Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pernai gruodžio 20 d. Latvijos nacionalinis archyvas savo interneto portale atrišo sovietinio Valstybės saugumo komiteto (KGB) „čekistų maišus“. Iki gruodžio 31 d. buvo  paskelbta KGB darbuotojų telefonų knyga su saugumiečių pavardėmis ir jų telefonų numeriais, bet be šių pareigūnų biografijų, nes Latvijoje neliko saugumiečių tarnybinių ir personalinių bylų.

Visuomenė supažindinta su neetatinių operatyvininkų įskaitos sąrašu, abėcėline ir statistine LTSR KGB agentūros kartoteka, Latvijos komunistų partijos Centro komiteto įskaitos sąrašais. Publikuojami originalai. Didžiuma jų rusų kalba, rašyti ranka.

1970-1991 m. Latvijos KGB agentūroje buvo apie 25 tūkst. agentų. Daugelis jų išvyko iš Latvijos arba mirė. Paaiškėjo, kad „netikėtai palikta” tik penktadalis įskaitos kortelių – apie 4800 ir apie 380 pokario agentų kortelių su atžyma „saugoti amžinai”. Dar yra elektroninė duomenų bazė DELTA su beveik 8000 agentų pranešimais bei 2000 informacinių signalų.

Tačiau nerasta nė vieno agento ranka rašyto teksto, parašo dėl bendradarbiavimo, pinigų gavimo ar pranešimo. Nėra nė vienos agento asmeninės bylos. Žinoma, kad devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje 20 000 kortelių ir visos asmeninės bylos buvo išvežtos į Jaroslavlį, o dalis Latvijoje sunaikinta (politinio virsmo išvakarėse viename Rygos betono gamybos ceche per naktį sudeginta du autofurgonai KGB dokumentų). Manoma, kad maža dalis dokumentų palikta sąmoningai.

Tad į klausimą apie KGB agentus dabar bandoma atsakyti taip: mes žinome, kas tu esi, tad būtina išsiaiškinti, ką tu darei.

Latviai tremiami į Sibirą. Slaptai.lt nuotr.

Paviešinus dalį Latvijos TSR saugumo komiteto (KGB) dokumentų, žurnalistas Maris Zanderas interneto portale delfi.lv. pradėjo ciklą pokalbių su specialistais. Iki gegužės dar reikės palaukti viešos „Delta“ duomenų bazės su aštunto-devinto dešimtmečių pranešimais. Čia bus informacija apie KGB operatyvinę veiklą, išorinį stebėjimą, telefonų klausymąsi, laiškų kontrolę. Visa tai anksčiau buvo saugoma maždaug trisdešimtyje bylų ryšulių, tačiau išliko tik du. Kiti buvo sunaikinti, o šiuos du pasisekė atnaujinti.

Pasak istoriko Janio Keruso, šioje duomenų bazėje gausu informacijos gandų lygmenyje: ką girdėjo agentas, tą ir papasakojo, o po to KGB darbuotojas pateikė savo interpretaciją. Informacija dažnai paremta KGB patikimų žmonių pranešimais, bet nėra tų patikimų žmonių kartotekos.

„Delta“ medžiagą planuojama paskelbti šių metų gegužės mėnesį.

„Yra tam tikrų abejonių, kaip publikacijos informaciją panaudos interesantai, – sako J. Kerusas. – Antra vertus, duomenų bazė yra labai įdomus istorijos šaltinis, ir ją būtina skelbti kuo greičiau.“ Ši medžiaga bus analizuojama statistiškai, o ne ką pranešė konkretus asmuo. Pavyzdžiui, tenai yra 52 pranešimai apie „buržuazinės Latvijos simbolikos“ naudojimą aštuntame ir devintame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose.

Yra pranešimas apie 1971 m. latvių inteligentų grupę, kuri jaunimui skleidžia „nacionalistinę dvasią“. Jų pavardės uždažytos. Tyrėjai nustatė, kad šie žmonės buvo poetai Maris Čaklajis, Vytautas Liūdenas, Imantas Auzinis, Vizma Belševica.

0,84 proc. pranešimų skirta anekdotams. Tarkime, kaip galima išversti žodį „KLUB“ („Kak lučše ubitj Brežnevu“; „Kaip geriau nužudyti Brežnevą“). Atsakymą reikia skaityti atvirkščiai „BULK“ („Brežneva lučše ubitj kirpičom“; „Brežnevą geriau užmušti plyta“).

Išliko ir toks pranešimas, kaip užsienio diplomatas, skrisdamas iš Maskvos į Rygą, prieš nusileidžiant lėktuvui labai dėmesingai stebėjęs Dauguvos deltą, kaip jis po ekskursijos buvo palinkęs prie Rygos žemėlapio…

Vienas pirmųjų M. Zandero pokalbių buvo su KGB dokumentus tiriančios komisijos tyrėju Ojaru Stepenu. Pasak šio mokslininko, susidurta su dideliais sunkumais, nes 1991 m. buvo pažeista normali praktika, kai visi vienos organizacijos dokumentai turėjo būti saugomi viename archyve. Latvijos KGB atveju dokumentai buvo paskirstyti į įvairias vietas: kai kas atiduota Valstybiniam archyvui, kai kas liko Konstitucijos gynimo biure, kai kas tuometinėje Policijos akademijoje. Dar dalis dokumentų nukeliavo į Vidaus reikalų ministeriją, ir jie iki šiolei neprieinami.

Paviešintų dokumentų turinys leidžia detaliau įvertinti totalitarinę sovietinę visuomenę. Šiuo atveju ypatinga vieta skirta inteligentijai. Jos lyginamasis svoris agentų sąraše buvo gana didelis. Mokslininkai, menininkai, atvykę iš tarptautinių renginių, privalėjo rašyti ataskaitas, tačiau šie asmenys automatiškai netapo agentais. Kai bus paviešinta „Delta“ duomenų bazė, tuomet bus galima sužinoti, kas buvo tie „mielieji“ palydovai, lydėję latvius užsienio kelionėse.

Latvijo šimtmetis. Slaptai.lt nuotr.

Išlikusioje KGB medžiagoje yra kulto tarnų agentūrinės kortelės su įrašu – dvasininkas. Pokario metais kai kurie kunigai kovojo su ginklu rankose. Kai ginkluotas pasipriešinimas buvo užgniaužtas, atsirado kova už taiką. Su KGB susiję asmenys galėjo dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, dažnai išvykti į užsienį.

KGB dokumentų tyrėjas Linardas Mucinis pastebi, kad tokie KGB agentai  buvo ne tik informatoriai, bet ir vykdė KGB užduotis. Pavyzdžiui, per „Prahos pavasarį“ duodama užduotis  sukompromituoti kurį nors Čekoslovakijos dvasininką, protestavusį prieš SSRS armijos įsiveržimą į Čekoslovakiją.

Buvo atvejų, kai užverbuotas asmuo stengėsi pasinaudoti palankia situacija. Taip kardinolas Janis Pujatas sugebėjo pasišalinti nuo jį lydinčių „draugų“ ir privačiai susitikęs su Vatikano atstovais pateikė neoficialią informaciją.

Vienas baisiausių totalitarinės valstybės metodų – netinkamus režimui žmones paskelbti psichiniais ligoniais. 1968 m. prasidėjus disidentų judėjimui, J. Andropovui gimė idėja – tokius žmones vadinti psichiniais ligoniais. Taip Sovietų Sąjungoje išnyko politiniai kaliniai. Režimo psichiatras A. Sneževskis netgi sukūrė diagnozę „lėtinė šizofrenija“. Latvių tyrėjai kol kas dar nerado dokumentuotų  įrodymų, kad būtent KGB darbuotojai kurį nors asmenį būtų paskelbę psichiniu ligoniu ir išsiuntę jį į gydymo įstaigą. Penktame-šeštame dešimtmečiuose buvo „gydoma“ už Latvijos ribų. Daugelis tokių žmonių nesuprato rusų kalbos, tad stresinės situacijos galėjo paveikti jų elgseną ir suteikti papildomų argumentų juos vadinti „psichais“.

Pirmieji turistai Rygoje buvo apgyvendinami viešbutyje „Ryga“, kurį aptarnavo „Inturisto“ gidai. Organizuotas turistų grupes lydėdavo „pritvirtintas“ skyriaus gidas.

 Aštuntame-devintame dešimtmetyje latvių emigrantai nesudarė net dešimtadalio užsienio turistų skaičiaus. Šiuos turistus itin akilai stebėjo ”Inturisto“ viešbučio „lydintieji“.

Gyva nuomonė, kad tuometiniai viešbučio darbuotojai buvo KGB agentai. KGB kartoteka rodo, kad tai neatitinka tikrovės: tik keli aptarnavimo sferos darbuotojai buvo KBG pranešėjai. Faktiškai vienas agentas buvo tarp 103 darbuotojų, o tarp 60 apdovanotųjų Garbės raštais – du.

Šis KGB medžiagos paviešinimas apsunkino teismų darbą. 2015-2018 m. buvo iškeltos septynios bylos dėl bendrdarbiavimo su KGB fakto nustatymo. Penkiose išnagrinėtose bylose nebuvo konstatuotas bendradarbiavimas. Dabar teismai turi apie 300 panašaus pobūdžio bylų.

2017 m. gruodį Baltijos Asamblėjos premijos laureatas poetas Janis Ruokpelnis paviešino savo ryšius su KGB. Tačiau atrištuose maišuose jo kortelės nerasta. Manoma, kad su juo bendravęs KGB darbuotojas J. Milevskis išėjo iš tarnybos, todėl buvo sunaikintos kortelės tų žmonių, su kuriais susitikdavo šis saugumietis.

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Ne vienas ekspertas buvo siūlęs taip neviešinti pavardžių, kol nėra įrodytas KGB medžiagos patikimumas, saugoti nekaltumo prezumpciją.

„Čekistų maišai“ suteikė kūrybinės iniciatyvos režisieriui Alviui Hermaniui. Naujajame Rygos teatre jis kuria spektaklį šia tema.

„Paskelbtuose sąrašuose  suradau per dešimt žmonių, kuriuos pažinojau asmeniškai. Ir gana daug žinau apie daugelio asmeninį gyvenimą, kad galėčiau įsivaizduoti, kokiu pagrindu jie pateko tenai, kaip buvo šantažuojami“, – sako režisierius. Pasak jo, spektaklyje stengiuosi pabrėžti tai, kaip galima manipuliuoti žmonėmis ir istorija tiek sovietmety, tiek mūsų dienomis.

Kol kas atsiskleidžia tik pradinės „čekistų maišų“ paslaptys, apgaubtos niauria prisiminimų skraiste.

2019.03.06; 11:00

„Čekistų maišai“ internete

KGB archyvų paslaptys

Gruodžio 20 d. Latvijos nacionalinis archyvas ėmė viešinti sovietinio Valstybės saugumo komiteto (KGB) „čekistų maišus“. Išvakarėse šalies oficiozas „Latvijas Vēstnesis“ paskelbė Ministrų kabineto patvirtintus Latvijos nacionalinio archyvo veiklos sąlygų pakeitimus ir įpareigojo šią instituciją savo svetainėje publikuoti KGB dokumentus.

Žmonės, norintys susipažinti su KGB agentų dokumentais, privalės registruotis, kad būtų galima nustatyti asmenybę, jeigu asmuo pažeis teisės aktus dėl informacijos duomenų saugumo. Interesantai turės nurodyti savo vardą, pavardę, asmens kodą, elektroninio pašto adresą su vartotojo pavarde ir slaptažodžiu, dokumentų panaudojimo tikslą.

Šiemet  iki gruodžio 31 d. bus paskelbta KGB darbuotojų telefonų knyga, neetatinių operatyvininkų įskaitos kartoteka, LTSR KGB agentūros  abėcėlinė ir statistinė kartoteka, Latvijos komunistų partijos Centro komiteto įskaitos sąrašai.

Publikuojami originalai. Didžiuma jų rusų kalba ir ranka rašyti.

