Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sveikina Sigitą Tamkevičių tapus kardinolu.
 
„Lietuvai yra didelė garbė, kad Popiežius Pranciškus pasirinko Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių. Jo tarnystė ir laisvės kova bei veikla rezistencijoje buvo ramstis sovietų priespaudoje buvusiems katalikams. Šiandien Sigitas Tamkevičius yra ne tik laisvės, bet ir nepaprastai didaus vidinio grožio, gerumo, erudicijos ir išminties simbolis“, – sveikindamas sako Seimo pirmininkas.
 
Kaip ELTA jau skelbė, šeštadienio vakarą Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pranciškus į kardinolų kolegiją įves trylika naujų kardinolų. Tarp jų – ir Kauno arkivyskupą emeritą S. Tamkevičių SJ. Per visą istoriją jis bus ketvirtasis lietuvių kilmės kardinolas.
 
Kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, ilgametis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius, kalėjęs KGB kalėjime, sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose, ištremtas į Sibirą – šie arkivyskupo emerito S. Tamkevičiaus biografijos faktai buvo reikšmingi popiežiui Pranciškui apsisprendžiant suteikti jam aukščiausią dvasininko titulą, tik vienu rangu žemesnį už paties popiežiaus.
 
„Popiežius parašė gražų laišką ir tame laiške akcentavo vieną mintį, kad kardinolystė nėra kažkoks garbės laipsnis, kad tai yra dar didesnė atsakomybė už Bažnyčią, dar ištikimesnė tarnystė. Tai aš manau, kad popiežius tik to ir tikisi iš manęs, kad, jei Viešpats dar leis gyventi, atsakingai būsiu tas, kuo esu“, – Eltai sakė arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius.
 
Pasak jo, svarbiausia sritis, kurioje reikia tobulėti ne tik kardinolui, bet ir kiekvienam tikinčiajam ar tiesiog geros valios žmogui, – tai artimo meilė.
„Šeštadienį Vatikane vyks konsistorija (kardinolų susirinkimas, kuriam vadovauja popiežius – ELTA) ir jos metu naujai paskirtiems kardinolams popiežius duos kardinolo biretą ir kardinolo žiedą.
 
Sekmadienį, spalio 6-ąją, nauji kardinolai kartu su popiežiumi aukos Šv. mišias, kuriomis atidarys Amazonijos regiono Vyskupų Sinodą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.07; 03:00

ASausio 13-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – mūsų valstybės, kovų už laisvę šventės. Ką reiškia kalbėti apie savo praeitį ir skaudžius sovietų okupacijos laikus? Ko galime iš jos pasimokyti?

Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto profesore dr. Danute Gailiene.

Praėjusį rudenį Lietuvoje apsilankęs popiežius Pranciškus ne sykįkartojo: „Atminkite savo kankinius, atminkite savo šaknis.“ Vizito metu jis ir pats aplankė svarbias Lietuvos žmonių kankinystės vietas: meldėsi prie paminklo Vilniaus geto aukoms ir KGB kalėjime. Kaip manote, ką mums duoda kalbėjimas apie savo praeitį, gilinimasis į ją?

Teisingą savo tapatumo jausmą. Ir atskiras žmogus, ir visuomenė nuolat siekia susivokti: „Kas aš esu?“ Mums reikia žinoti, iš kur esame kilę, mes privalome turėti vadinamąją biografinę atmintį. Kai mūsų atmintis dešimtmečius buvo trinama ir falsifikuojama, psichologiškai giliai nukentėjome. Iš kartos į kartą perimta daug psichologinių gynybos mechanizmų, emocinių žaizdų, dvigubų standartų – santykiuose, moralėje, politikoje. Didelį savidestrukcijos mastą jaučiame iki šiol.

Todėl teisybę apie praeitį turime labai uoliai gaivinti ir apmąstyti.

Ar tremtį, kankinimus patyrę, bet savo idealų neišdavę kankiniai gali mums būti pavyzdžiu šiandien? Juk kalbėti apie kančią greičiau vengiama. Ko galime pasimokyti iš kankinių, gyvendami visai kitu metu ir kitomis aplinkybėmis?

Žinoma, gali! Mes ne šiaip sau turime kalbėti apie kančią. Jūsų klausime svarbiausi yra žodžiai „…savo idealų neišdavę“. Jų pavyzdžiai primena mums, kad tikras žmogus, brandus žmogus privalo turėti įsitikinimus, idealus, esminius orientyrus gyvenime. Kol likimas nenubloškia mūsų į tokias egzistencines situacijas, kokios kliuvo jiems, galime saugiai apie savo giliausius dalykus mąstyti ir rūpintis, paprastesnėse gyvenimo situacijose pasitikrindami, ar tikrai jų laikomės. Kankiniai mums yra nuolat tai primenantis pavyzdys.

Susitinkame Vilniaus knygų mugės išvakarėse. Mugės tema kviečia pažvelgti, kas nuveikta per 20 metų. Gal vis dėlto yra kuo pasidžiaugti? (Panašu, kad visuomenėje kilęs susidomėjimas pokario pasipriešinimo judėjimu, apie jį kalbame drąsiau ir atviriau. Kalbėti apie tremtinius išdrįsome dar Nepriklausomybės pradžioje. Tiesa, požiūriai į sovietmečio poveikį dar labai prieštaringi.) Kokius matote pozityvius pokyčius?

