios prievolės nesilaikydamas S. Skvernelis ne tik laužo duotą priesaiką, tačiau ir kuria pavojingą precedentą valstybei. 

„Pagal Konstituciją premjeras privalo teikti ministro kandidatūrą prezidentui, o prezidentas sprendžia, ar skirti teikiamą asmenį, ar ne. Aplinkybė, kad prezidentas atmetė teiktą kandidatūrą, jokiu būdu neatleidžia premjero nuo konstitucinės pareigos siūlyti kitą“, – Eltai sakė V. Sinkevičius. 

Jo teigimu, dabartinė premjero retorika iš esmės reiškia tai, kad S. Skvernelis atsisako vykdyti jam Konstitucijoje numatytų pareigų. 

„Premjeras aiškiai pasako, kad nevykdys Konstitucijoje jam numatytų pareigų, tokiu būdu parodydamas, kad nėra linkęs gerbti ir Konstitucijos“, – teigė V. Sinkevičius.

MRU profesorius pažymi, kad premjero sumanymas toliau dirbti nepilnos Vyriausybės sudėtyje taip pat nėra numatytas Konstitucijoje. 

„Pagal Konstituciją Vyriausybė susideda iš premjero ir iš visų kitų ministrų. Pagal Konstituciją galimos tik laikinos situacijos, kai konkrečioje ministerijoje nėra tikro ministro. Ir tos trumpalaikės situacijos negalima paversti ilgalaike. Konstitucija nenumato, kad ilgą laiką galėtų būti neteikiama kandidatūra ir nepaskirtas ministras. Tad šiuo atveju premjeras turėtų prisiminti savo priesaiką – gerbti ir vykdyti Konstituciją“, – akcentuoja profesorius. 

V. Sinkevičius pabrėžia: tai, kad prezidentė atmetė S. Skvernelio siūlytą kandidatūrą, yra normali praktika. Pasak jo, tai konstituciškai numatyta prezidentės pareiga. Tuo tarpu, pabrėžė jis, Vyriausybės vadovo pareiga yra atsakingai siūlyti tik tokią kandidatūrą, kuri būtų pajėgi spręsti ministro prerogatyvoje esamas problemas. 

„Premjeras negali teikti bet kokios kandidatūros. Jis turi teikti tik tokią kandidatūrą, kuri yra kompetentinga, kuri pajėgi spręsti ministerijai iškeltus uždavinius, kuri žino tos srities problemas. Negalima pasiūlyti prezidentui bet ko, nes prezidentas nėra tik notaras, kuris turi patvirtinti pateiktą kandidatūrą. Prezidentas turi įsitikinti, kad tas asmuo yra tinkamas būti ministru“, – kalbėjo profesorius. 

Vertindamas ažiotažą sukėlusią situaciją, V. Sinkevičius teigia, kad D. Grybauskaitės sprendime nematąs nieko blogo ar nepriimtino. 

„Prezidentė aiškiai pasakė, dėl ko ji nepaskyrė. Nepaskyrė, nes jai pasirodė, kad kandidatė neturi tinkamo pasirengimo eiti pareigas, ir prezidentės nuomonę reikia gerbti“, – akcentavo jis. 

Apibendrindamas profesorius sakė, kad S. Skvernelis savo retorika ir veiksmais kuria labai pavojingą precedentą. Pasak jo, tokiu būdu galima įtvirtinti praktiką dirbti dar mažesnės sudėties Vyriausybėje.

„Negalima formuoti tokio precedento. Jeigu Konstitucija imperatyviai sako, kad premjeras teikia ministro kandidatūrą, o prezidentas skiria, tai turi būti veikiama taip, kad tas ministras būtų paskirtas ir kad jo būtų ieškoma“, – kalbėjo V. Sinkevičius. 

„Šiuo atveju, turėtų būti vadovaujamasi ne asmeninėmis ambicijomis, politiniais įsižeidimais ar politinės kovos tikslais, o visuomenės ir valstybės interesais. Tad turi būti elgiamasi taip, kad būtų suformuota visa Vyriausybė“, – pabrėžė Konstitucijos ekspertas. 

ELTA primena, kad, trečiadienį prezidentei D. Grybauskaitei atmetus premjero S. Skvernelio į aplinkos ministres siūlytos „socialdarbietės“ Irmos Gudžiūnaitės kandidatūrą, premjeras pareiškė, kad daugiau kandidatų į Aplinkos ministerijos vadovo postą nebeteiks. Šį precedento neturintį sumanymą išprovokavo, pasak S. Skvernelio, tai, kad dėl I. Gudžiūnaitės kandidatūros su prezidente jau buvo anksčiau sutarta. 

Prezidentūra ketvirtadienį pareiškė, kad prezidentė S. Skverneliui nedavė jokių pažadų, jog I. Gudžiūnaitės kandidatūrai bus pritarta. Prezidentės spaudos tarnyba pabrėžė, kad D. Grybauskaitės sprendimą lėmė tai, kad susitikime I. Gudžiūnaitė nepademonstravo vadovavimui aplinkos apsaugos sektoriui reikiamų žinių. 

„Prezidentės apsisprendimą nulėmė tai, kad kandidatė neturi reikiamos dalykinės patirties ir susitikime nepademonstravo vadovavimui aplinkos apsaugos sektoriui reikiamų žinių ir kompetencijos“, – ketvirtadienį Eltai atsiųstame pranešime rašė D. Grybauskaitės spaudos tarnyba.

Benas Brunalas (ELTA)

Apie krykštaujančius vaikus Prezidentūroje prabilęs premjeras Saulius Skvernelis nieko įžeisti nenorėjo, sako „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis. Jo teigimu, S. Skvernelio „valstiečių“ suvažiavime išsakytas pareiškimas, kad valstybės vadovo rūmuose turi girdėtis vaikų krykštavimas, buvo ne taip suprastas, nes premjero oponentai Prezidento rinkimuose tyčia pasisakymą išpūtė. 

Premjeras Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Visuomenė nežino viso teksto, kuris buvo pasakytas suvažiavime, nežino konteksto. Tikrai jokiu būdu net minties nebuvo ką nors įžeisti. Saulius Skvernelis, šnekėdamas apie krykštaujančius vaikus, visai neturėjo omenyje nė vieno kandidato, kurių vaikai jau suaugę, nei kitų kandidatų, kurie neturi vaikų. Jis tiesiog šnekėjo apie tai, kad iš tikrųjų prezidentas turi būti jautrus visais klausimais ir vaikų klausimais. Čia konteksto esmė“, – „Žinių radijui“ trečiadienį sakė R. Karbauskis. 

Jo nuomone, S. Skvernelio oponentai Prezidento rinkimuose savaip interpretuoja tai, ką premjeras kalba, ir tiesiog siekia tarpusavio kandidatų susipriešinimo. 

„Sauliaus Skvernelio oponentų patarėjai nutarė, kad šitą temą reikia išnaudoti supriešinant vieną kandidatą su kitais. Aš pasakysiu viena – kontekstas buvo visai kitoks, ir tikrai įžeisti niekas nieko nenorėjo, nebent aš taip nesupratau“, – teigė R. Karbauskis. 

Jis pabrėžė, kad kalbos apie kandidatų į prezidentus šeimas neturėtų tapti prezidentinių debatų objektu. 

„Šitas dalykas yra ganėtinai išpūstas. Pradėjo kandidatai šnekėti apie tai, kokia yra situacija šeimose, kodėl jie vedę ar nevedę, tai šiek tiek stebina, nes nemanau, kad tai rinkėjams bus naudinga apsisprendžiant“, – teigė R. Karbauskis. 

Šeštadienį vykusiame „valstiečių“ suvažiavime, kuriame S. Skvernelis buvo išrinktas partijos kandidatu Prezidento rinkimuose, premjero pasakymas, kad valstybės vadovo rūmuose turi girdėtis vaikų krykštavimas, sukėlė pasipiktinimo audrą. 

„Lietuvai reikia drąsaus, ryžtingo, atsakingo, turinčio patirtį valstybės valdyme, žmonių ir valstybės interesus ginančio prezidento. Šalies vadovo, kuris mato ir girdi visus Lietuvos žmones. Pirmiausia tuos, kuriems labiausiai reikia valstybės rūpesčio ir paramos, kurie yra labiausiai pažeidžiami. Prezidento, kuris supranta, kas yra šeima, su kokiais iššūkiais susiduria vaikus auginantys ir jais besirūpinantys žmonės. 

Atėjo laikas šaltuose valstybės vadovo rūmuose girdėti krykštaujančių vaikų juoką, jausti šeimos šilumą. Tik mylintis ir mylimas žmogus gali būti atsakingas ir rūpintis kitais. Tik toks žmogus gali suprasti tokių pačių šeimų lūkesčius ir problemas, suteikti žmonėms viltį“, – feisbuke savo sakytą kalbą citavo premjeras S. Skvernelis. 

Konservatorių keliama kandidatė Prezidento rinkimuose Ingrida Šimonytė piktinosi šiuo premjero pasakymu, teigdama, kad neabejotinai šie S. Skvernelio žodžiai yra skirti jai įžeisti. 

Pasipiktinimą S. Skvernelio užuominomis viešai pareiškė ir prezidentinių reitingų lyderis ekonomistas Gitanas Nausėda.

Informacijos šaltinis ELTA

2019-01-30

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis paneigė prezidentės žodžius ir patvirtino, kad jau susipažino su premjero teikta pažyma iš specialiųjų tarnybų apie kylančias grėsmes nacionaliniam saugumui. Pasak jo, premjero vieši pasisakymai apie slaptųjų tarnybų pažymą buvo iškreipti, bet vis dėlto jis neatmeta galimybės, kad konservatoriai šalyje gali kelti nestabilumą.
„Ten apie Kremlių nėra šnekama, ten šnekama apie tai, kas dedasi Lietuvoje, kas vyksta ir kas gali atsitikti Lietuvoje. O kieno ranka – man sunku pasakyti. Kalbama apie nestabilumą, apie grėsmę valstybei, grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui. Šitą aš mačiau, bet daugiau nieko negaliu pasakyti, nes yra grifas ,,slaptai“ ant dokumento“, – antradienį ,,Žinių radijui“ sakė R. Karbauskis. 

Pasak R. Karbauskio, premjero vieši pasisakymai apie slaptųjų tarnybų pažymą buvo iškreipti. 

„Aš nelabai suprantu, apie ką šnekėjo prezidentė, kad nėra kažkokios pažymos apie konservatorius ir Rusiją. Tokios pažymos aš neskaičiau, bet apie tai nebuvo kalbos, nes viską, ką sakė premjeras, buvo smarkiai iškreipta. Konservatoriai sau prisitaikė, ką jie norėjo (…) Bet kokiame pasakyme jie atranda save“, – sakė valstiečių lyderis.

R. Karbauskis neatmeta galimybės, kad nestabilumą šalyje gali kelti ir konservatoriai.

,,Nestabilumas pirmiausia naudingas užsienio šalims, kurios linki mums blogo. Šiuo atveju dėl to dažnai minima Rusija. Tas bandymas konservatorių, ypač, kad Seimas nepriimtų biudžeto, atšauktume mokesčių reformą ir t.t. Tai yra bandymas kurti nestabilumą“, – teigė LVŽS frakcijos seniūnas.

Premjeras S. Skvernelis praėjusią savaitę pranešė gavęs informacijos iš specialiųjų tarnybų apie kylančias grėsmes nacionaliniam saugumui. Jis kelis kartus kalbėdamas viešai ir Seimo tribūnoje leido suprasti, kad jo kreipimasis yra susijęs su, pasak jo, šalyje chaosą keliančia konservatorių politika. Dėl tokių premjero pasakymų kilus ažiotažui, S. Skvernelis tvirtino nesakęs, kad specialiųjų tarnybų paprašyta išsiaiškinti, ar konservatoriai yra susiję su Kremliumi.

S. Skvernelis tvirtina, kad iš žvalgybos institucijų jį pasiekianti informacija kelia nerimą.

„Patvirtina tam tikrą nerimą, tai yra svarbi informacija, mes į ją reaguojame ir reaguosime, nes tai apima visus procesus, kurie yra šalyje“, – kalbėjo Vyriausybės vadovas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ teigė, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos kartu su konservatoriais dalyvautų streiko organizavime. Pasak jos, premjeras pirmiau pareiškė apie esamas grėsmes valstybėje, o po to ėmėsi ieškoti pažymos apie grėsmes.

D. Grybauskaitė nesolidžiu ir desperatišku pavadino S. Skvernelio siekį žvalgybos institucijas įtraukti į politinius žaidimus. Pasak jos, tai nėra solidu.

 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2018.12.18; 10:22

Jurgita Petrauskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tai pataikaujantis valdančiajai daugumai ir mažumai tekstas, bet visi tik kritikuoja ir kritikuoja. Atsibodo. Reikia ne kritikuosi, o suprasti. Tai ir pabandysime padaryti. Kokia ta „Realpolitik“ lietuviškai arba nauja valstybinės vadybos forma.