1970-1991 m. Latvijos KGB agentūroje buvo apie 25 tūkst. agentų. Daugelis jų išvyko iš Latvijos arba mirė. Paaiškėjo, kad „netikėtai palikta” tik penktadalis įskaitos kortelių – apie 4800 ir apie 380 pokario agentų kortelių su atžyma „saugoti amžinai”. Dar yra elektroninė duomenų bazė DELTA su daugiau kaip 7000 agentų pranešimais ir 2000 informacinių signalų. Nėra nė vieno agento ranka rašyto teksto, parašo dėl bendradarbiavimo, pinigų gavimo ar pranešimo. Nėra nė vienos asmeninės bylos.

Žinoma, kad devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje 20 000 kortelių ir visos asmeninės bylos buvo išvežtos į Jaroslavlį, o dalis Latvijoje sunaikinta. Manoma, kad maža dalis dokumentų palikta sąmoningai. Devinto dešimtmečio KGB instrukcijoje nurodyta, kad agentus galima verbuoti be agento parašo ir sutikimo. Specialistams galvosūkis: kaip teisiškai įvertinti dvi konkretaus asmens korteles ir paskirto slapyvardžio įrašą registracijos žurnale? Prieš kurį laiką buvo paviešinta informacija apie 1990 metais viename Rygos betono gamybos ceche per naktį sudegintus du autofurgonus KGB dokumentų.

Valstybės prezidentas Valdis Zatleras primena, kad KGB neapdairiai ar sąmoningai Latvijoje paliko „maišus“ su maždaug 4 tūkstančių ir maždaug 25 tūkstančių informatorių kortelių; kiekvieno informatoriaus veiklą ir kenkimą latvių tautai reikia vertinti atskirai; deja, šiame kontekste kol kas nevertinami TSKP ir sovietinės nomenklatūros kadrų, kurių tiesiogiai vadovavo KGB, veiklos modeliai.

„Čekistų maišai“ visuomenėje sukėlė ažiotažą, todėl buvo priimtas sprendimas susipažinimą su KGB dokumentais pradėti gruodžio 20-osios popietę, nes tuo metu statistiškai mažiau žmonių naudojasi internetu, antraip nuo veržlaus vartotojų antplūdžio svetainė gali „užlūžti“.

Latvijos nacionalinio archyvo direktorė Mara Sprūdža priminė Lietuvos kolegų informaciją, kad panašią svetainę Lietuvoje per dieną aplankydavo vidutiniškai 10 tūkstančių žmonių, tačiau Latvijoje, esant tokiam ažiotažui, būtų galima sulaukti iškart 10 tūkstančių lankytojų.

Pirmi pirmos dienos komentarai labai įvairūs: nuo aktyvaus pritarimo ir abejonių: kokia prasmė skelbti tai, jei visa, kas svarbiausia, seniai sunaikinta arba nebėra Latvijoje; visa tai turėjo įvykti prieš 28 metus…

Ir pirma rimtesnė vieša informacija: kultūrologas D. Šembergas dalijasi įspūdžiais, patirtais gruodžio 20-ąją „draugaujant“ su KGB abėcėline ir statistine kartoteka. Pirmi įspūdžiai privertė jį neigti kai kuriuos KGB kartoteką apipintus mitus. Pavyzdžiui, „komunistų neverbavo“ – kartotekoje jis iškart surado per 350 TSKP narių. Tarp agentų „daugiausia inteligentijos ir latvių intelektualų“ – bet kur kas dažniau šmėžavo inžinierių, traktorininkų, pensininkų, studentų pavardės; mokslo ir kultūros darbuotojų rado mažiau nei darbininkų ir tarnautojų. „Agentai buvo tik latviai“ – įvairių tautybių ir gana gausiai.

Kartotekoje D. Šemberas rado per šimtą šimtamečių ir vyresnių agentų pavardžių. Nemažai kortelių su įrašais: išbrauktas dėl senatvės, dėl ligos, arba areštuotas kaip dvigubas agentas ir pan.

Išviešintoje informacijoje ima ryškėti ir politikų pavardės, net keturių buvusių KGB agentų, šiemet kandidatavusių į Saeimą.

„Maišuose“ pasirodė ir buvusio Saeimos deputato, Atgimimo laikų lyderio Romualdo Ražuko pavardė – „kandidatas verbuoti“. Buvęs politikas tvirtina, kad nėra bendradarbiavęs su KGB, ši žinia jam esą staigmena.

Publikuotuose dokumentuose ir buvusio premjero I. Guodmanio pavardė (slapyvardis Pugulis). Jis teisme jau yra įrodęs, kad nebendradarbiavo su KGB, tačiau neseniai skandalą sukėlė šios bylos medžiagos dingimas Jūrmalos teismo archyve.

Demografijos ministras?

Krišjanis Karinis, kandidatuojantis į naujos vyriausybės premjerus, siūlo Latvijai turėti ypatingų užduočių demografijos ministrą, galėsiantį pagerinti valstybės politiką šiuo klausimu. Dabar demografijos dalykais dalinai rūpinasi Gerovės ministerija, kuri ir taip turi daug neišspręstų įsisenėjusių problemų, pavyzdžiui, pensijų klausimai. Pasak K. Karinio,  reikalingas ministras, kuris „stovėtų ir gultųsi“ dėl šeimos politikos.

Žygiuoja Latvijos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasak demografo Ilmaro Mežo, kol kas demografija Latvijoje yra tik šūkių lygmeny.

Per 100 metų Latvija pergyveno tris dramatiškus  gyventojų sumažėjimus. Pirmi du – Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Trečias – radikalios nepriklausomybės metų ekonominės reformos privertė tūkstančius gyventojų  geresnio gyvenimo ieškoti svetur. 2017 m. emigravo 8099 žmonės, grįžo tik 3540 asmenų.

Sovietmečio pabaigoje Latvijoje buvo 2,6 mln. gyventojų, dabar tėra tik 1, 95 mln. (į šią statistiką  neįtraukti emigravę latviai). Eurostato prognoze, iki 2070 metų Latvijoje liks tik 1,3 mln. gyventojų. Pagal gyventojų mažėjimą Latvija yra trečia Europos Sąjungoje, ją lenkia tik Lietuva ir Kroatija.

Demografinė krizė skaudžiausiai ištiko skurdžiausią Latgalos regioną šalies pietryčiuose. Už Latgalos ekonomikos vystymąsi atsakingas V. Stankevičius tvirtina: čia algos ir šeimos mažos, regione rengiamos NATO ir Rusijos karinės pratybos skatina latgaliečius emigruoti, užsienio investuotojams Latgala kol kas visiškai nepatraukli.

Parengta pagal Latvijos spaudos pranešimus

2018.12.21; 13:36

Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Čekistų maišai“ internete

Latvijos Saeima spalio 4 d. priėmė įstatymą dėl KGB dokumentų publikavimo internete. Valstybės Prezidentas R. Vėjuonis, pasirašydamas šį dokumentą, pripažino, kad per Latvijos valstybės šimtmetį pagaliau užverstas šis juodas istorijos puslapis. Ir pridūrė, kad skelbiama informacija bus nepilna, o paviešintos pavardės nieko nepraneš apie tai, ką padarė konkretus žmogus; dar reikės įvertinti papildomą informaciją, atskleisti okupuotą Latviją valdžiusio totalitarinio režimo veiklos mechanizmus, totalią visuomenės kontrolę.

Saeimos priimtas įstatymas nurodo viešinti abėcėlinę ir statistinę agentūros kartoteką, neetatinių operatyvinių darbuotojų įskaitos kartoteką su KGB darbuotojų telefonų knygomis, kuriose yra informacijos apie KGB etatinius darbuotojus, ir archyvuose šį klausimą liečiančią Latvijos komunistų partijos Centro komiteto medžiagą. Totalitarizmo padarinių dokumentavimo centras atiduos šiuos dokumentus Latvijos nacionaliniam archyvui publikuoti savo tinklalapyje iki šių metų pabaigos, o iki 2019 metų gegužės išviešins ir kitus KGB dokumentus.

2014 m. prasidėjo „čekistų maišų” atrišimo procedūra: buvo sukurta mokslininkų komisija ištirti KGB dokumentus. Toks pavėluotas sprendimas kasdien iškeldavo vis naujų probleminių klausimų. Tad 2018 m. pavasarį visuomeninė organizacija  „Latvija pasaulyje” ir Latvijos mokslų akademija buvo priversta sukurti darbo grupę, kuri įvertintų Latvijos SR KGB dokumentų autentiškumą, agentūrinio sarašo publikavimo tikslingumą, atliktų teisinių prieštaravimų analizę ir modeliuotų proceso socialines rizikas bei pasekmes. 2018 m. rugpjūčio 16 d. ilgokas išvadų laiškas buvo paskelbtas su išvada: agentūrinio sarašo neskelbti. Tai sukėlė dalies visuomenės, nežinančios konkretaus turinio, pasipiktinimą.

Okupacijos metais Latvijos teritorijoje veikė keturios SSRS slaptųjų tarnybų struktūros: trys karo reikalų srityje buvo tiesiogiai priklausomos SSRS KGB ir jos neatsiskaitė Latvijos SR Ministrų tarybai ir LKP CK. Kiekviena struktūra turėjo savo agentų tinklą. Iš pirmųjų trijų agentūrų nebuvo rasta nei vieno dokumento, nei vienos personalinės ar operatyvinės bylos.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

1970-1991 m. Latvijos KGB agentūroje buvo apie 25 tūkst. agentų. Daugelis jų išvyko iš Latvijos arba mirė. Paaiškėjo, kad „netikėtai palikta” tik penktadalis įskaitos kortelių – apie 4800 ir apie 380 pokario agentų kortelių su atžyma „saugoti amžinai”. Dar yra elektroninė duomenų bazė DELTA su daugiau kaip 7000 agentų pranešimais ir 2000 informacinių signalų. Nėra nė vieno agento ranka rašyto teksto, parašo dėl bendradarbiavimo, pinigų gavimo ar pranešimo. Nėra nė vienos asmeninės bylos. Yra žinoma, kad devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje 20 000 kortelių ir visos asmeninės bylos buvo išvežtos į Jaroslavlį, o dalis Latvijoje sunaikinta. Manoma, kad maža dalis dokumentų palikta sąmoningai. Devinto dešimtmečio KGB instrukcijoje nurodyta, kad agentus galima verbuoti be agento parašo ir sutikimo. Specialistams galvosūkis: kaip teisiškai įvertinti dvi konkretaus asmens korteles ir paskirto slapyvardžio įrašą registracijos žurnale?

Savo metu į Rygą buvo atvykęs tuometinis Vokietijos prezidentas Joachimas Gaukas, kuriam teko vertinti Stazi dokumentus, ir jis pasakė: nerodykite nė vieno jų, tuo jūs nieko neįrodysite.

1976 m. emigravęs į Vakarus P. Brūveras (nepriklausomybės metais iki 2016 metų buvo Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios Liepojos vyskupas) kadaise buvo įsitikinęs, kad „čekistų maišus” būtina paviešinti. Kai jis susipažino su šiuo archyvu, nuomonę pakeitė: taip viešindami sukursime dar vieną „raudonąją liniją” visuomenėje, nes laimės tie, kurių kortelės išimtos, o už jų nusikaltimus mokės nekaltieji; laimės Rusija, matydama supriešintą visuomenę; tokio sąrašo skelbimas būtų nusikaltimas prieš tautą, prieš konkrečius žmones ir valstybę.

Konstitucijos gynimo biuras irgi pasisakė prieš KGB dokumentų skelbimą internete, nes mano, kad toks publikavimas gali pakenkti žmonių pasitikėjimui specialosiomis tarnybomis ir ragino Valstybės Prezidentą nepasirašyti naujos redakcijos įstatymo.