Tikrai – labai yra kuo pasidžiaugti. Man svarbiausia atrodo tai, kad mūsų santykis su savo istorine praeitimi darosi vis brandesnis ir platesnis. Pirmieji tos praeities apmąstymo žingsniai buvo stiprūs, labai jaudulingi. Pirmiausia siekėme įvardyti kančias, atkurti teisingumą, suteikti balsą nukentėjusiems, represuotiems žmonėms ir jų šeimų nariams. Vėliau prasidėjo akademinės refleksijos ir moksliniai tyrimai įvairiose mokslo srityse – istorijos, psichologijos, antropologijos, sociologų ir filosofų darbuose.

Pamažu į tą tėkmę įsiliejo ir vadinamosios kultūrinės reprezentacijos – kultūrinių traumų refleksija meno kūriniuose: kine, teatre, literatūroje. Išsiplėtė diskutuojamų temų ratas, išdrįstame kalbėti ne tik apie savo kančias, bet ir apie savo kaltes. Tai nėra lengva, matome kylančių įtampų ir neteisybių, bet bendroji tendencija rodo mus bręstant kaip visuomenę.

Norėtumėte išgirsti plačiau apie savo šalies ir tautos šaknų atminimo prasmę?

Kviečiame dalyvauti Vilniaus knygų mugėje vyksiančioje diskusijoje „Ką reiškia atminti savo kankinius? Popiežiaus vizito aidai“.

Jame dalyvaus profesorė dr. Danutė Gailienė, istorikas doc. dr. Arūnas Streikus, vertėja Ilona Valujevičienė, literatūrologas prof. Paulius V. Subačius.

Renginys vyks vasario 24 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (konferencijų salė 5.5)

„Magnificat leidinių“ informacija

2019.02.17; 06:21

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…“ Knygos viršelis

Šeštadienį atidavėme paskutinę pagarbą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadui ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signatarui, nuo 1953-ųjų – aukščiausiojo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos pareigūno, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui brigados generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.

Dalinuosi kalba, kurią pasakiau prie jo kapo.

Gyvename labai simbolišku laiku: šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, Lietuvos kariuomenės atkūrimo šimto metų jubiliejų ir paskutinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines.

Šio ypatingo laiko ženklais galime laikyti tiek Lietuvos Nepriklausomybės akto originalo radimą Vokietijos archyvuose, tiek Lietuvos karininko, partizanų generolo Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų suradimą Našlaičių kapinėse, Vilniuje. Reikėjo beveik trijų atgautos Nepriklausomybės dešimtmečių, kad pradėtų vertis durys ir į tragišką mūsų tautos naujųjų laikų istoriją.

Drąsiai skiriu šias dvi paraleles, nes, manau, tai ne atsitiktinumas, bet glaudžiai susiję dalykai. 1918–1920 m. karas dėl Lietuvos valstybės įtvirtinimo Europoje, pasaulyje ir lietuvių tautos sąmonėje padėjo pamatą naujajai kartai, kuriai teko didieji išbandymai dviejų XX-ojo amžiaus demoniškų galybių sankirtoje – Hitlerio ir Stalino kruvinose batalijose plėšriai raižant Europą.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė Amerikoje, bet užaugo ir subrendo Naujojoje Lietuvoje. Kunigo ir poeto Motiejaus Gustaičio pastangomis įkurtoje „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose Adolfas mokėsi ne tik bendrojo lavinimo dalykų. Čia formavosi jaunojo žmogaus asmenybė, pasaulėžiūra ir krikščioniškos gyvenimo vertybės. Būtent tos kilnios vertybės jį įkvėpė toliau siekti žinių studijuojant pedagogiką, o vėliau ir karybą.

Lietuvos Kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Antrasis pasaulinis karas nutraukė daugelio jaunų žmonių siekius ir gyvenimus. Bolševikinė Lietuvos okupacija drastiškai pakeitė ir Adolfo Ramanausko-Vanago likimą. Patekęs į apsisprendimo kryžkelę, jis pasirinko sunkų nelygios kovos kelią. Mokytojas atsisakė būti saugumo agentu ir šnipinėti savo mokinius, nors dalis jau ėjo tuo keliu… Tuo metu tai buvo aiškus pasirinkimas gyventi ar mirti.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai ir represijoms, Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1945 m. pavasarį tapo partizanu. Sprendimą palikti namus ir mylimą mokytojo darbą lėmė ne tik partizanų pasisakymai, kasdien matomos okupantų sovietizacijos pastangos ir patiriamos žmonių kančios. Apsispręsti padėjo tėvų išugdyta meilė Tėvynei, siekis išsaugoti laisvą Lietuvą. Vėliau apie partizanų misiją jis rašė: „Pogrindžio veikimas, kova su priešu yra lyg demonstravimas visam pasauliui, jog Lietuva nesutinka būti bolševikinė, jog ji pasiryžusi kautis žūtbūtinę kovą, norėdama išsivaduoti iš okupacijos jungo.“ Istorikai teigia, kad 1945-ųjų vasarą partizanų gretose buvo jau keliolika tūkstančių jaunų Lietuvos vyrų ir moterų. Nelygioje kovoje per dešimtmetį jų žuvo apie 20 tūkstančių.

