Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka nusipelnė pikčiausių priekaištų. Taip, kaip jis šeimininkauja savo šalyje, – netoleruotina, neleistina. Griežčiausių pasmerkimų vertas ir Vladimiras Putinas, kam, naudodamasis įtampa, prievartauja Baltarusiją tapti Rusijos Federacijos provincija.

Kodėl pamiršta KSSO?

Tačiau nesuprantu, kodėl žiniasklaidoje vengiama net užsiminti, jog, žvelgiant biurokratiškai, Rusija turi teisę kištis į Baltarusijos vidaus reikalus. Mūsų politikai bei politikos apžvalgininkai nenori nė minėti svarbios aplinkybės: tiek Baltarusija, tiek Rusija priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). O tai – kažkas panašaus į NATO aljansą, tik – iš kitos pusės. KSSO gretose dar – Armėnija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas (kadaise prisijungęs buvo ir Azerbaidžanas, bet oficialusis Baku 1999-aisiais pasitraukė). Žvelgiant teoriškai, formaliai, reguliuoti Baltarusijos reikalus galėtų net ir armėnai, kazachai, kirgizai, tadžikai. Juk Minskas – jų partneris. Jei partneris prašo pagalbos – kodėl nepasistengus, kodėl neįsiteikus?

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Žinoma, pirmuoju smuiku Kolektyvinio saugumo organizacijoje griežia Rusija. Be jos palaiminimo niekas nežengs žingsnio nei pirmyn, nei atgal. Tačiau kai prie Lietuvos sienos A.Lukašenka rengia bendras su Rusija karines pratybas, negalime atmesti teorinės grėsmės, jog žvanginti ginklais prie mūsų sienų gali būti kviečiami ir kiti KSSO atstovai. Kad paslėptų rusiškąjį pėdsaką. Siekdamas sumėtyti pėdas V.Putinas galįs ne visur siųsti savo kareivius. Įsivaizduokime, jog trokšdamas supainioti Vakarus, Baltarusijon prie Lietuvos sienos Kremlius slapta permeta kazachų ar kirgizų karius. Manote, jog Kazachstanas ir Kirgistanas pasipriešintų tokiam sumanymui, jei Kremlius vis tik rimtai spustelėtų? Tada Lietuva teoriškai būtų priversta piktai ginčytis ir su labai toli nuo mūsų esančiomis šalimis, ne vien su šiandienine Baltarusijos valdžia.

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Toks scenarijus – mažai tikėtinas. Tačiau ar galime atmesti jį kaip visiškai neįmanomą? Juolab kad A.Lukašenka grasina: „Tie, kurie visa tai koordinuoja, sėdi užsienyje, kaimyninėse šalyse. Būtent juos noriu perspėti: tai ne tik mūsų siena. Tai yra Sąjunginės valstybės (Baltarusijos su Rusija) siena ir KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos) siena. Ir atsakas bus atitinkamas: Baltarusijos piktnaudžiautojams neatiduosiu“.

KSSO gretose nėra absoliučios vienybės. Prisiminkime, kaip Armėnija dar visai neseniai priekaištavo Baltarusijai, kodėl ši nepalaiko oficialiojo Jerevano pastangų įteisinti Kalnų Karabacho okupaciją. A.Lukašenka tąsyk tvirtai laikėsi tarptautinių nuostatų, jog Kalnų Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Tačiau dėl tokio požiūrį A.Lukašenka iš Jerevano sulaukė grasinimų, girdi, Baltarusija privalanti teritoriniuose ginčuose visuomet palaikyti Armėniją. Taip elgtis Baltarusiją neva įpareigoja KSSO nuostatos.

Kur dėti prorusišką Prancūzijos prezidentą?

Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Tik tai, jog KSSO nėra vieninga, – maža paguoda. Mat ir Europos Sąjunga bei NATO nėra itin vieningos organizacijos. Štai Rytų Europos ir karinis ekspertas, analitinio centro „European Council on Foreign Relations“ vyresnysis mokslinis bendradarbis Gustavas C. Gresselis portalui delfi.lt yra pareiškęs, jog Prancūzijos, vienos didžiausių ir galingiausių valstybių tiek ES, tiek NATO struktūrose, prezidentas Emanuelis Macronas yra … labai prorusiškas. O tai reiškia, kad Prancūzija priekaištaus valdžioje dar penketą metų išsilaikyti siekiančiam A.Lukašenkai tik tuo atveju, jei A.Lukašenką nuversti pageidaus ir Kremlius. O jei A.Lukašenka sutiks Baltarusiją prijungti prie Rusijos, tiksliau tariant, jei Kremlių tenkins sukalbamesniu tapęs A.Lukašenka, Paryžius taip pat elgsis santūriai.

Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Analizuodamas lietuviškoje spaudoje pasirodančius komentarus pasigendu aiškesnių pasakojimų, kaip Rusija kišosi ir į Armėnijos vidaus reikalus, kai neva korupcijoje iki kaklo paskendusį Seržą Sargsianą keitė neva sąžiningas demokratas Nikolas Pašinianas. Skirtumas tarp to, kaip V.Putinas reguliavo įvykius Armėnijoje ir Baltarusijoje, – tik vienas. Įtariama, jog valdžios pasikeitimus Jerevane ponas V.Putinas laimino todėl, kad buvo užsitikrinęs N.Pašiniano lojalumą. Arba žinojo turįs svertų naująjį premjerą išlaikyti savo įtakos zonoje. Vaizdžiai tariant, N.Pašinianas rinkimus Armėnijoje laimėjo tik todėl, kad taip norėjo V.Putinas.

Baltarusijoje bent šiuo metu kiek kitaip – V.Putinas nenorįs mainyti A.Lukašenkos. Nors V.Putinui, žinoma, nusispjauti, kokia Baltarusijos prezidento pavardė, – svarbiausia, kad šis besąlygiškai klausytų jo komandų. Svarbiausia, kad sutiktų prie Rusijos prišlieti Baltarusiją.

Tad pačiu blogiausiu atveju, žvelgiant teoriškai, prie Lietuvos sienų Baltarusijoje gali sušmėžuoti ne tik rusų, bet ir armėnų, kirgizų, tadžikų, kazachų specialiųjų pajėgų kariai. Sužaidęs šią rokiruotę V.Putinas bent jau sumažintų jam svaidomus priekaištus. Kam visą atsakomybę versti rusų kariams, jei išskaidyti ją galima į keletą skirtingų segmentų?! Rimto politinio – karinio incidento atveju demokratines permainas Baltarusijoje palaikančioms jėgoms tektų bylinėtis su visa KSSO.

Karinis konfliktas – įmanomas

Mes visi norime tikėti, jog karinis konfliktas dėl Baltarusijos – mažai tikėtinas. Bet štai dienraštis „Washington Post“, vienas iš įtakingiausių Amerikos dienraščių, paskelbė Leono Arono straipsnį, kuriame sovietologas įrodinėja, esą Kremlius galįs pasinaudoti baltarusiška krize. Tai reiškia, kad V.Putinas savo karius galįs mesti ne tik Baltarusijai okupuoti „skersai – išilgai“, bet ir į Lietuvą, siekiant sukelti rimtą sumaištį. Be abejo, karinė intervencija tebūtų lokali, rusų tankai tikrai nežlegėtų Vilniaus link. Jie okupuotų vos kelių kilometrų ilgio Lietuvos teritorijos ruožą. Įsiveržimas būtų simbolinis. Tačiau Maskva isteriškai meluotų, esą tokiu kariniu žygiu siekta apsiginti – užkirsti kelią NATO agresijai.

Kam Kremliui reikalinga tokia avantiūra? V.Putinas dar sykį patikrintų, kokia tikroji NATO vienybė.

Todėl L. Aronas siūlo rengti skubų NATO aukščiausio lygio susitikimą. Labai protingas sumanymas, jeigu tame posėdyje dar kartą bus pareikšta absoliuti parama, jei bus nuspręsta kuo greičiau Lietuvos sienos su Baltarusija dislokuoti rimtas NATO karines pajėgas.

Tvirtas NATO kumštis pasienyje su Baltarusija reikalingas dar ir dėl to, kad galimoms Kremliaus provokacijoms nepritartų V.Putino sąjungininkai iš KSSO.

Pataikavimas Kremliaus kišenėje sėdinčiai Armėnijai

Na, Armėnijos mes neturėtume bijoti. Kalbant ironiškai, Lietuva pildo visas Jerevano užgaidas. Nesusipažinusi su istoriniais archyvais, Seime pripažino 1905-uosius buvus „armėnų tautos genocidu“. Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose leido pastatyti „armėnų tautos genocidą“ neva menančius chačkarus.

Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė Vilniuje buvo priėmusi Kremliui pavaldaus N.Pašiniano žmoną.

Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai skrido oficialaus vizito į Armėniją. Vienintelis šio skrydžio tikslas buvo įduoti Jerevanui į rankas pretekstą tvirtinti, esą Lietuva labiau palaikanti Armėniją nei Azerbaidžaną.

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus ELTA) nuotr.

Kai nuo Kremliaus užgaidų visiškai priklausomas N.Pašinianas (Armėnijoje dislokuota Rusijos kartinė bazė) susirgo COVID-19 virusu, Lietuvos prezidentas G.Nausėda twiterio pagalba jam siuntė „linkėjimus kuo greičiau pasveikti“.

Į Armėniją neseniai skrido Lietuvos karo medikai – kad padėtų šiai valstybei kovoti su siautėjančiu koronavirusu; Lietuvos pirmoji ponia dar į lėktuvą įdėjo vaikiškų žaisliukų.

Kai Lietuvos Mokslų akademijoje diskutuoti dėl 1905-ųjų įvykių panoro Armėnijos ir Turkijos diplomatai, šios mokslo įstaigos vadovybė įsileido tik Armėnijos ambasadorių.