Valstybės Prezidentas bus renkamas atviru balsavimu

Latvijos Valstybės prezidentas R. Vėjuonis pasirašė įstatymą dėl Latvijos Valstybės Prezidento rinkimo Saeimoje atviru balsavimu. 2012, 2013 metais latviai bandė keisti šį įstatymą, tačiau nesėkmingai.  Dabartinį pasiūlymą pateikė Latvijos regionų  susivienijimo atstovai. 2014 metais internetinėje svetainėje manabalss.lv dėl atviro balsavimo Saeimoje renkant prezidentą pasirašė 11 509 asmenys.

„Įstatymo pakeitimas leis kiekvienam Saeimos deputatui skaidriau ir argumentuočiau priimti savo pasirinkimą, tai užtikrins galimybę išrinkti geriausią iš kandidatų, o ne kokios nors partijos arba asmenų grupės ištrauktą marionetę”, – pareiškė Saeimos narys J. Veidė.

Alimentų nemokėtojai netenka vairuotojo pažymėjimo

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Latvijos teisingumo ministerija ėmė taikyti griežtesnes sankcijas alimentų nemokėtojams – iš jų bus atimamos transporto vairavimo teisės. Pirminiame etape jų neteko 47 asmenys, dėl 100 skolininkų vyksta administracinis procesas. Šios sankcijos gresia maždaug 8 000 skolininkų.

Latvijoje yra 38 000 alimentų skolininkų, kurių skola siekia 270 milijonų eurų. Vyriausiam skolininkui – 82 metai.

Paskelbus šias sankcijas, skolininkų skaičius ėmė mažėti – per 3000 asmenų pradėjo mokėti alimentus.

Kitąmet alimentų skolininkams bus draudžiama turėti šaunamąjį ginklą (tokių asmenų yra apie 250). Svarstoma neleisti jiems žaisti azartinius žaidimus, išvažiuoti iš valstybės.

2018.10.20; 05:52

Knygos, kurias apie sovietinės okupacijos baisumus išleido LGGRTC. LGGRTC stendas. Slaptai.lt nuotr.

Artėjant Sąjūdžio 30-ečiui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras savo internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt paskelbė KGB dokumentus apie Sąjūdį.

Visuomenei pateikiami sovietų saugumo dokumentai atspindi Sąjūdžio gimimą 1988 m. birželio 3 d. ir jo veiklą: keliamos tautinio atgimimo idėjos, istorijos baltosios dėmės, ekologijos, biurokratijos piktnaudžiavimo, lietuvių kalbos diskriminavimo ir kt. problemos, o galiausiai – ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tačiau svarbiausia – KGB dokumentai parodo jo požiūrį į šį politinį sambūrį bei Lietuvoje vykstančius procesus.

Pateikiami dokumentai atskleidžia, kad KGB centro padaliniai ir rajonų skyriai, pasitelkę agentus ir viešus duomenis, rinko medžiagą apie besikuriančias Sąjūdžio grupes ir jų veiklą (mitingai, susirinkimai, kalbos ir pan.), Sąjūdžio aktyvistus.

Labai daug dėmesio buvo skiriama Sąjūdžio spaudai: KGB vadovybė ragino savo padalinius rinkti informaciją apie Sąjūdžio leidybą (kas leidėjai ir kur leidžiama), siekdama užkirsti kelią pačiam leidybos procesui, leidinių platinimui. Taip pat buvo duotas nurodymas analizuoti Sąjūdžio spaudą, kad KGB galėtų reaguoti į joje pateikiamą informaciją, imtis kontrpropagandinių priemonių tiek respublikinėje, tiek rajoninėje spaudoje, pateikti savą istorinių įvykių versiją apie pokario represijas ir partizaninį judėjimą, skelbti kompromituojančius, šmeižikiškus straipsnius apie disidentus, pertvarkos metu susikūrusias organizacijas ir jų rengiamas akcijas. Sąjūdžio atstovus šmeižiančių straipsnių pagausėdavo prieš rinkimus, prieš svarbius renginius ar iškart po jų.

Prieš spaudos darbuotojus, viešų renginių, mitingų organizatorius buvo pasitelkiamos bauginimo, profilaktikos priemonės.

Paskutiniais sovietų režimo metais pasikeitusios sąlygos neleido KGB imtis tokių jam įprastų radikalių represinių priemonių kaip atleidimas iš darbo, suėmimas ir pan. KGB savo veiklą perkėlė į kovą dėl viešosios nuomonės. Sąjūdžio kompromitavimo akcijos turėjo padėti KGB kovoti su didėjančia Sąjūdžio įtaka visuomenei. Pavyzdžiui, išrinkus Sąjūdžio Seimo tarybą buvo įsakyta rinkti jos narius kompromituojančius duomenis.

Kaip ir per visą sovietmetį, taip ir dabar sovietų saugumas prieš režimą nukreipto naujojo judėjimo kilmę siejo su užsieniu (tai buvo laikoma užsienio kišimusi į SSRS vidaus reikalus): neva Vakarų institucijos, atskiri veikėjai inspiravo Sąjūdžio ir kitų visuomeninių judėjimų atsiradimą, padėjo jiems finansiškai ir politiškai.

KGB taip pat buvo svarbu skaldyti Sąjūdį, eskaluoti jo, kaip naujo judėjimo, ir seniai veikiančios Lietuvos laisvės lygos prieštaravimus.

1988 m. KGB dokumentai daugiau dėmesio skiria Sąjūdžio, kitų organizacijų ir judėjimų atsiradimo ir veiklos stebėsenai, o štai 1989–1990 m. dokumentai atskleidžia jau griežtėjančią KGB poziciją: juose rašoma jau ne tik apie stebėseną, bet ir apie aktyvią veiklą prieš Sąjūdį. Dokumentai atskleidžia ir paties KGB pokyčius, rodo jo reakciją į pasikeitusias sąlygas. Suvokimas, kad procesai Lietuvoje rutuliojasi komunistų partijai ir KGB nenaudinga linkme, kėlė SSRS vadovams nerimą – tai patvirtina ir struktūriniai KGB vidaus pokyčiai. Buvo kuriamos naujos vidaus struktūros, rengiami mobilizacijos planai, taip pat planai, kaip veikti tam tikromis sąlygomis, išvežami iš Lietuvos arba vietoje naikinami dokumentai.

1989 m. pradžioje jau ruošiamasi veikti ypatingomis sąlygomis. Lietuvos SSR KGB pirmą kartą buvo paskelbti kovinės parengties mokymai, parengtas planas, nurodantis ne tik sukomplektuoti agentų smogikų grupes specialiosioms užduotims vykdyti, bet ir numatantis būdus, kaip sulaikyti „ypač pavojingus“ asmenis ir „antisovietinius elementus“. LSSR KGB pirmininko įsaku šios „ypatingos operatyvinės priemonės“ pirmiausia turėjo būti įgyvendintos Vilniuje ir Vilniaus rajone.

Pagal iš anksto parengtus sąrašus sulaikyti asmenys turėjo būti pristatomi į Lukiškių kalėjimą. SSRS VRM planas „Taifūn“, LSSR VRM, bendradarbiaudama su KGB, parengė planą kodiniu pavadinimu „Metelj“ (Pūga). Šiuose planuose buvo numatyti veiksmai prieš nesankcionuotus mitingus ir pan.

Daug dėmesio buvo skiriama slaptųjų bendradarbių konspiracijai (jiems nebereikėjo rašyti pasižadėjimų), taip pat jiems ketinta daugiau mokėti, kad agentūrinis aparatas išliktų gyvybingas. Bet visos šios priemonės buvo neveiksmingos, nes agentų gretos retėjo, naujų kasmet buvo užverbuojama vis mažiau: 1988 m. – 594, 1989 m. – 358, o 1990 m. – tik 117 asmenys.

KGB dokumentai atskleidžia tam tikrus KGB veiklos, metodų pokyčius, tačiau jie nebuvo esminiai. KGB dokumentuose vartojama su Sąjūdžiu ir kitomis pertvarkos jėgomis susijusi terminija, vertinimai, planai ypatingam periodui rodo, kad KGB Sąjūdį, pertvarkos ir viešumo procesus suvokė kaip grėsmę sovietų santvarkai ir sovietų imperijai.

Tad su šia grėsme bandė susidoroti, tą kovą pridengdamas sovietinio teisėtumo širma.

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2018.05.23; 05:45

Mitingas „Mes kaltiname“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nesupraskite tiesiogiai: jokiu kremliumi (rusų senoji miesto dalis, apjuosta gynybinėmis sienomis su bokštais, vandens grioviais; senąja rusų kalba – detinecas, gradas ir t.t.) mūsų Seimas neapjuostas, tėra tik Sausio 13-osios išlikusių užtvarų fragmentai, bet ir juos ketina iškelti, nes jie esą darko parlamento rūmų vaizdą…

Bet Kremlius tapo Rusijos politiniu bastionu, carų, generalinių sekretorių, prezidentų, valdančiojo elito įtvirtinimu, todėl paprastai siejamas su visais iš jo išeinančiais tuo metu egzistuojančio režimo sprendimais. Pastarąjį dešimtmetį šie sprendimai šokiravo pasaulį.

Nedaug kam yra pavykę įžengti į Maskvos Kremlių. Tik Krymo chanatas 1571 m. sudegino miesto centrą, o prieš tai, 1534-1535 m., LDK kariuomenei nepavyko įveikti jo įtvirtinimų. Bet 1610 m. spalio 11 d. į Kremlių įžengė lietuvių ir lenkų kariuomenės įgula. M. Strykovskis rašė, kad „Algirdas tarsi Vakarų riteris sulaužo ietį į Kremliaus sieną“, o A. Vijūkas – Kojelavičius pridūrė, kad „smeigia jis ją į Kremliaus vartus, galiausiai išsitraukia kalaviją…“

Tiesa, Maskvos Kremlius buvo užimtas neilgam: 1612 m. Maskvoje ir aplinkinėse srityse kilo visuotinis sukilimas, kurio metu po apsiausties Kremliuje įsitvirtinusi lietuvių ir lenkų karių įgula kapituliavo, o visi jos nariai sukilėlių buvo išžudyti. Po keleto šimtmečių, 1812 m. rugsėjo-spalio mėn., Maskvą buvo neilgam užėmusi į Rusiją įsiveržusi Napoleono armija.

Tai tiek apie rusiškąjį Kremlių. O dabar apie lietuviškąjį…

Pasirodo, jis įsikūrė Vilniaus centre, kažkada buvusioje Nerimi plukdytų sielių apdorojimo ir paskirstymo, paskui stadiono, šiuo metu didingai stūksančio valstybės parlamento vietoje. Tautai ji svarbi dar ir todėl, kad čia 1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas Nepriklausomybės aktas, o kitų metų Sausį ošė didinga laisvės ištroškusių žmonių minia. Jos suręstos užtvaros, lyg dainuojančios revoliucijos bastionas, atlaikė sužvėrėjusių okupantų išpuolį.

Po 28 metų ši istorinė vieta tapo taikaus tūkstančių žmonių pasipriešinimo valdantiesiems placdarmu. Ne, kovo 15-osios protesto akcija prieš Seimo darbą nevirto langų daužymu ar policijos atkirčiu, kaip 2009-ųjų sausio 16 d. Tuomet profsąjungų surengtas protesto mitingas virto riaušėmis, kai į Seimo langus pasipylė akmenys, kiaušiniai, o policija panaudojo ašarines dujas, daug riaušininkų suėmė, paskui teisė. Vėliau pasirodė komentarų, kad smurtu buvo suinteresuotos kelios radikalios organizacijos, anarchistų judėjimai, netgi Penktosios kolonos, likusios dar nuo garsiosios „Jedinstvos“, palikuonys (apie tai rašiau straipsnyje).

Tuomet galėjai įtarti, kad Kremliaus pasiuntiniai pasirengę parlamento šturmui, kaip darė 1991-ųjų sausio 10 d., po K.D. Prunskienės vyriausybės sprendimų. Dabar gi, kaip pasakė vienas opozicijos politikas, Kremlius jau įsikūrė pačiame Seime ir būtent jis daro lemiamą įtaką kai kuriems jo sprendimams. Akivaizdu, kad visos šios parlamentinės krizės detonatoriumi buvo paslaptimis ir sąmokslo teorijomis apaugęs balsavimas dėl M. Basčio apkaltos.