Savo ryžtu ir patriotiškumu Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo pavyzdys ne tik eiliniams kovotojams, bet ir jų vadams. Veikdamas pogrindyje jis sugebėjo derinti tiek pedagogo, tiek karininko savybes. Kaip išsilavinęs žmogus suprato, kad norint atkurti Lietuvos valstybingumą svarbus ne tik ginkluotas pasipriešinimas, bet ir idėjų kova, todėl buvo aktyvus pogrindžio spaudos leidybos organizatorius, pats rašė straipsnius į įvairius partizanų laikraščius: „Trečias skambutis“, „Mylėk Tėvynę“, „Laisvės Varpas”. Vėliau redagavo „Partizaną“ ir paliko savo prisiminimus, kurie šiandien padeda mums geriau suprasti partizanų ryžtą ir pasiaukojimą.

Dešimt metų trukęs partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje buvo mūsų tautos gilaus patriotizmo ir pilietinės tvirtybės unikalus reiškinys. Adolfas Ramanauskas išbuvo toje, rodos, beviltiškoje kovoje iki galo, neprarasdamas vilties, kad Lietuva kada nors bus laisva. Jis buvo tvirtai įsitikinęs pasirinkto sunkaus ir pavojingo laisvės kovotojo kelio tikslingumu, teisingumu ir teisėtumu.

Šiandien tų įvykių tyrinėtojai istorikai įvertino Adolfo Ramanausko nuostatas ir veiklą kaip labai kryptingą ir disciplinuotą. Kaip karininkas ir partizanų vadas jis siekė sujungti partizanų kovą ir ruošti juos išsilaisvinimo karui, griežtai laikantis karinės tvarkos. Kaip pilietis priešinosi okupaciniam režimui ir trukdė jam vykdyti represijas prieš Lietuvos piliečius, stengėsi apsaugoti žmonių pilietinę savimonę ir laisvės siekio vertybę.

Drąsi ir nuosekli A. Ramanausko veikla, ryžtinga asmenybė ir atkaklus charakteris įkvėpdavo laisvės kovotojus, tačiau kėlė didelį saugumiečių įniršį. Jo persekiojimui buvo skirti patys geriausi agentai ir šnipai.

„Kelsis Lietuva – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins – mums bus skaudu“, – prieš daugelį metų savo dienoraštyje užrašė Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, kunigas, žuvęs 29-erių.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien matome, kad iš dalies jis buvo teisus: net ir atgavus Lietuvos nepriklausomybę dalis visuomenės nepripažino partizanų didvyriškumo, o išdaviko ir prisitaikymo keliu nuėję kolaborantai ir jų palikuonys dar ir šiandien juos keikia. Tačiau Adolfo Ramanausko memuaruose randame paaiškinimą: „Mes mokėmės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai net gyvybės kaina. Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai“. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok, – vis kas nors prilips“.

Generolas buvo įsitikinęs, kad bolševikai visai nesivaržo panaudodami bet kokius būdus, net ir pačius žiauriausius, kai siekia savo tikslo. Tikslas jiems visuomet pateisino priemones. Priešą jis vadino „tiesiog neįsivaizduojamo ir neįtikėtino sadizmo praktikuotoju“.

Labai gaila, bet šiam drąsiam kariui, kaip ir daugeliui partizanų, teko iki galo išgerti išdavikų ir okupantų neapykantos taurę ir patirti nežmoniškus kankinimus, kai galų gale 1956 m. jis buvo Kaune išduotas, suimtas ir nuvežtas į KGB kalėjimą Vilniuje. Sunku net suvokti, kiek neapykantos, žiaurumo ir keršto gali būti budelių sielose, kad galėtų taip žvėriškai draskyti gyvą žmogų. Iš to galima tik matyti, kokia grėsminga SSSR saugumiečiams atrodė Adolfo Ramanausko-Vanago, kaip ir visų partizanų, kova. Kita vertus, šiandien privalome labai sąmoningai kiekvienas sau atsakyti, ar sugebėtume atlaikyti pačius didžiausius išbandymus, ar sugebėtume suvaldyti savo paties siaubą kritinėmis aplinkybėmis?

Man didelė garbė šiandien tarti atsisveikinimo žodžius ir paskutinį kartą atiduoti pagarbą kovojusios Lietuvos kariuomenės vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Noriu priminti, kad už mūsų dabartinį gyvenimą, už Lietuvos valstybės ir kiekvieno mūsų laisvę yra sumokėta labai brangiai. Tai tūkstančių partizanų tikėjimas laisvės idealais ir paaukotos gyvybės. Pamąstykime apie tai dažniau – galbūt bus mažiau pykčio ir nusivylimo, beprasmių ambicijų, nepasitenkinimo ir savanaudiškų paskatų.

Lietuvos kariuomenė savo šaknimis ir dvasia remiasi į Lietuvos laisvės kovotojus. Mūsų pareiga – ruoštis didžiausiems išbandymams, jei reikės. Mes turime labai kilnius ir garbingus ištikimybės Lietuvos valstybei pavyzdžius.

