Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ) – didžiausias lietuvių kalbos žodynas. Jo apimtis – 20 tomų. Žodyne pateikiama senoji ir dabartinė lietuvių kalbos leksika. Žodžiai iliustruojami raštų nuo 1574 m. iki 2001 m. (religinės, mokslinės, grožinės, publicistinės literatūros) ir tarmių sakiniais.
Žodyno apimtis: apie 22 000 puslapių, 0,5 mln. leksikografinių straipsnių. Žodynas parengtas naudojantis 4,5 mln. vienetų kartoteka. Tai vienas didžiausių leksikografinių darbų pasaulyje.
Sausio 5-oji – Vytautinės. Skelbiame Vytauto Pranciškaus Būdos straipsnį „Mūsų vardas Vytautas“
Save gerbianti ir ori tauta nori žinoti ir žino, iš ko kilę ir kaip sudaryti, ką reiškia jos asmenvardžiai, ypač senovės valdovų vardai. Lietuviai šiam dalykui taip pat nėra abejingi. Jie dar ir šiandien pasąmonėje jaučia vardą tarsi turint magišką galią.
Todėl savo vaikams ir vaikaičiams mes kone kiekvienas renkame vildamiesi, kad tai padėsią formuoti būsimą žmogų, jo būdo bruožus norima kryptimi – kad tatai darysią palikuonį panašų į tą, iš kurio skolinamės vardą. Neretai jo parinkimu mes išreiškiame dėkingumą, pagarbą „paskolinusiam“ vardą žmogui.
Neveltui vienas ar kitas vardas lietuvių, ypač žemaičių, šeimoje eina iš kartos į kartą, įamžindamas ir ženklindamas tolimiausius kraujo giminystės ryšius. Tautos pagarbą istorinėms asmenybėms rodo Vytauto Didžiojo 500-ųjų metų sukakties proga smarkiai pagausėjęs mūsų iškiliojo valdovo vardu pakrikštytų vaikų būrys.
Tačiau anaiptol ne visi mes žinome, kaip sudaryti mūsų tautiniai vardai Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Jogaila ir kt., ką tie vardai reiškia. Tad pasižiūrėkime iš šio taško į mūsų garsiausio ir galingiausio valdovo Vytauto Didžiojo vardą.
Šis asmenvardis, kaip ir kiti mūsų tautiniai vardai, įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei, buvo išstumtas iš vartosenos (dar XV a. raštuose minimas asmuo, kurio tėvavardis – Vitovt-ovič). Mat krikščionių nebuvo galima krikštyti gamtmeldžių vardais (prisiminkime, kad net valdovai, priimdami krikščionybę, turėjo atsisakyti su gimimu gauto lietuviško vardo ir prisiimti krikščioniškąjį). Todėl Vytautas apsikrikštijęs gavo Aleksandro, Jogaila – Vladislovo vardą). Skirtingai nei daugelis kitų senovės lietuvių vardų (Butvilas, Gendvilas, Minbutas) Vytautas beveik neišlikęs nė kaip pavardė, jei neturėsime omenyje Lietuvių pavardžių žodyne paminėto Vytausko.
Vėl imtas Vytauto vardas vartoti lietuvių kalboje tik XIX a. su pirmosiomis lietuvių tautinio atgimimo bangomis. Iš kilmingų ir iškilių asmenybių, tuo laiku gavusių Vytauto vardą, yra žinomas architektas, Lietuvos savanoris kūrėjas Landsbergi-Žemkalnis (1893-1993). Iš paprastųjų žmonių, gavusių šį vardą dar praeito šimtmečio pabaigoje ar šio šimtmečio pačioje pradžioje, man yra žinomas jau miręs iš Vievio kilęs dzūkas Vytautas Gumbys. O šiaip labiau šis vardas išplito, kaip jau minėta, nuo šio šimtmečio trečiojo dešimtmečio pabaigos, ketvirtojo pradžios.
Tad pasižiūrėkime, kaip sudarytas ir ką reiškia mūsų iškiliausiojo visų laikų valdovo Vytauto Didžiojo vardas. Neužmirškime, kad dėl jau minėtų priežasčių ir tos epochos lietuviškų raštų nebuvimo šis vardas, kaip ir kiti lietuviškieji asmenvardžiai, autentiška, lietuviška forma nėra išlikę, nes ji neužrašyta jokiuose istoriniuose šaltiniuose, kad ir Vytauto Didžiojo laikų dokumentuose. Yra likę suslavintos, sugermanintos, sulotynintos jo formos.
