Kyjivas, balandžio 8 d. (dpa-ELTA). Ukrainos Borodiankos mieste gelbėtojai vien tik iš po dviejų susprogdintų gyvenamųjų namų griuvėsių ištraukė 26 kūnus.
Visą aukų skaičių sunku įvertinti, sakė Ukrainos generalinė prokurorė Iryna Venediktova, paskelbusi šią žinią socialiniame tinkle „Facebook“.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis anksčiau teigė, kad padėtis Borodiankoje yra „daug baisesnė“ nei Bučoje, kur, pasitraukus Rusijos pajėgoms, buvo aptikti civilių kūnai, sukėlę tarptautinį pasipiktinimą. Ukraina kaltina Rusijos karius, o Maskva tai neigia.
Ukrainos vidaus reikalų ministras Denisas Monastyrskis anksčiau sakė, kad Borodianka yra vienas iš labiausiai sugriautų miestų Kyjivo regione. Šalies generalinės prokuratūros duomenimis, šiame miestelyje yra ir daugiausia aukų Kyjivo regione.
Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba. EPA – ELTA foto
Kyjivas, balandžio 3 d. (ELTA). Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba paragino Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) ir kitų tarptautinių organizacijų misijas kuo greičiau atvykti į Bučą ir kitus Kyjivo priemiesčius, kad juose surinktų įrodymus apie rusų įvykdytus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, skelbia šalies naujienų agentūra „Ukrinform“.
Tai ministras pareiškė sekmadienį, duodamas interviu britų radijui „Times Radio“.
„Raginu TBT ir tarptautines organizacijas pasiųsti savo misijas į Bučą ir kitus išlaisvintus Kyjivo srities miestus ir kaimus, kuriuose bendradarbiaujant su Ukrainos teisėsaugos institucijomis kuo skubiau būtų surinkti visi Rusijos karo nusikaltimų įrodymai“, – sakė D. Kuleba.
Ministras pridūrė, kad Ukrainos užsienio reikalų ministerija jau išsiuntė atitinkamą prašymą TBT.
„Rusija yra blogiau nei ISIS“, – sakė jis, pabrėždamas, kad nusikaltėlių patraukimas atsakomybėn tapo jo gyvenimo tikslu.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, balandžio 3 d. (ELTA). NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pareiškė, kad netoli Kyjivo esančioje Bučoje užfiksuotos civilių žudynės yra pasibaisėtinos.
„Tokio žiaurumo prieš civilius gyventojus Europoje nematėme ne vieną dešimtmetį, tai pasibaisėtina ir visiškai nepriimtina“, – J. Stoltenbergas teigė CNN, kalbėdamas apie iš Rusijos pajėgų atkovotame mieste rastus nužudytus civilius gyventojus.
Be to, NATO vadovas teigia nesantis „pernelyg optimistiškai nusiteikęs“ dėl Rusijos tvirtinimų, kad jos kariai yra išvedami iš Ukrainos sostinės.
„Tai, ką matome, nėra išvedimas. Matome, kad Rusija pergrupuoja savo karius, – jis sakė CNN.
„Jokiu būdu neturėtume būti pernelyg optimistiški, nes išpuoliai tęsis. Taip pat esame susirūpinę dėl galimo išpuolių suintensyvėjimo“, – pridūrė J. Stoltenbergas.
Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
Berlynas, balandžio 3 d. (dpa-ELTA). Vokietijos kancleris Olafas Scholzas apkaltino Rusijos kariuomenę įvykdžius žiaurius išpuolius prieš Ukrainos civilius ir paragino atlikti išsamų tyrimą.
„Reikalauju, kad tokioms tarptautinėms organizacijoms kaip Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas būtų sudaryta galimybė pasiekti šias teritorijas ir nepriklausomai dokumentuoti žiaurumus. Privalome principingai ištirti Rusijos kariuomenės įvykdytus nusikaltimus“, – sekmadienį Berlyne sakė F. Scholzas.
„Nusikaltimus įvykdę asmenys, taip pat tie, kurie davė įsakymus, privalo būti patraukti atsakomybėn“, – sakė kancleris, visgi susilaikydamas nuo termino „karo nusikaltimai“.
Kyjivo priemiestyje Bučoje, kurią vos prieš kelias dienas kontroliavo Rusijos kariškiai, buvo aptikta dešimtys nušautų civilių gyventojų ir masinė kapavietė.
Džiugu, jog Lietuvoje rengiamos būtent tokios paskaitos. Omenyje turiu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotą atvirų pamokų ciklą, skirtą Lietuvos mokinius supažindinti su Ukrainos istorija, didvyrišku Ukrainos pasipriešinimu, Rusijos dezinformacija. Lietuvai būtina žinoti, kuo mus nori įtikinti Rusija, kaip privalome elgtis, kad netaptume akli Kremliaus propagandistai.
Lietuviškoji analizė
Teisingai elgiasi ir Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai, kruopščiai fiksuojantys unikalius atvejus, turinčius priešiškos informacinės veiklos bruožų.
Kaip nurodoma Lietuvos kariuomenės pranešime, atsižvelgiant į neigiamos informacinės veiklos intensyvumą, periodiškumą ir turinį, pagrindiniai taikiniai buvo NATO, Lietuvos narystė Aljanse ir mūsų valstybės užsienio politika.
Analizė – rimtas reikalas. Slaptai.lt foto
Nieko keisto. Vyraujantis melagingas naratyvas – NATO kursto ir ginkluoja Ukrainą karui su Rusija. Kita tema – aktyviai skleistas priešiškas pasakojimas dėl spartaus NATO pajėgumų didinimo Baltijos šalių regione: nors NATO prisistato kaip gynybinis aljansas, tačiau, pasinaudodamas buvusiomis „sovietinėmis respublikomis“, neva palaipsniui mėgina „pasmaugti“ Rusiją, kuri tik ginasi, o ne puola. Tarp melagienų populiaraus būta tvirtinimo, esą NATO skėtis negarantuoja nė vienos Aljanso narės saugumo (Vakarų pažadai ir pasirašytos sutartys nevertos „nė dolerio“). O Rytų Europos valstybės, manančios, kad jos, kitaip nei Kyjivas, yra visateisės NATO narės, „ateinančiais metais sulauks labai didelės ir nemalonios staigmenos“.
Turime teisę nerimauti
Tiek Švietimo ir mokslo ministerija, tiek Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas atlieka reikalingą, svarbų darbą. Tačiau Mėnulis turi dvi puses. Šviesiąją ir tamsiąją. Kodėl bijoma pažvelgti į blogąją pusę?
Toje blogojoje pusėje susikaupė daug klausimų. Kas į juos atvirai, sąžiningai atsakys? Pavyzdžiui, kokiam naratyvui vis tik priskiriamas 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas, kuomet JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai raštiškai pažadėjo rūpintis Ukrainos teritoriniu vientisumu? JAV ir Didžioji Britanija (apie Rusijos pažadus neverta aušinti burnos – patalogiški melagiai ir sukčiai) raštiškai įsipareigojo saugoti Ukrainą, bet jos nesaugojo nei tuo metu, kai iš Ukrainos buvo atimtas Krymas, nei tuomet, kai Kremlius atplėšė dalį Donecko ir Luhansko teritorijų. Dabar, 2022-aisiais, kai Ukraina puolama iš visų pusių, vėl keista reakcija: nei Vašingtonas, nei Londonas nedrįsta uždaryti Ukrainos oro erdvės Rusijos karo lėktuvams, net bijoma Ukrainai perduoti kelias dešimtis sovietinių naikintuvų.
Džo Baideno ir Vladimiro Putino akistata. Youtube.com
Antra, kokiam naratyvui mūsų analitikai prisikiria JAV prezidento Joe Bideno patikinimus, esą amerikiečių kariai negins Ukrainos, nes ji nepriklauso NATO aljansui, o štai Baltijos šalis amerikiečių kariuomenė gins ginklu. Bet juk Kuveitas, Vietnamas ir Afganistanas taip pat nepriklausė NATO aljansui, tačiau Vašingtonas pasiuntė amerikiečių karius ginti šias šalis. Be to, ar Joe Bideno patikinimai, jog Vašingtonas tikrai nesiųs savo karių į Ukrainą, nes bijoma Trečiojo pasaulinio karo, neskatina Vladimiro Putino dar žiauriau, dar bjauriau pulti Ukrainos?
J. Bideno ir V. Putino susitikimas. EPA-ELTA nuotr.
Trečia, kodėl bijome lyginti Rusijos ir NATO bei Europos Sąjungos narių pareiškimus dėl Ukrainos vakarietiškų perspektyvų? Panašumų – daug. Rusija triūbija, jog Ukrainai draudžiama siekti NATO ir ES narystės, Berlynas ir Paryžius teisinasi, esą Ukraina turinti teisę tapti šių organizacijų nare, bet tai esą įvyks labai labai negreit. Ką vokiečių ir prancūzų politikai šitaip bando pasakyti? Kol Ukraina neturės Maskvos palaiminimo, tol derybas dėl narysčių NATO ir ES struktūrose vilkinsime iki begalybės, nes mes paniškai bijome V.Putino, tik nenorime prisipažinti biją Kremliaus kaip Velnias – kryžiaus?
Susiklosčius šioms aplinkybėms lietuviai, mano supratimu, turi ne tik teisę, bet net prievolę nerimauti.
Sutinku, perprasti užsienio politiką – sudėtinga. Blefuojama, meluojama, pažadama, išduodama. Retsykiais tyčia klaidinamas priešas, kartais – netyčia. Keičiasi interesai, draugai tampa mirtinais priešais, priešai tampa sąjungininkais. Neatmetu galimybės, jog Džo Baidenas elgiasi itin išmintingai. Bet jo nuolatiniai priminimai, esą amerikiečių karių tikrų tikriausiai nebus Ukrainoje, – labai bloga žinia besiginančiai Ukrainai ir labai puiki informacija agresyviai besielgiančiam Kremliui.
Karo nusikaltėliui – aukščiausias Lietuvos apdovanojimas
Dabar imkime keletą lietuviškų pavyzdžių, kaip nederėjo elgtis mums, lietuviams. Tikriausiai visi, kurie skaito mano asmeninius pastebėjimus, žino, jog esu geros nuomonės apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę, mat ji kadaise atvirai pavadino V.Putiną nusikaltėliu, o dabar – kritikuoja Vakarus dėl per mažos paramos Ukrainai.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau D.Grybauskaitė yra žengusi, deja, vieną labai bjaurų žingsnį. Tai nutiko 2012-ųjų metų pabaigoje. Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi ji apdovanojo Rusijos prezidentą Borisą Jelciną (po mirties). Borisui Jelcinui skirtas valstybinis apdovanojimas buvo įteiktas jo našlei Nainai Jelcinai. Už B.Jelcino asmeninį indėlį įtvirtinant Lietuvos valstybingumą ir plėtojant Lietuvos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinius santykius.
Taip, B.Jelcinas buvo palankus Lietuvai. Bet jei Lietuva – padori valstybė, ar mes turėjome teisę apdovanoti šį Rusijos vadovą net menkučiu ženkliuku? Juk jis – karo nusikaltėlis. Jis, būtent jis, 1994-aisiais pradėjo nusikalstamą karą prieš mažytę Čečėniją. Jo vadovaujama kariauna Čečėnijoje elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi jo statytinio V.Putino kariniai galvažudžiai Ukrainoje. Džiaugdamasi dėl B.Jelcino laikysenos 1991-ųjų sausį Lietuva vis tik privalėjo žvelgti plačiau. Tai kas, kad B.Jelcinas keletą metų buvo Lietuvai palankus. Svarbu, kad jis vėliau, 1994-aisiais pradėdamas karą prieš čečėnus, tapo tikru karo nusikaltėliu.
Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui
Kita tema – Medininkų žudynių byla, kuomet Lietuvos teismuose buvo teisiamas Rygos omonininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas. Šia byla domėjausi ištisus trejetą metų, esu ją skersai išilgai išanalizavęs. Tuometinėse savo publikacijose teigiau, jog negalima toms žudynėms primesti nei nusikaltimų žmoniškumui, nei karo nusikaltimų. Kad ir kaip būtų gaila Medininkų poste nužudytų mūsų pareigūnų, kad ir koks niekšiškas buvo naktinis užpuolimas, savo tekstuose perspėdavau, kaip tuomet vadinsime nusikaltimus, kai žudys šimtus ir net tūkstančius civilių? Į mane tuomet žiūrėjo kaip į nesusipratėlį, kaip į Rusijos propagandistą ar net Rusijos agentą.
Šiandien norėčiau paklausti mane Rusijos agentu vadinusiųjų: ar net dabar, matydami karo baisumus Ukrainoje, tebetvirtinate, jog tarp Medininkų žudynių ir karo Ukrainoje galima brėžti lygybės ženklą?
Nesuprantamas pataikavimas
Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Trečioji tema – sveiku protu nesupratamas Lietuvos pataikavimas Armėnijai. Štai Elta skelbia, jog Prezidentas Gitanas Nausėda ką tik pasveikino naująjį Armėnijos Respublikos prezidentą Vahagną Khachaturyaną. Pažymėjęs, kad Armėnijos prezidentas pradeda eiti pareigas nepaprastai sudėtingu Europai ir visam pasauliui laikotarpiu, kuomet Ukraina patiria karinę Rusijos agresiją, šalies vadovas palinkėjo kolegai sėkmės ir ryžto vedant savo šalį demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms keliu.
Mūsų šalies vadovas taip pat išreiškė įsitikinimą, kad glaudesnis Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas ne tik prisidės prie gerovės Armėnijos žmonėms kūrimo, bet ir padės vystyti dvišalį dialogą.
Jerevane – prorusiškas mitingas
Suprantu, toks diplomatinis etiketas. Negalima nepasveikinti naujojo prezidento. Tačiau vos ne tą pačią dieną prie Rusijos ambasados Jerevane pastato (kovo 14-ąją) buvo surengtas mitingas, kurio dalyviai palaikė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas
Susirinkę vyrai, jų būta per 200, pareiškė pasiruošę kovoti prieš Ukrainą rusų kariuomenės gretose. Susirinkusieji šūkavo, kad Rusija – strateginė Armėnijos partnerė, kad armėnai palaiko Kremlių, kad trokšta kuo greičiau išvykti į frontą.
Mitinguotojai rankose laikė Rusijos ir Armėnijos vėliavas. Jie taip pat įteikė laišką Rusijos ambasados darbuotojams. Laišką pasirašiusieji reikalavo, kad Maskva juos kuo greičiau išsiųstų į Ukrainą kariauti prieš ukrainiečius.
Tai – Sputnik Armenia informacija. Žinių, jog prie Rusijos ambasados Jerevane būtų rengiamas antirusiškas mitingas, kurio dalyviai smerktų Rusijos agresiją prieš Ukrainą, – neteko girdėti. Neteko girdėti ir žinių, jog armėnai būtų surengę protesto akciją prie Rusijos karinės bazės Giumri mieste.
Tad Prezidento G.Nausėdos pasakėlės apie „glaudesnį Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą“ šiandien atrodo tarsi nesusipratimas. Juolab kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, užuot taręsis dėl taikos Pietų Kaukaze tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilchamu Alijevu, vėl važinėja į Paryžių pas Emmanuelį Macroną kaulyti paramos. Kas dėsninga: Armėnijos premjeras dar nespėjo parskristi iš Paryžiaus, o armėnų separatistai jau apšaudė azerbaidžaniečių karius Karabache (2020-ųjų rudenį azerbaidžaniečiai susigrąžino ne visas jiems pagal tarptautinę teisę priklausančias Karabacho teritorijas).