Lietuvos spaudoje apie armėniškąją mafiją, korupciją, nelegalią prekybą ginklais nerasite rimtų analitinių straipsnių. Viską, na, beveik viską, kas negero nutinka Armėijoje, didžioji Lietuvos žiniasklaida nutyli. O štai jei kas nors nederamo nutiks Turkijoje arba Azerbaidžane, bus rašoma išsamiai, plačiai, ne vieną sykį.

Žodžiu, Armėnija mums turėti jausti dėkingumą…

Garbės žodis

Tačiau ar protinga pasitikėti kiekvienu Armėnijos premjero N.Pašiniano garbės žodžiu? Štai prieš dešimt metų žiniasklaidoje jis koneveikė Baltarusijos prezideną A.Lukašenką, vadindamas jį diktatoriumi, baltarusių tautos engėju. Tai nutiko vos prieš keletą metų, kai N.Pašinianas dar dirbo opoziciniame leidinyje, o A.Lukašenka siekė būti perrinktas prezidentu. Dabar, 2020-aisiais, N.Pašinianas buvo vienas iš pirmųjų, kurie sveikino A.Lukašenką su pergale rinkimuose…

Karo stovykloje. Vytauto Visocko nuotr.

Tad ar mes tikri, jog, ilgiems dešimtmečiams į savo teritoriją įsileidęs rusišką karinę bazę ir tvirtai įsitvirtinęs prorusiškoje Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje oficialusis Jerevanas sugebės atsispirti Kremliaus politinams – kariniams įsakymams?

Galų gale ką mes žinome apie tikruosius Kazachstano, Kirgistano, Tadžikistano vadovų nusiteikimus?

Lietuvai tai turėtų rūpėti Lietuvai.

2020.08.31; 05:00

Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuviams praeities didybę –Vytauto Didžiojo laikus ir žygius iki Juodosios jūros – primena žemaitukai, kurie buvo žinomi jau VI-VII a. Kunigaikščių Oginskių XIX a. pastangomis atgaivinta nacionalinė veislė saugoma valstybės.

Azerbaidžaniečiai didžiuojasi nacionaliniu simboliu – Karabacho veislės žirgais. Pasak senovės tiurkų legendos, jie į žemę nužengė su saulės spinduliais: suprask, buvo siųsti Dievo, o kita vertus, sąsaja su saule paaiškina auksinę kailio spalvą. Tačiau tikrovė kartais pranoksta senovines legendas.

Nacionalinė veislė – tautos tapatybės dalis

Mūsų laikais arklių skaičius mažėja – antai 2019-ųjų pradžioje Lietuvoje jų iš viso buvo registruota apie 15 tūkst. (iš jų veislinių apie pusė), kai dar 2015-aisiais buvo daugiau nei 18 tūkst. Tačiau arklininkystei išnykimas negresia. Arkliai tarnauja pramogai bei sportui, o augintojams tai verslas ir pomėgis viename.

Tautos atmintyje dar gyvas požiūris į arklį kaip žmogaus draugą, apie ką pasakoja pasakos, dainos, primena istoriniu požiūriu nesena lietuvio kario ir artojo praeitis. Neatsitiktinai arklys pavaizduotas tautos herbe. Tai tautos identiteto, savasties dalis. Iki šiol Lietuvoje svetima ir nepriimtina Azijos šalyse paplitusi tradicija arklieną vartoti maistui.

Turime net keturias nacionalines veisles: žemaitukų (dviejų genotipų), Lietuvos sunkiųjų, trakėnų senojo genotipo, o pati jauniausia, oficialiai pripažinta 2017 m., yra Lietuvos jojamųjų žirgų veislė.

Pati seniausia yra žemaitukų veislė. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija ją pripažino saugotina ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Veislės išsaugojimu rūpinasi Žemaitukų arklių augintojų asociacija, Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centras. Valstybė teikia paramą nykstančios veislės išsaugojimui: žemaitukų populiacijoje mažiau nei 800 (sudaro dešimtadalį visų veislinių arklių), o stambiųjų žemaitukų – apie 500 individų (apie 8 proc. visų veislinių arklių).

Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje. 2017-ieji. Slaptai.lt nuotr.
Arklys – vienas gražiausių gyvūnų pasaulyje. Slaptai.lt nuotr.

Veislės vardą galima sieti su žemaičiams būdingu būdo bruožu – užsispyrimu, ištverme. Tuo buvo įsitikinta ir mūsų laikais: minint Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų grupė raitelių 2010-ųjų rudenį surengė žygį žemaitukais iki Juodosios jūros. Per 40 dienų su šiais ištvermingais neaukšto ūgio žirgais buvo aplankyta daugiau nei dvidešimt Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinių objektų. Apie tai išleista knyga, sukurtas filmas, kuris buvo demonstruotas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, kitur.

Tačiau pirmiausia žemaitukų veislės vardas nurodo etninį regioną, kuriame buvo sukurta – Žemaitija. Tai savitas kraštas su savo tarme, istorija bei papročiais. Nepriklausomoje Lietuvoje žemaitiškumo patriotai netgi įsteigė Žemaičio pasą. Priklausomybę etniniam regionui patvirtinantį dokumentą įsigijo daugiau nei trys tūkstančiai Žemaitijos patriotų. Savitumas padeda populiarinti turtingą kraštą, pritraukia daugiau turistų.

Žemaitija yra vienas labiausiai lietuviškų regionų. Sudėtinga būtų net įsivaizduoti situaciją, kad kam nors šautų į galvą mintis jį atplėšti nuo Lietuvos ir tvirtintų, jog visa, kas yra tose teritorijose sukurta, nėra Lietuvos paveldas.

Karabachai – kas jie?

Mūsų šalies arklių veisėjams ši Azerbaidžano veislė, sukurta Kalnų Karabacho regione, yra nežinoma. Kaip ir lietuviams žemaitukai, azerbaidžaniečiams tai nacionalinis šalies simbolis. Veislė reta– populiacijoje mažiau nei tūkstantis grynakraujų arklių.

Įdomu, kad Lietuvoje vis dėlto turime vieną Karabachą! Tokiu vardu įregistruotas 2008 m. gimęs Lietuvos jojamasis. Tiesa, su tikraisiais karabachais jis nieko bendra neturi, tik vardą.

Karabacho žirgai

Karabachai yra aborigeninė rytietiško tipo veislė, nepakeičiama kalnuotose vietovėse bei karo žygiuose. Tyrėjai tvirtina, jog ji yra seniausia Azijoje ir Kaukaze, siekia netgi Manos karalystės (X–VII a. pr.m.e., dab. Vakarų Azerbaidžano teritorijoje) ir vėlesnių valstybių, kurios buvo Azerbaidžano pirmtakės, laikus.

Kaukaze ir už jos ribų garsėję arkliai buvo Rusijos imperijos kariuomenės priešakinėse kavalerijos linijose 1812 m. mūšiuose su Napoleono armija, per 1826 m. Rusijos ir Irano karą, taip pat Pirmąjį pasaulinį karą.

Jie greiti ir vikrūs, kalnų sąlygomis per valandą įveikia iki 10 km, o rekordinis veržlumas – 1 km per minutę ir 9 sekundes (2004 m. rekordas). Kalnuotoje vietovėje jie nepralenkiami. Atsargūs, kartu ir drąsūs, paklusnūs ir atsidavę šeimininkui, nepailstantys ilguose žygiuose. Tai dar ne visas gerųjų savybių sąrašas. O kur dar išvaizda – palyginti neaukšti (aukštis ties gogu iki 150 cm), raumeningi, gilios plačios krūtinės, tvirtų kojų, grakštūs, išdidžios laikysenos. Ne veltui tautosakoje lyginami su gazelėmis, džeiranais!

Unikalus išskirtinis bruožas yra auksinė kailio spalva. Yra ir kitų spalvų: bėrų, kaštoninių, būna tamsiai pilkų ar pilkų obuolmušų, kitokio plauko arklių.

Sakoma, kad senovės tiurkai gimdavo ant arklio, ant jo visą gyvenimą praleisdavo, balne ir mirdavo. Taigi nė kiek neperdėtas posakis, kad geras žirgas yra vertas aukso. Raitelis savo arkliu rūpindavosi labiau nei savimi, esą žygyje žirgą lepindavo ne žole, o razinomis.

Laiko dulkes nupūtus

Moksliniai tyrimai padeda labiau suprasti dalykus, jų priežastis. Senos arklininkystės tradicijos kužda, kad būtent tuose kraštuose yra vienas iš gyvulininkystės vystymosi centrų.

Archeologiniai tyrimai Mugano lygumoje, kuri yra Karabacho vakaruose, Arakso ir Kurano upių slėnyje, atskleidžia įdomių dalykų. Čia buvusioje senovinėje gyvenvietėje, pavadintoje Alikomektepu, rasti 6-7  tūkst. metų senumo arklių kaulai! Ši teritorija buvo viena iš tų, kuriose anksčiausiai žmonijos istorijoje prijaukintas arklys.

Dėl to, kada buvo prijaukintas laukinis arklys, yra kelios teorijos. Pagal ankstesnę versiją, tai buvo dabartinio Kazachstano teritorija, o pagal naujausius tyrimus, patvirtintus DNR tyrimais, seniausia žinoma naminio arklio palaikų radavietė yra dabartinės Baškirijos teritorijoje, tyrimai patvirtino amžių – VII-VI tūkst. m. pr. m. e. Mokslininkai sutaria, kad Eurazijos stepėse naminis arklys prijaukintas gerokai anksčiau nei pateko į pietines teritorijas. II tūkst. m. pr. m. e. lūžis, lėmęs žmonijos pažangą, jau buvo visur įvykęs.

Alikomektepo gyvenvietė nėra vienintelė, kurioje aptikta priešistorinės arklininkystės Azerbaidžane įrodymų…

Vėlesni amžiai pasakoja apie tai, kad žmogus į arklį žvelgė su pagarba, jis tapo netgi tam tikru kulto objektu. Tai patvirtina pilkapių tyrimai. Azerbaidžaniečių protėviai oguzai– tiurkų gentys, iki IX a. gyvenusios Centrinės Azijos ir Mongolijos stepėse – ant kapo statydavo arklio iškamšą, taip nusilenkdami gyvūnui, nuo kurio daug priklausė žmogaus gerovė.