Kadangi premjeras argumentų, kodėl atleidžia kelis ministrus nepateikė, tad įsivyrauja laisvos interpretacijos. Dėl Jurgitos Petrauskienės, tiesa, lyg ir aišku, atleidžia todėl, kad pas ministerijoje protestuojančias profsąjungas šeštadienį nelipo per langą, o įsiveržė pro duris ir netgi su savos gamybos tortu, tokiu būdu nedovanotinai pažemino valdžios autoritetą. Išėjo irgi pro duris, o ne pro langą, tad problemos neišspendė. Lianą Ruokytę-Jonsson atleidžia todėl, kad rudenį į Anapilį iškeliavo būrys iškilių kultūros asmenybių. Per daug. Jokia save gerbianti valdžia negali tiek sau leisti. Na, o Kęstutį Navicką atleidžia todėl, kad dalyvavo mitinge, kur protestavo prieš save patį ir savo vyriausybę – t.y. tebevykdomą miškų reformą, kuri praturtino biudžetą, bet ne regionus, kur tie miškai auga.

Raukšlė nuo kepurės mintija, kad čia ėjimas pasibaidžiusiu karžygio arkliu, nes atsistatydinus dar 1+1 ministrui savo iniciatyva ar lydekai paliepus, bus proga peršokti į prezidentinių rinkimų traukinį. Ar geras toks šuolis būtų – peršokus ir matytųsi. Be abejo, visas elektoratas bus stebėtoju, gali ir juoktis, jei nepasiseks, ne tik pykti, jei pasiseks.

O šiaip, apie tuos atleidimus – tai visos šakos iš to paties kamieno. Nebent Ramūnas Karbauskis rimtai apsisprendė tapti Kultūros ministru, juk išties mato, kad reikia galų gale imti ne tik valdžią menui ir kultūrai, bet ir atsakomybę į savo rankas. Tačiau – tai utopija. Dviejų metų patirtis vadovaujant Kultūros komitetui Seime jau atskleidė, kad kultūra kažkas sudėtingesnio ir už Naisių rojų žemėje, ir už „Agrokoncerno“ verslą kartu sudėjus. Nerizikuos.

Reziumė: durniau, ne visada yra geriau.

Ir vis tik klausimas dėl paskutinių dviejų ministrų? Labai panašu, kad juos atleisti sugalvojo ekspromtu, prieš spaudos konferenciją! Prisipažinkit, kas vakar boliavojo su Sauliumi? Galima buvo juk ir kuriuos kitus du atleisti, o koks skirtumas, ar ne?

Ir jau be ironijos – tai stebint du metus vykstantį gerų ir prastų, reikalingų ir beprasmių reformų jovalą, kyla natūralus klausimas, ar nepražiūrėta kažkas esminio.

Išmintingų nuorodų į tuos esminius dalykus galima rasti statistikoje – kokioje srityje (srityse) Lietuva yra dugne? Prisimenu, kad jau po nepriklausomybės atgavimo visos politinės partijos vienu balsu tvirtino, kad „reikalingas vidurinysis visuomenės sluoksnis, kol jo neatsiras – nieko nebus“. O jo ir šiandien nėra – tai ir „nieko nėra“. Ir nerandu argumentų, kurie leistų manyti, kad toks atsiras, t.y. daroma kažkas, kad toks atsirastų.

Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Juk tokiu atveju, būtų ir tie 300 mln. mokytojų atlyginimams, ir menininkai ilgiau gyventų, ir nereikėtų miškų išparduoti švedų baldų koncernui kamšant biudžeto skyles. Galų gale, o kodėl ta masinė emigracija iš Lietuvos kilo, juk irgi šaknys ne meilės ir nemeilės Tėvynei santykiuose. Gal puiku, kad emigravo, bent savimi pasirūpina, o gal kažkam reikia, kad sugrįžtų 700 tūkst. piliečių? O ką jie čia veiktų? Užsiregistruotų darbo biržoje? Gal todėl ir tos emigrantų sugrąžinimo į Tėvynę programos tokios vangios. Sugalvota dar geriau – duosim jums teises Lietuvoje be pareigų, tik negrįžkit.

Receptų nėra, bet ir krypties, kur einama, nebuvo ir nėra, tai ir nueita tiek, kad rytą skaudančia galva atsibudus atleidžiami keli ministrai. Kitaip tariant,  pakeisti arkliai ir važiuojama į niekur toliau.

Dvi gudrios konservatorės paskaičiavo, kad norint išpildyti tai, ko reikalauja pedagogai, esą nereikia nei 300, nei 130 mln. eur, apie kuriuos taip garsiai prisišnekėta. Jei taip yra, tai gal atsistatydinti turėtų Vilius Šapoka, kam ne kam, o Finansų ministrui matematika nekenkia. Tačiau tos dvi gudrios konservatorės tokios nebuvo, kai Lietuva skolinosi už 10 proc. palūkanų, tad, ko gero, skaičius visi finansų ministrai gauna tokius, kokius reikia, tada, kai reikia, tam, kam reikia. Todėl jie ir ministrai, o ne pedagogai… Net žinios apie biudžeto skaičius, kol jie viešai nepaskelbti – kol kas tik gandai. Gali būti, gali ir nebūti.

Reziumė Nr. 2.

Sumanymas sudrumsti vandenį prieš artėjančius 3-jus rinkimus, suprantamas, bet toks brutalumas – netikėtas. Kišti už sprando paėmus 3-jų ministrų galvas!? Žinoma, susidrums vanduo, nes priešinsis, spardysis žmonės, ne tiek skandinami, kiek tą procesą stebintys. Be to, juk net 2 iš tų ministrų – moterys, o tai jau visai inkvizicijos ir raganų deginimo laikus primena. Kur čia subtili politinė estetika, baltos pirštinės?

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Lietuva, aišku, ir iš šio jovalo dar išplauks 5-iems ar net 10-iai, 20-iai metų, bet kas gi toliau? Po manęs, nors ir tvanas? Daugiau ar mažiau globali revoliucija atsiris iki Šiaurės Europos? Vienas (ar kitas) pasaulinis lyderis, pasitreniravęs su neprognozuojamo turinio žinutėmis twitrer‘yje, imsis vietoj išmaniojo telefono, „išmaniojo“ lagaminėlio su mygtukais? 1 proc. planetos gyventojų ras taikų būdą užimti didesnę procentinę dalį populiacijoje sumažindamas kitą jos dalį? Apokalipsė – Kristaus arba Antikristo atėjimas? Yra ir kitų lėtesnių žemiškų (klimato šiltėjimas) ar staigesnių kosminių (asteroidas) išeičių.

Yra ir trečias kelias, pesimistinis – iškeliausime anksčiau ir tai mums nebetūrėtų rūpėti. Bet kol esame, tol ir rūpi, tol ir rašinėjame viešai supoetintą optimistinę ir apolitišką eseistiką. Po baltos akacijos medžiu laikas sulėtėja, bet nesustoja.

Iš kitos pusės, yra savitos pasikartojimo nuostabos laiko tėkmėje – ne kiekvienas fariziejus Saulius tampa apaštalu Pauliumi, ir ne kiekvienas policininkas – premjeru. Taip nutiko tik Izraelio ir mūsų Marijos žemėse I ir XXI amžių pradžiose.

2018.12.04; 06:05

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Išgirdę premjero atsakymus į opozicijos užduotus klausimus dėl valdančiosios koalicijos lyderio Ramūno Karbauskio verslo ryšių su Kremliui artimais oligarchais, konservatoriai liko nepatenkinti. Komentuodamas Sauliaus Skvernelio atsakymus, konservatorius Jurgis Razma piktinosi abejingu ir ironišku Vyriausybės vadovo tonu ir akcentavo pasigedęs moralinio „valstiečių“ lyderio įvertinimo.

„Jūs čia tokiu abejingu ar net ironišku balsu perskaitėte tuos keliamus klausimus ir, atrodo, kad jūsų nedomina ir nejaudina tie keliami klausimai apie politiko Ramūno Karbauskio verslo ryšius su Rusijos oligarchais. O kaip iš moralinės pusės jūsų pozicija? Ar jūs nesuprantate, kad jei Lietuvos verslas, tuo labiau priklausantis Lietuvos politikui, realizuoja rusų oligarcho, remiančio Putino režimą, prekes, ir duoda jam uždirbti papildomus milijonus, kurie vėliau duodami Rusijos okupacinėms struktūroms Ukrainoje, kad dėka tų pinigų būtų šaudomi Ukrainos laisvės gynėjai. Ar čia viskas tvarkoje iš moralinės pusės?“, – klausė konservatorius.

Premjeras į J. Razmos klausimą atsakė priekaištaudamas, kad konservatoriams sunku įtikti.

Seimo narys Jurgis Razma. Slaptai.lt nuotr.

„Net nežinau, kaip jums ir beįtikti. Kalbi garsiau – negerai, reaguoji – negerai, kalbi ramiai – negerai, šypsaisi – blogai, nesišypsai – blogai. Nors ir stengiuosi jums patikti, neįtinku“, – Seime kalbėjo S. Skvernelis.

Komentuodamas J. Razmos užduotą klausimą dėl Ukrainoje vykstančios Rusijos agresijos, premjeras teigė, kad tai yra tik interpretacija, siekiant suvesti du nesuvedamus dalykus. S. Skvernelis priminė, kad Rusija yra svarbi Lietuvos ekonominė partnerė ir tvirtino, kad pats verslas turi prisiimti visas rizikas bendradarbiaujant su ne visada patikima Rusija.

„Verslas pats turi vertinti galimas grėsmes, taip pat ir grėsmes, susijusias su viešuoju ar nacionaliniu saugumu, jeigu yra bet kokie duomenys ar aplinkybės, kurios leidžia manyti, kad galbūt yra pažeidžiama viena ar kita teisės norma, susijusi su sankcijų taikymu ar įmonėmis, ar atitinkamiems asmenims Rusijos Federacijoje, į tai turi reaguoti mūsų institucijos“, – aiškino premjeras.

Vėliau jis pridūrė, kad panašius kilusius klausimus dėl ryšių su Kremliaus režimo rėmėjams priklausančiomis bendrovėmis Lietuva turėtų spręsti bendresniu ES lygmeniu, nes kitu atveju, pabrėžė S. Skvernelis, priimti sprendimai galėtų diskriminuoti Lietuvos verslą tarptautiniame kontekste.

Arkadijus Rotenbergas

Galiausiai S. Skvernelis piktinosi, kad konservatoriai bando parodyti, kad valdančiųjų lyderis netiesiogiai remia Rusijos agresiją Ukrainoje.

„Lietuvos Respublika teikia visokeriopą paramą kariaujančiai Ukrainai, tai yra visapusiška parama, kalbant ir apie ginkluotę, infrastruktūrą, humanitarinę pagalbą. Nereikėtų kalbėti, kad mes nepalaikome kovojančios Ukrainos. Tai tikrai nėra moralu“, – apibendrino S. Skvernelis.

Klausimus S. Skverneliui opozicija uždavė po to, kai LRT paviešino žurnalistinį tyrimą apie R. Karbauskio valdomo „Agrokoncerno“ ryšius bei verslo partnerystę su Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimo Rusijos oligarcho Arkadijaus Rotenbergo verslu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.23; 06:55

Premjeras Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Premjeras Saulius Skvernelis iš Seimo tribūnos atsakinėjo į opozicijos klausimus dėl valdančiosios koalicijos lyderio Ramūno Karbauskio verslo ryšių su Kremliui artimais oligarchais.

Į vieną iš pateiktų klausimų, kuriame teiraujamasi, ar jis yra pasiruošęs ir toliau eiti savo pareigas net ir tada, jei R. Karbauskis tęs savo verslo santykius su Kremliui artimais oligarchais bei vengs viešai atsakyti į klausimus apie tokių santykių kilmę, S. Skvernelis atsakė neslėpdamas sarkazmo.

„Puikiai suprantu, kad čia yra pagrindinis klausimas, ir jį tenka girdėti jau ne vieną kartą, tai tiesiog noriu pasakyti, kad taip, ministras pirmininkas pasiruošęs eiti savo pareigas ir dirbti tą darbą, kuriam mandatą suteikė Lietuvos Respublikos Seimas“, – teigė premjeras.

S. Skvernelis Seime aiškino, kad nėra gavęs iš saugumo ir žvalgybos struktūrų duomenų, jog „valstiečių“ lyderis keltų grėsmę nacionaliniam saugumui. Jis teigė, kad gavęs klausimus dar kartą kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą ir Antrąjį operatyvinės tarnybos departamentą ir klausė, ar R. Karbauskis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Arkadijus Rotenbergas

„Yra pateikta informacija, kuri yra ir grifuota, ir vieša (nepacituosiu dabar jums tiksliai), tačiau duomenų, kad R. Karbauskis šiuo metu kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nėra pateikta“, – pabrėžė S. Skvernelis.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Vienu svarbiausių R. Karbauskio verslo parnerių įvardijamas rusų oligarchas Arkadijus Rotenbergas, kurio pavardė premjerui yra žinoma ne tik iš žiniasklaidos, bet taip pat iš institucijų teikiamos informacijos, kuri yra slapta.