Mitinguotojai piktai kaltino Seimą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Protesto mitingas „Mes kaltinam“, sutraukęs apie 5000 žmonių, tapo ta jėga, kuri turėjo sukrėsti valdančiąją daugumą permainoms. Protesto akcijos organizatoriai kitą dieną Seimo vadovui įteikė reikalavimus, kurių pagrindinis – surengti naujus parlamento rinkimus. Galima abejoti, kodėl tarp tų organizatorių – savo retorika išgarsėję žurnalistai, o ne plačiosios visuomenės atstovai, visuomenininkai, tautos pasiuntiniai iš visos Lietuvos. Galima įtarti, kad taip A. Tapinas ar R. Miliūtė tiesia sau takelį į būsimą valdžią, kad tokiais metodais LRT suvedinėja sąskaitas su R. Karbauskiu ir parlamentine komisija jos veiklai tirti.

Tai, kaip sakoma, jau išvestiniai samprotavimai. O mitingo esmė – užkirsti kelią dabartinei valdžios daugumai savivaliauti, tarnauti tiems interesams, kurie neatitinka nei nacionalinio saugumo reikalavimų, nei žmonių poreikių, ir visa tai apgaubiant imitacine paslapties skraiste, slapto balsavimo šydu.

Apskritai, kokiais atvejais Seimas nutaria pasirinkti ne viešą balsavimą? Pagal Konstituciją slaptas balsavimas yra privalomas tik trimis atvejais: dėl nepasitikėjimo vyriausybe, premjeru arba vienu iš ministrų. Bet štai Seimo statute numatytas slapto balsavimo atvejų sąrašas išplėstas sudaro galimybes neskaidriems sandoriams ir manipuliacijoms. Tai pabrėžė Prezidentė D. Grybauskaitė.

Dar daugiau: kaip išaiškino Seimo teisininkai, jeigu Seimo narys paviešina, kaip balsavo per slaptą balsavimą, tai galima laikyti slapto balsavimo principo pažeidimu. Netgi biuletenio fotografavimas, net jei tos nuotraukos ir nebus paviešintos, jau yra pažeidimas. Susidaro užburtas ratas: tautos patikėtinis, pasislėpęs už laisvo apsisprendimo galimybės, gali pareikšti bet kokią savo nuomonę, net ypač žalingą valstybei, ir už tai jis jokios atsakomybės neneša. Jo rinkėjai niekada nesužinos, kaip, pavyzdžiui, jo rinktas parlamentaras vertina galimą Rusijos invaziją į Lietuvą.

M.Basčio precedentas irgi neeilinis. Konstitucinis Teismas yra paskelbęs, kad M. Bastys šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, kai nuslėpė savo ryšius su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika. Kiti jo veiksmai, dėl kurių buvo inicijuota apkalta, buvo atlikti iki 2016 m. lapkritį jam duodant priesaiką.

Kitaip sakant, antradienį slaptai balsavę parlamentarai nepritarė M. Basčio mandato panaikinimui, taip lyg ir pritarę jo nusikalstamiems ryšiams su KGB agentais. Kilus erzeliui Seimo nariai – pozicija ir opozicija – ėmė vieni kitus kaltinti nesąžiningu požiūriu į valstybei iškilusias grėsmes. Šie nesutarimai dar kartą pademonstravo, kad Seimo vadovybė ir valdančioji dauguma nekontroliuoja padėties vienoje aukščiausių šalies institucijų. Jie išryškėjo ir protesto mitinge ketvirtadienį.

Susikompromitavusį Seimą kitą antradienį dar kartą patikrins dar viena „byla“ – dėl socialdemokratų darbo partijos (grupės, atskilusios nuo LSDP) frakcijos nario Artūro Skardžiaus viešųjų ir privačių interesų pažeidimo bendradarbiaujant su Baltarusijos įmonėmis ir nedeklaruojant savo asmeninių (šeiminių) interesų atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje. Jam ketinama pradėti apkaltos procesą. Bet ar vėl Seimas nepaslys ant keisto teisinio reglamentavimo?

Tokie įvykiai perša įtarimą, kad būtent Seimas, o ne kokios nors radikalios organizacijos, atskiri visuomenės veikėjai, tampa Kremliaus irštva, kuri čia randa gerą dirvą reikšti savo interesus. Kol kas šie interesai pasireiškia tik atskirose ekonomikos, finansų ar asmeninio pasipelnymo srityse, bet kas gali paneigti, kad Seimo nariai taip nebalsuos, kai bus svarstomi esminiai ir neatidėliotini nacionalinio saugumo, iškilusių grėsmių užkardymo, gynybos srityse?

Ar toks politiškai angažuotas ir nesubrendęs parlamentas sugebės pasipriešinti valstybei žalingiems sprendimams? Ar patirsime 1940-ųjų okupacinio marionetinio Liaudies seimo sprendimų  žalą?

www.iskauskas.lt

2018.03.17; 08:13

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Baigtas viešinti KGB agentų archyvinių asmens bylų registracijos žurnalas (žurnalas) sukėlė nemažą atgarsį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, ypač Latvijoje. Daugiausiai dėmesio posovietinėje erdvėje buvo skirta KGB dokumentuose minimam aktoriui Donatui Banioniui, nors pats teatro ir kino  grandas apie savo ataskaitas KGB viešai pasakojo dar 2009 metais.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (Centras) nutarė paviešinti šia tema dažniausiai pasikartojančius klausimus (priekaištus) ir atsakyti į juos viešai.

Klausimas. Ar nemanote, kad tas žurnalas yra specialiai palikta KGB klastotė?

Atsakymas. Nei VSD, kuris saugojo žurnalą iki 2012 metų, nei Centras nenustatė, kad šis žurnalas būtų KGB palikta klastotė. Papildomai ištirti KGB dokumentai rodo, kad visi į žurnalą įrašyti asmenys buvo verbuojami KGB, tačiau ne visi su sovietiniu saugumu norėjo bendradarbiauti. Centro tinklapyje paskelbto žurnalo įrašai sutampa su įrašais kituose KGB dokumentuose, tarp jų ir su įrašais kitų agentų bylų registracijos žurnaluose, kurių LYA yra saugomi 42 vienetai.

Klausimas. Kodėl tuomet Centras pats savo įžangoje siūlo vertinti žurnalą kritiškai: „Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais“?

Atsakymas. Centras nuo pat šio žurnalo viešinimo pradžios tiek savo tinklapyje, tiek žiniasklaidoje rekomendavo jį vertinti kritiškai, nes ne visi asmenys, kuriuos KGB savo žurnale įvardino savo agentais, iš tiesų dirbo tą darbą. Akivaizdu viena: jie visi buvo verbuojami, bet ne visi teikė informaciją. Istorikams kol kas nepavyko išsiaiškinti, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis, tik 1987 m. pradėtas pildyti, žurnalas. Neatmestina tikimybė, kad kai kuriuos žurnale esančius asmenis KGB tikėjosi šantažuoti ar kompromituoti – taip buvo daroma partizaninio pasipriešinimo laikais. Todėl Centras pabrėžė, kad kiekvienas įrašytas asmuo turi būti vertinamas individualiai.

Klausimas. Ar esami dokumentai patvirtina, kad Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis bendradarbiavo su KGB?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras: aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis buvo KGB agentai. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Atsakymas. Pagal įstatymą Centras neskelbia teisinių verdiktų ir nenustatinėja bendradarbiavimo su KGB fakto. Centras pateikia visus žurnalo įrašus bei kitus rastus su tuo asmeniu susijusius archyvinius dokumentus kaip istorinius faktus. Daugumos agentų pagrindiniai dokumentai – asmens ir darbo bylos yra išvežtos į Rusiją, tačiau iš likusios medžiagos matyti, kad D. Banionis ir S. Sondeckis turėjo nevienkartinių kontaktų su KGB. Tačiau, kaip jau minėta, pats kontaktas savaime neturėtų būti vertinamas kaip slapto bendradarbiavimo faktas teisine prasme. 2009 m. balandžio 26 d. Donatas Banionis interviu rusiškam leidiniui „Moskovskij komsomolec“ pasakojo apie savo kontaktus su KGB: „Kai grįždavau iš užsienio reikėjo su jais [KGB] atsiskaityti, rašyti ataskaitas. Nežinau, verbavimas tai ar ne. Aš rašiau, su kuo susitikdavau, ką mačiau. Žinoma, melavau, išsisukinėdavau, kad nepakiščiau gerų žmonių. Bet vis tiek tai reikėjo daryti, kitaip manęs daugiau į užsienį nebūtų išleidę ir negalėčiau niekur dirbti. Kagėbistai žinojo, kad aš meluoju, bet jie privalėjo į mano bylą įdėti ataskaitą“.

Jei minėti iškilūs menininkai būtų pranešę specialiai sudarytai komisijai apie savo kontaktus, jų pavardės šiame žurnale pagal įstatymą būtų įslaptintos, kaip ir kitų 22 šio žurnalo įrašai. 

Klausimas. Kodėl neišbraukiate iš KGB agentų sąrašo kardinolo Vincento Sladkevičiaus?

Atsakymas. To padaryti negalime, nes tai būtų vientiso archyvinio dokumento, kokiu yra žurnalas, klastojimas. Žurnalą sudarė KGB, Centras, skelbdamas žurnalą, pateikė papildomą informaciją: V. Sladkevičius jokių pranešimų nerašė, agento darbo byla jam net neužvesta, po metų iš agentūrinio tinklo išbrauktas, kaip neteikiantis informacijos, ir jam už tai atkeršyta – iš Kauno ištremtas į provinciją.

Klausimas. Kodėl Centras būtent dabar paviešino šį žurnalą?

Atsakymas. Teoriškai šis žurnalas tapo viešas nuo 2012 m., kai Valstybės saugumo departamentas savo žinioje turėtus archyvinius KGB dokumentus, taip pat ir minimą žurnalą, perdavė Lietuvos ypatingajam archyvui. Pagal LR teisės aktus Ypatingojo archyvo fondai yra atviri visuomenei (neviešinami tik valstybei prisipažinę buvę KGB bendradarbiai – jų slaptumas įtvirtintas įstatymu). Tačiau Centras ėmėsi tikrinti žurnalo duomenis ir pateikė juos kartu su papildomais tyrimais. Medžiaga buvo teikiami nedidelėmis porcijomis, šis darbas užtruko penkerius metus: pradėtas 2012-ųjų pabaigoje ir baigtas 2018 m. sausio 5 d., išanalizuota ir paskelbta 1647 asmenų duomenys. Šiuo metu Ypatingasis archyvas žurnalą skaitmenina ir tokiu pavidalu jis greitai bus prieinamas kiekvienam piliečiui.

Klausimas. Istorikas, Seimo narys A. Anušauskas viešai skelbė, kad žurnalo duomenys atspausdinti mašinėle, o paskutinieji įrašai apie V. Sladkevičių, D. Banionį ir S. Sondeckį įrašyti ranka?

Atsakymas. A. Anušauskas tiksliai neprisiminė. Iš tiesų visas žurnalas rašytas ranka, tik paskutinieji duomenys įrašyti kitu braižu – darytina išvada, kad tuo metu žurnalą pildė kitas KGB operatyvininkas. Tačiau kitu braižu įrašyti ne tik tie trys žymūs asmenys. Šalia V. Sladkevičiaus įrašytas ir kitas vyskupas Liudvikas Povilonis, apie kurio ryšius su KGB buvo įtariama ir sovietmečiu (administravo dvi vyskupijas), taip pat Krizostomas Labanauskas, buvęs partizanas, pasukęs išdavystės keliu. Paskutinis žurnale įrašytas (1990 m. liepą) Antanas Urbonas, kuris išdavė Adolfą Ramanauską – Vanagą – dėl jo bendradarbiavimo su KGB abejonių nekyla.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Klausimas. Be šio žurnalo kokia dar yra likusi KGB agentūrinė medžiaga? Kodėl ji palikta?