Karabacho žirgai – pašto ženkluose

Ilgainiui paplito senovinius oguzų laidojimo papročius primenančios iki mūsų dienų išlikusios zoomorfinės akmeninės antkapinės skulptūros. Jos aptinkamos Pietų Kaukaze, Rytų Turkijoje, Irano šiaurėje.

Arklį, aviną, kartais kitokį gyvūną vaizduojančios figūros ganėtinai didelio dydžio, kai kurios ant pjedestalo. Jos stilizuotos, yra ir meniškų, dažnai su arabiškais užrašais, reljefiniais buitinių scenų vaizdais. Daugiausia tokių išlikusių antkapinių paminklų datuojama XIII-XIX a.

Arklio skulptūros buvo statomos ypač pagerbiant kovos lauke žuvusius karius. Figūros vaizduojamos pabalnotos, ant tokių paminklų buvo iškalami ne tik užrašai, bet ir velionio ginklai – lankas, strėlės, kardas, skydas, dėtuvė ir kt.

Zoomorfinių skulptūrų ištakos siekia laikus iki islamo (VII a. pr.m.e.). VIII a. dabartinio Azerbaidžano teritorijas užkariavus arabams, vaizduoti gyvas būtybes buvo uždrausta. Vis dėlto laidojimo tradicija nebuvo pamiršta. Įpusėjus IX a., kai arabų viešpatavimas susilpnėjo, šariato draudimai pamažu buvo įveikti, liaudies kūryboje vėl atgijo gyvūnų vaizdavimas.

Arklys iki nesenų laikų buvo neatsiejamas nuo buities, pagrindinė susiekimo priemonė gyventojams, kurie vertėsi klajokline gyvulininkyste. Vasarą avys ganytos kalnų pievose, o žiemai su kaimenėmis grįžtama į žemumas. Arklio motyvas atpažįstamas azerbaidžaniečių kilimų raštuose, ant namų apyvokos daiktų, papuošalų, ginklų. Laikyta, kad šio gyvūno kaukolė turi magiškų savybių, o jo figūrėlė naudota kaip amuletas apsaugai nuo ligų ir piktosios dvasios.

Veislė, išpuoselėta Karabacho chanate

Azerbaidžano teritorijoje veisiamų arklių pavadinimas keitėsi kartu su valstybių virsmu. Nuo viduramžių juos imta vadinti karabachais.

Kavalerija lėmė tiurkų genčių stiprybę jau VI-V a. pr. m. e. Arklininkystė  buvo taip išvystyta, kad kasmet į valdovų arklides patekdavo ne mažiau kaip 20 tūkst. rinktinių arklių.

Dar vienas pašto ženklas, kuriame pavaizduotas Karabacho veislės žirgas

Esama duomenų, kad XV a. tiurkų genčių konfederacinę imperiją Ak-Kojunlu sudaręs valdovas Uzun-Hasan (1423-1478) galėjo surinkti mažiausiai 300 tūkst. raitelių kariuomenę, o prireikus ir dar daugiau.

Karabacho regionas išsiskiria puikiomis sąlygomis arklininkystei – geriausiomis ganyklomis ir sodria žole. Arklių veisimo tradicijos čia sustiprėjo XVII a., tačiau išties suklestėjo XVIII-XIX a., kai įsikūrė Karabacho chanatas, o arklių veislė buvo iš esmės pagerinta. Karabacho chanatas pagarsėjo kaip geriausių Užkaukazėje arklių veisimo centras.

Karabachais jodinėjo bekai ir kunigaikščiai, juos vertino Pietų Kaukaze, Mažojoje Azijoje, Persijoje, Rusijoje. Dažnai jie kaip persiški buvo dovanojami ar tapdavo karo trofėjumi. Iki pat XIX a. pabaigos šie arkliai buvo Kaukazo grožis ir pasididžiavimas. Karabachą turėjo ir paskutinis Rusijos caras Nikolajus.

Karabacho chanatas įsikūrė 1747 m., kai susilpnėjo ir susiskaidė Sefevidų imperija. Panah Ali pasiskelbė nepriklausomu chanu. Arklininkystės centras pradėtas kurti užvaldžius nužudyto Irano valdovo Nadir Šacho žirgyną, veisimui atrinkus geriausią eržilą Maimun.

Aistringas žirgininkas taip pat buvo Panah Ali Chano sūnus Ibrahim Chalilas, kuris chanatą pradėjo valdyti 1761-aisiais. Valdovo arklidėse gausėjo grynakraujų žirgų. Jas papildė ir trofėjai. Taip 1797 m. chanui atiteko Šušoje nužudyto Persijos šacho Aha Mohamedo grynakraujai arkliai, tarp jų vertingas eržilas Harif. Garsėjo ir jo palikuonis Karny-Ertych. Teigiama, kad Karabacho chanas valdė 3-4 tūkst. arklių, tarp kurių vyravo karabachai. Dukart per metus buvo rengiamos lenktynės, o nugalėtojai raiteliai bei žirgai būdavo apdovanojami. Tebrizo ir Teherano turguose chano arkliai turėjo didelę paklausą.

Tačiau su XIX a. pradžia atėjo blogos permainos. 1805 m. Karabacho chanatą aneksavo Rusija. 1806 m. buvo nužudytas Ibrahim-chanas. O jo sūnus Mahdikoli Chanas Džavanširas nebuvo arklių mėgėjas. Geriausius žirgus išdovanojęs patikėtiniams, 1822 m. jis pabėgo į Persiją. Žinia apie Karabacho žirgus jau buvo pasiekusi Europą. Britai taip pat pasinaudojo proga, iš chano įsigijo 60 kumelių.

Karabacho veislės mustangai

Didelė žala regiono arklininkystei padaryta dėl persų antpuolio 1826 m. Vis dėlto veislė išliko, jos laukė dar vienas pakilimas. Prie to daug prisidėjo paskutinio Karabacho chano Mahdikoli duktė Churšidbanu Natavan (1832-1897). Skirtingai nei tėvas, ji puoselėjo arklininkystę, populiarino karabachus. Išsilavinusi, kelias Rytų kalbas mokėjusi moteris organizavo literatūrinį sambūrį ir pati kūrė eiles azerbaidžaniečių bei persų kalbomis. Natavan buvo ištekėjusi už Karabacho chanato valdytojo generolo majoro Chasai-chano Ucmijevo.

Kunigaikštienės Natavan Ucmijevos žirgai buvo demonstruojami tarptautinėse parodose (1867, 1869, 1882), kiekvieną kartą sulaukė aukštų įvertinimų. Eržilas Aljetmiaz 1867 m. žemės ūkio parodoje Maskvoje pelnė auksą.

Puikiais žigais galėjo didžiuotis ne tik Ucsmijevai. XIX a. viduryje arklius augino daugelis Karabacho bekų, laikė po 20-50 kumelių. Neatsitiktinai Šušos miesto herbą papuošė Karabacho arklys – Šušoje buvo netgi vienuolika žirgynų, kuriuose laikyta 250 eržilų ir 1450 kumelių.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje arklininkystė Karabache vėl patyrė nuosmukį. Veislė nebetenkino kavalerijos poreikių, įtakos turėjo prasisėjęs pilietinis karas. Grynaveislius karabachus imta kergti su neveisliniais arkliais, todėl veislė prarado dalį būdingų savybių, arkliai susmulkėjo.

Tačiau ištisus amžius karabachai Kaukaze buvo lyderiai. Jų reikšmė plačiam arealui prilygo anglų grynakraujams Europoje. Karabachai padėjo sukurti kitą Azerbaidžano nacionalinę arklių veislę – delibazo. XIX a. karabachų kraujo įlieta Rusijos Pietų, kai kurių Vakarų Europos (Lenkijos, Prancūzijos, Anglijos), jojamiesiems arkliams.

Teko gelbėti dar kartą

Prie karabachų išsaugojimo teko prisidėti kiekvienai kartai. Po Karabacho chanų ir jų palikuonių arklių veislė buvo gelbėjama dar du kartus: XX a. viduryje ir mūsų laikais. Istorinės aplinkybės iš esmės skyrėsi, vis dėlto abu kartus karabachų išlikimui grėsmė kilo dėl karo veiksmų.

Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių kartų populiacija ir veislės grynumas buvo ypač sumenkęs. Tačiau dar buvo patyrusių arklininkų. Nacionalinis išdidumas skatino imtis atkuriamojo darbo.

Iš rajonų, kur buvo paplitę karabachai, buvo atrinka 60 individų, vėliau atlikta dar viena rūpestinga atranka. Taip 1949 m. iš veislės likučių suformuota banda: 27 labiau tipiškos kumelės ir vienas per stebuklą išlikęs eržilas, vardu Sultan. Žirgynui buvo parinkta vieta Agdamo rajono apylinkėse, ten, kur savo laiku buvo chano žirgynai. Ilgus dešimtmečius kaip tik Agdamas tapo karabachų veisimo centru, o šis arklys – rajono simboliu.

Kryptingas selekcinis darbas, dalyvavimas parodose bei varžybose lėmė, kad apie 1970 m. arklininkystė vėl suklestėjo.

Atkurtos veislės žirgas Zamanas buvo padovanotas Anglijos karalienei Elžbietai II.

Nacionalinis azerbaidžaniečių žaidimas, kuriam reikalingi Karabacho veislės ristūnai

Nutiko taip. Tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas, rengdamasis vizito į Angliją, pamanė, jog geriausia dovana karalienei, kuri garsėjo kaip aistringa jojikė, yra išskirtinis žirgas. Taigi 1956 m. eržilas atkeliavo į karališkąsias arklides. Vėliau jis taip pat buvo naudojamas veislei gerinti ne tik Anglijoje, bet ir Prancūzijoje, Vokietijoje.