„Nors ministro pirmininko atsakomybės laukas yra labai platus ir apima visas valstybės viešojo gyvenimo sritis, vis dėlto už tarptautinę politiką ir sankcijas yra atsakinga Užsienio reikalų ministerija, o už jų laikymąsi – muitinė ar Valstybės saugumo departamentas,“ – pabrėžė S. Skvernelis, paklaustas, ar jam yra žinoma, kokias sankcijas A. Rotenbergui taiko Europos Sąjunga ir kodėl.

„Mūsų šalyje veikia atsakingos valstybės institucijos, kurios apie Rusijos oligarchus ir jiems taikomas tarptautines sankcijas valdo kur kas daugiau informacijos nei žiniasklaida. Būtent šios institucijos turi imtis atitinkamų veiksmų, gavusios informacijos apie padarytus tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės pažeidimus. Kiek man žinoma, tarptautinių sankcijų pažeidimo fakto šiuo atveju (R. Karbauskio bendradarbiavimo su A. Rotenbergu. – ELTA) nėra nustatyta, o su žiniasklaidoje minima įmone (A. Rotenbergo trąšų bendrove „Minudobreniya“. – ELTA) prekiauja ne viena stambi Lietuvos ir Europos Sąjungos įmonė“, – kalbėjo premjeras.

Klausimus S. Skverneliui opozicija uždavė po to, kai LRT paviešino žurnalistinį tyrimą apie R. Karbauskio valdomo „Agrokoncerno“ ryšius bei verslo partnerystę su Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimo Rusijos oligarcho A. Rotenbergo verslu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.23; 06:45

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis antradienį Seimo posėdyje turėtų atsakinėti į parlamentarų klausimus dėl valdančiosios koalicijos lyderio Ramūno Karbauskio verslo ryšių su Kremliui artimais oligarchais bei Vyriausybės konstitucinės pareigos „garantuoti valstybės saugumą“. Be kita ko, premjero bus pasiteirauta, ar jis yra pasiruošęs ir toliau eiti savo pareigas, net ir tada, jei R. Karbauskis tęs savo verslo santykius su Kremliui artimais oligarchais bei vengs viešai atsakyti į klausimus apie tokių santykių kilmę.

S. Skvernelis sulauks klausimo ir apie tai, ar jam, kaip buvusiam policijos pareigūnui, nėra asmeniškai gėda, kad jį delegavusios partijos vadovas vysto verslą su tokiais korumpuotais veikėjais.

Lietuvos radijui ir televizijai paviešinus žurnalistinį tyrimą apie S. Skvernelį į premjerus delegavusios partijos, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko bei frakcijos seniūno R. Karbauskio valdomo „Agrokoncerno“ ryšius bei verslo partnerystę su Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimo Rusijos oligarcho Arkadijaus Rotenbergo verslu, žiniasklaidos atstovams S. Skvernelis pareiškė „tikrai nesidomįs pono Karbauskio verslo interesais“.

Arkadijus Rotenbergas

Šiam, vienam įtakingiausių Rusijos oligarchų, ypač artimam V. Putinui, Europos Sąjunga taiko personalines sankcijas, o Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) taiko sankcijas ir jo verslui.

Anot susitikimą inicijavusių Seimo narių, S. Skvernelį į Premjero pareigas delegavusios pagrindinės valdančiosios partijos lyderio R. Karbauskio verslo interesai, ypač jeigu jie yra labai stipriai susiję su įtakingiausiu Rusijos verslu, kurį valdo artimi V. Putinui oligarchai, turėtų rūpėti ministrui pirmininkui, nes tokios valdančiosios partijos lyderio verslo sąsajos su Kremliui artimu verslu gali kelti grėsmę šalies nacionaliniam saugumui. O pagal Lietuvos Konstituciją Vyriausybė „garantuoja valstybės saugumą“.

Premjeras Seimo nariams turės atsakyti į gausybę klausimų, susijusių su Rusijos oligarchu A. Rotenbergu, pavyzdžiui, kad pastarasis yra V. Putino vaikystės draugas, vienas artimiausių prezidentui bei įtakingiausių Kremliaus oligarchų, savo milijardinę verslo imperiją sukūręs tik V. Putinui tapus prezidentu; kad tarptautinėje žiniasklaidoje A. Rotenbergas yra įvardijamas kaip Rusijos „valstybinių užsakymų karalius“, pasinaudojęs Sočio olimpinėmis žaidynėmis bei su tuo susijusiais statybų užsakymais, iš esmės išpūtė olimpiados organizavimo išlaidas, siekdamas asmeninio praturtėjimo; kad A. Rotenbergo įmonės pastatė tiltą, sujungusį iš Ukrainos neteisėtai okupuotą Krymo pusiasalį su žemynine Rusija, jam asmeniškai prižiūrint šio tilto statybas; taip pat, kokias sankcijas šiam Rusijos veikėjui taiko ES ir JAV.

Kadangi pagrindinis „Agrokoncerno“ akcininkas R. Karbauskis tikina nežinojęs, kas yra A. Rotenbergas, taip pat, kad „Agrokoncernas“ trąšas importuoja iš šiam oligarchui priklausančios bendrovės „Minudobreniya“, premjeras bus paklaustas, ar pasirūpino, kad jo bendrapartietis būtų informuotas, kas yra A. Rotenbergas, ir kokį pavojų Lietuvos tarptautinei reputacijai gali kelti faktas, kad Lietuvos valdančios partijos lyderis palaiko intensyvius verslo ryšius su A. Rotenbergo verslu.

Premjerui taip pat bus užduoti klausimai apie R. Karbauskio verslo santykius su Dmitrijumi Mazepinu, kurį žiniasklaida įvardija kaip dar vieną oligarchą, artimą V. Putinui, taip pat galimus R. Karbauskio ryšius verslo su žinomu Ukrainos oligarchu Dmytru Firtašu, šiuo metu nuo Ukrainos teisėsaugos besislapstančiu Austrijoje.

S. Skvernelis turės pasisakyti ir apie ilgamečius R. Karbauskio verslo ryšius su Rusijoje veikiančiu trąšų gamybos „Acron“ koncernu, kuriam nuo 1993 metų vadovauja Viatcheslav Moshe Kantoras – garsus Rusijos oligarchas, žmogus, artimas V. Putinui, turintis pagrindinę savo tarptautinės prekybos įmonę Šveicarijoje, kurią šios šalies saugumo tarnybos yra pripažinusios SVR („Služba vnešnej razvedki“, Rusijos Užsienio žvalgybos tarnyba. – ELTA) priedangos organizacija.

Dmytro Firtash. Vikipedija nuotr.

Ministrui pirmininkui Seime teks teisintis ir dėl pagal Konstituciją galiojančios Vyriausybės pareigos „garantuoti valstybės saugumą“ ir to, ar yra asmeniškai kreipęsis į Seimo narį R. Karbauskį, prašydamas atskleisti visus jo verslo ryšius su Rusijos oligarchais, artimais Kremliui.

Viatcheslav Moshe Kantoras

Ministro pirmininko klausiama, ar jam yra žinoma amerikiečių „smegenų centro“ „Center for Strategic and International Studies“ (CSIS) plačiai pasaulyje nuskambėjusi analitinė studija „Kremliaus scenarijai: Rusijos įtakos Vidurio ir Rytų Europoje supratimas“ ir joje išdėstyti konkretūs techniniai siūlymai Vidurio Europos valstybių (įskaitant ir Baltijos valstybes) verslui pasipriešinti žalingam Rusijos poveikiui.

Seimo nariai S. Skvernelio teirausis, ar jam žinoma, kad 2016 m. Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos grėsmių analizėje konstatuojama, jog Rusijos „FSB (Rusijos Federalinė saugumo tarnyba. – ELTA) aktyviai prižiūri visus su užsieniu susijusius Rusijos ekonominius ryšius, kontroliuoja užsienio investicijas, naudoja užmegztus santykius žvalgybos tikslais. Dėl to kyla rizika Rusijoje ekonominius santykius palaikantiems Lietuvos verslininkams, ypač investuojantiems strateginiuose Rusijos ekonominiuose sektoriuose“. Taip pat, ar ministras pirmininkas, žinodamas apie savo partijos lyderio R. Karbauskio verslo ryšius su Kremliui artimų oligarchų verslais, nemano, kad tokie ryšiai gali pakenkti valstybės saugumui.

Šiuos klausimus premjerui uždavė Seimo nariai Jurgis Razma, Gintarė Skaistė, Irena Haase, Simonas Gentvilas, Mykolas Majauskas, Arūnas Gėlūnas, Algimantas Salamakinas, Justas Džiugelis, Edmundas Pupinis ir Agnė Bilotaitė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.20; 06:00

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

„Valstiečiai“ delsia skelbti savo kandidatą prezidento rinkimuose. Tačiau tai nebūtinai yra susiję su tuo, kad vienu realiausių valdančiųjų kandidatu laikomas premjeras Saulius Skvernelis sąmoningai vengia atskleisti savo kortas ir vilkina laiką. Nors, samprotauja politologai, kandidato slėpimą būtų galima aiškinti kaip strateginį žingsnį siekiant išvengti papildomo neigiamo dėmesio, pagrindinė tylėjimo priežastis gali būti ir ta, kad šiuo metu sprendimo, kas „valstiečius“ ves į žadėtą pergalę prezidento rinkimuose tiesiog ir nėra.

Ilgėjantis premjero ir jo vadovaujamo Ministrų Kabineto daromų klaidų sąrašas, suklibėjusi Vyriausybės vadovo pozicija reitingų lentelėje, apie aukščiausią šalies postą galvojančius „valstiečius“ į S. Skvernelį verčia žiūrėti kaip į ganėtinai rizikingą statymą prezidento rinkimuose.

Tačiau surasti alternatyvą jam nebus lengva. Premjeras, ketvirtadienį „Žinių radijui“ tradiciškai deklaravęs, kad turi svarbesnių darbų nei įsitraukti į debatus dėl prezidento posto, užsiminė, jog „valstiečių“ kandidatu prezidento rinkimuose gali būti nebūtinai jis, bet ir jos lyderis Ramūnas Karbauskis.

Visgi, politologų nuomone, vargu ar Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis, būdamas blogiausiai vertinamų politikų sąraše ir neturėdamas potencialo pritraukti platesnio elektorato dėmesio, galėtų tapti geresne alternatyva S. Skverneliui.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Algio Krupavičiaus teigimu, R. Karbauskio ambicija įsitvirtinti Prezidentūroje yra ryžtinga, tačiau jo galimybės tai padaryti pačiam iš esmės nerealios.

Todėl, aiškina politologas, jei ir toliau silpnės S. Skvernelio lyderystė ir viešasis patrauklumas, „valstiečiai“ vis intensyviau žvalgysis į galimas alternatyvas premjerui. Profesorius neatmeta galimybės, kad „valstiečiai“ galėtų pastatyti ir ant jau rinkimuose dalyvauti apsisprendusių kandidatų. Vienas iš jų – filosofas Arvydas Juozaitis.

„Situacija keičiasi ir Sauliaus Skvernelio vertinimai jau kuris laikas krinta. Ir, panašu, kad tai jau yra stabili tendencija. Galiausiai horizonte jokių veiksnių ir priemonių, kaip tai suvaldyti nesimato. Dar daugiau, apklausos rodo, kad Skvernelis antrajame rinkimų ture bent jau prieš du pagrindinius kandidatus galimybių laimėti nelabai turi“, – teigė VDU profesorius.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Jis pripažino, kad iki prezidento rinkimų likus dar daug laiko pozicijos reitingų lentelėje neišvengiamai keisis, tačiau, aiškino A. Krupavičius, dabartinės tendencijos rodo, kad, premjero atotrūkis nuo pagrindinių pretendentų į šalies vadovo postą gali tik didėti.

Pasak jo, kad šios tendencijos išsilaikys ir toliau yra labai tikėtina galimybė, nes tiek S. Skvernelis, tiek ir jo vadovaujama Vyriausybė daro per daug klaidų.

Profesorius teigė, kad klaidų sąrašas, dėl kurio S. Skvernelis, kaip politikas visuomenės akyse spalvinamas tamsiomis spalvomis, nenustoja ilgėjęs. Politologas akcentavo, kad pastaruoju metu viešojoje erdvėje garsiai nuskambėjusios istorijos apie ištrintą įrašą ir iš tėvų atimtus vaikus, mokesčių turtingiausiems (tantjemas gaunantiems) gyventojams sumažinimą ar nesėkminga komunikacija giriantis, kad į Lietuvą žengia nauji prekybos centrai „valstiečių“ lyderius jau dabar verčia susimąstyti apie alternatyvius S. Skverneliui kandidatus būsimuose prezidento rinkimuose.

Be to, priduria A. Krupavičius, netolimoje ateityje, S. Skvernelio politinis patikimumas ir patrauklumas gali dar labiau susvyruoti, kai, pasak jo, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija priims sprendimus apie 6 ar 7 ministrus, kurie yra pažeidę įstatymą ir atsidūrę viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimo konflikte. Toks precedentas, aiškino politologas, gali apskritai iškelti klausimą, ar neverta kelti interpeliacijos Vyriausybei in corpore.