Kaip teigia šio vardo (ir kitų mūsų senųjų vardų) autentiškos formos atkūrėjas didysis kalbininkas Kazimieras Būga, rusiškuose, vokiškuose raštuose šio vardo forma yra Vitovt, Wiethawd, Withauth, lotyniškuose, vokiškuose, gudiškuose – Vytolth, Vietholdt, Witoldus ir kt. Remdamasis šiomis formomis Kazimieras Būga pamatuotai teigia, kad tai dviejų šaknų (Vy- ir – taut-) vardas.
Kazimiero Būgos išvadas patvirtina šios šaknies vietų vardas. Jis mini vienintelį jam žinomą Veiviržėnų upėvardį Vytaut(a)s, // Vytautalis. Šiandien yra žinomi bent keli šie įvairių Lietuvos kraštų vietų vardai: Vytaučiai, (Buivydžiai, Joniškio rj. Ir Kretingalė Klaipėdos rj.), Vytautai (Krinčinas Pasvalio rj. ir Veisiejai Lazdijų rj.), Vytautava (Grendavė Trakų rj.), Vytautėliai (Pernarava Kėdainių rj.), Vytautiškė (Krosna Lazdijų rj.), Vytautiškės, Vytautiškiai (Dubėjai ir Verebiejai Alytaus rj.).
Abi šios šaknys kartojasi daugelyje kitų senųjų lietuvių (asmenų ir vietų) vardų: Vy(d)- Vyd-gailas, Vy-gandas, Vy-gantas, Vy-kantas, Vykintas, Vy-žintas, Vy-liaudas, Vy-tartas; Vytartai (Pasvalio prp. dvaras); -tautas: By-tautas, Ei-tautas, Gostautas, Jotautas; Gutaučiai (Dusetų prp. k.).
Pirmosios šaknies senesnė forma yra Vyd-. Todėl ją galima sieti su tokiais žodžiais, kaip vyzdys („angelė akies centre“, pro kurią šviesa patenka į akį), vyzdėti (psn. „žiūrėti“), veidas (dėl balsių kaitos plg.: kisti – pokytis – keisti). Antrosios šaknies taut- sąsaja su žodžiais tauta, tausti, nė kiek neabejotina. Tuo neabejoja nė Kazimieras Būga, rašydamas lygybės ženklą tarp žodžių tauta ir liaudis.
O iš kur radosi šio vardo forma su antrojo dėmens priebalsiu 1: Vytolth, Vytholdt, Witoldus ir kt.? Kaip aiškina Kazimieras Būga, šis priebalsis Vytauto ir kituose varduose (Bytold, Gastold, Giedgold) yra radęsis kaip hipernormalizmas. Mat gudų kalboje jau nuo XV a. sonorinis 1 ėmęs virsti trumpu u (Volk> Vouk, tolkat> toukat, tolpa> toupa…). Tačiau iš tradicijos liko senoji rašyba (vokl, tolkat, tolpa…).
Tuometiniams rašto mokovams (didžiųjų kunigaikščio kanceliarijos raštininkams) normalioji forma atrodė todėl esanti ne Vitoet, Gastoet, Giedgoed, vet Vitolt, Gastolt, Giedgolt… Šitaip ir imta rašyti. Ši nenormali forma su 1 yra įsispraudusi net į dabartinį lietuvių kalbos vardyną, nors ji ir nepripažįstama esanti norminė.
Tik kokios sandaros bus buvęs žodžių junginys ir ką jis reiškė anais tolimais laikais, žiandien, žinoma, galima tik spėlioti. Tačiau to, senovinio, šiandien jau nebeatmenamo junginio giminystė su tokiu dabartinių žodžių junginiu, kaip tautos veidas, neatmestina. Beje, jei K. Būga teisus, o tuo abejoti nėra pamato, kad darinių galūnė senų senovėje yra buvusi –as, tai manytina, jog tai dariniai su veiksmažodiniu antruoju dėmeniu, kaip, sakysime, šiandieniniai šlapdriba <šlapias – dribti, vandenvala <vanduo – valyti ir kt.
Taigi Birutė ir Kęstutis parinktu vardu pranašaute išpranašavo savo sūnui istorijos misiją, kuria jis turėjo atlikti ir garbingai atliko. Štai kodėl lietuviai taip mėgsta, gerbia ir brangina Vytauto vardą. To jie laukia iš savo sūnų ir dukterų, krikštijamų šiuo garbingu asmenvardžiu. (Vilniaus Vytautų klubo laikraštis Vytautai , 2004 m. Nr. 1).