Onikas Kardašas. Armėnų kilmės intelektualas
Sudėjus viską į krūvą turime liūdną paveikslą: viena vertus, G.Nausėda visur ir visada kritikavo Kremlių dėl agresyvių veiksmų Ukrainoje, tačiau tas pats G.Nausėda koketuoja su Rusijos sąjungininke – bent šiuo metu rankomis ir kojomis Kremlių palaikančia Armėnija. Ir nė vieno lietuviško perspėjimo, esą Armėnija vis tik privalanti pasitraukti iš visų Azerbaidžanui priklausančių Karabacho žemių. Nė vieno lietuviško apgailestavimo, jog armėnų separatistai, nepatenkinti Azerbaidžano pergalėmis 2020-ųjų rudenį, vėl eskaluoja karą.
Prezidento G.Nausėdos patarėjams siūlau susirasti armėnų kilmės intelektualo Oniko Kardašo knygas, peržiūrėti jo skelbtus videointerviu, ką jis pamatė, atvykęs į armėnų separatistų valdytą Karabachą. Ogi išniekintas mečetes, išraustas musulmonų kapines, sunaikintus azerbaidžaniečių istorijos, kultūros paminklus. Jis, būdamas armėnas, negalėjo gyventi tarp separatistų armėnų. Jis baisėjosi jų pasakojimais, kaip dašnakai tyčiojosi iš vietinių azerbaidžaniečių.
Taip atrodo Ukrainos miestai po Rusijos oro atakų. EPA – ELTA foto
Briuselis, kovo 10 d. (AFP-ELTA). Aukščiausi Europos Sąjungos pareigūnai ketvirtadienį pasmerkė Rusijos įvykdytą gimdymo namų bombardavimą apsiaustame Ukrainos Mariupolio mieste kaip „karo nusikaltimą“.
„Mariupolis apgultas. Į gimdymo namus nukreiptas Rusijos apšaudymas yra baisus karo nusikaltimas“, – tviteryje parašė bloko užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis. „Rusijos pajėgų smūgiai gyvenamiesiems rajonams iš oro ir pagalbos vilkstinių blokavimas turi nedelsiant liautis. Dabar reikia saugaus praėjimo“, – pridūrė jis.
Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen pavadino ataką „nežmoniška, žiauria ir tragiška“. „Esu įsitikinusi, kad tai gali būti karo nusikaltimas. Mums reikia išsamaus tyrimo“, – tviteryje parašė ji. Ukrainos miestai po Rusijos bombardavimų. EPA – ELTA nuotr.
Mariupolio vaikų ir gimdymo ligoninė buvo užpulta trečiadienį. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis tai apibūdino kaip Rusijos „karo nusikaltimą“, tai sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Vietos pareigūnai ketvirtadienį pranešė, kad per bombardavimą žuvo mažiausiai trys žmonės, įskaitant mergaitę.
Vaizdo įraše, kuriuo iš įvykio vietos pasidalijo gelbėtojai, matyti visiško sunaikinimo vaizdas, pro suanglėjusius ir degančius automobilius bei didžiulį kraterį prie pastato evakuojami sužeistieji, kai kurie ant neštuvų. Rusijos užsienio reikalų ministerija neneigė atakos, bet apkaltino Ukrainos „nacionalistų batalionus“ naudojant ligoninę šaudymo pozicijoms įrengti, prieš tai perkėlus darbuotojus ir pacientus.
Azerbaidžano sostinė Baku. EPA – ELTA nuotr.
Armėnija ir Azerbaidžanas pirmadienį gedėjo tūkstančių žmonių, žuvusių per trumpą, bet žiaurų karą dėl Kalnų Karabacho regiono kontrolės. Tai buvo pirmosios pastarojo konflikto metinės.
Abiejų šalių gyventojai pagerbė žuvusiuosius tylos minute ir susirinko į atminimo pamaldas bažnyčiose bei mečetėse pasimelsti už tos, kurie žuvo per šešias kovų, pratrūkusių pernai rugsėjo 27 d., savaites.
Per karą dėl kalnų regiono kontrolės gyvybės neteko maždaug 6500 žmonių, abi šalys žėrė abipusius kaltinimus karo nusikaltimais. Karas baigėsi lapkritį Rusijos tarpininkautomis paliauboms, kai Armėnijai teko atiduoti Baku dalį ginčijamų teritorijų, kurias ji kontroliavo dešimtmečius.
„Mes amžinai laikysime savo kankinius savo širdyse“, – sakė Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, jo kreipimąsi į tautą transliavo televizija. „Jei matysime, kad mūsų žmonėms ar valstybei gresia naujas pavojus, mes ir vėl sutriuškinsime Armėnijos fašizmą“, – sakė jis.
Vidurdienį vietos laiku eismas visame Azerbaidžane buvo sustabdytas, praeiviai visoje šalyje sustojo tylos minutei. Tūkstančiai karių žygiavo Baku centre, nešini kare žuvusių karių nuotraukomis.
Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas pirmadienio rytą padėjo vainiką Jerevano karinėse „Eralbur“ kapinėse, paskui lankėsi karo veteranų medicinos centre.
„Lenkiuosi mirusiųjų atminimui ir jų šeimoms“, – feisbuke rašė Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Sekmadienio vakarą apie 3 tūkst. armėnų, paminėdami karo aukas, surengė eitynes su žibintais iš sostinės Jerevano centro į memorialines kapines.
Kalnų Karabacho etniniai armėnai atsiskyrė nuo Azerbaidžano žlugus Sovietų Sąjungai, po to sekęs konfliktas nusinešė apie 30 tūkst. gyvybių. Tuo metu armėnai perėmė anklavo ir septynių gretimų Azerbaidžano rajonų – maždaug 20 proc. šalies teritorijos – kontrolę. Pernai prasidėjus naujam karui Baku atgavo dalį Karabacho ir visus aplinkinius rajonus.
Maskva dislokavo maždaug 2 tūkst. taikdarių šioje srityje paliauboms prižiūrėti.
Abi šalys pateikė prašymus Tarptautiniam Teisingumo Teismui, kaltindamos viena kitą karo nusikaltimais.
R. Mladičius pripažintas kaltu dėl genocido Bosnijos karo metu. EPA-ELTA nuotr.
Karo nusikaltimų teismas antradienį paliko galioti buvusio Bosnijos serbų karo vado Ratko Mladičiaus teismo nuosprendį dėl 1995 metais vykusių žudynių Srebrenicoje – didžiausio kraujo praliejimo Europoje po Antrojo pasaulinio karo.
JT Hagos tribunolas atmetė R. Mladičiaus apeliacinį skundą dėl 2017 metais jam skirtos bausmės – kalėjimo iki gyvos galvos – dėl genocido, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmonijai per 1992–1995 metais vykusį karą Bosnijoje.
„Bosnijos skerdiku“ pramintas, kadaise tvirto sudėjimo buvęs generolas, kuriam dabar netoli 80-ies, sėdėjo bejausmis ir klausėsi teismo sprendimo per ausines, kai jį perskaitė pirmininkaujanti teisėja Prisca Nyambe.
Nuosprendį patvirtino penki Tarptautinio liekamųjų baudžiamųjų tribunolų mechanizmo teisėjai. Čia nagrinėjamos dabar uždaryto Jugoslavijos karo nusikaltimų tribunolo bylos. Nuosprendis yra galutinis ir neskundžiamas.
Prie teismo durų buvo susirinkę keletas iš 8 000 Srebrenicoje nužudytų vyrų ir berniukų motinų, vykdžiusių ilgą kampaniją už teisingumą.
„Šiandien yra istorinė diena ne tik mums, motinoms, bet ir visiems Balkanams, Europai ir pasauliui“, – AFP sakė vienos iš „Srebrenicos motinų“ asociacijų prezidentė Munira Subasic.
„Jis yra monstras, visiškai nesigailintis to, ką padarė, net po 26 metų. Kur tik jų armija ėjo, kur tik jų batai žengė, jie visur vykdė genocidą“, – sakė ji.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sausio 13-osios žudynių byla yra viena svarbiausių bylų per visą Nepriklausomos valstybės istoriją. Kartu ir viena sudėtingiausių. Beveik 800 tomų medžiagos, 67 nuteistieji, 134 jų advokatai. Bylos procesas vis dar tęsiasi, nors nuo baisiųjų įvykių praėjo jau 30 metų.
Ukraina – politinis vertinimas?
Dalis įtariamųjų jau yra mirę, keli yra Lietuvoje, bet dauguma slepiasi Rusijoje ir Baltarusijoje. Tos šalys valdomos diktatorių, teisingumo sistema pajungta valdžios aparatui, todėl nestebina, kad jos su Lietuva nebendradarbiauja. Čia galima prisiminti apmaudų Austrijos atvejį, kai vienas iš įtariamųjų Rusijos pilietis Michailas Golovatovas, buvo sulaikytas Vienoje, bet keistomis aplinkybėmis paleistas.
Penki įtariamieji šiuo metu yra Ukrainos piliečiai ir gyvena Ukrainoje. Generalinė prokuratūra skelbia, kad Ukrainos Respublika bendradarbiauja su Lietuva pagal tarpusavio teisinės pagalbos sutartį. Įtariamieji yra informuoti apie procesą, apie Lietuvos prašymus apklausti, bet savo noru į Lietuvą jie vykti neketina, o Ukraina teisinasi, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnį ir kitus teisės aktus savo piliečių perduoti į kitą šalį jie negali. Tuo klausimas uždarytas. Bet ar tikrai? Ar nėra likę jokių galimybių?
Ukraina – mūsų draugė, partnerė, kurios kovai už suverenitetą Lietuvos visuomenė ir politikai tikrai daug daro. Gal galime ir mes tikėtis iš Ukrainos didesnio supratimo ir realių veiksmų šiuo svarbiu klausimu?
Politiškai Lietuva tyli, nes gal nereikia kelti šito klausimo, seniai tai buvo, nieko negalima padaryti, tie įtariamieji jau senoliai ir t.t. Bet ar taip elgiasi partneriai ir draugai? Kai yra bėda, yra nuoskaudų, ar geriausias būdas nutylėti?
Sunku būtų įsivaizduoti, kad Izraelis nekeltų Holokausto bylos klausimų įtariamiesiems, nesvarbu kur jie gyventų, kokios valstybės piliečiais būtų ar kokio jie amžiaus. Galima įsivaizduoti kaip reaguotų ta pati Ukraina, jeigu Lietuvoje gyventų Maidano žudynių įtariamieji ir Lietuva juos saugotų?
Ar išsemtos visos teisinės galimybės?
Nesu teisininkas, neišmanau Ukrainos teisės, bet man, kaip politikui, niekas neatsako į kai kurias abejones, dėl to noriu iškelti jas viešai. Šia tema Lietuvoje nėra visai jokių komentarų ir diskusijų. Gal taip daroma dėl diplomatinio korektiškumo? Bet tikri draugai turėtų gebėti išspręsti ir sudėtingiausias problemas.
Pilietybė
Ukraina neišduoda savo piliečių. Ar nėra išimčių šioje teisinėje normoje, ar tai galioja visais atvejais? O kaip karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui? Neretai tokiais atvejais teisinės normos gali kisti, nes tai liečia tarptautinę teisę ir tarptautinius susitarimus.
Sausio 13-oji – mūsų atmintyje. Paroda Lietuvos seime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Piliečio teisės ir pareigos kyla iš jo pilietybės. Prisiminkim, kad 1991 m. sausio 13 dieną nei vienas iš įtariamųjų nebuvo Ukrainos pilietis, nes pati Ukraina paskelbė nepriklausomybę tik 1991 m. rugpjūtį. Taigi ar pilietinės teisės gali kilti iš to laikotarpio, kai asmuo nebuvo pilietis? Čia jau gali būti konstitucinis teisinis kazusas.
Neaišku, ar minėti įtariamieji, įgydami pilietybę, informavo Ukrainos Respubliką apie savo veiklą ir jų atžvilgiu vykdomą tyrimą? Ne vienoje šalyje toks teisinis procesas būtų pagrindas nesuteikti pilietybės, o kai kuriose, pvz., Nyderlanduose ar Prancūzijoje, jos netekti.
Teisinis procesas Ukrainoje
Jeigu visgi nėra galimybės tų asmenų atgabenti į Lietuvą, tai ar yra išnaudotos visos priemonės, kad teisingumas būtų įvykdytas pačioje Ukrainoje.
Yra ne vienas tarptautinis atvejis, kai valstybės pradeda teisminius procesus, nors nusikaltimai būna padaryti visai kitoje šalyje. Nereikia keltis į Niurnbergo procesą Vokietijoje, yra ir visai naujų atvejų. 2020 m. kovą Nyderlanduose vietos prokuratūra pradėjo teismo procesą dėl keleivinio lėktuvo numušimo virš Ukrainos teritorijos. Įtarimai pareikšti trims Rusijos ir vienam Ukrainos piliečiui.
Ukrainos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
Ar buvo nagrinėta galimybė prašyti Ukrainos prokuratūros, kad ši imtųsi pati kelti bylą savo piliečiams už 1991 m. sausio įvykius. Kitas variantas – kreiptis į teismą Lietuvos, kaip nukentėjusios šalies, arba nukentėjusių asmenų vardu, kad įtariamieji būtų patraukti atsakomybėn.
Galima tik apgailestauti, kad praėjus 30 metų nuo 1991 m. sausio žudynių teisingumas vis dar nėra įvykdytas. Daug politikų ir teisėsaugininkų ilgai nesiėmė reikiamų veiksmų, vilkino šitą klausimą, tačiau nusikaltimams žmogiškumui ir karo nusikaltimams nėra senaties. Žuvusiųjų atminimas įpareigoja išnaudoti visas teisines priemones, kokios tik yra įmanomos, teisingumui pasiekti.
Atsiminimus „Dešimt metų ir dvidešimt dienų“ parašė legendinė asmenybė – Trečiojo reicho grosadmirolas, povandeninio, o paskui ir viso karinio jūrų laivyno vadas Karlas Dönitzas (1891–1980), kurį A. Hitleris savo priešmirtiniame testamente paskyrė Vokietijos reichsprezidentu.
Tačiau Dönitzo prezidentavimas karo suniokotoje, 1945 m. gegužės 8 d. besąlygiškai kapituliavusioje šalyje tetruko 20 dienų. Niurnbergo tribunolo sprendimu grosadmirolas buvo pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų ir nuteistas dešimčiai metų nelaisvės.
Dar ir mūsų dienomis Dönitzas – gana kontroversiška asmenybė, pasiekęs įspūdingą kariškio karjerą. Pirmojo pasaulinio karo veteranas ir britų karo belaisvis, tarpukariu – karinio jūrų laivyno inspekcijos karininkas ir kelių karo laivų kapitonas, nuo 1939 m. – Trečiojo reicho povandeninio laivyno vadas.
Eidamas naujas pareigas Dönitzas sukūrė ir įdiegė ypatingą povandeninių laisvų puolimo ir sąveikos taktiką, vienu metu faktiškai paralyžiavusią britų karinių, prekybos ir transporto laivų judėjimą Atlanto vandenyne. Jūrų karaliene vadinamai Britanijai, o vėliau ir jos sąjungininkei JAV teko labai pasistengti, kad sumažintų patiriamus milžiniškus nuostolius ir apsaugotų savo konvojus nuo „vilkų gaujų“ atakų. „Vilko gaujomis“ vadintas grupinis vokiečių povandeninių laivų veikimas.
Vieni Dönitzą smerkia kaip fanatišką nacį ir karo nusikaltėlį, kiti tvirtina, kad grosadmirolas buvo vienas gabiausių Vokietijos kariuomenės vadų, povandeninio karo genijus, menkai su totalitarinio režimo politika susijusi figūra, iš esmės nuteistas tik už tai, kad atsidūrė pralaimėtojų gretose. Nepaisant visko, Dönitzo pavardę priešai tardavo ne tik su įniršiu, bet ir su pagarba. Kalėjime grosadmirolas praleido lygiai dešimt metų, kiek ir buvo skirta.
Atgavęs laisvę Dönitzas įsikūrė netoli Hamburgo. Jam buvo skiriama karinio jūrų laivyno leitenanto pensija, nes Trečiajame reiche užsitarnauti rangai ir laipsniai pripažinti kaip neverti pagerbimo. Grosadmirolas mirė 1980 m. gruodžio 24 d. Į jo laidotuves susirinko daugybė Vakarų Vokietijos ir užsienio šalių karinių jūrų laivynų atstovų, nors reglamentas jiems draudė vilkėti kariškas uniformas.