„Manau, kad „valstiečių-žaliųjų“ lyderių dvejonių, matant Skvernelio reitingų dinamiką, tikrai atsirado. Jeigu Skvernelio reitingai laikytųsi – niekam abejonių tikriausiai nekiltų. Bet dabar tikrai tų dvejonių yra. Tikimybė, kad jam pavyktų antrajame ture laimėti mažėja, nes Skvernelis tiesiog pernelyg dažnai slysta ant banano žievės“, – apibendrino A. Krupavičius.

Pasak jo, tokia situacija „valstiečius“ verčia permąstyti, ar tikrai realiausiu partijos kandidatu 2019 m. vyksiančiuose prezidento rinkimuose laikytas S. Skvernelis, dar gali būti naudingas siekiant įsitvirtinti Prezidentūroje.

„Mažėjantys premjero, kaip buvusio realiausio kandidato į prezidentus, reitingai ir nepalankios tendencijos verčia „valstiečius“ tiesiog galvoti apie alternatyvas“, – pabrėžė A. Krupavičius.

Pasak jo, LVŽS pirmininkas R. Karbauskis gali būti viešai linksniuojamas kaip alternatyva S. Skverneliui prezidento rinkimuose, tačiau, jo nuomone, vargu ar „valstiečių“ lyderis turi realių šansų pasirodyti geriau už reitinguose neblizgantį premjerą.

„Ramūnas Karbauskis yra „valstiečių-žalųjų“ partijos pirmininkas, vienaip ar kitaip valdančiosios partijos pagrindinis lyderis ir vienas iš svarbiausių koalicijos veidų, bet jis vertinamas ganėtinai nevienareikšmiškai. Pasitikėjimo reitingas juo yra neaukštas. Todėl ar jam pavyktų kaip nors patraukti daugiau nei „valstiečių-žaliųjų“ elektoratą, kuris ir taip yra sumažėjęs, tai, nevyniojant į vatą, atsakymas būtų – ne“, – kalbėjo politologas.

Panašios nuomonės buvo ir Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Rima Urbonaitė. Politologės nuomone, R. Karbauskio galimybės užsitikrinti plataus elektorato paramą vertintinos atsargiai. Pasak jos, ypač pastarųjų mėnesių reitingai R. Karbauskiui nėra palankūs.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„Jis gal ir surinktų nemažai balsų, tačiau vargu, ar surinktų tiek, kiek jų bent jau dabar galėtų surinkti Skvernelis“, – pabrėžė R. Urbonaitė. R. Karbauskio asmenybė uždara, kartais gana radikali, o istorijos, į kurias politikas nuolat įsivelia, populiarumo ir pasitikėjimo visuomenės akyse tikrai neprideda, samprotauja R. Urbonaitė.

Anot jos, R. Karbauskio verslas, didelis turtas, šeimos ar net šaržuojami pagonybės klausimai rinkimų kampanijos metu neabejotinai būtų išnaudojami oponentų ir smukdytų politiko šansus užimti stiprias pozicijas tarp rinkimų lyderių.

Atsisakius prezidento rinkimuose mesti S. Skvernelio kortą, „valstiečiai“ greičiausiai ieškos kitų kandidatų. A. Krupavičiaus nuomone, jau dabar tokių variantų yra ieškoma, nes, aiškino profesorius, apie pergalę prezidento rinkimuose R. Karbauskis galvoja rimtai.

„Ramūno Karbauskio asmenyje ne kartą buvo pasakyta, kad bus siekiama laimėti prezidento rinkimus. Galima sakyti, kad R. Karbauskio mentalitetas ir verčia ieškoti tokio kandidato, kuris nebūtų tiesiog statistas prezidento rinkimuose“, – samprotavo A. Krupavičius. Jis neatmetė, kad tarp tokių kandidatų galėtų būti ne tik politikai partijos viduje kaip Rima Baškienė ar Viktoras Pranckietis, tačiau ir pretendentas iš šalies ar net jau pretenzijas rinkimuose dalyvauti oficialiai pareiškęs politikas.

Tarp pastarųjų A. Krupavičius paminėjo prezidento rinkimuose dalyvauti apsisprendusį filosofą A. Juozaitį. Anot jo, „valstiečiai“ galėtų susigundyti reikšti paramą šiam kandidatui.

Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Jeigu žiūrėtume į pažiūrų turinį, tai matytume, kad sankirtos taškų tarp Juozaičio ir ypač Ramūno Karbauskio tikrai rastume“, – kalbėjo VDU profesorius. Nors, aiškino jis, toks „valstiečių“ žingsnis prezidento rinkimuose ir yra įmanomas, kitas klausimas, ar tokios paramos ieškotų pats A. Juozaitis.

Pirmadienį portalas „Delfi“ paskelbė „Vilmorus“ spalio pradžioje vykdytos apklausos duomenis, rodančius, kad jeigu rinkimai vyktų artimiausiu metu, antrajame prezidento ture S. Skvernelis nusileistų tiek šalies vadovo posto siekiančiam ekonomistui Gitanui Nausėdai, tiek konservatorių kandidatei Ingridai Šimonytei.

Teksto autorius – Benas Brunalas (ELTA)

2018.11.10: 12:00

Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas. LRS nuotr.

Atsisakiusio pateikti laikinajai tyrimo komisijai prašytą medžiagą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas žada daryti viską, kad nebūtų leista politizuoti žvalgybos ir teisėsaugos institucijų.

„Aš nedarau nieko naujo, dvejus metus nuosekliai dirbu darbą, kuris pridera komitetui pagal Seimo Statutą. Pagal Statutą, NSGK atlieka parlamentinę žvalgybų kontrolę. Ne kartą esame sakę, kad nenorime kartoti buvusių klaidų, kurti precedentus ir toleruoti atvejus, kada politikai stengiasi politizuoti žvalgybas arba teisėsaugos institucijas, naudoti tai asmeninės politinės kovos tikslais. Komitetas stengiasi būti teisingas vienodai visiems. (…) Ir toliau darysime viską, kad nebūtų leista politizuoti žvalgybos ir teisėsaugos institucijų ir būtų leista atlikti jiems keliamus uždavinius“, – ketvirtadienį žurnalistams sakė V. Bakas.

Galimą neteisėtą įtaką ir poveikį Lietuvos politikams tirianti Seimo laikinoji komisija, kuriai vadovauja Agnė Širinskienė, negavo informacijos ir iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK).

„Iš NSGK mes gavome atsakymą, kad jie negali pateikti netgi sąrašo dokumentų, kuriais disponavo, nes, jų manymu, tai yra valstybės paslaptis, nors mes prašėme tik datų ir pavadinimų“, – žurnalistams sakė A. Širinskienė.

Ji tikisi, kad šią informaciją komisijai pavyks gauti iš VSD.

Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis problemos nemato, nes ši informacija bus gauta iš teisėsaugos institucijų.

Žiūronai. Slaptai.lt portalo nuotr.

„Šita komisija turi visas teises lygiai taip pat kaip ir NSGK. (…) Aš esu tuo įsitikinęs, nes, jeigu teikė NSGK, teiks ir tai komisijai dėl to, kad jokių priežasčių to nedaryti nėra“, – ketvirtadienį žurnalistams sakė R. Karbauskis.

Jis nesureikšmina NSGK sprendimo neteikti informacijos Agnės Širinskienės vadovaujamai tyrimo komisijai.

„Konservatorių balsais, palaikant komiteto pirmininkui, buvo priimtas toks sprendimas. Jis toks yra – ką padarysi. Logiškai, kad turėtų teikti, nes ten yra tie patys Seimo nariai su tais pačiais leidimais dirbti su slapta informacija. Bet jeigu komitetas nutarė kitaip, tai bus kitas sprendimas, jie gaus iš teisėsaugos institucijų visą informaciją. Čia nėra problemų“, – teigė R. Karbauskis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.09; 05:00

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Valdančiųjų „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui priklausantis „Agrokoncernas“ trąšas importuoja ne tik iš Rusijos trąšų gamintojų „Phos Agro“ ir „Acron“ – LRT Tyrimų skyrius išsiaiškino, kad į Lietuvą keliauja ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino vaikystės bičiulių, stačiusių Krymo tiltą, trąšos.

Arkadijui Rotenbergui, turinčiam vieną didžiausių Rusijos azotinių trąšų gamyklų „Minudobreniya“, taikomos tarptautinės sankcijos. Tačiau didžiausios valdančiosios frakcijos Seime lyderio R. Karbauskio tai neskatina nutraukti verslo ryšių su minėta trąšų gamintoja. R. Karbauskis tikina, kad jam priklausančiame „Agrokoncerne“ dirbantys agronomai negali žinoti visų akcininkų.

„Minudobreniya“ – Rusijos Voronežo srityje, Rosošo mieste, esanti azotinių trąšų gamykla. Ji įsikūrusi netoli sienos su Ukraina.

Daugiau nei 80 proc. „Minudobreniya“ akcijų priklauso Rusijos oligarchui Arkadijui Rotenbergui. Tam pačiam, kuriam dėl artimų ryšių su Kremliaus lyderiu nuo 2014 m. taikomos tarptautinės sankcijos.

Kaip išsiaiškino LRT Tyrimų skyrius, „Agrokoncernas“ iš A. Rotenbergui priklausančios „Minudobreniya“ perka NPK trąšas, tai yra kompleksines trąšas, kurių sudėtyje yra azoto, nitratinio azoto, amonio azoto, fosforo pentoksido ir kalio oksido.

Kokie trąšų kiekiai importuojami būtent iš „Minudobreniya“, „Agrokoncernas“ neatskleidžia. Aiškina, kad iš Rusijos pirktų trąšų kiekis pernai esą sudarė mažiau nei trečdalį visų bendrovės pirktų trąšų, o šiemet nesiekia ir penktadalio. Detalės apie importą iš konkretaus gamintojo yra komercinė paslaptis. Šios informacijos neišduoda ir Lietuvos muitinė.

„Minudobreniya“ gamykla yra už 1400 km nuo Lietuvos. Tačiau, kaip tikina „Agrokoncernas“, Rosoše gaminamas trąšas jis perka netiesiogiai iš „Minudobreniya“, o per tarpininkus – iš Jungtiniuose Arabų Emyratuose įsikūrusios DMCC laisvosios ekonominės zonos. Ji – kone šešiskart toliau nuo Lietuvos nei Rosošo gamykla.

„Gamintojo OAO „Minudobreniya“ trąšas 2017 m. pirkome iš „Agricultural Minerals“ DMCC. Ši įmonė pirkimo metu pasiūlė mums priimtiniausią kainą perkamiems produktams“, – LRT Tyrimų skyriui atsiųstame atsakyme rašo „Agrokoncernas“.

Vis dėlto „Agrokoncernas“ pripažįsta, kad, nors trąšos perkamos Dubajuje, į Lietuvą jos atvežamos esą ne iš ten.

Tačiau kam „Agrokoncernui“ trąšas pirkti Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o vežtis iš Rusijos? „Agrokoncernas“ šiuo klausimu tyli, tikina negalintis komentuoti, kaip dirba tarpininkai.

Kaip išsiaiškino LRT Tyrimų skyrius, „Minudobreniya“ didžiąją dalį pardavimų vykdo būtent per „Agricultural Minerals“ DMCC. Maža to, daugiau kaip 50 proc. „Minudobreniya“ eksportui skirtos produkcijos tiekiama produktotiekiu „Toljati-Odesa“, einančiu per Ukrainos teritoriją.

R. Karbauskis, pagrindinis „Agrokoncerno“ akcininkas, tikina nežinojęs, nei kas tas A. Rotenbergas, nei to, kad jo valdomas verslas trąšas importuoja iš šiam oligarchui priklausančios bendrovės „Minudobreniya“.

„Nežinau, aišku, nežinau, – LRT Tyrimų skyriui sakė jis. – Aš sakau, negaliu jums paaiškinti, nes aš nežinau, iš kur importuoja, kiek importuoja, bet kiek žinau, Lietuvoje ne viena įmonė importuoja, niekas neturi išskirtinių teisių.“

R. Karbauskis mano, kad klausimai dėl trąšų importo iš A. Rotenbergui priklausančios įmonės turėtų būti keliami ne jam.

„Šitą klausimą pirmiausia reikėtų kelti mūsų institucijoms. Jeigu įmonė gautų pranešimą, kad iš vienos ar kitos įmonės Rusijoje ar kurioje nors kitoje šalyje produkcijos negalima importuoti, niekas iš jos ir neimportuotų tikriausiai. Nes tikriausiai iš įmonės nebūtų galima importuoti, o jūs pradedate klausti, ar aš žinau… Ne aš turiu žinoti, turi žinoti valstybinės institucijos. Jos turi informuoti įmones, kad tos veiklos negalima vykdyti“, – tikino „valstiečių“ lyderis.