Vienas didis Lietuvos poetas rašė:

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris

Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,

Mūsų kančios ir skausmas, be ryto naktis

Ar jiems besuprantamos bus.

Lietuvos kariuomenė šiandien, Jūsų laidotuvių dieną, lenkia prieš Jus savo vėliavas, Tamsta Generole.

2018.10.08; 20:00

Kaimo keliukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaimas ištuštėjo. Po didelių vasaros kaitrų užėjusios vėtros tarsi iššlavė visus daržus, nukratė sodus, o ir laikinieji sodybų gyventojai, daugiausiai atsikėlėliai iš miestų (toks ir šių eilučių autorius) susikrovė mantą ir pasipustė padus grįžti į savo niūrius blokelius. C‘est la vie – pasakytų prancūzas.

Bet vis tiek rugsėjis dar buvo kaimiškas, tad ir žvilgsnis iš Aukštaitijos aukštumų į Lietuvą – šiurkštus, dygus ir senatviškai bambekliškas…

I pabambėjimas.

Prezidento rinkimai daugiau kaip po 7 mėnesių, gegužės 12 d. Tarp I ir II šių rinkimų turo, o greičiausiai per antrąjį (tikslią datą likus 6 mėnesiams paskelbs Seimas), vyks rinkimai į Europos Parlamentą. Gi keletu mėnesių anksčiau, kovo 3 d., – savivaldos rinkimai. Vienas išrinktasis savivaldybės tarybos narys taps meru.

Pagal Konstituciją Dalia Grybauskaitė negali kandidatuoti daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, bet padariusi 5 metų pertrauką ji vėl gali tikėtis valdyti šalį. Antroji jos kadencija baigiasi kitų metų liepos 12 d., tad po antrojo rinkimų turo (jeigu jo prireiks) ji dar spės šį tą nuveikti.

Neimsime vertinti D. Grybauskaitės 10 metų prezidentavimo, bet, atrodo, su ja „tauta grybo nepjovė“ (tai aliuzija į mano ironišką straipsnį „Ar tauta grybą pjaus?“, paskelbtą Bernardinai.lt 2009 m. kovą (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-17-ceslovas-iskauskas-ar-tauta-gryba-pjaus/26663).

Nepaisant jos kai kurių biografijos niuansų, nepamatuotų pareiškimų, pabrėžtinai Vakarų lyderiams įsiteikiančio elgesio, dabartiniams aštuoniems apsisprendusiems kandidatams sunkoka sukomplektuoti kažkuo išsiskiriančią savo vertybių sistemą. Vienas užsimojęs pakeisti visą pasaulį, kitam užtenka išgryninti tautinę savastį, trečias gi pasisako už besąlygišką bendravimą su Maskva, ketvirtas – atvirkščiai – siūlo visiškai nutraukti santykius su Kremliaus Rusija…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kol kas retas rinkėjas linkęs apsispręsti, už ką jis balsuos. Pretendentai į kandidatus dairosi, kaip vienas kitam įkąsti, ir šioje varžybose pirmauja Pavilionis bei Ušackas. Kiti gi užsiima „zondažu“: kalba aptakiai, neneigdami būsimo varžovo, tik, pataikaudami visuomenei, negailestingai kritikuoja valdžią.

Žmonės vis dar laukia mesijo. Tarp pretendentų įsiterpusi Šimonytė daug kam įžiebė naują viltį, tačiau su šypsena prisimenu 92 metų itin aktyvios senolės iš Aukštaitijos žodžius: na, ir vėl boba, tai jau ne… Kiti vis dar viliasi matyti Matijošaičio pavardę, kai kas tikisi Konstitucijos barjerus pralaušiančio Pakso atgimimo, Juozaičio „šviežio vėjo“ dvelktelėjimo…

Politologas A. Krupavičius „Respublikoje“ taikliai pastebėjo, kad „kai kuriems kandidatams į prezidentus geriau neiti“. Jis tvirtina, kad ir iš televizijų pagalbos perdaug tikėtis neverta. Antai, sako politologas, „Nacionalinis transliuotojas turėtų būti neutralus ir objektyvus, pateikti visų kandidatų požiūrius visuomenei. Dabar šališkumas yra akivaizdus.“ Į vieną diskusiją jis pamiršo tik Juozaitį…

II pabambėjimas.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kažkas yra pasakęs, kad miškai – valstybės plaučiai. Dar jaunystėje, rašydamas eiles, mišką palyginau šilta krosnimi… 2014 m. duomenimis jie užima lygiai trečdalį šalies teritorijos, arba 2177 tūkst. ha plotą. Turime 5 nacionalinius, 30 regioninių parkų, 6 gamtos rezervatus ir kitus saugomus miškų objektus (Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenys). Bet kas čia atsitiko, kad visuomenė muša pavojaus būgnus? Valdžios vyrai ir verslininkai sako, kad keliama bereikalinga isterija. Susikūrusi visuomeninė organizacija „Tinklas“, jau surinkusi kelis šimtus tūkstančių parašų prieš plynus miško kirtimus, tvirtina, kad mūsų miškai neleistinai niokojami ir parceliuojami.

Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rašydamas šias eilutes, žvelgiu pro savo sodybos Labanore langą. Iš trijų pusių ją supa kirtimai. Vieni senesni, čia jau sužėlę liauni berželiai, kiti padaryti tik ką, paliekant suverstų šakų biržes, aukštus kelmus ir vieną kitą apykreivę pušelę, išsaugotą neva natūraliai sėjomainai. Bet po kelerių metų nuo vėjų ir ta išvirsta. Regioniniame parke lieka dar viena skurdi plynė. Net šimto metų neturinčios pušys oranžiniais dažais jau sužymėtos ir iš ketvirtos pusės. Anksčiau stirnaitės, briedžiai ir lapės apsilankydavo tiesiog sodybos kieme, dabar gi jos vengia tuščių plynių.

Reikia daug kabinetų durų pavarstyti, kad sužinotum, kur čia valstybinis, kur privatus miškas. Kažkada Molėtų savivaldybėje mane (žurnalistą) pasiuntė kuo toliau, kai paprašiau valdininkės paaiškinti, kodėl kirtėjai gavo leidimą nesubrendusį mišką regioniniame parke kirsti plynai. Kas gali paneigti, kad taip susižeriami nemaži „otkatai“…

Vienas giminaitis, puikus biologas, dirbęs bendroje su austrais medienos eksporto įmonėje ir atrinkdavęs eksportuojamą medieną, sakydavo, kad beveik visa ji išvežama į užsienio šalis, o sugrįžta brangiais baldais ar medienos ruošiniais. Lietuviai tiesiog neįsivaizduojamais mąstais išparduoda šį brangų gamtos turtą…

Vienas iš miško gynimo entuziastų Andrėjus Gaidamavičius pranešė, kad pagaliau ledai pajudėjo: penktadienį į pirmą posėdį Aplinkos ministerijoje susirinko darbo grupė dėl plynų kirtimų mažinimo Lietuvoje. Ji kol kas apsiribojo vien tik valstybiniais miškais ir ypač esančiais saugomose teritorijose. Privačių miškų atstovai įsijungs vėliau, bet jiems nebent bus pasiūlytos skatinimo priemonės (per įvairias išmokas), kad plynų kirtimų atsisakytų patys.

Ruduo ateina į Lietuvos miškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jaunas žmogus optimistas. Aš nesu toks. Kaip įtartinas ir Aplinkos ministro sprendimas laikinai sustabdyti plyną miško kirtimą saugojamose teritorijose, nors Vyriausybės nutarimas 6 proc. padidinti miško kirtimo normą išlieka, taigi, kirtėjai, savininkai ir verslininkai jau suplanavę kitų metų pelno apimtis… Šie juk visagaliai.

Vidzgiris rudenį. Vytauto Visocko nuotr.

Leisiu sau priminti dar 1858-1859 m. Rytų aukštaičių tarme parašytos A. Baranausko graudulingos poemos-odės miškui pradžią:

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožei senobinei tiki?

 Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?

 Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,

 Kai balto miško lapeliai šlamėjo

 Ir senos pušys siūravo, braškėjo?

 Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,

 Katrų čilbančių teip ramu klausytis?

 Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?

 Kur žvėrių olos, laužai ir urveliai?

 Visa prapuolę; tik ant lauko pliko

 Kelios pušelės apykraivės liko!..

 Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą

 Kepina saulė nenaudingą plotą,

 In kurį žiūrint teip neramu regis:

 Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,

 Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,

Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..

III pabambėjimas.

Popiežiaus Pranciškaus (Jorge Mario Bergoglio) apsilankymas Lietuvoje buvo antras šv. Tėvo vizitas mūsų šalyje. Lygiai prieš 25 metus čia viešėjo Jonas Paulius II. Tai 26-as Pranciškaus apsilankymas užsienyje nuo pontifikavimo pradžios 2013 m. kovą.

Be apaštališkojo vizito pobūdžio be galo svarbu, kad tai buvo puiki proga pareklamuoti Lietuvą ir Vilnių. Tai pripažino netgi draugiškumu mūs šaliai netrykštanti Rusijos naujienų agentūra „Sputnik“. Šių eilučių autorius, deja, tuo metu keliavo po audrų blaškomą Rytų Europą, ir tik per katalikiškąją „Lux“ televiziją Brno mieste stebėjo šv. Tėvo apsilankymą Genocido aukų ir rezistencijos muziejuje (beje, transliacijos metu buvo išsaugomas vertimas į lietuvių kalbą). Pasididžiavimas ir graudulys sumišo, stebint lėtą ir atidų žingsniavimą tamsiais buvusio KGB kalėjimo koridoriais…

Popiežius Pranciškus ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Štai kodėl sugrįžęs nustebau, kad atsirado tokių „viešosios erdvės“ teršėjų, kurie Popiežių ir Bažnyčią vadino „gyvo kūno valgytojais ir kraujo gėrikais“, kurie nesibodėdami priešino senąjį baltų tikėjimą, pagonybę su krikščionybe, kurie net mažiausiose detalėse įžvelgė „sąmokslo teorijų tąsą“.