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2015.01.05; 18:44
7. Pravardė vietoje vardo?
Mindaugo vyriausiojo sūnaus vardo rašymas istoriografijoje įgavo dvejopą tradiciją. Viena tradicija – rytietiška, paremta rusų kalba rašytais metraščiais, kai linkstama naudoti iškraipytą (surusintos transkripcijos) vardo formą – Vaišelga (nors ir rusų metraščiuose dažnai randame tikslesnių transkripcijų – Voišelk). Antroji tradicija – vakarietiška, paremta vokiečių ir lenkų kronikomis, jos atstovai nuo seno vartojo daug artimesnes lietuvių kalbos tarčiai formas – Woysalk (Rocznik kapitulny) Wesenwylto (S. Grunau.Prūsiška kronika).
Jos taip pat pakankamai iškraipytos ir tuo nereikėtų stebėtis, nes viduramžiais vakarietiškai, ypač germaniškai, klausai ir rašybai nemaža keblumų sudarė kone visų Vaišvilko vardo priebalsių – „Š“, „V“ ir „K“ tarimas bei užrašymas.
Neatsitiktinai „Rimuotosios Livonijos kronikos“ (Livlandische Reimchronik) autorius, XIII a. pabaigoje tiek daug parašęs apie karalių Mindaugą, jo žmoną Mortą, vaikus, giminaičius ir tą patį Vaišvilką, vis dėlto nesiryžo (o ir sunkiai galėjo!) įkomponuoti pastarojo vardą į trumpą rimuotą savo eilutę, tad visai jo neįvardija, nors nemažai rašo apie jo, „Mindaugo sūnaus“, žygius po tėvo mirties.
„Aach, aach, čen, čen, reu, reu…“ – šitaip prancūzų fonetikos specialistams „prabilo“ Totavelio žmogus, prieš 450 tūkst. metų gyvenęs Rusijono urvuose, Pietų Prancūzijoje.
Krūtinės ląstos apimtis, žandikaulių sandara, liežuvio judrumas, raumenys, padedantys skiemenimis kalbėti, – visi tie duomenys buvo pateikti kompiuteriui.
Šis atkūrė kalbą tolimojo mūsų protėvio, kurio liekanos buvo rastos 1967 metais Atrodo, jog toji būtybė gana neblogai kalbėjo, galėjo ištarti visus dabartinius balsius ir priebalsius. Nors mokslininkai ir neatspėjo, ką reiškė aukščiau pateikti garsai, tačiau mano, jog pirmykščiai medžiotojai turėjo pakankamai turtingą garsų žodyną.
Savo nuomonę dėl kalbos normų kriterijų, ko nors taisymo, ypač dėl atskirų kalbos faktų normiškumo, gali turėti kiekvienas jos vartotojas. Tačiau nuomonė nuomonei nelygu. Vertingesnė argmentuota nuomonė, o ne emocijų protrūkiai.
Jau ima pasigirsti balsų, kad iš viso reikia liautis lietuvių kalbą norminti, ją prižiūrėti. Ypač kelia nerimą skelbiamos mintys apie pačios lietuvių kalbos neįgalumą, skurdumą, negebėjimą derintis prie globalizacijos, naujų technologijų ir kitų staigių šių dienų gyvenimo pokyčių. Deja, tokių lietuvių kalbos menkintojų chore jau girdisi savo nihilistinį požiūrį deklaruojančių vadinamųjų moderniųjų intelektualų balsų. Jiems toną duoda keletas kalbininkų.
Continue reading „Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų”
Jau kuris laikas skleidžiamos prieš lietuvių kalbą ir jos puoselėjimą nukreiptos nuotaikos. Akivaizdus toks pavyzdys „Naujajame židinyje“ (2011, Nr. 1) paskelbtas pokalbis „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius“ (2011 m. vasario 24 d. paskelbė lrytas.lt).
Pokalbyje dalyvavo būrelis žinomų kultūros veikėjų: istorikai Alfredas Bumblauskas ir Nerijus Šepetys, rašytojas Marius Ivaškevičius, filosofė Nerija Putinaitė, kalbininku apsiskelbęs Algis Ramanauskas; pokalbį vedė sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė. Prisakyta įvairiausių minčių ir nuomonių, bet visi sutartinai nusistatę prieš „oficialiąją lietuvių kalbos ideologiją“.