Be to, R. Karbauskis tikina, kad nuo savo verslo klausimų yra nusišalinęs: „Ką reiškia žinoti, aš realiai veikloj nedalyvauju veikiausiai jau 20 metų.“

Paklaustas, ar jam, kaip politikui, atrodo moralu verslą vykdyti bendradarbiaujant su bendrovėmis, kurių savininkai yra sankcijų sąraše, R. Karbauskis tikino: „Jūs man užduodate labai keistą klausimą. Jeigu tam verslui netaikomos jokios sankcijos, tai jos netaikomos kažkieno sprendimu. Europos Sąjungos ar kažkokiu kitu sprendimu.“

Apie trąšų importą iš A. Rotenbergo bendrovės tikino nežinojęs ir Seimo Nacionalinio saugumo bei gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas. Iš pradžių jis teigė, kad šiam klausimui jam reikia pasiruošti.

O pasiruošęs pateikė tokį komentarą: „Komitetui nėra žinoma, kas importuoja į Lietuvą trąšas, komitetas neanalizuoja kiekvienos įmonės, kuri bendradarbiauja su Rusija. Bet informacija, kurią jūs pateikėte, verta gilesnės analizės. Bet aš manau, kad atėjo laikas mūsų įmonėms, kurios bendradarbiauja su įmonėmis, kurių savininkai yra įtraukti į sankcijas ar kurie susiję su verslais, įtrauktais į sankcijas, manau, ateina laikas pačiam verslui konsultuotis.“

Tiek A. Rotenbergas, tiek jo brolis Borisas yra laikomi artimais V. Putino bičiuliais. Su V. Putinu Arkadijus Rotenbergas bičiuliaujasi nuo pat vaikystės. 12-metis Arkadijus ir 11-metis Vladimiras susipažino Leningrado srityje, kai kartu lankė dziudo treniruotes.

2000 m., kai V. Putinas tapo Rusijos Federacijos prezidentu, jo vaikystės draugas A. Rotenbergas dar buvo palyginti smulkus Sankt Peterburgo verslininkas. Tačiau taip jau sutapo, kad Kremliuje šeimininkaujant V. Putinui, savo milijardinę verslo imperiją ėmė lipdyti ir A. Rotenbergas.

Su broliu Borisu jis įkūrė „SMP banką“. 2008 m. iš penkių bendrovių, nupirktų iš „Gazprom“, suformavo bendrovę „Stroygazmontazh“. Ėmė tiesti ir federalinius kelius Rusijoje. Vienas po kito pasipylusius pelningiausius valstybinius užsakymus A. Rotenbergo verslas laimėdavo be konkursų.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

A. Rotenbergas kontrolinį trąšų gamyklos akcijų paketą įsigijo 2011 metais. O akcijas pirko per du Kipre registruotus ofšorus – „Yaibera Holdings Limited“, įgijusią 79,31 proc. „Minudobreniya“ akcijų, ir „Laguz Management Limited“ (3,45 proc. akcijų). Akcijos įsigytos iš tarptautinės norvegiško kapitalo įmonių grupės „Yara International“. Tai, kad A. Rotenbergas įsigijo „Minudobreniya“ akcijų, 2011 metais patvirtino ir jo spaudos tarnyba.

Kitos trąšų gamyklos akcijos – 17,24 proc. – priklauso Rusijos naftos koncernui „Gazprom“.

Taigi sankcijomis baudžiamas A. Rotenbergas ir „Gazprom“ – duetas, kuris slepiasi už rusiškų trąšų, importuojamų į Lietuvą.

Lietuvoje Rusija išlieka trąšų importo lyderė. Beje, trąšos importuojamos ne tik iš „Minudobreniya“, „PhosAgro“, „Acron“, bet ir dar iš vieno V. Putinui artimo oligarcho bendrovės „Uralchem“. Ši bendrovė priklauso Dmitrijui Mazepinui, Baltarusijoje gimusiam Rusijos milijardieriui.

Bendrovės „Uralchem“ valdybai jis vadovauja nuo 2007 m. Dar prieš tai D. Mazepinas vadovavo Rusijos energetikos įmonei „Sibur“, iš dalies priklausančiai V. Putino žentui Kirilui Šamalovui ir Genadijui Timčenkai – Kremliaus vadovo bičiuliui ir verslo partneriui, kuriam JAV taiko sankcijas.

D. Mazepinas buvo ir Kirovo regioninio parlamento narys, priklausęs V. Putino „Vieningosios Rusijos“ partijai, be kita ko, rašoma LRT tyrime.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.09; 07:00

 „Valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio vienas iš išsakytų argumentų, kodėl reikia parlamentinių komisijų, tirsiančių buvusių Vyriausybių darbą, buvo tai, kad visuomenė nori žinoti kas, pasak jo, Lietuvoje dėjosi pastaruosius 27 metus. Tačiau visuomenės apklausos rodo, kad šis politiko argumentas nėra tvirtai paremtas viešąja nuomone. Didžioji piliečių dalis skeptiškai vertina tai, kad Seimo nariai šiuo metu aktualių problemų sprendimo sąskaita gaištų laiką aiškinantis kitų politikų seniai padarytus darbus. 

Kaip rodo naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ rugsėjo 24-spalio 7 dienomis atliktos viešosios nuomonės apklausos, didesnė visuomenės dalis labiau nepritaria nei pritaria arba apskritai nekreipia dėmesio į politinį ažiotažą keliančią „valstiečių“ iniciatyvą.

Į klausimą, ar pritariate Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) iniciatyvoms kurti naują parlamentinę komisiją, kuri turėtų tirti verslo įtaką politikams per 2008-2016 metų laikotarpį, kiek daugiau nei ketvirtadalis (26 proc.) respondentų atsakė neigiamai ir šiek tiek mažiau – 23 proc. turėjo priešingą nuomonę.

Didžiausia dalis (keturi iš dešimties – 41 proc.) atsakė, kad tokiam užmojui nei pritaria, nei nepritaria arba kad jiems tai tiesiog nerūpi. Dešimtadalis (10 proc.) respondentų šiuo klausimu neturėjo aiškios nuomonės.

Tačiau palyginti nestiprus Lietuvos piliečių rodomas interesas dėl politines aistras keliančių tyrimų valdantiesiems nėra akstinas keisti nuomonę. Į ankstesnių Vyriausybių darbą nutaikyto parlamentinio tyrimo vadovė „valstietė“ Agnė Širinskienė teigia, kad visuomenė dėl informacijos stokos kol kas negali pati suprasti „valdančiųjų“ pradėto tyrimo reikšmės. Pasak jos, nepaisant visko, Lietuvos žmonių interesas yra žinoti tai, kas vyko ankstesnėse Vyriausybėse, kodėl stiprėjo kai kurių koncernų įtaka politikams.

Tačiau čia valdančiųjų ir opozicijos nuomonė stipriai skiriasi. Konservatoriai yra įsitikinę, kad komisija – tik dar vienas „valstiečių“ įrankis stiprinti savo įtaką bei kerštauti nemėgstamiems oponentams.

Toks Seime įtakingų partijų nesutarimas jau kurį laiką parlamente kaitina politinę atmosferą ir neretai nukreipia visuomenės dėmesį nuo valstybei esminių klausimų – biudžeto svarstymo ar reformų įgyvendinimo. Valdantiesiems ir opozicijai surėmus ietis, garsiai kalbant apie kylančius pavojus demokratijai ar net kai kurių politikų psichinei sveikatai, Seimas nori nenori tampa panašus į tai, ką prezidentė vaizdingai vadino „rietenų seimeliu“.

Paradoksalu, tačiau abi konfrontuojančios pusės sutinka, kad viešo eterio laiko užpildymas kivirčais yra žalingas valstybei, ir, maža to, abi pusės sutartinai ragina daugiau dėmesio skirti biudžetui, mokytojų ar gydytojų problemoms spręsti. Vis dėlto į klausimą, kas turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad ne visada tai pavyksta, atsakoma rodant pirštu į oponentą.

Valdančiųjų politikai tvirtina, kad chaosą Seime kelia nekonstruktyvi opozicija. A. Širinskienė aiškina, kad antradienį opozicijos surengtas nenumatytas kelias valandas trukęs posėdis ir teiktos svarstyti rezoliucijos dėl premjero Sauliaus Skvernelio ištrinto pasisakymo įrašo bei dėl Ramūno Karbauskio elgesio, paviešinant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) narių pokalbį, neleidžia Seimo nariams gilintis į esminius biudžeto klausimus.

Tuo tarpu A. Širinskienė nesutinka, kad valdančiųjų iniciatyvos organizuoti ilgai trunkančius parlamentinius tyrimus ne ką mažiau gaišina Seimo narius. Politikė tvirtina, kad opozicijos apeliavimas, jog valdantieji nesivadovauja teisinės valstybės principais, tiesiog gaišina Seimo darbą.

„Reikėtų konservatorių klausti, kodėl jie renkasi tokį bendravimo stilių, kada, užuot svarstę valstybės biudžetą ir siūlę teisingiau perskirstyti biudžeto pinigus, jie imasi įvairių rezoliucijų ir užsiima visiškai bereikšmiais dalykais valstybės gyvenimui“, – Eltai kalbėjo A. Širinskienė. 

Tuo tarpu analogiškus priekaištus dėl tuščio Seimo laiko eikvojimo „valstiečiams“ meta opozicija. Tiek „valstiečių“ parlamentinio tyrimo radare atsidūręs buvęs premjeras Andrius Kubilius, tiek konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis neabejoja – „valstiečių“ veiksmai ne tik švaisto brangų laiką, skirtą svarbiausių visuomenės problemų sprendimui, bet, be kita ko, yra ir kerštingi bei pavojingi demokratijai. Todėl, pabrėžia Tėvynės sąjungos lyderis, konservatoriai negali tiesiog tylėti. 

Pasak G. Landsbergio, aštresnį konservatorių kalbėjimą „valstiečių“ atžvilgiu būtent ir provokuoja tai, kad valdantieji, bijodami pralošti rinkimus, nenustoja griauti teisės viršenybės principų. Politikas teigia, kad tokio nesiskaitymo su teisinės valstybės principais Lietuvoje apskritai neatsimenantis. 

Kita vertus, akcentuoja A. Kubilius, visuomenei norisi, kad politikai spręstų jų problemas, o ne aiškintųsi tarpusavyje.

„Žmonės nori realių problemų sprendimo, o ne kažkokios politinės archeologijos. Ir tokių problemų yra pakankamai daug – nuo mokytojų atlyginimo iki biudžeto priėmimo. Seimas, praleidžiantis daug laiko tyrimuose, paprasčiausiai nebeturi laiko gilinti į svarbiausias problemas“, – aiškino A. Kubilius. 

Konservatorius teigia, kad parlamentinio tyrimo komisijas reikia ir galima kurti tik tada, kai iš tikrųjų yra esminis klausimas, kuriame kažkas tikrai yra svarbaus ir neaiškaus.

„Negalima tokių komisijų naudoti kaip instrumento, siekiant susidoroti su opozicija. Todėl mes patys neinicijuodavome komisijų, kuriose bandytume ieškoti primityvių, tiesmukiškų kalčių kitose partijose“, – kalbėjo konservatorius.

Tai, kad parlamentiniai tyrimai suvalgo daug laiko, parodė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako „statistika“. Jis, vadovaudamas tyrimui dėl neteisėto poveikio politikams, buvo rečiausias svečias plenariniuose posėdžiuose.

Be pateisinamos priežasties V. Bakas nedalyvavo 12 iš 60 vykusių posėdžių pavasario sesijos metu. 

Vis dėlto parlamentiniam tyrimui vadovaujanti ir viešojoje erdvėje dėl itin apkrautos darbotvarkės šmaikščiai linksniuojama A. Širinskienė nemano, kad jos darbas Seime nukentės.

Ji aiškina, kad vadovavimas dar vienam parlamentiniam tyrimui jai neturėtų trukdyti dirbti konstruktyviai. Politikė tikino, kad savo dienotvarkę susidėlios taip, kad nei darbo kokybė, nei posėdžių lankomumas nenukentės. Pasak jos, tam ji jau turinti patirties, – rengiant LRT komisijos išvadas, sugebėjo dalyvauti visuose plenariniuose posėdžiuose.

„Kiekvienas Seimo narys įvertina savo galimybes ir susidėlioja savo prioritetus. Man posėdžių lankomumas yra prioritetas. Tai aš paprastai tikrai neaukoju posėdžių nei dėl komandiruočių, nei dėl kažkokių kitų dalykų“, – aiškino politikė. 

Agnė Širinskienė nesureikšmino fakto, kad visuomenė skeptiškai vertina valdančiųjų iniciatyvas laiką skirti Seimo kolegų padarytų darbų analizavimui tyrimo komisijose. Paklausta, ar nemano, kad apklausos duomenys rodo, jog visuomenei svarbiau tai, kad Seimo nariai pagrindinį laiką skirtų jų, o ne dešimtmečio senumo problemų sprendimui, A. Širinskienė nesudvejojo atsakyti, – visuomenė, neturėdama specifinės informacijos, negali žinoti savo interesų. 