Atsakymas. Be jau paviešinto agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnalo Ypatingajame archyve dar yra 42 agentų asmens ir darbo bylų registracijos žurnalai (žurnalai sudaryti chronologiniu principu, faktiškai pamečiui) ir vienas kandidatų į agentus patikrinimo bylų registracijos žurnalas, taip pat yra likusios agentų kortelės: vienoje kartotekoje jų yra 2601, kitoje – 5166.

Kaip matyti iš likusių KGB dokumentų, iki 1990 m. liepos dar buvo neišvežta dalis agentūrinių bylų, kai kurių agentų bylų po nepavykusio rugpjūčio pučo taip ir nespėta išvežti. Nepamirškime, kad KGB savo veiklą Lietuvoje turėjo pabaigti labai greitai –žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui. Iki tol, 1990 ir net 1991 m., KGB vis dar vykdė savo operatyvinę – agentūrinę veiklą: dirbo su senais agentais ir verbavo naujus, tad darbo bylos jiems buvo reikalingos.

Klausimas. Ar politikai rodė ypatingą dėmesį šiam žurnalui?

Atsakymas. Valstybės saugumo departamentui  žurnalą perdavus Lietuvos ypatingajam archyvui ir šią žinią paviešinus (BNS 2012-03-23), ir žurnalistai, ir politikai, ir visuomenė ragino kuo greičiau tuos KGB dokumentus paviešinti. Buvo beįsigalinti nuomonė žurnalo turinį skaitmeninti ir skubiai atverti visuomenei. Centras, atsižvelgdamas į KGB dokumentų specifiką ir fragmentiškumą, tai skubai nepritarė, ėmėsi analizuoti visą prieinamą informaciją apie žurnale minimus asmenis ir pateikė ją kartu su papildomais tyrimais.

Klausimas. Ar nemanote, kad KGB dokumentų viešinimas skaldo visuomenę?

Atsakymas. KGB dokumentai yra vieši pagal LR teisės aktus. Pagal įstatymą be kitų veiklų Centras privalo analizuoti ir skelbti buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus. Centro tinklapyje yra paskelbta daugybė įdomių ir svarbių dokumentų, taip pat visi LSSR KGB kadriniai darbuotojai, kurie žudė, šantažavo ir kitais būdais persekiojo okupuotos Lietuvos gyventojus. KGB skverbėsi ir kontroliavo visas žmogaus gyvenimo sritis, savo tikslams siekti jiems neegzistavo nei etiniai, nei moraliniai barjerai, nei vienas LSSR pilietis nebuvo apsaugotas nuo KGB čiuptuvų.

Centro nuomone, neviešinant KGB dokumentų neįmanoma atskleisti KGB ir visos sovietinės santvarkos vykdytos žiaurios ir suktos prievartos. Pamiršus šią itin skaudžią mūsų istoriją atsiranda prielaidos susivilioti gražiais lozungais, už kurių slypi baisi žmogaus naikinimo sistema. 1940 metais taip jau yra nutikę kai kuriems mūsų intelektualams.  

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC)

2018.01.23; 18:00

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Rašinyje „Vyriausiojo policijos komisaro atgaila už miliciją“ (DELFI.lt 2018 m. sausio 15 d.) Ramūnas Bogdanas greta kitų brandžių minčių teigia: Kada nuodėmės kupra nebeleidžia vaikščioti iškėlus galvą, kada saviškių kaltė maudžia lyg sena žaizda, atimdama ramų miegą, kada suvokiama, jog po savęs kiekvienas palieka vienokį ar kitokį pėdsaką – tuštumą, gėdą ar pasididžiavimą, – tada ateina atgailos metas. 

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Autorius teiginį, regis, taiko buvusios sovietinės milicijos luomui, konkrečiau – Sauliui Skverneliui. Ir įspėja: Atsargiai su raiteliais, kurie nekreipia dėmesio, ką sutrypė kelyje jie ar jų luomas. Nes kitas sutryptasis galite būti jūs.

Blaivi įžvalga, gerai parašyta, taikliai pritaikyta.

Generalinis policijos komisaras Skvernelis ar jam pavaldūs pareigūnai 2012 metų gegužės 17 dieną pasiuntė į Garliavą 240 sovietinio OMON-o tipo policininkų, kurie pasitelkę dujas, elektrą ir kitas ypatingąsias priemones, tampė ir mušė tiesos reikalaujančius žmones (tai užfiksavo vaizdo kameros), akivaizdžiai smurtavo. Antsiuvuose ant jų rankovių buvo Vytis, todėl jie išniekino valstybės simbolį. Dabar tie tampyti ir mušti, budėję žmonės vėl tampomi po teismus. Ne taikūs budėtojai, o „omonininkai“ ir juos pasiuntę pareigūnai todėl turi būti teisiami. Atgailos čia nepakanka.

O kaip su kitais, KGB, kolaborantų, teisėjų, prokurorų luomais?

KGB_dokumenty
KGB dokumentai – po devyniais užraktais

KGB etatiniai darbuotojai be išpažinties ir atgailos buvo atleisti kaip karinio dalinio kareivėliai, dažnas gauna LR ir RF pensijas, kiti dirba verslo ar kitokiose galimai priedangos struktūrose.

Kolaborantai – kgb agentai ir bildukai, kurie atliko VSD „klebonui“ išpažintį, neatlikę nei žodžiu nei raštu atgailos, buvo įslaptinti, kiti, neatlikę išpažinties, dabar viešinami.

Teisėjai, net kėdžių teismuose nepakeitė, tik po smakrais ant grandinės Vytį pasikabino, tarsi lojalumą valstybei pabrėždami, Gedimino stulpais grandinę pasigražino.

Sovietiniai prokurorai be liustracijos, be atsiprašymų, be atgailos, be melo detektorių, pratęsę nenutrūkstamą darbo stažą nepriklausomoje Lietuvoje, taip pat vytį prisisegė.

Todėl iš luomų, kuriems buvo priimtina LSRS NKVD komisaro Lietuvoje Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus Kalvio Ignoto teisybė, laukti tikros tiesos – beviltiška.

Bažnyčiose tikinčiųjų bendruomenė Mišių pradžioje žodžio liturgijos metu kalba labai prasmingo Atgailos akto žodžius: „Prisipažįstu visagaliam Dievui ir jums, broliai seserys, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais“. Nors tarp nusidėjimų apsileidimai minimi ketvirtoje vietoje, tačiau dažnai jie būna trijų pirmųjų priežastimi.

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Kai teisėsaugos institucijos, nesusimąstydamos jog jos nėra valstybė, priima sprendimus valstybės vardu, o visuomenė mato akivaizdų sprendimų nepagrįstumą, ji iš valstybės įsakmiai reikalauja TIESOS.

Sausio 13-ąją apdovanota Laisvės premija, iš Seimo tribūnos prabilusi vienuolė Nijolė Sadūnaitė išreiškė neigiamą nuomonę teisėsaugos atžvilgiu, tepaprašė neslėpti tiesos, neslėpti žmogaus. Ji išreiškė tiesai neabejingos visuomenės lūkestį

Aukšti valstybės vadovai, kuriems privalu žinoti ir skelbti visuomenei tiesą, Prezidentė ištarė „nežinau“, Premjeras pasišaipė, vienuolės žodžius vadindamas melu. Tiesos ir žmogaus slėpimas tik valstybės apsileidimas? Jei tai apsileidimas, jis – nusikalstamas, skleidžiamos netiesos priežastis.

2018.01.18; 06:00

KGB. Yra tokia profesija – žudyti

Šių metų sausio 5 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainėje www.kgbveikla.lt baigtas viešinti agentų archyvinių asmens bylų registracijos žurnalas. Viešinti KGB dokumentus Centrą įpareigojo LR Seimas, 2010 metais priėmęs LGGRTC įstatymo 5 straipsnio papildymo įstatymą.

Žurnalo viešinimas pradėtas 2012-ųjų pabaigoje, baigtas 2018 m. sausio 5 d. Išanalizuota 1669 asmenų duomenys. Šis žurnalas nėra ir nebus slaptas dokumentas, jis bus laisvai prieinamas Lietuvos ypatingajame archyve (pagal Liustracijos įstatymo nuostatas nebus skelbiami tik prisipažinę asmenys, kurių žurnale yra 22).

2011 m. Valstybės saugumo departamentui perdavus Lietuvos ypatingajam archyvui turėtus KGB dokumentus, tarp kurių buvo ir šis žurnalas, ir šią žinią paviešinus, buvo beįsigalinti nuomonė žurnalo turinį skaitmeninti ir pateikti visuomenei. Atsižvelgdami į KGB dokumentų specifiką (galimus netikslius arba klaidinančius duomenis) ir fragmentiškumą Centro istorikai tam nepritarė, prisiėmė atsakomybę individualiai išanalizuoti visą prieinamą informaciją apie žurnale minimus faktus ir pateikti ją kartu su papildomais tyrimais ir komentarais.

Pabrėžtina, kad Centro puslapyje, kuriame penkerius metus palaipsniui viešinti žurnalo duomenys, buvo išryškintas svarbus prierašas: „nežinoma, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis žurnalas. Atidžiau ištyrus papildomus archyvinius ir įvairius kitus šaltinius apie sąraše esamus asmenis, nustatyta, kad dalis užverbuotų asmenų nedirbo kaip agentai. Manytina, kad jie sutiko bendradarbiauti tik norėdami ištrūkti iš čekistų nagų. Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais. Sovietinis saugumas kartais (ginkluotos rezistencijos laikotarpiu net dažnai) sąmoningai skleisdavo informaciją apie žmogaus tariamą bendradarbiavimą su KGB“.

Darbas, kuris truko penkerius metus, buvo nelengvas pirmiausia dėl šaltinių trūkumo. 1990 – 1991 metais daug KGB dokumentų buvo sunaikinta arba išvežta į Rusiją, tarp jų ir KGB agentų asmens bei darbo bylos, kurios būtų tiesiausias ir patikimiausias kelias išsiaiškinant agentų veiklą. Nesant šių bylų, informacijos teko ieškoti tūkstančiuose KGB operatyvinių, agentūrinių, baudžiamųjų, spec. patikrinimo, bylų.

Analizės duomenys

Paviešintasis sąrašas, kaip ir daugelis KGB dokumentų, turi būti vertinamas kritiškai. Visas agentų registracijos žurnalas parašytas ranka. Keli pabaigoje įrašyti asmenys, įrašyti kiek kitu rašikliu, kita rašysena. Neišlaikyta chronologinio eiliškumo, todėl žurnale pateiktų duomenų patikrinimui buvo skirtas ypatingas dėmesys. Tarp pabaigoje įrašytų asmenų yra ne tik Donatas Banionis, Saulius Sondeckis, bet ir Antanas Urbonas, kuris išdavė Adolfą Ramanauską – Vanagą ir dėl jo bendradarbiavimo su KGB abejonių nekyla. Pabaigoje įrašytas ir Vincas Sladkevičius, tačiau jo įrašymo aplinkybės pabaigoje lieka neaiškios – kiti dokumentai rodo, kad V. Sladkevičius buvo verbuotas 1958 metais, tačiau nebendradarbiavo (agento darbo byla neužvesta) ir po metų iš agentūrinio tinklo išbrauktas bei ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. Tačiau, šalia įrašytas ir kitas vyskupas Liudvikas Povilonis, apie kurio ryšius su KGB buvo įtariama ir sovietmečiu, taip pat Krizostomas Labanauskas, buvęs partizanas, pasukęs išdavystės keliu. 