Šioje knygoje Dönitzas pasakoja apie save, priimtus sprendimus, kai ėjo vadovaujamas pareigas, ir jų motyvus. Vokietijoje buvusio Trečiojo reicho grosadmirolo atsiminimai pirmą kartą pasirodė 1958 m., kai jis jau buvo atlikęs skirtą bausmę.
Baltarusijos diktatoriaus akys. Vilniuje demonstruojamų plakatų eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso XV skyriaus „Nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai“ 1003 straipsnio „Kankinimas“ 1 dalį.
Šis proceso sprendimas priimtas išsamiai susipažinus su lapkričio 30 d. Generalinei prokuratūrai pateiktu Lietuvoje šiuo metu gyvenančio Baltarusijos piliečio M. CH. pareiškimu dėl smurto, kurį jis nurodė patyręs spalio 13 d. Baltarusijos sostinėje Minske.
Pareiškėjo nurodytos įvykio aplinkybės bei prokuratūrai pateikti kiti pirminiai duomenys įvertinti kaip turintys nusikaltimo, kuriam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamuoju kodeksu, yra taikoma universali jurisdikcija, požymių.
Universali jurisdikcija reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus taikoma, nepaisant nukentėjusiųjų bei įtariamųjų turimos pilietybės, nusikaltimo padarymo vietos bei to, ar valstybėje, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, už tai baudžiama pagal įstatymą. Prie tokių nusikaltimų Lietuvoje priskiriamas ir asmens kankinimas – vienas iš nusikaltimų žmoniškumui.
„Tarptautinė bendruomenė vieningai sutaria dėl universalios jurisdikcijos būtinumo ir svarbos ginant esmines žmogaus teises bei stabdant, užkardant sunkius tarptautinius nusikaltimus, tačiau tokios bylos visgi yra retos ir keliančios labai daug teisinių klausimų. Todėl suprantu, kad ir šis ikiteisminis tyrimas bus itin sudėtingas, atidžiai visų stebimas, ir tikrai niekas šiandien negali pasakyti, kada ir kuo jis baigsis. Tačiau jei vadovaujamės žmogaus teisėmis kaip pamatine vertybe, šioje situacijoje turime tik vieną teisingą sprendimą – teisėtais būdais surinkti ir tinkamai užfiksuoti kuo daugiau įrodymo vertę turinčių duomenų, būtinų teismo procesui, kada ir kur jis vyktų. Nelikti nuošalyje įpareigoja ir mūsų pačių istorija“, – sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą komentuoja generalinis prokuroras Evaldas Pašilis. Baltarusijos OMONas siautėja. EPA – ELTA nuotr.
Prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą pateikęs Baltarusijos pilietis teigia, kad šių metų spalio 13 d. Minske patyrė netikėtą užpuolimą ir kankinimus, kuriuos, jo manymu, vykdė Aliaksandro Lukašenkos režimui lojalūs jėgos struktūrų pareigūnai. Pareiškime teigiama, kad šių struktūrų smurtą bei kankinimus patiria ir kiti Baltarusijos piliečiai, kurie protestuoja prieš suklastotus šalies vadovo rinkimų rezultatus. M. CH. taip pat teigia, kad į Vilnių buvo priverstas atvykti bijodamas dėl savo saugumo bei dėl šios priežasties negalėjęs ginti savo teisių Baltarusijoje.
Siekiant teisme įrodyti minimą nusikaltimą, ikiteisminio tyrimo metu turi būti gauti duomenys apie tai, kad kankinimas vykdytas veikiant valstybės vardu. Taip pat neatmetama, kad tikrinant visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes bus gauti duomenys ir apie kitus galimai nukentėjusius asmenis.
Organizuoti, kontroliuoti ir vadovauti šiam ikiteisminiam tyrimui pavesta Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentui, atlikti tyrimo veiksmus – Lietuvos kriminalinės policijos biurui.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Perskaičiau prof. Šarūno Liekio publikacijas dėl padėties Kalnų Karabache. Jos kelia nuostabą. Jos ne tik tendencingos, nes nutyli daug Armėnijai nepalankių faktų. Jos dar ir pavojingos, mat ragina Lietuvą elgtis neteisingai – pripažinti azerbaidžanietišką regioną esant armėnišku. Omenyje turiu LRT.lt portale paskelbtus du profesoriaus straipsnius „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“.
Kai sūnus nutyli tėvo veikalą…
Profesorius Šarūnas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mano supratimu, visuomeninio leidinio statusą turintis LRT portalas, skirtingai nei privatūs leidiniai, privalo išklausyti ne tik Armėnijai, bet ir Azerbaidžanui, Turkijai svarbius argumentus.
Prof. Š.Liekiui tai padaryti daugiau nei paprasta. Tegul ima ir atsiverčia Mokslotyros instituto 2016-aisiais metais išleistą prof. dr. Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Joje rasite atsakymus į visus aštriausius klausimus: kodėl Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija, kaip Rusijos imperija per pastaruosius kelis šimtus metų dirbtinai kėlė tūkstančius armėnų į azerbaidžanietiškas žemes, įskaitant Kalnų Karabachą, kokių nusikaltimų yra padariusios sukarintos teroristinės Dašnakcutiun, Gnčak, ASALA, Krunk organizacijos, kaip jos talkinusios Maskvai puolant Osmanų imperiją, kaip jos 1918-aisiais teriojo nepriklausomybę paskelbusią Azerbaidžano respubliką, kiek tūkstančių azerbaidžaniečių sovietmečiu buvo išvyta vien iš Jerevano, kas tikrasis kaltininkas dėl skerdynių Sumgaito, Hodžaly miestuose…
Istoriko Algimanto Liekio veikalu remiuosi ne todėl, kad jis – daugiau nei 43 monografinio pobūdžio knygų bei daugiau nei 1500 tūkstančio mokslinių straipsnių autorius. Jo veikalą apie sudėtingus armėnų, azerbaidžaniečių, turkų santykius šiandien prisimenu pirmiausia todėl, kad jis – Š.Liekio tėvas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: dr. Algimantas Liekis.Tautų kraustymai Kaukaze. Prof. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Turime unikalią situaciją. Algimantas Liekis konfliktą dėl Kalnų Karabacho matė visai kitaip nei šiandien LRT.lt puslapiuose tvirtina jo sūnus Šarūnas Liekis. Be jokios abejonės, tėvų ir vaikų nuomonės neprivalo būti identiškos.
Bet, mano supratimu, dėstydamas savąsias tiesas, pabrėžiu, ne privačiame, o visuomeninį statusą turinčiame leidinyje, prof. Š.Liekis privalėjo bent žodeliu užsiminti, kad jo tėvas, beje, taip pat – profesorius, rėmė Azerbaidžaną ir yra smulkiai savo nuomonę išguldęs minėtoje knygoje. Šitaip pasielgti Š.Liekis galėjo vien iš pagarbos 2019-aisiais metais mirusiam Tėvui A.Liekiui. Taip pasielgti VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekaną, Politologijos katedros profesorių įpareigoja elementarus padorumas – bent paminėk, jog egzistuoja kardinaliai priešinga tau labai artimo žmogaus nuomonė.
Jei atvirai, Š.Liekio tekstuose apie konfliktą Pietų Kaukaze neradau nė vienos bent kiek objektyvesnės minties. Neverta nė aušinti burnos ginčijantis. Užsiminsiu tik dėl kelių, labiausiai akis badančių.
Kas atsakys už azerbaidžaniečių civilių aukas?
Štai prof. Š.Liekis savo tekstuose tvirtina, jog šalys, kurioms svarbus moralumas, privalo ginti civilių teisę į gyvenimą. Pirmyn – ginkime! Bet gerbkime visų civilių teisę į gyvenimą. Teisę į gyveimą turį ne tik armėnų civiliai. Kodėl pagarbos reikalaujantis Š.Liekis neužsimena apie civilių azerbaidžaniečių žūtis nieko bendro su Kalnų Karabacho konfliktu neturinčiuose Tertero, Bardos, Giandžos miestuose ir jų apylinkėse? Priminsiu: vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė su Kalnų Karabachu nesusijusius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Armėnijos pajėgos taip pat šaudė į Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo atakuoti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių miestai ir kaimai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prieš Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.
Atkreipkime dėmesį – po šių barbariškų išpuolių Azerbaidžanas elgėsi džentelmeniškai. Nekeršijo. Jerevano ir kitų didžiųjų Armėnijos miestų nebombardavo. Azerbaidžaniečiai kovėsi tik dėl teritorijų, kurios jiems priklauso pagal tarpautinę teisę – kovėsi išimtinai dėl Kalnų Karabacho miestų ir gyvenviečių.
Kai nebežinome, kas yra demokratija
Ir vis tiek N.Pašinianas vadinamas provakarietišku demokratu! Man regis, po Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimų į šio vyro veiklą derėtų pažvelgti karo nusikaltimus tiriančio tarptautinio Hagos tribunolo akimis. Kiekvieną kartą, kai N.Pašinianas vadinamas demokratišku vyru, šių eilučių autorius gūžčioja iš nuostabos pečiais. N.Pašinianas, kaip ir jo pirmtakai, man pirmiausia asocijuojasi su barbarais, kurie nepakluso Jungtinių Tautų reikalavimams išvesti armėniškus karinius dalinius iš Kalnų Karabacho. O gal prof. Š.Liekis nieko nežinąs apie JT rezoliucijas, įpareigojančias armėnų karius palikti ir Šušą, ir Hankendį, ir visus kitus šio regiono miestus bei gyvenvietes? Kaip drįstama rašyti apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus nė vieno sakinio neskiriant JT rezoliucijoms, bylojančioms, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, jog oficiali Lietuvos užsienio politika – gerbianti Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu?
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo
Nejaugi tikrai svetimas teritorijas užgrobusią valstybę galima laikyti demokratiška, o jos vadovus – demokratais? Antra: šokiruoja Š.Liekio išvada, jog „dažnos analogijos ir palyginimai su Donbaso ar Krymo okupacija nėra tinkami vien dėl politinės sistemos skirtumų. Armėnija yra demokratinė respublika, o Azerbaidžanas velkasi visų reitingų pabaigoje“.
Ar Š.Liekis supranta, ką pasakęs? Teisę išsaugoti savas teritorijas turinčios ne visos šalys? Kur mus nuvestų tokia logika? Norime dar didesnio pasaulinio chaoso? Kas nutiktų, jei vieną dieną, neduok Dieve, Lietuvą pradėtų geležiniu kumščiu valdyti pats žiauriausias pasaulyje diktatorius? Tokiu atveju lietuviai jau prarastų teisę į Vilniaus ir Klaipėdos kraštus? Jei, sakykim, Lenkija bus Briuselio apkaltinta antidemokratiškumu, Punsko ir Seinų lietuviai įgaus teisių skelbti nepriklausomybę – bėgti nuo neva antidemokratiškos Varšuvos ir dreifuoti demokratiško Vilniaus pusėn? O jei po keliolikos metų Lenkija vėl taps demokratiška, jai bus leistina susigrąžinti Punską ir Seinus? Bet gal tuomet etniniai Punsko ir Seinų lietuviai jau nebenorės grįžti po Lenkijos sparneliu? Žodžiu, tai, kokias žaidimo taisykles siūlo Š.Liekis, – sunku suvokti vadovaujantis sveiku protu…
Prancūziškas tendencingumas
Š.Liekis apgailestauja, kad Prancūzijos ir JAV pastangos įtakoti įvykius Pietų Kaukaze buvo vangios ir neveiksmingos. Pirma, nemanau, kad jos buvo jau tokios vangios. Ypač aršiai ardėsi Prancūzijos prezidentas Emmanunelis Macronas. Bet oficialusis Paryžius, jei norime būti nešališki, neturėtų kištis į šį konfliktą, nes nėra objektyvus. Vertinti Prancūzijos užsienio politiką ir nė žodeliu neužsiminti apie ten gyvenančią įtakingą armėnų bendruomenę, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos.
Lietuviškas tendencingumas
Tvirtinti, jog Lietuva, stebėdama įvykius Pietų Kaukaze, elgėsi per daug pasyviai, – vėl tik pusė tiesos. Prisiminkime tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vos prieš metus surengtą vojažą į Armėniją (pirmiau – į Armėniją, tik po to – į Azerbaidžaną). Prisiminkime, kaip Prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė visai neseniai buvo priėmusi Vilniuje viešėjusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, sumaniusią mums parodyti kažin kokį taikos planą. Taikos planas – sveikintina iniciatyva. Bet jei esame nešališki, objektyvūs, turėjome klausti Baku ir Ankaros, o kokius taikos planus yra parengusios Azerbaidžano ir Turkijos prezidentų žmonos? Lietuvos prezidentūroje drauge su Armėnijos premjero žmona prie vieno stalo privalėjo sėdėti Turkijos ir Azerbaidžano lyderių antrosios pusės. Tik taip, ir niekaip kitaip. Bet mes išklausėme tik vieną – armėniškąjį – taikos planą. Tiksliau tariant, pasielgėme tendencingai.
Lietuvos Mokslų Akademija, neįsileidusi Turkijos ambasadoriaus lydimų turkų istorikų. Slaptai.lt nuotr.
Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė įsileido Armėnijos ambasadorių Tigraną Mikrčianą, atvykusį su Jerevanui palankiais istorikais, o Turkijos istorikus, kuriuos lydėjo Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas, – pravijo šalin. Ar toks Lietuvos elgesys – demokratiškas, civilizuotas? Kodėl vengiame išgirsti turkiškus argumentus, jei Armėnija tikrai visur ir visada akivaizdžiai teisi? Bijome, kad oficialiojo Jerevano propaganda subliukš kaip pradurtas oro balionas?
Filipo Ekozjanco pozicija
Filipas Ekozjancas ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Š.Liekis savo publikacijose kaip neginčijamą tiesą liudija, esą armėnai šiandien pagrįstai bijo vadinamojo antrojo genocido. O ar būta genocido 1915-aisiais? Tegul Š.Liekis tvirtina, kad buvo (nors turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų jis nestudijavo). Bet tada tegul bent užsimena, kad dėl 1915-ųjų tragedijos esama ir kitokių nuomonių net tarp pačių armėnų. Kaip galima tvirtinti 1915-uosius buvus genocidu ir nė neprasitarti apie armėnų kilmės istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjancą (neseniai išleistos knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorių), kuris, duodamas interviu mano portalui, pabrėžė:
„Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką,kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Ar vien turkai kalti?
Š.Liekio komentaruose daug kliūna šiandieninei Turkijai. Ankara kaltinama bandanti atkurti Osmanų imperiją. Gal ir taip. Bet kodėl nepripažįstama, kad turkai kelis dešimtmečius beldėsi į Europos Sąjungos duris? Kas beliko į ES šeimą nepriimtiems turkams? Rautis plaukus iš nevilties, nusižeminus dar intensyviau klibinti Briuselio ir Strasbūro kabinetų rankenas? ES atstūmė Turkiją, Turkija puolė ieškoti kitų kelių, kitų išeičių, kitų sąjungininkų.
Nematau nieko nusikalstamo, nieko atgamtiško.
Slaptai.lt redakcijos prierašas.
Šį straipsnį esu nusiuntęs LRT.lt redakcijai. Pažiūrėsime, ar publikuos.
Armėnijos ataka prie civilius AzerbaidžaneArmėnijos ataka. Bardos gatvės
Esu ne sykį kritikavęs Lietuvos sąjungininkę NATO struktūrose Didžiąją Britaniją, kam ši 1982-aisiais kariavusi su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Mano supratimu, šias salas skiria tiek daug tūkstančių jūrmylių, kad Londono politikai, įrodinėjantys, esą tas visai kitame pasaulio gale esantis salynas yra britų teritorija, – elgiasi ir kvailai, ir juokingai.
