Gintaras Visockas. Kodėl turime teisę nerimauti?


Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Džiugu, jog Lietuvoje rengiamos būtent tokios paskaitos. Omenyje turiu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotą atvirų pamokų ciklą, skirtą Lietuvos mokinius supažindinti su Ukrainos istorija, didvyrišku Ukrainos pasipriešinimu, Rusijos dezinformacija. Lietuvai būtina žinoti, kuo mus nori įtikinti Rusija, kaip privalome elgtis, kad netaptume akli Kremliaus propagandistai.

Lietuviškoji analizė

Teisingai elgiasi ir Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai, kruopščiai fiksuojantys unikalius atvejus, turinčius priešiškos informacinės veiklos bruožų. 

Kaip nurodoma Lietuvos kariuomenės pranešime, atsižvelgiant į neigiamos informacinės veiklos intensyvumą, periodiškumą ir turinį, pagrindiniai taikiniai buvo NATO, Lietuvos narystė Aljanse ir mūsų valstybės užsienio politika.

Analizė – rimtas reikalas. Slaptai.lt foto

Nieko keisto. Vyraujantis melagingas naratyvas – NATO kursto ir ginkluoja Ukrainą karui su Rusija. Kita tema – aktyviai skleistas priešiškas pasakojimas dėl spartaus NATO pajėgumų didinimo Baltijos šalių regione: nors NATO prisistato kaip gynybinis aljansas, tačiau, pasinaudodamas buvusiomis „sovietinėmis respublikomis“, neva palaipsniui mėgina „pasmaugti“ Rusiją, kuri tik ginasi, o ne puola. Tarp melagienų populiaraus būta tvirtinimo, esą NATO skėtis negarantuoja nė vienos Aljanso narės saugumo (Vakarų pažadai ir pasirašytos sutartys nevertos „nė dolerio“). O Rytų Europos valstybės, manančios, kad jos, kitaip nei Kyjivas, yra visateisės NATO narės, „ateinančiais metais sulauks labai didelės ir nemalonios staigmenos“.

Turime teisę nerimauti

Tiek Švietimo ir mokslo ministerija, tiek Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas atlieka reikalingą, svarbų darbą. Tačiau Mėnulis turi dvi puses. Šviesiąją ir tamsiąją. Kodėl bijoma pažvelgti į blogąją pusę?

Toje blogojoje pusėje susikaupė daug klausimų. Kas į juos atvirai, sąžiningai atsakys? Pavyzdžiui, kokiam naratyvui vis tik priskiriamas 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas, kuomet JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai raštiškai pažadėjo rūpintis Ukrainos teritoriniu vientisumu? JAV ir Didžioji Britanija (apie Rusijos pažadus neverta aušinti burnos – patalogiški melagiai ir sukčiai) raštiškai įsipareigojo saugoti Ukrainą, bet jos nesaugojo nei tuo metu, kai iš Ukrainos buvo atimtas Krymas, nei tuomet, kai Kremlius atplėšė dalį Donecko ir Luhansko teritorijų. Dabar, 2022-aisiais, kai Ukraina puolama iš visų pusių, vėl keista reakcija: nei Vašingtonas, nei Londonas nedrįsta uždaryti Ukrainos oro erdvės Rusijos karo lėktuvams, net bijoma Ukrainai perduoti kelias dešimtis sovietinių naikintuvų.

Džo Baideno ir Vladimiro Putino akistata. Youtube.com

Antra, kokiam naratyvui mūsų analitikai prisikiria JAV prezidento Joe Bideno patikinimus, esą amerikiečių kariai negins Ukrainos, nes ji nepriklauso NATO aljansui, o štai Baltijos šalis amerikiečių kariuomenė gins ginklu. Bet juk Kuveitas, Vietnamas ir Afganistanas taip pat nepriklausė NATO aljansui, tačiau Vašingtonas pasiuntė amerikiečių karius ginti šias šalis. Be to, ar Joe Bideno patikinimai, jog Vašingtonas tikrai nesiųs savo karių į Ukrainą, nes bijoma Trečiojo pasaulinio karo, neskatina Vladimiro Putino dar žiauriau, dar bjauriau pulti Ukrainos? 