Štai Popiežių Prezidentės svitoje sutikusi tamsiaodė mergaitė tautiniais drabužiais sukėlė kai kurių žinomų žmonių pasipiktinimą. Legendinės dainos „Laisvė“ atlikėja Eurika Masytė „Facebook“ paskiroje leptelėjo: „Jau geriau UFO su LT tautiniais drabužiais nei juodaodė“. Daugelis šiuos žodžius įvertino kaip rasistinius. Netgi žurnalistas Tomas Čyvas, šiaip jau neieškantis mandagesnio žodžio, pareiškęs, kad „visas tas renginys geru valdišku netikrumu atsidavė“, rašė: „Kylanti neva antirasistinė isterija yra dar labiau komiška, nei cypavimai apie guliašo skonį dainos šventėje. Priedurniai jau net kriuksi, kad istorinės dainos vertė krito.“

Iš tikrųjų, ar mes suprantame, ką dainuojame, ar sakralinė daina „Laisvė“ ir tikras laisvės jausmas nepavirsta į tautinę aroganciją ir demokratijos iškamšą?

Didžiuokimės Popiežiaus vizitu Lietuvoje. Pasak kunigo Sauliaus Rumšo, tai laiptelis, nuo kurio atsispyrę, turime eiti toliau.

2018.09.30; 17:22

Šventasis Tėvas. Slaptai.lt nuotr.

Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas buvusiame KGB kalėjime bus bene intymiausia jo oficialios programos dalis. Tuo metu muziejuje kartu su Šventuoju Tėvubus tik trys asmenys (neskaitant apsaugos, Vatikano fotografo ir LRT televizijos operatorių). Į šaudymo kamerą Popiežius leisis jau tik su vienu palydovu, čia nebus leidžiama filmuoti. Popiežiaus vizito išvakarėse Okupacijų ir laisvės kovų muziejus sulauks Švento Tėvo dovanos – žvakidės, kuri bus panaudota apsilankymo metu.

Muziejuje Šventąjį Tėvą pasitiks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis.

Maždaug pusvalandžio trukmės ekskursijoje po buvusį KGB kalėjimą Šventąjį Tėvą lydės dabartinis Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas ir buvęs šio kalėjimo kalinys, buvęs Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, buvęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Žinomiausio lietuviško pogrindžio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika” redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius 1983 m. Vilniaus KGB kalėjime tardytas 6 mėnesius, po to 5-erius metus kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose, iš kurių į Lietuvą grįžo tik reikalaujant  Sąjūdžiui.

Iš eksponuojamų daugiau kaip 20 kalėjimo kamerų popiežius apsilankys trijose: 9-oje, 11-oje ir šaudymo kameroje.

9-toji kamera pasirinkta pagerbti monsinjorą Alfonsą Svarinką – 5 kartus teistą, 3 kartus kalintą, lageriuose praleidusį daugiau kaip 20 metų. KGB savo bylose jam buvo suteikusi slapyvardį „Nepataisomas“. 1988 m. liepą kun. Alfonsas Svarinskas į laisvę paleistas po asmeninio JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymo. Kun. Alfonsą Svarinską 11 kartų buvo priėmęs šventasis popiežius Jonas Paulius II.

Teofiliaus Matulionio beatifikacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

11 kameroje Popiežius Pranciškus uždegs žvakę savo dovanotoje žvakidėje, taip paminėdamas KGB kalėjime kankintų keturių Lietuvos vyskupų atminimą: palaimintojo arkivyskupo Teofilio Matulionio, du kartus kalinto sovietų Rusijoje, vėliau, 1948 m., okupuotoje Lietuvoje nuteisto dar 10 metų lagerio, o pernai už viso gyvenimo kankinystę paskelbto palaimintuoju; Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus, 1946 m. sušaudyto čia, Vilniaus KGB kalėjime; buvusio užsienio reikalų ministro, arkivyskupo Mečislovo Reinio, 1953 m. mirusio Vladimiro kalėjime; Telšių vyskupo Pranciško Ramanausko, 1947 m. nuteisto 10 metų lagerio.

Išvakarėse dovanota popiežiaus žvakidė bus pritvirtinta tarp palaimintojo Teofilio Matulionio ir vysk. Vincento Borisevičiaus fotografijų.

Popiežiaus apsilankymas šaudymo kameroje nebus filmuojamas, į egzekucijų vykdymo vietą Šventą Tėvą lydės tik arkivyskupas Gintaras Grušas. Paskutinės žemiško gyvenimo akimirkos krikščionių religijoje laikomos labai svarbiu ir intymiu momentu, todėl šioje kameroje sudaromos sąlygos ypatingam popiežiaus susikaupimui.

Vilniaus KGB kalėjimo šaudymo kameroje buvo nužudyta per tūkstantį žmonių, tarp jų vyskupas Vincentas Borisevičius (nušautas), kunigas Pranas Gustaitis (užmuštas aštriu daiktu), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Vizito pabaigoje Popiežius pasirašys muziejaus garbės knygoje.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.. Vytauto Visocko nuotr.

Popiežius išeis per muziejaus kiemą, kuriame eksponuojama paroda, skirta palaimintajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Pasak religijos tyrėjų, palaimintasis Teofilius Matulionis ir popiežius Pranciškus yra labai artimos, giminingos sielos. Šios parodos organizatoriai – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Šventojo Tėvo apsilankymą buvusiame KGB kalėjime filmuos LRT televizija, šie vaizdai tiesiogiai bus perduodami visam pasauliui.