„Kol nėra tyrimo rezultatų, visuomenei yra labai sunku vertinti komisijos poreikį, nes pačioje visuomenėje nėra matoma ta informacija, kurią galbūt mato Seimo nariai, prieidami prie slaptos informacijos“, – pabrėžė A. Širinskienė. Todėl, argumentavo savo nuomonę politikė, visuomenės nuomonė būtų visai kita, jei jos būtų klausiama apie jau atlikto tyrimo naudą. 

Atliktos apklausos duomenimis, komisijų steigimui dažniausiai nepritaria 30-49 metų piliečiai ir respondentai su aukštuoju išsilavinimu. Taip pat specialistai ir tarnautojai, dirbantys valstybiniame sektoriuje, ar visuomenės dalis, teigianti, kad laikosi dešiniųjų pažiūrų. 

Nors tyrimo komisijas inicijuojantys „valstiečiai“ dažniausiai taikosi į regionuose gyvenantį elektoratą, tyrimo duomenys rodo, kad kaimuose ar mažuose miesteliuose gyvenantys piliečiai yra apatiški dėl šios valdančiųjų iniciatyvos. Panašiai mąsto politinei kairei save priskiriantys žmonės ir jaunimas. Daugiau nei pusė gyventojų iki 30 metų teigia, kad jiems šis aistras Seime keliantis klausimas apskritai nerūpi.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-24

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?

Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi  krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma,  „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.

Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.

Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.

Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga  yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?

Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?

Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?

Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.

Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…

Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?

Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad  smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.

Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.

Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!

Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“

O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai  lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.

Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.

Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.

Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.

2018.10.22; 08:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nespėjo LR Konstitucijos ir Lietuvos valstybingumo gerbėjai lengviau atsikvėpti po to, kai Seimui nepavyko atmesti Prezidentės veto, uždraudusio žeminti kartelę dėl referendumo, valstiečių darbštuoliai vėl įsikinkė į arklą, kad iš kitos pusės išakėtų svarbiausią Lietuvos valstybingumo priebėgą…

Jei iki šiol jie mėgino akėti  vieną straipsnį, kuriame kalbama apie LR pilietybę, tai dabar užsimojo  aparti visą skirsnį. Ir net ne vieną skirsnį.

Dar vasarą Seimo pirmininkas pademonstravo neregėtą nuovoką, susitikime su Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovais pripažinęs, kad Prezidentės veto dėl pataisų, kuriomis nužeminama referendumo kartelė pilietybės įstatymo keitimui, turi pagrindo, ir Seimas veto gali neatmesti. O žurnalistams V. Pranckietis suteikė vilties, kad vis tiek kokias nors pataisas Seimas sugalvos: „Turbūt nėra neteisingas tas veto – dėl to, kad išskirtas vienas straipsnis yra, tai galbūt dar bandysime kokių kitokių variantų daryti“.

Išties, galime pasidžiaugti, kad kartais mūsų išrinktieji ir girdi, ir mato, ir mokosi iš klaidų bei Prezidentūros pastabų.

Šį kartą jie išgirdo Prezidentės patarėjos Rasos Svetikaitės paaiškinimą, kad Referendumo įstatyme nustačius lengvesnę pakeitimo tvarką tik vienam Konstitucijos pirmojo skirsnio straipsniui, „būtų sukuriamas precedentas ateityje selektyviai keisti kurio nors kito fundamentalias, nekvestionuojamas vertybes įtvirtinančio Konstitucijos straipsnio nuostatas“.

Maža to, Konstitucijos artojai išgirdo, jog surengus referendumą vadovaujantis abejotinomis pakeisto įstatymo nuostatomis, vėliau gali būti anuliuoti jo rezultatai. O tai jau visai baisu. Todėl pasigėrėtinai vikriai yra teikiamas naujas pataisų variantas. Dabar siūloma taisyti net du skirsnius, pirmąjį ir keturioliktąjį.

Šiuo metu Konstitucijos pirmojo ir keturioliktojo skirsnio straipsnius referendumu pakeisti gali daugiau kaip pusė visų balso teisę turinčių piliečių. Seimūnų stumiamomis pataisomis siūloma nustatyti, kad sprendimas dėl aukštesnę apsaugą turinčių Konstitucijos pirmo bei keturiolikto skirsnių pataisų priimamas, jeigu referendume tam pritaria ne mažiau kaip du penktadaliai rinkimų teisę turinčių piliečių!

Keistas pasirinkimas…Kodėl tenkinamasi dviem penktadaliais? Galėjo taip nesikuklinti, ir „nuleisti“ kartelę, pavyzdžiui, iki vieno penktadalio… Beje, kandesni  interneto komentatoriai siūlė dar paprastesnį variantą, jog užtektų keturių balsų: premjero, Seimo pirmininko bei dviejų  Seimo komiteto pirmininkų (skaitytojai, aišku, numano, kokių…).

Tiesa, Konstitucijos artojai maloningai palieka galioti seną tvarką dėl nuostatos „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ ir dėl nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas: jos gali būti pakeistos tik trimis ketvirtadaliais balso teisę turinčių piliečių.

Neprisimenu, kas, bet „kažkas“ suskaičiavo, kad rinkimų teisę Lietuvoje turi maždaug 2,5 mln. piliečių, tad pusė būtų 1,25 mln. rinkėjų, du penktadaliai – milijonas rinkėjų.

Matematika, deja, šlubuoja: kaip skelbia https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?eventId=155179, 2017 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 510,4 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus ir jie sudarė 17,9 proc. visų šalies gyventojų. Vadinasi, rinkėjų turime dar mažiau, nei 2,5 milijono, nes, atrodo, visi sutariame, kad mūsų – jau toli gražu nebe trys milijonai, ir iš to likučio dar reikia atmesti balso teisės neturinčius vaikus. Tad likimas tos Lietuvos, kurią, kaip ir jos Konstituciją, kūrė daugiau kaip trys milijonai piliečių, šiandien kažkieno keistu įgeidžiu būtų atiduotas spręsti mažiau kaip vienam milijonui balsuotojų.

Tik pagalvokite: referendumo kartelė žeminama dėl skirsnio, kuriuo aptariama mūsų valstybė (I skirsnis: LIETUVOS VALSTYBĖ), ir dėl paties Konstitucijos keitimo skirsnio (XIV skirsnis: KONSTITUCIJOS KEITIMAS). Kitaip sakant, užsimota griauti pačius valstybės pamatus arba, kaip išsireiškė Prezidentės patarėja, „fundamentalias, nekvestionuojamas vertybes“ įtvirtinančias Konstitucijos nuostatas. Bet užtat neliečiami tokie skirsniai, kaip, pvz. IV skirsnis; TAUTOS ŪKIS IR DARBAS, V skirsnis: SEIMAS, IX skirsnis: TEISMAS ir kiti, kuriais iš esmės, tik detalizuojama tai, kas apibrėžta ir įtvirtinta I ir XIV skirsniuose.

Štai ir išlenda keisti prioritetai: kaip kalbama apie valstybę, Konstituciją – keiskite, jei norite, palengvinsime, kad nepervargtumėte besistengdami, bet jau mūsų, brangiųjų, Seimo ar Vyriausybės, ar visokių ūkių ūkelių – neee, nelieskite! Kartelė liks kaip ir buvusi – aukštai. Aukščiau, nei  du penktadaliai balsuotojų.

Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke po susitikimo su Seimo pirmininku pasidalino viltimi, kad aukščiausi valstybės vadovai agituos aiškindami, ką reiškia pilietybės išsaugojimas ir kad Lietuvai reikalingi piliečiai. Tik nepatikslino, ką turėtų agituoti? Lietuvoje gyvenančiuosius, ar iš jos išvykusius?

Mūsų, Lietuvoje gyvenančių, agituoti nė nereikia. Mes gal net geriau už aukščiausius valstybės vadovus žinome, ką reiškia pilietybės išsaugojimas, žinome, kad Lietuvai reikalingi piliečiai, tikri, mokantys mokesčius (iš kurių bus finansuojamas referendumas, o tai apie 2 – 2,5 milijono eurų), dirbantys čia, statantys namus, tiltus ir visa, ant ko stovi valstybė. Ir kaip tik dėl to niekur nevažiuojame, mėginame kurti savo ir savo vaikų gyvenimą čia, Lietuvoje, nors daugelio mūsų gyvenimo sąlygos nepalyginamai blogesnės, negu valstybės vadovų…

Tad jeigu ir reikia ką agituoti, tai pirmiausia ponią Henkę su visa jos PLB, kad pagaliau su(si)prastų, jog Lietuvai išties labai labai reikalingi jos piliečiai! Žmonės, bet ne jų dokumentai.

O jei išvykėliai neva negali jausti ryšio su Tėvyne be popierėlio, panašiai, kaip vaikščioti dar nemokąs kūdikis bijo žengti, neįsikibęs nors į vieną motinos pirštą, – tai tegu kreipiasi į poną vyriausiąjį valstietį R. Karbauskį, kad jis atgaivintų savo atmintį ir įteisintų Lietuvio paso projektą, kurį jis įregistravo Seime 2017 rugpjūčio 8 d. Būtent jis, projekto autorius, anuomet užtikrino, kad Lietuvio pasas yra kaip tik tas dokumentas, kuris puikiai padeda išsaugoti kitos šalies pilietybę priėmusio lietuvio ryšį su Tėvyne, tik nesuteikia teisės, negyvenant tėvynėje, balsuoti, rinkti, lemti šalies ateitį.

Kodėl dabar R. Karbauskis nebeprisimena to projekto? Neribota valdžia atmintį atbukino?

Pavojingas simptomas, nes ilgiau pasėdėjęs Seime, jis gali nebeprisiminti, kur, kurioj šaly plyti tūkstančiai hektarų jam priklausančių arimų…  Juk arti juos, o ne Konstituciją – tikrasis garbingas, prigimtinis valstiečio užsiėmimas.

2018.09.18; 06:30

Atsargiai – dviguba pilietybė. Slaptai.lt nuotr.

Apie Valstiečių ir žaliųjų „dvigubą pilietybę“

Prielaidos

Didžioji atgimusios Lietuvos šviesuolių dalis yra kilusi iš valstiečių. Valstiečiai išsaugojo tautinę lietuvių kultūrą, kuri gulė į 1918 metų vasario 16-tosios Nepriklausomybės pamatus. Kurios dėka mes kalbame lietuviškai ir, tiesą sakant, dėl jos mes esame nūdienos Lietuvoje. Tai savaime aiški tiesa, kaip dukart du – keturi.

Deja, nūdienos Valstiečių ir žaliųjų sąjungai tai nebėra savaime aiški tiesa ir nėra dukart du – keturi. Ši sąjunga pasirašė sau tokią rinkimų programą, kad joje atsirado ir dvigubos pilietybės nuostata, kitaip tariant, daugiapilietiškumas, o tiesiai sakant – Lietuvos išvalstybinimas. „Dviguba pilietybė“ į Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą buvo įpinta kaip akivaizdus svetimkūnis, nes prieštarauja nacionalinės valstybės vertybių sistemai, kuri yra būdinga šiai partijai.

Toks sprendimas užprogramavo darbotvarkę, ir dabar Valstiečiai ir žalieji, kartu su visais Lietuvos globalizavimo aktyvistais, veda mūsų šalį į aklavietę. Esame priversti laukti referendumo dėl „dvigubos pilietybės“.

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovybė ne tik laukia, bet ir agituoja už jį, barstydama propagandai viešuosius finansus. Saulius Skvernelis atkakliai tiesia daugybinio pilietiškumo kelią. Iš esmės daro tai, kas Valstiečių ir žaliųjų sąjungai nereikalinga, o Lietuvai pražūtinga.

Kam tai daroma? Kad būtų pagauta kuo daugiau rinkėjų? Tų, kurių vaikai ir anūkai įsikūrė Vakaruose? Ar šis sumanymas iš tiesų atitinka išeivių ryšio su Lietuva išsaugojimo tikslą?

Jokių nacionalinio masto tyrimų ar diskusijų šiuo klausimu nėra. Išskyrus brangius propagandinius „šou“. Net „Idėjų Lietuvai“ teatras. Nebuvo šiuo klausimu ir jokių diskusijų tvirtinant Vyriausybės programą. Šimtukas naujojo Seimo narių pakėlė rankas ir, kaip būdinga „demokratinio centralizmo“ tvarkai, pritarė S. Skverneliui, o iš esmės ir R. Karbauskiui: „Pirmyn, į daugiapilietiškumą“.

Tačiau šis sumanymas klastingas, prieštarauja Konstitucijai. Liudija konstitucinį nebrandumą. Nauja valdančioji dauguma drauge su visais Seimo neoliberalais atsitrenkė į Konstituciją, kurios 12 straipsnis leidžia dvigubą pilietybę išimtiniais atvejais.

Šis straipsnis priklauso pirmajam Konstitucijos skirsniui, kuris gali būti keičiamas tik referendumu. Konstitucijos kūrėjai Atgimimo laikais taip apsaugojo valstybės pamatus nuo bet kokių skubotų ir neatsakingų valdžios sprendimų. Tačiau valdantieji nusprendė peržengti visas kliūtis. Pareikšta, kad šį rudenį valdžia inicijuos referendumą, taigi, paskelbs jį Seimo nutarimu. Nes esama mistiškos nuostatos.