J. Bideno ir V. Putino susitikimas. EPA-ELTA nuotr.

Trečia, kodėl bijome lyginti Rusijos ir NATO bei Europos Sąjungos narių pareiškimus dėl Ukrainos vakarietiškų perspektyvų? Panašumų – daug. Rusija triūbija, jog Ukrainai draudžiama siekti NATO ir ES narystės, Berlynas ir Paryžius teisinasi, esą Ukraina turinti teisę tapti šių organizacijų nare, bet tai esą įvyks labai labai negreit. Ką vokiečių ir prancūzų politikai šitaip bando pasakyti? Kol Ukraina neturės Maskvos palaiminimo, tol derybas dėl narysčių NATO ir ES struktūrose vilkinsime iki begalybės, nes mes paniškai bijome V.Putino, tik nenorime prisipažinti biją Kremliaus kaip Velnias – kryžiaus?

Susiklosčius šioms aplinkybėms lietuviai, mano supratimu, turi ne tik teisę, bet net prievolę nerimauti.

Sutinku, perprasti užsienio politiką – sudėtinga. Blefuojama, meluojama, pažadama, išduodama. Retsykiais tyčia klaidinamas priešas, kartais – netyčia. Keičiasi interesai, draugai tampa mirtinais priešais, priešai tampa sąjungininkais. Neatmetu galimybės, jog Džo Baidenas elgiasi itin išmintingai. Bet jo nuolatiniai priminimai, esą amerikiečių karių tikrų tikriausiai nebus Ukrainoje, – labai bloga žinia besiginančiai Ukrainai ir labai puiki informacija agresyviai besielgiančiam Kremliui.

Karo nusikaltėliui – aukščiausias Lietuvos apdovanojimas

Dabar imkime keletą lietuviškų pavyzdžių, kaip nederėjo elgtis mums, lietuviams. Tikriausiai visi, kurie skaito mano asmeninius pastebėjimus, žino, jog esu geros nuomonės apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę, mat ji kadaise atvirai pavadino V.Putiną nusikaltėliu, o dabar – kritikuoja Vakarus dėl per mažos paramos Ukrainai.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau D.Grybauskaitė yra žengusi, deja, vieną labai bjaurų žingsnį. Tai nutiko 2012-ųjų metų pabaigoje. Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi ji apdovanojo Rusijos prezidentą Borisą Jelciną (po mirties). Borisui Jelcinui skirtas valstybinis apdovanojimas buvo įteiktas jo našlei Nainai Jelcinai. Už B.Jelcino asmeninį indėlį įtvirtinant Lietuvos valstybingumą ir plėtojant Lietuvos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinius santykius.

Taip, B.Jelcinas buvo palankus Lietuvai. Bet jei Lietuva – padori valstybė, ar mes turėjome teisę apdovanoti šį Rusijos vadovą net menkučiu ženkliuku? Juk jis – karo nusikaltėlis. Jis, būtent jis, 1994-aisiais pradėjo nusikalstamą karą prieš mažytę Čečėniją. Jo vadovaujama kariauna Čečėnijoje elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi jo statytinio V.Putino kariniai galvažudžiai Ukrainoje. Džiaugdamasi dėl B.Jelcino laikysenos 1991-ųjų sausį Lietuva vis tik privalėjo žvelgti plačiau. Tai kas, kad B.Jelcinas keletą metų buvo Lietuvai palankus. Svarbu, kad jis vėliau, 1994-aisiais pradėdamas karą prieš čečėnus, tapo tikru karo nusikaltėliu.

Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui

Kita tema – Medininkų žudynių byla, kuomet Lietuvos teismuose buvo teisiamas Rygos omonininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas. Šia byla domėjausi ištisus trejetą metų, esu ją skersai išilgai išanalizavęs. Tuometinėse savo publikacijose teigiau, jog negalima toms žudynėms primesti nei nusikaltimų žmoniškumui, nei karo nusikaltimų. Kad ir kaip būtų gaila Medininkų poste nužudytų mūsų pareigūnų, kad ir koks niekšiškas buvo naktinis užpuolimas, savo tekstuose perspėdavau, kaip tuomet vadinsime nusikaltimus, kai žudys šimtus ir net tūkstančius civilių? Į mane tuomet žiūrėjo kaip į nesusipratėlį, kaip į Rusijos propagandistą ar net Rusijos agentą.

Šiandien norėčiau paklausti mane Rusijos agentu vadinusiųjų: ar net dabar, matydami karo baisumus Ukrainoje, tebetvirtinate, jog tarp Medininkų žudynių ir karo Ukrainoje galima brėžti lygybės ženklą?