Įdomu, kad praėjus 60 metų, minint karalienės Elžbietos 90 metų jubiliejų, Vindzoro rūmuose buvo demonstruojamas Azerbaidžano raitelių su Karabacho veislės žirgais akrobatinis šou.

Karabacho žirgų palikuonių Europoje yra ir daugiau. Sovietų Sąjungos laikais arkliai buvo siunčiami į Maskvą, iš ten toliau į užsienį. Taip 1980 m. aukcione nemažai azerbaidžanietiškų arklių įsigijo pirkėjai iš Vokietijos, Olandijos, Šveicarijos, Italijos, Prancūzijos ir kt.

Tačiau prasidėjus Armėnijos ir Azerbaidžano kariniam konfliktui, kai Kalnų Karabachas buvo okupuotas, dar kartą iškilo pavojus prarasti veislę.

Armėnų ginkluoti vyrai  mėgino užgrobti karabachus. Laimei, nepavyko. Žirgynas buvo sugriautas, tačiau bandą augintojams pavyko išgelbėti. Arkliai buvo paslėpti kitame kaime, vėliau pervaryti į saugią vietą.

Nacionalinei vertybei ir vietinio genofondo pagrindui reikėjo rasti naujus namus.

Pradžioje arkliai buvo įkurdinti Eupalacho rajone, bet paaiškėjo, kad tenykštės gamtos sąlygos jiems nėra tinkamos, dėl to kumelės išsimesdavo. 1994 m. banda buvo perkelta į Agdžabedino rajoną, čia įkurtas valstybinis žirgynas „Karabachų arklininkystės kompleksas“.

Veislės išsaugojimui sukurta teisinė aplinka, suteikta materialinė techninė parama. 2018 m. pastatytas 35,5 ha teritoriją užimantis modernus kompleksas. Atliekami moksliniai tyrimai: žirgynas yra pavaldus Gyvulininkystės mokslinių tyrimų institutui. 

Ilgą laiką įstatymu buvo uždrausta į užsienį parduoti karabachus. Tik 2019 m. liepą pranešta, kad po ilgos pertraukos ryžtamasi vėl padėti ribotą karabachų bei dilbazų eksportą: į Vokietiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją. Per metus planuojama parduoti apie 25 žirgus. Valstybiniame žirgyne 245 Karabacho veislės arkliai.

Azerbaidžane auginama apie 65 tūkst. arklių, iš jų grynakraujai karabachai sudaro apie penktadalį. Jie veisiami dviejuose valstybiniuose bei privačiuose ūkiuose, iš viso yra apie 20 nacionalinę veislę palaikančių įmonių, dalis jų veikia Baku.

Perspėja apie mėginimus klastoti istoriją

Azerbaidžaniečių raitelis

Azerbaidžano autorinių teisių agentūra perspėja apie mėginimus klastoti istoriją ir pretenzijas, reiškiamas į nacionalinį kultūros paveldą – tai, kad Armėnijos masinės informacijos priemonėse skleidžiami klaidinantys samprotavimai apie karabachus.

Pasirodo pranešimų, esą vadinamajame Arcache (okupuota Azerbaidžano Rytinio Karabacho teritorija) tariamai atgaivinta Karabacho jojamųjų arklių veisimo tradicija. Diegiama mintis, jog karabachai yra armėnų arkliai. Armėnija 2005-aisiais išleido pašto ženklą, skirtą Karabacho arkliui. Nesunku atpažinti, kad tai yra tas pats eržilas Aljetmiaz, kuris buvo užaugintas chano dukters Natan ir 1867 m. parodoje įvertintas aukso medaliu. Po plačiai žinoma nuotrauka yra patvirtinantis užrašas, kad tai žirgas Aljetmiaz iš kunigaikštienės Ucmijevos žirgyno.

2020.03.31; 06:00

Pirmojo Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo anūko Aisultano „demaskuojami“ įrašai feisbuke atsirado dėl žmonių, kurie naudojasi jo priklausomybe nuo narkotikų, įtakos. Tai ketvirtadienį pareiškė Kazachstano informacijos ir visuomenės plėtros ministras Daurenas Abajevas, praneša „Interfax“.
 
Televizijos kanalo “Khabar“ laidoje „Atviras dialogas“ jis sakė, jog neetiška cituoti žmogų, kai šis gydosi nuo narkotinės priklausomybės.
 
„Galiu tvirtai pareikšti, kad įrašai, apie kuriuos jūs kalbate, buvo parašyti dėl tam tikrų žmonių manipuliacijų. Liūdna, bet atsirado asmenų, kurie naudojasi Aisultano vardu ir jo būsena“, – teigė D. Abajevas.
 
Anot jo, Aisultanas „ilgą laiką buvo veikiamas psichoaktyvių medžiagų“. Ministras paragino nerinkti reitingo taškų jaunuolio sveikatos sąskaita.
 
Anksčiau Aisultanas Nazarbajevas feisbuke parašė, kad prašo politinio prieglobsčio Didžiojoje Britanijoje. Buvusio Kazachstano prezidento anūkas teigė turįs informacijos „apie plataus masto korupcinius ryšius tarp aukštų Rusijos ir Kazachstano pareigūnų“. Jis taip pat skundėsi, kad šeima daro jam spaudimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.14; 08:30

Aštuoni žmonės žuvo, o dešimtys buvo sužeista per penktadienį kilusias masines muštynes tarp šimtų kaimo gyventojų Pietų Kazachstane, informuoja AFP.
 
Kazachstano prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas šeštadienį surengė skubų pasitarimą ir paskelbė, kad policija ir nacionalinė gvardija kontroliuoja situaciją.
 
Vidaus reikalų ministras Jerlanas Turgumbajevas sakė, kad „dešimtys žmonių buvo sužeista, o aštuoni žuvo“ per susirėmimus Džambulo srityje, prie sienos su Kirgizija.
 
Pasak ministro, neramumų metu buvo apgadinta 30 namų, 15 komercinių pastatų ir 23 automobiliai. Buvo suimti 47 žmonės.
Socialiniuose tinkluose buvo paskelbti vaizdo įrašai, kuriuose matyti kaimo keliu einantys lazdomis ginkluoti jaunuoliai ir abiejose kelio pusėse degantys pastatai.
 
Manoma, kad konfliktas kilo tarp kazachų ir dunganų tautinės mažumos, tačiau Kazachstano valdžia konflikto priežasčių nekomentuoja.
Keleivius nuo Kazachstano-Kirgizijos sienos į Almatos miestą vežiojantis vairuotojas telefonu naujienų agentūrai AFP sakė, kad konflikto epicentre atsidūrusį Masanči kaimą apsupo policijos ir kariuomenės pajėgos, ir dabar ten ramu.
 
Pasak jo, konfliktas kilo po to, kai vyras iš dunganų mažumos užpuolė senyvą kazachą.
 
Dunganų asociacijos vadovas Kusėjus Daurovas naujienų agentūrai „Kaztag“ sakė, kad „penktadienį į Masanči kaimą atvažiavę jauni vyrai padegė daugiau nei 10 namų“. Pasak jo, užpuolikai taip pat šaudė į vietos gyventojus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.06; 11:45

Penktadienį per Kazachstano aviacijos kompanijos „Bek Air“ lėktuvo katastrofą žuvo 14 žmonių. Tai pranešė naujienų agentūra „Tengrinews.kz“, remdamasi Almatos akimato (administracijos) spaudos tarnyba.
 
Į ligonines nugabenti 35 žmonės – 27 suaugusieji, kai kurie iš jų yra labai sunkios būklės, ir aštuoni vaikai. Katastrofos vietoje rasta 14 žuvusiųjų, kai kurie iš jų jau identifikuoti.
 
Aviacijos bendrovės „Bek Air“ lėktuvas „Fokker-100“, turėjęs skristi maršrutu Almata – Nur Sultanas, kildamas prarado aukštį, pramušė betoninį atitvarą ir rėžėsi į dviaukštį pastatą. Iš viso orlaivyje buvo 95 keleiviai ir penki įgulos nariai.
 
Išgyvenusi keleivė žurnalistams sakė, kad lėktuvui kylant ji išgirdo „keistą garsą“. „Pakui buvo keistas garsas – gal variklio, gal dar kažkas. Lėktuvas kreivai skrido. Viskas buvo kaip kine: žmonių aimanos, šauksmai, verksmas. Aš negaliu visko apsakyti, buvo labai baisu“.   
 
Po šios katastrofos „Fokker-100“ skrydžiai laikinai nutraukti. Kaip pranešė naujienų agentūrai „Interfax“ Kazachstano industrijos ir infrastruktūros plėtros ministerijos atstovas Madijaras Uakpajevas, taip pat laikinai, kol bus nustatytos tragedijos priežastys, nutrauktas bendrovės darbas.
 
Šalies prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas pareiškė užuojautą žuvusiųjų šeimoms ir pažadėjo griežtai nubausti katastrofos kaltininkus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.27; 11:00

Kengyro memorialas

Minint 65-erių metų Kengyro sukilimo sukaktį ir ten žuvusius lietuvius, Kengyre atidengtas memorialinis paminklas, o Kazachstano sostinėje Nur Sultane, Kazachstano tautos asamblėjoje, pristatyta paroda „Lietuviai Kengyro sukilime. 1954 m. gegužės 16–birželio 26 d.“.

1954 m. gegužės 16 d. Kengyro ypatingojo režimo lageryje (Kazachstanas) prasidėjo politinių kalinių sukilimas. Sukilėliams pavyko perimti lagerio vadovavimą ir jį išlaikyti daugiau kaip 40 dienų. Išsigandusi sovietų valdžia 1954 m. birželio 26 dieną sukilimo malšinimui pasiuntė specialią vidaus kariuomenę: tankus T-34, 1600 kareivių ir karininkų, tarnybinius šunis, gaisrines mašinas. Sukilimas buvo malšinamas be gailesčio – šimtai žuvusių, sužeistų, suluošintų vyrų ir moterų.