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Visi į sąrašą įrašyti agentai buvo verbuojami LSSR KGB arba kitų KGB padalinių. Tačiau ne visi su sovietiniu saugumu norėjo bendradarbiauti, be to, ne visų agentų darbas vertintinas vienodai. Kai kurie partizanų karo metu suimti ryšininkai, partizanai ar nesusiję su partizanais žmonės norėdami ištrūkti iš NKVD sutikdavo tapti agentai ar informatoriais, tačiau paleisti, pasitraukdavo į mišką (Nr.6 – Motiejus Paškonis, Nr.198 – Antanas Jankauskas), o apie verbavimą pranešdavo partizanams ar artimiems žmonėms (Nr.12 – Aldona Paulavičiūtė, Nr.38 – Aldona Sipavičiūtė, Nr.260 – Monika Alūzaitė, Nr. 282 – Antanas Valaitis) arba slapstydavosi kitur (Nr. 25 – Petras Kudirka). Buvo su pogrindžiu susijusių žmonių, kurie užsiverbuodavo leidus partizanams ir su jais derinant teikdavo NKVD-MGB dezinformuojančius pranešimus (Nr. 41 – Vaclovas Švarskis). Kai kurie žmonės, po verbavimo bandė saugumiečius klaidinti, teikė jiems nenaudingas žinias, vengė bendradarbiauti (Nr. 39 Petras Taluntis, Nr.44 Antanas Kairys, Nr.221 Vladas Tamulevičius, Nr.313 Juozas Lostys), kiti nebenorėdami bendradarbiauti pasitraukdavo į Vakarus (Nr.2 Vaclovas Sidzikauskas). Pasitaikė atvejų, kuomet žmogus buvo užverbuotas, priverstas bendradarbiauti, bet nenorėdamas to bandė trauktis į vakarų valstybes (Nr. 1099 Rimantas Mažuika, Nr. 1469 Aloyzas Jurgutis, Nr. 1508 Ričardas Daunoras). Pastariesiems dėl to buvo iškeliamos baudžiamosios bylos.

Šalia minėtų asmenų, registracijos žurnale įrašyti:

agentai, kurie išdavė partizanus ir už tai buvo jų nubausti mirtimi partizanų karo lauko teismo sprendimu (Nr.8 Nikodemas Podrezas, Nr.17 Bronius Jedeška, Nr.31 Antanas Muralis, Nr.32 Jokūbas Briedis, Nr.60 Jonas Orlingis);

agentai smogikai, savo rankomis žudę partizanus, tarp jų ir nelietuviai, nesusiję su pogrindžiu, pasitelkti kaip smogiamoji jėga (Nr.63 Pranas Monstys, Nr.66 Klaus Veniger, Nr.73 Povilas Mackevičius, Nr.76 Julius Bervingė, Nr. 92 Michail Žada, Nr.135 Juozas Kairys, Nr.223 Vilius Uzėla, Nr.240 Nikolai Melnik, Nr.244 Leonid Zakrevskij, Nr. 295 Kazys Vaitkus – Venckus, Nr.343 Vasilij Lapušniak, Nr.391 Bronius Baranauskas, Nr.431 Jonas Mockus, Nr.452 Zigmas Kašėta, Nr.455 Alfonsas Žebrauskas, Nr.463 Juozas Jankauskas, Nr.551 Antanas Chainauskas, Nr.552 – Ignas Tamošiūnas, Nr.718 – Alfonas Radzevičius, Nr.787 – Bronius Saveikis, Nr.1086 Jonas Jankauskas, Nr.1177 Juozas Bulka, Nr.1179 Jonas Kimštas, Nr. 1282 Jonas Dabulevičius);

daug žmonių išdavę agentai (Nr.106 Vacys Kuodis, Nr.145 Vanda Pociūtė, Nr. 222 Marijona Žulienė, Nr.246 Jonas Vendzinskas, Nr.269 Bronė Karčiauskaitė, Nr.371 Juozas Rudžionis) arba partizanų vadus išdavę, padėję suimti (Nr.569 Tadas Chodakauskas, Nr.955 Jonas Šalčius, Nr. 1233 Jonas Kukauskas, Nr.1669 Antanas Urbonas) ar patys partizanus nužudę agentai (Nr.78 Kostas Kubilinskas, Nr.449 Klemensas Stanaitis, Nr.548 Antanas Vaitulionis, Nr.568 Adolfas Daubaras, Nr.642 Algirdas Skinkys, Nr.1009 Albinas Šliužas).

Taip pat žurnale įrašyti ir agentai naudoti užsienyje (Nr.556 Viktoras Eidukaitis, Nr.697 Pranas Tvaronas, Nr.1045 Kurt Genys) arba užverbuoti iš užsieniečių, įtariamų priklausymu užsienio žvalgyboms, ar tokiems įtariamiesiems sekti (Nr.603 Jonas Vaickus). Taip pat esama įrašytų išeiviją šnipinėjusių agentų (Nr. 1451 Vytautas Mačiuika)

Kai kurie agentai teikė paprastus pranešimus apie savo pažįstamų kalbas, nuotaikas, požiūrį į sovietų valdžią arba bendraudami su partizanais juos dezinformuodavo (Nr.444 Antanas Mikenis). Stalinizmo metais tokie, iš pažiūros paprasti, pranešimai galėjo nulemti kito žmogaus suėmimą, tardymą, kalinimą (Nr.223 Jonas Mockus). Registracijos žurnale įrašyti ir vadinamieji kameros agentai, suimti žmonės, kurie per pokalbius išgaudavo informaciją iš kitų suimtųjų ir taip jiems pakenkdavo (Nr.505 Ona Stankevičienė, Nr.545 Birutė Urbanavičiūtė)

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Esama kontraversiškų atvejų, kai užverbuotas agentas išduodavo žmones, bet taip pat bandydavo išsisukti nuo bendradarbiavimo (Nr.19 Vytautas Radvila) arba visaip vengė bendradarbiauti, bet iš naujo suėmus ir tardant teikdavo informaciją apie žmones (Nr.36 Vladas Krivickas). Pasitaikė atvejų, kai turima žinių dėl agento bendradarbiavimo, bet jis vis tiek būdavo nuteisiamas net ir mirties bausme. Registracijos žurnale įrašyta ir nemažai kunigų, kurių vieni išduodavo žmones, vykdė režimui palankią politiką tikybos klausimais (Nr.264 Stasys Markonis, Nr. 1315 Nikodemas Švogžlys, Nr. 1327 Petras Maželis, Nr. 1474 Povilas Bakšys), kiti visaip bandė išvengti kontaktų su saugumo struktūromis.

Viso tyrimo metu komentarais papildyti 806 atvejai, dar 966 atvejais informacija gauta iš rastų agento kortelių. Kiekvieno žurnale įrašyto asmens istorija yra unikali, turi būti vertinama individualiai.

***

KGB dokumentų viešinimo tinklalapyje kgbveikla.lt tikslas yra KGB veiklos ir metodų nušvietimas. Todėl ir šio žurnalo paviešinimas bei tyrimas yra aktualus KGB veiklos ir metodų pažinimui. Kai kurie gauti rezultatai bus aktualūs ir istorijos mokslui bei sovietinės istorijos žpažinimui.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras

2017.01.08; 14:45

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Na ką, kas dar liko neapdergtas, ar jau apdergėm viską? Šimtmečio proga kas mėnesį po šimtą nusipelniusių, mylimų, visuotinai gerbiamų žmonių – į srutų duobę ir vėl bus laisva Lietuva! Gyvųjų bijom, pasityčiokim iš išėjusiųjų – tai numylėtas gyvųjų numirėlių metodas, kurį labai mėgo stribai, numesdami šventose vietose šventų, nukankintų mūsų brolių ir seserų kūnus.

Sakot, vanagaitės su zurofais neteisūs, kai vadovaujasi KGB archyvais ir bylomis, kur daug melo, prievarta ir kankinimais išgautų „prisipažinimų“ ir iš baimės pasirašytų popiergalių, kad galėtum su vaikais išgyventi? O štai burauskaitės, kurios mojuoja tų pačių žudikų sukurptais KGB žurnaliukais – tai labai labai teisios!

Žymių, visų mylimų žmonių apmėtymą mėšlu, kurį privačios vanagaitės pradėjo dėl asmeninio pelno, Lietuvos Respublikos valstybinės struktūros pabaigs už mokesčių mokėtojų pinigus. O sisteminė žiniasklaida visam pasauliui ištrimituos, kad tik Lietuvai būtų geriau.

Klasikinė dezinformacijos operacija, dėstoma pirminio lygio žvalgybininkų mokyklėlės pirmajame kurse, kursantai žiovauja – kaip banalu, ar yra Žemėje debilų, kurie patikėtų? O dėstytojas irgi žiovaudamas atsako – ai, kartais ir tokių priešininkų pasitaiko, primityvios operacijos primityvams nesudėtingos, tai kodėl nepabandžius, juk pigu?

Ką daro net per banaliausius filmus valdžia, ateinant priešams? – degina krosnyse slaptus dokumentus, kurių negali išsivežti. Tik ne kiečiausia pasaulyje slaptoji tarnyba. Prieš pat SSSR žlugimą, 1987-siais KGB tyčia užveda agentūrinių bylų registravimo žurnalą. Pačias agentūrines bylas, jų korteles sunaikina ar išveža, o žurnalą, t.y de facto visą atbuline data sudarytą savo agentų sąrašą nuo pat 1944-jų demonstratyviai palieka stalčiuje priešams?

Ir jūs tuo tikit? Rimtai? Tautiniai įgalioti istorikai taip pat tiki ar apsimeta patikėję ir patriotiškai tamposi viešumoj, ką ir reikėjo įrodyti. Lubiankoje Lietuvos poskyrio chebra rūkykloje su panieka kvatoja – litovcai kimba ant pliko kablio, net slieko nereikia! Nes jie tai žino – KGB agentūrinių bylų žurnalas skirtas tam, kad tie lietuvių debilai ar likusieji tarp jų saviškiai atrastų.

O kai atranda – prasideda įdomumai. Štai A.Anušauskas, neabejotinai matęs tą žurnalą ar net laikęs rankose, teigia, kad žurnalas atspausdintas mašinraščiu, bet paskutiniai puslapiai užpildyti ranka, kas kelia abejonių dokumento autentiškumu. Tačiau tai, švelniai tariant, netiesa.

Kiekvienas, nuėjęs http://www.kgbveikla.lt/lt/agentu-sarasas/ir paspaudęs raudonas nuorodėles, gali pamatyti pirmųjų žurnalo puslapių fotokopiją ir įsitikinti, kad inventorinis žurnalas Nr.35 yra užpildytas ranka nuo pat pirmųjų puslapių. Jis ir negali būti pildomas kitaip, nes tai yra „kontorinė knyga“, kurios puslapiai atspausdinti ir surišti gamykloje, ir negali būti įdėti į rašomąją mašinėlę.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Žurnalo tituliniame lape nurodyta, kad jame yra 200 puslapių, kuriuose inventorizuota 1791 KGB agentų byla, tačiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras teigia, kad visame šiame sąraše yra tik 1669 agentų pavardės. Ir pavardžių mažiau ne todėl, kad dalies prisipažinusiųjų agentų nėra skelbiama – tokių sąraše yra 18 ir jie įskaičiuojami, tiesiog jų pavardės tvarkingai ištrintos ir tose eilutėse sudėlioti brūkšneliai. Kyla klausimas – kur dingo dar 122 agentų pavardės?

Štai, kardinolas Vincentas Sladkevičius, „KGB agentas Alksnis“. Agentūrinė byla „atiduota į archyvą“ prieš pat Nepriklausomybę, 1989 metų lapkričio 21d. Perduotos bylos Nr.14486  tomų skaičius – 1, bylos  puslapių skaičius – 0.

Neblogas „agentas“, kurio byloje per 30 metų nėra sukaupta nei vieno lapelio ir į archyvą „perduodamas“ tuščias segtuvas, nors „užverbuotas“ Jo Eminencija buvo 1958 metais.

Labai būtų smagu pamatyti paskutiniųjų žurnalo puslapėlių fotokopiją – jei internete įdėti pirmieji, tai kodėl ne paskutiniai, svarbiausieji? Ir dar įdomesnė būtų rašysenos ekspertizė, bet jos niekas nedarė ir nedarys. Nes gali paaiškėti, kad žurnalas pabaigtas pildyti jau po Nepriklausomybės – o juk taip ir yra, nes įrašas Nr.1669 padarytas jau 1990 m. liepos 3 d., o likusieji 122, kurių nebėra, tai juk dar vėliau?