Buvęs KGB kalėjimas yra Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus dalis.

Atsisveikiname su monsinjoru Svarinsku. Vytauto Visocko nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui priklausantis muziejus yra vienas labiausiai lankomų Lietuvoje: per metus čia atvyksta apie 100 tūkst. lankytojų, vasarą apie 90 nuošimčių lankytojų sudaro užsieniečiai.

Pastatui, kuriame įkurtas muziejus, daugiau nei 100 metų, jo istorija atspindi kruviną ir tragišką paskutinio šimtmečio Lietuvos istoriją.   

XIX amžiaus pabaigoje, Rusijai ištrynus okupuotą Lietuvą iš žemėlapio, pastatas buvo statomas kaip Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismo rūmai. I-ojo Pasaulinio karo metu, 1915–1918 m., čia veikė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pastate trumpam įsikūrė Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas, bet po kelių mėnesių Vilnių okupavus bolševikinei Rusijai pastate jau šeimininkavo bolševikinės vyriausybės komisarai ir revoliucinis tribunolas. 1920 m. Vilnių užėmus Lenkijai iki 1939 m. čia veikė lenkų valdžios Vilniaus vaivadijos teismai.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, teismo rūmų pastate prasidėjo juodžiausias laikotarpis –  įsikūrė sovietų represinės institucijos, pastato pusrūsyje įrengtas kalėjimas, tardymo izoliatoriai. Iš čia buvo organizuojamos masinės represijos – suimami, žudomi, tremiami piliečiai.  Per II -ą Pasaulinį karą vokiečiams čia įkūrė slaptosios saugumo policijos (gestapo) ir SD būstinę, kalėjimą. Trečią kartą sovietams užėmus Vilnių į pastatą vėl grįžo sovietų represinis KGB (NKGB, MGB) padalinys ir vidaus kalėjimas.

Išvykęs iš muziejaus popiežius aplankysšalia esantį paminklą sovietinės okupacijos aukoms atminti ir kartu su Lukiškių aikštėje susirinkusiais žmonėmis melsis už kalėjusius ir žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Šis lauko riedulių paminklas pastatytas ir pašventintas 1994 m. birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pastangomis. Lauko akmenis paminklo statybai iš visos Lietuvos suvežė politiniai kaliniai ir tremtiniai.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2018.09.21; 09:50

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Mokiausi Alytaus 2-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje tuo metu veikė ir Mokytojų seminarija. Dabar ta mokykla vadinama Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija. Kodėl? Nes partizanų vadas šiame pastate dirbo mokytoju, iš čia išėjo į mišką.

Gerai prisimenu, kaip nelengvai šiai mokyklai buvo suteiktas Adolfo Ramanausko-Vanago vardas. Spaudoje teko skaityti straipsnių, kuriuose atkakliai priešintasi tokiam didvyrio pagerbimui. Bet pastangos apvalyti okupantų suklastotą Lietuvos istoriją laimėjo. Gimnazijos muziejėlyje yra daug nuotraukų, bylojančių apie Adolfo Ramanausko-Vanago, jo bendražygio, čia mokytojavusio poeto Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio, kitų patriotų gyvenimą ir veiklą.

Tačiau jėgos, nepatenkintos tiesos sakymu, negalinčios susitaikyti su pralaimėjimu, vėl pradeda klastoti prieškario ir pokario istoriją, juodinti mūsų laisvės kovotojus. 2016 metais pasirodo istoriko Henriko Šadžiaus 676 puslapių monografija „Tautos drama (1939-1953)“, išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis, labai primenanti sovietmečio istorikų to meto Lietuvos istorijos „tiesos sakymus“. Šis tomas taip ir pavadintas: „tiesos sakymas“.

Bandžiau atkreipti kai kurių mūsų istorikų, kai kurių visuomeninių organizacijų dėmesį, raginau reaguoti. Nuspręsta nutylėti. Nėra tokio leidinio. Tik Romualdas Grigas į savo knygą „Nutylėtų tiesų sakymas“ (Diemedžio leidykla, 2017) suspėjo įdėti recenziją „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“, kurioje recenzentas apstulbęs stebisi „visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“. 

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, R.Grigas rašo: „Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę apžvalgėlę skaitytojo dėmesį atkreipsiu į porą detalių. Neslepiama, kad monografija išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktinė medžiaga, kiek daug dokumentų ir kiek įsivaizduojamų metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Kas autoriui padėjo rašyti?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta apsisprendus skelbti šį leidinį ir kokių lietuvių mentaliteto bei valstybės elgsenos pokyčių autorius laukia? Kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija vis aiškiau sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu be graužaties Tėvynę paliekant nežinioje…“ 

R.Grigas stebisi, kodėl šios monografijos niekas iš valstybės institucijų ar visuomeninių organizacijų nepastebėjo? Į šį klausimą jau atsakiau. Galėčiau atsakyti ir į kitą akademiko emerito klausimą – iš kur ir kokių rėmėjų būta? – bet negalėčiau įrodyti, nes dama, atskleidusi šią paslaptį, tikriausiai spruktų į krūmus.