Lageryje kalintys lietuviai buvo aktyvūs sukilimo dalyviai. Šeši lietuviai žuvo: Povilas Seikalis, Vytautas Markevičius, Kazys Rindeika, Kazimieras Šiugždinis, Stasys Daraškevičius ir Balys Leipus. Žiauriausiai tarp lietuvių sužalota partizanų sesuo Vlada Miliūtė: ji pateko po įvažiavusio į moterų zoną tanko vikšrais, jai buvo sutraiškyta dešinė koja ir ranka, sulaužyti šonkauliai, sumušta galva. Po keturių operacijų 1961 m. Vladai Miliūtei pasisekė sugrįžti į Lietuvą.

Monumentą Kengyro sukilėliams lietuviams sudaro keletas elementų, kurių dalis – autentiškos išlikusių vartų, vedusių į lagerio teritoriją, kolonos. Viena jų nuvirtusi, o jos vietą užėmęs Vyčio kryžius, simbolizuojantis nepalaužiamą lietuvių valią priešinantis represijoms. Monumento projekto autorius – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas, architektas Algis Vyšniūnas.

Kengyro memorialas

Parodoje apie Kengyro sukilėlius lietuvius paaiškinama, kas yra ypatingojo režimo lageris, kokie žmonės čia buvo kalinami. Karlagas, Steplagas, Pesčianlagas, Luglagas, Dallagas – ypatingojo režimo lageriai, kuriuose skirtingu laikotarpiu kalinta ne mažiau kaip 20 000 lietuvių – karininkų, mokytojų, dvasininkų, teisininkų, partizanų, ryšininkų, rėmėjų, pogrindinių organizacijų narių.

Toliau parodoje koncentruojamasi į Steplago lagerių grupei priklausiusį Kengyro lagerį, dienomis išdėstyta visa Kengyro sukilimo eiga. Iš pateiktų faktų matyti, kad sukilimas buvo kruopščiai planuojamas. Susikūrusi „Kengyro respublika“ turėjo aiškią organizacinę struktūrą – konspiracinį centrą. Šioje struktūroje lietuvių atstovu buvo teisininkas Juozas Kondratas. Jis fiksavo lagerio administracijos piktnaudžiavimo faktus ir nagrinėjo kalinių skundus.

Numalšinus sukilimą Juozas Kondrotas buvo nuteistas dar 10 metų. Tautiniu pagrindu įkurtas Lietuvių pogrindžio komitetas taip pat neliko nuošalyje. Visi šio komiteto nariai dalyvavo sukilime ir vykdė konspiracinio centro pavestas užduotis: ėjo sargybą, vykdė žvalgybines funkcijas, dalijo maistą, rūpinosi bendra tvarka lagerio teritorijoje.

Pagrindinė sukilimo metraštininkė, Kengyro sukilimo dalyvė Elena Grybinaitė, sugrįžusi į Lietuvą rinko visą įmanomą informaciją. Jos darbo rezultatas – Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje saugomi albumai, kuriuose – 182 biografijos, 772 fotografijos.

Paroda apie lietuvius sukilėlius bus demonstruojama įvairiuose Kazachstano miestuose, o vėliau perduota nuolatiniam saugojimui Kazachstano politinių represijų aukų atminimo muziejui Dolinkoje.

Abi šias svarbias istorinės atminties priemones Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras parengė kartu su Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija, Karagandos lietuvių bendruomene „Lituanica“, vadovaujama LR Garbės konsulo Kazachstane Vitalijaus Tvarijono.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2019.09.24; 10:30

Šeštadienį Vilniaus geležinkelio stotyje artimieji, draugai, džiaugdamiesi ir graudindamiesi, pasitiko sugrįžusius ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvius.
 
Šešiolika komandos narių išvyko liepos 17-ąją ir Karagandos apylinkėse tvarkė kapines, lankė buvusius lagerius, susitiko su ten gyvenančiais lietuviais bei jų palikuoniais.
 
Skirtingų šaltinių duomenimis, sovietų represijų metais Kazachstane kalėjo nuo 20 iki 80 tūkstančių lietuvių, ir daugybės jų likimai nėra žinomi iki šiol.
 
Todėl ir šiemet, kaip ir pernai, negavus vizų vykti į Sibirą, šių metų ekspedicija vyko į Kazachstaną, Karagandos apylinkes, tvarkyti lietuvių kapaviečių.
 
Projektas „Misija Sibiras“ gyvuoja nuo 2006 metų, ir per šį laikotarpį sutvarkyta apie 150 Sibire ir Kazachstane esančių kapinių. Ekspedicija į Kazachstaną vyko jau antrus metus iš eilės.
 
Nuo 2006 metų projekto „Misija Sibiras“ ekspedicijos lankėsi Rusijoje, Tadžikistane ir Kazachstane.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.28; 09:00

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Prezidentūroje susitiko su projekto „Misija Sibiras‘19“ komanda, poryt išvyksiančia į Kazachstaną.

Prezidentas, „Misijos Sibiras‘19“ dalyviams perduodamas simbolinę žvakelę, kuri bus uždegta ant lietuvių kapų, pabrėžė, kad šis projektas taip pat atspindi vienos Lietuvos idėją, nes įtraukia pilietišką jaunąją kartą ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Tarp šešiolikos projekto dalyvių yra ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti lietuvė, pažadėjusi savo patirtimi po ekspedicijos pasidalyti su JAV lietuvių bendruomene.  

„Misijos Sibiras‘19“ dalyviai padėkojo Prezidentui už palaikymą ir įteikė savo marškinėlius.

Nuo 2006 m. plėtojamame projekte per šį laikotarpį lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Rusijoje, Kazachstane ir Tadžikistane aplankiusios jaunimo ekspedicijos sutvarkė daugiau kaip 150 lietuviškų kapinių.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
 
2019.07.16; 05:00

Lietuvos ir Kazachstano kultūriniai ryšiai nuolat pasipildo naujais akcentais, leidžiančiais geriau pažinti vieni kitus, pabrėžta ketvirtadienį vykusiame kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko susitikime su Kazachstano ambasadoriumi Viktoru Tembirbajevu.

Praėjusią vasarą Kazachstane vyko Lietuvos kultūros tarybos finansuota jaunimo ekspedicija „Misija Sibiras“, kurios metu lankytos ir tvarkytos lietuvių tremtinių palaidojimo vietos.

Šį penktadienį Lietuvoje prasideda Kazachstano kino savaitė. Jos metu bus galima pamatyti 7 naujus šioje šalyje sukurtus filmus, daugiausia istorine tematika. 

Susitikime aptartos platesnių Lietuvos ir Kazachstano kultūrinių ryšių galimybės, taip pat skatinant glaudžiau tiesiogiai bendradarbiauti atskiras abiejų šalių kultūros įstaigas, kaip nacionaliniai muziejai ir teatrai.

Sigita Zumerytė (ELTA)
 
2019.04.05; 08:34

Kasymas Žomartas Tokajevas. EPA – ELTA nuotr.
Trečiadienį Kazachstano Senato (parlamento aukštųjų rūmų) pirmininkas Kasymas Žomartas Tokajevas davė priesaiką ir pradėjo eiti šalies prezidento pareigas, praneša TASS. 

Po ceremonijos Centrinės rinkimų komisijos pirmininkas Berikas Imaševas įteikė jam Kazachstano prezidento pažymėjimą. 

Pirmasis Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas antradienį pareiškė atsisakąs valstybės vadovo įgaliojimų. Bet jis lieka Saugumo tarybos pirmininku, partijos „Nur Otan“ pirmininku, Konstitucinės tarybos nariu. Prezidento įgaliojimai perėjo Senato pirmininkui K. Ž. Tokajevui. 

Kaip praneša „RIA Novosti“, naujasis Kazachstano prezidentas iškart po priesaikos pasiūlė pervadinti šalies sostinę Astaną pirmojo valstybės vadovo garbei – Nursultanu. 

„Manau, kad būtina įamžinti mūsų didžio amžininko – pirmojo Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo – vardą. Mūsų sostinė turi vadintis Nursultanu“, – pareiškė jis. 

K. Ž. Tokajevas taip pat pasiūlė pastatyti šalies sostinėje monumentą pirmojo Kazachstano prezidento garbei. „Manau, kad reikia pavadinti Nursultano Nazarbajevo vardu visų sričių miestų centrines gatves“, – pridūrė jis.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.03.20; 12:13

Sekmadienį iš Kazachstano grįžo „Misijos Sibiras“ ekspedicija. Vidurdienį jos dalyviai buvo pasitikti Vilniaus oro uoste.

Šiųmetinė ekspedicija patyrė nesklandumų, privertusių keisti jau suplanuotą kelionės maršrutą, primena ELTA.

Rusijos Federacijos ambasadai Lietuvoje atsisakius ekspedicijos „Misija Sibiras’18” komandai išduoti vizas, projekto organizatoriai pakeitė ekspedicijos planą ir maršrutą ir išvyko į politinių kalinių laidojimo vietas Kazachstane. Čia jie išbuvo dešimt dienų.

„Misija Sibiras“ ekspedicija Kazachstane paskutinį kartą lankėsi 2009 metais. Šio krašto gamtinės sąlygos smarkiai skiriasi nuo Sibiro, koks yra Rusijoje. Kazachstano pietuose temperatūra vasarą gali pakilti net iki 45 laipsnių karščio, o stepėse galima sutikti nuodingų skorpionų ar vorų.