Tačiau jei žvelgtume į prieš beveik pusę amžiaus kilusį Argentinos – Didžiosios Britanijos konfliktą dėl teritorijų, privalėsime sutikti, jog abi pusės, siekdamos savo tikslų, elgėsi garbingai. Gal ir šokiruojančiai skamba posakis „elgėsi garbingai“, juk karas yra karas, ir vis tik noriu paaiškinti, ką turiu omenyje. Nė viena pusė nenaudojo draudžiamų metodų. Prieš argentiniečius ginklą pakėlę britai nebombardavo Argentinos miestų, neapšaudė Argentinos civilių objektų, nesiekė sunaikinti Argentinos naftos ir dujų rezervuarų, hidroelektrinių. O argentiniečiai taip pat elgėsi vyriškai – pralaimėję karą dėl Malvinų salų jie nepuolė rengti teroro aktų Londone, nerengė išpuolių prieš britų diplomatus Europos Sąjungos šalyse, nepuldinėjo britų ambasadų Vakaruose. Vaizdžiai tariant, džiaukimės bent dėl šitokio santūrumo.
Deja, tokių garbingo elgesio pavyzdžių šiandieniniame pasaulyje – ne tiek daug. Dažniau elgiamasi pažeidžiant tarptautines nuostatas. Viena iš akivaizdžiai negarbingai besielgiančių šalių šiandien yra Armėnija. Tiek Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, tiek Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas puikiai žino, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Apie tai byloja kad ir 2008 metų kovo 14 dieną Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 86-oje plenarinėje sesijoje priimta rezoliucija Nr. 62/243 dėl „Padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“. Šiuo dokumentu dar kartą patvirtinta Europos Sąjungos nuostata, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, jog Armėnija privalanti kuo greičiau iš Kalnų Karabacho išvesti visas savo okupacines pajėgas, jog nė viena „pasaulio valstybė neturi pripažinti situacijos, susidariusios dėl Azerbaidžano teritorinių praradimų, teisėta, arba teikti pagalbą palaikant tokią padėtį“.
Armėnijos ataka. Žuvę ir sužeisti azerbaidžaniečių vaikaiArmėnijos ataka. Tarp žuvusiųjų – moteris
Tad jei jau oficialusis Jerevanas priešinasi Azerbaidžano teritorinį vientisumą gerbiančios tarptautinės bendruomenės nuostatoms, tai tegul kaunasi garbingai – Kalnų Karabacho teritorijoje. Azerbaidžanas taip ir elgiasi. Jis nepaleido nė vienos kulkos į Armėnijos miestus ir kaimus, ligonines ir dujotiekius. O štai Armėniją vadinti garbingai besielgiančia puse neapsiverčia liežuvis. Slaptai.lt duomenimis, vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė nieko bendro su Kalnų Karabachu neturinčius, akivaizdžiai Azerbaidžanui priklausančius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).
Bet tai – dar ne visos Jerevano nuodėmės. Armėnijos pajėgos mėgino apšaudyti Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo apšaudyti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių civiliai objektai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.
Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prie Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.
Armėnijos ataka kasetinėmis bombomis
Kodėl Armėnija bombarduoja civilius Azeraidžano objektus? Ji siekia išprovokuoti oficialųjį Baku atsakyti tuo pačiu – kad šis bombarduotų Armėnijos miestus. Tada oficialusis Jerevanas galėtų šauktis pagalbos, esą Azerbaidžanas užpuolęs Armėniją. O kol Azerbaidžanas kariauja savo teritorijoje, Armėnija nei teoriškai, nei praktiškai negalinti prašyti niekieno pagalbos. Remiantis tarptautine teise, Azerbaidžanas nieko blogo nedaro – susigrąžina savo žemes.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono gyventojus
Kad susigrąžinimas yra skausmingas, naudojant karines priemones, – Azerbaidžanas mažiausiai kaltas. Tarptautinė bendruomenė turėjo užtektinai laiko priverst Armėniją išsinešdinti iš svetimų teritorijų. Azerbaidžanas kantriai laikė net trisdešimt metų.
Beje, Armėnija nesiliauja vėl šaudžiusi į Azerbaidžano miestus. Tad civilių azerbaidžaniečių aukų – ilgainiui bus dar daugiau.
Mano supratimu, dėl Tertere, Bardoje, Giandžoje žuvusių civilių azerbaidžaniečių kalta pirmiausia Armėnijos valdžia – Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas ir premjeras Nikolas Pašinianas. Be jų žinios vargu ar kas būtų drįsęs šaudyti į Azerbaidžano miestus. Net jei ir be jų palaiminimo tai nutikę, jie vis tiek už viską atsako. Jie – šiandieninės Armėnijos galvos, vadovaujančios karinėms struktūroms. Tad duomenis apie Tertere, Bardoje, Giandžoje žuvusius vaikus, moteris, senelius derėtų perduoti tarptautiniams teismams, tiriantiems karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Omenyje pirmiausia turiu tarptautinį Hagos tribunolą, kuriame jau buvo nagrinėtos žudynių aplinkybės buvusioje Jugoslavijoje. Jei Hagos teismas tyrė, sakykim, Slobodano Miloševičiaus ar Radovano Karadičiaus bylas, šis teismas turėtų atidžiai pažvelgti ir į šiandieninės Armėnijos valdžios veiksmus.
Vienintelis galvosūkis tik toks – Bardos, Giandžos, Tertero apšaudymai priskirtini karo nusikaltimams ar nusikaltimams žmoniškumui?
Jau esame rašę, kad neverta tikėti nė vienu Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžiu, pažadu, tvirtinimu. Jei Armėnijos premjeras šiandien giria, tai dar nereiškia, kad ir rytoj – sveikins, pritars. O jei dabar priekaištauja, tai, gali būti, jog rytoj – koneveiks.
Vienas iš paskutiniųjų N.Pašiniano politinės prostitucijos pavyzdžių – Aliaksandro Lukašenkos pasveikinimas. Taip, Armėnijos premjeras N.Pašinianas vienas pirmųjų pasveikino Baltarusijos prezidentą, pasiskelbusį, esą už jį 2020-ųjų rugpjūčio mėnesį prezidentinių rinkimų metu balsavo per 80 proc. rinkėjų. N.Pašinianas linkėjo A.Lukašenai ir sveikatos, ir sėkmės vadovaujant savo šaliai. Bet ar nuoširdžiai sveikino?
Nikolas Pašinianas laidoje HARDtalk
Norėdami suprasti, ko vertas toks N.Pašiniano palinkėjimas, prisiminkime, kaip jis elgėsi prieš dešimt metų, kai vadovavo laikraščiui „Aikakan Žamanak“. Tuomet, kai A.Lukašenka neva balsų dauguma buvo perrinktas Baltarusijos prezidentu, žurnalistu dirbantis N.Pašinianas svaidėsi pikčiausiais priekaištais. A.Lukašenką savo publikacijoje 2010-aisiais jis vadino „bolševiku“, „diktatoriumi“, „savo tautos engėju“, „išdaviku“, „vardan išsilaikymo valdžioje pasiryžusiu nužudyti tūkstančius“. O dabar, pats atsidūręs valdžioje, A.Lukašenkai jau siunčia ditirambus, liauspina A.Lukašenką.
N.Pašinianą kaip veidmainį, klastojantį istoriją, neseniai demaskavo ir žurnalistas Stivenas Sakura iš BBC laidos „HARDtalk“ (sunkus pokalbis). Pavyzdžiui, į žurnalisto klausimą, ar Armėnija pasiruošusi atsiprašyti už Kalnų Karabacho kare padarytus nusikaltimus, Armėnijos ministras pirmininkas nieko doro neatsakė. Išsisuko nuo atviro, sąžiningo atsakymo kad ir dėl žudynių Hodžaly mieste.
Armėnijos politikas vis bandė įrodyti, jog Armėnija nepuldinėja Azerbaidžano, Armėnija, suprask, tik ginasi.
BBC žurnalistas S.Sakura taip pat klausė, kodėl Armėnija iki šiol nepakluso net keturioms Jungtinių Tautų rezolucijoms, reikalaujančioms, kad armėnų separatistai nieko nelaukdami besąlygiškai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho.
O ką atsakė N.Pašinianas? Esą Kalnų Karabachas yra Armėnija, ir taškas. Maždaug taip. Armėnijos vadovas net susipainiojo, kiek Kalnų Karabache karo išvakarėse gyventa armėnų tautybės žmonių, nors gyventojų tautinė sudėtis, žinoma, dar neleidžia teritorijos priskirti vienai ar kitai valstybei (jei Šalčininkuose dauguma gyvena lenkų, o Visagine – rusų, ar tai byloja, jog Šalčininkai turi teisę jungtis prie Lenkijos, o Visaginas – laikyti save Rusijos sudėtimi?). Oficiali Armėnijos pozicija: sovietiniais metais Kalnų Karabache gyveno apie 80 proc. armėnų, o iš tiesų šiame azerbaidžanietiškame regione jų buvo kur kas mažiau – vos apie 20 proc.
N.Pašinianas taip pat nieko konkretaus neatsakė į klausimą, kodėl Europos Parlamentas kritikuoja Armėniją, sumaniusią į armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą tiesti dar vieną kelią. N.Pašinianas teisinosi, esą tai Kalnų Karabachas tiesia kelią į Armėniją.
HARDtalk – sunkus pokalbis
Paklausus, ar Armėnija esanti Rusijos sąjungininkė (ten ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė), ar ji vis tik linksta Vakarų pusėn, N.Pašinianas vėl nieko konkretaus nepaaiškino. Oficialusis Jerevanas esą draugauja ir su vienais, ir su kitais. Premjeras net akivaizdžiai melavo, girdi, Armėnija kaip pilnateisė narė dalyvauja NATO misijose Afganistane, Kosove, Libane. Net bendradarbiauja karinėje srityje su JAV. Ir tuo pačiu – neva palaiko dalykiškus, draugiškus santykius su Rusija.
Bet ar Armėnija pajėgi palaikyti gerus santykius su NATO, jei ji konfliktuoja su NATO nare Turkija, o štai su Iranu, kurį kritikuoja tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, – bičiuliaujasi? Ir kaip Rusija galinti toleruoti jos neva bičiuliškus santykius su NATO?
Armėnijos premjeras N.Pašinianas bemeluodamas susipainiojo, vėl apsijuokė…
Antrankiai
Ukrainos generalinio prokuroro biuras nusiuntė Baltarusijai prašymą išduoti 28 anksčiau sulaikytus Rusijos piliečius. Tai trečiadienį pranešė biuro spaudos tarnyba.
„Ukrainos generalinio prokuroro biuras kreipėsi į Baltarusijos generalinę prokuratūrą, prašydamas išduoti 28 žmones, kuriuos 2020 metų liepos 29 d. sulaikė Baltarusijos teisėsaugos institucijos“, – sakoma spaudos tarnybos pranešime.
Pasak Ukrainos tyrėjų, sulaikytieji dalyvavo karo veiksmuose Donbase vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų pusėje. Visiems 28 asmenims, tarp kurių yra devyni Ukrainos piliečiai, buvo pateiktas kaltinimas priklausius teroristinei organizacijai. Kijevo Ševčenkos rajono teismas įtariamiesiems paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą.
Spaudos tarnyba taip pat priminė, jog liepos 31 d. Ukrainos generalinio prokuroro biuras kreipėsi į Baltarusijos teisėsaugos institucijas „laišku dėl ketinimų prašyti šių asmenų ekstradicijos“.
Anksčiau valstybinė naujienų agentūra „BelTA“, remdamasi Baltarusijos teisėsaugos institucijomis, pranešė, jog naktį į liepos 29-ąją šalyje buvo sulaikyti 33 RF piliečiai, kurie yra „privačios karinės Vagnerio kompanijos“ darbuotojai ir atvyko į šalį, kad destabilizuotų padėtį Baltarusijoje prezidento rinkimų laikotarpiu. Sanatorijoje prie Minsko buvo sulaikyti 32 žmonės, dar vienas – Baltarusijos pietuose.
Rugpjūčio 4 d. Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad sulaikyti Rusijos piliečiai ne vyko per šalį tranzitu, kaip teigia Maskva, o buvo specialiai atsiųsti.
„Wikileaks“ įkūrėjas J. Assange. EPA-ELTA nuotr.
Medicinos ir psichologijos ekspertai reikalauja nutraukti „WikiLeaks“ įkūrėjo Juliano Assange‘o „psichologinį kankinimą ir medicininę nepriežiūrą“. Jis kenčia nuo savo buvimo Ekvadoro ambasadoje ir Londono Belmaršo griežtojo režimo kalėjime padarinių, rašo 120 specialistų laiške, kuris paskelbtas medicinos žurnale „The Lancet“.
Jei 48-erių J. Assange‘as kameroje mirs, tai jis bus „efektyviai mirtinai nukankintas“, – sakoma toliau laiške. M. Assange‘o kankinimas esą turi liautis, jam taip pats turi būti suteikta „kiek įmanoma gera medicininė priežiūra, kol nėra vėlu“. Jis kalėjime Londono rytuose sėdi nuo 2019 metų balandžio. J. Assange‘o sveikatos būklė, jo advokatų duomenimis, yra bloga.
JAV prašo išduoti J. Assange‘ą. Klausymai dėl to turi prasidėti vasario 24-ąją. Vašingtonas kaltina J. Assange‘ą padėjus amerikiečių informatorei Chelsea‘i Manning, kuri tada dar buvo Bradley‘is Manningas, paskelbti slaptą medžiagą apie JAV karines misijas Irake ir Afganistane. Taip išaiškėjo ir JAV kareivių padaryti karo nusikaltimai.
J. Assange‘as kaltinamas pagal Iš viso 18 kaltinamųjų punktų. Jei būtų pripažintas kaltu pagal visus punktus, jam grėstų 175 metai kalėjimo.
„WikiLeaks“ įkūrėjas, baimindamasis išdavimo JAV, 2012 metais pabėgo į Ekvadoro ambasadą Londone. Tuo metu buvo išduotas jo Europos arešto orderis dėl kaltinimų išprievartavimu Švedijoje.
Dabar šis tyrimas jau nutrauktas. 2019 metų balandį J. Assange‘as buvo suimtas britų policijos, nes pabėgdamas į ambasadą pažeidė paleidimo už užstatą nuostatas. Už tai jis netrukus po to buvo nuteistas beveik metus kalėti.
Londone šeštadienį planuojama demonstracija už J. Assange‘ą, kurioje ketina dalyvauti ir tokie žinomi žmonės, kaip mados dizainerė Vivienne Westwood, vienas „Pink Floyd“ įkūrėjų Rogeris Watersas ir buvęs Graikijos finansų ministras Gianis Varoufakis.
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis sako, kad Sausio 13-osios byla pagaliau šiek tiek „krustelėjo“. Bet profesoriui vis dar iškyla klausimų, kodėl kaltinamajame akte nėra kaltinimo tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui.
„Verdiktą dar paskelbs, bet pradinė oficiali informacija jau iškalbinga. Sako, didžioji Sausio 13-osios byla užbaigta. Tikiuosi, kad ne, bet apie tai vėliau. Yra sąrašas įtariamųjų, virtusių kaltinamaisiais. Visi mato, kad nė tarp vienų, nė tarp kitų nebuvo ir nėra Michailo Gorbačiovo. Juokinga, bet apie tai vėliau. Byla pradėta (taip informuojama) 2016-aisiais, tad vos (!) 25 metams prabėgus po didžiosios agresorių ir sąmokslininkų surengtos žmogžudystės. Stropumo rekordas. Nedaug betrūko, kad vietinis kaltintojas prokuroras palengvėjęs nudžiugtų išsipildžius jo vilčiai: na, štai ir lauktoji senatis, bus rami galva. Šeši už kažką jau anksčiau nuteisti, ir gana. Kaltinimų nepasunkinsi, užmuštiems nebepadėsi… Pasimelskim ir išlenkim taurelę – to tikėtasi“, – DELFI portale rašo V. Landsbergis.