H.Šadžiaus monografija – tarsi signalas grįžti prie 50 metų girdėtų, mokyklose mūsų beveik mintinai išmoktų „tiesos sakymų“, juos gausinant ir dauginant; tai tarsi instrukcija, kaip reikia dar kartą perrašyti minėto laikotarpio Lietuvos istoriją.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Ir ši „instrukcija“ klusniai vykdoma. Žurnalistas Virginijus Savukynas į Kazio Škirpos alėją atsiveda „specialistą“ ir jo klausia: ar reikėtų pakeisti šios alėjos pavadinimą, kaip siūlo tūlas Markas Adomas Haroldas iš Vilniaus savivaldybės? „Ekspertas“ sako: reikėtų. Bet pulkininkas Kazys Škirpa 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlė trispalvę, yra ir kitaip nusipelnęs Lietuvai. Tačiau nenusipelnęs žydams, todėl alėjos pavadinimą reikia keisti. Turbūt būtų prasminga ją pavadinti Nachmano Dušanskio vardu? (ironiškas mano pasiūlymas). O prie Mokslų akademijos bibliotekos pritvirtintą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą reikėtų nukabinti? Be jokios abejonės, nes to reikalauja Lietuvos žydai.

Kazio Škirpos alėjos pavadinimas dar nepakeistas, atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai dar nenukabinta. Bet tai tik laiko klausimas? Kai pareikalaus Amerikos arba Izraelio žydai – ir pakeisime, ir nukabinsime.

Šiomis dienomis iškilo kitas, žymiai reikšmingesnis klausimas: ar galima 2018-uosius skelbti partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago metais?

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Tūla Vanagaitė (ne jo dukra, ne sesuo) kategoriškai sako: negalima! Nes partizanas buvo užverbuotas KGB! Suimto jo niekas nekankino! Į Seimą Vanagaitė siunčia savo mylimąjį Efraimą Zurofą, kuris pakartoja tą patį: kad kiti metai nebūtų paskelbti Lietuvos partizano Adolfo Ramanausko-Vanago metais.

Valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas teisinasi: bet jis nepateikė jokių dokumentų! Palūkėkite, “dokumentus” jums pateiks Vanagaitė. Ką tada darysite? Be abejo – svarstysite: skelbti 2018-uosius Adolfo Ramanausko-Vanago metais ar neskelbti po tokio reikšmingo reikalavimo?

Pokalbyje su Rimvydu Valatka prof. Vytautas Landsbergis pasakė maždaug taip: jeigu mėšlą sumaišysi su sviestu, vis tiek bus mėšlas. Ar ne Vanagaitės pamėtėtą mėšlą, kurį mes maišome su sviestu, jis turėjo omeny? Profesorius dar ir taip pasakė: su melu nereikia leistis į diskusijas.

Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais. LGGRTC nuotr.

O jeigu diskutuoti reikalauja pats Zurofas? O jeigu buvo skambutis iš Tel Avivo? Pritariu – diskutuoti nereikia, bet taip pat negalima leisti, kad, drabstomi net ne purvais, o mėšlu, nuolankiai kęstume tokį pažeminimą. Gerai, kad leidykla Alma Litera be diskusijų bando nusiplauti mėšlinas rankas, bet tą padaryti turėtų ir leidykla “Mintis”, išleidusi sovietinį mūsų istorijos variantą, kuris, pasak Romualdo Grigo, “negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu”. Omenyje turiu čia jau minėtą H.Šadžiaus knygą, kuri žymiai pavojingesnė nei Vanagaitės drabstymai mėšlu.

Taip ir norisi retoriškai savęs paklausti: tai Lietuva valstybė ar dar ne? Nelabai valstybė, jeigu Zurofas Seimo duris atidarinėja koja, o Vanagaitė šaukiasi pagalbos iš Rusijos ir drįsta pasakyti: rusai pinigus duoda žydams, o žydai – man. Ir vėl ji tik pajuokavo? Gal reikėtų jai pasiūlyti su savo mylimuoju persikelti į Rusiją, nes po tokio drabstymo mėšlu ne tik Alma Litera, bet ir, tikiuosi, “Mintis” neleis jos rašliavos, o Maskva ir leis, ir dosniai užmokės. Kompaniją jiems galėtų palaikyti Juozukas “drėgnas skuduras”.

Žiūrime ilgai lauktą lietuvišką filmą. Vienoje serijoje lietuviai šaudo žydus, kitoje serijoje lietuviai šaudo žydus. O kur Rainiai, Pravieniškės, Panevėžys? Kas 1940-aisiais buvo komunistai ir ką jie darė lietuviams KGB kalėjimuose? Kas trėmė į sibirus? Šituos epizodus “iškirpo” Zurofas?

Tai turime mes valstybę ar ne visai? Jeigu “Dušanskienė” pareikalaus Alytaus gimnazijos nevadinti Adolfo Ramanausko-Vanago vardu – kaip reaguos Alytaus savivaldybė ir šios mokyklos pedagogai? Išmes partizanų vado ir jo bendražygio Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio nuotraukas ir kitus eksponatus iš mokyklos muziejėlio?

2017.10.30; 03:30