Dabartinėje Kazachstano teritorijoje veikė kelios dešimtys Sovietų Sąjungos lagerių, kuriuose buvo kalinami apie 20 tūkstančių politinių kalinių iš Lietuvos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.30; 07:39

Šilko kelias. Silkroadpartnership.com

Bernard Wuthrich, Christoph Lenz / Le Temps

Šveicarijos ekonomikos ministras Johanas Šneider-Amanas grįžo iš kelionės po Viduriniąją Aziją. Jis mato tame regione potencialą Šveicarijos kompanijoms, kurių veikla susijusi su infrastruktūromis, energija ir iš dalies finansinėmis paslaugomis, praneša Le Temps žurnalistai Bernaras Viutrichas ir Kristofas Lencas.

Vadovaudamas 35 žmonių delegacijai, jis pabuvojo Azerbaidžane, Kazachstane, Uzbekistane ir Kirgizijoje, ir jas visas interesuoja naujas Kinijos Šilko kelio projektas. Econmiesuisse kompanijos vadovas Haincas Kareris, lydėjęs ekonomistų delegaciją, konstatavo „milžiniškus skirtumus“ tarp keturių aplankytų šalių politinių sistemų. „Korupcijos tema labai stipri, kaip ir anksčiau“, – apgailestavo jis.

„Kaip Jūs vertinate Viduriniosios Azijos potencialą?“ – paklausė žurnalistai ekonomikos ministro.

„Jis realus, – atsakė Šneider-Amanas. – Azerbaidžano ir Kazachstano žaliavų pozicijos geros. Uzbekistane man padarė įspūdį, kad žmonės demonstruoja norą viską paimti į savo rankas ir nepalikti likimo valiai. Toks mentalitetas leis formuoti partnerystės santykius“.

„Sunkiau yra vertinti Kirgiziją, – sakė ministras. – Verslininkiškas požiūris ten ne taip juntamas. Pramonė mažiau pristatoma, šalis labiau priklausoma nuo žemės ūkio. Automobilių parkas rodo, kaip skiriasi situacija: jeigu Uzbekistane daug naujų automobilių, tai Kirgizijoje daugelis važinėja labai senomis mašinomis“.

„Politinės sąlygos tose šalyse leidžia joms progresuoti?“ – pasidomėjo žurnalistai.

„Tai vienas iš svarbiausių klausimų, – mano Šneider-Amanas. – Šiuo momentu aš galiu pasakyti, kad mes susitarėme su Uzbekistano ekonomikos ministru vėl pasimatyti ir pasikalbėti apie Šveicarijos paramą švietimo, inovacijų ir skaitmeninimo srityse. Jis pažadėjo parengti programą“.

„Keliaudamas su delegacija Jūs gavote daug informacijos apie naujo Šilko kelio projektą. Ar tai utopija, ar rimtas projektas, kuriame gali dalyvauti Šveicarija?“

„Tai ne utopija. Kuryko uostas prie Kaspijos jūros dar mažai tenaudojamas. Bet jis rodo, kad Kazachstanas nori dalyvauti toje iniciatyvoje. Tai aiškiausias iš visų tos didžiulės šalies sumanymas, rodantis norą integruotis į būsimą rytų–vakarų transporto ašį. Ir jis priartina ją prie Kinijos“, – mano leidinio pašnekovas.

„Ar yra rizikos, kad Kazachstanas pakeis savo priklausomybę nuo Rusijos į priklausomybę nuo Kinijos?“ – klausė žurnalistai.

„Tai delikatus klausimas. Aš jį paliečiau kalbėdamas su savo pašnekovais. Jie kaip ir anksčiau gerai supranta Vladimiro Putino politiką. Asmeniškai aš pirmiausia vertinu prekybines ir technologines projekto galimybes, o ne riziką. Kinija – vienintelė šalis, turinti būtiną politinį ir finansinį mechanizmą greitoms investicijoms į tokį projektą. Jos įtaka tik didės. Aš pasistengsiu pasiekti, kad Šveicarija remtų Azijos infrastruktūrinių investicijų banką, kuris finansuos tą projektą. Tokie įsipareigojimai saugo ir mūsų interesus“, – mano Šneider-Amanas.

„Tokių ekonominių delegacijų tikslas – atverti užsienio rinkos duris Šveicarijos investuotojams. Jūs jau lankėtės Irane 2016 metais. Po to sekė Amerikos grasinimai sankcijomis toje šalyje veikiančioms kompanijoms. Ar tai nerodo, kad Jūsų pastangos bergždžios?“ – klausia žurnalistai.

„Tokie pavojai riboja mūsų pastangų veiksmingumą, ypač tokioje srityje, kaip mašinų gamyba. Tačiau aš remiuosi idėja, kad viskas susireguliuos ir Iranas grįš į pasaulinę ekonominę bendriją. Ir Šveicarija suvaidins gynėjos bei tarpininkės vaidmenį“, – atsakė ekonomikos ministras.

„Nė vienas šveicarų verslininkas man dar nesakė, kad jis nebegali dirbti Irane. Aš tam tikra prasme gerbiu JAV prezidentą, kuris yra verslininkas. Juk jo šalis sukonstravo pasaulinę ekonomikos tvarką, ir aš abejoju, kad Trumpas iš tikrųjų panorės viską išmesti už borto“, – sakė Šneider-Amanas.

Šaltinis: Le Temps

2018.07.21; 16:41

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su „Misija Sibiras’18“ komanda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Rusijos Federacijos ambasadai Lietuvoje atsisakius ekspedicijos „Misija Sibiras’18” komandai išduoti vizas, projekto organizatoriai pakeitė ekspedicijos planą ir ketvirtadienį abi komandos atlikti savo misijos tikslų vyks į politinių kalinių laidojimo vietas Kazachstane.

„Sibiras yra kur kas platesnė nei vien geografinė sąvoka, o tremties vietos egzistuoja ir už Rusijos Federacijos ribų. Tremtį ir kalinimus mūsų tautiečiai patyrė ir dabartinėse Kazachstano, Tadžikistano, Gruzijos teritorijose. Šiemet buvo nuspręsta vykti į Kazachstaną, kur dalis mūsų tautiečių kalėjo lageriuose ir priverstinai dirbo darbo stovyklose“, – teigia projekto vadovė Raminta Kėželytė.

Kazachstano teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą – ją lenkia tik Rusijos Federacija. Skaičiuojama, kad į šias vietas buvo perkelta beveik 50000 lietuvių. „Misija Sibiras’18” dviejų ekspedicijos komandų darbai čia planuojami Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse. Buvusioje Kazachijos SSR veikė kelios dešimtys lagerių, kuriuose buvo kalinami apie 20 tūkstančių politinių kalinių iš Lietuvos.

Pasak ekspedicijos organizatorių, netikėta žinia dėl vizų sukėlė daugybę papildomų rūpesčių ir problemų. Naujasis maršrutas reikalauja ne tik nenumatytų išlaidų, bet ir dar daugiau visuomenės pagalbos surandant kuo daugiau žmonių, patyrusių kalinimus šiame krašte, ar jų artimųjų, ir galinčių pasidalinti istorijomis.

„Misija Sibiras“ ekspedicija Kazachstane paskutinį kartą lankėsi 2009 metais. Šio krašto gamtinės sąlygos smarkiai skiriasi nuo Sibiro, koks yra Rusijoje. Kazachstano pietuose temperatūra vasarą gali pakilti net iki 45 laipsnių karščio, o stepėse galima sutikti nuodingų skorpionų ar vorų.

„Sibiro ir Kazachstano sąlygos skiriasi, tačiau pagrindinis ekspedicijos tikslas – ne. Kazachstane sunkiau rasti pavienių lietuvių kapų, kadangi politiniai kaliniai čia buvo laidojami masinėse kapavietėse, tačiau čia numatoma dar daugiau iššūkių: ieškant Kazachstane tebegyvenančių lietuvių bei tvarkant paminklinius atminimo ženklus“, – sako vienas iš ekspedicijų vadovų Arnoldas Fokas.

Pasak prezidentės Dalios Grybauskaitės, trečiadienį priėmusios „Misija Sibiras“ dalyvius, jokios dirbtinės kliūtys negali sukliudyti pilietinei jaunimo iniciatyvai pagerbti stalinizmo aukų, kaip neįmanoma nuneigti istorinės tiesos apie mūsų tautos patirtą genocidą. Ši atmintis visada bus gyva, ir tai patvirtina jaunimo patriotinis pasiryžimas atlikti šių metų žygius, nepaisant trikdžių. Šiemetinė misija yra išskirtinė dar ir tuo, kad ji taip pat įprasmina Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Valstybės susigrąžinimas buvo didžiausia mūsų tremtinių ir politinių kalinių svajonė bei viltis.

Šalies vadovė dar per pirmąją kadenciją, 2011 m. spalį, lankydamasi Kazachstane, nuvyko į vieno iš lagerių vietą – ALŽIR (Akmolinskij lager žon izmenikov rodiny – Akmolinsko Tėvynės išdavikų žmonų lageris), kur buvo ištremtos lietuvės moterys. Prezidentė ten atidengė atminimo akmenį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.19; 08:00

Rusijos Federacijos ambasadai Lietuvoje atsisakius ekspedicijos „Misija Sibiras’18” komandai išduoti vizas, projekto organizatoriai keičia ekspedicijos planą – šiemet abi komandos atlikti savo misijos tikslų vyks į politinių kalinių laidojimo vietas Kazachstane. 

„Sibiras yra kur kas platesnė nei vien geografinė sąvoka, o tremties vietos egzistuoja ir už Rusijos Federacijos ribų. Tremtį ir kalinimus mūsų tautiečiai patyrė ir dabartinėse Kazachstano, Tadžikistano, Gruzijos teritorijose. Šiemet buvo nuspręsta vykti į Kazachstaną, kur dalis mūsų tautiečių kalėjo lageriuose ir priverstinai dirbo darbo stovyklose“, – teigia projekto vadovė Raminta Kėželytė. 

Kazachstano teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą – ją lenkia tik Rusijos Federacija. Skaičiuojama, jog į šias vietas buvo perkelta beveik 50 000 lietuvių. „Misija Sibiras’18” dviejų ekspedicijos komandų darbai čia planuojami Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse.