Sausio 13-oji. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Pasak profesoriaus, kad „įveiktas sabotažas, jau šis tas. Kad Kremliuje įniršis – irgi šis tas, jei tik ne apsimestinis“.
„Mat persekioti, gąsdinti kitos valstybės teisininkus, kam jie persekioja sunkiai įtariamuosius – tai prudencinio durnyno viršūnė. Esu jau viešai patarinėjęs neatsakinėti į laiškus iš tokios įstaigos, bet pasisaugoti einant pro šalį gatve reiktų. Na, nebent nuoširdžiai pasiteirautume: ar jūs iš tikrųjų, ar tik liepiami apsimetate? Bet gal ir mūsų pusės dviprasmybė tyčia sugalvota ir sutartai leidžiama net Maskvoje, kad galų gale viskas keliautų į nustebusį Tarptautinį žmogaus teisių teismą: tai nuteisėt iešmininkus nė neapklausę stoties viršininko? Baikit su tokia lietuviška prudencija“, – teigia profesorius.
Michailo Gorbačiovo archyvai
V. Landsbergis pabrėžia, kad M. Gorbačiovui reikia kelti atskirą bylą.
„Kas kita, jei M. Gorbačiovas išskirtas būsimai atskirai bylai. Dėl karinės agresijos inicijavimo ir nestabdymo, gavus žinių kad žudomi civiliai žmonės. Ir dėl nusikaltimų dangstymo, antai net apdovanojant žudikus didvyrių ordinais. Jie, berods, neatšaukti. Pamatysim, ar po šios bus keliama atskira byla Gorbačiovui. Kaip ir atskiroji byla dėl Lietuvos pareigūnų kolaboravimo Sausio agresijoje. Nenorėčiau, kad tokios bylos nekėlimas reikštų jų išteisinimą ad hoc ir iš anksto“, – DELFI rašo profesorius.
ELTA primena, Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti rezonansą sukėlusią vadinamąją Sausio 13-osios bylą. Nuosprendį teisėjų kolegija skelbs kitų metų vasario 18 dieną. Šią bylą sudaro 709 tomai dokumentų. Nukentėjusiųjų šioje byloje – beveik 500, liudytojų – apie 1 tūkst. Vien kaltinamasis aktas – iš 13 tomų. Deja, daugeliui iškyla klausimų kodėl kaltinamajame akte nėra kaltinimo tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui M. Gorbačiovui. Teismo procese dalyvavo du Rusijos karininkai, dar 64 kaltinamieji dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui teisiami už akių.
2017-ųjų sausio 13-oji diena. Minėjimas prie Lietuvos parlamento. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti rezonansą sukėlusią vadinamąją Sausio 13-osios bylą. Nuosprendį teisėjų kolegija skelbs kitų metų vasario 18 dieną.
2016 metų sausio 27 d. Vilniaus apygardos teismas atvertė 1991 metų sausio įvykių bylą. Tai savo apimtimi ir kaltinamųjų skaičiumi viena didžiausių baudžiamųjų bylų nepriklausomos Lietuvos teismų istorijoje.
Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaltinimai pareikšti 65 asmenims. Baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra kaltinami dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.
Šią bylą sudaro 709 tomai dokumentų. Nukentėjusiųjų šioje byloje – beveik 500, liudytojų – apie 1 tūkst. Vien kaltinamasis aktas – iš 13 tomų. Kaltinamuosius gina 65 advokatai.
1991 m. sovietų kariniams daliniams mėginant užimti Televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir Lietuvos radijo bei televizijos pastatą, iš viso žuvo 14 žmonių.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Leonas JURŠA
Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas skelbia, kad šalyje korupcija jau sunaikinta ir „visa iš liaudies pagrobta bus grąžinta iki paskutinės kapeikos“. Tačiau buvę Armėnijos valdovai vogė ne tik iš armėnų tautos – jie apiplėšė ir azerbaidžaniečius, išvarytus iš gimtųjų namų Kalnų Karabache.
Buvusios korupcijos mastai varo į neviltį
Nikolas Pašinianas nuo 1999-ųjų vadovavo opoziciniam laikraščiui „Aikakanžamanak“ (Armėnijos laikas). 2012 metais žurnalistą išrinko į Nacionalinį susirinkimą, kur jis atstovavo Armėnų nacionalinio kongreso blokui, vadovaujamam pirmojo šalies prezidento Levono Ter Petrosiano. Vėliau įkūrė partiją „Pilietinis susitarimas“, kuri susitelkusi su dar dviem liberalios krypties partijomis 2017-ųjų rinkimuose laimėjo 9 vietas ir sudarė parlamente opozicinį bloką „Išėjimas“ (Armėnija turi palikti Eurazijos ekonominę sąjungą ir dėtis prie Europos Sąjungos). Visus tuos metus Pašinianas nuosekliai kritikavo valdžioje esančią Armėnijos respublikos partiją, išplėtojusią korupcija persmelktą valstybės plėšimo sistemą. „Piktnaudžiavimo mastui pamatyti žmonėms užtenka pažvelgti per langą“ (2013).
Praėjusių metų pavasarį, dar senos sudėties parlamento sesijoje, Nikolas Pašinianas ragino steigti komisiją valstybės tarnautojų pajamų ir turto šaltiniams nustatyti. Visų, esamų ir buvusių aukštose valstybės pareigose, pradedant 1991-aisiais. Svarstymuose šis deputatas priminė, kas kalbama už Nacionalinio susirinkimo sienų ir rašoma žiniasklaidoje. Antai prezidento brolis Aleksandras daugelyje įmonių yra užvaldęs po 50 % akcijų ir sukaupęs ne vieno milijardo dolerių turtą. „Robertas Kočarianas per savo valdymo metus praturtėjo 4 milijardais dolerių, – kalbėjo jis. – O apie buvusį finansų ministrą Gagiką Chačatrianą sklinda legendos… Arba buvęs premjeras Ovikas Abramianas – mes taip ir nesupratome, kaip jis pardavinėdamas žemės ūkio produkciją galėjo uždirbti 1,2 mln. dolerių…“ Tačiau respublikonai palaikė šį įtikinėjimą rinkime agitacija ir atmetė pasiūlymą. Juo labiau kad rankoves pasiraitojusi pluša vyriausybės antikorupcinė taryba.
Šių metų sausio pabaigoje vykusioje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje paskutines dienas Armėnijos prezidento poste būnantis Seržas Sargsianas gyrėsi šalyje esant daug nuveikta demokratijos labui ir tikino: „Mes tęsime ta pačia dvasia.“ Pareiškė apgailestavimą, kad pačioje Europos Taryboje papirkinėjami deputatai, ir perspėjo Europos žmogaus teisių teismą nesikišti į politiką (EŽTT pripažino, kad Armėnija okupavo Azerbaidžano žemes). Tiesa, ir Armėnijoje pasitaiko negerovių, tačiau su jomis nebus taikstomasi: „Mes kupini ryžto ir toliau sistemingomis ir nuolatinėmis pastangomis naikinsime korupcijos blogį.“ Gali būti, sakydamas „mes“ kalbėtojas turėjo galvoje „valstybę“. Gal respublikonų partiją, kuriai vadovauja. O gal ir patį save regėjo netrukus parlamentine tapsiančios respublikos vadovu – dabar ministro pirmininko pareigose. Kaip žinome, juo ir tapo, tačiau nespėjęs apšilti kojų turėjo užleisti vietą „liaudies išrinktajam“ Nikolui Pašinianui.
Prieš mėnesį surengtoje spaudos konferencijoje naujasis šalies vadovas kalbėjo apie savo akistatą su buvusių prezidentų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano režimų palikimu. „Aš esu šokiruotas korupcijos masto Armėnijoje, – kalbėjo Pašinianas. – Tai neįsivaizduojama, ir netgi mano aštriausi pasisakymai dėl korupcijos atrodo juokingi palyginti su tikraisiais plėšimo ir grobimo mastais.“ Pašinianas kalbėjo ir kalbėjo. „Įsivaizduokite šalį, kurios ministras pirmininkas nuolat patiria šoką, nors visą gyvenimą kalbėjo, kad šalis grobstoma. Tačiau vis viena kasdien patiria šoką, nes negali patikėti tokiu cinizmu.“ Jam, vyriausybės vadovui, kasdien praneša naujus duomenis apie korupciją, kurie yra neįtikėtini. „Aš negaliu per dieną gauti tiek neigiamos informacijos ir išlaikyti dvasinę pusiausvyrą.“ Vieną sykį jam neišlaikė nervai ir jis paprašė nutraukti pranešimą. („Aš pasakiau stop, šiandien man pakaks, iki pasimatymo, sėkmės, papasakokite kitiems…“). Iš Pašiniano žodžių nesunku numanyti greitos pabaigos tam nebūsiant: „Kaip suprantu, dar kokius keturis mėnesius aš kiekvieną dieną turėsiu stebėtis.“
„Tai tiesiog neįsivaizduojama, neįsivaizduojama“. Vogė visur, netgi ten, kur negali ir pamanyti. Korupcija įsismelkė į visas gyvenimo sritis ir visus gyventojų sluoksnius. Korupcija tapo norma, gyvenimo būdu. Kūdikis jau gimdymo namuose susiduria su korupcija, ir ji lydi visą gyvenimą – nuo vaikų darželio iki karjeros viršūnių. Korupcija buvo sistemos ideologija, leido sistemai užimti privilegijuotą padėtį ir be saiko pelnytis grobiant nacionalinį turtą. Per du gyvavimo dešimtmečius ši sistema įgijo pasibaisėtinus pavidalus, tapo paveldima – jau suėmė ne vieną šeimą. Valstybės vadovas dargi suabejojo, ar visuomenė labai nudžiugs, vyriausybei pasakius visą tiesą apie katastrofos mastą. Tačiau tiesą reikia žinoti, kad ir kokia ji būtų. Visuomenė turi pamatyti visą šio pasibaisėtino reiškinio mastą – tik šitaip įmanomas apsivalymas ir negrįžtamos permainos.
Kovotojams liko dar 250 dienų
Armėnijoje naujajai vyriausybei išdirbus 100 dienų, ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas pakvietė žmones ateiti į mitingą – ir vėl sostinės Respublikos aikštėje jų susirinko ne mažiau kaip „balandžio revoliucijos“ įkarščiu. Kviesdamas į mitingą, ministras pirmininkas kalbėjo, kad Armėnijoje įsitvirtino liaudies valdžia ir nėra tokios jėgos, kuri įstengtų sužlugdyti „liaudies revoliucijos“ pergalę. Toliau nėra kito kelio – tik teisėtumo įkūnijimas. Vyriausybė siekia tai, kas kitų išgrobstyta, grąžinti į biudžetą valstybės ir liaudies labui. Visi įvykdę nusikaltimus turės už tai atsakyti. Kiekviena kapeika, pavogta iš žmonių, bus jiems sugrąžinta. „Armėnijoje yra vienas šeimininkas, viena valdžia – liaudis.“
Pačiame mitinge Pašinianas kalbėjo apie tolesnius vyriausybės žygius vaduojant šalį iš korupcijos palikimo. Vyriausybė siekia ne prikimšti kalėjimus, o sugrąžinti žmonėms pavogta. Dešimtys milijonų dolerių grąžinama į biudžetą. Teisėsauga dirba dideliu krūviu, tik kyla abejonė, ar teisminė sistema yra moraliai ir fiziškai pajėgi kovoti su korupcija. Vyriausybė nuo pirmosios savo veiklos dienos laikosi nuostatos nesikišti į teismų reikalus, tačiau kai kurie teisėjai tebeklauso buvusių valdininkų instrukcijų. Nepasitikėjimas teismais išlieka labai didelis. „Korupcijos apnikta teismų sistema meta šešėlį visam valstybingumui.“ Todėl vyriausybė siūlanti įsteigti „pereinamojo teisingumo organus“.
Tas organas reikalingas dėl to, kad šiuo metu galiojančiuose kodeksuose anaiptol ne viskas yra numatyta. Antai įstatymas dėl neteisėto praturtėjimo veikia nuo 2017 m. liepos 1 d. ir tai trukdo patraukti atsakomybėn įtariamus iki to laiko padarytais nusikaltimais. Arba vieno aukščiausių šalies valdininkų tikro brolio vardu komercinio banko sąskaitoje padėta 30 milijonų dolerių, tačiau jis nebuvo valstybės tarnautojas ir neprivalėjo deklaruoti turto… Tokie teisingumo organai veikė ir pasiteisino kitose valstybėse. Daugelis tarptautinių organizacijų pareiškė prisidėsią prie Armėnijos teisėsaugos pastangų išaiškinti užsienio bankuose esančias korupcija įtariamų asmenų sąskaitas ir grąžinti pavogtus pinigus.
Mitingo dalyviai ir visi Armėnijos žmonės dar kartą išgirdo: „Visa iš liaudies pagrobta bus grąžinta iki paskutinės kapeikos.“ Tačiau dabartinė Armėnijos vyriausybė yra laikinoji, veiksianti iki naujų šalies parlamento rinkimų, kurie turėtų įvykti vėliausiai kitų metų pavasarį. Pagal šalies konstituciją, priešlaikiniai parlamento rinkimai skelbiami tuo atveju, kai ministras pirmininkas atsistatydina, o deputatai du kartus iš eilės neišrenka naujo. „Aš galiu atsistatydinti, – pasakė mitinge Pašinianas, – tačiau parlamentas patylomis susieis ir išrinks… žinote ką.“ Todėl vyriausybė siūlysianti konstitucines pataisas, kurios leistų parlamentui pačiam išsiskirstyti. Jeigu liaudis tokiam reikalavimui pritars, tai parlamentas turės konstitucijos pakeitimus įteisinti.
Žiniasklaida naujosios vyriausybės 100 dienų veiklos nuopelnu paskelbė tai, kad biudžetas jau atgavo $100 milijonų, atimtų iš iždo vagių. Iš tikrųjų konfiskuotos lėšos dar neatiteko valstybei: prokurorams teks teismuose įrodyti, kad tas ar kitas įtariamasis praturtėjo pažeisdamas įstatymus. Kita vertus, valstybės įstaigose gal iš tikrųjų neliko kam pakišti ir verslininkai uoliai ėmėsi vykdyti naujojo ministro pirmininko patarimą: „Mokėkite į biudžetą! “Valstybinio pajamų komiteto duomenimis, 1 000 didžiausių Armėnijos mokesčių mokėtojų šių metų antrajame ketvirtyje sumokėjo į biudžetą $186 milijonais (50%) daugiau negu pirmajame ir $134 milijonais (31,6%) daugiau negu praėjusiais metais per tą patį laikotarpį. Armėnijos parlamentas pritarė įstatymui dėl 150 tūkstančių asmenų atleidimo nuo baudų už eismo taisyklių pažeidimą ($28,4 milijono), 100 tūkstančių bankai pažadėjo nurašyti delspinigius dėl laikų negrąžintų žemės ūkio paskolų. Tokį palengvinimą Pašinianas žadėjo dar masinių protestų dienomis. Vyriausybė kiek sumažino elektros energijos ir dujų įkainius vargingiausiam gyventojų sluoksniui – apie pusei milijono gyventojų…
Nikolo Pašiniano šalininkai, pasak vieno politologo, „per artimiausius pusę metų vis dar turi šansų gauti parlamentinę daugumą, tačiau vėliau viskas gali pasisukti labai netikėta linkme“. Todėl ir toliau dienos švieson bus velkami asmenys, veikę, anot kito, „neformaliose mafijinėse struktūrose, pasiglemžusiose valstybės aparato kontrolę“. Rinkėjams tai daro didelį įspūdį.