Taip gal sužinotume ir didvyrius, kurie kam reikia ką reikia įrašė, o tai jau valstybės tikėjimo paslaptis, melskimės. Po keliskart vykusios imitacinės „liustracijos“ juk nėra Lietuvoj žmogaus, kuris nesuprastų, kad tikrieji, svarbūs, įtakos agentai įslaptinti 75 metams ir po 75 metų bus įslaptinti dar 175 metams.

Jų pavardžių niekada nesužinosit ir nesvajokit, o jei kas žinot ir bandot pasakyti – nukrisit nuo laiptų. Duodu kepurę prišventinti, kad ten pusė dabartinio politinio elito iki pačių pačiausių, kuriems padėjus šaukštą tautą ištiks nuomaris ir monumentai nusės didvyrių žemę. Ir kad tos 122 žurnalo gale „nukirptos“ pavardės tik ledkalnio viršūnė.

KGB_dokumenty
KGB dokumentai – po devyniais užraktais

Šie metai – priešrinkiminiai ir absoliučiai nieko svarbaus, nesusijusio su būsimąja kova dėl vairuotojo sėdynės, viešumoje nevyksta ir neįvyks. Norit suprasti – paklauskit, kam tai naudinga arba nenaudinga. O gal manot, kad burauskaitės laisvai ir nepriklausomai, be suderinimų su Šventąja Dvasia skelbia tokias naujienas? Pirmyn, palatoje Nr.6 laisvi ir labai nepriklausomi mąstytojai irgi taip mąsto.

Donatas Banionis, Saulius Sondeckis, Vincentas Sladkevičius – KGB agentai? Tą išmesim per žinias, įteigsim ir pasikeis visuomenės vertinimų vektorius – buvo, matote, tokie laikai, visi tada buvo šitokie anokie, reikėjo išlikti ir gyventi, todėl neteiskit ir nebūsit teisiami… Kam reikia, kad taip pagalvotume?

Vieni pasakys – reikia socdemams, nes kaip tada atrodytų tautos priešas Mindaugas Bastys – kad pasikalbėjo su kuo nereikia kada nereikėjo? Kiti atsakys – argi tai nenukreipia dėmesio nuo prisidirbusio valstiečių vadeivos, kurio kovos su LRT yra tik vienas iš būsimojo karo dėl Prezidentūros epizodų?

Mindaugas Bastys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Žinant, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą sudaro praktiškai vien konservatorių žmonės ir niekas šioje srityje be Prezidentūros palaiminimo neįvyksta, kad šios žinios pražydo Šventajame Delfyje ir matonių bei pugačiauskų programoje „Vremia“, šie argumentai niekiniai.

Su mirusiaisiais visada susidorojama todėl, kad tai naudinga gyviesiems ir išsigąstų esantieji. Lieka vienintelis interesas ir paaiškinimas – jei sugebat, pateikit kitokių – tai būtinybė sudaryti visuomenėje nuomonę, kad visi garsūs ir žinomi, nusipelnę Lietuvai žmonės buvo kaip nors susiję su KGB, yra reikalinga būsimiesiems prezidento rinkimams.

Dabar praktiškai kiekvienam žmogui gali būti pateikti kaltinimai ryšiais su KGB. Gal ir būsimajam, dar nežinomam, konservatorių kandidatui, tyliai ir neabejotinai remiamam D. Grybauskaitės. Prezidentei, pretenduojančiai į aukštas pareigas Europos Sąjungoje – taip pat. Apie tokius kaltinimus seniai kalbama, rašoma ir yra baimės, kad jie pagaliau bus realizuoti, nes per rinkimus niekas nueinančiojo valstybės vadovo nebebijos, o tie, kurie bijojo, tylėjo ir pataikavo, bus itin pikti ir aršūs.

Tai ne šiaip rinkimai, o mūšis dėl Lietuvos ateities. Abejoju, kad tą laimino pirmieji asmenys, labai gali būti, kad aukštybėse jau suprato – patarėjų saviveikla nepasiteisino ir eilinį kartą trenktasi veidu į purvą. Ir gal kabinete aukštomis lubomis jau pasakė ką reikia ir apie „KGB agentus D.Banionį, S.Sondeckį ir V.Sladkevičių“ nebeišgirsime.

Kaip jie norėtų, kad ta tema pirmadienį tiesiog būtų uždaryta ir drąsieji valdiški žurnalistai apie tai nebelotų arba, blogiausiu atveju, nuobodžiai paveblentų ką reikia! Ir mes po savaitės apie viską pamirštume, o reikiama nuostata pasąmonėje išliktų, ką ir reikėjo įrodyti.

Bet  visuomenė jau nebe ta, kad tą leistų. Apsirikote, ponai.

2018.01.08; 03:40

Vidmantas Valiušaitis, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

O man vis dėlto atrodo, kad tuo būdu, kuriuo dabar yra viešinami tikri ar tariami KGB agentai, pirmiausiai kerta per paties Genocido ir rezistencijos tyrimų centro reputaciją bei patikimumą.

Kodėl? Todėl, kad strapalioti ant mirusiųjų kapų gali ir zuikis. Bet štai parodyti balsą prieš gyvuosius, pilančius paplavas ant Lietuvos, iškraipančius istorinius faktus ir šmeižiančius mūsų šalį, privengiama. O šitas Centras kaip tik turėtų būti rezistencinio fronto avangarde. Kodėl taip nėra?

Neapibendrinu. Yra sąžiningų to Centro istorikų, daug padariusių ir tebedarančių reikšmingus darbus. Tačiau Centro, kaip institucijos vaidmuo, vykdomo informacinio karo akivaizdoje yra palyginti menkas, turint galvoje potencialą, kuriuo jis disponuoja. O šiuo konkrečiu atveju, mano įsitikinimu, yra aiškus šūvis sau į koją.

Kuo skiriasi p. Vanagaitės tvirtinimas, kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas nuo p. Burauskaitės aiškinimų, kad kard. V. Sladkevičius buvo „užverbuotas“, bet galbūt kaip nors atsitiko, kad agentu paskiau jis nebuvo? Jeigu p. Vanagaitės išsisukinėjimus po susimovimo dar galima aiškinti jos „nepatirtimi“ dirbant su archyvine medžiaga, tai p. Burauskaitei tuo pasiteisinti negalima. Jeigu jums patiems nėra aišku, mieli ponai, kodėl jūs tuomet taip neatsakingai elgiatės, lyg provokuotumėte ir kiršintumėte žmones? Ir tai – Lietuvos valstybės šimtmečio išvakarėse?

Arvydas Anušauskas, žinoma, bando gelbėti padėtį, norėdamas bent kiek išsaugoti savo buvusios darbovietės veidą: čia tik sąrašas, kurio patikimumas kelia daugiau klausimų negu atsakymų. Ir tai tiesa. Tačiau klausimas, kodėl Genocido ir rezistencijos centras elgiasi būtent šitaip – man yra pats rimčiausias.

Gal į tą klausimą atsakymą turi Istorinės atminties komisijos pirmininkas LR Seimo narys Arūnas Gumuliauskas? Arba Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Vytautas Bakas? Ar tie mirusieji – kard. V. Sladkevičius, dirig. Saulius Sondeckis, akt. Donatas Banionis, – kurių nuopelnų Lietuvai pristatyti nereikia, yra padarę ir tiek pat ar net daugiau blogo – išdavę kitus prapulčiai, pražudę žmones, sugriovę jų gyvenimus ir pan., – kad dabar jie keliami iš numirusiųjų ir kalami prie gėdos stulpo? Ar tai daroma tik „dėl įdomumo“, „sportiniais sumetimais“, pasižiūrėti „kas iš viso to išeis“? Kad matytųsi, jog „ir Centras dirba“?

Kodėl apie tikrus galvažudžius, kankintojus ir išdavikus, atsakingus už dešimčių tūkstančių žmonių mirtis ir šimtų tūkstančių ištrėmimą iš Lietuvos, per 27-erius nepriklausomybės metus ne tik nesugebėjome parengti dokumentuotų enciklopedinių leidinių, su išsamiomis jų biografijomis, bet neturime nė jų sąrašų? Tarsi genocidinio masto nusikaltimus darė kažkokie bevardžiai anonimai. Juk buvo konkretūs žmonės, kurie sudarinėjo sąrašus, kurie vyko areštuoti, kurie konvojavo, kurie pasirašinėjo arešto orderius, tardė, teisė, rašė nuosprendžius, etc.

Kai viso to neturime, tada „didžiausiais nusikaltėliais“ patogu vaizduoti tikrų nusikaltėlių užterorizuotas, įbaugintas ar kitaip palaužtas aukas – į nelaisvę pakliuvusius ir kankinimų neatlaikiusius partizanus, trėmimų pabūgusius literatus, kolaboravimu su okupaciniu režimu savo talentą bandžiusius gelbėti menininkus ar kitus inteligentus.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti

Tačiau svarbiausias dalykas yra kitas. Tokia medžiaga, su kuria į viešumą šiandien išėjo LGGTC, pasitarnauja ne kam kitam, o tik tos pačios KGB reputacijos „atskalbinėjimui“. Jeigu Sondeckis, Banionis, Sladkevičius buvo „KGB agentai“ ergo „Lietuvos priešai“, vadinasi, tie kabėbistai buvo „fain vyrai“, jie į savo draugiją rinko „gerą kompaniją“. Reikšminga dalimi tokių „kagėbistų“ dėka Lietuva atgavo nepriklausomybę (prisiminkime kardinolo Sladkevičiaus priesaką Katdros aikštėje istorinio lūžio momentu „mokėkime augti ir laukti“) ar Lietuvos vardas plačiai skambėjo užsienyje (Sondeckio ir Banionio dėka; Sąjūdžio žmonės absoliučia dauguma buvo „no name’ai“).

Todėl dar sykį pasikartosiu: LGGTC, neatsakingai paleidęs viešumon abejotino patikimumo informaciją, šovė sau į abi kojas. Diukovas jam, be abejo, ploja. Tuo metu Rusijos žiniasklaida pasirūpins pagarsinti, kad „fašistų“ valdžia Lietuvoje „KGB agentais ir Lietuvos priešais“ apšaukė pasaulinio garso menininkus ir pirmąjį Lietuvos kardinolą.

Informacijos šaltinis – Facebook

2018.01.07; 10:48

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras: aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis buvo KGB agentai. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Aktorius Donatas Banionis ir dirigentas Saulius Sondeckis sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais ir teikė žinias apie Amerikos lietuvius. Tai paskelbė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Paskelbta, kad agento „Broniaus“ slapyvardį gavęs D. Banionis buvo užverbuotas 1970 metais ir jame buvo iki 1974 m., o „Saliuto“ slapyvardžiu į agentūrinį tinklą 1962 m. užverbuotas S. Sondeckis jame buvo 20 metų – iki 1982-ųjų.

Abu jie yra mirę, abu buvo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

Apie šių žinomų Lietuvos kultūros veikėjų bendradarbiavimą su KGB sužinota iš agentų asmens bylų registracijos žurnalo, sakė šeštadienį LRT radijo laidoje „Lietuvos diena“ kalbintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys.

„Yra išlikęs toks žurnalas buvusiame KGB archyve, Lietuvos ypatingajame archyve. Tas žurnalas pradėtas pildyti 1987 metais – tai yra, jau prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, prieš Sąjūdžio atsiradimą. Tame žurnale iš viso yra 200 lapų ir yra registruota 1670 KGB agentų“, – sakė A. Bubnys.

Tačiau jis negalėjo paaiškinti žurnalo atsiradimo, jo sudarymo principų ir to, kodėl vieni žmonės buvo įtraukti į tą žurnalą, o kiti nebuvo. Pasak A. Bubnio, galima kelti tik hipotezes.