Pasak ekspedicijos organizatorių, netikėta žinia dėl vizų sukėlė daugybę papildomų rūpesčių ir problemų. Naujasis maršrutas reikalauja ne tik nenumatytų išlaidų, bet ir dar daugiau visuomenės pagalbos surandant kuo daugiau žmonių, patyrusių kalinimus šiame krašte, ar jų artimųjų, ir galinčių pasidalinti istorijomis. Žmonės, kurių artimieji kalėjo Karagandos, Džezkazgano ar Balchašo apylinkėse, gali susisiekti su organizatoriais el. paštu jauniems@jauniems.lt, pasidalinti turimomis istorijomis, ir taip padėti efektyviau suplanuoti ekspedicijos maršrutą.

„Misija Sibiras“ ekspedicija Kazachstane paskutinį kartą lankėsi 2009 metais. Šio krašto gamtinės sąlygos smarkiai skiriasi nuo Sibiro, koks yra Rusijoje. Kazachstano pietuose temperatūra vasarą gali pakilti net iki 45 laipsnių karščio, o stepėse galima sutikti nuodingų skorpionų ar vorų.

„Sibiro ir Kazachstano sąlygos skiriasi, tačiau pagrindinis ekspedicijos tikslas – ne. Kazachstane sunkiau rasti pavienių lietuvių kapų, kadangi politiniai kaliniai čia buvo laidojami masinėse kapavietėse, tačiau čia numatoma dar daugiau iššūkių: ieškant Kazachstane tebegyvenančių lietuvių bei tvarkant paminklinius atminimo ženklus“, – sako vienas iš ekspedicijų vadovų Arnoldas Fokas. 

Visi norintys išlydėti komandas ir palinkėti joms sėkmės, laukiami išlydėjimo renginyje. Iki šiol tradiciškai ekspedicijos iškeliaudavo liepos 17-ąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Bet dėl pasikeitusio „Misija Sibiras’18” ekspedicijų maršruto teko koreguoti ir jų išlydėjimo datą – abi ekspedicijos komandos Kazachstano kryptimi iškeliaus liepos 19 d. 8 val. iš Vilniaus geležinkelio stoties.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-07-09

Kazachstano skrydžių bendrovė „SCAT Airlines“ sekmadienį vykdo pirmąjį tiesioginį skrydį iš Kazachstano sostinės Astanos į Vilniaus oro uostą.

Maršrutas iš Kazachstano į Lietuvą yra vienas didžiausių žingsnių oro bendrovės istorijoje, kurio tikslas – įkurti stiprų aviacijos centrą tarp Kazachstano ir Baltijos šalių, teigiama bendrovės pranešime.

Pirmojo skrydžio lėktuvas, numatoma, atvyks po vidurdienio. Jis bus pasveikintas vandens arka, pirmieji jo keleiviai pasitikti simbolinėmis dovanomis ir raudono kaspino kirpimo ceremonija. Pirmuoju skrydžiu iš Kazachstano atvyks ir būrys žiniasklaidos atstovų.

ELTA jau rašė, kad Vilnius – pirmoji „SCAT Airlines“ kryptis Europos Sąjungoje.

„SCAT Airlines“ lėktuvai iš Vilniaus į Astaną nuo gegužės 27 d. kils du kartus per savaitę – ketvirtadieniais ir sekmadieniais.

Skrydis, kurio trukmė 4.20 val., bus vykdomas „Boeing 737-700 LY-AZV“ 149 vietų orlaiviu.

Per Astaną „SCAT Airlines“ keleiviai galės pasiekti ir kitus Kazachstano miestus: Almatą, Šymkentą, Aktobę bei susiekti su Kinija.

1997 m. įkurta „SCAT Airlines“ šiuo metu vykdo skrydžius į aštuonias pasaulio šalis: Kiniją, Rusiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Turkiją, Indiją, Gruziją, Azerbaidžaną ir Armėniją. Bendrovės lėktuvų parką sudaro 18 orlaivių – 12 „Boeing“ ir 6 „Bombardier“ lėktuvai, skrendantys daugiau nei 80 vidinių ir tarptautinių krypčių, kasmet atsirandant po 10 naujų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.27; 02:30

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Be abejo, kalbama apie technininį susitarimą, bet geopolitiniame būtent šio regiono kontekste ir tokios smulkmenos yra įsidėmėtinos.

Rugsėjo 8-ąją dieną Odesoje Ukrainos valstybinės įmonės „Ukrzaliznycja“, „Gruzijos geležinkelių“ bei „Azerbaidžano geležinkelių“ vadovai pasirašė Bendradarbiavimo memorandumą dėl bendro „Ukrzaliznycja“ keltų naudojimo.

Memorandumas numato steigimą bendros įmonės, kuri užsiims valdymu„Ukrzaliznycja“ keltų „Plevnos herojai“ ir „Šipkos herojai“, vystant krovinių gabenimo maršrutą „Europos Sąjunga (ES)-Ukraina-Juodoji jūra-Gruzija-Azerbaidžanas-Kaspijos jūra-pietryčių Azijos regionas“.

Primintina, kad praėjusių metų sausio 14 dieną Azerbaidžano sostinėje Baku šios šalies, Kazachstano, Gruzijos bei Ukrainos geležinkelius valdančių valstybinių kompanijų vadovai pasirašė protokolą dėl konkurencingų krovinių gabenimo tarifų taikymo tuo pačiu transporto maršutu. Vadinamasis „Naujojo šilko kelio“ su Ukrainos įtraukimu projektas nors pamažu, bet juda į priekį.

Primintina, kad pirmas Rusiją aplenkiantis konteinerinis, pakrautas maisto produktais bei metalo gaminiais, t.y. 32 vagonų bandomasis krovininis sąstatas „Viking“, praėjusių metų sausio 15-ąją dieną startavęs iš Ukrainos uosto Iljičevsko po 5 dienų pasiekė Azerbaidžaną, iš kur keltu „Karabach“ Kaspijos jūra buvo pasiųstas į Vidurio Aziją ir toliau į Kiniją.

Azerbaidžano sostinė Baku

Naktį į sausio 31 dieną sąstatas pasiekė Dostyko stotį Kazachstano-Kinijos pasienyje. „Viking“ atvykimo į galinę stotį proga surengtame posėdyje tuometinis Ukrainos infrastruktūros ministras Andrejus Pivovarskis nurodė, jog reisas bus konkurencingas, jei kelyje į vieną pusę užtruks 11-12 dienų (pirmas bandomasis sąstatas keliavo 15,5 dienos). Taigi dirbti yra kur ir tai pamažu daroma.

Tuometinis Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas pareiškė, jog Maskvos mėginta organizuoti Ukrainos ekonominė tranzitinė blokada žlugo. Beje, Ukraina ir su Lietuva praėjusių metų vasario pradžioje pasirašė memorandumą dėl bendradarbiavimo vystant „Viking“ projektą „Naujojo šilko kelio“ maršrutu.

Praėjusių metų liepą Baku lankydamasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka bendroje spaudos konferencijoje su Azerbaidžano kolega Ilhamu Alijevu su pasitenkinimu konstatavo abiejų šalių giminingą požiūrį į globalias bei regionines aktualijas. Pasak prezidento,  Azerbaidžanas visada suprato Ukrainą, taigi dabar gali tikėtis Kijevo palaikymo Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimu. Kijevas kaip nepriimtiną nurodo dabartinį Kalnų Karabacho statusą. Prezidentas Ilhamas Alijevas savo ruožtu pažymėjo ekonominių-prekybinių ryšių ir veiksmų derinimo tarptautinėse organizacijose, tokiose kaip Jungtinės Tautos (JT), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) bei Europos Taryba, svarbą.

Baku šiuo metu pirmininkauja Ukrainą, Moldovą, Azerbaidžaną bei Gruziją vienijančiai GUAM (organizacija už demokratiją bei ekonominį vystymąsi). 1997 metų spalį Strasbūre įsteigta regioninė organizacija po beveik dešimtmetį trukusios „komos“ ėmė atgyti šių metų pavasarį, kai kovo 27-ąją Kijeve surengtoje konferencijoje dalyvavo Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ministrai pirmininkai bei Azerbaidžano vicepremjeras. Kaip praėjusių metų gruodį yra nurodęs GUAM generalinis sekretorius Azerbaidžano diplomatas Altaius Efendiyevas, jo šalis suinteresuota atgimimu organizacijos, kurią Baku vertina kaip ekonominio bei politinio bendradarbiavimo aikštelę, kurioje galima koordinuoti konfliktų GUAM regione sureguliavimą. Į tokių klausimų ratą situacija aplink Kalnų Karabachą bei Maskvos siekis ekonomiškai „uždaryti“ Ukrainą, be abejo, įeina.

Ypač žinant aplinkybę, iš kur kyla tikroji grėsmė. 2016 metų sausio 4-ąją Ukrainos ekonominio vystymo bei prekybos ministerija informavo, kad Rusijos Federacija visiškai sustabdė ukrainietiškų prekių tranzitą per savo teritoriją. Jau šių metų dienraščio „The Financial Times“ rugsėjo 7-os dienos numeryje Vašingtono strateginių bei tarptautinių tyrimų centro (CSIS) Eurazijos ir Rusijos programos direktoriaus pavaduotojas Jeffrey Mankoffas ir CSIS projekto „Reconnecting Asia“ direktorius Jonathanas E. Hillmanas sukonkretino Maskvos pastangas „uždaryti“ Ukrainą.