Ministro pirmininko sūnus tarnaus marodierių nusiaubtame Kalnų Karabache
Naujasis Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos vadovas Arturas Vanecianas veikiai tapo vos nacionaliniu didvyriu; kai kas jį vadina „Rembo“ – kokius „neliečiamuosius“ guldo ant menčių! Suėmė buvusį Valstybinės apsaugos tarnybos viršininko pavaduotoją ir Seržo Sargsiano asmens sargybinių vadą – išeinantį iš banko su 123 tūkstančiais dolerių ir 436 milijonais dramų (apie $900 tūkstančių). Generolas ketino paimti dar 3,2 milijono dolerių, esančių jo ir žmonos sąskaitose. $50 tūkstančių aptiko jo automobilyje. Buvusiam prezidento sargybiniui priklausančiame naktiniame klube saugumiečiai rado dar $1,5 milijono grynaisiais, žmonos namuose – panašiai tiek pat. Nei pinigų, nei automobilių su kitomis vertybėmis sutuoktiniai nebuvo deklaravę, nors privalėjo. Vienas artimiausių Seržo Sargsiano patikėtinių neįstengė įtikinamai paaiškinti, iš kur jo sąskaitoje radosi tokie pinigai – girdi, turėjęs grąžinti juos tikrajam savininkui, tačiau pastarojo pavardės nepasakė…
Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.
Kai suėmė generolą Manvelą Grigorianą, prie Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos rūmų ėmė telktis protestuotojai, reikalaudami nedelsiant paleisti „tautos didvyrį“. Prezidentų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano bendražygis, 8 metus ėjo gynybos ministro pavaduotojo pareigas, parlamento narys nuo 2012 metų. Tačiau kitą dieną nuo jo nusisuko ir respublikonų partija, kuriai jis atstovavo parlamente, ir Karabacho karo veteranai, savanoriai, kuriems jis vadovavo. Niekam Armėnijoje nebuvo paslaptis, kad šis reto atgrasumo tipas, maldininkų ir turistų lankomo Ečmiadzino „caras ir dievas“, turtus susikrovė plėšdamas azerbaidžaniečių namus Kalnų Karabache. Tačiau vaikų laiškai… Per televiziją parodė kratos generolo valdose vaizdus. Ginklų arsenalas. Senoviniai ir elitinių automobiliai (iš viso – 33). Tūkstančiai skardinių su kondensuotu pienu ir mėsos konservais, dėžės su kitais produktais, gynybos ministerijos skirti jo vadovaujamai savanorių sąjungai. Moksleivių siuntiniai – ir jų laiškai, turėję lydėti siuntinius kareiviams 2016 metų pavasarį… Šoką sukėlė ne vogimo mastas, o tai, kas vadinama nužmonėjimu…
Tokį generolą… Tačiau naujasis ministras pirmininkas, galima sakyti, tik pabarė karo Kalnų Karabache veteraną. „Niekas neneigia, kad Manvelas Grigorianas yra Arcacho didvyris, – pareiškė jis. – Tačiau netgi didvyriams neleistina savintis moksleivių siuntinius ir šerti gyvūnų kareiviams skirtu maistu.“ Tačiau dar prieš porą metų kitas karinės agresijos prieš Azerbaidžaną dalyvis tiesiai sakė: „Manvelo kariaujant niekas nematė, karo metais jis buvo paprasčiausiais marodierius.“ Nacionaliniame susirinkime svarstant suimtojo deputato neliečiamybės atšaukimą, bloko „Carukian“ atstovė tėškė: visiškas marodierius ir valstybės išdavikas! Pasigirdo liudijimų, jog brigadai vadovavęs Grigorianas šaudė į savo kareivius – kad kitus įbaugintų ir priverstų pulti. Radijo stoties „Azatiun“ žurnalistams jis prisipažino savo namuose kaip vergą laikęs belaisvį azerbaidžanietį, be to, išnaudojęs ne jį vienintelį: po karo į Armėniją sugrįžęs „su šimtais belaisvių“. Kai pamatė, kad tokie „žygdarbiai“ gali blogai baigtis, armėnų žurnalistams teisinosi iki karo pradžios nespėjęs perskaityti Ženevos konvencijos: „Aš – armėnas, ir mūšio lauke mano Ženevos konvencija buvo mano sąžinė ir tikėjimas.“
Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.
Apie generolo karo nusikaltimus Nikolas Pašinianas nutylėjo. Beje, pačią pirmą darbo dieną naujasis ministras pirmininkas apsilankė okupuotame Kalnų Karabache, kur pareiškė reikalausiąs į derybas su Azerbaidžano pusę įtraukti ir vadinamosios „Arcacho respublikos“ atstovus. Apžvalgininkai teisiškai nepripažintos „trečiosios pusės“ dalyvavimą derybose pavadino „mažiausiai absurdu“… Gegužės pabaigoje ministras pirmininkas pranešė, kad jo sūnus grįžtąs į tėvynę karinės pareigos atlikti, tarnausiąs Arcache.
Daugelį metų Jerevanas gyrėsi „puikiu armėnų diplomatų laimėjimu“: Jungtinių Tautų deklaracijose Azerbaidžano teritorijos užgrobimu kaltinamos „vietinės armėnų pajėgos“ (lokal Armenian forces) – taigi ne Armėnijos kariuomenė. 2015-ųjų vasarą šešių Azerbaidžano piliečių byloje prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre nustatė: Kalnų Karabachas ir aplinkiniai rajonai yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Taigi ministro pirmininko sūnus gins tai, ką „iškovojo“ generolas Manvelas Grigorianas.
Ant kranto laukia pagaunant ryklį
Tuo tarpu buvusio respublikonų frakcijos parlamente nario Arturo Gevorgiano nuomone, „Ečmiadzino caras ir dievas“ – kad ir kokios pasibaisėtinos buvo jo piktadarystės – nepatenka nė tarp šimto didžiausių šalies korupcinių veikėjų. Anot jo, visuomenė tik tada patikės apsivalymu nuo korupcijos, kai vyriausybė sugaus „stambią žuvį“. Liepai baigiantis Armėnijos kontrolės tarnybos vadovas Davidas Sanasarianas „Facebook“ žiūrovams apie buvusį režimą pasakė: „Mums neįtikėtina atrodo visa, ką aptinkame. Iš vidaus matome, kokie nepatriotiški jie buvo, šitaip plėšdami.“ Ir perspėjo būti pasirengusius išgirsti apie naujus, dar didesnį akibrokštą keliančius korupcijos atvejus.
Prašom – teismas leido suimti antrąjį Armėnijos prezidentą (1998–2008), Robertą Kočarianą. Jam pateikė įtarimus kėsinimusi nuversti valstybės konstitucinę santvarką 2008-ųjų kovo mėnesį, kai prieš taikius protestuotojus buvo nukreiptas ginklas, žuvo aštuoni žmonės ir daugiau kaip du šimtai buvo sužeista. Tiesa, apeliacinis teismas netrukus sušvelnino kardomąją priemonę, tačiau Kočarianui tebetaisomas teisiamųjų suolas ir gresia 15 metų kalėjimo. Kaip ir tuomečiams gynybos ministrui Mikaeliui Arutunianui bei Jerevano įgulos vadui Jurijui Chačaturovui. Neseniai sužinojome, jog „Kovo 1-osios“ byloje Specialioji tyrimų tarnyba apklaus ir trečiąjį šalies prezidentą (2008–2018), Seržą Sargsianą, kurį tada, 2008-ųjų pavasarį, pirmą kartą išrinkus ir kilo protestai. Pastarojo valdymo metais šios bylos tyrimas buvo visaip marinamas. Maža to – kai kurie protestuotojus apkaltino riaušių kurstymu ir pasiuntė už grotų, tarp jų ir dabartinį šalies vadovą Nikolą Pašinianą (gavo 7 metus kalėjimo, tačiau po vienerių metų išėjo į laisvę, paskelbus amnestiją). „Šimtadienio“ mitinge ministras pirmininkas pranešė, kad tyrimas „Kovo 1-osios“ byloje iš esmės baigtas ir žudikų laukia atpildas.
Kočarianas – „stambi žuvis“, tikras „ryklys“, tačiau plikomis rankomis jos nepagriebsi. Išleistas iš izoliatoriaus TV žurnalistams jis pasakė savo nuomonę ir dėl „keturių milijardų dolerių“: tokį turtą tiesiog neįmanoma sukaupti šalyje, kurios metinis biudžetas tesudaro 2,5 milijardo. Jo laikais nebuvo monopolijų ir korupcinės piramidės. Esą naujoji valdžia jo kompanijas irgi tikrina, tačiau nieko nusikalstama neranda. Anksčiau leidinys „Žamanak“ buvo pranešęs žinantis bent kelis verslininkus, pasirengusius paliudyti Kočarianą užvaldžius jų nuosavybę: „Kalbama ne tik apie daugelio milijonų vertės statinius Jerevano centre, bet ir bankų privedimą prie bankroto, jų privatizavimą“. Antrą Armėnijos prezidentą tebevadina korupcionieriumi Nr.1“. Tačiau niekas neprimena, kad dar prieš keliolika metų patys armėnai vadino „marodieriumi“: jo vadovaujami armėnų separatistai apiplėšė ir sudegino Azerbaidžano rajono centrą – Agdamo miestą 1993 metų vasarą.
Į korupcijos simbolį dar nesitaiko
Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas
Savo pirmtako šešėlyje liko Seržas Sargsianas. Kai pavasarį buvusį prezidentą respublikonų valdomas parlamentas išrinko ministru pirmininku, protestuotojų vedlys Nikolas Pašinianas jį pavadino „korupcijos Armėnijoje simboliu“. Kaip sakyta, suėmė jo sargybinių viršininką. Policija įtaria pasisavinus $2 milijonus dvi kompanijas, susijusias su buvusio prezidento broliu Aleksandru, iškalbinga pravarde „Penkiasdešimt Procentų“ (dar kalbama apie $2,8 milijonų vertės apartamentus Kalifornijoje). Kitam broliui, Levonui, Valstybinis pajamų komitetas iškėlė baudžiamąją dėl $6,8 milijonų pajamų nedeklaravimo ir neteisėto praturtėjimo, paskelbta jo, buvusio Armėnijos ypatingojo pasiuntinio ir Senųjų rankraščių instituto direktoriaus, paieška. Iškeltos baudžiamosios bylos Seržo Sargsiano sūnėnams ir dukterėčiai. Ilgai spardęsis Iš Jerevano mero pareigų atsistatydino jo „numylėtiniu“ vadinamas Taronas Margarianas (dideli finansiniai pažeidimai, giminėms ir artimiesiems priklausantys prabangūs pastatai ir didžiuliai žemės sklypai). O pačiam Seržui Sargsianui, „korupcijos simboliui“, dėl jo paties turtų – nieko.
„Nemanau, kad ponas prezidentas padarė ką nors, dėl ko turėtų ateiti ir jo eilė“, – pasakė žurnalistams vienas respublikonų partijos šulų ir parlamento vadovų, Eduardas Šarmazovas, tuo metu, kai žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai apie kaltinimus Seržo Sargsiano giminėms ir artimiesiems. O gal ir dar kai kurie kiti aukšti pareigūnai ir oligarchai darė tik „gerus dalykus“? Su tuo nesutinka politikos technologas Vigenas Akopianas: „Gal naujoji valdžia ne visus gaudo dėl esančių kokių nors susitarimų?“
Nepriklausomų žurnalistų įkurtas internetinis leidinys Armenia.im žodžių kišenėje neieško, Kočarianą vadina „velniu“, respublikonų partiją – „parazitu ant Armėnijos kūno“, o visus tris buvusius prezidentus – „politiniais lavonais, su kuriais vieną kartą reikia atsisveikinti“. Prieš kiek laiko parašė: „Muilo burbulo vardu pavadintas Gagikas Carukianas pabaigia: kaip kriminalinis oligarchas kvailino liaudį“. Specialioji tyrimų tarnyba suėmė partijos „Klestinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano saugumo tarnybos viršininką Eduardą Babajaną, smarkiai sumušusį žmogų. Kaip rašo autorius, šis veikėjas ir jo komanda taip darydavusi ir buvusios vyriausybės laikais, tačiau policija dėdavosi to nematanti, nes Carukianas buvo „vienas pagrindinių kriminalinės oligarchijos elementų“. Daugiau taip nebus, nes naujoje Armėnijoje gyvenama pagal naujas taisykles ir dideli pinigai jau neteikia privilegijų, kaip buvo pastaruosius du dešimtmečius. Naujoji valdžia nė vienam neleis likti nenubaustam. „Eduardas Babajanas suimtas, – rašė autorius. – Kas laukia Gagiko Carukiano?“
Ne per seniausiai mušeiką (beje, Armėnijos policijos vyriausiosios valstybinės apsaugos valdybos darbuotoją, Nacionalinio olimpinio komiteto pirmininko padėjėją) paleido, palikus užstatą. Nacionalinio olimpinio komiteto pirmininkui Gagikui Carukianui iki šios dienos nieko neatsitiko. Prieš mėnesį jis kreipėsi į Sporto ir jaunimo reikalų ministeriją, kad išbrauktų jo sūnų iš jaunuolių, kuriems atidėtas šaukimas į kariuomenę, sąrašų (po to, kai Pašinianas iškvietė pokalbiui ministrą, „Klestinčiosios Armėnijos“ statytinį). Turtingiausiu žmogumi Armėnijoje vadinamas Carukianas (turtas vertė – gal $500 milijonų, o gal ir visas milijardas) užsistojo „Seržo Sargsiano asmeniniu oligarchu“ ir „cukraus karaliumi“ vadinamą parlamento narį Samvelą Aleksanianą (jam priklausantys ir kiti prekybos centrai padarė valstybei didelę žalą nemokėdami mokesčių): „Anksčiau žmonės veikė taip, kaip diktavo valdžia, dabar taisyklės pasikeitė ir visi turi žaisti pagal naujas taisykles.“ Toliau patys susivokite: prie „naujų taisyklių“ didžiausiu indėliu prisidėjo kaip tik jo vardu pavadinta parlamento frakcija (31 narys).
Jerevano geopolitinio klubo prezidentas Armanas Bošianas taip atsako į klausimą, kodėl Pašinianas leidžia „vieną pagrindinių kriminalinės oligarchijos elementų“ vaikščioti užvertus galva: „Jis susitarė su Carukianu, todėl Pašiniano pareiškimai, kad jis kovoja su oligarchais, kelia didelių abejonių“ (Pravda.Ru).
Ar sužinosime, kas iš tikrųjų valdo Armėniją?
Seržas Sargsianas balandžio 23 d. pasitraukė iš ministro pirmininko posto, tačiau anaiptol ne iš valdžios, nes respublikonai (58 vietos parlamente iš 105) su koalicijos partneriais parlamente, kaip tada rašyta, „lengvai išrinks kitą premjerą, kuris ne taip erzins opoziciją ir jos šalininkus, tačiau atstovaus valdančiajam elitui“. Nikolą Pašinianą ministru pirmininku išrinko iš antro karto, jo kandidatūrai pritarus ir daliai respublikonų. Šios frakcijos parlamente vadovas rinkimų išvakarėse paskelbė, jog partijos pozicija lieka vieninga, tačiau jie padės išrinkti Pašinianą premjeru, nes jiems labai neramu dėl padėties Armėnijoje. Buvo numatyta dešimt respublikonų, kurie balsuos prieš savo valią. Iš tikrųjų Pašiniano kandidatūrą palaikė net 13 respublikonų frakcijos narių ir jis iš viso gavo 59 balsus.