Esą… esą dvigubos pilietybės įteisinimas sustiprintų išeivių ryšį su Lietuva. Tačiau – kur tyrimai? Ką liudija pasaulio patirtis?

Ji liudija ne mūsų naudai. Šis tas patyrinėta. Prieš gerą savaitę premjeras Saulius Skvernelis ir vėl pasidžiaugė URM-o užsakytomis sociologinėmis apklausomis, kurios po ilgo propagandinės kampanijos maratono parodė, kad 71 proc. rinkėjų palaikytų dvigubos pilietybės „įteisinimo“ idėją.

Arvydas Juozaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Bet. Bet visiškai šią idėją palaiko tik 33 proc. rinkėjų, ir šis skaičius seniai neauga. Per pastarąjį pusmetį neauga ir bendras teigiamai šią iniciatyvą vertinančiųjų skaičius.

O grėsmingiausia tai, kad ateiti į referendumą ketina vos 57 proc. rinkėjų. Vadinasi, optimistiškiausiai skaičiuojant, TAIP šiandien pasakytų mažiau kaip 40 proc. rinkėjų.

Kokią „sėkmę“ planuoja S. Skvernelis, užsėdęs ant sistemos žirgo?

Iš viešų pareiškimų matome: S. Skvernelis siekia, kad „referendumas pavyktų“. Todėl šitame kelyje į „sėkmę“ jo vadovaujama valdančioji grupė turi kelias galimybes:

1) įvairiais būdais toliau didinti dvigubą pilietybę palaikančių rinkėjų skaičių (nes tikimybė, kad bus pasiektas 80 proc. ir didesnis palaikymas, yra labai maža; nes palaikymo procentas yra iliuzinis ir gali greitai pasikeisti, kaip kažkada keitėsi ir piliečių požiūris į euro įvedimą);

2) padidinti ateisiančių į referendumą skaičių (tam planuojamos dvi balsavimo dienos, suplakant referendumą su populiariais Prezidento rinkimais, ir kokios nors kitos rinkėjų viliojimo priemonės pagal prieš penkiolika metų patikrintą metodiką);

3) įkinkyti Vyriausiąją rinkimų komisiją sumažinti rinkėjų skaičių (pagal ankstesnę patirtį, kai buvo siekiama pastatyti didelės galios atominę elektrinę, pririšančią Lietuvą prie Rusijos energetinės sistemos; tačiau kažin ar pavyktų sumažinti bendrą rinkėjų skaičių daugiau kaip kokiu 100 000);

4) keisti Referendumo įstatymą, sumažinant sprendimo priėmimo normą iki 30 proc. rinkėjų. (Šis kelias atrodė realiausias, bet šitą Referendumo įstatymo pataisą vetavo Prezidentė; todėl rudenį Seime planuojama mechaniškai įveikti jos veto, nekreipiant dėmesio į konstitucinius argumentus, kad Konstitucijos pirmojo skirsnio keitimui negalima taikyti tokių privalomojo referendumo normų, kaip paprasto įstatymo priėmimui).

Tautos suverenumas ir naudojimosi valdžia cinizmas

Ne pirmi Lietuvos valdantieji po įstojimo į ES vengia tiesioginės demokratijos ir referendumų. Tautos suverenių galių ir piliečių atsakomybės kultivavimas susiklosčiusiai sistemai seniai nebereikalingas. Net pavojingas. Liaudžiai leidžiama gerti tik iš valdžios prispjaudyto šulinio – jokio šaltinio.

Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Kai patys piliečiai imdavosi referendumo iniciatyvos, ji būdavo sumaniai užgesinama (prisiminkime iniciatyvas dėl žemės nuosavybės ir dėl lito išsaugojimo). 2014 m. liepos 11 d. Konstitucinis Teismas pakeitė net vadinamąją konstitucinę doktriną. Kaip?

Vyriausiajai rinkimų komisijai jis suteikė teisę neregistruoti piliečių iniciatyvinių grupių. Kokiu pagrindu? Seniai žinomu visoms, atleiskite, represinėms sistemoms: „mano įtarumas – tavo kaltė“.

Paraiška atmetama, jeigu registruojančiam atrodo, kad siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, o ypač „europiniams įsipareigojimams“. Konstitucinis Teismas nutarė, kad (skirtingai nei kitose ES šalyse) šie „įsipareigojimai“ yra ne tik „Konstitucijos dalis“, bet ir kad jie jau yra aukštesni net už pačią Konstituciją.

Atgimimo laikai žino ką kitką. Ir net 1994 metais Konstitucinis Teismas teigė priešingai: jokios komisijos, netgi Seimas negali stabdyti laisvų Tautos, kaip įstatymo leidėjo, iniciatyvų. Konstitucija aiškiai sako, kad visos valdžios galios kyla iš Tautos valios.

Bet ne! Keičias „rūbas margo svieto“ ir po 20 metų valdžia ir medijos jau pasiekė savo: tiek spaudė ir tiek prispaudė net Konstitucinį teismą, kad šis leido valdžiai savo galias kildinti nebe iš Tautos, o iš Briuselio.

Su Teismo palaiminimu valdžios institucijos pasisavino visai Tautai priklausančias suverenias galias. Tad ko norėti? Štai tau ir pagrindinė emigracijos iš Tėvynės priežastis.

Valdančiųjų požiūris į laisvą žmogaus valią – kaip į daiktą. Į žmogų — kaip į bevalį valdomąjį. Kai „valdžia ant Lietuvos“ kildindavo savo galias iš Maskvos, referendumai (iki pat M. Gorbačiovo laikų) netgi teoriškai nebuvo leidžiami. Nejaugi Europos Sąjunga nebesiskiria nuo Sovietijos?

Ne, kodėl, sako Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, bus jums referendumas. Bus, su valdžios pageidaujamais ir labai „sėkmingais“ rezultatais. „Mes jums išaiškinsime, kad tie rezultatai jums labai reikalingi“. S. Skverneliui, o iš dalies ir R. Karbauskiui būtina priminti: nors nuo 2014 m. Tautos referendumai būdavo sėkmingai užblokuojami (piliečių parašų nebeįmano rinkti esant naujai „konstitucinei doktrinai“), tačiau ir valdžios referendumai nuo to laiko jau nebebuvo sėkmingi.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Vieniems piliečiams tik teisės, o kitiems — dar ir pareigos

Žinoma, ne retas Tėvynę palikęs lietuvis, net apsisprendęs prisiekti kitai valstybei, nuoširdžiai nesupranta, kodėl „ta Lietuva“ atsisako jam išsaugoti jo „prigimtinę“ pilietybę? Juk jis nori „išsaugoti ryšį su Lietuva“. Juk išeivių pinigai kiekvienais metais tebesiunčiami į Lietuvą, tėvams ir net vaikams!

Varge mano. Pareigos tėvams ir vaikams – motutės gamtos dovana, ne valstybės. Pinigai saviesiems buvo siunčiami net į Sibirą. Pareiga valstybei gi yra visai kitos prigimties.

Valstybėje gyvenama, joje tiesiami keliai, saugoma ir ugdoma kultūra, mokykla, sveikatos apsauga. Pagaliau ji ginama ginklu ir ja didžiuojamasi Olimpinėse žaidynėse. Tai savaime aišku?

Ne, nebe savaime, nes kitai valstybei prisiekęs lietuvis jau kitos kategorijos lietuvis – visos valstybinės prievolės jam reiškia kitą valstybę. Be to, jis, jeigu išsisaugos Lietuvos pilietybę prisiekęs kitiems, atleiskite, bus „gudresnis“. Jis privalės ginti naująją Tėvynę, mokesčius jai mokėti ir net ja didžiuotis, o Lietuvai „siųs žinią“, kad liko patriotas.

Taip, tuo atveju Tėvynės pilietybė liks tik kaip asmeniškai ir psichologiškai patogus priedas. Tikra pilietybė, kaip teisių ir pareigų pusiausvyra, liks neišvykusiems, neišsižadėjusiems, o jiems, „gudresniems“ – tik teisės. Štai taip.

Taip Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir jos premjeras S. Skvernelis kovoja su emigracija. Kas lauktų Lietuvos, jei visų piliečių pareigos savo valstybei pavirstų tik jų asmeninėmis (psichologinėmis) teisėmis?

Lietuva sparčiai virstų ekskursantų vieta. Taip, globalistų planai reikalauja, kad lojalumas nacionalinėms valstybėms visiškai išnyktų. Jie sako: šiais laikais juk viską galima įsigyti ar išmainyti!

Vartojimo pasaulis. Kodėl nesidžiaugiate, jeigu Lietuvos pilietybė dar turi šiokią tokią „paklausą“? Jau dabar padaryta išimtis vienos šalies piliečiams, kurie šiandien (kasdien!) tuntais gauna Lietuvos piliečio pasus – kokia puiki dovana turistams.

O ne! Reikalas niūresnis: kuriama ne tik turistų armija — ta armija gauna teisę rinkti aukščiausią mūsų šalies valdžią. Kaip?! Tik apsilankius?

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ne, nebūtinai apsilankius, bet ir pasižvalgius internete. Armija, kuri nei gyvendama mūsų šalyje, nei mokesčius mokėdama, nei kalbėdama mūsų kalba, nei suprasdama mūsų kultūros – prašom, pilnateisių pliečių armija!

Taip, būtent taip. Absurdas jau ėmė veikti. Tad dabar, ponai Valstiečiai ir žalieji, atkelkime visus vartus, tegul eina per mus visi, mes ruošiami tapti pereinamuoju kiemu. Ant galų pagalės, ko mums sielotis?

Žiūrėk, netrukus ir vyriausybės, ne tik globalistai paskelbs apie nacionalinių valstybių istorijos pabaigą. Juk Lietuvoje už valstybės pinigus jau net mokyklose ruošiami vaikai, kurių didžioji dalis nusitaikiusi emigruoti.

Valstybė – Rytams, pereinamasis kiemas – Vakarams?

Lietuvos pilietybė, kaip patogus žmogaus priedas, labai principingai siūloma tiktai „euroatlantinius kriterijus“ atitinkančių valstybių piliečiams. Nors ką čia slėpti: Briuselis gal ir norėtų erdvės nuo Lisabonos iki pat Vladivostoko, tačiau toks reikalas dar nepribrendęs. Tad kol kas lai tik Vakarų piliečiai tvarkosi Lietuvoje, kaip jiems patogu, „europietiškai“. Dalinasi pabėgėlių armijomis, atliekomis, siurbia jaunimą. Juk eurointegracija.

Negali būti priekaišto kitados iš Tėvynės okupacijos išvytiems tėvynainiams (prezidento Valdo Adamkaus atvejis). Jų sąžinė, žinios ir atsakomybė grąžino daugelį į Tėvynę.

Lietuvio pasas

Baisiausia, kad visas elitas (ir Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, ir konservatoriai), prisidengęs kilnių tikslų šydu, užsidengę akis pamiršo, kad Seime dūla pasiūlytas tikrasis išeivių ryšio su Tėvyne išsaugojimo sprendimas.

2017 metų rugpjūčio 8 d. Seime įregistruotas Lietuvio paso įstatymo projektas. Drauge ir visas su juo susijusių projektų paketas.

Pagal šiuos projektus kitas pilietybes įsigiję kilminiai Lietuvos išeiviai, gaudami (be jokių trukdžių) Lietuvio pasą, gautų ir visas Lietuvos piliečio teises (laisvo atvykimo, nuolatinio gyvenimo, švietimo ir mokslo, kitas socialines teises, o jų vaikai ir vaikaičiai – automatišką Lietuvos pilietybės atkūrimo teisę, grįžtant namo).

Negautų tik vieno – spręsti mūsų, likusių Tėvynėje, valstybės reikalų, politinio šalies likimo, negalėtų balsuoti Seimo, prezidento rinkimuose, referendumuose.

Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.

O dabar – dėmesio! Tarp Lietuvio paso įstatymo projekto autorių yra ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis. Komedijas vaidina R. Karbauskis, ar tragifarsus?

Išvada: Valstiečių ir žaliųjų sąjunga įstūmė save į aklavietę, žaidžia dvigubus žaidimus, kvailina Lietuvą. O pati nežinia kam yra apsisprendusi. Jau suplanavo referendumo nesėkmę?

Matyt, kad taip. Bet iki paaiškės šio liūdno farso rezultatas, bus sueikvoti – ir vėl! – Lietuvos milijonai, „sugadinti“ tūkstančių nervai, suskaldyti ir supriešinti žmonės. Argi tai ne realūs pavojai Lietuvos nacionaliniam saugumui?

Netrukus pamatysime tikrąjį „valstiečių“ charakterį, o tiksliau – kas „valstiečių“ stovykloje jį turi. Kviečiu liautis klejojus ir klaidinus Lietuvą.

Prisiklejojote, draugai.