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Rugpjūtį (metais anksčiau nei planuota) rusai baigė tiesti Ukrainą lenkiančią geležinkelio atkarpą, kas kartu su kitais infrastruktūros projektais grasina istoriškai tiltu tarp Vakarų ir Rytų buvusią Ukrainą paversti sala. 26-ešių kilometrų geležinkelio ruožas suteikia galimybę iš Rusijos į Baltarusiją, Baltijos bei kitas Europos valstybes vykstantiems traukiniams aplenkti Ukrainos teritoriją. Pasak ekspertų, judėjimas šiuo keliu gali išaugti pradėjus eksploatuoti transporto koridorių „Šiaurė-Pietūs“ (nuo Maskvos iki Mumbajaus) ir ryšium su Ukrainą aplenkiančių vamzdynų („Šiaurės srautas-2“, „Turkijos srautas“) statyba. Po vieną šie projektą situacijos radikaliai nekeičia, bet jų suma gali atkirsti Ukrainą nuo jos tradicinės prekybinių ryšių struktūros.

Komentaro autoriai primena, jog 2013-aisiais pasirašytą sutartį su Kinija dėl 8 milijardų dolerių kinų investicijų į tuometinę „Naujojo šilko kelio“ versiją ir Pekino pažadą už 3 milijardus dolerių pastatyti Kryme naują uostą palaidojo 2014-ųjų pradžioje tarp Ukrainos ir Rusijos kilęs karinis konfliktas. Karas pažeidė ir infrastruktūrą (tiltus, geležinkelius), ir tradicinius prekybinius ryšius. Kijevui nelieka nieko kito kaip iš naujo megzti prekybinius santykius – pirmiausia su Vakarais (2016 metais Ukrainos eksportas į ES sudarė 37 proc. visoje eksporto struktūroje, palyginimui, 2012-aisiais ta dalis siekė 25 proc.). Tuo pat metu tenka priešintis Maskvos pastangoms „atkertančia“ infrastruktūra bei Rusijos duominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos muitų politika izoliuoti Ukrainą rytų kryptimi.

Kijevas logiškai ieško sąjungininkių bei supratimo ir draugų randa taip pat Azerbaidžane. Čia tinka priminti, jog Gruzija liovėsi pirkti rusų koncerno „Gazprom“ gamtines dujas 2007-aisiais, kas tais metais įvyko – žinoma, Rusija užpuolė ir okupavo dalį Gruzijos teritorijos. Tbilisis iš „Gazprom“ ima tik 10 proc. nuo tranzitinių dujų į Armėniją kaip atlygį už vamzdyno gruziniškos atšakos eksploataciją.

Beje, Armėnija nuo tokių regioninių struktūrų kaip GUAM ar iniciatyvų pagelbėti Ukrainai vaduotis iš Rusijos siekiamos primesti izoliacijos laikosi atokiai, nes konflikte su Azarbaidžanu dėl Kalnų Karabacho jos sąjunginkė yra Maskva. Iki šio momento Gruzija beveik 80 proc. jai reikalingų dujų pirko iš Azerbaidžano po 55 dolerių už tūkstantį kubinių metrų kainą (pigiai). Be to, šios šalies energetikos bendrovės SOCAR dukterinė įmonė „SOCAR Georgia Gas“ Gruzijoje nuo 2009 metų yra nutiesusi beveik 7 tūkstančius kilometrų regioninių gamtinių dujų magistralių, iki 2016-ųjų suteikusių prieigą prie šio kuro 21 tūkstančiui naujų abonentų.

Deja, viskas, prie ko prisiliečia Kremlius, atrodo mažiausiai dviprasmiškai, todėl posovietinės respublikos vis dažniau logiškai ginasi regionine kooperacija – kaip galimybe išlikti. 

2017.09.18; 06:00

Vidaus reikalų ministerijoje (VRM) lankėsi Kazachstano Respublikos generalinio prokuroro Žakipo Asanovo vadovaujama delegacija. Susitikime su vidaus reikalų viceministru Česlovu Mulma svečiams buvo pristatyta Lietuvoje veikianti Integruota baudžiamojo proceso informacinė sistema (IBPS), vadinamoji E. byla, bei pasikeista nuomonėmis aktualiais klausimais.

Kazachstano pareigūnus ypač domino E. bylos informacinės sistemos sukūrimas, jos valdymas ir  veikimas, taip pat įvairių baudžiamajame procese dalyvaujančių institucijų galimybės ja naudotis. Lietuvoje šia sistema naudojasi ikiteisminio tyrimo tyrėjai, prokurorai bei ikiteisminio tyrimo teisėjai.

Viceministro Č. Mulmos teigimu, nors šios sistemos sukūrimui prireikė nemažai laiko ir lėšų, tačiau ji davė didelį efektą – sistema pagreitino ir atpigino ikiteisminio tyrimo procesus.

„E. byla apjungė visų baudžiamajame procese dalyvaujančių institucijų duomenų bazes bei informacines sistemas į vieną informacinę sistemą. Pareigūnams, dirbantiems su ikiteisminio tyrimo bylomis, dabar lengviau keistis informacija, baudžiamojo proceso veiksmų vykdymas bei procesinių dokumentų rengimas automatizuotas, o reikalinga informacija sutelkta vienoje rinkmenoje,“ – pažymėjo viceministras.

Informatikos ir ryšių departamento prie VRM ir Policijos departamento prie VRM atstovai pademonstravo, kaip sistemoje tvarkomi ikiteisminio tyrimo duomenys, naudojami procesinių dokumentų blankai, generuojamos duomenų formos ir pranešimai susijusiems registrams, fiksuojant visų tyrime dalyvaujančių įstaigų pareigūnų veiksmus ir informaciją, susijusią su nusikalstamos veikos tyrimu, nuo jo užregistravimo iki kaltinamojo akto surašymo ir informacinėje sistemoje suformuotos bylos perdavimo į teismą.

Kazachstano Generalinės prokuratūros delegacija balandžio 24 d. Vilniuje lankėsi su darbo vizitu. Jo metu Teisingumo ministerijoje buvo pasirašyta dvišalė Lietuvos ir Kazachstano sutartis dėl asmenų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, ir asmenų, kuriems pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, perdavimo.

Informacijos šaltinis – Vidaus reikalų ministerija.

2017.04.26; 00:01

Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria atmetė Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl atsisakymo išduoti Kazachstano Respublikos pilietį S. Š. baudžiamajam persekiojimui vykdyti Kazachstano Respublikai ir Ukrainai. Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.

Atsižvelgiant į tai, kad paskelbtas galutinis teismo sprendimas atsisakyti išduoti asmenį užsienio valstybei, bus vertinama, ar nėra teisinio pagrindo minėto asmens atžvilgiu pradėti tyrimą Lietuvoje dėl veikų, už kurias numatyta baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus.

Primename, kad S. Š. Lietuvoje buvo sulaikytas pernai vasarą. Dėl šio asmens Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gauti dviejų užsienio valstybių – Kazachstano Respublikos ir Ukrainos – teisinės pagalbos prašymai dėl jo išdavimo baudžiamajam persekiojimui.

Generalinė prokuratūra išnagrinėjusi juos ir remdamasi Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis bei nacionaliniais teisės aktais, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl šio asmens išdavimo (ekstradicijos) Kazachstano Respublikai ir Ukrainai.

Š. m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria minėtą pilietį atsisakė išduoti baudžiamajam persekiojimui vykdyti Kazachstano Respublikai ir Ukrainai, tačiau Generalinė prokuratūra nesutiko su tokiu teismo sprendimu.

Ji pateikė apeliacinį skundą, kuriuo aukštesniojo teismo prašė panaikinti priimtą nutartį. Prokuratūros manymu, teismas minėtoje nutartyje netinkamai aiškino tarptautinių teisės aktų, reglamentuojančių išdavimo (ekstradicijos) klausimus, nuostatas, netinkamai taikė ratifikuotas tarptautines sutartis bei nacionalinės teisės aktų normas, todėl ši nutartis turėtų būti panaikinta.

Informacijos šaltinis – Lietuvos generalinė prokuratūra.

2016.07.30; 06:41

Šiandien Astanoje (Kazachstanas) duris atvėrė AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovybė. Pagrindinis jos įkūrimo tikslas – didinti krovinių pervežimus iš Kinijos per Kazachstaną bei Lietuvą į Europą ir atgal.

„Vienas pagrindinių Lietuvos ir Kazachstano bendradarbiavimo tikslų – transporto ir logistikos plėtra, strategiškai suartinant Europą su Azija. Kazachstanas yra svarbiausia Lietuvos geležinkelių partnerė Vidurio Azijoje. Neabejoju, kad bendrovės atstovybės Astanoje atidarymas leis dar aktyviau plėtoti krovinių pervežimus, logistiką ir konteinerinių traukinių projektus“, – atstovybės atidarymo renginyje sakė susisiekimo viceministras ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ valdybos pirmininkas Saulius Girdauskas.

Continue reading „Kazachstane atidaryta Lietuvos geležinkelių atstovybė padės pritraukti daugiau krovinių“

Su kazachų žurnalistu Danijaru Kasymovu susipažinome Azerbaidžano sostinėje – Baku 4-ąjame tarptautiniame Humanitariniame forume.

Mokslinio – istorinio pobūdžio žurnale „Mangi EL“ dirbantis žurnalistas D.Kasymovas mano, jog nebe pirmus metus azerbaidžaniečių organizuojami tarptautiniai humanitariniai forumai – unikali aikštelė pačioms rimčiausioms diskusijoms.

Baku Tarptautinį Humanitarinį Forumą jis linkęs vertinti kaip „intelektualinį Davosą“ jau vien dėl to, kad čia diskutuoti susirenka tarptautinio lygio politikai, mokslininkai bei istorikai.

Beje, kazachų žurnalistas puikiai susipažinęs su Lietuvos praeitimi, daug žinąs apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, į Kazachstaną ištremtų lietuvių likimus, asmeniškai pažįsta gausų būrį Kazachstane rezidavusių lietuvių diplomatų, labai palankiai vertina mūsų prezidentę Dalią Grybauskaitę…

Su kazachų žurnalistu Danijaru Kasymovu kalbasi slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Interviu trukmė – 25 minutės.

Continue reading „Kazachstano žurnalistas Danijaras Kasymovas: „azerbaidžaniečiai, kaip ir visos tiurkų tautos, – labai tolerantiški““