Anot jo, šiame žurnale yra nemažai žymių asmenų – kultūros, meno, mokslo darbuotojų iš įvairių laikotarpių. KGB požiūriu, jų veikla galbūt buvo reikšminga, turėjo svarbią reikšmę pačiai KGB operatyvinei ir agentūrinei veiklai.

„Kaip bebūtų keista, šis žurnalas išliko, nebuvo išgabentas iš Lietuvos. Kiti, svarbesni dalykai, kaip agentų asmens ir darbo bylos praktiškai visos buvo sunaikintos pačios KGB iki 1990-1991 metų. Pirmosios buvo sunaikintos vadinamosios archyvinės agentų bylos – tai yra agentai, kurie, vaizdžiai tariant, buvo išleisti „į pensiją“ dėl garbingo amžiaus ir buvo neveikiantys. O tie, kurie dar tuomet veikė, – jų buvo, rodos, apie 8 tūkstančius visoje Lietuvoje, – jų asmens ir darbo bylos buvo išvežtos į Rusijos KGB archyvus. Tad tokių tikrų agentų asmens ir darbo bylų buvusiame KGB archyve liko tik keliolika iš dešimčių tūkstančių, susikaupusių per visą KGB veiklos laikotarpį Lietuvoje“, – LRT Radijui pasakojo A. Bubnys, negalėjęs atsakyti, kodėl šis žurnalas nebuvo išvežtas ir nebuvo sunaikintas.

Kuo pasireiškę D. Banionio ir S. Sondeckio bendradarbiavimas su KGB, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vadovas taip pat negalėjo atsakyti, nes, pasak jo, tai nėra jo darbo sfera. Jis teigė pats dirbąs organizacinį darbą, organizuojąs centro mokslinių tyrimų departamento veiklą, o KGB veiklą tiria kiti centro darbuotojai. Jis pažymėjo apie tai galįs kalbėti tik bendrais bruožais.

Istorikas Arūnas Bubnys

A.Bubnio žiniomis, D. Banionis ir S. Sondeckis nebuvo prisipažinę apie bendradarbiavimą su KGB. Tai, ko gero, dėl to jie ir yra paskelbti, viešinamos jų pavardės.

„Paprastai tie žmonės, kurie pagal savo darbo pobūdį galėdavo keliauti į užsienį, – mokslininkai, menininkai, kurie vykdavo į vadinamąsias kapitalistines šalis, sovietmečiu buvo daugiau naudojami informacijos rinkimui užsienyje. Būdavo išnaudojamos būtent jų galimybės išvykti gastrolių arba mokslinių stažuočių į užsienį ir gauti informaciją arba apie KGB dominamus asmenis, arba, jei tai mokslo dalykai, – apie mokslo centrus, kurių veikla, tyrimais domėjosi KGB“, – pasakojo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vadovas.

A. Bubnys sakė, kad asmenys KGB agentų sąraše vertinami pagal visus išlikusius dokumentus ir istorinį kontekstą. „Sąrašas viešinamas dalimis, kai dalies jame esančių asmenų veikla išnagrinėjama, ieškoma papildomų KGB dokumentų, parodančių to asmens veiklą. Kai jau yra daugiau surandama informacijos ir, tyrėjo požiūriu, ji pasirodo patikima, tada dalis tame žurnale esančių asmenų pavardžių paviešinama“, – aiškino A. Bubnys.

Su tam tikru atsargumu į KGB agentų sąrašą ragino žiūrėti Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Žiūrėkime paprasčiau į šiuos dalykus. Tai buvo ir yra viešinamas istorinis dokumentas, kuris vis dėlto dėl savo sudarymo kelia tam tikrų klausimų. Pavyzdžiui. D. Banionio, dar kelių žymių asmenų pavardės į tą sąrašą (KGB – ELTA) įrašytos ranka, o visos kitos – spausdintos. Kodėl tai buvo padaryta Sąjūdžio laikais? Aš, pavyzdžiui, sau neturiu atsakymo, galėčiau tik spėlioti“, – LRT Radijui sakė A. Anušauskas, kviesdamas šiuo metu į tą dokumentą „žiūrėti su tam tikru atsargumu ir vertinti tik tuos dalykus, kuriuos tikrai žinome“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.01.07; 04:41

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pradėjo viešinti KGB agentų pranešimus.

Juose – ataskaitos apie lietuvių išeivijos veiklą, pramoninį šnipinėjimą, katalikų Bažnyčią, asmenis, kuriuos sovietų valdžia laikė pavojingais savo ideologijai. Tikimasi, kad šių pranešimų viešinimas visuomenei leis geriau suprasti, kaip veikė KGB ir jos šnipų tinklas.

Anot LRT TV naujienų tarnybos, iš jau paskelbtų dokumentų aišku, kad KGB itin domino lietuvių išeivija Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje.

Šnipų ataskaitos į interneto svetainę bus keliamos iki vasaros. Planuojama paviešinti kelis šimtus agentūrinių KGB agentų pranešimų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.23; 04:00

Praėjusių metų gruodžio 22 d. paskelbus, kad įkuriamas naujas Ukrainos visuomeninis politinis judėjimas „Maidanas“, protesto akcijos Ukrainoje tebevyksta ir po naujametinių švenčių.

Jos jau ne tokios skaitlingos, kaip pačioje pradžioje, joms vykti pati valdžia sukuria įvairių progų, persekiodama politinius, visuomenės veikėjus, žurnalistus, advokatus.

Žiauriai sumušta žurnalistė Tetiana Čornovol, padeginėjami opozicijos aktyvistų  automobiliai, verslininkams, kurie savo pinigais remia „Maidaną“, inkriminuojami ekonominiai nusikaltimai. 

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Ar pakartos Ukrainos „Maidanas“ „Sąjūdžio“ klaidą“

zengia_0

Pa­gerb­ti kil­niais po­el­giais Lie­tu­vą ir ka­riuo­me­nę gar­si­nę ka­riai ir ci­vi­liai

Vil­niu­je bu­vo suren­gta Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ap­do­va­no­ji­mų „Lie­tu­vos kar­žy­gys“ ce­re­mo­ni­ja.

Iš­kil­min­ga­me ren­gi­ny­je Vil­niaus įgu­los ka­ri­nin­kų ra­mo­vė­je bu­vo pa­gerb­ti ir ap­do­va­no­ti ka­riai ir ci­vi­liai, sa­vo kil­niais po­el­giais ir pa­si­au­ko­jan­čia tar­ny­ba gar­si­nę Tė­vy­nę ir ka­riuo­me­nę, ro­dę tar­nys­tės vi­suo­me­nei pa­vyz­dį.

Kaip ir anks­tes­niais me­tais, tei­ki­mus ap­do­va­no­ji­mams ver­ti­no ka­riuo­me­nės ir vi­suo­me­nės at­sto­vų ko­mi­si­ja, va­do­vau­ja­ma Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­do. Šie­met ko­mi­si­ja „Lie­tu­vos kar­žy­gio“ ap­do­va­no­ji­mams at­rin­ko pen­kias kil­nias is­to­ri­jas ir jų he­ro­jus.

Continue reading „„Lietuvos karžygio“ apdovanojimai“

video_cip_max

 

Rinkimų į Seimą išvakarėse viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, esą kai kurie pretendentai į Lietuvos parlamentą bendradarbiavo su KGB.

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia trijų dalių videointerviu su buvusiu Lietuvos kariuomenės karininku Arūnu Stašaičiu. Atsargos majoras Arūnas STAŠAITIS pateikia savo gyvenimo istoriją, požiūrį į KGB bei lietuviškąją liustraciją.

Artimiausiu metu bus pateiktos dar dvi šio pokalbio dalys: “apie KGB ir išdavystes” bei “KGB ir kariuomenę”. 

Continue reading „Arūnas Stašaitis – apie KGB ir liustraciją ( 1 )“

v.visockas_slaptai.lt

Prieš knygos „KGB slaptieji archyvai 1954 – 1991 m.“ pristatymą Genocido aukų  muziejaus koridoriuje, kur buvo galima įsigyti šį leidinį, poniai Teresei Birutei Burauskaitei pusiau juokais, pusiau rimtai pasakiau: jeigu gaučiau nemokamai – pareklamuočiau. Tai kad mes turime savo internetą… Knyga kainuoja, mes negalim kiekvienam…

Negalit tai negalit. Todėl recenzijos nerašysiu. Šį bei tą apie KGB veiklą Lietuvoje žinau ir be šitos knygos. Kaip ir kiekvienas mano amžiaus žmogus. Daug esu skaitęs. Kai ką sužinojau knygos pristatyme. Pavyzdžiui, rašytoja Eglė Juodvalkė papasakojo, kaip ji, priklausomybės laikais atvažiavusi į Lietuvą iš JAV, buvo sekama, nusikaltimo vietoje sučiupta Kaune, į kurį amerikonams be leidimo įvažiuoti nebuvo leidžiama.

Continue reading „Vietoj recenzijos“

seimas_logo_m

Seimo rinkimuose savo sąrašus kelia 17 partijų

Kaip pranešė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas, spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose savo kandidatų sąrašus kelia 17 partijų ir viena keturių partijų koalicija.

Maksimalų 141 kandidato skaičių kelia aštuonios politinės partijos: Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Liberalų sąjūdis, Lietuvos socialdemokratų partija, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, sąjunga TAIP, partija „Tvarka ir teisingumas“ bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Trumpiausias Emigrantų partijos sąrašas, jame 30 kandidatų. Lietuvos centro partija, Tautininkų sąjunga, Lietuvos socialdemokratų sąjunga ir Tautos vienybės sąjunga sudarys rinkimų koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“, kuriai per rinkimus reikės įveikti 7 proc. rinkimų barjerą.

Continue reading „Keletas svarbesnių rinkiminių aspekų“

georgij_markov

Georgijus Markovasvadinamojo „lietsargio – šautuvo“, pagaminto KGB auksarankių neįtikusiųjų likvidavimo operacijoms, auka.

Bulgarų rašytojas Georgijus Markovas, gyvenęs Didžiojoje Britanijoje, vienu metu buvo Bulgarijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Todoro Živkovo protežė. Pabėgęs į Angliją, G.Markovas pradėjo dirbti BBC radijuje užsienio laidose ir dažnai rašė spaudoje, demaskuodamas T.Živkovo režimą. KGB techninės valdybos specialistai sukonstravo ypatingą „lietsargį – šautuvą“, šaudantį smulkučiais metaliniais šratukais, didumo sulig adatos galvute, prikimšta itin stiprių nuodų, pagamintų iš ricinmedžio sėklų.

Continue reading „Mirties priežastimi tapo dūris “lietsargiu – šautuvu”“

latynina_1

Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai.

Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.

O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, premjeras Andrius Kubilius, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė…

Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.

Continue reading „Julijos Latyninos laidoje “Kod dostupa” – žvilgsnis į Lietuvą ( 2 )“

palaitis_r

Birželio 23-iąją Lietuva kartu su kitomis valstybėmis minėjo valstybės tarnautojo dieną.

Ta proga prieš keletą savaičių valstybės tarnautojus „pasveikino“ ir Seimo nariai, priimdami daugybę prieštaringai vertinamų Valstybės tarnybos įstatymo pataisų. Ir pats premjeras su ironiška „saulėlydžio“ komisija, padvigubėjusia Energetikos ministerija ir keistais naujais „centrais“, iš biudžeto atimančiais ne vieną šimtą tūkstančių litų.

Kalbant apie ką tik priimtus Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus, panašu, kad siekdami aiškumo, Seimo nariai persistengė ir įnešė tik daugiau painiavos. Štai atsisakyta nuostatos, jog buvusiems KGB agentams būtų draudžiama dirbti valstybės tarnyboje, bet įtvirtinta, kad nepriekaištingą reputaciją valstybės tarnautojas gali prarasti vos pasirodęs viešumoje su alaus bokalu. Įdomi vertybių traktuotė…

Continue reading „Raimundas Palaitis: „Kai valstybės tarnyboje kokybę nustelbia kiekybė““