Informacijos šaltinis – delfi.lt

2018.08.24; 08:34

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai buvau dar visiškas pyplys, anais sovietiniais laikais, paskaitęs laikraštyje, kad jau pradeda dygti grybai, vidurvasario metą, berods buvo birželio pabaiga, įsiruošiau į netoliese dunksnojantį mišką su pintine ir aš paieškoti laimikio. Einantį keliu sustabdė kaimynas, klausdamas „Kur žingsniuoji, vaikeli, nejaugi į mišką?“ Į mano paaiškinimą, kad „Tiesa“ rašė, kad jau prasidėjo grybų sezonas, palingavęs galvą kaimynas liūdnai tarstelėjo: „Žinok, kad visa tai, ką skelbia „Tiesa“, yra grynasis melas!“

Žinia, sovietiniais laikais visi svarbiausieji propagandos ruporai, klaikaus žmonių kvailinimo vadinamieji spaudos organai buvo vadinami tiesomis. G.Orwellas šį fenomeną aptaria savo antiutopijoje „84-tieji“, aprašydamas žiaurios minties policijos, kuri čia vadinama Tiesos ministerija, veiklą, toli pavyzdžio neieškant. G.Orwellas aprašo fenomeną, kai visišką pozityvios tikrovės nebuvimą pridengia pavadinimai tarsi savotiškos pomirtinės kaukės. Tokių pavadinimų dauginimas sovietijoje prikišamai rodė baisų tikrovės trūkumą, kai tikroviškos tiesos nebuvimą privalėjo užtikrinti tiesos ministerija, melo ruporas buvo vadinamas „Tiesa“, o totalitariniai režimai, pasivadinę liaudies demokratijomis, buvo įpareigoti kontroliuoti vadinamąją liaudį taip, kad joks demokratijos daigelis nesudygtų net mintyse.

Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kad ir kaip nesmagų būtų sakyti, tačiau nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad ši diametraliai priešingų tikrovei pavadinimų praktika iš kapų yra prikeliama šiandien mūsų lietuviškoje aplinkoje, kai didžiausio rusiškų trąšų importuotojo, trąšų barono partija be didesnio konfūzo ima ir pasivadina žaliaisiais. Kaip atrodo, mėgstantis be perstojo pliaukšti apie Tiesą, Gėrį ir Grožį Ramūnas Karbauskis yra įsitikinęs, kad žodžiams neskauda. Tačiau prievartaujami žodžiai dejuoja, todėl dėl būtinybės įvardinti daiktus savo vardais, dėl žodžių sveikatos leiskite pastebėti, kad žaliaisiais trąšų barono partija gali vadintis nebent tik dėl to, jog siaubo filmuose prisikėlę negyvėliai paprastai vaizduojami kaip žalios veido odos būtybės.

Nepatikėčiau, jeigu kažkas sakytų, kad R.Karbauskio bendrovės vis dar prekiauja glifosatais, transportuoja šiuos vėžį sukeliančius nuodus į Lietuvą. Tai būtų pernelyg didelis žmonių papiktinimas, kai ant kortos yra pastatoma vado politinė karjera. Kaip yra žinoma, Tarptautinė  vėžio agentūra laboratorinėmis sąlygomis, bandymuose su gyvūnėliais nustatė, kad ši medžiaga neabejotinai sukelia vėžį. Oponentas turi teisę pareikšti, kad bandymų su laboratorijos žiurkėmis rezultatai negali būti tiesmukai perkelti į žmogaus tikrovę, vertinant žmogui kylančias rizikas dėl žemės ūkio nesutramdomo chemizavimo. Tačiau pastarosiomis dienomis žaliųjų vyriausybės priimtas nutarimas nuo kitų metų padidinti miškų iškirtimo normą 6% rodo valdžios nusiteikimą gyventojus laikyti laboratorijos žiurkėmis, bandant nustatyti populiacijos kantrybės ribas, išbandyti – kokią melo dozę gali pakelti Lietuvos žmogus?

Miškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aplinkos ministerijos pavadinimas Lietuvoje dengia aplinkos naikinimo vajų. Kad ir kaip būtų liūdna, tokia yra nesmagi dalykų padėtis. Urėdijų naikinimo reformos metu ne vienas žmogus, tarp jų ir šių eilučių autorius liūdnai pranašavo, kad tokios permainos yra užmanytos savo godumą nesugebėjusių suvaldyti žmonių galvose, užsimojant prieš Lietuvos miško tvarumą. Sunku buvo nepastebėti čia styrančių medienos apdirbimo pramonės ir užsienio baldininkų lobistų ausų ir uodegų. Neatsitiktinai sulaukėme net kai kurių tarptautinių lobistų raginimų spartinti reformas ta linkme.

Išties, nepaslėpsi, reforma pakrypo ta linkme, kad buvo siekiama išsižadėti pasaulyje sėkmingiausiai su miškais besitvarkančios šalies (tai skelbė oficialiai įteiktas sertifikatas, dokumentuotas Lietuvos pasaulinis pripažinimas) statuso, pereinant prie Latvijos, kuri yra tituluojama kaip blogiausiai miškų tvarumą užtikrinanti šalis pasaulyje, pavyzdžio. Toks yra naujosios konfigūracijos žaliųjų minties šuolis. Moraliniu Černobyliu susiklosčiusi dalykų padėtis gali būti vadinama dar ir dėl to, jog į tokią aferą su dideliu entuziazmu įsitraukė ir konservatoriai.

Išsivysčiusios šalys paprastai jau nekerta savo miškų, reikalingus medienos išteklius supirkdamos iš žemesnio kultūrinio išsivystymo pakraščių, kur lengviau yra prasukti korupcines ar pusiau korupcines schemas. Kyla įspūdis, kad Aplinkos ministerija siekia nublokšti Lietuvą į antrojo tipo šalių rangą.

Matome visišką minties nususimo atvejį, kai vadinamieji medienos ištekliai yra prilyginami iš žemės gelmės semiamoms naudingosioms iškasenoms. Iškasama geležies rūda, varis, auksas, pumpuojama nafta jokiu būdu nenaikina aplinkos, neužtraukia pavojaus, kad šalis nugarmės į atsivėrusias kiaurymes, savo ruožtu suintensyvėjęs miškų kirtimas atveria kiaurymes šalies landšafte, didina fizinės ir metafizinės dykynės įsivyravimo pavojų. Tokie kirtimai yra vaizdi mūsų sąžinės  kiaurymių demonstracija.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna dėl to, kad vyriausybės posėdyje buvo bandoma pridengti Aplinkos ministerijos, pastaruoju metu sulaukiančios daug kritikos, veiklą, skelbiant, kad didinti kertamų miškų plotus pasiūlė kitos ministerijos. Tačiau kažin ar tokiais paaiškinimais kažkas patikėjo…

Ką toliau daryti? Neturiu teisės kviesti versti valdžią, kurią man išrinko tautiečiai. To neleidžia Konstitucija ir kiti įstatymas. Todėl mano pasiūlymas bus paprastesnis: jeigu vyriausybė neišgirs mūsų protestų ir neatšaus priimto nutarimo ženkliai padidinti Lietuvos miškų kirtimus, protesto ženklan R.Karbauskio, Sauliaus Skvernelio ir Aplinkos ministro adresais supakuokime iš išsiųskime bent po vieną nešvarių kojinių porą. Klausiate – koks loginis ryšys tarp nemotyvuoto miškų kirtimo ir nešvarių kojinių? Kai šitaip kertami Lietuvos miškai, normalių refleksų žmogui dėl nervinimosi padidėja pėdų prakaitavimas. Jeigu nieko daugiau padaryti negalime, tai duokime žinią valdžios vyrams bent apie tai. 

2018.08.21; 15:40

Vasara. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimo „Dėl serialo „Naisių vasara“. Partija mano, kad VRK sprendimas pažeidžia teisėtus interesus sąžiningai konkuruoti Lietuvos politikoje.

Kreipimesi į teismą konservatoriai akcentuoja nesutinkantys su VRK sprendimu pripažinti paslėpta politine reklama tik pavienius serialo „Naisių vasara“ epizodus. Komisijos išvadoje nėra jokių patikimų duomenų, leidžiančių pagrįsti tokią išvadą, nors tai privaloma pagal Viešojo administravimo įstatymą. TS-LKD su pozicija, jog reklama yra tik tie serialo epizodai, kuriuose matoma LVŽS simbolika ir kuri susijusi su partijos vykdoma programa, nesutinka. Konservatoriai mano, kad tokia pozicija visiškai nelogiška – net standartinėse reklamose visuomet yra siužetas, kuriame tiesioginės reklamos dalis užima labai mažą siužeto ir reklamos laiko dalį, todėl niekaip neįmanoma atskirti serialo ar serijų ir reklaminius siužetus rodyti atskirai, vadinasi, išvada, jog politine reklama pripažinti tik tam tikri serialo epizodai – nepagrįsta, nelogiška ir neteisėta.

„Komisijos pozicija serialo „Naisių vasara“ atžvilgiu nėra nuosekli. Tam tikruose serialo epizoduose komisija įžvelgė paslėptą politinę reklamą, tačiau apskritai didelių problemų dėl serialo nematė, tarsi be serialo atskirai paslėptos politinės reklamos epizodai yra reikšmingi ir panaudotini. Iš išvados matyti, kad komisija darė viską, kad LVŽS ir jos pirmininko Ramūno Karbauskio politinės reklamos pažeidimus būtų galima pripažinti kuo mažesniais. Apskritai, darbo grupė atliko paviršutinišką tyrimą, nerinko jokių objektyvių duomenų ir rėmėsi subjektyvia darbo grupės narių nuomone, todėl išvados dėl viso serialo, kaip paslėptos politinės reklamos, ir serialo herojaus Pijaus netapatinimo su LVŽS pirmininku R. Karbauskiu, negali būti laikytinos pagrįstomis ir teisėtomis“, – teigė TS-LKD vykdomoji sekretorė Aistė Gedvilienė.

TS-LKD skunde atkreipia dėmesį ir į parlamentaro R. Karbauskio tapatumą su serialo herojumi Pijumi. Komisija išvadoje pripažįsta, kad remiasi savo nuomone, jog valstybės politiko ir serialo personažo panašumas negali būti laikomas politine reklama, tačiau Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis. Šiuo atveju darbo grupė neatliko jokių papildomų sociologinių tyrimų, todėl tokios išvados laikytinos nepagrįstomis ir neteisėtomis.

„Tai, kad darbo grupė tyrė ir nustatė, jog dalis serialo epizodų yra paslėpta politinė reklama – detalės. Kur kas svarbiau ištirti ir atsakyti į klausimą, ar pats serialas, jo turinys, herojus Pijus nėra paslėpta politinė reklama? Pasitvirtinus hipotezei, kad serialo herojus Pijus ir jo veikla yra didelės žiūrovų dalies tapatinamas su LVŽS pirmininku R. Karbauskiu ir jo veikla, visas serialas būtų pripažintinas paslėpta politine reklama, ir visa „Agrokoncerno“ ir kitų su R. Karbauskiu susijusių įmonių parama būtų pripažintina neteisėta nepinigine auka politikui R. Karbauskiui ir LVŽS, t. y. galimas neteisėtas finansavimas per trečiuosius asmenis, o tai jau būtų šiurkštus politinių partijų veiklos finansavimo pažeidimas, vedantis prie valstybės dotacijų atėmimo“, – pranešime cituojama A. Gedvilienė.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

TS-LKD kreipimesi į teismą pažymi, jog vienintelis UAB „Agrokoncernas“ akcininkas yra R. Karbauskis. „Agrokoncernas“ ir su juo siejamos įmonės didelėmis sumomis rėmė serialo kūrimą (serialą kūrusią įmonę „Videometra“). „Videometra“ už paramą buvo įsipareigojusi reklamuoti rėmėją ir jo teikiamas paslaugas. 5 ir 6 sezonų serijose, tiek pradžioje, tiek pabaigoje, buvo nurodomas serialo mecenatas (rėmėjas) ir scenarijaus autorius R. Karbauskis.

TS-LKD taip pat nesutinka dėl komisijos pasirinkto ir tirto laikotarpio. Pažymima, jog VRK sprendimas pasirinkti tirti tik 2014-2016 m. serialo epizodus yra nepakankamas, kadangi serialas nenutrūkstamai buvo rodytas nuo 2009 m. iki 2016 m. (7 serialo sezonus). Vadinasi, vertinant politinės reklamos požiūriu visas serialo „Naisių vasara“ kūrimo ir rodymo laikotarpis yra ilgą laiką trunkantis teisės pažeidimas. Konstatuojama, jog darbo grupės sprendimas nevertinti pirmų 4 serialo sezonų yra nepagrįstas.

Taip pat atkreipiamas dėmesys ir į „Naisių vasaros“ atitikimą Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme įtvirtintoms nuostatoms, kadangi serialas kurtas ir rodytas politiko interesais (R. Karbauskio), seriale skleidžiama informacija atitiko LVŽS ir R. Karbauskio politines nuostatas. Negana to, anot TS-LKD, serialo sumanytojas ir bendraautorius yra pats LVŽS lyderis, o visas serialas buvo remiamas su R. Karbauskiu susijusių juridinių asmenų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.18; 08:30