Toks turėtų būti atsakymas į klausimą, kurį antrojo balsavimo išvakarėse iškėlė Rusijos žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“: kodėl valdančioji partija netikėtai ėmė palaikyti Pašinianą? Tačiau šis žurnalistinių tyrimų leidinys (nespausdina informacijos, kurios neįmanoma patikrinti) tada manė kitaip. Respublikonus paveikė ne vien tai, kad masiniai protestai paralyžiavo valstybines žinybas, eismą ir kita. Pagrindinį vaidmenį, kaip „Insider“sužinojo iš savo šaltinių Armėnijos parlamente, suvaidino oligarchas Gagikas Carukianas, „įstengęs neliečiamybės garantijomis ir tiesioginiu papirkimu pakeisti kriminalinių autoritetų, tikrųjų Armėnijos respublikos partijos lyderių, nuomonę.“
Politinė korupcija
Vienas respublikonas pasakė, kad jų partijoje yra nemaža nusikalstamą praeitį turinčių ir tebesančių kriminaliniame pasaulyje žmonių. Su šiais „autoritetais“ ir derėjosi Pašiniano vardu Gagikas Carukianas – kad jie nekeltų į ministrus pirmininkus Kareno Karapetiano (vyriausybės vadovo Seržo Sargsiano prezidentavimo paskutiniaisiais metais). „Ir jie mielai su tuo sutiko, kiek man žinoma, už jiems pažadėtas saugumo garantijas atėjus naujai valdžiai.“ Kitas „Insider“ šaltinis, iš partijos „Klestinčioji Armėnija“, pasakė, kad tarp respublikonų yra 10-12 žmonių, kurie neturi jokios politinės ateities Armėnijoje. Tai „Seržo Sargsiano ir oligarchų-banditų žmonės“. Jiems išpuolė paskutinė proga pagerinti savo materialinę padėtį. Derybos dėl balsų prasidėjo nuo $500 tūkstančių. Carukianas manė, kad tokių pinigų užteks, nes kiti respublikonai atrodė balsuosią ir be papirkimo. Tačiau gegužės 1 d. Pašinianas pralaimėjo, ir tą patį vakarą derybos dėl balsų buvo tęsiamos, kaina pakilo iki $1,5 milijono. Pinigus siūlė tiems deputatams, kuriuos nurodė respublikonų „autoritetai“. Jie prikalbino partijos vadovą Seržą Sargsianą pasisakyti partiečių susirinkime ir paraginti gegužės 8 d. balsuoti už Pašinianą (beje, „už“ balsavo ir generolas Manvelas Grigorianas).
Dar šaltinis „Klestinčioje Armėnijoje“ pasakė: jeigu Pašinianas darys tai, ką pažadėjo, tai tų žmonių pavardės išaiškės ir jiems bus iškeltos baudžiamosios bylos. Tačiau jis labai abejoja, ar žmogus, kurio sąjungininkas yra Carukianas, iš tikrųjų kovosiantis su korupcija ir vykdysiąs žadėtąją liustraciją pagal įstatymą ir sąžinę, o ne pagal „supratimą“. Gal būsią persekiojimų ir tyrimų dėl akių, kai kurie asmenys išvažiuosią, tačiau jų verslas liksiąs. Jeigu Nikolas imtųsi jų iš rimtųjų, tai jam tektų ką nors daryti ir su pačiu Carukianu. O išteklių kovoti su Carukianu jis neturįs – oligarchas gali išvesti į Jerevano gatves kelių šalies rajonų žmones, kurie jį palaiko.
Šitai žinant, kitaip reikėtų skaityti ir žiniasklaidos pranešimus suėmus Roberto Kočarianą: esą suimtojo šeima buria komandą ir rengiasi tartis su Gagiku Carukianu… Telieka žiūrėti, kaip jam seksis toliau.
Praėjus 10 metų vis dar nežinome, kuo baigėsi vos penkias dienas ir naktis trukęs karas Pietų Osetijoje.
Savęs užpulti neįmanoma
Rusijos naujienų tarnyba “Eurasia Daily“ nelaukė iki paskutinės dienos ir dar liepos 30 d. pranešė, kad nuo „08.08.08“ praėjo 10 metų. 2008 m. rugpjūčio 8 d. Gruzija, rašo, klastingai užpuolė Pietų Osetiją, apšaudė taikius gyventojus raketomis ir atakavo tankais. Manyta per kelias dienas nušluoti nuo žemės paviršiaus gyvenvietes, o žmones išvaryti arba sunaikinti. Dar buvo „planas B“: gyventojams pasipriešinus, užnuodyti vandens šaltinius… Gruzijos valdovai nuo viduramžių kėsinosi į visa aplinkui, tačiau patiems jėgų neužteko, todėl ieškojo plėšrių kaimynų, Rusijos imperijos ir komunistinės Maskvos, o mūsų dienomis – JAV ir Europos Sąjungos palaikymo. Būtent „pastariesiems“ pritariant ir buvo įvykdytas „barbariškas Pietų Osetijos užpuolimas“. Tačiau gruzinų užmačias sužlugdė su stebėtinu atkaklumu pasipriešinę „savanoriai“ ir Rusijos kariuomenės daliniai, įžengę į Pietų Osetiją savo taikdarių ir ten gyvenančių Rusijos piliečių gelbėti. Gruzijai žaibo karas baigėsi panišku bėgimu ir nenuplaunama gėda.
“Eurasia Daily“ nurodė tik autoriaus vardą – pavardę, tačiau tai žinant… Šį tekstą parašė „Pietų Osetijos žurnalistikos veteranas“, be to – „Pietų Osetijos parlamento informacinės-analitinės valdybos viršininkas“. Ne viskas jo kūriniuose šia tema perdėm „herojiška“. Antai prieš kelerius metus jis atskleidė, kas atsitiko neišgaudžius į Pietų Osetiją prasismelkusių šnipų ir diversantų: šie pranešė kam reikia svarbių objektų Cchinvalyje (pagrindiniame Pietų Osetijos mieste) koordinates ir dėl to rugpjūčio 8-ąją gruzinai „pirmosiomis salvėmis užklojo“ taikdarių dislokavimo vietas, parlamentą, vyriausybę, vidaus reikalų ministeriją, miliciją, universitetą, kita…
Rusijos leidinys „Nezavisimaja gazeta“ 10-mečio proga paprašė pasisakyti ne etatinį propagandistą, o ekspertą – Politinės ir karinės analizės instituto direktoriaus pavaduotoją Aleksandrą Chramčichiną („Karas 08.08.08. Pabaigos žodis“). Rusijoje, paaiškino politologas, gruzinų veiksmus šiame kare vadina „agresija“. Tačiau prieš dešimt metų nė viena pasaulio valstybė nepripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės, taigi abi šios respublikos, teisiškai, buvo Gruzijos dalimi. Todėl nėra pagrindo kalbėti apie Gruzijos agresiją prieš Pietų Osetiją. „Įvykdyti agresiją prieš pačius save neįmanoma“, – pareiškė politologas ir dėl aiškumo pridūrė skliaustuose: „Tada juk ir Rusijos veiksmus Čečėnijoje galima vadinti agresija.“
Galiausiai susiprotėjo! O “Eurasia Daily“, pasiskubinusi pranešti apie „klastingą užpuolimą“, prašovė – kaip galima užpulti save? Toliau ir neskaitytum, jeigu ne į akis krintanti „Agresija“. Vis dėlto būta agresijos! „Tačiau Gruzija, kad ir kaip paradoksaliai tai atrodytų, įvykdė agresiją prieš Rusiją, užpuolusi jos taikdarius (šalies karinio kontingento užpuolimas prilygsta visos šalies užpuolimui).“
Maskva niekada nebūna kalta!
Kaltinimas Gruzijai užpuolus taikdarius – ne naujas, tai girdime ir skaitome nuo pačių pirmųjų „penkių dienų karo“ valandų visus tuos dešimt metų. Pradedant Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo rugpjūčio 8 d. 15 val. Maskvoje perskaitytu pareiškimu. „Šiandien naktį Pietų Osetijoje Gruzijos kariuomenė įvykdė agresijos aktą prieš Rusijos taikdarius ir taikius gyventojus“, tarp žuvusių yra ir taikdarių. Rusijos prezidentui privalu ginti valstybės piliečius visur ir visada, todėl jis imasi atitinamų „žingsnių“. Po kelerių metų, dalydamasis prisiminimais apie tuos įvykius, Medvedevas aiškino sprendimą imtis atsakomųjų veiksmų priėmęs „nė minutės nedvejodamas“ dar naktį į rugpjūčio 8-ąją, po to, kai jam pranešė apie Rusijos piliečių, taip pat ir taikdarių, žūtį…
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas vos kelios dienos po karo britų leidinyje „The Financial Times“ aiškino, „kodėl Rusijos veiksmai Gruzijoje buvo teisingi“. Pietų Osetija jau 16 metų gyvena de facto nepriklausoma nuo Gruzijos, dauguma tenykščių gyventojų yra Rusijos piliečiai ir jų saugumo labui pagal 1992 metais su Gruzija pasirašytą susitarimą ten laikomas nedidelis Rusijos karinis taikdarių kontingentas. Rugpjūčio 8 d. taikdarius užpuolė Gruzijos sausumos ir oro pajėgos, yra žuvusiųjų; taip pat žuvo, kai kuriais duomenimis, iki 1 600 taikių gyventojų (vėliau Rusijos tyrimų komitetas pranešė nustatęs 162 asmenų žūtį – red.). Gruzinų veiksmai Pietų Osetijoje yra genocidas. Atsakydama į neišprovokuotą užpuolimą Rusija įvedė į Pietų Osetiją savo karinį kontingentą („nei viena pasaulio valstybė neliktų abejinga jos piliečių žudymui ir išvarymui iš namų“). Tai, kad gruzinai sąmoningai šaudė į taikdarius, patvirtina stebėtojai ir ten buvę žurnalistai. „Rusijos karinis atkirtis Gruzijai, užpuolusiai Rusijos piliečius ir taikdarių kontingento kareivius, buvo visiškai proporcionalus.“
Tų metų rugpjūčio pabaigoje Rusijos vyriausybės pirmininkas Vladimiras Putinas amerikiečių televizijos kompanijai CCN aiškino, kad Gruzijos ginkluotosios pajėgos rugpjūčio 8 d. 12 val. vietos laiku užgrobė taikdarių miestelį Cchinvalio pietiniame pakraštyje ir puolė Rusijos taikdarių batalioną šiaurinėje miesto dalyje. Žuvo keletas dešimčių taikdarių, šimtai taikių gyventojų ir „tik po to Rusijos prezidentas priėmė sprendimą įvesti kontingentą mūsų taikdarių ir taikių gyventojų gyvybėms gelbėti“. Suprantama, Rusijos vadovybė buvo numačiusi, kaip veiks iškilus grėsmei taikdarių ir Rusijos Federacijos piliečių, pastoviai gyvenančių Pietų Osetijoje, saugumui.
Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
„Išgelbėti bet kokia kaina“ – šitaip pavadintą dokumentinį filmą Rusijos valstybinis TV kanalas „Rosija“ parodė praėjus nuo „08.08.08“ vieneriems metams. Rugpjūčio 8-osios rytą 7 val. filmavimo grupė su Rusijos kariuomenės daliniu „dumia“ į Cchinvalį: „naktį miestą užpuolė Gruzijos kariuomenė. Žūva vaikai, moterys, seniai. Gruzinų tankai iš arti naikina mūsų taikdarių batalioną“. Filmo autorius kalba apie „kovos draugų“ ir „visos tautos“ gelbėjimą.
Tiesa, „atidūmė“ tik po geros paros; žurnalistų lydimas 58-os armijos vadas tuoj pat pateko į gruzinų kareivių ugnį ir sužeistą generolą nugabeno į lauko ligoninę – kaip ir TV žurnalistą su kolegomis. Vis dėlto filme trumpai parodoma, kas dedasi taikdarių miestelio viduje „rugpjūčio 8 d. 9 val. ryto, pirmosiomis minutėmis po taikdarių bataliono užpuolimo“. Jo autoriai pasiskolino pietrytiniame miesto pakraštyje esančiame „Aukštutiniame miestelyje“ pačių taikdarių telefonu nufilmuotą vaizdą ir pridėjo savo tekstą: „Valstybės ginkluotosios pajėgos – ne kokia nors gauja – mėgina sunaikinti taikdarių padalinį!“
Prieš kelias dienas savaitraštis „Zvezda“ išspausdino pokalbį su Rusijos pasiuntiniu Pietų Osetijoje Muratu Kulachmetovu. Jį kalbinęs žurnalistas Aleksandro Kocas iki gyvenimo pabaigos nepamirš to, kas atsitiko prieš 10 metų, nes tik per plauką liko gyvas minėtame „58-os armijos štabo kolonos sušaudyme“. Rusijos generolas Kulachmetovas tomis dienomis Cchinvalyje vadovavo Mišrioms taikos palaikymo pajėgoms (Rusija, Gruzija, Šiaurės Osetija). Žurnalistas: „Rusų taikdarių bataliono apšaudymas – tiesiu taikymu iš tankų – vienas dramatiškiausių to karo momentų, čia nusikalstami veiksmai, man atrodo, visiems akivaizdūs.“ Generolas: „Tai pati tikriausia šventvagystė“ (кощунство). Jam ir po 10 metų sunku tuo patikėti: „Aš, tiesą sakant, iki paskutinio momento netikėjau, kad Gruzijos vadovybė tai padarys. Aš net neįsivaizdavau, kad jie peržengs šį Rubikoną. Peržengė.“
Prieš kelias dienas Rusijos vyriausybės pirmininkas Dmitrijus Medvedevas interviu leidiniui „Komersant“ pasakė, kad 2008 m. rugpjūčio 8 d. Gruzijos vadovybė, „užpuolusi senius ir vaikus, užpuolusi Rusijos taikdarius, iš esmės paskelbė karą Rusijai“. Tarptautinė konflikto Pietų Osetijoje tyrimo komisija padarė išvadą, kad agresiją pradėjo Gruzija. „Ir šito iš istorijos jau neišbraukti.“
Paskutinį žodį tars teisėjai Hagoje?
2008 metų pabaigoje Europos Sąjungos užsienio šalių ministrų sprendimu sudaryta Tarptautinė komisija Pietų Kaukaze rugpjūtyje vykusio karo aplinkybėms tirti savo išvadas pateikė po 10 mėnesių. Karinius veiksmus pradėjo Gruzija – po daugelį mėnesių Rusijos prieš ją vykdytų priešiškų veiksmų (pavyzdžiui, masinis Rusijos piliečių pasų išdavimas Gruzijos gyventojams be šalies vyriausybės sutikimo). Rusijos kariuomenės brovimąsi į Gruzijos gilumą komisija pripažino tarptautinės teisės pažeidimu. Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimą nepriklausomomis valstybėmis, tai yra Gruzijos teritorijos vientisumo ir suvereniteto pažeidimą – irgi. Visas Pietų Osetijos pajėgų operacijas, išskyrus vykdytas tiesiogiai gruzinų puolimui atremti, ir ypatingai prievartą prieš etninius gruzinus Pietų Osetijoje bei už jos ribų – tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimu. O štai konflikto pradžioje, komisijos nuomone, Rusija panaudojo jėgą teisėtai – gynimuisi.
Komisija iškėlė klausimą, ar pateisinamas buvo Gruzijos karinės jėgos panaudojimas prieš Rusijos taikdarius Gruzijos teritorijoje (Pietų Osetijoje), ir atsakė į jį neigiamai. Rusija turėjo teisę atremti puolimą prieš savo taikdarius priemonėmis, proporcingomis grėsmei. Ir tik paskesni Rusijos ginkluotųjų pajėgų veiksmų mastai akivaizdžiai viršijo reikalingus taikdariams apginti.
Agresyvioji Rusija
Šių metų gegužės 23 d. Europos žmogaus teisių teismo didžioji kolegija išklausė šalis byloje „Gruzija prieš Rusiją“ – dabar teliko sulaukti sprendimo šiame precedento neturinčiame tarpvalstybiniame ginče. Ieškinyje tvirtinama, jog dėl masinių Gruzijos piliečių teisių pažeidimų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje 2008 metų rugpjūčio karo eigoje ir paskesniu laiku yra atsakinga Rusija, nes abejos teritorijos yra Rusijos kontroliuojamos ir jose taikoma šios valstybės teisė.