Nesuprantamas pataikavimas

Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Trečioji tema – sveiku protu nesupratamas Lietuvos pataikavimas Armėnijai. Štai Elta skelbia, jog Prezidentas Gitanas Nausėda ką tik pasveikino naująjį Armėnijos Respublikos prezidentą Vahagną Khachaturyaną. Pažymėjęs, kad Armėnijos prezidentas pradeda eiti pareigas nepaprastai sudėtingu Europai ir visam pasauliui laikotarpiu, kuomet Ukraina patiria karinę Rusijos agresiją, šalies vadovas palinkėjo kolegai sėkmės ir ryžto vedant savo šalį demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms keliu.

Mūsų šalies vadovas taip pat išreiškė įsitikinimą, kad glaudesnis Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas ne tik prisidės prie gerovės Armėnijos žmonėms kūrimo, bet ir padės vystyti dvišalį dialogą.

Jerevane – prorusiškas mitingas

Suprantu, toks diplomatinis etiketas. Negalima nepasveikinti naujojo prezidento. Tačiau vos ne tą pačią dieną prie Rusijos ambasados Jerevane pastato (kovo 14-ąją) buvo surengtas mitingas, kurio dalyviai palaikė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.

Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas

Susirinkę vyrai, jų būta per 200, pareiškė pasiruošę kovoti prieš Ukrainą rusų kariuomenės gretose. Susirinkusieji šūkavo, kad Rusija – strateginė Armėnijos partnerė, kad armėnai palaiko Kremlių, kad trokšta kuo greičiau išvykti į frontą.

Mitinguotojai rankose laikė Rusijos ir Armėnijos vėliavas. Jie taip pat įteikė laišką Rusijos ambasados darbuotojams. Laišką pasirašiusieji reikalavo, kad Maskva juos kuo greičiau išsiųstų į Ukrainą kariauti prieš ukrainiečius.

Tai – Sputnik Armenia informacija. Žinių, jog prie Rusijos ambasados Jerevane būtų rengiamas antirusiškas mitingas, kurio dalyviai smerktų Rusijos agresiją prieš Ukrainą, – neteko girdėti. Neteko girdėti ir žinių, jog armėnai būtų surengę protesto akciją prie Rusijos karinės bazės Giumri mieste.

Tad Prezidento G.Nausėdos pasakėlės apie „glaudesnį Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą“ šiandien atrodo tarsi nesusipratimas. Juolab kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, užuot taręsis dėl taikos Pietų Kaukaze tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilchamu Alijevu, vėl važinėja į Paryžių pas Emmanuelį Macroną kaulyti paramos. Kas dėsninga: Armėnijos premjeras dar nespėjo parskristi iš Paryžiaus, o armėnų separatistai jau apšaudė azerbaidžaniečių karius Karabache (2020-ųjų rudenį azerbaidžaniečiai susigrąžino ne visas jiems pagal tarptautinę teisę priklausančias Karabacho teritorijas).

Onikas Kardašas. Armėnų kilmės intelektualas

Sudėjus viską į krūvą turime liūdną paveikslą: viena vertus, G.Nausėda visur ir visada kritikavo Kremlių dėl agresyvių veiksmų Ukrainoje, tačiau tas pats G.Nausėda koketuoja su Rusijos sąjungininke – bent šiuo metu rankomis ir kojomis Kremlių palaikančia Armėnija. Ir nė vieno lietuviško perspėjimo, esą Armėnija vis tik privalanti pasitraukti iš visų Azerbaidžanui priklausančių Karabacho žemių. Nė vieno lietuviško apgailestavimo, jog armėnų separatistai, nepatenkinti Azerbaidžano pergalėmis 2020-ųjų rudenį, vėl eskaluoja karą.

Prezidento G.Nausėdos patarėjams siūlau susirasti armėnų kilmės intelektualo Oniko Kardašo knygas, peržiūrėti jo skelbtus videointerviu, ką jis pamatė, atvykęs į armėnų separatistų valdytą Karabachą. Ogi išniekintas mečetes, išraustas musulmonų kapines, sunaikintus azerbaidžaniečių istorijos, kultūros paminklus. Jis, būdamas armėnas, negalėjo gyventi tarp separatistų armėnų. Jis baisėjosi jų pasakojimais, kaip dašnakai tyčiojosi iš vietinių azerbaidžaniečių.

Šiandien – tiek pastebėjimų.

2022.03.15; 08:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.