Paskutiniame posėdyje Gruzijai atstovaujantis advokatas kalbėjo, jog Pietų Osetijos pajėgos išvarė 26 tūkstančius šiame krašte gyvenusių gruzinų, apiplėšė jų namus, daug gyvenviečių tiesiog sulygino su žeme. Rusija kontroliavo šį regioną, tačiau nieko nesiėmė etniniam valymui užkardyti. Tai – karo nusikaltimas. Gruzijos pusė, be to, kaltina Rusiją 70 gruzinų kaimų bombardavimu, taip pat apšaudžius Gorio miestą raketomis jau pasitraukus iš ten Gruzijos kariams – apšaudymo metu žuvo keliolika žmonių, tarp jų – olandų žurnalistas. Rusijos atstovai savo ruožtu aiškino, kad Gruzijos pusės kaltinimai Rusiją suplanavus karinę operaciją ir įvykdžius agresiją yra nepagrįsti, Rusija nekontroliavo šių teritorijų nei konflikto metu, nei po jų ir dėl aukų nieko dėta. „Gruzija atakavo taikiai miegantį Cchinvalį“ ir Rusijos kariuomenės veiksmai buvo reikalingi jos piliečiams ir taikdariams, teisėtai esantiems konflikto zonoje, apginti. Tai, kad gruzinai puolė taikdarius, yra „akivaizdus faktas“.
Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
2016-ųjų pradžioje Tarptautinis baudžiamasis teismas leido pradėti tyrimą dėl įvykių Pietų Osetijoje 2008 metais (savarankiškas tyrimas pradedamas konflikto dalyvių pusių tyrimą pripažinus neobjektyviu). Prokurorė to ėmėsi parengtinio tyrimo metu paaiškėjus, kad Pietų Osetijoje ginkluoto konflikto metu liepos 1–spalio 10 d. galėjo būti vykdomi nusikaltimai žmoniškumui (nužudymai, prievartinis perkėlimas) ir karo nusikaltimai (taikių gyventojų puldinėjimas, tyčiniai nužudymai, plėšimai). „Pietų Osetijos faktiškoji valdžia“ galėjo nužudyti mažiausiai 113 etninių gruzinų jų priverstinio perkėlimo metu. Iš viso perkelta iki 18,5 tūkstančio asmenų, nusiaubta apie 5 tūkstančiai namų. Tyrimą pradėjusios prokurorės žodžiais, „etninių gruzinų, gyvenusių konflikto zonoje, sumažėjo ne mažiau kaip 75 procentais“ ir esama pagrindo įtarti, kad prie to aktyviai prisidėjo Rusijos kariai. Ir dar: Hagos prokurorė neatmetė, kad Gruzijos ginkluotųjų pajėgų puolimas prieš Rusijos taikdarius gali būti pripažintas karo nusikaltimu.
„Nezavisimija gazeta“ laikraščio autorius Gruzijos veiksmus „08.08.08“ vadina „visiškai beprotiška avantiūra“, kurią sukurstė šiuolaikinėje karyboje nieko neišmanantis, tačiau labai ugningas Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Ir daugelis tam pritaria – ne todėl, kad Gruzijai vadovavo toks žmogus (Medvedevas: „psichiškai nesubalansuotas“), o todėl, kad sveikam protui nesuvokiama, kam reikėjo pulti Rusijos taikdarius. Jeigu Rusija visa galybe būtų peržengusi Gruzijos sieną, tada suprantama: traukitės atgal, nes paimsime taikdarius įkaitais. O dabar atsitiko „paradoksas“: taikdarių apšaudymas Rusijos vadovybei tapo dingstimi įvesti kariuomenę.
Gynybos ministerija melavo, o generolas – tylėjo
Vladimiras Putinas CCN žurnalistui ir visam pasauliui rugpjūčio 28 d. sakė: „Štai aš jums paskaitysiu Generalinio štabo pranešimą…“ Ten parašyta, ką Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas apskelbė rugpjūčio 9-ąją: vakar anksti rytą gruzinai sunaikino pirmuosius Rusijos taikdarių stebėjimo postus, po to Rusijos taikdarių bataliono teritoriją apšaudė iš artilerijos pabūklų, o dar vėliau Rusijos taikdarių dislokavimo vietas bombardavo gruzinų aviacija. „Tuo pačiu metu gruzinų tankai tiesiu taikymu mušė į Jungtinį taikdarių štabą ir taikdarių bataliono teritoriją.“ O leidinys RBK spėjo apie tai pranešti rugpjūčio 8-osios vakare (18:39): „Taikdarių štabo rajone dabar vyksta įnirtingi mūšiai panaudojant šarvuotą techniką“, žuvo 12 Rusijos taikdarių, „Rusijos gynybos ministerijos duomenimis, Gruzijos kariai pribaigia sužeistus Rusijos karius ir vietinius gyventojus tiesiai užimtuose postuose“.
2008 m. rugpjūčio 21 d. Rusijos valstybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“ pateikė „Gruzijos karių žvėriškumo liudijimus“ (Варвары XXI века). „Pietų Osetijos nepaprastųjų situacijų ministerijos informacijos skyriaus viršininkui“, einančiam dar ir osetinų taikdarių bataliono spaudos atstovo pareigas, susiklostė įspūdis, kad „gruzinams ir užsienio samdiniams buvo įsakyta deginti visa jų kelyje ir naikinti visus reprodukcinio amžiaus žmones“.
Baudėjai, rašoma leidinyje, neslėpė, kad jų pagrindinis tikslas buvo ne tik taikūs gyventojai, bet ir Rusijos kariai (vienai rūsyje pasislėpusiai moteriai gruzinai pasakė: „Mes šaudome ne į osetinus, mes atėjome žudyti rusų kareivių“). Tas pats atstovas spaudai papasakojo, kaip iš savo kabineto jis atbėgo į Jungtinį taikdarių štabą ir paprašė duoti jam granatą ar pistoletą – norįs mirti tikru vyru, o ne gėdingai kankinamas. „Pro mūsų taikdarių miestelį pravažiavo gruzinų tankai. Demonstratyviai, pergalingai, tarytum rodydami, kad rusai ir osetinai niekur nesidės, bus desertui.“ Vyras neabejojo, kad papuolus į nelaisvę jiems geriausiu atveju perpjaus gerklę, ir pasiuntė artimiesiems telefonu keletą atsisveikinimo žinelių…Tačiau tuo metu Cchinvalio padangėje ėmė sukiotis Rusijos naikintuvai, „mūsų taikdariai ir Pietų Osetijos gyventojai sulaukė ilgai lauktos pagalbos“.
Osetinų taikdarių bataliono kapitonas kiek vėliau vietiniam leidiniui papasakojo, jog naktį į rugpjūčio 8-ąją buvo poste Gruzijos teritorijoje, 7 kilometrai nuo Cchinvalio. Gruzinai prieš vidurnaktį pasitraukė iš posto, palikę jame Rusijos karius ir jį – vienintelį osetiną, o netrukus prasidėjo miesto apšaudymas iš pabūklų. „Tiesiog stebuklas, kad Gruzijos gynybos ministerijos kareiviai nesusidorojo su taikdariais. Greičiausiai, agresoriai pamanė, kad tie vis viena niekur nesidės ir gali pasitarnauti kaip įkaitai.“
Rugpjūčio 8-osios naktį „Pietų Osetijos saugumo tarybos sekretorius“, Rusijos kariuomenės pulkininkas Anatolijus Barankevičius praleido „komandiniame punkte“ vieno iš vyriausybinių pastatų rūsyje su kitais „ministrais“. Ilgiau ten negalėjo likti, nes pastatas degė: „Nusprendėme eiti į taikdarių štabą.“ Ten, be taikdarių, rado būrį žurnalistų bei aplinkinių namų gyventojų. Barankevičius pasisiūlė su „savanoriais“ stoti į žiedinę gynybą ir laikytis, kol ateis Rusijos kariuomenė. Tačiau generolas Kulachmetovas ne tik nesutiko, o ir pareiškė, kad pulkininko su ginkluotais žmonėmis buvimas čia nepageidaujamas. „Aš tau, Rusijos karininkui, pavydžiu, tu gali kovoti ir garbingai mirti – pasakė jam taikdarių vadas. – O mano misija kita.“
Tame pačiame RBK pranešime („Gruzinų kareiviai pribaigia sužeistus Rusijos taikdarius“) dar parašyta: „Apie karinius veiksmus Rusijos taikdariams buvo pranešta išvakarėse. Gruzijos vadovai primygtinai rekomendavo mūsų kareiviams nesikišti į tai, kas vyksta Pietų Osetijos teritorijoje.“ Minėto filmo „Išgelbėti bet kokia kaina“ autorius žurnalistas Aleksandras Sladkovas po penkerių metų leidinyje „Nezavisimaja gazeta“ rašė: „Žemutinio miestelio“, kur buvo taikdarių štabas, gruzinai nelietė ir net važinėjo per šį miestelį“. Ir tebetvirtino tą patį, ką ir savo filme: į „Aukštutinį miestelį“ gruzinai šaudė iš tankų.
Išeina, kad kitur Rusijos taikdarius gruzinai paliko ramybėje, o štai į „Aukštutinį miestelį“ pliekė iš visų pabūklų? Kodėl?
Kaip tampama Rusijos didvyriais
Netrukus po „penkių dienų karo“ Rusijos taikdarių batalionui „Aukštutiniame miestelyje“ vadovavusiam papulkininkiui Konstantinui Timermanui suteikė „Rusijos didvyrio“ vardą („asmeniškai sunaikino 6 priešo kareivius“, o iš viso jo vadovaujami padaliniai per pirmą mūšių parą sunaikino 6 tankus, 4 šarvuočius, apie 50 karių). Buvo sužeistas, pateko į ligoninę ir ten sveikdamas Šiaurės Kaukazo karinės apygardos laikraščio žurnalistui papasakojo, kada ir kaip gruzinai pradėjo į juos šaudyti rugpjūčio 8-osios rytą. 6:20 iš gruzinų tanko paleistas pats pirmas sviedinys pataikė į kareivines ir sunaikino stebėjimo punktą trečiajame aukšte. „Žuvo du taikdariai.“ Karininkas nutylėjo, kas jie tokie.
Iš tikrųjų žuvo vienas – „Pietų Osetijos gynybos ir nepaprastųjų situacijų ministerijos“ artilerijos ugnies koreguotojas. Leitenanto „žygdarbis“ buvo aprašytas apybraižoje iškalbingu pavadinimu: „Plūsdamas krauju, karininkas šaukė į raciją priešininko koordinates“. Kaip papasakojo žuvusiojo žmona, rugpjūčio pabaigoje jos vyrą pasiuntė į „Aukštutinį miestelį“ pas taikdarius. Jis labai gerai išmanė savo darbą ir net gruzinai stebėjosi jo profesionalumu. Žmona pasakojo vėliau internete perskaičiusi vieno gruzinų pulkininko žodžius, kad į jų planus neįėjo pulti taikdarių. Tačiau… Ant taikdarių kareivinės stogo buvo stebėtojas, kuris galėjo labai pakenkti Gruzijos planams užimti Cchinvalį. Internete gruzinai vadina jos vyrą Rusijos žvalgybos pulkininku – žmonos nuomone, visiškai be pagrindo…
GRU emblema – skraidančioji pelė
Kitą sužeidė – irgi ne „tikrą taikdarį“, o Rusijos gynybos ministerijos generalinio štabo vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU) priklausančios 10-os atskirosios specialiosios paskirties brigados 107-o būrio radistą-šaulį. Vėliau jis papasakojo, kad „palaikė ryšį su specialiosios paskirties grupėmis, veikiančiomis priešininko užnugaryje“. Sąmokslo teorijų tyrėjai dar iki pasirodant knygai apie GRU specialiųjų grupių žygius (Военный спецназ России) atskleidė, kad Pietų Osetijoje veikė bent 4-5, o gal ir daugiau operatyvinių (diversinių) grupių. Apie vieną jų išsamiausiai parašyta svetainėje, priklausančioje… internetinei parduotuvei. „Pietų Osetijos teritorijoje iki prasidedant kariniams veiksmams veikė iš 10-os atskirosios specialiosios paskirties brigados 107-o būrio sudarytas taikdarių kontingentas – būtent šis GRU specialiosios paskirties junginys pirmasis stojo į mūšius su Gruzijos ginkluotosiomis pajėgomis. Rugpjūčio 8 d. intensyviomis atakomis prieš 10-os brigados atskirosios brigados būrį prasidėjo tas penkių dienų karas.“ Nuostoliai: 5 žuvo, 18 sužeista.
Karo Pietų Osetijoje baigtį lėmė Rusijos ginkluotųjų pajėgų 58-oji armija – tam neprieštaravo 2012 metais žurnalisto pakalbintas buvęs jos vadas generolas Anatolijus Chruliovas. Žurnalistui paklausus, ar derinti veiksmai su tuo pat metu ten veikusia GRU 10-a specialiosios paskirties brigada, atsakė: Taip, sąveika buvo, bet jie vykdė jų aukštesnės vadovybės iškeltus uždavinius.“ Kremlius šio generolo nuopelnus įvertino kukliu „Šlovės“ ordinu ir netrukus išleido į atsargą (nuo 2015 metų – „Abchazijos respublikos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas“).
2011-ųjų metų rudenį Rusijos prezidentas Medvedevas atskrido į Krasnodaro kraštą ir iškilmingai apdovanojo GRU 10-ą atskirąją specialiąją brigadą Žukovo ordinu. Iki tol šis didžiai garbingu laikomas apdovanojimas buvo įteikiamas aukštiems karininkams, pergalingai įvykdžiusiems reikšmingas karines operacijas. Prezidentas priminė, kad praėjo treji metai nuo tos dienos, kai Gruzijos kariuomenė užpuolė Pietų Osetiją. „Tada agresoriui kelią pastojo Rusijos taikdariai, tarp kurių buvo ir jūsų tarnybos draugai. Labai sudėtingomis, dramatiškomis dienomis jie garbingai įvykdė savo pareigą, kai kurie jų – savo gyvybės kaina.“ 76 karius apdovanojo ordinais ir medaliais.
Andrėjus Ilarionovas. A.Ilarionovas buvo Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas, po to – Kato instituto Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas.
Kruopštus visokių paslaptingų istorijų narpliotojas Andrejus Ilarionovas tyrė, kuo nusipelnė du „Aukštutiniame miestelyje“ žuvę kariai, po mirties paskelbti „Rusijos didvyriais“. Vienas buvo GRU 10-os specialiosios paskirties brigados 107-o būrio žvalgas-minuotojas (diversantas). Rugpjūčio 8-ąją „koregavo taikdarių snaiperių ugnį“. Buvo sužeistas, tačiau pats sutvarstė žaizdą ir, kentėdamas skausmą, šaudė toliau, „asmeniškai sunaikino“ keturis Gruzijos karius, uždengė savo kūnu draugą ir, galiausiai, netekdamas jėgų, iš granatsvaidžio pamušė pro miestelio vartus įsilaužusį tanką… Antras apdovanotasis po mirties – „tikras taikdarys“, žvalgas. Bataliono vadas vėliau pasakos, kad sprogusio tanko sviedinio skeveldra jį sužeidė, o bėgusį įkandin leitenantą – užmušė, tačiau karo gydytojas iš karto neabejodamas nustatė: kaklą perskrodė kulka. Ir atskrieti jį galėjo tik iš aukštesnės vietos, o ne per tvorą, supančią miestelį. Greičiausiai, snaiperis šovė iš kareivinių pusės.
Andrejus Ilarionovas, ištyręs visus tuos dienos įvykių liudininkų parodymus, jų filmuotus vaizdus (ir tą, parodytąjį filme „Išgelbėti bet kokia kaina“), padarė išvadą: tankai nebuvo atropoję iki miestelio ir pėstininkai tą rytą taikdarių nepuolė. Iš vaizdo įrašų galima spręsti šaudant iš kareivinių pusės ir į kareivines, tačiau kulkos lekia tolokai nuo taikdarių, jie nusiteikę anaiptol ne karingai ir labiausiai jiems tuo metu rūpi: kas šaudo iš kareivinių? Juk tai – atsakomosios ugnies provokavimas!
Snaiperio kulka tada sužeidė ir dar vieną taikdarį. Kas į juos šaudė?
